Per šaudynes Hanau mieste žuvo vokiečių, turkų, bulgarų, rumunų, bosnių ir afganų kilmės žmonės. EPA-ELTA nuotr.

Devyni per šaudynes Vokietijos Hanau mieste žuvę žmonės yra vokiečių, turkų, bulgarų, rumunų, bosnių ir afganų kilmės, nurodė Heseno žemės kriminalinė policija. Išpuolis laikomas teroristiniu.
 
Pasak tyrėjų, aukos buvo imigrantų kilmės. Trys aukos turėjo Vokietijos pilietybę, dvi – Turkijos, viena auka – Bulgarijos, viena – Rumunijos, vienas žuvęs asmuo buvo kilęs iš Bosnijos, o paskutinioji auka buvo Vokietijos ir Afganistano pilietis.
 
Išpuolio metu buvo sužeisti dar penki žmonės.
 
Devynis žmones nušovęs vyras grįžo namo, tada nužudė 72 metų amžiaus savo motiną vokietę ir nusišovė pats. Jam buvo 43-eji. Šalia įtariamojo kūno rastas ginklas.
 
Užpuolikas įvardijamas kaip Vokietijos pilietis Tobias R.
 
Šaudynės prasidėjo trečiadienį apie 22.00 val. vietos laiku. Pirmuoju taikiniu tapo kaljano baras Hanau mieste. Vokietis šaudynes pratęsė kavinėje, esančioje už 2,5 km nuo pirmosios šaudynių vietos.
 
Policijai pavyko identifikuoti užpuoliką, gavus informacijos iš liudininkių ir peržiūrėjus stebėjimo kamerų įrašus.
 
Tyrėjai šiuo metu aiškinasi, ar kas nors kitas žinojo apie išpuolį ir padėjo jį organizuoti.
 
Anksčiau Tobias R. savo interneto svetainėje skelbė įvairius vaizdo įrašus ir prieš imigrantus nukreiptus manifestus. Jis teigė, kad žmonės iš daugiau kaip 20 šalių, tarp kurių Turkija ir Izraelis, „turėtų būti sunaikinti“.
 
„Jei būtų mygtukas, kurį galėčiau paspausti, kad tai įvyktų, nedelsiant jį paspausčiau“, – tvirtino jis.
 
Buvę jo kolegos pasakojo, kad niekam nebuvo paslaptis, jog Tobiaso R. pažiūros „buvo ypač rasistinės“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.22; 06:20

Didžiosios Britanijos policija teigia, kad incidentas Londono mečetėje, kurio metu peiliu sužalotas vyresnio amžiaus vyras, nėra susijęs su terorizmu. Vyro patirti sužalojimai nekelia pavojaus jo gyvybei.
 
„29 metų amžiaus vyras, kuris, kaip manoma, dalyvavo pamaldose, buvo sulaikytas mečetėje, įtariant pasikėsinimu nužudyti. Šiuo metu nemanoma, kad incidentas susijęs su terorizmu“, – nurodoma Londono policijos pareiškime.
 
Pasak Londono centrinės mečetės, kurioje ir įvyko užpuolimas, užpuoliką sutramdė susirinkę maldininkai, kol į įvykio vietą atvyko policija.
 
Socialinėje žiniasklaidoje paskelbtose nuotraukose iš įvykio vietos matomas ant žemės gulintis baltaodis vyras su raudonos spalvos bluzonu ir policininkai uždeda jam antrankius. Netoli įtariamojo gulėjo nedidelis peilis.
 
Incidento metu sužalotas mečetės tarnautojas – muedzinas. Jo sužalojimai sunkūs, bet pavojaus gyvybei nekelia. Vyras gydomas ligoninėje.
Vieno liudininko teigimu, užpuolikas dūrė aukai į kaklą.
 
 „Taip siaubinga, kad tai turėjo atsitikti, ypač maldos namuose. Mintimis esu su auka ir visais nukentėjusiais“, – reaguodamas į užpuolimą, sakė Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.21; 00:30

Česlovas Iškauskas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Prieš keletą dienų vienas kolega tėškė tiesiai šviesiai: Sirija elgiasi kaip prostitutė. Kaip žinome, tai seniausia profesija pasaulyje (beje, antra po jos – žurnalistika…).

Kodėl ši šalis – viena seniausių pasaulio civilizacijų, klestėjusi su Senovės Egiptu ir Mesopotamija, – dabar vadinama kitų, stipriųjų valstybių, pirmiausia Rusijos, sugulove? Turiu galvoje ne tik karą, kurį ten, antikinius laikus menančiuose Vidurio Rytuose kariauja didžiosios imperijos, bet ir Damasko elgesį, vertinant šimtmečio senumo istoriją.

Štai pavyzdys.

Nauja konflikto kibirkštis

Prieš keletą dienų Sirijos parlamentas vienbalsiai priėmė rezoliuciją, pripažįstančią masines armėnų žūtis Pirmojo pasaulinio karo laikais genocidu. Taip smogtas dar vienas smūgis Turkijai, su kurios pajėgomis Sirijos kariuomenė keletą kartų susidūrė Idlibo provincijoje. Neabejojama, kad šis parlamento sprendimas dar pakaitins įtemptus Damasko ir Ankaros santykius.

Rezoliucijoje tvirtinama, kad „armėnai, asirai ir kitos tautos, įeinančios į sirų naciją, tapo etninio valymo, tikslingų pjautynių ir genocido aukomis“. Parlamento pirmininkas Hamidas Sabbagas buvo dar atviresnis: „Dabar mes matome Turkijos agresiją, kuri remiasi rasistine Osmanų ideologija“. Jis sakė, kad armėnų genocidą vykdė „Erdogano protėviai“.

Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.

Ankara apkaltino Damaską veidmainiavimu. Turkijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame sakoma: „Ši rezoliucija rodo veidmainiškumą režimo, kuris daugelį metų vykdė savo tautos žudynes, iš savo namų išvijo milijonus žmonių ir prieš juos naudojo cheminį ginklą“.

R. T. Erdoganas apkaltino ir Rusiją, kuri vykdė antpuolius prieš taikius Idlibo gyventojus. Jis pareiškė, kad Turkija jėga užtikrins paliaubas Idlibe ir baus tuos, kurie jas pažeidžia.

Armėnai vykdė lėtinį turkų genocidą

Parlamento sprendimas eilinį kartą rodo, kad Sirija tėra žaisliukas – kad neišsireiškus šiurkščiau! – Rusijos rankose. Net nesigilinant į karo šioje šalyje subtilybes, akivaizdu, kad Maskva, kuri globoja marionetinį Armėnijos režimą, diktuoja Damaskui žaidimo sąlygas.

Turkija nepripažįsta termino „genocidas“, kai vertinami 1915 m. įvykiai. Tiesa, tų metų balandžio 24 d. (kai kur ji paskelbta Armėnų genocido aukų atminimo diena) Stambule žuvo apie 800 vietinių armėnų inteligentų, o abipusio konflikto metu – iki pusantro milijono, o Ankaros nuomone, penkis kartus mažiau. Bet šių žudynių jokiu būdu negalima vadinti armėnų genocidu, nes konflikte dalyvavo ir milžiniškus nuostolius patyrė abi pusės. Dar daugiau: vos keli mėnesiai iki įvykių Stambule panašūs teroristiniai veiksmai vykdyti prieš osmanų etnines grupes.

Faktai rodo, kad iki tol jau geroką šimtmetį – nuo 1815 m. – Osmanų imperijoje vyko armėnų sukilimai ir buvo išžudyta dešimtys tūkstančių turkų. Tuomet vyriausybė nuolat informavo aukšto rango armėnų atstovus, kad ji imsis būtinų priemonių, jei armėnai toliau žudys turkus. Deja, armėnų sukilėliai įspėjimą ignoravo, toliau puldinėjo beginkles turkų moteris ir vaikus. 1915 m. balandžio 24 d. vyriausybė dėl minėtų nusikaltimų uždarė armėnų komitetus ir areštavo – nenužudė ar išžudė, o suėmė ir vėliau ištrėmė – daugiau kaip 2300 šių organizacijų vadovų. 

XVIII a. prasidėjęs armėnų nacionalizmas per šimtmečius tapo gana agresyvus. Jam pateisinti sugalvota pseudoistorija, neva armėnai yra viena pirmųjų pasaulio tautų ir yra ne indoeuropiečiai (kad armėnai indoeuropiečiai, įrodyta jau senokai), turintys savo pradininką Haiką, t.y. išskirtinė tauta, todėl ją reikia ginti ir užtarti.

Genocido apibrėžimas netinka

Portalas Slaptai.lt ne kartą rašė, kad konfliktas Pirmojo pasaulinio karo metais neatitinka genocido apibrėžimo, kuris priimtas Jungtinių Tautų konvencijos 2-ajame straipsnyje, teigiančiame, jog „tai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar dalinai išnaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią“. Turkija pripažįsta, kad armėnai masiškai nukentėjo nuo žiauraus elgesio, tačiau neigia, kad buvo siekiama šią grupę sunaikinti. Nebuvo planuotų ir sistemingų veiksmų prieš armėnus, o jie persekiojami ir tremiami buvo už armėnų teroristinių organizacijų ardomąją veiklą. Be to, dėl vykdytų žiaurumų keli aukšto rango osmanų pareigūnai buvo nuteisti dar 1919-1920 m.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Beveik trys dešimtys šalių, kur, beje, yra skaitlinga ir įtakinga armėnų diaspora (pavyzdžiui, Prancūzijoje), nusikaltimus prieš armėnus yra įvardijusios genocidu. BNS teigimu, iki 2019 m. spalio tokios valstybės buvo: Argentina, Austrija, Belgija, Bolivija, Brazilija, Čilė, Čekija, Kanada, Kipras, Danija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija, Libanas, Lietuva, Lenkija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Paragvajus, Portugalija, Rusija, Slovakija, Švedija, Šveicarija, Vatikanas, Venesuela ir Urugvajus. Pernai spalį prie jų prisijungė JAV, priėmusios atitinkamą Atstovų rūmų rezoliuciją, anksčiau – Europos Parlamentas ir kt. Beje, kol buvo svarstomas Turkijos narystės ES klausimas, genocido pripažinimas net nebuvo svarstomas. Tai liudija Briuselio veidmainiškumą.

Lietuva, kaip visada, paskubėjo…

Deja, Lietuva taip pat pasidavė šiam pripažinimo bumui. Perkeltine prasme, ji nutipeno paskui naują Didįjį Brolį… Lietuvos Seimas 2005 m. gruodžio 15 d. priėmė rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Slaptai.lt autorė Irma Ąžuolė pernai liepą rašė (https://slaptai.lt/irma-azuole-visaziniai-teisuoliai-rizikuoja-tapti-irankiu-kitu-rankose/), kad priimant rezoliuciją posėdyje dalyvavo tik trečdalis Seimo narių – 55 iš 141, o rezoliucijos projektą buvo pasirašę vos 49, ji priimta 48 balsais. Parlamento pirmininkas Artūras Paulauskas dar nebuvo grįžęs iš vizito Šveicarijoje. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Pirmas ją pasirašė Seimo narys Algis Kašėta, kuris netrukus tapo Tarpparlamentinių ryšių su Armėnijos Respublika grupės vadovu…

Tokios rezoliucijos tik gilina Turkijos ir Armėnijos santykių krizę, kuri nejuda iš mirties taško po Jerevano įvykdyto Kalnų Karabacho užgrobimo, t.y. beveik 30 metų. Kita vertus, genocido pripažinimas kuria įtemptą geopolitinę situaciją Kaukaze, kuria naudojasi Rusija. Dabar šis virusas plinta į liepsnojančius Vidurio ir Artimuosius Rytus, kur pavojingą židinį kūrena taip pat Maskva.

Sirija tapo bjauraus ir amoralaus žaidimo įkaite, o kitais žodžiais tariant, Rusijos patiesta kraujuojančia paklode.

