Typhoon. Wikipedija nuotr.

Sekmadienį Didžiosios Britanijos policija sulaikė du keleivius, kai Londono Stanstedo oro uoste nusileido lėktuvas, kurį skrydžio metu lydėjo naikintuvai „Typhoon“. Tai sekmadienį pranešė televizijos kanalas „Sky News“, remdamasis pareigūnais.
 
„Antiteroristinės tarnybos sekmadienio vakarą sulaikė du vyrus, remdamosi kovos su terorizmu įstatymo 7-uoju priedu“, – sakė kanalui Esekso grafystės policijos atstovas.
 
„Sky News“ duomenimis, sulaikytieji – 34 metų kuveitietis ir 48 metų Italijos pilietis. Jų lėktuvas atskrido į Jungtinė Karalystę iš Vienos.
 
Savo ruožtu leidinys „Daily Mail“ pranešė, jog Didžiosios Britanijos naikintuvai lydėjo keleivinį lainerį todėl, kad jame buvo rasta „įtartinų daiktų“, kurie kėlė „potencialią grėsmę“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.31; 02:00

Azerbaidžano vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Trečiadienį Prancūzijos ambasadorius Azerbaidžane buvo iškviestas į šalies URM, kur jam buvo pareikštas protestas dėl vandalizmo akto prieš Azerbaidžano diplomatinę atstovybę Paryžiuje. Tai pranešė ministerijos spaudos tarnyba.
 
„Liepos 14 d. buvo įvykdytas vandalizmo aktas prieš mūsų šalies ambasadą Prancūzijoje. Šis aktas, kurį, kaip spėjama, įvykdė grupė radikaliai nusiteikusių armėnų tautybės jaunuolių ir kuriam būdingi terorizmo elementai, šiurkščiai pažeidžia 1961 metų Vienos diplomatinių santykių konvenciją. Dėl šio incidento Prancūzijos ambasadorius Azerbaidžane buvo iškviesAzerbaidžano ambasadatas į URM, kur jam pareikštas protestas“, – sakoma pranešime.
 
Jame taip pat pažymima, jog Azerbaidžano ambasados ir konsulatai užsienio šalyse gavo instrukcijas, kad būtų atsargūs „turint omenyje radikalių armėnų organizacijų grasinimus“. Be to, URM paprašė atitinkamas užsienio šalių institucijas sustiprinti Azerbaidžano diplomatinių atstovybių apsaugą vadovaujantis Vienos konvencija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.16; 07:00

Donald Trump (Trampas). EPA – ELTA nuotr.

Iranas išdavė JAV prezidento Donaldo Trumpo ir dar 35 asmenų arešto orderius dėl generolo Qassemo Soleimanio nužudymo ir paprašė Interpolo pagalbos sulaikant kaltinamuosius, pirmadienį paskelbė Teherano prokuroras Ali Alqasimehras, pranešė naujienų agentūra „Fars“.
 
Irano revoliucinės gvardijos Kudso pajėgų vadą Q. Soleimanį JAV pajėgos nukovė sausio 3 d. įvykdyto antskrydžio Irake metu. Vašingtonas kaltino Q. Soleimanį organizavus Iranui palankių kovotojų išpuolius prieš JAV pajėgas regione, rašo „Reuters“.
Tūkstančiai iraniečių gedėjo per JAV antskrydį nukauto generolo Q. Soleimanio. EPA-ELTA nuotr.
 
Irano atstovas A. Alqasimehras teigė, kad arešto orderis išduotas kaltinant nužudymu ir teroristiniais veiksmais. Jo teigimu, Iranas paprašė, kad Interpolas išduotų „raudonąjį pranešimą“ – tarptautinį arešto orderį – D. Trumpui ir kitiems asmenims, kuriuos Iranas kaltina nužudžius Q. Soleimanį.
 
A. Alqasimehras sakė, kad į asmenų, kuriems išduoti arešto orderiai, yra įtraukti JAV karinių pajėgų ir civiliai pareigūnai, tačiau daugiau informacijos Irano atstovas neatskleidė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.30; 00:30

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sykį žymus, daug vertingų knygų apie Lietuvos istoriją parašęs intelektualas prisipažino, jog keletą mėnesių šalyje galiojęs karantinas jam nebuvęs skausmingas. Rašytojui malonesnė vienatvė nei žmonių susibūrimai. Net ir trumpiausi, nekalčiausi pašnekesiai bendraminčių ratelyje jį vargina. Kodėl? Esu privestas ne tik apsimesti, kad kolegoms rūpimi klausimai gyvybiškai svarbūs ir man, bet dar pats save diplomatiškai prievartauju prikąsti liežuvį, kad bičiuliams neprimesčiau savų temų.

Tik ko vertos diskusijos, kai pašnekovai vienas kito negirdi, kai net nenori girdėti?

Kodėl Turkija nesirūpina Baltijos šalių saugumu?

Deja, Pasaulis taip surėdytas, kad mes ne visada pajėgūs išvengti painių kryžkelių. Jei neperprasi oponento argumentų, pakenksi ne jam – pats apsijuoksi, pats pakliūsi bėdon.

Ši ne visuomet maloni taisyklė galioja tiek tarpusavyje besiginčijantiems kaimynams, giminėms, sutuoktiniams, bendradarbiams, tiek valstybėms, kurios pasmerktos nuolatinėms intrigoms, pykčiams, išdavystėms.

Puikiausias pavyzdys – kilę nesusipratimai dėl NATO aljansui priklausančios Turkijos elgiasio. Taip, visi žinome, kad „Turkija ir toliau blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai, nepaisant Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pernai gruodį pasiekto susitarimo su sąjungininkų lyderiais“. Gynybos plano angliškasis pavadinimas – „Eagle Defender“. Tai – lietuviškoje informacinėje erdvėje birželio mėnesį nuskambėjusi ELTOS citata.

Taip, Turkija pykstasi su JAV, Prancūzija. Birželio 17-ąją ELTOS paskelbtame tekste pabrėžiama: „Turkija nesutinka patvirtinti šių planų, nebent mes pripažintume PYD/PKK teroristiniais subjektais“, – sakė Prancūzijos gynybos korpuso pareigūnas, turėdamas omenyje Sirijos ir Turkijos kurdų grupes, kurias Ankara laiko pavojingais sukilėliais. „Mes sakome ne. Mes turime parodyti solidarumą su sąjungininkais rytuose, o šių planų blokavimas yra nepriimtinas“, – teigė pareigūnas“.

Turkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Taip, „NATO gynybos planai Baltijos šalims ir Lenkijai buvo parengti po to, kai 2014 m. Rusija aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį. Nors šie planai nėra susiję su Turkijos karine strategija Sirijoje, nesutarimai didina saugumo grėsmę visose NATO dalyse. Pagal NATO sutartį, vienos valstybės sąjungninkės užpuolimas yra laikomas viso Aljanso užpuolimu, o NATO turi parengusi karines strategijas visų valstybių narių gynybai“ (iš to paties birželio 17-ąją paskelbto ELTOS pranešimo).

Kaip patartumėte elgtis tarp politinių girnų patekusiai Lietuvai? Žinoma, oficialusis Vilnius galįs muštis į krūtinę taip karšai ir emocingai, kaip, sakykim, jaunoji klimato aktyvistė Greta Thunberg. Dar pienas mergaitei nuo lūpų nenudžiūvęs, o ji jau mananti, kad įgijo dieviškąją galią visus aplink esančius mokyti gyvenimiškųjų tiesų.

Lietuvoje taip pat netrūksta karštų galvų, šaukiančių, esą Turkiją derėtų išmesti iš NATO.

Gal Turkija verta, kad ją Briuselis ištrenktų iš Aljanso. Gal taip kada nors ir nutiks. Jei žvelgsime atidžiai, matysime, jog NATO aljanse esama daug narių, kurias derėtų išspirti lauk – dėl nemokamų 2 proc. nuo BVP, dėl atkakliai tiesto Nord Stream 2, dėl Rusijai mėgintų parduoti Mistral karo laivų. Tarp išmestųjų turėtų būti ir mano Tėvynė Lietuva. Juk Lietuva daug metų mokėjo žymiai mažesnę sumą į NATO aljanso kasą, nei buvo sutarta pasirašant stojimo dokumentus, o Turkija, garbė jai už tai, niekad niekur net neužsiminė, jog Lietuvą, kaip ir kitas per daug taupančias „gudruoles“, vertėtų išprašyti iš garbingos kompanijos.

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Įžvalgi, sumani, bent keletą ėjimų į priekį šachmatų lentoje matanti diplomatija šiuo konkrečiu atveju pirmiausia turėtų pasidomėti ne turkiškomis, o savomis klaidomis. Jei nenorime būti panašus į savo neklystamumu patikėjusią aikštingąją klimatos aktyvistę, oficialusis Vilnius privalo nuoširdžiai paklausti oficialiosios Ankaros: ką mes blogo jums padarėme? Tokį pat klausimą oficialiąjai Turkijos valdžiai turėtų pateikti ir oficialusis Vašingtonas bei oficialusis Paryžius.

Nuoširdus domėjimąsis, kaip, kodėl ir kiek sykių NATO aljanso šalys įžeidė Turkiją, reikalingas ne tam, kad pultume aklai puoselėti kiekvieną turkišką užgaidą. Mums nereikia, kad turkai užsiliptų mums ant galvų. Atsikvošėjimas reikalingas tik tam, kad taptų lengviau ieškoti kompromisų, leidžiančių išsaugoti NATO vienybę.

Tačiau ar įmanomas nuoširdus pokalbis, jei Turkijai net neleidžiama išsižioti apie patirtas nuoskaudas? Turkija – ne Rusija. Jei Baltijos šalys, įskaitant visą Rytų Europą, taip pat Ameriką, Didžiąją Britaniją, senų seniausiai perkando tikrąją Kremliaus politiką, tai Turkijos, buvusios Osmanų imperijos, reikalų mes taip gerai išmanome, kad galėtume drąsiai mojuoti kardu, kas – juoda, o kas – balta.

Europietiškas egoizmas

Lietuviams nekenktų bent akimirkai įsivaizduoti tapus turkais. Štai tada, pamačius save turko kėdėje, migla, neleidžianti įžvelgti tikrųjų trinties priežasčių, iškart išsisklaidytų. Jei aš būčiau Turkiją mylintis turkas, agituočiau savąją valdžią pasitraukti iš NATO aljanso ir daugiau nebeklibinti Europos Sąjungos durų rankenos. Prabėgo keletas dešimtmečių, o Briuselis su Strasbūru vis nepriima Turkijos į savo šeimą. Tikriausiai protinga taktika, žvelgiant iš Briuselio, Strasbūro, net ir Vilniaus dangoraižių, nes ilgainiui Europoje dominuotų turkai. Ir vis tik leiskite gūžščioti pečiais, kodėl tada Turkija privalo itin rimtai domėtis tiek politiniu, tiek kariniu Europos saugumu?

Europos Sąjungos lyderiai ignoruoja Turkijos prašymus dėl narystės ES (sugalvoja naujų ir naujų trukdžių – esą jau tuot tuoj priims, tik dar reikėtų pasitemti demokratijos srityje). Šventa teisė reikalauti demokratijos. Demokratija – būtina kaip oras, kaip vanduo. Tačiau kodėl Europa trokšta, kad turkai vardan jos rizikuotų savo karių gyvybėmis? Briuselis primygtinai liepia, kad turkai savo žemėse sulaikytų į Europą iš Afrikos ir kitų kontinentų plūstančius pabėgėlius, kitaip Europa, matot, ims dusti nuo atvykėlių gausos. Bet kam Turkijai šis galvos skausmas, jei Briuselis neįsileidžia Turkijos į savo šeimą?! Vietoj pilnateisės narystės jai numetami doleriai. Briuselis įsivaizduoja, kad Turkijai tų milijonų ar milijardų – užteks. Turkijai nebeužtenka. Jei būčiau Turkijos pilietis, sakyčiau: man nusibodo vienpusė draugystė.

