J. Prigožinas teigia užėmęs kariuomenės vadavietę Pietų Rusijoje be šūvio. EPA-ELTA nuotr.
Maskva, birželio 24 d. (AFP-ELTA). „Vagner“ vadas Jevgenijus Prigožinas, vadovaujantis maištui nuversti aukščiausią Maskvos karinę vadovybę, šeštadienį pareiškė, kad jo kovotojai užėmė kariuomenės būstinę pietiniame Rusijos Rostovo prie Dono mieste „neiššovus nė vieno šūvio“ ir tvirtino, kad juos palaiko vietos gyventojai.
„Kodėl šalis mus palaiko? Nes mes einame į žygį už teisingumą“, – naujausioje garso žinutėje „Telegram” kanale sakė J. Prigožinas. „Priėjome Rostovą. Be šūvio užėmėme pastatą“, – sakė jis.
Prigožino fizionomija. Youtube.com
Maskva, birželio 11 d. (ELTA). Rusų samdinių grupuotės „Vagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas pareiškė, kad jo kovotojai nepasirašys jokių sutarčių su Rusijos gynybos ministru Sergejumi Šoigu, praneša agentūra „Reuters“. Rusijos generolai. Centre – Sergejus Šoigu. Youtube.com
Gynybos ministerija šeštadienį nurodė visiems savanorių būriams iki birželio pabaigos pasirašyti sutartis su ministerija, šis žingsnis esą padidins rusų kariuomenės veiksmingumą. Nors ministerija savo viešame pranešime nepaminėjo „Vagner“, rusų žiniasklaida pareiškė, kad tai S. Šoigu mėginimas sutramdyti samdinius.
„Vagner“ nepasirašys jokių sutarčių su S. Šoigu“, – pabrėžė J. Prigožinas. „Vagner“ grupuotė, pasak jo, integruota į bendrą sistemą ir yra visiškai pavaldi Rusijos interesams. Tačiau jos labai efektyvi vadovavimo struktūra esą būtų pažeista, jei ji taptų pavaldi S. Šoigu.
J. Prigožinas ne kartą konfliktavo su reguliariosios kariuomenės atstovais ir kritikavo karo Ukrainoje strategiją.
Kirilas Budanovas, Ukrainos žvalgybos vadovas
Kyjivas, gegužės 16 d. (AFP-ELTA). Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos viršininkas generolas majoras Kyrylo Budanovas sako, kad 80 proc. to, ką teigia liūdnai pagarsėjusios samdinių grupuotės „Vagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas, yra gryna tiesa.
K. Budanovas tai sakė interviu laidai „Rizni Liudy“, pranešė „Ukrinform“.
„Baisiausia, jog tai, ką sako J. Prigožinas, daugiausia yra tiesa. Yra dalykų (…) kuriuos galima suvokti dvejopai, bet 80 proc. to, ką jis sako, yra gryna tiesa“, – teigė žvalgybos agentūros vadovas.
Pasak K. Budanovo, grupė „Vagner“ veikia maksimaliai efektyviai, kitaip nei reguliariosios Rusijos pajėgos. „Tai irgi tiesa. Ir dėl to esami konfliktai dar labiau sustiprėjo. O tai, kad J. Prigožinas dabar sako, jog nėra šaudmenų, nėra paramos, tam tikru mastu susiję su karinės vadovybės, dabar atstovaujamos (gynybos ministro Sergejaus) Šoigu ir (Generalinio štabo viršininko Valerijaus) Gerasimovo, pavydu“, – sakė K. Budanovas.
Jis pabrėžė, kad Rusijoje yra ir kitų generolų, kurių nuomonė kiek kitokia. „Tačiau jų komanda daro viską, kad fiziškai išnaikintų visus šiuos dalinius. Ir tai taip pat tiesa. Deja, turiu pripažinti, kad „Vagner“ yra pats veiksmingiausias padalinys. Niekas Rusijoje jiems neprilygsta karo veiksmų efektyvumu“, – apibendrino žvalgybos vadovas.
Anksčiau J. Prigožinas pareiškė, kad išves savo samdinius iš Bachmuto Donecko srityje ir tai padarysiąs dėl Rusijos gynybos ministerijos atsisakymo aprūpinti jo grupuotę pakankamu šaudmenų kiekiu.
Mirtis. Stop. Slaptai.lt nuotr.
Maskva, balandžio 8 d. (AFP-ELTA). Šeštadienį šimtai šalininkų, įskaitant sukarintos grupuotės „Vagner“ vadovą Jevgenijų Prigožiną, dalyvavo per sprogimą žuvusio garsaus Rusijos karo tinklaraštininko laidotuvėse.
Praėjusią savaitę antrajame Rusijos mieste Sankt Peterburge per sprogimą kavinėje žuvo 40-metis Vladlenas Tatarskis, kuris buvo žinomas dėl savo griežtos antiukrainietiškos pozicijos.
Pernai rugsėjį Kremliuje vykusioje ceremonijoje, kurioje buvo paskelbta apie keturių Ukrainos regionų aneksiją, V. Tatarskis įrašė save sakantį: „Mes nugalėsime visus. Mes nužudysime visus. Mes visus apiplėšime, jei reikės. Taip, kaip mums patinka“.
Gedėtojai, kai kurie nešini gėlėmis, susirinko prie prestižinių Trojekurovo kapinių Maskvos vakaruose, dalyvaujant sustiprintoms policijos pajėgoms. Kai kurie laidotuvių dalyviai ant drabužių demonstravo raides Z ir V – Maskvos karo prieš Ukrainą simbolius.
Su uždegtomis žvakėmis rankose, baltais rūbais vilkintys kunigai kapinėse atliko laidotuvių apeigas. V. Tatarskio apdovanojimai buvo padėti ant aksominių pagalvėlių šalia jo karsto. Tarp jų buvo ir Drąsos ordinas – vienas aukščiausių šalies apdovanojimų, kurį prezidentas Vladimiras Putinas po mirties įteikė V. Tatarskiui už „drąsą“.
V. Tatarskis, kilęs iš rytinio Ukrainos Donecko regiono, kovojo kartu su prokremliškais separatistais, o vėliau tapo populiariu tinklaraštininku, turėjusiu pusę milijono sekėjų socialinėje žiniasklaidoje.
Savo atstovų spaudai išplatintame pareiškime J. Prigožinas, kurio samdinių pajėgos vadovauja rytų Ukrainos miestų puolimui, gyrė tinklaraštininką už tai, kad jis padėjo „sunaikinti priešą“.
Rusijos valdžios institucijos be jokių įrodymų tvirtina, kad įkalinto Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno šalininkai padėjo Ukrainos valdžios institucijoms įvykdyti sprogdinimą. Buvo sulaikyta 26 metų rusė Darja Trepova ir apkaltinta terorizmu.
Tyrėjai teigia, kad D. Trepova į vieną Sankt Peterburgo kavinę atnešė sprogmenų prikrautą statulėlę ir perdavė ją tinklaraštininkui, kurio tikrasis vardas ir pavardė – Maksimas Fominas.
Pernai rugpjūtį per automobilio sprogimą prie Maskvos, dėl kurio Rusija taip pat kaltina Ukrainą, žuvo žymaus ultranacionalistinio intelektualo duktė Darja Dugina.
