Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo vicepirmininkas partijos Tvarka ir teisingumas lyderis Remigijus Žemaitaitis neatmeta galimybės, kad „tvarkiečiai“ gali papildyti valdančiosios koalicijos gretas, tačiau tolesnis politinių įvykių scenarijus paaiškės tik po Prezidento rinkimų.
 
„Visa tai spręsis po rinkimų ir priklausys, kas bus prezidentas. Visas kamuoliukas nuo sekmadienio pereis į prezidento rankas“,- interviu naujienų agentūros ELTA žurnalistei Jadvygai Bieliavskai sakė R. Žemaitaitis.
 
Politiko nuomone, premjeras Saulius Skvernelis turėtų tęsti darbą, tačiau Vyriausybėje reikėtų keisti 4-5 ministrus.
 
R. Žemaitaitis norėtų glaudesnio naujojo prezidento bendradarbiavimo su Seimu. „Labai keista, kai prezidentas su Seimo nariais susitinka tik kartą per metus teikdamas savo ataskaitą arba bendraujama per patarėjus. Manau, kad normalioje civilizuotoje valstybėje sunku būtų suvokti tokį bendravimą“, – sako R. Žemaitaitis.
 
Po savaitgalį Lietuvoje vyksiančių rinkimų galimi pokyčiai valdančiojoje koalicijoje. Jei valstiečių pozicija nesikeis ir jie nesitrauks iškoalicijos, tikriausiai bus realizuojamas kitas planas – koaliciją stiprinti. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis RamūnasKarbauskis yra viešai pasakęs, kad kvies prisijungti Tvarką ir teisingumą bei Lietuvos lenkų rinkimą akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS). Išgirdęs tai iš žiniasklaidos, pareiškėte, kad atsisakote derėtis. Gal jau gavote oficialų kvietimą pradėti derybas?
 
Signalų yra, bet oficialaus kvietimo negavome. Pirmiausia politikoje nereikia skubėti su pareiškimais, kad pasitrauksiu iš valdžios, kad atsistatydinsiu iš premjero posto. Ko gero, tai ir sąlygojo, kad politinės partijos , kurios galvoja apie atsakomybę, pamačiusios tokį pareiškimą spaudoje, iš tikrųjų sunerimo, kas čia bus. Aš, kaip partijos pirmininkas, supratau, kad gal tektų formuoti naują daugumą, jeigu „valstiečiai“ pasitrauktų.
 
Visa tai spręsis po rinkimų ir priklausys, kas bus prezidentas, ar prezidentas pasakys, kas gali būti premjeru. Gal prezidentas pasakys, kad jis gali dirbti su premjeru, kuris vadovauja mažumos Vyriausybei, gal prezidentas norės turėti plačią Vyriausybę su plačia koalicija, kuri padės jam realizuoti savo idėjas, projektus. Jeigu prezidentas neturės palaikymo Seime per premjerą, tai nė vienas jo projektas per ateinančius 1,5 metų nebus įgyvendintas. Visas kamuoliukas nuo sekmadienio pereis į prezidento rankas ir priklausys nuo to, kokią Vyriausybę jis nori matyti.
 
Ar matote kokių nors požymių, kad dabartinės valdančiosios koalicijos gali nebelikti, ji išsivaikščios, susiformuos nauja koalicija?
 
Toks scenarijus galimas, koalicija gali griūti, jei politikai nesugebės peržengti per savo asmenines ambicijas. Šiomis dienomis matau, kad kai kurie žmonės padeda savo asmenines ambicijas kažkur į stalčių. Matyt, jie suvokia, kad atsakomybė yra jų rankose ir nuo jos negalima pabėgti. Aš linkęs manyti, kad koalicija sugebės surasti vidinių jėgų, atsitiesti ir toliau tęsti tuos darbus, kuriuos suplanavo 2016 metų rudenį.
 
Kažkodėl jaučiu, kad niekas nepasikeis, valdančioji koalicija, kurioje yra valstiečiai ir socialdarbiečiai, iš tikrųjų išliks. Tačiau faktas yra tas, kad šiandien valdančioji koalicija nėra stabili, nėra stipri ir jai reikia palaikymo.
 
Ar jūsų vadovaujama partija Tvarka ir teisingumas yra pasirengusi papildyti valdančiąją koaliciją?
 
Manau, kad galime, bet su viena sąlyga: turime susidėlioti prioritetus, tai negali būti vien tik „valstiečių“ kažkokie reikalavimai. Manau, kad tektų tartis, parengti naują sutartį, kalbėtis apie Vyriausybės programą. Greičiausiai tai bus po rinkimų.
 
Seime dažnai remiate valstiečius, nors oficialiais saitais nesate su jais susiję. Tvarkiečių oficialus statusas – bendradarbiavimo sutartis su valdančiaisiais. Jeigu taptumėte oficialia valdančiosios koalicijos dalimi, kokios būtų jūsų sąlygos, ar siektumėte, pavyzdžiui, ministrų portfelių?
 
Mes aiškiai esame pasakę, kad mums postų šiandien tikrai nereikia, nes ne postai formuoja politiką, politiką formuoja įgyvendinamos nuostatos. Jeigu jau taip atsitiktų, kad reikėtų plėsti valdančiąją daugumą, matyt, reikėtų mūsų partijos bičiulių atsiklausti.
 
Jeigu nekalbate apie ministerijas, norėčiau paklausti kitaip: kokias sritis norėtume kuruoti Vyriausybėje?
 
Pavyzdžiui, Finansų ministerija yra, ko gero, viena įdomiausių. Šiandien Finansų ministerijoje matau tam tikrą postūmį, bet nematau ten proveržio, nematau ten tokių darbų, kurie šiandien gyvybiškai reikalingi ir juos reikia įgyvendinti, jeigu kalbame apie gėrio valstybę.
 
Be abejo, įdomi sritis yra užsienio politika, bet yra įprasta, kad užsienio politika atitenka didžiajai frakcijai. Aišku, ne paslaptis, kad teisingumas, vidaus reikalų sistema – mums artimos sritis.
 
Politikai, eidami į valdžią, tradiciškai kalba apie galimybes realizuoti savo partijų programines nuostatas. Ar yra tokių esminių principinių nuostatų, kurias žūtbūt reikalausite įgyvendinti?
 
Daugiabučių namų modernizacija. Kasmet turi būti modernizuojama mažiausiai 2 tūkst. daugiabučių. Reikalausime padidinti vaiko pinigus, taip pat siūlysime padidinti ir į 2007 metų lygį grąžinti sumas, mokamas mamoms, išėjusioms vaiko priežiūros atostogų. Taip pat manome, kad turėtų padidėti neapmokestinamasis pajamų dydis, reikėtų grąžinti krizės metu nurėžtas statutinių pareigūnų pensijas.
 
Gana svarbu yra investicijos į šeimos ūkį arba į šeimos įmones rajonuose. Mums rūpi valstybės tarnybos pertvarka, o ne tas chaosas, kurį padarėme nuo sausio 1-osios. Šiandien rajonuose žmonės neina dirbti, nes neturi arba tokio išsilavinimo, arba egzaminų neišsilaiko. Pavyzdžiui, Mažeikiuose trūksta keturių mokyklų direktorių, nes keliamos sąlygos, kurios protu nesuvokiamos. Šilalėje trūksta dviejų seniūnų, nes tai paprasčiausia kaimiška seniūnija, bet reikalavimai – anglų kalba ir vadybiniai gebėjimai. Šilalėje trūksta ir 11 auklėtojų, bet reikalavimai, ironizuojant pasakysiu, tai mažų mažiausiai turi būti habilituotas mokslų daktaras. Šilalėje trūksta vyr. architekto, o koks architektas eis dirbti už 800 eurų? Todėl sakau, kad valstybės tarnybos pertvarka būtina, ypač jos segmentavimas į rajonus.
Mes kategoriškai esame prieš ligoninių pertvarką, visą laiką balsavome prieš ir nepalaikėme jos.
 
Tvarkiečiai yra pareiškę, kad nerems nė vieno kandidato, siekiančio prezidento posto. Todėl paklausčiau, kuris iš kandidatų, jūsų nuomone, –Gitanas Nausėda ar Ingrida Šimonytė – būtų jums palankesnis, pavyzdžiui, tvirtinant jūsų pasiūlytus kandidatus į ministrus?
 
Esu aiškiai pasakęs, kad abu kandidatai turi ir gerų, ir blogų savybių. Abu, manau, galėtų užimti prezidento postą, bet klausimas, ar veiks formulė, kad bus egzaminuojami žmonės, ministrai, ar prezidentas kišis į vidaus politiką, pavyzdžiui, vaikų darželių, globos namų uždarymas, kas yra visiškai ne prezidento funkcija.
 
Esate kalbėjęs apie būtinybę de jure sustiprinti prezidento galias. Ar tai reiškia, kad siūlysite Konstitucijos pataisas, kurias, kaip rodo patirtis, nėra lengva priimti?
 
Lietuvoje klaidingai įsivaizduojama, kad prezidentas yra kažkoks ūkvedys, kuris kelia atlyginimus, pensijas ir sprendžia, kas ir kaip turi gyventi. Prezidentas yra šalies vadovas, ginkluotojų pajėgų vadas ir užsienio politikos formuotojas. Manau, kad viena iš mūsų diskusijų temų turėtų būti prezidento statusas, jo galios. Mums reikės spręsti, kokį mes prezidentinį modelį įsivaizduojame ? Gal Lietuva eis Vokietijos keliu ir prezidentą rinks pats parlamentas?
 
Manyčiau, kad einant 2020 metų link Seimo rinkimų diskusijų tema numeris vienas bus arba prezidento galių sustiprinimas, arba jų sumažinimas. Pavyzdžiui, kalbant apie teisėjų ir kitų pareigūnų paskyrimą, prezidentas teikia Seimui vieną pavardę x, o jis turėtų pateikti, mano nuomone, tris kandidatūras.
 
