Gintaras Vaičiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų balandžio mėnesį portale slaptai.lt buvo paskelbta žurnalisto Gintaro Visocko publikacija „Kai išties sunku suprasti“.

Teksto autoriaus pozicija – suprantama. Mūsų pataikavimas Armėnijai – keistokas. Jau net trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose pastatyti armėniški kryžiai – chačkarai. Suprantame, žinome, užjaučiame: armėnų bendruomenė tokiais ženklais siekia įprasminti 1915-aisiais patirtas aukas. Bet leiskite paklausti – kuo čia dėti lietuviai? Dėl to, kas daugiau nei prieš šimtą metų dėjosi tuometinėje Osmanų imperijoje ir jos pakraščiuose, – ne Lietuvos galvos skausmas. Lietuva dėl tų praradimų nėra kalta nei tiesiogiai, nei kaip nors kitaip. Ten lietuvių anuomet nei gyventa, nei prekiauta, nei kariauta. Štai kodėl pritariu nuomonei, jog Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje pastatyti chačkarai – tarsi svetimkūnis.

Be kita ko, tie kaip grybai po lietaus mūsų miestuose dygstantys chačkarai nėra neutralūs ženklai, kad juos leistume statyti kiek tik geidžia širdis. Jie kiršina mus su Turkija ir Azerbaidžanu. Prisiminkime – šios musulmoniškos valstybės turi kategoriškai kitokį požiūrį į 1915-ųjų tragediją nei Armėnija. Tad kodėl mes, lietuviai, dėl svetimų, tiksliau tariant – Armėnijos interesų, veliamės į ginčus bent jau su NATO sąjungininke Turkija? Sakote, svetimo skausmo nėra? Tvirtinate, kad Lietuva privalo būti jautri, dėmesinga? O aš pasakysiu: teisinga politika – būti jautriam, tačiau geriausia, kai užuojauta ir pagarba – abipusė. Jei užjaučiame mes, kodėl neturėtų užjausti mūsų?

Bet ar Armėnija stato savo žemėje Lietuvai svarbius atminimo ženklus? G.Visockas pagrįstai kelia klausimą – kada Armėnijoje išdygs bent vienas lietuviškas kryžius, menantis lietuvių praradimus bolševikinių, sovietinių okupacijų metais? Nuojauta kužda – greičiausiai niekada. Mat Armėnija visiškai priklauso nuo šiandieninės Rusijos. Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Manote, Kremlius leis Giumri mieste, kur įsikūrę rusų kariškiai, pastatyti atminimo ženklą lageriuose, tremtyse žuvusiems lietuvių politiniams kaliniams, tremtiniams, galų gale – su sovietine armija kovojusiems lietuvių partizanams – miško broliams? Nebūkime naivūs. Tokios malonės nesulauksime. O ir nereikia – paminklas lietuvių partizanams armėniškame Giumri – tai tokia pati keistenybė kaip ir armėniškas chačkaras Klaipėdoje. Kiekvienas iš mūsų turi teisę gūžtelėti pečiais: kodėl, kam, ar tai susiję, kodėl tai aktualu?

O jei žvelgsime pragmatiškai, Armėnija dar niekur ir niekaip neužjautė mūsų dėl sovietinės okupacijos metais patirtų nelaimių. Bet mes jai leidžiame vieną po kito savo aikštėse statyti chačkarus. Vardan ko?

Žinoma, gražus lietuviškas bruožas – užjausti. Bet vėl – jei gaila 1915-aisiais žuvusiųjų armėnų, mums turėtų būti gaila visų aukų. Juk 1915-aisiais žuvo labai daug turkų. Jei esame tikri krikščionys, kodėl Klaipėdoje ar Kaune nesirengiame statyti paminklo, menančio turkų netektis? Man regis, pasielgtume labai įžvalgiai, jei netoli chačkarų atsirastų bent vienas Turkijai, sąjungininkei iš NATO aljanso, svarbus atminimo ženklas. Taip mes demonstruotume gerą valią: gerbiame visų žuvusiųjų atminimą, mes neturime pateptųjų, išrinktųjų.

Vis tik įtariu, jog paminklą turkų kariams Lietuvoje greičiausiai bus labai sunku pastatyti. Lietuvoje gausu įvairiausių prietarų, išankstinių nusistatymų. Patys net neįtardami pakliuvome į keblią padėtį, mat nenumatėme visų pasekmių, lengva ranka leisdami statyti chačkarus ir tuo pačiu ignoruodami Lietuvoje gyvenančios azerbaidžaniečių – turkų bendruomenės interesus. Nesuprasdami visų niuansų įskaudinome mums draugiškas musulmoniškas valstybes, iš kurių viena – NATO narė, mūsų sąjungininkė.

Iš šios balos reikia solidžiai išbristi. Išbristi ne tik galima, bet ir būtina. Jei mums vis tik svetimi dvigubi standartai, pastatykime, pavyzdžiui, Lietuvoje paminklą, kuriuo pagerbtume nuo ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir kitų panašių teroristinių organizacijų žuvusių europiečių atminimą.

Nuo 1973 iki 2002-ųjų metų šių armėniškų organizacijų teroristai vien tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti.

Kodėl Lietuva negalėtų turėti būtent nuo teroristų rankų žuvusiųjų europiečių atminimą pagerbiančio paminklo? Štai keletas būdingiausių pavyzdžių, kaip dar visai neseniai Europa buvo šantažuojama.

Drastiškiausi Armėnijos teroristinių organizacijų surengti teroro aktai Europoje

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.

1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.

1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.

1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.

1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.

1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.

1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.

1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.

1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.

1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius – teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantis Varužanas Karapetianas

1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų prieš turką. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.

1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.

1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.

1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.

1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.

reiganas_ronaldas
Ronaldas Reiganas, pasmerkęs tokias teroristines organizacijas kaip ASALA

Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.

1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.

1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.

1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.

1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcytiun”.

 1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.

1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).

1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.

1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.

Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą. Knygoje gausu informacijos apie armėnų teroristus.

1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada susilaukė dėl to, kad kalėti nuteisė tris armėnus, kaltinamus terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.

1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.

1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.

2019.04.09; 09:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nesiruošiau diskutuoti su Algiu Kasperavičiumi, portale bernardinai.lt parašiusiu straipsnį „Sunku suprasti, kodėl genocido ieškoma ten, kur jo nebuvo“.

Bet kadangi autorius, atsiliepdamas į Irmos Ąžuolės publikaciją „Sunku patikėti: genocidas moderniame pasaulyje“ keletą kartų paminėjo mano pavardę, juolab maniškę knygą „Juodojo Sodo tragedija“, – parašiau savąją nuomonę, tikėdamasis, kad bernardinai.lt leis ir man tarti keletą žodžių. Tačiau bernardinai.lt redaktorė atsiuntė trumputį atsakymą, kad mano komentarui tribūnos nesuteiks.

Štai kodėl šį tekstą skelbiu portale slaptai.lt.

Iki šiol viešpatavo vien armėniškoji versija

Pirmiausia noriu pabrėžti: analizuojant sudėtingus armėnų – turkų ir bei armėnų – azerbaidžaniečių santykius būtina prisiminti, jog maždaug du paskutiniuosius dešimtmečius Lietuvoje be menkiausios konkurencijos viešpatavo vien armėniškoji Kaukazo istorijos versija. Nuo pat Atgimimo laikų mes taip buvome apžavėti armėniškų pasakojimų, kad nekildavo nė menkiausia abejonė: gal jau privalu pasidomėti, ką apie 1915-ųjų tragediją ar Sumgaito ir Hodžaly žudynes mano oficialioji Ankara ir oficialusis Baku?

Tad ar verta stebėtis, kad dabar, kai lietuviškojoje viešojoje erdvėje kartais pasirodo azerbaidžanietiški – turkiški argumentai, ištikimiausius Jerevano gerbėjus apima šokas. Vos tik Mykolo Riomerio universitete parodomas užsieniečio režisieriaus (ne azerbaidžaniečio; juolab vienas iš liudininkų – lietuvis Ričardas Lapaitis) sukurtas dokumentinis filmas apie Azerbaidžano miesto Hodžaly tragediją, kurios kaltininkas – Armėnijos ginkluotosios pajėgos, o lietuvė autorė parašo daugmaž palankią recenziją, – nedelsiant keliamas triukšmas. Leiskite paklausti – kodėl pagal demokratiškus principus gyvenančioje Lietuvoje negalima parodyti Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms nepalankaus filmo? Nejaugi norima pasakyti, jog 1992-ųjų vasario 25 – 26 dienomis nebuvo nužudyti 613 civiliai azerbaidžaniečiai iš Hodžaly miesto?

Kokia oficiali Lietuvos pozicija?

Antras svarbus argumentas – griežta NATO ir Europos Sąjungos valstybių pozicija dėl Kalnų Karabacho. Visas civilizuotas Vakarų pasaulis, taip pat ir Lietuva (jei netikite, kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją) pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija. Jungtinės Tautos ne sykį (iš viso keturios rezoliucijos) reikalavo, kad Armėnija savo ginkluotąsias pajėgas nedelsiant išvestų iš Kalnų Karabacho – šį regioną grąžintų Azerbaidžanui.

Tad bet kokios diskusijos, kas Juodąjame Sode (taip azerbaidžaniečiai vadina Kalnų Karabachą) gyveno prieš 50 ar 100 metų, – beprasmės. Vakarų civilizacija vadovaujasi valstybių teritorinio vientisumo principais. Ir tai – teisinga pozicija. Nes jei pažeisime šį principą, kils chaosas. Tąsyk labiausiai kentėtų nedidelės, ne itin stiprios valstybės. Tokios kaip Lietuva. Nes Šalčininkų lenkai galėtų pasivadinti esantys kažin kokia ypatinga tauta – panorėtų prisijungti prie Varšuvos. Latvijoje esančio Latgalijos regiono rusai apsimestų kažin kokiais rusėnais ir panorėtų prisišlieti prie Rusijos, Estijoje esančios Narvos gyventojams taip pat pasirodytų mielesnė ne Talino, o Maskvos valdžia. Jei ignoruosime valstybių teritorinio vientisumo principus, jei vadovausimės vien tik tautų apsisprendimo teise, kaip nori oficialusis Jerevanas, turėsime pripažinti, kad ir nuo Gruzijos, Ukrainos, Moldovos šiandien atplėšiamos žemės … teisėtai.

Dirbtinė Kaukazo kolonizacija

Bet net jeigu atidžiai analizuotume duomenis, kas gi Kalnų Karabache gyveno prieš šimtą ar kelis šimtus metų, matysime šiandieninei Armėnijai nepalankių faktų. Jei mums nepriimtini azerbaidžaniečių, turkų autoriai, susiraskite mūsų bibliotekose esantį istoriko Algimanto Liekio 2016-aisiais išleistą veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ arba publicisto Leono Juršos 2017-aisiais dienos šviesą išvydusią brošiūrą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.

Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Ten – daug svarbių pastebėjimų. Pavyzdžiui, kaip Rusija ištisus 150 metų nuo pat 1763 iki 1913 metų brutaliai, kryptingai kolonizavo Kaukazą. Kaip rašo L.Jurša, „Rusija, perkeldama armėnus į užkariautas žemes, ne tiek saugojo juos nuo asimiliacijos Irano ir Osmanų valstybėse, kiek siekė savo politinių, konfesinių ir apskritai kolonijinių tikslų“. Žodžiu, 1828 metais perkelta 40 tūkst. armėnų, 1829-aisiais – apie 90 tūkst… Ir taip – ne vieną sykį. Ypač lemtinga azerbaidžaniečiams buvo 1828-aisiais tarp Irano ir Rusijos pasirašyta Turkmančajaus sutartis, kada armėnus pradėta masiškai kelti į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas.

Net Jerevano kilmė – azerbaidžanietiška

Irevanės tvirtovės žlugimas. Franco Rubo paveikslas. Slaptai.lt nuotr.

Jei žvelgsime dar atidžiau, net 20-ojo amžiaus pradžioje dabartinė Armėnijos sostinė Irevanas (Jerevanas – armėniška pavadinimo versija) buvo musulmoniškas – azerbaidžaniečių ten gyventa žymiai daugiau nei armėnų. Kad dabartinis Jerevanas dar ne taip seniai buvo musulmoniškas, byloja anuomet nutapytas Franco Rubo paveikslas, kuriame pavaizduota, kaip Rusijos imperijos kariai 1827 metų spalio 1 dieną įžengia Irevano tvirtovėn. Taigi anuomet, o ne dabar tapytame paveiksle – gausybė musulmoniškų maldos namų. Nė vienos bažnyčios. Tas paveikslas – netiesioginis, bet iškalbingas įrodymas, jog dabartinis Jerevanas, Armėnijos sostinė, tuo metu buvo išskirtinai musulmoniškas, t.y. azerbaidžanietiškas miestas. O gal kiekvienu Armėnijos žodžiu aklai tikintys lietuviai nori pasakyti, jog dailininkas melavo: vietoj bažnyčių specialiai piešė mečetes?

Kas buvo prieš 1000 metų – prisimena, kas nutiko prieš 100 metų – neprisimena

Deja, Lietuvoje vis dar gajūs mitai, esą Armėnija – labai sena valstybė, kurią žiloje senovėje sunaikino žiaurūs musulmonai. Prisimenu, kaip Vilniaus Karininkų Ramovėje pristatydamas savo knygą „Juodojo Sodo tragedija“ sulaukiau tiksliųjų mokslų profesoriaus replikos, girdi, Armėnija – tūkstančius metų skaičiuojanti valstybė, egzistavusi dar tuomet, kai jokio Azerbaidžano nė nebuvo (cituoju iš atminties).

Labai keista, kai mūsų profesoriai puikiai prisimenama, kur ir kaip prieš tūkstantį metų gyveno armėnai, o kas Pietų Kaukaze dėjosi vos prieš šimtą arba du šimtus metų, – ignoruoja, neprisimena. Net jei iš tikrųjų prieš tūkstantmetį egzistavo minėta armėnų valstybė, kunigaikštystė ar karalystė, ar tai reiškia, kad dabartinės valstybių sienos turi būti braižomos pagal anuos senuosius laikus? Mes kadaise irgi turėjome nuo jūrų iki jūrų išsiplėtusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet jei šiandien pradėtume reikalauti prieš tūkstantį metų valdytų teritorijų, Pasaulis mus laikytų pavojingais bepročiais.

Kas pirmasis pakėlė ranką?

Beje, jei žvelgsime į Kaukazo istoriją be emocijų, visuomet svarbu išsiaiškinti, kas gi pirmasis pakėlė ranką prieš savo kaimyną. Jei analizuosime šį klausimą principingai, paaiškės, kad ne azerbaidžaniečiai pirmieji pradėjo vyti iš gimtųjų namų armėnus. Pirmosios pabėgėlių virtinės pajudėjo ne iš Azerbaidžano, o iš Armėnijos. Pirmieji pabėgėliai, netekę gimtųjų namų, buvo būtent Armėnijoje gyvenę azerbaidžaniečiai. Po to iš gimtųjų namų buvo stumiami ir Kalnų Karabache gyvenantys azerbaidžaniečiai. Armėnams puikiai sekėsi įgyvendinti šią išstūmimo politiką, nes tuometinė SSRS vadovybė, įskaitant ir Michailą Gorbačiovą bei jo proarmėniškai nusiteikusius patarėjus, gynė išskirtinai Armėnijos interesus, o į Azerbaidžano teises žvelgė atsainiai, pro pirštus.

Sumgaito niuansai

Kai įrodinėjama, jog 1988-aisiais azerbaidžaniečiai Sumgaite surengė armėnų skerdynes, pirmiausia derėtų prisiminti tų dienų specifiką. Ar tokią stambią provokaciją įmanoma surengti be KGB vadovybės Kremliuje žinios ir palaiminimo? Vargu. O ar pogromai prieš armėnus Sumgaite buvo naudingi Azerbaidžanui? Vėl gi – ne. Po jų Vakarai vartojo itin nepatraukliai azerbaidžaniečius apibūdinančius epitetus. 

Eduardas Grigorianas

Galų gale kodėl Azerbaidžaną kaltinantys istorikai, politikai bei žurnalistai nenori prisiminti, jog smurtautojams Sumgaite nurodinėjo vis tik ne azerbaidžanietis? Pogromams vadovavo Eduardas Grigorianas, kurį tuometinė Sovietų Sąjunga ir sovietinė Armėnija labai švelniai nubaudė – ne tik kad nesušaudė, bet ilgainiui paleido net į laisvę.

Taip pat kirba paklausti – kodėl Sumgaito įvykiams tirti buvo pasiųsti išskirtinai armėnų tautybės tyrėjai, o visi azerbaidžaniečių tautybės prokurorai, milicininkai, teisininkai – nustumti į šalį?

Protingiausiai pasielgė latviai ir estai

Dabar – dėl 1915-ųjų tragedijos. Taip, Lietuva jau senokai pripažino, kad toji nelaimė yra ne kas kitas, o genocidas, kurį anuomet turkai surengė prieš armėnus. Bet juk taip nusprendėme net paviršutiniškai nepavartę turkiškų, azerbaidžanietiškų archyvų. Vaizdžiai tariant, žengėme labai svarbų žingsnį neišklausę kitos, vadinamosios antrosios, nuomonės. Ar tai – profesionalu, sąžininga? Beje, nei latviai, nei estai tų tolimų 1915-ųjų įvykių nepavadino prieš armėnus surengtu genocidu. Susilaikė. Pasirinko švelnesnę formuluotę.

Mano supratimu, Ryga ir Talinas pasielgė teisingiau nei Vilnius. Nes nė vienas latvių ir estų istorikas nė trumpam nėra pravėręs Ankaros, Stambulo ir Baku archyvų durų. Taip pat, kaip ir lietuviai, estai ir latviai nevartė ir Jerevano archyvuose saugomų dokumentų (armėnai į savo archyvus neįsileidžia).

Ar nėra keista, kad armėnai, siekdami kuo didesnio viešumo, vis tik savo archyvus laiko uždarytus? Gal tie dokumentai saugomi nuo kitataučių akių todėl, kad juose – duomenys, bylojantys, jog turkai jų imperijoje gyvenusius armėnus pradėjo persekioti tik po to, kai paaiškėjo, kas ginklu, klasta ir visomis kitomis įmanomomis priemonėmis talkina Osmanų imperiją teriojančiai carinei Rusijai?

ASALA ir kitos teroristinės organizacijos

Nereikia idealizuoti turkų su azerbaidžaniečiais. Bet kodėl tada idealizuojame Armėniją? Prisiminkime, kas dar visai neseniai surengė dešimtis teroro aktų prieš turkų ir azerbaidžaniečių diplomatus, istorikus, mokslininkus ne Turkijoje ir Azerbaidžane, o JAV, Europoje, Australijoje? Ogi smogikai iš ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun… Kas šioms teroristinėms organizacijoms vadovavo, kas joms priklausė? Ar oficialusis Jerevanas jas pasmerkė?

Armėnų teroristas Monte Melkonianas

Žodžiu, keista, labai keista logika: dėl nesutarimų su turkais ir azerbaidžaniečiais mirtiną pavojų kelti niekuo dėtiems amerikiečiams, australams, prancūzams, vokiečiams, belgams, danams, austrams…

Kalbėkime atvirai, be užuolankų: nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai vien tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti.

Gal Lietuvai, kritiškai apibūdinusiai senus, tolimus 1915-ųjų įvykius, derėtų įvertinti ir tai, kas dėjosi visai neseniai – tik vakar, užvakar ir ne bet kur tolimame Kaukaze, o pačiame Europos centre? Kodėl Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune dygsta armėniški kryžiai – chačkarai, kuriais armėnai dažniausiai prisimena 1915-ųjų netektis, o štai Lietuvoje paminklų, pagerbiančių nuo teroristinių organizacijų ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun nukentėjusių bent jau aeuropiečių atminimą, – nė vieno?

Dar prisiminkime, jog Turkija – mūsų sąjungininkė, nes kaip ir mes priklauso NATO aljansui, dar pabrėžkime, jog Azerbaidžane nėra nė vienos Rusijos karinės bazės, o Armėnijoje rusų ginkluotosios pajėgos Giumri mieste pagal sutartį įsikūrusios labai ilgam, – ir turėsime itin keistą vaizdą.

Slaptai.lt redakcija. Šis straipsnis buvo nusiųstas bernardinai.lt redakcijai, bet ji atsisakė jį skelbti. Atsisakymo motyvų nenurodė.

2019.04.04; 13:17

Vienas žmogus žuvo, o dar keli buvo sužeisti pirmadienį Nyderlandų mieste Utrechte, kur nežinomas vyras paleido ugnį tramvajuje. Tai pranešė šalies naujienų agentūra ANP. Tikslus nukentėjusiųjų skaičius nenurodomas. Jie nugabenti į ligoninę.

Pasak policijos atstovų, neatmetama ir terorizmo versija. 

„Incidento aplinkybės tiriamos, – pareiškė pareigūnai. – Neatmetama, kad užpuolikai turėjo teroristinių tikslų“.

Ministras pirmininkas Markas Ruttė pavadino incidentą „keliančiu nerimą“.

Kaip jau buvo pranešta, į incidento vietą atvyko Nyderlandų policijos antiteroristinio dalinio pareigūnai. Įtariamasis paspruko iš nusikaltimo vietos. Policija jo ieško. Neatmetama, kad nusikaltėlių galėjo būti keletas.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.03.18; 14:50

Per ginkluotą dviejų mečečių užpuolimą Naujosios Zelandijos Kraistčerčo mieste, vyriausybės duomenimis, žuvo 40 žmonių. „Teroristiniam išpuoliui buvo gerai pasirengta“, – sakė premjerė Jacinda Arden. Spėjami užpuolikai nebuvo įtraukti į teroristų sąrašus.

Liudininkų teigimu, vienas vyras pradžioje ėmė šaudyti mečetėje miesto centre, kur šimtai musulmonų buvo susirinkę į penktadienio pamaldas. Vėliau šūviai aidėjo ir kitoje mečetėje. Padėtis ir praėjus kelioms valandoms po pirmųjų šūvių dar buvo neaiški.

Policijos atstovas Mike’as Bushas praėjus valandai po išpuolio reporteriams sakė, kad suimti trys įtartini vyrai ir moteris. Prie užpuolikų automobilių rasti pritvirtinti sprogmenys, kuriuos kariuomenė padarė nekenksmingus.

Pirmieji šūviai, anot liudininkų, pasigirdo 13.45 val. vietos laiku (01.45 val. Vidurio Europos laiku). Mečetėje tuo metu buvo per 300 tikinčiųjų. Pasak liudininkų, šaulys buvo baltaodis vyras, buvęs su šalmu ir neperšaunama liemene. Savo automatiniu ginklu jis vis šaudė į žmones.

Vienas tikinčiųjų Mohanas Ibrahimas laikraščiui „New Zealand Herald“ kalbėjo apie „šoko momentą“. „Tada visi žmonės pradėjo bėgti“, – sakė jis. Kitas liudininkas Ahmadas al Mahmiudas teigė: „Nuaidėjo mažiausiai 50 šūvių, greitai vienas po kito. Galėjo būti ir šimtai“. 

Po išpuolio policija plačiai atitvėrė mečetės teritoriją. Internete pasirodė tariamas nusikaltimo vaizdo įrašas ir įvairios žinutės, kurias esą paskelbė šaulys. Vyras teigia esantis 28 metų australas.

Šalies premjerė Jacinda Ardern griežtai pasmerkė išpuolį. Ji kalbėjo apie vieną „tamsiausių dienų“ Naujosios Zelandijos istorijoje. Tam „nėra vietos Naujojoje Zelandijoje“, – sakė premjerė. Ji pareiškė užuojautą aukų artimiesiems. „Naujoji Zelandija yra jų tėvynė. Jie turėjo čia jaustis saugiai“, – teigė ministrė pirmininkė.

Naujojoje Zelandijoje islamą išpažįsta tik maža dalis gyventojų. Iš viso čia yra apie 50 000 musulmonų, daugelis jų – imigrantai iš tokių šalių, kaip Pakistanas ar Bangladešas.

Kraistčerčas turi 350 000 gyventojų.

Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2019.03.15; 05:00

Tūkstančiai žmonių Kolumbijoje išėjo į gatves, smerkdami ketvirtadienį Bogotoje įvykdytą išpuolį, reikalaudami taikos ir skanduodami „ne terorizmui“.

