Lietuvos nevadinčiau labai sąžininga valstybe. Lietuva dažnokai tik apsimeta, kad jai svarbios vertybės. Kai kurie Lietuvos politikų pareiškimai ginant žmogaus teises, teisingumą ir padorumą labiau primena triukšmingus paradus nei nuoširdų rūpestį.
Šitaip sakau skaudama širdimi. Maniškis priekaištas būtų toks: jei Lietuva puoselėja ir brangina vertybes, tai ji šios taisyklės privalo laikytis daugmaž visur ir visada. Kuo mažiau dvigubų, trigubų standartų. Deja, mes sąžiningi ir principingi – tik retsykiais.
Baltarusiškos trąšos, kurių nebenorime praleisti per savo teritoriją, – tik vienas pavyzdys, kada Lietuva griebėsi dirbtinos lyderystės. „Belaruskalij“ trąšų užkardymas – greičiau dirbtinai sukeltas triukšmas, žiūrėkit, kokie mes drąsūs, principingi, sąžiningi, nei noras pažaboti diktatorių Aliaksandrą Lukašenką. Be abejo, A. Lukašenka turėtų sėdėti kalėjime iki gyvos galvos už viską, ką per pastaruosius keklis dešimtmečius iškrėtė. Žinoma, Lietuvai privalu elgtis taip, kad nuo mūsų nenusisuktų, mumis nenusiviltų JAV: jei Amerika, pavyzdžiui, skelbia ekonomines sankcijas Baltarusijai, tai kur mums dėtis?
Ir vis dėlto kam reikalingi lietuviški apribojimai „Belarsukalij“ trąšoms, jei jų nežada laikytis Latvijos, Estijos ar dar kokios nors kaimyninės šalies verslininkai? Kam ši lietuviška ekonominė auka, jei ji neatneš daugiau laisvių ir demokratijų Baltarusijai, ant kelių neparklupdys diktatoriaus (šią šalį, norim ar nenorim, šiandien greičiausiai prisijungs Kremliaus valdovas). Kodėl pamirštame, jog šiame globaliame pasaulyje ekonomines sankcijas taikyti – labai sudėtinga, mat viskas taip supainiota, jog net ir norėdami nerasime siūlo galo. Europos Sąjunga tokia didelė, marga, kad jai tikrai sunku susitarti. O Lietuva reikalauja sankcijų ir Rusijai, ir Baltarusijai, ir Kinijai.
Taip, turime gražių intencijų. Bet ar nepasprinksime? Žiūrėkim, ką atnešė geri mūsų norai: sankcijos baltarusiškoms trąšoms dar nežinia kada įsigalios, o mūsų politikai tarpusavyje – jau mirtinai susipykę. Pavargau sekti, kokios tikros ir kokios menamos Vyriausybės, Užsienio reikalų ministerijos, Prezidentūros, Seimo užsienio reikalų komiteto, „Lietuvos geležinkelių“ klaidos. Mes pagrįstai skubėjome įsiteikti Amerikai, bet ar Vašingtonas nepuls į mus kreivai žiūrėti būtent dėl mūsų vidinių kivirčų („Belaruskalij“ tema Lietuvoje – šimtai skirtingiausių politinių, žurnalistinių nuomonių). Žiūrėk, dar susipyksime su broliais latviais: girdi, tiems lietuviams niekas netinka – nei baltarusiški mineralai, nei baltarusiška elektra, nei prekyba su Rusija, nei kinietiškos prekės, o juk valgyti ką nors reikia, užsidirbti pinigų – būtina.
Imkime kiek tolimesnes šalis nei Baltarusija. Tikriausiai visi prisimena, kaip mūsų politikai Vilniuje ant Baltojo tilto, iškėlę lozungus, kritikavo Kiniją. Kritikuodamas Kiniją nūnai Lietuvos užsienio reikalų viceministro postą užimantis M. Adomėnas, be abejo, teisus. Kam gali patikti uigūrus, tibetiečius skriaudžianti Kinija. Tačiau Pekino noras susigrąžinti Taivano kontrolę – argi aršiai kritikuotinas? Jau sykį minėjau, dabar dar kartą priminsiu: 1991-aisiais metais buvo pasirašyta Lietuvos ir Kinijos sutartis, kurioje Lietuva įsipareigoja su Taivanu bičiuliautis tik Pekinui pritarus. Šios sutarties mes oficialiai neatšaukę. Tad, kad ir kaip būtų keista, Pekino pyktis šių eilučių autoriui labiau suprantamas nei apsimestinis Lietuvos aikščiojimas iš nuostabos, o „ką gi mes blogo padarėme, atidarydami Taivano prekybos atstovybę“.
