Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pirmiausia pateiksiu informaciją, kurią skelbia ELTA, pasakodama apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono (Emanuelis Makronas) pareiškimus Briuselyje.

Taigi: „Daugiau kaip 300 džihadistų iš Sirijos per Turkiją permesta į Kalnų Karabachą. „Mes turime informacijos, kad daugiau kaip 300 Sirijos džihadistų, anksčiau išvežtų iš Alepo rajono, per Turkijos Gaziantepo miestą permesti į konflikto zoną Kalnų Karabache (dalyvauti karo veiksmuose Turkijos remiamo Azerbaidžano pusėje – ELTA). Tai patvirtintas faktas, šie žmonės identifikuoti, jie visi susiję su teroristine „Islamo valstybės“ organizacija. Aš tai svarsčiau su prezidentu Vladimiru Putinu, kuris patvirtino, kad Rusija taip pat turi tokių duomenų“, – Briuselyje pareiškęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.

Dar Emanuelis Makronas pridūrė: „Toks (Turkijos) elgesys nedera šaliai-NATO narei, mes laikome tokius veiksmus visiškai nepriimtinais. Šiuo atveju raudonoji linija jau peržengta“.

Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Azerbaidžanas tvirtina užėmęs kelis Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas tai neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.

Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.

Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“

Tai – informacinės agentūros ELTA pranešimas.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

O dabar – keli šių eilučių autoriaus pastebėjimai. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus, sąžiningas, principingas politikas, jis visiškai nesikištų į sudėtingus Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius. Mano supratimu, Belgijos sostinėje Briuselyje ponas Makronas privalėjo prisipažinti, kad jis negalįs būti objektyvus arbitras, kadangi Prancūzijoje gyvenanti gausi ir įtakinga armėnų bendruomenė, daranti jam milžinišką spaudimą.

Jei Prancūzijos vadovas Makronas nuoširdžiai ieškotų tiesos ir teisingumo, jis, paminėdamas, kiek kariauti mokančių vyrų perkelta į Azerbaidžaną iš Sirijos, čia pat privalėjo pateikti duomenis, o kiek gi armėnų kilmės Prancūzijos piliečių pastaraisiais metais buvo slapta permesta į Armėniją, kad kariautų prieš azerbaidžaniečius? Jis, piktindamasis Sirjijos džihadistų perkėlimu į Kalnų Karabachą, taip pat privalėjo pateikti duomenis, kiek gi armėnų kilmės libaniečių, prisidengiant tuo didžiuoju sprogimu Beiruto jūrų uosto sandėliuose, perkelta į Armėniją tik tam, kad padėtų armėnams šaudyti į Azerbaidžano pusę?

O gal Prancūzijos vadovas drįs tvirtinti, kad Kalnų Karabache prieš Azerbaidžaną nekariauja nė vienas Prancūzijos pilietis? Štai Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas armėniškoje spaudoje yra prasitaręs, jog „Kalnų Karabache gali kariauti ir kitų valstybių armėnų kilmės piliečiai“. Armėnijos vadovas nedviprasmiškai prisipažino, jog „Kalnų Karabachą išlaikyti atplėštą nuo Azerbaidžano padeda daug armėnų kilmės vyrų iš įvairiausių pasaulio šalių“. Turkijos žvalgyba turinti duomenų, kad Prancūzija šiuo požiūriu – ypač nuodėminga. Tad kodėl Makronas, demonstruodamas duomenis apie „džihadistus“, nemosuoja ataskaitomis apie Prancūzijos piliečių aktyvius veiksmus eskaluojant karą Kalnų Karabache?

Jei prancūzų lyderis Makronas būtų įžvalgus politikas, jis duomenų apie kariaujančius samdinius bent jau neaptartų su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris turįs ypač didelės patirties permetant rusų samdinius į Gruziją, Čečėniją, Moldaviją, Ukrainą. Tai, kad Makronas aptaria samdinių klausimus būtent su Kremliaus diktatoriumi, labai dažnai besinaudojančiu „samdinių korta“, – itin gėdinga prancūziška politika.

Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą, kad Armėnijai padėtų kariauti prieš Azerbaidžaną

Ir dar – viena pastaba. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus vaikinas, jis reikalautų ne vien taikos, jis ragintų atkurti ir teisingumą. O teisingumas – Azerbaidžano pusėje. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, kad Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Tokios pat pozicijos laikosi ir oficialusis Paryžius. Tad reikalaujant taikos dera reikalauti ir teisingumo: vis tik padėkime Azerbaidžanui susigrąžinti tai, kas iš jo atimta, – Kalnų Karabachą. Jei Makronas nesivadovautų dvigubais ir trigubais standartais, bent užsimintų: mums, europiečiams, turėtų būti labai gėda, kad per trisdešimt metų taip ir nepadėjome Azerbaidžanui taikiomis priemonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho; mes, europiečiai, turėtume pripažinti, jog mūsų derybininkai, bandę išspręsti Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą, yra didžiausi nevykėliai.

