Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu tikėtume sutapimais, tai artėjančios datos ir jas supantys įvykiai įgytų lemiamą prasmę. Antai, prieš 100 metų, lapkričio 11-ąją, baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, anuomet gavęs Didžiojo karo vardą. Tiesa, formalia karo pabaiga galima laikyti Brest-Litovsko taikos sutartį tarp pralaiminčios Vokietijos ir Rusijos 1918 m. kovo 3 d., tačiau kaizerinė Vokietija nepasidavė ir dar stengėsi sumušti anglų ir prancūzų kariuomenes. Tik supratusi savo bejėgiškumą ji Kompjeno miške, maršalo Ferdinando Focho vagone – salone, pasirašė paliaubų sutartį.

Vis dėl to galutinis taškas karui buvo padėtas Versalyje 1919 m. birželio 28 d. Taikos sutartimi Vokietija neteko didžiulių teritorijų, priversta mokėti reparacijas ir atsisakyti savo ginkluotųjų pajėgų. Lietuva irgi atsiplėšė savo dalį – Memelio miestą su apylinkėmis, kuris perduotas Antantės tarybai ir 1923 m. vasarį galutinai prijungtas prie Lietuvos.

Atminties diena. Ar bus kam prisiminti?

Taigi, šiame derybų sūkuryje lapkričio 11-oji tapo svarbiu taikos posūkiu Europoje. Beje, ant šio posūkio tarp kelių galingų jėgų grūdosi ir Lietuva. Būtent lapkričio 11 d. Lietuvos Valstybės tarybos pavedimu buvo sudaryta pirmoji Augustino Voldemaro vyriausybė. Tik šešių ministrų kabinetas išsilaikė vos pusantro mėnesio, ir jam teko nelengva užduoti: po Vasario 16-osios nepriklausomybės Akto užsitikrinti tarptautinį pripažinimą. Bet kol ministras pirmininkas (kartu jis buvo ir užsienio reikalų, ir krašto apsaugos ministras) važinėjo po Europą rūpindamasis paskolų reikalais, prie Lietuvos grėsmingai artėjo Raudonoji armija, ir taikiais pareiškimais garsėjančiam A. Voldemarui teko užleisti vyriausybės vadovo postą Mykolui Sleževičiui.

Bet grįžkime į tariama taikos ramybe apimtą Europą. Teisingiau, tęsdami sutapimų virtinę, peršokime šimtmečiu į priekį. Lapkričio 11-ąją, pažymint karo pabaigos šimtmetį kaip Atminties dieną, Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, vyks šventinė ceremonija su didžiuliu paradu ir iškilmėmis. Jau žinoma, kad į jas atvyks JAV ir Rusijos prezidentai. D. Trumpas dėl to atidėjo savo vizitą į Airiją.

Šventės šventėmis, o visuomenę labiausiai sudomino Paryžiuje numatomas surengti trečiasis V. Putino ir D. Trumpo susitikimas. Pirmieji du įvyko liepą – septintąją Hamburge, o formaliai draugiškas – liepos 16 d. Helsinkyje. Dar gali įvykti ir kitas – lapkričio 30 d. G20 šalių lyderių pasitarime Buenos Airėse. Ir visur iškils nedviprasmiškas klausimas: ar galingiausių pasaulio valstybių lyderiams pavyks nutraukti vėl įsibėgėjusias branduolines varžybas ir užtrenkti duris į Trečiąjį pasaulinį karą?

D. Trampas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Kai prieš trejus metus, praėjus metams po Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje pradžios, DELFI skaitytojus pagąsdinau Trečiojo armagedono grėsme, primindamas Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų išvakares, kai kurie internautai tiesiog pasiuto, kardami ant autoriaus visus neišmanymo, neišprusimo, neraštingumo šunis. Jie šaukė lyg Sąjūdžio laikais žmonių minios: „Tik nereikia mūsų gąsdinti“…

Abudu pasauliniai konfliktai buvo pradėti visai „nekaltai“, įžiebti iš nereikšmingos kibirkšties: vienas kilo serbų studentui Gavrilui Principui Sarajeve vykusiame parade nužudžius 50-metį kronprincą Frantzą Ferdinandą, antrasis – neva lenkų kovotojams nušovus du vokiečius Gleivico radijo stotyje (beje, šiai provokacijai vadovavo lietuvių kilmės SS karininkas Alfredas Helmutas Naujocks).

Trečias pasaulinis iškart po antrojo…

Dar daugiau globalių karų galėjo kilti, jei būtų susiklosčiusios palankios sąlygos. Dažniausiai jie būtų susiję su branduolinio ginklo panaudojimu. Pavyzdžiui, 1962 m. spalio 14–28 d. kilo Karibų krizė, kai spalio 14 d. JAV oro pajėgų žvalgybinis lėktuvas U-2, skrisdamas virš Kubos, iš didelio aukščio darytose fotografijose užfiksavo SSRS raketinių bazių statybos įrodymų. Nikita Chruščiovas buvo pasiruošęs smogti Amerikai, kuri neva siekia nuversti Sovietų Sąjungai draugišką Fidelio Castro režimą. Po slaptų derybų spalio 28 d. buvo pasiektas susitarimas, kad SSRS raketas išgabens namo, o JAV pašalins Turkijoje dislokuotas tolimojo nuotolio raketas.

Keletą karo grėsmių lėmė techniniai nesklandumai: 1979 m. klaidingas Amerikos NORAD atakos įspėjimo sistemos darbas, 1983 m. netiksli NATO Able Archer 83 programos interpretacija, 1983 m. klaida Sovietų Sąjungos atakos įspėjimo sistemoje. Be to, 2004 m. Rusijos Federalinių tyrimų agentūra savo portale pranešė, kad 1984-ųjų rugsėjo 26 – osios naktį Kosminio raketinio antpuolio perspėjimo vadavietės (Serpuchovas-15) operatyvinis budintysis papulkininkis Stanislavas Petrovas užfiksavo, jog JAV iš vienos savo bazės paleido tolimojo nuotolio branduolinę raketą, kuri atskris per 15 minučių. Kilo sumaištis. Paspaudus vadavietės pulto mygtuką „Start“, galutinį sprendimą turės priimti generalinis sekretorius Jurijus Andropovas, kurio rankose buvo lemiamas lagaminėlis. Bet laimei karininkas suabejojo tų laikų kompiuterio patikimumu, kodėl tariama raketa paleista tik iš vienos bazės, ir apie incidentą pranešė smarkiai pavėlavęs, kai jau viskas buvo aprimę. Tuo metu SSRS spaudoje rašė, kad papulkininkis buvo rastas užmigęs ant pulto išgėręs puslitrį „vodkos“… Paskui jį norėjo apdovanoti, tačiau atvirkščiai – atsipirko kaltinimu, kad vadavietės žurnale neužregistravo incidento.

