Lietuvos advokatūra
Seimas pavasario sesijoje svarstys įstatymo pataisas, numatančias, kad seksualinį smurtą patyrusiems vaikams pagalbą teiktų tik specialiai parengti advokatai.
Ketvirtadienį už tai numatančias Vaiko teisių apsaugos pagrindų ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymų pataisas po pateikimo balsavo 99 Seimo nariai, niekas nebuvo prieš, susilaikė 5 parlamentarai. Po svarstymo komitetuose projektas pavasarį sugrįš į plenarinę Seimo salę.
Tai viena iš įstatyminių iniciatyvų, kurias paskatino „Bartoševičiaus“ skandalas. „Šitas skandalas išryškino tik ledkalnio viršūnę. Jeigu būtų atliktas tyrimas, mastai galėtų šokiruoti dar labiau”,- iš Seimo tribūnos sakė projektą pateikęs Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos” narys Vytautas Bakas.
Jo teigimu, seksualinį smurtą patyrusiems vaikams labai yra svarbi kokybiška teisinė ir psichologinė pagalba.
Įstatymų pataisomis siūloma nustatyti, kad vaikams, galimai patyrusiems seksualinį smurtą, būtų skiriamas specializuotą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas. Išimtis būtų taikoma tik tada, kai vaiko tėvai yra sudarę teisinių paslaugų teikimo sutartį su jų pasirinktu advokatu.
Tokie specialiai parengti advokatai bus apmokyti pagal Lietuvos advokatūros parengtą ir su Teisingumo ministerija suderintą specialiąją mokymo programą darbui bylose, kuriose nepilnamečiai vaikai yra patyrę seksualinį smurtą.
Vaikams, galimai patyrusiems seksualinį smurtą, ir jų interesus atstovaujantiems suaugusiems būtų teikiama valstybės finansuojama specializuota psichologinė pagalba. Jos teikimo tvarką nustatytų socialinės apsaugos ir darbo bei sveikatos apsaugos ministrai.
Įstatymo pataisomis taip pat siūloma du kartus didinti advokatų, teikiančių valstybės garantuojamą teisinę pagalbą vaikams, įkainius.
Vaiko teisių gynėjų duomenimis, 2022 m. galimai nuo seksualinio smurto nukentėjo 300 vaikų, 70–85 proc. atvejų užfiksuota jų artimoje aplinkoje.
Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Priežiūros komitetas nutarė pritaikyti Seimo nariui Rimantui Jonui Dagiui partinės atsakomybės priemones – sustabdė narystę partijoje vieneriems metams ir uždraudė kandidatuoti artimiausiuose Seimo rinkimuose.
Antradienį pats R. J. Dagys, prabilęs apie partijos vadovybės atstovų spaudimą, pareiškė stabdantis savo narystę TS-LKD partijoje.
„Šiandien mes išgirdome, kad ponas Dagys susistabdė narystę. Reikia pabrėžti, kad tai jo teisė, kuri gali būti bet kada atšaukiama. Tai yra šiandien jis sustabdė narystę, o rytoj gali atsišaukti. Šiuo atveju Priežiūros komitetas, įvertinęs aplinkybes, kurias gavo iš pareiškėjų, nustatė, kad ponas Dagys pažeidė partijos įstatus, keturis punktus, ir pritaikė partinės atsakomybės priemones – narystės sustabdymas vieneriems metams ir uždraudimas kandidatuoti artimiausiuose Seimo rinkimuose“, – antradienį žurnalistams sakė TS-LKD Priežiūros komiteto pirmininkas Valdas Benkunskas.
Pasak jo, R. J. Dagys turės praleisti artimiausius rinkimus, bet šią sankciją dar turi patvirtinti partijos prezidiumas.
Pasak Priežiūros komiteto pirmininko, R. J. Dagys nesilaikė partijos vadovybės priimtų sprendimų, kalbant apie vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisas, ir padėtą parašą, kur kiti kolegos atsiėmė parašus ir įvykdė Prezidiumo reikalavimus.
Pasak V. Benkunsko, partijos narys R. J. Dagys nesilaikė reikalavimo būti tolerantiškam kitiems partijos nariams.
„Tai yra susiję su jo pasisakymais partijos, frakcijos kolegų atžvilgiu. Tai yra nevykdymas partijos programinių nuostatų. Čia yra kalbama apie jo pasisakymus, sulyginant Europos Sąjungą su Tarybų Sąjunga“, – priimtą sprendimą komentavo V. Benkunskas.
Pasak jo, taip pat buvo įvertinti ir R. J. Dagio pareiškimai prezidento posto siekusios Ingridos Šimonytės atžvilgiu. „Buvo įvertinta ir ta nuomonė, kad partija turėjo oficialų kandidatą, remiamą prezidento rinkimuose. Pono Dagio pareiškimai, kad kandidatė pralaimėjo rinkimus dėl to, kad nusisuko nuo tradicinių vertybių, supraskite – ir partija nusisuko nuo vertybių, prieštarauja partijos įstatams. Taip partija buvo viešai diskriminuojama, be jokio pagrindo šmeižiama”, – teigė V. Benkunskas.
Pats R. J. Dagys Priežiūros komiteto posėdyje nedalyvavo.
Kaip primena ELTA, R. J. Dagys teigia, kad TS-LKD vadovybės atstovų spaudimą partijoje dėl jo elgesio priimant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas Seime vertinąs kaip grubų Konstitucijos pažeidimą, siekiant riboti Seimo nario teises, o TS-LKD viduje įtvirtinti liberalią pasaulėžiūrą, vengiant atviros diskusijos ir norint priversti partijos narius bijoti išsakyti savo nuomonę.
Konservatoriai didina atotrūkį nuo valstiečių. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Manau, kad partijos vadovybės atstovų užimta pozicija šiuo ir kitais klausimais prieštarauja krikščioniškoms vertybėms, įtvirtintoms TS-LKD programoje. Tai nuoseklus siekis, išvengiant sąžiningų diskusijų, partijoje įtvirtinti liberalią pasaulėžiūrą. Apgailestauju, kad buvo atsisakyta tikros ir atviros diskusijos apie partijos pasaulėžiūrą ir ateitį“, – sako R. J. Dagys.
TS-LKD partijos pirmininko pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė šių metų birželio 12 d. ir TS-LKD vykdomoji sekretorė Aistė Gedvilienė šių metų kovo 21 d. kreipėsi į partijos Priežiūros komitetą dėl R. J. Dagio, kaip Seimo nario, elgesio priimant Vaiko teisių pagrindų įstatymą.
Jis kaltinamas, kad nepakluso TS-LKD Prezidiumo įpareigojančiam sprendimui nepalaikyti daugelio Lietuvos tėvų raginimo taisyti įstatymą taip, kad būtų kuo tiksliau reglamentuota ir užtikrinta Konstitucijoje įtvirtinta teisė tėvams auklėti savo vaikus, apsaugant juos nuo perteklinio valdžios kišimosi.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis sako, kad nereikėtų demonizuoti vaiko teisių apsaugos tarnybos skyrių specialistų, tų dorų valstybės tarnautojų, pasišventusių labai atsakingam ir sunkiam darbui. Taip ministras reaguoja į kilusį žmonių masinį pasipiktinimą, pasipylusius prakeiksmus, pamačius, kad kai kurie šios tarnybos specai pradėjo drastiškai savivaliauti, kartas nuo karto be jokio pagrindo paimdami vaikus iš šeimų.
Tačiau dabar visų pirma užkliūna pati formuluotė, kad esą kažko nereikia demonizuoti, tampanti atgrasi dėl pernelyg dažno vartojimo, pykina širdį žodžiai, dėvimi taip dažnai, jog gali susidaryti įspūdis, kad mūsų pasauliui iškilo baisus demonizavimo pavojus, kur tik vienas kitas šviesuolis vis dar bando išsaugoti sveiko proto likučius, atsispirdamas viską pajungiančiai demonizacijos pagundai. Žinia, išsireiškimas – „nereikia demonizuoti“ yra įkyrėjusi mąstymo ir kalbos nuodėva, kitaip tariant, klišė, savo tuščiaviduriškumu prilygstanti nebent taip pat dažnai vartojamam beminčiam išsireiškimui, kad neva Lietuva jau padarė ar nepadarė savo namų darbus; pastarasis įvaizdis paprastai yra forsuojamas kalbant apie šalies santykius su ES institucijoms ir kviečia įsivaizduoti, kad ta Lietuvėlė yra nepažangiausia klasės mokinė, tarkime, į debilizmą linkstanti paauglė, kurią galima išgelbėti nebent tik užkrovus nepakeliamą naštą namų darbų. Kaip atrodo, tai yra tos dvi klišės, kurias labiausiai myli Lietuvos klišiai.
Ministras L. Kukuraitis yra geras, empatiškas žmogus, sugebantis užjausti ne tik jo pavaldume esančius darbuotojus, tačiau ir kitus Lietuvos žmones – tiek tėvus, tiek vaikus. Tai leiskite pasakyti be jokios užkulisinės ironijos šešėlių, pastebint, kad sugebėjimas išsaugoti žmogišką jautrumą, užimant aukštą postą valstybės tarnyboje, nėra tokia jau dažna kaip mums to norėtųsi tarnautojo pasija, taigi yra net labai godotina vertybė. Tačiau, pamintykime kartu, koks prisiekęs demonizuotojas įstengtų įsprausti bent uodo snapą į situaciją, kai vaikų teisių apsaugos tarnyboje įsidarbina ir skandalo centre atsiduria už kriminalinį nusikaltimą teistas, ne kartą už administracinius prasižengimus baustas, su nacistine simbolika užsižaidęs žmogus, koks spalvų sutirštinimas galimas tokiu atveju, kai susiduriame su mūsų tikrovės akibrokštu, pranokstančiu labiausiai ligotą vaizduotę?
