Temperamentingas šokis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Vienos iš didžiausių Didžiojoje Britanijoje telekomunikacijų kompanijos „BT Group“ komanda penktadienį atvyko į Vilnių. Didžiosios Britanijos specialistai Londono metro savaitei iškeitė į Vilniaus dviračius, sparčią didmiesčio gyvenimo tėkmę į jaukų sostinės senamiesčio šurmulį, praneša turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“. Dirbdami Vilniuje jie užtikrins, kad bendrovės informacija ir toliau kasdien pasiektų klientus visame pasaulyje.

Velomaratonas. Vilnius. 2014. Vytauto Visocko nuotr.

„BT Group“ 10 žmonių komanda savaitei darbo vietą iškėlė iš Londono biuro į modernią bendradarbystės erdvę „Monday Office“ verslo centre „Green Hall 2“ Vilniuje. Verslo atstovai Vilniuje dirbs bei pramogaus, jiems tapus vienais iš trijų turizmo ir verslo plėtros agentūros „Go Vilnius“ surengtos „Workation Vilnius“ programos dalyvių. Tai, kad savaitė Vilniuje bus įspūdinga, svečiai suprato dar oro uoste – juos pasitiko specialiai šiems svečiams parengtas režisierės Dalios Ibelhauptaitės kūrybinės komandos performansas.

„Konkuruojant dėl investicijų su kitais miestais svarbu demonstruoti Vilnių efektyviausiais būdais. Todėl pavasarį pakvietėme užsienio bendroves įsitikinti, kaip čia gera dirbti, gyventi ir leisti laisvalaikį. Pažinti Lietuvos sostinę ir jame padirbėti pareiškė norą beveik 100 bendrovių iš viso pasaulio, kurios jau susidomėjo Vilniumi. Nuosekliai apgalvojome kiekvieną trijų Vilniuje viešėsiančių bendrovių viešnagės detalę, mat siekiame, kad jie savaitę viešėdami Vilniuje puikių įspūdžių sukauptų tiek, tarsi gyventų čia daug metų“, – teigia „Go Vilnius“ direktorė Inga Romanovskienė.

Lengvasis lėktuvas Vilniaus centre. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kasdienis „BT Group“ Vilniuje atstovaujančios komandos darbas – rūpintis, kad kompanijos interneto svetainė ir programėlė veiktų sklandžiai ir būtų patogios naudoti. Todėl pasisemti patirties ir pasidalinti sėkmės istorijomis „BT Group“ komanda susitiks su „Telia“ atstovais.

Gedimino prospektas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

„Workation” Vilniuje bus fantastiška galimybė daugiau sužinoti apie Lietuvą bei padirbėti naujoje aplinkoje. Mes labai laukiame susitikimo su vietine telekomunikacijų lydere, norime pasidalinti geriausia praktika bei išmokti iš bendrų verslo iššūkių dirbant skaitmeninių paslaugų sektoriuje“, – sako „BT Group“ klientų aptarnavimo skaitmeniniais kanalais departamento vadovė Francesca Lee.

Pasak jos, svarbu, kad tai bus puiki galimybė komandai suartėti ir pasidalinti įspūdingomis patirtimis Lietuvoje – ši komanda nėra vykusi į užsienį dirbti ir pramogauti, tad F. Lee yra tikra, kad visi darbuotojai labai laukia pirmojo jiems skrydžio oro balionu ir Vilniaus vaizdo iš aukštai. Jos nuomone, numatyta darbotvarkė – puiki galimybė padirbėti naujame technologijų centre Vilniuje bei pasisemti daugiau žinių apie Lietuvos kultūrą.

Baikeriai Vilniuje, pagerbiant Birželio sukilimo dalyvių atminimą. Slaptai.lt nuotr.

„Aukštųjų technologijų įmonėms kaštai seniai nebėra pagrindinis veiksnys renkantis lokaciją naujam padaliniui. Kur kas svarbiau yra atrasti miestą, kuriame burtųsi įmonei reikalingi specialistai, o pats miestas būtų modernus, saugus ir galintis pasiūlyti aukštą gyvenimo kokybę. „Workation“ programa leis net trims Vakarų įmonėms pažinti Vilnių iš arčiau, susipažinti su vietos talentais ir įsitikinti kuo moderni, žalia ir dinamiška Lietuvos sostinė yra pranašesnė už pergrūstus didmiesčius susisiekimo, darbo ir laisvalaikio prasme“, – mano VšĮ „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas.

Senoviškas automobilis Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po intensyvių darbų „BT Group“ komanda atsikvėps artimiau susipažindama su Vilniumi. Skrydis oro balionu, baidarės, teminės ekskursijos po Vilnių atskleis gražiausius Vilniaus kampelius ir gyvenimo Lietuvos sostinėje privalumus, teigiama „Go Vilnius“ pranešime.

„BT Group“ – viena iš trijų programos „Workation Vilnius“ nugalėtojų. Netrukus išbandyti darbo Vilniuje atvyks kelionių planavimo platformą valdanti „Expedia“ iš Didžiosios Britanijos bei startuolis „Order YOYO“ iš Danijos.

Oro balionai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Workation Vilnius“ – programa, kurios metu trys užsienio kompanijos derins darbą ir atostogas bei deleguos komandas iki 10 žmonių. Kiekviena jų Vilniuje įsikurs vienai savaitei. Vis daugiau verslo organizacijų iš viso pasaulio pastebi panašių programų naudą darbuotojų motyvacijai bei darbo našumui. Kompanijų vadovai tokiu būdu ne tik išbando naujas galimybes, bet ir įvertina kitų šalių potencialą verslo plėtrai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.03; 07:30

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu ir Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Susitikime su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlutu Cavusoglu Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis pabrėžė Turkijos svarbą NATO aljansui ir teigė tikįs, kad dvišaliai ekonominiai saitai turi potencialo stiprėti.

„Turkija yra viena svarbiausių NATO partnerių, reikšminga partnerė kovoje su terorizmu, atlieka vadovaujantį vaidmenį NATO misijoje Afganistane. Didžiulė šalies reikšmė Europos energetiniam saugumui ir sprendžiant migracijos iššūkį. Esame dėkingi už solidarumą ir paramą NATO sprendimams dėl Baltijos šalių saugumo sustiprinimo galimų grėsmių iš Rusijos pusės akivaizdoje“, – sakė ministras pirmininkas.

Susitikimo metu aptartas dvišalės prekybos augimo potencialas, ypač aukštųjų technologijų, chemijos pramonės ir gyvybės mokslų srityse. Spalį Turkijoje vyks pirmasis dvišalis ekonomikos ir prekybos komisijos (JETCO) posėdis.

Lietuvos ir Turkijos Vyriausybės jau yra pasirašiusios susitarimą dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos. Turkijos verslas pakviestas naudotis Klaipėdos uostu, Vilniaus ir Kauno intermodaliniais terminalais bei tarptautiniu konteinerių traukiniu „Vikingas“.

Aptartos ir turizmo galimybės. Lietuvos gyventojams Turkija yra viena populiariausia atostogų kryptis – nuo Nepriklausomybės atkūrimo daugiau nei milijonas Lietuvos gyventojų aplankė Turkiją. Turkijos gyventojai atranda Lietuvą – 2017 m. Lietuvą aplankė apie 9 tūkst. Turkijos gyventojų ir, palyginti su 2016 m., šis skaičius išaugo 12,5 proc.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.29; 07:30

Seksualioji Vilniaus reklama. „Go Vilnius“ nuotr.

Kodėl ir ką siekia nutylėti skambios ir skandalingos viešosios kompanijos? O gal priešingai – nori bet kokiomis priemonėms atkreipti dėmesį ir tuomet pasakyt: „visa tai gerai, gražu ir tikra, bet yra viena problema…“ Nesinorėtų minėti trečio varianto, bet ir nutylėti būtų nesąžininga – problema yra, bet kai nežinoma, kaip ją išspręsti – įkišama galva į smėlį ir visai gražiai pasaulio sandarai parodoma subinė. Gal patiks?

Kontekstas kalbai apie Astravo atominės elektrinės (AE) atsiradimą Vilniaus kaimynystėje ir dėlto mūsų šalies sostinei iškylančias problemas galėjo būti kitas. G taškas arba „Vilnius-G-spot of Europe“ – sutapimas. Iš esmės, kontekstu galėjo būti bet kas, nes problema jau yra, laikas jau prarastas ir toliau prarandamas, problemų dėl to nesumažėja, o kaip ir visada nutinka vėluojant, jų daugėja ir jų sprendimas kainuos brangiau.

Tačiau apie G tašką padiskutuoti būtina, kadangi šiuo metu – tai pagrindinė viešosios opinijos žinia apie Lietuvą pasauliui. Todėl Astravo AE žiniai tenka su G-spot konkuruoti. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes iš tiesų yra priešingai – šios dvi žinios labai gražiai viena kitą papildo, padeda atsiskleisti abiejų žavesiui ir siaubui.

Kaip paneigti subinės įvaizdį?

Po to, kai Vakarų europiečiams per pastaruosius du dešimtmečius pačių atvykėlių iš Lietuvos perduotas mūsų krašto apibūdinimas jau tapo skiriamuoju mūsų šalies simboliu, esą Lietuva  – tai tokia vieta šiaurėje, iš kurios norima kuo greičiau bei toliau pabėgti ir todėl personalizuotai pradėta pravardžiuoti mielą Tėvynę Europos subine, kiekvienas vietinis  politikas, kuris toj vietoj šiaurėje pasiliko, bandė šį niekinamą įvaizdį neigti.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius – ne išimtis. Priežasčių, kodėl „subinė“, o ne kita kūno vieta – daug, jos banalios. Užtenka palyginti kitų valstybių ir Lietuvos socialinius rodiklius ar šalies saugumo užtikrinimo problemą ir t.t. Tiksliai tai iliustruoja emigracijos mastas, kuris geriausiai ir atspindi šioje vietoje gyvenančių žmonių sąlygas, savijautą ir būseną. Nemalonios mūsų krašto piliečius ištikusios problemos tik gilėjo, buvo priimamos ir konstatuojamos (tai ypač būdinga nūdienai), taip ir nepradėtos spręsti. Tiesa, odioziniais vadinami veikėjai kartais išdrįsdavo paklausti –  kas dar turi nutikti, kad būtų susivokta?

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasirodo, gali – trūko „tik uogelės“, kuri ir taps Astravo AE. Bet gali ir netapti, nes įteisinti neodioziniai politikai laikėsi ramiai (dėl Astravo – taip pat), oriai pareikšdami, kad viskas tik gerai arba tik dar geriau. Tačiau tokie paaiškinimai nuleisdavo garą tik vietiniam garų katilui, eilinį kartą išmesdami tolyn nuo krašto aktyvesnių, savarankiškesnių, drąsesnių žmonių porciją. Kartu su ja į Europą pakliūdavo ir naujas priminimas, kad gyvenimas toje subinėje malonesnis netapo.

Kai realių sprendimų nerasta, neieškota ar tiesiog susitaikyta, nes išvykstant tiems, kurie dar ieško, išdrįsta ir gali – neliko kam ieškoti ir kam ieškotojus išrinkti, vis dėlto norint pelnyti nors kokią vietą po Europos saule figos lapelių priraškyta, prisidangstyta ir išmesta panaudojus – pilnos šiukšliadėžės.