Per sprogimą Sankt Peterburge žuvo rusų karo reporteris, sprogmuo buvo paslėptas dovanoje. EPA-ELTA nuotr.
Sankt Peterburgas, balandžio 2 d. (dpa-AFP-ELTA). Per sprogimą kavinėje Rusijos Sankt Peterburgo mieste sekmadienį žuvo rusų karo reporteris. Dar 16 asmenų detonavus sprogmeniui buvo sužeisti, pranešė Vidaus reikalų ministerija.
Iš Donbaso Rytų Ukrainoje kilęs 40-metis žurnalistas ir vienas žinomiausių karinių tinklaraštininkų pseudonimu Vladlenas Tatarskis esą žuvo vietoje.
Oficialiai nepatvirtintais žiniasklaidos pranešimais, V. Tatarskis, kurio tikrasis vardas yra Maksimas Fominas, sekmadienį buvo sukvietęs žmones į „patriotinį vakarą“ kavinėje Sankt Peterburgo centre, kuri, pasak žiniasklaidos, priklauso „Vagner“ samdinių grupuotės vadovui Jevgenijui Prigožinui.
Naujienų agentūra TASS cituoja teisėsaugos šaltinį, kad sprogmuo buvo figūrėlėje, kuri buvo įteikta žurnalistui kaip dovana.
V. Tatarskis rėmė Rusijos karą Ukrainoje. Jo „Telegram“ kanalą prenumeravo daugiau kaip pusė milijono žmonių.
Tviteryje paskelbtas vaizdo įrašas, kuriame esą įamžintas sprogimas. Grupė „Cyber Front Z“, kuri socialiniuose tinkluose save vadina „Rusijos informacijos kariais“, pareiškė, kad buvo išsinuomojusi kavinę vakarui. „Tai buvo teroro aktas. Mes ėmėmės tam tikrų saugumo priemonių, tačiau jų neužteko“, – pareiškė grupuotė „Telegram“.
SS specialioji Dirlewangerio komanda. Knygos viršelis
Leidykla „Briedis“ pristato knygą „SS specialioji Dirlewangerio komanda“ (sudarytojas Rolfas Michaelis), paremtą šiose liūdnai pagarsėjusiose pajėgose tarnavusio jaunuolio prisiminimais.
1940-aisiais Trečiojo reicho vadovybė nusprendė suburti specialų kovinį vienetą, sudarytą iš kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose kalinčių brakonierių. Vadovauti šiam vienetui buvo paskirtas SS oberšturmfiureris Oskaras Dirlewangeris – praeityje už įvairius nusikaltimus teistas karininkas. Ilgainiui negausi specialioji komanda išsiplėtė iki nepilnos divizijos, o Dirlewangeris gavo oberfiurerio antpečius.
Iš brakonierių, o vėliau ir įvairių kriminalinių nusikaltėlių formuojamos pajėgos Baltarusijoje ir Lenkijoje paliko kruviną pėdsaką. Dirlewangerio smogikų kovinė vertė buvo menka, užtat ginkluotų nusikaltėlių gauja „pasižymėjo“ operacijose prieš tikrus ir tariamus sovietų partizanus, vykdė atvirą terorą prieš civilius, prievartavo, degino ir plėšikavo. Pokariu nemažai „specialiosios komandos“ smogikų nuteisti mirties bausmėmis ar ilgiems metams kalėjimo. Pats Oskaras Dirlewangeris teismo nuosprendžio nesulaukė. Jis mirė 1945 m. birželį kalėjime, mirtinai sumuštas sargybinių.
Šių atsiminimų autorius panoro likti anonimu. Sumedžiojęs elnią, jaunuolis buvo nuteistas už brakonieriavimą ir pateko į kalėjimą, kur praleido metus. Savanoriškai sutikęs stoti į formuojamą Dirlewangerio komandą, autorius nuo eilinio kareivio pakilo iki kuopos vado ir per daug neslėpdamas pasakoja apie šiurpiausius jo kolegų vykdytus nusikaltimus.
Skaitant apie SS specialiąją Dirlewangerio komandą, sudarytą iš kriminalinių nusikaltėlių, nejučiomis kyla palyginimų su dabar Ukrainą siaubiančiais rusų vadinamosios privačios karinės kompanijos „Vagner“ smogikais. Lygiai kaip ir nusikaltėliams vokiečiams, už pačius baisiausius nusikaltimus teistiems kandidatams į „vagnerovcus“ po tam tikro fronte praleisto laiko žadama amnestija. Neatmestina, kad ir pati idėja – iš žmogžudžių bei plėšikų formuoti brutaliausių smogikų padalinius, Kremliaus nusižiūrėta iš Trečiojo reicho.
Oslas, vasario 24 d. (ELTA). Norvegijos sostinėje už muštynes buvo sulaikytas buvęs Rusijos privačios karinės kompanijos „Vagner“ kariškis 26 metų Andrejus Medvedevas, kuris pabėgo iš karo veiksmų zonos Ukrainoje ir paprašė prieglobsčio Norvegijoje.
Tai penktadienį pranešė Norvegijos televizijos kanalas TV2.
Incidentas įvyko naktį į vasario 22-ąją Osle prie aludės „Andy`s“. Pasak policijos atstovų, A. Medvedevas elgėsi agresyviai ir susimušė su kitu užeigos lankytoju.
Jo advokatas pacitavo ginamojo žodžius: „Išėjus į miestą ir pavartojus alkoholio, įvyko nesusipratimas.“
Prokuratūros duomenimis, buvęs „Vagner“ samdinys priešinosi pareigūnams ir spyrė vienam ar keliems iš jų.
Rusas buvo apklaustas, bet savo kaltės nepripažino. Po apklausos jis buvo paleistas.
Šių metų sausio 16 d. Norvegijos valdžia patvirtino, kad A. Medvedevas neteisėtai kirto šalies sieną ir paprašė prieglobsčio. Jis buvo apklaustas Norvegijos pareigūnų kaip galimas Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje liudytojas.
Paryžius, gruodžio 16 d. (AFP-ELTA). Aukščiausia Prancūzijos diplomatė penktadienį paneigė Rusijos samdinių grupuotės „Vagner“ teiginius, kad Prancūzija atsakinga už siuntinį, kuriame buvo bomba, sužeidusi Rusijos pareigūną Centrinės Afrikos Respublikoje (CAR).
„Ši informacija klaidinga ir yra geras Rusijos propagandos ir kartais jai būdingų išgalvotų fantazijų pavyzdys“, – per vizitą Maroke naujienų agentūrai AFP sakė užsienio reikalų ministrė Catherine Colonna.
Antrankiai
Ukrainos generalinio prokuroro biuras nusiuntė Baltarusijai prašymą išduoti 28 anksčiau sulaikytus Rusijos piliečius. Tai trečiadienį pranešė biuro spaudos tarnyba.
„Ukrainos generalinio prokuroro biuras kreipėsi į Baltarusijos generalinę prokuratūrą, prašydamas išduoti 28 žmones, kuriuos 2020 metų liepos 29 d. sulaikė Baltarusijos teisėsaugos institucijos“, – sakoma spaudos tarnybos pranešime.
Pasak Ukrainos tyrėjų, sulaikytieji dalyvavo karo veiksmuose Donbase vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų pusėje. Visiems 28 asmenims, tarp kurių yra devyni Ukrainos piliečiai, buvo pateiktas kaltinimas priklausius teroristinei organizacijai. Kijevo Ševčenkos rajono teismas įtariamiesiems paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą.