Kitas tos pačios serijos pavyzdys, kurio neišneša net paprastai daug ką linkusi sutirštinti vaizduotė, yra faktas, kad to paties Kauno vaikų teisių apsaugos skyriaus vadovė apsimelavo prieš visą Lietuvą labiau prasikišančiu pavidalu nei sugebėtų tai padaryti pati nešvankiausia tamsaus kaimo boba. Ar šio fakto konstatavimas rodo kažkokį mūsų polinkį į demonizavimą?.. Visai nesiruošiu tvirtinti, kad padėtį čia padėtų atitaisyti iškviestas egzorcistas, tačiau, kaip atrodo, patalpų detoksikacija tikrai praverstų…
Kas be ko, galima spėti, kad Kauno skyriuje dirba ne vienas pasišventęs savo darbui žmogus, mums nežinant apie jo nuveiktus gerus darbus. Tačiau kyla klausimas – kodėl į paviršių šio skyriaus veikloje prasimuša būtent bukaprotystės pavyzdžiai? Kaip atrodo, tuščioje vietoje tokie dalykai neatsiranda.
Diržai. Slaptai.lt nuotr.
Leiskite priminti, kad visų pirma Kauno vaiko teisių apsaugos skyriaus, anuo metu buvusio savivaldybės pavaldume, konformistinis apsiribojimas, pataikaujant miesto mero Andriaus Kupčinsko tėvo, vieno iš violetinės isterijos kurstytojų, paranojai neleido užkardyti Garliavos skandalo dar užuomazginiame pavidale. Dabar tas pats skyrius, įgijęs naują, respublikinį pavaldumą apturėjo naujosios konjunktūros orientyrus, siekdamas visus pralenkti įgyvendinant nesveikos bernevernet įtarumo metodologijos apvaisintoje dvasioje sukurptas direktyvas. Kauno skyrius konjunktūros lenktynėse, užsimojęs žiemos metu visą žemę apsėti kukurūzais, įsiveržė į priekį, savo pavyzdžiu parodydamas, kad tiesmukiško prisitaikėliškumo ir pigios konjunktūros mentalitetas anksčiau ar vėliau pražysta bukaprotystės žiedais. Vardan pilnesnio vaizdo prisiminkime tai, su kokia panieka ir pasišlykštėjimu violetmečiu buvo vartojami žodžiai „biologinė motina“, savo ruožtu šiandien labai panašiai intoksikuotos bernevernet metodologijos dvasioje į vaikus žiūrima kaip į nuodėmės vaisius, o šeima yra traktuojama kaip baisiausių nuodėmių potenciali irštva (toks požiūris neturi nieko bendro su krikščionybėje išpažįstama gimtosios nuodėmės mistine doktrina arba, dar daugiau, yra diametraliai priešingas krikščionybės kaip meilės religijos nuostatoms).
Jeigu leisite, nepraleisiu progos įkišti savo trigrašį taip pat ir į įsiliepsnojusią diskusiją dėl smurto sąvokos ir jos apibrėžimo. Iš tiesų, arba smurtas yra, arba jo nėra, panašiai kaip moteris negali būti tik iš dalies nėščia, o iš dalies ne nėščia. Tačiau prisiminkime ir tai, kaip turėtume apibrėžti smurto sąvoką pagal sąvokų darybos logiką, kokia apskritai yra apibrėžimo logika. Taigi, pagal apibrėžimo logiką privalu nurodyti apibrėžiamo dalyko santykį su labiau bendra giminine sąvoka, drauge pažymint to apibrėžiamo dalyko rūšinį skirtumą (pavyzdžiui, pagal dedukcinę apibrėžimo logiką sakytume, kad lova yra baldas, skirtas miegoti ar pan.). Kyla klausimas – į kokią labiau bendrą gimininę sau sąvoką nurodo smurto sąvoka? Kas be ko, smurtą visi daugmaž panašiai suprantame kaip prievartos rūšį, o Lietuvių kalbos žodynas labai tiksliai nusako žodžio „smurtas“ reikšmę ir pateikia sąvokos apibrėžimą, nurodydamas, jog smurtas yra šiurkšti prievarta.
Kaip matome, kalbėdami apie smurtą, nuorodos į laipsnį aukštesniosios sąvokos lygmenyje neišvengiame, tai yra panaši rūšinė nuoroda kaip ir tokiu atveju, kai meilę vadiname intensyviu prisirišimo, atsidavimo ar potraukio jausmu. Kaip atrodo, smurtas negali būti laipsniuojamas dar ir todėl, nes yra apibrėžiamas kaip kraštinė prievarta, kita vertus, tai reiškia, kad nešiurkšti prievarta pagal apibrėžimo logiką nėra smurtas. Kad ir kaip būtų liūdna, socializacijos seka yra persmelkta prievartos! Tarkime, blaivus protas mums sako, kad vaiko pasodinimas ant ramybės kėdutės arba įpareigojimas nepilnametį sūnų grįžti laiku į namus nėra smurtas, tačiau maištaujantis paauglys neretai vien dėl to yra linkęs savo tėvus laikyti tironais. Tikriausiai ne visados jis ir klysta, taip vaikiškai pasišiaušęs, nes perdėta mamos globa, maniakiškas rūpinimasis, dusinimas meilės glėbyje atskirais atvejais jau už apibrėžimo logikos ribų gali būti prilyginamas smurtui (vis tik tikimės, kad už tokį smurtą ar „smurtą“ vaikai nebus atskiriami nuo mamų).
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Labiausiai prasidėjusiose diskusijose mane nuliūdino, beveik pravirkdė garbusis profesorius Dainius Pūras, žymus vaikų psichiatras, kadaise garsinęs Lietuvos vardą tarptautinių organizacijų vadovo poste, ir, kas yra ne mažiau svarbu, anąkart sugebėjęs labai tiksliai įvertinti Garliavos istorijos falšą. Anąkart profesorius kalbėjo labai išmintingai, o dabar – retransliuodamas kažkokius sąmonės automatizmus, nematydamas reikalo peržengti tarptautinių organizacijų robotizuotos naujakalbės stilistikos https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/dainius-puras-vaiku-teisiu-apsauga-ir-pagalba-seimai-tarptautines-patirtys-ir-lietuvos-situacija.d?id=79690149. Ką reiškia tokie pasakymai, kad Lietuvai vaikų teisėse nereikia išrasti dviračio, jos bėda neva yra ta, kad nesugeba atlikti namų darbų? Tokiais ne kartą jau girdėtais užkeikimais siūlomas tas pats bernevernet puoselėjamas idealas, nekvaršinant galvos, kad trolių (norvegiškai troll) žemės pavyzdys netinka Lietuvos lygumoms. Nežinau kodėl taip yra, bet bernevernet ideologiją puoselėjantys žmonės dažnai mėgsta pameluoti arba yra linkę kalbėti šalia tiesos. Profesorius sako, kad reikia laikytis Vaiko teisių konvencijos nuostatų, užmiršdamas paminėti, kad ta pati Norvegija ratifikavo minėtą konvencija tik visai neseniai, smarkiai spaudžiant pasaulio bendruomenei.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, visa bernevernet sukurta infrastruktūra ir prieštaringa pasaulinė šlovė vaiko teisių užtikrinimo požiūriu nė iš tolo negali prilygti paprastai žmogiškai nuovokai apie tai, kad net tokiu atveju, kai vaikai iš šeimų yra paimami ne be didesnio ar mažesnio pagrindo, už tėvų nuodėmes visų pirma yra baudžiami vaikai.
Apie blogą analogijų taikymo praktiką, vertinant skirtingus reiškinius, andai jau esu kalbėjęs, tąkart bandęs įrodyti, kad užsižaidimas analogijomis įsivyrauja kaip tik tada, kai pritrūksta dėmesio ir susikaupimo, kai vardan neteisingai suprastos mąstymo ekonomijos, taupant laiką ir energiją, nueinama lengviausiu lėkšto apibendrinimo keliu, pražiopsant tai, jog gyvenimas kartas nuo karto pateikia naujus iššūkius, sukuria situacijas, kurių unikalumo nesugebėsime įžvelgti žiūrėdami į įvykius ,,senomis akimis”, be išlygų pasitikėdami jau susiformavusiais refleksais https://www.alfa.lt/straipsnis/50203630/apie-analogiju-nepakankamuma.
Žodžiu, toks nekritiškas analogijų taikymas gali atsirasti dėl neįsisąmoninto sąmonės automatizmo, mąstymo inercijos, slinkimo reiškinių paviršiumi, pasiduodant išorinio panašumo žabangoms. Tačiau šįkart noriu atkreipti dėmesį į piktnaudžiavimą analogijomis, kai, siekiant diskredituoti kokį nors reiškinį, sąmoningai nurodomas blogas pavyzdys kaip neva labai panašus į gretinamąjį. Štai tokios piktavališkos redukcijos į blogą pavyzdį atvejis šiandien iškyla mums prieš akis, kai matome bandymus įpirši nuomonę, kad neva žmonių pasipiktinimas dėl institucijų vykdomo šeimų užpuolimo, įsisiūbavę protestai prieš neteisėtą vaikų grobimą labai primena liūdnus Garliavos įvykius.
Nesunku pastebėti, tokių nesugretinamų, kaip šiuo atveju, įvykių gretinimas atsiranda ne dėl įprasto paviršutiniškumo ir išsiblaškymo, o greičiau dėl piktavališkų vieno ar kito veikėjo su nešvankumo išvarža užmačių diskredituoti pilietinio sąmoningumo pasireiškimą, suniekinti savo orumą stojusius ginti žmones.