Amerikietiški nesusipratimai

Kita labai svarbi pastaba. JAV įsiutusi, kam Turkija perka ginklus ne iš Amerikos, kodėl susigundė Rusijos vilionėmis. Amerika turi teisę įsižeisti. Aš, būdamas lietuviu, taip pat įsižeidžiau – kodėl Ankara mano mylimos ir gerbiamos Amerikos priešlėktuvinės gynybos ginklus iškeitė į rusiškus? Bet jei pripažįstame Amerikos teisę supykti, pripažinkime ir Turkijos teisę įsižeisti. Mano supratimu, turkai privalo įsižeisti: kodėl JAV palaiko turkų priešus kurdus, kodėl JAV ignoruoja turkų reikalavimą PYD/PKK pripažinti teroristiniais subjektais? Vienybės klausimas turėtų rūpėti visiems – ne tik Turkijai.

Donald Trump. EPA-ELTA foto

JAV – ne šventa karvė. Amerika – nuodėminga. Būdamas turkas, aš tvirtinčiau, kad Amerika neverta pasitikėjimo, nes ji kadaise garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į tai, jog Kijevas atsisakytų atominio ginklo. Bet ar šį savo pažadą ištęsėjo? O jei vieną pažadą pamynė, kokias garantijas turime, kad nepamins ir antrojo, trečiojo?

O kaip, leiskite paklausti, oficialusis Vašingtonas pasielgė, kai Turkija, neapsikentusi oro erdvę nuolat pažeidžiančių rusų naikintuvų, vieną iš jų numušė? Tai, beje, itin svarbus argumentas. NATO privalėjo ginti Turkiją visomis keturiomis, kad Vladimiras Putinas bijotų net Turkijos pusėn žvilgtelėti. Bet NATO tepaskelbė keletą aptakių, atsargių rezoliucijų, labiau priekaištaujančių Ankarai, nei Kremliui. Štai Turkijai nieko kito ir neliko: jei NATO tik taip tepadeda, ieškosime kitų draugų.

Mano mylima ir gerbiama Amerika, žinoma, kvailai pasielgė ir pripažindama 1915-uosius metus buvus „armėnų tautos genocidu“. Turiu omenyje paskutinįjį atvejį, kai net vienas JAV politikas prisipažino: jei Turkija nebūtų atsukusi nugaros mūsų priešlėktuvinės gynybos ginklams, nebūtume genocido pripažinę. Tik ar taip elgtis – padoru? Tiesos ir teisingumo siekis turėtų būti svarbesnis nei noras įgelti oponentui.

Prancūziškas akibrokštas

Keistai elgiasi ir Prancūzija. Ji pripažino 1915-uosius esant „armėnų tautos genocidu“. Bet šis žingsnis abejotinas jau vien dėl to, kad Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neatvėrusi savų archyvų. Todėl brėžti kategorišką vertinimą daugiau nei šimto metų senumo tragedijai dar anksti. Palaukime, kol oficialusis Jerevanas į savo slaptuosius archyvus įsileis visus istorikus, tyrinėtojus, mokslininkus.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius – teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Jei būčiau turkas, Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono paklausčiau, kodėl oficialusis Paryžius taip nuoširdžiai rūpinasi „armėniškojo skausmo įmamžinimu“ ir taip vangiai, nenoriai, atmestinai savo aikštėse, skveruose, gatvėse įamžina nuo armėnų teroristinių organizacijų Prancūzijos teritorijoje vos prieš kelis dešimtmečius žuvusiųjų turkų diplomatų atminimą? Ar Paryžiuje stovi bent vienas paminklas, pagerbiantis turkų diplomatus, kuriuos Prancūzijoje visai neseniai nužudė ASALA, Dašnakcutiun ir Gnčak smogikai? Gal prancūzai taip apgirto nuo vyno, kad jau nebesusigaudo, kas – tikrieji jų partneriai?

Lietuviškas nesusigaudymas

Jei būčiau Turkijos pilietis, priekaišaučiau ir Lietuvai: liūdniausia net ne tai, kad jūs, lietuviai, Seime specialia rezoliucija pripažinote 1915-uoius metus esant armėnų tautos genocidu (kolegė Irma Ąžuolė vienoje iš slaptai.lt publikacijų pastebėjo, jog dėl rezoliucijos balsuota pustuštėje salėje Naujųjų metų švenčių išvakarėse), o todėl, kad, prieš palaimindami rezoliuciją, net nesiteikėte išklausyti oficialiosios Ankaros argumentų, nepareiškėte net menkiausio noro padirbėti Turkijos archyvuose. Jūs į Mokslų Akademiją įsileidžiate Armėnijos, kuri nėra jūsų sąjungininkė NATO aljanse, ambasadorių, o štai Turkijos, kuri yra jūsų sąjungininkė NATO aljanse (Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę) ambasadoriui paskutinę minutę uždraudėte įžengti į Mokslų Akademiją, užtrenkėte duris turkų tyrinėtojams. Būdamas turkas garsiai šaukčiau – tegul lietuvius nuo šiol saugo armėnų kariai…

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20 diena. Nuotraukoje užfiksuota vieta, kur nuo armėnų teroristų rankų žuvo turkų diplomatas Erdoganas Ozenas

Žinoma, NATO vadovybei skirtingi požiūriai į istoriją, ekonomiką, demokratiją – nė motais. Briuseliui svarbiausia karinė jėga, karinė vienybė. Bet būtume primityvūs politikai, jei manytume, jog Aljanso vienybė susideda tik iš karinių elementų.

Neatmetu galimybės, jog Baltijos šalių gynybos planai blokuojami Kremliui metus milžiniškas diplomatines, žvalgybines, finansines pastangas. Tik aš neraginčiau Turkijos išmesti iš karinio aljanso. Elgčiausi priešingai – girčiau ją už tai, kad, nepaisant visų nesusipratimų, ji vis dar tebėra kartu su mumis. Juk vieną gražią dieną, nusispjovusi į mūsų ne itin garbingus gudravimus, ji pati sumanys trauktis į šoną. Štai tada iškart suprastume, kodėl Europai reikalinga vieną iš stipriausių kariuomenių turinti valstybė.

Taip jau tas gyvenimas surėdytas – tik ką nors praradę suvokiame, kaip vis tik buvo gera turėti.

Ką žinome apie „Dašnakcutiun“?

Šiuo metu Lietuva, siekdama geresnių santykių su Turkija, galėtų padaryti bent vieną teisingą, didelių investicijų nereikalaujantį darbą – apvalyti lietuviškas internetinių enciklopedijų versijas nuo tendencingų antiturkiškų tekstų. Išmesti armėniškųjų tiesų neraginu. Tiesiog ten, kur surašyti vien Jerevanui palankūs pasakojimai, turėtume pridėti ir turkiškas bei turkų brolių azerbaidžaniečių versijas. Kad nebūtų vienpusiško tendecingumo – armėniškosios pastabos išdėliotos išsamiai, smulkiai, o turkiškojo ir azerbaidžanietiškojo požiūrio – nė eilutės.

Paimkime kad ir žodį „Dašnakcutiun“. Peržiūrėjau, kas apie šią organizaciją rašoma lietuviškosiose enciklopedijų versijose ir pastebėjau daug akį badančių tendencingumų.

Žodį „Dašnakcutiun“ pasirinkau neatsitiktinai. Prieš keletą metų teko keliauti po Azerbaidžaną. Svečiavausi ir 2012-2013-aisiais Guboje pastatytame „Memorialiniame genocido komplekse“. Ten svečiavasi ne vienas – su istoriku Algimantu Liekiu. Štai ką sužinojome apie „Dašnakcutiun“.

Dašnakų emblema

1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei Baltijos šalims. Azerbaidžanietišką laisvės troškimą bolševikai paskandino kraujo jūroje. Ne vien bolševikai gviešėsi užkariauti šią šalį. Bolševikams noriai talkino teroristinė grupuotė „Dašnakcutiun“. 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai drauge su armėnų teroristiniu judėjimu „Dašnakcutiun“ siautėjo visame Azerbaidžane.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Gubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Guboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Guboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Guboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje.Tačiau ypač žiauriai Azerbaidžano priešai elgėsi Guboje.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Gubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

Nepaisant itin nepalankių aplinkybių azerbaidžaniečiai vis tik rinko, kaupė, analizavo žinias apie netektis. Tuometiniai Azerbaidžano politikai stengėsi užfiksuoti visus praradimus. Tekstus apie antiazerbaidžanietiškus pogromus vertė į Europos tautų kalbas. Tiesiog gyvybiškai svarbu buvo Vakarų visuomenei kuo plačiau, išsamiau ir objektyviau papasakoti apie tai, kas nutiko Azerbaidžano miestuose ir kaimuose. Mat „Dašnakcutiun“ ir bolševikų propaganda dėl 1918-aisiais pralieto kraujo begėdiškai melavo: jokių žudymų, jokių etninių valymų, jokių išpuolių prieš vietinius gyventojus!

Gubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Bet visko paslėpti okupantams nepavyko. Štai kaip 1918-ųjų įvykius įvertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:

„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Štai kodėl Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių azerbaidžanietiškos istorijos puslapių.

Beje, azerbaidžaniečių istorikams sovietmečiu gilintis į šią temą ilgai neleista. Domėtis 1918-ųjų netektimis azerbaidžaniečiai galėjo tik po 1991-ųjų metų – subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai šalis vėl tapo nepriklausoma ir laisva.

2007-aisiais būta rimto lūžio istoriniuose tyrinėjimuose. Būtent tais metais Gubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais rengtas baudžiamąsias akcijas. Ištyrus masines kapavietes Gubos regione Azerbaidžano vadovybė toje teritorijoje įkūrė įspūdingą muziejų, kurį teko matyti savo akimis.

Labai panašiai „Dašnakcutiun“ vertina ir Turkija. Bet ar lietuviškosiose enciklopedijose apie tai rašoma?

Beje, jose nerasite ir užuominos apie Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos išleistą enciklopediją „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Šioje knygoje gausu pasakojimų apie ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun organizacijų turkams ir azerbaidžaniečiams padarytas skriaudas.

Lietuviškosiose enciklopedijose apie šią enciklopediją – nė menkiausos užuominos! Nė žodelio!

O paskui stebimės, kodėl Turkijai nerūpi Baltijos šalių gynybos planai…

2020.06.29; 06:00

Xi Jinpingas: niekas negali nurodinëti Kinijai. EPA-ELTA nuotr.

Kinija įkurs Honkonge „nacionalinio saugumo agentūrą“, kuri prižiūrės neramumams kelią užkirsiančio įstatymo įgyvendinimą, šeštadienį pranešė valstybinė žiniasklaida.
 
Naujasis įstatymas bus viršesnis už jau galiojančius ir galimai jam prieštaraujančius Honkongo įstatymus, reportaže, kuriame detaliai aptariamos įstatymo projekto detalės, pranešė naujienų agentūra „Xinhua“.
 
Agentūra reportažą paskelbė pasibaigus Pekine vykusiam Kinijos įstatymų kūrimo komiteto susitikimui. Jo metu buvo aptariamas įstatymų projektas, kuriuo siekiama sunaikinti pusiau autonominį miestą supurčiusį prodemokratinį judėjimą.
 
Honkongo saugumo agentūrai vadovautų miesto vadovė, kuri būtų įgaliota veikti siekiant pašalinti saugumo grėsmes.
 
„Xinhua“ skelbė, kad įstatymas kriminalizuotų pavojų saugumui keliantį „kurstymą, valdžios galios nuvertimą, terorizmą ir slaptą susivienijimą su užsienio pajėgomis.“
 
Agentūra pranešė, kad Nacionalinio Liaudies Kongreso nuolatinis komitetas įstatymą „priims netrukus“.
 
Prieštaringai vertinamas nacionalinio saugumo įstatymas sukėlė tarptautinį nerimą, kadangi manoma, kad bus apribotos paskutinės miesto laisvės.
 
Įstatymo priėmimas skubos tvarka mieste sukėlė nuogąstavimų, kad pamažu atkeliauja žemyninėje Kinijoje naudojamos politinės represijos.
 