Spaudos tarnyba taip pat priminė, jog liepos 31 d. Ukrainos generalinio prokuroro biuras kreipėsi į Baltarusijos teisėsaugos institucijas „laišku dėl ketinimų prašyti šių asmenų ekstradicijos“.
Anksčiau valstybinė naujienų agentūra „BelTA“, remdamasi Baltarusijos teisėsaugos institucijomis, pranešė, jog naktį į liepos 29-ąją šalyje buvo sulaikyti 33 RF piliečiai, kurie yra „privačios karinės Vagnerio kompanijos“ darbuotojai ir atvyko į šalį, kad destabilizuotų padėtį Baltarusijoje prezidento rinkimų laikotarpiu. Sanatorijoje prie Minsko buvo sulaikyti 32 žmonės, dar vienas – Baltarusijos pietuose.
Rugpjūčio 4 d. Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad sulaikyti Rusijos piliečiai ne vyko per šalį tranzitu, kaip teigia Maskva, o buvo specialiai atsiųsti.
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka antradienį pareiškė, kad šalyje sulaikyti Rusijos piliečiai ne vyko per šalį tranzitu, o buvo specialiai atsiųsti.
„Visa tai melas: apie Stambulą, Venesuelą, Afriką ir Libiją. Šie žmonės, jie davė parodymus, buvo specialiai atsiųsti į Baltarusiją. Jiems buvo duota komanda – laukti“, – sakė A. Lukašenka, kreipdamasis į baltarusių tautą ir parlamentą.
Anot jo, į Baltarusiją permestas dar vienas užsieniečių būrys, kuris turi destabilizuoti padėtį šalyje.
„Šiandien gavome informacijos apie dar vieną būrį, permestą į (Baltarusijos) pietus. Mes turime lakstyti ir gaudyti juos po miškus. Juk mes juos visus sučiupsime“, – pareiškė Baltarusijos prezidentas.
Anksčiau Baltarusijoje buvo sulaikyti 33 Rusijos piliečiai, kuriuos vietos pareigūnai kaltina masinių riaušių rengimu. Rusija šiuos kaltinimus neigia.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos ambasada Baltarusijoje neturi oficialios informacijos iš kompetentingų Baltarusijos institucijų apie RF piliečių sulaikymą. Tai trečiadienį naujienų agentūrai TASS pareiškė Rusijos ambasadorius Baltarusijoje Dmitrijus Mezencevas. Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.
„Ambasada neturi oficialios informacijos apie RF piliečių sulaikymą Baltarusijoje, – sakė diplomatas. – Ambasada jos prašys kompetentingas Baltarusijos institucijas“.
Kiek vėliau Rusijos diplomatinė misija tviteryje pranešė, kad jau kreipėsi į Baltarusijos žinybas, prašydama informacijos apie Rusijos piliečių sulaikymą.
Valstybinė naujienų agentūra „BelTA“, remdamasi Baltarusijos teisėsaugos institucijomis, trečiadienį pranešė, jog šalyje sulaikyti RF piliečiai, kurie yra „privačios karinės Vagnerio kompanijos“ darbuotojai ir atvyko į šalį, kad destabilizuotų padėtį Baltarusijoje prezidento rinkimų laikotarpiu. Sanatorijoje prie Minsko buvo sulaikyti 32 žmonės, kuriuos „BelTA“ vadina privačios karinės kompanijos darbuotojais, dar vienas žmogus buvo sulaikytas Baltarusijos pietuose.
Iš viso, Baltarusijos teisėsaugos institucijų duomenimis, į šalį galėjo būti atsiųsta daugiau kaip 200 tokių agentų.
Maskva jau ne kartą pareiškė, kad nesikiša į rinkimų procesus Baltarusijoje.
Baltarusijos prezidento rinkimai įvyks rugpjūčio 9 d.
Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.
Emi Makinon / Foreign Policy
Praėjusių metų pabaigoje videojuostoje buvo užfiksuota žiauri žmogžudystė. Ją parodė socialiniuose tinkluose, ji sulaukė labai daug peržiūrų. Joje užfiksuota, kaip netoli Palmiros miesto Sirijoje (prie dujų gamyklos Al-Šajer) rusakalbiai samdiniai kankina ant žemės pargriautą sirą, vėliau įvardytą kaip Hamdi Butas. Rusakalbiai samdiniai kūju daužė per nelaimėlio kojas ir rankas, po to – nupjovė galvą ir kūną padegė.
Šiuos rusų samdinių iš vadinamosios Vagnerio (Wagner) grupės žiaurumus aprašo Foreign Policy leidinys (autorius – Emi Makinonas). O rusų leidinys „Nezavizimaja gazeta“ tiesiai šviesiai sako: tie, kurie nukankino sirą Mamdi Butą – kariniai rusų samdiniai iš grupės Vagner. Belieka priminti, kad šiems liūdnai pagarsėjusiems samdiniams vadovauja Jevgenijus Prigožinas, labai artimas Vladimiro Putino sąjungininkas.
Karnegio fondo ataskaitoje pabrėžiama, kad pačioje Rusijoje karinių samdinių (privačioms struktūroms priklausančių karių) veikla uždrausta, tačiau Rusija juos panaudoja užsienyje tiek dalyvaujant kariniuose veiksmuose, tiek instruktuojant užsienio šalių kariškius, tiek prekiaujant nelegaliais ginklais.
Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze
Naujojoje Frontline Forensics ataskatoje (drauge su Arizonos valstijos universitetu ir New America analitiniu centru) smulkiai aprašomos siro Hamdi Buto mirties aplinkybės, pastebima, kad mobiliojo telefono kamera nufilmuotos siro kankinimo akimirkos tapo ypač populiarios tarp socialiniuose tinkluose savo kategorišką nuomonę reiškiančių rusų ultranacionalistų.
Arizonos universiteto profesorius Kendis Rondo pastebi pavojingas tendencijas: niekieno Rusijoje nekontroliuojami rusų ultranacionalistai vienijasi su rusų kariniais samdiniais, kuriuos Kremlius panaudoja smogiamosiose, diversinėse, provokacinėse operacijose už šalies ribų.
Ir vis tik esama paradoksų. „Vagnerio grupė tapo legenodomis ir mitais apaugusia organizacija ir Rusijos, ir užsienio spaudoje, tačiau nėra nė vienos oficialiai Vagnerio vardu užregistruotos organizacijos.“ Tai – Džeko Margolino, nekomercinio perspektyviųjų tyrimų gynybos srityje centro (C4ADS) vyriausiojo analitiko, žodžiai.
Vagnerio grupės veikla – labai naudinga Rusijos valdžiai. Ji leidžia samdiniams praturtėti, o valdžiai oficialiai nesusitepti rankų, atliekant žiaurius, nusikalstamus karinius išpuolius užsienio valstybėse.
Sirijos prezidentas B. al-Assadas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Beje, Vagnerio grupė – ne vienintelė. Tiksliau tariant, ji turi itin daug padalinių skirtingiausiais pavadinimais. Todėl ją taip sunku demaskuoti. Manoma, kad tą nelaimėlį sirą nukankino samdiniai iš „EvroPolis“ („ЕвроПолис”) kompanijos.