Manau, galima kalbėti ir apie Konstitucijos pataisas, kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Tai bus iššūkis, kokį modelį Lietuva pasirinks.
 
 Ar po naujojo prezidento inauguracijos ir toliau norėtumėte matyti Saulių Skvernelį premjeru? Kas būtų valstybei geriau – tęstinumas ar nauji vėjai Vyriausybėje?
 
Manyčiau, kad naujų vėjų nebereikia, nebegąsdinkime žmonių nuolatinėmis reformomis, pertvarkomis. Nuo 2009 metų girdžiu kiekvieną savaitę: reforma, pertvarka. Jeigu aš taip savo žmonai, vaikams grasinčiau šeimoje, kad bus reforma, pertvarka, tai manau, kad jau seniai būčiau skyrybų paduotas. Negalime žmonėms grasinti, bauginti su tomis pertvarkomis. Manau, kad ta Vyriausybė arba premjeras ,kuris pradėjo darbą, jį turi tęsti. Tačiau turi būti keičiami ministrai. Esu pasakęs, kad galėsime premjerui suteikti paramą, jeigu 4-5 ministrai bus pakeisti.
 
Kokius ministrus Vyriausybėje, jūsų nuomone, reikėtų pakeisti?
 
Tikrai nenorėčiau asmeniškai jų vardinti. Esu premjerui pasakęs, kad yra keturi ministrai, kurie dirba blogiau nei kad galima. Tai ministras, kuris nesugeba suvaldyti savo administracinių gebėjimų, ministras, kuris nesugeba atstovauti savo ministerijai, galų gale ministras, kuris nesugeba apginti savo darbuotojų, o pasiduoda kažkieno spaudimams, interpretacijoms.
 
Gal įvardinsite ministrų pavardes?
 
Manau, kad tie ministrai žino, apie ką kalbu. Pavyzdžiui, Seime kelis kartus yra teikiama reforma, kuri nepraeina, o ministras vėl tą pačią reformą teikia. Kiek galima tyčiotis, tą patį chaosą kelti?
 
Kaip, jūsų nuomone, turėtų atrodyti naujo šalies vadovo bendradarbiavimas su Seimu, ar jis galėtų būti kitoks nei su prezidente Dalia Grybauskaite?
 
Norėčiau, kad jis būtų kitoks. Man teko darbuotis Seime 2001-2002 metais, ir tie santykiai buvo visai kitokie. Pavyzdžiui, prezidentas Valdas Adamkus, mano galva, buvo tikrai geras prezidentas, diplomatas. Labai keista, kai Seimui teikiami teisėjai, prokurorai, yra atliekama parlamentinė kontrolė, o prezidentas su Seimo nariais susitinka tik kartą per metus teikdamas savo ataskaitą arba bendradarbiavimas vyksta per patarėjus.
 
Manau, kad normalioje civilizuotoje valstybėje sunku būtų suvokti tokį bendravimą, lygiai taip pat kaip arkivyskupas bendrautų ne su kunigais, o su savo parapijiečiais arba trimis davatkomis, sėdinčiomis pirmame suole. Manau, kad tai supranta Ingrida Šimonytė, kurį turi didelę politinio darbo Seime patirtį, ir Gitanas Nausėda kaip verslo atstovas. Vis dėlto sprendimo teisė yra Seime, bet jeigu galvojama „žaisti“ su veto, tai tikrai nieko gero valstybėje nebus.
 
Ar matote kokias nors prezidentės Dalios Grybauskaitės klaidas, kurias naujasis prezidentas turėtų ištaisyti nedelsiant?
 
Dabartinė šalies vadovė turėjo savo politikos kryptį, mes kiekvienas kitaip įsivaizduojame savo darbą. Manau, kad kalbant apie naująjį prezidentą turi būti ryšys tarp Vyriausybės, Seimo, teisėsaugos institucijų ir pačios Prezidentūros.
 
Po sekmadienio rinkimų neišvengiamai keisis ir Europos Sąjunga. Ką turėjote galvoje, jūs, žemaitis, kalbėdamas apie sveiką nacionalizmą“?
 
Esu žemaitis iš Žemaitijos. Mus, žemaičius, vienas karalius bandė kelis kartus parduoti, mus, žemaičius, paskutinius pakrikštijo, nepasidavėme, kariavome. Sveikas nacionalizmas yra tada, kai valstybei paliekama teisė pačiai nuspręsti, kaip ji nori savo gyvenimą tvarkyti. Dabar mums Briuselis nori nustatyti, kas yra šeima. Ne Briuselis turi nustatyti, kas yra šeima, bet pati valstybė, nes mes turime gan skirtingus papročius, skirtingas tradicijas, skirtingą kultūrą, skirtingą šeimos suvokimą. Jeigu kažkur priimtina neoficialiai turėti kelias žmonas, tai Lietuvai nebūtų priimtina, tauta neatleistų.
 
Kalbant apie tos pačios lyties asmenų santuokos ir partnerystės įteisinimą, tai, pavyzdžiui, Prancūzija, Vokietija, Italija ir Graikija apie tai kalba jau 30-40 metų , o mes pradėjome diskusijas tik prieš kokius 5-6 metus.
Kalbant apie sveiką nacionalizmą ekonomikoje, paminėčiau tai, kad, pavyzdžiui, mūsų apvaliąją medieną išveža, kai Vokietija ir kitos senosios ES šalys žaliavą apdirba, gamina produkciją, nes turi ES išimtis arba išlygas.
 
Kodėl Lietuva neturi teisės nustatyti, pavyzdžiui, ekologinį mokestį, kad apvalusis rąstas neišvažiuotų, o mediena būtų perdirbama čia. Jeigu iškerti medį ir išveži į uostą, tai Lietuva į biudžetą gauna vieną eurą, bet jeigu nukirstą rąstą apdirbi, pjauni lentas, gamini stalus, tai į biudžetą gauni 10 eurų. Trečias dalykas, kalbant apie sveiką nacionalizmą – tai monetarinė politika. Mes turime laikytis fiskalinės drausmės sutarties, bet kažkodėl Ispanija, Graikija, Portugalija, Kipras jos nesilaiko…
 
Žadate siekti, kad visoje Europos Sąjungoje būtų nustatytas vieningas minimalių pajamų vienam asmeniui kriterijus. Kokia tai galėtų būti suma, jūsų manymu? Ar nėra tame pavojaus patekti į mažų pajamų spąstus?
 
Siūlau nustatyti, kiek nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) kiekviena valstybė turi skirti pinigų gerovės valstybei išlaikyti. Jeigu gynybos reikmėms kaip NATO šalis skiriame 2 proc. BVP, tai analogiškai turi būti skirtas kažkoks procentas nuo BVP ir socialinėms reikmėms.
 
Kodėl, jūsų nuomone, pati Lietuva , be ES įsikišimo, negalėtų priimti tokio sprendimo?
 
Lietuva gali sau nusistatyti, bet Latvija gali turėti kitą metodiką, kitą formulę, Lenkija – dar kitą. Pavyzdžiui, vidutiniškai Graikijoje pensija yra 800 eurų, mūsų pensija – 300 eurų. Graikijoje kainos panašios, jie prasiskolinę, naudojasi mūsų gerumu. Jeigu ES būtų nusistačiusi procentą nuo BVP, kiek būtų galima skirti, tarkime, pensijoms, socialiniam būstui, migrantams, to chaoso neturėtume.
 
Kalbant apie Brexit problemą, pabėgėlių krizę, radikalų Europoje suaktyvėjimą, kokio, jūsų nuomone, reikėtų naujo Europos Parlamento?
 
Manau, kad šie rinkimai bus kaip niekad nenuspėjami.
 
Visų pirma į EP turi ateiti jaunoji karta, o ne dinozaurai. Jeigu mes galvojame, kad EP gali dirbti žmonės, kurie nacionaliniuose parlamentuose dirba 20-30 metų ir dėl jų neveiklumo tose valstybėse vyko krizės, chaosas, nesutarimai ir juos dabar kaip pensininkus siunčiame į senelių namus – Europos Parlamentą, man tai yra baisu. Aš netikiu, kad į EP ateis labai daug ultradešiniųjų jėgų, bet kažkiek jų ateis dėl migrantų problemos.
 
Ne paslaptis, kad daug patyrusių politikų keliauja į EP siekdami galbūt pagerinti savo materialinę padėtį, užsidirbti sotesnę pensiją. Bet jūs kaip jaunas, patyręs politikas, ar nesibaiminate, kad išvykus į EP, gali nukentėti jūsų politinė karjerą Lietuvoje, ypač turint galvoje, kad vadovaujate partijai?
 
Tam tikros rizikos yra. Manau, kad ta jaunatviška energija arba ta patirtis, kuri įgyta čia, Lietuvoje, padėtų man, leistų padaryti labai daug, kad būtų apgintas Lietuvos interesas. Turiu patirties ir europinėse institucijose. Aišku, kad gali nukentėti mano politiniai dividendai.
 
Bet jeigu politikai galvoja tik apie savo asmeninį prestižą, tai reikia kuo greičiau trauktis iš politikos. Esu padaręs labai daug nepopuliarių sprendimų savo partijos viduje, dirbdamas Seime. Puikiai suprantu, kad jeigu nesiryši ir nedarysi, tai gali ateiti žmonės, kurie turi tik siaurus savo asmeninius interesus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.24; 09:00

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Irma Ąžuolė

Kadenciją baigiant prezidentei Daliai Grybauskaitei, didžiąja intriga tampa kitų metų pavasario rinkimai. Ruošdamasi palikti rūmus Daukanto aikštėje, jų šeimininkė investuoja į savo valdą Bajorų gyvenvietėje. Apie prezidentinės bibliotekos-muziejaus kūrimą neužsimenama. Kaune veikiantis Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka ir muziejus, panašu, ir toliau liks vienintelis Lietuvoje.

Tuo tarpu už Atlanto

Tuo tarpu už Atlanto prezidentiniai centrai yra įstatymais įtvirtina tradicija.

Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Įpusėjus JAV prezidento Donaldo Trumpo kadencijai, visuomenėje ta tema apstu pasvarstymų, miklina liežuvį komikai: tai būsianti prezidentinė tviterio (ne knygų) biblioteka, ne tik Los Andžele, bet ir Čikagoje bei Niujorko mieste, su milžiniška suvenyrų parduotuve, o šmaikštūs žurnalistai jau turi pririnkę aibę auksinių prezidento posakių, kurie galėtų puikuotis ant būsimos įstaigos sienų. Jau sukurti ir virtualūs 3D muziejai!

Barakas Obama

Amerikiečiai nekantrauja, kada bus atidaryta 44-ojo JAV prezidento (2009–2017) Barako Obamos prezidentinė biblioteka ir muziejus.

Planuojama, kad jis duris atvers apie 2020–2021 m. Garbę steigti šį centrą pelnė Čikagos universitetas, kuriame dėstytojavo Obama. Laukiama, kad naujoji prezidentinė biblioteka taps lankomiausia JAV. Ji bus naujo modelio, skaitmenizuota. Be to, JAV istorijoje pirmojo prezidento afroamerikiečio centras patrauks daug afroamerikiečių lankytojų.

Mintis kilo Ruzveltui

Ruzveltas_1
Franklinas Ruzveltas

Šiuo metu JAV veikia 13 prezidentinių bibliotekų tinklas, administruojamas Prezidentinių bibliotekų biuro. Kiekvienos tokio pobūdžio įstaigos kūrimas yra kontroliuojamas nacionalinės administracijos, o atidarymas tampa reikšmingu įvykiu.

Nepaisant nuo seno visuotinai pripažįstamos šalies prezidentų paveldo istorinės reikšmės, iki XX a. vidurio dokumentai paprastai buvo laikomi privačia nuosavybe.

Mintis, kad archyviniai dokumentai bei įvairūs su prezidento gyvenimu susiję daiktai gali būti įdomūs ne tik studentams, istorikams bei žurnalistams, bei ir plačiajai visuomenei, pirmajam kilo Franklinui Delanui Ruzveltui, 32–ajam prezidentui (1933–1945).

Pastato statybai jis paskyrė savo šeimos žemės sklypą Niujorko valstijoje, o 1941 m. naujo tipo kultūros centras, po vienu stogu vienijantis archyvą, biblioteką ir muziejų, jau atvėrė duris lankytojams. 

Tradicijos tęstinumą lėmė 1945 m. priimta nuostata, kad postą palikęs prezidentas steigia savo prezidentinę biblioteką.

Ekspozicijoje net lėktuvas

Iš JAV veikiančių prezidentinių bibliotekų populiariausia yra Ronaldo Reigano.

reiganas_ronaldas
Ronaldas Reiganas su žmona Nensi

Dvi kadencijas (1981–1989) pareigas ėjusio 40–ojo JAV prezidento centras, įkurtas Kalifornijos valstijoje, yra pats didžiausias ir prabangiausias. Ekspozicija ir biblioteka užima per 14 tūkst. kv. m, be to, yra 8,4 tūkst. kv. m ploto angaras, skirtas prezidentiniams lėktuvams „Boing-707“.

Lankytojai gali po lėktuvo sparnu atsisėdę gurkšnoti kavą, gėrėtis prezidento limuzinų kortežu… Ekspozicijoje yra net Berlyno sienos fragmentas.

Pagal amerikietišką tradiciją – Kaune

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

2016–ųjų pavasarį Kaune atidaryta dvi kadencijas (1998–2003, 2004–2009) prezidento pareigas ėjusio Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Tai vienintelė tokia įstaiga Lietuvoje, trečioji Europoje.

Nieko stebėtino, kad tokia įstaiga įkurta Kaune. 92-ejų Prezidentas Valdas Adamkus šiame mieste gimęs, yra jo patriotas.

Išskirtinis pastatas S.Daukanto g. 25, kuriame įkurta prezidentinė biblioteka. 1922–1934 m. čia veikė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija. Tai primena ant fasado pritvirtinta memorialinė lenta.

Nutarus steigti prezidentinę biblioteką, iniciatyvos ėmėsi Vytauto Didžiojo universitetas, o Kauno miesto savivaldybė skyrė istorinį pastatą, kurį reikėjo remontuoti bei restauruoti.

Kaip pasakoja prezidentinės bibliotekos vadovas Arūnas Antanaitis, tai, kad V. Adamkus didelę gyvenimo dalį pragyveno JAV, yra svarbi aplinkybė, suformavusi demokratiškas pažiūras, atvirumą. Toli gražu ne kiekvienas galėtų taip atsiverti, atiduoti dalį savęs: šeimos paveikslus, biblioteką (sukaupta unikali disidento Aleksandro Štromo knygų kolekcija), veiklos archyvus, dienoraščius, nuotraukas, apdovanojimus, asmeniškus laiškus…

Kultūrinėje erdvėje rengiamos įvairios parodos, vyksta diskusijos ir kiti renginiai.

Valdo Adamkaus prezidentinėje bibliotekoje lankėsi bent aštuoni užsienio šalių prezidentai: Latvijos – Valdis Zatlers, Lenkijos – Lechas Valensa, Ukrainos – Leonidas Kučma ir kt.

Europoje ir net Afrikoje

Pagal amerikietišką tradiciją pirmoji Europoje prezidentinė biblioteka-muziejus įkurta Rusijoje. Jekaterinburge veikia prezidento Boriso Jelcino centras, apimantis muziejų, parodų sales ir diskusijų centrą, biblioteką.

Borisas Jelcinas

Prahoje įsteigtas Čekijos prezidentui Vaclavui Havelui dedikuota biblioteka.

Prezidentinę biblioteką sumanė įsteigti ir Nigerijos prezidentas (1976–1979, 1999–2007) Olusegunas Obasandžas. Tiesa, veiklos modelis ganėtinai išplėtotas pramogine kryptimi: tai didžiausias laisvalaikio bei pramogų centras su plaukimo baseinu, viešbučiu ir barais bei kitomis pasilinksminimo vietomis.

2018.11.25; 06:20

Konservatoriai suvažiavime diskutuoja dėl vizijų Europai ir Lietuvai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pirmą kartą Lietuvos istorijoje rengia išankstinius kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidento postą rinkimus. Mūsų šalyje to dar niekada nevyko, nors pasaulyje tai nebūtų naujiena, ypač JAV, kur kandidatų varžytuvės turi senas tradicijas. Šio Tėvynės sąjungos projekto sėkmė būtų visos politinių partijų sistemos sėkmė ir būtų stiprus signalas, kad pagaliau Lietuvos demokratiniai mechanizmai išsivaduoja iš postsovietinės klampynės. 

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Geriausiai organizuota partija

Kai politologai kalba apie partijų sistemą Lietuvoje, tai reiktų atskirti TS-LKD ir visas likusias partijas. Konservatoriai šiandien, po socialdemokratų žlugimo, yra vienintelė progresyvi politinė organizacija su veikiančiais demokratiniais mechanizmais, užtikrinamu veiklos skaidrumu ir atskaitingumu bei, svarbiausia, ji vis labiau atsiveria visuomenei, išsivaduodama iš XX amžiaus „partijos“ apibrėžimo. TS-LKD vieninteliai organizuoja visuotinius partijos pirmininko rinkimus, politikų reitingavimą į Seimą ir savivaldybes, pradėjo demokratiškai rinkti lyderius į merus, o dabar ir į šalies Prezidento postą. Maža to, balsuoti išankstiniuose rinkimuose dėl partijos paramos galės ne tik nariai, bet visi norintys. To nedaro jokia kita valstybės partija.

Lietuvos visuomenė, o kartais ir politologai, vis dar įsivaizduoja partiją, kaip kažkokią uždarą, pusiau slaptą, merkantilinių tikslų vedamą organizaciją, kuri proteguoja savo narius ir ieško personalizuotos naudos. Taip galbūt buvo XX amžiuje. Šiais laikais partijos nario bilietas yra nieko daugiau, kaip tik vieša politinių pažiūrų deklaracija. Jau Andriaus Kubiliaus vyriausybėje daug ministrų, jų pavaduotojų ir kitų politinių postų užėmė žmonės, neturintys partijos nario bilieto. Tačiau vis tiek TS-LKD buvo atsakinga už Vyriausybės veiklą. Ne visi politikai, patarėjai ir konsultantai, dirbantys su TS-LKD, yra partijos nariai. Tik apžvalgininkai kažkodėl labai mėgsta pabrėžti, kad vienas ar kitas žmogus priklauso partijai. Nieko tas priklausymas partijai ar nepriklausymas neparodo, nes absoliuti dauguma partijų narių tėra formalūs ir aktyviai partijos reikaluose nedalyvauja, o lygiai taip pat daug aktyvistų nėra partijų nariai, tačiau turi didelę įtaką lyderiams. Štai Ingrida Šimonytė turi labai stiprią įtaką partijoje, bet nėra narė, o Vygaudas Ušackas, nors yra narys, kitose visuomenės grupėse sulaukia daug daugiau paramos. O tokių pavyzdžių daugybė visose politinėse organizacijose. Net dabartinis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis nėra partijos narys, tai ko tada vertas tas nario bilietas?

