Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šių metų balandžio pradžioje oficialus Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) puslapis paskelbė danų žvalgybos ataskaitą, kurioje teigiama, jog teroro aktų pavojus Danijos valstybėje 2021-aisiais metais išlieka aukštas. Prie Danijos saugumo ir žvalgybos veikiančio Teroro analizės centro viešai išplatintame dokumente rašoma, kad didžiausią grėsmę Danijos Karalystei vis dar kelia „radikalūs islamistai, turintys noro ir gebėjimų rengti išpuolius“. Esą teroro aktus jie planuoja atlikti tiek šaunamaisiasis ginklais, tiek sprogstamaisiais užtaisais.

XXX

Tarp tų, kurie kelia pavojų, žinoma, minimi ne vien radikalūs islamistai, bet ir kraštutinės dešinės ekstremistai, tikintys painiomis teorijomis apie „sionistų sąmokslą“ arba pergyvenantys dėl „skriaudas patiriančios baltosios rasės likimo“. Tačiau daniškame dokumente didžiausias dėmesys teikiamas vis tik islamo fanatikams, kuriuos, pavyzdžiui, erzina prancūzų satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“, publikavęs pranašo Mahometo karikatūras, bei danų kraštutinės politinės partijos „Stram Kurs“ inicijuojami Korano deginimai.

Danijos Karalystės vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kodėl įsiminiau šį Danijos dokumentą? Jame nėra gilios, rimtos analizės, kas kaltas, jog atsiranda „radikalių islamistų“. Tie keli trumpučiai argumentai, jog, sakykim, viena pusė pranašo Mahometo karikatūras laiko asmeniniu įžeidimu, o kiti tokius piešinius traktuoja kaip „žodžio laisvę“, – per daug tiesmukiški, per daug primityvūs. Šitaip žvelgdami (mes – viską suprantantys geručiai, jie – nieko nesuprantantys blogiukai) tikrųjų trinties priežasčių neperprasime. Į „radikalių islamistų“ temą derėtų žvelgti giliau. Ne vien danams – mums visiems. Visai Europos Sąjungai. Tos karikatūros – tik vienas ryškus atvejis iš daugybės pavyzdžių, kaip netinkamai elgiamės, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis, o paskui stebimės, kodėl musulmonai pyksta, nusivylę, įsižeidę (keldamas šį klausimą nepateisinu žudymo; atimti gyvybę – vienas iš baisiausių nusikaltimų).

XXX

Štai kaip apie 2015-ųjų metų tragediją Paryžiuje anuomet buvo rašoma mano redaguojamame portale slaptai.lt:

(…). Tai, kas atsitiko Prancūzijoje, yra siaubingas netolerancijos pavyzdys. Deja, netolerancijos iš abiejų pusių. Kai kurios karikatūros, paskelbtos visame pasaulyje tragiškai išgarsėjusiame žurnale, yra tiesiog šlykščios, įžedžiančios, religinę nesantaiką kurstančios… Ko siekė jų autoriai? Dvigubi standartai – akivaizdūs. Vienus įžeidinėti – galima, kitų – nevalia? Krikščionims leidžiama apraudoti genocidą, musulmonų aukos – per mažos, kad prilygtų genocidui?

Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Billas Donohue, vadovaujantis Katalikų lygai – Jungtinių Valstijų organizacijai, „ginančiai katalikų teises“ – išplatino pranešimą spaudai pavadinimu „Musulmonai turi pagrindo pykti“. Jame Donohue kritikuoja leidinio polinkį įžeidinėti pasaulio tikinčiuosius, įskaitant ir ne musulmonus. „Nužudytas „Charlie Hebdo“ redaktorius Stephane‘as Charbonnier „nesuprato vaidmens, kuriuo jis pats prisidėjo prie savo tragiškos mirties“, rašoma pranešime. 

Taigi Europos Sąjungos žvalgybos, mano supratimu, savo ataskaitose privalėtų šnekėti ne vien apie „radikalaus islamo“ pasekmes. Tokiose ataskaitose turėtų atsirasti vietos ir šio reiškinio priežastims. Analizuokime ne vien musulmoniškas klaidas, imkime rimtai narplioti savas nuodėmes. Būtent – kokios mūsų, europiečių, klaidos? Šitaip sakydamas nekviečiu tapti nuolankiais, nusižeminusiais. Neleiskime, kad mums užsiliptų ant galvų. Neleiskime mūsų bažnyčių paversti mečetėmis. Bet jei norime, kad musulmonai gerbtų mus, mes privalome gerbti jų tradicijas, religiją, simbolius. Jei matome, kaip juos erzina šlykščiosios karikatūros, tai gal verta jų atsisakyti, net jei žodžio laisvė suteikia teisę jas paišyti?

Dabar gi – chaosas. Mes reikalaujame, kad jie mus gerbtų, bet mums gerbti jų – neprivalu?

XXX

Beje, esama kur kas daugiau atvejų, kada mes netinkamai elgiamės. Šlykščiosios „Charlie Hebdo“ karikatūros ar viešas Korano pleškinimas – tai tik aisbergo viršūnė. Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Kalnų Karabacho teritorijų). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).

Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Kalnų Karabachu. Nejaugi jau pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų šių išpuolių? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?

XXX

O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Kalnų Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Žinoma, tokie subtilūs nutylėjimai bei ignoravimai ne tokie bjaurūs, kaip karikatūros, bet vis tik – skaudūs. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.

Turkijos kariuomenė

Akivaizdūs europietiški tendencingumai ir dėl Turkijos. Turkijos mes nepagyrėme nei tuomet, kai ji talkino Azerbaidžanui jėga išstumiant armėnų pajėgas, nei tuomet, kai Ankara griežtai gina Ukrainos teisę į Krymą, Donbasą ir Luhanską bei tiekia ukrainiečių kariams ginklų. Užuot pagyrę Turkijos vadovybę už principingumą gerbiant šalių teritorinį vientisumą mes Ankarą koneveikiame dėl būtų ir išsigalvotų nuodėmių – tai su Graikija jūros nepasidalina, tai aukštą ES pareigūnę oficialaus priėmimo metu pasodino ne centriniame fotelyje, tai demokratijos lygis neatitinka Briuselio ir Strasbūro nubrėžtų standartų. Musulmonų pasaulis mato, kaip tendencingai Europos Sąjunga palaiko su Turkija konfliktuojančią Graikiją ir Armėniją.

XXX

Štai dar vienas garbės mums nedarantis pavyzdys.

Kas yra UNESCO – žinome visi. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.

Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai

Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.

Ir vis tik tokius įtarimus Azerbaidžanui svaidyti nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.

Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.

Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus bjaurius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.

Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose

Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegacijų, kurios išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo.  Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.

Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai, – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.

Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.

Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.

Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?

Manote, musulmoniškas pasaulis nemato šių akibrokštų? Manote, tokia europietiška dviveidystė musulmonų neliūdina, neerzina?

XXX

Danijos žvalgybos ataskaitoje kažkodėl nėra nė žodžio ir apie galimus armėnų teroristinių organizacijų išpuolius 2021-aisiais. Juk Armėnijoje šiandien sudėtinga padėtis. Ten esama jėgų, kurios tautiečius ragina imti į rankas ginklą ir keršyti, keršyti, keršyti. Armėnų sukarintų teroristinių grupuočių taikiklyje – Azerbaidžanas ir Turkija. Klausiate, kuo čia dėta Danija? Prisiminkime 1981-uosius metus, kai Kopenhagoje prie turkų transporto kompanijos „THY“ nugriaudėjo galingas sprogimas ir du danai buvo sunkiai sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė viena iš armėnų teroristinių organizacijų. Tokiu būdu ji neva keršijo turkams už tragiškus 1915-uosius metus. Atkreipkite dėmesį – keršijo ne Turkijos, o Danijos teritorijoje, nė kiek nepergyvendama, jog galį nukentėti ne vien turkai, bet ir niekuo dėti danai.

Nuo teroristų rankų žuvusių Turkijos diplomatų sąrašas

Tas 1981-ųjų išpuolis Kopenhagoje – tik vienas iš 1973-2002 metais armėnų teroristų Vakaruose surengtų teroro aktų, kurių metu žuvo 70 žmonių, 524 buvo sužeisti, 105-eri tapo įkaitais ir 12 iš jų buvo nužudyta. Tarp žuvusiųjų, suluošintų – ne vien turkų diplomatai. Taigi ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir joms giminingos organizacijos keršijo turkams Danijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje… Ar tokios beveik tris dešimtmečius Europą kadaise purčiusios ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak teroristų akcijos šiandien vėl neįmanomos?

XXX

Vienas iš paskutiniųjų bjaurių akibrokštų – 46-ojo JAV prezidento Džo Baideno šių metų balandžio 24-ąją ištarti žodžiai, esą 1915-ųjų karai tuometinės Osmanų imperijos teritorijoje buvo „armėnų genocidas“. Gal ir taip. Tačiau mes juk nežinome. Negalime žinoti. Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neįsileidžia į savo archyvus tyrinėtojų. Todėl stebiuosi: kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti buvus ar nebuvus „armėnų genocidui“ nuodugniai neištyrinėjus armėniškųjų archyvų? Štai buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas pripažįsta, jog anuomet, kai prezidentavo R.Reiganas, oficialusis Vašingtonas ėmė gilintis į 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų teritorijoje. Tiesa, tyrinėjimai nebuvo užbaigti. Ir vis tik iš to, ką pavyko surinkti, Br. Feinas daro išvadą: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“ (apie tai rašoma leidiniuose Turkiye ir Caucasus Online).

Taigi mano mylima ir gerbiama Amerika padarė didžiausią klaidą brėždama griežtus priekaištus turkams – derėjo palaukti, kol Jerevanas atidarys savo rankraštynus. Grubią klaidą padarė ir Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, balandžio 24-osios išvakarėse nuskridęs į Jerevaną pagerbti „armėnų genocido“ aukų. Juk M. Adomėnas negali nežinoti: armėniški archyvai vis dar akylai slepiami nuo užsienio tyrinėtojų. Netinkamai pasielgė ir Seimo narys Raimundas Lopata, balandžio 24-ąją raginęs valstybes, iki šiol nepripažinusias 1915-ųjų tragedijos „armėnų genocidu“, kuo greičiau pasitaisyti – pripažinti. Juk prof. R. Lopata, kadaise užėmęs itin svarbias pozicijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, privalo žinoti: rimtai į istoriją žvelgiantys istorikai, mokslininkai, politikai pirmiausiai analizuoja konfliktuojančių pusių archyvus ir tik po to skelbia rezoliucijas, nutarimus, priima įstatymus.

Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.

Ponui M. Adomėnui ir R. Lopatai derėtų įsiklausyti bent jau į tai, ką savo asmeninėje paskyroje socialiniuose tinkluose dėl „armėniškojo genocido“ yra parašęs Latvijos viceministras ir krašto apsaugos ministras Artis Pabriks: „JAV prezidento pozicija Armėnijos genocido klausimu tik apsunkins dviejų NATO šalių bendradarbiavimą, kai to labiausiai reikėtų. Panašiai galiu patarti tiems Latvijos parlamentarams, kurie aukodami nacionalinius interesus nori nusipirkti sau indulgencijas.“

Tai – tik keletas pavyzdžių, kada mes elgiamės netaktiškai, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.

2021.04.26; 08:00

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis po nuotolinio susitikimo su Europos Sąjungos (ES) šalių diplomatijos vadovais akcentavo, kad Rusija savo veiksmais Čekijoje dar kartą parodė remianti terorizmą.
 
„Vienas iš pirmų klausimų, kurį aptarėme, buvo situacija Čekijoje. Vakar sužinojome, kad Čekija iš savo valstybės išsiuntė 18 diplomatų arba šnipų, dirbusių su diplomatine priedanga Prahoje, Rusijos ambasadoje, nes dalis jų galėjo dalyvauti 2014 metais įvykdytame teroristiniame akte. Tiek aš, tiek ir daugelis kitų kolegų išreiškėme visišką paramą Čekijai. Iš esmės tai, ką jie pranešė, įrodo tai, ką mes esame sakę anksčiau, kad Rusija dar kartą parodo esanti valstybė, kuri remia terorizmą“, – pirmadienį surengtoje spaudos konferencijoje sakė G. Landsbergis.
 
Ministras teigė taryboje pasiūlęs, kad į situaciją Čekijoje būtų solidariai pažiūrėta, kad būtų apsvarstyta, kaip būtų galima sumažinti ES valstybėse su diplomatine priedanga dirbančių Rusijos šnipų skaičių.
 
G. Landsbergis teigė, kad taryboje buvo aptarta ir situacija Rytų Ukrainoje. Ministras atkreipia dėmesį, kad Rusija ir toliau nerodo jokių indikacijų, kad norėtų deeskaluoti situaciją“, – sakė G. Landsbergis.
 