„Korporatyviniai rusų duomenys ir muitinių ataskaitos, kurias analizavo C4ADS, leidžia manyti, jog „EvroPolis“ samdiniams buvo pasiūlyta 25 proc. pelno nuo sirijos naftotiekių, atimtų iš „Islamo Valstybės“. Taigi spėjama, kad vien 2017-aisiais ši kompanija uždirbo apie 162 milijonus JAV dolerių. Oficialusis Kremlius, be abejo, neigia turįs ryšių su Vagnerio grupe.
Šių įvykių analizė taip pat išryškino pavojingą tendenciją: Rusijoje sparčiai auga karinių samdinių populiarumas. Vis daugiau jaunų Rusijos vyrų norėtų tapti samdiniais – dalyvauti kariniuose mūšiuose anapus Rusijos sienų. Jie didžiuojasi esą žiaurūs, negailestingi. Jie tvirtina esą turtingi ir įtakingi. Jie mano, kad Rusija privalo plėsti savo teritorijas tiek į Vakarus, tiek į Rytus.
Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze
Nė vienoje šalyje nepriimta patarnautojų sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Rusijoje irgi. Išskyrus vieną restoranų savininką.
Rusų virėjas derasi su Libijos maršalu
Lapričio 9 d.„Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svarstė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus? „Novaja“ priminė, kad Kremlius energingai palaiko šį maršalą, kurio vadovaujamos pajėgos užimė didelę dalį Libijos rytinių rajonų. Ten pastebėti ir Rusijos karo specialistai. Ar tik Prigožino dalyvavimas derybose nebus susijęs su Libijoje pasirodžiusiomis privačiomis karinėmis kompanijomis, kurias jis, kaip tvirtinama, kontroliuoja?
Po kelių valandų valstybinė naujienų agentūra „Novosti“ paaiškino, koks Prigožino vaidmuo šiose derybose: „surengė oficialius pietus ir dalyvavo svarstant Libijos delegacijos vizito kultūrinę programą“; tai leidinys sužinojęs iš „karinio-diplomatinio šaltinio“. Apie tai pranešė kitos Rusijos naujienos tarnybos, o vėlai vakare tai patvirtino ir valstybinė naujienų tarnyba TASS („Источник: Пригожин организовал официальный обед на встрече Шойгу и Хафтара“). TV kanalas „Cargrad“ nepraleido progos neįgėlęs „liberaliajai žiniasklaidai“, spėjusiai iškelti daugybę sąmokslo teorijų, pavyzdžiui, apie Libijoje planuojamą „kruviną valymą“ dalyvaujant „Rusijos samdiniams“. O tiesa pasirodė esanti daug paprastesnė ir logiškesnė, negu liberalių žurnalistų pramanai.
„Novaja gazeta“ atsikirto: nė vienoje šalyje nepriimta aptarnaujančio personalo sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Kitas dalykas, kad Rusijos ir Libijos generolų derybos prasidėjo Maskvoje apie 14 val. ir Libijos delegacija išvyko dar esant šviesai, tad nebuvo nė laiko pietums. „Novaja“ pasiuntė paklausimą Gynybos ministerijai su prašymu paaiškinti, kam šiose derybose atstovavo verslininkas Jevgenijus Prigožinas.
Kaip prisimename, vasario 8 d. JAV vadovaujamos koalicijos pajėgos smarkiai aptalžė Sirijos režimo pusėje kariaujančius Rusijos samdinius, puolusius Deirez Zoro miesto apylinkėse. „The Washington Post” kiek vėliau parašė amerikiečių žvalgybą sužinojus, kad vienas Rusijos oligarchas prieš puolimą ir po jo daug bendravo su aukštais Kremliaus valdininkais (tarp jų – prezidento administracijos vadovu Antonu Vainu bei jo pavaduotoju) ir Damasko pareigūnais. Tas oligarchas – tai Jevgenijus Prigožinas. Amerikiečiai yra „beveik tikri“ (almost certainly) jį kontroliuojant Rusijos samdinius, kariaujančius prezidento Bašaro Asado pajėgose; juos siunčia kompanija „Vagner“. O Sankt Peterburgo „Fontanka“ išnarpliojo, kad Rusijos bendrovė „Euro Polis“ įsipareigojo išlaisvinti Asado priešininkų užgrobtas naftos bei dujų radimvietes mainais į vieną ketvirtadalį išgaunamų išteklių. Ir kompaniją valdančios bendrovės telefono numeriai tokie patys, kaip ir dar dviejų dešimčių bendrovių, siejamų su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu.
2018 metų vasarą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš vykdamas su vizitu į Austriją atsakė į austrų televizijos ir radijo kompanijos ORF klausimus; Arminas Volfas klausinėjo ir apie Prigožiną, siejamą su visokiais tamsiais reikalais. „Paprašyčiau Jus skirti Rusijos vyriausybę, Rusijos valstybę ir Rusijos piliečius ar kokius nors galbūt juridinius asmenis, – pasakė prezidentas. – Jūs dabar pasakėte, kad poną Prigožiną vadina Putino virėju. Jis iš tikrųjų verčiasi restoranų verslu, tai jo ekonominė bazė, jis restoranų savininkas Peterburge.“ Žurnalistas neatstoja: jis ne tik restoranų veikla verčiasi, turi daug firmų, sudariusių kontraktą su Gynybos ministerija, ir kita. Kam jam viso to reikia? Putinas: „Klauskite jo paties. Rusijos vyriausybė su tuo neturi nieko bendra.“
Prisiminimai apie Sodomą ir Gomorą
Maša Hari. „Novaja gazeta” nuotrauka
Lapkričio 15 d. „Federalinė naujienų tarnyba“ įdėjo interviu su buvusia „Novaja gazeta“ stažuotoja (2012-1013). Ši, vėl radusi apie ją parašyta „Novaja“ puslapiuose, nusprendė daugiau neslėpti tiesos ir sąžiningai papasakoti, kas dedasi „teisingiausių“ žurnalistų kolektyve. „Federalinė naujienų tarnyba“ prirašė savo pastabą: pokalbio su Marija Kupraševič įrašas ir įkalčiai, tam tikra dalimi įrodantys jos žodžius, yra redakcijos žinioje. „Po kruopštaus faktų patikrinimo mes neradome priežasčių abejoti merginos pasakojimu“ (beje, „merginai“ – 34 metai, ji pati sako, kad yra mama ir dabar laukiasi).
