Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Sekmadienį mirus buvusiai pirmąjai Lietuvos poniai Almai Adamkienei, prezidentas Valdas Adamkus dėkoja už užuojautą, dėmesį ir atjautą.
„Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie mintimis, malda ar asmeniškai į paskutinę kelionę palydėjo Almą Adamkienę“, – dėkojo V. Adamkus.
Prezidentas V. Adamkus kalbėjo apie A. Adamkienės indėlį į Lietuvos ateitį.
„Jos ilgametis darbas savo valstybei ir tautai, Jos rūpestis, globa, žmogiškoji šiluma, dalyta Lietuvos žmonėms, rado atgarsį daugybėje širdžių. Ir jeigu šiandien Lietuvoje daugiau šviesos ir tarpusavio pasitikėjimo, daugiau meilės ir vilties, tai – ir neabejotinas Almos nuopelnas. Ji netaupė savęs, negailėjo fizinių ir dvasinių jėgų šalies dabarčiai ir ateičiai. Šiandien gera žinoti, kad vaikai, kurie buvo gydomi Almos Adamkienės fondo lėšomis, mokėsi fondo rūpesčiu suremontuotose mokyklose ir skaitė fondo dovanotas knygas, užaugo ir jau patys dalijasi gerumu ir žmogiškąja šiluma. Tai niekada nenuvertėja ir niekada nesibaigia. Tai lieka kaip pagarba asmenybei, kuri švietė žmogiškumu ir kilniais darbais. Tai lieka ne vien kaip gražūs žodžiai, šiandien skiriami Almos Adamkienės atminimui“, – prisiminimais apie žmoną dalijosi prezidentas.
V. Adamkaus teigimu, šiomis dienomis išgirsta užuojauta suteikia paguodos.
„Ačiū visiems, ištarusiems šiuos žodžius. Jūsų dėmesys ir atjauta, kiekvienas šiltas prisiminimas ir šviesaus buvimo paliudijimas, kiekviena Jūsų užuojauta, skirta man ir Almos artimiesiems, lieka labai brangūs ir šią sunkią valandą suteikia daug paguodos. Ačiū Jums, brangieji“, – dar kartą padėkojo V. Adamkus.
ELTA primena, kad po sunkios ligos, eidama 97-uosius metus, sekmadienį mirė buvusi Lietuvos pirmoji ponia A. Adamkienė.
Pirmajai poniai A. Adamkienei medikų pagalbos prireikė balandžio pabaigoje. Pirmiausia A. Adamkienė buvo atvežta į Vilniaus Santaros klinikas. Atlikus reikalingus tyrimus, pirmajai poniai buvo diagnozuotas galvos smegenų kraujotakos sutrikimas. Vėliau patikslinta, kad klinikų medikai sėkmingai atliko intervencinę procedūrą ir atkūrė kraujotaką.
A. Adamkienės būklė po operacijos dar kelias savaites išliko sunki, ji liko Santaros klinikose tolimesniam gydymui ir priežiūrai.
Atsisveikinimas su Alma Adamkiene. ELTA / Josvydas Elinskas
Alma Adamkienė gimė 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose, Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio Stasio Nutauto ir Onos Soblytės-Nutautienės šeimoje. Almos Adamkienės tėvas Stasys Nutautas, savanoriu įstojęs į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavęs kovose su bolševikais, buvęs sužeistas, už parodytą narsą gavęs viršilos laipsnį, vėliau vadovavo Vakarų Lietuvoje veikusiems prekybos namams. 1944 m. artinantis antrajai sovietų okupacijai Alma Nutautaitė su tėvais ir seserimi Danute traukėsi į Švediją, tačiau nacių okupantų visa šeima buvo sulaikyta, motina su dukterimis pateko į Rygos kalėjimą, vėliau – į darbo stovyklą Vokietijoje.
Pasibaigus karui Alma Nutautaitė įstojo į Vokietijoje, Eichštete įsteigtą lietuvišką gimnaziją, kur susipažino su savo būsimu vyru Valdu Adamkumi. Alma ir Valdas Adamkai susituokė 1951 m. JAV, Čikagoje.
Nuo 1962 m. Alma Adamkienė net dvidešimt penkerius metus vadovavo Tabor Farmos vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru JAV. Čia daug metų vyko lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai.
Ir 1997 m., ir 2004 m. vyrui apsisprendus kandidatuoti Prezidento rinkimuose, Alma Adamkienė aktyviai jungėsi į V. Adamkaus komandą, o po pergalės rinkimuose ištikimai padėjo jam eiti valstybės vadovo pareigas. Savo žmogiškumu ir nuoširdumu pirmoji ponia Alma Adamkienė pelnė visos tautos simpatiją ir meilę.