Infantiliausios buvo tos, kurios neigė pačios mūsų šalies, kaip Europos subinės pripažinimo faktą. Problemų nėra: „Mes esame drąsi šalis!”, “Mūsų BVP auga greičiausiai!“ , – ir jau blaivesni šūksniai: „Pas mus pigiausia darbo jėga!“, „Atvykite ir jums atiduosime savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą!” Jeigu pirmieji – apie drąsą ir BVP augimą kėlė tik šypseną ir nepasitikėjimą, nes ekonomistai suvokė, kas už to BVP „augimo“ paslėpta – tai nuosaikieji šūksniai buvo Europoje išgirsti: kilnojamąjį turtą – pinigus išties atėjo ir pasiėmė Skandinavų bankai, o nekilnojamąjį, tarkim, Mažeikių naftą, po ilgo turgavojimo – pasiėmė lenkai, į miškus žengia švedų baldų koncernas ir t.t. Todėl vieno iš gražesnių liberalų viešojo veido idėja, kad nors vieta gyventi čia ir netinkama, tačiau gali būti tinkama trumpam pasibuvimui – atrodo išties išmintinga. Tačiau, kad tuo trumpu pasibūvimu suviliotų, reikėjo kažką pasiūlyti.

G-spot – bailumo apraiška

Antroji idėja – pardavinėti Lietuvą kaip Europos vyrų pasitenkinimo vietą, nors atsižvelgiant į liberalų propaguojamus laisvos rinkos moralinius dėsnius ir nuosekli, tačiau labai išmintinga jos nepavaidinsi. Nueita lengviausiu keliu. Seksas ir skandalai – perkamiausios viešojo dėmesio sulaukiančios prekės, viena jų ir išstatyta į aukcioną. Kad ši banali tiesa trumpalaikėj perspektyvoj teisinga – patvirtina Vilnius G-spot skelbiama statistika. „Vos prasidėjus reklamos kampanijai per pirmąją parą svetainėje www.vilniusgspot.com apsilankė daugiau nei 25 tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Daugiausiai užsienio lankytojų sulaukta iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir JAV, iš viso – iš 130 šalių. Ypač daug dėmesio sulaukė vaizdo klipai, kurių peržiūrų skaičius internete vien per pirmąją parą jau viršijo 100 tūkstančių“, – šaukė ir plojo katučių idėjos autoriai.

Kad su seksu susijęs išpardavimas sulaukė dėmesio – nuoseklu, tačiau pristabdant kūrėjų entuziazmą ir savigyrą, dera priminti, jog nieko originalaus ir naujo jie nesugalvojo. Panašių situacijų istorijoje apstu – seniausios jų aprašytos dar žydų Torose ir krikščionių Senojo Testamento knygose. Pvz., Teisėjų knygos epizodas: „Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įėjo į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ O vyras, namų šeimininkas, išėjo pas juos ir jiems tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Kadangi tas vyras yra mano svečias, nedarykite jam to šlykštaus smurto. Štai čia yra mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums išvesti. Turėkite malonumo su jomis, darykite joms, kas tik jums patinka, bet nedarykite to šlykštaus smurto šiam vyrui“.

Bet tie vyrai nenorėjo nė girdėti jo žodžių. Vyras tad, pagriebęs savo sugulovę, išvarė ją pas juos. O jie prievartavo ją, ištvirkaudami su ja per visą naktį iki pat ryto. Auštant ją paleido“. Citata susijusi su žydų tradicijos svetingumo kanonu, nustatančiu pareigas priimtam svečiui (vyrui). Vienas iš XII a. prieš Kristų epizodas, taikliai atskleidžia ir XXI a. R. Šimačiaus išmonės originalumą. Moterų išstatymas į aukcioną – ne pirmas toks ir ne 20-as kartas istorijoje. Jos buvo atiduodamos gelbėjant savo (vyro) gyvybę, dėl naudos, pinigų ir t.t. Tiesa, dabartinė G taško reklama paneigia ankstesnę skambiai išreklamuotą Lietuvoje ir nepastebėtą Europoje „Lietuvos drąsios šalies“ idėją. O viena ciniškiausių Biblijinė istorija pacituojama ne tik dėl panašių moralinių „šeimininko“ ir Vilniaus mero moralinių sąsajų.

Vėliau dėl sumaitotos viešnios Izraelyje prasidėjo religinis karas, nusinešęs tūkstančius gyvybių ir beveik sunaikinęs vieną žydų giminę. Tai buvo keršto akcija, tačiau ji nepanaikino bailumo apraiškos, kurios šventraštis nenutyli. Ne pats vyras stoja mirti gindamas savo bendrakeleivės gyvastį ir garbę (ar atsiduodamas užpuolikų „pažinimui“), bet ją atiduoda išsaugodamas savo gyvybę ir po to keršija.

Išmintingas, tačiau vis dėlto – tai bailumas. Taip ir R. Šimašiaus idėja išstatyti į aukcioną ne save, bet moterį, komerciškai pagrįstas, tačiau tenka konstatuoti, kad Vilniaus meras su šia savo idėja atskleidė ir savo bejėgiškumą, ir pasirodė besąs paprasčiausias bailys.

Kas yra drąsu?

Žinoma – siūlydamas „pažinti“ save, tokios auditorijos nesuburtų, tačiau galimybių skandalui (antrai perkamai idėjai) R. Šimašius turėjo, tuo pačiu, galėjo išsaugoti jei ir ne orumą, tai bent garbę bei pademonstruoti asmeninę drąsą. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti, yra jų net tarp tautiečių, tarkim, Bogotas meras Antanas Mockus. Kolumbija, kaip ir Lietuva, be nusikalstamų sindikatų siautėjimo sukurto įvaizdžio (kaip ir įsikerojusios korupcijos mūsuose), netūrėjo ką pasauliui pasiūlyti – tai ir parodė meras visiems pliką subinę. Apie Kolumbiją rašė vos ne visa pasaulio spauda. Kadangi idėja ne nauja – pasaulio ja niekas nebenustebintų.

antanas-mockus12303061
Antanas Mockus, buvęs Bogotos meras

Tačiau, tarkim, galėjo R. Šimašius ne tik pliką užpakalį parodyti per miesto savivaldybės tarybos posėdį, bet susikvietęs į posėdį žurnalistus  – pakakoti ant stalo. Garantuotai būtų už dyka rašę visi ir net gerokai daugiau, plačiau ir dažniau, nei rašė apie Vilniaus kaip savo sekso miesto įvaizdžio formavimo sumanymą, kuris dar nemažai ir kainavo. Viešai apsikakojančio sostinės mero, kiek siekia kuklios mano žinios, pasaulis dar nematė.

Kėlė abejonių žmogaus su nuo veido nedingstančia šypsena adekvatumas, bet dabar tiesiog jis nuvylė. Parodyti užpakalį ir apsikakoti būtų buvę drąsu, rezultatas būtų buvęs dar didesnis ir, be abejonės, būtų prisiima asmeninė atsakomybė už sostinės garbę ir orumą pasaulyje. Tikros asmeninės istorijos „veža“ labiau, net jei būna vulgarokos ir neskoningos, nes tradicinis pigus sekso išpardavimas – ir tėra tik išpardavimas ir daugiau nieko.

Nuo tarpkojo iki stogo

„Kuo čia dėtas Astravas?“, – geras klausimas. Tuo ir dėtas, kad jei politikai žiūrėtų ne į tarpkojį, o pakeltų akis ir pažiūrėtų į tolumas, mes nebūtume Europos subinė. Kadangi sostinės meras – politikas, tai tokia išvada po R.Šimašiaus Vilniaus garsinimo kampanijos naudotina nebe perkeltine prasme.

Žvilgsnio pakėlimas nuo žemės – taip pat nėra metafora. Iš 19-ojo Vilniaus savivaldybės aukšto, kuriame yra mero kabinetas, matyti, tiesa, tik pro šalį tekantis Astravo AE aušinimo kanalas, tačiau užkopęs į greta esančio grakštaus „Europos“ dangoraižio ant stogo sumontuotą telekomunikacijų antenos apžvalgos aikštelę ir radęs smailę, kur  pasidėtų savo G tašką, galėtų jis dienų dienas žvalgytis į rytų pusėje sparčiai kylančius Astravo AE monolitus. Kai monolitai bus išbaigti ir virš atominės kaminų pasirodys dūmelis – galėtų net suorganizuoti apžvalgos bokšto Vilniuje statybas, iš kurio atvykę į Vilnių pasismaginti europiečiai, nebijantys, kad gaus radiacijos doze per kiaušinius, turėtų kuo pasigėrėti. Tam, tiesa, ir šiuo metu galėtų pasitarnauti veikianti Vilniaus televizijos bokšto apžvalgos aikštelė – kavinė. Tiesioginė transliacija iš Astravo AE statybos darbų irgi galėtų tapti „patraukliu“ reportažu, o pati kavinė – ekstremalaus turizmo objektu.

Tačiau pramogos šioje vietoje ir baigtųsi. Yra pagrįstas įtarimas, kad nei pirmasis, nei antrasis preambulėje paminėtas G taško populiarinimo motyvas – neteisingas. Teisingas – trečiasis. Problema į tolumas pasižvalgius matyti tokia, kad geriau apsimesti, jog nieko nesimato, ir apskritai Vilniaus problemoms suteikti žabų kirtimo Neries pakrantėje, rūdžių ant vamzdžio ir konkurencijos su Ryga (uostas turi neabejotinų privalumų) dėl pigaus sekso vartotojų iš Europos, prioritetus.

Nes toliau kalbant apie Astravo AE, prasideda dalykai, už kuriuose atsakomybė tenka būtent dabartinei Vilniaus valdžiai su meru priešakyje.

Žinoma, kad dėl tokios situacijos susiklosčiusi atsakomybė tenka ne tik R. Šimašiui. Bet kai Rytų kaimynas (iš esmės abi Rytų valstybes šiuo atveju galima tapatinti), priėmė sprendimą dėl Astravo, Lietuvos politikai užsiėmė tikrų ir tariamų pedofilų bei jų žudikų gaudynėmis, kurios baigėsi, kai ir vieni, ir kiti skendo vandens stiklinėse. O Astravas tuo metu kilo.

Kai šaukštai po pietų

Dabar sprendimų dėl Astravo AT pražios „nepastebėjimas“ tapo vengtina tema. Nes „pražiūrėtojai“ ir toliau vaidina išmintingų politikų vaidmenis dabarties politikos arenoje. Problema ir yra ta, kad tą vaidmenį tebevaidina ir galva smėlyje tebėra iki šiol. Tiesa, Seime yra sudaryta Laikinoji Veiksmų dėl Astravo atominės elektrinės (AE) koordinavimo grupė, kuri iš esmės užsiima ne problemos sprendimu, bet indų plovimu, kai pietūs jau suvalgyti. Grupės sudėtis verčia galvoti apie tai, kad jos tikslas ir nėra spręsti problemas, o tik plauti – ne indus, o mundurus, kuriuos savu laiku nepadaryti darbai sutepė: Grupės sudėtis marga: Virgijus Poderys, Linas Balsys, Kęstutis Bartkevičius, Eugenijus Gentvilas, Zbignev Jedinskij, Dainius Kreivys ir Juozas Olekas. Valdantiesiems valstiečiams atstovauja tik pats pirmininkas V. Poderys, tad kokią politiką vykdo šį grupė ir kokia jos politinė atsakomybė – mįslingas klausimas.