Įstatymo projekte numatoma, kad jei Honkongo įstatymai prieštaraus būsimam įstatymui, aiškinimo galią turi Pekino nuolatinis komitetas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.21; 02:00

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Vienas iš pagrindinių Lietuvos Prezidento veiklos uždavinių – užsienio politika.

Tiesa, jei Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šiandien ypatingai daug dėmesio skiria sveikatos problemoms, tai nereiškia, kad jis dubliuoja Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pareigas. Juk situacija dėl siautėjančio koronaviruso – išskirtinė. Būtų keista, jei Prezidentui nerūpėtų, daugėja ar mažėja susirgimų dėl COVID-19. Jei Prezidentas smulkmeniškai domisi šalies ekonomika, – taip pat nėra blogai. Mat padėtis – ypatinga. Lietuva dar niekad nebuvo patekusi į tokią sudėtingą padėtį. Domėdamasis verslo perspektyvomis šalies vadovas nedubliuoja premjero Sauliaus Skvernelio pareigų.

Ir vis dėlto Lietuvos vadovui nederėtų užmiršti, kad jam netinka itin smulkmeniškai ir juolab – itin dažnai gilintis į medicinos ar ekonomikos reikalus. Prezidentui galvą pirmiausia turėtų skaudėti dėl kitų klausimų.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Štai daugiau dėmesio skirti chaosui, kilusiam Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, – sveikintina iniciatyva. Štai rūpintis užsienio politika, pavyzdžiui, birželio 18 dieną numatyto Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių lyderių viršūnių susitikimo sėkme, – ne tik gražu, prasminga, bet ir pragmatiška. Per pastarąsias dvi savaites surengti konferenciniai pokalbiai su Baltarusijos, Ukrainos, Sakartvelo, Armėnijos, Moldovos ir Azerbaidžano lyderiais, – neabejotinai sveikintinas sumanymas. Juk kitų ES šalių prezidentai, regis, tokiais pokalbiais negali pasidžiaugti.

Tik vėl – pokalbis nelygu pokalbiui. Galima pilstyti iš tuščio į kiaurą keičiantis vien gražiais žodeliais arba rimtai nagrinėti skaudžias temas. Dabar, kai jau atidžiai perskaityti visi Prezidento Komunikacijos grupės išplatinti pranešimai apie Gitano Nausėdos diskusijas su Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių prezidentais Aliaksandru Lukašenka, Ilhamu Alijevu, Volodymiru Zelenskiu, Solome Zurabišvili, Igoriu Dodonu ir Armenu Sarkisianu, – įmanoma susidaryti bent paviršutinišką įspūdį, kokie akcentai pasirinkti.

Ar prezidentas G.Nausėda nepadarė klaidų, rinkdamasis temas? Sakykim, ar buvo teisinga, kalbantis su Moldovos prezidentu Igoriu Dodonu, neužsiminti apie Padniestrės žaizdą?

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Taip pat visiems puikiai žinoma, kad problematiškiausia Rytų partnerystės programoje dalyvaujanti šalis – Armėnija. Ji vienintelė iš šio šešeto elgiasi agresyviai – iki šiol okupavusi apie 20 proc. kaimyninės šalies žemių. Turiu omenyje iš Azerbaidžano maždaug prieš du dešimtmečius jėga atplėštą Kalnų Karabachą. Oficialusis Jerevanas iki šiol begėdiškai ignoruoja visos tarptautinės bendruomenės, įskaitant NATO ir ES šalis, nuomonę, jog Kalnų Karabachą privalu grąžinti Azerbaidžanui. Tokios tarptautinės taisyklės.

Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Tačiau šiuo metu neteisėtai Kalnų Karabachą administruojančios jėgos demonstratyviai rengia pompastiškus rinkimus, kurių nepripažįsta Vakarai, skelbia stebuklines pasakas, esą Kalnų Karabache gyvenanti kažin kokia išskirtinė tauta, turinti teisę atsiskirti nuo Azerbaidžano, nuolat apšaudo azerbaidžaniečių karius pasienio ruožuose, neleidžia maždaug milijonui azerbaidžaniečių pabėgėlių grįžti į gimtuosius namus, viešai, oficialiai nepasmerkė savo teroristinių organizacijų, sakykim, ASALA, kurios 1973 – 2002 metais rengė kruvinus teroro aktus Europos, JAV ir Australijos miestuose (235 teroro aktai, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas į gyvybę, paimti 105 įkaitai).

Žvelgiant priekabiai net Baltarusija – mažiau problemiška šalis nei Armėnija. Jei oficialusis Minskas ir neteisingai pasielgė, statydamas Astravo atominę jėgainę vos už keliolikos kilometrų nuo Baltarusijos – Lietuvos sienos, jis atominę elektrinę vis tik pastatė savo žemėje. Baltarusija šiuo metu nėra užgrobusi nė pėdos svetimų žemių. Taip pat – ir Ukraina, Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova.

Vienintelė Armėnija elgiasi agresyviai, iššaukiančiai – tarsi būtų mažytė Rusija. Būtent ji, prisidengdama Rusijos karine galia (Giumri mieste ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė), jau keletą dešimtmečių šantažuoja savo kaimynę – Azerbaidžaną.

Kalbantis su Armėnijos vadovais – visa tai privalu žinoti. Ar Lietuvos Prezidentas G.Nausėda, rengdamas konferencinius pokalbius su Jerevanu ir Baku, turėjo tai omenyje?

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Nežinau, nesu tikras. Štai Baltarusijos prezidentui A.Lukašenkai jis priminė, jog Lietuva turi kategoriškai neigiamą požiūrį į Astravo AE. O va Armėnijos prezidentui A.Sarkisianui nepriminė, jog Armėnija privalo paklusti Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms pasitraukti iš Kalnų Karabacho. Apie šią tarptautinės bendruomenės nuostatą – nė žodžio.

Austrijos sostinė Viena, kur 1984 metų birželio 20 dieną armėnų teroristai surengė išpuolį prieš Turkijos diplomatą Erdoganą Ozeną

Bent jau tokią nuomonę leidžia susidaryti oficialiai paskelbti Prezidento Komunikacijos grupės panešimai apie pokalbius (visi pranešimai publikuoti portale slaptai.lt) su Baku ir Jerevanu.

Perskaičius Prezidento komunikacijos pranešimus, įsidėmėjau ir daugiau keistų nutylėjimų. Pavyzdžiui, G.Nausėda tvirtino, jog Lietuva remia tiek Sakartvelo, tiek Ukrainos teritorinį vientisumą. G.Nausėda taip pat tvirtino esąs susirūpinęs dėl Ukrainos ir Sakartvelo saugumo bėdų, kurias kelia karinės Rusijos pajėgos. O pranešime, paskelbtame po pokalbio su I.Alijevu, neradau akcento, jog Lietuva remia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jog Lietuva susirūpinusi Kalnų Karabacho ateitimi.

Igoris Dodonas. Presedinte.md nuotr.

Jei tokie žodžiai pokalbio metu buvo ištarti, bet tiesiog nepateko į pranešimus, – viena. Bet jei G.Nausėda apie tai nė neužsiminė, kalbėdamasis su prezidentu I.Alijevu, – ar tai nėra klaida? Kalbėtis su Azerbaidžano vadovais nepaklausiant jų bent jau apie iš Kalnų Karabacho išvytų azerbaidžaniečių pabėgėlių likimus, – netaktiška.

Norėdamas sužinoti, ar tikrai pokalbiai su Azerbaidžano ir Armėnijos lyderiais klostėsi taip, kaip aprašyta oficialiuose pranešimuose, nusiunčiau Prezidentūros Komunikacijos grupei keletą klausimų.

Štai jie:

1.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, prieš keletą dienų kalbėdamasis dėl Rytų partnerystės reikalų su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu, pareiškė paramą Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, t.y. ar pabrėžė, kad Lietuva remia Azerbaidžano pastangas susigrąžinti Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų, kurie šiuo metu okupuoti svetimų pajėgų; taip pat – ar domėjosi, kaip šiuo metu gyvena iš Kalnų Karabacho išvyti azerbaidžaniečių pabėgėliai?

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis dėl Rytų partnerystės problemų su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu, domėjosi, kada Armėnija įvykdys tarptautinės bendruomenės reikalavimus – patrauks karines pajėgas iš Kalnų Karabacho, t.y. kada Jerevanas grąžins Azerbaidžanui šiuo metu neteisėtai administruojamą regioną?

3.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis dėl Rytų parnerystės reikalų su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu, teiravosi, kada oficialusis Jerevanas žada atsisakyti Rusijos karinės bazės, dislokuotos Giumri regione, paslaugų?

Kol kas – tylu. Jokio atsakymo.

2020.05.01; 10:00

Per šaudynes Hanau mieste žuvo vokiečių, turkų, bulgarų, rumunų, bosnių ir afganų kilmės žmonės. EPA-ELTA nuotr.

Devyni per šaudynes Vokietijos Hanau mieste žuvę žmonės yra vokiečių, turkų, bulgarų, rumunų, bosnių ir afganų kilmės, nurodė Heseno žemės kriminalinė policija. Išpuolis laikomas teroristiniu.
 
Pasak tyrėjų, aukos buvo imigrantų kilmės. Trys aukos turėjo Vokietijos pilietybę, dvi – Turkijos, viena auka – Bulgarijos, viena – Rumunijos, vienas žuvęs asmuo buvo kilęs iš Bosnijos, o paskutinioji auka buvo Vokietijos ir Afganistano pilietis.
 
Išpuolio metu buvo sužeisti dar penki žmonės.
 
Devynis žmones nušovęs vyras grįžo namo, tada nužudė 72 metų amžiaus savo motiną vokietę ir nusišovė pats. Jam buvo 43-eji. Šalia įtariamojo kūno rastas ginklas.
 
Užpuolikas įvardijamas kaip Vokietijos pilietis Tobias R.
 
Šaudynės prasidėjo trečiadienį apie 22.00 val. vietos laiku. Pirmuoju taikiniu tapo kaljano baras Hanau mieste. Vokietis šaudynes pratęsė kavinėje, esančioje už 2,5 km nuo pirmosios šaudynių vietos.
 
Policijai pavyko identifikuoti užpuoliką, gavus informacijos iš liudininkių ir peržiūrėjus stebėjimo kamerų įrašus.
 
Tyrėjai šiuo metu aiškinasi, ar kas nors kitas žinojo apie išpuolį ir padėjo jį organizuoti.
 
Anksčiau Tobias R. savo interneto svetainėje skelbė įvairius vaizdo įrašus ir prieš imigrantus nukreiptus manifestus. Jis teigė, kad žmonės iš daugiau kaip 20 šalių, tarp kurių Turkija ir Izraelis, „turėtų būti sunaikinti“.
 
„Jei būtų mygtukas, kurį galėčiau paspausti, kad tai įvyktų, nedelsiant jį paspausčiau“, – tvirtino jis.
 
Buvę jo kolegos pasakojo, kad niekam nebuvo paslaptis, jog Tobiaso R. pažiūros „buvo ypač rasistinės“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.22; 06:20

Didžiosios Britanijos policija teigia, kad incidentas Londono mečetėje, kurio metu peiliu sužalotas vyresnio amžiaus vyras, nėra susijęs su terorizmu. Vyro patirti sužalojimai nekelia pavojaus jo gyvybei.
 
„29 metų amžiaus vyras, kuris, kaip manoma, dalyvavo pamaldose, buvo sulaikytas mečetėje, įtariant pasikėsinimu nužudyti. Šiuo metu nemanoma, kad incidentas susijęs su terorizmu“, – nurodoma Londono policijos pareiškime.
 
Pasak Londono centrinės mečetės, kurioje ir įvyko užpuolimas, užpuoliką sutramdė susirinkę maldininkai, kol į įvykio vietą atvyko policija.
 
Socialinėje žiniasklaidoje paskelbtose nuotraukose iš įvykio vietos matomas ant žemės gulintis baltaodis vyras su raudonos spalvos bluzonu ir policininkai uždeda jam antrankius. Netoli įtariamojo gulėjo nedidelis peilis.
 