15 metų pirmoji Lietuvos ponia Alma Adamkienė vadovavo Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondui, suteikusiam milijoninės vertės paramos daugybei Lietuvos kaimo mokyklų, vaikų ligoninėms ir vaikų globos namams.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda skaudžios netekties valandą, mirus buvusiai pirmajai Lietuvos poniai Almai Adamkienei, reiškia nuoširdžią užuojautą Prezidentui Valdui Adamkui ir ją mylėjusiems žmonėms.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
„Alma Adamkienė buvo nuostabi Lietuvos pirmoji ponia, ne tik puikiai reprezentavusi Lietuvą, mezgusi šiltus asmeninius ryšius su užsienio šalių vadovų antrosiomis pusėmis, bet ir buvusi tikra atrama Prezidentui Valdui Adamkui, lydėjusi jį išvykose Lietuvoje ir vizituose užsienyje, buvusi kartu ir gyvenimo kulminacijose, ir sunkiomis akimirkomis. Savo žmogiškumu ir nuoširdumu pirmoji ponia Alma Adamkienė pelnė visos tautos simpatiją ir meilę, daugeliui ji ir liko nepranoktu išminties ir elegancijos pavyzdžiu. Lietuva niekada nepamirš ir ponios Almos indėlio keičiant požiūrį į vaikų teises Lietuvoje, jos ypatingo rūpesčio, parodyto Lietuvos regionų vaikams, asmeniškai lankant mokyklas, ligonines, globos namus. Lietuvos atmintyje amžiais liks ponios Almos ištikima parama savo vyrui Valdui, kartais net pasiaukojimas vardan jo gyvenimo misijos, vardan Lietuvos, o jųdviejų pora visada bus kilnių ir šviesių, vienas kitam ir savo šaliai iki galo atsidavusių asmenybių pavyzdys.
Drauge su Diana praleidome su ponia Alma ir Prezidentu Valdu Adamkumi daug nuostabių akimirkų namų aplinkoje, prie arbatos puodelio, kurių mums labai trūks.
Prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs, kad visi jo gyvenimo pasiekimai priklauso ir žmonai Almai. Šią skaudžią netekties valandą mes su Diana kartu su visa Lietuva jungiame savo liūdesio kupinas širdis su Prezidentu Valdu Adamkumi. Tylioje maldoje prašome šį pasaulį palikusiai poniai Almai amžinosios šviesos ir trokštame dar kartą išreikšti jai padėką už nuostabų ir įkvepiantį gyvenimą“, – sakė Prezidentas.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Straipsnyje „Slaptoji Irano žvalgybos operacija“ (sausio 29-oji) jau rašiau, kad Azerbaidžano ambasados Teherane užpuolimą greičiausiai organizavo Irano slaptosios tarnybos. Publikacijoje minėjau, jog teroro aktą iraniečiai pridengė pasaka, neva į Azerbaidžano ambasadą veržėsi ir į apsaugos darbuotojus iš automato „kalašnikov“ šaudė nestabilios psichikos iranietis. Suprask, jokios politikos čia nėra.
Ką dar žinome apie Azerbaidžano ambasados Teherane užpuolimą?
Teroristas rodo ženklą Irano policijos darbuotojui
Tuo tarpu šiandien esama dar daugiau įtarimų, jog išpuolis prieš Azerbaidžaną – tai Irano žvalgybų operacija. Kuo remiuosi tai sakydamas? Azerbaidžano žiniasklaida išplatino vaizdus, bylojančius, kas dėjosi ne tik ambasados viduje (matyti, kaip įsiveržėlis šaudo, vienas azerbaidžanietis krenta ant žemės, o kitas susigrumia su užpuoliku). Viešojoje erdvėje jau esama vaizdo įrašų, kaip įvykiai sausio 27-osios rytą klostėsi pirmosiomis agresijos akimirkomis lauke, prie ambasados. Užfiksuotuose kadruose puikiai matyti, kaip užpuolikas atlekia automobiliu prie ambasados ir trenkiasi į priešais stovėjusį automobilį. Tuomet iššoka iš automobilio rankose laikydamas automatą „kalašnikov“. Ginklo jis beveik neslepia po drabužiais. Tuomet veržiasi vidun.
Vaizdo kamera užfiksuoti kadrai atkreipia dėmesį į tai, kaip keistai elgiasi prie diplomatinės atstovybės specialioje būdelėje sėdėjęs oficialus Irano saugumo tarnybų darbuotojas. Prie Azerbaidžano ambasados automobilių avariją sukėlusio vyriškio, kuris, rankose laikydamas automatą lekia tiesiai į ambasadą, jis nė nebando sulaikyti. Iššokęs iš sargybinio būdelės jis tarsi pasisveikina, tarsi duoda leidimą – pirmyn. Jokių tramdomųjų, jokių sulaikymo veiksmų. Įspūdis būtent toks, jog Irano sargybinis žinojo, esą automatu „kalašnikov“ (ne mažyčiu pistoletu, o būtent stambiu automatu) apsiginklavęs vyriškis mėgins patekti vidun, tačiau jam trukdyti – negalima.
Šis įvykis neramina. Pastaruoju metu tarp Irano ir Azerbaidžano – labai įtemta padėtis. Ji galinti perraugti į stambius karinius konfliktus. Deja, Lietuvoje vis dar esama naivuolių, kurie įsitikinę, jog Iranas ir Azerbaidžanas – tai neišskiriami draugai, nes abi šalys – musulmoniškos. Tuo tarpu tikrovė – visai kita. Prieš kelis šimtus metų tuometinė Persija (šiandieninis Iranas) yra okupavusi tuometinį pietinį Azerbaidžaną. Dėl šios priežasties Irane šiandien gyvena apie trisdešimt milijonų etninių azerbaidžaniečių. Kaip bežiūrėsi – jėga. Teheranas paniškai bijo, kad šie nesugalvotų prisijungti prie žymiai sėkmingiau politiškai ir ekonomiškai besitvarkančio Azerbaidžano. Nors, tiesą sakant, Azerbaidžanas nekelia Iranui jokių teritorinių pretenzijų. Oficialusis Baku nedavė nė mažiausio preteksto Iraną valdantiems politikams manyti priešingai.