Ketvirtadienio rytą užminuotas automobilis rėžėsi į Kolumbijos nacionalinės policijos akademijos pastato sieną. Per galingą sprogimą žuvo 20 žmonių ir pats išpuolio vykdytojas.

Kolumbijos valdžia dėl išpuolio apkaltino Nacionalinės išsivadavimo armijos (ELN) sukilėlius.

Protestuojantys žmonės žygiavo keliuose Kolumbijos miestuose. Demonstrantai, iš kurių dauguma vilkėjo baltus drabužius ir mosavo baltomis vėliavomis, skandavo „ne smurtui“, „daugiau jokių išpuolių prieš policiją ar armiją“, „bailūs žudikai“ ir „gyvenimas yra šventas“. 

Tarp sostinėje Bogotoje žygiavusių žmonių buvo ir šalies prezidentas Ivanas Duquė. Jis dėl išpuolio apkaltino ELN ir atmetė galimybę atnaujinti taikos derybas su sukilėliais. 

Mitingo Bogotoje metu I. Duquė sakė: „Kartu vyriausybė ir visuomenė dirbs dėl Kolumbijos ir niekada nenusileisime, susidurdami su terorizmu.“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.22; 05:00

Nėra nieko bjauriau už dvigubus standartus. Už dvigubus standartus bjauresni gali būti nebent … trigubi standartai. Beje, dvigubi standartai nenaudingi niekam: nei tiems, kurie juos taiko, nei tiems, kuriems jie priskirti. Nes tokį požiūrį visuomet lydi sumaištis, chaosas, nepasitenkinimas, pyktis. Dėl dvigubų standartų visuomet tenka kentėti. Anksčiau ar vėliau ateina metas, kada tenka sumokėti didelę kainą. Toji kaina – nauji konfliktai, nauji nesusipratimai.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas

Keičiasi požiūris į konfliktą dėl Kalnų Karabacho

Ypač apgailėtina, kai vadovaujantis dvigubais standartais vertinamos svetimas teritorijas pasiglemžusios valstybės. Dar apmaudžiau, kai taip elgiasi demokratijos, padorumo, tvarkos, sąžiningumo etalonu besivadinanti Europos Sąjunga.

Todėl skubu pasidžiaugti, kad Europos Parlamente šiais metais vis tik nebeliko dviprasmiško požiūrio į konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Šių metų gruodžio 12 dieną Europos Parlamentas balsų dauguma (401 – už, prieš – 173) priėmė rezoliuciją dėl ES užsienio politikos ir saugumo klausimų. Rezoliucija apibendrina ES užsienio politikos pasiekimus 2018-aisiais ir brėžia naująsias gaires, kokia ES politika turėtų būti 2019-aisiais metais.

2018-ųjų sutartis panaši į analogišką 2017-ųjų metų rezoliuciją. Bet esama ir skirtumų. Sakykim, 2017-aisiais metais priimtoje rezoliucijoje konstatuota, kad konfliktai Rytų partnerystės siekiančių šalių teritorijose, įskaitant Azerbaidžaną, privalo būti likviduojami griežtai laikantis tarptautinių normų – gerbiant šalių suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Rezoliucijoje pabrėžta, kad „Rytų partnerystės“ programoje dalyvaujančias valstybes kamuojantys teritoriniai konfliktai turi būti sureguliuoti nekeičiant jų valstybinių sienų.

Tai – labai svarbus akcentas. Nes iki šiol kai kurie EP atstovai laikėsi nuostatos, kad aiškius, neginčijamus teritorinius praradimus yra patyrusios tik Moldova, Gruzija ir Ukraina. O dėl Azerbaidžano teritorinių praradimų neva dar galima ginčytis. Todėl nieko nuostabaus, kad 2017-ųjų rezoliucijos nuostatai, jog per pastaruosius keletą dešimtmečių teritorijų neteko ne tik ukrainiečiai, moldavai ir gruzinai, bet ir azerbaidžaniečiai, kaip įmanydama prieštaravo Armėnijos delegacija. Ji reikalavo arba visai išbraukti bet kokią užuominą apie „šalių teritorinį vientisumą“, arba tekstą papildyti sąvoka apie „tautų teisę atsiskirti“. Šitokiu būdu armėnų delegacija stengėsi paslėpti savo nusikaltimą – Kalnų Karabacho ir dar septynių azerbaidžanietiškų rajonų okupaciją. Suprask, jokios Kalnų Karabacho okupacijos nebuvo – atsiskirti nuo azerbaidžaniečių sumanė Kalnų Karabache gyvenanti tauta.

Europos Parlamentas

Tiems, kuriems šios subtilybės per daug painios, pateiksiu lietuviškų ir latviškų pavyzdžių. Jei EP būtų priėmęs oficialiojo Jerevano variantą, teisę atsiskirti nuo Lietuvos formaliai įgytų ir Vilniaus bei Šalčininkuose gyvenanti „lenkų tauta“, Latvijoje – Latgalijoje gyvenanti „rusų tauta“. Priėmus armėniškas žaidimo taisykles formaliai būtų iškilęs pavojus ir Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritoriniam vientisumui. Laimė, EP daugumai užteko proto neatidaryti „Pandoros skrynios“.   

Būtent minėta 2017-ųjų rezoliucija tapo pretekstu, leidžiančiu ES ir Azerbaidžanui šiais, 2018-aisiais, metais pasirašyti naują svarbų „Partnertystės prioritetai“ dokumentą, kuriame pabrėžiama, jog Europos Sąjunga gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Vadinasi, jei 2017-aisiais apie teritorinį vientisumą kalbėta omenyje turint visas „Rytų partnerystės šalis“, tai dabar, 2018-aisiais, specialiai išskirtas Azerbaidžanas. Tai – tarsi kompensacija už ankstesniaisiais metais pasitaikiusius nesusipratimus. Tiek 2017-ųjų, tiek ypač 2018-ųjų rezoliucija paneigia oficialiojo Jerevano pučiamą miglą, esą ES pripažįsta tik Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos teritorinį vientisumą bei galiojančias jų valstybių sienas, o į Azerbaidžano teritorinį vientisumą žiūri kiek kitaip.

Belieka džiaugtis, kad naujoji 2018-ųjų rezoliucija daro neįmanomas Armėnijos manipuliacijas, girdi, ES susirūpinusi tik Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos vargais dėl prarastų žemių. Šiais metais Europa labai konkrečiai ir griežtai įsipareigojo rūpintis „Rytų partnerystės“ šalis kamuojančiais „įšaldytais konfliktais“, atmetant bet kokius dvigubus standartus. ES nūnai įsipareigojo ne vien tik Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai, bet ir Azerbaidžanui – gerbsime jūsų teritorinį vientisumą, jūsų valstybines sienas ir jūsų pabėgėlių teisę grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Žodžiu, galima įžvelgti net kelias naujas politines tendencijas, kurios turėtų džiuginti visus, kurie gerbia tarptautinę teisę – galų gale ne tik Rusija, bet ir Armėnija labai aiškiai įvardyta šalimi, kuri karine jėga okupavo tai, kas jai, remiantis tarptautine teise, nepriklauso. K

Kokios gi tos tendencijos? Pirma: ES institucijos, pradedant „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimu 2017-aisiais, dabar didelį dėmesį skiria ir teritoriniam Rytų partnerystės šalių vientisumui užtikrinti.

Klastingos užmačios

Antroji tendencija: armėnų delegacijai jau nepavyksta primesti tik jai naudingų temų. Pavyzdžiui, Armėnijai nepasisekė prastumti rezoliucijos „dėl tautų apsisprendimo teisės“, kuria, vaizdžiai tariant, norėta paneigti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Oficialusis Briuselis ženklia balsų dauguma atmetė šią klastingą nuostatą.

Norite paklausti, kas atstovavo Armėnijos pozicijai, stumiant gražiai skambantį lozungą apie tautas, turinčias teisę atsiskirti? Ogi vokiečių politikas Jiorgas Moitenas (Alternatyva Vokietijai). Būtent jis bandė įkišti tvirtinimą, jog ES gerbia tautų apsisprendimo teisę. Šią vokiečio stumiamą nuostatą parėmė tik 88 europarlamentarai (522 nariai balsavo prieš).

Taigi teisybė po truputį įsitvirtina ir dėl Azerbaidžano reikalų. Jei dar 2015-aisiais metais Rytų partnerystės viršūnių susitikime Rygoje europarlamentarai besąlygiškai rėmė tik Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos valstybinių sienų neliečiamumo principą (pripažino, kad jos neteko savo teritorijų), o Azerbaidžano praradimus beveik atvirai ignoravo, tai dabar, prabėgus trejiems metams, Armėnija jau nebegali džiūgauti, esą Europa nepastebi jos okupacinės politikos užimant svetimas žemes.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Trečia tendencija: pati Armėnija pripažįsta, kad jos lobistinė politika Europoje patyrė pralaimėjimą. Europa pradeda atsikvošėti – Kalnų Karabacho okupacijos nebelaiko „tautų apsisprendimu“. Štai lapkričio 17 dieną „Pirmasis armėnų informacinis portalas“ («Первый армянский информационный») pripažįsta, kad organizacija „Armėnijos draugai Europoje“ (EuFoA) patyrė fiasko. Nei ši, nei dar dvi panašaus pobūdžio organizacijos, taip pat akredituotos Briuselyje, nesugebėjo įtikinti EP, jog Armėnija niekuo dėta dėl Kalnų Karabacho okupacijos – suprask, atsiskirti nuo Azerbaidžano sumanė tame regione gyvenantys žmonės. Armėniškos lobistinės organizacijos viešai skundžiasi lėšų stoka ir savo nesėkmes pridengia įtakos neturinčių pavienių europarlamentarų išsišokimais – vizitais į Kalnų Karabachą be Azerbaidžano valdžios leidimo.

Pagirtina, kad Europa pradeda suvokti, jog skirtumas tarp Rusijos ir Armėnijos – tik dėl imperinių apetitų dydžių. Vaizdžiai tariant, Rusija gviešiasi susigrąžinti vos ne visas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, įskaitant ir Rytų Europą, tuo tarpu Armėnija taikosi nugvelbti tik azerbaidžanietiškas teritorijas, dar bandydama, beje, pretenduoti ir į gruziniškas bei turkiškas žemes.

Vadinasi, visiems vis aiškiau, kad Armėnija tėra mažoji Rusijos kopija. Žinoma, armėnų lobistai bando įrodinėti, esą turtingas nafta Azerbaidžanas „papirko vos ne visą Europą“. Bet šie propagandiniai pareiškimai jau nebeveikia, ypač turint omenyje faktus, kaip armėnų lobistai kryptingai ir intensyviai stengėsi nuteikti įvairioms šalims atstovaujančius europarlamentarus prieš Azerbaidžaną. Armėnų lobistai niekaip nenori pripažinti, jog tiesa anksčiau ar vėliau į paviršių išlenda ir be papirkinėjimų, kyšių, prabangių dovanų.

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus politika

Beje, armėnų delegacija vis tik griebėsi paskutinės galimybės – kaip skestantysis griebiasi šiaudo. Ji pabandė prastumti rezoliuciją apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje 2018-aisiais metais. Joje Azerbaidžanas įvardinamas kaip nuolat ir grubiai pažeidžiantis žmogaus teises. Šią rezoliuciją rengė bei pristatė mūsų europarlametaras Petras Auštrevičius. Ar Lietuvai – didelė garbė, kad rezoliuciją pristatė lietuvis? Mums vis tik būtina žinoti, kad Lietuvos prezidento posto siekiantį liberalą P.Auštrevičių oficialusis Baku traktuoja kaip vieną iš labiausiai antiazerbaidžanietiškai nusiteikusių Europos politikų. Dar prisiminkime, kad P.Auštrevičiaus patarėjas – Renatas Juška, buvęs Lietuvos ambasadorius Vengrijoje, tas pats, kuris kadaise telefoninio pokalbio metu leido sau vartoti Azerbaidžaną įžeidžiančius pareiškimus, – ir turėsime užtektinai aiškią panoramą.

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuras Vilniuje. Slaptai.lt nuotrauka

Tad klausimas, ar mums reikalingas prezidentas, kuris nesmerkia svetimas žemes okupavusios valstybės ir tuo pačiu labai priešiškai žiūri į šalį, kuri patyrė teritorinių praradimų, – nėra vien retoriškas. 

Ir vis dėlto armėniškos intrigos išsikvėpia. ES šiais metais labai aiškiai, oficialiai ir konkrečiai pasakė: įšaldytas Kalnų Karabachas gali būti sureguliuotas tik gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą.

Pati Armėnija yra prisipažinusi

Šį straipsnį dar norėtųsi papildyti svarbiu štrichu – pati Armėnija ne sykį pripažino, kad ji okupavo ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių išskirtinai azeraidžanietiškų rajonų. Bet oficialusis Jerevanas nelinkęs grąžinti net tų, jų pačių požiūriu, akivaizdžiai azerbaidžanietiškų teritorijų.

Šių metų gruodžio 14 dieną baltarusių informacinė agentūra BELTA yra paskelbusi Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos interviu, duotą rusų žurnalistams. Minėto interviu metu A.Lukašenka prisiminė, kaip viename KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija) vadovų susitikime jis paragino tuometinį Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą grąžinti Azerbaidžanui bent jau septynis rajonus, kurie nepriskiriami Kalnų Karabachui (kuriuos pati Armėnija vadina išskirtinai azerbaidžanietiškais). Pasak Baltarusijos prezidento, tos teritorijos vis tiek pavirtusios dykromis: ten niekas negyvena, ten nėra pramonės…  

Šušos griuvėsiai (Kalnų Karabachas)

Ką, jūsų manymu, S.Sargsianas atsakė? Armėnija negrąžins tų teritorijų, nes azerbaidžaniečiai užblokuos ten nutiestus kelius… S.Sargsianas buvo nepalenkiamas – nesutiko grąžinti net rajonų, kuriuos visi oficialiai pripažįsta esant azerbaidžanietiškais. Panašios taktikos laikosi ir prezidentą S.Sargsianą pakeitęs premjeras Nikolas Pašinianas. Neužleis nė pėdos.

Kaip tarptautinei bendruomenei bendrauti su valstybe, kuri okupuoja svetimas žemes vien dėl to, kad tie rajonai – neva jai strategiškai svarbūs? Ir kaip Lietuva turėtų grįsti savo santykius su tokia valstybe?

Kaltinimai tendencingumu

Kai kas iš šį straipsnį perskaičiusiųjų bandys priekaištauti, girdi, esu tendencingas. Atsakysiu šitaip: vertinant Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimus labai sunku būti tendencingam. Štai kolegė Irma Dubovičienė portale slaptai.lt paskelbė publikaciją, kaip armėnai savinosi garsaus azerbaidžaniečių kompozitoriaus Uzeiro Hadžibekovo operetę „Aršin mal alan“. Norite paklausti, kodėl portale slaptai.lt nėra atsvaros – teksto, pasakojančio, kaip azerbaidžaniečiai vagia tarptautinį pripažinimą pelniusio žinomo armėnų kompozitoriaus kūrinį? Taip, tokio pobūdžio straipsnio nesame paskelbę. Bet ne todėl, kad mes – tendencingi, o todėl, kad istorija tiesiog nežino tokių atvejų – azerbaidžaniečiai nėra grobę armėnų kompozitorių kūrinių. Azerbaidžaniečiai nesivertė plagijatais.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Hadžibekovo operetės „Aršin mal alan“ reklama

Kolega Leonas Jurša parašė išsamių straipsnių apie teroristines armėnų organizacijas – ASALA, Krunk, Gnčak. Apie azerbaidžanietiškas teroristines organizacijas, siautėjusias Europoje, jis tikrai nerašo, bet ne todėl, kad esame neobjektyvūs, o todėl, kad istorija nežino azerbaidžaniečių teroristų, kurie Paryžiuje, Briuselyje ar Londone būtų žudę žmones vien dėl to, kad Pietų Kaukaze patyrė nesutarimų su kaimynais.

Arba imkime slaptai.lt publikacijas, kuriose pasakojama apie JAV, Vokietijoje bei Ispanijoje suimtus armėnų mafijos atstovus, – argi šie tekstai tendencingi? Klokite ant stalo įrodymus, kaip vokiečių, amerikiečių arba ispanų žvalgyba likviduoja azerbaidžaniečių mafijos gaujas Europoje, ir mes tą tekstą paskelbsime. Tačiau kol kas tokių duomenų tiesiog nėra.

O gal buvome tendencingi tuomet, kai parašėme, jog pogromai prieš Sumgaito mieste (labai netoli Baku) gyvenusius armėnus 1988-aisiais primena armėniškąją provokaciją? Bet juk 1988-ųjų pogromams prieš armėnus Sumgaite tikrai vadovavo armėnas Eduardas Grigorianas. Jis tikrai labai trumpai sėdėjo kalėjime. Jis dabar tikrai gyvena Rusijoje. Jerevanas tikrai nereikalauja, kad Maskva šį žudiką atiduotų jų teismui. Šių faktų nepaneigsi, neužtušuosi. Tad gal tendencingi ne mes, o tie, kurie, rašydami apie Sumgaito pogromus, pamiršta paminėti E.Grigoriano pavardę?

Galima būtų prisiminti ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose pastatytus armėniškus kryžius – chačkarus. Kodėl šių eilučių autoriui nepriimtina tokia tendencija – Lietuvoje turėti daug armėniškų kryžių? Todėl, kad ji – vienpusiška. Draugystė turėtų būti abipusė. Jei jau trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose iškilo armėniški chačkarai (chačkarai dažniausiai statomi norint prisiminti 1915-ųjų aukas), kodėl, leiskite paklausti, Armėnijoje nėra nė vieno lietuviško kryžiaus, pavyzdžiui, pagerbiančio žuvusius mūsų partizanus, politinius kalinius, tremtinius? Ironiškai kalbant, lietuvių partizanų atminimą menantį kryžių Armėnijos valdžia tegul pastato Giumri mieste, netoli dislokuotos Rusijos karinės bazės.

Galėčiau ir taip priekaištauti – kada oficialusis Jerevanas priims bent vieną rezoliuciją, smerkiančią komunistinius nusikaltimus Lietuvos teritorijoje 1940 – 1953-aisiais? Juk mes priėmėme dokumentą, įvardinantį 1915-ųjų tragediją Osmanų imperijos teritorijoje kaip „armėnų genocidą“ ! Dėl armėnų interesų mes nepabūgome susipykti su Europoje labai stiprią kariuomenę turinčia NATO nare Turkija – savo sąjungininke pagal NATO liniją. Tad, logiškai mąstant, Armėnija dėl lietuviškų reikalų neturėtų bijot susipykti su labai stiprią kariuomenę turinčia Rusija – savo sąjungininke.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Galų gale mūsų užsienio reikalų ministerija iš Lietuvoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano galėtų pareikalauti dokumentų, įrodančių, jog Žalgirio mūšyje lietuviams sumušti priešą tikrai padėjo kažin koks armėnų pulkas. Šią versiją Armėnijos diplomatas kiek įmanydamas platina, bet tezę apie armėnų pulką patvirtinančius dokumentus nuo mūsų istorikų kažkodėl slepia.

Štai dėl kokių priežasčių draugystė su Armėnija kol kas primena tendencingą „žaidimą į vienus vartus“.

2018.12.25; 18:30  

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad Amerika nenori amžinai „būti policininkė Artimuosiuose Rytuose“, o kovoti su teroristine „Islamo valstybės“ (IS) grupuote pirmiausia turi Rusija, Iranas ir Sirija atsižvelgiant į jų geografinę padėtį.

JAV kariuomenės atstovai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Baltųjų rūmų šeimininkas tai parašė ketvirtadienį tviteryje, komentuodamas savo įsakymą išvesti JAV kariuomenę iš Sirijos.

„Pasitraukimas iš Sirijos nebuvo staigmena, – teigė JAV lyderis. – Aš kelerius metus vadovavau kampanijai už tai, ir prieš šešis mėnesius, kai aš viešai pareiškiau norįs žengti tokį žingsnį, sutikau, kad pasiliktume ilgiau“.

„Rusija, Iranas, Sirija ir kiti yra vietiniai IS priešai, – pridūrė D. Trumpas. – Atėjo metas grįžti namo ir atgauti jėgas. Padarysime Ameriką vėl didžią!„

„Ar Amerika nori būti policininkė Artimuosiuose Rytuose, nieko už tai negaudama, bet aukodama neįkainojamas gyvybes ir išleisdama trilijonus dolerių, kad apgintų kitus, kurie dažniausiai nevertina to, ką mes darome? – parašė JAV prezidentas. – Ar mes norime, kad tai amžinai tęstųsi? Atėjo metas, kad galų gale kariautų kiti“.

JAV prezidentas Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

„Rusija, Iranas, Sirija ir daugelis kitų nepatenkinti, kad JAV traukiasi, nes jie turės be mūsų kovoti su IS ir kitais, kurių jie nekenčia. Aš kuriu galingiausias pasaulyje ginkluotąsias pajėgas. Jeigu IS mums smogs, jie pasmerkti!“ – pažymėjo D. Trumpas.

Trečiadienį D. Trumpas pranešė nusprendęs pradėti Amerikos kariuomenės išvedimą iš Sirijos. Pasak jo, Jungtinės Valstijos sutriuškino IS, o Amerikos kariškiai buvo nusiųsti į Siriją tik šiuo tikslu.

„Mes nugalėjome IS Sirijoje, ir tai vienintelė (JAV kariškių) buvimo ten priežastis Trumpo prezidentavimo laikotarpiu“, – parašė jis tviteryje.

D. Trumpo sprendimas buvo netikėtas ne tik JAV sąjungininkams, bet ir Kongreso nariams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.20; 17:00

Nekontroliuojama musulmonų bendruomenių plėtra kelia potencialią grėsmę nacionaliniam Čekijos saugumui. Tai sakoma trečiadienį paskelbtoje Nacionalinio kovos su organizuotu nusikalstamumu centro ataskaitoje.

„Galimos teroristinės veiklos organizavimo požiūriu pavojų kelia nekontroliuojamas musulmonų įvažiavimas (į Čekiją), – pažymima dokumente. – Šalyje veikia bendrovės, kurių savininkai yra atvykėliai iš arabų šalių. Jie parūpina musulmonams dokumentų, reikalingų leidimams nuolat gyventi Čekijoje gauti“.

Centras konstatuoja, kad tokios bendrovės aktyvėja, o musulmonų, įforminusių su jų pagalba įvažiavimo dokumentus, daugėja. Be to, išaugo fiktyvių santuokų tarp Čekijos piliečių ir užsieniečių, norinčių legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, skaičius.

Elitinio Čekijos policijos padalinio ekspertai taip pat pažymėjo, kad į šalį gali patekti radikalių islamistų – Vakarų Europos valstybių piliečių, dalyvavusių karo veiksmuose Sirijoje. Jie tranzitu mėgina per Čekiją grįžti į ES šalis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.06; 07:47

Dr. Daiva Tamošaitytė, šios studijos autorė. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabacho konfliktas, kuris tęsiasi jau trisdešimt metų, ir kurio istorinės šaknys glūdi carinės Rusijos kolonizavimo ir tautų perkėlinėjimo politikoje, nėra „įšaldytas“ tikrąja žodžio prasme, nors to buvo siekta. Jis nėra natūralių procesų padarinys, o veikiau ideologinių kovų ir karinės agresijos išdava, todėl yra grėsmingas ir bet kada galintis virsti dar blogesniu konfliktų sprendimo placdarmu, kaip nutiko Sirijoje. Dar daugiau, tai vienas svarbiausių ir karščiausių nestabilumo židinių ne tik Pietų Kaukaze, bet ir apskritai pasaulyje. Tai rodo, kad Kalnų Karabachas turi ypatingą geopolitinę svarbą, ir būtent dėl to jis tapo politinių manipuliacijų objektu.