Incidento metu sužalotas mečetės tarnautojas – muedzinas. Jo sužalojimai sunkūs, bet pavojaus gyvybei nekelia. Vyras gydomas ligoninėje.
Vieno liudininko teigimu, užpuolikas dūrė aukai į kaklą.
 
 „Taip siaubinga, kad tai turėjo atsitikti, ypač maldos namuose. Mintimis esu su auka ir visais nukentėjusiais“, – reaguodamas į užpuolimą, sakė Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.21; 00:30

Česlovas Iškauskas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Prieš keletą dienų vienas kolega tėškė tiesiai šviesiai: Sirija elgiasi kaip prostitutė. Kaip žinome, tai seniausia profesija pasaulyje (beje, antra po jos – žurnalistika…).

Kodėl ši šalis – viena seniausių pasaulio civilizacijų, klestėjusi su Senovės Egiptu ir Mesopotamija, – dabar vadinama kitų, stipriųjų valstybių, pirmiausia Rusijos, sugulove? Turiu galvoje ne tik karą, kurį ten, antikinius laikus menančiuose Vidurio Rytuose kariauja didžiosios imperijos, bet ir Damasko elgesį, vertinant šimtmečio senumo istoriją.

Štai pavyzdys.

Nauja konflikto kibirkštis

Prieš keletą dienų Sirijos parlamentas vienbalsiai priėmė rezoliuciją, pripažįstančią masines armėnų žūtis Pirmojo pasaulinio karo laikais genocidu. Taip smogtas dar vienas smūgis Turkijai, su kurios pajėgomis Sirijos kariuomenė keletą kartų susidūrė Idlibo provincijoje. Neabejojama, kad šis parlamento sprendimas dar pakaitins įtemptus Damasko ir Ankaros santykius.

Rezoliucijoje tvirtinama, kad „armėnai, asirai ir kitos tautos, įeinančios į sirų naciją, tapo etninio valymo, tikslingų pjautynių ir genocido aukomis“. Parlamento pirmininkas Hamidas Sabbagas buvo dar atviresnis: „Dabar mes matome Turkijos agresiją, kuri remiasi rasistine Osmanų ideologija“. Jis sakė, kad armėnų genocidą vykdė „Erdogano protėviai“.

Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.

Ankara apkaltino Damaską veidmainiavimu. Turkijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame sakoma: „Ši rezoliucija rodo veidmainiškumą režimo, kuris daugelį metų vykdė savo tautos žudynes, iš savo namų išvijo milijonus žmonių ir prieš juos naudojo cheminį ginklą“.

R. T. Erdoganas apkaltino ir Rusiją, kuri vykdė antpuolius prieš taikius Idlibo gyventojus. Jis pareiškė, kad Turkija jėga užtikrins paliaubas Idlibe ir baus tuos, kurie jas pažeidžia.

Armėnai vykdė lėtinį turkų genocidą

Parlamento sprendimas eilinį kartą rodo, kad Sirija tėra žaisliukas – kad neišsireiškus šiurkščiau! – Rusijos rankose. Net nesigilinant į karo šioje šalyje subtilybes, akivaizdu, kad Maskva, kuri globoja marionetinį Armėnijos režimą, diktuoja Damaskui žaidimo sąlygas.

Turkija nepripažįsta termino „genocidas“, kai vertinami 1915 m. įvykiai. Tiesa, tų metų balandžio 24 d. (kai kur ji paskelbta Armėnų genocido aukų atminimo diena) Stambule žuvo apie 800 vietinių armėnų inteligentų, o abipusio konflikto metu – iki pusantro milijono, o Ankaros nuomone, penkis kartus mažiau. Bet šių žudynių jokiu būdu negalima vadinti armėnų genocidu, nes konflikte dalyvavo ir milžiniškus nuostolius patyrė abi pusės. Dar daugiau: vos keli mėnesiai iki įvykių Stambule panašūs teroristiniai veiksmai vykdyti prieš osmanų etnines grupes.

Faktai rodo, kad iki tol jau geroką šimtmetį – nuo 1815 m. – Osmanų imperijoje vyko armėnų sukilimai ir buvo išžudyta dešimtys tūkstančių turkų. Tuomet vyriausybė nuolat informavo aukšto rango armėnų atstovus, kad ji imsis būtinų priemonių, jei armėnai toliau žudys turkus. Deja, armėnų sukilėliai įspėjimą ignoravo, toliau puldinėjo beginkles turkų moteris ir vaikus. 1915 m. balandžio 24 d. vyriausybė dėl minėtų nusikaltimų uždarė armėnų komitetus ir areštavo – nenužudė ar išžudė, o suėmė ir vėliau ištrėmė – daugiau kaip 2300 šių organizacijų vadovų. 

XVIII a. prasidėjęs armėnų nacionalizmas per šimtmečius tapo gana agresyvus. Jam pateisinti sugalvota pseudoistorija, neva armėnai yra viena pirmųjų pasaulio tautų ir yra ne indoeuropiečiai (kad armėnai indoeuropiečiai, įrodyta jau senokai), turintys savo pradininką Haiką, t.y. išskirtinė tauta, todėl ją reikia ginti ir užtarti.

Genocido apibrėžimas netinka

Portalas Slaptai.lt ne kartą rašė, kad konfliktas Pirmojo pasaulinio karo metais neatitinka genocido apibrėžimo, kuris priimtas Jungtinių Tautų konvencijos 2-ajame straipsnyje, teigiančiame, jog „tai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar dalinai išnaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią“. Turkija pripažįsta, kad armėnai masiškai nukentėjo nuo žiauraus elgesio, tačiau neigia, kad buvo siekiama šią grupę sunaikinti. Nebuvo planuotų ir sistemingų veiksmų prieš armėnus, o jie persekiojami ir tremiami buvo už armėnų teroristinių organizacijų ardomąją veiklą. Be to, dėl vykdytų žiaurumų keli aukšto rango osmanų pareigūnai buvo nuteisti dar 1919-1920 m.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Beveik trys dešimtys šalių, kur, beje, yra skaitlinga ir įtakinga armėnų diaspora (pavyzdžiui, Prancūzijoje), nusikaltimus prieš armėnus yra įvardijusios genocidu. BNS teigimu, iki 2019 m. spalio tokios valstybės buvo: Argentina, Austrija, Belgija, Bolivija, Brazilija, Čilė, Čekija, Kanada, Kipras, Danija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija, Libanas, Lietuva, Lenkija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Paragvajus, Portugalija, Rusija, Slovakija, Švedija, Šveicarija, Vatikanas, Venesuela ir Urugvajus. Pernai spalį prie jų prisijungė JAV, priėmusios atitinkamą Atstovų rūmų rezoliuciją, anksčiau – Europos Parlamentas ir kt. Beje, kol buvo svarstomas Turkijos narystės ES klausimas, genocido pripažinimas net nebuvo svarstomas. Tai liudija Briuselio veidmainiškumą.

Lietuva, kaip visada, paskubėjo…

Deja, Lietuva taip pat pasidavė šiam pripažinimo bumui. Perkeltine prasme, ji nutipeno paskui naują Didįjį Brolį… Lietuvos Seimas 2005 m. gruodžio 15 d. priėmė rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Slaptai.lt autorė Irma Ąžuolė pernai liepą rašė (https://slaptai.lt/irma-azuole-visaziniai-teisuoliai-rizikuoja-tapti-irankiu-kitu-rankose/), kad priimant rezoliuciją posėdyje dalyvavo tik trečdalis Seimo narių – 55 iš 141, o rezoliucijos projektą buvo pasirašę vos 49, ji priimta 48 balsais. Parlamento pirmininkas Artūras Paulauskas dar nebuvo grįžęs iš vizito Šveicarijoje. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Pirmas ją pasirašė Seimo narys Algis Kašėta, kuris netrukus tapo Tarpparlamentinių ryšių su Armėnijos Respublika grupės vadovu…

Tokios rezoliucijos tik gilina Turkijos ir Armėnijos santykių krizę, kuri nejuda iš mirties taško po Jerevano įvykdyto Kalnų Karabacho užgrobimo, t.y. beveik 30 metų. Kita vertus, genocido pripažinimas kuria įtemptą geopolitinę situaciją Kaukaze, kuria naudojasi Rusija. Dabar šis virusas plinta į liepsnojančius Vidurio ir Artimuosius Rytus, kur pavojingą židinį kūrena taip pat Maskva.

Sirija tapo bjauraus ir amoralaus žaidimo įkaite, o kitais žodžiais tariant, Rusijos patiesta kraujuojančia paklode.

2020.02.18; 13:00

Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šis klausimas kilo tuomet, kai spauda paskelbė, jog Seimo narys Rimantas Jonas Dagys surengė Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamąjį suvažiavimą.

Duodamas interviu R.J.Dagys patvirtino tvirtai nusprendęs su savo naująja politine jėga dalyvauti 2020-ųjų spalio rinkimuose į Lietuvos parlamentą. Atsakydamas į kai kurių žurnalistų nuostabą, kodėl prireikė trauktis iš TS-LKD partijos, kurioje jau egzistuoja krikščioniškasis sparnas, Seimo narys paaiškino:

„Užtikrinsime, jog 2020 m. rudenį mūsų piliečiai turėtų akcentuotą krikščionišką alternatyvą politikoje – partiją, kurios darbai nuosekliai derėtų su programoje įtvirtintu vertybiniu kamienu“.

R. J. Dagys pabrėžė, kad nė viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja. O štai jo kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) požiūriu į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, Stambulo konvencijas…

Bent jau taip agentūrai ELTA pasakojo pats parlamentaras R.J.Dagys. O kaip yra iš tiesų? Ar tikrai konservatoriai tapo užkietėjusiais liberalais, kuriems viskas, kas krikščioniška, svetima? Kuo, sakykim, R.J.Dagio, kadaise buvusio socialdemokratu, po to – konservatoriumi, dabar iš jų bėgančio, politinė jėga skiriasi nuo filosofo Vytauto Radžvilo judėjimo? Kokias turime garantijas, kad dar po ketverių metų šis politikas nepanorės tapti liberalu? Juk jau du sykius pakeitė partijas. Galima prisiminti patarlę, jog trečias kartas nemeluoja?

Beje, kas yra tikras krikščionis? Tas, kuris kiekvieną sekmadienį skuba į bažnyčią, atidžiai klausosi pamokslų, uoliai meldžiasi, bet, sugrįžęs namo, nesivadovauja 10-čia Dievo įsakymų? Ar tikru krikščioniu negali vadintis lietuvis, kuris, vertindamas per šimtmečius sukauptą krikščionybės išmintį, vis tik atsižvelgia ir į daugelį civilizacijos padiktuotų pasikeitimų, kurių tiesiog neįmanoma ignoruoti?

Beje, naujai užgimusios partijos lyderiui R.J.Dagiui norėtųsi pateikti vieną klausimą, kurio, besiginčijant, kas yra tikrasis krikščionis, Lietuvoje dar niekas, regis, nekėlė? Bet šis kausimas – svarbus. Jis taip pat gali tapti lakmuso popierėliu, leidžiančius atskirti vaistus nuo nuodų. Taigi: kaip jis vertina tuos, kurie paišė musulmonų pranašo Mahomedo karikatūras? Požiūris į gyvybę, vaikų auklėjimą – svarbūs kriterijai. Bet ne mažiau svarbu, kaip tikrasis krikščionis turėtų vertinti prancūzų satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“, kuris kryptingai, sąmoningai tyčiojosi iš Islamą išpažįstančių žmonių religinių jausmų ir sulaukė kruvino išpuolio.

Žinoma, teroristai, įsiveržę į redakciją ir išžudę jos darbuotojus, – neverti nei pagarbos, nei užuojautos. Juos būtina smerkti, juos privalu griežtai bausti. Bet nejaugi tikras krikščionis gali abejingai tylėti, kai žurnalistai, prisidengdami spaudos ir žodžio laisve, paišo milijonams musulmonų visiškai nepriimtinas karikatūras?