„Buvo aiškiai įvardinta ir pasakyta, kas yra atsakingas už padėtį už Ukrainos sienos. Tai yra Rusijos atsakomybė, jie pasirinko žvanginti ginklais, jie sutelkė kariuomenę. Ukrainos laikysena ir pozicija yra tikrai labai rami, telkianti ir tikrai verta pagarbos“, – teigė G. Landsbergis.
 
Ministras taip pat akcentavo, kad Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų taryba aptarė ir Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno sveikatos būklę.
 
„Mano kreipimasis į Europos kolegas yra, kad susirūpinimas labai svarbu ir aiški žinutė Rusijai yra taip pat svarbu, tačiau mes turime labai aiškiai pareikalauti, kad jam būtų leista susitikti su daktaru, kurio jis prašo. Ir kad jo sveikata būtų įvertinta objektyviai“, – sakė G. Landsbergis.
 
„Jeigu tai nebūtų padaryta, tuomet ES galėtų pasiūlyti, kad A. Navalnas galėtų pasirinkti sostinę ES, į kurią galėtų atvykti ir būtų išgydytas ir vėliau nuspręsti, ką daryti toliau“, – pridūrė ministras.
 
G. Landsbergis taip pat akcentavo, kad dabartiniai Rusijos veiksmai nėra ataka prieš Ukrainą ar kažkokią konkrečią valstybę. Ministro teigimu, tai yra Rusijos ataka prieš visas Vakarų valstybes.
 
„Aš savo kolegoms pasakiau, kad tai, ką mes matome Ukrainoje, Maskvoje, Čekijoje ir kituose miestuose, nėra ataka prieš vieną ar kitą valstybę. Tai nėra ataka prieš Ukrainą, tai yra ataka prieš mus visus, tai yra ataka prieš Vakarus, prieš tai, kuo mes tikime, prieš mūsų vertybes, įsitikinimus“, – sakė ministras.
 
„Labai svarbu, ką toliau darys Rusija, bet ne mažiau svarbu yra ir tai, ką darysime mes, nes dėl to priklausys ir mūsų pergalė arba pralaimėjimas“, – akcentavo jis.
 
Užsienio reikalų ministras tikina, kad šiuo metu aiškiai pastebimą Rusijos agresyvėjimą galima sieti su artėjančiais Dūmos rinkimais ir nukritusiais Rusijos prezidento Vladimiro Putino reitingais.
 
„Mes stebime labai agresyvėjančią Rusiją. Manau, kad prie to prisideda ir artėjantys Dūmos rinkimai rudenį, ir nukritęs Putino populiarumas. Akivaizdu, kad jam reikia mobilizuoti savo rinkėjus, atvesti juos prie balsadėžių, kad neištiktų Lukašenkos likimas“, – sakė G. Landsbergis.
 
„Dėl to jam reikia visomis išgalėmis bandyti konsoliduoti, ir jis tai daro ir užsienio instrumentais, grasindamas Ukrainai, ir vidaus įrankiais grasindamas opozicijai: sodindamas ją į kalėjimus, nuodydamas, iš esmės bandydamas nužudyti Navalną“, – pridūrė jis.
 
Vis tik G. Landsbergis džiaugiasi, kad šią situaciją pradeda suvokti ir kitos ES valstybės. Pasak ministro, šiuo metu ES valstybių „naivumo šydas yra nukritęs“.
 
G. Landsbergis atkreipė dėmesį tarybos posėdyje iškėlęs ir sankcijų Rusijai klausimą. Ministras pabrėžia, kad Rusijai peržengus raudonąsias linijas jau būtų vėlu svarstyti sankcijas Kremliui.
 
„Aš iškėliau pasiūlymą, kad sankcijos, ypač Ukrainos atveju, turi būti svarstomos ne tik tuomet, kai jau raudonos linijos yra peržengtos, kitaip tariant, jeigu ataka prieš Ukrainą jau yra prasidėjusi fiziškai, bus per vėlu jau susėsti ir galvoti, ką mes galime padaryti“, – sakė ministras.
 
„Europa gali jau šiandieną nusiųsti labai aiškų signalą, kad mes esame pasiruošę kalbėti apie sektorines sankcijas, jeigu tos raudonos linijos būtų kirstos. Ir mes turime labai aiškiai kalbėti ne tik apie asmenines sankcijas vienam ar kitam žmogui“, – akcentavo jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.19; 17:31

Pakistano policija vedasi suimtąjį. EPA-ELTA nuotr.

Penktadienį Pakistano vyriausybė, siekdama užtikrinti saugumą šalyje, laikinai užblokavo internetą.
 
Kaip pranešė laikraštis „Dawn“, dingstį šiam sprendimui davė įtempta padėtis didžiausiuose šalies miestuose, kur šią savaitę vyko masiniai radikalios islamo organizacijos „Tehreek-e-Labaik“ šalininkų susirėmimai su policija.
 
Valdžios duomenimis, per riaušes Lahore, Islamabade, Pešavare ir kituose didmiesčiuose žuvo mažiausiai septyni žmonės, tarp jų – keli policininkai. 300 pareigūnų buvo sužeisti.
 
Ketvirtadienį Pakistano vyriausybė paskelbė, kad organizacija „Tehreek-e-Labaik“ uždraudžiama pagal kovos su terorizmu įstatymą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.16; 20:06

Norvegijos slaptosios tarnybos ženklas
Norvegijos vėliava

Išorės žvalgyba užsiimanti Norvegijos žvalgybos tarnyba (NIS) ir vidaus saugumą užtikrinanti Norvegijos saugumo policija (PST) paviešino savo metines ataskaitas, kuriose daugiausia dėmesio skiriama agresyviai Rusijos ir Kinijos politikai bei augančiai individualaus terorizmo ir ekstremizmo grėsmei.
 
Iš ataskaitų matyti, kad didžiausią užsienio šalių žvalgybos tarnybų susidomėjimą kelia Norvegijos politika ir infrastruktūra Arkties regione.
 
Kaip žinia, dėl klimato kaitos Arkties regionas po truputį tampa valstybių tarpusavio konkurencijos arena.

Rusija – grėsmė ne žodžiais, o darbais

Nors vertindamos Rusijos veiksmus Norvegijos tarnybos vartoja pabrėžtinai santūrią retoriką, Rusijos keliamą grėsmę aiškiai atskleidžia pateikiami faktai. Išorės žvalgyba užsiimanti NIS pabrėžia Rusijos tarnybų aktyvumą kibernetinėje erdvėje, kur pirmiausia siekiama pavogti didelius kiekius informacijos. Pasak išorės žvalgybos, būtina atsižvelgti ir į Rusijos pajėgumus daryti įtaką kitų valstybių viešajai erdvei ir, ypač, paveikti rinkimų rezultatus. NIS vertinimu, 2021 metų Norvegijos parlamento rinkimai irgi gali tapti Rusijos įtakos taikiniu.

Rusijos ambasada Vilniuje. Vytauto Visocko foto

NIS taip pat pastebi, kad net ir silpnėjant Rusijos ekonomikai, ypač dėl Covid-19 pandemijos, Rusijos kariuomenė ir toliau modernizuojama. Rusija kuria ir gamina naujus ginklus, o jos kariuomenė tapo gerokai lankstesnė ir labiau prisitaikiusi patenkinti globalios politikos poreikius, tai yra įsiterpti į konfliktus įvairiuose pasaulio taškuose.

Tai svarbu Rusijai siekiant išlaikyti įtaką Baltarusijoje, Ukrainoje, Pietų Kaukaze ir plėsti ją Artimuosiuose Rytuose, kur Maskva susiduria su Turkijos ir kitų didžiųjų valstybių konkurencija. NIS požiūriu, Rusija piktinasi Vakarų sankcijomis, o NATO politiką vertina kaip egzistencinę grėsmę, Norvegiją suvokdama visų pirma kaip NATO narę.

Norvegų saugumo policijos ataskaitoje Rusija vertinama kaip agresyvios priešiškos žvalgybos vykdytoja. Rusijos žvalgybos tarnybos efektyviai šnipinėja kibernetinėje erdvėje, derindamos šią veiklą su klasikiniais žvalgybos metodais. Diplomatinę priedangą naudojantys Rusijos žvalgai kelia didžiausią verbavimo grėsmę, o jų taikiniais ir užverbuotais agentais tampa ne tik valdininkai ir verslininkai, bet ir perspektyvūs studentai ar svarbias technologijas kuriantys mokslininkai.

Kaip svarbų Rusijos keliamos grėsmės pavyzdį abi tarnybos pasitelkė 2020 metų kibernetinę ataką prieš Norvegijos parlamentą, kurią įvykdė su Rusijos karine žvalgyba siejama grupuotė Fancy Bear. Atakos metu pavogta svarbi elektroninio susirašinėjimo informacija, kuri, kaip mano Norvegijos tarnybos, gali būti panaudota tolimesnėms žvalgybos ir verbavimo operacijoms.

Kinija – mokinys pralenksiantis mokytoją

Kitas aiškiai išsiskiriantis kibernetinio šnipinėjimo centras yra Kinija, kuri ypač aktyviai naudoja žvalgybos tarnybas perimti naujausioms technologijoms iš kitų valstybių. Kinijos keliamą grėsmę ilgalaikėje perspektyvoje Norvegijos tarnybos mato kaip pranoksiančią tą, kurią kelia Rusija.

Kinijos vėliava. Slaptai.lt iliustracija

NIS vertinimu, Kinija jau dabar yra pasiruošusi labiau konfliktiškiems santykiams su kitomis valstybėmis. Kinijos kariuomenė nuolat stiprinama ir yra gerai ginkluota. Nors kariams trūksta kovinės patirties, Kinija stengiasi kompensuoti šį trūkumą dalyvaudama bendrose su kitomis valstybėmis pratybose ir misijose. NIS tvirtinimu, Kinija taip pat siekia kuo mažiau priklausyti nuo užsienio rinkų ir pati užtikrinti visus savo poreikius strateginiuose sektoriuose. Būtent dėl to Kinija intensyviai vykdo technologinį šnipinėjimą, siekia perimti kitų valstybių technologines paslaptis ir patirtį, tikslingai investuoja ir superka užsienio technologijų kompanijas.

PST ataskaita patvirtina, kad verslų supirkinėjimą Kinija aktyviai vykdo ir Norvegijoje. Pasak PST, net ir privačios Kinijos kompanijos yra priklausomos nuo valdžios. Todėl jos gali sudaryti verslo požiūriu nenaudingas sutartis, kad įgytų informacijos arba įtakos. Rinkos logika besivadovaujantiems Norvegijos verslininkams sunku tokių pasiūlymų atsisakyti. Auganti priklausomybė nuo Kinijos technologijų srityje, PST vertinimu, yra rimta grėsmė, kaip ir neteisėtas mokslinių tyrimų rezultatų pasisavinimas bei kinų pabėgėlių ir disidentų šnipinėjimas Norvegijoje.

Arkties politika ir Norvegijos kritinė infrastruktūra – svarbiausi šnipinėjimo objektai

Ir Kinija, ir Rusija ypač aktyviai domisi Norvegijos politika Arkties regione. NIS vertinimu, Rusijai ypač svarbus karinis dominavimas Arkties regione, todėl ji nuolat augina Šiaurės laivyno pajėgumus ir plečia karinę infrastruktūrą. Be to, regionas yra svarbus ir kaip naujų ginklų bandymo poligonas, todėl pavojingi ginklai dažnai bandomi visai netoli Norvegijos sienų.

Arktika

Pasak NIS, įtampa su Rusija dėl Arkties gali dar paaštrėti 2021 metais, kai Rusija, kuri pati kaltina Arkties militarizavimu Vakarų valstybes, tarp jų ir Norvegiją, pirmininkaus Arkties tarybai. NIS teigimu, į Arkties regioną vis aktyviau skverbiasi ir Kinija, kuri 2018 metais patvirtino savo pirmąją Arkties strategiją, nors kol kas jos realią įtaką varžo konkurencija su jau įsitvirtinusiomis Arkties valstybėmis.

PST ataskaita patvirtina, kad Arkties politika yra vienas iš svarbiausių užsienio valstybių šnipinėjimo objektų Norvegijoje. Rusijos ir Kinijos žvalgybos tarnybos aktyviai renka informaciją tiek apie Norvegijos politinius procesus, susijusius su Arktimi, tiek apie šiaurėje plėtojamą Norvegijos karinę ir civilinę infrastruktūrą. PST vertinimu, Norvegijos kritinės infrastruktūros identifikavimas ir jos žemėlapio sudarymas yra užsienio žvalgybos tarnybų prioritetas visoje šalyje. Šiam darbui užsienio žvalgybos tarnybos pasitelkia ir Norvegijos piliečius, kurie gali laisvai keliauti po savo valstybės teritoriją kaip turistai.