Teroristo rankose – automatas
Tačiau Iranas ypač nervingai reagavo, kai Azerbaidžanas karinės operacijos metu 2020-ųjų rudenį sėkmingai susigrąžino 1992 – 1994-aisiais armėnų separatistų neteisėtai okupuotą Karabachą. Tad lietuviškiems naivuoliams tikriausiai dar sykį verta priminti: remiantis tarptautine teise, Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija, ją armėnai privalo grąžinti Azerbaidžanui. Tiksliau tariant, Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija – agresorė, okupantė. Tačiau Iranas demonstratyviai palaiko su Azerbaidžanu konfliktuojančią Armėniją. Palaiko ne žodžiais, o darbais: slapta tiekdamas ginklus, slapta prekiaudamas. Pavyzdžiui, Iranas kategoriškai prieštarauja Zangezuro koridoriaus, kuris sujungtų Azerbaidžaną su Nachičevanės regionu, atidarymui (dabar dėl Armėnijos priešiškumo Azerbaidžanas neturi sausumos ryšio su Nachičevane).
Kas ir kaip pareiškė užuojautą?
Kaip Lietuva reagavo į šį teroro aktą? Atvirai kalbant – niekaip. Tiesa, Lietuvos vėliava puikuojasi tarp 35 valstybių, kurios pareiškė Azerbaidžanui užuojautą (užuojautą taip pat skelbė Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga). Taigi Lietuva, kaip ir JAV, Didžioji Britanija, Lenkija, Estija, Latvija, Vokietija, Čekija ar Prancūzija, neliko nuošaly. Tačiau lietuviškoji užuojauta išguldyta tik Twitterio erdvėje. Ją brūkštelėjo Azerbaidžane reziduojantis Lietuvos ambasadorius. Jokių specialių pareiškimų dėl sausio 27-osios tragedijos netarė nei Lietuvos prezidentas, nei Lietuvos užsienio reikalų ministras. Tarsi ambasados užpuolimas būtų ne itin svarbus įvykis.
Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.
Beje, Lietuva panašiai elgėsi ir šių metų sausio 20-ąją, kai Azerbaidžanas minėjo itin panašią tragediją, kaip mūsų 1991-ųjų sausio 13-oji. Skirtumas toks, kad azerbaidžaniečiai anuomet patyrė žymiai daugiau aukų: 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių su automatais, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, šarvuočiais ir tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas. Ta tragedija Azerbaidžane gavo “Juodojo Sausio” pavadinimą. Tačiau analizuodamas viešąją erdvę aptikau tik gražų, jausmingą Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos specialų įrašą twitteryje.
Iš kur tokie lietuviškieji santūrumai, kai kalbama apie Azerbaidžaną? Šiandien gal tai susiję su premjero Nikolos Pašiniano pareiškimais, esą Armėnijoje dislokuotos rusų karinės bazės kelia pavojų šalies saugumui? Omenyje pirmiausia turima Giumri mieste dislokuota 102-oji rusų karinė bazė. Viešojoje erdvėje radau pranešimų, jog prie šios bazės armėnai jau surengė keletą protesto mitingų (protestuotojai reikalauja išvykti Rusijos kariuomenės atstovams iš Armėnijos).
Tik tokia kardinaliai pasikeitusi Armėnijos premjero pozicija nekelia pasitikėjimo: tris ilgus dešimtmečius Rusija armėnų separatistams buvo ir draugas, ir užtarėjas, ir gelbėtojas, ir ekonominis partneris, o štai dabar staiga – mirtinas priešas? Greičiausiai turime naują Nikolos Pašiniano klastą: staiga kardinaliai pakeitęs kryptį jis siekia suaktyvinti savuosius rėmėjus Europoje, kad šie kur kas rimčiau padėtų jam įgyvendinti Jerevano revanšistinius planus negrąžinant Azerbaidžanui pagal visas tarptautines normas priklausančio Karabacho. Kol Armėnija flirtavo su Kremliumi, Vakarai per daug atvirai negalėjo remti neteisingai tarptautinėje arenoje besielgiančios Armėnijos. Dabar, kai Armėnija nusisuka nuo Rusijos (armėnai šiandien Kremliui tikrai nerūpi), proarmėniškai nusiteikusios Vakarų šalys įgauna daugiau galimybių viešai ginti armėnų separatistus. Ypač, matyt, suaktyvėsianti Prancūzija. Juk Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas senų seniausiai palaiko neteisiąją pusę – svetimų žemių besigviešiančią Armėniją.
Jerevanas ir Teheranas – neatskiriami draugai
Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane
Bet kur tada dėti N. Pašiniano flirtus su dabartinio Irano valdžia? Vakarai neturėtų pamiršti, jog N. Pašinianas, tarsi nutraukdamas ryšius su Kremliumi (jei Vladimiras Putinas nugalėtų Ukrainą, didelė tikimybė, jog N. Pašinianas vėl pultų Maskvai į glėbį), dar draugauja su Vakarų smerkiamu Iranu. Draugysčių su žiauriai šalyje protestus malšinančiu, slapta ginklais Rusiją remiančiu Iranu nei N. Pašinianas, nei armėnų separatistai neatsisakė.
Štai kokios paskutiniosios žinios plaukia iš Irano. Kaip spalio 23-iąją skelbia AFP-ELTA, „Irano valdžios institucijos per pastarąsias dvi dienas suėmė tris žurnalistes – Melika Hashemi, Saideh Shafiei ir Mehrnoush Zarei. Šalyje jau kelis mėnesius ūžia protestai, kuriuos sukėlė 22 metų kurdės Mahsos Amini mirtis areštinėje 2022-ųjų rugsėjo mėnesį. Oficialios valdžios institucijos teigia, kad žuvo šimtai žmonių, įskaitant saugumo pajėgų narius, o tūkstančiai buvo suimti per neva „riaušes“, kurias kursto islamo respublikos „priešai“.