2020.02.18; 13:00

Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šis klausimas kilo tuomet, kai spauda paskelbė, jog Seimo narys Rimantas Jonas Dagys surengė Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamąjį suvažiavimą.

Duodamas interviu R.J.Dagys patvirtino tvirtai nusprendęs su savo naująja politine jėga dalyvauti 2020-ųjų spalio rinkimuose į Lietuvos parlamentą. Atsakydamas į kai kurių žurnalistų nuostabą, kodėl prireikė trauktis iš TS-LKD partijos, kurioje jau egzistuoja krikščioniškasis sparnas, Seimo narys paaiškino:

„Užtikrinsime, jog 2020 m. rudenį mūsų piliečiai turėtų akcentuotą krikščionišką alternatyvą politikoje – partiją, kurios darbai nuosekliai derėtų su programoje įtvirtintu vertybiniu kamienu“.

R. J. Dagys pabrėžė, kad nė viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja. O štai jo kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) požiūriu į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, Stambulo konvencijas…

Bent jau taip agentūrai ELTA pasakojo pats parlamentaras R.J.Dagys. O kaip yra iš tiesų? Ar tikrai konservatoriai tapo užkietėjusiais liberalais, kuriems viskas, kas krikščioniška, svetima? Kuo, sakykim, R.J.Dagio, kadaise buvusio socialdemokratu, po to – konservatoriumi, dabar iš jų bėgančio, politinė jėga skiriasi nuo filosofo Vytauto Radžvilo judėjimo? Kokias turime garantijas, kad dar po ketverių metų šis politikas nepanorės tapti liberalu? Juk jau du sykius pakeitė partijas. Galima prisiminti patarlę, jog trečias kartas nemeluoja?

Beje, kas yra tikras krikščionis? Tas, kuris kiekvieną sekmadienį skuba į bažnyčią, atidžiai klausosi pamokslų, uoliai meldžiasi, bet, sugrįžęs namo, nesivadovauja 10-čia Dievo įsakymų? Ar tikru krikščioniu negali vadintis lietuvis, kuris, vertindamas per šimtmečius sukauptą krikščionybės išmintį, vis tik atsižvelgia ir į daugelį civilizacijos padiktuotų pasikeitimų, kurių tiesiog neįmanoma ignoruoti?

Beje, naujai užgimusios partijos lyderiui R.J.Dagiui norėtųsi pateikti vieną klausimą, kurio, besiginčijant, kas yra tikrasis krikščionis, Lietuvoje dar niekas, regis, nekėlė? Bet šis kausimas – svarbus. Jis taip pat gali tapti lakmuso popierėliu, leidžiančius atskirti vaistus nuo nuodų. Taigi: kaip jis vertina tuos, kurie paišė musulmonų pranašo Mahomedo karikatūras? Požiūris į gyvybę, vaikų auklėjimą – svarbūs kriterijai. Bet ne mažiau svarbu, kaip tikrasis krikščionis turėtų vertinti prancūzų satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“, kuris kryptingai, sąmoningai tyčiojosi iš Islamą išpažįstančių žmonių religinių jausmų ir sulaukė kruvino išpuolio.

Žinoma, teroristai, įsiveržę į redakciją ir išžudę jos darbuotojus, – neverti nei pagarbos, nei užuojautos. Juos būtina smerkti, juos privalu griežtai bausti. Bet nejaugi tikras krikščionis gali abejingai tylėti, kai žurnalistai, prisidengdami spaudos ir žodžio laisve, paišo milijonams musulmonų visiškai nepriimtinas karikatūras?

Dar 2015 metų sausio mėnesį mano tėvas Vytautas Visockas portale slaptai.lt rašė:

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

„Kaip jaustis Prancūzijos piliečiams musulmonams, pavarčiusiems satyrinį savaitraštį „Charlie Hebdo“? Kaip jaustis tiems musulmonams visame pasaulyje, kurie nori taikiai gyventi su krikščionimis ir kitų tikėjimų žmonėmis? Juk daugelis jų smerkia barbariškas žudynes, gailisi žiauraus teroro aukų.

Žudyti žmonių negalima. Negalima žudyti žurnalistų, skelbiančių tegul ir labai bjaurias karikatūras ar nuomones. Žudikai privalo sulaukti griežtos bausmės. Tačiau tapatintis su šlykščias, religinę nesantaiką kurstančias karikatūras paišiusiais bei platinusiais žurnalistais – taip pat nekyla ranka“.

Ar parlamentaras R.J.Dagys pritaria šiai minčiai? Ar jo bendražygiai smerkia Prancūzijos politikus, kurie tvirtino, esą karikatūristai turi teisę tyčiotis iš musulmonams šventų simbolių?

Youtube.com paskyroje neseniai teko išklausyti Jungtinėse Tautose kalbėjusio Pakistano premjero Imraho Chano (Imran Khan) pastabų apie pasaulyje kilusią ir vis dar gają islamofobiją. Svarbu pažymėti, jog ponas I.Chanas kadaise ilgokai gyveno Vakaruose, todėl jis pažįsta „šias problemas iš vidaus“. Jis įsitikinęs, jog priešiškumas musulmonams kilo po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios teroro aktų. Tomis dienomis kai kurie Vakarų pasaulio lyderiai tarp islamo ir terorizmo nubrėžė lygybės ženklą. Ir tai buvo pati didžiausia Vakarų klaida. Islamo negalima skirstyti nei į nuosaikųjį, nei į radikalųjį. Islamas yra islamas. Tai – tokia pat taiki, graži religija kaip ir visos kitos religijos. Pavyzdžiui, tamilų partizanai pasaulyje surengė žymiai daugiau teroro aktų nei musulmonų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Bet jų religijos niekas nevadina radikalia. Kadaise japonų kamikadzės rengė mirtininkų išpuolius. Bet ar kas nors kaltina jų religiją radikalizmu?

Pakistano premjeras Imran Khan

Bet štai po 2001-ųjų viskas pasikeitė. Vakarai ėmė manyti, jei esi musulmonas, vadinasi, mažų mažiausiai – įtartinas. Islamą išpažįstančių valstybių vadovai, Pakistano Ministro Pirmininko I.Chano teigimu, padarė didelę klaidą, po Rugsėjo 11-osios puolę aklai pritarti visiems Vašingtono, Londono, Paryžiaus ar Berlyno teiginiams apie islamą. Sutrikusios islamą išpažįstančios valstybės nė nebandė tuometiniams NATO ir Europos Sąjungos lyderiams paaiškinti savo požiūrio.

Kalbėdamas iš JT tribūnos Pakistano premjeras teiravosi: kaip Niujorko ar Paryžiaus valdžia pajėgi atskirti radikalųjį islamo išpažinėją nuo nuosaikaus? Argi terorizmas susįjęs su kokia nors religija? Kiekvienas nusikaltėlis turi tautybę. Bet juk dėl nusikaltėlio padarytų nusikaltimų niekas nepuola kaltinti visos tautos. Ta pati dilema – ir dėl religijos. Jei krikščionis surengė teroro auktą prieš musulmonus, juk niekas nekaltina krikščionybės. Bent jau taip elgiasi musulmonai. Kodėl tada krikščionys žvelgia priešiškai į musulmonus?

Pakistano premjeras teiravosi: kodėl nesityčiojate iš žydamas švento Holokausto, o iš musulmonams šventų relikvijų – ne tik tyčiojatės, bet ir skatinate – tyčiokitės kiek geidžia širdis? Pakistano premjeras niekaip nesupranta, kodėl Europoje moterį galima viešai išrengti, palikti be drabužių, bet toje pačioje Europoje musulmonėms draudžiama dėvėti galvos apdangalus?

Šiuos Pakistano politiko klausimus adresuoju naują krikščionišką partiją kuriančiam R.J.Dagiui ir jo bendražygiams – o ką manote jūs, žadantys nuosekliai vadovautis krikščioniškosiomis vertybėmis?

Krikščionių santykiai su musulmonais – taip pat svarbi, aktuali tema…

2020.02.10; 09:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Jau išdėsčiau, ko galima laukti iš Kremliaus, kai Astravo AE pradės veikti, https://slaptai.lt/kastytis-stalioraitis-kodel-vladimiras-putinas-stato-astravo-ae/

Pakartosiu trumpai. Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.

Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…

Tačiau galimas ir kitas variantas tuo atveju, jei Vilnius bei Europos Sąjungos ir NATO vadovai branduolinės grėsmės inscenizacija nepatikės.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Nepamirškime, kad turime reikalą su pamišusiais žudikais maniakais.

Daugelis vyresnio amžiaus lietuvių prisimena, kaip prasidėjo antrasis Rusijos – Čečėnijos karas. Koks pretekstas buvo jį pradėti po to, kai Vladimiro Putino atstovas generolas Aleksandras Lebedis, gelbėdamas Kremliaus armijos dalinius kariaujančios Čečėnijos Respublikos Ičkerijos teritorijoje nuo visiško sunaikinimo, Čečėnijos Chasaviurte 1996 m. rugpjūčio 31 naktį pasirašė su jos prezidentu Aslanu Maschadovu paliaubų sutartį, kurioje nurodyta pradėti abiejų šalių politinį, o ne karinį “dialogą”.

Ir štai 1999 metų rugsėjis tapo baisiu laikotarpiu Rusijos gyventojams.

Rugsėjo 16 dienos 6 valandą ryto prie devyniaaukščio gyvenamojo namo Rostovo srities Volgodonske į orą išlėkė sunkvežimis, prikimštas sprogstamos medžiagos. Žuvo 19 žmonių, 89 buvo sunkiai sužeisti, nukentėjusiais pripažinti apie 16 tūkst. miesto gyventojų, tarp jų – daugiau kaip tūkstantis vaikų.

Susprogdintas gyvenamasis namas Rusijoje. Ap/Scanpix nuotr.

Prieš tai sprogimai nugriaudėjo Maskvoje. Rugsėjo 8 d. – Gurjanovo gatvėje ir rugsėjo 13 d. – Kašyro plente. Aukų skaičius siekė 500, nukentėjusieji skaičiuoti tūkstančiais. Gyvenamieji namai griuvo ir Buinakske.

Šie sprogimai ir tapo Kremliaus paaiškinimu terorizmo įbaugintam Vakarų pasauliui, kodėl Rusija, sulaužydama minėtą Kremliaus ir Aslano Maschadovo paliaubų sutartį, pradėjo naują karą su Čečėnija.

Tačiau neilgai trukus visame pasaulyje pasirodė pranešimai, kad sprogimus organizavo Rusijos Federalinė Saugumo Tarnyba.

Galime nesunkiai padaryti išvadą, kad avarija Astravo AE gali būti ir tikra, tikslinga. Jei Kremliaus žudikams maniakams savų civilių, net vaikų, negaila gviešiantis svetimų teritorijų, tai ką jau kalbėti apie kažkokius gyventojus Vilniuje ar Baltarusijoje.

Sprogimas Maskvoje prie Kaširskoje bokšto

Po ilgesnio laiko radioaktyvios medžiagos skyla, ir su reikiamomis apsaugos nuo radiaktyvumo priemonėmis karinėms pajėgoms belieka tik išsaugoti užimtą teritoriją iki nepavojingo radiacijos lygio. O po to ją – užtvindyti naujais gyventojais.

Manau, kad Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, atsižvelgdamas į tokias ir panašias rizikas, turėtų duoti direktyvą mūsiškiams Briuselyje komisarams ir parlamentarams veikti, reikalaujant įtraukti Astravo AE problemą į ES dienotvarkę, o pats – kreiptis į ES Vadovų Tarybą, reikalaujant to paties.