Grėsmę kelia individualios teroristinės atakos

Greta kitų valstybių keliamų rizikų, Norvegijos žvalgybos ir saugumo tarnybos pabrėžia ir terorizmo bei ekstremizmo grėsmę. NIS atkreipė dėmesį, kad nepaisant radikalių islamistų išpuolių sumažėjimo vadinamajai „Islamo valstybei“ pralaimėjus karą Irake ir Sirijoje, 2020 metais išpuolių skaičius vėl šiek tiek išaugo. Didžiausią grėsmę, pasak NIS, kelia individualios teroristinės atakos, kurių rengėjai pasiduoda islamistų propagandai internete.

Terorizmas

Prie tokių pačių išvadų priėjo ir PST, pabrėžianti, kad net ir 10-20 metų senumo islamistinė propaganda daro poveikį tam tikrai auditorijai ir gali išprovokuoti naujus teroro aktus. PST vertinimu, didžiausią pavojų kelia 1-2 rengėjų suorganizuojami, paprastomis priemonėmis greitai parengiami ir iš karto įvykdomi išpuoliai.

Abiejų tarnybų vertinimu, tokio pat pobūdžio grėsmę kelia ir dešiniojo ekstremizmo augimas. Šios pakraipos organizacijos taip pat geba panaudoti savo tikslams šiuolaikines technologijas ir kurti tarptautinius tinklus, per kuriuos platinama propaganda, dalijamasi patirtimi ir organizuojami mokymai. Dešiniosios pakraipos ekstremistai vis labiau radikalizuojasi, tarp jų dažnėja raginimai griebtis prievartos. Todėl ši ekstremistinė srovė taip pat gali išprovokuoti spontaniškas individualias teroro atakas.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.03.17; 08:20

Terorizmas

Hampingas Sasunianas – teroristas, 1982-aisiais metais Los Andžele nužudęs Turkijos generalinį konsulą Kemalį Arykaną. Nušauti Turkijos diplomatą jam talkino sėbras Krikoras Saliba (vėliau žuvo Libane). Pats H. Sasunianas buvo sugautas ir Los Andželo teismo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Tačiau šiandien šis nuteistasis gali būti paleistas į laisvę. Los Andželo įstatymai numato galimybę kaliniams, išbuvusiems kalėjime 25-erius metus, prašyti malonės prašymo sušvelninti bausmę. Tokį prašymą pateikė ir teroristinės organizacijos „Kovotojai už teisingumą „armėnų genocido“ klausimu“ narys H. Sasunianas, kalintis Kalifornijos kalėjime „Sant Kventinas“.

Beje, išsiveržti į laisvę H. Sasunianas veržiasi nuo pat 2007-ųjų. Dabar jam tai gali pavykti.

JAV valstybės sekretorius Entoni Blinkenas pareiškė esąs nustebęs Kalifornijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu peržiūrėti H. Sasuniano prašymą. Mat diplomatų saugumas – vienas iš svarbiausių šiandieninio pasaulio klausimų. Diplomatai privalo jaustis saugūs, kokioje šalyje jie bedirbtų. O tuos, kurie į juos šaudo, privalu kuo griežčiausiai bausti. Diplomatus žudantys nusikaltėliai neverti nė menkiausių malonių.

Paskutinėmis žiniomis, teroristas jau mėgaujasi laisve.

Slaptai.lt informacija

2021.03.15; 07:04

Turkijos žvalgybos būstinė

Praėjus daugiau kaip ketveriems metams po Rusijos ambasadoriaus nužudymo Ankaroje, Turkijos teismas penkiems kaltinamiesiems skyrė kalėjimo iki gyvos galvos bausmes. Dar šeši asmenys buvo išteisinti, antradienį pranešė valstybinė turkų naujienų agentūra „Anadolu“.
 
Stoties NTV duomenimis, septyniems kaltinamiesiems skirtos bausmės dėl priklausymo teroristinei grupuotei.
 
Rusų diplomatas Andrejus Karlovas buvo nužudytas 2016 metų gruodžio 19 dieną. 22-ejų policininkas Mevlütas Mertas Altintas nušovė ambasadorių per fotografijų parodos atidarymą Ankaroje stebint filmavimo kameroms. Užpuolikas šaukė „Allahu Akbar“ ir „Nepamirškite Alepo“. Alepas yra Šiaurės Sirijos didmiestis, kurį prieš tai po nuožmių mūšių atsikovojo sirų vyriausybinės pajėgos, padedamos Rusijos karinės aviacijos. Netrukus po nusikaltimo M. A. Altinas buvo nušautas turkų specialiųjų pajėgų.
 
Rusijos vyriausybė pasveikino nuosprendį. „Esame patenkinti, kad turkų teisėsauga griežtai nubaudė šio teroro akto veikėjus“, – Maskvoje pareiškė Užsienio reikalų ministerija. Šis išpuolis esą paliko „skaudžius pėdsakus“ abiejų šalių santykiuose.
 
Teismo procesas prasidėjo 2019 metų sausį. Teisiamieji buvo kaltinami ryšiais su M. A. Altinu. Žudiką teisėsauga kaltino priklausius islamo pamokslininko Fethullaho Güleno judėjimui, kurį Ankara kaltina ir žlugusiu puču 2016-ųjų liepą. Anot prokurorų, prieštaringai vertinamas judėjimas šiuo nusikaltimu norėjo sužlugdyti Turkijos ir Rusijos santykius ir atvesti abi šalis prie karo slenksčio.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.10; 00:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Rytoj – Vasario 16-oji. Lietuviui – labai svarbi šventė. Šiomis dienomis mūsų spaudoje, televizijoje, radijoje laidose – gausu su 1918-ųjų vasario 16-ąja susijusių komentarų. Ši diena pelnytai atiduodama istorijai, politikai.

Nepriklausomybės eisena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau džiaugdamasis padidėjusiu susidomėjimu istorija, turiu pripažinti, jog Lietuva, deja, nepriskirtina valstybėms, kuriose istorinės temos būtų nagrinėjamos itin objektyviai, sąžiningai. Lietuviškoje erdvėje – gausu nutylimų, tendencingumų. Lietuvoje esama net ujamų istorikų, mat viešumon jie, užuot patylėję, tempia nemalonius, nepatogius faktus.

Todėl leiskite ir man tarti Vasario 16-osios apmąstymams skirtą žodį. Deja, ne itin džiugų. Švenčių metu priimta linksmintis, didžiuotis. Tačiau kodėl turėčiau krykštauti iš džiaugsmo, jei jo – ne tiek daug?

Monografijų apie dušanskius, raslanus ir zimanus vis dar neturime

Pirmiausia į akis krenta, kaip Lietuva nagrinėjanti žydų bendruomenei nemalonias temas. Ogi niekaip. Tabu. Mirtina tyla. Visi, kas tik apie jas užsimena, – užpuolami, kritikuojami ir galų gale krenta. Sutinku, privalome žinoti savo niekadėjų nusikaltimus. Nesiginčiju – visi klystkeliai turi būti registruoti, išsamiai aprašyt. Lietuviškųjų nuodėmių nevalia slėpti. Tačiau savo istorikų ar istorija besidominčių publicistų, rašytojų stumti į šalį vien už tai, kad jie iškelia ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus, – argi tai demokratiška?

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Istorikas Valdas Rakutis nepasakė nieko smerktino, ragindamas žvelgti į Antrojo pasaulinio karo istoriją iš abiejų pusių. Vienintelė mažytė nuodėmė – galbūt raginimą derėjo išdėstyti ne Holokausto dienos proga. Tačiau demokratinė valstybė tokią „nuodėmę“ privalo toleruoti. Mat tokiais atvejais svarbiausia, ar tai tiesa: jei atkakliai smerkiame bent šiek tiek su fašistine Vokietija susijusius asmenis, registruokime ir su Kremliaus režimu bendradarbiavusius.

Mus ragina, kad sąžiningai analizuotume savųjų biografijas, pro padidinamąjį stiklą peržvelgtume net menkiausią įtarimą. Tik kodėl anoji pusė iki šiol nei parengė, nei ruošiasi rengti mokslinių monografijų, sakykim, apie dušanskių, raslanų, zimanų nusikaltimus? Kaip mums elgtis, jei fiksuojame kiekvieną savo tikrą ar tariamą nuodėmę, o kiti savas nuodėmes nutyli, slepia? Jei anoji pusė remiasi KGB archyvais priimdama juos už gryną pinigą, kodėl mes negalime analizuoti, kas vokiškos okupacijos metais buvo parašyta „Lietuvių archyve“?

Štai istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė priimti rezoliuciją, skelbiančią lietuvių tautą nesant žydžaudžių tauta. Tokia rezoliucija buvo labai reikalinga. Bet jį nutildė tvirtindami, jog lietuvių tautos šia fašistinei Vokietijai priskirtina nuodėme niekas nekaltina. Ar tikrai – niekas nepriekaištauja, niekas nebara, niekas nesmerkia?

Iš Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išstumtas profesionaliai istorija besidomintis publicistas Vidmantas Valiušaitis, savo knygose, straipsniuose, videokomentaruose pažėręs akivaizdžių faktų, kaip mūsų didvyriai Jonas Noreika ir Kazys Škirpa nepagrįstai kaltinami simpatijomis fašistinei Vokietijai.

Kas kris kitas? Nejaugi LGGRTC darbuotojas Dalius Stancikas, parašęs labai reikalingą knygą „Kūju per Lietuvos istoriją“? Juk ir jis neskuba to meto lietuvių veikėjams kabinti žydžaudžių etiketės…

Baltarusiški akcentai

Kita tema – baltarusiška. Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanauskaja mūsų šalyje ir giriama, ir palaikoma. Tai – teisinga laikysena. Taip mušti protestuotojų, kaip elgiasi Aliaksandras Lukašenka, – negalima. Lietuva privalo ištiesti pagalbos ranką baltarusių protestuotojams.

Sviatlana Cichanouskaja. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Bet man neteko girdėti, kad kas nors iš mūsiškių žurnalistų ir politikų šios ponios būtų viešai ir atvirai paklausę apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Astravo atominę elektrinę. Man labai rūpi žinoti, ką apie LDK kilmę mananti ši ponia ir ar ji sutinkanti, jog Astravo atominę elektrinę būtina kuo greičiau stabdyti? O jei net ir pasakė, kad LDK kilmė – lietuviška, net jei patvirtino, jog „Astravo AE būtina sustabdyti, nes ji kelia grėsmę Vilniui“, ar mūsų žvalgybos guldo galvą, jog privačių pokalbių metu ši ponia nekalba priešingai?

Ką žinome apie Aleksejų Navalną?

 Panaši ir Aleksejaus Navalno istorija. Be abejo, jis drąsus vyras. A.Navalno dokumentiniai filmai, pasakojantys, kaip Rusijos žvalgybos atstovai nuodijo jį „Novičioku“, arba ta juosta, susukta apie pasakiškus Vladimiro Putino rūmus, – verti dėmesio, pagarbos.

Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.

Bet man pirmiausia rūpi išsiaiškinti, ką A.Navalnas yra sakęs, kai Rusija užuolė Gruziją, Ukrainą. Jei jis tikrai tvirtino, esą tuos gruzinus vertėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, jei jis tai tvirtino nuoširdžiai, niekieno neverčiamas, tai didelė tikimybė, kad sparnuotosiomis raketomis šis jaunuolis kada nors panorės apmėtyti ir Lietuvą. Tikiuosi, kad Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, neseniai prie Rusijos ambasados dalyvavęs A.Navalną remiančiame mitinge, žinąs atsakymą į šį klausimą?

Korupcijos pažabojimas Rusijoje – svarbi tema. Bet ne mažiau svarbu žinoti, ar nenuilstančio kovotojo su korupcija širdis nėra sukaustyta imperinio mąstymo ledkalnių.

Kada bus įvertina ASALA veikla?

Štai propatria.lt leidinyje skelbiama ištrauka iš Gatestono instituto vyresniojo bendradarbio Raymondo Ibrahimo (knygos „Kardas ir scimitaras: keturiolika šimtmečių tarp islamo ir Vakarų“ autorius) teksto, kuriame skambiai šaukiama, esą „net 340 milijonų krikščionų pasaulyje patiria didžiulius persekiojimus“. Ten rašoma, jog šiandien pasaulyje dėl religinių įsitikinimų kiekvieną dieną nužudoma 13 krikščionių, 5 krikščionys pagrobiami, užpuolama 12 bažnyčių.

Mums būtina žinoti šią liūdną statistiką. Bet ar jūs nepasigendante lyginamosios analizės? Kodėl nepateikta skaičių, kiek pasaulyje kasdien nužudoma žmonių vien dėl to, kad jie – musulmonai? Tuomet antimusulmoniškus faktus palyginčiau su išpuoliais prieš krikščionis ir matyčiau tikrąją padėtį. Dabar gi atrodo, kad pučiama tik į vieną pusę – tik musulmonai skriaudžia krikščionis, o štai krikščionys – musulmonų niekad niekur neskriaudė ir nė nesiruošia skriausti.

Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.

Bet juk tai – netiesa. Prisiminkime Kryžiaus karus, Alžyro okupaciją, prisiminkime karą prieš Afganistaną, Irako bombardavimus, išpuolius prie Balkanų musulmonus, su žeme sulygintą Čečėnijos sostinę Grozną.

Galų gale prisiminkime, kiek nuo 1975 iki 2002 metų Europos sostinėse armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak nužudė turkų diplomatų, rezidavusių Vienoje, Madride, Paryžiuje, Berlyne, Kopenhagoje? Surengti 235 teroro aktai, surengta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas. Šių išpuolių metu žuvo 524 asmuo, įskaitant 105 įkaitą.

Azerbaidžano miestas Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Prisiminkime, kaip 2020-ųjų antroje pusėje Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą (šių išpuolių metu žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, dar 322 buvo sužeisti).

Ar šie skaičiai įtraukiami į ataskaitas apie religinį nepakantumą? Ar mes žinome, kad liūdnai pagarsėjusi ASALA, prieš kelis dešimtmečius persekiojusi turkų diplomatus, 2019-ųjų sausio 1 dieną yra nusiuntusi bauginantį laišką Beirute (Libanas) rezidavusiam turkų diplomatui, prie ambasados pastato sudegino Turkijos vėliavą (Turkijos vėliavos buvo deginamos ir kitose šalyse prie diplomatinių Turkijos misijų)? Ar žinome, kad 2021 metų sausio 20 dieną ASALA išplatino pareiškimą, jog organizacijos nariams nedraudžiama imtis teroro prieš Kalnų Karabachą 2020-ųjų pabaigoje atsiėmusius Azerbaidžano ir jam talkinusios Turkijos piliečius?

Pabandykite šiuos faktus paskelbti lietuviškoje žiniasklaidoje, ir pamatysite, kad tai – ne taip paprasta. Kritikuoti musulmonus – kiek tik širdis geidžia, priekaištauti krikščionims – nevalia! Nors, pavyzdžiui, tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Tačiau Lietuva nepasveikino Azerbaidžano, susigrąžinusio prieš kelis dešimtmečius dėl Armėnijos agresijos prarastas žemes, įskaitant ir tuos septynetą gretimų rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu. Nepasveikino ir Turkijos, kuri padėjo azerbaidžaniečiams susigrąžinti tai, kas Azerbaidžanui priklauso pagal tarptautinę teisę. O juk tai – svarbus, reikšmingas įvykis.

Kas slepiama armėniškuose archyvuose?

Susiraskite LRT paskelbtą „Radio Free Europe /Radio Liberty (RFE/RL) tekstą – RL Armėnijos tarnybos direktoriaus Harry Tamraziano pokalbį su „Carnegie Europe“ Kaukazo ekspertu Thomu de Waalu. Ten – nė menkiausios užuominos, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Kai šis faktas nutylimas, beprasmės visos kitos diskusijos. Bent man taip atrodo.

Antiturkiškos propagandos pavyzdžiai

Prisiminkime, kaip Lietuvos Mokslų Akademija neįsileido Turkijos ambasados pakviestų istorikų, kad šie išdėstytų savąją poziciją apie tragiškus 1915-uosius, o Armėnijos ambasados pakviestiems svečiams – atlapojo duris? Štai ir nežinome, kad turkams itin nepalankią ataskaitą „Armėnų tautos tragedija“ parašęs JAV ambasadorius Henris Morgentau, rezidavęs Stambule 1913-1916-aisiais, iš viso – 780 parų, grubiai iškraipė faktus. Per savo rezidavimą Osmanų imperijoje jis nebuvo išvykęs iš Stambulo nė į vieną problemišką regioną – apsiribojo poilsinėmis, pramoginėmis kelionėmis po tuometinę Osmanų imperiją. Tad jau vien dėl to jo ataskaita nelaikytina objektyvia.

Bet yra ir kita priežastis, kodėl tos ataskatos neverta laikyti objektyvia. Šią ataskaitą rašyti jam padėjęs vertėjas, patarėjas, laikytas dešiniąja ranka – Aršagas Simavonianas. O jo sekretorius buvo Akopas Andonianas. Svarbu ne tai, kad tiek patarėjas, tiek sekretorius buvo armėnų kilmės. Svarbu, kad abu šie armėnai nekentė turkų ir visko, kas turkiška. Todėl buvo grubiai tendencingi.

O ką galima pasakyti apie Johanes Lepsius veikalą „Vokietija ir Armėnija 1914 – 1918. Diplomatinių depešų rinkinys“? Nejaugi ir juo verta aklai pasitikėti? Apie šį asmenį žinoma, kad jis buvo aklai proarmėniškai nusiteikęs ir patalogiškai nekentė turkų. Jis į savo depešas, pavyzdžiui, neįtraukė specialaus kaizerio agento Lois Mozel ir karininko Felikso Guso pranešimų, kaip armėnų ginkluotosios formuotės bičiuliavosi su Osmanų imperijos prieše carine Rusija, iš Rusijos carų gaudavo ginklų, su rusais derino savo išpuolius prieš turkus.

Tokių tendencingų nutylėjimų, iškraipymų – labai daug. Bet Lietuva nenorinti jų žinoti. Vengianti net užsiminti, kad 2005 metais būtent Turkija pasiūlė Armėnijai suburti bendrą istorikų komisiją, kuri ištirtų visas 1915 metų tragedijos priežastis ir pasekmes. Oficialusis Jerevanas – kategoriškai atsisakė. Matyt, bijo, kad į paviršių iškils daug nemalonių faktų.

Donaldas Trampas ir cenzūra

Žodžiu, Lietuvoje iki tikros demokratijos – dar toloka. Dar daug draudžiamų, ignoruojamų, nutylimų temų.

Donaldas Trampas (Donald Trump)

Vienintelė paguoda – ne tik Lietuva turinti sunkumų. Delfi.lt portale perskaičiau įdomų Vido Rachlevičiaus straipsnį „Didysis lūžis: amerikietiškosios svajonės pabaiga“. Prisipažinsiu: Donaldas Trampas man niekad nepatiko. Ypač tuomet, kai Helsinkyje pataikavo Vladimirui Putinui. Neįtikinami atrodė ir D.Trampo priekaištai dėl suklastotų rinkimų. Prisimenu ir gordonua.com portale paskelbtą interviu su į Ameriką senokai pasitraukusiu buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu, kuris tvirtino, jog Rusijos specialiosios tarnybos buvo nusižiūrėjusios D.Trampą jau senų seniausiai.

Ir vis tik blokuoti D.Trampo paskyrų socialiniuose tinkluose – negalima. Ginčykimės su juo, kritikuokime jį, demaskuokime jį, bet tik neribokime jo teisės į žodžio laisvę.

Pritariu V.Rachlevičiui, manančiam, jog D.Trampo paskyrų blokavimas – antidemokratiškas žingsnis. Pritariu V.Rachlevičiui, jog tikroji demokratija ir žmogaus teisės prasideda nuo žodžio laisvės.

Žodžio laisvė – neliečiama ir nekvestionuojama jokiomis formomis. Žodžio laisvė – be jokių „su sąlyga“, „jeigu“, „bet“.

Žodžio laisvė arba yra, arba jos nėra.

2021.02.15; 07:00

FTB prašo amerikiečių padėti rinkti informaciją apie riaušių Vašingtone kurstytojus. EPA-ELTA nuotr.

JAV Krašto saugumo departamentas (DHS) paskelbė nacionalinį perspėjimą dėl antivyriausybinių ekstremistų, prieštaraujančių Joe Bidenui prezidento poste, galimos terorizmo grėsmės.
 
„Turima informacija rodo, kad kai kurie ideologiškai motyvuoti ekstremistai, prieštaraujantys Vyriausybės valdžios įgyvendinimui ir prezidento pareigų perdavimui bei kitoms jų suvokiamoms nuoskaudoms, pakurstytoms klaidingų naratyvų, gali ir toliau mobilizuotis bei kurstyti smurtą ar smurtauti“, – teigia departamentas.
 
Nacionaliniame kovos su terorizmu rekomendacijų sistemos biuletenyje sakoma, kad išaugusi išpuolių grėsmė „laikysis kelias savaites po sėkmingos prezidento inauguracijos“, vykusios sausio 20 d.
 
„DHS neturi jokios informacijos, kad nurodytų specifinį, patikimai nustatytą sąmokslą“, – sakoma perspėjime.
 
Perspėjime teigiama, kad nuo praėjusių metų kyla grėsmės dėl JAV vidaus ekstremistų, motyvuotų apribojimais dėl COVID-19, J. Bideno pergale prieš Donaldą Trumpą, policijos brutalumu ir neteisėta imigracija.
 
DHS teigimu, šios priežastys išliks ir artimiausioje ateityje, o sausio 6 d. vykęs D. Trumpo šalininkų įsiveržimas į Kapitolijų gali paskatinti ekstremistus „taikytis į išrinktus pareigūnus ir valdžios įstaigas“.
 
Nuo sukilimu praminto įsiveržimo į Kapitolijų buvo sulaikyta daugiau nei 150 žmonių, dalis kurių yra ginkluotų ekstremistinių grupuočių nariai.
 
DHS taip pat paragino gyventojus informuoti tarnybas apie įtariamą asmenų veiklą ar grasinimus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.28; 10:20

Turkijos vėliava

Turkija sekmadienį teigė, kad svarbaus Irano mokslininko, branduolinės fizikos specialisto nužudymas yra „teroro aktas“, ir jis „ardo taiką regione“.
 
„Apgailestaujame dėl Mohseno Fakhrizadeh’ės mirties po ginkluoto išpuolio. Smerkiame šią siaubingą žmogžudystę ir reiškiame užuojautą Irano vyriausybei ir žuvusiojo artimiesiems“, – teigiama Turkijos užsienio reikalų ministerijos pareiškime.
 
„Turkija yra prieš bet kokias iniciatyvas, kuriomis siekiama sutrikdyti taiką regioną, ir prieš visas terorizmo formas, nesvarbu, kas yra jų kaltininkas ar taikinys“, – priduriama pareiškime.
 
Ankara taip pat paragino visas puses „elgtis santūriai ir vadovaujantis sveiku protu.“
 
Irano gynybos ministerijos teigimu, 59 metų M. Fakhrizadeh’ė žuvo penktadienį. Ministerija nurodė, kad jis vadovavo ministerijos mokslinių tyrimų ir inovacijų departamentui.
 
Teheranas dėl nužudymo apkaltino Izraelį ir JAV.
 
Kaimynės Turkija ir Iranas yra įtakingos regiono valstybės, jų santykių istorija sudėtinga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.30; 06:44

Prancūzijos premjeras Jeanas Castexas. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos premjeras Jeanas Castexas, šeštadienį dalyvaudamas Nicoje vykusiame vienoje miesto bazilikoje surengto išpuolio aukų atminimo ceremonijoje, sakė, kad radikalus islamas yra šalies „priešas“.
 
„Mes žinome priešą, jis buvo ne tik identifikuotas, bet turi ir vardą, tai – radikalus islamas“, – sakė J. Castexas, prisimindamas, kad 2016 metų liepos 14 dieną mieste buvo surengtas dar vienas žiaurus išpuolis, kai sunkvežimiui įsirėžus į minią žuvo 86 žmonės.
 
Radikalus islamas yra „politinė ideologija, iškraipanti musulmonų religiją, iškraipant jos raštus“, sakė J. Castexas, pridurdamas: „Kiekvieną kartą, kai nusitaikoma į Prancūziją, ji tampa terorizmo taikiniu.“
 
Reaguodamas į ataką Nicoje, kurią, kaip manoma, įvykdė neseniai į šalį atvykęs imigrantas iš Tuniso, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pažadėjo sustiprinti pasienio kontrolę.
 
Žemyną sudrebinus dar vienam išpuoliui, kai Austrijos sostinėje Vienoje ginkluotas užpuolikas nušovė keturis žmones, Prancūzija prie savo sienų su kitomis ES šalimis padvigubino pasienio apsaugos pareigūnų skaičių.
 
Išpuolis Nicoje surengtas praėjus dviem savaitėms po to, kai Paryžiaus priemiestyje mokytojui Samueliui Paty buvo nukirsta galva už pranašo Mahometo karikatūrų parodymą savo mokiniams.
 
Rugsėjį per išpuolį prie pranašo karikatūrų publikavusio satyrinio laikraščio „Charlie Hebdo“ redakcijos peiliu ginkluotas užpuolikas subadė du žmones.
 