V. Kudirkos aikštėje – protesto akcija prieš Astravo atominės statybas Lietuvos pašonėje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tiesa, komisija vieną kartą per du metus kalbėjosi apie pasirengimą galimoms ekstremalioms situacijoms avarijos Astravo AE atveju, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės atstovų ten nei kvietė, nei tie patys rado motyvų pasirodyti, užtat buvo pakviestas ir dalyvavo Šalčininkų miesto ligoninės direktorius. Tad taip ir sprendžiami pas mus, ligoninių direktorių lygmeniu, Valstybinės reikšmės klausimai.

Kol kas įstatymais Astravo AE netgi nėra įvardinta kaip grėsmė. Jos išvestinį pavojų galima palyginti nebent remiantis jau uždarytos (arba nepastatytos) Ignalinos – Visagino AE kelto pavojaus išvardinimu, 2012 m. Vyriausybės nutarimu įteisintu Valstybiniu gyventojų apsaugos planu branduolinės avarijos atveju. Iš esmės – visa civilinė sauga kol kas vadovaujasi teisės aktais, kai Astravo AT statybos dar nebuvo tapusios net teorine grėsme Lietuvai.

Įvaizdis yra viskas

Tačiau pagal analogiją su Visaginu, galima konstatuoti, kad  Vilnius nepakliūna nei į pirmąją (visiškai negyvenamą), nei į antrąją (skubių apsaugomųjų veiksmų, kurioje avarijos atveju vykdoma visiška evakuacija, o žmonėms privalu turėti namuose radiacijos poveikį mažinančias priemones) zoną, tačiau atsiduria ant trečios zonos ribos – Vilnių nuo Astravo skiria ne 25-30, o 35-40 km. Jaučiate skirtumą! 5 km branduolinės avarijos atveju!

R. Šimašius gal ir nejaučia, bet jaučia investuotojai, o vilniečiai jaučia tiek, kiek apie pačią problemą žino. Kad problema sąmoningai nutylima ir mėgaujamasi G taškais ir panašiu opiumu už dyka (o tiksliau iš tos pačios mokesčių mokėtojų kišenės, tik per mokesčių politikos manipuliacijas) dalinamu liaudžiai – atsakomybė tenka Vilniaus miesto vadovui.

Kol G taško kompanija ir ta užsimiršimo orgazmo ekstazė peršama, R. Šimašius kaip niekas kitas geriausiai disonuoja su tuo, kad Lietuvos sostinė, o todėl ir visa šalis susiduria su labai rimtu iššūkiu ir, kad kol kas politikų elgsena demonstruoja, jog už susidorojimą su problema atsakingų politikų galvose – vėjai švilpauja. Stengiamasi problemos nepastebėti ir juolab jos neeskaluoti, nes „sugadinsime patrauklaus miesto įvaizdį“. Tačiau šiuo atveju – įvaizdis yra niekas. Tiems, kurie planavo investicijas į Lietuvos sostinę, nedraugiškos ES valstybės branduolinės jėgainės statybos greta Vilniaus nėra jokia naujiena, o kai tik problema atsirado, tapo svariu vietos, kur nukreipti savo investicijas patrauklumo vertinimo kriterijumi. Tai ir viskas. Grėsmė yra reali, realiai ir blaiviai įvertinama, paskaičiuojama ir pasirenkama. Gražių ir paguodžiančių iliuzijų nematyti.

Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ką gali Lietuva realiai padaryti, kad nenutiktų, kaip su Černobylio arba su Fukušimos AE? Atsakymas paprastas – rugsėjo mėnesį Lietuvoje lankysis popiežius Pranciškus, – tai galima nueiti ir pasimelsti, paprašyti, kad pats popiežius pasimelstų už šio miesto gyventojų saugumą.

Deja, daugiau galių nėra. Visi kiti samprotavai tebus manipuliavimas viešąja nuomone dėl pragmatinių tikslų, pvz., siekiant išlikti ar ateiti į valdžią, arba išlaikyti aukštas nekilnojamojo turto kainas ir pan. Tačiau amžinai neprimanipuliuosi. Realybė tokia, kad iš palyginti ramaus ir saugaus Europos užkampio, dėl atsiradusio rizikos veiksnio, Vilniaus investuotojams iškyla grėsmė, kad čia esančio turto vertė taps lygi nuliui. Investicijos tampa galimomis tik į informacines technologijas telpančias kompiuterio kietajame diske, t.y. darbo vietos su/ant lagaminų, kurioms ateiti pakanka mažų įsikūrimo sąnaudų ir patogių evakuacijos iš miesto būdų.

Tiesa ir jos kaina

Tačiau argumentų bei viešinimo – ne G taškų, o realių problemų – kurias turime Europai pristatyti yra, viešumo reikia ir jau seniai reikėjo.

Pirma  – kiek milijardų Lietuva praras ne dėl pačios branduolinės avarijos, o dėl jos rizikos atsiradimo? Rodiklių, kuriais remiantis galima išskaičiuoti tam tikrus skaičius yra, nes yra tendencijos, vadinasi, galimos ir apytikrės prognozės. Tai pirmoji sąskaita, kurią pagrįstai galima pateikti europiečiams primenant ES solidarumo idėjas. Ši sąskaita, ko gero, didžiausia, tik ji, suprantama, nebus Europos apmokėta.

Netgi priešingai – argumentų viešinimas paspartins investicijų atitraukimą iš Lietuvos sostinės. Tačiau, kai jau yra tokia situacija, reikia suvokti viena – gero sprendimo jau nėra (nors reziumuodamas vieną pasiūlysiu), tad teks rinktis iš dviejų blogų geresnį. Apsimetinėjimas ir prieš vilniečius, ir prieš europiečius, kad viskas gerai ir problemos nėra, t.y. jos nutylėjimas – blogiausias pasirinkimas. Tačiau panašu, kad šiuo pasirinkimu ir vadovaujamasi, nors branduolinės grėsmės pavojaus ignoravimas yra ciniškiausia manipuliavimo priemonė, nes tiesa, kokia ji karti bebūtų, vis dėlto geriau nei, kad ir labai saldus ir konkretiems personažams pelningas melas.

Ukraina gedi žuvusiųjų per Černobylio katastrofą. EPA – ELTA nuotr.

Įkaitai

Antroji sąskaita, dėl kurios į ES fondus galėsime pretenduoti visiškai pagrįstai – tai priemonės, kurių reikės AE grėsmei sumažinti. O jų vis dėlto reikės. Pirma, todėl, kad tikėtis iš Baltarusijos objektyvios ir savalaikės informacijos apie didesnius ar mažesnius incidentus Astravo AE mes galim tik tais atvejais, kai baltarusiams bus patiems naudinga informuoti. Kaip ir afrikinio kiaulių maro atveju – ar daug kas atkreipė dėmesį, kad Baltarusijoje buvo nustatyti 2 (!) AKM židiniai, o šernų šioje šalyje tiesiog nebėra (!) – 100 proc. išmedžioti. Užklysta, tiesa, paliegėlių knyslių iš Lietuvos ar Lenkijos, kur tų AKM židinių jau virš 1000. Jei dėl tokios smulkmenos kaip AKM informacija nuo tikrovės skiriasi ne 100, o 1000 kartų, kokios objektyvios informacijos gali ES šalys tikėtis kalbant apie Astravo AE?

Tiesa, baltarusiai, tais atvejais, kai avarijos negrės jiems patiems, t.y. bus valdomos, tikėtina, kad labai noriai informuos. Baltarusių AE statybos vietos ekonominis pagrindimas juk toks ir buvo – statyti AE kuo arčiau ES sienos, kad keltų kuo pastebimesnę grėsmę. Vienos iš ES valstybių sostinės buvimas arčiausiai tokį vietos parinkimo prioritetą Astravui ir suteikė. Baltarusija geresnio pasirinkimo ir neturėjo, nes kuo AE kels didesnę grėsmę, tuo daugiau bus galime melži iš išpaikusių europiečių pinigėlių skylėtam Baltarusijos biudžetui, kurių reikės „investicijoms į Astravo AE saugumą“, o kad jų reikės ne mažiau nei, tarkim, Ignalinos AE, nėra jokių abejonių.

Europiečiai, tikėtina, kad tas lėšas baltarusiams duos, nes tai bus laikoma ne režimo rėmimu, o rūpinimusi savo pačių saugumu. Baltarusija laimi dar daugiau – gauna nemokamą advokatą ES, kuris tų pinigėlių jiems ir kaulys – Lietuvą su savo sostine priešakyje. Tačiau manipuliavimas avarijų grėsme dėl finansinio išskaičiavimo yra kas kita, nei pačios avarijos.

Todėl ir lieka toks pasirinkimas, kad vilniečiai sužinos apie incidentus Astravo AE tiek, kiek patys juos užfiksuos. O tai reiškia, kad Baltarusijos pasienyje, taip pat sostinėje turės veikti  radiacinės spinduliuotės stebėjimo stotys bei teks pirkti žemės radiacinio fono stebėjimo palydovinius duomenis. Visa tai aktualu ne tik Lietuvai, bet ir Europai, nes radiacijos debesėliai įveikia didelius atstumus, tad kuo anksčiau incidentus Astravo AE fiksuos arčiausiai jos esanti Lietuva, tuo anksčiau apie juos sužinos likusios Europos šalys, kurioms galimai irgi kils radiacinės grėsmės pavojus. Tai reiškia, kad Europa noriai reikalingų objektų įrengimą ir jų veiklą finansuos.

Slėptuvės ir evakuacija

Kiti dalykai – „arčiau kūno – vilniečių saugumas, kuris buvo pateikiamas kaip argumentas, kad AE nebūtų statoma, tačiau kai statybų jau niekas nebestabdo, dera apsižvalgyti, kas gi dėl jų saugumo daroma. Panašu, kad nieko. Niekam tie miesto gyventojai be jų pačių nerūpi, bent jau nerūpi vilniečių išrinktajam lyderiui. Vien jau tai, kad nėra paprasčiausių sociologinių duomenų, kiek vilniečių žino apie jiems pasiekiamas slėptuves, kur avarijos atveju tektų slėptis, neatsakyta į klausimą, kiek tų slėptuvių reikėtų. Deja, nieko naujo, kaip spręsti šią problemą nesugalvosi – prireiks realių pratybų. Nes popierinis vadovavimas, popierinė dokumentacija ir popierinės slėptuvės, avarijų atveju – ir saugos tiek pat, kiek saugo fizinis popierius. Tokių pratybų reikia dabar, o ne tuomet, kai AE pradės veikti, nes kai pradės veikti, reikės, kad tos slėptuvės jau egzistuotų, o ne būtų pradėta jų ieškoti.

Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena įdomi dalis – evakuacija. Ir čia vilniečių laukia staigmena. Kadangi Astravas rytuose, tad logiška, kad su Vilniaus vadovų pagalba ir jų vadovaujami, ar patys panikos apimti ir vadovaudamiesi „laukinio turizmo“ taisyklėmis miestelėnai evakuosis vakarų kryptimi. Tačiau pakanka 17 val. nuvykti į Lazdynų transporto mazgą, jog suprastų, kad niekur jie nepabėgs – tai neįmanoma, Vilniaus gyventojai yra maiše. Ties ta Vilniaus vieta „butelio kakliukas“, kelininkų žodžiais tariant, užsidaro, ką labai vaizdžiai demonstruoja darbo dienos pabaigoje susidarančios automobilių spūstys, nereikia ir jokių ekstremalių situacijų.

Tai dar viena sąskaitą, kurią galėtume ES pateikti. Be abejo – taip ir nutiks, nes ką jau ką, o įsisavinti ES lėšas statyboms ir kelių infrastruktūrai Lietuva moka. Galbūt ir dabar vykdomas įdomus procesas savaip motyvuotas, kad statom, statom, jei ne į plotį, tai bent į aukštį, kad tik daugiau personažų maiše sutilptų, kad vėliau būtų galima prašyti ES daugiau lėšų tam atvejui, kai reikės bėgti, bėgti…

Kuris astrologas klydo?

Skeptikai ir optimistai aiškins, kad niekada nei slėptuvių, nei evakuacijos nereikės, kad visos šios kalbos tėra bereikalingas panikos kėlimas, kuris tik kenkia Lietuvos ekonomikos progresui. Tačiau tiems, kuriems progresas ypatingo pelno neneša, o jiems priklauso ne mažiau nei 70 procentų šalies gyventojų, svarbi jų sveikata, ne tik likusios progresyvios dalies ekonominė gerovė. Lygiai taip pat Gediminas Vagnorius aiškino, kad nebus Rusijos krizės, bet ji atėjo, Rimantas Šadžius – kad nebus 2007–2011 m. pasaulio ekonomikos griūties, bet ji ištiko. Visi be išimties mūsų gynybos ministrai, Lietuvai tapus NATO nare, aiškino, kad mums nebūtina skirti 2 proc. gynybai, nes nėra grėsmių, tačiau paaiškėjo, kad tos grėsmės jau akis bado nuo 2008 metų. Arba – dar ir dabar apstu aiškintojų, kad klimato atšilimas nevyksta. O tikrovė buvo tokia, kad ir apie krizes buvo žinoma, ir 2 proc. gynybai buvo poreikis dar anksčiau nei prasidėjo Rusijos – Gruzijos karas, nes ir jis geopolitikos atidesniems stebėtojams nebuvo didele staigmena.

Tad gal skirtingai nuo praėjusių negandų, kurių turėjo nebūti, apie dabartinę grėsmę, derėtų laiku pardėti kalbą tam, kad ji išties neištiktų. Tylėdami – ne daug laimėsime. Nuo lietuviško alaus apspangusių ir pigaus sekso ištroškusių patinų iš Europos dėl to, kad aptarinėsime realias Vilniui gresiančias problemas, mes nei daugiau prikviesime, nei atbaidysime, – tie, kas galvoja užpakaliu ir toliau juo galvos. Galų gale, daug lietuvių moterų jau pačios išvyko pas tuos kviečiamus vakariečius, tik neretai ne iš didelės meilės jiems. Sprendžiant iš kriminalių įvykių suvestinių, kuriose kartais kalbama ir apie dabartinio sostinės mero proteguojamos reklamos kriminalines analogijas, atvykę G taškų ieškoti vakariečiai Vilniuje irgi užtiks ne R. Šimašiaus siūlomas lietuvaites, bet dažniau atvykėles iš Baltarusijos, kurios irgi ne iš didelės meilės Vilniui čia atsirado. Daugiau sekso turistų pas mus iš vakarų – daugiau sekso prekių pas mus iš rytų. Kaip tai skatins vilniečių moterų, vyrų, vaikų ir senelių bei viso miesto gerovę, jokių argumentų ir skaičių gerbiamas Vilniaus meras nepateikė. Galbūt dar pateiks. Nepriskirkime jo šypsenos naivuolio paprastumui – galbūt kaip tik dabar sėdi ir kalkuliuojasi.

Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau nori jis to ir nenori, patinka jam ar ne, turėtų Vilniaus vadovas išdėstyti, kokią ateitį ir išeitis šiam miestui mato. Ar ir jo asmeninė išeitis – susikrautas lagaminas? Atsakymų reikia ne apie asmeninę drąsą, pademonstruotą Neries pakrantėse kovojant su nelegaliomis gyvatvorėmis, bet apie žymiai reikšmingesnius dalykus – miesto ir miestiečių išlikimo branduolinės avarijos atveju, galimybes.

Jeigu atsakymas bus tik toks, kad situaciją koordinuos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas ir bus įjungta garsinė pavojaus sirena – ar vilniečiai jau turėtų nusiraminti? Kol kas pavojaus signalo įjungimo Vilniuje paskirtis – pratinti miestelėnus prie šio garso, kad kai vieną dieną ji suveiks skelbdama realų pavojų, niekas nebekreiptų dėmesio ir vėliau būtų galima aiškinti, jog patys miestiečiai buvo kalti, kad ignoravo pavojaus paskelbimą.

Dažniau, bet po nedaug

Ar pavojus išties realus? Černobylio pavyzdys gal ir nelabai tinka, nors reaktoriai ir to paties tipo, tačiau Fukušimos AE katastrofa Japonijoje arba avarijos Pensilvanijos ir Tenesio valstijose JAV kalba apie tai, kad apskaičiuoti visko neįmanoma nepaisant aukščiausios darbo kultūros ir naujausių technologijų. Vargu ar tai įmanoma šalyje, kuri nei technologijomis, nei darbo kultūra ypatingai neišsiskiria. Mintis, kad baltarusiai ar branduolinį objektą prižiūrintys rusai, specialiai ką nors gadintų ir palankiam vėjui pučiam radiacija su Europa padalintų – galima būtų laikyti paranoja, tačiau, kai ir vienoje, ir kitoje šalyje sėdi iki gyvos galvos nusiteikę valdyti cariukai, jų psichinė sveikata yra anaiptol ne tų šalių vidaus klausimas. Į psichinių ligų sergamumo statistiką geriau ir nežiūrėti – apims noras evakuotis nuo visokių atominių jėgainių kuo toliau, kai dar jų ir statybų niekas neplanuoja.

Vis dėlto didžiulės katastrofos tikimybė palyginti gan maža, per visą AE eksploatavimo istoriją, jos buvo tik dvi, tačiau eilinių daugiau ar mažiau pavojingų incidentų tikimybė gana didelė. Todėl jei bent po kartą per būsimųjų Vilniaus merų kadencijas virš miesto sirena kauks nebe pramogai – statistinės AE grėsmės realumo pernelyg neperdėsime. Kils ar nekils dėl to panika, ar iš to uždirbs tik jodo preparatų pardavėjai, kol kas nespėliosime. Jeigu mūsų politikai ir Vilniaus verslininkai įsijungs į baltarusių suplanuotą modelį ir vienu balsu šauks: „Pavojaus žmonių sveikatai nėra“, „Astravas pati saugiausia AE pasaulyje!”, – tai apie realias grėsmes iš viso nelabai girdėsime.

Tačiau Europoje – reklamuok, propaguok, įtikinėk neįtikinėjęs, bet apie Vilniaus kaip gana patrauklaus ir saugaus Europos miesto įvaizdį, kurį šiuo metu Vilniaus meras stengiasi papildyti vyrų seksualinių poreikių patenkinimo vietos akcentu, gali tekti pamiršti. Nepasitvirtins tuomet ir G-spot investicija. Vis dėlto, pernelyg paplitęs gandas, kad radiacija kenkia vyrų potencijai. Galbūt R. Šimašius nestokoja juodojo humoro ir nejausdamas simpatijų patinėliams – konkurentams iš Europos bei žinodamas apie Astravo AE grėsmę, specialiai juos į Vilnių kviečia. Bet gal šio provokacinio klausimo mūsų taikiajam merui neužduosime.

Tačiau apie vilniečių galimybes išvengti padidėjusio radiacinio fono virš sostinės  – Vilniaus meras turi atsakyti dabar, o ne tada, kai Astravas AE pradės veikti visu pajėgumu.

Kelias į Vakarus

Kaip ten bebūtų – Astravas AE jau bus pastatytas, o Vilnius dėl investicijų srauto sumažėjimo, realių ir tariamų grėsmių nukentės, todėl vieną anksčiau pažadėtą pasiūlymą pateikiu. Labai jis nepatiks vilniečiams, bet patiks klaipėdiečiams – reikia perkelti Lietuvos sostinę į Klaipėdą. Jeigu nenorime būti Rytų valstybės įkaitais, kitos išeities nėra. Tolimesnis Vilniaus auginimas tėra įkaitų skaičiaus didinimas ir šiuo atžvilgiu – perspektyvos miesto plėtrai yra apribotos. Galima tas perspektyvas sukurti šiek tiek geresnes įrengus ir išbandžius slėptuves, praplėtus evakuacijos kelių pralaidumą, tačiau labai gerų perspektyvų vis vien nebesukursime.

Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Be abejo, sostinės perkėlimui bus prieštaraujančių, teigiančių, kad tai esą iš viso neįmanoma, nes reikėtų keisti Lietuvos Konstitucijos 17 straipsnį, kuris skelbia, kad: „Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė.“ Tačiau Konstitucija buvo parašyta ir piliečių priimta tuomet, kai Astravo AE statybų niekas nei sapnuose nesapnavo, netgi buvo iliuzijų, kad Lietuvą sups draugiškai nusiteikusios kaimynės. Gal išties, kol kas šio Konstitucinio straipsnio pakeitimas nerealus, tačiau po 5–10 metų, kai virš Vilniaus pirmą kartą užkauks radiacijos pavojų skelbianti sirena – ko gero apie tai susimąstys net vietiniai G taško ieškotojai.

Tad laikas jau dabar žvelgti į ateitį optimistiškai ir atitinkamai modeliuoti veiksmus. Vilnius taip ir liks istorine Lietuvos sostine. Astravo AE netrukdys tokiam išlikti, liks ir tam tikras pramonino miesto potencialas. Nors pagrindinis turizmo traukos objektu, ko gero, taps apžvalgos bokštas, iš kurio bus stebimi reikalai Astravo AE. O Klaipėda – modernios Lietuvos perspektyva – langas į ateitį ir į Europą.

Prezidentinė vėliava virš Kopgalio

Būtų racionalu, kad kai kurie žingsniai būtų daromi palaipsniui jau dabar. Jei sostinės iškelti tuoj pat negalime – tai Konstitucija nedraudžia iškelti kai kurias valdžios institucijas. Pastačius Astravo AE atsiranda papildomų rimtų argumentų į Klaipėdą iškelti ne kažkokią Žuvininkystės tarnybą, bet Prezidentūrą. Kopgalio tvirtovės nenaudojamuose plotuose jai erdvės atsirastų – tuo pačiu ir fiziškai Lietuvos aukščiausioji valdžia būtų sutelkta ne vienoje vietoje, kas jau savaime kelia tam tikrų rizikų ir nepatogumų katastrofų ir kt. negandų atvejais.