Laikraštis „Etemad“, remdamasis Teherano žurnalistų sąjunga, teigė, kad visos trys moterys uždarytos į Evino kalėjimą, kuriame laikoma daug suimtų protestuotojų. Jo skaičiavimais, nuo neramumų šalyje pradžios prieš keturis mėnesius buvo suimta apie 80 žurnalistų. Jokios informacijos apie naujausių suėmimų priežastis nepateikta.
S. Shafiei yra laisvai samdoma žurnalistė ir rašytoja, M. Zarei rašo įvairiems reformistiniams leidiniams, o M. Hashemi dirba leidiniui „Shahr“, pranešė vietos žiniasklaida.
Irano smogikai
Spalio pabaigoje daugiau kaip 300 Irano žurnalistų pasirašė pareiškimą, kuriame kritikavo valdžios institucijas dėl „kolegų suiminėjimo ir jų pilietinių teisių atėmimo“.
Tad, atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl Vakaruose ponas N. Pašinianas laikomas vos ne „demokratijos etalonu“, kodėl jį Paryžiuje visuomet meiliai priima E. Macronas, kodėl Lietuva vengia jam tarti bent kiek aštresnį žodį?
Mirė žurnalistas rašytojas Laimonas Tapinas. Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotr.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl žurnalisto, rašytojo, kino istoriko Laimono Tapino mirties.
„Išėjo išskirtinės šviesos žmogus, nepaprastai daug prisidėjęs kuriant nepriklausomos Lietuvos žurnalistiką, ugdant naujosios kartos žurnalistus. Jo profesinė ir visuomeninė veikla, asmeninė pozicija ir atsakomybė įkvėpė daugelį pozityviai veiklai, o žodžio meistrystė – nuolat vertė žavėtis jo talentu. Reiškiu nuoširdžią užuojautą L. Tapino artimiesiems, bendražygiams, visai žurnalistų bendruomenei“, – užuojautoje teigia prezidentas.
Dokumentinės prozos ir esė knygų autorius L. Tapinas buvo Vilniaus universiteto Radijo ir televizijos žurnalistikos katedros vedėjas, vadovavo Lietuvos radijo ir televizijos valdybai, ėjo LRT generalinio direktoriaus pareigas, buvo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas.
L. Tapino iniciatyva Vilniaus universitete įsteigtas Žurnalistikos institutas, jis taip pat dalyvavo steigiant Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą.
L. Tapinas yra apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi.
Generolas Gintautas Zenkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį pareiškė užuojautą dėl vieno iš šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės kūrėjų, buvusio Gynybos štabo viršininko, atsargos generolo majoro Gintauto Zenkevičiaus mirties.
Pasak prezidento, Lietuva neteko aukščiausios moralės, kompetencijos ir atsakomybės kario, kuris garbingai nešė Lietuvos vėliavą eidamas įvairias pareigas Tėvynėje ir užsienyje.
„Generolas Gintautas Zenkevičius paliko ištikimos tarnystės savo šaliai ir pasiryžimo ginti ją negailint savo gyvybės pavyzdį jauniesiems karininkams ir deramo savo pareigų atlikimo pavyzdį kiekvienam Lietuvos piliečiui“, – sakė šalies vadovas.
Vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų G. Zenkevičius tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo 1991-aisiais. Savo nepriekaištingos tarnybos metu G. Zenkevičius vadovavo Goro provincijos atkūrimo grupei Afganistane, tarnavo NATO vyriausiosios sąjungininkų jungtinių pajėgų vadavietės Europoje štabe, dirbo Lietuvos kariniu atstovu prie NATO ir ES, vadovavo Lietuvos kariuomenės Gynybos štabui.
Generolas G. Zenkevičius už sąžiningą ir pavyzdingą tarnybą buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
Tokį straipsnelio pavadinimą pasirinkau įkvėptas Aušros Maldeikienės pavyzdžio. Tačiau neperskubėkite pagalvoti kažką nederančio čia, nes aš pats A. Maldeikienę esu linkęs laikyti labai netrivialia asmenybe ir turinčia ką pasakyti ekonomikos reikalų eksperte. Žinia, ji labai dažnai aršiai kritikuodavo savo kolegų ekonomistų darbus ir pasisakymus, ypač negailestingai vertindama jų sovietmečio laikų kūrybinę raišką.
Kai kartą ši kritikė į šuns dienas išdėjo ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus jaunystės laikų disertaciją dėl ten padarytų komunistinių įtūpstų, slaptais kanalais pasidomėjau, pabandžiau atknisti tai – kokias problemas buvo užsimojusi išspręsti mūsų didžioji kritikė savo komjaunuoliškos jaunystės laikais sukurptoje ekonomikos mokslų disertacijoje? Nenustebsite, anosios disertacija vadinosi – „Pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis“.
Kaip matote, nieko geresnio net ir specialiai nesugalvotume, nes būtent toks, o ne kitoks pavadinimas labiausiai dera prie Maldeikienės veido, kuri savo ankstyvosios jaunystės laikais tikriausiai buvo dar didesnė maksimaliste nei dabar, nors pagal disertacijos pavadinimo pretenzingumą nesunku būtų atsekti anosios pavardę ir šiandien. Kai kiti to meto ekonomistai pelnydavo SSSR Mokslų akademijos tikrojo nario statusą ir kitus priklausymo tuomečiam mokslo elitui liudijančius kredencialus, visą gyvenimą nedrąsiai spręsdami tokius scholastinius marsistinės doktrinos klausimus, neturinčius jokios euristinė vertė, kaip – ar darbo objektas įeina į gamybinių jėgų apibrėžimą, – būsimoji Maldeikienė stačiai ėjo prie esmės, užsimojusi atskleisti galutinę tiesą, tinkančią vieną kartą ir visiems laikams.