Amerikiečių kariai Vilniuje, Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po 2014 metų Rusijos agresijos Vakarų žiniasklaidoje sumirgėjo prognozių, kad dabartinė situacija Europoje gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Dargi buvo spėjama, kad Rusija jį pradės, pasitikdama Pergalės praėjusiame kare 70-ąsias metines. Ne vienas istorikas ar politikas tvirtina, kad šiandien susidarė panašios sąlygos kaip prieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Antai slovėnų kultūrologas ir „froidomarksistinės“ pakraipos filosofas Slavojus Žižekas Šveicarijos laikraščiui „Tagesanzeiger“ teigė, kad, žemindami ir juokdamiesi iš pirmojo Rusijos lyderio Boriso Jelcino, Vakarai padarė didelę klaidą ir paskatino rusus išsirinkti „kietos rankos“ vadovą V. Putiną. „Taigi, mes patekom į situaciją, panašią prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai žaidimo taisyklės neaiškios“, – sakė filosofas. Jis primena, kad ir prieš abu karus daugelis netikėjo, jog jie kils. Konfliktai prasideda nuo įtakos sferų perdalijimo.

Galima tvirtinti, kad Vakarų mindžikavimas neleido Maskvai įsidrąsinti ir žengti toliau. Bet, kita vertus, Kremliaus propaganda kuria šovinistinę terpę, esą Vakarai nori Rusiją pažeminti, jai grasina, todėl jai reikia laikytis aukštai pakėlus galvą ir didinti karinį potencialą, koks buvo geriausiais SSRS laikais. Prieš keletą metų žurnale „Forbes“ buvo paskelbta Amerikos branduolinės energetikos eksperto Jameso Conca‘o analizė „Ar Rusijos branduolinis ginklas atneštų jai pergalę?“ „Amerikiečiai turi kur kas trumpesnę atmintį negu rusai, – pastebėjo apžvalgininkas. – Praėjo trys dešimtmečiai nuo Berlyno sienos griūties, bet Rusijai Šaltasis karas dar nesibaigė. Jeigu jos įsiveržimas į Ukrainą nekelia nerimo Vakaruose, tai gal nauji Rusijos taktiniai branduoliniai ginklai privers juos susirūpinti…“ JAV sukaustė save branduolinio nusiginklavimo sutartimis, o trečioji Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartis (angl. Strategic Arms Reduction Treaty, START-3, atnaujinta 2010 m.) buvo naudinga Rusijai, kuri ir toliau pirmavo pagal tokių užtaisų galingumą.

Kas ką išprovokuos?

Dabar kilo pavojingas ažiotažas dėl Vidutinio ir mažo nuotolio branduolinių raketų likvidavimo sutarties (Intermediate Nuclear Forces Treaty, INF). Dar 1987 m. buvo pasirašytas ir 1988 m. įsigaliojo susitarimas, kad JAV ir SSRS sunaikins šio tipo branduolinį užtaisą galinčias nešti, nuo 500 iki 5500 km skriejančias raketas. Nuo 2014 m., tai yra, po Rusijos agresijos Ukrainoje, Vašingtonas siuntė depešas Maskvai, kad ši pažeidžia minėtą sutartį. Praėjusį gruodį JAV įvedė sankcijas antžeminių sparnuotųjų raketų 9M729 komponentus ir savaeigius raketinius įrengimus gaminančioms Rusijos kompanijoms „Novator“ ir „Titan-Barikady“. Šie ginklai patenka į JAV Pramonės ir saugumo biuro administruojamą „Export Administration Regulations“ (EAR) sąrašą. Šių metų gegužę D. Trumpas įsakė parengti naujų sankcijų už sutarties pažeidimus paketą.

Tuo tarpu V. Putinas puolė demonstruoti „multikus“, kaip rusų raketos su branduoliniais varikliais skrieja į įvairius pasaulio taškus, kaip sukuriamas „hipergarso“ įrenginys, galintis sunaikinti Amerikos lėktuvnešius bei oro gynybos sistemas. Gi nauja raketa „Avangard“, Kremliuje vadinama „superginklu“, ruošiama paleisti į kosmosą ir iš ten sunaikina bet kokį taikinį.

Vladimiro Putino karikatūra

Ar tai buvo tik propagandinis žaidimas saviesiems padrąsinti? Ne tik. Karinio ginklavimosi isterija, priešų paieškos ir jų likvidavimas šalies viduje, monstriškas grėsmės iš Vakarų vaizdavimas – tai visų karų preliudija. Neapsikentęs JAV prezidentas D. Trumpas spalio 21 d. pareiškė: mes pasirengę pasitraukti iš INF sutarties. V. Putinas atrėžė: jeigu amerikiečiai iš jos pasitrauks, Europos šalys, priėmusios jų raketas, bus sunaikintos „atsakomuoju smūgiu“. Štai tada, pridūrė jis su saugumiečio ironija, rusai pateks į rojų…

Taip V. Putinas sąmoningai sukeičia priežastis su pasekmėmis: Vakarai mums grasina, o mes nekalti, tad reikia gintis. Nebuvo inspiruoto karo Gruzijoje, nesikišome į Ukrainos reikalus, neužgrobėme Krymo, negrasiname Baltijos šalims… Istorijoje ne kartą girdėti motyvai.

Prieš trejus metus Maskvai simpatizuojantis čekų apžvalgininkas Tomášas Grohas „Svobodne noviny“ portale priminė, kad popiežiaus Pranciškaus perspėjimas, jog „Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo“, netoli nuo tiesos. Tada jis teigė, kad artėjanti nauja finansinė krizė, per kurią dėl vietos po saule rungsis doleris, euras ir juanis, krintanti naftos kaina ir jos įnirtingos paieškos Arktyje, Europą ir Ameriką smaugianti musulmoniškųjų pabėgėlių kilpa sukurs tokią pavojingą padėtį, kuriai pakaks menkiausios kibirkšties.

Dabar Trečiojo pasaulinio karo kibirkštį žiebia ne islamo fundamentalistai, finansų krizė ar pabėgėliai. Vyksta pasaulio turtų ir įtakos dalybos. Dar vienas pasaulio perdalijimas vyks po atominiu grybu. Lapkričio 11-oji, kaip ir prieš 100 metų, šių dalybų nesustabdys…

2018.11.10; 08:00

Birželio 13-ąją kalbėdamas JAV kongreso ginkluotės komitete gynybos ministras Jamesas Mattisas pakartojo, kad didžiausią grėsmę Amerikai ir pasauliui kelia Šiaurės Korėja, nes tik laiko klausimas, kada ji apsirūpins branduolinę galvutę galinčia nešti tarpkontinentine balistine raketa.

Nenori normalizuoti santykių

Pentagono vadovas dar pareiškė, kad jį šokiravo prasta JAV kariuomenės parengtis, taip pat – kad nėra jokių požymių, rodančių Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasirengimą normalizuoti santykius su JAV. Pasak J.Mattiso, šis pasirinko strateginio konkurento vaidmenį.