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdys kaip rinkti politikos kandidatus

TS-LKD rengiami išankstiniai Prezidento rinkimai yra dar vienas žingsnis senovinį partijos įvaizdį pertvarkant į politinį judėjimą. Tokiame darinyje svarbu būtų ne atskiri politikai, ne nariai ir net struktūros, bet konservatyvios idėjos ir vertybės, kurios vienija žmones, o jau šie pasirenka politikus, kurie jas geriausiai atstovauja. Ar toks modelis gali sėkmingai veikti? JAV patirtis rodo, kad gali. Socialinių tinklų ir informacijos pasaulyje kitokia partijų forma net nėra gyvybinga. Ilgainiui visos partijos Lietuvoje turės atsiverti, arba, keičiantis kartoms, nebesugebės pritraukti rinkėjų.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Konservatorių rengiami pirmieji kandidato į valstybės Prezidentus išankstiniai rinkimai siunčia labai svarbią žinią – partija nesiekia parinkti sau palankaus kandidato, nesiekia į gerą postą pastūmėti vieną ar kitą saviškį, koks jis geras bebūtų, bet visa organizacijos jėga parems tą kandidatą, kuris geriausiai atstovauja vertybes, kurios svarbios šiai bendruomenei. Nėra jokių sąlygų, kad paremtas kandidatas būtų kaip nors skolingas partijai. Tą užtikrina ir ne partijos narių galimybė dalyvauti balsavime. Taigi jeigu toks kandidatas taptu Prezidentu, tai jo niekaip neįpareigoja būti kaip nors susijusiu. Net priešingai, visuomenė bus labai akyla ir bet kokia nuolaida rėmėjams bus žvelgiama su įtarumu ir padidintu dėmesiu.

Stiprybė yra neskirstyti į „partinius“ ir „nepartinius“

TS-LKD tuo aiškai liudija, kad jai rūpi ne geriausias partijai kandidatas, bet geriausias Lietuvai. Žinoma, pagal savo vertybes – patriotiškumą, provakarietiškumą, pagarbą tradicijoms ir kt. Prie tokio požiūrio Tėvynės sąjunga nuosekliai ėjo, ir paskutiniuose dviejuose Prezidento rinkimuose neieškojo kandidato „geriausio iš partinio sąrašo“, bet rėmė partijos vertybėms artimą pretendentą, kokiais tuo metu buvo Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė.

Šiandien, kai vėl girdisi kai kurių lyderių pasisakymai, kad būtina partijai kelti „savo“ kandidatą, tai daryti „būtina“, reikia siekti „savo“ Prezidento – panašu į nomenklatūrinius parinkimus ir tai jau yra bandymas grįžti atgal. Labai nuvilia Liberalų pozicija kelti „savo“ kandidatą, norėtųsi platesnio požiūrio, bent jau rinkėjai to tikėtųsi. Kai kas nesuprasdami TS-LKD siūlymo esmės, sako, kad nepartinis kandidatas tik liudija partijos silpnybę, tačiau kaip rodo rinkimų patirtis, svarbu remti geriausią kandidatą ir nestatyti išankstinių barjerų.

TS-LKD šiandien yra partijų flagmanas, realiais veiksmais įrodantis, kokios ateityje turės būti visos politinės organizacijos, ir kuo greičiau jos tai supras ir perims šią patirtį, tuo visai Lietuvos demokratijai bus didesnė pergalė. Išankstiniai Prezidento rinkimai tai gali paskatinti.

2018.10.04; 07:35  

Vidas Rachlevičius, komentaro autorius

Buvau nusprendęs patylėti, bet neiškenčiau…

Žvelgiant kiek iš šalies, jau įsisiūbuojanti Prezidento rinkimų kampanija skatina rašyti ne tradicinius bla-bla-bla komentarus, kuriuose autoriai rimtu tonu analizuoja galimų kandidatų galimybes, o ilgą nekrologą Lietuvos visuomenės mentalitetui, sąžinei, susivokimui, norui patiems lemti savo ateitį ir apskritai gebėjimui protauti bei matyti bent nedidelį Big Picture fragmentą.

Tik vienas epizodas. Tai – galimas kandidatas į Prezidento postą Saulius Skvernelis. Jei kas nors, pavyzdžiui, pirmosios Valdo Adamkaus kadencijos metu man būtų pasakęs, kad kada nors toks žmogus realiai gali tapti pirmuoju valstybės asmeniu ir atstovauti jau beveik tris dešimtmečius Nepriklausomybę atkūrusiai valstybei – ES, NATO ir EBPO narei, būčiau pagalvojęs, kad tai tiesiog neįmanoma, būčiau pasukiojęs pirštą prie smilkinio.

Deja, dabar tai yra realybė. Jau dabar esame bijanti, o tiksliau – dėl labai konkrečių aukščiausių pareigūnų asmeninių interesų vengianti išsižioti ir net menkiausio savarankiško užsienio politikos elemento neturinti šalis.

Kadangi realiai nebeturime ir politinių partijų – nedidelė grupė asmenų po rinkimų nesugebanti suformuoti net ministrų kabineto, mano nuomone, nelaikytina normalia politine partija – tai neturime ir jokios vidaus politikos, o ką bekalbėti apie kelias alternatyvas.

Šalyje seniai nebėra jokios politinės diskusijos – tik politikos menkystų rietenos. Dabar turime situaciją, kurią galima būtų pavadinti neprognozuojamomis politinėmis konvulsijomis.

Taigi, ši šalis neturi jokio visuomenei suprantamo ir priimtino plano, jokios vizijos, vadinasi – jokios šviesesnės ateities. Jeigu norime ką nors pakeisti, turime būti visiškai atviri ir maksimaliai sąžiningi sau: esame susipriešinę, persirieję, tamsūs, pavydūs ir faktiškai praradę gebėjimą skaidriai, civilizuotai bei savarankiškai tvarkytis.

Sunkiausia pripažinti faktą, kad iš esmės mus gelbsti tik palankiai susiklosčiusios istorinės aplinkybės – narystė NATO ir ES.

Tai yra ir prievartos aparatas, ir stabdžiai, ir saugikliai, ir savotiškas Damoklo kardas virš netikėlių politikų galvų, apsaugantis valstybę nuo visiško degradavimo ir žlugimo. Tai yra lyg gyvybinių funkcijų palaikymo aparatūra sunkiam ligoniui, kurią atjungus…

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Tokiomis aplinkybėmis, regis, turėtų iškilti nauji lyderiai, kurie savo užsidegimu, energija, talentu ir vizijomis turėtų suburti ir mobilizuoti visuomenę, tačiau vis labiau įsigalintis valstietiškas bei senokai įsivyravęs prisitaikėliškas mentalitetas tikrajai lyderystei yra priešiškos terpės.

Skvernelis tiesiog yra visų aukščiau išvardytų aplinkybių produktas bei ryškus situacijos valstybėje simbolis. Bet tikrai nereikėtų jo kaltinti, nes dėl visiško visuomenės nesusivokimo žmogelis tiesiog atsirado ne savo vietoje, o po to gali kilti dar aukščiau – juk norėti nedraudžiama, o ir aplinkybės palankios.

Tai palyginkime, pavyzdžiui, Skvernelį su V. Adamkumi ar Estijos eksprezidentu Toomasu Ilvesu – kokia jų laikysena, intelektas, kokiomis kategorijomis jie mąsto ir kalba, koks jų išsilavinimo ir pasaulio suvokimo lygis, politinis akiratis per pan.

Kas mus visiems atsitiko, kad apie galinčią ištikti didžiulę nacionalinę gėdą kalbame kaip apie savaime suprantamą ir galimą dalyką? Aš įsivaizduoju, kad normalioje visuomenėje tokiems žmonėms neturėtų kilti net menkiausia mintis bandyti išsistatyti save visuotinei pajuokai, jie turėtų kiekviena savo kūno ląstele jausti, kad tai yra neįmanoma. Tokią tvyrančią nuotaiką ir supratimą turėtų suformuoti ir palaikyti įvairūs institutai, kuriuos, formaliai, regis, turim.

Estijos Respublikos Prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas (Toomas Hendrik Ilves).

Bet kaip yra iš esmės? Beveik visa žiniasklaida seniai nebeatlieka savo funkcijos, etikos bei profesiniu požiūriu yra degradavusi ir nesugeba iškelti, analizuoti bei diskutuoti apie svarbiausias ir gilumines valstybės problemas, o eterio žvaigždės iš esmės reklamuodamos tampo tuos nevykėlius po pokalbių šou, bet nenori, o gal ir nesugeba

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

užduoti esminių klausimų.

PR kompanijos ir jų guru už ilgesnį eurą viešai ar slaptai konsultuoja ir tempia į valdžią veikėjus, kurie lemia valstybės degradaciją.

Tikrasis elitas yra neorganizuotas, nutildytas arba visiškai nusivylęs. Tiesa, dar yra visa gvardija vadinamųjų politikos mokslininkų, pasidabinusių skambiais dr. ir prof. laipsniais, bet dauguma jų esminiais valstybei ir visuomenei klausimais yra beviltiški.

Tokiame kontekste, kai reikalingas bent kažkoks sveiko politinio proto centras, kai kažkas išmintingas turi imtis iniciatyvos ir atsakomybės šviesti visuomenę, anądien pagalvojau, o kuo skiriasi sovietmečiu veikusi Vilniaus aukštoji partinė mokykla ir TSPMI?

Atmetus visas iškabas, simbolius ir dekoracijas ir įsigilinus tik į veiklos esmę – praktiškai niekuo.

Prisitaikėliška, nuolanki, bet kokiai valdžiai pataikaujanti ir greitai į besikeičiančią konjunktūrą reaguojanti organizacija. Jokių galimybių būti gaivios politinės minties oaze ar think tank‘u.

Taigi, visiškai realu, kad galime turėti Prezidentą, kuomet iki baltarusiško politinio mentaliteto liks tik keli žingsneliai…

Ir tai būtų tikrai ne jo, o visos visuomenės ir kiekvieno iš mūsų nuopelnas.

2018.09.16; 05:40

Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Prestižiniame sostinės Užupio rajone stūkso prabangi vieno turtingiausių šalies advokatų Rolando Valiūno vila su vaizdu į Gedimino pilį. Iš kur pinigai?

O pinigų yra tiek, kad net problema, kur juos išleisti. Svarbu tinkamai pasirinkti draugus.

R. Valiūno kontora pirmus milijonus susikrovė dar konservatoriams drauge „Villiams“ ir Valdu Adamkum prastūminėjant „Mažeikių naftos“ aferą, kai valstybė prarado milijardus litų. Ir niekas už tai nenubaustas.