Gundymai. Vitrina. Slaptai.lt foto
Ilgai, oi ilgai svajojau sutikti A.Maldeikienę kokiame nors forume jau sukaupęs drąsą paklausti – o koks pagaliau yra tas pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis, puoselėdamas viltį, kad nuo pelnyto atsakymo, kai tiesa pasirodo iškart visu savo gražumu, kokia, tarkime, yra Atėnė, užgimstanti savo iškiliu stotu ir su visa amunicija tiesiai iš Dzeuso galvos, turėtų nušvisti mano akys. A.Maldekienės garbei pasakysiu, kad niekados nemaniau, kad žinoma ekonomistė, anais laikais užsimojusi nusakytį pagrindinį socializmo dėsnį, būtų turėjusi galvoje socialistinio lenktyniavimo pavadinimą įgijusį tragikomišką farsą. Kas be ko, ne man vienam užkliūna jos poleminis įkarštis ir prasimušančių žodžių tulžingumas, tačiau pagalvojus apie tai, kad moters tulžingumas yra tik sublimuotas jos aistringumo pavidalas, nekyla noro labai prieštarauti ir priešintis. Kaip sako klasikai, karšta moteris yra poeto svajonė. Nuo savęs pridurčiau, kad moteris yra ne mažiau paslaptingas dalykas nei pagrindinis socializmo dėsnis.
Taip jau atsitinka, kad pagalvojus vieną akimirką apie A.Maldeikienę, negali sustoti toliau tą patį galvojęs, nors aš čia nuo pat pradžių buvau nusiteikęs kalbėti visai ne apie A. Maldeikienę, o apie gėjus.
Nebijok, gėjus neįkąs, – sako protingi žmonės. Galimas daiktas, ne be pagrindo yra sakoma ir tai, kad viešai demonstruojantis savo neapykantą gėjams žmogus visų pirma kovoja su savo vidiniais demonais. Kartais perspėjau save ir dėl to, kad pernelyg dažnas kalbėjimas apie gėjus gali sugadinti karmą, kas lemtų, jog kitame gyvenime atgimsi gėjumi. Ar dėl tiesos kas nors ryžtųsi taip aukotis, a? Kita vertus, leiskite nuraminti, pažadant, kad čia mes šaltai diskutuosime ne apie meilę ir neapykantą, bet apie intelekto saviapgaulę ir perspektyvų sutrikimą, iškylantį tada, kai žmogaus teisių tematika yra suvedama į seksualinių mažumų tapatybės paieškos ir įtvirtinimo klausimus.
Nepavargsiu kartodamas, kad ten, kur žmonės nėra persekiojami dėl savo lytinės orientacijos, nėra jokio pagrindo forsuoti visiškai išgalvotą homoseksualių žmonių teisių klausimą! Homoseksualumas prie žmogaus teisių nieko neprideda ir nieko neatima, nebent gėjai ir lesbietės pareikštų pretenzijas be bilieto važinėtis traukiniais. Kaip atrodo bent man, homoseksualių žmonių teisių klausimas didžiąja dalimi yra forsuojamas kaip dūmų uždanga, siekiant nuslėpti visai kitokio pobūdžio interesus. Dirbtinai sukeltas triukšmas, pastoviai pakurstoma isterija dėl seksualinių mažumų teisių yra dėmesį atitraukiantis manevras, ne kitaip. Čia tas atvejis, kai antraeilė ir klaidinga problema paslepia tikrąją (kokia yra tikroji, – tai jau kitas klausimas). Dar kartą leiskite atkreipti dėmesį į tai, kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose, įtvirtintose tarptautinėse sutartyse, nėra nė mažiausios užuominos apie kažkokias nebūtas specifines homoseksualų teises, todėl primestoje diskusijoje dėl homoseksualių žmonių teisių kaip niekur kitur trūksta konkretumo. Pabandykime įsivaizduoti tai, kaip tragikomiškai atrodytų iniciatyva, jeigu kažkas pakviestų pasaulio tautas pasirašyti homoseksualių žmonių teisių chartiją, nežiūrint to, kad pasaulyje yra pripažįstama ir išpažįstama net vaikų teisių chartija.
Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.
Prisiminkime, kad Tomas Vytautas Raskevičius, pakilęs į kovą dėl homoseksualių žmonių teisių, Seimo posėdyje iškilmingai pareiškė, kad su Laisvės partijos atėjimu į valdžią ir jo tapimu Seimo Žmogaus teisių gynimo pirmininku, žmogaus teisės yra pakeliamos nuo atsarginių suolelio ir, kaip galima nuspėti tolesnę minties eigą, pradeda brėkšti naujasis žmogaus teisių rytas.
Ar iškilmingai nuskambėję T.Raskevičiaus, neslepiančio savo homoseksualumo, žodžiai turėtų būti suprantami taip, kad iki anojo pasirodymo Seime jokių žmogaus teisių nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, o gal tokiu pareiškimu mums bandoma įpiršti nuomonę, kad žmogumi tikrąja to žodžio prasme gali būti laikomas tik seksualinių mažumų atstovas? Kad ir iš kokio galo žiūrėtume į tokį pareiškimą, jis nuskamba kaip žmogaus intelekto pažeminimas, kaip didžiausia nesąmonė, kada nors įgarsinta Lietuvos Seime.