Gyvename beprecedentės informacijos invazijos sąlygomis, tad daugelis neabejotinai kaip rutininę įvertino kitos dienos žinutę apie tai, kad Vokietija įstatymų lygmenyje nutarė apsisaugoti nuo potencialių Rusijos kibernetinių atakų per rugsėjį vyksiančius rinkimus į Bundestagą. Šalies vidaus žvalgybos vadas Hansas-Georgas Maassas informavo, jog federalinė informacinio saugumo valdyba tam reikalui samdys 180 advokatų bei programuotojų. 

Australietiški bumerangai

Taip pat veikiausiai daugelio iškart iš atminties buvo ištrintas birželio 12 dienos pranešimas, kad, pasak kibernetinio saugumo bendrovės „Dragos“ ataskaitos, rusai disponuoja kibernetiniu ginklu, galinčiu nutraukti elektros tiekimą JAV miestams, ir tą ginklą jau išbandė 2015-ųjų gruodį, kuomet dėl programišių atakos be elektros liko virš 200 tūkstančių Ukrainos gyventojų.

Pasak „Dragos“ grėsmių žvalgybos vadovo Sergio Caltagirone, Kremliaus programišiai jau domėjosi Amerikos energetikos ir kitų komunalinių paslaugų sistemomis.

Reikalas tas, kad pono J.Mattiso rūpestis dėl konvencinių karinių pajėgų dabartinėmis aplinkybėmis gali vis labiau prarasti aktualumą. Kaip publikacijoje „Trečias pasaulinis karas prasidėjo: tai karas miglose“ (06 13) leidinyje„Wirtualna Polska“ nurodo publicistas bei rašytojas Jacekas Żakowskis, daugelyje planetos vietų regime įvykius, kurių anksčiau nebuvo arba kuriuos pastebintys prieš keletą metų būtų buvę išvadinti paranojikais bei išjuokti kaip sąmokslo teorijų šalininkai. Jau kaip ir tapo rutininiais informaciniai pranešimai, tarkime, apie su Kremliumi siejamą interneto įsilaužėlių grupuotę „Fancy Bear“ bei jos atakas prieš Prancūzijos televizijos kanalą TV5 ar JAV demokratų partijos nacionalinį komitetą.

Niekas nebesijuokia

Niekas nebesijuokia, regėdamas žurnalo „Gazeta Polska“ (leidinys artimas dabartiniams Lenkijos valdantiesiems) viršelį su degančiu lėktuvu bei antrašte „Naujas liudininkas: „Tupolevas“ skrido ir degė“. Nors valdžios partijai „Teisė ir teisingumas“ nėra reikalo stiprinti savo politinių pozicijų dar viena sąmokslo teorija, jos reitingai ir taip aukšti. Nebesijuokia po to, kai lenkų prokuratūros ekspertai išpakavę iš Rusijos atsiųstus maišus su prie Smolensko žuvusiųjų palaikais atrado juos siaubingai, atsainiai sumaišytus, nors po vyriausybinio lėktuvo katastrofos Maskvoje buvo ir lenkų pareigūnai, ir žuvusiųjų artimieji. O JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) ekspertai Kataro sostinėje Dohoje ką tik atvėrė kompiuterių dokumentus, kurių dėka rusų interneto įsilaužėliai gegužės 24-ąją atakavo naujienų agentūrą „Qatar News Agency“.

Formaliai tarp šių faktų nėra beveik nieko bendro, išskyrus po jų atskleidimo kilusios sumaišties efektą. Taktinėje perspektyvoje viskas be priekaištų: visi planetos televizijos kanalai parodė ištuštėjusias Kataro prekybos centrų lentynas, chaosą Dohos oro uoste, FIFA kurį laiką svarstė, ar neperkelti  2022-ųjų futbolo čempionato iš Kataro į kitą vietą. Ekspertinėje bendruomenėje net buvo pasigirdę svarstymų, kiek tikėtina, jog Saudo Arabija įsiverš į Kataro teritoriją.

Pavojingiausia vieta pasaulyje

Tarsi burtų lazdele mostelėjus viena turtingiausių planetos valstybėlių (200 tūkstančiai gyventojų) virto kone pavojingiausia vieta pasaulyje regione, kuris ypač svarbus Vakarų stabilumui, nes užsiliepsnojus Persijos įlankai į viršų šastels naftos bei gamtinių dujų (Kataras pagal dujų išteklius antras planetoje po Irano) kainos ir susvyruos globali ekonomika, užtat Rusija iš paaugusių energetinių resursų kainų tik išloš.

Košė buvo užvirusi dėl melagingo pranešimo, esą Kataro emyras kritiškai atsiliepė apie JAV prezidentą Donaldų Trumpą ir draugiškai – apie Iraną bei teroristus. Informacinis fragmentas, bematant supriešinęs Kataro emyrą Tamimą bin Hamadą al Tani, kuris remia vienus radikalius islamistus, su Saudo Arabijos karaliumi Salmanu of Saudi Arabia, kuris remia kitus radikalius islamistus.

Žurnalas „Foreign Policy“ (06 07) situaciją net palygino su 1914 metų Sarajevu, kai ten nušautas Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis sukėlė 1-ąjį pasaulinį karą.

O juk Katare įsikūrusi pagrindinė regioninė Amerikos karinė bazė,  kuri yra JAV komandinis centras kovoje su „Islamo valsybe“… Užsitęsęs konfliktas tarp Er-Rijado ir Dohos gali būti naudingas kam nori, bet tik ne Vakarams. Jei FTB ekspertai teisūs dėl „Qatar News Agency“ atakavusių programišių kilmės, štai ir dar vienas įtampos židinys Vakarų saugumui svarbiame planetos taške. Tą kilmę dar reikia įrodyti, kilusioje sumaištyje tą padaryti ypač nelengva, tas pats „Foreign Policy“ svarstė, kad smogti galėjo ir Irano programišiai, mat Teheraną stipriai suerzino gegužės 20-21 Er-Rijade vykusio JAV prezidento ir arabų šalių lyderių susitikimo antiiraniška pozicija.

„Žali žmogeliukai“ tapo „virtualiais“ žmogeliukas

Amerikoje V.Putino „virtualūs  žmogeliukai“ nuveikė daugiau (iš „Reality Leigh Winner“ pranešimo aiškėja, kad rengėsi net klastoti JAV prezidento rinkimų rezultatus, gavę priėjimą prie rinkimų techninį aptarnavimą vykdžiusios kompanijos), kitur, tarkime, Prancūzijoje, buvo ne tokie sėkmingi. Vis daugiau priekaištų sulaukiantis Rusijos prezidentas vangiai atsimuša, esą  laužėsi ne rusų specialiosios tarnybos, o galbūt šiaip Rusijos patriotai. Anksčiau patriotai („žali žmogeliukai“) buvo Rusijos aneksuotame Kryme bei rytų Ukrainoje, iš „žaliųjų“ žmogeliukų virto „virtualiais“ žmogeliukais. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Maskva labai kryptingai Estijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, bet kur atakuoja pasisakančius už Europos vienybę bei vertybes kaip ir nuosekliai bendradarbiauja su euroskeptikais visame Senajame Žemyne. Panašu, dabar eilė Vokietijai – Čekijos analitinio centro „Europietiškos vertybės“ direktoriaus pavaduotojas, ekspertas rusiškos propagandos klausimais Jakubas Janda inerviu vokiečių „Bild“ (20161122) būsimą rusų informacinę kampaniją artėjant rinkimams į Bundestagą įvertino kaip beprecedentę.