Jei Prancūzijos prezidentas turėtų bent truputėlį sąžinės, jis Briuselyje būtų pareiškęs: „Išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą labai lengva, paprasta, tereikia priverst Armėniją iš Kalnų Karabacho išvesti savo kariauną“. Užuot maivęsis, užuot nutaisęs labai susirūpinusio, protingo politiko mimiką, jis turėjo puikią progą prisipažinti: kol Jerevanas neišves visų savo kariškių iš Kalnų Karabacho, įskaitant ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų, tarptautinių normų nesilaikančiai Armėijai privalu taikyti pačius griežčiausius ekonominius ir politinius apribojimus.

Jei Prancūzijos prezidentas būtų principingas politikas, vengiantis dviprasmybių, Belgijos sostinėje jis kolegoms iš JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos būtų prisipažinęs: „Bandau įsivaizduoti Prancūziją, iš kurios atimtų 20 proc. jos terotorijos. Kaip mes, prancūzai, pasielgtume? Trisdešim metų kantriai lauktume sėkmingų derybų rezultatų?“

Deja, Prancūzijos lyderis taip niekad niekur nėra pasakęs, nes jis – iš tų, nepadoriųjų, politikų…

2020.10.02; 10:10

Ukrainos prezidentas V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos sostinėje Paryžiuje prasidėjo vadinamojo „Normandijos ketverto“ viršūnių susitikimas dėl konflikto Rytų Ukrainoje.
 
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas susitiko Eliziejaus rūmuose. Kaip skelbia „Deutsche Welle“, tai pirmas per trejus metus susitikimas Normandijos formatu dėl konflikto Rytų Ukrainoje.
 
Ukrainos prezidentas V. Zelenskis, kuris pirmą kartą asmeniškai susitiks su V. Putinu, pagrindine savo prezidentavimo užduotimi laiko karinio konflikto Donbase užbaigimą. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, per 5,5 metų trunkantį konfliktą žuvo 13 tūkst. žmonių, maždaug du mln. ukrainiečių buvo priversti persikelti. Konfliktas tarp prorusiškų separatistų ir Ukrainos karių kilo 2014 metais.
 
Derybos Normandijos formatu prasidėjo 2014 metais, jomis buvo siekiama rasti konflikto Rytų Ukrainoje sprendimą, tačiau vėliau derybos nutrūko ir nebuvo rengiamos daugiau nei trejus metus. Šių metų gegužę Ukrainos prezidentu tapęs V. Zelenskis išreiškė norą atnaujinti derybas Normandijos formatu.
 
Ankstesnės politinės patirties neturėjęs V. Zelenskis teigė, kad taikos derybos su Rusija – svarbiausia jo užduotis ir liepą pakvietė V. Putiną į tiesiogines derybas dėl konflikto.
 
„Aptarkime, kam priklauso Krymas, ir ko nėra Donbaso regione“, – tuo metu sakė V. Zelenskis, kreipdamasis į Rusijos prezidentą.
 
A.Merkel ir E.Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Kiek vėliau po to buvo imtasi veiksmų, padėjusių sumažinti dvišalę įtampą ir atvedusių iki „Normandijos ketverto“ susitikimo. Rugsėjį Rusija ir Ukraina apsikeitė belaisviais, o praėjusį mėnesį Rusija grąžino Ukrainai tris prieš metus užgrobtus jos laivus.
 
Rusija Krymą aneksavo 2014 metais. Netrukus po Rusijos įvykdytos aneksijos Rytų Ukrainoje kilo karinis konfliktas. Ukrainos vyriausybės pajėgos nuo 2014 metų balandžio kovoja su Rusijos remiamais separatistais. NATO ir Vakarų šalių žvalgybos ekspertai kaltina Rusiją padedant separatistams Rytų Ukrainoje ir siunčiant jiems sunkiąją ginkluotę ir karius.
V.Putinas. EPA-ELTA nuotr.
 
Pirmadienį susitikę Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir Ukrainos lyderiai bandys rasti užsitęsusio konflikto Rytų Ukrainoje sprendimą. Pirmiausiai rengiami atskiri dvišaliai V. Zelenskio ir V. Putino susitikimai su A. Merkel ir E. Macronu. Po to įvyks bendras visų keturių lyderių susitikimas, po jo bus surengta spaudos konferencija, o galiausiai įvyks pirmasis akis į akį V. Zelenskio ir V. Putino susitikimas.
 