Kažkodėl dabartinė valdžia į Klaipėdą perkėlė tik Žuvininkystės tarnybą, kuri nežinia ką darė Vilniuje, o dabar nežinia ką daro Klaipėdoje. Gal augina karpius Baltijos jūroje? Bet tos žuvys gėlavandenės – jūroje dvesia. Tad šią Žuvininkystės tarnybos evakuaciją galima laikyti nevykusiu pokštu, o štai Prezidentūra Kopgalio iškyšulį – geresnės vietos jai Lietuvoje nesurasi. Tik įsivaizduokite, kaip įplaukiančių į Klaipėdos uostą laivų sirenų gaudesys pagerbia virš Kopgalio mūrų plazdančią prezidentinę Lietuvos vytį. Būtų ir politinių – pragmatinių motyvų. Jei per artėjančius prezidento rinkimus išrinks ne tą, kurio reikėtų, ar nebūtų išmintingiau jį ar ją laikyti toliau nuo Vilniaus? Bet kokiu atveju, Prezidentūros rezidavimas Klaipėdoje valstybės funkcionavimo efektyvumui pakenks mažiau nei, tarkim, Žemės ūkio ministerijos perkėlimas į Kauną. Žvelgiant į artimesnę perspektyvą bei valdžių prioritetus – dėl to, kad Prezidentūra bus perkelta į Kopgalį, „G-spot“ reklama patikėjusių sekso turistų srautas į Vilnių tikrai nesumažėtų, o Lietuva pademonstruotų esanti moderni šalis, drąsiai ir ryžtingai sprendžianti priklausomybės nuo Rytų kaimynės beprotystės ir neprognozuojamos „geros valios“ problemas.

Žvejų valtelės pajūryje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pravartu dar užduoti klausimą apie savo planus ir veiksmus, susijusius su Astravo AE funkcionavimo startu visai kitais metais prasidėsiančių politikų rinkimų plejadai, pradedant Vilniaus miesto savivalda, baigiant europarlamentarais ir kandidatais į prezidentus. Pastariesiems klausimas paprasčiausias – ar potencialiems prezidentams patinka Kopgalio tvirtovė?

Visi yra laukiami pas mus Klaipėdoje, kad ir jiems, kandidatams, ir jums, sostinės miestelėnai, būtų mūsų, klaipėdiečių, problemos žinomos – pas kokias bobutes reikės iškaišioti ir apgyvendinti pusę milijono jūsų, mieli vilniečiai, po to, kai G-spot reklama jau bus pasibaigusi. Tik nenusiminkite, juk ir Klaipėdoje gyvensite sostinėje.

2018.08.16; 05:30

Vilnius džiaugiasi sėkmingai startavusia reklama, didžiuliu dėmesiu, JAV komiko komplimentais ir reklamos profesionalų įvertinimu. „Go Vilnius“ nuotr.

Vilnius džiaugiasi sėkmingai startavusia reklama, didžiuliu dėmesiu, JAV komiko komplimentais ir reklamos profesionalų įvertinimu. Pasirodo, per pirmąsias reklamos kampanijos „Vilnius – G-spot of Europe“ dienas svetainėje www.vilniusgspot.com apsilankė daugiau nei 48 tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Daugiausiai užsienio lankytojų sulaukta iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir JAV. Vaizdo klipų peržiūros viršija 200 tūkstančių. Dėmesys kampanijai nemažėja ir socialiniuose tinkluose, teigiama „Go Vilnius“ pranešime.

Garsioji Vilniaus reklamos kampanija „Vilnius – G-spot of Europe“ mobilizavo pasaulio žiniasklaidos dėmesį Lietuvos sostinei ir paskatino kalbėti ne tik apie pačią reklamą, bet ir apie Vilnių kaip kelionių kryptį. Praėjusį savaitgalį Vilnius atsirado ne tik solidžiausių Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir kitų šalių leidinių puslapiuose, bet ir milijonus gerbėjų visame pasaulyje turinčio JAV komiko Johno Oliverio laidoje.

Reklamos efektyvumą pripažino garsiuosius Rygos įvaizdžio vaizdo klipus sukūrusių gamybos namų „Nonsense.tv“ vadovas Augustinas Katilius. Jis sakė: „Sveikinu Vilnių su G-taško kampanija. Kampanijos tikslas – kelti susidomėjimą miestu ir panašu, kad tai veikia. Taip pat panašu, kad tai yra labai efektyvi reklama, turint omenyje gamybos sąnaudas ir pasiektą poveikį. Taip, ji sulauks ir negatyvių atsiliepimų, bet nieko nėra blogiau kampanijai kaip jokie atsiliepimai. Taigi reziumuojant – tai pasisekusi kampanija, kuri yra tiek nepadori, kiek mes patys esame (pagal „sugedimo“ laipsnį). Nemačiau kitos tokios intriguojančios kampanijos, reklamuojančios Vilnių arba šalį.“

„Dabar yra pats laikas aplankyti Vilnių – Europos G tašką“, – penktadienį parašė vienas solidžiausių Jungtinės Karalystės dienraščių „Telegraph“, pateikdamas stilizuotą Vilniaus žemėlapį bei rekomendacijas, kur apsistoti, ką nuveikti ir pamatyti. Pirmadienį Vilnių kaip kelionės kryptį pristatė Prancūzijos „Le Figaro“.

Seksualioji Vilniaus reklama. „Go Vilnius“ nuotr.

Anot „Go Vilnius“ pranešimo, pasaulio susidomėjimą Vilniumi dar pakurstė tai, kad sostinės reklama pastarosiomis dienomis sulaukė populiaraus JAV komiko Johno Oliverio dėmesio. Sekmadienį HBO televizijos satyrinėje laidoje „Last Week Tonight with John Oliver“ šiai reklamai buvo skirtas atskiras siužetas. JAV šią laidą žiūri milijonai žiūrovų, tačiau ji yra žinoma ir naujas temas diktuoja visame pasaulyje. Vilniaus reklamą J. Oliveris pavadino drąsia ir pripažino, kad jei ne reklama, Lietuva jo laidoje tikriausiai nebūtų paminėta.

Dvi dešimtis milijonų amerikiečių skaitytojų turintis portalas „Quartz“ straipsnyje „Johnas Oliveris aiškina Lietuvos keistosios „G taško“ turizmo kampanijos genialumą“ rašė: „Sukurti turizmo šūkį, kuris vilioja keliautojus, skamba ne banaliai ir yra pakankamai išsiskiriantis, kad įsimintų, yra sudėtinga užduotis netgi geriausiai įsitvirtinusioms kelionių destinacijoms.“

Iškart po J. Oliverio laidos „Google“ paieškos platforma užfiksavo daugiau nei dešimt kartų išaugusį JAV gyventojų susidomėjimą Vilniumi.

Vilniaus kampanija jau sulaukė pasaulio lygio reklamos profesionalų įvertinimo. Vienas autoritetingiausių pasaulyje reklamos profesionalų žurnalas „Lürzer’s Archive“ Vilniaus reklamą išrinko geriausia šią savaitę pasirodžiusia reklamų pasaulyje. Šiame žurnale publikuojamos reklamos yra pasaulio kūrybos „grietinėlė“ – geriausi pavyzdžiai, iš kurių įkvėpimo semiasi viso pasaulio reklamos agentūros.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.15; 07:00

Erotika. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybė ketvirtadienį pradėjo turizmo skatinimo kampaniją, kur Vilnius reklamuojamas kaip Europos „G taškas“. Pasak reklamos kūrėjų, ketvirtadienį paleista reklama pranoko visus lūkesčius. Reklama per mažiau nei valandą pasidalijo apie 1000 užsienio interneto vartotojų.

„Dar neprasidėjusi ši kampanija sulaukė didžiulio dėmesio visame pasaulyje. Per kelias dienas apie Vilnių jos dėka jau parašė daugiau nei 900 užsienio žiniasklaidos kanalų, tarp jų didieji JAV, Jungtinės Karalystės portalai – „The New York Times“, „The Washington Post“, „The Independent“. Šiandien televizijos reportažą apie kampaniją išleidžia viena didžiausių pasaulyje naujienų agentūra „Reuters“. Sukeltas didžiulis susidomėjimas, todėl tikimės kad šiandien startuojanti reklamos kampanija bus išties sėkminga ir paskatins daugelį užsieniečių pažinti Vilnių“, – teigia „Go Vilnius“ direktorė Inga Romanovskienė.

„Atomic Garden“ kūrybos vadovas, tarptautinės reklamos ekspertas Antonio Bechtle sako, kad ši idėja yra studentų. Pasak dėstytojo, jis studentams pateikė užduotį paruošti reklamą, skatinantį Vilniaus turizmą. Idėjų buvo daug, bet pasikliaudamas savo reklamos patirtimi, jis išrinko būtent šią reklamą.

„Ši reklama pralenkė mano lūkesčius. Mano draugai bei pažįstami siuntė šios reklamos nuorodą man kaip pavyzdį geros reklamos ir jie net nežinojo, kad aš su tuo esu susijęs“, – spaudos konferencijoje sakė A. Bechtle.

Anot A. Bechtle, reklamos humoras skatina žmones, ypač jaunimą, keliauti į Vilnių.

„Remdamasis savo patirtimi reklamuojant vietoves, manau, kad ši kampanija yra visapusiškai teisinga ir yra didelis žingsnis pirmyn Vilniaus kaip destinacijos reklamoje. Reklama kalba tikslinės auditorijos kalba, pasitelkdama humorą ir laužydama nusistovėjusias taisykles. Svarbu tai, kad ji tiksliai suformuluoja jausmą, patiriamą Vilniuje besilankančio užsieniečio: kad atradai kažką nuostabaus, kas visuomet tai buvo, bet iki šiol apie tai nežinojai“, – sakė A. Bechtle.

Lūpos. Slaptai.lt nuotr.

Kelerius metus Vilniuje gyvenantis perujietis A. Bechtle pridūrė, kad reklama tiksliai atliepia jausmą, kurį jis pats pajuto pirmą kartą apsilankęs Vilniuje. Daugelis jo asmeniškai pažįstamų užsieniečių dalijosi panašia patirtimi.

Reklamos kampanija vyks mėnesį. Jos metu 18-35 m. vartotojams socialiniuose tinkluose ir „Google“ platformoje Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje bus rodomi reklamos skydeliai ir vaizdo klipai, kurie ves į tinklapį www.vilniusgspot.com. Jame žaismingu principu atlikus testą apie savo pomėgius kiekvienam vartotojui bus pateikiamas individualus Vilniaus gidas, rekomenduojantis konkrečias sostinės vietas ilsėtis, apsipirkti, pramogauti, pavalgyti, sportuoti, dalyvauti kultūros renginiuose bei grožėtis miesto panoramomis.

Pasak reklamos pagrindinių kūrėjo Jurgio Ramanausko, reklama ves vartotoją į specialų tinklapį, kuriame jie atliks tekstą, pagal kurį jam bus sudarytas individualus lankytinų vietų žemėlapis Vilniuje. Kampanijos interneto svetainėje pristatomas visas spektras pramogų ir paslaugų, kuriuos Vilniuje gali rinktis turistai, įskaitant įvairius restoranus, kavines, dizainerių parduotuvėles, kino teatrus, muzikos klubus, muziejus, nuotykių ir pramogų parkus.

Dėmesį atkreipianti lauko reklama su pagrindiniu reklamos vaizdu vieną savaitę bus transliuojama populiariose žmonių susibūrimų vietose Berlyne ir Londone.