Nežiūrint atskirų niuansų, Garliavos istorijos varomoji jėga buvo banditų keršto akcija, nukreipta prieš principingą teisėją. Savo ruožtu Lietuvos žmonių, žurnalistų, o ypač Tėvų forumo susitelkimas, ginant šeimos vertybes, yra širdį glostantis pavyzdys, kviečiantis įsisąmoninti faktą, kad mūsų tauta yra gyva ir lemiamais momentais sugeba pareikšti savo valią. Būtent šie žmonės, jų sąmoningumas – visų pirma yra valstybė, jie yra valstybė, regis, nepalyginamai aukštesniu laipsniu nei ne vienas iš tų, kurie šildo savo sėdynes Seime.
Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip atrodo bent man, kosmetinių pataisymų, bandant gelbėti padėtį, neužteks, nes priimtas Seime vaikų teisių gynimo įstatymas arba, greičiau, jį lydėję poįstatyminiai aktai, bernavernetiškos instrukcijos išlaisvino blogį, kurį vėl suginti į pogrindį taip lengvai, kaip galėtų atrodyti, nepavyks. Klausiate – ar autorius nesutirštino spalvų, kalbėdamas apie kažkokį blogį, kai iš tiesų visi deklaruoja tik pačius geriausius tikslus, tarkime, prokuroras, dalyvavęs priimant sprendimą atimti vaiką iš niekuo dėtos mamos, sako, kad jų, prokurorų, aukščiausiasis tikslas yra vaiko interesai ir pan.?
Žinia, kaip vaizdingai pastebi Arthuras Schopenhaueris, blogis mūsų laikais nevaikšto pasidabinęs ragais ant kaktos ir užsikabinęs skambalą, pranešantį apie blogio priartėjimą, blogis šiandien dėvi labiau civilizuotą rūbą ir kartais įgyja sunkiai atpažįstamus pavidalus. Jeigu norite, slibinas šiandien gali dėvėti tvarkingą kostiumą arba puošnų mundurą. Tačiau niekaip kitaip neišeina pavadinti tos nešvankios situacijos, kai į vieną krūvą susibėga kraupus vaizduotės trūkumas, žiaurus biurokratinis bukumas, nesuvaldytas noras rodyti savo viršenybę, karštligiškas dalyvavimas galios dalybose.
Taigi šiandien jau pats laikas pagalvoti ir apie tai, kaip būtų galima užvirinti tas skyles, pro kurias slibinas tik ir taikosi išsiropšti į paviršių. Mano pirmas pasiūlymas yra toks: tarnybų sprendimas paimti vaiką iš šeimos gali būti laikomas teisėtu tik tokiu atveju, jeigu tokiam drastiškam sprendimui pritaria Tėvų forumo atstovas, paskirtas šio forumo sprendimu iš saviškių tarpo.
Galop nevalkiokite žiauriai nukankinto vaiko vardo visiškai nešvankioje situacijoje net po jo mirties, Seime priimtą kontroversišką įstatyminį aktą vadindami Matuko įstatymu.
Seimo narės Rima Baškienė (k) ir Dovilė Šakalienė. Eltos nuotr.
Viešojoje erdvėje nuskambėjus informacijai, kad Seimo narė Dovilė Šakalienė, dirbdama Žmogaus teisių stebėjimo institute, galimai operavo didžiulėmis lėšomis, gautomis iš Norvegijos, Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė kviečia Seimo narę Dovilę Šakalienę kuo greičiau išsklaidyti abejones ir į jai metamus kaltinimus, pateikti argumentuotus atsakymus.
„Viešojoje erdvėje nuskambėjusi informacija ir kaltinimai apie tai, kad Dovilė Šakalienė, dirbdama Žmogaus teisių stebėjimo institute, galimai operavo didžiulėmis lėšomis, gautomis iš Norvegijos, teigiant, kad šios lėšos buvo skirtos tendencingai formuoti kitokią visuomenės nuomonę vaikų teisių apsaugos srityje, galimai lengvinant vaikų paėmimą iš šeimų. Kviečiu Seimo narę Dovilę Šakalienę kuo greičiau išsklaidyti abejones ir į jai metamus kaltinimus, pateikti argumentuotus atsakymus“,- pareiškė R. Baškienė.
Ji norėtų gauti atsakymą ir į kitą klausimą: dėl grasinimo susidoroti su parlamentare D. Šakaliene. „Grasinimai susidoroti su Seimo nare Dovile Šakalienė viešojoje erdvėje girdimi jau antrą savaitę kaltinant ją dėl Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, kurio viena iš iniciatorių ji buvo. (…) Grupė Seimo narių parengė kreipimąsi į prokuratūrą dėl grasinimų nužudyti ir kitaip sutrikdyti Seimo narės Dovilės Šakalienės sveikatą. Linčo teismas negali būti toleruotinas demokratinėje valstybėje, todėl ir aš pasirašiau šį kreipimąsi“, – aiškina „valstiečiams“ atstovaujanti R. Baškienė.
Ji pastebi, kad penkiamečio Matuko nužudymas 2017 metų pradžioje ir vis besikartojantis tėvų smurtas prieš vaikus paskatino greičiau priimti vadinamąjį vaikų nemušimo įstatymą, Seimas vieningai priėmė ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (už šį įstatymą balsavo 116 iš 116 užsiregistravusių Seimo narių).
Vaikų žaidimų aikštelė. Slaptai.lt nuotr.
„Tada ir dabar akcentavome, kad pozityvios tėvystės ugdymas, įvairiapusė pagalba, parama ir pagarba šeimai, nesitaikstymas su smurtu ir bausmėmis turi tapti mūsų gyvenimo norma, o įstatymo įgyvendinimas turi būti atsakingas ir grindžiamas protingumo kriterijais“, – sako R. Baškienė.
Ji apgailestavo, kad konkretūs pavyzdžiai (ypač Kaune) parodė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo spragas. „Jos jau dabar skubiai taisomos. Kviečiame ir vertiname kiekvieną pasiūlymą ir pagalbą šalinant įstatymo įgyvendinimo trūkumus, nes kuriamos sąmokslo teorijos, visuomenės priešinimas, grasinimas Seimo nariams ar vaikų teisių srityje dirbantiems pareigūnams nėra tinkamas kelias“, – mano R. Baškienė.
Lapkričio 13-ąją 19 Seimo narių kreipėsi į generalinį prokurorą Evaldą Pašilį dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų prieš Seimo narę D. Šakalienę.
Penkių Seimo frakcijų atstovai pasirašė po kreipimusi, kuriame konstatuojama, kad prieš Seimo narę D. Šakalienę galimai buvo padarytos ir toliau daromos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamajame kodekse (grasinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, šmeižimas padarius sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas).
Prokurorų klausiama, ar yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti ir baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenis, šmeižiančius Seimo narę grobiant vaikus bei jais prekiaujant, t. y. darant sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, viešai kurstančius su ja susidoroti ir tiesiogiai grasinančius nužudyti ir šiais veiksmais siekiančius neleisti D. Šakalienei vykdyti Seimo narės pareigų.
„Ar nereikėtų pripažinti, kad vaiko prievartinis atskyrimas nuo tėvų yra smurtas – valstybės smurtas prieš vaiką ir šeimą?“ (Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas)
Kas daugiau šiandien gali sujaudinti lietuvius: kertami miškai ar mušami vaikai? O gal – valdžios pareigūnų skriaudžiami tėvai?
Be specialaus tyrimo, be atidaus visuomenės nuomonės tyrimo į šiuos klausimus atsakyti sunku. Tačiau aiškėja viena: bet kuriuo atveju, mėgindami surasti kaltąjį arba atpirkimo ožį/ožką, atsiduriame prie valdiškų įstaigų durų. Vienu atveju valdininkai kalti, kad pražiopsojo smurtą prieš vaikus, kitu atveju – kad persistengė, norėdami nepražiopsoti, ir patys tapo smurtautojais.
Dėl to smurto Lietuvoje ne tik kad nesumažėjo, o netgi padaugėjo, nes į smurtautojų gretas įsijungė „vaikų teisių gynėjai“.
Kodėl? Kodėl tauri idėja (gelbėti vaikus nuo smurtaujančių tėvų – kas gali paneigti, kad Lietuvoje šitai nevyksta?) – išsigimė į savo priešybę? Gal tai dar viena išryškėjusi negraži mūsų visuomenės savybė: gražią ir iš principo teisingą idėją iškreipti, subjauroti iki idiotizmo?
Laimei, į šitą klausimą radau atsakymą, leidžiantį teigti: ne, Lietuvos visuomenė šituo atžvilgiu nesiskiria nuo kitų tautų, visuomenių – demokratijos senbuvių, kurios, eliminavus iš kultūros konteksto krikščionybę bei humanitarinį-filosofinį išsilavinimą, rieda paprasčiausių, primityviausių išvadų ir sprendimų pakalnėn.
Į tai dar pereitame šimtmetyje atkreipė dėmesį prancūzų rašytoja, filosofė Simone Weil: „Skęstančiame laive panika kyla dėl to, kad visi žmonės, ypač jūrininkai, užsispyrę kalba tik jūreivystės kalba; ir niekas nekalba skęstančių laivų kalba“. O „skęstantis laivas”, jos nuomone, tai XX amžiaus žmonija: „Per visą žmonijos istoriją dar niekados nebuvo epochos, kai sieloms būtų grėsęs toks pavojus kaip šiandien visame Žemės rutulyje“.