Tikslas – išbalansuoti Vakarus

Vektorius – be ypatingų materialinių išlaidų bandyti išbalansuot Vakarus, šalį po šalies. Kaip nurodo J.Żakowskis, sunku atsikratyti įspūdžio, jog Rusijos prezidentas ilgai, kantriai rengėsi ir dabar „paleido“ trečią pasaulinį karą, turintį sunaikinti Vakarus iš vidaus. Pastarieji ilgai lošė su Rusija klasikinį lošimą ekonominių potencialų varžymusi, kuriame Maskva neturi jokių šansų, tad buvęs saugumietis V.Putinas nutarė sulošti operatyvinę šnipinėjimo partiją, ir Vakarai pradiniame jos etape buvo užklupti visiškai nepasiruošę.

Tiesa, chaoso sėjimas visur, kur tik leidžia aplinkybės, turi savo neigiamą pusę, kurios puikia taktine intuicija pasižymintis ir pasaulinėje arenoje „improvizuojantis“ prezidentas V.Putinas, panašu, neįvertino. Kaip „Foreign Policy“ (2016.10.27) yra nurodęs tarptautinių santykių ekspertas Markas Galeottis, Krymo aneksija, avantiūra rytų Ukrainoje, įsikišimas Sirijoje, programišių atakos Vakarų valstybėse, mėginimas sėti sumaištį bei provokacijos kaimyninėse valstybėse Rusijai sugrįžo augančiomis sankcijomis, finansiniais praradimais, vis naujais kariniais bei kitokiais konfliktais su labai miglota perspektyva, ir visas šis vis pasipildantis „bukietas“ ima „gyventi savo gyvenimą“. Dėl interneto įsilaužimų JAV demokratija šiandien nukentėjo, bet Maskva sukūrė situaciją, kurioje sulauks atsakymo poryt, kai Jungtinėse Valstijose išsiaiškins, kas ir kaip.

Rusijos prezidento pasėta sumaištis ima veikti „savo ruožtu“ ir grėsti ją paleidusiajam.

2017.06.16; 13:35

Rusų žiniasklaida parašė, kad Vilniuje ketinama statyti metropoliteną – kaip slėptuvę nuo bombų. Pačioje Rusijoje po žeme statomi ištisi miestai. Ir ne tik Rusijoje. Branduolinio karo ar kitos pasaulinės katastrofos atvejui. 

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Slaptasis Maskvos metropolitenas

Mes seniai su niekuo nekariaujame, – pasakė žurnalistams vienas Maskvos vadovų, aiškindamas, kodėl naujose metropoliteno linijose atsisakyta civilinės gynybos objektų statybos. Išlukštenus didelio valdininko tiradą, lieka toks branduolys: nuo šiuolaikinių, juo labiau ateities ginklų metro neapsaugos – tai kam eikvoti laiką ir pinigus?

Apie naują civilinės saugos doktriną Rusijos žmonės išgirdo 2014-aisiais. Dabar, imta aiškinti, neįmanoma net įsivaizduoti, kaip galima būtų visuotinai evakuoti tokius miestus kaip Maskva ir Peterburgas (SSRS laikais kritiškiausiu atveju Maskvos gyventojus manyta evakuoti į 11 šalies regionų, kur juos turėjo priimti vietos gyventojai). O statyti bunkerius apsaugai nuo masinio naikinimo ginklo neliko reikalo dėl to, kad dabar kariniai konfliktai vyksta nedidelėse teritorijose ir naudojami naujoviški, itin tiksliai mušantys (высокоточные) ginklai. Telieka apsaugoti taikius gyventojus nuo šių ginklų antrinio poveikio – sviedinių skeveldrų ir pastatų nuolaužų.

Pasak leidinio „Komsomolskaja pravda“, pakeitimus civilinės gynybos įstatyme padiktavo lokaliniai konfliktai Ukrainoje ir kitose buvusios SSRS respublikose. Donecko ir Donbaso miestuose gyventojai slepiasi nuo apšaudymų vadinamuosiuose dvejopos paskirties požeminiuose statiniuose: automobilių aikštelėse, sandėliuose, gyvenamųjų namų rūsiuose. Suprantama, pasitarnaus ir seniau pastatyti metropoliteno tuneliai. Antai Maskvoje, rašoma, būtent metropolitenas šiuo metu yra  didžiausia slėptuvė Maskvoje. Kiekvienos stoties vestibiulyje ir netgi tuneliuose gali pasislėpti nuo 5 iki 25 tūkst. žmonių,  iš viso – apie 2 milijonai. Tik atrodo, ne į visus požemius paprastus maskviečius įleis.

Apie Maskvos metropoliteno paslaptis viešai prabilta 1992 metais. Viena maskvietė savaitraščiui „Argumenty i fakty“ parašė, kad jos pažįstama dirbo valytoja Valstybės saugumo komiteto (KGB) rūmuose ir ją į specialiuosius objektus vežiojo nežinomomis metro linijomis. Milžinišku tiražu išeinančiam leidiniui tai buvo dingstis iškelti dienos švieson dar vieną iki tol draudžiama buvusią temą. Girdi, iš tiesų esama paslapties, antai 1991 metais JAV gynybos ministerijos paskelbtoje ataskaitoje keletas puslapių skirta slaptajam vyriausybiniam metropolitenui. Esą SSRS vadovybė giliai po žeme Maskvoje ir pamaskvėje įtaisė karines vadavietes ir šiuos bunkerius bei kitus strateginius objektus sujungė slaptomis metro linijomis; šie požeminiai keliai būtų leidę greitai ir saugiai evakuoti Kremliaus valdovus į atsarginius kabinetus, kilus branduolinio karo grėsmei.

Spaudoje pasipylė tekstai apie „Metro-2“, kaip imta vadinti šiuos slaptus tunelius (dokumentuose – D-6). Tačiau žiniasklaida, ūmai suklegusi, kitais metais lygiai taip staiga ir užtilo (tarytum kas užčiaupė žurnalistus).

1993 metų rudenį, kai Rusijos parlamentas pasipriešino prezidentui Borisui Jelcinui, Aukščiausiosios Tarybos rūmus imta apšaudyti iš tankų ir ketinta šturmuoti. Pasakojama, ten buvę žmonės nusileido į rūmų požemius ir gelbėjosi tuneliais. Požeminiais takais esą iškeliavo Rusijos parlamento vadovo Ruslano Chasbulatovo archyvas ir į pastatą pateko jam ištikimi Osetijos ypatingosios paskirties milicijos būrio kovotojai… Beje, ir 1991 metų pabaigoje, Rusijos prezidentui uždraudus komunistų partiją, iš šios partijos centro komiteto pastato dokumentus išgabeno požemiais; kadaise po šiuo didžiuliu pastatu 40 metrų gylyje buvo išraustas bunkeris, iš kurio neabejotinai ėjo požeminiai evakuacijos keliai.