Dar 2015 metų sausio mėnesį mano tėvas Vytautas Visockas portale slaptai.lt rašė:

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

„Kaip jaustis Prancūzijos piliečiams musulmonams, pavarčiusiems satyrinį savaitraštį „Charlie Hebdo“? Kaip jaustis tiems musulmonams visame pasaulyje, kurie nori taikiai gyventi su krikščionimis ir kitų tikėjimų žmonėmis? Juk daugelis jų smerkia barbariškas žudynes, gailisi žiauraus teroro aukų.

Žudyti žmonių negalima. Negalima žudyti žurnalistų, skelbiančių tegul ir labai bjaurias karikatūras ar nuomones. Žudikai privalo sulaukti griežtos bausmės. Tačiau tapatintis su šlykščias, religinę nesantaiką kurstančias karikatūras paišiusiais bei platinusiais žurnalistais – taip pat nekyla ranka“.

Ar parlamentaras R.J.Dagys pritaria šiai minčiai? Ar jo bendražygiai smerkia Prancūzijos politikus, kurie tvirtino, esą karikatūristai turi teisę tyčiotis iš musulmonams šventų simbolių?

Youtube.com paskyroje neseniai teko išklausyti Jungtinėse Tautose kalbėjusio Pakistano premjero Imraho Chano (Imran Khan) pastabų apie pasaulyje kilusią ir vis dar gają islamofobiją. Svarbu pažymėti, jog ponas I.Chanas kadaise ilgokai gyveno Vakaruose, todėl jis pažįsta „šias problemas iš vidaus“. Jis įsitikinęs, jog priešiškumas musulmonams kilo po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios teroro aktų. Tomis dienomis kai kurie Vakarų pasaulio lyderiai tarp islamo ir terorizmo nubrėžė lygybės ženklą. Ir tai buvo pati didžiausia Vakarų klaida. Islamo negalima skirstyti nei į nuosaikųjį, nei į radikalųjį. Islamas yra islamas. Tai – tokia pat taiki, graži religija kaip ir visos kitos religijos. Pavyzdžiui, tamilų partizanai pasaulyje surengė žymiai daugiau teroro aktų nei musulmonų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Bet jų religijos niekas nevadina radikalia. Kadaise japonų kamikadzės rengė mirtininkų išpuolius. Bet ar kas nors kaltina jų religiją radikalizmu?

Pakistano premjeras Imran Khan

Bet štai po 2001-ųjų viskas pasikeitė. Vakarai ėmė manyti, jei esi musulmonas, vadinasi, mažų mažiausiai – įtartinas. Islamą išpažįstančių valstybių vadovai, Pakistano Ministro Pirmininko I.Chano teigimu, padarė didelę klaidą, po Rugsėjo 11-osios puolę aklai pritarti visiems Vašingtono, Londono, Paryžiaus ar Berlyno teiginiams apie islamą. Sutrikusios islamą išpažįstančios valstybės nė nebandė tuometiniams NATO ir Europos Sąjungos lyderiams paaiškinti savo požiūrio.

Kalbėdamas iš JT tribūnos Pakistano premjeras teiravosi: kaip Niujorko ar Paryžiaus valdžia pajėgi atskirti radikalųjį islamo išpažinėją nuo nuosaikaus? Argi terorizmas susįjęs su kokia nors religija? Kiekvienas nusikaltėlis turi tautybę. Bet juk dėl nusikaltėlio padarytų nusikaltimų niekas nepuola kaltinti visos tautos. Ta pati dilema – ir dėl religijos. Jei krikščionis surengė teroro auktą prieš musulmonus, juk niekas nekaltina krikščionybės. Bent jau taip elgiasi musulmonai. Kodėl tada krikščionys žvelgia priešiškai į musulmonus?

Pakistano premjeras teiravosi: kodėl nesityčiojate iš žydamas švento Holokausto, o iš musulmonams šventų relikvijų – ne tik tyčiojatės, bet ir skatinate – tyčiokitės kiek geidžia širdis? Pakistano premjeras niekaip nesupranta, kodėl Europoje moterį galima viešai išrengti, palikti be drabužių, bet toje pačioje Europoje musulmonėms draudžiama dėvėti galvos apdangalus?

Šiuos Pakistano politiko klausimus adresuoju naują krikščionišką partiją kuriančiam R.J.Dagiui ir jo bendražygiams – o ką manote jūs, žadantys nuosekliai vadovautis krikščioniškosiomis vertybėmis?

Krikščionių santykiai su musulmonais – taip pat svarbi, aktuali tema…

2020.02.10; 09:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Jau išdėsčiau, ko galima laukti iš Kremliaus, kai Astravo AE pradės veikti, https://slaptai.lt/kastytis-stalioraitis-kodel-vladimiras-putinas-stato-astravo-ae/

Pakartosiu trumpai. Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.

Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…

Tačiau galimas ir kitas variantas tuo atveju, jei Vilnius bei Europos Sąjungos ir NATO vadovai branduolinės grėsmės inscenizacija nepatikės.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Nepamirškime, kad turime reikalą su pamišusiais žudikais maniakais.

Daugelis vyresnio amžiaus lietuvių prisimena, kaip prasidėjo antrasis Rusijos – Čečėnijos karas. Koks pretekstas buvo jį pradėti po to, kai Vladimiro Putino atstovas generolas Aleksandras Lebedis, gelbėdamas Kremliaus armijos dalinius kariaujančios Čečėnijos Respublikos Ičkerijos teritorijoje nuo visiško sunaikinimo, Čečėnijos Chasaviurte 1996 m. rugpjūčio 31 naktį pasirašė su jos prezidentu Aslanu Maschadovu paliaubų sutartį, kurioje nurodyta pradėti abiejų šalių politinį, o ne karinį “dialogą”.

Ir štai 1999 metų rugsėjis tapo baisiu laikotarpiu Rusijos gyventojams.

Rugsėjo 16 dienos 6 valandą ryto prie devyniaaukščio gyvenamojo namo Rostovo srities Volgodonske į orą išlėkė sunkvežimis, prikimštas sprogstamos medžiagos. Žuvo 19 žmonių, 89 buvo sunkiai sužeisti, nukentėjusiais pripažinti apie 16 tūkst. miesto gyventojų, tarp jų – daugiau kaip tūkstantis vaikų.

Susprogdintas gyvenamasis namas Rusijoje. Ap/Scanpix nuotr.

Prieš tai sprogimai nugriaudėjo Maskvoje. Rugsėjo 8 d. – Gurjanovo gatvėje ir rugsėjo 13 d. – Kašyro plente. Aukų skaičius siekė 500, nukentėjusieji skaičiuoti tūkstančiais. Gyvenamieji namai griuvo ir Buinakske.

Šie sprogimai ir tapo Kremliaus paaiškinimu terorizmo įbaugintam Vakarų pasauliui, kodėl Rusija, sulaužydama minėtą Kremliaus ir Aslano Maschadovo paliaubų sutartį, pradėjo naują karą su Čečėnija.

Tačiau neilgai trukus visame pasaulyje pasirodė pranešimai, kad sprogimus organizavo Rusijos Federalinė Saugumo Tarnyba.

Galime nesunkiai padaryti išvadą, kad avarija Astravo AE gali būti ir tikra, tikslinga. Jei Kremliaus žudikams maniakams savų civilių, net vaikų, negaila gviešiantis svetimų teritorijų, tai ką jau kalbėti apie kažkokius gyventojus Vilniuje ar Baltarusijoje.

Sprogimas Maskvoje prie Kaširskoje bokšto

Po ilgesnio laiko radioaktyvios medžiagos skyla, ir su reikiamomis apsaugos nuo radiaktyvumo priemonėmis karinėms pajėgoms belieka tik išsaugoti užimtą teritoriją iki nepavojingo radiacijos lygio. O po to ją – užtvindyti naujais gyventojais.

Manau, kad Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, atsižvelgdamas į tokias ir panašias rizikas, turėtų duoti direktyvą mūsiškiams Briuselyje komisarams ir parlamentarams veikti, reikalaujant įtraukti Astravo AE problemą į ES dienotvarkę, o pats – kreiptis į ES Vadovų Tarybą, reikalaujant to paties.

Visiškai teisus yra pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovas, tuometinio Sąjūdžio, atkūrusio Nepriklausomybę, lyderis profesorius Vytautas Landsbergis, tvirtindamas, „jog pavojui ir neteisybei sakyti „ne“ niekada nėra per vėlu. Nors negalima neigti, jog Astravo atžvilgiu iki šiol buvusios Vyriausybės padarė klaidų, visuomenė turi savęs paklausti: „O ką mes galime padaryti dabar?“. Lietuvos balsas gali ir turi būti išgirstas, bet tam turime dirbti išvien.“ https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1138794/vilniuje-isteigtas-visuomeninis-judejimas-sajudis-pries-astravo-atomine-elektrine

Kaip teisus jis ir dėl to, kad, anot jo, Astravo AE yra Kremliaus projektas, siekiant nubausti Lietuvą už Nepriklausomybę https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/1133559/vytautas-landsbergis-astravo-ae-yra-kremliaus-projektas-siekiant-nubausti-lietuva-uz-nepriklausomybe.

2020.02.02; 17:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Panašu, kad Donaldas Trumpas padarė nedovanotiną klaidą, nužudydamas suverenios valstybės, JT narės, vieną iš karinių Irano vadovų, generolą Qasemą Soleimani, ramiai, teisėtai vykusį iš Bagdado aerouosto į miestą.

Visų pirma, ar žmogus – nusikaltėlis, kurį reikia tokiu būdu nubausti mirties bausme, gali nuspręsti tik teismas, JAV ar tarptautinis. Sukurtas valstybinio terorizmo precedentas, kuris atriša rankas tikrai teroristinėms valstybėms ir organizacijoms.

Be to, kas toliau? Šitą nužudė. Ir visa infrastruktūra dingo? Visi ryšiai?

Neabejoju, kad musulmonų pasaulyje kils antisemitizmo banga, nežinia kur ir ką nublokšianti. Tai jau parodė deginamos Izraelio vėliavos Teherane. Tad vargu ar D. Trumpo sprendimas pasitarnavo Izraelio saugumui.

Nenaudingas šis sprendimas ir Baltijos valstybių, Ukrainos saugumui, nes nukreipia pasaulio dėmesį visai į kitą regioną.

Ypač, kai ir taip Artimuose Rytuose ir aplink juos šiuo metu tokia karinė politinė košė, kad bet kada gali kilti plataus masto karas, kuriame gali nebūti laimėtojų. Ir oficialaus musulmono generolo nužudymas gali tapti kibirkštimi tokiam karui, vienijančiam daugelį pasaulio musulmonų, kilti.

Antraštės JAV ir Irano konflikto tema jau pasipylė. Bet man pasirodė įdomiausia ir svarbiausia ši, pasirodžiusi DW portale https://www.dw.com/en/top-stories/s-9097 2020.01.02, generolo  Qasemo Soleimani  nužudymo išvakarėse.

D. Trumpas. EPA-ELTA nuotr.

Izraelio ir Irano konfliktas bus pagrindinė Artimųjų Rytų problema 2020 m. (“Israel-Iran conflict to be major Middle East issue in 2020”),

https://www.dw.com/en/israel-iran-conflict-to-be-major-middle-east-issue-in-2020/a-51600787

Izraelio ir Irano konfliktas

Izraelis ir Iranas yra priešai nuo pat 1980-ųjų, tačiau tik pastaraisiais metais Iranui pavyko išauginti savo įtaką regione.

Sirijoje jis sustiprino ir parėmė šalies kontrolę bandantį susigrąžinti prezidentą Basharą al-Assadą.

Irake jis nuo pat 2003 m. parėmė ne vieną politinę ir karinę organizaciją.

Jemene Iranas palaikė prieš Saudo Arabiją kovojančius hučius – gruodį JAV pranešė sulaikiusi pažangių iranietiškų raketų komponentų siuntą šiems kovotojams.

Izraelio šiaurėje Iranas ir toliau palaiko strateginę paramą didžiausiai Libano politinei partijai „Hezbollah“, kurios karinis sparnas yra laikomas galingesniu nei visa oficiali Libano kariuomenė.