Žinoma, į tokį teiginį įsiklausyti ir su juo sutikti gali tik tas, kas pripažįsta sielos egzistavimą. O tokių šiandien, ko gero, mažuma. Net akademinė psichologija – o juk iš jos išaugusi psichoterapija ilgą laiką taip ir buvo vadinama: „sielogyda“ – atsisakė sielos kaip vienos iš jos tyrimų objekto dalies, nors dėl to dingo žinojimas, kur link turėtų judėti psichikos ligų tyrėjai, gydytojai, ieškodami psichinės sveikatos.
Kad Lietuvos visuomenė serga, serga ir protu, ir siela, girdime ne pirmus metus. Tai liudija ir nesiliaujančios patyčios, ir didėjanti emigracija. O to priežastys glūdi skęstančiame šeimos „laive“.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesa, oficialiai pripažįstamos ir garsiai įvardijamos kitos emigracijos priežastys: sunki ekonominė padėtis, bedarbystė, valstybės nemeilė, nepagarba savo piliečiams. Bet jei nebūtų kertamos šeimos kaip svarbiausios visuomenės ląstelės šaknys, jei šeimos institucija nebūtų žlugdoma, stumiama į visuomenės gyvenimo paraštes, keičiant ją visokiais neatsakingais, „partneryste“ pavadinamais ryšiais, gyva, stipri šeima būtų išlikusi atrama, vieną ar kitą jos narį ištikus ekonominiams sunkumams, patikima užuovėja nuo visokių socialinių ar psichologinių negandų.
Šiandien, deja, šeimos laivas skęsta ir net yra skandinamas, o supanikavusi visuomenė, stokodama moralinių ir juridinių autoritetų, atidavė laivo vairą mažaraščiams biurokratams. Visi ėmė kalbėti biurokratų kalba, kurioje pamatine tapo frazė „vaikų teisės“, visai pamiršus, kad šeimoje yra ne tik vaikai, bet ir tėvai, ir kad protaujant logiškai, o ne biurokratiškai, vaikų teisės niekada neatves prie gero rezultato, jei bus užmirštos tėvų teisės.
Pradėjus Lietuvą purtyti kraupioms, žiniasklaidos tiražuojamoms vaikžudystės istorijoms ir visuomenei suvokus savo bejėgiškumą, įvairius valdžios sprendimus skatinanti dauguma choru (kuriam, regis, kažkas sumaniai dirigavo iš užkulisių…) pradėjo prašyti, net reikalauti valdžios įsikišimo.
Valdžia, kaip prisimename, kurį laiką delsė. Matyt, ji irgi suvokė problemos keblumą bei (tikiuosi…) savo pačios nepasiruošimą imtis reguliuoti iki šiol valdžios įsikišimo netoleravusius šeimos santykius, tėvų ir vaikų santykius. Tačiau smurtui prieš vaikus nesiliaujant, o visuomenei vis garsiau reikalaujant valdžios bizūno, buvo nueita, netgi – nubėgta lengviausiu keliu, mechaniškai-automatiškai perkeliant į Lietuvos šeimos teisės sferą kitos valstybės patyrimą ir sprendimus.
Taigi, niekas neginčija to fakto, kad bjauri votis, kurią galima įvardinti kaip smurtą prieš vaikus, ėmė kelti grėsmę visuomenės sveikatai. Tačiau nesuprantama kas kita. Žinant, jog su šeimos problemomis susiduria ir kitos valstybės, ir „kitų” valstybių daug, o šeimos santykiai skirtingose valstybėse reguliuojami skirtingai, negali nestebinti tai, kodėl mūsų valdžia aklai kopijavo modelį būtent tos šalies, kurios veiksmai jau buvo sukėlę visuomenėje pačią neigiamiausią reakciją. Turiu galvoje Norvegiją ir jos liūdnai pragarsėjusią „Barnevernet” sistemą.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Beje, kaimyninėje Lenkijoje iki šiol vaikas laikomas tokiu pat žmogumi, kaip bet kas kitas, todėl jį saugo bendrieji įstatymai – Baudžiamasis kodeksas, ratifikuotos tarptautinės konvencijos, Konstitucija. Nėra jokio specialaus Vaiko teisių apsaugos įstatymo. Čia veikia Šeimos ir globos kodeksas bei Vaiko teisių kontrolieriaus įstatymas. Bet mūsų uoliems vaikų teisių gynėjams lenkiškas modelis prie širdies „nelipo“. Buvo nueita, teisingiau, „nuplaukta“ toliau, iki Norvegijos…
Negalima nepritarti Seimo nariui Mindaugui Puidokui, atkreipusiam dėmesį į tai, jog Norvegijoje vaiko teisės smarkiai perlenkiamos: vaikas ir vadinamieji „vaiko interesai” (o kas tuos interesus nustato ir įvertina jų vertybinį, dorovinį pagrįstumą? Valstybė? Jos įgalioti biurokratai?) iškeliami aukščiau šeimos, aukščiau tėvų teisės, teisės auklėti vaikus pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Tai nuolat pabrėžia ir „Barnevernet“ pareigūnai, skelbdami, kad jie visais atvejais stoja į vaiko pusę.
Tokiu būdu Norvegijoje oficialiai pripažįstama, jog tėvai ir vaikai nebėra vienis, nebėra šeima, toji pamatinė valstybės ląstelė, o yra tik „ferma“ ar tam tikras biologinis mechanizmas, kurio paskirtis sutapatinama su inkubatoriaus paskirtimi: išperėti naują gyvybę. O toliau rūpestį ta vaiku vadinama gyvybe valstybė ima į savo rankas, net neklausdama, ar gyvasis „inkubatorius“ su tuo sutinka. Ir štai pasekmės: daugybė atimtų, pagrobtų vaikų, atiduotų visiškai svetimiems žmonėms, kuriems pakanka išklausyti kursus apie vaikų auklėjimą, kad augintų biurokratų modeliuojamus robotukus, ir daugybė skundų į įvairias institucijas.
Lietuvos teisėkūra pasirinko būtent šitą kelią, šitą šeimos santykių „reguliavimo“ būdą. Kodėl? Norvegai, pasirinkę tokį būdą, sprendžia iškart dvi problemas: demografinę – kokybinę (nes atima ne visus vaikus, kuriems gal būt nesaugu biologinėse šeimose, bet vykdo tam tikrą atranką…) ir finansinę, sukurdami naują, pasauliui iki šiol neregėtą biznio sferą. O kokį tikslą persekioja Lietuvos teisėkūrininkai?
LR Konstitucijoje yra surašytos visos svarbiausios žmogaus teisės. Būtent jų stiprinimas šiandien yra (turėtų būti!) nacionalinio saugumo uždavinys. O silpninti reikia tarnautojų, pareigūnų norą rodyti savo galią. Lietuvos pilietis savoje valstybėje neturėtų jaustis kaip žmogus, persekiojamas galingų valstybės institucijų. Tačiau dabartinė valdžia užsimojo klibinti pamatinius Konstitucijos straipsnius, tuo keldama papildomą grėsmę valstybės ateičiai ir piliečiams.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tuščios, be turinio, be prasmės yra iš Seimo ataidinčios kalbos apie pagalbą šeimai. Antraip a) nebūtų tokio protu nesuvokiamo, logika nepaaiškinamo skirtumo tarp lėšų, kurias valstybė skiria normalioje, biologinėje šeimoje auginamiems vaikams, ir vadinamiems globėjams: b) įtarus, kad, gal būt, šeima nesugeba deramai (???) auklėti vaikų, ne motina būtų skubiai kišama į kalėjimą, o visa komanda specialistų, kurioje privalomai dalyvautų vaikų psichologas, gydytojas ir tėvų advokatas, skubiai aiškintųsi realią padėtį, realias grėsmes. Ir padėtų tėvams ne atimdami vaikus, o kartus su šeima ieškodami geriausių būdų šeimai išsaugoti, išsaugoti tėvų ir vaikų santykius.
Pagaliau, jei valstybei tikrai rūpėtų pagalba šeimai, o ne būdai, kaip greitai ir nebaudžiamai iš šeimų atimti vaikus, jau mokyklose vyresnių klasių moksleiviams būtų dėstomi šeimos kūrimo ir tarpusavio santykių ugdymo pagrindai, o ne paistalai apie neribotą lyčių ir kitokių tapatybių skaičių bei galimybes patiems pasirinkti jas.
Šiandien šeima pergyvena didžiulę krizę, ir vaikų paėmimas iš šeimų jos ne tik nesprendžia, bet dargi paaštrina. Mat, nevykusios reformos aukų – vaikus praradusių tėvų ir iš šeimos pagrobtų vaikų – skaičių pagausino nevykėliai “vaikų teisių gynėjai“, politikai ir biurokratai, į kuriuos šiandien atsisuko visuomenės nuomonės giljotinos peilis.
Kai kas graudina visuomenę, jog taip užsipuldinėjant vaikagrobius biurokratus, niekas nebenorės dirbti to juodo darbo. O ar pagalvojo tie „graudintojai“ apie tai, jog palikus vaikų teisių „gynėjus“ nebaudžiamai siautėti, kaip jie siautėja dabar, greitai nebeturėsime vyrų ir moterų, kurie norėtų kurti šeimas ir gimdyti vaikus?
O tai būtų kur kas baisiau, nei vaikų teisių gynėjų institucijos, palikusios be vaikų grobėjų.
Plačiai nuskambėjusios istorijos apie vis dažniau pasitaikančius nemotyvuoto vaikų paėmimo iš šeimų atvejus įaudrino žmones, sujudino visuomenę. Kalbama apie labai skaudžius įvykius, kai vaikai neretai išgalvotu pretekstu atplėšiami nuo tėvų, tačiau, iš kitos pusės, guodžia bent tai, kad žmonės jau pradeda priešintis brutaliam institucijų užpuolimui, stoja ginti vienas kitą.