Nors pastaraisiais metais Azerbaidžano Respublika pasiekė daug gerų rezultatų, laikydamasi principingos konflikto sprendimo pozicijos, pagal kurią visi klausimai gali būti pradėti spręsti tik Armėnijai išvedus armiją iš okupuotų teritorijų, taip pat tarptautinę bendruomenę nuosekliai supažindindama su agresijos faktais ir padaryta žala teritoriniam valstybės vientisumui bei kultūros paveldui, ir, kas dar svarbiau, žmonėms, tapusiems žudymų aukomis ir pabėgėliais, tarpusavyje konkuruoja du diskursai, kurių kiekvienas savaip argumentuojamas, tačiau prioriteto nustatymas – kas pirminis ir svarbesnis, o kartu vienintelis teisingas veiksnys norint pasiekti teigiamų rezultatų abiems pusėms ir pagaliau pajudėti iš „mirties taško“ – grimzta prieštaringų teiginių gausoje ir tampa nenustatomas dėl konflikto pateikimo viešojoje erdvėje, kuri daro milžinišką įtaką pasaulio opinijai. Tai Azerbaidžano teritorinis vientisumas ir buvusios autonomijos gyventojų apsisprendimo teisė.

Šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti, kaip konflikto nušvietimas viešojoje erdvėje veikia jo sprendimo būdus, kokios yra galimos jo eskalavimo priežastys ir svarba ne tik dviejų šalių, Azerbaidžano ir Armėnijos, bet ir pasaulio kontekste, taip pat pateikti galimus sprendimų padarinius. Iškeliama tezė, jog Kalnų Karabacho konfliktas yra informacinio karo objektas ir priemonė siekti ekspansinių tikslų nesilaikant tarptautinės teisės normų arba ketinant sudaryti sąlygas jas pakeisti, kartu sukuriant pamatą naujoms normoms, įgalinančioms pasaulio žemėlapio perdalijimą pozicionuojant tiek istorines prielaidas, tiek modernius civilizacinius postūmius. Daroma išvada, jog dviejų diskursų konfliktas arba konkurencija yra paremta ne tiek racionaliomis prielaidomis, kiek iracionaliais mitais, kurie savo ruožtu remiasi į emocionalų turinį, suformuluotą pagal tendencingus teiginius, naudingus ne Azerbaidžanui ir Armėnijai, o trečiosioms suinteresuotoms šalims. Tiriant konfliktą iš dalies remiamasi jo recepcija Lietuvoje.

Kalnų Karabacho konflikto programavimas

Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo galingas lūžis, leidęs jos okupuotoms valstybėms atkurti nepriklausomybę. Taip pat žlugo socialistinių valstybių sandrauga, Vidurio Europos šalys (Lenkija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija) panaikino komunistinį režimą, Vakarų ir Rytų Vokietija susivienijo, Jugoslavija ir Čekoslovakija subiro į atskiras valstybes. Trumpas tiesos laikotarpis tokioms valstybėms, kaip Lietuva, Estija, Latvija leido atsiskirti nuo Rusijos gana sėkmingai. Tuo pat metu Pietų Kaukazo respublikoms buvo sudėtingiau dėl ilgesnį laiką trukusio Rusijos viešpatavimo tose žemėse. Jeigu Baltijos šalyse Rusija mėgino atkurti „savanoriško“ grįžimo į naujo tipo sąjungą precedentą, pasinaudodama tuo tikslu sutelktomis rusakalbių organizacijomis, reikalavusiomis sąjungos su Rusija, eskaluodama maištą ir karinę intervenciją („Jedinstvo“ grupė ir 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje)[1], ir tai nepavyko, tai Čečėnija, Armėnija, Azerbaidžanas, o vėliau Sakartvelas (Gruzija), Moldova ir Ukraina patyrė kur kas sėkmingesnius perversmų ir kruvinų konfliktų scenarijus.

Paminklas azerbaidžaniečiams, žuvusiems per sovietų agresiją 1990 metų vasario 20-ąją. Tądien žuvo 137 žmonės (neoficialiai – apie 300). Baku. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų spalio mėnesį buvo baigta nagrinėti rezonansinė Sausio tryliktosios įvykių byla, jos rezultatai bus paskelbti 2019 m. vasario mėnesį, ir ta proga Atkuriamojo Seimo pirmininkas, faktinis pirmasis atkurtosios valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis viešai per nacionalinį radiją pareiškė, kad tada SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas siekė sukurstyti karinį konfliktą ir parodyti jį ne kaip užsienio (Rusijos) intervencijos, bet pilietinio karo padarinį. Pasak jo, Rusija taip pat siekė sukurstyti valstybių ambicijas, kad jos mėgintų karine jėga atgauti buvusias istorines žemes arba buvusias aneksuotas teritorijas. Šiuo požiūriu, mūsų nuomone, klausimas galimai liestų Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Lenkijos XX a. pradžioje okupuotos 20 proc. Rytų Lietuvos teritorijos (Suvalkų, Seinų ir Punsko, Lietuvos sostinės Vilniaus ir Vilniaus krašto), dėl Vokietijai priklausiusių nuo Lietuvos atplėštų Klaipėdos krašto, dar anksčiau – Karaliaučiaus (dabar – Kaliningrado srities). Suprantama, Lietuva tokių ambicijų nereiškė, ir nepriklausomybę atkūrė taikiu būdu. Savo dalyvavimą ALFA būrio bei Raudonosios armijos dalinių (Pskovo) operacijoje Lietuvos teritorijoje (žinojimą apie ją ir veiksmų sankcionavimą) M. Gorbačiovas neigia, o dabartinė Rusija visiškai atsisako buvusio prezidento Boriso Jelcino nuostatų ir mėgina įrodyti, kad ne tik kruvinųjų sausio įvykių, bet ir prievartinės okupacijos nebuvo.

Savo ruožtu, ši skaldomoji taktika pasirodė gerokai veiksmingesnė tiek Sakartvele (Gruzijoje), tiek Moldovoje, tiek Ukrainoje. Tačiau jeigu dirbtinai sukurtos „respublikos“ – Padniestrė, Abchazija, Pietų Osetija, Luhanskas ir Doneckas – taip pat ir Rusijos aneksuota Ukrainos dalis, paversta Krymo autonomine respublika, Vakarų pasaulio yra matomos kaip nekonvencinio Rusijos karo pasekmė, tai Kalnų Karabachas papuola į visai kitą, daug sudėtingesnę politinių konfliktų kategoriją. Priežastys, dėl kurių taip sudėtinga teisiškai sureguliuoti konflikto sprendimą, yra mažiausiai trys. Pirma, labai sunku įrodyti, kad Kalnų Karabachas yra Rusijos projektas, nes tiesioginis įvykių kaltininkas arba dalyvis, nelygu kaip pažvelgsi, yra Armėnija, ir nors ši šalis yra beveik visiškai izoliuota ir pagrindinės jos ekonominės bei politinės struktūros yra priklausomos nuo Rusijos, o šalyje, Giumri mieste dislokuota Rusijos karinė bazė, tai nėra pakankamas pagrindas oficialiai teigti, jog Armėnija veikia nesavarankiškai. Panašiai ir Baltarusija de jure yra nepriklausoma respublika, nors jos padėtis strateginiu požiūriu analogiška Armėnijai, tik šiuo atveju Rusija stengiasi daryti įtaką Baltijos šalims, pirmiausiai Lietuvai.

Antra, tarptautiniu mastu konfliktai sprendžiami teisiškai, o istorinės priežastys vaidina antraeilį vaidmenį, tai yra, buvusių SSRS respublikų atsiskyrimas nuo Rusijos regimas paskutinių, 1988-ųjų ir vėlesnių metų įvykių šviesoje, o anksčiau vykę carinės Rusijos ir vėliau Sovietų Sąjungos vykdyti etniniai tautų perdislokavimai, konkrečiai armėnų perkėlinėjimas į Azerbaidžano žemes, armėnų diasporos iš Irano ir Turkijos pajudėjimas į Kalnų Karabachą, azerbaidžaniečių priverstinė migracija iki to laikotarpio sprendžiant šį klausimą paliekami už teisinės jurisdikcijos ribų. Kadangi atvirkštinis etninis valymas (kolonistų deportacija) būtų šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas, pasiliekama prie kito siūlymo – azerbaidžaniečių repatriacijos į šiuo metu okupuotas teritorijas (teisiniu požiūriu ši sąvoka galėtų būti platesnė, apimanti piliečių nepriklausomai nuo tautybės grįžimą į Tėvynę). Tačiau būtent dėl to, kad šis punktas patenka į vienas kitam prieštaraujančių istorinių naratyvų kategoriją (kas yra tikrasis autochtonas, o kas ne), daug didesnę reikšmę jis turi informacinio karo plotmėje, apie kurią kalbėsime vėliau. Vis dėlto tenka pripažinti, kad išsprendus konfliktą, istorinis aspektas taip pat turėtų juridinių padarinių: jeigu etninės grupės daug kartų buvo perkeliamos valdančiosios valstybės lėšomis, naujakuriams sudaromos lengvatos ir teikiamos privilegijos, tai įvykus Kalnų Karabacho okupacijai gyventojai bei Azerbaidžano valstybė patyrė milžiniškus nuostolius, kurie turėtų būti atlyginti.

Ir trečia priežastis būtų ta, jog baigiantis Šaltojo karo epochai pasaulyje vienu metu susidarė tiek daug konfliktinių židinių, be kitų vyko ir Persijos įlankos krizė, kad Kalnų Karabacho klausimas tebuvo vienas iš daugelio, kurį reikėjo nedelsiant spręsti, todėl galbūt nebuvo pakankamai ištirtas iš esmės, o dažnai ir užgožtas kitų pasaulio įvykių.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Kadangi Karabachas Kaukazo biuro sprendimu 1921 metais buvo pripažintas Azerbaidžano dalimi, tai yra, dar iki SSRS įsikūrimo, ir įstojo į SSRS priklausydamas Azerbaidžanui, vėlesni Karabacho aukštutinėje dalyje suformuotos autonominės srities reikalavimai atsiskirti nuo Azerbaidžano remiantis armėnų daugumos pageidavimu tapo laikomi separatistiniais ir prieštaraujančiais tiek SSRS, tiek Azerbaidžano Respublikos Konstitucijai bei provokaciniais veiksmais, pažeidžiančiais šalies teritorinį vientisumą. Dėl to 1991 metų lapkričio 26 d. įstatymas, panaikinantis Kalnų Karabacho autonomiją, buvo logiškas teisinis žingsnis siekiant išvengti pavojingo precedento, kuris sudarytų sąlygas keliais etapais atplėšti šalies dalį, idant ši galutiniame etape taptų „savo noru“ aneksuota kaimyninės šalies.

Toks sprendimas buvo žūtbūtinis atsakas į nuo 1988 metų vasario 20 d. pradėtą konfliktą Kalnų Karabacho autonominės srities Liaudies deputatų tarybos sprendimu „Dėl Kalnų Karabacho autonominės srities deputatų prašymo perleisti KKAS iš Azerbaidžano SSR į Armėnijos SSR sudėtį“, kuris sukėlė neramumus ir azerbaidžaniečių persekiojimus. Šiuos antikonstitucinius veiksmus sustiprino Armėnijos SSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. gruodžio 1 d. nutarimas „Dėl Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho susijungimo“.

Hodžaly aukoms atminti

Vidinis konfliktas savo ruožtu virto atvira agresija, kurią įkūnijo strategiškai svarbaus Chodžali miesto taikių gyventojų skerdynės 1992 m. vasario 25-26 d., Kalnų Karabacho ir gretimų septynių sričių, sudarančių sanitarinį kordoną, okupacija ir 1994 m. gegužės 12 d. Armėnijos ir Azerbaidžano pasirašyto ugnies nutraukimo susitarimo pažeidinėjimai, trunkantys iki šiol. Svarbu tai, kad Azerbaidžanas 1991 metais spalio 18 d. Konstituciniu aktu paskelbė apie savo šalies nepriklausomybę ir į Jungtines Tautas buvo priimtas su Kalnų Karabachu savo sudėtyje. Todėl Armėnija po SSRS žlugimo ne tik įvykdė tarptautinės teisės pažeidimus, surengdama kaimyninės šalies teritorijų užgrobimą, bet ir pažeidė JT keturias rezoliucijas, kuriomis reikalaujama išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Taip pat Armėnija nesilaiko ESBO Minsko grupės nutarimų.

Kyla klausimas, kodėl tuo metu SSRS nepadėjo spręsti šio konflikto, nors lemiamais 1988–1989 metais buvo sudarytos tiek oficialios, tiek liaudies frontų komisijos, kuriose dalyvavo deputatai iš įvairių SSRS respublikų, tarp jų ir Lietuvos, taip pat buvo konstatuota, kad Armėnijos SSR nutarimai dėl Kalnų Karabacho neatitinka SSRS Konstitucijos“ (1990 m. sausio 10 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimas)? Taip pat buvo pradėtos derybos tarp palankiai nusiteikusių ir taikiai mėginančių išspręsti klausimą Armėnijos ir Azerbaidžano atstovų. Galbūt šį procesą sustabdė radikalios jėgos, per ribotai suvokiamų nacionalistinių paskatų vedamus lyderius atstovaujančios globalių galios centrų valdymui angažuotiems dariniams?

Lygindami analogiškus separatistinius judėjimus griūvančios megavalstybės išvakarėse, matyti aiškios paralelės: sutampa laikotarpiai, tendencijos, metodai, taip pat panašiai vualiuotas Michailo Gorbačiovo vaidmuo, kuris, nepaisant kruvinų scenarijų nuo Vilniaus iki Baku, kuriuos rašant kaltė tenka ne tik sovietų armijai, KGB ar kitiems spec. padaliniams ir jų vadovams, bet ir aukščiausiajai politinei šalies valdžiai, nes be jos žinios tuo metu kažin ar galėjo būti rezgami tokio maštabo sąmokslai ir perversmai, lieka tik geranorišku ir Vakarų mėgiamu Sovietų Sąjungos reformuotoju, minkštu ir charizmatišku, gavusiu už nuopelnus Nobelio taikos premiją. Darytume prielaidą, jog nei M. Gorbačiovas, nei kiti aukštieji asmenys dėl svarbių tik jiems žinomų priežasčių nerizikavo kompromituoti galingos Rusijos įvaizdžio pasaulyje, kurį suvokė kaip internacionalinio tautų telkimo pavyzdį, o jo moderniosios ištakos remiasi į Antrojo pasaulinio karo pergalę. Tai – atskiras Rusijos galios diskursas, pasak kurio Rusija geba ir privalo vadovauti kaip pozityvi telkianti jėga, ir šiame kontekste bet koks įtakos susilpnėjimas buvusiose pavaldžiose valstybėse, – apie okupaciją ar jos žalos atlyginimą šiame mite negalima kalbėti, nebent okupacijai būtų suteikta dar negirdėta pozityvi prasmė (!), – jų pačių praradimas ir ypač sprendimų perleidimas kitiems galios centrams suvokiamas kaip nuostolis ir neleistinas paklydimas.

Tačiau šį galios diskursą reikia matyti pirmiausia šiuolaikinės tarptautinės teisės fone: ar jis atitinka egzistuojančius tautų apsisprendimo kriterijus, ir kokiais būdais siekiama palaikyti atskirus palankius tarptautinius ryšius bei savitarpio hierarchiją. Šiuo požiūriu atrodo, jog Rusija ne tik stengiasi atgauti buvusias SSRS respublikų teritorijas jau naujos sąjungos sudėtyje, jas valdyti, bet ir naudojasi civilizacinių naujovių teikiamais pranašumais perkeisti pasaulio žemėlapį su žymiai rimtesniais padariniais viso pasaulio visuomenei.

Filosofas Bronislovas Genzelis

Hab. dr. prof. Bronislovas Genzelis, buvęs TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras pasakoja: „Michailas Gorbačiovas mane pasikvietė ir pasiūlė į komisiją. Man Kalnų Karabacho konfliktas buvo aiškus, nes jis siejasi su mumis ir su estais. Kadangi Estija pasielgė analogiškai, kaip Azerbaidžanas, bet prieš estus jau nedrįso imtis tokių sankcijų; kur respublika, o kur pasienio kraštas. Kalnų Karabachas buvo autonominė sritis, bet armėnai praktiškai ten neturėjo jokių teisių. Jie vedė vidines derybas, susitarė su Azerbaidžanu, kad iš autonominės srities padarytų autonominę respubliką. Tada jie būtų gavę savivaldą mokyklose ir kitur. Maskva įtūžo, kad tai daroma be jos žinios, ir kad tai yra Maskvos kompetencijoje. Pareikalavo derybas nutraukti. Kada tiek armėnai, tiek azerbaidžaniečiai atsisakė, buvo panaikinti vadovavimo postai ir įvestas tiesioginis valdymas. Arkadijui Volskiui buvo suteiktos visos teisės, jo dispozicijoje buvo divizija. Bet atsitiko taip, kad jo pradėjo nebeklausyti nei vieni, nei kiti: kur gyveno azerbaidžaniečių dauguma, ten pakluso Azerbaidžanui, o rajonuose, kur vyravo armėnai – klausė Armėnijos. Prasidėjo visiškas nesusikalbėjimas. Gorbačiovas ir kiti matė, kad nepaprastosios padėties įvedimas sukėlė dar didesnį chaosą.“[2]

Iš šio pasažo matyti, kad M. Gorbačiovas iš tiesų buvo žmogus, kuris siekė kontroliuoti situaciją, o nepasisekus neužkirto kelio tolesniems įvykiams. Panašiai Sausio 13-osios byloje liudija ir V. Landsbergis, iš apgulto Seimo rūmų asmeniškai bandęs susisiekti su M. Gorbačiovu. Jo teigimu, M. Gorbačiovas ne tik nemiegojo per sausio įvykius, kaip bandoma parodyti, bet ir davė sankcijas vykdyti karinius bei operatyvinius veiksmus Lietuvoje, remdamasis tuo, kad lietuviai pažeidžia SSRS Konstituciją. Jis cituoja B. Jelcino žodžius, kuris skambino M. Gorbačiovui siekdamas sustabdyti Rusijos agresiją, ir M. Gorbačiovo atsaką („Pabandykite“). V. Landsbergio nuomone, jis nesustabdė sau pavaldžių karinių darinių veiksmų, todėl nuteisus konkrečius vykdytojus klausimas dėl jo kaltės išlieka.[3] 

Taip pat B. Genzelio liudijimas svarbus tuo, kad pasako apie geranoriškus armėnų ir azerbaidžaniečių siekius susitarti. Šį siekį nusvėrė reguliavimas iš Maskvos ir mėginimas paveikti tą armėnų dalį, kuri tikėjo SSRS pažadais labiau, nei Azerbaidžano: „Kalnų Karabache buvau kaip derybininkas. Mes vedėm derybas pačiam Karabache su liaudies frontu. Galų gale, po ilgų derybų sėdėdami iki išnaktų suradom formulę, kad visi gali susėsti už vieno stalo, taip pat ir Maskvos atstovai. Tai Gorbačiovui rašte ir išdėsčiau. Tą raštą atidaviau Gorbačiovui, o nuorašo neturiu. Slaptam posėdy jis jau dėsto, kad bendro susitarimo negalima pasiekti. Jis man sako: „Dar nespėjau perskaityti“. Paskui slaptam uždaram posėdy buvo kalbama bendrom frazėm. Pritrūkau kantrybės, įėjau į tribūną ir pasakiau, kad šio konflikto neišsprendimu suinteresuota Maskva ir kai kurie čia sėdintys. Pirmą kartą pamačiau Gorbačiovą taip įtūžusį. Jis pradėjo šaukti: „Tai ką, reikia tau iškviesti greitąją pagalbą? Tau su psichika negerai?“ Po kiek laiko apie tai man Gorbačiovas nepriminė. Mus pasiuntė, kad viską baigtume, bet mūsų balsas į dangų nenuėjo. Mūsų funkcijos buvo kontaktuoti su konfliktuojančiomis pusėmis. Viskas liko, kaip buvę.“[4]

Iš to, kas pasakyta, matyti, jog lemiamą vaidmenį konflikto užuomazgose ir vėlesniuose įvykiuose suvaidino centras Maskvoje. Iškeltume teiginį, jog Kalnų Karabachas tapo pirmuoju taikiniu – bandymų aikštele programuojant Rusijai pavaldžių regionų seką. Laikinam tiesos laikotarpiui pasibaigus (po B. Jelcino ir D. Medvedevo), dabartinė Rusijos politika atskleidžia faktą, jog carinės, imperinės Rusijos ambicijos niekur nedingo, o tik laikinai buvo įvilktos į internacionalizmo ir visuotinio komunizmo rūbą. Tai patvirtina pasikeitusi arba veikiau išryškėjusi šalies užsienio politikos kryptis, naujų mitų kūrimas istoriniu pamatu ir uždaviniai, atvirai keliami informacinių karų fronte. Vadinasi, Kalnų Karabacho konflikto sprendimas taip pat galėtų būti pirmasis ir lemiamas veiksnys, pradedantis keisti Rusijos galios diskursą civilizuotesne, pažangesne, teisine linkme ir atkuriantis teisingumą kituose konfliktiniuose židiniuose ne tik Pietų Kaukaze, bet ir Centrinėje Europoje bei Viduriniuosiuose Rytuose.

Dezinformacijos galia

Konflikto sureguliavimui padėtų suvokimas, jog „šiuolaikinė tarptautinė bendruomenė nepripažįsta prievartos kaip būdo arba metodo sukurti naują valstybę. Naujos valstybės sukūrimas šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje įmanomas tik esant teisinei sutarčiai, kuomet visos suinteresuotos pusės laisva valia sutaria peržiūrėti sienas“.[5]

Šio požiūrio laikosi tiek ES, tiek JT, kurios savo dokumentuose svarstant SSRS ir buvusių sąjungos respublikų statusą pabrėžia teritorinį vientisumą ne etninio sėslumo, o uti possidetis juris principu. Azerbaidžano teritorinį vientisumą palaiko Lietuva ir visas laisvasis pasaulis. Tačiau paradoksas tas, jog laisvasis pasaulis skelbia žinias, kurias dažnai galima apibūdinti kaip fake news fenomeną. Principas pateikti skirtingas nuomones demokratijoje neturėtų reikšti tiesos ir melo skelbimą po vienu stogu, nes nuomonės yra nuomonės, o faktai yra faktai. Dar daugiau, jeigu melagingi faktai arba iškreiptas jų interpretavimas formuoja melagingas nuomones, ir jeigu jos dominuoja svarbiausioje pasaulio spaudoje kuriuo nors klausimu, galima įtarti, jog tai daroma nenuoširdžiai ir galiausiai nolens volens tampa dezinformacija kaip informacinio karo dalimi.

Kaip pavyzdį galima pateikti 2016 m. balandžio 6 d. „The Washington Post“ paskelbtą Gerardo Toalo ir Johno O‘Loughlino straipsnį, kurio dalį paskelbė Lietuvos mėnraštis „Veidas“. Pirmiausiai krenta į akis, kad anglų kalba parašytame pavadinime ir tekste autoriai junginyje „Kalnų Karabachas“ vartoja rusišką žodžių derinį „Nagorno Karabakh“ vietoj įprasto vertinio „Upper Garabagh“ arba originalo „Daǧlıq Qarabaǧ“: „Here are the 5 things you need to know about the deadly fighting in Nagorno Karabakh“. Pačiame tekste stebina tonas ir formuluotės, kurios separatistus savaime pateikia kaip laisvės kovotojus, o Azerbaidžaną – kaip netikusį žmogaus teisių uzurpatorių, nevaldantį situacijos („Veido“ vertėjas vartoja normalų vertinį „Kalnų Karabachas“): „Devintame dešimtmetyje, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo įgyvendinti reformas ir atpalaidavo kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomas tapęs Azerbaidžanas bandė jėga užkirsti tam kelią, bet su Armėnijos pagalba Kalnų Karabachas atsilaikė ir net perėmė aplinkinių sričių kontrolę.[…] Atlikti tyrimai rodo, kad Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas regionas ir jo gyventojai visiškai nelinkę eiti į kompromisus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui. Kalnų Karabacho gyventojai taip pat išsiskiria iš visų posovietinių ir Balkanų etninių grupių ypatingu pasididžiavimu savo tauta. Net 85 proc. Kalnų Karabacho gyventojų pasisako griežtai prieš sugrįžimą prie sovietinių laikų teritorinių ribų.“[6] Tekste dar implikuojama, kad Rusija gali norėti į Kalnų Karabachą įvesti stebėtojus ir perimti taikdario vaidmenį. Jeigu tokias selektyvias žinias pateikia rimtas JAV leidinys, tai nenuostabu, kad tas pats naratyvas plačiai pateikiamas ir kitose šalyse. Ne išimtis ir Lietuva.