Deginama JAV vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Teheranas jau ne pirmus metus bando įvesti balansą regione, kuriame Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai stipriai lenkia Iraną karinėmis išlaidomis, o Izraelis jau turi branduolinių ginklų. Turėdama minimalias ir gan pasenusias oro pajėgas, šalis negali konkuruoti su regiono kaimynių ir JAV kariniais lėktuvais, todėl kol kas raketos yra vienintelis Teherano konvencinis atgrasymo būdas. 

Nežiūrint visko, 2017­–2018 m. Izraelio kariuomenė smogė 200 Irano palaikomų objektų Sirijoje.

Operacijų intensyvumas dar labiau išaugo Persijos įlankoje gegužę aplink Hormuzo sąsiaurį JAV padidinus savo karinius pajėgumus dėl ten įvykusių poros tanklaivių užėmimo ir abiejų konfliktuojančių pusių dronų numušimo.

2019 m. lapkritį premjeras Benjaminas Netanyahu patvirtino, kad Izraelis plečia savo operacijas į Jemeną, siekdamas „užkirsti Iranui kelią įsitvirtinti regione“.

Deginama Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Šiais metais Irako vyriausybė apkaltino Izraelį užpuolus Iranui palankių Liaudies mobilizacinių pajėgų pozicijas šalyje, taip pat šiitų kovotojų stovyklas netoli Bagdado.

2019 m.  rugsėjį dronų ir žemai skriejančių raketų spiečius smogė Saudo Arabijai priklausančiam „Aramco“ naftos perdirbimo kompleksui. Tai sumažino gamybą perpus. Visuotinai tikima, kad išpuolį surengė Iranas.

Tarptautinių krizių grupės Irano reikalų analitikas Ali Vaezas atkreipia dėmesį, kad Izraelio gynyba yra pritaikyta balistinių raketų išpuoliams, o ne žemai skrendančių kruizinių raketų, kurios buvo panaudotos prieš Saudo Arabiją. Pasak jo, dabartinės gynybinės sistemos neapsaugotų nuo „košmariško scenarijaus“, kai būtų užpultos Izraelio chemijos komponentų gamyklos ar branduolinė infrastruktūra, taip paverčiant daugelį šalies vietovių visiškai negyvenamomis ištisus dešimtmečius.

Taigi, susidūrus su šia „didžiausia rizika“, pasak A. Vaezo, kyla klausimas, ar Izraelis bandys vengti susidūrimo ir leis grėsmei toliau augti, ar surizikuos ir pabandys smogti pirmas. Jo nuomone, Iranui atnaujinus savo branduolinę programą Izraelio sąjungininkai gali sutikti pulti Iraną pirmi.

Kas toliau?

Šie pasvarstymai DW, kaip minėjau, padaryti dar iki Irano generolo nužudymo 2020 m. sausio 3 d. Nesunku įsivaizduoti, kokiu turiniu jie būtų papildyti po žmogžudystės. Štai, kad ir tokiu pranešimu iš straipsnio “Libijos maršalas Haftaras ragina mobilizuotis dėl galimos Turkijos intervencijos”, https://www.delfi.lt/news/daily/world/libijos-marsalas-haftaras-ragina-mobilizuotis-del-galimos-turkijos-intervencijos.d?id=83186917&.

„Į keblią padėtį patekusi Tripolio (Libija) vyriausybė, vadovaujama Fayezo al Sarrajo (Fajezo Saradžo), nuo balandžio yra atakuojama Kh. Haftaro pajėgų. Maršalas vadovauja lygiagrečiai administracijai, remiamai Turkijos varžovių regione – Saudo Arabijos, Egipto ir Jungtinių Arabų Emyratų. Turkijos parlamentas ketvirtadienį patvirtino siūlymą pasiųsti karių į Libiją, Ankarai gavus F. al Sarrajo vyriausybės prašymą suteikti karinę pagalbą. „Priimame iššūkį ir skelbiame džihadą bei raginimą imtis ginklų“, – penktadienį per televiziją kalbėjo Kh. Haftaras. Jis paragino „visus libius“ apsiginkluoti, taip pat kvietė „vyrus ir moteris, karius ir civilius ginti mūsų tėvynę ir garbę“.“

JAV ir Rusija turi galingus Izraelio saugumu besirūpinančius lobistus, gana neblogai sutariančius. Akivaizdu, kad Rusija galutinėje sąskaitoje bus Izraelio pusėje. O Kinija? Kol kas ji tyli.

Tūkstančiai iraniečių gedi per JAV antskrydį nukauto generolo Q. Soleimanio. EPA-ELTA nuotr.

Irano ambasadorius prie Jungtinių Tautų Majidas Takhtas pareiškė, kad generolo nužudymas buvo „JAV karo veiksmas prieš Irano žmones“. „Praėjusią naktį prieš vieną svarbiausių mūsų generolų buvo įvykdytas teroro aktas ir buvo pradėtas karas. Ko tikimasi iš Irano? Mes netylėsime, mes privalome veikti ir mes veiksime“, – sakė M. Takhtas interviu CNN televizijai. „Mes negalime užmerkti akių dėl to, kas įvyko praeitą naktį. Neabejotinai bus kerštas – žiaurus kerštas“, – pagrasino Irano ambasadorius prie Jungtinių Tautų. „Atsakymas į karo veiksmą yra karo veiksmas. Kas, kur, kada? Tai parodys ateitis“, – sakė jis.
https://www.delfi.lt/news/daily/world/tukstanciai-irako-gyventoju-gedi-zuvusio-irano-generolo-skanduodami-mirtis-amerikai.d?id=83186899

O dabar pagalvokime, kokios bus pasaulinės benzino, dyzelino ir plataus vartojimo prekių kainos artimiausiu metu, jei iškils pavojus naftos verslovėms Artimuosiuose Rytuose.

https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/1024939/marius-dubnikovas-jei-konfliktas-paastres-brangs-degalai-o-del-ju-ir-visa-kita?=susijeStr&utm_medium=susijeUzsienis&utm_campaign=naujiena&.

2020.01.05; 18:43

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad „puikus ir svarbus bendradarbiavimas“ tarp JAV ir Rusijos padėjo užkirsti kelią teroro išpuoliui Sankt Peterburge.
 
„Prezidentas (Vladimiras) Putinas paskambino ir padėkojo man ir visoms Jungtinėms Valstijos už tai, kad informavome juos apie planuojama teroristinį išpuolį labai gražiame Sankt Peterburgo mieste“, – tviteryje rašo D. Trumpas.
 
„Jiems pavyko greitai sulaikyti įtariamuosius, buvo išgelbėta daug žmonių gyvybių, – teigė JAV prezidentas. – Puikus ir svarbus bendradarbiavimas!“
 
Rusijos teismas pirmadienį leido suimti du vyrus, įtariamus planavus išpuolį Sankt Peterburge Naujųjų metų išvakarėse.
 
Rusijos saugumo tarnybos (FSB) teigimu, vyrai prisiekė ištikimybę „Islamo valstybės“ (IS) džihadistų grupuotei.
 
FSB pranešė, kad abu vyrai buvo sulaikyti penktadienį pagal iš „amerikiečių partnerių“ gautą informaciją. Įtariamieji prisipažino rengę išpuolius.
 
Paskelbta, kad sulaikytieji yra 22-ejų Nikita Semionovas ir 23-ejų Georgijus Černyšovas.
 
Vietos naujienų portalas „Fontanka“ skelbė, kad vyrai planavo išpuolius prekybos centre ir katedroje, jie esą buvo nusiuntę nuotraukas kontaktiniams asmenims iš IS, kad patvirtintų savo taikinius.
 
Nors Maskva ir Vašingtonas nesutaria dėl daugelio klausimų, abi šalys reguliariai pabrėžia bendrą ryžtą kovoti su terorizmu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.01; 10:45

Sidnėjuje nužudytas turkų konsulas Šarykas Aryjakas

Australijos policija paskelbė skirsianti solidžią piniginę premiją. Premijo dydis – vienas milijonas JAV dolerių. Šie pinigai bus atiduoti tiems, kurie pasidalins vertinga informacija apie asmenis, prieš 39 metus Sidnėjuje nužudžiusius Turkijos konsulą Šaryką Aryjaką ir jo asmens sargybinį Enginą Severą.  

Australijos mieste Sidnėjuje rezidavęs turkų konsulas Š.Aryjakas ir jo asmens sargybinis E.Severas buvo nušauti 1980 metų gruodžio 17-ąją – lygiai prieš 39-erius metus. Konsului tuo metu buvo sukakę 50 metų, asmens sargybiniui – vos 28-eri. Juos nušovė motociklu atvažiavę du vyriškiai.

Atsakomybę už šį brutalų išpuolį prisiėmė viena armėnų teroristinė organizacija. Nors Australijos policija iškart puolė tirti kruvino išpuolio aplinkybes, žudikai iki šiol nesučiupti. Užtat Australijos jėgos struktūros, atsakingos už teroristų persekiojimą, vėl ėmėsi šios skandalingos bylos. Piniginis atlygis už vertingą informaciją išaugo nuo 250 tūkst. dolerių iki vieno milijono JAV dolerių.

Sidnėjuje nužudyto Turkijos konsulo duktė Čagla Aryjak

Tai – pirmas atvejis Australijos policijos istorijoje, kada tokia didelė premija žadama tiems, kurie talkins sučiupant teroristus. Australijos teisėsauga primena, kad 1980-ųjų gruodžio 17-osios išpuolis – tai pirmasis politiškai akivaizdžiai motyvuotas nužudymas jų šalyje. Australijos tyrėjai mano, kad esama žmonių, kurie žino, kur šiuo metu slapstosi nusikaltėliai. Tik kažkodėl žmonės, nepaisant Australijos valstybės garantijų dėl konfidencialumo ir saugumo, bijo pasidalinti turima informacija.

Armėnų teroristų kulkų suvarpytas Turkijos konsulo automobilis

Minint šio turkų diplomato nužudymo 39-ąsias metines į Sidnėjų atvyko jo duktė Čagla Aryjak. Ji savo akimis matė, kaip į jos tėvą užpuolikai anuomet paleido 17 šūvių. Tuo metu ji buvo aštuonerių metų mergaitė. Šiandien ji gyvena JAV.

Slaptai.lt primena, kad vien 1970 – 1980 metais įvairios armėnų teroristinės organizacijos nužudė 42 turkų diplomatus. Tą dešimtmetį į turkų diplomatų gyvybes kėsintasi visame pasaulye – nuo JAV ir Kanados iki Prancūzijos, Šveicarijos, Belgijos, Ispanijos ir Graikijos…

Slaptai.lt informacija

2019.12.17; 19:41

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nenumaldomai bėga laikas. Sulyg kiekvienais metais įgyju karčios gyvenimiškos patrties. Todėl ar nuostabu, jog vis atsargiau vartoju gražiai skambančias sąvokas – Vakarų civilizacija, vakarietiškos vertybės, vakarietiška demokratija, vakarietiškos žmogaus teisės…

Ypač neteisinga jas priešpastatyti musulmoniškoms vertybėms. Jei esi padorus žmogus, tai sąžiningai, civilizuotai elgiesi visur ir visada – Europoje, Azijoje, Šiaurėje. Jei nusižengei teisingumo ir tiesos principams, tai nesi padorus. Ir religija, tautybė ar gyvenamoji vieta – niekuo dėtos. Padorumo nėra nei vakarietiško, nei rytietiško. Jis arba egizstuoja, arba ne.

Čečėniškos pamokos

Vis dar prisimenu savo pirmąją kelionę į musulmonišką kraštą – Čečėniją, kur praleidau beveik visus 1994-uosius metus. Rusiška propaganda begėdiškai melavo, platindama mitus apie „žiaurius čečėnus“. Bet niekas man ten nenupjovė galvos. Gyvendamas Grozne sutikau išskirtinai padorių, draugiškų, garbingų, tolerantiškų čečėnų. Man net kartais atrodydavo, kad jie – padoresni už mus, lietuvius. Bent jau akivaizdžiai tolerantiškesni mūsų religijai, nei mes – jų tikėjimui.