Šalyje vien praėjusią savaitę pradėta per 200 tyrimų dėl paramos terorizmui, grasinimų mirtimi, įžeidimų ar su S. Paty nužudymu susijusia neapykantos kalba.
 
Vienas teisminis šaltinis sakė, kad skaičiai šiuo metu „sprogsta“. „Gauname daug grasinimų, susijusių su politikais, prezidentu, premjeru, kai kuriais ministrais, parlamento nariais, mokytojais“, dauguma jų susiję su galvos nukirtimu.
 
Tačiau Paryžiaus prokuroras Remy’is Heitzas pažymėjo, kad įtariamieji yra „įvairūs žmonės, radikalai, tačiau ir žmonės, turintys psichinių sutrikimų, taip pat yra žmonių, kurie pateikia grasinimų nesuprasdami jų rimtumo.“
 
Tarp įtariamųjų terorizmo rėmimu taip pat yra keli mokiniai, pajuokavę ar pasidalinę nuotraukomis, susijusiomis su S. Paty mirtimi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.08; 06:16

Austrijos sostinėje per šaudynes žuvo du žmonės, keliolika sužeistų. EPA-ELTA nuotr.

Per pirmadienį Austrijos sostinėje Vienoje surengtą teroristinę ataką žuvo du civiliai ir vienas užpuolikas, dar mažiausiai vienas įtariamas šaulys yra laisvėje, jo ieškoma, praneša Austrijos institucijos.
 
Užpuolikas, kurį nušovė policija, buvo ginkluotas automatiniu šaunamuoju ginklu, pistoletu ir mačete. Policija dar nepatvirtino jo tapatybės.
 
Šaudynės surengtos netoli centrinės Vienos sinagogos, bet kol kas neaišku, ar ji buvo išpuolio taikinys. Žydų bendruomenės vadovas Oskaras Deutschas tviteryje rašė, kad atakos metu sinagoga buvo uždaryta. Laikraštis „Kronen Zeitung“ nurodo, kad buvo sužalotas sinagogą saugojęs pareigūnas.
 
Vienos mero Michaelio Ludwigo teigimu, viena iš aukų mirė šaudynių vietoje, o antroji, moteris, mirė ligoninėje dėl patirtų sužalojimų. Ligoninėje gydoma 14 žmonių, šešių iš jų būklė yra sunki.
 
Austrijos vidaus reikalų ministerija nurodo, kad tarp sužeistųjų yra policijos pareigūnas.
 
Remiantis BBC pranešimais, smarkiai ginkluoti vyrai pirmadienį apie 20.00 val. vietos laiku pradėjo šaudyti šešiose skirtingose vietose Vienos centre. Ginkluoti užpuolikai pradėjo šaudyti į žmones kavinėse ir restoranuose.
 
Nežinoma, kiek užpuolikų iš viso dalyvavo šaudynėse. Kaip praneša Austrijos žiniasklaida, sulaikytas vienas asmuo.
 
Pasak Austrijos kanclerio Sebastiano Kurzo, užpuolikai buvo „labai profesionaliai pasiruošę“ išpuoliui ir buvo gerai ginkluoti. S. Kurzas teigia, kad ataka neabejotinai yra teroristinio pobūdžio, bet motyvas kol kas neaiškus.
 
Ataka surengta likus kelioms valandoms iki to, kai Austrijoje įsigaliojo nauji apribojimai, skirti suvaldyti koronaviruso plitimą. Daugybė žmonių leido laiką baruose ir restoranuose, kurie dabar bus uždaryti iki lapkričio pabaigos.
 
Europos lyderiai griežtai pasmerkė šaudynes. Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas teigė esąs „giliai sukrėstas siaubingo išpuolio.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.03; 09:35

Po išpuolio Nicoje ES smerkia barbariškumą ir fanatizmą. EPA-ELTA nuotr.

Vyras, įtariamas trijų žmonių nužudymu Prancūzijos Nicos miesto bazilikoje, yra 21-erių tunisietis, į Europą atvykęs prieš kelias savaites, sakė tyrimui artimi šaltiniai.
 
Įtariamasis, identifikuotas kaip Brahimas Aouissaouis, rugsėjo pabaigoje atvyko į Italijos Lampedūzos salą, kur valdžios pareigūnai jam paskyrė karantiną, po kurio jis paleistas su nurodymais palikti Italijos teritoriją.
 
Šaltinių teigimu, jis į Prancūziją atvyko spalio pradžioje.
 
Išpuolis buvo įvykdytas ketvirtadienį Notre-Dame bazilikoje Nicoje apie 9.00 val. ryto vietos laiku. Prancūzijos policijos šaltinio teigimu, per išpuolį užpuolikas peiliu nudūrė tris žmones, dar šešis žmones sužeidė.
 
Vietos policija netrukus po išpuolio sulaikė užpuoliką. Prancūzijos kovos su terorizmu prokurorai pradėjo tyrimą dėl terorizmo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.30; 00:30

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto

Nėra nieko svarbiau kaip laikytis vienodų žaidimo taisyklių. Tada įmanoma atsekti, kas elgiasi teisingai, kas meluoja. Kai tik imame ignoruoti visiems privalomus vienodus reikalavimus, kyla pavojus paskęsti chaose.

Ką turiu omenyje? Jei leidžiama vieniems elgtis iššaukiančiai, privalome tokias pat teises suteikti ir kitiems. Jei Vilniuje leista Lietuvos Armėnų sąjungai ir Baltijos Armėnų Aljansui rengti eitynes, kuriose tvirtinta, esą Azerbaidžanas naikina Kalnų Karabacho armėnus, tada mes, vadovaujantis ta pačia logika, privalėsime sostinės gatves atidaryti separatistams, pažeidžiantiems Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) ar Moldovos teritorinį vientisumą, kai Kijevas, Tbilisis ar Kišiniovas nuspręs jėga susigrąžinti savas teritorijas ir fronto linijose žus žmonės. Bet taip elgdamiesi mes būtume neteisūs. Separatizmui, koks jis  bebūtų – lenkiškas, lietuviškas ar ispaniškas, – neturėtume suteikti tribūnos nei televizijose, nei gatvėse.

Tad ir armėnams centrinėse Vilniaus gatvėse piktintis Azerbaidžanu neturėjome leisti. Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Remiantis tarptautine teise, NATO ir Europos Sąjungos valstybių užsienio politika bei Jungtinių Tautų Organizacijos nuostatomis, – Kalnų Karabachas yra Azerbaidžanas. O tai reiškia, kad azerbaidžaniečių kariai nieko blogo Kalnų Karabache nedaro – stengiasi išstumti priešiškas pajėgas, užėmusias jų teritoriją. Elgiasi lygiai taip pat, kaip elgėsi ukrainiečių, moldavų ir gruzinų kariai, gindami savas teritorijas. Jei Armėnija nenorinti aukų, tegul patraukia savo ginkluotąsias pajėgas iš svetimų žemių, ir karas tuoj pat liausis.

Be kita ko, būtina pabrėžti, kad visus tris dešimtmečius oficialusis Baku elgėsi labai kantriai, laukdamas Vakarų pagalbos. Vakarai pasirodė niekam tikę išnarplioti šią problemą. Kas beliko azerbaidžaniečiams?

Tačiau intriga ta, kad Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos separatistams, pasikėsinusiems į šių šalių teritorinį vientisumą, mes neleistume žygiuoti Vilniaus gatvėmis su plakatais, formuojančiais nuomonę, esą ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai – žudikai. Ir teisingai padarytume. Armėnijai pritaikyta išimtis. Kodėl?

Beje, jei jau leidome armėnų bendruomenėms rengti antiazerbaidžanietiškus žygiavimus, būtinai privalėsime leisti ir, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantiems turkams rengti eitynes, kurių metu jie prisimins armėnų sukartintų grupuočių išdavystes tuometinėje Osmanų imperijoje arba teroristų iš ASALA, Gnčak ar Dašnakcutiun išpuolius prieš turkų ambasadorius Europos Sąjungoje. Taip pat privalėsime leist azerbaidžaniečiams minėti visas jų tragedijas – išvarymą iš Jerevano, Kalnų Karabacho, 1918-ųjų žudynes Baku, Guboje, 1992-ųjų skerdynes Hodžaly mieste.

Rusišką karinę bazę Giumri mieste yra aplankęs Rusijos prezidentas V.Putinas. 2013 metai.

Bet, įtariu, tokio pobūdžio eitynių rengti Vilniaus valdžia leist nenorės nei turkams, nei azerbaidžaniečiams. Ieškos įvairiausių priežasčių pasakyti – ne, negalima. Šitaip spėju prisimindamas žurnalisto Gintaro Visocko portale slaptai.lt papasakotą nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademija savo salėse leido Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčianui surengti diskusiją dėl 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Turkijoje, o Turkijos ambasadoriui Gokhanui Turanui paskutinę akimirką buvo uždrausta diskutuoti MA patalpose istorinėmis temomis. Pirma, tokį politinį vienpusiškumą sunku įsivaizduoti demokratinėje valstybėje. Juolab – pateisinti. Antra, jis, drįstu manyti, prieštarauja Lietuvos saugumo koncepcijai, nes Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė, o Armėnija, turinti savo teritorijoje skaitlingą Rusijos karinę bazę, – tikrai ne sąjungininkė. Todėl būdamas Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas norėčiau pasiteirauti, kaip mūsų VSD vadovybė vertina mūsų didžiai gerbiamų akademikų sumanymą prieš pat nosį uždaryti duris Turkijos ambasadoriui? Kas tai – cenzūra, spjūvis demokratijai tiesiai į veidą ar sąmoningos pastangos supriešinti dvi NATO valstybes – Lietuvą ir Turkiją?

Kai kurios karštos lietuviškos galvos nūnai piktai koneveikia Turkiją, esą ši nemoka taikiai, draugiškai su Graikija ir Kipru pasidalinti Viduržemio jūros teritorijų. Tokius priekaištus svaidantys lietuviai pamiršta svarbias aplinkybes. Save gerbiantys lietuviai nesiimtų šios temos, nes tuomet mums tektų papasakoti, kaip mes „sėkmingai“ pasidalinome Baltijos jūrą su broliais latviais. O juk derybos dėl Lietuvos – Latvijos jūros sienos buvo labai sunkios, komplikuotos. Tad šiuo klausimu mums, lietuviams, derėtų kukliai patylėti – net neprisimenu, ar Lietuvos ir Latvijos siena Baltijos jūroje jau sužymėta, ar vis dar tebevyksta derinimo darbai. Ką mes, būdami tokie „šaunūs“ derybininkai dėl Baltijos vandenų, galime patarti turkams ar graikams dėl teisingo Viduržemio jūros gamtinių išteklių pasidalinimo?

Kita tema – Kipre, norim to ar nenorim, gyvena turkų bendruomenė. Tegul ji ir ne tokia skaitlinga, kaip graikiška, bet jei jau visuomet labai pompastiškai ir skrupulingai domimės, kaip svetur gyvent sekasi graikų, armėnų, romų, žydų, katalonų bendruomenėms, kodėl ignoruojame Kipre, Vokietijoje, Prancūzijoje gyvenančių turkų bendruomenių teises? Jei mums nuoširdžiai rūpi, ar musulmonai neskriaudžia krikščionių, turėtume domėtis ir kita tema – ar visada ir visur krikščionys elgiasi garbingai, solidžiai? Pretekstas tokiai diskusijai – musulmonų pranašą Mohametą išjuokiančios karikatūros Prancūzijoje. Be abejo, gyvybė – šventa. Žudyti žmogaus, kad ir kaip jo nekęstumei, – negalima. Žudikas yra žudikas. Jis nusipelno pačių griežčiausių bausmių. Dėl tokios akivaizdžios nuostatos neverta nė burnos aušinti.

Bet ar žurnalistai, kurie platina Mohamedą pašiepiančius piešinius puikiai suprasdami, kad šitaip skaudina milijonus tikinčiųjų musulmonų, – elgiasi absoliučiai teisingai, elgiasi krikščioniškai? Ar tas mokytojas, kuris klasėje pademonstravo minėto pobūdžio karikatūras, tiesa, prieš tai leisdamas islamo išpažinėjams išeiti iš pamokos (kas tai – pagarba musulmonams ar musulmonų pažeminimas?), – visiškai teisus? Ant vienos svarstyklių lėkštelės – teisė turėti pažiūras ir jas viešai demonstruoti, o ant kitos – pagarba tikintiesiems.

Naudodamasis slaptai.lt tribūna, norėčiau išgirsti Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos vyskupų konferencijos vadovų verdiktą – ar, jų įsitikinimu, prancūziškas leidinys Charlie Hebdo elgiasi krikščioniškai, savo piešiniais skaudindamas milijonus Islamu besižavinčių žmonių?