Visiškai teisus yra pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovas, tuometinio Sąjūdžio, atkūrusio Nepriklausomybę, lyderis profesorius Vytautas Landsbergis, tvirtindamas, „jog pavojui ir neteisybei sakyti „ne“ niekada nėra per vėlu. Nors negalima neigti, jog Astravo atžvilgiu iki šiol buvusios Vyriausybės padarė klaidų, visuomenė turi savęs paklausti: „O ką mes galime padaryti dabar?“. Lietuvos balsas gali ir turi būti išgirstas, bet tam turime dirbti išvien.“ https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1138794/vilniuje-isteigtas-visuomeninis-judejimas-sajudis-pries-astravo-atomine-elektrine

Kaip teisus jis ir dėl to, kad, anot jo, Astravo AE yra Kremliaus projektas, siekiant nubausti Lietuvą už Nepriklausomybę https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/1133559/vytautas-landsbergis-astravo-ae-yra-kremliaus-projektas-siekiant-nubausti-lietuva-uz-nepriklausomybe.

2020.02.02; 17:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Panašu, kad Donaldas Trumpas padarė nedovanotiną klaidą, nužudydamas suverenios valstybės, JT narės, vieną iš karinių Irano vadovų, generolą Qasemą Soleimani, ramiai, teisėtai vykusį iš Bagdado aerouosto į miestą.

Visų pirma, ar žmogus – nusikaltėlis, kurį reikia tokiu būdu nubausti mirties bausme, gali nuspręsti tik teismas, JAV ar tarptautinis. Sukurtas valstybinio terorizmo precedentas, kuris atriša rankas tikrai teroristinėms valstybėms ir organizacijoms.

Be to, kas toliau? Šitą nužudė. Ir visa infrastruktūra dingo? Visi ryšiai?

Neabejoju, kad musulmonų pasaulyje kils antisemitizmo banga, nežinia kur ir ką nublokšianti. Tai jau parodė deginamos Izraelio vėliavos Teherane. Tad vargu ar D. Trumpo sprendimas pasitarnavo Izraelio saugumui.

Nenaudingas šis sprendimas ir Baltijos valstybių, Ukrainos saugumui, nes nukreipia pasaulio dėmesį visai į kitą regioną.

Ypač, kai ir taip Artimuose Rytuose ir aplink juos šiuo metu tokia karinė politinė košė, kad bet kada gali kilti plataus masto karas, kuriame gali nebūti laimėtojų. Ir oficialaus musulmono generolo nužudymas gali tapti kibirkštimi tokiam karui, vienijančiam daugelį pasaulio musulmonų, kilti.

Antraštės JAV ir Irano konflikto tema jau pasipylė. Bet man pasirodė įdomiausia ir svarbiausia ši, pasirodžiusi DW portale https://www.dw.com/en/top-stories/s-9097 2020.01.02, generolo  Qasemo Soleimani  nužudymo išvakarėse.

D. Trumpas. EPA-ELTA nuotr.

Izraelio ir Irano konfliktas bus pagrindinė Artimųjų Rytų problema 2020 m. (“Israel-Iran conflict to be major Middle East issue in 2020”),

https://www.dw.com/en/israel-iran-conflict-to-be-major-middle-east-issue-in-2020/a-51600787

Izraelio ir Irano konfliktas

Izraelis ir Iranas yra priešai nuo pat 1980-ųjų, tačiau tik pastaraisiais metais Iranui pavyko išauginti savo įtaką regione.

Sirijoje jis sustiprino ir parėmė šalies kontrolę bandantį susigrąžinti prezidentą Basharą al-Assadą.

Irake jis nuo pat 2003 m. parėmė ne vieną politinę ir karinę organizaciją.

Jemene Iranas palaikė prieš Saudo Arabiją kovojančius hučius – gruodį JAV pranešė sulaikiusi pažangių iranietiškų raketų komponentų siuntą šiems kovotojams.

Izraelio šiaurėje Iranas ir toliau palaiko strateginę paramą didžiausiai Libano politinei partijai „Hezbollah“, kurios karinis sparnas yra laikomas galingesniu nei visa oficiali Libano kariuomenė.

Deginama JAV vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Teheranas jau ne pirmus metus bando įvesti balansą regione, kuriame Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai stipriai lenkia Iraną karinėmis išlaidomis, o Izraelis jau turi branduolinių ginklų. Turėdama minimalias ir gan pasenusias oro pajėgas, šalis negali konkuruoti su regiono kaimynių ir JAV kariniais lėktuvais, todėl kol kas raketos yra vienintelis Teherano konvencinis atgrasymo būdas. 

Nežiūrint visko, 2017­–2018 m. Izraelio kariuomenė smogė 200 Irano palaikomų objektų Sirijoje.

Operacijų intensyvumas dar labiau išaugo Persijos įlankoje gegužę aplink Hormuzo sąsiaurį JAV padidinus savo karinius pajėgumus dėl ten įvykusių poros tanklaivių užėmimo ir abiejų konfliktuojančių pusių dronų numušimo.

2019 m. lapkritį premjeras Benjaminas Netanyahu patvirtino, kad Izraelis plečia savo operacijas į Jemeną, siekdamas „užkirsti Iranui kelią įsitvirtinti regione“.

Deginama Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Šiais metais Irako vyriausybė apkaltino Izraelį užpuolus Iranui palankių Liaudies mobilizacinių pajėgų pozicijas šalyje, taip pat šiitų kovotojų stovyklas netoli Bagdado.

2019 m.  rugsėjį dronų ir žemai skriejančių raketų spiečius smogė Saudo Arabijai priklausančiam „Aramco“ naftos perdirbimo kompleksui. Tai sumažino gamybą perpus. Visuotinai tikima, kad išpuolį surengė Iranas.

Tarptautinių krizių grupės Irano reikalų analitikas Ali Vaezas atkreipia dėmesį, kad Izraelio gynyba yra pritaikyta balistinių raketų išpuoliams, o ne žemai skrendančių kruizinių raketų, kurios buvo panaudotos prieš Saudo Arabiją. Pasak jo, dabartinės gynybinės sistemos neapsaugotų nuo „košmariško scenarijaus“, kai būtų užpultos Izraelio chemijos komponentų gamyklos ar branduolinė infrastruktūra, taip paverčiant daugelį šalies vietovių visiškai negyvenamomis ištisus dešimtmečius.

Taigi, susidūrus su šia „didžiausia rizika“, pasak A. Vaezo, kyla klausimas, ar Izraelis bandys vengti susidūrimo ir leis grėsmei toliau augti, ar surizikuos ir pabandys smogti pirmas. Jo nuomone, Iranui atnaujinus savo branduolinę programą Izraelio sąjungininkai gali sutikti pulti Iraną pirmi.

Kas toliau?

Šie pasvarstymai DW, kaip minėjau, padaryti dar iki Irano generolo nužudymo 2020 m. sausio 3 d. Nesunku įsivaizduoti, kokiu turiniu jie būtų papildyti po žmogžudystės. Štai, kad ir tokiu pranešimu iš straipsnio “Libijos maršalas Haftaras ragina mobilizuotis dėl galimos Turkijos intervencijos”, https://www.delfi.lt/news/daily/world/libijos-marsalas-haftaras-ragina-mobilizuotis-del-galimos-turkijos-intervencijos.d?id=83186917&.

„Į keblią padėtį patekusi Tripolio (Libija) vyriausybė, vadovaujama Fayezo al Sarrajo (Fajezo Saradžo), nuo balandžio yra atakuojama Kh. Haftaro pajėgų. Maršalas vadovauja lygiagrečiai administracijai, remiamai Turkijos varžovių regione – Saudo Arabijos, Egipto ir Jungtinių Arabų Emyratų. Turkijos parlamentas ketvirtadienį patvirtino siūlymą pasiųsti karių į Libiją, Ankarai gavus F. al Sarrajo vyriausybės prašymą suteikti karinę pagalbą. „Priimame iššūkį ir skelbiame džihadą bei raginimą imtis ginklų“, – penktadienį per televiziją kalbėjo Kh. Haftaras. Jis paragino „visus libius“ apsiginkluoti, taip pat kvietė „vyrus ir moteris, karius ir civilius ginti mūsų tėvynę ir garbę“.“

JAV ir Rusija turi galingus Izraelio saugumu besirūpinančius lobistus, gana neblogai sutariančius. Akivaizdu, kad Rusija galutinėje sąskaitoje bus Izraelio pusėje. O Kinija? Kol kas ji tyli.

Tūkstančiai iraniečių gedi per JAV antskrydį nukauto generolo Q. Soleimanio. EPA-ELTA nuotr.

Irano ambasadorius prie Jungtinių Tautų Majidas Takhtas pareiškė, kad generolo nužudymas buvo „JAV karo veiksmas prieš Irano žmones“. „Praėjusią naktį prieš vieną svarbiausių mūsų generolų buvo įvykdytas teroro aktas ir buvo pradėtas karas. Ko tikimasi iš Irano? Mes netylėsime, mes privalome veikti ir mes veiksime“, – sakė M. Takhtas interviu CNN televizijai. „Mes negalime užmerkti akių dėl to, kas įvyko praeitą naktį. Neabejotinai bus kerštas – žiaurus kerštas“, – pagrasino Irano ambasadorius prie Jungtinių Tautų. „Atsakymas į karo veiksmą yra karo veiksmas. Kas, kur, kada? Tai parodys ateitis“, – sakė jis.
https://www.delfi.lt/news/daily/world/tukstanciai-irako-gyventoju-gedi-zuvusio-irano-generolo-skanduodami-mirtis-amerikai.d?id=83186899

O dabar pagalvokime, kokios bus pasaulinės benzino, dyzelino ir plataus vartojimo prekių kainos artimiausiu metu, jei iškils pavojus naftos verslovėms Artimuosiuose Rytuose.

https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/1024939/marius-dubnikovas-jei-konfliktas-paastres-brangs-degalai-o-del-ju-ir-visa-kita?=susijeStr&utm_medium=susijeUzsienis&utm_campaign=naujiena&.

2020.01.05; 18:43

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad „puikus ir svarbus bendradarbiavimas“ tarp JAV ir Rusijos padėjo užkirsti kelią teroro išpuoliui Sankt Peterburge.
 
„Prezidentas (Vladimiras) Putinas paskambino ir padėkojo man ir visoms Jungtinėms Valstijos už tai, kad informavome juos apie planuojama teroristinį išpuolį labai gražiame Sankt Peterburgo mieste“, – tviteryje rašo D. Trumpas.
 
„Jiems pavyko greitai sulaikyti įtariamuosius, buvo išgelbėta daug žmonių gyvybių, – teigė JAV prezidentas. – Puikus ir svarbus bendradarbiavimas!“
 
Rusijos teismas pirmadienį leido suimti du vyrus, įtariamus planavus išpuolį Sankt Peterburge Naujųjų metų išvakarėse.
 
Rusijos saugumo tarnybos (FSB) teigimu, vyrai prisiekė ištikimybę „Islamo valstybės“ (IS) džihadistų grupuotei.
 
FSB pranešė, kad abu vyrai buvo sulaikyti penktadienį pagal iš „amerikiečių partnerių“ gautą informaciją. Įtariamieji prisipažino rengę išpuolius.
 
Paskelbta, kad sulaikytieji yra 22-ejų Nikita Semionovas ir 23-ejų Georgijus Černyšovas.
 
Vietos naujienų portalas „Fontanka“ skelbė, kad vyrai planavo išpuolius prekybos centre ir katedroje, jie esą buvo nusiuntę nuotraukas kontaktiniams asmenims iš IS, kad patvirtintų savo taikinius.
 
Nors Maskva ir Vašingtonas nesutaria dėl daugelio klausimų, abi šalys reguliariai pabrėžia bendrą ryžtą kovoti su terorizmu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.01; 10:45

Sidnėjuje nužudytas turkų konsulas Šarykas Aryjakas

Australijos policija paskelbė skirsianti solidžią piniginę premiją. Premijo dydis – vienas milijonas JAV dolerių. Šie pinigai bus atiduoti tiems, kurie pasidalins vertinga informacija apie asmenis, prieš 39 metus Sidnėjuje nužudžiusius Turkijos konsulą Šaryką Aryjaką ir jo asmens sargybinį Enginą Severą.  