Be jau detaliai aprašytų, spaudoje išviešintų pavyzdžių apie tarnybų savivaliavimą, iš lūpų lūpas keliauja tokie neįtikėtinai baisūs pasakojimai apie vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos nekompetentingumą miestuose ir rajonuose, kad esame priversti griebtis už galvos. Tarkime, ne kiekvieną folklorinį pasakojimą būtų galima priimti už gryną pinigą, tačiau tai, kad Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemoje prasidėjo kažkas panašaus į kolapsą, su pagreičiu riedant stačia nuokalne, jau mažai kam kelia abejonių. Savo ruožtu šiame straipsnelyje keliamas klausimas – ar tokia akis badanti nesėkmė vaikų teisių gynimo sferoje yra suaugusių žmonių kvailumo, peraugančio į institucinį kvailumą ir galop kretinizmą pasekmė, ar čia susiduriama su kažkokiais dar labiau giluminiais, ne visados iki galo įsisąmonintais neototalitarizmo atkūrimo mechanizmais?
Pradėsiu nuo to, jog garsusis Immanuelis Kantas žmogaus kvailumą pačia intensyviausia to žodžio reikšme apibrėžė vis dėlto ne kaip intelekto ar proto (tai I.Kanto filosofijoje yra atskiriami dalykai) nepriteklius, o būtent kaip sugebėjimo spręsti arba, dar kitaip tariant, sprendimo galios trūkumą, tokį štai deficitą. Jeigu I.Kantas būtų gyvas, neabejoju, šio teiginio pagrindimui paminėtų Lietuvoje ką tik prasidėjusios vaiko teisių apsaugos reformos faktą, o ypač priimto naujojo vaiko teisių įstatymo mechaniškai sukurptus poįstatyminius aktus ir nusirašytas instrukcijas.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale, I. Kantas inventorizuodamas žmogaus mentalines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas (gabumas), kurio negalima išmokti, tačiau kurį iš dalies galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.
Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama bukumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas čia, jau neslėpdamas savo susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados nurodys tik kvailumo triumfą.
Įdomu tai, kad tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, turime galvoje visai ne pasakų kuriamo „trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų savo brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakininkui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?
Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.
Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.
Pasaka porina apie vaikinuką, keliaujantį iš taško „a” į tašką „b”, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.
Sakykite, ką norite, tačiau sunku bus užginčyti faktą, kad su panašia apvertimo situacija susidūrėme dabar, kai „Bernevernet“ sukaupta institucinė patirtis poįstatyminių aktų, instrukcijų, pavojų vaikui lygių nustatymo metodinių rekomendacijų pavidalu buvo perkelta į mūsų lietuvišką dirvą. Todėl kai šiandien, tarsi ir pripažindami vaiko teisių apsaugos skyrių darbo trūkumus, aukšti valdininkai sako, kad bus siekiama taisyti padėtį, institucijų darbuotojai bus dar intensyviau mokomi, man iš baimės šiaušiasi plaukai, bauginantis net pagalvoti – į kokius tolesnius klystkelius tokie bernevernetiniai mokymai mus gali nublokšti. Didžioji motina, apsaugok mus nuo tokių mokymų ir bernevernetinės pakraipos valdiškos išminties!
Jau keletas metų mūsų padangėje buvo intensyviai klykaujama, kad neva privalome, nieko nelaukę, pertvarkyti Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemą pagal norvegišką pavyzdį, buvo per jėgą įrodinėjama, jog tik „Bernevernet“ skiepas, perkeltas į mūsų dirvą, padės išspręsti visas susikaupusias vaikystės teisių gynimo ir apsaugos problemas. Vertas dėmesio faktas, kad tokiu „Bernevernet“ pavyzdžio protegavimu visados labiausiai susirūpinusios yra visuomeniškai ultra-aktyvios merginos ir moterys, neturinčios savo vaikų, o taip pat konservatorius Mykolas Majauskas.
Kadangi nesu psichopatologas, nepulsiu įrodinėti, kad čia tarp visuomeninio užsiangažavimo ir asmeninio gyvenimo posūkių galima būtų įžvelgti kokį nors priežastinį ryšį, drauge ilgiau nelaukdamas, susikaupus kritinei masei faktų, surizikuosiu pats pasakyti tarsi ir žinomą daugumai žmonių dalyką, kad „Barnavernet“ yra nei daugiau, nei mažiau, o labai liūdnos šlovės nusikalstama organizacija. Sociologiniai tyrimai rodo, kad nuo tėvų „Bernevernet“ atplėšiami vaikai yra labai skaudžiai traumuojami visam gyvenimui, būtent tokio likimo, t. y. praėję „Bernevernet“ procedūras vaikystėje žmonės renkasi nusikaltėlio, narkomano ar savižudžio kelią kelis ar net keliolika kartų dažniau nei užaugę gimdytojų šeimoje.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi tikriausiai problema nesusiveda tik į tai, kad mums bandoma primesti pavyzdį, netinkantį čia dėl mūsų specifikos, unikalumo, savitumo. Pats pavyzdys yra ydingas, atmestinas kaip nešvankumo užkratas. Klausiate – ar taip galima kalbėti iš principo apie labai modernios, gerovės valstybės žinomą visame pasaulyje institucinės veiklos pavyzdį, apie garsiąją Norvegijos „Bernevernet“? Iš tiesų, vertėtų, labai vertėtų išplėtoti diskusiją, be prietarų kalbant apie moderniosios valstybės pastangas naujomis priemonėmis kontroliuoti žmogų, prasiskverbiant į labiausiai asmeniškas žmogaus gyvenimo sferas, apie valdžios pastangas pakabinti žmogų „už konkolų“, apie dažnai įmantriai maskuojamus politikų bandymus vienaip ar kitaip užveržti visuomenės varžtelius.
Zygmuntas Baumanas detaliai yra aprašęs mechanizmą – kaip ilgalaikės paskolos, tapimas amžinu bankų klientu vartotojiškoje visuomenėje ne tik įpareigoja žmogų didesnei socializacijai, bet ir ugdo jo nuolankumą, didesnį paklusnumą, imlumą manipuliacijoms, daro jį valdamobiliu. Kaip atrodo, yra pagrindas kalbėti ir apie tai, kad vaiko teisių gynimo valstybinių institucijų veikla yra intensyvinama dėl naujai organizuotos visuomenės sisteminio poreikio šantažuoti žmogų per labiausiai artimą atstumą, sukuriant pačią klaikiausią baimės rūšį, t. y. siaubą dėl to, kad net ir formaliu pagrindu gali būti atimti tavo vaikai, paverčiant tėvus kafkiškų procesų dalyviais. Savo ruožtu matome ir tai, kaip per keletą mėnesių subujojo vaiko teisių apsaugos kuriama naujoji subkultūra, pagrįsta viršenybės hipostazavimu, seklios visažinystės tiražavimu, galop melu ir statistikos klastojimu, galimas daiktas, tarnybos personalui daugiau ar mažiau, bent jau pasąmoniniu lygiu nutuokiant, kad jie dalyvauja galios dalybose.
Labai simptomiška, kad tokios problemos, siejamos su vaiko teisių apsaugos tarnybų veikla, iškilo dabar, kai valdžia siekia visur, kur tik įmanoma ir neįmanoma, užveržti varžtelius. Tačiau kažin ar tokius užmanymus mūsų padangėje gali palydėti didesnė sėkmė, kažin kažin… Taip būčiau linkęs suabejoti jau vien dėl to, kad vidutinis lietuvis yra didesnio refleksijos laipsnio žmogus nei, tarkime, norvegas.
Kas be ko, vaikų skriausti, juolab taikyti fizinio poveikio priemones jų auklėjime negalima, šiukštu!
„O tai čia jau sušaudymui sąrašas renkamas? Bliamba, tiek to, jeigu rikiuos, Ingrida, atsistosiu greta Tavęs, nors susilaikiau balsuodamas. Jeigu jau taip, geriau numirti už kokią nors idėją, nei šiaip, lovoje ir dar už nieką…“.
„Bus dar progų, Broniau, į kokį sąračą patekt. Kokių nors vaiko teisių ar atvirkščiai. Teisybės ministerija, kaip žinote iš Orvelo kūrybingumo nestokoja“.
„Sąrašai sudaryti, darbo stovyklos laukia“.
„Šituos kars pirmus. Muravjovo aikštėj“.
Šaudymai ir kartuvės
Tai vis citatos iš viešo pokalbio tarp Lietuvos Respublikos Seimo narių. Ne kokių užsigavusių paauglių, o piliečių balsais išrinktų politikų. Pirmoji citata – Seimo mišrios grupės nario Broniaus Matelio, antroji – „konservatorės“ Ingridos Šimonytės, trečioji – liberalės Aušrinės Armonaitės, ketvirtoji – paties Gabrieliaus Landsbergio.
Visos vienoje vietoje, parašytos kaip reakcija į nevyriausybinės jaunimo organizacijos kvietimą rinkėjams įsiminti politikus, kurie balsavime palaikė vienalyčių partnerysčių įteisinimą.
Žinoma, šie komentarai ironiški. Žinoma, organizacija, į kurios skelbimą reaguojama, yra „Pro Patria“, pagrįstai kelianti ypatingai nemalonius jausmus liberalių ir marksistinių pažiūrų politikams. Žinoma, galima turėti pačias įvairiausias nuomones dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo. Tačiau svarbu ne tai. Svarbus čia yra požiūris į politinę atskaitomybę, kurį nedviprasmiškai atskleidžia šie komentarai ir pati ironiška reakcija.
Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kvietimas rinkėjams įsiminti jų pavardes šiems ir kitiems politikams visai neatrodo natūralus grįžtamasis ryšys tarp piliečių ir juos atstovaujančių politikų. Būtinybė, kad rinkėjai žinotų, kas ir kaip balsuoja visuomenėje aistras keliančiais klausimais, jiems neatrodo akivaizdi.
Priešingai, nevyriausybinės organizacijos bandymas savo sekėjams parodyti „sukramtytą“ parlamentarų balsavimo rezultatą jiems kelia pasipiktinimą, ironiją ir fizinio susidorojimo asociacijas. Mintis, kad balsavusiųjų sąrašas paviešintas ir siūlomas įsiminti jiems primena ne artėjančius rinkimus, o egzekucijas. Kam šaudymą, kam kartuves.
Pavyzdžių galėtų būti daugybė, tačiau šis yra koncentruotas ir iliustratyvus. Jame veikiantys politikai – ne sovietmečio CK posėdžius menantys nomenklatūros atstovai. Ne senosios kartos socdemai ar tvarkiečiai, siejami su sovietmečio nostalgija ir regresyviu mąstymu. Priešingai, visi jie daugiau ar mažiau yra vadinamosios „pirmosios Lietuvos“ atstovai ar bent norėtų save tokiais laikyti. Jauni savo amžiumi ar bent naujokai politikoje. Provakarietiški ir proeuropietiški, o svarbiausia, itin demokratiški. Pastarasis bruožas dažnai primenamas.
Demokratinė kontrolė
Tačiau demokratija XXI a. neįsivaizduojama be pilietinės išrinktų politikų kontrolės. Seniai pastebėta, kad piliečiai negali tiesiog išrinkti atstovų ir palikti valstybės likimo jų rankose. Nekontroliuojami atstovai savivaliauja: ar tai būtų korupcija, ar deklaruotų pažiūrų nesilaikymas. Lietuvos politika akivaizdžiai kenčia nuo abiejų ligų. Bandymas kontroliuoti politikus (bendriausia prasme vadinamas kontrademokratija) reikalauja tam tikros politinio dalyvavimo kultūros, kuri nėra lengvai išugdoma. Niekas ir nesistengia jos ugdyti, nors ir labai daug apie tai kalbama. Politikai nebijo laužyti rinkiminių pažadų, partijų programų ir ideologinių rėmų, nes jiems nėra ko bijoti. Nėra pilietinės valdžios kontrolės – stebėsenos, protestų, baudimo per rinkimus – ir kol kas nematyti viso to prielaidų.
Lietuvos Seimas, kurį būtina kontroliuoti dieną – naktį, žiemą – vasarą, rytą – vakarą. Slaptai.lt nuotr.
Jau prieš metus teko rašyti, kad sovietmetis nukirto daugelį prielaidų valdžios kontrolės atsiradimui. Jai reikia kolektyvinio veiksmo, susibūrimo neatlygintinai veiklai, pasitikėjimo svetimais žmonėmis. Sovietmetis it kirviu sukapojo nuasmenintus ryšius, sukūrė nuolatinio nepasitikėjimo svetimaisiais atmosferą. Tautos pilietiškumui formuotis tai pati blogiausia aplinka. Iš pažiūros paradoksalu, jog dešimtmečius girdime raginimus kurti pilietinę visuomenę, „stiprinama“ ir matuojama visuomenės pilietinė galia, tačiau neatsiranda jokių valdžios pilietinės kontrolės vykdytojų. Politiškai prasmingo pilietiškumo niekaip nedaugėja. Jo tuštumą užpildo ir šį vaidmenį fasadiškai atlieka įvairių tarptautinių organizacijų padaliniai, teikiantys vertinimus ir rekomendacijas, tačiau organiškai nekylantys iš visuomenės ir nekeliantys jokios baimės šalies politikams.
Pilietinės valdžios kontrolės iniciatyvos, o vėliau ir įpročiai bei normos turi ir gali kilti tik iš pačios visuomenės. Virtuvėse valdžią keikiantys ir niekada tiksliai nežinantys, už ką tai daro, žmonės negali patys inicijuoti valdžios stebėsenos, taikių, bet masinių protestų, įstatymų iniciatyvos akcijų (kurias dabar dažniausiai inicijuoja pačios partijos įvaizdžio gerinimo tikslais). Vidutinis darbą, šeimą ir kitų rūpesčių turintis pilietis niekada negalės savęs aprūpinti išsamia informacija apie politikų sprendimus, juo labiau organizuoti visuomenės susibūrimų. Šis pilietis negali apžvelgti įstatymų, bet gali perskaityti jam parengtą, „sukramtytą“ atmintinę apie svarbiausius balsavimus. Jis negali suorganizuoti savo miestelio žmonių kelionės į demonstraciją, tačiau gali nuvažiuoti pakviestas.
Už jį šiuos darbus turi padaryti nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios konkrečias pažiūras ir sekančios, kas ir kiek jų laikosi leidžiant įstatymus. Skirtingiems klausimams ir politikos sritims sekti bei skirtingoms pažiūroms atstovauti turi atsirasti nemažas organizacijų tinklas. Atsakingi politikai joms už neatlygintiną pilietinę veiklą turėtų padėkoti. Lietuvoje kol kas egzistuoja tik tokios stebėsenos daigai. Pavieniai nuskambėję balsavimai ir „sąrašai šaudymui“ pastaraisiais metais buvo dėl medžiotojų naktinių taikiklių ir vaiko teisių sampratos, nuoseklesne veikla šioje srityje pasižymėjo nebent Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir Šeimos institutas. Nieko keista, jog Lietuvos politikai dar nepripratę prie tokios stebėsenos.
Turės priprasti. Būdami provakarietiški ir pažangūs jie galėtų skaityti užsienio naujienas ir pastebėti, pavyzdžiui, tai kaip kruopščiai JAV senatoriai savo apygardose buvo stebimi prieš balsavimą dėl naujo Aukščiausiojo teismo teisėjo kandidatūros, koks reikšmingas faktorius valstijų lygmens ir konkrečiomis problemomis pagrįstos (issue based) nevyriausybinės organizacijos yra visiems JAV politiniams balsavimams.
Visiems Seimo nariams šiuo klausimu galima parekomentuodi skaityti politico.com – liberalų, tačiau rimta procesų analize užsiimantį politinių naujienų portalą.
Pamoka?
Akivaizdu, kad Lietuvoje politinės stebėsenos ir atskaitomybės vakuumas sukūrė situaciją, kai politikai ne tik prekiauja sprendimais (kaltinimai korupcija pareikšti bent trims parlamentinėms partijoms), bet ir nuolatos išduoda savo rinkiminius pažadus. Šio teksto centre atsidūręs balsavimas dėl partnerysčių įteisinimo tai tobulai iliustruoja. 2016 m. nacionalinės porinkiminės apklausos duomenimis su vienalyčių partneryščių įteisinimu sutinka 13 procentų TS-LKD rinkėjų (palyginimui – 9 proc. valstiečių, 10 proc. socdemų arba 25 proc. liberalų rinkėjų).
Tačiau konservatoriai tai ignoruoja ir už tokį įteisinimą balsuoja net 9 jų frakcijos nariai – daugiausia iš visų frakcijų (tam pačiam palyginimui – 0 valstiečių, 9 socdemai, 8 liberalai). Šiuo klausimu savo rinkėjų masiškai neišduoda tik valstiečių frakcija. Žiniasklaida apie tai nerašė. Ar piliečiai neturėjo žinoti, kad buvo apgauti? Atitinkamai jau valstiečiai kartu su kitomis, „tradicinėmis“ partijomis masiškai apgavo savo rinkėjus dėl liberalaus darbo kodekso įteisinimo. Laužomų rinkiminių pažadų ar tiesiog deklaruojamų principų sąrašas ilgas ir ne kartą aptartas.
Sąrašai šaudymui yra ir liks tik liguistos politikų vaizduotės vaisius. Tačiau daug kalbėdami ir vaidindami paramą brandžiai vakarietiškai demokratijai turėtume pradėti nuo savęs, pagal galimybes ir pareigas: kas domėtis, kas viešinti, o kas pritarti ir skatinti tokią stebėseną. Nes be jos negali būti atskaitomybės ir veikiančios demokratijos, tik azijietiško tipo valdžios savivalė, nuo kurios vaizduojamės ištrūkę. Šaudymas vyks prie balsadėžių, o aukos po rinkimų netrukus bus pamirštos.
Net ir patys geriausi dalykai, pačios tauriausios idėjos, jeigu jomis naudojamasi neišmintingai, be takto ir be saiko, gali virsti savo priešingybe ir gausinti blogį.
Pavyzdžiui, pasaulis dar tebekrūpčioja prisiminęs, kaip, pasinaudojęs demokratijos suteiktomis galimybėmis, Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris.
Mūsų dienomis, regis, panašus virsmas ima grėsti ir daugybei žmonių gyvenimo viltį grąžinusiai žmogaus teisių idėjai. Kai iš idėjos ir iš viešojo gyvenimo imta eliminuoti patį pamatą, ant kurios turėtų laikytis teisių idėja – supratimą apie pareigas ir kiekvieno žmogaus (beje, ir žmogaus teisių gynėjo) asmeninę atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus, žmogaus teisių pažeidinėjimų atvejų ima netgi daugėti.
Tik dabar piliečių teises ima pažeidinėti ar uždega žalią šviesą tokiems pažeidinėjimams ne tik valstybė, valdžia, o dar ir susireikšminę ir asmeninę atsakomybę ignoruojantys įvairūs teisių gynėjai.