Tačiau, norite tikėkite, norite ne, čia dar ne galas, žengiant mūsų padangėje žmogaus teisių klausimo suprofanavimo ir kretinizacijos, nepasakius, kanalizacijos linkme. Normalių refleksų žmogų ištinka šokas, pastebėjus, kad beveik visose kaip gyvas velnias prisidauginusiose valstybinėse žmogaus teisių gynimo institucijose vadovaujančius postus užima gėjai ir lesbietės. Ar gėjai ir lesbietės turi kažkokį ypatingą geną, leidžiantį jiems labiau sėkmingai triūsti žmogaus teisių gynimo sferoje? Net jeigu gerai suprantu tai, kodėl sultonas haremo prižiūrėtojais renkasi eunuchus, negaliu perprasti to, kodėl darbui žmogaus teisių apsaugos srityse dažniausiai yra pasirenkami seksualinių mažumų atstovai? Dar labiau klausimą komplikuoja tai, kad bent Seimo pirmininkės V.Čmilytės-Nielsen aplinkoje toks pasirinkimas, kaip atrodo, persidengia su politine korupcija ir nepotizmu. Kyla net toks fantasmagorinis įspūdis, kad, tarkime, įtakingai šeimai, galinčiai lemti savo likimą, sužinojus, jog sūnus ar dukra turi homoseksualių polinkių, šeima nusprendžia, kad nelieka nieko kito kaip nukreipti savo palikuonis žmogaus teisių gynimo tarnystės linkme. Keista, ar ne?
Kaukė vitrinoje. Slaptai.lt nuotr.
Aš pats esu atkreipęs dėmesį į tą aplinkybę, kad gėjai yra talentingi siuvėjai (lrytas.lt), tačiau jokiu būdu taip drąsiai netvirtinčiau, jog seksualinių mažumų atstovai išsiskiria iš kitų žmonių didesniu nei įprasta širdies dosnumu. Dar daugiau, – kaip parodė paskutinių dienų įvykiai, tokia iliuzija gali sutrikdyti tikros dalykų padėties matymo perspektyvas ir užderėti nepavydėtinais nuostoliais. Kad ir kaip žiūrėtume, vis tik nesunku bus pastebėti tai, kokia nuostolinga šiandien visai visuomenei yra žmogaus teisių gynėjo Vytauto Valentinavičiaus veikla, kuris, iš vienos pusės, purvais drabsto valstybės tarnybų pastangas užkardinti nelegalią migraciją, o, iš kitos, yra pasiryžęs prie savo motiniškos krūtinės priglausti ir paguosti kiekvieną nelegalą, palikdamas jam savo vizitinę kortelę. Ką reiškia toks angelizmo pavyzdys, ar ne šventvagiška būtų priekaištauti žmogui dėl empatijos pertekliaus net ir tokiu atveju, kai tai užtraukia grėsmę tėvynainiams? Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam subjektyviai, homoseksualo pasijoje nėra tėvynės dėmens, tai vis tik yra truputėlį kitokios konfigūracijos pasija. Kita vertus, iškyla didelės abejonės dėl nelygstamo V.Valantinavičiaus taurumo, matant kaip jis nagais ir ragais kabinasi į savo postą, grasindamas pasauliniu skandalu visiems, kas išdrįs iškelti klausimą dėl jo tinkamumo būti Seimo įgaliotu žmogaus teisių gynėju. Taigi, kaip atrodo, čia matome ne tiek empatijos, kiek falšo iškūpėjimą per viršų.
Jeigu aš būčiau dalijęs vizitines kortele kiekvienai studentei, kuriai, kad ir kaip liūdna, tekdavo parašyti nepatenkinimą pažymį, dekanas to būtų nesupratęs, tačiau tarp nepažangių studenčių, galimas daiktas, būčiau pelnęs švelniaširdžio dėstytojo vardą.
Mielas tėvynaini, apsižvalgyk aplinkui ir įsitikink – ar už nugaros netyko toks Vytautas Valentinavičius, pasiruošęs įkasti ir apkrėsti tave motinos Teresės kompleksais?..
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) informavo apie pirmąją koronaviruso auką šalyje.
Asmuo penktadienį pristatytas į Ukmergės ligoninės skubios pagalbos skyrių, kur netrukus mirė. Diagnozė patvirtinta po paciento mirties. Mirusysis priklausė rizikos grupei, skelbiama SAM pranešime.
„Su liūdesiu pranešu, kad nuo naujojo koronaviruso Lietuvoje mirė pirmasis žmogus. Reiškiame nuoširdžią užuojautą šeimai, artimiesiems“, – sako A. Veryga.
Premjeras Saulius Skvernelis netrukus išplatino užuojautos pranešimą ir paragino tautiečius nepasiduoti baimei.
„Reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai, giminėms, artimiesiems. Šią skausmo valandą mes visi su Jumis. Kiekvienas iš mūsų, taip pat ir aš, slapčia širdyse tikėjomės, kad taip nenutiks… Iš visos širdies dėkoju medikams ir kitiems žmonėms, kurie atidavė visas jėgas gydymo procese. Gaila, kad to nepakako“, – sakoma premjero užuojautoje.