Kita istorija. Mūsų politikams labai gaila Kinijoje skriaudžiamų uigūrų. Tačiau kodėl – tik uigūrų? Kodėl mums, sakykim, visiškai nerūpi skriaudžiamų palestiniečių likimas? Ar prisimenate bent vieną atvejį, kad mūsų valdžios elitas kritikuotų Izraelį? O juk žydų ir palestiniečių priešprieša – ne vien palestiniečių kaltė. Kodėl nenorime matyti, kaip šiandien palestiniečiai jėga ir gudrumu išstumiami iš savų teritorijų?
Tegul viceministras M. Adomėnas susiranda žydų istoriko Ilano Pappe knygą „Palestinos etninis valymas“. Tame veikale istorikas (pabrėžiu – žydas) smulkiai pasakoja, kaip po 1948 metų arabų ir Izraelio karo buvo kuriama žydų valstybė. Žydų karinės struktūros tuomet nušlavė nuo žemės paviršiaus 531 kaimą, 11 miesto dydžio gyvenviečių ir žudynėmis, prievartavimais, turto grobimais, kankinimais išstūmė iš gimtųjų žemių apie 800 tūkst. palestiniečių. Žydų kilmės istoriko I. Pappe manymu, etninis palestiniečių valymas buvo iš anksto suplanuotas. Kiek tose karinėse operacijose dalyvavusių žydų generolų – karo nusikaltėliai, kuriuos karo nusikaltimams laimino žydų politikai? I. Pappe savo knygoje brėžia išvadą, kad jo mylimas Izraelis, dėl kurio jis pats kariavo, buvo pastatytas ant nusikaltimų žmoniškumui. Tik daugelis Vakarų valstybių, jo manymu, atsisako pripažinti šią skaudžią tiesą.
Tad Lietuva, jei ji tikrai nori būti padori ir sąžininga, turėtų daugmaž vienodai domėtis visais skriaudžiamaisiais – ir uigūrais, ir palestiniečiais. Bet akivaizdu, kad taip – nėra.
Lietuva nesąžininga net pati sau. Įvairios žydų organizacijos ir bendruomenės jau ne sykį puldinėjo mūsų didvyrius – Joną Noreiką ir Kazį Škirpą. Mums į galvas kalama mintis: neturime jokios moralinės teisės jų garbinti, kadangi šie turėjo kontaktų su nacistine Vokietija. Dabar štai puolamas karininkas, partizanų vadas Juozas Krikštaponis. Lietuva prievartaujama nugriauti Ukmergėje pastatytą paminklą prieš sovietus kovojusiam J. Krikštaponiui. Į šią kampaniją įsivelia net Lietuvoje reziduojantis Izraelio ambasadorius. Keli angažuoti Lietuvos istorikai ir žurnalistai šaukia, jog Lietuva privalanti pati apsivalyti nuo netikrų didvyrių. Sutinku. Istorijos neklastokime. Į istoriją žvelkime sąžiningai – iš visų pusių ir kampų. Bet kodėl tada, remiantis I. Pappe veikalu, žydai nepasmerkia savų karininkų, kūrusių Izraelio valstybę? Kodėl tie, kurie jėga ir klasta iš savo žemių išvijo beveik milijoną palestiniečių, nepasmerkiami Jeruzalėje ir Tel Avive? Kodėl jiems Izraelyje statomi didingi paminklai, apie juos rašomos palankios mokslinės studijos?
Lietuviškasis šios problemos moralas būtų toks: žydų bendruomenės ir tarptautinės žydų organizacijos visą dėmesį sukoncentravusios tik į 1941 – 1944-uosius metus, kai Lietuva buvo okupuota vokiečių. Kodėl skrupulingai neanalizuojama tų baisių laikų pradžių pradžia – Lietuvos gyvenimas 1940 – 1941-aisiais metais? Bijoma, kad į dienos šviesą iškils daug bjaurių faktų, kas ir kaip 1940 – 1941-aisiais talkino sovietų okupantams? Apie sovietinėms represinėms struktūroms talkinusių dušanskių, rocių, raslanų „humanitarinę pagalbą“ lietuvių tautai bijome net prasižioti. O juk Lietuva, regis, – demokratinė, laisva šalis.
Kaip bebūtų liūdna, bet tokių keistų palyginimų surastume ir daugiau. Tik apie juos galbūt – kitą kartą.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org
2021.12.31; 08:00