Australijos mieste Sidnėjuje rezidavęs turkų konsulas Š.Aryjakas ir jo asmens sargybinis E.Severas buvo nušauti 1980 metų gruodžio 17-ąją – lygiai prieš 39-erius metus. Konsului tuo metu buvo sukakę 50 metų, asmens sargybiniui – vos 28-eri. Juos nušovė motociklu atvažiavę du vyriškiai.

Atsakomybę už šį brutalų išpuolį prisiėmė viena armėnų teroristinė organizacija. Nors Australijos policija iškart puolė tirti kruvino išpuolio aplinkybes, žudikai iki šiol nesučiupti. Užtat Australijos jėgos struktūros, atsakingos už teroristų persekiojimą, vėl ėmėsi šios skandalingos bylos. Piniginis atlygis už vertingą informaciją išaugo nuo 250 tūkst. dolerių iki vieno milijono JAV dolerių.

Sidnėjuje nužudyto Turkijos konsulo duktė Čagla Aryjak

Tai – pirmas atvejis Australijos policijos istorijoje, kada tokia didelė premija žadama tiems, kurie talkins sučiupant teroristus. Australijos teisėsauga primena, kad 1980-ųjų gruodžio 17-osios išpuolis – tai pirmasis politiškai akivaizdžiai motyvuotas nužudymas jų šalyje. Australijos tyrėjai mano, kad esama žmonių, kurie žino, kur šiuo metu slapstosi nusikaltėliai. Tik kažkodėl žmonės, nepaisant Australijos valstybės garantijų dėl konfidencialumo ir saugumo, bijo pasidalinti turima informacija.

Armėnų teroristų kulkų suvarpytas Turkijos konsulo automobilis

Minint šio turkų diplomato nužudymo 39-ąsias metines į Sidnėjų atvyko jo duktė Čagla Aryjak. Ji savo akimis matė, kaip į jos tėvą užpuolikai anuomet paleido 17 šūvių. Tuo metu ji buvo aštuonerių metų mergaitė. Šiandien ji gyvena JAV.

Slaptai.lt primena, kad vien 1970 – 1980 metais įvairios armėnų teroristinės organizacijos nužudė 42 turkų diplomatus. Tą dešimtmetį į turkų diplomatų gyvybes kėsintasi visame pasaulye – nuo JAV ir Kanados iki Prancūzijos, Šveicarijos, Belgijos, Ispanijos ir Graikijos…

Slaptai.lt informacija

2019.12.17; 19:41

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nenumaldomai bėga laikas. Sulyg kiekvienais metais įgyju karčios gyvenimiškos patrties. Todėl ar nuostabu, jog vis atsargiau vartoju gražiai skambančias sąvokas – Vakarų civilizacija, vakarietiškos vertybės, vakarietiška demokratija, vakarietiškos žmogaus teisės…

Ypač neteisinga jas priešpastatyti musulmoniškoms vertybėms. Jei esi padorus žmogus, tai sąžiningai, civilizuotai elgiesi visur ir visada – Europoje, Azijoje, Šiaurėje. Jei nusižengei teisingumo ir tiesos principams, tai nesi padorus. Ir religija, tautybė ar gyvenamoji vieta – niekuo dėtos. Padorumo nėra nei vakarietiško, nei rytietiško. Jis arba egizstuoja, arba ne.

Čečėniškos pamokos

Vis dar prisimenu savo pirmąją kelionę į musulmonišką kraštą – Čečėniją, kur praleidau beveik visus 1994-uosius metus. Rusiška propaganda begėdiškai melavo, platindama mitus apie „žiaurius čečėnus“. Bet niekas man ten nenupjovė galvos. Gyvendamas Grozne sutikau išskirtinai padorių, draugiškų, garbingų, tolerantiškų čečėnų. Man net kartais atrodydavo, kad jie – padoresni už mus, lietuvius. Bent jau akivaizdžiai tolerantiškesni mūsų religijai, nei mes – jų tikėjimui.

O kaip įvykiai klostėsi baigiantis 1994-iesiems? Europa nesutramdė tuometinės agresyviosios Rusijos – Kremlius niekšiškai užpuolė mažytę, vos milijoną gyventojų turinčią respubliką. Barbariška Rusijos agresija šluojant nuo žemės paviršiaus miestus ir aūlus tęsėsi daug metų. Ar bereikia stebėtis, kad čečėnai nepajėgė garbingai atlaikyti visų jiems tekusių išbandymų? Nejaugi dabar sąžininga kaltinti čečėnus, kad tarp jų esama tokių, kurie nusivylė Vakarų civilizacija, kurie mūsų nebegerbia?

Puikiai prisimenu, kaip Vakarų spaudoje, taip pat ir – Lietuvoje, buvo kritikuojamas tuometinis Čečėnijos lyderis Džocharas Dudajevas. Briuseliui, Londonui, Berlynui, Vilniui nuolat vaidenosi, kad šis čečėnų generolas per mažai demokratiškas, neteisėtai išrinktas, per griežtas opozicijai. Dabar, kalbant ironiškai, Europa tegul džiaugiasi savosios neva itin išmintingos, principingos, reiklios politikos laimėjimais. Nepatiko Dž.Dudajevas? Džiaukitės Ramzanu Kadyrovu, kuris ir „toleraniškas“, ir „demokratiškas“, ir „teisėtai išrinktas“, ir „Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo nežudė“.

Džocharas Dudajevas ir Gintaras Visockas susitikimo Grozne metu. Slaptai.lt nuotr.

Bijau, kad dabar panašiai Europa elgiasi ir dėl Turkijos. Atstumti – visuomet lengviau. Bet atstūmimas – ne visuomet teisinga laikysena. Turkija – ne Rusija. Ji neturi planų atkurti pusę pasaulio valdžiusią sovietų imperiją. Nepatinka Redžepas Ordoganas (Recepas Tayyipas Erdoganas)? Taip, jis – ne šventasis. Bet jei jį nuversite, ar tikrai ateis geresnis?

Rinkdamasi tarp krikščioniškųjų ir muslmoniškųjų reikalų Lietuva jau sykį išdavė vadinamąsias vakarietiškas vertybes. Kad Borisas Jelcinas buvo palankus Lietuvai gūdų 1991-ųjų sausio mėnesį, po mirties šį Rusijos vadovą mes apdovanojome specialiu medaliu. Bet juk šis Rusijos prezidentas – karo nusikaltėlis. Būtent jis pasirašė įsakymą 1994-ųjų pabaigoje šturmuoti Grozną. Jis pradėjo tą baisųjų karą. Jo vieta – karo tribunolo teisme Hagoje.

Dabar man gėda pažvelgti visiems čečėnams į akis. Man atrodo, kad po B.Jelcinui skirto apdovanojimo mes neturime moralinės teisės piktintis čečėnais, kurie vadovaujasi dvigubais, trigubais standartais. Jei mums galima, tai ir jiems – atrištos rankos?

Turkiški argumentai

Kita Lietuvos nuodėmė – netolerantiškas bendravimas su Turkija. Tai nutiko dar 2005-ųjų pabaigoje, kai gruodžio 15 dieną, prieš pat šv. Kalėdas, pustuštėje parlamento salėje priėmėme rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Nepaisant visų švelninančių aplinkybių (daug Europos valstybių prieš tai pasielgė identiškai), mes privalėjome išklausyti oficialiąją Turkijos poziciją ir bent keliems mėnesiams pasiūsti bent vieną savo istoriką padirbėti į Ankaros ir Stambulo archyvus.

Taip būtų buvę teisingiausia – susidaryti savo asmeninę, lietuviškąją, nuomonę. Juk mes – ne visažiniai. Mes negalime žinoti, kokias paslaptis saugo turkiški rankraščiai.

Štai iki 2019-ųjų metų maniau, kad Čingischanas – vienas iš žiauriausių ano meto valdovų. Bet Lietuvos knygyne neseniai įsigijau Jack Weatherford veikalą „Čingischanas“.

Knygos autorius teigia, kad apie Čingischaną sukurta daug neteisingų mitų. Tas neva bjaurusis užkariautojas nebuvo toks žiaurus, kaip ano meto Europos valdovai. Myriop pasmerktų nelaimėlių jis nežemino, nekankino. O kaip Europos karaliai, imperatoriai ir kunigaikščiai tuomet elgėsi su belaisviais? Kraujas stingsta: gyviems lupdavo odą, virdavo karštame vandenyje, degindavo laužuose. Pavergti Europą svajojęs Čingischanas tokių nesąmonių nedarydavo. Jo, žinoma, humanistu nepavadinsi, bet, remiantis knygos autoriumi, apibūdinti buvus humaniškesniu už to meto Europos valdovus, – kodėl gi ne?

Tad gal ir turkiškuose archyvuose rasime dokumentų, kurie prieštaraus šiandien įsigalėjusiems pasakojimams? Juolab kad esama Vakarų istorikų, tyrinėtojų, politikų, kurie į 1915-ųjų nelaimę žvelgia ne taip, kaip norėtų oficialusis Jerevanas.

Vakarietiški argumentai

Prof. Erichas Faiglas

Štai tik keli pavyzdžiai: austrų profesorius, istorikas, rašytojas, žurnalistas Erichas Faiglas (1931 – 2007), britų žurnalistas ir rašytojas Tomas de Vaalas, prancūzų juristas Žoržas de Malevilas, Švedijos tarptautinių santykių instituto mokslinis bendradarbis Bertilas Duneras, britų istorikas profesorius Normanas Stounas, Olandijos Utreht universiteto istorijos fakulteto dėstytojas Arendas Janas Boekestižnas, Birmingemo universiteto mokslinis bendradarbis Edvardas Eriksonas, Didžiosios Britanijos istorikas, karinis analitikas Gvinas Daieris, Rytų – Europos tyrimų filosofijos mokslų daktarė, Laisvojo Berlyno universiteto darbuotoja (Vokietija) Tessa Savidis – Hofman…

Strasbūro Mark – Blok universiteto Turkijos tyrimų departamento direktoriaus Polo Diumonto žodžiai: “Smulki ir detali 1915 metų įvykių Osmanų Turkijoje analizė išryškina netikslumus, abejotinus pareiškimus ir net falsifikacijas. Pavyzdžiui, „Mėlynoji knyga“, Briuso ir Toinbi parengta britų Vyriausybei, arba „Naim beko prisiminimai“, paskelbti kažin kokio Aramo Andoniano, negali būti traktuojami kaip nepaneigiami genocido įrodymai. Net pats Toinbi pripažino, jog „Mėlynoji knyga“ paskelbta ir išplatinta kaip „karinės propagandos instrumentas“.

O čia – JAV Masačiusetso universiteto istoriko, profesoriaus Giunterio Levi pastaba: „Nemanau, kad buvo sąmoningas noras naikinti armėnus. Greičiau tai buvo noras perkelti juos ir neutralizuoti kaip „penktąją koloną“. Mūsų laikais reikalinga drąsa, jei norima laikytis tokios nuomonės, kadangi daromas milžiniškas spaudimas ir rengiami bjaurūs išpuoliai. Aš taip sakau remdamasis asmenine patirtimi. Jeigu google.com ieškosite mano vardo ir žodžių „armėnų genocidas“, tai aptiksite, kaip esu keikiamas ir kaltinamas tuo, esą neigiu Holokaustą“.

Briusas Feinas, žymus amerikiečių teisininkas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas, yra pasakęs: „Reikalas tas, kad jie neturi dokumentų, įrodančių, jog būta genocido. Omenyje turiu ir tuos dokumentus, kurie buvo pristatyti į Baltuosius rūmus. Paprasta faktų analizė rodo, kad 1915-uosius armėnai bandė išnaudoti tam, kad galėtų sukurti savo valstybę turkiškose žemėse, o turkai šito neleido. Taip, kaip pasielgė turkai, būtų pasielgusi bet kokia valstybė. Ir tuo pačiu aišku, jog turkai neplanavo jokio genocido“.