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Nederėtų aklai tikėti ir tais, kurie tvirtina, esą Azerbaidžanas šiandien puola vargšę krikščionišką Arcacho tautą. Teisingiau būtų tvirtinti, kad Azerbaidžanas nūnai savąjį Kalnų Karabachą mėgina išvaduoti iš Rusijos gniaužtų. Būtent – iš Rusijos. Mat jei ne slapta Rusijos materialinė ir karinė parama Armėnijai, Azerbaidžanas būtų galėjęs seniai išstumti okupacines pajėgas iš šio regiono. Ir atsitiko štai koks Kremliui labai nemalonus nutikimas – rusų ginklai, kuriais ginkluoti armėnų kariai, pasirodo, niekam tikę lyginant su azerbaidžanietiška ginkluote. Kiek kartų Vladimiras Putinas gyrėsi savo ginklais – nuostabūs, galingi, o pasirodo, juos itin lengvai gliaudo Azerbaidžaniečių pajėgos, apginkluotos moderniais Izraelio ir Turkijos ginklais.

Oficialusis Jerevanas pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, esą Armėnijos armija – nenugalima, neįveikiama. O ką matome? Matome paniką. Armėnijos vadovai, įskaitant Nikolą Pašinianą, išsigandę beldžiasi į Vakarus, prašydami užtarimo. O Vakarai padėti Armėnijai niekuo negali. Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Azerbaidžanas nieko nusikalstamo bent iki šiol nepadarė – jis tik veja lauk iš savo žemių svetimas karines pajėgas. Jei pradėtų bombarduoti Jerevaną, – tada būtų galima kaltinti Baku. Dabar gi – tikrai ne.

Tokia padėtis – itin gėdinga Rusijai. Štai kodėl, įtariu, Rusija visaip bando nuduoti, kad dėl Kalnų Karabacho šiandien kariauja ne tiek Azerbaidžanas, kiek Turkija. Nes pralaimėti Turkijai, kuri yra NATO narė ir kelis kartus stipresnė už Azerbaidžaną, – ne taip gėdinga. Ne šiaip sau didžiausius priekaištus Turkijos pusėn svaido ir „demokratas“ N.Pašinianas. Armėnija taip ilgai gyrėsi, jog Azerbaidžaną galėtų užmėtyti kepurėmis, o nūnai aiškėja, kad nenugalimoji Armėnijos kariuomenė – silpna ir ginklais, ir dvasia. Apie tai, beje, daug ir įdomiai rašoma economics-prorok.com portale, persispausdinusiame Sergėjaus Klimovskio interviu blogui „Obozrevatel“.

Jerevanas. Slaptai.lt foto

Lietuvai šiandien derėtų elgtis itin atidžiai. Galimos pačios įvairiausios provokacijos. Štai armėnų portalas lragim.am skelbia: Lenkijoje bus kuriamas pilietinis komitetas, reikalausiantis, kad Varšuva pakeistų ligšiolinę nuostatą, jog Karabachas – Azerbaidžanas, į nuostatą, esą Kalnų Karabachas yra nepriklausoma Arcacho armėnų respublika. Bandymų Kalnų Karabachą pripažinti Armėnijai tikriausiai būsią ir daugiau.

Ne tik Lenkijoje, bet ir Prancūzijoje, net Lietuvoje.

Neapsigaukime. Armėnija mus sykį jau apgavo, įkalbėjusi Lietuvos Seimą specialia rezoliucija pripažinti 1915-ųjų karus buvus „armėnų tautos genocidu“.

2020.10.27; 07:00

Typhoon. Wikipedija nuotr.

Sekmadienį Didžiosios Britanijos policija sulaikė du keleivius, kai Londono Stanstedo oro uoste nusileido lėktuvas, kurį skrydžio metu lydėjo naikintuvai „Typhoon“. Tai sekmadienį pranešė televizijos kanalas „Sky News“, remdamasis pareigūnais.
 
„Antiteroristinės tarnybos sekmadienio vakarą sulaikė du vyrus, remdamosi kovos su terorizmu įstatymo 7-uoju priedu“, – sakė kanalui Esekso grafystės policijos atstovas.
 
„Sky News“ duomenimis, sulaikytieji – 34 metų kuveitietis ir 48 metų Italijos pilietis. Jų lėktuvas atskrido į Jungtinė Karalystę iš Vienos.
 
Savo ruožtu leidinys „Daily Mail“ pranešė, jog Didžiosios Britanijos naikintuvai lydėjo keleivinį lainerį todėl, kad jame buvo rasta „įtartinų daiktų“, kurie kėlė „potencialią grėsmę“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.31; 02:00

Azerbaidžano vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Trečiadienį Prancūzijos ambasadorius Azerbaidžane buvo iškviestas į šalies URM, kur jam buvo pareikštas protestas dėl vandalizmo akto prieš Azerbaidžano diplomatinę atstovybę Paryžiuje. Tai pranešė ministerijos spaudos tarnyba.
 
„Liepos 14 d. buvo įvykdytas vandalizmo aktas prieš mūsų šalies ambasadą Prancūzijoje. Šis aktas, kurį, kaip spėjama, įvykdė grupė radikaliai nusiteikusių armėnų tautybės jaunuolių ir kuriam būdingi terorizmo elementai, šiurkščiai pažeidžia 1961 metų Vienos diplomatinių santykių konvenciją. Dėl šio incidento Prancūzijos ambasadorius Azerbaidžane buvo iškviesAzerbaidžano ambasadatas į URM, kur jam pareikštas protestas“, – sakoma pranešime.
 
Jame taip pat pažymima, jog Azerbaidžano ambasados ir konsulatai užsienio šalyse gavo instrukcijas, kad būtų atsargūs „turint omenyje radikalių armėnų organizacijų grasinimus“. Be to, URM paprašė atitinkamas užsienio šalių institucijas sustiprinti Azerbaidžano diplomatinių atstovybių apsaugą vadovaujantis Vienos konvencija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.16; 07:00

Donald Trump (Trampas). EPA – ELTA nuotr.

Iranas išdavė JAV prezidento Donaldo Trumpo ir dar 35 asmenų arešto orderius dėl generolo Qassemo Soleimanio nužudymo ir paprašė Interpolo pagalbos sulaikant kaltinamuosius, pirmadienį paskelbė Teherano prokuroras Ali Alqasimehras, pranešė naujienų agentūra „Fars“.
 
Irano revoliucinės gvardijos Kudso pajėgų vadą Q. Soleimanį JAV pajėgos nukovė sausio 3 d. įvykdyto antskrydžio Irake metu. Vašingtonas kaltino Q. Soleimanį organizavus Iranui palankių kovotojų išpuolius prieš JAV pajėgas regione, rašo „Reuters“.
Tūkstančiai iraniečių gedėjo per JAV antskrydį nukauto generolo Q. Soleimanio. EPA-ELTA nuotr.
 
Irano atstovas A. Alqasimehras teigė, kad arešto orderis išduotas kaltinant nužudymu ir teroristiniais veiksmais. Jo teigimu, Iranas paprašė, kad Interpolas išduotų „raudonąjį pranešimą“ – tarptautinį arešto orderį – D. Trumpui ir kitiems asmenims, kuriuos Iranas kaltina nužudžius Q. Soleimanį.
 
A. Alqasimehras sakė, kad į asmenų, kuriems išduoti arešto orderiai, yra įtraukti JAV karinių pajėgų ir civiliai pareigūnai, tačiau daugiau informacijos Irano atstovas neatskleidė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.30; 00:30

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sykį žymus, daug vertingų knygų apie Lietuvos istoriją parašęs intelektualas prisipažino, jog keletą mėnesių šalyje galiojęs karantinas jam nebuvęs skausmingas. Rašytojui malonesnė vienatvė nei žmonių susibūrimai. Net ir trumpiausi, nekalčiausi pašnekesiai bendraminčių ratelyje jį vargina. Kodėl? Esu privestas ne tik apsimesti, kad kolegoms rūpimi klausimai gyvybiškai svarbūs ir man, bet dar pats save diplomatiškai prievartauju prikąsti liežuvį, kad bičiuliams neprimesčiau savų temų.

Tik ko vertos diskusijos, kai pašnekovai vienas kito negirdi, kai net nenori girdėti?

Kodėl Turkija nesirūpina Baltijos šalių saugumu?

Deja, Pasaulis taip surėdytas, kad mes ne visada pajėgūs išvengti painių kryžkelių. Jei neperprasi oponento argumentų, pakenksi ne jam – pats apsijuoksi, pats pakliūsi bėdon.

Ši ne visuomet maloni taisyklė galioja tiek tarpusavyje besiginčijantiems kaimynams, giminėms, sutuoktiniams, bendradarbiams, tiek valstybėms, kurios pasmerktos nuolatinėms intrigoms, pykčiams, išdavystėms.

Puikiausias pavyzdys – kilę nesusipratimai dėl NATO aljansui priklausančios Turkijos elgiasio. Taip, visi žinome, kad „Turkija ir toliau blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai, nepaisant Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pernai gruodį pasiekto susitarimo su sąjungininkų lyderiais“. Gynybos plano angliškasis pavadinimas – „Eagle Defender“. Tai – lietuviškoje informacinėje erdvėje birželio mėnesį nuskambėjusi ELTOS citata.

Taip, Turkija pykstasi su JAV, Prancūzija. Birželio 17-ąją ELTOS paskelbtame tekste pabrėžiama: „Turkija nesutinka patvirtinti šių planų, nebent mes pripažintume PYD/PKK teroristiniais subjektais“, – sakė Prancūzijos gynybos korpuso pareigūnas, turėdamas omenyje Sirijos ir Turkijos kurdų grupes, kurias Ankara laiko pavojingais sukilėliais. „Mes sakome ne. Mes turime parodyti solidarumą su sąjungininkais rytuose, o šių planų blokavimas yra nepriimtinas“, – teigė pareigūnas“.

Turkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Taip, „NATO gynybos planai Baltijos šalims ir Lenkijai buvo parengti po to, kai 2014 m. Rusija aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį. Nors šie planai nėra susiję su Turkijos karine strategija Sirijoje, nesutarimai didina saugumo grėsmę visose NATO dalyse. Pagal NATO sutartį, vienos valstybės sąjungninkės užpuolimas yra laikomas viso Aljanso užpuolimu, o NATO turi parengusi karines strategijas visų valstybių narių gynybai“ (iš to paties birželio 17-ąją paskelbto ELTOS pranešimo).

Kaip patartumėte elgtis tarp politinių girnų patekusiai Lietuvai? Žinoma, oficialusis Vilnius galįs muštis į krūtinę taip karšai ir emocingai, kaip, sakykim, jaunoji klimato aktyvistė Greta Thunberg. Dar pienas mergaitei nuo lūpų nenudžiūvęs, o ji jau mananti, kad įgijo dieviškąją galią visus aplink esančius mokyti gyvenimiškųjų tiesų.

Lietuvoje taip pat netrūksta karštų galvų, šaukiančių, esą Turkiją derėtų išmesti iš NATO.

Gal Turkija verta, kad ją Briuselis ištrenktų iš Aljanso. Gal taip kada nors ir nutiks. Jei žvelgsime atidžiai, matysime, jog NATO aljanse esama daug narių, kurias derėtų išspirti lauk – dėl nemokamų 2 proc. nuo BVP, dėl atkakliai tiesto Nord Stream 2, dėl Rusijai mėgintų parduoti Mistral karo laivų. Tarp išmestųjų turėtų būti ir mano Tėvynė Lietuva. Juk Lietuva daug metų mokėjo žymiai mažesnę sumą į NATO aljanso kasą, nei buvo sutarta pasirašant stojimo dokumentus, o Turkija, garbė jai už tai, niekad niekur net neužsiminė, jog Lietuvą, kaip ir kitas per daug taupančias „gudruoles“, vertėtų išprašyti iš garbingos kompanijos.

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Įžvalgi, sumani, bent keletą ėjimų į priekį šachmatų lentoje matanti diplomatija šiuo konkrečiu atveju pirmiausia turėtų pasidomėti ne turkiškomis, o savomis klaidomis. Jei nenorime būti panašus į savo neklystamumu patikėjusią aikštingąją klimatos aktyvistę, oficialusis Vilnius privalo nuoširdžiai paklausti oficialiosios Ankaros: ką mes blogo jums padarėme? Tokį pat klausimą oficialiąjai Turkijos valdžiai turėtų pateikti ir oficialusis Vašingtonas bei oficialusis Paryžius.

Nuoširdus domėjimąsis, kaip, kodėl ir kiek sykių NATO aljanso šalys įžeidė Turkiją, reikalingas ne tam, kad pultume aklai puoselėti kiekvieną turkišką užgaidą. Mums nereikia, kad turkai užsiliptų mums ant galvų. Atsikvošėjimas reikalingas tik tam, kad taptų lengviau ieškoti kompromisų, leidžiančių išsaugoti NATO vienybę.