Didžiausia KGB paslaptimi, neatskleista iki šiol, yra specialiųjų tarnybų požeminės komunikacijos,– pasakė 2001-aisiais perbėgėlis, buvęs SSRS KGB pulkininkas Olegas Gordijevskis tam pačiam „Argumenty i fakty“. – Žinau, kad KGB priklauso milžiniški statiniai po žeme, ištisi miestai, kuriems lygių tiesiog nėra. Vienas iš Maskvos valdininkų žurnalistams prasitarė: Tai – milžiniška sistema (гигантская система). Ją statė 40 metų. Sugrūdo didžiulius pinigus. Iki 1991-ųjų vien užsiminti apie ją reiškė išduoti didžiausią valstybės paslaptį.

2005 metais jaunas maskvietis žurnalistas Dmitrijus Gluchovskis išleido romaną – antiutopiją „Metro 2033“: nuo 2013 metais kilusio branduolinio karo žmonės pasislėpė Maskvos metropoliteno požemiuose ir gyvena ten dvidešimt metų. Knyga greitai išpopuliarėjo, ją išleido 37 užsienio kalbomis didesniu negu 1 mln. egzempliorių tiražu. Vėlesniais metais autorius papasakojo, ką tikra sužinojo apie Maskvos metro (milžiniškos žiurkės požemiuose – pramanas). Ten linijas jungia perėjimai ir esama daugybės tarnybinių patalpų, slepiamų nuo paprastų maskviečių akių. Daugelis stočių 9 metrų skersmens tunelyje padalyta į tris aukštus, iš kurių tik vidurinis skirtas keleiviams. Be „Metro-2“, išrausta apie 200 bunkerių, priklausančių įvairioms žinyboms. 

Šiuolaikinis metro – ne tik transporto priemonė?

1996 metais atvėrė duris naujas Rusijos ginkluotųjų pajėgų muziejaus filialas – SSRS kariuomenės vyriausiojo vado atsarginis komandinis punktas Izmailovo rajone. Bunkerį po Stalino rezidencija išrausė prieš Antrąjį pasaulinį karą, iš čia į Kremlių galima buvo nuvažiuoti automobiliu 17 km ilgio tuneliu. Po dešimt metų Maskvos centre atidarytas Šaltojo karo muziejus: tai 60 metrų gylyje įtaisyta buvusi priešlėktuvinės gynybos pajėgų vadavietė, sujungta su Maskvos metropoliteno žiedine linija.

Žinoma, didžiausią smalsumą kelia spėjamai 200-300 metrų gylyje esantys didžiuliai bunkeriai po Kremliumi ir Maskvos valstybinio universiteto rūmais, kur, rašoma, gali tilpti po 10 tūkstančių žmonių. Tačiau oficialaus patvirtinimo esant slaptą vyriausybinį metropoliteną ar kitus požeminius statinius taip ir nesulaukta, tai ir toliau lieka valstybės paslaptimi.

Požeminės tvirtovės skirtos nedaugeliui

Dabar Maskvos metropolitenas – jau ne pats didžiausias pasaulyje, ne pats greičiausias ir ne pats gražiausias, bet vis dėlto, kaip pastebėjo viena žurnalistė, jį ir toliau galima vadinti paslaptingiausiu. Iš pažįstamo karininko ji girdėjusi, esą iš Gynybos ministerijos pastato vidinio kiemo slaptos durys veda į požeminę stotį, kur laukia du traukiniai, parengti tuoj pat išvežti karinės žinybos vadovus ir generalinį štabą į saugią vietą…

Lįsti po žeme ir Kremlius, ir Baltieji rūmai suskato šaltajam karui gresiant virsti branduoliniu. SSRS valdant Nikitai Chruščiovui, pasaulis buvo atsidūręs per žingsnį nuo katastrofos (Karibų krizė). Chruščiovas su dideliu užmoju toliau varė Stalino pradėtus rausti slaptus urvus. Maskvoje specialusis metro sujungė Gynybos, Užsienio reikalų, Ryšių ministerijų ir kitų žinybų požemius, Vnukovo oro uostą ir požeminį miestą, kuris pagal paviršiuje gyvavusį kaimą gavo „Ramenki-2“ vardą (netoli Maskvos valstybinio universiteto rūmų komplekso). Leonido Brežnevo laikais nuo šio požeminio miesto nutįso linija į generalinio štabo akademiją. O svarbiausioji požeminė linija buvo baigta tiesti valdant Michailui Gorbačiovui 1987 metais. Ji eina po žeme 60 km (šis tunelis „Metro-2“ pailgino iki 150 km). Šiuo požeminiu keliu galima nusigauti iš Kremliaus į požeminių statinių kompleksą pamaskvėje (Čechov-2), kur įkurtas Vakarų centrinis kariuomenės valdymo punktas. Balašichos rajone, po Zarios gyvenviete, apie 120 m gylyje esama dar vieno itin slepiamo požeminio miesto, skirto priešlėktuvinės gynybos pajėgų centrinei vadavietei.

Amerikiečių žvalgyba nustatė, kad 1996 metais Rusijos prezidentas Jelcinas išleido tris slaptus įsakus dėl požeminių statybų, tarp jų ir vadavietės, iš kur jis galėtų vadovauti strateginės paskirties pajėgoms kilus branduoliniam karui. SSRS laikais D-6 buvo KGB 15-osios valdybos (kurmiai) žinioje, o dabar visą milžinišką požeminį ūkį, tvirtinama, tvarko Rusijos prezidento vyriausioji specialiųjų programų valdyba (GUSP). Šios žinybos viršininkui, priešingai nei Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovui, neprivalu viešai atsiskaitinėti, todėl apie GUSP veiklą žinoma labai nedaug.   

Apie „Ramenki-2“ sužinota irgi 10 dešimtmečio pradžioje. Požeminis miestas, spėjama, užima kvadratą, kurio kraštinė siekia apie 1 kilometrą. 100-120 metrų gylyje iškastuose bunkeriuose yra visa, ko gali prireikti nepaprastuoju atveju: elektros jėgainė, oro tiekimo agregatai, kanalizacija, maisto atsargų sandėliai. Visiška autonomija – kaip povandeniniame laive. Čia, rašoma, gali pasislėpti apie 15 tūkstančių žmonių. Į šią požeminę tvirtovę ta pačia vyriausybine metro linija galima evakuotinet didžiausios Maskvoje Lenino bibliotekos skaitytojus, o Maskvos valstybinio universiteto žmonės tiesiog atkeliautų tuneliu pėsčiomis (Kremlius nepamiršo mokslininkų). Apskritai, jis sujungtas požemiais su kitais strateginiais objektais ir taip pat gali pasitarnauti kaip vadavietė.