Polis Bernardas Hence, buvęs Prezidento Džimio Karterio patarėjas Turkijos klausimais, CŽV ekspertas, Harvardo universiteto profesorius. Jo nuomonė: „Armėnų istorija buvo nagrinėjama ir užrašoma beveik vien pačių armėnų. Žmonės, savo istoriją rašantys patys, linkę save liaupsinti ir išvengti nemalonių, garbės nedarančių momentų. Armėnai į tokius tendencingumus linkę labiau negu kas nors kitas, o XX amžiaus viduryje ši armėniška tendencija dar labiau sustiprėjo“.

Žodžiu, jei jau vadovaujamės pačiais aukščiausiais padorumo standartais, Lietuva, prieš priimdama rezoliuciją dėl 1915-ųjų įvykių, privalėjo ne tik padirbėti turkiškuose rankraštynuose, bet ir susipažinti su oficialiai Armėnijos pozicijai prieštaraujančių Vakarų politikų, istorikų, tyrinėtojų tekstais. Bet ji to nepadarė.

Teroristinės organizacijos

Kitas ne mažiau svarbus klausimas – kaip Lietuva vertina armėnų teroristinių organizacijų veiklą 1973 – 2002 metais. Šiuo laikotarpiu armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak medžiote medžiojo turkų diplomatus, istorikus, politikus. Galima, žinoma, apsimesti, esą tai – jų tarpusavio rietenos. Ne visai taip. Armėnų teroristinės organizacijos turkų diplomatus žudė ne Ankaroje, Stambule, o Europos sostinėse – Romoje, Berlyne, Kopenhagoje, Briuselyje, Ženevoje, Roterdame, Lisabonoje, Londone…

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse surengti 235 teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotų – niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Šios teroro akcijos – tai jau gyvybiškai Europai svarbus reikalas, nes turkų diplomatai buvo žudomi ne kur nors pasaulio pakraštyje, o Europos sostinėse. Ir tai nutiko, atkreipkite dėmesį, ne 1915-aisiais, o žymiai vėliau, vaizdžiai tariant, šiais laikais.

Kad oficialioji Armėnija ir ją palaikantys vengia šios temos, – nenuostabu. Negraži istorija. Tačiau mums, lietuviams, jei norime būti objektyvūs, privalu įsidėmėti, kaip į tuos teroristinius išpuolius reagavo turkai. Turkai išsaugojo blaivų protą. Jokio keršto, jokių bombų, jokių šūvių, jokių įkaitų. Turkai ėmėsi išskirtinai teisinių priemonių. O juk Europa galėjo paplūsti krauju, jei turkai būtų sumanę keršyti savo priešams Europos miestų gatvėse ir aikštėse.

Tad ar neturėtume dėkoti turkams, kad šie Europos neįvėlė (neįsivėlė) į patį tikriausią teroristinį karą?

2019.12.04; 09:00

Londono užpuolikas jau buvo teistas už terorizmą. EPA-ELTA nuotr.

Ant Londono tilto peiliu nužudęs du žmones vyras jau anksčiau buvo nuteistas už terorizmą, iš kalėjimo jis paleistas tik pernai, šeštadienį pranešė policija.
 
Policijos pareigūnai penktadienį nušautą užpuoliką įvardijo kaip 28-erių Usmaną Khaną. Pasak jų, daugiau šio nusikaltimo įtariamųjų neieškoma.
 
„Šis žmogus buvo žinomas teisėsaugai, 2012 m. jis buvo nuteistas už terorizmą. 2018 m. gruodį jis buvo paleistas iš kalėjimo lygtinai“, – pranešime teigė komisaras Neilas Basu.
 
Užpuolikas peiliu sužalojo dar tris žmones. Šis išpuolis priminė prieš 2 metus ant Londono tilto vykusį trijų vyrų išpuolį, per kurį žuvo aštuoni žmonės.
 
N. Basu teigimu, U. Khanas gyveno Stafordšyre, vidurio Anglijoje, pareigūnai jau apieško jo namus.
 
„Mums žinomos aplinkybės yra tokios, kad užpuolikas anksčiau penktadienio dalyvavo renginyje netoliese esančiame „Fishmonger’s Hall“ pastate, pavadintame „Mokytis kartu“, – teigiama policijos pranešime.
 
„Manome, kad išpuolis prasidėjo viduje, prieš jam išeinant iš pastato, ir tęsėsi Londono tilto link, kur jis buvo sustabdytas, sulaikytas ir vėliau nušautas ginkluotų policijos pareigūnų“, – sakoma pranešime.
 
„Fishmonger’s Hall“ yra istorinis pastatas šiaurinėje Londono tilto pusėje pačiame miesto centre.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.01; 00:02

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas prieš kitą savaitę Londone vyksiantį NATO viršūnių susitikimą smarkiai užsipuolė Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną.
 
Komentuodamas šio pastabas apie NATO „smegenų mirtį“, R. T. Erdoganas penktadienį savo kalboje Stambulo universitete pareiškė, kad tai yra „ligotos ideologijos pavyzdys“. „Ką jis sako? NATO yra ištikusi smegenų mirtis. Pone E. Macronai, sakau tai Turkijoje ir pakartosiu NATO susitikime: pasitikrinkite, ar jūsų nėra ištikusi smegenų mirtis“.
 
Prancūzija dėl šių žodžių išsikvietė Turkijos ambasadorių Paryžiuje.
 
E. Macronas neseniai interviu žurnalui „The Economist“ pareiškė, NATO yra ištikusi „smegenų mirtis“. Esą nevykta koordinacija tarp JAV ir kitų NATO partnerių priimant strateginius sprendimus.
 
R. T. Erdoganas ir E .Macronas prieš NATO viršūnių susitikimą susitiks su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir Didžiosios Britanijos premjeru Borisu Johnsonu aptarti padėties Sirijoje. Turkija spalį įžengė į Šiaurės Siriją, pradėdama operaciją prieš kurdų kovotojus, kuriuos laiko teroristais. Ši operacija sulaukė didelės tarptautinės kritikos.
 
E. Macronas ketvirtadienį sukritikavo vienašališkus R. T. Erdogano veiksmus ir pareiškė, kad jie sukėlė grėsmę pasiekimams kovoje su „Islamo valstybe“ (IS). R. T. Erdoganas penktadienį atšovė, kad Prancūzijai Sirijoje nėra ką veikti. Be to, E. Macronas esą nieko nenutuokia apie kovą su teroru. Jis „labai nepatyręs“, – pabrėžė Turkijos vadovas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.30; 05:30

Švedijos valdžia nusprendė deportuoti iš šalies 46 metų Uzbekistano pilietį, kuris anksčiau buvo nuteistas septynerius metus kalėti už teroro akto rengimą ir terorizmo finansavimą. Tai pirmadienį pranešė naujienų agentūra TT.
 
Nuteistasis, laikytas saugumo policijoje SAPO, jau paleistas į laisvę, nes manoma, kad tėvynėje jo gyvybei grėstų pavojus.
 
Teroristinių nusikaltimų rengimo byla buvo nagrinėjama sausio-vasario mėnesiais, kaltinimai buvo pateikti šešiems sulaikytiesiems.  Trys iš jų buvo įtariami chemikalų ir įrangos įsigijimu ir laikymu. Visi šeši taip pat buvo kaltinami įstatymo dėl terorizmo finansavimo pažeidimu, bet jie savo kaltę neigė.
 
Žiniasklaidos duomenimis, penki 30-46 metų amžiaus kaltinamieji – Uzbekistano piliečiai, dar vienas – Kirgizijos.
 
Apygardos teismas kovo mėnesį pripažino įrodytais 46 metų įtariamojo kontaktus su teroristine „Islamo valstybės“ (IS) organizacija, taip pat chemikalų įsigijimą, priėmė sprendimą, kad jis yra kaltas dėl teroro akto rengimo, ir nuteisė jį septynerius metus kalėti.
 
Apeliacinis teismas birželio mėnesį nepatvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimo ir panaikino Uzbekistano piliečiui kaltinimus rengus teroro aktą, bet pripažino jį kaltu dėl terorizmo finansavimo.
 
Po to teisiamasis buvo uždarytas į SAPO, ketinusios deportuoti jį kaip keliantį grėsmę nacionaliniam saugumui, izoliatorių. Tačiau šis policijos ketinimas buvo apskųstas, ir tik dabar vyriausybė priėmė galutinį sprendimą šiuo klausimu.
 
Spalio pabaigoje Švedijos ministrų kabinetas taip pat nusprendė išsiųsti šešis radikalius islamistus, sulaikytus šį pavasarį per specialią SAPO operaciją. Šiuo metu jie taip pat paleisti į laisvę. Apeliacinis teismas nustatė, jog esama kliūčių deportacijai, kadangi šie asmenys „savo šalyje gali tapti persekiojimų aukomis“. Bet vyriausybė teigia aktyviai dirbanti, kad šios kliūtys būtų pašalintos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.05; 05:37

Maskvoje nušautas aukštas policijos pareigūnas, vadovavęs kovos su ekstremizmu centrui Ingušijoje, sekmadienį pranešė policija. Taip pat nušautas jo brolis.
 
Nežinomi žudikai paspruko automobiliu. Į abu vyrus paleista mažiausiai dešimt šūvių.
 
Tyrėjai spėja, kad tai užsakomoji žmogžudystė, skelbia agentūra TASS, remdamasi neįvardytais šaltiniais. Nusikaltimas esą susijęs su 36-erių pareigūno darbu. Kovos su ekstremizmu centras priklauso policijai, jo uždavinys yra kovoti su terorizmu Ingušijoje.
 
Pasak policijos, centro vadovas prisidėjo prie daugelio nusikaltimų išaiškinimo ir ginklų konfiskavimo. Jis ne kartą buvo skatintas už darbą, o dabar Maskvoje lankėsi privačiai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.03; 16:00

Automatinis ginklas

Rusijos spauda, pavyzdžiui, Rosijskaja gazeta, remdamasi tokiomis informacijos agentūromis kaip TASS, rugsėjo 9 – 10 dienomis pranešė apie dar vieną išaiškintą „Islamo valstybės“ agentą.

Šie rusiški leidiniai skelbia, kad šalies specialiosios tarnybos demaskavo asmenį, talkinusį teroristinei organizacijai „Islamo valstybė“. Pasirodo, vyras apkaltintas parama teroristams būtent todėl, kad suviliojo nepilnametį jaunuolį keliauti į Siriją ginti islamistų interesų.

Rusijos teisėsaugai žinoma, kad užverbuotas jaunuolis tikrai išskrido į Siriją, tikrai ten kariavo, tačiau koks jo likimas dabar, – vis dar trūksta tikslesnių žinių.

O štai vyro, kuris, pasinaudodamas savo įtaka, suviliojo paauglį kariauti „Islamo Valstybės“ pusėje, – žinoma. Tai –  Armėnijos pilietis Ašotas Grigorianas, jau nuteistas dėl plėšimų bei užpuolimų. Šis Armėnijos pilietis dėl kriminalinės veiklos sulaukė griežtos bausmės – dešimt metų nelaisvės. Kad jis yra slaptas „Islamo valstybės“ agentas, verbuojantis smogikus, išsiaiškinta atsitiktinai, besiruošiant išsiųsti jį į Vladimiro srityje esantį kalėjimą atlikti paskirtos bausmės.

Taigi dabar jam teks kalėti visus keturiolika. Nes ketverius metus pridėjo Maskvos karinis teismas – už bendradarbiavimą su „Islamo valstybe“, kurią teroristine organizacija laiko ne tik Rusija, bet ir JAV, NATO bei Europos Sąjungos valstybės.