Socialiniuose tinkluose kampaniją reklamuos trumpi vaizdo klipai, kuriuose rodoma, kaip vaikinai ir mergina patiria malonumą išvydę ikonines sostinės vietas. Vaizdo klipus galima peržiūrėti youtube kanalu.

Dar nestartavusi kampanija šią savaitę jau sulaukė milžiniško susidomėjimo visame pasaulyje, pradedant Jungtine Karalyste, Vokietija, Prancūzija ir JAV, baigiant tokiomis šalimis kaip Indija ir Naujoji Zelandija.

Kviečiame policiją. Slaptai.lt nuotr.

Iš tūkstančio komentarų užsienyje ketvirtadienį, tik penki buvo neigiami.

Ši reklaminė kampanija Lietuvoje susilaukė nemažai kritikos. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pareiškė, kad reklama stiprina Vilniaus, kaip sekso turizmo miesto, įvaizdį ir išnaudoja reklamai moters lytiškumą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis teigė, kad sostinę kaip „Europos G tašką“ vaizduojanti reklama yra geriausia kada nors sukurta reklama tarptautinei rinkai.

Vyriausybės kancleriui kreipusis į Vilniaus merą dėl reklamos, kurioje Vilnius pristatomas kaip Europos G taškas, miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis sako, kad reklama yra socialiai atsakinga ir jos stabdyti neketinama.

Viešojoje erdvėje pasklido Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio Remigijui Šimašiui skirtas raštas, kuriame teigiama, kad reklamos startas rugpjūčio 8 dieną (Tarptautinę orgazmo dieną) jai suteikia nepageidaujamą atspalvį. Anot A. Stončaičio, popiežiaus vizito metu „Vilniaus miestas save pristatys kaip Gailestingumo miestą“, todėl jos tinkamumas turėtų būti apsvarstytas.

„Manau, čia labai subjektyvus ir labiau apie asmenį pasakantis nei apie pačią reklamą vertinimas. Informaciją, kurią jie pateikė savo rašte, mes išklausėme, manome, kad reklama yra socialiai atsakinga ir kviečia kurti geresnį pasaulį, tai mes neplanuojame atidėti šios reklamos.

Ji yra pati geriausia Vilniaus miesto savivaldybės kampanija tarptautinei rinkai ir gerokai lenkia bet kokį produktą, kuris buvo pagamintas nacionalinių agentūrų“, – praėjusią savaitę žurnalistams sakė P. Poderskis.

Vilniaus centre koncertuoja indėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) po konsultacijų su kitomis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos frakcijomis, be kitų „nuodėmių“, ir už „G taško“ reklamą, pranešė antradienį įregistravusi rezoliuciją atleisti Vilniaus miesto savivaldybės įstaigos „Go Vilnius” vadovę I. Romanovskienę.

Premjeras Saulius Skvernelis reklaminę kampaniją pavadino keistu reklaminiu būdu.

Tačiau, pabrėžė premjeras, pasirinktas sostinės prisistatymo užsienyje būdas yra vilniečių reikalas, o pati kampanijos idėja neperžengia nei moralės, nei teisės ribų.

Informaciją pateikė Paulina Levickytė (ELTA)

2018.08.10; 08:46

Kinijos ambasada Vašingtone įspėja dėl kelionių į JAV, praneša agentūra „Reuters“.

„Viešasis saugumas Jungtinėse Valstijose nėra geras. Čia dažnos šaudynės, užpuolimai ir vagystės , – sakoma ambasados interneto puslapyje paskelbtame pranešime. – Į JAV vykstantys asmenys turi budriai stebėti savo aplinką ir įtartinus asmenis“. Turistai, be to, turi būti pasiruošę didelėms gydymo sąskaitoms, apgaulėms telefonu, kratoms ir daiktų konfiskavimui muitinėje, taip pat gamtos katastrofoms.

Atsakydamas į klausimą, ar šio perspėjimo laikas yra politiškai motyvuotas, Užsienio reikalų ministerijos Pekine atstovas antradienį pabrėžė, kad vasara yra pagrindinis kinų turistų lankymosi JAV laikas. Ambasados, anot jo, privalo įspėti dėl potencialių rizikų užsienyje.

Šis perspėjimas beveik visiškai atitinka jau sausį paskelbtą ambasados perspėjimą. Santykiai tarp Kinijos ir JAV šiuo metu yra labai įtempti, visų pirma – dėl prekybos ginčo tarp abiejų šalių.

Kinija neretai skelbia perspėjimus dėl kelionių, pirmiausiai – į tas šalis, kuriose vyksta ginkluoti konfliktai. Tačiau kai kurios vyriausybės kaltino Pekiną, kad jis tokiomis priemonėmis, kaip užsienio turizmo ribojimas, mėgina daryti įtaką politiniams ar ekonominiams ginčams. Kinija tai paprastai paneigia.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.03; 19:30

Baku Shopping Festival

Saulius Kizelavičius

Gegužės mėnesį Azerbaidžano sostinėje trečią kartą vykęs „Baku Shopping Festival“ turėtų parodyti, ar tokie renginiai prisideda prie prekybos skatinimo ir turizmo vystymo. Azerbaidžanas XXI amžiuje nelinkęs pasikliauti vien tik savo gelmių turtais ir visaip plėtoja ekonomikoje „ne naftos sektorių“. Gal ir mums, lietuviams, derėtų pasisemti azerbaidžanietiškos patirties, konstruojant savąsias prekybines šventes?

Kai neįmanoma atsispirti pagundai

Šį pavasarį Azerbaidžano sostinės Heidaro Alijevo tarptautinis oro uostas pasipuošė „Penkių žvaigždžių“ ženklu – pasaulyje tėra dar aštuoni taip aukštai įvertinti oro uostai. 2014-ųjų pavasarį atidarytas Baku oro uostas pripažintas dar ir vienu gražiausių pasaulyje (šeštoji vieta). Tačiau geriausia naujiena ta, kad per praėjusius metus jo paslaugomis pasinaudojo 4 milijonai keleivių, o per šių metų keturis mėnesius jis aptarnavo 1,239 milijono žmonių – 15% daugiau nei prieš metus per tą patį laiką; daugiau kaip vienas milijonas – tarptautinių reisų keleiviai. Azerbaidžanas, suprantama, nenuleidžia akių nuo pasaulinių naftos kainų kreivės, tačiau atidžiai žiūri ir kitų skaičių: kiek atskrido ar kitaip atvyko į šalį.

Irgi gera naujiena: per šių metų keturis mėnesius šalyje užsienio turistų apsilankė 13 % daugiau nei praėjusiais metais. O juk ir visi 2017-ieji buvo neblogi – sulaukta 2,7 milijono svečių iš užsienio ir palyginti su 2016-aiais  jų padaugėjo 1/5 (pasaulyje turistų srautas kasmet padidėja nuo 5 iki 7 %). Beje, ir 2016 metais jų lankėsi gerokai daugiau nei ankstesniais metais, išskyrus rekordinius 2015-uosius (2,5 milijono).

Šių metų kovo viduryje į Baku suplaukė daug svečių iš arabų šalių, Irano – sutikti persiškųjų naujųjų metų. Gegužė turėtų nesugadinti statistikos, nes visą mėnesį Azerbaidžano sostinėje vyko „III Baku Shopping Festival“ – prekymetis, mugė, tiesiog pirkėjų šventė, kuri suteikia progą apsipirkti gerokai pigiau negu šiokiu metu, be to, pirkėjai linksminami ir visaip kitaip garbstomi. 

Baku prekybos festivalio emblema

Ekonomistai nustatė, kad turistų (irgi visame pasaulyje) išlaidose vieną trečdalį sudaro pirkiniai (shopping). Bene geriausią būdą paskatinti pirkimą sumanė viena kinų internetinės prekybos kompanija dar 2009 metais: pasiūlyti nuolaidas, kurioms „neįmanoma atsispirti“; 2013 metais „Pasaulinės pirkinių dienos“ sumanytoja kompanija „Alibaba Group“ per parą uždirbo 5,8 milijardo JAV dolerių. Nuolaidomis turistus vilioja daug pasaulio miestų, antai „Dubai Shopping Festival“ pirkinių šventėje taikomos 75 % ir net 95 % nuolaidos. „Dubai Shopping Festival“ vyksta nuo 1996 metų ir dabar laikomas ilgiausiai trunkančiu ir labiausiai lankomu pasaulyje.

Kai kas ir Baku pavadina „Kaspijos Dubajumi“ – mat Azerbaidžaną pastatė ant kojų irgi „naftos doleriai“, Baku irgi iškilo dangoraižiai, modernūs pastatai. Tačiau blaivesnės galvos šį viduryje dykumos suklestėjusį miestą laiko tik sektinu pavyzdžiu. Dubajus tapo vienu svarbiausių prekybos, finansų centru visuose Artimuosiuose Rytuose ir, žinoma, turistų iš viso pasaulio „Meka“; ten vyks „EXPO-2020“ (Baku taikosi į dar po 5 metų vyksiančią pasaulinę parodą). Dabar Jungtiniuose Arabų Emyratuose pajamos iš naftos ir dujų pardavimo tesudaro ne daugiau kaip 6 % bendrojo vidaus produkto. Azerbaidžanas visomis išgalėmis vysto ekonomikoje vadinamąjį „ne naftos sektorių“, kuriame svarbi vieta palikta turizmui.

Pirmasis „Baku Shopping Festival“ įvyko praėjusių pavasarį ir nė iš tolo negalėjo lygintis su Dubajaus: tada dalyvavo 172 parduotuvės. Tačiau tų metų rudenį prekes siūlė jau apie 500. Gauta daugiau kaip 50 milijonų manatų (1 AZN – O,59 USD). Šį pavasarį  800 parduotuvių siūlė drabužius, elektroniką, buities prietaisus, baldus, parfumeriją, kosmetiką, kita. Tokių prekymečių užmojis yra privilioti pirkėjų, vietinių ir užsieniečių, prekių apyvartai paspartinti. Antai nurodoma, kad tokių švenčių metu prekių parduodama ne mažiau kaip du kartus daugiau negu paprastai. Tai naudinga ir prekybininkams, ir pirkėjams, ir valstybei, į kurios iždą įplaukia daugiau mokesčių.

Kadaise ir ateityje

Šiemet Baku svečių laukė „Festivalio siurprizai“ – loterija. Vėlgi įspūdingiausios loterijos vyksta Dubajuje. Ten jau per pirmąjį festivalį pirkėjai galėjo išlošti automobilį „Lexus GS300“ ir 43 kilogramus aukso, o 2000 metais loštas net 31 automobilis „Rolls Royce“… „III Baku Shopping Festival“ loterijos fondą sudarė 10 000 dovanų nuo rėmėjų ir automobilis „Nissan Sunny“. Užtat vienas dalykas Baku pirkinių šventėje yra kitoniškas negu visame pasaulyje. Kitur įsigytų prekių pridėtinės vertės mokestis grąžinamas tik užsieniečiais, o Baku – ir vietiniams pirkėjams, tax free sistemą taikančiose parduotuvėse sumokėjusiems už prekes daugiau kaip 100 AZN (59 USD). Pirmajame festivalyje pirkėjai atgavo 1,537 milijonus manatų, antrajame – 3,388 milijonus. Pinigai ne patys didžiausi, o didelę dalį susigrąžino Azerbaidžano gyventojai, pirkę buities prekes, ir padidėjimas akivaizdus.