Vokietija ir Prancūzija laikomos šalimis tarpininkėmis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.10; 03:00

Rusijos organizuojamos propagandos kampanijos kenkia taikos deryboms ir neleidžia užbaigti karo Rytų Ukrainoje, teigia Jungtinių Valstijų ambasadorius Ukrainoje Kurtas Volkeris.
 
Pasak K. Volkerio, Maskva neprisiima atsakomybės už savo vaidmenį kare tarp prorusiškų separatistų ir Ukrainos, o tai „apsunkina padėtį tarptautinei bendruomenei, reikalaujančiai, kad Rusija laikytųsi savo įsipareigojimų“, pagal Minske 2014 ir 2015 m. pasirašytus susitarimus, skelbia Laisvosios Europos radijas.
 
„Dėl Rusijos bandymų supainioti reikalus ir paneigti tai, ką jie daro, yra apsunkinamas tikrų problemų sprendimas“, – sakė K. Volkeris.
 
Ukrainos pajėgos ir prorusiški separatistai, kurie įkūrė dvi „liaudies respublikas“ rytiniuose Donecko ir Luhansko regionuose, kovoja nuo 2014 metų balandžio. Kovos prasidėjo po Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos.
 
Po Krymo aneksijos Rusija sustiprino savo kariuomenę pusiasalyje naujais laivais, raketų sistemomis ir kariniais lėktuvais.
 
„Tai nėra kažkoks vietinio separatizmo konfliktas. Rusija iš tiesų tai daro, turime tai suprasti. Manau, jei norime, kad ši problema būtų suprasta teisingai, svarbiausia tai perduoti plačiajai visuomenei“, – tvirtino K. Volkeris.
 
Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, per kovas Rytų Ukrainoje žuvo apie 13 000 žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.17; 11:00

Rusijos ir Armėnijos kariuomenės – išvien

Liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją. Karinis išpuolis prieš civilius azerbaidžaniečius surengtas vakar apie 21 val. vietos laiku.

Armėnijos provokacija

Tądien armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes Fizuli rajone.

Dėl išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra. 

Išpuolio metu taip pat sužeista 51 metų amžiaus Gulijeva Sarvinaz. Tačiau ji skubiai buvo išgabenta į ligoninę, ir Azerbaidžano medikams pavyko išgelbėti jos gyvybę.

Liudininkai tvirtina, kad Alhanly kaimo apšaudymas buvo nuožmiai intensyvus. Nužudytos mergaitės tėvas Elnuras Gulijevas pasakojo, kad armėnų pajėgos ne sykį apšaudė jų gyvenvietę. Paskutinį sykį armėnų kariškiai šaudė vos prieš keletą dienų.

Azerbaidžaniečių medikams pavyko išgelbėti sunkiai sužeistos azerbaidžanietės Gulijevos Sarvinaz gyvybę

Armėnijos ginkluotosios pajėgos sistemingai atakuoja taikius azerbaidžaniečių kaimus, kur gyvena civiliai žmonės. Armėnijos taktika – įbauginti vietinius žmones, kad šie paliktų savo gimtuosius namus ir trauktųsi į Azerbaidžano gilumą. Išstūmę azeraidžaniečius armėnai tikriausiai šauktų, esą žemės, į kurias jie pretenduoja, – negyvenamos, todėl jas neva reikia atiduoti Armėnijai.

Azerbaidžanietė Gulijeva Sahiba ir jos dukrelė Gulijeva Zahra. Jos žuvo po karinių Armėnijos atakų, surengtų liepos 4-ąją

Išpuoliai, kokie buvo surengti kad ir liepos 4-osios vakarą, byloja apie teroristinę Armėnijos valstybės prigimtį. Šitaip elgdamasi Armėnija akivaizdžiai pažeidžia visas tarptautines humanitarines normas, įskaitant ir Ženevos konvenciją, ir įstatymus, ginančius vaikų bei fundamentaliąsias žmogaus teises.

Panašaus pobūdžio provokacijų Armėnija dažniausiai griebiasi po Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės atstovų vizitų į regioną.

Tarptautiniai ekspertai mano, kad Armėnija bet kokia kaina, net ir apšaudydama civilius objektus, siekia sau naudinga linkme pakeisti derybų dėl Kalnų Karabacho kryptį.