Atsarginis Kremlius Uralo kalnuose

Apie šį slaptą objektą amerikiečių žiniasklaida pranešė 1996 metais: Rusija stato milžinišką požeminį kompleksą Uralo kalnų rajone, ten triūsia tūkstančiai darbininkų („The New York Times“). Vėliau „The Washington Times“ priminė: Rusija toliau stato požeminę strateginių pajėgų vadavietę Urale, netoli Belorecko miesto. Amerikiečiai sunerimo neveltui: SSRS nebėra, ginklais nebežvanginama, Rusijai geranoriškai teikiami dideli kreditai, o Kremlius, pasirodo, tuos pinigus kiša nežinia kur, greičiausiai – į paslaptingą karinę bazę.

2002 metų pavasarį „The Washington Times“ parašė apie JAV prezidento Bušo jaunesniojo pastangas pagerinti Vašingtono ir Kremliaus santykius: šaltojo karo priešininkai turi tapti partneriais. Abi valstybės 2/3 sumažino strateginių puolamųjų ginklų arsenalą, amerikiečiai nusiteikė importuoti rusišką naftą, Maskvą pakvietė dalyvauti NATO veikloje. Tačiau ar Rusija pasikeitė tiek, klausia vienas JAV kongreso narių (Roscoe Bartlett), kad su ja galima būtų nuoširdžiai draugauti? Pasak jo, giliai po Jamantau kalnu, Urale, esančio milžiniško požeminio objekto statyboje pluša apie 20 000 darbininkų. Rusai kiša ten milžiniškas lėšas, užuot grąžinę JAV 200 mln. dolerių už Tarptautinės kosminės stoties tarnybinį modulį arba sumokėję algas savo karininkams. Turbūt jie mano, kad branduolinis karas yra neišvengiamas, tačiau jį galima laimėti, ir jie rengiasi laimėti šį karą.

Praėjusių metų rudenį britų „Daily Express“ savo ruožtu parašė apie ženklus, kurie liudija Kremliaus valdovą rengiantis branduoliniam karui su Vakarais („World War 3? Vladimir Putin builds nuclear bunkers as chance o fall-out war soars“). Maskvoje ir pamaskvėje randasi vis daugiau slėptuvių nuo radiacijos. Rusijoje kuriamas itin galingas branduolinis ginklas „Satana-2“, galintis sunaikinti Prancūzijos dydžio teritoriją. Galiausiai – Uralo kalnuose statomas milžiniškas komandinis punktas, iš kurio Vladimiras Putinas tikisi saugiai vadovauti savo kariuomenei. Dar „Daily Express“ straipsnyje nurodoma Kremlių savo branduoliniame arsenale sukaupus 7 300 kovinių užtaisų ir dalį jų sutelkus vos 50 mylių atstumu nuo Aliaskos. Anot Lenksingtono instituto karinių reikalų žinovo Loreno Tompsono (Loren Thompson), JAV ir Rusijos branduolinio karo tikimybė didėja. Bloga naujiena Baltijos šalims: kaip tik čia pranašaujama įvyksiant pirmuosius susirėmimus („And the place where it is most likely to begin isin a future military confrontation over  three small Baltic states – Estonia, Latvia and Lithuania“).

Jamantau kalnas. „Vietų nėra“

Jamantau kalnas – aukščiausias Pietų Uralo kalnyne (1 640 m). Dunkso Baškirijoje (Bashkortostan), uždarojoje administracinėje teritorijoje, gamtos draustinyje. Kalno papėdėje išsidėstęs Mežgorjės miestas (140 km į pietryčius nuo Baškirijos sostinės Ufos). Svarbiausioji įmonė – federalinio valstybinio pavaldumo statybos valdyba (УС-30) – pasak kai kurių šaltinių, viena didžiausių statybos organizacijų pasaulyje, vykdanti didelės apimties požeminius darbus. Be kita ko, šios valdybos specializuoti būriai rausė Čeliabinsko ir Kazanės metropoliteno tunelius.

Oficialaus atsakymo, kokios paskirties statinys pakištas po šiuo staiga pagarsėjusiu kalnu, negirdėti iki šiol. Kai buvęs Baškirijos apskrities komunistų vadovas kadaise pasakė, kad ten statoma slėptuvė valstybės pirmiesiems asmenims, statybų viršininkas paneigė jo žodžius: tai bus valstybinių maisto ir drabužių atsargų saugykla. Taigi paneigė viena, bet patvirtino kita: bunkerių ten iš tikrųjų esama. Vienas šio krašto gyventojas papasakojo apie Uralo kalnuose statomą požeminį miestą išgirdęs 10 dešimtmečio pradžioje, kai dar buvo vaikas, iš savo tėvo. Šio žodžiais, ten turėjo būti valstybės aukso atsargų saugykla. Tuneliai esą tokie platūs, kad juose prasilenkia akmenis išvežantys savivarčiai. Akmenų iš kalno gelmių į paviršiuje pastatytą skaldyklą išgabenta be skaičiaus.

Naujojo tūkstantmečio pradžioje viename Pietų Uralo kalnų kurorte (60 km nuo Magnitogorsko) ėmė dažnai lankytis Vladimiras Putinas. Pavaldiniai aiškino, jog naujajam Rusijos prezidentui patinka čia slidinėti. Tuo tarpu pasklido gandas, jog Putiną labiau domina baigiamieji požeminio miesto statybos Mežgorjėje darbai. Tarp kitko, iš vienos teismo bylos dėl pensijų perskaičiavimo (Mežgorjėje išdirbti vieneri metai skaičiuojami kaip 1,5 metų, o darbo atlygiui taikomas koeficientas 1,7) paaiškėjo, jog paslaptingo objekto statybą prižiūrėjo Rusijos saugumo tarybos sekretorius ir Rusijos prezidento vyriausiosios specialiųjų programų valdybos viršininkas.

Pasak vieno šio požeminio miesto statytojų, šaltojo karo metais pradėtoji statyba po kalnu buvo sustabdyta, tačiau 10 dešimtmetyje ją atnaujino ir užbaigė apie 2003-2004 metus. Tada viską užkonservavo. Dalis darbininkų persikėlė į Vidurio Rusijos miestus, kur jiems skyrė butus. Mežgorjės gyventojų skaičius 2003 metais siekė 19 tūkstančių, dabar ten gyvena 16 tūkstančių.

Paprastai šis požeminis objektas vadinamas „Putino bunkeriu“. Esą čia persikels Rusijos vadovybė kilus Trečiajam pasauliniam karui. Kiti patikslina: tai Rusijos Federacijos atsarginė sostinė globalinių kataklizmų atvejui (Žemės ašies poslinkis, visuotinis atšilimas, tvanas, pasaulinis karas ir pan.). Apie planetai gresiančias katastrofas pastoviai rašo žiniasklaida. Antai pranašaujama, kad pasaulinio vandenyno lygis pakils 225 metrus, Uralo kalnuose nusistovės šiltas klimatas. Taigi vieta naujajai sotinei pasirinkta tinkamai – kad ir kas atsitiktų. Manoma, ten esančių 30 m skersmens  šachtų bendras ilgis siekia net 500 kilometrų. Požeminiame mieste keletą mėnesių, o gal ir pusę metų gali išgyventi 40-60 tūkstančių žmonių, o labai prispyrus – iki 300 000.