Visiškai neseniai amerikiečių TV kanalas CNN parodė reportažą apie Baku architektūrą. Azerbaidžano sostinė – kultūrų sąveikos miestas, miestas, kur Vakarai susitinka su Rytais. Nors XXI amžiuje čia iškilo įspūdingų rūmų (Heidaro Alijevo muziejus, kilimų fabrikas, „liepsnojantys“ dangoraižiai), tačiau žurnalistai nepritarė tiems, kas Baku vadina „Kaspijos Dubajumi“, juo labiau kad jis neiškilo vidury smėlynų, kaip kad dabar didžiausias JAE miestas, o turi seną istoriją. Tiesa, dar XIX amžiaus pradžioje ten tebuvo tvirtovė, pirklių pastovio namai ir ugnies garbintojų šventykla, siautėjo vėjai. Tačiau žengiant į XX amžių Apšerono pusiasalio nafta sudarė pusę visos pasaulyje išgaunamos ir verslovių savininkai statė sau ir miestui prašmatnius rūmus. Miesto vardas skambėjo visame pasaulyje. O šit „Rytų Paryžiumi“, to paties CCN nuomone, Baku vadino pelnytai. 

Baku Shopping Festivalyje taikomos ženklios nuolaidos

„Baku Shopping Festival“ karaliauja naftos išgavėjų garbei pavadintame (1961) prospekte, nutįsusiame palei Kaspijos jūros krantą. XX amžiaus pradžioje tai buvo Krantinės gatvė ir joje persų pirkliai pardavinėjo džiovintus vaisius. Mūsų dienomis ten mirga žinomiausi pasaulyje prekių ženklai (Dolce & Gabbana, Ralph Lauren, Valentino), stūkso prekybos galiūnai (Mango, United Colors of Benetton), telkiasi vietiniai gamintojai. XII amžiaus mąstytojo ir poeto Nizami vardu pavadintos gatvė dalis,kur šeimininkauja pėstieji, iki šiol vadinama Prekybine – kaip prieš pusantro šimto metų, kai Baku buvo Rusijos imperijos gubernijos administracinis centras ir čia stovėjo krautuvė prie krautuvės. Pastaruoju dešimtmečiu Azerbaidžano sostinėje iškilo modernių prekybos rūmų ir „Baku Shopping Festival“ padedamas Baku miestas užsimojo susigrąžinti Pietų Kaukazo prekybos židinio vardą.

Daugumai apartamentų nereikia

„Baku Shopping Festival“ rengėjai yra valstybinės žinybos – Kultūros ministerija ir Valstybinė turizmo agentūra (neseniai „turistus“ išlaisvino iš Kultūros ir turizmo ministerijos), Kongresų biuras, Mokesčių ministerija. 2016 metų rudenį šalies prezidentas Ilhamas Alijevas pasirašė įsaką dėl papildomų veiksmų turizmo plėtroje ir  pirmajam festivaliui parengti skyrė 400 000 manatų iš savo atsargos fondo. Kitu potvarkiu jis nurodė sudarant 2017-ųjų ir paskesnių trejų metų biudžetą numatyti jame „Baku Shopping Festival“ reikalingas lėšas. Valstybinis reikalas.

Per šiuos metus, tikimasi, turistų srautas Azerbaidžane gal padidėti dar 20-30%, o ateityje per metus jų apsilankys 4, o gal ir visi 5 milijonų svečių, kaip čia dažniau vadinami turistai. Nėra ką lyginti su XXI amžiaus pradžia (2001– 450 000, 2006 –900 000), tada šalyje veikė 60 viešbučių. Azerbaidžane turizmo įstatymą priėmė dar 1999 metais, 2001 metais įsteigta Sporto ir turizmo ministerija (2006 metais pertvarkė į Kultūros ir turizmo ministeriją), 2005 metais pradėjo veikti Turizmo institutas, 2009 metais atsirado Azerbaidžano turizmo asociacija. Tačiau smarkiausiai imta stumtis į priekį nuo  2011-ųjų, kurie buvo paskelbti Turizmo metais. Šalyje ėmė rastis pasaulyje žinomų viešbučių pavadinimai (Hilton, Marriot, Four Seasons, Park Inn, Holiday Inn, Ramada). 2012 metais Baku sulaukė „Eurovizijos“ finalo ir pirmo didelio svečių antplūdžio. 2014-aiais šalyje buvo jau 285 viešbučiai, o dabar veikia 560.

Be „Grand Hotel Europa“, „Hyatt Regency“ ir kitų, veikia ir tarptautinės klasės reikalavimus atitinkantys viešbučiai vietiniais pavadinimais – iš viso daugiau kaip 40 viešbučių yra „penkių žvaigždučių“ klasės. Atrodytų, ko daugiau norėti? Dabar pasirodė, kad trūksta žemesnės klasės viešbučių – pigesnių. Azerbaidžano turizmo asociacijos pirmininkas Nahidas Bagirovas aiškina, kad daugiau turistų galima prisivilioti pigesniais skrydžiais (dabar pigiai skraidina kompanija „Buta Airways“), supaprastinus vizų išdavimą (neseniai pradėjusi veikti sistema ASAN Vizatam sugaišta tris valandas) ir panašiai.

Sakykime,už kelionę lėktuvu mokant 110 dolerių, o nakvynę viešbutyje – po 20 dolerių, savaitės viešnagė Azerbaidžane kainuotų 250 dolerių. „Tai labai priimtina kaina, – sako Bagirovas. – Pridėkime, kad svečias leis pinigus pirkiniams, lankysis restorane, pirkinių festivaliuose, apžiūrės įdomybes, pirks suvenyrus – visa tai padės Azerbaidžanui gauti daugiau valiutos. Turėdami pigesnius viešbučius,  mes galėsime priimti dar daugiau svečių. “Pirmininkas patenkintas, kad randasi įdėjimų ir į pigesnių viešbučių statybą.

Kvepalai su naftos aromatu

Kai kas priekaištauja, kad „Baku Shopping Festival“ švenčiamas tik sostinės centre ir siūlo žengti į kitas miesto dalis. Kiti mojasi dar plačiau ir vyriausybė tai svarsto: tokie festivaliai verslui palaikyti ir turizmui skatinti reikalingi ir šalies rajonuose. Vėlgi pasipildytų ir valstybės iždas. Tiesa, kaip rodo patirtis,  tokie renginiai atneša naudos valstybei tada, kai 75 % prekių siūlo vietiniai gamintojai (Baku vietinės prekės sudaro apie pusę). Pirmiausia turi uždirbti vietiniai prekybininkai, tada jie daugiau ir mokesčių sumokės. Nauji nacionaliniai prekių ženklai jau randasi. Antai  praėjusių metų rudens festivalyje pasirodė  Azerbaidžane sukurti kvepalai, kurių ypatybė – naftos aromatas. Dargi simboliška – juk pertvarkydama šalies ekonomikai pertvarkyti ir „ne naftos sektoriui“, taip pat ir turizmui stiprinti valstybė skiria ir lėšų, gaunamų pardavus naftą…

Azerbaidžanas. Sostinė Baku

Antikiniais laikais kelios Didžiojo šilko kelio atšakos driekėsi ir per dabartines Azerbaidžano žemes. Teigiama, jog azerbaidžaniečių protėviai patys ėmė prasimanyti natūralaus šilko V-VII amžiuose. Dar sakoma, kad V-IX amžiuose pasaulio šilko prekybos centru buvo Barda, X amžiuje jis persikėlė į Gandžią, o dar vėlyvesniais amžiais tuo garsėjo Šemacha, Šekis ir Karabachas. Rusijos imperijos laikais Azerbaidžano šilko šlovė Vakarų Europoje ne tik neblėso, bet dargi didėjo. XIX antroje pusėje čia traukė pirkliai iš iš Prancūzijos ir kitų Europos kraštų. Žinovų tvirtinimu, 1861 metais tarp šimtų šilkverpio kokonų pirkėjų įrašytas ir prancūzų romanų kūrėjas Aleksandras Diuma. 1865 metais čia iš Senojo Žemyno buvo atkakę 200 pirklių patikėtinių. Mūsų dienomis šilkverpystė tebegyvuoja, vikšrų augintojai kiaušinėlius siunčiasi iš Kinijos (gal kaip ir senovėje). Šilkverpiai auginami 30 respublikos rajonų, vien tik Gacho rajone tuo verčiasi 72 ūkininkai. Kaip ir senaisiais laikais iš gautų šilko siūlų audžiamos garsiosios Azerbaidžano skaros, kilimai.

Azerbaidžanas siekia atskleisti pasaulio žmonėms visą savo istorinį ir kultūrinį pavaldą. Senoji architektūra, amatai, nacionaliniai valgiai. Azerbaidžanas apima 9 iš 11 pasaulio klimato zonų su draustiniais, mineraliniais ir terminiais šaltiniais, pėsčiųjų takais ir alpinistų maršrutais. Naftalano apylinkėse išgaunama miesto vardu vadinama nafta, turinčia ypatingų gydomųjų galių. Baku, be senamiesčio su tvirtovės sienomis, rūmų ir mečečių, garsėja dar paplūdimiais ir jūros gelmėmis povandeniniam nardymui. Prie visko sostinėje pritaps ir „Baku Shopping Festival“. O gal tokių švenčių sulauks ir kitų rajonų gyventojai, taip pat jų svečiai, kaip čia dažnai vadina turistus.

2018.05.29; 10:07

Azerbaidžane populiariais tampa „Baku shopping festival“

Paplitusi tezė, kad turizmo šaka yra viena iš perspektyviausių, dinamiškiausių ir pelningiausių pasaulio ekonomikos šakų, Azerbaidžane įgyja esminę reikšmę.

Pastaraisiais metais Azerbaidžane tam sektoriui buvo skirta daug dėmesio, o būtent valstybė užsibrėžė tikslą turizmo sektorių paversti potencialiu tėvyninės ekonomikos lokomotyvu. Pasaulinė turizmo organizacija (UNWTO) konstatuoja: „Vis daugiau pasaulio šalių paverčia turizmą esminiu socialinio-ekonominio progreso veiksniu eksportinių pajamų, darbo vietų bei įmonių kūrimo, infrastruktūros plėtros sąskaita“.

Modernūs ir prabangūs Baku prekybos centrai

Azerbaidžane yra visos galimybės plėtoti turizmą. Azerbaidžanas – tai ryški ir spalvinga šalis, kurioje į visumą susipina Europos ir Azijos kultūra. Šalyje daugybė įžymybių: senų miestų ir mečečių, puošnių dvarų ir monumentalių tvirtovių, o Kaspijos jūros pakrantės garsėja savo gražiais paplūdimiais ir puikiomis gydyklomis.

Turizmas Azerbaidžane valstybiniu lygmeniu pripažintas viena iš prioritetinių ekonomikos šakų, nes yra vienas iš svarbiausių svertų valstybės ekonominių, politinių ir socialinių interesų raiškos sferoje.

Pastaraisiais metais turizmo sritis tapo esminiu regioninės plėtros veiksniu, nes yra jos katalizatorius. Turizmo industrijai teikiamų paslaugų apimties augimo dinamika padeda greičiau, negu kitose šakose, didinti darbo vietų skaičių.