O kaip įvykiai klostėsi baigiantis 1994-iesiems? Europa nesutramdė tuometinės agresyviosios Rusijos – Kremlius niekšiškai užpuolė mažytę, vos milijoną gyventojų turinčią respubliką. Barbariška Rusijos agresija šluojant nuo žemės paviršiaus miestus ir aūlus tęsėsi daug metų. Ar bereikia stebėtis, kad čečėnai nepajėgė garbingai atlaikyti visų jiems tekusių išbandymų? Nejaugi dabar sąžininga kaltinti čečėnus, kad tarp jų esama tokių, kurie nusivylė Vakarų civilizacija, kurie mūsų nebegerbia?

Puikiai prisimenu, kaip Vakarų spaudoje, taip pat ir – Lietuvoje, buvo kritikuojamas tuometinis Čečėnijos lyderis Džocharas Dudajevas. Briuseliui, Londonui, Berlynui, Vilniui nuolat vaidenosi, kad šis čečėnų generolas per mažai demokratiškas, neteisėtai išrinktas, per griežtas opozicijai. Dabar, kalbant ironiškai, Europa tegul džiaugiasi savosios neva itin išmintingos, principingos, reiklios politikos laimėjimais. Nepatiko Dž.Dudajevas? Džiaukitės Ramzanu Kadyrovu, kuris ir „toleraniškas“, ir „demokratiškas“, ir „teisėtai išrinktas“, ir „Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo nežudė“.

Džocharas Dudajevas ir Gintaras Visockas susitikimo Grozne metu. Slaptai.lt nuotr.

Bijau, kad dabar panašiai Europa elgiasi ir dėl Turkijos. Atstumti – visuomet lengviau. Bet atstūmimas – ne visuomet teisinga laikysena. Turkija – ne Rusija. Ji neturi planų atkurti pusę pasaulio valdžiusią sovietų imperiją. Nepatinka Redžepas Ordoganas (Recepas Tayyipas Erdoganas)? Taip, jis – ne šventasis. Bet jei jį nuversite, ar tikrai ateis geresnis?

Rinkdamasi tarp krikščioniškųjų ir muslmoniškųjų reikalų Lietuva jau sykį išdavė vadinamąsias vakarietiškas vertybes. Kad Borisas Jelcinas buvo palankus Lietuvai gūdų 1991-ųjų sausio mėnesį, po mirties šį Rusijos vadovą mes apdovanojome specialiu medaliu. Bet juk šis Rusijos prezidentas – karo nusikaltėlis. Būtent jis pasirašė įsakymą 1994-ųjų pabaigoje šturmuoti Grozną. Jis pradėjo tą baisųjų karą. Jo vieta – karo tribunolo teisme Hagoje.

Dabar man gėda pažvelgti visiems čečėnams į akis. Man atrodo, kad po B.Jelcinui skirto apdovanojimo mes neturime moralinės teisės piktintis čečėnais, kurie vadovaujasi dvigubais, trigubais standartais. Jei mums galima, tai ir jiems – atrištos rankos?

Turkiški argumentai

Kita Lietuvos nuodėmė – netolerantiškas bendravimas su Turkija. Tai nutiko dar 2005-ųjų pabaigoje, kai gruodžio 15 dieną, prieš pat šv. Kalėdas, pustuštėje parlamento salėje priėmėme rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Nepaisant visų švelninančių aplinkybių (daug Europos valstybių prieš tai pasielgė identiškai), mes privalėjome išklausyti oficialiąją Turkijos poziciją ir bent keliems mėnesiams pasiūsti bent vieną savo istoriką padirbėti į Ankaros ir Stambulo archyvus.

Taip būtų buvę teisingiausia – susidaryti savo asmeninę, lietuviškąją, nuomonę. Juk mes – ne visažiniai. Mes negalime žinoti, kokias paslaptis saugo turkiški rankraščiai.

Štai iki 2019-ųjų metų maniau, kad Čingischanas – vienas iš žiauriausių ano meto valdovų. Bet Lietuvos knygyne neseniai įsigijau Jack Weatherford veikalą „Čingischanas“.

Knygos autorius teigia, kad apie Čingischaną sukurta daug neteisingų mitų. Tas neva bjaurusis užkariautojas nebuvo toks žiaurus, kaip ano meto Europos valdovai. Myriop pasmerktų nelaimėlių jis nežemino, nekankino. O kaip Europos karaliai, imperatoriai ir kunigaikščiai tuomet elgėsi su belaisviais? Kraujas stingsta: gyviems lupdavo odą, virdavo karštame vandenyje, degindavo laužuose. Pavergti Europą svajojęs Čingischanas tokių nesąmonių nedarydavo. Jo, žinoma, humanistu nepavadinsi, bet, remiantis knygos autoriumi, apibūdinti buvus humaniškesniu už to meto Europos valdovus, – kodėl gi ne?

Tad gal ir turkiškuose archyvuose rasime dokumentų, kurie prieštaraus šiandien įsigalėjusiems pasakojimams? Juolab kad esama Vakarų istorikų, tyrinėtojų, politikų, kurie į 1915-ųjų nelaimę žvelgia ne taip, kaip norėtų oficialusis Jerevanas.

Vakarietiški argumentai

Prof. Erichas Faiglas

Štai tik keli pavyzdžiai: austrų profesorius, istorikas, rašytojas, žurnalistas Erichas Faiglas (1931 – 2007), britų žurnalistas ir rašytojas Tomas de Vaalas, prancūzų juristas Žoržas de Malevilas, Švedijos tarptautinių santykių instituto mokslinis bendradarbis Bertilas Duneras, britų istorikas profesorius Normanas Stounas, Olandijos Utreht universiteto istorijos fakulteto dėstytojas Arendas Janas Boekestižnas, Birmingemo universiteto mokslinis bendradarbis Edvardas Eriksonas, Didžiosios Britanijos istorikas, karinis analitikas Gvinas Daieris, Rytų – Europos tyrimų filosofijos mokslų daktarė, Laisvojo Berlyno universiteto darbuotoja (Vokietija) Tessa Savidis – Hofman…

Strasbūro Mark – Blok universiteto Turkijos tyrimų departamento direktoriaus Polo Diumonto žodžiai: “Smulki ir detali 1915 metų įvykių Osmanų Turkijoje analizė išryškina netikslumus, abejotinus pareiškimus ir net falsifikacijas. Pavyzdžiui, „Mėlynoji knyga“, Briuso ir Toinbi parengta britų Vyriausybei, arba „Naim beko prisiminimai“, paskelbti kažin kokio Aramo Andoniano, negali būti traktuojami kaip nepaneigiami genocido įrodymai. Net pats Toinbi pripažino, jog „Mėlynoji knyga“ paskelbta ir išplatinta kaip „karinės propagandos instrumentas“.

O čia – JAV Masačiusetso universiteto istoriko, profesoriaus Giunterio Levi pastaba: „Nemanau, kad buvo sąmoningas noras naikinti armėnus. Greičiau tai buvo noras perkelti juos ir neutralizuoti kaip „penktąją koloną“. Mūsų laikais reikalinga drąsa, jei norima laikytis tokios nuomonės, kadangi daromas milžiniškas spaudimas ir rengiami bjaurūs išpuoliai. Aš taip sakau remdamasis asmenine patirtimi. Jeigu google.com ieškosite mano vardo ir žodžių „armėnų genocidas“, tai aptiksite, kaip esu keikiamas ir kaltinamas tuo, esą neigiu Holokaustą“.

Briusas Feinas, žymus amerikiečių teisininkas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas, yra pasakęs: „Reikalas tas, kad jie neturi dokumentų, įrodančių, jog būta genocido. Omenyje turiu ir tuos dokumentus, kurie buvo pristatyti į Baltuosius rūmus. Paprasta faktų analizė rodo, kad 1915-uosius armėnai bandė išnaudoti tam, kad galėtų sukurti savo valstybę turkiškose žemėse, o turkai šito neleido. Taip, kaip pasielgė turkai, būtų pasielgusi bet kokia valstybė. Ir tuo pačiu aišku, jog turkai neplanavo jokio genocido“.

Polis Bernardas Hence, buvęs Prezidento Džimio Karterio patarėjas Turkijos klausimais, CŽV ekspertas, Harvardo universiteto profesorius. Jo nuomonė: „Armėnų istorija buvo nagrinėjama ir užrašoma beveik vien pačių armėnų. Žmonės, savo istoriją rašantys patys, linkę save liaupsinti ir išvengti nemalonių, garbės nedarančių momentų. Armėnai į tokius tendencingumus linkę labiau negu kas nors kitas, o XX amžiaus viduryje ši armėniška tendencija dar labiau sustiprėjo“.

Žodžiu, jei jau vadovaujamės pačiais aukščiausiais padorumo standartais, Lietuva, prieš priimdama rezoliuciją dėl 1915-ųjų įvykių, privalėjo ne tik padirbėti turkiškuose rankraštynuose, bet ir susipažinti su oficialiai Armėnijos pozicijai prieštaraujančių Vakarų politikų, istorikų, tyrinėtojų tekstais. Bet ji to nepadarė.

Teroristinės organizacijos

Kitas ne mažiau svarbus klausimas – kaip Lietuva vertina armėnų teroristinių organizacijų veiklą 1973 – 2002 metais. Šiuo laikotarpiu armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak medžiote medžiojo turkų diplomatus, istorikus, politikus. Galima, žinoma, apsimesti, esą tai – jų tarpusavio rietenos. Ne visai taip. Armėnų teroristinės organizacijos turkų diplomatus žudė ne Ankaroje, Stambule, o Europos sostinėse – Romoje, Berlyne, Kopenhagoje, Briuselyje, Ženevoje, Roterdame, Lisabonoje, Londone…

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse surengti 235 teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotų – niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Šios teroro akcijos – tai jau gyvybiškai Europai svarbus reikalas, nes turkų diplomatai buvo žudomi ne kur nors pasaulio pakraštyje, o Europos sostinėse. Ir tai nutiko, atkreipkite dėmesį, ne 1915-aisiais, o žymiai vėliau, vaizdžiai tariant, šiais laikais.

Kad oficialioji Armėnija ir ją palaikantys vengia šios temos, – nenuostabu. Negraži istorija. Tačiau mums, lietuviams, jei norime būti objektyvūs, privalu įsidėmėti, kaip į tuos teroristinius išpuolius reagavo turkai. Turkai išsaugojo blaivų protą. Jokio keršto, jokių bombų, jokių šūvių, jokių įkaitų. Turkai ėmėsi išskirtinai teisinių priemonių. O juk Europa galėjo paplūsti krauju, jei turkai būtų sumanę keršyti savo priešams Europos miestų gatvėse ir aikštėse.

Tad ar neturėtume dėkoti turkams, kad šie Europos neįvėlė (neįsivėlė) į patį tikriausią teroristinį karą?

2019.12.04; 09:00

Londono užpuolikas jau buvo teistas už terorizmą. EPA-ELTA nuotr.

Ant Londono tilto peiliu nužudęs du žmones vyras jau anksčiau buvo nuteistas už terorizmą, iš kalėjimo jis paleistas tik pernai, šeštadienį pranešė policija.
 
Policijos pareigūnai penktadienį nušautą užpuoliką įvardijo kaip 28-erių Usmaną Khaną. Pasak jų, daugiau šio nusikaltimo įtariamųjų neieškoma.
 
„Šis žmogus buvo žinomas teisėsaugai, 2012 m. jis buvo nuteistas už terorizmą. 2018 m. gruodį jis buvo paleistas iš kalėjimo lygtinai“, – pranešime teigė komisaras Neilas Basu.
 
Užpuolikas peiliu sužalojo dar tris žmones. Šis išpuolis priminė prieš 2 metus ant Londono tilto vykusį trijų vyrų išpuolį, per kurį žuvo aštuoni žmonės.
 
N. Basu teigimu, U. Khanas gyveno Stafordšyre, vidurio Anglijoje, pareigūnai jau apieško jo namus.
 
„Mums žinomos aplinkybės yra tokios, kad užpuolikas anksčiau penktadienio dalyvavo renginyje netoliese esančiame „Fishmonger’s Hall“ pastate, pavadintame „Mokytis kartu“, – teigiama policijos pranešime.
 