Apie „leidinyje vyraujančius papročius“ galima spręsti iš antraštės: kvaišalai, ujimas, kankinimai, korupcija („От наркоты и травли до пыток и коррупции: экс-сотрудница «Новой газеты» рассказала о нравах, царящих в издании“). To, kas dėjosi kolektyve, pasakotojos žodžiais, kitaip kaip orgijomis nepavadinsi. Būdavo, užeini į ofisą, o ten vėmalai, prezervatyvai, atsiprašant, š*** voliojosi. Šlykštu. Vyriausiasis redaktorius vedasi į savo kabinetą tai berniukus, tai mergaites – aiškiai ne tam, kad pasikalbėtų. Ką jie ten darydavo – neturiu supratimo, su žvake, suprantate, niekas nestovėjo, tačiau sklido kalbos apie priekabiavimą tiesiog darbo vietose. Pasakotoja išėjo iš redakcijos dar ir todėl, kad nesutiko mokėti redaktoriams „procentų“ (откаты). „Ten apskritai visi pamišę dėl pinigų. Gobši mūsų opozicinė spauda.“ Ji žinanti ne tiek jau daug, tačiau redakcijoje sklido kalbos, kad vadovybė prievartauja iš politikų ir verslininkų pinigus. Jeigu kas atsisako – „Novaja“ išeina straipsnis, kuriame tas žmogus drabstomas purvais. „Todėl jie, tarp kitko, nekenčia Prigožino – tas atsisakė mokėti 2011 metais. Ir susirėmė su jais. Laikraščiui tai buvo akibrokštas.“
Tą patį vakarą interviu atpasakojo… „Gosnovosti“! Seniai žinoma, kad „Novaja gazeta“ – LGBT-iečių, rusofobų, iškrypėlių ir narkomanų priebėga. Buvusią darbuotoją redakcija tiesiog užujo ir persekioja iki šiol. Todėl moteris nutarė papasakoti visą tiesą interviu „Federalinei naujienų tarnybai“. Ten dirbti buvo neįmanoma. Moteris krūpčiodama prisimena tuos laikus. Ypač kentėjo nauji darbuotojai – juos tiesiog ujo. Be to, „senukai“ mėgo malšinti stresą alkoholiu ir net narkotikais, kartais iškeldavo tikras orgijas. Ten dirbančios merginos gyveno nuolatinėje baimėje dėl redakcijos senbuvių priekabiavimo – joms praėjimo neduodavo, o tos tylėjo, bijodamos būti atleistos… Paleistuvavimas ir anarchija. Tikras gyvačių lizdas. Sodoma ir Gomora („Новая газета“ — это Содом и Гоморра“: затравленная Купрашевич больше не может молчать“).
„Federalinei naujienų tarnybai“ moteris pasakė Deniso Korotkovo nepažįstanti, tačiau žurnalistų pasaulis nedidelis ir ji iš kolegų sužinojusi kadaise jį dirbus organuose, kur karjera jam nesusiklostė. Beje, „Novaja gazeta“ jis parašė tik tris straipsnius – visus nukreiptus prieš Jevgenijų Prigožiną. Visi straipsniai aiškiai užsakomieji. Ar gali toks žmogus vadintis žurnalistu? Jo parašytas tikrumas yra labai abejotinas. „Gosnovosti“ pridėjo: „nepažįstanti skandalingojo žurnalisto Deniso Korotkovo, „pagarsėjusio“ Sirijoje kariaujančių savanorių asmeninių duomenų atskleidimu, tačiau žino, kas tai per žmogus.“ Ir dėl Peterburgo verslininko Jevgenijaus Prigožino: jis atsisakė mokėti dar 2011 metais. „Niekas nesitikėjo, kad verslininkas kaip reikiant atsikirs“ (даст настоящий отпор).
„Federalinės naujienų tarnybos“ žurnalisto klausiama, kodėl Andrejus Michailovas ją paminėjęs pastarojoje „Novaja gazeta“ publikacijoje, Marija atsakė, kad jie seni pažįstami. Jis dirbo savo būsimos žmonos vadovaujamame „Laikraštyje apie laikraščius“. Teisybę sakant, tai ne itin malonus žmogus, ji nenorėjusi su juo bendrauti. Dėl pinigų jis gali paminti visus principus. Pažįstami sakė, kad jis prikiaulinęs žmonai: paėmęs jo vardu keletą kreditų, įsiskolino ir antstoliai atėmė iš jos butą. Michailovas yra nevykęs verslininkas – prarado visus savo pinigus. „Gosnovosti“ papildė: „Kaip žinoma, Andrejus Michailovas pokalbyje su Korotkovu paminėjo Kupraševič. Marija mano, kad jo interviu „Novaja“ – ne atsitiktinumas, juk dėl pinigų jis gali paminti visus principus.“
Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų
Žodžiu, baisesnių žurnalistų, nei „Novaja gazeta“, pasaulyje nerasi. Ko gero, dar ir nuorūkas ant grindų mėtė… Kaip jie ir kojas bepavelka iki šiol? Ir Korotkovas su Michailovu, kaip lietuviai pasakytų, abudu tokie per tvorą permetus – vienas antro neatsvertų. Galima suprasti: gujama moteris negalėjo daugiau tylėti. Tik abu leidiniai klaidina, ypač „Gosnovosti“ su savo „kaip žinoma“: Korotkovas su Michailovu apie Mariją nekalbėjo. „Novaja“ įdėjo nuorodą į leidinyje dar 2013-ųjų vasarą skelbtą tyrimą („Маша Хари. Кто шпионит в российских СМИ. Раскрываем технологию слежки“). „Maša Hari“ – tai “Federalinės naujienų agentūros“ pašnekovės pravardė, prilipusi jai po, sakykime, incidento „Novaja gazeta“ redakcijoje – pagal Mata Hari, garsiąją prancūzų šnipę.
Ar ne teisingiau būtų lyginti su Ana Čapman?
2012 metais į skelbimą, kad „Novaja gazeta“ reklamos skyriui reikalinga vadybininkė, atsiliepė tokia Marija – ji sutinkanti iš pradžių dirbti be atlygio, nes jai esą „labai patinkantis“ šis leidinys ir ji pritarianti jo krypčiai. „Novaja“ žurnalistai tą vasarą kaip tik studijavo į redakciją pakliuvusius kompanijos „Konkord“ dokumentus – aiškinosi, kaip „Prigožino struktūros“ prisidėjo prie NTV vasario mėnesį parodyto dokumentinio filmo „Protesto anatomija“, kaltinančio opozicijos veikėjus žmonių papirkinėjimu. Tarp jų buvo ir „Novaja“ skelbimo kopija. Redakcija ėmėsi aiškinti, ar tik nebus sulaukusi kokio „šnipo“. Iš kitų dokumentų paaiškėjus, kad Marija – „Konkordo“ PR skyriaus darbuotoja, ją imta stebėti.
(Beje, ši reklamos skyriaus stažuotoja, studijavusi aktorystės meną ir žurnalistiką, visiškai neatrodė „ujama“. Nevengdavo taurelės švenčiant gimimo dienas, koketavo su „berniukais“ ir šnibždėjosi su „mergaitėmis“. Tarp kita ko, kaip pastebėta, vyrus ji mėgo nepalyginti labiau. Kuo ne 2010 metais JAV suimta rusų šnipė Ana Čapman, tiek priartėjusi prie vieno prezidento Barako Obamos administracijos nario, kad Federalinio tyrimų biuro kontržvalgybininkai „negalėjo ilgiau laukti“.)
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas
„Šnipei“ netrukdė kopijuoti kas jau netekę svarbos ir gabenti tai diskeliuose iš redakcijos. Po kurio laiko ji pasiūlė sudaryti sutartį dėl „Laikraščio apie laikraščius“ reklamos, kartu ir galimybės skaitytojams dalyvauti „labiausiai parsidavusių žurnalistų rinkimuose“ (daugiau nei pusė kandidatų – iš „Novaja gazeta“). Galiausiai po įvykusio „konfidencialaus pokalbio“ išaiškėjo, kad vienas jos „kuratorių“ – Andrejus Michailovas. Dar vėliau ji prisipažino, kad į „Novaja gazeta“ ją palydėjo pats Jevgenijus Prigožinas. Per mėnesį buto nuomai apmokėti ir kitoms išlaidoms ji gaudavusi iš „Konkord“ buhalterijos apie 130 tūkstančių rublių… Atsisveikinant susitarta, kad ji daugiau su tokiais dalykais neprasidės. Tačiau netrukus Marija įsidarbino „Moskovskij komsomolec“ Peterburgo redakcijoje ir vėl „sudegė“. Taigi ji sulaužė duotą žodį ir todėl „Novaja“ atskleidžianti jos žygius Maskvoje. Tai buvo paskelbta 2013 m. birželio 28 d.