Kodėl informaciniame lauke padaugėjo pranešimų apie augančią moksleivių, paauglių agresiją prieš mokytojus, tėvus, bendramokslius? Tai logiška pasekmė neatsakingų kalbų apie jų teises, nutylint pareigas. Kita vertus, ir patys kovotojai už visų lygias teises vis dažniau griebiasi teisėjų vaidmens ir net psichologinės agresijos prieš kitokią, nei jų, nuomonę turinčiuosius.
Ryškiausias pavyzdys – vasarą tų kovotojų sukelta isterija prieš vieną tikybos mokytoją bei jų raginimai „imtis griežtų priemonių“ mokytojai nubausti, nepatikrinus faktų, neišsiaiškinus visų aplinkybių, nepasikalbėjus su pačia mokytoja, remiantis vien situacijoje pasiklydusios paauglės įspūdžiais.
Kitas pavyzdys – puolimas prieš Seimo narę Rasą Juknevičienę, kuri socialiniuose tinkluose pasidalijo įspūdžiais iš viešnagės JAV. Nei smerkdama, nei pajuokdama, o tik kiek nustebusi ji rašė: „Atsikėliau anksčiau ir už tuos, kurie miega tiesiog gatvėje. Vėl kas nors apkaltins, bet, deja, tik juodi. Atrodo, kad jiems toks gyvenimo būdas visai patinka. Bunda linksmi“.
Centre: Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atspėjo. Ir ši Seimo narė užlipo ant to grėblio, kuris jau kartą pokštelėjo per kaktą buvusiai Seimo narei Daliai Teišerskytei, išdrįsusiai nepakankamai pagarbiame kontekste paminėti afroamerikiečius. Tarsi nežinotų, jog Lietuvos žmogaus teisių gynėjai su ypatingu pasiaukojimu gina tik netradicinės seksualinės orientacijos mažumos, musulmonų ir afroamerikiečių teises.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų koordinatorei (na, ir pavadinimas!…) Kristinai Normantaitei trumpoje Seimo narės žinutėje buvo pristigę „įsigilinimo į socialinių problemų priežastis ir atsakingo požiūrio į komunikaciją“. O anoniminiai kritikai sriūbavo, jog parlamentarės pastabos esančios neapgalvotos ir nejautrios!
Kuo ilgiau gilinausi į šią, atsiprašant, problemą, tuo tvirtėjo įtarimas, jog vadinamieji „teisių gynėjai“ pučia eilinį muilo burbulą, siekdami pateisinti į juos dedamas visuomenės sveiko proto ir psichologinės sveikatos drumstėjų viltis ir lėšas.
Diržas. Slaptai.lt nuotr.
Romantiškais Perestrojkos laikais, kai mes tik mokėmės demokratijos, buvo aiškinama, jog įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos kuriamos tam, kad apgintų Pilietį nuo Valstybės. Tačiau dabar, atrodo, viskas virsta „ontrep“. Vieni gina vaikus nuo tėvų, kiti – tėvus nuo vaikų… Kai prieš dešimt ar dvyliką metų tėvai kreipėsi į valdžią prašydami, kad mokyklose būtų tikrinama, kurie vaikai vartoja narkotikus, pirmieji į kovą su ta tėvų iniciatyva pakilo žmogaus teisių gynėjai. O ką jie apgynė? Narkotikų platintojus bei vaikų „teisę“ daryti kvailystes, kvaišintis, žalotis, o apkvaitus žaloti ir net žudyti kitus…, o tėvai pasijuto nebeturį teisių rūpintis vaikais.
Valstybės nusižengimų prieš piliečius tos organizacijos nebepastebi, nemato, kaip valdžia ir jai tarnaujantys biurokratai grubiausiai pažeidinėja tiek visos tautos, tiek atskiro žmogaus teises. Skurdžiausiomis pensijomis pažeidžiama pagyvenusių žmonių teisė į orią senatvę; nesubalansuota mokesčių sistema žlugdomos smulkiųjų verslininkų pastangos sąžiningai uždirbti duoną sau ir savo šeimai; toleruojant švogerizmą, kvalifikuotiems specialistams darbo tenka ieškotis svetur, dėl ko Lietuvoje katastrofiškai mažėja lietuvių.
Beje, žmogaus teisių gynėjų politišku nekorektiškumu apkaltinta politikė atsiprašė. O štai dauguma eilinių piliečių, interneto vartotojų, jos ne tik kad nepasmerkė, bet net gynė. Iš internete paskelbtų 52 skaitytojų atsiliepimų žmogaus teisių gynėjų kaltinimams vienareikšmiškai pritarė tik penki. Dar šeši tiesiog pasinaudojo proga dar kartą įgelti R. Juknevičienei, kuri neįtinka jiems, kad ir ką besakytų. O likusieji, net ir tie, kurie prisipažino nemėgstantys politinio korektiškumo dorybe nelaikančios politikės, tą kartą ją besąlygiškai gynė. Ne todėl, kad jie būtų rasistai, o todėl, kad, jų nuomone, pavojų demokratijai kelia teisių gynėjų mėginimai uždėti apynasrį teisei turėti savo nuomonę ir ją reikšti!
Cituoju vieną tokį pasisakymą: „Nebenoriu gyventi tokiame veidmainių pasaulyje: nebegali sakyti, ką galvoji, ką jauti. Visur suras priežastį, kad mano pasisakymai yra susiję su rasizmu, įžeidimu, dar kažkuo… Kuo toliau, tuo baisiau…. Pasaulis išsigimsta.“
Ne. Išsigimsta ne pasaulis. Išsigimsta kai kurios idėjos, suvešėjusios tuščiose galvose …
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, penktadienį lankydamasi Gasčiūnuose, dalyvavo kovai su smurtu skirto projekto „Įkvėpk“ baigiamajame renginyje, su organizatoriais aptarė projekto rezultatus, susitiko su nuo smurto nukentėjusiomis moterimis.
Statistika rodo, kad smurtas artimoje aplinkoje dar labai gajus, ir tai nėra tik socialinėje rizikoje esančių šeimų reikalas. Projekto organizatoriai pastebėjo, kad mažos bendruomenės nori teigiamų pokyčių, tačiau ne visada randa drąsos ir ryžto jų imtis, ne visada žino, kaip tai padaryti.
Pasak Prezidentės, labai svarbu būti neabejingiems ir pamatyti žmogų, kuriam reikia pagalbos. Lietuviškas darbštumas ir užsispyrimas, šalies vadovės teigimu, gali suteikti neįtikėtinų pokyčių. Todėl svarbiausia pasitikėti savimi ir pasiryžti keisti ne tik save, bet ir šalia esantį.
Teigiamų rezultatų kovojant su smurtu duoda visuose šalies regionuose ėmę veikti specializuotos pagalbos centrai, dirbantys su smurto aukomis. Problemai spręsti sukurti ir būtiniausi teisiniai instrumentai: Prezidentės iniciatyva veikia Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, taip pat priimtos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos, draudžiančios mušti vaikus.
Tačiau svarbiausia, anot šalies vadovės, yra suvokti, kad smurtas šeimoje – tai ne vienos šeimos, o visos bendruomenės problema. Nebijojimas kalbėti, draugiška kaimynystė, pagalba vieni kitiems – veiksmingiausias vaistas nuo smurto ar priklausomybių.
Prezidentės teigimu, vis augantis gerųjų iniciatyvų skaičius – geriausias įrodymas, kad Lietuva ima busti iš abejingumo. Daugybė žmonių jau dabar yra pasiruošę keistis, gydytis ar padėti kitiems.
„Įkvėpk“ organizatoriai – Vilniaus miesto krizių centras, Verslo moterų tinklas bei Lietuvos radijas ir televizija per vasarą aplankė 10 šalies regionų. Į socialinės rizikos šeimas orientuotas projektas drąsino smurtą patyrusius žmones, išjudino vietos bendruomenes, įtraukė verslą, nevyriausybines organizacijas, savanorius ir vietos savivaldą spręsti įsisenėjusias priklausomybių ir smurto problemas.
Susitikimuose su atokių šalies miestelių gyventojais dalyvavo ir žinomi šalies žmonės: laidų vedėjai Zita Kelmickaitė, Arnas Mazėtis, Eglė Daugėlaitė, Bernadeta Lukošiūtė, Edvardas Kubilius, kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriai Edita Mildažytė ir Algirdas Kaušpėdas. Savo patirtimi taip pat dalijosi kelios smurtą šeimoje patyrusios, bet sėkmingai nuo jo išsivadavusios moterys.
Pirmadienis, sausio 9 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Seimui įstatymų pataisas, kurios padės užtikrinti rizikos šeimose augančių vaikų saugumą, padidins tėvų ir institucijų atsakomybę, paspartins vaikų globos ir įvaikinimo procesus.
Pasak Prezidentės, valstybė, jos institucijos ir visuomenė turi padaryti viską, kad būtų sustabdyta virtinė pasibaisėjimą keliančių tragedijų, kuriose dėl suaugusiųjų smurto ir atsakomybės stokos nukenčia įvairaus amžiaus vaikai, netgi kūdikiai. Dalis institucijų, privalančių pasirūpinti šių vaikų gerove, savo pareigą atlieka formaliai ir rūpinasi tik savo išlaikymu, o žmonės, norintys vaikus globoti ar įsivaikinti, ir toliau susiduria su biurokratinėmis kliūtimis. Ne veltui daugelis vaikų globos namus vadina tautos gėda.
Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotraukoje: susitikimo su SADM minitru, Vaiko teisių apsaugos kontroliere, NVO atstovais, ekspertais bei vaikų globėjais metu.