Mat po tokių klastingų atakų Azerbaidžanui kai kada teka regti atsakomuosius žingsnius, ir Armėnija įgyja pretekstą šaukti, esą pirmasis pradėjo šaudyti Baku.

Ajazo Mirzojevo nuotraukoje: per karinę Armėnijos ataką žuvusi azerbaidžaniečių mergaitė Zahra Gulijeva. Ji tebuvo sulaukusi dviejų metukų

Armėnija iki šiol neišvedusi savo ginkluotųjų pajėgų iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho – laiko jį okupavusi padedant Rusijos ginkluotosioms pajėgoms. Įtampa šiame regione tvyro būtent dėl to, kad oficialusis Jerevanas nelinkęs azerbaidžaiečiams grąžinti neteisėtai užimto Kalnų Karabacho.

Slaptai.lt informacija

2017.07.05; 06:30

Pokalbyje su Lietuvos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, „Le Figaro“ korespondentas Maskvoje ponas Pjeras Avrilis pasiteiravo ministro požiūrio į Rusijai skirtų sankcijų panaikinimą, kurį siūlo vis daugiau Europos šalių.

„Reikia elgtis atsargiai, kad nepakartotume klaidų, padarytų po karo su Gruzija dar 2008 metais, kada santykiai tarp ES ir Rusijos greitai normalizavosi, nors Maskva nepadarė nieko, kad įvykdytų savo įsipareigojimus taikos susitarimų srityje,“ – pareiškė L.Linkevičius, išreikšdamas apgailestavimą dėl „kai kurių ES šalių nuosaikumo ir minkštumo užsienio politikoje.“

Lietuvos diplomatijos vadovo nuomone, ekonominės sankcijos – „vienintelė poveikio priemonė, kurią šiuo metu turime“.

„Valstybių vadovai išsirikiuoja eilėje Maskvoje, nors Kremlius neatliko jokių tikrų taikingumo veiksmų,“ – pasakė L.Linkevičius, vertindamas  Europos Sąjungos lyderio Žano Klodo Junkerio susitikimą su Vladimiru Putinu Peterburgo ekonominiame forume. – Raginimai panaikinti ekonomines sankcijas tarsi pateisina rusiškosios pusės argumentaciją, kuria vadovaujantis, tik Europa turi jaustis kalta dėl blogų santykių su Rusija, o pati Rusija tartum neturi save kuo kaltinti.“

„Tokia susitaikymo su agresoriumi politika galbūt yra naudinga trumpalaikėje perspektyvoje, bet ilgalaikėje – neproduktyvi,“ – pabrėžė Lietuvos diplomatijos šefas.

Komentuodamas potencialią grėsmę Rusijai dėl NATO bataliono dislokavimo Lietuvos teritorijoje, L.Linkevičius pabrėžė: „Tikriausiai rusai sumaišo priežastį ir pasekmę. Lietuvoje bus tik vienas batalionas, ir mūsų kaimynas, kuris yra geriau ginkluotas negu bet kuri kita kaimyninė Europos šalis, – dėl to kelia didelį skandalą… Mes nelenktyniaujame su Rusija – mes minimaliai rūpinamės savo saugumu.“

Informacijos šaltinis – Le Figaro leidinys.

2016.06.19; 18:09 

Andrėjaus Illarionovo manymu, pagal tą pačią schemą 1938 metais buvo prievartaujama Čekoslovakija.

Buvęs RF prezidento Vladimiro Putino patarėjas ekonomistas Andrejus Ilarionovas leidiniui Gordon papasakojo, kad Ukrainai rengiamas pabloginta „Padniestrės“ scenarijaus versija, papasakojo, kodėl ES lyderiai vedami į šantažą, ir apie tai, ką pasirinko Ukrainos valdžia.

Merkel ir Olando iniciatyvą sąlygojo du svarbiausi veiksniai.

Continue reading „Andrėjus Illarionovas: „Olando–Merkel iniciatyva kelia įspūdį déja vu““

JAV prezidento Barako Obamos administracija, ieškanti būdų, kaip priversti Izraelį ir Palestiną vėl pradėti taikos derybas, svarsto galimybę, kurios anksčiau niekad nesvarstė.

Omenyje turimas įkalinto Izraelio šnipo Džonatono Polardo paleidimas.

Jei anksčiau Vašingtonas teigė, jog šio šnipo paleidimas neįmanomas nei praktiškai, nei teoriškai, tai dabar pradėta svarstyti, ar nebūtų verta Dž.Polardo paleisti į laisvę mainais į prasidėsiančias žydų ir palestiniečių taikos derybas.

Continue reading „„Mes galime išlaisvinti Izraelio šnipą…““