Šis atvejis – gana neįprastas. Pirmiausia – sunku patikėti, jog krikščioniškos, su musulmoniškomis valstybėmis konfliktuojančios šalies pilietis galėtų talkinti „Islamo valstybei“.

Tačiau panašių istorijų užfiksuota ir daugiau. Pavyzdžiui, 2016-aisiais metais Uzbekistane už bendradarbiavimą su „Islamo valstybe“ nuteistas Armėnijos pilietis Aramas Avakianas. Viešojoje erdvėje taip pat būta pranešimų, kad Islamo valstybės mieste Raškėje islamistų automobilius ir šarvuotąją techniką remontuoja išeiviai iš Armėnijos.

Taip pat žinomos kelios vadinamosios pasų ir vizų aferos, kai Armėnijos piliečiai gamindavo oficialius dokumentus tiems, kurie trokšdavo nelegaliai palikti Rusijos Federacijos ir Armėnijos teritorijas. Šią schemą Interpolas jau perkando: asmenims, negalintiems iš Rusijos arba Armėnijos išvykti į užsienį, vis tik parūpinami užsienietiški pasai, suklastojus išgalvotus adresus. 2017-aisiais metais demaskuota tokiu „verslu“ užsiimant gauja Aštarak mieste ir Biurakan kaime. Būtent šiose vietovėse dirbo nusikaltėliai, klastoję dokumentus naudojant išgalvotus duomenis. Tokiu būdu dokumentų klastotojai neteisėtai užregistravo 55 asmenis, jiems įteikė suklastotus užsienio pasus, o šie be trukdžių išskrido į užsienį.

Panašios machinacijos nustatytos Karačajaus – Čerkesijos mieste Jesentuki. Kelios dešimtys vyrų, neturinčių teisės išvykti į užsienį, vis tik šiame mieste įsigijo suklastotus užsienio pasus. Dauguma iš nelegaliai pasus įgijusiųjų buvo nepavojingi – vadinamieji juodadarbiai, siekę užsienyje užsidirbti pinigų. Bet keletas tokius pasus gavusiųjų paskui tapo įtariamaisiais bei kaltinamaisiais dėl įvykdytų teroro aktų.

Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma ir tai, kad netrukus po Jesentukuose dokumentus klastojusios gaujos likvidavimo buvo nušautas „įteisintas vagis“, pravarde Alikas Sočinskij, bei vienas armėnų tautybės aukšto rango policijos pareigūnas.

Analizuojant, kodėl teroristams palanku prisidengti armėniškais pasais, verta prisiminti buvusio Armėnijos specialiųjų tarnybų vadovo Davido Šachnazarovo prisipažinimą, ne sykį nuskambėjusį viešojoje erdvėje: būtent Armėnijos pasais prisidengdami po pasaulį keliavo „Al Qajeda“ funkcionieriai ir ryšininkai. Kodėl? Armėniški pasai buvo puiki priedanga – mažai kam į galvą krisdavo įtarimas, jog „Al Qaeda“ smogikai galėtų dangstytis krikščioniškos, su musulmonų pasauliu konfliktuojančios šalies pasais. Juk iš pirmo žvilgsnio: islamistas ir armėniškas pasas – tai du visiškai nesuderinami dalykai.

Taip pat žinoma, kad Armėnijos specialiosios tarnybos noriai talkino Azerbaidžano šiaurėje veikiančiam ginkluotam pogrindžiui – organizacijai „Sadval“. Būtent šios grupuotės smogikai dar ne taip seniai bombas ir sprogstamuosius užtaisus sprogdino metro Baku mieste.

Itin įdomi ir Rusijos piliečio Chatkovskio byla. Žinoma, kad šis Kaliningrado srityje Sovetsko mieste (Tilžė) gyvenęs vyras maždaug prieš kelis dešimtmečius buvo užverbuotas Armėnijos slaptųjų tarnybų. Pagrindinė jo užduotis – Azerbaidžano teritorijoje surengti kuo daugiau teroro aktų. Jam liepta sprogdinti ne tik Azerbaidžano sostinės metro, bet ir azerbaidžanietiškus traukinius, važiuojančius į Baku ir iš Baku. Jį kuravo Armėnijos žvalgybinio – diversinio padalinio papulkininkis Džaanas Oganesianas ir jo pavaduotojas papulkininkis Ašotas Galojanas. Šiai grupei taip pat priklausė ir Rusijos FSB majoras Borisas Simonianas.

Taigi Armėnijos slaptosioms tarnyboms išradingumo slėpti savo nusikaltimus netrūksta.

2019.09.11; 10:00

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Saulius Kizelavičius

Praėjusį savaitgalį Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas svečiavosi Diližane – viename iš Armėnijos miestų, esančių Tavušos regione. Šis Armėnijos premjero vizitas turėjo ekonominę potekstę. Į Diližaną N.Pašinianas atsivežė verslininkų, kuriuos ragino čia kurti pačius įvairiausius verslus. Tarp biznierių būta ir vietinių, ir užsieniečių.

Nieko smerktino ar stebinančio, kai Armėnijos ministras pirmininkas trokšta pritraukti kuo daugiau investicijų. Tegul. Tai jo teisė ir pareiga. Tačiau kam jis atvykęs į karinį licėjų padėjo gėlių prie Montes Melkoniano paminklo? Tiesa, liūdnai pagarsėjusio Montes Melkoniano paminklas ten pastatytas ne mieste, o kariniame dalinyje – uždaroje teritorijoje (autorius – skulptorius Levonas Tokmadžianas).

Ir vis dėlto viešai, oficialiai, demonstratyviai gerbti šio vyro atminimą net ir uždaroje teritorijoje, – įžūloka. Ganėtinai trumpai gyvenusio M.Melkoniano biografija – labai negraži. Negraži pirmiausia dėl sąsajų su tarptautiniu terorizmu. Tai kas, kad Armėnija iki šiol jį traktavo kaip nacionalinį didvyrį. Gal jau pats metas atsikvošėti – liautis garbinus tarptautinius teroristus?

Visi senų seniausiai žino, kad M.Melkonianas, turėjęs Abu-Sindi, Saro, Timoti Šom Mak-Kormak slapyvardžius, 1985 metais buvo areštuotas Paryžiuje. Už grotų kalėjime turėjo praleisti beveik šešerius metus. Tačiau po beveik ketverių metų laisvės atėmimo bausmė sušvelninta, ir jis deportuotas į Pietų Jemeną.

Prancūzijos slaptosios tarnybos kaltino M.Melkonianą dėl nelegalaus ginklų laikymo ir dokumentų klastojimo. Tuo pačiu Prancūzijos kontržvalgyba turėjo informacijos, kad M.Melkonianas priklauso tarptautinei teroristų organizacijai ASALA. Vienu iš žiauriausių ASALA teroro aktų laikomas sprogimas Paryžiaus „Orli“ oro uoste 1983-iųjų metų liepos 15-ąją. Tądien žuvo 8 niekuo dėti keleiviai ir dar apie 80 žmonių buvo sužeista. Su šiuo nusikaltimu M.Melkonianas susijęs.

Taip pat niekas nepaneigs, kad M.Melkonianas atsakingas dėl Turkijos konsulato užgrobimo Prancūzijoje 1981 metų rugsėjo 24 dieną, taip pat ir dėl kelių teroro aktų, nukreiptų prieš turkų diplomatus Artimuosiuose Rytuose.

Monte Melkonianas, tarptautinis teroristas.

Galų gale M.Melkonianas dalyvavo karinėse operacijose nuo Azerbaidžano atplėšiant Kalnų Karabachą. Į šį Azerbaidžano regioną jis atvyko 1991-aisiais. Nuo pat pirmųjų atvykimo akimirkų aktyviai dalyvavo karinėse operacijose Buzluk, Manašid, Erkedž, Mačkalašen regionuose. Iki 1993-ųjų metų mirtino sužeidimo į galvą jis suspėjo išgarsėti kaip tas, kuris itin žiauriai elgėsi su azerbaidžaniečių įkaitais ir karo belaisviais.

Tad N.Pašinianas, rodydamas pagarbą tarptautiniam teroristui, tuo pačiu demonstruoja, kad eina tuo pačiu keliu, kaip ir liūdnai pagarsėję jo pirmtakai (Armėnijoje M.Melkonianas iki šiol vertinamas kaip nacionalinis didvyris; jo vardu pavadinta viena karinė bazė, Jerevane – universitetas ir mokykla, tiltas ir net humanitarinę pagalbą teikiantis fondas).

Žinoma, N.Pašinianui neuždrausi elgtis Armėnijoje taip, kaip trokšta jo širdis. Juk jis – Armėnijos galva. Tačiau Prancūzijos prezidentui tikrai derėtų rimtai pagalvoti, ar verta priimti Eliziejaus laukuose tarptautinį teroristą gerbiantį politiką iš Armėnijos. Tegul N.Pašinianas pirmiausia viešai atsiprašo prancūzų už patirtas netektis dėl ASALA siautėjimų…

O ir Lietuvos diplomatams, prieš susitinkant su Armėnijos premjeru N.Pašinianu, taip pat derėtų mąstyti – ar verta paduoti ranką premjerui, kuris žavisi tarptautinio teroristo nusikaltimais? Juk besibičiuliaujant su M.Melkonianą garbinančiu N.Pašinianu galima sulaukti protesto notų iš Turkijos, Azerbaidžano, Prancūzijos.

Be kita ko, M.Melkonianas yra kariavęs dar ir Libane, Irane, tad įmanoma susipykti ir su Libanu, Iranu…

2019.06.24; 10:00

Didžiojoje Britanijoje jaunas vyras pasiųstas už grotų dėl princo Hario rasistinio įžeidimo ir grasinimų. 19-metis Michalas Szewczukas kalėjime praleis ketverius metus ir tris mėnesius, antradienį nusprendė Londono teismas.
 
Vaikinas procese pripažino savo kaltę pagal du punktus dėl terorizmo kurstymo ir pagal penkis punktus dėl teroristinės medžiagos laikymo.
 
Praėjus keliems mėnesiams po to, kai princas Haris vedė Meghan Markle – amerikiečių aktorę, kurios motina yra afroamerikietė, M. Szewczukas 2018 metų rugpjūtį portale „Gab“ princo adresu rašė: „Matosi, rasės išdavikas“. Be to, jis paskelbė nuotrauką, kurioje matyti krauju aptaškyta svastika ir Hario su pistoletu prie galvos koliažas.
 
Tyrėjai pas vaikiną rado tokios medžiagos, kaip „Pasipriešinimo knyga“ baltaodžiams rasistams ir islamistų tinklo „Al Qaeda“ žinyną.
 
M. Szewczukas būdamas dešimties iš Lenkijos atvyko į Didžiąją Britaniją. Čia jis gyveno Anglijos Lydso mieste. Kartu buvo nuteistas ir 18-metis, dalyvavęs pokalbiuose toje pat pokalbių svetainėje. Jam dėl terorizmo skatinimo skirta 18 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
 
Haris ir Meghan susituokė Vindzore 2018 metų gegužę. Praėjusio mėnesio pradžioje pasaulį išvydo pirmasis jų kūdikis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.19; 08:00

Gintaras Vaičiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų balandžio mėnesį portale slaptai.lt buvo paskelbta žurnalisto Gintaro Visocko publikacija „Kai išties sunku suprasti“.

Teksto autoriaus pozicija – suprantama. Mūsų pataikavimas Armėnijai – keistokas. Jau net trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose pastatyti armėniški kryžiai – chačkarai. Suprantame, žinome, užjaučiame: armėnų bendruomenė tokiais ženklais siekia įprasminti 1915-aisiais patirtas aukas. Bet leiskite paklausti – kuo čia dėti lietuviai? Dėl to, kas daugiau nei prieš šimtą metų dėjosi tuometinėje Osmanų imperijoje ir jos pakraščiuose, – ne Lietuvos galvos skausmas. Lietuva dėl tų praradimų nėra kalta nei tiesiogiai, nei kaip nors kitaip. Ten lietuvių anuomet nei gyventa, nei prekiauta, nei kariauta. Štai kodėl pritariu nuomonei, jog Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje pastatyti chačkarai – tarsi svetimkūnis.