Pastaroji Marijos „išpažintis“ – ne pirmoji. 2013 m. birželio 28 d. ji savo skiltyje „V Kontakte“ papasakojo apie tai, kaip bendradarbiavo leidiniuose „Novaja gazeta“ Maskvoje ir „MK“ redakcijoje Peterburge. ilgai kentė, bet vis dėlto nusprendė atskleisti, kaip yra. Blogiau, girdi, jau nebus. Maskvos leidinį ji pasirinkusi todėl, kad studijavo žurnalistiką ir „NG“ daugeliui buvo „idealas“. „Novaja“ pradėjo bendradarbiauti su „Laikraščiu apie laikraščius“, tačiau tai tęsėsi neilgai. Viršininkas (direktoriaus pavaduotojas toks ir toks) dėl nutrūkusio bendradarbiavimo apkaltino ją ir paprašė tapti „dviguba agente“. Kai jai nepavyko tuo tikslu įsidarbinti „Konkorde“, ji turėjo įkalbėti iš anksto parengtą tekstą apie šią kompaniją, Prigožiną ir „Laikraščio apie laikraščius“ vyriausiąją redaktorę. Nenorėjui to daryti, bet prieš pat filmavimą direktoriaus pavaduotojas jai pasiūlęs vandens – greičiausiai į tą vandenį buvo kažin kas „įberta“, nes „valia tarsi pradingo, buvau pati nesava“.
Savo „išpažintį“ Marija baigė karingai: „Kur ji, jūsų žurnalistinė tiesa? Net juokinga girdėti po to, kai pas jus pabuvau.“ Tada, prieš penkerius metus, žurnalistai padarė išvadą, kad šis įrašas buvo mėginimas paaiškinti, kaip „Novaja gazeta“ ir „Fontanka“ išgavo kompaniją „Konkord“ kompromituojančius duomenis. Iš anksto parašytas tekstas, kažin kas įberta… Panašu, kad „Prigožino struktūros“ kitus vis tepa, kuo patys kvepia.
„Atsitiktinis praeivis“ Peterburge…
2014 metų gegužės pabaigoje interneto įsilaužėliai („Анонимный интернационал“) paskelbė„Internetinių tyrimų tarnybos“ vadovybės susirašinėjimą. Ta proga žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ priminė, kad ši kompanija priklauso „Putino virėjui“, holdingo „Konkord“ įkūrėjui Jevgenijui Prigožinui (asmeniškai pažįstančiam prezidentą), o tiesiogiai kompanijai vadovauja Marija Kupraševič (žinoma tuo, kad įsidarbindavo liberaliuose leidiniuose šnipinėti)“. Dar 2013-ųjų vasaros pabaigoje „trolių gūžtoje“ (taip imta vadinti tos „agentūros“ darbuotojus) lankėsi „Novaja gazeta“ Sankt Peterburgo skyriaus žurnalistė su drauge – „susiviliojusios“ skelbime žadamu geru uždarbiu ir „nemokamu maitinimu!!!“ Vėliau ji parašė skaičiusi iškabintą įsakymą, draudžiantį, be kita ko, „glaudžius asmeniškus kontaktus verslo komplekso teritorijoje“. O kitą dieną, joms jau sėdint naujose darbo vietose, į kabinetą įžengusi aukšta blondinė, „kaip du vandens lašai panaši į „Mašą Hari“… „Anoniminio internacionalo“ paskelbtame garso įraše girdėti, kaip jai dėl nežinia kur pradangintų 10 milijonų rublių priekaištauja „agentūros“ vykdomasis direktorius Michailas Burčikas (šių metų pradžioje JAV Kolumbijos federalinės apygardos didysis žiuri apkaltino jį ir dar 12 Rusijos piliečių su Jevgenijumi Prigožinu priešakyje kišimusi į šalies prezidento rinkimus).
Neilgai trukus, „Anoniminis internacionalas“ paskelbė nemažai įdomybių iš kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos elektroninio pašto. 2013 metų pradžioje Prigožino saugumiečiams pavyko įdarbinti TV kanale „Dožd“ PR vadybininką ir šis pateikė šio kanalo darbuotojų sąrašą; toliau jis turėjo aiškintis organizacijos struktūrą, padalinių sąveikavimą ir santykius kolektyvo viduje. Pranešamą apie „IT specialistą“, parengtą įdarbinti leidinyje „Novaja gazeta“ . Iš ten mūsų pažįstama „Maša Hari“ siunčia visokius duomenis: kas dirba ir kiek uždirba, kaip jie gyvena, kokie gandai plinta…
„Novaja“ redakcijoje vienas pagrindinių žurnalistų vertėsi labai sunkiai ir jį atakuoti manyta pagal tris scenarijus: sukompromituoti, pakišus verslininką su užsakomuoju straipsniu ir nufilmavus pinigų perdavimą; tariamam rėmėjui pasiūlyti žurnalistui paprašyti straipsnių, pereinant nuo neutralių prie demaskuojančių opozicijos lyderius ir žurnalistus; pasiūlyti vesti TV laidą, kurioje jis išliks „nesutaikomas kovotojas už teisybę“: anksčiau kritikavo blogą valdžią, tačiau įsitikino, kad opozicija dar blogesnė. Šis žurnalistas leidiniui „The Insider“ vėliau patvirtino gavęs pasiūlymą įkurti naują laikraštį, kur jis uždirbsiąs $10 000 per mėnesį. Jo manymu, dideliais pinigais norėta į naują laikraštį pervilioti ir kitus pagrindinių leidinių žurnalistus, įtraukti juos į PR tamsybes ir sukompromituoti.
„Prigožino struktūros“, kaip paaiškėjo, ne tik siuntė „agentus“ į redakcijas, sekė žurnalistus ir vykdė provokacijas – privatiems saugumiečiams kažin kas leido šniukštinėti po policijos elektroninius išteklius ir rankioti kompromituojančius duomenis. Pasamdė kelias teisininkų grupes (сразу несколько бригад юристов) „Novaja gazeta“ paskelbtuose tekstuose „ką nors neteisėta“ (что-то противозаконное) aptikti ir šie surinko į vieną vietą „Novaja“ autorių teiginius, prie kurių galima prikibti teisiniais pagrindais (tarp jų – ir publicistės Julijos Latytinos; jos tekstus sekė itin akylai ir visuose leidiniuose). Pateikė skundusį Rusijos ryšių ministerijos padalinį, kurį galima vadinti cenzūros tarnyba (Роскомнадзор) ir teisėsaugos organus.