Dar aiškinama objektą priklausant Rusijos strateginės paskirties raketinėms pajėgoms: tai sistemos „Perimetr“ dalis. Ši sistema automatiškai paleidžia balistines raketas iš šachtų, povandeninių laivų ir lėktuvų tuo atveju, kai priešas sunaikino visas vadavietes ir neliko kam įsakyti smogti atsakomąjį branduolinį smūgį. „Perimetr“ visiškai nepriklauso nuo kitų ryšių ir valdymo sistemų, taip pat ir nuo vadinamojo juodojo lagaminėlio.

Maža to! Dar sakoma – tik paklausykite: tai net ne Rusijos vyriausybė ar Putinas pasitaisė atsarginį aerodromą, o kažin koks pasaulinis elitas. Neva esama pasaulinio plano sumažinti Žemės gyventojų skaičių 2 milijardais (Rusijoje – iki 15 milijonų, tai yra10 kartų). Tam pasaulinė vyriausybė sumanė pasinaudoti kataklizmais, kurie gali ištikti žmoniją (pasaulinis tvanas, Žemės susidūrimas su kometa, asteroidu), arba kuriuos galima patiems sukelti (žemės drebėjimai, epidemijos). Žiniasklaida perša mintį apie neišvengiamą žmonijos žūtį ir šitaip slopina žmonių valią. Šiuo atveju Putinas atlikęs tik šio požeminio miesto statybos darbų vykdytojo pareigas, o priėmė objektą Rusijoje lankęsis… pasaulinės vyriausybės narys Henris Kisindžeris (Henry Alfred Kissinger). Beje, šis vadinamojo Bilderbergo klubo narys 2016 metais buvo išrinktas į Rusijos mokslų akademiją.

Amerikiečių ekonomistas, astronomas ir rašytojas Devidas Midas (David Meade) praėjusiais metais išleido knygą „Planet X: The 2017 Arrival“, kurioje pranašauja Žemę netrukus ištiksiant milžinišką katastrofą. Tai rodo padažnėję ir sustiprėję žemės drebėjimai, viesulai bei kiti gamtos ženklai. Vyriausybės apie tai žino, tačiau laiko žmones nežinioje – kad nekiltų visuotinė panika. Knygos autorius nurodo apokaliptinės katastrofos laiką – šių metų spalio mėnesį, kai vadinamoji planeta X (Nibiru) atsitrenks į Žemę. Vis dėlto autorius suteikia vilties: išsigelbėti įstengs giliuose bunkeriuose pasislėpę žmonės, nors išlikusiųjų gyvenimas bus labai nesaldus.

Kiti mokslininkai (taip pat ir NASA) tai atkakliai neigia. Kai kurių įžvalgių stebėtojų nuomone, kaip tik tam buvo skirti Rusijoje 2016 m. spalio 4-7 d. vykę civilinės gynybos mokymai (didžiausia treniruotė nuo šaltojo karo laikų), kurioje dalyvavo daugiau kaip 40 mln. žmonių.

(Bus daugiau)

2017.02.10; 06:32

Polas D.Mileris / Foreign Policy

„Prieš ketverius metus aš labai tiksliai nuspėjau, kad Rusija įsiverš į Ukrainą. Dabar mano prognozės dar liūdnesnės – Rusija gali pulti Latviją“.

Šiuos žodžius ištarė buvęs JAV Nacionalinio saugumo komiteto narys Polas D.Mileris, kai Amerikai vadovavo Džordžas Bušas – jaunesnysis, paskui – Barakas Obama. Šią Polo D.Milerio mintį paskelbė leidinys Foreign Policy.

Dabar Polas D.Mileris vėl dalinasi savo prognozėmis. Jo pronozė: bus puolamos Baltijos šalys.

Šių niūrių prognozių autorius pastebi, kad Vladimirui Putinui ir kitiems rusams, kurie žvelgia į pasaulį per rusiškojo religinio fanatizmo prizmę, Vakarai atrodo kaip didelė grėsmė. Milžiniška grėsme Vakarai rusams atrodo dėl „Vakarų civilizacijos trūkumų ir globalizmo“.

Taigi Vladimiras Putinas sulaukė vadinamojo „aukso amžiaus“. Kremliaus valdovas po Šaltojo karo baigties atsidūrė pačioje patogiausioje padėtyje, jei tik nori tęsti savo karines intervencijas Vakarų kryptimi. Europos Sąjungos vienybė pažeista, o naujasis JAV prezidentas, regis, Kremliui siuntė palankius signalus.

Pasak analitiko, būsimasis karinis V.Putino žygis bus pats pavojingiausias. Jei iki šiol jis puldinėjo tik narystės NATO ir ES siekiančias valstybes, tai dabar jis norėtų užpulti šiems aljansams ir sąjugoms jau priklausančias valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją. Tokie štai jo planai. Jis siekia mesti iššūkį NATO organizacijai. Pagrindinis jo tikslas išbandyti Aljanso vienybę. Tik nereikia manyti, kad Baltijos šalys bus puolamos per sieną pasiunčiant tūkstančius tankų.

Vladimiras Putinas vienoje iš Baltijos šalių, greičiausiai – Latvijoje, išprovokuos dviprasmiškai atrodantį nacionalinį konfliktą, panaudodamas vietines politines prostitutes. Greičiausiai įvykiai klostysis pagal visiems pažįstamą klasikinį scenarijų: dėl neva pažeidžiamų žmogaus teisių pradeda protestuoti Latvijos ir Estijos rusakalbiai, jie reikalauja Latvijos ir Estijos parlamentus įgyvendinti drakoniškus jų reikalavimus bei šaukiasi „tarptautinės pagalbos“.

Štai tada į politinę sceną išsiveržia iki tol niekam nežinomas, bet puikiai ginkluotas ir treniruotas „Baltijos rusakalbių vadavimo frontas“. Būtent jis imtųsi neva gelbėti skriaudžiamus rusakalbius. Tas frontas siautėtų naudodamas pačias žiauriausias priemones. Sakykim, nužudys vieną kitą saviškį, kaltę suversdamas Latvijos ar Estijos saugumo tarnyboms.

Žinoma, NATO sušauks skubų posėdį. Be abejo, Lenkija reikalaus nedelsiant įgyvendinti 5-ąjį straipsnį. Tačiau Vokietija ir Prancūzija kategoriškai nesutiks, kad Aljansas skubėtų į pagalbą Vilniui, Rygai ar Talinui. NATO atstovų žvilgsniai tuomet pakryps JAV pusėn – ką nuspręs Vašingtonas.