Kokiu būdu lemiamais SSRS žlugimo metais proarmėniška Kalnų Karabacho įvykių interpretacija įsitvirtino Lietuvos žiniasklaidoje, analizuoja Kristina Petrauskė, kurios nuomone, tam nemaža įtakos turėjo nuo XIV a. Lietuvoje gyvenusi armėnų diaspora, kuri aktyviai dalyvavo „Sąjūdyje“: įsteigė kultūros draugiją „Garun“, sekmadieninę mokyklą, laikraštį, 1992 metais atsirado Lietuvos ir Armėnijos draugija. Lobistinė veikla ir tamprūs ryšiai su lietuvių sąjūdininkais lėmė tai, kad Lietuva pirmoji pripažino krikščioniškos šalies Armėnijos nepriklausomybę. To meto spaudoje, didžiausiuose dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ dominavo tik tie straipsniai, kurie Armėniją pozicionavo kaip nukentėjusią ir išsivadavimo Kalnų Karabache siekiančią teigiamą pusę.

Įsidėmėtina, kad apie Chodžali įvykius tuomet spaudoje nebuvo žinoma beveik nieko, ir nors po to dienraščiai pradėjo spausdinti dvi nuomones, išsivadavimo metu suformuluotas Azerbaidžano kaip agresoriaus, o Kalnų Karabacho kaip aukos santykis išliko, kadangi buvo įtvirtintas mitiniame „senosios armėnų tautos“ naratyve. Taip pat pasiteisino krikščioniškos ir musulmoniškos šalių supriešinimas, kada musulmoniškas Azerbaidžanas spaudoje buvo pozicionuojamas kaip kultūriškai ir religiškai svetimas ir pavojingas regionas, o vėlesnių teroristinių islamo valstybės išpuolių fone kai kurių fundamentalistų ir toliau regimas kaip nepatikimas partneris, nors Azerbaidžanas yra demokratiška pasaulietinė valstybė, ir ilgą laiką stiprios kariuomenės iš viso neturėjo.

„Ypač aktyvus Kalnų Karabacho nepriklausomybės siekio palaikymas buvo juntamas iš Sąjūdžio palaikytojų gretų (beje, kaip ir šiandieną)“.[7] Kaip tik šio įtvirtinto naratyvo laikosi 2013 m. kovo 24 d. Seime įregistruota Draugystės su Kalnų Karabachu (Arcachu) grupė, kuriai vadovavo Dalia Kuodytė, o šiuo metu – Povilas Urbšys.[8] Nors tuo metu Lietuvoje išryškėjo tikroji padėtis ir kilo daug ginčų, nes dauguma diplomatų ir pati Lietuva oficialiai palaiko Azerbaidžano politiką ir vienareikšmiškai pripažįsta teritotinį jo vientisumą, atrodo, kad šiuo atveju mitinis pasakojimas yra stipresnis už tarptautinę teisę, kuri nepajėgi panaikinti „draugystės ryšių“. Tai yra, draugystė su neegzistuojančia ir nepripažinta separatistų respublika įmanoma net valstybiniu lygmeniu, nes remiamasi į tautų apsisprendimo diskursą, o tautos ar žmogaus teisės šiais laikais yra itin eskaluojama liberalistinės ideologijos tema. Tad nors faktiškai tai atrodo kaip nesusipratimas, visiškai prasilenkiantis ir su realia analize (neašališku Kalnų Karabacho lyginimu su kitomis atplėštomis pseudorespublikomis Pietų Kaukaze), ir su pasauline sutartimi, kurios oficiali Lietuva laikosi, emocinė klausimo pusė bei kitos paviršiuje nematomos priežastys lemia dviprasmišką situaciją.

Todėl gįžtame prie straipsnio pradžioje suformuluotos minties, kad Kalnų Karabacho apsisprendimo teisė yra ne racionaliu, o emociniu pamatu sukurtas pasakojimas, grindžiamas klaidingomis premisomis,  ir jis viešai atrodo taip: „Būtent Kalnų Karabacho (Arcacho) klausimas buvo stimulas, paskatinęs armėnus kovai už laisvę, o Lietuva rėmė ją pasisakydama už tautų apsisprendimo teisę. Prieš 25 metus tai buvo aktualu ir Lietuvai.“[9]Lieka neaišku, kodėl viešoje erdvėje liko nepastebėta tarptautinė grupė, kurios uždavinys buvo sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, ir kurios narys buvo B. Genzelis, taip pat aktyvus sąjūdininkas. Jis buvo nešališkas liudininkas įvykių, kada patys armėnai vykdė atentatus prieš „pernelyg nuolaidžius“ aukštus armėnų politikus, ką jau kalbėti apie kitus teroristinius aktus arba vienpusišką Maskvos laikyseną, neleidusią suvokti, kas iš tiesų vyksta: „Būdavo taip. Reikia atvykti pas generolą Volskį aštuntą valandą. Tada mums sako: „Armėnams nukirto galvas ir pamovė ant kuolų“. Kas tai padarė – aišku. Tada divizijos vadas sako: „Mes pasiuntėm juos suimti, bet kalnuose mus sutiko automatų ir kulkosvaidžių serijomis. Taigi, ar galima ten mums lįsti?“ Taip raportavo generolas, aš to nemačiau. Bet generolas nieko nesprendė, sprendė valdžia.“[10] Galiausiai B. Genzelis, sovietų Aukščiausioje Taryboje per posėdžius bendravęs su Elmira Kafarova, pirmuoju Baku miesto komiteto sekretoriumi Mustafa Mamedovu, kitais teigia: „Aukščiausiojoj Taryboj azerbaidžaniečiai mus visada palaikydavo. Susitardavo ir su kitais musulmonais, kad mus palaikytų. Paskui jie iš mūsų šaipydavosi: „Va, matote, mes jus palaikome, o jūs koketuojate su armėnais“. Bet iš tikrųjų su armėnų aukščiausiais deputatais mes nebendravom. Geriausi ryšiai buvo su azerbaidžaniečiais. Azerbaidžaniečiai mus palaikydavo be jokių išlygų. O su armėnais Maskvoje mes neradom bendros kalbos – bent jau aš.“[11]

Iš tiesų atrodo, kad lietuviams nekaip sekasi išbalansuoti tarp dviejų šalių interesų, ir kad juos labiausiai veikia aktyvesnė bendrijos Lietuvoje, šiuo atveju, armėnų, dalis, taip pat armėnų lobistiniai ryšiai ES ir pasaulyje. Kita vertus, padėtis keičiasi į gerąją pusę, nes į viešąją erdvę patenka vis daugiau objektyvios informacijos. Nors šiuo metu Azerbaidžanas tapęs patikimu Lietuvos ekonominiu ir kultūriniu partneriu, stiprėja abipusiai šalių ryšiai, o mokslininkai ir žurnalistai, visuomenės nuomonių tyrėjai, politikai Kalnų Karabacho konfliktą kuo toliau, tuo labiau mato iš tikslesnės perspektyvos, kurią brėžia ne tik vietiniai pasakojimai, bet ir tarptautinių įvykių ir Rusijos vaidmens juose analizė, vis dėlto platesnio pagrindimo problemai spręsti vis dar stinga.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Pasakojimas, kuris daro įspūdį pačiai armėnų tautai ir jų bičiuliams remiasi į viziją apie „Didžiąją Armėniją“. „Didžioji Armėnija“ – tai XX a. armėnų nacionalistų puoselėta idėja atsiimti iš kaimyninių šalių istorines žemes: Rytų Anatoliją (Turkija), Kalnų Karabachą ir Nachičevanę (Azerbaidžanas), Džavahetiją (Sakartvelas). Šiame straipsnyje neketinama tyrinėti istorinių šaltinių, kurie gali būti traktuojamai įvairiai. Tačiau akivaizdu, kad armėnai yra ne vienintelė tauta, kuri šimtmečiams bėgant prarado gyvenamąsias žemes, kai kur išnyko arba buvo asimiliuoti. Plintant islamui jie buvo „susiaurinti“, bet tam tikra prasme „susiaurinti“ buvo ir azerbaidžaniečiai, kurių istorinė sostinė Tabrizas šiuo metu yra Irano teritorijoje. Karų, imperijų plėtimosi ir ypač tautų kraustymosi bei demografinis faktorius ne vienos tautos egzistencijai sukėlė grėsmę. Vis dėlto pavaldžių tautų valdymas istoriškai labai skiriasi. Vienos tautos galėjo daugmaž sėkmingai plėtoti savo kultūrą ir išlikti etninėse ribose, kitos buvo jėga asimiliuotos arba fiziškai naikinamos. Dažniausiai tai priklausė nuo imperijos valdymo stiliaus, kuris galėjo būti minkštas, bet su nelojaliais piliečiais elgiamasi pagal atitinkamus įstatymus. Totalitarizmo epocha pademonstravo išskirtinai žiaurius, žmogiškumui nusikalstamus režimus.

XXI a. labai atidžiai žvelgiama į tai, kad tautoms nebūtų taikomos prievartinės priemonės. Suvokimas, kad armėnai yra biblinė tauta, neturėtų jai daryti išimties, jei kalbama apie taikos ir gerovės palaikymą legaliomis priemonėmis. Išimtis numatyta tik savigynos tikslu (JT Statuto 51 str.) ar atveju, kai tenka taikyti poveikio priemones, priimamas JT Saugumo Taryboje taip pat pagal Statutą. Kaip tik čia ir atsiveria didelė žaidimų aikštelė strategams, vis plačiau naudojantiems nekonvencines priemones saviems tikslams pasiekti, tarp kurių tinklaveika ir internetas dar tik pradeda savo žygį. Lietuvoje atlikus tyrimą konstatuota, kad „nesaugumo sampratų (angl. perception of insecurities) analitikai ypač sureikšmina žiniasklaidos vaidme­nį“; „mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad konkretaus žiniasklaidos kanalo var­tojimas daro reikšmingą poveikį viešajai nuomonei. Teigtina, kad tasai povei­kis juo didesnis tais klausimais, kurių atžvilgiu dauguma respondentų neturi tiesioginės patirties.“[12] Žiniasklaidai vis didesnę konkurenciją ir įtaką žmonių sąmonei darys socialiniai tinklai ir kitos mišrios (dez)infomacijos priemonės. Todėl manytina, kad romantinis armėnų kilmės diskursas Kalnų Karabacho atveju didžia dalimi buvo sėkmingas būtent dėl žiniasklaidos poveikio.

Dabar mėginsime pagrįsti, kodėl šiuo atveju apsisprendimo teisės diskursas remiasi emociniu pagrindu, kuris yra klaidinga premisa. Emocinis pagrindas – tai polėkis sugrįžti į didingą praeitį. Jausmų pakylėjimas visad buvo didelių sąmyšių, masių įaudrinimo veiksnys, revoliucijų ir judėjimų akstinas. Kalnų Karabacho gyventojai armėnai, kurie į viršutinę dalį susikėlė palyginti neseniai kaip kolonistai ir dramatiškai pakeitė gyventojų etninę sudėtį, nusprendė ne tik atsiskirti, bet simpatizavo Armėnijos siūlymui prisijungti prie Armėnijos. Šis apsisprendimas turėjo suponuoti išvadą, kad armėnai ten ir gyveno nuo amžių, kad azerbaidžaniečiai ten gyventi neturi teisės ir panašias mintis. Mito panaudojimas tiesioginiams politiniams procesams paveikti yra klaidinga premisa ir dėl to, kad kertasi su tarptautinės teisės normomis, nes žmonių žudymas, išvarymas ir kariniai išpuoliai negali būti pateisinami kaip neišvengiamos priemonės teisingumui atkurti.

Kad į Kalnų Karabachą keliais etapais atsikraustę armėnai nėra tikrieji autochtonai pagal jų mitą rodo jų pačių 1978-aisiais Chankendyje (armėniškai – Stepanakerte) pastatytas paminklas, skirtas pirmųjų armėnų persikėlimo į Kalnų Karabachą 150 – mečiui paminėti. Kadangi atėjus metui vykdyti apsisprendimo teisę šis paminklas mitą kompromitavo, armėnai patys tą paminklą nugriovė. Taip pat vyko su pagarba senajai savo praeičiai nesuderinami veiksmai: buvo pradėtos falsifikuoti ten esančios albanų šventyklos ir vienuolynai (perstatomi, ant jų lipdomi armėnų religiniai ženklai), naikinami pastatai, namai, paminklai, muziejai – visas regionas virto griuvėsiais. Nors azerbaidžaniečių į Kalnų Karabachą neįleidžiama, mokslininkai sudarė įspūdingą sunaikinto kultūrinio paveldo aprašą artefaktais ir skaičiais.[13] Nukentėjo ne tik Kalnų Karabachas ir sostinė Šuša, bet ir Kalbadžaras, Lačinas, Gubadli, Džebrailas, Zangilanas, Agdamas ir Fizuli. Vandalizmo neišvengė net kapinynai.

Iš Kalnų Karabacho kilusio Azerbaidžano operos ir klasikinės muzikos pradininko Uzeiro Hadžibeili (Uzeir Qadjibekov), Karabacho princesės poetės Natavan ir vokalinio meno pradininko Bulbul biustai, suvarpyti separatistų kulkų, pergabenti į Baku.

Kyla pagrįstas klausimas, kodėl tauta, besididžiuojanti savo kultūra ir paveldo vertybėmis, kaip teigia „The Washington Post“, be atodairos ją naikina? Atsakymas gali būti vienas: tai ne jų kultūra, ne jų paveldas. O tam, kad ant griuvėsių pastatytum „savo“ paveldą, reikia tokių išteklių, kokių Armėnija neturi. Reikia šimtmečių. Tuo tarpu materialus ir nematarialus paveldas, turintis azerbaidžanietišką kilmę, nors ir pavėluotai, pradėtas registruoti. Ir jis iš tiesų daro didelį įspūdį. Kalnų Karabachas, Šuša daugelį amžių buvo azerbaidžaniečių kultūros, mokslo ir meno lopšys, iš jo kilo nacionalinių muzikantų, kompozitorių, mugamo atlikėjų, poetų, literatų, amatininkų, žemdirbių ir žirgų augintojų dinastijos, kurioms teko viską palikus bėgti į žemumas, netekus namų ir turto kurtis kaip pabėgėliams naujose vietose. Gal todėl konfliktą mėginama įšaldyti? Praėjus dar dešimtmečiams, gal išmirs tiesioginiai paveldėtojai ir liudininkai, o armėnai gaus paramą iš Rusijos arba Irano krašto atstatymui?

Tokių konfliktinių židinių, kai panaudojamas plataus masto naikinimas, likimas ir analizė rodo, kad negrįžtamai nukenčia tautos senabuvės, bet ir naujosios merdi, jų pragyvenimo lygis ilgai lieka žemas, infrastruktūra ilgai neatsigauna, labai sunku adaptuotis naujomis sąlygomis ar megzti visaverčius tarptautinius ryšius. Visą laiką tenka priklausyti nuo svetimų karinių dalinių ar stebėtojų kontrolės. Jeigu konfliktas dar ilgai nebus sprendžiamas, jo perspektyva yra liūdna abiems pusėms. Abipusis susitarimas būtų protingiausias veiksmas. Lietuvos karo akademijos ekspertai siūlo įvesti tarptautinę taikdarių grupę ir siekti taikos regione: „Baku turėtų būti suinteresuota stiprinti, o ne silpninti Jerevaną, kaip įprasta manyti. Tik stipri nepriklausoma Armėnija galėtų būti pajėgi atsilaikyti prieš Rusijos ir savo diasporos manipuliacijas ir siekti savo nacionalinių interesų – išeiti iš regioninės izoliacijos, pasiekti ekonomikos augimą, pritraukti užsienio investicijas ir užtikrinti orias pragyvenimo sąlygas savo piliečiams.“[14]

Tad pamėginkime pažvelgti, kam iš tikrųjų naudingas chaosas naudingųjų išteklių turtingame krašte.

Informacinis karas kaip būdas įtvirtinti įtaką pasaulyje

Šį konfliktą nepaprastai apsunkina tai, kad Azerbaidžano pagrindinė partnerė Turkija, nutraukusi su Armėnija diplomatinius santykius, pati yra atsidūrusi konfliktų zonoje, kurioje yra priversta palaikyti Iraną kaip musulmonišką valstybę su didelėmis turkų ir azerbaidžaniečių bendruomenėmis, o Iranas yra ne tik Rusijos partneris, bet ir Armėnijos rėmėjas Kalnų Karabache. Būdama NATO valstybė, Turkija su Vakarais turi problemų dėl armėnų nuolat eskaluojamo armėnų genocido XX a. pradžioje. Taip pat dėl padėties Sirijoje šios šalies armėnai ketinami apgyvendinti tame pačiame Kalnų Karabache. Tačiau Turkija ir Azerbaidžanas yra dvi giminingos pasaulietinės demokratinės respublikos, kurios deda pastangas palaikyti ir stiprinti draugiškus ryšius su Vakarais. Todėl aktyvesnis Vakarų įsitraukimas į Kalnų Karabacho konflikto sprendimą būtų geriausias būdas ne tik padėti stiprinti Azerbaidžano savarankiškumą, bet ir sureguliuoti santykius su sunkumus patiriančia Turkija bei atkurti jėgų pusiausvyrą regione, kuriame vis daugiau įtakos turi Rusija, pastaruoju metu išėjusi į pirmą planą veiksmais Sirijoje. Vargu, ar Rusija galėtų atlikti taikdario vaidmenį geriau, nei jau yra dariusi. Tam ji turėjo visas sąlygas.

Kaip jau minėjome, nepaisant tarptautinės bendruomenės palaikymo Azerbaidžano pusėje, Kalnų Karabacho klausimas yra įstrigęs ne tik dėl Armėnijos nuostatų, bet ir Rusijos siekiamos naudos. Jo sprendimą siūlantys diskursai veikia kaip savotiška politinė idioma, kurios sudedamosios dalys prasmingai nekoreliuoja, tai yra, galima Kalnų Karabacho gyventojų apsisprendimo teisė kurti nepriklausomą valstybę ir Azerbaidžano teisė į valstybės žemių vientisumą niekaip negali būti įgyvendintos en bloc, nes diskursai yra iš principo nesuderinami, o bendras sprendimas, pateisinantis abu diskursus ir patenkinantis abi puses, neįmanomas dėl vieno iš jų konstravimo klaidingomis prielaidomis. Vadinasi, norint rasti teisingą sprendimą, tenka atmesti klaidingomis prielaidomis grindžiamą diskursą ir jo pamatu formuluojamus reikalavimus, kitą paliekant galioti. Kad jokio „trečiojo kelio“ nėra, liudija tai, kad klausimą išspręsti nesugebėta daugelį metų, o sprendimo vilkinimas tik sunkina padėtį ir kuria naujas problemas.

Armėnijai būtų tikslinga siekti gerovės valstybės savo šalies ribose ir susilaikyti nuo abejotinų veiksmų svetimose teritorijose siekiant apginti savo mažumų teises, atidžiai sekti, kad būtent tos mažumos būtų lojalios kitų valstybių įstatymams. Panašūs „ginties“ ir „palaikymo“ modeliai buvo naudojami didžiųjų valstybių kolonijiniuose ir okupaciniuose karuose, šiuo metu jie dar neišnykę, bet anksčiau ar vėliau jų žala tampa akivaizdi. Blogiausioje padėtyje visada atsiduria mažos tautos ar tautinės mažumos, mat dažniausiai jos tampa arba aukomis, arba atpirkimo ožiais, ir, svarbiausia, bet kuriuo atveju įgyja ilgai trunkančią blogą reputaciją, jei dalyvauja ekspansiniuose arba ardomuosiuose projektuose, arba jeigu tampa taikiniu informaciniame kare, įvykius nušviečiant priešingai, nei buvo iš tikrųjų. Šiuo požiūriu naudinga prisiminti vieną iš daugelio istorinių momentų, kai kurdai, armėnai ir siriškai kalbantys krikščionys traukėsi į pietus nesutikdami su naujuoju Kemalio Atatiurko režimu Turkijoje. Atsidūrę buvusioje Osmanų provincijoje Sirijoje, kurią pagal mandato teises perėmė Prancūzija, jie ir vėl atsidūrė „ne toje pusėje“. Prancūzija, gavusi Jungtinių Tautų mandatą Sirijos ir Libano nepriklausomybei ruošti, užuot tai dariusi, žiūrėjo savo interesų. Ginkluotei ir saugumui, savo gerovei išleidusi 4 milijonus frankų iš penkių, ji nebeturėjo ką skirti Sirijos infrastruktūrai ir ekonomikai, švietimui, žemės ūkiui ir viešajam sektoriui.

Neigiamą dirbtinai sukurtų valstybių sienų poveikį dar labiau sustiprino prancūzų įvykdytas Damasko ir Alepo perskyrimas. Nepatenkinti sirai sukilo Alepe, Homse, Hamoje, drūzai – Haurane (atvykę kaip taikūs derybininkai drūzų lyderiai buvo kapitono Carbilett įmesti į kalėjimą), Maidane ir kitose srityse. Nacionalinė sąmonė ir vienybė Sirijoje tarp skirtingų religinių ir etninių grupių augo ne dienomis, o valandomis. Prancūzija sukilėlius malšino žiauriai. „Prancūzai pasamdė gaujas iš čerkesų ir armėnų mažumų atlikti jų purviną darbą. Kaimai, įskaitant drūzų gyvenamąją vietą Jaramanoje šalia Damasko, buvo sistemingai sugriauti, kaliniai sušaudyti.  Buvo atvejis, kai valdžia įvykdė mirties nuosprendį 100 Goutos kaimelių gyventojų, o šešiolika jaunuolių nugabeno į Damaską sušaudyti centriniame Marjos parke, kuriame kūnai buvo palikti viešai apžiūrai.“[15]Britų tarptautinės teisės specialistas, arabistas Johnas McHugo fiksuoja, kaip sukilėlių partizanai, remiami visų sluoksnių, pasielgė su „stribais“: „Tuzino sugautų čerkesų milicininkų kūnai buvo aptikti šalia Bab Šargi, rytinių Damasko vartų.[…] Spalio 18-tą sukilėliai perėmė Damasko kontrolę ir supleškino vyriausybės rezidenciją – Azmo rūmus, kur tikėjosi sučiupti generolą Maurice‘ą Sarrailį. Taip pat jie išžudė armėnų pabėgėlius iš Turkijos, susitelkusius miesto pietuose Kadame. Šie pabėgėliai, kaip įtariama, buvo milicijos nariais, kurie dalyvavo žudynėse Goutoje“.[16] Nepaisant aukų, Sirijai pavyko išsivaduoti iš Prancūzijos kontrolės ir su Didžiosios Britanijos pagalba įtvirtinti nepriklausomybę, paskelbti savo Konstituciją ir pasmerkti nacistinį režimą, Sirija buvo priimta į JT.

Kokią Siriją regime dabar? Regime kolapsą, siaubingus anų laikų politikos padarinius. Pro tyrėjo žvilgsnį neprasprūsta ne tik paralelės tarp prancūzų ir rusų vykdytos politikos (apie Prancūzijos neigiamą vaidmenį tuo pačiu laikotarpiu apie 1920-uosius ir vėliau Lietuvoje, skatinant Lenkijos grobiamuosius žygius verta taip pat užsiminti), bet ir akivaizdus palikimas bei ryšys tarp to meto įvykių ir dabartinių, vykstančių Viduriniuosiuose Rytuose. Į tai atkreipėme dėmesį norėdami susieti armėnų problemas su jų galimomis ištakomis bei padėti jas reflektuoti, o kartu ir mėginti padėti jas išspręsti.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Akivaizdu, kad Rusijos interesas įtvirtinti savo įtaką NATO šalyse ir besiribojančiose teritorijose nemąžta. Tarptautinės bendrijos uždavinys yra sekti, ar tai atitinka sutartines normas. Kalnų Karabachas yra atsidūręs hibridinio (mišraus) karo dominantėje, ir nelygu, kokią poziciją nuspręs pasirinkti jo dabartiniai vadovai, kaip Armėnija spręs savo santykius su Rusija, priklauso ir normalizuotų santykių su kitomis Pietų Kaukazo respublikomis, ir kitomis demokratiškomis valstybėmis baigtis. Informacinis karas, kuriame kol kas Kalnų Karabachas pozicionuojamas kaip galimai savarankiška erdvė, yra hibridinio karo, vykstančio visame pasaulyje, sudedamoji dalis: „Hibridinio karo koncepcija leidžia geriausiai paaiškinti Rusijos sie­kius posovietinėje erdvėje bei projektuoti šių šalių bei NATO atsaką į kylančias grėsmes.