Žurnalistė Julija Latynina
Ir dar ar apie vieną seną, išmėgintą kompromitavimo būdą. 2012 metų pabaigoje turėjo įvykti „Novaja gazeta“ korporatyvinė naujametė šventė ir ta proga „Konkord“ saugumiečiai atliko tokius parengiamuosius darbus: „darbuotojų įtaisymas į aptarnaujantį personalą ir medicininių priemonių panaudojimas“ (использование медикаментозных средств). Laiške-ataskaitoje pranešama, kad vakarėlio metu kelis kartus kilusios peštynės, pastebėta hetero ir galbūt homoseksualinių ryšių. O vienas redakcijos bendradarbis vakarėliui pasibaigus primušė „atsitiktinį praeivį“… Ne vienam šios ataskaitos skaitytojui kilo įtarimas, kad tas ne kartą kabutėmis įrėmintas „praeivis“ galėjo ir nebūti „atsitiktinis“. Apkultasis padavė pareiškimą baudžiamajai bylai iškelti. Tiesa, neturima vaizdo įrašo ir todėl neįmanoma to su visu akivaizdumu panaudoti „NG diskredituoti“. „Laikome tikslinga šiems įvykiams nušviesti pasamdyti nedidelę, mažai žinomą televizijos kompaniją, kuri neturi ryšių su centriniais kanalais, tačiau vėliau gali perduoti nufilmuotą siužetą tiražavimui.“
… ir rinkimai Ukrainoje
Tada, 2014-aisiais, žurnalistai suskaičiavo, kad „trolių fermos“ (vadino ir taip) išlaikymas Prigožinui gali kainuoti iki $10 milijonų per metus. O dar „Nevskije novosti“ (3 milijonai rublių per mėnesį) „Charkovo naujienų tarnyba“ (daugiau kaip 1 milijonas) ir kiti projektai. Minėtosios naujienų tarnybos filialas Simferopolyje, kaip paaiškėjo iš paskelbto susirašinėjimo, jau 2013 metų lapkritį, tai yra iki „Euromaidano“ ir kitų įvykių, buvo parengusi veiksmų Rusijos įtakai Ukrainoje stiprinti projektą (Проект по организации деятельности, направленной на усиление влияния Российской Федерации на территории Автономной Республики Крым, Юго-Востоке Украины (Новороссии), а также Украине в целом). Šie veiksmai turėjo padėti: laimėti Rusijos statytiniams rinkimus į vietos tarybas bent jau Kryme ir Pietryčių Ukrainoje; padaryti veiksmingą įtaką prezidento rinkimuose; suburti šalies parlamente didelę frakciją; paskirti reikalingus žmones į svarbiausius valstybės postus.
Arkadijus Babčenka, kurį siekė nužudyti Rusijos specialiosios tarnybos. EPA – ELTA nuotr.
Ne per seniausiai, žiniasklaidoje vėl ėmus linksniuoti Jevgenijaus Prigožino pavardę, prabilo ir žurnalistas Arkadijus Babčenka. Kaip žinoma, gegužės 29 d. Kijeve Ukrainos specialiosios tarnybos inscenizavo šio žurnalisto nužudymą – tam, kad nustatytų iš tikrųjų rengiamo pasikėsinimo į jį užsakovą. Buvo sulaikytas vienas šio pasikėsinimo rengimu įtariamų asmenų. Jis susitarime su Ukrainos generaliniu prokuroru pripažino padaręs nusikaltimą (teroristinio akto nužudant visuomenės veikėją rengimas) ir rugpjūčio pabaigoje buvo nuteistas 4,5 metų kalėti. Dabar žurnalistas Facebook‘e parašė, kad baigėsi šio susitarimo sąlygų neatskleidimo terminas ir jis galįs papasakoti, kas buvo išaiškinta tyrimo eigoje.
Babčenka tvirtina, kad Rusija beveik metus rengėsi masiniams teroro aktams Ukrainoje. Mėgino, kaip paaiškėjo iš Ukrainos saugumiečių įrašyto bendrininkų pokalbio, sutrikdyti padėtį šalyje artėjant prezidento rinkimams ir diskredituoti veikiančią valdžią. Žurnalistas paaiškina, kodėl manąs šių teroristinių aktų užsakovu esant „Putino virėją“ Jevgenijų Prigožiną: jam pavaldžios „struktūros“ glaudžiai sąveikauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Greičiausiai iš ten viskas ir koordinuojama. „Tai duoda pagrindo kalbėti apie valstybinį terorizmą. “Kijeve įvyksiančių Europos futbolo lygos rungtynių išvakarėse greičiausiai planuota nužudyti ne jį. Tačiau balandžio 23 d. Babčenka parašė „trolių fabriko“ šeimininką Prigožiną turint vieno Peterburgo viešbučio rūsyje „kankinimų kamerą“ prasikaltusiems pavaldiniams ir tada „užsakė“ jį.
Tomis pačiomis dienomis planuota dar vieną žmogų, žinomą Rusijos opozicijos veikėją, nužudyti Vilniuje, kur šis politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje gavęs žmogus turėjo atvykti. Tai turėjo padaryti Ukrainoje pasamdytas žudikas („tai jiems svarbu – kad pėdsakai vestų į Ukrainą“). Ir ne konkretus asmuo jiems, anot žurnalisto svarbiausia, o tai, kad būtų žinomas veikėjas ir jo mirtis sukeltų sumaištį. „Niekas dar nesibaigė, – rašo Babčenka. – Jie tęs pradėta.“ (Dėl Ukrainos: žinoma, kad po Boriso Nemcovo nužudymo 2015 metų vasaryje „troliai“ turėjo skleisti tokią „pagrindinę idėją“: prie Rusijos opozicijos veikėjo mirties gali būti prisidėję Ukrainos veikėjai, tai – akivaizdi provokacija, kuria siekiama paskatinti opozicijos veikėjus organizuoti šalyje mitingus bei eisenas valdžiai nuversti.)
Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šalinkitės nepažįstamų vyrų su puokšte rankose!
Dėl Vilniaus, tai čia buvo įsikišusios ir britų MI5, ir Lietuvos atitinkamos tarnybos. O tai, ką apie Prigožiną rašo Babčenka, – toks „baletas“, kad sunku ir patikėti vieną žmogų tiek visur pripėdavus…
Pastariesiems Prigožino kritikų ir jo gynėjų mūšiams kaistant, interneto leidinys „Republic“ (gyvuoja prenumeratorių pinigais ir tai, anot šios redaktorių ir autorių bendrijos, „leidžia išsaugoti geidžiamą nepriklausomybę – nuo valstybės, reklamos teikėjų ar rėmėjų“) paskelbė žurnalisto, publicisto, rašytojo Olego Kašino apmąstymus. Iš rašoma žiniasklaidoje apie Prigožiną gali kilti įspūdis, rašo šis ne vienos politinės publicistikos knygos autorius, kad kažin koks artimas Putinui žmogus gali būti apdovanotas teise daryti ką panorėjęs ir kur panorėjęs – Peterburgo tarpuvartėse, Sirijos dykumose ar Afrikos džiunglėse. Iš tikrųjų jis veikia išimtinai aukščiausiosios valdžios interesais, prisiimdamas atsakomybę, kurios valdžia dėl daugelio priežasčių vengia. Kaip nafta valstybėje priklauso tam, dvasingumas – kitam, valstybės užsakymai – tretiems, lygiai taip mirtis yra viena valstybinių interesų sferos šakų ir visų pripažintas mirties reikalų ministras – Jevgenijus Prigožinas.