S. Skvernelis taip pat kreipėsi į Lietuvos žmonės, ragindamas nenuleisti rankų bei nepasiduoti baimei.
„Patikėkite: mūsų medikai yra pilnai pasiruošę suteikti visokeriopą pagalbą tiek užsikrėtusiems koronavirusu, tiek sergantiems kitomis ligomis. Kiekvienam iš mūsų. Jie padarys viską, ką tik gali. Dėl kiekvieno iš mūsų. Saugokime vieni kitus, laikykimės specialistų rekomendacijų ir išlikime susitelkę. Tai vienintelis kelias. Tik visi kartu, drauge, susitelkę galime laimėti šią kovą“ – teigė premjeras.
Vokietijos ir Lietuvos draugystės ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovybė reiškia gilią užuojautą ir linki stiprybės per NATO priešakinių pajėgų bataliono pratybas Pabradės poligone nelaimingo atsitikimo metu žuvusio Vokietijos kario artimiesiems ir tarnybos draugams, Vokietijos Federacinės Respublikos vadovybei bei Lietuvoje dislokuotai NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinei grupei.
Krašto apsaugos sistemos vadovybė taip pat pareiškė nuoširdžią užuojautą mirusio kario artimiesiems ir tarnybos draugams.
Skaudi nelaimė įvyko šeštadienį, spalio 6 dieną, NATO priešakinių pajėgų bataliono pratybų Pabradės poligone metu. Karys žuvo į medį atsitrenkus jo vairuojamai šarvuotai transporto priemonei.
Tyrimą atlieka Vokietijos teisėsaugos institucijos.
Daugianacionalinė NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė Rukloje, Jonavos rajone, yra dislokuota gynybos ir atgrasymo tikslais nuo 2017 metų pradžios reaguojant į pasikeitusią geopolitinę situaciją. NATO bataliono kovinė grupė yra integruota į Lietuvos kariuomenės Mechanizuotąją pėstininkų brigadą „Geležinis Vilkas“.
Taikos metu NATO priešakinių pajėgų batalionas dalyvauja pratybose su Lietuvos kariais, o krizės ar konflikto atveju gintų Lietuvą kartu su Lietuvos nacionalinėmis ir papildomai atvykstančiomis sąjungininkų pajėgomis.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė nuoširdžią užuojautą dėl Jungtinių Amerikos Valstijų senatoriaus ir Lietuvos draugo Johno McCaino netekties ir palinkėjo stiprybės senatoriaus šeimai ir artimiesiems, kolegoms, draugams bei bendražygiams.
Pasak prezidentės, J. McCainas buvo išskirtinis savo šalies patriotas ir lyderis, meilę ir atsidavimą savo šaliai pavertęs viso gyvenimo tarnyba. Tiek karinės, tiek vėliau sekusios politinės karjeros ir tris dešimtmečius trukusio darbo metu J. McCainas ištikimai gynė savo šalį ir jos interesus, burdamas visuomenę, ieškodamas sutarimo tiek su bendraminčiais, tiek su politiniais oponentais, visada siekė apsaugoti jam brangias demokratijos vertybes, amerikiečių laisvę ir gyvenimo būdą.
Lietuvos vadovė pabrėžė, kad didžiulė atsakomybė ir pasiaukojimas, moralinis autoritetas ir nebijojimas visada kalbėti tiesą senatoriui pelnė palaikymą ir daug draugų ne tik JAV, bet ir daugelyje pasaulio kraštų. Užuojautoje teigiama, kad J. McCainą atsiminsime kaip drąsų, bekompromisį kovotoją už tiesą ir demokratiją, visada pasirengusį kalbėti už žmogaus teises ir pavergtų tautų laisvę visame pasaulyje.
Anot prezidentės, Lietuvoje esame dėkingi už artimą – išskirtinį – mūsų valstybės draugą, nuoseklų Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės įtvirtinimo ramstį JAV, daug prisidėjusį prie paramos telkimo mūsų šaliai, jos gynybai ir piliečiui saugumui. Senatorius ryžtingai rėmė artimus ryšius tarp Europos ir JAV, pasisakė už transatlantinės bendruomenės vienybę ir visapusį bendradarbiavimą, ypač karinės paramos Europai, siekiant užtikrinti mūsų gynybinius pajėgumus apsiginti nuo bet kokių grėsmių, svarbą.
Už nuopelnus Lietuvai senatorius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.
Kaip ELTA jau skelbė, JAV senatorius, Vietnamo karo didvyris ir buvęs kandidatas į šalies prezidentus J. McCainas mirė sulaukęs 81-erių metų. Politiko gyvybė užgeso šeštadienį šeimos apsuptyje.
2017 metų liepą J. McCainui buvo diagnozuotas agresyvios formos smegenų vėžys, jis buvo gydomas. Penktadienį senatoriaus šeima paskelbė, kad jis nusprendė nutraukti gydymą.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė reiškia nuoširdžią užuojautą dėl Seimo nario Roko Žilinsko mirties.
Šalies vadovės teigimu, ilgametis žurnalistas ir trečią kadenciją Seime dirbęs Rokas Žilinskas buvo jaunosios politikų kartos profesionalas, pasižymėjęs geranoriškumu, tolerancija ir pagarba įvairių pažiūrų žmonėms bei oponentams.
Šiuo sunkiu metu Seimo nario šeimai ir artimiesiems Prezidentė linki stiprybės ir susitelkimo.
Rokas Žilinskas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis savo ir Seimo vardu reiškia nuoširdžią užuojautą dėl žurnalisto, X, XI ir XII Seimo nario Roko Žilinsko mirties artimiesiems, draugams ir visiems jį pažinojusiems.