O Vašingtonas dar nežinia kaip pasielgs. Jei Donaldas Trampas atsisakys skubėti pagalbon arba dels priimti sprendimą ginti pažeidžiamiausias NATO nares, teliks konstatuoti, kad NATO išsivaikšto, jo nebėra, o ES – taip pat subyrėjusi. Tuomet kai kurios Europos šalys, nusivylusios Vakarų neryžtingumu, greičiausiai pačios, savo noru keistų provakarietišką orientaciją į rusiškąją. Kam priešintis Rusijos atėjimui, jei ji vis tiek ateis, o vienybę ir pagalbą deklaravę sąjungininkai nepajudina nė piršto, kad tą atėjimą sustabdytų?

Lenkija tada pradėtų ginkluotis žymiai aktyviau, nei iki šiol, ir lauktų, kada Rusija puls ją.

Štai V.Putino svajonė turėti laisvas rankas Rytų Europoje, vadovaujantis šiuo scenarijumi, ir išsipildė. Bet jeigu NATO vis tik nepamirštų 5-ojo straipsnio, tai reikštų, kad prasideda atvira JAV ir Rusijos konfrontacija. Ar naujasis JAV prezidentas D.Trampas tam pasiruošęs?

Informacijos šaltinis – leidinys „Foreign Policy“.

2016.11.21; 02:58

„Rusijos lyderis turi pagal dydį antrą pasaulyje branduolinį arsenalą. Jis pademonstravo esąs pasiryžęs panaudoti jėgą ir paaštrinti situaciją. Taigi bet koks bandymas priešintis Rusijai kariniu atžvilgiu pavojingas tuo, kad jis gali padaryti galą gyvybei planetoje, vadinasi, geriau jo nesiimti“, – sakoma žymaus britų žurnalisto Edvardo Lukaso (Edward Lucas) straipsnyje, paskelbtame laikraštyje „The Daily Beast“..

„Bravūriškas Rusijos požiūris į savo branduolinį arsenalą kelia nerimą“, – pripažįsta autorius. Šaltojo karo metais mes iš tiesų būdavome pavojingai arti branduolinio konflikto, pabrėžia Lukasas.

Continue reading „„Ne, mes nestovime ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio““

Visi kaip išprotėję puolėm nagrinėti susitarimus Minskas-2. To Kremlius ir siekė. Mes juk tie naivūs Europos kvaileliai, tikintys tuo, kas popieriukuose surašyta. Ėmėm ieškoti naudingų punktų, žalingų punktų. Interesų logikos ir kitų protingų nesąmonių.

Ieškoti ten, kur nieko nepadėta. Nes jokių susitarimų nėra. Niekas iš lyderių tų punktų sakymų nepasirašė. Ir niekas nemano jų laikytis. Jeigu ką, Maskvoj pasipiktinę sakys – tai pasirašę "sukilėliai" mums nepaklūsta! O tie išpūs akis – tai juk Ukraina nesilaiko kažkokios frazės po kablelio!

Continue reading „Trečiasis pasaulinis jau prasidėjo?“

Rusijos valdžia išleido milijardus savo branduoliniam potencialui modernizuoti, kai tuo tarpu daugelis Rusijos piliečių piliečių kamuojasi skurde.

Savo straipsnyje „Ar gali naujas branduolinis ginklas padėti Rusijai laimėti Trečiąjį pasaulinį karą?“, išspausdintame portale Forbes.com, Džeimsas Konka (James Konka) rašo, kad Rusija būtent taip galvoja.

Continue reading „Forbes: Ar gali naujas branduolinis ginklas padėti Rusijai laimėti Trečiąjį pasaulinį karą?“

barakas_obama

Ką gi, su Ukraina kaip ir viskas aišku. Nes apsisprendė pagrindinis žaidėjas, nuo kurio priklauso baigtis. JAV.

Tokiais atvejais ne viskas politikoje skelbiama viešai. Tai, dėl ko sutarta ir kas nutarta, parodo įvykių eiga ir paprasta logika.

Pasaulyje subrendo du dideli konfliktai. Vienas – Europoje. Kitas – Artimuosiuose Rytuose. Abiejuose JAV pilna jėga dalyvauti ir visiškai kontroliuoti situaciją negali. Teko rinktis.

Continue reading „Amerika apsisprendė“

Kas gi trukdo taikai Ukrainoje? Ko iš tiesų siekia Rusijos prezidentas ir kaip toli jis gali eiti? Kokia rizika Baltarusijai kyla iš „rusiškojo pasaulio“, kurį Kremlius aktyviai stato šalia mūsų sienų? Į šiuos ir kitus internetinio laikraščio Naviny.by klausimus atsako buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas, ne kartą per Ukrainos krizę pademonstravęs nuovokumą apie tikruosius Maskvos ketinimus.

– Andrejau Nikolajevičiau, ar turi perspektyvų Minsko derybos dėl situacijos Ukrainoje, prasidėjusios aukščiausio lygio viršūnių pasitarimu rugpjūčio 26 dieną?

Continue reading „Andrejus Ilarionovas: Putinas pasirengęs naujam pasauliniam karui“

Rusų rašytojai Liudmilai Ulickajai buvo įteikta Austrijos valstybinė Europos literatūros premija. Pasakojimą apie tą ceremoniją laikraštyje Der Spiegel rašytoja sujungia su apmąstymais apie esamą padėtį Rusijoje ir pasaulyje.   

„Iškilmės prasideda Austrijos himnu, – rašo Ulickaja. – Visi žiūrovai atsistoja, aš irgi. Gera jums, austrai, manau šiek tiek pavydėdama. Jūsų himno tekstą 1947 metais parašė niekuo nesuterštos reputacijos poetė Paula fon Preradovič. O mes Rusijos himno jau seniai gėdijamės. Pirmąjį teksto variantą pagal Aleksandro Aleksandrovo muziką 1943 metais parašė rūmų poetas Sergejus Michalkovas. Jame buvo galingos eilutės: „Mus Stalinas liaudžiai tarnaut išaugino, / Ir darbui, ir žygiams jis įkvėpė mus!“

Continue reading „Mano šalis serga“

The Guardian korespondentai Robertas Butas ir Alanas Trevisas įsitikinę, kad tokios karalienės kalbos nenorėtų išgirsti niekas.

Didžiosios Britanijos Nacionalinis archyvas išslaptino šaltojo karo laikotarpio dokumentus, tarp jų ir vyriausybės valdininkų parengto karalienės Elžbietos II kreipimosi į tautą branduolinio karo atveju juodraštį.

Jos Didenybės kalba yra komandinio štabo pratybų Wintex-Cimex-83 scenarijaus dalis. 320 puslapių scenarijų parengė žvalgybos vadovybė, Gynybos ministerija ir VRM. Kalba primena branduolinio Armagedono pavojų, kabojusį virš Didžiosios Britanijos prieš 30 metų, sakoma straipsnyje.

Continue reading „Išslaptinta sensacinga Didžiosios Britanijos karalienės kalba“