Girdžiu, kaip skaitytojas klausia – o kiek gi už tai pasodino į kalėjimą? Deja, turiu nuvilti – nė vieno. Priešingai, Jos ekscelencija Respublikos Prezidentė tuometį energetikos ministrą A. Sekmoką už tai apdovanojo ordinu. O dabartinis Seimo NSGK pirmininkas V.Bakas jį pasiskyrė savo visuomeniniu konsultantu…

Beje, pono V. Bako žiniai, nes tai yra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui: su ponu A. Sekmoku be finansinių aferų sietini ir neaiškūs veikėjai kaip Adam Saulius Vaina, bei Ramias Wali ir kai kurie kiti. Kodėl valdančioji koalicija (išskyrus A. Širinskienę) nutyli seniai žinomą, bet vis užtušuojamą faktą, kaip privilegijuotojo TS-LKD anūko G. Lansbergio šeima krovėsi milijonus tos pačios energetikos įmonių sąskaita? Ir už valstybinės energetikos įmonės specialiai jų verslui įrengtas patalpas mokėjo simbolinius nuomos mokesčius? Aš jau net nekalbu apie moralinį pralobimo vaikučių sąskaita aspektą. Juk šie ponai taip mėgsta moralizuoti kitus, tad turėkim drąsos bei principingumo ir pasižiūrėkime, kas už to slypi. Manau, kad jei LVŽS ir kartu valdantys LSDDP nesuras savyje drąsos ir išminties priversti teisėsaugą principingai nubausti kaltuosius už akivaizdžias vagystes ir chaosą energetikos sektoriuje (kai net už dujų laivo saugyklos nuomą pinigai pervedami į ofšorines zonas!), tauta už tai neatleis. O to tik ir telaukia įgudę manipuliatoriai bei melagiai ponai konservatoriai.

Tokių faktų per neilgą atkurtos valstybės istoriją buvo galima prirašyti jaučio skūrą. Manau, čia labai tiktų ponios Aušros Kavaliauskaitės-Kukštienės atsiliepimas į mano Fb paskyroje patalpintą R. Ozolo recenziją: „Tiems, kas skaitys visą R. Ozolo komentarą apie Džono Perkinso knygą „Ekonomikos smogiko išpažintis“, patariu visų pirma perskaityti knygą. Leiskite jai įeiti į savo pasaulį…Man su ja pasidarė aiškiau, ką Lietuvai reiškė „šoko terapija“, ką – „didžioji privatizacija“, kas „Mažeikių naftos“ aferoje buvo H. Galilas, o Ignalinos AE uždarymo pinigaplovėje – R. Wali. Kodėl „Mažeikių naftą“ perėme lenkai, o ne kazachai, kodėl danai kiaules augina Lietuvoje, o lietuviai nešioja senų britų „antis“ ir daugybę kitų dalykų…“ Labai taikliai pastebėta!

Tiesiog šie keli itin ciniški korupcijos, o tiksliau – vagysčių, pavyzdžiai, kuriuos toleruoja ir net skatina aukščiausia šalies valdžia, tik iliustruoja, į kokią duobę esme įkritę. O didžiausia bėda ta, kad per tokius gobšuolius ir bailius esame paradę apie 40 proc. savo aktyviausių tautiečių. Dėl jų Lietuva baigia išsivaikščioti. Virš milijono tautiečių priverstinis (sukuriant tam ypatingas sąlygas) išgujimas – išvarymas iš savo Tėvynės yra didžiausia Lietuvos valstybės tragedija. O tam leidę įvykti asmenys yra valstybės išdavikai. Po šio mirtino smūgio mūsų tautai bus labai sunku atsitiesti. Jeigu viskas ir toliau klostysis taip, kaip klostėsi ligi šiol, galimybės išlikti, manau, lygios nuliui.

Artėjant LR Prezidento rinkimams, vis ryškiau pastebima, kokią isteriją už užkulisinius pinigus ar kitokio tipo paslaugas kelia žiniasklaida – taip ji formuoja gelžbetoninę apsauginę sieną keliems sistemai tinkantiems pretendentams. Tinkantiems, nes jie yra jos kūdikiai. O tiems, kurie turi drąsos ir išmanymo, kaip tą sistemą pakeisti į priimtiną daugeliui, reikia arba labai didelių pinigų rinkimams, arba masiško žmonių palaikymo. Pastarasis vėlgi be žiniasklaidos sunkiai įmanomas – na, nebent Lietuvoje įvyktų stebuklas, ir žmonės, atsibudę po užtrukusio hipnozės seanso, pagaliau pradėtų savarankiškai ir blaiviai mąstyti. Arba atsirastų – kas išvis utopija – keli dori ir sąžiningi žurnalistai, kurie imtųsi tokias idėjas viešinti ne už pinigus.

Nors padėtis ir atrodo beviltiška, vis tiek norėtųsi garsiai pamąstyti, o kokio gi Lietuvai reikia vadovo. Kaip sakė Albertas Einšteinas, mes negalime įveikti problemų su ta pačia mąstysena, kuri tas problemas sukūrė. Taigi, turime keisti mąstyseną. Tai sunku, bet įmanoma, jei pirmas tai padarys šalie vadovas ir savo pavyzdžiu kitus paskatins.

Manau, kad esminiai kriterijai tokiam vadovui yra drąsa, išmintis – žinojimas, ką ir kaip reikia daryti, bei dora. Drąsa reikalinga neišpasakyta. Jei prireiks, jis privalo būti pasiryžęs už Lietuvą net ir paguldyti galvą! Nes jeigu tikrai imsis to, kas neatidėliotinai būtina, tokio prezidento gyvybei iškils rimtas pavojus. Juk pagal veikiančią LR Konstituciją jis turi didžiules galias visai teisėsaugai. O kas dedasi energetikoj, aš jau minėjau – tik imk ir dirbk. Nedelsiamo teisėsaugos reagavimo reikalauja ir dar man vadovaujant Seimo NSGK 2006-2007 metais atskleista „valstybininkų“ klano veikla (kuris niekur nedingo) bei nauji NSGK tyrimo išviešinti faktai apie „MG Baltic“ ir Co. Valstybė turi būti apvalyta nuo kyšininkų, vagių ir aferistų. Manote, jie nesipriešins? Juk tai – galią, pinigus ir įtaką turinčios grupuotės, kurios, pajutusios pavojų savo egzistencijai, griebsis bet kokių metodų.

Ponia D. Grybauskaitė, ateidama į prezidentes, iškilmingai žadėjo jas likviduoti. Deja, baimės akys didelės. Tų grupuočių per jos valdymo metus ne tik kad nesumažėjo, bet net ir atsirado daugiau, jos sustiprėjo. Taip kad ne anglų kalba ar vien užsienio politika turi rūpėti valstybės vadovui. Jam, visos Tautos renkamam, pirmiausia turi rūpėti kiekvieno valstybės piliečio gyvenimas. O koks tas gyvenimas, jeigu kasdien bėgama iš Tėvynės? Jeigu apie pusė milijono bendratautiečių gyvena žemiau skurdo ribos? Šimtai tūkstančių gauna minimumą, o tai dienai – apie 12 eurų. Lai susimąsto kandidatai, kaip iš tiek pragyventi.

Sakysite, prezidentas turi užsiimti užsienio politika. Blefas! Būkime biedni, bet teisingi – kiek Lietuva lemia užsienio politiką? Ją lemia didžiosios valstybės ir geopolitiniai blokai. Didžiausia užduotis šalies Prezidentui – sutelkti tautą, kad reali dauguma pritartų permainoms, ir veikti visų, o ne kelių oligarchų labui. Būtent savo gyventojų susitarimą kaip veikti ir ko siekti kaip esminę sėkmės priežastį įvardija Šveicarijos ir kitų klestinčių šalių mokslininkai bei politikai. Lietuvoje, deja, kol kas viskas yra atvirkščiai. Į piliečių nuomonę neįsiklausoma, visuomenės apklausos – nupirktos arba gudriai sukompiliuotos, t.y. klausiama taip, kad gautų norimą atsakymą. Akis deginantis pavyzdys – V. Uspaskicho sugrįžimas, kai, užuot sėdėjus kalėjime, grįžtama valdyti valstybės ir iš karto – stulbinantis reitingų šuolis! Štai kuo reikėtų labai rimtai susidomėti mūsų specialiosioms tarnyboms. Juk šis veikėjas ruošiasi, remiamas svetimos valstybės, pasiimti Lietuvos premjero postą. Geras pasirinkimas vietoj Lukiškių…

Prezidentas, suburdamas įvairių socialinių sluoksnių valstybės piliečius, jiems paaiškintų siekiamus tikslus ir sutelktų bendram veikimui. Tai – būtina sąlyga: Prezidentas privalo remtis ne biurokratais, o Tauta. Ne per masiulius prašinėti neaiškios kilmės turtuolių malonės, o veikti žmonių labui ir su jų palaikymu. Toks Prezidentas gali kalnus nuversti, tik reikia tai pačiam suprasti ir sugebėti atlikti.

Ryškiausia ir, mano manymu, perspektyviausia veikimo kryptis – skaidrumas. Skaidrumas, pakeisdamas skandalų kultūrą, turi tapti valstybės gyvenimo pagrindu. Tai turi būti įgyvendinta visose gyvenimo sferose – pradedant valstybės valdymu, verslu ir baigiant žmonių tarpusavio santykiais. Be to, skaidrumas turi tapti viešas – kaip ir viešumas taip pat turi būti skaidrus. Turime išmokti gyventi ir dirbti taip, kad vieša tai reiškia – skaidru, o skaidru – tai vieša. Skaidrūs santykiai ir aukštosios technologijos bei dora su teisingumu ir yra tas fundamentas, kuris leistų atkurti griūnančią valstybę. O šalies vadovas, sutelkęs aktyviausius tautiečius šalyje ir užsienyje, jų remiamas ir būdamas ištikimas duotam Žodžiui, atkurs teisingumą. Teisingumą plačiąją šio žodžio prasme – tiek ekonomikoje, tiek teisėsaugoje, tiek visų mūsų gyvenimuose. Nieko negali būti svarbesnio valstybės vadovui už siekį visomis įmanomomis priemonėmis  atkurti baigiančią išsivaikščioti Tėvynę.