„Roką Žilinską atsiminsime kaip nepaprastai gabų ir savo darbui atsidavusį žurnalistą, aktyvų parlamentarą. Labai liūdna, kad taip anksti tenka atsisveikinti su draugišku ir viskuo besidomėjusiu kolega, kurio visi svarbiausi darbai dar laukė priešakyje“, – sako Seimo Pirmininkas V. Pranckietis.
Netekties valandą parlamento vadovas Roko Žilinsko šeimai ir artimiesiems linki stiprybės ir dvasios paguodos, sakoma užuojautoje.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, reikšdamas nuoširdžią užuojautą mirus Seimo nariui Rokui Žilinskui, jo artimiesiems, kolegoms, draugams ir pažįstamiems linki stiprybės.
„Išėjo žmogus, savo profesine bei asmenine veikla kūręs ryškios ir drąsios asmenybės paveikslą. Visad prisiminsime Roką kaip atvirą, nuoširdų, intelektualų ir žmogiškąsias vertybes uoliai puoselėjusį visuomenės narį bei kolegą. Kaip žmogų, kuris sugebėdavo atsitiesti ir nepalūžti net pačiose sunkiausiose gyvenimo situacijose“, – sako Premjeras.
Visiems, išgyvenantiems R. Žilinsko netektį, Vyriausybės vadovas linki rasti savyje stiprybės bei palaikyti vieniems kitus.
Kaip ELTA jau pranešė, R. Žilinskas mirė antradienį, eidamas 45-uosius metus. Seimo nario gyvybė užgeso Vilniaus Santariškių klinikose. Pastaruoju metu R. Žilinskas buvo labai sunkios būklės, jam buvo diagnozuotas sunkus plaučių uždegimas, jis beveik mėnesį buvo be sąmonės.
Martyno Ambrazo (ELTA) nuotraukoje: Rokas Žilinskas.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pareiškė nuoširdžią užuojautą Pakistano Islamo Respublikos Prezidentui Mamnoonui Hussainui dėl dešimtis žmonių gyvybių nusinešusio ir daugybę sužeistųjų palikusio teroro išpuolio Lahorėje.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su ES šalių lyderiais pasirašė bendrą Europos Vadovų Tarybos pareiškimą dėl teroristinių išpuolių Belgijoje.
Europos šalių vadovai pabrėžia, jog šiandienos ataka Briuselyje buvo nukreipta prieš atvirą ir demokratinę visuomenę. Europos Sąjunga ir jos valstybės narės solidarizuojasi su Belgija ir išlieka vieningos bei tvirtos kovoje su neapykanta, ekstremizmu ir terorizmu.
Šeštadienis, vasario 6 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl iškilaus Lietuvos diplomato, atsidavimo ir nuoširdžiausios tarnybos savo šaliai patrioto Vytauto Antano Dambravos.
Pasak Prezidentės, V. A. Dambrava kolegas ir draugus visada žavėjo savo entuziazmu ir energija bei didžiuliu atsakomybės jausmu. Lietuvos okupacijos metu, jo kilni asmenybė tapo neatsiejama ir Lietuvos įvaizdžio dalimi, ilgametės ir turtingos V. A. Dambravos karjeros metu, padėjusi žmonėms visame pasaulyje pažinti mūsų šalį.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pareiškė nuoširdžią užuojautą dėl vieno žymiausių muzikų, dirigento, profesorius Sauliaus Sondeckio mirties.
„Sauliaus Sondeckio vardas visada bus siejamas su Lietuvos muzikos kultūra, kaip jos legenda, ištisa muzikinė epocha. Išskirtinio talento dirigento įkurtas, daug dešimtmečių vadovautas Lietuvos kamerinis orkestras tapo labai reikšminga nacionalinės kultūros dalimi“, – rašoma šalies vadovės užuojautoje.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pareiškė užuojautą dėl partizano, kario savanorio, laisvės kovų liudininko Antano Lukšos mirties.
„Antano Lukšos gyvenimas ir tragiška visos jo šeimos istorija šiandien mums yra gyvas nepalaužiamos dvasios ir stiprybės pavyzdys, meilės ir kilnaus pasiaukojimo savo Tėvynei simbolis, įkvepiantis mylėti Lietuvą ir saugoti už gyvybę brangesnę jos laisvę“, – rašoma šalies vadovės užuojautoje.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pareiškė užuojautą Korėjos Respublikos Prezidentei Park Geun-hye dėl buvusio Korėjos Prezidento Kim Young-samo netekties.
„Žmonių atmintyje Prezidentas Kim Young-samas išliks kaip ryžtingas demokratinės opozicijos lyderis ir rūpestingas valstybės vadovas, reikšmingai prisidėjęs įtvirtinant demokratinius Korėjos Respublikos pagrindus. Eidamas Prezidento pareigas, Kim Young-samas išmintingai ir nuosekliai siekė taikos ir saugumo visiems savo šalies ir regiono žmonėms“, – rašoma šalies vadovės užuojautoje.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pareiškė užuojautą Vokietijos Federacinės Respublikos Prezidentui Joachimui Gauckui dėl buvusio Vokietijos Kanclerio Helmuto Schmidto netekties.
„Helmutas Schmidtas buvo atsakingas ir išmintingas politikas, valstybės tarnautojas, ilgus metus atsidavusiai dirbęs savo šalies ir jos žmonių labui. Kancleris Schmidtas buvo ypač gerbiamas ir vertinamas ne tik kolegų politikų, bet ir Vokietijos žmonių – jis buvo telkiantis politikas, savo valdymo metais šalį vedęs augimo ir visapusiško stiprėjimo keliu“, – rašoma šalies vadovės užuojautoje.