Tačiau ar įmanomas nuoširdus pokalbis, jei Turkijai net neleidžiama išsižioti apie patirtas nuoskaudas? Turkija – ne Rusija. Jei Baltijos šalys, įskaitant visą Rytų Europą, taip pat Ameriką, Didžiąją Britaniją, senų seniausiai perkando tikrąją Kremliaus politiką, tai Turkijos, buvusios Osmanų imperijos, reikalų mes taip gerai išmanome, kad galėtume drąsiai mojuoti kardu, kas – juoda, o kas – balta.

Europietiškas egoizmas

Lietuviams nekenktų bent akimirkai įsivaizduoti tapus turkais. Štai tada, pamačius save turko kėdėje, migla, neleidžianti įžvelgti tikrųjų trinties priežasčių, iškart išsisklaidytų. Jei aš būčiau Turkiją mylintis turkas, agituočiau savąją valdžią pasitraukti iš NATO aljanso ir daugiau nebeklibinti Europos Sąjungos durų rankenos. Prabėgo keletas dešimtmečių, o Briuselis su Strasbūru vis nepriima Turkijos į savo šeimą. Tikriausiai protinga taktika, žvelgiant iš Briuselio, Strasbūro, net ir Vilniaus dangoraižių, nes ilgainiui Europoje dominuotų turkai. Ir vis tik leiskite gūžščioti pečiais, kodėl tada Turkija privalo itin rimtai domėtis tiek politiniu, tiek kariniu Europos saugumu?

Europos Sąjungos lyderiai ignoruoja Turkijos prašymus dėl narystės ES (sugalvoja naujų ir naujų trukdžių – esą jau tuot tuoj priims, tik dar reikėtų pasitemti demokratijos srityje). Šventa teisė reikalauti demokratijos. Demokratija – būtina kaip oras, kaip vanduo. Tačiau kodėl Europa trokšta, kad turkai vardan jos rizikuotų savo karių gyvybėmis? Briuselis primygtinai liepia, kad turkai savo žemėse sulaikytų į Europą iš Afrikos ir kitų kontinentų plūstančius pabėgėlius, kitaip Europa, matot, ims dusti nuo atvykėlių gausos. Bet kam Turkijai šis galvos skausmas, jei Briuselis neįsileidžia Turkijos į savo šeimą?! Vietoj pilnateisės narystės jai numetami doleriai. Briuselis įsivaizduoja, kad Turkijai tų milijonų ar milijardų – užteks. Turkijai nebeužtenka. Jei būčiau Turkijos pilietis, sakyčiau: man nusibodo vienpusė draugystė.

Amerikietiški nesusipratimai

Kita labai svarbi pastaba. JAV įsiutusi, kam Turkija perka ginklus ne iš Amerikos, kodėl susigundė Rusijos vilionėmis. Amerika turi teisę įsižeisti. Aš, būdamas lietuviu, taip pat įsižeidžiau – kodėl Ankara mano mylimos ir gerbiamos Amerikos priešlėktuvinės gynybos ginklus iškeitė į rusiškus? Bet jei pripažįstame Amerikos teisę supykti, pripažinkime ir Turkijos teisę įsižeisti. Mano supratimu, turkai privalo įsižeisti: kodėl JAV palaiko turkų priešus kurdus, kodėl JAV ignoruoja turkų reikalavimą PYD/PKK pripažinti teroristiniais subjektais? Vienybės klausimas turėtų rūpėti visiems – ne tik Turkijai.

Donald Trump. EPA-ELTA foto

JAV – ne šventa karvė. Amerika – nuodėminga. Būdamas turkas, aš tvirtinčiau, kad Amerika neverta pasitikėjimo, nes ji kadaise garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į tai, jog Kijevas atsisakytų atominio ginklo. Bet ar šį savo pažadą ištęsėjo? O jei vieną pažadą pamynė, kokias garantijas turime, kad nepamins ir antrojo, trečiojo?

O kaip, leiskite paklausti, oficialusis Vašingtonas pasielgė, kai Turkija, neapsikentusi oro erdvę nuolat pažeidžiančių rusų naikintuvų, vieną iš jų numušė? Tai, beje, itin svarbus argumentas. NATO privalėjo ginti Turkiją visomis keturiomis, kad Vladimiras Putinas bijotų net Turkijos pusėn žvilgtelėti. Bet NATO tepaskelbė keletą aptakių, atsargių rezoliucijų, labiau priekaištaujančių Ankarai, nei Kremliui. Štai Turkijai nieko kito ir neliko: jei NATO tik taip tepadeda, ieškosime kitų draugų.

Mano mylima ir gerbiama Amerika, žinoma, kvailai pasielgė ir pripažindama 1915-uosius metus buvus „armėnų tautos genocidu“. Turiu omenyje paskutinįjį atvejį, kai net vienas JAV politikas prisipažino: jei Turkija nebūtų atsukusi nugaros mūsų priešlėktuvinės gynybos ginklams, nebūtume genocido pripažinę. Tik ar taip elgtis – padoru? Tiesos ir teisingumo siekis turėtų būti svarbesnis nei noras įgelti oponentui.

Prancūziškas akibrokštas

Keistai elgiasi ir Prancūzija. Ji pripažino 1915-uosius esant „armėnų tautos genocidu“. Bet šis žingsnis abejotinas jau vien dėl to, kad Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neatvėrusi savų archyvų. Todėl brėžti kategorišką vertinimą daugiau nei šimto metų senumo tragedijai dar anksti. Palaukime, kol oficialusis Jerevanas į savo slaptuosius archyvus įsileis visus istorikus, tyrinėtojus, mokslininkus.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius – teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Jei būčiau turkas, Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono paklausčiau, kodėl oficialusis Paryžius taip nuoširdžiai rūpinasi „armėniškojo skausmo įmamžinimu“ ir taip vangiai, nenoriai, atmestinai savo aikštėse, skveruose, gatvėse įamžina nuo armėnų teroristinių organizacijų Prancūzijos teritorijoje vos prieš kelis dešimtmečius žuvusiųjų turkų diplomatų atminimą? Ar Paryžiuje stovi bent vienas paminklas, pagerbiantis turkų diplomatus, kuriuos Prancūzijoje visai neseniai nužudė ASALA, Dašnakcutiun ir Gnčak smogikai? Gal prancūzai taip apgirto nuo vyno, kad jau nebesusigaudo, kas – tikrieji jų partneriai?

Lietuviškas nesusigaudymas

Jei būčiau Turkijos pilietis, priekaišaučiau ir Lietuvai: liūdniausia net ne tai, kad jūs, lietuviai, Seime specialia rezoliucija pripažinote 1915-uoius metus esant armėnų tautos genocidu (kolegė Irma Ąžuolė vienoje iš slaptai.lt publikacijų pastebėjo, jog dėl rezoliucijos balsuota pustuštėje salėje Naujųjų metų švenčių išvakarėse), o todėl, kad, prieš palaimindami rezoliuciją, net nesiteikėte išklausyti oficialiosios Ankaros argumentų, nepareiškėte net menkiausio noro padirbėti Turkijos archyvuose. Jūs į Mokslų Akademiją įsileidžiate Armėnijos, kuri nėra jūsų sąjungininkė NATO aljanse, ambasadorių, o štai Turkijos, kuri yra jūsų sąjungininkė NATO aljanse (Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę) ambasadoriui paskutinę minutę uždraudėte įžengti į Mokslų Akademiją, užtrenkėte duris turkų tyrinėtojams. Būdamas turkas garsiai šaukčiau – tegul lietuvius nuo šiol saugo armėnų kariai…

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20 diena. Nuotraukoje užfiksuota vieta, kur nuo armėnų teroristų rankų žuvo turkų diplomatas Erdoganas Ozenas

Žinoma, NATO vadovybei skirtingi požiūriai į istoriją, ekonomiką, demokratiją – nė motais. Briuseliui svarbiausia karinė jėga, karinė vienybė. Bet būtume primityvūs politikai, jei manytume, jog Aljanso vienybė susideda tik iš karinių elementų.

Neatmetu galimybės, jog Baltijos šalių gynybos planai blokuojami Kremliui metus milžiniškas diplomatines, žvalgybines, finansines pastangas. Tik aš neraginčiau Turkijos išmesti iš karinio aljanso. Elgčiausi priešingai – girčiau ją už tai, kad, nepaisant visų nesusipratimų, ji vis dar tebėra kartu su mumis. Juk vieną gražią dieną, nusispjovusi į mūsų ne itin garbingus gudravimus, ji pati sumanys trauktis į šoną. Štai tada iškart suprastume, kodėl Europai reikalinga vieną iš stipriausių kariuomenių turinti valstybė.

Taip jau tas gyvenimas surėdytas – tik ką nors praradę suvokiame, kaip vis tik buvo gera turėti.

Ką žinome apie „Dašnakcutiun“?

Šiuo metu Lietuva, siekdama geresnių santykių su Turkija, galėtų padaryti bent vieną teisingą, didelių investicijų nereikalaujantį darbą – apvalyti lietuviškas internetinių enciklopedijų versijas nuo tendencingų antiturkiškų tekstų. Išmesti armėniškųjų tiesų neraginu. Tiesiog ten, kur surašyti vien Jerevanui palankūs pasakojimai, turėtume pridėti ir turkiškas bei turkų brolių azerbaidžaniečių versijas. Kad nebūtų vienpusiško tendecingumo – armėniškosios pastabos išdėliotos išsamiai, smulkiai, o turkiškojo ir azerbaidžanietiškojo požiūrio – nė eilutės.

Paimkime kad ir žodį „Dašnakcutiun“. Peržiūrėjau, kas apie šią organizaciją rašoma lietuviškosiose enciklopedijų versijose ir pastebėjau daug akį badančių tendencingumų.

Žodį „Dašnakcutiun“ pasirinkau neatsitiktinai. Prieš keletą metų teko keliauti po Azerbaidžaną. Svečiavausi ir 2012-2013-aisiais Guboje pastatytame „Memorialiniame genocido komplekse“. Ten svečiavasi ne vienas – su istoriku Algimantu Liekiu. Štai ką sužinojome apie „Dašnakcutiun“.

Dašnakų emblema

1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei Baltijos šalims. Azerbaidžanietišką laisvės troškimą bolševikai paskandino kraujo jūroje. Ne vien bolševikai gviešėsi užkariauti šią šalį. Bolševikams noriai talkino teroristinė grupuotė „Dašnakcutiun“. 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai drauge su armėnų teroristiniu judėjimu „Dašnakcutiun“ siautėjo visame Azerbaidžane.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Gubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Guboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Guboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Guboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje.Tačiau ypač žiauriai Azerbaidžano priešai elgėsi Guboje.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Gubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

Nepaisant itin nepalankių aplinkybių azerbaidžaniečiai vis tik rinko, kaupė, analizavo žinias apie netektis. Tuometiniai Azerbaidžano politikai stengėsi užfiksuoti visus praradimus. Tekstus apie antiazerbaidžanietiškus pogromus vertė į Europos tautų kalbas. Tiesiog gyvybiškai svarbu buvo Vakarų visuomenei kuo plačiau, išsamiau ir objektyviau papasakoti apie tai, kas nutiko Azerbaidžano miestuose ir kaimuose. Mat „Dašnakcutiun“ ir bolševikų propaganda dėl 1918-aisiais pralieto kraujo begėdiškai melavo: jokių žudymų, jokių etninių valymų, jokių išpuolių prieš vietinius gyventojus!

Gubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Bet visko paslėpti okupantams nepavyko. Štai kaip 1918-ųjų įvykius įvertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:

„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Štai kodėl Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių azerbaidžanietiškos istorijos puslapių.

Beje, azerbaidžaniečių istorikams sovietmečiu gilintis į šią temą ilgai neleista. Domėtis 1918-ųjų netektimis azerbaidžaniečiai galėjo tik po 1991-ųjų metų – subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai šalis vėl tapo nepriklausoma ir laisva.

2007-aisiais būta rimto lūžio istoriniuose tyrinėjimuose. Būtent tais metais Gubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais rengtas baudžiamąsias akcijas. Ištyrus masines kapavietes Gubos regione Azerbaidžano vadovybė toje teritorijoje įkūrė įspūdingą muziejų, kurį teko matyti savo akimis.

Labai panašiai „Dašnakcutiun“ vertina ir Turkija. Bet ar lietuviškosiose enciklopedijose apie tai rašoma?

Beje, jose nerasite ir užuominos apie Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos išleistą enciklopediją „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Šioje knygoje gausu pasakojimų apie ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun organizacijų turkams ir azerbaidžaniečiams padarytas skriaudas.

Lietuviškosiose enciklopedijose apie šią enciklopediją – nė menkiausos užuominos! Nė žodelio!

O paskui stebimės, kodėl Turkijai nerūpi Baltijos šalių gynybos planai…

2020.06.29; 06:00

Xi Jinpingas: niekas negali nurodinëti Kinijai. EPA-ELTA nuotr.