Bendrai hibridinio karo samprata susijusi su gerokai anksčiau plėtota ketvirtosios kartos karo koncepcija, kurios esmė – manipuliavimas žiniasklaida, teroristiniai veiksmai, aiškios priešininko hierarchijos ir struktūros ne­buvimas, karinių, ekonominių, finansinių, energetinių bei socialinių spaudimo priemonių, asimetrinės taktikos panaudojimas, kombinuotas ir koordinuotas atvirų ir slaptų karinių, sukarintų ir civilinių priemonių įgyvendinimas. Tai yra veiksmai, išnaudojant šalies ar regiono pažeidžiamumą, kuriais siekiama paveikti ar destabilizuoti priešininką, sutrukdyti sprendimų priėmimą ir taip pasiekti išsikeltus uždavinius.“[17] Ši analizė, skirta Ukrainos padėčiai įvertinti, tinka ir kitoms Rusijos generuojamoms tikslinėms grėsmėms, galimai tarp jų ir Kalnų Karabache, atpažinti.

Pagal Briuselio 2016 m. komunikatą, „mišrioms grėsmėms kurti gali būti naudojamos plataus masto de­zinformacijos kampanijos, kai, pasitelkus socialinę žiniasklaidą, kontroliuojama politikos eiga, radikalizuojami ir samdomi pakaitiniai veikėjai ir jiems duodami nurodymai.“[18]Padėtų analizė, kuri leistų matyti, kaip Armėnijoje ir kitose šalyse įtraukiamos atskiros grupės į Armėnijai (kartu ir Rusijai) palankius naratyvus, plačiai vykdoma kibernetinė veikla, gyventojų perkėlimas, siekiant pakeisti įšaldyto konf­likto regiono etninę sudėtį (Sirijos armėnai Kalnų Karabache ir pan.), kultūrinė diplomatija, tėvynainių politika ir kitos įtakos priemonės.

Baigiamosios pastabos

Šiais, 2018-aisiais metais, spalio 18 d. Azerbaidžanas švenčia nepriklausomybės šimtmetį. Viena gražiausių dovanų šia proga buvo įteikta šių metų liepos 11 dieną Briuselyje NATO viršūnių susitikime, kurio metu priimtoje rezoliucijoje buvo pripažintas Pietų Kaukazo šalių, tarp jų ir Azerbaidžano, teritorinis vientisumas. Tą pačią dieną buvo parafuotas dvišalis ES ir Azerbaidžano dokumentas „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų oficialiai išreikšta parama tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste. Dokumentai priimti pagal išankstinį 28 šalių konsensusą ir suderinti su dviem ESBO Minsko grupei pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Trečiosios šalies, Rusijos, Saugumo tarybos sekretorius N. Patruševas patvirtino Maskvos poziciją sutinkant konfliktą sureguliuoti etapais. Tai, kad šias iniciatyvas oficialiai palaiko ir Rusija, yra geras ženklas. Tokiu būdu tarptautinė teisė yra ramstis ir Armėnijai, kuri gali palaipsniui keisti savo santykį su Kalnų Karabacho klausimu, nes ligšiolinė jos interpretacija nebeturi validumo.

Šušos griuvėsiai

Iš šalies atrodo, kad Azerbaidžanas padarė labai daug, tad daugiau iniciatyvos turėtų imtis tarptautinė bendruomenė. Vis dėlto akivaizdu, kad svarbiausi sprendimai dabar laukiami iš Armėnijos pusės, be kurios geranoriškumo konflikto židinys jei neužges, tai pavojingai rusens, neleisdamas kaimyninėms tautoms ramiai gyventi. Destruktyvios informacijos monitoringas būtų veiksminga priemonė siekiant pripažinti tikrąją padėtį Kalnų Karabache.

Nuorodos

Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013.

Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018.

Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena. Versmė, Vilnius: 2016.

Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, Baku: 2016.

Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ in: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.

Landsbergis, V. Komentaras per radiją „Svoboda“. // https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA

McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. The New Press, New York, London: 2014.

Pacepos, Jon Michai, Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Briedis, Vilnius: 2018.

„Penki dalykai, kuriuos reikia žinolti apie Kalnų Karabacho konfliktą“. Veidas, 2016 04 07//Prieiga per internetą: http://www.veidas.lt/5-dalykai-kuriuos-reikia-zinoti-apie-kalnu-karabacho-konflikta.

Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.

Šumskas Gintaras, Matonytė Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018.

Tamošaitytė, Daiva. Pokalbis su Bronislovu Genzeliu 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[1] 1988-1989 metais visa eilė Pietryčių Lietuvos regionų, taip pat ir Vilniaus krašto, kur gyveno lenkais save laikantys gyventojai, vietinės tarybos savavališkai skelbė „nacionalines teritorijas“. Šiame tekste pateikiamos nuorodos į 1991 m. sausio 13 d. Rusijos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą komparatyvistiniu požiūriu reikšmingos tuo, kad panašiomis aplinkybėmis, jeigu Vilniuje „autonomininkų“ (autonomijos siekiančių lenkakalbių ir rusakalbių, nenorinčių Lietuvos nepriklausomybės) organizacijai būtų pavykę išprovokuoti plataus masto kruvinus susirėmimus ir pasiekti savo tikslų, Lietuva būtų turėjusi giminingo tipo problemą, kaip Azerbaidžanas. 

[2] Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[3]V. Landsbergio komentaras per „Svobodos“ radiją//https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA

[4]Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[5]Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013, p. 43.

[6]http://www.veidas.lt/5-dalykai-kuriuos-reikia-zinoti-apie-kalnu-karabacho-konflikta. Paskelbta 2016  04 07.

[7]Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015, p. 81.

[8] Visais atžvilgiais padorus parlamentaras visiškai nesileido į  jokias kalbas, mėginant bent pradėti suprasti Baku poziciją. Arcachininkai buvo tapatinami su lietuvių sąjūdininkais: „Jie, kaip ir mes, siekia savo nepriklausomybės, ir mes tada buvome „nelegalūs“, – teigė jis. P. Urbšys kategoriškai atsisakė net 10 minučių pasikalbėti šia tema. Iš pokalbio su parlamentaru Povilu Urbšiu 2017 liepos mėnesį. Daivos Tamošaitytės asmeninis archyvas.

[9] Iš 2013 m. kovo 27 d. Draugystės su Kalnų Karabachu (Arcachu) grupės pirmininkės D. Kuodytės pareiškimo.

[10] Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas. Taip pat žr. Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena. Versmė, Vilnius: 2016, p. 110-153.

[11] Ten pat.

[12]Šumskas Gintaras, Matonytė Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018, p. 416, 435.

[13] Žr. Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, Baku: 2016.

[14]Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ in: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015, p. 41.

[15]McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. The New Press, New York, London: 2014, p. 85.

[16] Ten pat, p. 86.

[17]Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018, p. 129. Dėl dezinformacijos taip pat žr. Pacepos, Jon Michai, Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Briedis, Vilnius: 2018.

[18]Ten pat, p. 135.

Niujorkas mini 17-ąsias rugsėjo 11-osios išpuolių metines. EPA-ELTA nuotr.

Niujorke antradienį buvo pagerbtas bemaž 3 tūkst. žmonių, žuvusių per 2001-ųjų rugsėjo 11 dienos išpuolius, atminimas. Ceremonija vyko vietoje, kur anksčiau stovėjo Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, tapę „Al-Qaeda“ kovotojų užgrobtų lėktuvų taikiniais.

17-ąsias išpuolio metines paminėjo aukų artimieji, policijos pareigūnai, ugniagesiai ir valstybės tarnautojai, prisimenantys išpuolį, iki šiol išlikusį daugiausiai aukų pareikalavusia paviene ataka, kada nors įvykdyta JAV teritorijoje.

Ceremonija vyko Nacionaliniame Rugsėjo 11-osios memoriale. Jos dalyviai du kartus – 8.46 val. ir 9.03 val. – nutilo tylos minutei. Tai konkretūs laikai, kai lėktuvai rėžėsi į šiaurinį ir pietinį bokštus.

Tarp ceremonijos dalyvių buvo ir Niujorko valstijos gubernatorius Andrew’ius Cuomo, JAV ambasadorė prie Jungtinių Tautų (JT) Nikki Haley, dabartinis Niujorko meras Billas de Blasio bei jo pirmtakai Michaelas Bloombergas ir Rudy’is Giulianis.

„Ši diena nėra skirta sakyti kalboms ar kalbėti apie politiką. Ji susijusi su širdimi, – sakė Rugsėjo 11-osios memorialinio muziejaus direktorė Alice’a Greenwald. – Turime būti vieningi – tai vienintelis būdas įveikti tokį didžiulį skausmą.“

Kaip jau yra tapę tradicija, aukų artimieji perskaitė ilgą sąrašą su žuvusiųjų vardais ir pasidalijo mintimis apie juos.

9.20 val. tylos minute aukas pagerbė ir Niujorko vertybinių popierių birža, o miesto gaisrinės tuo metu priėmė žuvusių darbuotojų artimuosius. Niujorko Priešgaisrinio gelbėjimo departamentas patyrė didelių aukų – reaguodami į išpuolį žuvo 343 jo darbuotojai.

Be aukų, kurios žuvo per patį išpuolį, tūkstančiai gelbėtojų, statybininkų ir gyventojų dėl nuodingų dūmų poveikio vėliau susirgo įvairiomis ligomis, nemažai jų – nepagydomomis.

„Al-Qaeda“ kovotojai buvo užgrobę iš viso keturis lėktuvus. Trečiasis rėžėsi į Pentagoną, o ketvirtasis sudužo laukuose Pensilvanijos valstijoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.12; 08:00

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu ir Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Susitikime su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlutu Cavusoglu Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis pabrėžė Turkijos svarbą NATO aljansui ir teigė tikįs, kad dvišaliai ekonominiai saitai turi potencialo stiprėti.

„Turkija yra viena svarbiausių NATO partnerių, reikšminga partnerė kovoje su terorizmu, atlieka vadovaujantį vaidmenį NATO misijoje Afganistane. Didžiulė šalies reikšmė Europos energetiniam saugumui ir sprendžiant migracijos iššūkį. Esame dėkingi už solidarumą ir paramą NATO sprendimams dėl Baltijos šalių saugumo sustiprinimo galimų grėsmių iš Rusijos pusės akivaizdoje“, – sakė ministras pirmininkas.

Susitikimo metu aptartas dvišalės prekybos augimo potencialas, ypač aukštųjų technologijų, chemijos pramonės ir gyvybės mokslų srityse. Spalį Turkijoje vyks pirmasis dvišalis ekonomikos ir prekybos komisijos (JETCO) posėdis.

Lietuvos ir Turkijos Vyriausybės jau yra pasirašiusios susitarimą dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos. Turkijos verslas pakviestas naudotis Klaipėdos uostu, Vilniaus ir Kauno intermodaliniais terminalais bei tarptautiniu konteinerių traukiniu „Vikingas“.

Aptartos ir turizmo galimybės. Lietuvos gyventojams Turkija yra viena populiariausia atostogų kryptis – nuo Nepriklausomybės atkūrimo daugiau nei milijonas Lietuvos gyventojų aplankė Turkiją. Turkijos gyventojai atranda Lietuvą – 2017 m. Lietuvą aplankė apie 9 tūkst. Turkijos gyventojų ir, palyginti su 2016 m., šis skaičius išaugo 12,5 proc.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.29; 07:30

Baltijos šalių ministrų pirmininkų ir Izraelio valstybės ministro pirmininko B. Netanyahu susitikimas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Baltijos šalių ir Izraelio premjerų susitikime svartyti transatlantiniai ryšiai, santykiai su Rusija, aptarta padėtis Artimuosiuose Rytuose, bendri veiksmai kovojant su terorizmu, kibernetinio ir informacinio saugumo stiprinimas. Pasak ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio, taip pat kalbėta apie bendradarbiavimą aukštųjų technologijų srityje, plėtojant švietimo ir mokslinius tyrimus, turizmo skatinimą.

Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu po susitikimo su Baltijos valstybių ministrais pirmininkais sakė, kad Latvija, Estija bei Lietuva stipriai pažengusios technologijų srityje, ir pažymėjo, jog ateitis priklauso inovacijų šalims.

„Baltijos šalys yra mokslo ir technologijų atstovės. Inovacijos ateitis priklauso tiems, kurie kuria, ir čia glūdi didžios proto jėgos. Mes mažos valstybės įrodėme, kad galime sutelkti didžius protus, pasiekti pažangos, sukurti naujas pramonės šakas. Baltijos šalys jau dabar pažengusios kibernetinėje erdvėje, lazeriuose. Nors mes ir mažos, bet tai nereiškia, kad mes negalime būti didžios technologijų srityse, mes jei vieną kitą remsime, galime pasiekti labai daug“, – penktadienį spaudos konferencijoje sakė B. Netanyahu.

Izraelio premjeras taip pat pažymėjo, kas Izraelis yra žydų valstybė, kuri kaip ir Baltijos valstybės didžiuojasi savo didžia istorija, tradicijomis, unikalia kalba. Jis padėkojo Lietuvai, Latvijai ir Estijai už drąsią poziciją holokausto klausimu bei pabrėžė apie būtiną kovą su antisemitizmu.

Pasak Izraelio ministro pirmininko, šalys bendradarbiauja ir kovodamos su iššūkiais pasaulyje. Didžiausias šiuo metu bei ateities problema, anot jo, yra terorizmas.

Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahu sakė, kad Iranas vis dar intensyviai vykdo teroristines veiklas bei kuria branduolinį ginklą. Spaudos konferencijoje penktadienį jis sakė, kad ES skirti aštuoniolika milijonų dolerių Iranui yra didžiulė klaida, nes šiuos pinigus Iranas tiesiogiai skiria branduolinio ginklo kūrimui, todėl sankcijos Iranui yra būtinos.

„Iranas nesustabdė branduolinio ginklo kūrimo, jie gali labai greitai atsitverti kelią branduolinio ginklo sukūrimui per keletą metų. ES skirti aštuoniolika milijonų dolerių Iranui yra didžiulė klaida. Jie neskirs šių pinigų vandens valymui ar darbininkams. Šie pinigai bus skirti branduolinio ginklo kūrimui. Reikia atkurti sankcijas Iranui, kad būtų sustabdytos teroristinės veiklos Irane, dėl kurių kenčia milijonai žmonių. Taip pat reikia pabrėžti ir tai, kad Iranas plečia savo teroristines veiklas ir į Siriją“, – teigė premjeras.

Kalbėdamas konferencijoje jis taip pat pažymėjo, kad su Baltijos šalių ministrais pirmininkais aptarė saugumą ir gynybą bei paprašė, kad Baltijos šalys keistų neigiamą skeptišką požiūrį į Izraelį.

Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Aptarėme saugumą ir gynybą, tikiu, kad daug ką galime nuveikti. Aš taip pat paprašiau Baltijos šalių ministrų pagalbos, kad reikia pagerinti požiūrį į Izraelį. Reikia panaikinti neigiamą skeptišką požiūrį į Izraelį“, – sakė B. Netanyahu.

Premjeras S. Skvernelis pirmą kartą vykstantį trijų Baltijos šalių ir Izraelio ministrų pirmininkų susitikimą pavadino istoriniu, vykstančiu itin svarbiu metu, kai trys Baltijos šalys mini savo valstybingumo šimtmetį, o Izraelio valstybė mini 70-metį.

„Transatlantiniam bendradarbiavimui alternatyvos nėra. Europa, JAV ir Izraelis yra natūralūs sąjungininkai. Mus vienija demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės vertybės, iššūkiai saugumui ir glaudūs ekonominiai ryšiai. Esami ir liksime didele dalimi priklausomi vieni nuo kitų. Tai yra didžiausia paskata bendradarbiauti“,- pabrėžė premjeras S. Skvernelis.

Taip pat akcentuota, kad Baltijos valstybės pasisako už glaudesnį ES ir Izraelio bendradarbiavimą. Pabrėžta, kad tik diplomatinės priemonės, derybų kelias gali užtikrinti taiką Artimųjų Rytų regione.

„Visas keturias šalis vienija panaši istorija ir panašūs dabarties regioninio saugumo ir valstybių raidos iššūkiai, todėl turime nuolat kalbėtis ir stiprinti praktinius ryšius“, – sakė Vyriausybės vadovas S. Skvernelis.

Estijos ministras primininkas Jüris Ratas pažymėjo, kad šalių susitikimas praėjo tiesiog puikiai.

„Džiaugiuosi susitikdamas su Izraelio ministru pirmininku ir tikiuosi, kad iki kito susitikimo nepraeis šimtas metų. Susitikimas praėjo tikrai puikiai. Aptarėme daug temų, kurios yra svarbios visoms šalims. ES turi būti vieninga, vienas iš principinių ES dalykų yra, kad Iranas nebegalėtų kurti branduolinių ginklų. Reikia skatinti mūsų šalių dar glaudesnį bendradarbiavimą technologijose, inovacijose bei kovai su terorizmu“, – sakė J. Ratas.

„Artimieji Rytai yra svarbus klausimas, yra svarbu mūsų sienų apsauga. Padėtis Sirijoje mums kelia nerimą. Taip pat terorizmas išsiplėtojęs visame pasaulyje ir nei viena šalis nėra nuo to apsaugota. Todėl turime stiprinti pozicijas bendradarbiavime kovai su terorizmu“, – teigė Estijos premjeras.

Latvijos premjeras Maris Kučinskis taip pat pažymėjo, kad dialogas tarp valstybių yra būtinas norint spręsti tarptautines problemas.

Dabartinė tarptautinės politikos situacija turi daug temų ir problemų, kurias turime spręsti nedelsiant. Sutinku su Baltijos atstovais, kad turime rimtai žiūrėti į kibernetines grėsmes. Taip pat plėtodami dialogus tarpusavyje, manau, rasime daugelio konfliktų sprendimo būdus“, – sakė M. Kučinskis.

Pasak Latvijos premjero, Baltijos šalių požiūris į Rusiją nepasikeitė. Sankcijos išliks, jei Rusija neįvykdys Minsko susitarimo.

Šiandien su Baltijos valstybėmis aptarėme, kad dėl Rusijos šalių pozicija yra nepasikeitusi. Nebent bus įvykdyti Minsko susitarimai, kol jų neįvykdys, tol sankcijos nebus nutrauktos“, – teigė M. Kučinskis.

Su vizitu Lietuvoje viešintis Izraelio ministras pirmininkas dar susitiks su Lietuvos žydų bendruomene Vilniaus sinagogoje, dalyvaus žuvusiųjų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale, apdovanos Pasaulio tautų teisuolio medaliais Domo ir Marijonos Viščių šeimą.

B. Netanyahu taip pat ketina aplankyti Vilniaus Gaono kapą.

Tai pirmasis Izraelio premjero keturių dienų vizitas Lietuvoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.25; 09:43

Tokias uniformas devėdavo Štazi parteigūnai

Natalie Stiver / Le Figaro

Slaptosios policijos archyvinių medžiagų paroda atskleidžia milžinišką stebėjimo struktūrą, egzistavusią VDR gyvuojant komunistiniam režimui, rašo žurnalistė Natali  Štaiver laikraštyje Le Figaro.

Šią vasarą Stasi muziejuje Berlyne atidaryta nuolatinė paroda „Žvilgsnis į paslapties esmę“, sakoma straipsnyje. „Mūsų uždavinys – parodyti atmintinas medžiagas apie priežiūrą ir piktnaudžiavimą duomenimis“, – komentuoja Vokietijos federacinis Stasi (Štazi) archyvų komisaras Rolanas Žanas.

Per 40 komunistinio režimo metų Rytų Vokietijoje milijonai vokiečių buvo prižiūrimi Valstybės saugumo ministerijos. Įsteigta 1950 metais VDR ekonomikai saugoti nuo „šnipų-diversantų“ ir kitokių „sabotuotojų“, slaptoji policija Stasi per kelis dešimtmečius tapo valstybe valstybėje, sako straipsnio autorius.

1988 metais, prieš metus iki Berlyno sienos griūties, Stasi dar turėjo daugiau kaip 91 tūkstantį darbuotojų, ir tai tik 16-kai milijonų gyventojų. O dar buvo 189 tūkst. „neoficialių“ bendradarbių: tie savanoriai ar priverstiniai informatoriai pagal užklausą sekė savo kolegas, kaimynus, o kartais ir draugus, praneša žurnalistė.

Tų metų liepos 17 dieną Vokietijos vyriausybė patvirtino, kad Stasi dokumentų suskaitmeninimui buvo skirta 253 mln. eurų, sakoma straipsnyje.

Du milijonai žmonių paprašė priėjimo prie savo dosjė po to, kai 1991 metų gruody buvo išleistas įsakymas, atvėręs Stasi archyvus. „Mes leidžiame jiems susigrąžinti dalį jų pavogtos biografijos“, – tvirtina Rolanas Žanas, kuris pats buvo opozicininkas VDR.

Staigmenos retai būna malonios. Režisierius Tomas Haizė iš Rytų Vokietijos sužinojo, kad jį ir jo brolį metų metus sekė vienas artimas draugas, Miša, su kuriuo jie 20 metų bemiegėmis naktimis, skendėdami tabako dūmų debesyse, virtuvėje svarstydavo, kaip pertvarkyti pasaulį, perduoda straipsnio autorius.

Užtat Žilberas Furianas lengviau atsikvėpė, įsitikinęs, kad niekas iš jo draugų nepranešė Stasi detalių apie jo asmeninį gyvenimą. Jo nuomone, „vienintelė jo pražanga buvo tai, kad jis įsimylėjo teisių gynimo aktyvistę“.

stazi_bustine
Čia kadaise buvo Štazi būstinė

Ir vis dėlto Furianas praleido dvejus metus ir du mėnesius pataisos kalėjime už tai, kad išspausdino Vakaruose brošiūrą apie pankų judėjimą Rytuose, rašo žurnalistė. Pagrindinis kaltinamasis punktas, apie kurį jis sužinojo, perskaitęs savo dosjė po 15 metų: „dokumentų, galinčių padaryti žalos VDR interesams“, gamyba.

„Mūsų dienomis technine prasme kontroliuoti galima analogiškai, tačiau sisteminės politinės represijos VDR smarkiai skiriasi nuo terorizmo užkardymo šiandien“, – aiškina niuansus valstybės sekretorius Rytų Vokietijos reikalams Kristianas Hirtė. „Mūsų demokratija diskutuoja priežiūros klausimais atvirai, visai kitaip būdavo VDR“, – tęsia jis.

Vis dėlto valstybė kaip ir anksčiau išsaugo latentišką įtarumą Rytų Vokietijos atžvilgiu, rašo straipsnio autorius. Antai ir kanclerė Angela Merkel pavedė Hirtei atidžiau stebėti situaciją Rytuose, kur kraštutiniai dešinieji, populistai ir režimo priešininkai pasiekė netikėtai gerų rezultatų paskutiniuosiuose rinkimuose.

Informacijos šaltinis: Le Figaro

2018.07.30; 05:30

Spėjamas teroristas antradienį Belgijos Lježo mieste nušovė tris žmones ir tada buvo pats nušautas saugumo pajėgų. Pranešama, kad tyrimą perėmė kovos su teroru prokuratūra. Esą yra elementų, kurie leidžia manyti, kad tai teroristinis nusikaltimas. Žuvusieji be šaulio yra dvi policininkės ir vieno automobilio vairuotojas.

Prokuratūros duomenimis, vyras pradžioje peiliu užpuolė dvi policininkes ir pagrobė iš jų pistoletus. Jais jis nušovė abi moteris bei jauną automobilio vairuotoją. Šaulys tada paspruko ir įkaite paėmė vienos mokyklos valytoją.

Specialiosios pajėgos galiausiai nušovė vyrą. Prieš tai jis dar spėjo šūviais į kojas sužeisti kelis policininkus. Gimnazijos moksleiviai nenukentėjo, sakė Lježo meras Willy’is Demeyeris.

Visuomeninės televizijos RTBF informacija, užpuolikas dieną prieš tai buvo paleistas iš kalėjimo. Jis policijai esą nebuvo žinomas kaip „radikalizavęsis“.

Belgijos vidaus reikalų ministras Janas Jambonas tviteryje rašė, kad nacionalinės Krizių centras vertina situaciją. Krizių centras pareiškė, kad teroro grėsmės lygis šalyje lieka antras žemiausias. „Kol kas niekas nesikeičia“, – sakė atstovas.