Be kita ko, tie kaip grybai po lietaus mūsų miestuose dygstantys chačkarai nėra neutralūs ženklai, kad juos leistume statyti kiek tik geidžia širdis. Jie kiršina mus su Turkija ir Azerbaidžanu. Prisiminkime – šios musulmoniškos valstybės turi kategoriškai kitokį požiūrį į 1915-ųjų tragediją nei Armėnija. Tad kodėl mes, lietuviai, dėl svetimų, tiksliau tariant – Armėnijos interesų, veliamės į ginčus bent jau su NATO sąjungininke Turkija? Sakote, svetimo skausmo nėra? Tvirtinate, kad Lietuva privalo būti jautri, dėmesinga? O aš pasakysiu: teisinga politika – būti jautriam, tačiau geriausia, kai užuojauta ir pagarba – abipusė. Jei užjaučiame mes, kodėl neturėtų užjausti mūsų?

Bet ar Armėnija stato savo žemėje Lietuvai svarbius atminimo ženklus? G.Visockas pagrįstai kelia klausimą – kada Armėnijoje išdygs bent vienas lietuviškas kryžius, menantis lietuvių praradimus bolševikinių, sovietinių okupacijų metais? Nuojauta kužda – greičiausiai niekada. Mat Armėnija visiškai priklauso nuo šiandieninės Rusijos. Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Manote, Kremlius leis Giumri mieste, kur įsikūrę rusų kariškiai, pastatyti atminimo ženklą lageriuose, tremtyse žuvusiems lietuvių politiniams kaliniams, tremtiniams, galų gale – su sovietine armija kovojusiems lietuvių partizanams – miško broliams? Nebūkime naivūs. Tokios malonės nesulauksime. O ir nereikia – paminklas lietuvių partizanams armėniškame Giumri – tai tokia pati keistenybė kaip ir armėniškas chačkaras Klaipėdoje. Kiekvienas iš mūsų turi teisę gūžtelėti pečiais: kodėl, kam, ar tai susiję, kodėl tai aktualu?

O jei žvelgsime pragmatiškai, Armėnija dar niekur ir niekaip neužjautė mūsų dėl sovietinės okupacijos metais patirtų nelaimių. Bet mes jai leidžiame vieną po kito savo aikštėse statyti chačkarus. Vardan ko?

Žinoma, gražus lietuviškas bruožas – užjausti. Bet vėl – jei gaila 1915-aisiais žuvusiųjų armėnų, mums turėtų būti gaila visų aukų. Juk 1915-aisiais žuvo labai daug turkų. Jei esame tikri krikščionys, kodėl Klaipėdoje ar Kaune nesirengiame statyti paminklo, menančio turkų netektis? Man regis, pasielgtume labai įžvalgiai, jei netoli chačkarų atsirastų bent vienas Turkijai, sąjungininkei iš NATO aljanso, svarbus atminimo ženklas. Taip mes demonstruotume gerą valią: gerbiame visų žuvusiųjų atminimą, mes neturime pateptųjų, išrinktųjų.

Vis tik įtariu, jog paminklą turkų kariams Lietuvoje greičiausiai bus labai sunku pastatyti. Lietuvoje gausu įvairiausių prietarų, išankstinių nusistatymų. Patys net neįtardami pakliuvome į keblią padėtį, mat nenumatėme visų pasekmių, lengva ranka leisdami statyti chačkarus ir tuo pačiu ignoruodami Lietuvoje gyvenančios azerbaidžaniečių – turkų bendruomenės interesus. Nesuprasdami visų niuansų įskaudinome mums draugiškas musulmoniškas valstybes, iš kurių viena – NATO narė, mūsų sąjungininkė.

Iš šios balos reikia solidžiai išbristi. Išbristi ne tik galima, bet ir būtina. Jei mums vis tik svetimi dvigubi standartai, pastatykime, pavyzdžiui, Lietuvoje paminklą, kuriuo pagerbtume nuo ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir kitų panašių teroristinių organizacijų žuvusių europiečių atminimą.

Nuo 1973 iki 2002-ųjų metų šių armėniškų organizacijų teroristai vien tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti.

Kodėl Lietuva negalėtų turėti būtent nuo teroristų rankų žuvusiųjų europiečių atminimą pagerbiančio paminklo? Štai keletas būdingiausių pavyzdžių, kaip dar visai neseniai Europa buvo šantažuojama.

Drastiškiausi Armėnijos teroristinių organizacijų surengti teroro aktai Europoje

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.

1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.

1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.

1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.

1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.

1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.

1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.

1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.

1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.

1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius – teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantis Varužanas Karapetianas

1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų prieš turką. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.

1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.

1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.

1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.

1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.

reiganas_ronaldas
Ronaldas Reiganas, pasmerkęs tokias teroristines organizacijas kaip ASALA

Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.

1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.

1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.

1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.

1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcytiun”.

 1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.

1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).

1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.

1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.

Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą. Knygoje gausu informacijos apie armėnų teroristus.

1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada susilaukė dėl to, kad kalėti nuteisė tris armėnus, kaltinamus terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.

1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.

1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.

2019.04.09; 09:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nesiruošiau diskutuoti su Algiu Kasperavičiumi, portale bernardinai.lt parašiusiu straipsnį „Sunku suprasti, kodėl genocido ieškoma ten, kur jo nebuvo“.

Bet kadangi autorius, atsiliepdamas į Irmos Ąžuolės publikaciją „Sunku patikėti: genocidas moderniame pasaulyje“ keletą kartų paminėjo mano pavardę, juolab maniškę knygą „Juodojo Sodo tragedija“, – parašiau savąją nuomonę, tikėdamasis, kad bernardinai.lt leis ir man tarti keletą žodžių. Tačiau bernardinai.lt redaktorė atsiuntė trumputį atsakymą, kad mano komentarui tribūnos nesuteiks.

Štai kodėl šį tekstą skelbiu portale slaptai.lt.

Iki šiol viešpatavo vien armėniškoji versija

Pirmiausia noriu pabrėžti: analizuojant sudėtingus armėnų – turkų ir bei armėnų – azerbaidžaniečių santykius būtina prisiminti, jog maždaug du paskutiniuosius dešimtmečius Lietuvoje be menkiausios konkurencijos viešpatavo vien armėniškoji Kaukazo istorijos versija. Nuo pat Atgimimo laikų mes taip buvome apžavėti armėniškų pasakojimų, kad nekildavo nė menkiausia abejonė: gal jau privalu pasidomėti, ką apie 1915-ųjų tragediją ar Sumgaito ir Hodžaly žudynes mano oficialioji Ankara ir oficialusis Baku?

Tad ar verta stebėtis, kad dabar, kai lietuviškojoje viešojoje erdvėje kartais pasirodo azerbaidžanietiški – turkiški argumentai, ištikimiausius Jerevano gerbėjus apima šokas. Vos tik Mykolo Riomerio universitete parodomas užsieniečio režisieriaus (ne azerbaidžaniečio; juolab vienas iš liudininkų – lietuvis Ričardas Lapaitis) sukurtas dokumentinis filmas apie Azerbaidžano miesto Hodžaly tragediją, kurios kaltininkas – Armėnijos ginkluotosios pajėgos, o lietuvė autorė parašo daugmaž palankią recenziją, – nedelsiant keliamas triukšmas. Leiskite paklausti – kodėl pagal demokratiškus principus gyvenančioje Lietuvoje negalima parodyti Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms nepalankaus filmo? Nejaugi norima pasakyti, jog 1992-ųjų vasario 25 – 26 dienomis nebuvo nužudyti 613 civiliai azerbaidžaniečiai iš Hodžaly miesto?

Kokia oficiali Lietuvos pozicija?

Antras svarbus argumentas – griežta NATO ir Europos Sąjungos valstybių pozicija dėl Kalnų Karabacho. Visas civilizuotas Vakarų pasaulis, taip pat ir Lietuva (jei netikite, kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją) pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija. Jungtinės Tautos ne sykį (iš viso keturios rezoliucijos) reikalavo, kad Armėnija savo ginkluotąsias pajėgas nedelsiant išvestų iš Kalnų Karabacho – šį regioną grąžintų Azerbaidžanui.

Tad bet kokios diskusijos, kas Juodąjame Sode (taip azerbaidžaniečiai vadina Kalnų Karabachą) gyveno prieš 50 ar 100 metų, – beprasmės. Vakarų civilizacija vadovaujasi valstybių teritorinio vientisumo principais. Ir tai – teisinga pozicija. Nes jei pažeisime šį principą, kils chaosas. Tąsyk labiausiai kentėtų nedidelės, ne itin stiprios valstybės. Tokios kaip Lietuva. Nes Šalčininkų lenkai galėtų pasivadinti esantys kažin kokia ypatinga tauta – panorėtų prisijungti prie Varšuvos. Latvijoje esančio Latgalijos regiono rusai apsimestų kažin kokiais rusėnais ir panorėtų prisišlieti prie Rusijos, Estijoje esančios Narvos gyventojams taip pat pasirodytų mielesnė ne Talino, o Maskvos valdžia. Jei ignoruosime valstybių teritorinio vientisumo principus, jei vadovausimės vien tik tautų apsisprendimo teise, kaip nori oficialusis Jerevanas, turėsime pripažinti, kad ir nuo Gruzijos, Ukrainos, Moldovos šiandien atplėšiamos žemės … teisėtai.

Dirbtinė Kaukazo kolonizacija

Bet net jeigu atidžiai analizuotume duomenis, kas gi Kalnų Karabache gyveno prieš šimtą ar kelis šimtus metų, matysime šiandieninei Armėnijai nepalankių faktų. Jei mums nepriimtini azerbaidžaniečių, turkų autoriai, susiraskite mūsų bibliotekose esantį istoriko Algimanto Liekio 2016-aisiais išleistą veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ arba publicisto Leono Juršos 2017-aisiais dienos šviesą išvydusią brošiūrą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.

Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Ten – daug svarbių pastebėjimų. Pavyzdžiui, kaip Rusija ištisus 150 metų nuo pat 1763 iki 1913 metų brutaliai, kryptingai kolonizavo Kaukazą. Kaip rašo L.Jurša, „Rusija, perkeldama armėnus į užkariautas žemes, ne tiek saugojo juos nuo asimiliacijos Irano ir Osmanų valstybėse, kiek siekė savo politinių, konfesinių ir apskritai kolonijinių tikslų“. Žodžiu, 1828 metais perkelta 40 tūkst. armėnų, 1829-aisiais – apie 90 tūkst… Ir taip – ne vieną sykį. Ypač lemtinga azerbaidžaniečiams buvo 1828-aisiais tarp Irano ir Rusijos pasirašyta Turkmančajaus sutartis, kada armėnus pradėta masiškai kelti į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas.

Net Jerevano kilmė – azerbaidžanietiška

Irevanės tvirtovės žlugimas. Franco Rubo paveikslas. Slaptai.lt nuotr.

Jei žvelgsime dar atidžiau, net 20-ojo amžiaus pradžioje dabartinė Armėnijos sostinė Irevanas (Jerevanas – armėniška pavadinimo versija) buvo musulmoniškas – azerbaidžaniečių ten gyventa žymiai daugiau nei armėnų. Kad dabartinis Jerevanas dar ne taip seniai buvo musulmoniškas, byloja anuomet nutapytas Franco Rubo paveikslas, kuriame pavaizduota, kaip Rusijos imperijos kariai 1827 metų spalio 1 dieną įžengia Irevano tvirtovėn. Taigi anuomet, o ne dabar tapytame paveiksle – gausybė musulmoniškų maldos namų. Nė vienos bažnyčios. Tas paveikslas – netiesioginis, bet iškalbingas įrodymas, jog dabartinis Jerevanas, Armėnijos sostinė, tuo metu buvo išskirtinai musulmoniškas, t.y. azerbaidžanietiškas miestas. O gal kiekvienu Armėnijos žodžiu aklai tikintys lietuviai nori pasakyti, jog dailininkas melavo: vietoj bažnyčių specialiai piešė mečetes?