Azerbaidžanas – labai įdomi šalis turistams ir keliautojams

Šiuo metu pastebima, kad pagausėjo į šalį atvykstančių turistų srautas. Šalies prezidentas Ilhamas Alijevas neatsitiktinai turizmo sferą apibūdino kaip prioritetinę. „Klausimai, susiję su turizmu, tampa ypač svarbūs šalims, kurios kažkiek sumažino savo valiutines įplaukas. Tai šalys, turinčios naftos ir dujų išteklių. Turizmas – tai svarbus punktas, sakyčiau, turizmo plėtros, turistinių maršrutų klausimai labai svarbūs“, – kalbėjo jis NVS viršūnių susitikime Sočyje.

Kad pritrauktų dar daugiau turistų, Azerbaidžanas organizuoja įvairiausius renginius. Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo 2016 metų rugsėjo 1-osios Įsakas „Dėl papildomų priemonių turizmui plėtoti Azerbaidžane“ atveria naują etapą sektoriaus raidai ateityje. Viena iš priemonių, įgyvendinamų pagal tą įsaką, yra prekybos festivalių (shopping festival) organizavimas sostinėje Baku.

Šiemet Baku rengiamas Antrasis prekybos festivalis, kuris vyks spalio 15 – lapkričio 15 dienos. Per festivalį pirkėjai daugiau kaip 500 parduotuvių Baku per specialias kampanijas ir su nuolaidomis galės įsigyti drabužių, elektronikos, buitinės technikos, baldų, parfumerijos bei kosmetikos, taip pat ir kitokių pasaulinio garso ženklo prekių.

Be to, festivalyje pirmą kartą dalyvauja vaistinės ir supermarketai. Prekėms bus taikoma „Tax Free“ sistema. Tai reforma, Azerbaidžane įvesta antrą kartą, kai „Tax Free“ sistema taikoma vietiniams piliečiams, ir ji neturi analogo pasaulyje. Be to, festivalio metu numatyta surengti interaktyvias žaidynes, madų demonstraciją bei kitokias pramogų atrakcijas.

Antrajame Baku shopping festivalyje daugybė naujovių. Apie tai papasakojo Azerbaidžano kultūros ir turizmo ministras Abulfasas Garajevas. Pasak jo, pagal antrojo  Shopping-festivalio (Prekybos festivalio) programą pirmą kartą bus pristatyti specialūs turistiniai paketai. „Antrasis Baku Shopping-festivalis (Prekybos festivalis) pristatys turizmo agentūroms specialius turizmo paketus, kuriuos sudarys lėktuvo bilietas, tranzitinis bilietas, draudimas, apgyvendinimas viešbutyje, taip pat apsipirkimo turų į parduotuves organizavimas“, – sakė ministras. Pasak jo, trigubai padaugėjo ir festivalio partnerių, teikiančių nuolaidas bei įvairias dovanas pirkėjams. 

Spalio 15 – lapkričio 15 dienomis Azerbaidžano sostinėje – „Baku shopping festival“

Ministras pažymėjo, kad specialius nuolaidų paketus turistams pagal „vieningą programą“ taikys ir aviacijos kompanija „Azerbaidžano avialinijos“ (AzAL), ir 15 viešbučių. „Antrojo festivalio orientacija – gausinti turistų srautą į Azerbaidžaną. Šią vasarą užsienio turistų srautas į šalį pagausėjo 25 procentais, palyginus su 2016 metų atitinkamu laikotarpiu. Rugsėjo mėnesį jis ūgtelėjo tik 7 procentais, ir tai susiję su atostogų meto pabaiga bei naujų mokslo metų pradžia. Tikimės spalio-lapkričio mėnesiais sudaryti palankias sąlygas turistų srautui į Azerbaidžaną pagausėti. Tam parengtos specialios turizmo programos“, – sakė jis. „Tokių priemonių imtasi, kad likviduotume sezoninį turizmą Azerbaidžane. Jeigu pirmojo prekybos festivalio pajamos viršijo 5,6 mln. manatų, tai, ėmęsi naujų priemonių, iš antrojo mes tikimės dar didesnio pelno“, – sakė A. Garajevas.

Festivalis, orientuotas į paramą verslui ir turizmo plėtrai šalyje, sukėlė didelį regiono šalių susidomėjimą. Antai, tikimasi turistų srauto į šalį iš Rusijos, Ukrainos, Kazachstano, JAE, Saudo Arabijos Kataro, Omano, Bachreino, Irano, Turkijos, Gruzijos ir kitų šalių. Turistams, norintiems apsilankyti Festivalyje, renginio organizatoriai siūlo specialų turistinį paketą. Tai pirma tokia iniciatyva vietinėje turizmo rinkoje. Į paketą įeina apgyvendinimas 5-ių, 4-ių ir 3-jų žvaigždučių viešbučiuose, bilietai iš nacionalinio aviacinio vežėjo Azal, transferas, o taip pat apsipirkimo turai per Festivalio prekyvietes. Paketai bus pardavinėjami su nuolaidomis.

Azerbaidžano sostinėje Baku

Pasaulinė praktika rodo, kad turizmas gali tikėtis audringos plėtros tik ten, kur į tą sferą įsitraukia masės (įsitraukia ne tik turistai, bet ir verslininkai, pasirengę investuoti į tą šaką). Tiesą sakant, masiškumas gali būti sėkmės laidas ne tik ekonomikoje, bet ir politikoje bei kultūroje.

Ir Azerbaidžane mes regime valstybės vadovybės politinį ryžtą plėtoti turizmo sektorių. Dabar turizmas Azerbaidžane kyla aukštyn. Azerbaidžaną aplankiusių turistų 2017 metų pirmajame pusmetyje padaugėjo 24 proc., palyginus su atitinkamu 2016 metų laikotarpiu – iki 1.199.667 žmonių.

Dešimtys tūkstančių turistų apsilankė Baku per pirmąjį Shopping-festivalį (Prekybos festivalį), o tai sudarė 32 procentus atvykėlių (palyginkime: per pirmuosius 8-nius 2016-ųjų metų mėnesius vidutinis kiekvieno mėnesio prieaugis siekė 21%). Festivalyje dalyvaujančios parduotuvės pardavė 14-20 procentų daugiau prekių (palyginus su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu).

Per Tax Free sistemą prekių nupirkta už 18,2 mln. AZN.

2017.10.17; 03:00

Bent septyni viešbučiai Ispanijos Barselonos mieste šiais metais nukentėjo nuo kraštutinių kairiųjų organizacijų, protestuojančių prieš vis labiau augantį turizmą regione, puldinėjimų. Ketvirtadienį rašo laikraštis „El Pais“.

Laikraščio turimais duomenimis, šiemet per tokias chuliganizmo akcijas keli viešbučiai buvo apipilti dažais, daugelyje miesto vietovių atsirado grafičiai, nukreipti prieš turistų antplūdį į Barseloną. Kaip jau skelbta anksčiau, jaunimo organizacijos „Arran“, palaikančios Katalonijos pasitraukimą iš Ispanijos, užpuolė autobusą su turistais Barselonoje. Nežinomi asmenys sustabdė transporto priemonę ir supjaustė jos padangas. Akcijos prieš augantį turizmą vyko ir Balearų salose, ir Valensijoje.

Barselona ypač populiari tarp poilsiaujančių ispanų bei užsienio svečių. Šių metų balandį Katalonijos sostinės valdžia pateikė ataskaitą, pagal kurią 2016 metais išaugo kurortinio miesto gyventojų, prašančių apriboti poilsiautojų srautus, skaičius. Barselonos gyventojų, manančių, kad turistų aptarnavimo galimybių riba jau pasiekta, skaičius (48,9 proc.) viršijo skaičių tų miestiečių, kurie įsitikinę, kad būtina į Katalonijos sostinę pritraukti daugiau miesto svečių (47,5 proc.).

Ispanija 2016 metais pasiekė naują rekordą pagal šalį aplankiusių užsienio turistų skaičių. Kaip skelbė organizacija „Frontur“, sekanti atvykstančių į šalį užsienio turistų srautus, per 12 mėnesių Ispanijoje apsilankė 75,6 mln. svečių iš užsienio, arba 10,3 proc. daugiau nei 2015-aisiais.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.08.05; 01:30

Vasara. Mėgstančius keliones, Turkija pasitinka alinančia kaitra. Saulės nutviekstame Stambule, atrodytų, neįmanoma rasti vietos, kur būtų galima pasislėpti nuo svilinančių spindulių. Tačiau iš tikrųjų tokia vieta yra čia pat, po keliautojo kojomis, pačiame Stambulo centre, Sultanachmeto rajone. Tai Bazilikos cisterna (Yerebatan Sarnici) – puikiai išsilaikiusi senovinė Konstantinopolio vandens saugykla, esanti 10-12 m gylyje.
 
 
Šioje didžiulėje vėsioje patalpoje ne tik galima atsigauti nuo kaitros, bet ir dar kartą įsitikinti: Stambulas kupinas kontrastų. Tai byloja net ir šios vietos pavadinimas, kuriame dera buitiškumas ir didingumas. Vandens saugykla buvo pastatyta po miesto centre esančia Stoa bazilika. Cisterna graikiškai reiškia vandens saugyklą, todėl ši vieta vadinama Bazilikos cisterna. O turkai ją vadina Yerebatan Sarnici – požeminiais rūmais.

Continue reading „Stambulas: mistiška erdvė po jūsų kojomis“

lezginka

Kaip ir Leonidas Brežnevas anksčiau, dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas svajoja apie turizmo plėtrą Kaukazo respublikose. Bet ši politika atsimuša į nestabilumą ir korupciją.

Taip rašo Pjeras Avrilis laikraštyje “Le Figaro”.

„Pasak kompanijos „Šiaurės Kaukazo kurortai“ vadovų, po trejų metų kalnų slidinėjimo kurortas Archyzas bus panašus į „Trois Vallées“. Archyzas, būsimasis rusų slidžių sporto centras, plyti į vakarus nuo Elbruso kalno Karačiajevo Čerkesijoje respublikoje.

Continue reading „Ambicingi Vladimiro Putino planai užminuotame Kaukaze“

sarlauskiene

Angelė Šarlauskienė – Humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus Pilaitės bendruomenės tarybos narė, šios bendruomenės tinklaraščio įkūrėja ir palaikytoja, Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovė, šio judėjimo laikraščio „Žalioji Lietuva“ bendradarbė.

Ji taip pat ir publicistė: leidinių apie Pilaitę, teisėtas demokratijos išsikovojimo priemones autorė; kultūrinių, visuomeninių renginių organizatorė; dokumentinių filmų kūrėja.

Bet šiandien su Angele ŠARLAUSKIENE kalbamės ne apie Lietuvą ir jos aktualijas, o apie Šveicariją, kur jai teko gyventi maždaug mėnesį ir savo akimis išvysti triukšmingąjį 8-ąjį Street paradą. Šveicarijoje patirtais įspūdžiais Angelė ŠARLAUSKIENĖ dalinasi su Slaptai.lt žurnalistu Gintaru Visocku.

Continue reading „Tolimoji Šveicarija – Angelės Šarlauskienės akimis“