Kinija įkurs Honkonge „nacionalinio saugumo agentūrą“, kuri prižiūrės neramumams kelią užkirsiančio įstatymo įgyvendinimą, šeštadienį pranešė valstybinė žiniasklaida.
 
Naujasis įstatymas bus viršesnis už jau galiojančius ir galimai jam prieštaraujančius Honkongo įstatymus, reportaže, kuriame detaliai aptariamos įstatymo projekto detalės, pranešė naujienų agentūra „Xinhua“.
 
Agentūra reportažą paskelbė pasibaigus Pekine vykusiam Kinijos įstatymų kūrimo komiteto susitikimui. Jo metu buvo aptariamas įstatymų projektas, kuriuo siekiama sunaikinti pusiau autonominį miestą supurčiusį prodemokratinį judėjimą.
 
Honkongo saugumo agentūrai vadovautų miesto vadovė, kuri būtų įgaliota veikti siekiant pašalinti saugumo grėsmes.
 
„Xinhua“ skelbė, kad įstatymas kriminalizuotų pavojų saugumui keliantį „kurstymą, valdžios galios nuvertimą, terorizmą ir slaptą susivienijimą su užsienio pajėgomis.“
 
Agentūra pranešė, kad Nacionalinio Liaudies Kongreso nuolatinis komitetas įstatymą „priims netrukus“.
 
Prieštaringai vertinamas nacionalinio saugumo įstatymas sukėlė tarptautinį nerimą, kadangi manoma, kad bus apribotos paskutinės miesto laisvės.
 
Įstatymo priėmimas skubos tvarka mieste sukėlė nuogąstavimų, kad pamažu atkeliauja žemyninėje Kinijoje naudojamos politinės represijos.
 
Įstatymo projekte numatoma, kad jei Honkongo įstatymai prieštaraus būsimam įstatymui, aiškinimo galią turi Pekino nuolatinis komitetas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.21; 02:00

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Vienas iš pagrindinių Lietuvos Prezidento veiklos uždavinių – užsienio politika.

Tiesa, jei Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šiandien ypatingai daug dėmesio skiria sveikatos problemoms, tai nereiškia, kad jis dubliuoja Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pareigas. Juk situacija dėl siautėjančio koronaviruso – išskirtinė. Būtų keista, jei Prezidentui nerūpėtų, daugėja ar mažėja susirgimų dėl COVID-19. Jei Prezidentas smulkmeniškai domisi šalies ekonomika, – taip pat nėra blogai. Mat padėtis – ypatinga. Lietuva dar niekad nebuvo patekusi į tokią sudėtingą padėtį. Domėdamasis verslo perspektyvomis šalies vadovas nedubliuoja premjero Sauliaus Skvernelio pareigų.

Ir vis dėlto Lietuvos vadovui nederėtų užmiršti, kad jam netinka itin smulkmeniškai ir juolab – itin dažnai gilintis į medicinos ar ekonomikos reikalus. Prezidentui galvą pirmiausia turėtų skaudėti dėl kitų klausimų.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Štai daugiau dėmesio skirti chaosui, kilusiam Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, – sveikintina iniciatyva. Štai rūpintis užsienio politika, pavyzdžiui, birželio 18 dieną numatyto Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių lyderių viršūnių susitikimo sėkme, – ne tik gražu, prasminga, bet ir pragmatiška. Per pastarąsias dvi savaites surengti konferenciniai pokalbiai su Baltarusijos, Ukrainos, Sakartvelo, Armėnijos, Moldovos ir Azerbaidžano lyderiais, – neabejotinai sveikintinas sumanymas. Juk kitų ES šalių prezidentai, regis, tokiais pokalbiais negali pasidžiaugti.

Tik vėl – pokalbis nelygu pokalbiui. Galima pilstyti iš tuščio į kiaurą keičiantis vien gražiais žodeliais arba rimtai nagrinėti skaudžias temas. Dabar, kai jau atidžiai perskaityti visi Prezidento Komunikacijos grupės išplatinti pranešimai apie Gitano Nausėdos diskusijas su Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių prezidentais Aliaksandru Lukašenka, Ilhamu Alijevu, Volodymiru Zelenskiu, Solome Zurabišvili, Igoriu Dodonu ir Armenu Sarkisianu, – įmanoma susidaryti bent paviršutinišką įspūdį, kokie akcentai pasirinkti.

Ar prezidentas G.Nausėda nepadarė klaidų, rinkdamasis temas? Sakykim, ar buvo teisinga, kalbantis su Moldovos prezidentu Igoriu Dodonu, neužsiminti apie Padniestrės žaizdą?

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Taip pat visiems puikiai žinoma, kad problematiškiausia Rytų partnerystės programoje dalyvaujanti šalis – Armėnija. Ji vienintelė iš šio šešeto elgiasi agresyviai – iki šiol okupavusi apie 20 proc. kaimyninės šalies žemių. Turiu omenyje iš Azerbaidžano maždaug prieš du dešimtmečius jėga atplėštą Kalnų Karabachą. Oficialusis Jerevanas iki šiol begėdiškai ignoruoja visos tarptautinės bendruomenės, įskaitant NATO ir ES šalis, nuomonę, jog Kalnų Karabachą privalu grąžinti Azerbaidžanui. Tokios tarptautinės taisyklės.

Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Tačiau šiuo metu neteisėtai Kalnų Karabachą administruojančios jėgos demonstratyviai rengia pompastiškus rinkimus, kurių nepripažįsta Vakarai, skelbia stebuklines pasakas, esą Kalnų Karabache gyvenanti kažin kokia išskirtinė tauta, turinti teisę atsiskirti nuo Azerbaidžano, nuolat apšaudo azerbaidžaniečių karius pasienio ruožuose, neleidžia maždaug milijonui azerbaidžaniečių pabėgėlių grįžti į gimtuosius namus, viešai, oficialiai nepasmerkė savo teroristinių organizacijų, sakykim, ASALA, kurios 1973 – 2002 metais rengė kruvinus teroro aktus Europos, JAV ir Australijos miestuose (235 teroro aktai, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas į gyvybę, paimti 105 įkaitai).

Žvelgiant priekabiai net Baltarusija – mažiau problemiška šalis nei Armėnija. Jei oficialusis Minskas ir neteisingai pasielgė, statydamas Astravo atominę jėgainę vos už keliolikos kilometrų nuo Baltarusijos – Lietuvos sienos, jis atominę elektrinę vis tik pastatė savo žemėje. Baltarusija šiuo metu nėra užgrobusi nė pėdos svetimų žemių. Taip pat – ir Ukraina, Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova.

Vienintelė Armėnija elgiasi agresyviai, iššaukiančiai – tarsi būtų mažytė Rusija. Būtent ji, prisidengdama Rusijos karine galia (Giumri mieste ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė), jau keletą dešimtmečių šantažuoja savo kaimynę – Azerbaidžaną.

Kalbantis su Armėnijos vadovais – visa tai privalu žinoti. Ar Lietuvos Prezidentas G.Nausėda, rengdamas konferencinius pokalbius su Jerevanu ir Baku, turėjo tai omenyje?

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Nežinau, nesu tikras. Štai Baltarusijos prezidentui A.Lukašenkai jis priminė, jog Lietuva turi kategoriškai neigiamą požiūrį į Astravo AE. O va Armėnijos prezidentui A.Sarkisianui nepriminė, jog Armėnija privalo paklusti Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms pasitraukti iš Kalnų Karabacho. Apie šią tarptautinės bendruomenės nuostatą – nė žodžio.

Austrijos sostinė Viena, kur 1984 metų birželio 20 dieną armėnų teroristai surengė išpuolį prieš Turkijos diplomatą Erdoganą Ozeną

Bent jau tokią nuomonę leidžia susidaryti oficialiai paskelbti Prezidento Komunikacijos grupės panešimai apie pokalbius (visi pranešimai publikuoti portale slaptai.lt) su Baku ir Jerevanu.

Perskaičius Prezidento komunikacijos pranešimus, įsidėmėjau ir daugiau keistų nutylėjimų. Pavyzdžiui, G.Nausėda tvirtino, jog Lietuva remia tiek Sakartvelo, tiek Ukrainos teritorinį vientisumą. G.Nausėda taip pat tvirtino esąs susirūpinęs dėl Ukrainos ir Sakartvelo saugumo bėdų, kurias kelia karinės Rusijos pajėgos. O pranešime, paskelbtame po pokalbio su I.Alijevu, neradau akcento, jog Lietuva remia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jog Lietuva susirūpinusi Kalnų Karabacho ateitimi.

Igoris Dodonas. Presedinte.md nuotr.

Jei tokie žodžiai pokalbio metu buvo ištarti, bet tiesiog nepateko į pranešimus, – viena. Bet jei G.Nausėda apie tai nė neužsiminė, kalbėdamasis su prezidentu I.Alijevu, – ar tai nėra klaida? Kalbėtis su Azerbaidžano vadovais nepaklausiant jų bent jau apie iš Kalnų Karabacho išvytų azerbaidžaniečių pabėgėlių likimus, – netaktiška.

Norėdamas sužinoti, ar tikrai pokalbiai su Azerbaidžano ir Armėnijos lyderiais klostėsi taip, kaip aprašyta oficialiuose pranešimuose, nusiunčiau Prezidentūros Komunikacijos grupei keletą klausimų.

Štai jie:

1.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, prieš keletą dienų kalbėdamasis dėl Rytų partnerystės reikalų su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu, pareiškė paramą Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, t.y. ar pabrėžė, kad Lietuva remia Azerbaidžano pastangas susigrąžinti Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų, kurie šiuo metu okupuoti svetimų pajėgų; taip pat – ar domėjosi, kaip šiuo metu gyvena iš Kalnų Karabacho išvyti azerbaidžaniečių pabėgėliai?

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis dėl Rytų partnerystės problemų su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu, domėjosi, kada Armėnija įvykdys tarptautinės bendruomenės reikalavimus – patrauks karines pajėgas iš Kalnų Karabacho, t.y. kada Jerevanas grąžins Azerbaidžanui šiuo metu neteisėtai administruojamą regioną?

3.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis dėl Rytų parnerystės reikalų su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu, teiravosi, kada oficialusis Jerevanas žada atsisakyti Rusijos karinės bazės, dislokuotos Giumri regione, paslaugų?

Kol kas – tylu. Jokio atsakymo.

2020.05.01; 10:00

Per šaudynes Hanau mieste žuvo vokiečių, turkų, bulgarų, rumunų, bosnių ir afganų kilmės žmonės. EPA-ELTA nuotr.

Devyni per šaudynes Vokietijos Hanau mieste žuvę žmonės yra vokiečių, turkų, bulgarų, rumunų, bosnių ir afganų kilmės, nurodė Heseno žemės kriminalinė policija. Išpuolis laikomas teroristiniu.
 
Pasak tyrėjų, aukos buvo imigrantų kilmės. Trys aukos turėjo Vokietijos pilietybę, dvi – Turkijos, viena auka – Bulgarijos, viena – Rumunijos, vienas žuvęs asmuo buvo kilęs iš Bosnijos, o paskutinioji auka buvo Vokietijos ir Afganistano pilietis.
 
Išpuolio metu buvo sužeisti dar penki žmonės.
 
Devynis žmones nušovęs vyras grįžo namo, tada nužudė 72 metų amžiaus savo motiną vokietę ir nusišovė pats. Jam buvo 43-eji. Šalia įtariamojo kūno rastas ginklas.
 
Užpuolikas įvardijamas kaip Vokietijos pilietis Tobias R.
 
Šaudynės prasidėjo trečiadienį apie 22.00 val. vietos laiku. Pirmuoju taikiniu tapo kaljano baras Hanau mieste. Vokietis šaudynes pratęsė kavinėje, esančioje už 2,5 km nuo pirmosios šaudynių vietos.
 
Policijai pavyko identifikuoti užpuoliką, gavus informacijos iš liudininkių ir peržiūrėjus stebėjimo kamerų įrašus.
 
Tyrėjai šiuo metu aiškinasi, ar kas nors kitas žinojo apie išpuolį ir padėjo jį organizuoti.
 
Anksčiau Tobias R. savo interneto svetainėje skelbė įvairius vaizdo įrašus ir prieš imigrantus nukreiptus manifestus. Jis teigė, kad žmonės iš daugiau kaip 20 šalių, tarp kurių Turkija ir Izraelis, „turėtų būti sunaikinti“.
 
„Jei būtų mygtukas, kurį galėčiau paspausti, kad tai įvyktų, nedelsiant jį paspausčiau“, – tvirtino jis.
 
Buvę jo kolegos pasakojo, kad niekam nebuvo paslaptis, jog Tobiaso R. pažiūros „buvo ypač rasistinės“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.22; 06:20