Teksto autorius dr. Algimantas Matulevičius – buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, šiuo metu – LSDDP Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas

(Bus daugiau)

2018.08.28; 09:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Vasario 16-sios Aktu atkurtosios Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejiniai renginiai bent kuriam laikui prislopino dirbtinai sureikšminamų smulkių skandaliukų bruzdesį ir paskatino, nusukus nosį nuo savo virtuvėse verdamų košių smarvės, iškišti ją į platųjį pasaulį. Juolab, kad tas pasaulis įvairių aukštų ir dar aukštesnių svečių pavidalu pats apsireiškė Lietuvoje.

Ilgiausiai Lietuvoje viešėjo Lenkijos prezidentas A.Duda, todėl (ir ne tik todėl) didžiausias žiniasklaidos dėmesys teko būtent šitam svečiui.

Bendras oficialių šią viešnagę komentuojančių oficialių valstybės pareigūnų bei jiems palankios žiniasklaidos tonas – malonus ar netgi entuziastingas.

Pasak prezidentės vyriausiojo patarėjo Nerijaus Aleksiejūno,  šio vizito dėka Lietuvos ir Lenkijos santykiai „įgyja naują pagreitį“, kuriuo šalis turėtų pasinaudoti, pavyzdžiui, siekdama įgyvendinti eilę projektų.

Prezidentės patarėjas turėjo galvoje būtent Lietuvai svarbius projektus, kurių įgyvendinimui Lenkijos pozicija gali turėti lemiamą reikšmę. Tarp jų – energetinei Lietuvos nepriklausomybei svarbi elektros tinklų sinchronizacija.

Bet esama ir tokių projektų, kurie vienodai svarbūs abiems šalims, pavyzdžiui, bendra pozicija dėl mūsų regionui opios NATO reformos.

Pagaliau, pablogėjus Lenkijos santykiams su Briuseliu, Berlynu ir Paryžiumi, kuriems nepatinka per didelis Lenkijos savarankiškumas, mūsų ambicingajai kaimynei atsirado poreikis turėti kuo daugiau sąjungininkų, todėl geri santykiai su Lietuva, bent jau šiuo momentu, Lenkijai itin pageidautini.

Vadinasi, išties atsirado reali galimybė Lenkijos ir Lietuvos santykiuose atverti naują puslapį, kurio eilutes abi šalys rašytų kartu, kaip lygiateisės partnerės, o ne kaip viena – kaltinančioji ir reikalaujančioji, o kita – nuolaidžiaujančioji ir besiteisinančioji, kaip buvo iki šiol.

Kaip kaimynės naudojasi šia galimybe?

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.

Prezidento A. Dudos veiksmai ir žodžiai tiesiog pasigėrėtini: jis pasakė viską, kas galėtų įtikinti nervingus lietuvius, jog Lenkijos pusė atėjo su palmių (o gal – alyvų?) šakele, simbolizuojančia taiką. Tuo jis netgi sukėlė primityviausių, nacionalistiškai nusiteikusių Lietuvos lenkų (tokių, kaip Renata Cytacka) nepasitenkinimą. Ne tokie primityvūs, pavyzdžiui, Valdemaras Tomaševskis, ragina savo komandą prezidento A. Dudos pareiškimuose įžvelgti pozityvą. O „pozityvo“ tikrai esama, nes prezidentas A. Duda neužmiršo išdėstyti visų jau įsisenėjusių lenkų pretenzijų žemės grąžinimo, švietimo bei kitais etninės kultūros klausimais, kurie visgi tebėra kaip buvę Lietuvos vidaus politikos klausimai ir kuriuos reguliuoti kitai valstybei mažų mažiausia netaktiška.

O ką – Lietuvos pusė?

Prezidentė D. Grybauskaitė, be abejonės, žaidžia vienoje lygoje su Lenkijos prezidentu kaip lygiavertis partneris. Jokių išankstinių asmeninių įsipareigojimų, jokių pažadų, kurie pastatytų į dviprasmišką padėtį mūsų vyriausybę – tautos išrinktųjų politikų protingų ir neprotingų pažadų vykdytoją, – nieko, dėl ko jai, kaip valstybės vadovei, galimai ignoravusiai savo valstybės interesus, galėtų priekaištauti dabarties ir ateities kartos. Kartu ji pademonstravo, kad išgirdo kaimyninės šalies prezidento geranoriška dvasia išsakytus pageidavimus (šiandien dar galima juos įvardinti kaip pageidavimus, o ne ultimatumus) bei išreiškė nusiteikimą imtis  konkrečių žingsnių. Prie pastarųjų būtų galima priskirti ketinimą atgaivinti Lietuvos ir Lenkijos švietimo komisiją, kad būtų galima greičiau išspręsti kylančias tautinių mažumų švietimo problemas.

Deja, D. Grybauskaitės pirmtakai prezidentai A. Brazauskas ir V. Adamkus tokiu delikatumu užsienio politikos klausimuose nepasižymėjo; pakanka prisiminti, kaip Brazauskas dosnia ranka dalijo latviams Lietuvos teritorijos gabalus, o Adamkus kaip su savo kiemo žolynais tvarkėsi su lietuvių kalbos garsynu ir raidynu, pažadėdamas atverti jį lenkams ir tuo įklampinęs Lietuvą į sunkiai sprendžiamą būtinybę išblaivinti lenkus nuo nepagrįstųpretenzijų svaigulio.

Beje, Lietuvos lenkai išties gali turėti švietimo problemų: juk jei ŠMM ne tik neišsprendžia jau susikaupusių švietimo problemų lietuviškose mokyklose, bet jas dar labiau supainioja, menka tikimybė, kad problemų neatsirado ir kitų tautinių bendruomenių mokyklose, ir jas visas reikia spręsti.

Tačiau prie tokių dalykinių problemų nepriskirtina teisė asmens dokumentuose rašyti vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis. Tai – ne švietimo, ne mažumos ir daugumos teisių virvės traukimas į vieną ar kitą pusę, o valstybės kultūros politikos problema, jos prioritetų patikra. Tai – atsakymas į klausimą, kam atstovauja valstybė ir jos valdžia: valstybę kuriančiai, jos laisvę apgynusiai daugumai, ar tos daugumos laisvei, orumui ir savarankiškumui nuolat grėsmę keliančių kaimyninių tautų diasporoms, tų tautų agresijos pasėkoje atsidūrusioms Lietuvoje.

Gal kam nors nemaloniai ausį rėžė Lenkijos prezidento žodžiai apie tai, kad Lietuvos lenkų ne tik tėvai, bet ir protėviai gimė čia, Lietuvoje. Žinoma, apmaudu, kad prezidentas patikliai kartoja tokias, atsiprašau, nesąmones, kurias skleidžia žmonės, nenorintys, kad normalizuotųsi Lietuvos ir Lenkijos santykiai.

Tačiau jei svečiui neprivalu susigaudyti (nors būtų labai gražu) Lietuvoje šiandien gyvenančių etnosų, tautinių bendruomenių  istorijos niuansuose, tai  juos žinoti ir mokėti kaip savo biografiją privalo kiekvienas Lietuvos politikas, valdininkas, žurnalistas, postringaujantis šia jautria tema. Būtent jiems privalu žinoti, kada, kokiu būdu Lietuvoje atsirado lenkai, rusai, baltarusiai, žydai, latviai ar kiniečiai, ir dar privalu žinoti, kad niekas, joks liberalas ir joks fašistas negali pakeisti istorijos ar ją ignoruoti, mėginant reguliuojant konfliktuojančių tautų, etnosų tarpusavio santykius.

Daugiau kaip tūkstantmetį Lietuvoje karta iš kartos gimė tik lietuviai. Ir tik vėlyvaisiais viduramžiais, Lietuvos valdovams dėl politinių ar asmeninių ambicijų atvėrus kelius į Lietuvą tam tikroms tautinėms grupėms (karaimams, totoriams, žydams, ir tik daug vėliau – lenkams…), čia atsirado karta kartą keičiančios kitataučių bendruomenės. Ir daugumos tų, kurie šiandien save laiko lenkais, protėviai buvo ne lenkai, o būtent lietuviai, sulenkėję dėl želigovskininkų vykdytos agresyvios lenkinimo politikos.

Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Apie tai jau seniai rašė  ką tik amžinybėn išlydėtas akademikas Zigmas Zinkevičius, savo išvadas pagrindęs rimtais, kruopščiai surinktais etnolingvistiniais faktais. Todėl kiekvienas Lenkijos politikas, norėdamas pagrįsti lenkų diasporos teises į išskirtinę padėtį Lietuvoje ir dėl to apeliuojantis į lenkų bendruomenės Lietuvoje neva gimusius protėvių protėvius, demonstruoja, deja, bendrojo išsilavinimo stoką, atleistiną nebent „valstiečiams“.

Tačiau jei tokias nesąmones kartoja ir skleidžia (ar jomis tiki) Lietuvos politikas ar kuris nors pusmokslis jo patarėjas, tai toks žmogus ne tik demonstruoja žemą bendrosios bei politinės kultūros lygį, bet ir nusipelno įtarimo išduodantis savo tautos – Lietuvos valstybės kūrėjos – interesus.

Kažkoks savo tautos istorijos bei valstybės prioritetuose menkai tenusituokiantis pilietis pasidalijo tokia „įžvalga“: „Juk demokratija stipri ne tada, kai visiems sukinėjamos rankos,  o tada, kai mažuma, nepriklausomai nuo daugumos, turi savo teises. Todėl tiesiog privalome išspręsti savo šalies kitataučių problemas“.

Būtų gražu, jei tas teiginys nebūtų demagogija. Nes nebūna mažumų, nepriklausomų nuo daugumos. Tik gali skirtis jų  buvimo mažumoje priežastys, kurios nulemia ir jų teisių ypatumus.