Belgija praeityje keliskart tapo teroristinių atakų taikiniu. Per kruviniausią jų islamistai 2016 metų kovo 22 dieną Briuselio metropolitene bei oro uoste nužudė 32 žmones. Teroro grėsmės lygis tik prieš kurį laiką buvo sumažintas iki antro mažiausio. Tai reiškia, kad išpuolis yra „mažai tikėtinas“. Aukščiausias teroro grėsmės lygis yra 4.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.30; 07:17

Gina Haspel. EPA – ELTA nuotr.

Naujuoju CŽV direktoriumi tapo moteris – Džina (Gina) Haspel. Jos kandidatūrą Amerikos politikai patvirtinto užtektinai vieningai. Nors Senato komitete, nagrinėjančiame žvalgybos – kontržvalgybos temas, kandidatei pateikė ir nepatogių, piktų klausimų. Per daugiau nei dvi valandas trukusį kamantinėjimą jai buvo pateikta ir itin nepatogių klausimų. Sakykim, ar ji asmeniškai buvo susijusi su specialia JAV programa, leidusia kankinti sučiuptus teroristus specialiuose kalėjimuose.

Ir vis dėlto – kas toji Dž.Haspel, tapusi CŽV vadove? Ji – JAV karo lakūno duktė. Ji nuo pat vaikystės buvo priversta keliauti paskui savo tėvą – gyventi po visą pasaulį išsibarsčiusiose JAV kariuomenės bazėse. Ilgokai gyventa ir Kentukio valstijoje, kurioje – ypač žemas pragyvenimo lygis ir didelė bedarbystė. Todėl Dž.Haspel – tvirta, kieta, jos nepastumsi, nenuskriausi. Ji nuo pat mažens buvo užgrūdinta nuolatinių persikėlimų ir grubios vyriškos aplinkos.

Kaip praneša azerbaidžanietiškas leidinys haqqin.az, Dž.Haspel kaip CŽV agentė ilgokai darbavosi Afrikoje. Po komandiruotės Afrikoje ji kaip CŽV darbuotoja, turinti diplomatinę neliečiamybę, perkelta dirbti į Rusiją. Rusijoje, jei informacija tiksli, sėkmingai dirbo ne mažiau kaip 15 metų. Tiesa, „The Washington Post“ skelbia, esą Dž.Haspel niekada nedirbo Maskvoje. Bet buvę jos kolegos teigia, kad Dž.Haspel vadovavo kelioms svarbioms operacijoms prieš rusų agentus. Tik nežinia, kokiose ir kur. Beje, iki šiol apie Dž.Haspel  veiklą Rusijoje nieko nežinota.

Taip pat svarbi naujiena, kad Dž.Haspel kadaise gyveno Azerbaidžane. Kad Azerbaidžane ji atliko svarbių slaptų užduočių, – patvirtina CBS News. Manoma, kad tarp 1990 – 2000 metų CŽV rezidentūrai Azerbaidžane vadovavo ne kas kitas, o Dž.Haspel. Ji greičiausiai vadovavo (arba buvo svarbus asmuo) ir operacijai, kurios metu Azerbaidžano sostinėje Baku suimti įtariamieji, kaltinami 1998-aisiais užpuolę amerikiečių ambasadas Kenijoje ir Tanzanijoje. Jai kaip CŽV darbuotojai teko paplušėti ir Turkijoje (ten ji pramoko laisvokai kalbėti turkiškai).

Vakarų spaudoje esama pranešimų, būtent kokią operaciją Dž.Haspel atliko Azerbaidžane. Taigi Azerbaidžano teritorijoje prieš maždaug du dešimtmečius CŽV (Amerika) ir Mossad (Izraelio žvalgyba) atliko bendrą operaciją. Dž.Haspel greičiausiai joje dalyvavo. Nežinoma tik tiek – kas operacijai vadovavo. Operacijos būta sudėtingos ir pavojingos. Ji pradėta 1998 metais, kai Mossadas gavo žinių, jog trys vieno teroristinės organizacijos „Al Qaeda“ vadovo aplinkos žmonių slapta atsikraustė į Baku. Tuo metu žydai neturėjo Azerbaidžane savo žvalgybinės rezidencijos. Todėl Mossad vadovybė paprašė CŽV pagalbos. Amerikiečiai padėti neatsisakė. Netrukus buvo sudaryta speciali grupė, kurioje, apsimetę amerikiečiais, veikė Mossado agetai. Padedant Azerbaidžano slaptosioms tarnyboms jie sėkmingai viešbutyje „Apšeron“ suėmė įtariamuosius teroristus.

Vienas iš šios operacijos dalyvių, buvęs Mossad slaptųjų tarnybų karininkas, papasakojo: „Taip, mes bendradarbiavome su amerikiečiais. Mes persekiojome asmenis, kurie organizavo JAV ambasadų užpuolimą užsienyje. Mes taip pat žinojoje, kad teroristai priklauso Egipto džihadistams ir kad jie nusprendė pasitraukti į Azerbaidžano sostinę Baku“.

Neatmestina versija, kad Azerbaidžane atliktai užduočiai vadovavo Dž.Haspel.

Žodžiu, Dž.Haspel – kietas riešutėlis. Ji – ne popierinis, o konkrečius darbus užsienyje atlikti turėjęs CŽV darbuotojas.

Įdomu taiai, kad atsakinėdama į Senato Žvalgybos atstovų klausimus Dž.Haspel teigė neleisianti ateityje atgaivinti įtariamųjų teroristų kankinimo programų, net jei šito reikalaus pats JAV prezidentas.

Bet svarbiausia, kad Rusiją ji laiko valstybe, kuri kelia vieną iš didžiausių pavojų. Antroje vietoje – terorizmas, Irano avantiūrizmas bei milžiniškos Kinijos ambicijos.

Manoma, kad Dž.Haspel tikriausiai priklauso tiems įtakingiems Amerikos politikos ir žvalgybos veikėjams, kurie skatino oficialųjį Vašingtoną Amerikos išvyti kuo daugiau rusų šnipų po Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimo.

Parengta pagal haqqin.az publikacijas: https://haqqin.az/dictatorship/128396

2018.05.19; 12:18

Gina Haspel. EPA – ELTA nuotr.

JAV Senatas ketvirtadienį 54 balsais prieš 45 patvirtino Giną Haspel naująja Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktore – ji tampa pirmąja tarnybai vadovausiančia moterimi.

„Sveikinimai mūsų naujajai CŽV direktorei G. Haspel“, – tviteryje rašė JAV prezidentas Donaldas Trumpas.

Senatas patvirtino jos kandidatūrą, nepaisant jos sąsajų su kankinimais šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžioje. Kaip pranešama, po 2001-ųjų rugsėjo 11 dienos išpuolių moteris vadovavo slaptam JAV kalėjimui Tailande, kuriame buvo kankinami terorizmu įtariami asmenys.

Du respublikonai balsavo prieš G. Haspel. Jos kandidatūrai priešinosi ir respublikonų senatorius Johnas McCainas, kuris buvo kankinamas Vietnamo kalėjime. Tačiau šiuo metu jis kovoja su smegenų augliu ir negalėjo dalyvauti balsavime.

Prieš G. Haspel CŽV vadovavo Mike’as Pompeo, bet neseniai JAV prezidentas paskyrė jį eiti JAV valstybės sekretoriaus pareigas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.18; 10:40

EPA – ELTA nuotraukoje – Šveicarijos vėliava

Kaip ekonomistas žaviuosi Šveicarija dėl jos protingo požiūrio į klausimus, pvz., išlaidų suvaržimo ir mokesčių.

Kaip politinių sistemų stebėtojas, žaviuosi Šveicarija dėl jos tvirto federalizmo.

Kaip žmogaus teisių šalininkas, žaviuosi Šveicarijos finansinio privatumo apsauga (deja, nusilpusi dėl išorinio spaudimo).

Kaip laisvės šalininkas aš žaviuosi Šveicarija dėlto, kad joje yra tradicija turėti ginklus.

Iš tiesų, yra ginklų parduotuvė mažiau nei už mylios nuo federalinio Parlamento Berne, kuri parduoda (Oi!) karinio stiliaus šturmo šautuvus.

Deja, ji nebuvo atidaryta, kai ėjau pro šalį praėjusį savaitgalį, taigi galėjau tik padaryti nuotrauką, kas buvo rodoma jos lange.

Negalėjau išvengti mintyse lyginti Šveicarijos sostinę, kur ginklai parduodami, su JAV sostine, kur šališkumas yra parduodamas.

Čia taip pat yra kultūra „už ginklus“ – kaip Šveicarijoje, taip nurodyta šiame straipsnyje.

“Šaudymas tampa vis populiaresnis tarp jaunų žmonių, ir federalinis sprendimas sumažinti amžių dėl pamokų yra svarbi jo dalis,” sako laimingas Christoph Petermann, Šveicarijos šaudymo Federacijos ryšių viršininko pavaduotojas.

2016 metais vyriausybė sumažino amžių nuo 17 iki 15 metų, kurio sulaukę jauni žmonės gali dalyvauti šaudymo į taikinį apmokymuose. “Be to, mes esam labai patenkinti mergaičių ir jaunų moterų pasirinkimą šaudymui … ” Kai kalbama apie vaikų mokymą šaudyti, vaikai yra prileisti nuo penkerių metų amžiaus – bet ne šaudyti šturmo karabinu. Tai tampa rimta, kuomet tokiems vaikams leidžiama treniruotis su pneumatiniais pistoletais ir šautuvais, arbaletais arba lankais, o nuo dešimties metų amžiaus – su mažo kalibro ginklais, bei nuo 12-kos, apskritai su šturmo šautuvais.

Deja, Šveicarijos teisės laikyti ginklus yra puolamos. Problema yra ne politikai Berne, bet biurokratai Europos Komisijoje. Šveicarijos žiniasklaida, aprašo šią problemą.

Šveicarijos gynybos ministerijos emblema

… ES ginklų kontrolės planai turėjo būti baigti 2019-aisiais, per kuriuos siekiama pažaboti ginklų pardavimą internete ir nustatyti griežtus apribojimus šturmo ginklams.

… Šveicarijos „karinio tipo“ ginklai vis dar galėtų būti laikomi namuose po karinės tarnybos, laikantis tradicijų. Pagal šiuos planus, medžiotojai taip pat nebūtų paveikti. Tačiau tam tikri pusiau automatiniai ginklai – pvz., su apkabomis į kurias telpa 20 turų šaudmenų – ir kai kurios didelės talpos „ant peties laikomi “ šautuvai būtų uždrausti. Ginklų savininkai ir mėgėjai privalės surašyti savo kolekcijas ir pranešti valdžios institucijoms apie tai, ką jie turi.

Nereikia nė sakyti, kad Šveicarijos ginklų teisių asociacijos nėra patenkintos.

Kritikai sako, kad vyriausybės pasiūlymas buvo nuspręstas nedemokratiškai ir draudimas neturės jokios įtakos visuomenės saugumui ar terorizmui Europoje. Jie nerimauja dėl jos poveikio jų teisėms turėti ginklus ir yra ypač nepatenkinti apribojimais tam tikrų kategorijų pusiau automatiniams ginklams ir apkaboms, galimą poveikį kariniams šautuvams, ir papildomai biurokratijai.

Jean-Robert Consolini- Lagardere arsenalo savininkas pažadėjo kovoti su tokiu pasiūlymu. “Šie teroro išpuoliai buvo atlikti žmonių, kurie naudojo ginklus, nelegaliai gautus Juodojoje rinkoje, bet ne iš teisėtos prekybos ginklų arsenalų. Taigi ši direktyva niekaip netrukdys neteisėtai nelegalių ginklų apyvartai ir jų nusikalstamam panaudojimui“.

Šiandien Šveicarija pagal gyventojų skaičių Vakarų šalių tarpe yra viena iš daugiausia ginklų savininkų turinčia šalimi. Manoma, kad šios šalies teisėtoje apyvartoje yra maždaug du milijonai legalių ginklų. Tokie nuosavybės skaičiai ir esami ginklų įstatymai atspindi šalies piliečių tarpe giliai įsišaknijusį įsitikinimą dėl teisės turėti šaunamuosius ginklus ir jų savanorių armijos reikalavimų teisėtumo.

Tačiau liūdna, kad Šveicarų teisės laikyti ginklus yra atakuojamos.

Ponas Consolini yra visiškai teisus, beje, apie ES direktyvų poveikį teroristams, kurie visada gali gauti ir apsirūpina ginklais Juodojoje rinkoje.

Bet kuriuo atveju Amerikos ginklų savininkų asociacijos išreiškia užuojautą savo Šveicarijos kolegomis.

Nacionalinė ginklų asociacija (NRA) pareiškė savo nuomones apie šią kontroversiją.

Šveicarija turi daugiausia civilinių savininkų turimų šaunamųjų ginklų vienam gyventojui Europoje ir yra trečia pasaulyje. Šveicarijos patirtis, kaip ir daugelio Jungtinės Amerikos Valstijos regionų, paneigia ginklų kontrolės šalininkų teiginius, kad platesnė šaunamojo ginklo nuosavybė reiškia daugiau smurto.

Deja, taikių ginklų nuosavybės tradicija, regis, neįtikina ginklų uždraudimo sumanytojų.

Ginklų arsenalas

Naujausio ginklų kontrolės griežtinimo ir nuosavybės teisių į šaunamąjį ginklą apribojimų stūmimo iniciatyva kyla ne iš Šveicarijos, bet iš Europos Sąjungos ginklų direktyvos, 2017 m. gegužės 17 d. Briuselyje priėmus labiausiai ginčytinus ES ginklų įstatymo pakeitimus pistoletams su apkabomis, kurių talpa didesnė nei 20 šovinių, ir šautuvams su apkabomis, kurių talpa didesnė nei 10 šovinių. Jie dabar laikomi jau A kategorijos ginklais.

A kategorijos ginklai paprastai draudžiami naudoti civiliniais tikslais. Be to, teisės aktuose reikalaujama, kad ES valstybės narės sukurtų šaunamųjų ginklų registrus. Šveicarija nėra ES narė, tačiau šalis yra Šengeno zonos narė, todėl Šveicarija privalo atitikti ES šaunamųjų ginklų apribojimus.

Balandžio 9 d. Šveicarijos teisių į ginklus organizacija „Pro Tell“, pavadinta legendinio šaulio (snaiperio) Viljamo Telio vardu, pareiškė savo nepritarimą ES ir Šveicarijos teisės aktų pakeitimams. Ji nurodo Šveicarijos ginklų įstatymus kaip “išraišką, pasitikėjimo ir pagarba tarp piliečių ir valstybės.” Gruodžio mėn. Pro Tell pareiškė, kad ji yra pasirengus toliau kovoti su bet kokiu ginklų teisių apribojimais referendumo būdu. Šveicarijos Liaudies partija taip pat yra užregistravusi savo opoziciją naujiems ES apribojimams.

Yra du galimi teigiami rezultatai.

Pirma, kaip buvo pastebėta ir praėjusiais metais, Čekijos Respublika yra teisingoj šios kovos pusėje. Ir jos vyriausybė ginčija Europos Komisijos kišimąsi į tai, kas turėtų būti nuspręsta nacionalinių vyriausybių.

Čekijos Respublika pateikė ieškinį prieš naują Europos Sąjungos direktyvą sugriežtinti ginklų nuosavybę, siekimą apriboti prieigą prie pusiau automatinių ir kitų ginklų. ES šalių vidaus reikalų ministrai davė galutinį pritarimą tokiems pakeitimams nepaisydami to, kad Čekijos Respublika, Liuksemburgas ir Lenkija protestuoja. Čekijos vidaus reikalų ministerija sakė, kad direktyva buvo per daug griežta, pavyzdžiui, paveikianti tūkstančius medžiotojų – tai populiari veikla, turinti ilgas tradicijas šioje centrinės Europos šalyje…

“Toks didžiulis padorių ginklų savininkų baudimas yra nepriimtinas, nes legaliai įsigytų ginklų draudimas neturi jokio ryšio su antiteroristine kova,” pareiškė vidaus reikalų ministras Milanas Chovanec savo pareiškime.

Ginklo taikiklis

Jis pabrėžė, kad “tai ne tik absurdiškas sprendimas, kuris dar kartą pakirs žmonių pasitikėjimą ES, be to, šios direktyvos įgyvendinimas taip pat gali turėti neigiamą poveikį Čekijos Respublikos vidaus saugumui, nes daug ginklų galėtų pereiti į juodąją rinką”.

Žemesnieji Čekijos Parlamento Rūmai birželio mėn. pritarė įstatymui, kuris įtvirtino ginklų savininkų teises  šalies konstitucijoje.

Teoriškai, Čekijos vyriausybės išsakytieji teisiniai argumentai privalėtų dominuoti, nes “subsidiarumas”, regis, neabejotinai yra įtvirtintas Europos sutartyse.

Bet bijau, kad decentralizacijos principas bus pamirštas dėl pro-harmonization („suderinamumo“) ideologijos, paplitusios ES institucijų tarpe.

Taigi antroji parinktis yra teigiamas rezultatas referendume Šveicarijoje, kuri turi ilgą tiesioginės demokratijos tradiciją.

Kadangi šveicarai linkę būti labai protingais, balsuojant nacionaliniais klausimais, galime tikėtis, kad jie atmes peršamą ginklų kontrolę ir – visiems tikslams ir ketinimams – pasiūlydami Europos Komisijai eiti pasivaikščioti.

Tikėkimės. Yra labai nedaug Libertarinių požiūrių jurisdikcijų pasaulyje. Būtų gėda, jei šveicarai apsiverstų ir leistų ES biurokratams diktuoti savo įstatymus dėl ginklų.

Interneto dienoraštis Word Press com: 

https://danieljmitchell-wordpress-com.cdn.ampproject.org/c/s/danieljmitchell.wordpress.com/2018/05/02/european-bureaucrats-threatening-swiss-gun-rights/amp/

2018.05.07; 17:40

Karingasis Seržas Sargsianas. Karikatūra

Iš Armėnijos ateina vis daugiau nerimą keliančių žinių. Opozicija tvirtina, kad į Jerevano gatves protestuoti prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano paskyrimą į milžiniškus įgaliojimus turinčio premjero postą jau išėjo per 160 tūkst. žmonių. Tuo tarpu oficialusis Jerevanas teisinasi, kad protestuotojų kelis kartus mažiau – vos apie 35 tūkst., o tai esą vos 7 – 8 proc. rinkėjų. Taigi valdžia, pasak oficialiojo Jerevano, neturinti paklusti menkutės opozicijos reikalavimams.

Guminės lazdos ir garsinės granatos

Paskutiniais duomenimis, Armėnijos policija prieš protestuotojus naudoja jėgą: ne tik gumines lazdas, bet ir garsines granatas. Manoma, kad policija suėmė per 300 aktyviausių mitinguojančių. Tikriausiai jau bus sulaikyti ir visi svarbiausi opozicijos lyderiai. Bent jau užsienio informacijos agentūros teigia, kad Armėnijos jėgos struktūrų atstovai sekmadienį sučiupo pagrindinį antivyriausybinių protestų lyderį Nikolą Pašinianą. Tai greičiausiai įvyko tuoj po trumpo pokalbio su šalies ministru pirmininku Seržu Sargsianu.

Kiek vėliau kartu su N.Pašinianu buvo suimtas ir opozicionierius Sasunas Mikaelianas, raginęs mitinguojančius ginti suimamą lyderį N.Pašinianą. Tiesa, kai kurie leidiniai, remdamiesi oficialiais Jerevano pranešimais, teigia, kad opozicijos lyderis nebuvo suimtas, o tik išvestas iš pastato po nepavykusios diskusijos su S.Sargsianu.

Rusiška rokiruotė

Armėnijoje protestai įsiplieskė balandžio 13-ąją. N. Pašiniano vadovaujami opozicionieriai smerkia valdžios rokiruotę, kurios metu pastarąjį dešimtmetį prezidentu (dvi kadencijos) buvęs S. Sargsianas tapo premjeru (jį išrinko jo partijos kontroliuojamas parlamentas). Be kita ko, premjeru S.Sargsianas tapo po specialiai pakoreguotos Konstitucijos, suteikiančios premjerui daugiau valdžios nei prezidentui (prezidentas dabar turės tik simbolines galias, o premjero rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia).

Žodžiu, Armėniją ištisą dešimtmetį valdęs S.Sargsianas sužaidė rokiruotę, panašią į tą, kurią kadaise surengė Rusijos valdžia: prezidentas Vladimiras Putinas trumpam pasikeitė vietomis su premjeru Dmitrijumi Medvedevu. Skirtumas tarp Armėnijos ir Rusijos tik toks: Rusijoje pirmuoju smuiku groja prezidentas, Armėnijoje svarbiausiu orkestro dirigentu tampa premjeras.

Taigi remiantis 2015-aisiais metais įsigaliojusiais Konstitucijos pakeitimais pagrindinės prezidento galios perduotos premjero postą užimančiam S.Sargsianui.

Gėdingiausias šios istorijos momentas – sulaužytas pažadas. S.Sargsianas kadaise viešai tvirtino po antrosios prezidento kadencijos daugiau nesieksiąs valdžios. Tačiau šį pažadą sulaužė. Jo aplinka šitaip teisino nuomonių kaitą: S.Sargsianas nenori tapti premjeru, bet į šį postą jį kelia jo partija, kontroliuojanti parlamentą. Suprask, vargšas eksprezidentas negali kitaip pasielgti – privalo paklusti partinės vadovybės sprendimui.

Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Karikatūra

Kol kas sunku prognozuoti, ar šie daugiau nei savaitę trunkantys neramumai išsikvėps, ar peraugs į dar didesnius mitingus, kurie iš valdžios potų išstumtų per dešimtmetį tvirtai įsigalėjusį korumpuotą S.Sargsiano klaną. Taip pat sunku atspėti, kokių veiksmų imsis naujasis premjeras, jei opozicija spaus jį į kampą. Europos Sąjunga perspėja Armėnijos valdžią nesiimti represijų prieš taikiai mitinguojančius.  Tačiau turintis patirties išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas moka griebtis provokacijų, leidžiančių panaudoti griežtesnes tramdymo priemones. Pavyzdžiui, apkaltins opozicionierius regiant teroro aktus. Tokiu atveju represinių struktūrų rankos būtų žymiai laisvesnės areštuojant įtariamuosius, naudojant jėgą, atliekant kratas.

Beje, taip ir atsitiko.

Apkaltino terorizmu

Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba šeštadienį pareiškė užkirtusi kelią serijai teroro aktų šalyje, praneša „RIA Novosti“.

„Du Armėnijos piliečiai ketino susprogdinti visuomeninę svarbą turinčiose vietose 100-150 savadarbių nuotolinio valdymo sprogstamųjų įtaisų“, – sakoma tarnybos tinklalapyje paskelbtame pranešime.

Pasak Armėnijos pareigūnų, sulaikytieji susiję su nuteistu opozicijos aktyvistu Žirairu Sefilianu ir grupe „Casna Crer“, kurios nariai 2016 metais užėmė policijos bazę Jerevane.

Specialiųjų tarnybų duomenimis, teroro aktai buvo planuojami Laisvės aikštėje Jerevane, sostinės prekybos centruose, transporto priemonėse, netoli gyvenamųjų namų, kitose vietose. Iškelta baudžiamoji byla, sulaikytiesiems gresia iki 15 metų kalėjimo.

Šią informaciją pateikė ir lietuviškoji ELTA.

Ar atnaujins karą dėl Kalnų Karabacho? 

Tačiau kaltinimai terorizmu – kur kas mažesnė bėda nei atnaujinti koviniai veiksmai dėl Kalnų Karabacho. Žinių, jog šiomis dienomis kilo susišaudymų fronto linijoje, skiriančioje Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotąsias pajėgas, kol kas nėra. Ir vis dėlto provokacijų meistras S.Sargsianas gali įsakyti savo kariuomenei atnaujinti šaudymus bandant kaltę dėl paliaubų pažeidimų suversti azerbaidžaniečiams. Tada jam būtų lengva reikalauti iš armėnų rimties, susiklausymo ir vienybės. Taip ne sykį jau būta. Aršių karinių susidūrimų paženklinti 2010, 2011, 2012, 2014, ir 2016-ieji metai.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Ypač neramūs buvo 2016-ieji. Tąsyk fronte dėl Kalnų Karabacho žuvo 80 žmonių (daugiausia po 1994-aisiais pasiektų paliaubų). Kas tąsyk nutiko? Susirėmimai truko net penketą dienų, skirtingai nei anksčiau. Baku apkaltino armėnų separatistus su tankų bei aviacijos pagalba užėmus kelias strategines aukštumas Kalnų Karabache. Oficialusis Jerevanas savo ruožtu pareiškė, kad tai Azerbaidžanas smogė separatistams. Nors Azerbaidžano pajėgos tiesiog susigrąžino aukštumas, kurias Kalnų Karabachą okupavusios armėnų pajėgos buvo netikėtai užėmusios. Azerbaidžanas parodė, kad daugiau neleis užimti nė pėdos Kalnų Karabacho žemių.