Kas buvo prieš 1000 metų – prisimena, kas nutiko prieš 100 metų – neprisimena

Deja, Lietuvoje vis dar gajūs mitai, esą Armėnija – labai sena valstybė, kurią žiloje senovėje sunaikino žiaurūs musulmonai. Prisimenu, kaip Vilniaus Karininkų Ramovėje pristatydamas savo knygą „Juodojo Sodo tragedija“ sulaukiau tiksliųjų mokslų profesoriaus replikos, girdi, Armėnija – tūkstančius metų skaičiuojanti valstybė, egzistavusi dar tuomet, kai jokio Azerbaidžano nė nebuvo (cituoju iš atminties).

Labai keista, kai mūsų profesoriai puikiai prisimenama, kur ir kaip prieš tūkstantį metų gyveno armėnai, o kas Pietų Kaukaze dėjosi vos prieš šimtą arba du šimtus metų, – ignoruoja, neprisimena. Net jei iš tikrųjų prieš tūkstantmetį egzistavo minėta armėnų valstybė, kunigaikštystė ar karalystė, ar tai reiškia, kad dabartinės valstybių sienos turi būti braižomos pagal anuos senuosius laikus? Mes kadaise irgi turėjome nuo jūrų iki jūrų išsiplėtusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet jei šiandien pradėtume reikalauti prieš tūkstantį metų valdytų teritorijų, Pasaulis mus laikytų pavojingais bepročiais.

Kas pirmasis pakėlė ranką?

Beje, jei žvelgsime į Kaukazo istoriją be emocijų, visuomet svarbu išsiaiškinti, kas gi pirmasis pakėlė ranką prieš savo kaimyną. Jei analizuosime šį klausimą principingai, paaiškės, kad ne azerbaidžaniečiai pirmieji pradėjo vyti iš gimtųjų namų armėnus. Pirmosios pabėgėlių virtinės pajudėjo ne iš Azerbaidžano, o iš Armėnijos. Pirmieji pabėgėliai, netekę gimtųjų namų, buvo būtent Armėnijoje gyvenę azerbaidžaniečiai. Po to iš gimtųjų namų buvo stumiami ir Kalnų Karabache gyvenantys azerbaidžaniečiai. Armėnams puikiai sekėsi įgyvendinti šią išstūmimo politiką, nes tuometinė SSRS vadovybė, įskaitant ir Michailą Gorbačiovą bei jo proarmėniškai nusiteikusius patarėjus, gynė išskirtinai Armėnijos interesus, o į Azerbaidžano teises žvelgė atsainiai, pro pirštus.

Sumgaito niuansai

Kai įrodinėjama, jog 1988-aisiais azerbaidžaniečiai Sumgaite surengė armėnų skerdynes, pirmiausia derėtų prisiminti tų dienų specifiką. Ar tokią stambią provokaciją įmanoma surengti be KGB vadovybės Kremliuje žinios ir palaiminimo? Vargu. O ar pogromai prieš armėnus Sumgaite buvo naudingi Azerbaidžanui? Vėl gi – ne. Po jų Vakarai vartojo itin nepatraukliai azerbaidžaniečius apibūdinančius epitetus. 

Eduardas Grigorianas

Galų gale kodėl Azerbaidžaną kaltinantys istorikai, politikai bei žurnalistai nenori prisiminti, jog smurtautojams Sumgaite nurodinėjo vis tik ne azerbaidžanietis? Pogromams vadovavo Eduardas Grigorianas, kurį tuometinė Sovietų Sąjunga ir sovietinė Armėnija labai švelniai nubaudė – ne tik kad nesušaudė, bet ilgainiui paleido net į laisvę.

Taip pat kirba paklausti – kodėl Sumgaito įvykiams tirti buvo pasiųsti išskirtinai armėnų tautybės tyrėjai, o visi azerbaidžaniečių tautybės prokurorai, milicininkai, teisininkai – nustumti į šalį?

Protingiausiai pasielgė latviai ir estai

Dabar – dėl 1915-ųjų tragedijos. Taip, Lietuva jau senokai pripažino, kad toji nelaimė yra ne kas kitas, o genocidas, kurį anuomet turkai surengė prieš armėnus. Bet juk taip nusprendėme net paviršutiniškai nepavartę turkiškų, azerbaidžanietiškų archyvų. Vaizdžiai tariant, žengėme labai svarbų žingsnį neišklausę kitos, vadinamosios antrosios, nuomonės. Ar tai – profesionalu, sąžininga? Beje, nei latviai, nei estai tų tolimų 1915-ųjų įvykių nepavadino prieš armėnus surengtu genocidu. Susilaikė. Pasirinko švelnesnę formuluotę.

Mano supratimu, Ryga ir Talinas pasielgė teisingiau nei Vilnius. Nes nė vienas latvių ir estų istorikas nė trumpam nėra pravėręs Ankaros, Stambulo ir Baku archyvų durų. Taip pat, kaip ir lietuviai, estai ir latviai nevartė ir Jerevano archyvuose saugomų dokumentų (armėnai į savo archyvus neįsileidžia).

Ar nėra keista, kad armėnai, siekdami kuo didesnio viešumo, vis tik savo archyvus laiko uždarytus? Gal tie dokumentai saugomi nuo kitataučių akių todėl, kad juose – duomenys, bylojantys, jog turkai jų imperijoje gyvenusius armėnus pradėjo persekioti tik po to, kai paaiškėjo, kas ginklu, klasta ir visomis kitomis įmanomomis priemonėmis talkina Osmanų imperiją teriojančiai carinei Rusijai?

ASALA ir kitos teroristinės organizacijos

Nereikia idealizuoti turkų su azerbaidžaniečiais. Bet kodėl tada idealizuojame Armėniją? Prisiminkime, kas dar visai neseniai surengė dešimtis teroro aktų prieš turkų ir azerbaidžaniečių diplomatus, istorikus, mokslininkus ne Turkijoje ir Azerbaidžane, o JAV, Europoje, Australijoje? Ogi smogikai iš ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun… Kas šioms teroristinėms organizacijoms vadovavo, kas joms priklausė? Ar oficialusis Jerevanas jas pasmerkė?

Armėnų teroristas Monte Melkonianas

Žodžiu, keista, labai keista logika: dėl nesutarimų su turkais ir azerbaidžaniečiais mirtiną pavojų kelti niekuo dėtiems amerikiečiams, australams, prancūzams, vokiečiams, belgams, danams, austrams…

Kalbėkime atvirai, be užuolankų: nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai vien tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti.

Gal Lietuvai, kritiškai apibūdinusiai senus, tolimus 1915-ųjų įvykius, derėtų įvertinti ir tai, kas dėjosi visai neseniai – tik vakar, užvakar ir ne bet kur tolimame Kaukaze, o pačiame Europos centre? Kodėl Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune dygsta armėniški kryžiai – chačkarai, kuriais armėnai dažniausiai prisimena 1915-ųjų netektis, o štai Lietuvoje paminklų, pagerbiančių nuo teroristinių organizacijų ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun nukentėjusių bent jau aeuropiečių atminimą, – nė vieno?

Dar prisiminkime, jog Turkija – mūsų sąjungininkė, nes kaip ir mes priklauso NATO aljansui, dar pabrėžkime, jog Azerbaidžane nėra nė vienos Rusijos karinės bazės, o Armėnijoje rusų ginkluotosios pajėgos Giumri mieste pagal sutartį įsikūrusios labai ilgam, – ir turėsime itin keistą vaizdą.

Slaptai.lt redakcija. Šis straipsnis buvo nusiųstas bernardinai.lt redakcijai, bet ji atsisakė jį skelbti. Atsisakymo motyvų nenurodė.

2019.04.04; 13:17

Vienas žmogus žuvo, o dar keli buvo sužeisti pirmadienį Nyderlandų mieste Utrechte, kur nežinomas vyras paleido ugnį tramvajuje. Tai pranešė šalies naujienų agentūra ANP. Tikslus nukentėjusiųjų skaičius nenurodomas. Jie nugabenti į ligoninę.

Pasak policijos atstovų, neatmetama ir terorizmo versija. 

„Incidento aplinkybės tiriamos, – pareiškė pareigūnai. – Neatmetama, kad užpuolikai turėjo teroristinių tikslų“.

Ministras pirmininkas Markas Ruttė pavadino incidentą „keliančiu nerimą“.

Kaip jau buvo pranešta, į incidento vietą atvyko Nyderlandų policijos antiteroristinio dalinio pareigūnai. Įtariamasis paspruko iš nusikaltimo vietos. Policija jo ieško. Neatmetama, kad nusikaltėlių galėjo būti keletas.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.03.18; 14:50

Per ginkluotą dviejų mečečių užpuolimą Naujosios Zelandijos Kraistčerčo mieste, vyriausybės duomenimis, žuvo 40 žmonių. „Teroristiniam išpuoliui buvo gerai pasirengta“, – sakė premjerė Jacinda Arden. Spėjami užpuolikai nebuvo įtraukti į teroristų sąrašus.

Liudininkų teigimu, vienas vyras pradžioje ėmė šaudyti mečetėje miesto centre, kur šimtai musulmonų buvo susirinkę į penktadienio pamaldas. Vėliau šūviai aidėjo ir kitoje mečetėje. Padėtis ir praėjus kelioms valandoms po pirmųjų šūvių dar buvo neaiški.

Policijos atstovas Mike’as Bushas praėjus valandai po išpuolio reporteriams sakė, kad suimti trys įtartini vyrai ir moteris. Prie užpuolikų automobilių rasti pritvirtinti sprogmenys, kuriuos kariuomenė padarė nekenksmingus.

Pirmieji šūviai, anot liudininkų, pasigirdo 13.45 val. vietos laiku (01.45 val. Vidurio Europos laiku). Mečetėje tuo metu buvo per 300 tikinčiųjų. Pasak liudininkų, šaulys buvo baltaodis vyras, buvęs su šalmu ir neperšaunama liemene. Savo automatiniu ginklu jis vis šaudė į žmones.

Vienas tikinčiųjų Mohanas Ibrahimas laikraščiui „New Zealand Herald“ kalbėjo apie „šoko momentą“. „Tada visi žmonės pradėjo bėgti“, – sakė jis. Kitas liudininkas Ahmadas al Mahmiudas teigė: „Nuaidėjo mažiausiai 50 šūvių, greitai vienas po kito. Galėjo būti ir šimtai“. 

Po išpuolio policija plačiai atitvėrė mečetės teritoriją. Internete pasirodė tariamas nusikaltimo vaizdo įrašas ir įvairios žinutės, kurias esą paskelbė šaulys. Vyras teigia esantis 28 metų australas.

Šalies premjerė Jacinda Ardern griežtai pasmerkė išpuolį. Ji kalbėjo apie vieną „tamsiausių dienų“ Naujosios Zelandijos istorijoje. Tam „nėra vietos Naujojoje Zelandijoje“, – sakė premjerė. Ji pareiškė užuojautą aukų artimiesiems. „Naujoji Zelandija yra jų tėvynė. Jie turėjo čia jaustis saugiai“, – teigė ministrė pirmininkė.

Naujojoje Zelandijoje islamą išpažįsta tik maža dalis gyventojų. Iš viso čia yra apie 50 000 musulmonų, daugelis jų – imigrantai iš tokių šalių, kaip Pakistanas ar Bangladešas.

Kraistčerčas turi 350 000 gyventojų.

Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2019.03.15; 05:00