Vienos tautos tampa mažumomis, jas prievarta okupavus, inkorporavus į kitos valstybės sudėtį. Taip savo laiku ir lietuviai, ir lenkai, ir estai, suomiai ir kt. buvo tapę mažumomis Rusijos imperijos sudėtyje. Tokiu atveju joms ir kitoms į jas panašioms tautinėms mažumoms nėra kitos išeities, kaip visomis įmanomomis priemonėmis siekti sau lygių teisių su daugumos ar, kitaip sakant, imperijos titulinės tautos teisėmis, net jei imperija persikrikštijo, pasivadino sąjunga, unija, federacija ar kt. Arba – siekti visiškos laisvės ir nepriklausomybės, kuriant savo valstybę.

Kitu atveju mažumos atsiranda didesnės tautos ir jos valstybės sudėtyje migracijos keliu, o migracijos priežastys būna skirtingos, ekonominės ar/arba politinės, kai bėgama nuo persekiojimų ar kai kolonijinės politikos pasėkoje į tautinės mažumos teritoriją  įkeliamos didelės grupės kitų tautų, pirmiausia – titulinės tautos atstovų. Dėl pastarosios priežasties vadinamuosiuose Rytprūsiuose, Latvijoje, Estijoje atsirado vokiečiai, visose buvusios SSSR respublikose rusai, o Lietuvoje – ir tam tikras skaičius lenkų.

Ar galima abiem atvejais dėti lygybės ženklą tarp daugumos įsipareigojimų mažumoms bei mažumų pretenzijų daugumoms?

Taip, liberaliai nusiteikę politikai ragina nesigilinti į istoriją, nesigilinti į priežastis bei pasekmes ir dėti lygybės ženklą tarp prievartautojų ir aukų teisių. Maža to, netgi stengiasi  politinių manipuliacijų ir demagoginių spekuliacijų pagalba sukurti tokius teisinius precedentus, kurie lygybę tarp aukų ir agresorių padarytų teisėta.

Bet ar tai bus teisinga?

Gal pagaliau išgirskime profesorių Vytautą Landsbergį: „Jei leidi tėvynę niekinti, tai ko tu vertas, vargšas lietuvi?“

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kol kas Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra sustoję ties riba, skiriančia situaciją „Lietuvos lenkai“ nuo situacijos „Lenkija Lietuvoje“. Tačiau ta riba išnyks, jei tik, tenkinant būtent lenkų, o ne visų kitų Lietuvoje gyvenančių etninių bendruomenių norus, sutiksime su reikalavimais įsivesti į savo raidyną papildomas, lietuvių kalbai visiškai nereikalingas raides, dokumentuose rašyti vardus/pavardes svetimomis kalbomis bei lietuviškus vietovardžius dalyje Lietuvos pervadinti lenkiškais.

O jei Lietuvos politikai vis dar nesupranta, kieno interesus – savo titulinės tautos, ar mažumų – jie privalo ginti pirmoje eilėje, tegu mokosi iš kitų valstybių. Ir štai čia geriausias mokytojas būtų Lenkija. Kaip, beje, ir Izraelis. Tai valstybės, kurios pavyzdingai atstovauja ir gina interesus  būtent savo tautos, tos tautos, kurios vardu vadinama valstybė, net ir tais atvejais, kai toks beatodairiškas gynimas pažeidžia kitų, suverenių tautų teises…

2018.02.23; 03:00

Naujausių apklausų duomenimis, Lietuvos piliečiai ir toliau palankiausiai vertina prezidentus. Tačiau Vyriausybės vadovas ir kiti valdančiųjų lyderiai tuo pačiu pasidžiaugti negali.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus T. Janeliūno manymu, tai, kad palankus Sauliaus Skvernelio vertinimas nors ir nežymiai, tačiau mažėja, yra susiję su tuo, kad Premjeras tradiciškai yra pagrindinis taikinys, į kurį nukrypsta akys, jeigu valstybėje vyksta kažkas negero. Kartu, pabrėžė politologas, neigiamos įtakos gali turėti ir Premjero nelygiavertė kova su Prezidente.

Eltos užsakymu visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atlikta apklausa rodo, kad Lietuvos gyventojai palankiausiai įvertino Valdą Adamkų (80 proc. įvertino palankiai) ir Dalią Grybauskaitę (72 proc.).

Tuo tarpu per mėnesį labiausiai sumažėjo pasitikėjimas valdančiųjų lyderiais. Palankiai vertinančių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką Ramūną Karbauskį sumažėjo 7 procentiniais punktais.

3 procentiniais punktais pasitikėjimas krito ir Seimo Pirmininku Viktoru Pranckiečiu. Pastarąjį mėnesį nepasitikinčių Premjeru S. Skverneliu skaičius išliko panašus (sumažėjo 1 procentiniu puntu).

Lyginant su paskutinių trijų mėnesių duomenimis, teigiamas Premjero vertinimas nuosekliai krenta. Bendrame palankaus vertinimo reitinge S. Skvernelis šiuo metu rikiuojasi aštuntoje vietoje.

Lyginant su ankstesnių mėnesių duomenimis, geriau už Premjerą vertinami buvo Europos Parlamento narė socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė ir Seimo narė Aušra Maldeikienė.

Toliau nuosekliai auga potencialiais kandidatais į Prezidento postą laikomų ekonomisto Gitano Nausėdos (65 proc.) ir Kauno mero Visvaldo Matijošaičio (60 proc.) patikimumo reitingai. Lyginant su 2017 metų gruodžio mėnesio apklausa, visuomenės pasitikėjimas G. Nausėda ir V. Matijošaičiu išaugo 4 procentais.

Tvarkos ir teisingumo pirmininko Remigijaus Žemaitaičio, buvusio diplomato Vygaudo Ušacko bei žurnalisto Andriaus Tapino vertinimas taip pat pagerėjo 4 procentiniais punktais.

Lyginant su 2017 metų gruodžio mėnesio apklausa, 6 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, kurie palankiai vertina Seimo narę A. Maldeikienę, taip pat 5 procentiniais punktais pagerėjo užsienio reikalų ministro Lino Antano Linkevičiaus vertinimas.

3 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, palankiai vertinančių Europos Parlamento narę V. Blinkevičiūtę. Nepalankiausiai 2018 m. pradžioje Lietuvos gyventojai tradiciškai įvertino – Andrių Kubilių (71proc. įvertino nepalankiai), Aurelijų Verygą (69 proc.),Viktorą Uspaskichą (64 proc.), R. Karbauskį (63 proc.), Vytautą Landsbergį (63 proc.), Valdemarą Tomaševskį (62 proc.), Artūrą Zuoką (60 proc.) ir Rolandą Paksą (60 proc.). 5 procentiniais punktais pablogėjo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus vertinimas.

Tai, kad Premjero S. Skvernelio patikimumas, ypač lyginant su kitais politikais, mažėja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas aiškino, kaip jo užimamų pareigų rezultatą.

Anot jo, Premjeras nuolat matomas viešojoje erdvėje ir turi aiškinti įvairias ištikusias problemas.

„Premjeras atsako už visas sritis, už kurias atsakingi ministrai ir visa Vyriausybė. Taigi Premjeras yra tas pagrindinis taikinys, į kurį nukrypsta akys, jeigu valstybėje vyksta kažkas negero arba žmonės yra kažkuo nepatenkinti“, – aiškino politologas.

Tačiau, profesoriaus nuomone, svarbu yra ir tai, kad auga bendras žmonių nusivylimas valstybės valdymo ar Vyriausybės veiklos rezultatais.

Politologas išskyrė kilusį šurmulį dėl vaiko pinigų perskirstymo ir alkoholio reklamos „keistenybių“. Šios ir kitos problemos, kalbėjo T. Janeliūnas, didesniu ar mažesniu mastu turi poveikį S. Skvernelio reitingams.

T. Janeliūno nuomone, S. Skvernelio ir D. Grybauskaitės ginčai taip pat gali turėti įtakos Premjero patikimumui. Profesoriaus teigimu, Premjeras ne tik dalyvauja nelygiavertėje kovoje, bet ir apskritai, pasirinkęs netinkamą priešininką, švaisto energiją.

„D. Grybauskaitei šis konfliktas, kaip galima spręsti iš apklausų duomenų, neturi jokios įtakos. Nors Prezidentė kartais ir kritikuoja Vyriausybę, bet ji nesivelia į tiesioginį asmeninį ginčą su S. Skverneliu. O S. Skvernelis, šiuo atveju, viską suveda į labai konkretų asmenį – D. Grybauskaitę“, – kalbėjo T. Janeliūnas.

Politikos ekspertas pabrėžė, kad S. Skvernelis apskritai pasirinko labai keistą priešininką. 

„Jam nereikės varžytis su D. Grybauskaite, jei jis norės dalyvauti Prezidento rinkimuose. Tai šia prasme, jo noras kritikuoti Prezidentę, greičiausiai, nesuteiks kažkokių papildomų balų“, – apibendrino T. Janeliūnas, pabrėždamas, kad S. Skvernelio „atsimušinėjimas“ palankiai vertinamai Prezidentei visuomenėje didelio pritarimo gali ir nesulaukti.

Parengė Eltos korespondentas Benas Brunalas 

Apklausa vyko 2018 m. sausio 18-30 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1020 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 115 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.11; 03:00

Potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Eltos nuotr.

Artėjant 2019 metų Prezidento rinkimams vis dirsčiojama į visuomenės apklausų duomenis, kuriose lenktyniauja trys potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda.

Tačiau konkretesnes ideologines nuostatas slepiantys ir stipriomis bei kartu užburiančiomis asmeninėmis savybėmis nelabai pasižymintys kandidatai tarsi „Milžino paunksmėje“ užgožiami beveik dešimtmetį prezidentaujančios Dalios Grybauskaitės. Kaip šis dešimtmetis ir D. Grybauskaitės asmenybė pakeitė Lietuvos Prezidento rinkimus? Kuo artėjantys rinkimai skirsis nuo ankstesniųjų?