Beje, tokiais atvejais nustatyti, kas pirmasis pradėjo šaudyti, o kuri pusė vien tik gynėsi, – dažniausiai sudėtinga. Bet Lietuva privalo vadovautis būtent šia taisykle: tarptautinė bendruomenė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos (ES), Atlanto aljanso (NATO), apskritai visų tarptautinių organizacijų asmenyje niekada nepripažino ir pepripažįsta Armėnijos 1992-aisiais įvykdytos Kalnų Karabacho aneksijos, o Jerevanas, nepaisydamas tarptautinės kritikos, tebekontroliuoja virš 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų šio regiono teritorijos ir dar okupuoja kitas septynias gretimas Azerbaidžano provincijas. 

Todėl, kad ir kaip bežiūrėsime į Pietų Kaukazo įvykius, azerbaidžaniečių kariai šaudo gindami savo žemes ir teritorijas, o Armėnijos pajėgos šaudo tik tam, kad išlaikytų tai, kas neteisėtai užgrobta.

Ar trokšdamas bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas griebsis provokacijų Kalnų Karabache, – netrukus pamatysime. Situacija ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga, kadangi Armėnijoje dislokuota galinga Rusijos karinė bazė. Niekas šiandien nežino, kokių veiksmų gali griebtis valdžioje taip pat išsilaikyti trokštantis V.Putinas. Gal jam bus naudinga kariauti ne tik Rytų Ukrainoje, Sirijoje, bet dar ir Pietų Kaukaze>

2018.04.23; 03:00

Pistoletas Mauzeris

Neseniai JAV Kongreso Armėnų reikalų komitetas paskelbė laišką prezidentui Donaldui Trampui su raginimu balandžio 24 d. „deramai pagerbti armėnų genocido aukas“. 2015-ųjų pavasarį Armėnų apaštališkoji bažnyčia prieš 100 metų žuvusiuosius pagerbė pakėlusi į šventuosius kankinius. Pati Bažnyčia kada ne kada susilaukia priekaišto dėl tuomečio nusistatymo: atkalbinėjo nuo pasipriešinimo, mokė nuolankumo ir kantrybės.

Argi?

Aštuonias dienas be perstojo skambėjo varpai

Po praėjusių metų pavasarį įsiplieskusio armėnų-azerbaidžaniečių keturių dienų karo viena armėnų žurnalistė apsilankė nepripažintoje respublikoje ir parašė reportažą „Kalnų Karabacho konfliktas: šventikai tarp kryžiaus ir ginklo“ (Конфликт в Нагорном Карабахе: священники между крестом и оружием). Armėnų priešakinėse pozicijose ji pamatė pačių kareivių iš akmenų sukrautas miniatiūrines koplytėles – su kryžiais ir ikonomis viduje. 25-erių kapelionas jai pasakė, kad pagrindinis armėnų dvasininkų vaidmuo čia – melstis už savo kareivius. Čia jų, šventikų, tarnauja daugiau kaip pusė šimto, o vykstant mūšiams buvo atvykę savanoriai, kurie kartu su kryžiumi ėmė į rankas ir automatą. Tačiau tokių buvo nedaug, nes karas Karabache – ne dėl tikėjimo, o dėl teritorijos. Žurnalistė rašo, kad kareiviai jai rodė į XIX amžiaus mečetės minaretus, stūksančius viršum užžėlusių miesto vaiduoklio Agdamo griuvėsių: Karas lieka karu, tačiau svetimų šventyklų mes negriauname ir neniekiname.

Senesnioji karta prisimena tuos laikus, kai šie kareiviai dar nebuvo gimę: 1993 metų vasarą armėnų ginkluotosios pajėgos artilerijos pabūklų ir reaktyvinių įtaisų „Grad“ ugnimi nušlavė Azerbaidžano miestą Agdamą. Tarptautinių stebėtojų nuomone, miestas buvo apiplėštas ir sudegintas armėnų vadovybės įsakymu. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pasmerkė Agdamo rajono užgrobimą ir pareikalavo nedelsiant išvesti armėnų okupacinę kariuomenę iš šio ir kitų okupuotų Azerbaidžano rajonų. Mieste, kuriame gyveno 50 tūkstančių žmonių, neliko nė gyvos dvasios. Armėnai, viską pavertę griuvėsiais, nepalietė mečetės – juk azerbaidžaniečiai į ją nešaudys, o iš aukštai toli matyti…   

Vis dėlto svarbiausia armėnų žurnalistės reportaže pasako ne šventikas, o etnologas, Granušas Chalatianas. Anot jo, dvasinė tarnyba Armėnijos ir Kalnų Karabacho kariuomenėse buvo įteisinta 1997 metais. Šventikų dalyvavimas karo veiksmuose nenumatytas, tačiau etnologui atrodo, kad  per pastaruosius dešimtmečius jie vis labiau prisideda prie karių priešakinėse pozicijoje ir neatmetama tokių atvejų galint pasitaikyti dar dažniau. Po šių žodžių ekspertas panirsta į istorijos gelmes: pas mus daug kalbėta, kad 1915 metų genocido metu armėnai galėjo geriau gintis, jeigu dvasininkai nebūtų jiems teigę minties apie paklusnumą, kantrybę. Bažnyčia pabėgėliams teikė prieglobstį, tačiau nuo pasipriešinimo ginklu – atkalbinėjo. XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios grožinėje literatūroje buvo priekaištaujama bažnyčiai dėl to, kad ji nusišalino nuo nacionalinio išlaisvinimo judėjimo, kvietė vietoj ginklo imti į rankas kastuvus ir statyti

Dašnakų emblema

Armėnų ir gruzinų bažnyčių istorinį vaidmenį ir tai, kur eina plona linija tarp religijos ir politikos, aiškinosi Tbilisyje įsikūrusio nepriklausomo internetinio leidinio „Sova.News“ žurnalistai. Apie Armėnų apaštališkąją bažnyčia leidinio rusiškai parašyta su žodžiais „народ” (liaudis, tauta) ir “существование“ (gyvavimas, egzistencija) prašosi išverčiama šitaip: armėnų tautos tradicijų sergėtoja ir pačios jos būties gynėja (охранитель традиций армянского народа и защитник самого его существования).

O juk, pasirodo, galėjo dar geriau ginti – jeigu nebūtų atkalbinėjusi nuo pasipriešinimo ginklu! Geriau negu antai parašyta mokslo veikale apie Grigaliaus bažnyčios šventikų žygius Pirmajame pasauliniame kare Rusijos pusėje („Участие армянского духовенства в Первой мировой войне на стороне России“): Armėnų dvasininkijos atstovai sunkiausią išmėginimų valandą neapleido savo parapijiečių ir ginklu, kryžiumi bei Dievo žodžiu gynė savo tėvynę. Jo autorius Stepanas Stepaniancas vieną šventikų, dalyvavusių didvyriškuose 1918 metų gegužės mūšiuose prieš turkus (nuo Aragaco kalno iki Sevano ežero aštuonias dienas be perstojo skambėjo varpai, raginantys žmones imtis ginklo) vaizduoja šitaip: ginkluotas mauzeriu, karininko kardu ir Mosino sistemos šautuvu… paėmęs į rankas kryžių… Istorikas didvyriška laiko ir Vano savigyną 1915 metų pavasarį, kurios metu iš armėnų užimto minareto aukštumos vietinis dvasios ganytojas taikliais šūviais naikino miestą apsiautusius turkų artileristus.

Saldybės pažadas ir šautuvai

Rusija paskelbė Turkijai karą 1914 m. lapkričio 2-ąją. Po penkis amžius trukusio despotiško jungo, – parašė imperatorius Nikolajus II kreipimesi į armėnus, – laisvės valanda išmušė ir jums. Imperatorius pareiškė įsitikinimą, jog tiek amžių ištikimybę Rusijai rodančios armėnų tautos atstovai vykdys jų laukiančią pareigą su nepalaužiamu tikėjimu rusų kariuomenės pergale. Susivieniję su savo kraujo broliais, – tikino imperatorius, – jūs galiausiai patirsite laisvės ir teisingumo saldybę. Kaukaze veikiančios armėnų partijos „Dašnakcutiun” vadovybė netruko atsiliepti palinkėjimu imperatoriui įgyvendinti istorinius siekius Rytuose (tegul Rusijos vėliava laisvai plevėsuoja viršum Bosforo ir Dardanelų) ir, suprantama, išspręsti „armėnų klausimą (tegul Jūsų valia, Didysis valdove, gauna laisvę tautos, tebesančios Turkijos junge).

Kadangi Kaukazo fronto ugnyje galėjo atsidurti Ečmiadzino vienuolynas – Grigaliaus bažnyčios židinys ir Visų armėnų katoliko buveinė, iš ten daugiau kaip 100 skrynių su brangenybėmis (aukso dirbiniais, senaisiais rankraščiais ir kita) išgabeno į Maskvą, į armėnų Šventojo kryžiaus bažnyčią. Visų armėnų katolikas prašo išduoti jo žiniai 250 šautuvų su šoviniais, kuriuos jis išdalinsiąs savo nuožiūra, – rašė Kaukazo armijos tiekimo tarnybos viršininkas generalinio štabo viršininkui generolui Judeničiui ir šis patenkino prašymą. Vienuoliai patys ėmė į rankas ginklus ir dalijo juos kitiems – apsigynimui. Tuo tarpu jų aukščiausieji viršininkai anaiptol ne gynybą kėlė svarbiausiuoju siekiu.

Armėnų istoriko Džono Kirkosiano partijos „Dašnakcutiun” veikėjams taikomi žodžiai, kad jie Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse visiškai įsikinkė į rusų karinį vežimą ir sudarė sąjungą su carizmu – tautų laisvės priešu, kuo geriausiai tinka ir Grigaliaus bažnyčios hierarchams. Apie tai liudija ne tik katoliko Gevorgo V kreipimasis: Kartu su visa Rusija ir pergalinga rusų kariuomene armėnai turi sutelkti visas galias kovoje su bendru priešu. Arba jo palaiminimas Tbilisyje įsteigiant Armėnų nacionalinį biurą ir vėliau – išsiunčiant šio biuro sutelktas armėnų savanorių rinktines (дружины) į Kaukazo frontą. Arba tai, kad šio biuro garbės pirmininku buvo Gruzijos armėnų dvasinis vadovas vyskupas Mesropas (šis savuosius ragino dėl rusų ginklo pergalės negailėti ne tik viso turto, bet ir gyvybės: Atėjo metas aukotis, ir mūsų nesulaikys nė didžiausios aukos).

Savanoriai buvo telkiami Kaukaze, kitose armėnų gyvenamose Rusijos vietovėse ir užsienio valstybėse, kur armėnų bažnyčios, kaip randame parašyta, buvo šio reikalo pagrindinis organizatorius; užsienyje gyvenantys armėnai vyko į Kaukazą tenykščių vyskupų siunčiami. Vyskupas Mesropas karo išvakarėse pats pasiūlė Rusijos vietininkui Kaukaze grafui Voroncovui-Daškovui savanorių paramą, todėl drąsiai galima teigti, kaip rašo Stepanas Stepaniancas, kad armėnų nacionalinių karinių būrių telkimą inicijavo armėnų dvasininkija (armėnų mobilizacija į Rusijos kariuomenę vyko savo ruožtu). Šis istorikas atskleidžia ir kai kurias Ečmiadzino paslaptis, kaip antai: dar 1913-ųjų pavasarį vyskupas Mesropas su įtakingais palydovais aplankė vietininką ir prašė skirti ginklų Osmanų imperijos rytinėje dalyje (Rytinėje Anatolijoje) gyvenantiems armėnams – nuo turkų ir kurdų gaujų puldinėjimų gintis.

Likus savaitei iki karo Europoje pradžios, Ečmiadzine radosi nuo svetimų akių itin saugotinas dokumentas: dėl slapto armėnų ginklavimo bendro reikalo labui. Apie jį žinant ne toks mįslingas atrodo Rusijos vietininko tą rudenį katolikui pasiųstas raginimas sužiūrėti, kad prasidėjus Rusijos-Turkijos karui mūsų armėnai kartu su gyvenančiais už sienos būtų pasirengę atlikti veiksmus, kuriuos laikysiu esant reikalingus ir nurodysiu vykdyti. Dar prieš kelerius metus Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras Sazonovas nurodė būtinybę palaikyti glaudžiausius ryšius ir su armėnais, ir su kurdais, kad galima būtų išnaudoti juos kiekvienu momentu, nutrūkus santykiams su Turkija. Šiuo požiūriu, – dėstė ministras, – būtų pageidautini įvairaus pobūdžio parengiamieji veiksmai greitam ginklų ir atsargų persiuntimui per sieną ir jų išdalijimas užsienio (Turkijos) gyventojams.

Katolikas kišasi į generolų planus

Galiausiai Armėnų apaštališkoji bažnyčia susigrąžino krikščionybės atsparos Rytuose šlovę, – rašo istorikas. – Kaip ir armėnų karaliaus Ašoto Geležinio žygiuose X amžiuje, kai kariuomenės priešakyje nešė vėliavas ir Šventąjį Kryžių, dabar armėnų rinktinių priekyje žengė šventikas, aukštai iškėlęs armėnų kryžių. Tokiu aukštu stiliumi pranešama apie tai, kad 1915-ųjų rudenį Rusijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės išleista instrukcija nurodė ir Armėnų bažnyčios šventikus turint vietą daliniuose. Suprantama, Stepanas Stepancianas šitai priskiria prie Ečmiadzino nuopelnų. Šis autorius nutyli, kad vis dėlto ne visi Grigaliaus bažnyčios aukštųjų hierarchų pageidavimai rasdavo atgarsį Peterburge ar Tbilisyje; kiti šaltiniai praneša šitaip atsitikus ne kartą.

2014-ųjų vasaros pradžioje Rusijos vietininkas Kaukaze (ir pirmas Kaukazo armijos vyriausiasis vadas) grafas Voroncovas-Daškovas paskelbė amnestiją nusikaltimais, daugiausia terorizmu ir banditizmu, įtariamiems “Dašnakcutiun” partijos nariams (1904-1906 metais armėnų teroristai Tifliso ir Baku bei Osmanų imperijos Vano srityse įvykdė 105 politines žmogžudystes). Į Nacionalinį biurą įėjo ir du armėnų savanorių rinktinių vadai, Drastamatas Kanianas ir Andranikas Ozanianas, labiau žinomi kaip teroristai, pravardėmis Dro ir Andranikas; dar vienas rinktinės vadas iki amnestijos buvo katorgoje, o ketvirtą persekiojo persų policija. 

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Dro vadovaujamame būryje (daugiau kaip 700 „savanorių“), kaip pranešė karo vadams Tbilisio žandarų viršininkas, beveik visi yra teroristai. Įžengus šioms rinktinėms į Rytų Anatoliją, prie jų prisidėjo iš vietinių armėnų susibūrusios partizanų rinktinės (taip šie būriai, keliantys nuolatinę grėsmė priešo užnugariui, pavadinti Kaukazo armijos štabo pranešime). Neilgai trukus išaiškėjo rinktinių vadus nelinkstančius visur ir visada paklusti rusų generolų įsakymams.

Armėnai nė kiek nesiveržė į priešakines pozicijas, jų vadai vis prašėsi pasiunčiami į fronto užnugarį: družinos esą labiau pakenksiančios priešui partizaniniu veikimu, keldamos suirutę ir paniką. Armėnų vadų raginami Nacionalinis biuras ir pats katolikas kreipėsi dėl šio reikalo į rusų vadus, tačiau tai nepadėjo. 1915 metų vasaros pradžioje katolikas rašė Voroncovui-Daškovui gaunantis rinktinių vadų nusiskundimų, esą rusai sąmoningai siunčia armėnus į priešakines pozicijas pražūčiai ir apskritai yra prieš juos nusistatę.

Generalinis štabas griežtai atsikirto: katoliko priekaištai yra akivaizdus kišimasis į armijos vadovavimą ir to leisti negalima (tiesa, katolikas šios nuomonės neišgirdo, nes grafas jam atsakė raminamu laišku: priešiškumo armėnams nenustatyta).

Kas antras šaulys – su „Mauser“

Patys turkai ėmė įtarti rusus kažin ką rezgant jų valstybės viduje po to, kai 1913-ųjų pradžioje pasieniečiai susidūrė su mėginimais įvežti į šalį ginklų krovinius; sulaikytos ir  kelios ginkluotos armėnų grupės, ketinusios slapta pereiti sieną. Rusijos parengiamuosius veiksmus (armėnų ginklavimą abipus sienos) įžvelgę Rytų Anatolijos sričių gubernatoriai 1914 metų rudenį įspėjo kariuomenės vadus ir vidaus reikalų ministrą apie galimus armėnų sukilimus, Rusijai užpuolus.

Turkai triuškinamai pralaimėjo rusams 1914-ųjų pabaigoje – 1915-ųjų pradžioje pasienyje vykusius mūšius ir buvo priversti trauktis. Apie tai, kas vyko po to, Rusijos kariuomenės generalinio štabo karininkas Nikolajus Korsunas vėliau savo prisiminimuose rašė: Turkijos armėnų sukilimas, nenurodinėjant Rusijos vadovybei Kaukazo fronte, balandžio pradžioje įsiplieskė ir Vano ežerą supančiose srityse. Kai prisidėjimas prie slapto veikimo pabrėžtinai neigiamas, iškart norisi manyti buvus priešingai. Arba, šiuo atveju, paklausti: vadinasi, buvo ir sukilimų, kurie vyko nurodinėjant rusų karinei vadovybei?

1914-ųjų pavasario įvykius Vano mieste armėnų istorikai vadina ištisą mėnesį trukusia didvyriška savigyna (toji pati, kur armėnų šventikas, kaip jau žinome, šaudė iš minareto). Nuo 12 tūkstančių turkų kareivių puolimo gynėsi ne daugiau kaip 1 500 kovotojų, turėjusių viso labo 505 šautuvus ir 750 mauzerių su nedidele šovinių atsarga. Gaila, nenurodoma kokių mauzerių. Turkai buvo nupirkę policijai, kariuomenei ir sultono apsaugai 1 000 pistoletų-karabinų C96, tačiau nepanašu, kad sukilėliai būtų didžiąją dalį jų atėmę, nors rašoma ir apie jų įgytus trofėjus.

Šiaip jau Vane neturėta stokoti šovinių. Kai kurie armėnų autoriai išsijuosę giria vietinių dašnakų vadą Aramą Manukianą: jam vadovaujant ginklų tiekimas iš Persijos ir Rusijos buvo toks sklandus, kad vien 1906 metais Vano armėnai jų gavo daugiau negu per ligtolinius 15 metų. 1915-ųjų pavasarį armėnai gerokai pašaudė dar iki sulįsdami į apkasus… Visiškai neseniai vokiečių „Deutsche Welle“ pranešė, kad Osmanų imperijai ginklus, iš kurių žudė armėnus, tiekė Vokietija; prie to prisidėję vokiečių kareiviai buvo ginkluoti „Mauser“ šautuvais bei karabinais, o karininkai – „Mauser“ pistoletais. Tikra tiesa: turkų valstybė dar gerokai iki karo pirko brolių Mauzerių gaminamus šautuvus – lindo į skolas, bet ginklavosi. O kas mokėjo už dašnakams ir kitiems armėnų revoliucionieriams, taip pat eiliniams „gynėjams“ tenkančius mauzerius?

Mauzeris buvo prestižinis ginklas ir brangiai kainavo (Vokietijoje – 5 000 markių, automobilis „Opel“ – 3 500 markių). Kai rašoma, kad 1896 metais Stambule banką užgrobę „Dašnakcutiun“ teroristai grasino mauzeriais ir bombomis, galima tuo tikėti (šį ginklą jau gamino) ir netikėti (dašnakas ir apskritai armėnų revoliucionierius neįsivaizduojamas be šio ginklo). Pasak vieno sovietinio armėnų istoriko, partija „Dašnakciutun“ Armėnijoje siekė atkurti kapitalo ir mauzerio diktatūrą… Dašnakus tebevadina mauzerininkais ir vaizduoja būtinai su šiuo ginklu. (Armėnai pasakoja anekdotą: amerikietis, rusas, armėnas ir dašnakas išsilaipina Marse. Pirmas koją pastato amerikietis: „Skelbiu Marsą JAV teritorija!” Rusas įsmeigia savo valstybės vėliavą: „Čia – Rusija!“ Dašnakas iš mauzerio nušauna armėną ir pareiškia: „Čia pralietas armėnų kraujas. Marsas – nuo seniausių laikų yra armėnų teritorija!“)

Pergalės puota ant musulmonų kaulų

Rusų generolo Nikolajevo vadovaujami daliniai, tarp kurių buvo ir trys armėnų savanorių rinktinės, gegužės 6 d. Vaną užėmė be mūšio, nes jų pabūgę turkai buvo atsitraukę ir dvi pastarąsias paras miestą valdė sukilėliai. Ta proga sutaisytose rytietiškose vaišėse sukilėlių vadas Aramas Manukianas paskelbė tostą už pergalingą Rusijos imperatoriškąją armiją; rusų generolui leidus, Nikolajui II pasiųsta telegrama: Jūsų Didenybės gimimo dieną, sutapusią su Jūsų kariuomenės įžengimu į Armėnijos sostinę, linkėdami Rusijai didybės ir pergalės, mes, nacionalinės Armėnijos atstovai, prašome ir mus priimti į Jūsų globą. Iš Peterburgo gautoje telegramoje imperatorius dėkojo asmeniškai sukilėlių vadui už Rusijos kariuomenei suteiktą paramą ir visiems miesto armėnams – už pasiaukojimą.

Kai kurie autoriai tvirtina Rusijos imperatorių leidus paskelbti Vano srityje Armėnų respubliką. Viename rusų kariniame pranešime Aramas Manukianas vadinamas laikinuoju gubernatoriumi. Kaip žinoma iš rusų-turkų karų istorijos, Rusija ne kartą buvo okupavusi kai kurias Osmanų imperijos sritis, gyvenamas armėnų. Tačiau arba pasitraukdavo ir armėnai turėdavo bėgti įkandin (Erzerumas, 1829), arba armėnai vis viena likdavo be „autonomijos“. Šį kartą armėnai, kaip savo prisiminimuose rašė Rusijos kariuomenės žygio į Vaną dalyvis, tuo metu puskarininkis Fiodoras Jelisejevas, buvo įsitikinę, kad dabar tai tikrai, padedant rusų pergalingajai kariuomenei, bus išlaisvinta ir sukurta jų Didžioji Armėnija.

Armėnų respublika išgyvavo viso labo 70 dienų, iki liepos 23-osios, kai rusų kariuomenė ėmė trauktis iš Vano miesto ir apylinkių. Tuo tarpu čia, plūstant minioms iš aplinkinių sričių, buvo susitelkę mažiausiai 250 tūkstančių armėnų. Pasak liudininkų, kilo neapsakoma sumaištis. Po pasipriešinimo turkams, po miesto išlaisvinimo, po armėnų vyriausybės sukūrimo – viskas buvo prarasta. Daugiau kaip 200 000 armėnų bėgo kartu su  atsitraukančia rusų kariuomene į Pietų Kaukazą…

Armėnijoje, Udžano kaime, stovi paminklas Vano miesto gynėjams – didvyriams (beje, ir karvedžiui Andranikui Ozanianui, jo daugybės aukų turkų, kurdų, azerbaidžaniečių gentainių vadinamam galvažudžiu; nukentėjo nuo jo ir patys armėnai). Kaip tik čia prieš 100 metų apsigyveno nemaža pabėgėlių iš Vano srities. Pačiame Vane, Turkijoje, tuos laikus primena memorialas – armėnų nužudytiems vietiniams musulmonams atminti. Prieš įžengiant Rusijos daliniams į Vaną, armėnų sukilėliai padegė uolos-tvirtovės papėdėje plytėjusį musulmonų gyvenamąjį kvartalą ir ėmė žudyti nespėjusius pasitraukti jo gyventojus (tvirtinama iš viso žuvus 30 tūkstančių turkų, kurdų, azerbaidžaniečių).