„Manome, kad išpuolis prasidėjo viduje, prieš jam išeinant iš pastato, ir tęsėsi Londono tilto link, kur jis buvo sustabdytas, sulaikytas ir vėliau nušautas ginkluotų policijos pareigūnų“, – sakoma pranešime.
 
„Fishmonger’s Hall“ yra istorinis pastatas šiaurinėje Londono tilto pusėje pačiame miesto centre.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.01; 00:02

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas prieš kitą savaitę Londone vyksiantį NATO viršūnių susitikimą smarkiai užsipuolė Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną.
 
Komentuodamas šio pastabas apie NATO „smegenų mirtį“, R. T. Erdoganas penktadienį savo kalboje Stambulo universitete pareiškė, kad tai yra „ligotos ideologijos pavyzdys“. „Ką jis sako? NATO yra ištikusi smegenų mirtis. Pone E. Macronai, sakau tai Turkijoje ir pakartosiu NATO susitikime: pasitikrinkite, ar jūsų nėra ištikusi smegenų mirtis“.
 
Prancūzija dėl šių žodžių išsikvietė Turkijos ambasadorių Paryžiuje.
 
E. Macronas neseniai interviu žurnalui „The Economist“ pareiškė, NATO yra ištikusi „smegenų mirtis“. Esą nevykta koordinacija tarp JAV ir kitų NATO partnerių priimant strateginius sprendimus.
 
R. T. Erdoganas ir E .Macronas prieš NATO viršūnių susitikimą susitiks su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir Didžiosios Britanijos premjeru Borisu Johnsonu aptarti padėties Sirijoje. Turkija spalį įžengė į Šiaurės Siriją, pradėdama operaciją prieš kurdų kovotojus, kuriuos laiko teroristais. Ši operacija sulaukė didelės tarptautinės kritikos.
 
E. Macronas ketvirtadienį sukritikavo vienašališkus R. T. Erdogano veiksmus ir pareiškė, kad jie sukėlė grėsmę pasiekimams kovoje su „Islamo valstybe“ (IS). R. T. Erdoganas penktadienį atšovė, kad Prancūzijai Sirijoje nėra ką veikti. Be to, E. Macronas esą nieko nenutuokia apie kovą su teroru. Jis „labai nepatyręs“, – pabrėžė Turkijos vadovas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.30; 05:30

Švedijos valdžia nusprendė deportuoti iš šalies 46 metų Uzbekistano pilietį, kuris anksčiau buvo nuteistas septynerius metus kalėti už teroro akto rengimą ir terorizmo finansavimą. Tai pirmadienį pranešė naujienų agentūra TT.
 
Nuteistasis, laikytas saugumo policijoje SAPO, jau paleistas į laisvę, nes manoma, kad tėvynėje jo gyvybei grėstų pavojus.
 
Teroristinių nusikaltimų rengimo byla buvo nagrinėjama sausio-vasario mėnesiais, kaltinimai buvo pateikti šešiems sulaikytiesiems.  Trys iš jų buvo įtariami chemikalų ir įrangos įsigijimu ir laikymu. Visi šeši taip pat buvo kaltinami įstatymo dėl terorizmo finansavimo pažeidimu, bet jie savo kaltę neigė.
 
Žiniasklaidos duomenimis, penki 30-46 metų amžiaus kaltinamieji – Uzbekistano piliečiai, dar vienas – Kirgizijos.
 
Apygardos teismas kovo mėnesį pripažino įrodytais 46 metų įtariamojo kontaktus su teroristine „Islamo valstybės“ (IS) organizacija, taip pat chemikalų įsigijimą, priėmė sprendimą, kad jis yra kaltas dėl teroro akto rengimo, ir nuteisė jį septynerius metus kalėti.
 
Apeliacinis teismas birželio mėnesį nepatvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimo ir panaikino Uzbekistano piliečiui kaltinimus rengus teroro aktą, bet pripažino jį kaltu dėl terorizmo finansavimo.
 
Po to teisiamasis buvo uždarytas į SAPO, ketinusios deportuoti jį kaip keliantį grėsmę nacionaliniam saugumui, izoliatorių. Tačiau šis policijos ketinimas buvo apskųstas, ir tik dabar vyriausybė priėmė galutinį sprendimą šiuo klausimu.
 
Spalio pabaigoje Švedijos ministrų kabinetas taip pat nusprendė išsiųsti šešis radikalius islamistus, sulaikytus šį pavasarį per specialią SAPO operaciją. Šiuo metu jie taip pat paleisti į laisvę. Apeliacinis teismas nustatė, jog esama kliūčių deportacijai, kadangi šie asmenys „savo šalyje gali tapti persekiojimų aukomis“. Bet vyriausybė teigia aktyviai dirbanti, kad šios kliūtys būtų pašalintos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.05; 05:37

Maskvoje nušautas aukštas policijos pareigūnas, vadovavęs kovos su ekstremizmu centrui Ingušijoje, sekmadienį pranešė policija. Taip pat nušautas jo brolis.
 
Nežinomi žudikai paspruko automobiliu. Į abu vyrus paleista mažiausiai dešimt šūvių.
 
Tyrėjai spėja, kad tai užsakomoji žmogžudystė, skelbia agentūra TASS, remdamasi neįvardytais šaltiniais. Nusikaltimas esą susijęs su 36-erių pareigūno darbu. Kovos su ekstremizmu centras priklauso policijai, jo uždavinys yra kovoti su terorizmu Ingušijoje.
 
Pasak policijos, centro vadovas prisidėjo prie daugelio nusikaltimų išaiškinimo ir ginklų konfiskavimo. Jis ne kartą buvo skatintas už darbą, o dabar Maskvoje lankėsi privačiai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.03; 16:00

Automatinis ginklas

Rusijos spauda, pavyzdžiui, Rosijskaja gazeta, remdamasi tokiomis informacijos agentūromis kaip TASS, rugsėjo 9 – 10 dienomis pranešė apie dar vieną išaiškintą „Islamo valstybės“ agentą.

Šie rusiški leidiniai skelbia, kad šalies specialiosios tarnybos demaskavo asmenį, talkinusį teroristinei organizacijai „Islamo valstybė“. Pasirodo, vyras apkaltintas parama teroristams būtent todėl, kad suviliojo nepilnametį jaunuolį keliauti į Siriją ginti islamistų interesų.

Rusijos teisėsaugai žinoma, kad užverbuotas jaunuolis tikrai išskrido į Siriją, tikrai ten kariavo, tačiau koks jo likimas dabar, – vis dar trūksta tikslesnių žinių.

O štai vyro, kuris, pasinaudodamas savo įtaka, suviliojo paauglį kariauti „Islamo Valstybės“ pusėje, – žinoma. Tai –  Armėnijos pilietis Ašotas Grigorianas, jau nuteistas dėl plėšimų bei užpuolimų. Šis Armėnijos pilietis dėl kriminalinės veiklos sulaukė griežtos bausmės – dešimt metų nelaisvės. Kad jis yra slaptas „Islamo valstybės“ agentas, verbuojantis smogikus, išsiaiškinta atsitiktinai, besiruošiant išsiųsti jį į Vladimiro srityje esantį kalėjimą atlikti paskirtos bausmės.

Taigi dabar jam teks kalėti visus keturiolika. Nes ketverius metus pridėjo Maskvos karinis teismas – už bendradarbiavimą su „Islamo valstybe“, kurią teroristine organizacija laiko ne tik Rusija, bet ir JAV, NATO bei Europos Sąjungos valstybės.

Šis atvejis – gana neįprastas. Pirmiausia – sunku patikėti, jog krikščioniškos, su musulmoniškomis valstybėmis konfliktuojančios šalies pilietis galėtų talkinti „Islamo valstybei“.

Tačiau panašių istorijų užfiksuota ir daugiau. Pavyzdžiui, 2016-aisiais metais Uzbekistane už bendradarbiavimą su „Islamo valstybe“ nuteistas Armėnijos pilietis Aramas Avakianas. Viešojoje erdvėje taip pat būta pranešimų, kad Islamo valstybės mieste Raškėje islamistų automobilius ir šarvuotąją techniką remontuoja išeiviai iš Armėnijos.

Taip pat žinomos kelios vadinamosios pasų ir vizų aferos, kai Armėnijos piliečiai gamindavo oficialius dokumentus tiems, kurie trokšdavo nelegaliai palikti Rusijos Federacijos ir Armėnijos teritorijas. Šią schemą Interpolas jau perkando: asmenims, negalintiems iš Rusijos arba Armėnijos išvykti į užsienį, vis tik parūpinami užsienietiški pasai, suklastojus išgalvotus adresus. 2017-aisiais metais demaskuota tokiu „verslu“ užsiimant gauja Aštarak mieste ir Biurakan kaime. Būtent šiose vietovėse dirbo nusikaltėliai, klastoję dokumentus naudojant išgalvotus duomenis. Tokiu būdu dokumentų klastotojai neteisėtai užregistravo 55 asmenis, jiems įteikė suklastotus užsienio pasus, o šie be trukdžių išskrido į užsienį.

Panašios machinacijos nustatytos Karačajaus – Čerkesijos mieste Jesentuki. Kelios dešimtys vyrų, neturinčių teisės išvykti į užsienį, vis tik šiame mieste įsigijo suklastotus užsienio pasus. Dauguma iš nelegaliai pasus įgijusiųjų buvo nepavojingi – vadinamieji juodadarbiai, siekę užsienyje užsidirbti pinigų. Bet keletas tokius pasus gavusiųjų paskui tapo įtariamaisiais bei kaltinamaisiais dėl įvykdytų teroro aktų.

Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma ir tai, kad netrukus po Jesentukuose dokumentus klastojusios gaujos likvidavimo buvo nušautas „įteisintas vagis“, pravarde Alikas Sočinskij, bei vienas armėnų tautybės aukšto rango policijos pareigūnas.

Analizuojant, kodėl teroristams palanku prisidengti armėniškais pasais, verta prisiminti buvusio Armėnijos specialiųjų tarnybų vadovo Davido Šachnazarovo prisipažinimą, ne sykį nuskambėjusį viešojoje erdvėje: būtent Armėnijos pasais prisidengdami po pasaulį keliavo „Al Qajeda“ funkcionieriai ir ryšininkai. Kodėl? Armėniški pasai buvo puiki priedanga – mažai kam į galvą krisdavo įtarimas, jog „Al Qaeda“ smogikai galėtų dangstytis krikščioniškos, su musulmonų pasauliu konfliktuojančios šalies pasais. Juk iš pirmo žvilgsnio: islamistas ir armėniškas pasas – tai du visiškai nesuderinami dalykai.

Taip pat žinoma, kad Armėnijos specialiosios tarnybos noriai talkino Azerbaidžano šiaurėje veikiančiam ginkluotam pogrindžiui – organizacijai „Sadval“. Būtent šios grupuotės smogikai dar ne taip seniai bombas ir sprogstamuosius užtaisus sprogdino metro Baku mieste.

Itin įdomi ir Rusijos piliečio Chatkovskio byla. Žinoma, kad šis Kaliningrado srityje Sovetsko mieste (Tilžė) gyvenęs vyras maždaug prieš kelis dešimtmečius buvo užverbuotas Armėnijos slaptųjų tarnybų. Pagrindinė jo užduotis – Azerbaidžano teritorijoje surengti kuo daugiau teroro aktų. Jam liepta sprogdinti ne tik Azerbaidžano sostinės metro, bet ir azerbaidžanietiškus traukinius, važiuojančius į Baku ir iš Baku. Jį kuravo Armėnijos žvalgybinio – diversinio padalinio papulkininkis Džaanas Oganesianas ir jo pavaduotojas papulkininkis Ašotas Galojanas. Šiai grupei taip pat priklausė ir Rusijos FSB majoras Borisas Simonianas.

Taigi Armėnijos slaptosioms tarnyboms išradingumo slėpti savo nusikaltimus netrūksta.

2019.09.11; 10:00