Apskritai, net neturi reikšmės, kiek jis iš tikrųjų susijęs su visais tais siužetais – nuo mėginimo nunuodyti antropologą iki žurnalistų sušaudymo Afrikoje. Kada nors Putino epocha bus prisimenama pirmiausia kaip „Prigožino laikai“, nes šis personažas priklauso išimtinai nūdienai – savo Prigožino nebuvo nei 10-ajame dešimtmetyje, nei prie caro, nei prie Stalino, iš viso – niekada. Jis atsirado būtent dabar kaip tarpininkas tarp valdžios ir mirties – pirmiausia dėl to, kad būtent dabartinė valdžia tapo pirmąja, kuriai prireikė tokio tarpininko. Jis reikalingas tam, kad visuomenėje nekiltų šoko pamačius tiesioginį ryšį tarp valdžios ir mirties…
Patį šio teksto autorių, kai buvo jaunesnis, kūlė ir valstybiniai sargybiniai, ir neaiškūs tipai. 2010-ųjų rudenį žiauriai sumušė prie namo tykoję nepažįstamieji. Vienas iš jų rankoje laikė gėlių puokštę su viduje paslėptu geležiniu strypu. Beje, ir pastarajame tekste minimas antropologas (Prigožino kompanijų sandorius tyrusios Kovos su korupcija fondo teisininkės sutuoktinis), žingsniuodamas prie daugiabučio laiptinės durų, praėjo pro žmogų su puokšte rankose – joje buvo paslėptas švirkštas su kažin kokiais nuodais. Pastarieji žurnalisto Deniso Korotkovo pašnekovai nepasakė, kur buvo paslėptas virbas, kuriuo sulaužė ranką tinklarašiui Sočyje…
Iš kairės į dešinę: Kirilas Radčenko, Aleksandras Rastorgujevas ir Orchanas Džemalis. Tai Afrikoje nužudyti trys Rusijos žurnalistai. TV kanalas Dožd
Max Seddon, Thom Wilson / Financial Times
Vis dar aiškinamasi, kas Centrinėje Afrikos Respublikoje nužudė tris rusų žurnalistus, pažymi Financial Times žurnalistai Maksas Sedonas ir Tomas Vilsonas. Jie tęsia: „Bet tas dalykas nušviečia augantį Rusijos buvimą Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR) – šalyje, kuri tapo „pasišokėjimo punktu“ naujausiam Maskvos geopolitiniam siekiui – forsuotam šuoliui į Afriką. Jis taip pat iškėlė klausimų apie Rusijos kišimosi pobūdį: leidinys, kuris pasiuntė žurnalistus į komandiruotę, pareiškė, kad jie tyrinėjo ginčytino rusų verslininko, turinčio ryšių su Kremliumi, veiklą Centrinės Afrikos Respublikoje“.
Leidinio nuomone, Rusijos siekis užimti pozicijas CAR ir dar keliose Afrikos šalyse – ženklas, kad atnaujintas ryžtas atkurti savo buvimą Afrikoje ir kompensuoti laiką, praleistą po SSSR žlugimo.
Leidinys praneša: „Rusija pradėjo dalyvauti įvykiuose CAR gruody, kai į Bangį atvyko karinių instruktorių komanda ir 170 „civilių patarėjų“, kad apmokytų šalies armiją ir prezidento gvardiją. Nuo to laiko į CAR buvo nugabenta 9 partijos ginklų“.
Leidinio duomenimis, CAR prezidento Fosten-Arkanžo Tuaderos nacionalinio saugumo patarėjas – rusas, rusai sudaro ir dalį prezidento gvardijos“.
Laikraštis grįžta prie nužudytų žurnalistų ir praneša, kad jie „važiavo į CAR rinkti medžiagos leidiniui, kuris užsiima tiriamąja žurnalistika ir kurį finansuoja Michailas Chodorkovskis, buvęs Rusijos oligarchas, tapęs aršiu Kremliaus kritiku. Leidinys pareiškia, kad reporteriai turėjo tikslą apsilankyti sukilėlių kontroliuojamame aukso kasyklų rajone. Jo nuomone, tų kasyklų operatorius buvo kompanija, priklausanti žymiam rusų verslininkui Jevgenijui Prigožinui“.
„Nepriklausoma Rusijos žiniasklaida tvirtina, kad jis taip pat susijęs su privačia karine kompanija Vagner – pagrindine privačia karine kompanija-rangove, dirbančia Rusijos armijai“, – rašo leidinys.
„Mūsų leidinys pranešė, jog Rusijos samdiniai Sirijoje sudarė su Damasku sandėrius, kad gaus vieną procentą nuo pajamų mainais už sukilėlių tebelaikomų naftos telkinių užgrobimą; tai kelia įtarimų, kad CAR gali pasiūlyti ką nors panašaus“, – rašo leidinys.
Luisas Madžis (Human Rights Watch) pareiškė: „CAR visi kalba, kad Vagneris yra ten“.
Leidinys praneša, kad susisiekti su Prigožinu nepasisekė, o su privačia karine kompanija Vagner susisiekti neįstengė, nes kompanija neturi viešųjų atstovų.
Jevgenijus Korendiasovas, anksčiau buvęs ambasadoriumi keliose Afrikos šalyse, interviu laikraščiui sakė, kad Rusija „neteisingai kritikuojama, nes atėjo pavėlavusi, nors Maskvos interesai tokie pat, kaip ir visų kitų“, – perpasakoja laikraštis.
„Prancūzai labai pavydžiai žiūri į mūsų buvimą CAR“, – sakė jis. – Visi nori gauti išteklių Afrikoje“.
Iš kairės į dešinę: Kirilas Radčenko, Aleksandras Rastorgujevas ir Orchanas Džemalis. TV kanalas Dožd
Centrinės Afrikos Respublikoje nužudyti trys Rusijos žurnalistai: Orhanas Džemalis, Aleksandras Rastorgujevas ir Kirilas Radčenka, praneša BBC.
Jie kūrė dokumentinį filmą apie Rusijos privačių karinių kompanijų veiklą šioje Afrikos šalyje.
Pirmoji apie Rusijos piliečių žūtį pranešė AFP, remdamasi savo šaltiniais. Agentūros duomenimis, nužudytieji turėjo žurnalistų pažymėjimus.
Nužudytųjų lavonai buvo rasti centrinėje šalies dalyje, už 23 kilometrų nuo Sibuto miesto, Kemo prefektūros administracinio centro. „Juos nužudė nežinomi ginkluoti žmonės“, – cituoja AFP savo šaltinių žodžius.
CAR policijos atstovas pareiškė, kad trys žmonės buvo nužudyti apiplėšimo tikslais.
Apie tai, kad Centrinės Afrikos Respublikoje yra samdinių iš Rusijos, šių metų balandžio mėnesį pranešė Prancūzijos laikraštis „Le Monde“.
2017 metų spalį Sočyje įvyko CAR prezidento Faustino Archange`o Touaderos ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo susitikimas. Po jo Maskva kreipėsi į Jungtines Tautas, prašydama atšaukti ginklų tiekimo į CAR draudimą, rašė leidinys.
2018 metų kovą Rusijos URM pranešė, kad Maskva, atsakydama į atitinkamą CAR prezidento prašymą, nusprendė suteikti šiai Afrikos šaliai neatlyginamą karinę-techninę pagalbą.