Šiuo metu Lietuvoje yra beveik 10 tūkstančių rizikos šeimų, kuriose auga 18 664 vaikai. Praėjusiais metais smurtą patyrė per 2 tūkstančius vaikų. Iš viso globa yra nustatyta daugiau kaip 9 tūkstančiams, iš jų globos įstaigose auga daugiau kaip 3 tūkstančiai vaikų, kiti – šeimose ir šeimynose. Pernai buvo įvaikinti 78 vaikai.
Valstybės vadovės teikiamos įstatymų pataisos įpareigos Vaiko teisių apsaugos tarnybą (VTAT) į vaikams grėsmingas situacijas reaguoti operatyviai – ne vėliau kaip per vieną dieną, net jeigu tai savaitgalis ar šventinė diena, perkelti vaiką į saugią aplinką: apgyvendinti jį su motina krizių centre, perduoti šeimynai arba profesionaliam globėjui.
Numatyta įteisinti apmokytą profesionalų budintį globėją, kuris įsipareigotų bet kuriuo paros metu nedelsdamas priimti vaiką į šeimą ir juo rūpintis, kol jis bus grąžintas į tėvų šeimą arba bus perkeltas į globėjų ar įtėvių šeimą. Tokius profesionalius budinčius globėjus turi Suomija, Italija, Vokietija, Švedija, Norvegija, Olandija, Didžioji Britanija, Vengrija, Austrija, Slovėnija.
Vaikų saugumas – ne tik VTAT atsakomybė, todėl šiomis pataisomis išplečiamas ratas tų institucijų, kurios privalo praneštiVTAT apie pastebėtus vaikų teisių pažeidimus, jiems keliamą grėsmę arba nederamą elgesį jų atžvilgiu. Prezidentė pabrėžia, kad pilietinės atsakomybės laukiama ir iš visuomenės – kaimynų, bendruomenių, visų neabejingų žmonių.
Pataisomis apibrėžiami terminai, per kuriuos socialinės rizikos šeima turi pasitaisyti, kad vaikas galėtų grįžti į saugią aplinką. Jeigu per 2 mėnesius, kai vaikas buvo paimtas iš šeimos, tėvų elgesys nesikeičia – jie nepriima siūlomos pagalbos, nesistengia išsivaduoti nuo priklausomybių, VTAT privalo kreiptis į teismą su prašymu laikinai riboti jų tėvystės teises. Laikinas tėvystės ribojimas privalo būti peržiūrimas ne vėliau kaip po 12 mėnesių. Per šį laiką su tėvais, negebančiais rūpintis vaikais, bet norinčiais juos susigrąžinti, būtų nuolat aktyviai dirbama – teikiama socialinė ir psichologinė pagalba. Tėvams, rodantiems akivaizdžias pastangas keistis, vaikai gali būti sugrąžinti anksčiau, nei pasibaigs 12 mėnesių terminas.
Tačiau jeigu per visą šį laiką tėvai nepradeda rūpintis savo vaiku, VTAT suteikiama teisė imtis kraštutinės priemonės – kreiptis į teismą, kad laikinasis tėvystės teisių ribojimas būtų pakeistas į nuolatinį, taip atveriant kelią įvaikinimui.
Prezidentė siūlo, atsižvelgiant į vaiko interesus, suteikti pirmenybę įsivaikinti šeimoms arba giminėms, jau laikinai globojantiems įvaikinamą vaiką. Taip pat įteisinama galimybė, vykstant įvaikinimo procesui, vaiką iš globos įstaigos perkelti į šeimą anksčiau, nei bus sutvarkyti įvaikinimo dokumentai.
Globėjams, įtėviams ir biologiniams tėvams, kol tvarkomi dokumentai, numatyta užtikrinti nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir atleisti nuo žyminio mokesčio. Vaiką apleidusiems biologiniams tėvams turi būti atimta iki šiol galiojanti teisė sužinoti būsimų įtėvių asmens duomenis.
Įsivaikinusiai šeimai siūloma suteikti tokias pačias išmokas ir atostogas, kokiomis naudojasi visi tėvai, gimus vaikui. Tai turėtų paskatinti įsivaikinti ne tik kūdikius, bet ir vyresnius vaikus, šiais atvejais atskaitos tašku laikant vaiko atsiradimo šeimoje datą. Praėjusiais metais vyriausias įvaikintas vaikas buvo 9 metų, tik trys vaikai 7–9 metų.
Įstatymų pataisose numatoma centralizuoti vaikų globos apskaitą, kad būtų sudarytos sąlygos globoti ir įvaikinti vaikus iš visos Lietuvos, o ne vien iš tos savivaldybės, kurioje gyvena įtėviai ar globėjai. Taip pat, siekiant išsaugoti vaikų giminystės ryšius, siūloma, kad VTAT per vieną dieną, kai vaikui nustatoma globa, praneštų apie tai jo brolį ar seserį auginančiai globėjų arba įtėvių šeimai, kuriai būtų suteikiama pirmenybė priimti ir šį vaiką.
Asmenims, teistiems už tyčinius nusikaltimus, bus draudžiama įvaikinti ar globoti vaikus net ir teistumui išnykus.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotraukoje: susitikimo su SADM minitru, Vaiko teisių apsaugos kontroliere, NVO atstovais, ekspertais bei vaikų globėjais.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis, sukrėstas žiauraus nusikaltimo Kėdainių rajone, kai savo tėvo buvo nužudyti du mažamečiai vaikai, reiškia užuojautą vaikų mamai ir artimiesiems.
Jis taip pat kviečia politinę bendruomenę neapsiriboti vienadieniais populistiniais pareiškimais, bet kartu su Lietuvos psichinės sveikatos ekspertais ir aktyviomis nevyriausybinėmis organizacijomis pateikti kompleksinius sprendimus.
Nurodykit man nors vieną iš didžiausių pasaulio nelaimių, kvailysčių ir tragedijų, kuri buvo padaryta ne dėl visuotinės laimės, gėrio ir teisingumo. Atiduosiu pradėjusią rūdyti mašiną, panaudotą, bet gerą meilužę ir pusę karalystės.
Nurodykit nors vieną bent kiek reikšmingą problemą, kurią abipus barikadų įniršę dvi Lietuvos suprastų adekvačiai ir nepanaudotų viena kitai apspjaudyti.
Naujausia byla – Mažasis Gabrielius prieš Norvegiją.
Kai Norvegija atima iš lietuvių šeimos vaiką ir perduoda auginti ne lietuviams, ji iš Lietuvos atima jos pilietį. Per daug naivu būtų tikėtis, kad ne lietuvių šeimojeužaugęs vaikas panorės būti Lietuvos piliečiu.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnį „Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje. Draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nenumato kitaip.“
Nežinau, kokia tarptautinė sutartis numato kitai valstybei galimybę visiems laikams pagrobti Lietuvos piliečius.
KVIEČIAME į pilietinio pasipriešinimo akciją, vyksiančią2013 birželio 1 d. 12 valandą Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų fontano, kur, protestuodami prieš juvenalinės justicijos įteisinimą ir šeimos instituto griovimą Lietuvoje, paleisime į dangų tūkstantį juodų oro balionų, tūkstantį juodų oro balionų išplukdysime upe ir dar tūkstantį juodų oro balionų KARTU išdalinsime.
Tegul nuo jų gedulingai apniukęs dangus, pajuodusios miesto gatvės ir upės vandenys duoda ženklą valdžiai, jog mes nesitaikysime su įstatymais, vienareikšmiškai sąlygojančiais lietuvių tautos genocidą ir būsimą jos išnykimą.
Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti pateiktas LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas) pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. XIIP-317 (toliau – Projektas), kuriame numatoma suteikti daugiau įgaliojimų Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir teisėtvarkos institucijoms ginant vaiko teises ir teisėtus interesus.
Be kitų Įstatymo pataisų, Projekte numatyta galimybė minėtoms institucijoms nedelsiant priimti sprendimą paimti vaiką iš tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų ir laikinai apgyvendinti jį šeimoje, šeimynoje ar socialinės globos įstaigoje.
Lietuvos žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos atkreipia LR Prezidentės, Seimo narių ir LR Vyriausybės dėmesį, kad siūlomos Įstatymo pataisos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tarptautinės teisės normoms ir iš esmės yra skirtos ne stiprinti, o silpninti šeimos institutą.
Šiandien 11.00 val. du Seimo nariai Gintaras Songaila ir Rytas Kupčinskas Lietuvos Respublikos prezidentūroje įteiks laišką Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Šiame kreipimesi Seimo nariai atkreipia Prezidentės dėmesį į Kėdainių rajono apylinkės teisėjo Vitalijaus Kondratjevo gruodžio 16 d. sprendimą dėl mažamečio vaiko, kuris trejus metus gyveno pas globėją, skubaus perdavimo motinai, susijusiai su dar neištirta Kauno pedofilijos byla.
Seimo nariai laiške nurodė, kad vadinamasis vaiko gyvenimo vietos nustatymas neįeina į Civilinio proceso kodekse nustatytus skubiai vykdomų teismo sprendimų ir nutarčių atvejus. G.Songailso ir R.Kupčinsko nuomone, teisėjo Vitalijaus Kondratjevo sprendimas be aiškiai nurodytų teisėtų motyvų apriboja proceso dalyvių teisę „apeliuoti aukštesnės instancijos teismus“, o tuo pačiu ir jų konstitucinę teisę į bešališką teismą. Vieną kartą Panevėžio apygardos teismas toje pačioje byloje jau panaikino tokį skubaus vykdymo sprendimą. Kai neįsiteisėjusiu teisėjo sprendimu vaikas bus išplėštas iš jo gyvenamosios aplinkos, ar vėliau neteks jį ten sugrąžinti? – klausia Seimo nariai.