Jelisejevas rašo, ką jie išvydo įžengę į Vaną: visas turkų miestas buvo sudegintas. Tuo tarpu armėnų gyvenamoji miesto dalis visiškai nenukentėjo. Rusų štabo generolo Bolchovitinovo pranešime fronto vadovybei buvo rašoma, jog vaduojant Vano miestą armėnų draugovininkai (дружинники) kurdų kaimuose nepaliko akmens ant akmens, nepagailėję ten nei vieno žmogaus. Savo liudijimą paliko ir rašytojo Levo Tostojaus duktė Aleksandra, tarnavusi Kaukazo fronte gailestingąja seseria. Kanadoje išleistoje prisiminimų knygoje „Dukra“ ji rašė: Žiaurumo būta iš abiejų pusių, tačiau čia, Vane, teko matyti nežmogišką armėnų žiaurumą (нечеловеческую жестокость армян). Pasakojo, armėnai nupjaudavo moterims krūtis, išsukinėdavo, laužydavo joms kojas, rankas, ir šio nežmogiško žiaurumo aukas mačiau savo akimis.

Šveicarų misionierius savo prisiminimuose parašė apie armėnus sukilėlius itin diplomatiškai: veikė nesilaikydami Ženevos konvencijos ir juo labiau – Jėzaus Kristaus priesakų. Armėnų sukilėlių komiteto sekretorius neslėpė: Jokia valdžia negalėjo sustabdyti gaivališko keršto, apėmusio Vano armėnus. Garsas apie armėnų žvėrišką susidorojimą su taikiais Vano gyventojais musulmonais pasiekė Tbilisį ir Nacionalinis biuras atsiuntė du savo atstovus reikalui ištirti; generolas Nikolajevas papasakojo jiems apie armėnų smurtą ir nežabotą plėšikavimą.

Valstybės priešų pusėje

Artėjant karui, Turkijos valdančioji partija „Vienijimasis ir pažanga“ (jaunaturkiai) irgi siekė palenkti vietinius armėnus savo pusėn. 1914-ųjų rugpjūtį susitikime su „Dašnakcutiun“ partijos vadais jie kalbėjo, jog armėnams sutikus stoti prieš Rusiją pakaktų 200-300 tūkstančių kariuomenės rusams nustumti už Kaukazo kalnų; atlygiu už tai būtų Armėnijos autonomija Pietų Kaukazo ir Rytų Anatolijos srityse. Dašnakai atsakė karo metu nekelsiantys politinių tikslų ir liksiantys lojalūs valstybių, kuriose gyvena, vyriausybėms. Spalio pabaigoje jaunaturkiai apsilankė pas Konstantinopolio patriarchą Zaveną ir pasiūlė jam kreiptis į armėnų tautą su raginimu laikytis rimties ir prisidėti prie šalies karinės galios stiprinimo. Laikraštis „Ruskoje slovo“ (Русское слово) parašė, esą patriarchas sutiko pasirašyti turkų parengtą kreipimąsi tik po to, kai jų atstovas su revolveriu rankoje pagrasinęs nesutikimą skaudžiai atsiliepsiant visiems armėnams… 

Ypač atkakliai paveikti armėnus siekė turkų sąjungininkai vokiečiai. Jų raginami jaunaturkiai dar kartą susitiko su dašnakais lapkričio pabaigoje, tačiau armėnai vėl atsakė nesikišią. 1914-iesiems baigiantis ir jau vykstant kautynėms Kaukazo fronte, vokiečiai dar nebuvo praradę vilties perkalbėti Turkijos armėnų. Į Stambulą atvykęs Vokiečių – armėnų draugijos įgaliotinis turėjo tikinti patriarchą, „Dašnakcutiun“ vadus ir kitus įtakingus armėnų veikėjus palaikyti turkų vyriausybę, nes esą tik toks išmintingas veikimas išeisiantis į naudą visai armėnų tautai. 1915-ųjų pradžioje triuškinamai žlugus turkų armijų puolimui Rytų Anatolijoje („Sarykamyšo operacija“), karo ministras Enveras nusiuntė Konstantinopolio patriarchui laišką, kuriame rašė apie Turkijos kariuomenės gretose kariavusių armėnų kareivių didvyriškumą ir pasiaukojimą. Dar 1915 m. vasario 18 d. jaunaturkių laikraštis ”Jeune Тurк” gyrė armėnus esant ištikimus Turkijos pavaldinius…

Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.

Tik  balandžio viduryje, kai du Osmanų parlamento nariai atvyko pas vidaus reikalų ministrą Talatą klausti, kodėl vyriausybė ėmė šnairuoti į armėnus, šis atsakė: Jūsiškiai nusileido iš kalnų ir padedami miesto gyventojų armėnų užgrobė Vaną. Gegužės 2 d. vidaus reikalų ministras gavo karo ministro laišką su prašymu imtis represijų prieš Vano ežero apylinkių gyventojus armėnus, kurie tęsia ginkluotą pasipriešinimą. Jis sužinojęs, jog balandžio 20 d. rusai pradėjo tremti savo pavaldinius musulmonus į Turkijos teritoriją, todėl atsakant į tai būtina arba išsiųsti armėnus ir jų šeimas į Rusijos valdas, arba iškraustyti į kitas Anatolijos sritis. Prašau nuspręsti, kas yra labiau priimtina, ir veikti. Gegužės 26-osios naktį įvykusiame posėdyje jaunaturkių vadovybė išklausė Talato pranešimą (armėnai sulaužė praėjusių metų rugpjūtį duotą pažadą būti lojaliems, pasiuntė savanorius į rusų armiją, sudarė laikinąją vyriausybę Vano mieste) ir priėmė nutarimą dėl armėnų gyventojų perkėlimo. Kitą dieną užsienio valstybių atstovybėms buvo įteiktas atitinkamas vyriausybės nutarimas su pridėtu Perkėlimo įstatymo projektu.

Tam, kad pažabotų armėnų šnipinėjimą ir užkirstų kelią naujam masiniam armėnų bruzdėjimui, Enveras Paša ketina uždaryti daug armėnų mokyklų, armėnų laikraščių, uždrausti susirašinėjimą paštu ir iš neseniai sukilimo apimtų armėnų židinių perkelti į Mesopotamiją visas ne visiškai patikimas šeimas, – pranešė Vokietijos pasiuntinys į Berlyną. – Jis primygtinai prašo, kad mes tam netrukdytume. Aišku, turkų veiksmai vėl sukels rimtą bruzdesį visame mums priešiškame pasaulyje ir bus panaudoti prieš mus. Šios priemonės, aišku, atsilieps armėnams didžiuliais vargais. Manau, turime sušvelninti jų pavidalus, bet iš esmės netrukdyti. Rusijos remiamų armėnų ardomieji veiksmai įgijo tokius mastus, kad kelia grėsmę Turkijos išlikimui.

Kaip žinome, turkai iškėlė į atokias vietas ir daug graikų – tačiau vėliau, po to, kai Graikija įstojo į karą Antantės pusėje. Rusijos karinė vadovybė iškeldino Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Turkijos piliečių, žydų ir kitų tautybių pavaldinius iš frontų artumos jiems dar niekuo nenusikaltus; uždraudė vokiečių visuomenines organizacijas, vokiškus laikraščius, mokyklas ir net pokalbius viešumoje. 1915 metų gegužės pradžioje iš Kauno ir Gardino gubernijų išsiųsta 150-160 tūkstančių žydų, vyko pogromai. 1917 metų pavasarį visi Pavolgio vokiečiai turėjo būti išsiųsti į Sibirą… Beje, nemažai į Rusijos kariuomenę mobilizuotų vokiečių tarnavo Kaukazo fronte, daugiausia visokiuose pagalbiniuose baruose, dažnai plušėjo kartu su turkais belaisviais. Rusai žiauriai susidorojo (nužudė, ištrėmė) su Batumo srities (Adžarijos) musulmonais, sukilusiais prieš juos po turkų atėjimo: iš 137 tūkstančių prieš karą ten gyvenusių žmonių 1916-aisiais buvo likę 86 tūkstančiai (Batumo srities generalgubernatoriaus generolo Liachovo įsakymu, kaip tvirtina amerikiečių istorikas Tadeušas Sventochovskis, Čorocho upės slėnyje sunaikinta 35 tūkstančiai žmonių).

Armėnų istorikas: caras suvedžiojo ir pametė

Kai kurie autoriai rusams negaili liaupsių: asmeniškai įsakius imperatoriui Nikolajui II, rusų kariuomenė ėmėsi veiksmų armėnams gelbėti ir iš 1 651 tūkstančių Turkijoje gyvenusių armėnų buvo išgelbėta 375 tūkstančiai, tai yra 23 % – savaime labai įspūdingas skaičius. Rašoma, jog tiktai vieno rusų kariuomenės atsitraukimo nuo Vano miesto metu 1915 metais daugiau kaip 200 tūkst. armėnų iš Vakarų Armėnijos persikėlė į Erivanės guberniją. Kitur skaitome: Rusų kariuomenės žygis į Vaną išgelbėjo 250 tūkstančių armėnų gyvybę.

Naujajame Armėnų muziejuje Maskvoje stovi Nikolajaus II skulptūra – to paties, 1903 metais užsimojusio ant Ečmiadzino valdomų turtų ir tuo užsitraukusio ant savo galvos Grigaliaus bažnyčios prakeiksmą. Tačiau muziejaus lankytojams jis pristatomas ne kaip Armėnų bažnyčios persekiotojas, o kaip didelės dalies (значительной части) armėnų tautos Pirmojo pasaulinio karo metais išgelbėtojas.

„Genocidas – tai nuodėmė, reikalaujanti atgailos“ (Геноцид – это грех, который придется искупать) – taip rusų apžvalgininkas pavadino savo pokalbį su Rusijos ir Naujosios Nachičevanės arkivyskupu Jezrazu Nersisianu armėnų genocido Osmanų imperijoje 100 metų sukakties išvakarėse. Sužinome, jog Armėnų bažnyčia devynerius metus svarstė visų nekaltai nužudytųjų paskelbimo naujaisiais kankiniais klausimą ir nutarė juos kanonizuoti kaip žuvusius už tikėjimą. Juos žudė tik už tai, kad jie išpažino krikščionybę ir buvo armėnų tautybės. Po arkivyskupo nuotrauka parašyta, kad jis primena Rusijos vaidmenį gelbstint armėnų pabėgėlius, tačiau tekste apie tai, gaila, – nė žodelio.

Paprasti armėnai iš visų savo istorikų labiausiai gerbia sunkiausių jų tautai tekusių negandų liudytoją Arakelą Babachanianą, pasirašinėjusį savo istorinius ir grožinius veikalus Leo vardu; rusų rašytojas Andrejus Bitovas kadaise tikino Armėnijoje nesant namų, kurių nepuoštų Leo parašytos „Armėnijos istorijos“ tomai (trys, daugiau nesuspėjo). Dar Leo išleido knygą „Iš praeities“, kurioje dėl tautos nelaimių Pirmojo pasaulinio karo metais kaltino ir turkus, ir jų priešininkes Santarvės valstybes, o ypatingai – Rusijos imperiją, kurių pažadais dešimtmečius tikėjo armėnų vadovai (nepagailėdamas priekaištų ir šiems). Leo išliejo savo kartėlį tokiais žodžiais: Dar neseniai caro vietininkas kurstė armėnus sukilti, mainais žadėdamas atkovotą tėvynę, nors iš tikrųjų ruošėsi šią tėvynę prijungti prie Rusijos imperijos ir apgyvendinti joje kazokus; armėnais reikėjo pasinaudoti ir atsikratyti.

Tada, 1915-ųjų vasarą, Kaukazo armijos 4-o korpuso vadas pranešime armijos štabui rašė, jog jam visiškai nežinomos armėnų masinio traukimosi iš Vano rajono priežastys, nes ten nebuvo turkų. Tuo tarpu Leo įtarė rusus turėjus slaptų kėslų, mat nebuvo bent kiek tikresnės priežasties jiems skubiai trauktis iš užimtų Vano ir Manazkerto miestų; po kelių savaičių kariuomenė sugrįžo į ištuštėjusius miestus. Tuo tarpu pakeliui į Kaukazą ir pačioje Erivanės gubernijoje, kurią pabėgėliai šiaip taip pasiekė (pasak istoriko, jų buvo likę 100 tūkstančių), juos šienavo badas, ligos ir kitos negandos. Armėnams ėmė rodytis šitą atsitraukimą buvus iš anksto numatytą, be būtinos priežasties, ir vykdytą norint, kad armėnai atsidurtų kaip tik tokioje padėtyje. Rusams reikėjo istorinių Armėnijos žemių, Turkų Armėnijos, bet be armėnų – tiktai tuo, kaip tvirtino Leo, galima paaiškinti kai kuriuos keistus rusų kariuomenės veiksmus Rytų Anatolijoje.

Kai kurie autoriai teigia, jog sunkiai paaiškinamų rusų veiksmų užimtose Turkijos žemėse priežastis buvo neteisingi, neapgalvoti sprendimai, o dažnai jų iš viso nebuvo. Girdi, pats imperatorius, karo, kiti ministrai ir visi Peterburge gyveno Vakarų fronto reikalais ir visiškai nesuko galvos dėl Kaukazo, kur valdė Voroncovas-Daškovas. Deja, grafą jau karo pradžioje ligos prikaustė prie patalo, jis neįstengė tinkamai vadovauti ir leido kilti suirutei… Šitaip samprotaujama ieškant atsakymo į klausimą, kuris kadaise nė prisisapnuoti negalėjo: ar galėjo rusų kariuomenė (vadinasi, Rusija) užkirsti kelią armėnų genocidui? Deja, teigia vienas istorikas, kol Peterburgas galiausiai įvedė tvarką Kaukazo fronte, jaunaturkiai jau buvo spėję padaryti sunkiausius savo nusikaltimus…

Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą. Jame – apie armėnų teroristus.

Dėl Voroncovo-Daškovo, tai Nikolajus II jį mandagiai atstatydino iš Kaukazo vietininko ir armijos vyriausiojo vado postų 1915 metais, rudeniop. Kai kurie autoriai kalba apie laišką, kurį grafas pasiuntęs Ečmiadzino katolikui. Jame rašo rusus pervertinus armėnų tautos galimybes, politinę ir karinę galią. Trėmimai ir skerdynės, vykusios 1915 metų vasarą ir rudenį, buvo mirtini smūgiai armėnų reikalui. Ir dabar nėra prasmės svarstyti, kokia dalimi armėnų savanorių dalyvavimas kare lėmė armėnų tragediją. Tačiau karą prieš vyriausybę jie pradėjo anksčiau, prieš kelis dešimtmečius. Jos padariniai buvo armėnų išvarymas iš Turkijos. Tai yra siaubinga tiesa.

Rusų kulka muša į koją, armėnų – į širdį

Rusijos užsienio reikalų ministerijos parengtame Ministrų tarybai pranešime armėnų klausimu (1916) džiaugiamasi, jog lemtingąją valandą Turkijos armėnai ne tik nebuvo turkų pusėje, kaip to reikalavo jų pilietinė pareiga, tačiau dar ir subūrė daugiatūkstantines rinktines. Esą vienas jaunaturkių vadovų apibūdinęs jiems armėnų daromą žalą tokiais žodžiais: Rusų kareivio kulka muša mums į koją, o armėno kulka – į širdį. Dar primintas vieno žuvusio turkų karininko dienoraštyje rastas įrašas: Jeigu mūsų armėnai būtų ėję su mumis, būtume seniai sumušę rusus.

Iš karinių to meto pranešimų sužinome ir tai, kaip veikė atvykę ir vietiniai armėnų savanorių būriai rusų užimtose Turkijos vietovėse. Generolas Bolchovitinovas: ištisai naikina kurdų aūlų gyventojus, nežiūrėdami lyties ir amžiaus. Generolas Nikolajevas: daugelis armėnų gyventojų mūsų užimamoje Turkijos teritorijoje apsiginklavę seka įkandin mūsų kariuomenės, plėšdami ir smurtaudami prieš musulmonus. Tarsi apibendrindamas 1918 metų pavasarį rusų karininkas Tverdochlebovas savo dienoraštyje įrašė: Tuo metu, kai mes atvirame mūšyje kovojame su puolančiaisiais ir krūtine giname Erzerumą, už mūsų nugarų armėnai, šie kraujo ištroškę ir bailūs kovotojai dėl laisvės, jau pradeda bejėgių senių, moterų ir vaikų skerdynes, visiška nepaisydami, kad niekšingai apgaudinėja mus ir užsitraukia gėdą prieš visą pasaulį ne tik sau, tačiau daro gėdą ir rusų karininko vardui…

Tų pačių 1916-ųjų rudenį įvykusiame partijos „Vienijimasis ir pažanga“ kongrese (paskutiniame) Talatas sakė valstybę negalėjus likti abejinga armėnų keliamai grėsmei tuo metu, kai sprendėsi jos  likimas. Kariuomenės veikimą Rytų Anatolijoje trikdžiusias armėnų gaujas palaikė visi armėniškųjų rajonų kaimai. Patekusios į keblią padėtį, jos siųsdavo žinią apie tai kaimų gyventojams, ir šie, paėmę ginklus, saugomus bažnyčiose, skubėdavo joms padėti.

JAV kariuomenės atsargos karininkas, Jūros pėstininkų universiteto bendradarbis ir Tarptautinės tyrimų asociacijos narys Edvardas Dž. Eriksonas “Strateginių tyrimų žurnale“ (The Journal of Strategic Studies, 2005) gilinasi į turkų kariuomenės generalinio štabo pranešimus per pirmuosius tris karo su Rusija mėnesius. Juose kalbama apie grėsmę, kurią kelia ginkluoti armėnai 3-os ir 4-os armijų užimamuose baruose. Padažnėjo teroristinių aktų, tarp jų – sprogdinimų, nuo kurių žuvo taikių gyventojų ir vietinių valdininkų. Įsidėmėtina ši vieta: Armėnų patriarchas Konstantinopolyje perdavė  rusams karines paslaptis ir duomenis apie dispoziciją.

2002 metais JAV išėjo Samuelio Vimso knyga „Armėnija. „Krikščioniškosios“ teroristinės valstybės paslaptys“ (Samuel A. Weems, Armemia. Secrets of the „christian“ terrorist State). Suprantama, knyga („krikščioniškosios“!) susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Viename iš interviu autorius kalbėjo: Osmanų vyriausybės lyderiai netgi paprašė Armėnų bažnyčios vadovo padėti jiems sustabdyti armėnų sukilimą, priešingu atveju jie bus priversti pašalinti armėnus iš savo kariuomenės užnugario. Vyriausiasis armėnų šventikas atmetė šitą prašymą padėti… Rytų Anatolijos armėnai sumokėjo baisią kainą už tai, kad jų Bažnyčia atsisakė jiems padėti…

Argi paklusnumo ir kantrybės mokė Armėnų bažnyčia?

Rauda be galo

Amerikiečiai demografai Karolina ir Dastinas Makarčiai savo veikaluose teigia: Pirmojo pasaulinio karo metais Turkijos rytinėse provincijose žuvo beveik 600 tūkstančiai armėnų ir daugiau kaip 2,5 milijono musulmonų. Mūsų dienomis Anatolijoje tebeatrandama musulmonų bendro palaidojimo vietų; iš viso jų aptikta daugiau kaip 180. Rusijos armėnų dvasinis ganytojas, priekaištaudamas kitiems trūkstant drąsos pripažinti armėnų žudynes, šitai nutylėjo. Anot amerikiečių tyrėjų, karas Rytų Anatolijoje buvo vienas žiauriausių istorijoje, abi pusės patyrė didžiausias kančias ir todėl pats mėginimas nuspręsti, kas nukentėjo labiau, yra amoralus.

(Galima pridurti, kad Pirmojo karo metais Vokietijoje nuo bado ir jo sukeltų ligų mirė, kaip sako vieni, 400 tūkstančių žmonių, pasak kitų  – 760 tūkstančių. Turkijos ir Rusijos kaimynė Persija pasiskelbė šiame kare nepalaikanti nei vienos pusės, o nukentėjo nuo visų. Apie tai iki šių dienų europiečiai vengia garsiai kalbėti. Persijoje siautėjęs badas ir visa kita nusinešė 8-10 milijonų gyvybių, tai yra žuvo ir mirė apie pusė šalies gyventojų.)

Žinovai mums primena apie Turkijos nepriklausomos valstybės įkūrėjo Mustafos Kemalio (Atatiurko) ir jo vyriausybės vykdytą politiką „Taika namuose, taika užsienyje“. Turkijos vyriausybė pareiškė netrokštanti atsikovoti prarastų teritorijų: turkai gyvens žemėse, kurios joms liko. Apie prarastas teritorijas uždrausta rašyti vadovėliuose ir spaudoje. Uždrausta kaitinti keršto seniesiems priešams, taip pat ir armėnams, jausmus. Praeities skriaudų pamiršimo politika pasiteisino pačioje Turkijoje. Tačiau pasaulyje teliko girdimas Armėnijos balsas.

Tas pats generolas Bolchovitinovas perspėjo, kad žuvusių Vano pabėgėlių skaičių nustatyti labai keblu, o armėnų pranešimus apie daugybę aukų derėtų vertinti atsargiai – dėl armėnų polinkio išpūsti. Viename 1921–1937 metais Berlyne leisto „Rusų revoliucijos archyvo“ tomų (išėjo 22) spausdinamas „Slaptas Šiaurės Vakarų fronto pranešimas apie rusų padėtį Estijoje“. 1919-ųjų rudenį generolo Judeničiaus (kaip prisimename, vadovavo Turkiją okupavusiai Kaukazo armijai) vedamai armijai nepavyko užimti bolševikų valdomo Petrogrado, baltagvardiečiai buvo priversti atsitraukti į Estijos teritoriją, kur buvę sąjungininkai juos nuginklavo. Kartu su kariuomene atplūdo ir daugiau kaip 10 tūkstančių pabėgėlių iš Petrogrado gubernijos. Žiemą žmonės kentė šaltį ir badą, daug jų mirė nuo šiltinės.

Rusus ištikusios negandos mastą pranešimo autorius apibūdino tokiu palyginimu: jeigu tai būtų atsitikę su armėnais, tai visa Europa būtų pakraupusi nuo siaubo.

2018.04.23; 06:00

Ukrainos parlamento deputatė Nadija Savčenko, suimta pagal kaltinimą teroro akto ir valstybės perversmo rengimu, trims dienoms nutraukia bado streiką, kad ją būtų galima apklausti melo detektoriumi. Tai penktadienį žurnalistams pranešė jos advokatas Olehas Solovejus.

„Nadija sutiko trims dienoms nutraukti bado streiką, kad jos sveikatos būklė leistų ją patikrinti poligrafu“, – sakė teisininkas.

Pasak O. Solovejaus, jo ginamoji valgys tik tuos produktus, kuriuos leidžiama vartoti esant jos būklės, o balandžio 16-ąją dalyvaus apklausoje poligrafu. Jis neatmetė, kad procedūra, kuri buvo nutraukta penktadienį dėl jos blogos savijautos, kurios priežastis – suimtosios bado streikas, gali būti pradėta nuo pat pradžios.

Kaip pranešė penktadienį N. Savčenko sesuo Vira, nuo kovo 23 d. badaujančiai Nadijai diagnozuota tachikardija ir padidėjusi temperatūra, kurios neleidžia daryti korektiškų išvadų, ar jos atsakymai teisingi.

Kovo 23 d. N. Savčenko neteko deputato neliečiamybės ir buvo suimta. Pagal tyrėjų versiją, ji planavo teroro aktus Ukrainos parlamente ir vyriausybės pastatų kvartale. Jai gresia įkalinimas nuo penkerių metų iki gyvos galvos.

N. Savčenko buvo žinomiausia konflikto tarp Ukrainos kariuomenės ir prorusiškų separatistų Rytų Ukrainoje belaisvė. 2014 metais ji pateko į nelaisvę ir buvo išvežta į Rusiją, o į Ukrainą sugrįžo kaip nacionalinė didvyrė. Vėliau moteris tapo Ukrainos parlamento nare.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.15; 03:00