Viešojoje erdvėje jau vyksta pasiruošimas galimiems „strateginiams aljansams“. S. Skvernelis sako, kad reikalui esant Kauno meras Visvaldas Matijošaitis galėtų tikėtis jo paramos. V. Matijošaitis – atsako tuo pačiu ir giria S. Skvernelio charakterį.

Ši planuojama „kooperacija“, viena vertus, rodo, kad šie potencialiais kandidatais į Prezidentus laikomi asmenys būgštauja dėl beveik tų pačių rinkėjų gretų ir to, kad kandidatūras keliant abiem, galiausiai nelaimėtų niekas. Tačiau, kita vertus, tai taip pat rodo, kad nei vienas, nei kitas nėra pakankamai stiprus kandidatas, realiai galintis atsisėsti į valstybės lyderio kėdę.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiems kandidatams alternatyva laikomo ekonomisto G. Nausėdos galimybės vertinamos taip pat atsargiai. Nepaisant augančių jo reitingų, ne vienas analitikas pažymi, kad G. Nausėdos galimybės laimėti rinkimus yra ribotos. Pirmiausia dėl to, kad tai būtų išsilavinusių, pasiturinčių miestiečių Prezidentas. O siekiant tapti Prezidentu neužtenka remtis viena socialine grupe.

Kitaip tariant, kyla abejonių, ar esami kandidatai yra pajėgios ir tinkamos asmenybės tapti Prezidentu, į kurį visuomenė tradiciškai deda daugiau vilčių nei numato Konstitucija.

Šios dvejonės kuria jau dešimtmetį neregėtą intrigą Prezidento rinkimuose. Galima teigti, kad kylančios abejonės susijusios su keliomis aplinkybėmis.

Pirmiausia siekiant patraukti skirtingas visuomenės grupes reikia išskirtinės asmenybės, savotiško „mito“, kuris visuomenei praneštų apie specifinius politiko sugebėjimus. Šiuo atžvilgiu esami kandidatai neatrodo labai stiprūs.

S. Skvernelio mitas apsiriboja viešojoje erdvėje jam klijuojama „policininko“ tapatybe. Nors tai gyvenime labai svarbi, tačiau pernelyg kasdieniška, intriguojančių ritualų ar paslapčių neturinti specialybė. Be to, „policininko“ vaidmuo nesunkiai atsiduria anekdotų epicentre. Kita vertus, ryšius su „valstiečiais“ ir darbą Vyriausybėje taip pat būtų sunku įvardinti kaip naudingą paramą.

Šia prasme V. Matijošaitis net pranašesnis už S. Skvernelį. Jis nėra tik „milicininkas“. V. Matijošaitis, sukūręs verslo imperiją, it kokį Lozorių naujam gyvenimui prikėlė Kauną. Šis laikinosios sostinės „prikėlimo“ mitas tapo svarbus ne tik tarp kauniečių, bet ir tarp kitų miestų gyventojų, kurie galbūt nieko konkretaus apie nuveiktus darbus Kaune net nežino.

G. Nausėda yra panašus į buvusį ir iki šiol populiarų šalies vadovą Valdą Adamkų. Jis išsilavinęs, gerų manierų ir reputacijos, yra gyvas, gebantis šmaikštauti socialiniuose tinkluose. Tačiau G. Nausėda yra pirmiausia „bankininkas“. Lyginant su V. Adamkumi, jis stokoja aukščiausiam valstybės postui būtinos asmenybinės mistikos. V. Adamkus Prezidento rinkimus laimėjo grįžęs iš „galimybių ir svajonių šalies“ Amerikos, kurioje padarė fantastišką karjerą.

Tad G. Nausėdos turima erudicija bei diplomatiškumas įspūdžio gali ir nepadaryti. Jo prezidentinis „personažas“ pernelyg ramus ir reikšmingai neišsiskiriantis, kad sugebėtų užtikrintai įtikinti įvairias visuomenės grupes.

Antroji aplinkybė, kelianti diskusijų ar net nerimo dėl potencialių kandidatų kompetencijų užimti Prezidento postą, žinoma, yra Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Dešimtmetis prezidentavimo ir Prezidentės darbo savybės, kurios nuosekliai buvo rodomos abiejų kadencijų metu, iš esmės tapo tuo, ko visuomenė toliau tikėsis iš būsimo Prezidento.

Ši situacija yra neįprasta. Iki D. Grybauskaitės visi naujo Prezidento rinkimai vyko ieškant kažko naujo. Tuo tarpu ateinančiuose rinkimuose, bus ieškoma kandidato, kuris kuo mažiau skirtųsi nuo to, ką ir kaip darė D. Grybauskaitė.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Po Algirdo Brazausko kadencijos pabaigos visuomenė ieškojo to, ko atsisakė Prezidentu pasirinkus buvusį LKP CK pirmąjį sekretorių. Valdas Adamkus rinkimuose apskritai buvo iškeistas į „skraidantį“ Prezidentą. Šiam „prisiskraidžius„ – V. Adamkus tapo saugiausia, mažiausiai į R. Paksą panaši alternatyva. Po antrosios Prezidento V. Adamkaus kadencijos vėl ieškota kažko naujo. Pirmiausia – aktyvesnio ir stipresnio.

D. Grybauskaitei dalyvaujant rinkimuose dėl antrosios kadencijos, priešingai nei V. Adamkaus, pralaimėjusio Rolandui Paksui, atveju didelės intrigos nebuvo. Nepaisant ganėtinai sėkmingo socialdemokrato Zigmanto Balčyčio pasirodymo, D. Grybauskaitė ir jos Prezidentės įvaizdis bei darbo metodai konkurencijos neturėjo.

Prezidentės D. Grybauskaitės retorika, vadovavimo stilius, tarptautinis pripažinimas, nepaisant kartkartėmis išsprūstančios kritikos dėl kategoriškumo bei aštrumo, buvo ir yra vertinama kaip tai, ko Lietuvai labiausiai reikia.

D.Grybauskaitės, kaip Prezidentės, balsas išsiskyrė ir niekada nebuvo sutapatintas su kitų politikų balsais, sklindančiais iš Seimo – institucijos, kuria lietuviai nepasitiki labiausiai. Kitaip tariant, Prezidentė buvo virš Lietuvos politinio elito, o jos, kaip atsakingos, padorios ir teisingos lyderės, įvaizdis viešojoje erdvėje praktiškai nebuvo diskutuojamas.

Tam tikra prasme D. Grybauskaitė visuomenėje nebuvo suvokiama kaip politikė tarp kitų politikų. Ji buvo ir yra pripažįstama kaip lyderė šalia tarpusavyje besivaidijančių ir dažnai nesąžiningų politikų.

Žinoma, prie tokio D. Grybauskaitės įvaizdžio prisidėjo Prezidento institucija ir jos suteikiamos funkcijos. Tačiau, reikia pripažinti, per dešimtmetį D. Grybauskaitė sugebėjo bent jau visuomenės akyse Prezidento vaidmenį reikšmingai pakeisti, suteikiant jam savojo charakterio bruožų.

Galima sakyti, kad Prezidentės akcentuotas siekis užtikrinti valdžių skaidrumą, kova su korupcija ir politine veidmainyste buvo nauja patirtis Lietuvai, kuri po nepriklausomybės atgavimo buvo įpratusi prie labiau parlamentinės respublikos principus atitinkančio Prezidento.

Rolandas Paksas

Tad šiuo atžvilgiu galime kalbėti apie tam tikrą paradoksą. Valstybės valdymo teorijoje yra įprasta teigti, kad valstybės aparate dirbančio asmens elgesį ir veiksmus lemia „kėdė“ – pareigos ir funkcijos, kurios reglamentuoja užimamą poziciją. Tačiau per dešimtmetį, panašu, D. Grybauskaitė Prezidento kėdei suteikė nemažai savo asmenybės savybių ir taip pakėlė apskritai naujajam Prezidentui reikalavimų kartelę.

Kitaip tariant, D. Grybauskaitė tapo etalonu, o jos asmenybė – Prezidento sinonimu. Tai tikras iššūkis bet kuriam, šiandien potencialiu kandidatu pretenduoti į Prezidento postą įvardijamam politikui. Vaizdžiai tariant, ateinantys Prezidento rinkimai vyks savotiškoje „milžino paūksmėje“.

Tad lieka laukti Prezidentės užuominos apie kandidatą, kuriame ji matanti daugiausiai prezidentinio potencialo ir galbūt savęs. Tokia užuomina gali būti kur kas svarbesnė nei šiandien aptariamos pretendentų asmeninės savybės, kompetencijos ar strateginiai susivienijimai prieš rinkimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.30; 02:00

Eltos korespondentas Benas Brunalas ir Tarptautinio gynybos studijų centro Taline studijų vadovas ir analitikas Tomas Jermalavičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Po praėjusią savaitę įvykusio „Sniego susitikimo“ vėl prakalbta apie būtinybę Baltijos šalims intensyviau bendradarbiauti įsigyjant karinę ginkluotę. Tačiau Baltijos šalių bendradarbiavimo istorija rodo, kad ne visada pavyksta įgyvendinti bendrus projektus ir suderinti politines pozicijas.

Tarptautinio gynybos studijų centro (ICDS) Taline studijų vadovas ir analitikas Tomas Jermalavičius teigia, kad kylantys nesutarimai tarp Baltijos valstybių nesikerta su fundamentaliais saugumo ir gynybos klausimais. Tuo tarpu kartkartėmis išryškėjantys Lietuvos, Latvijos ir Estijos strateginės komunikacijos skirtumai taip pat neturėtų stebinti. Tai, anot analitiko, lemia skirtingas nacionalinis charakteris.

Baltijos šalys euroatlantinio saugumo kontekstuose dažniausiai yra suvokiamos kaip vientisas darinys. Tai susiję tiek su valstybių dydžiu ir bendra XX a. istorine patirtimi, tiek su labai panašiais iššūkiais ir grėsmėmis, dabar kylančiomis visoms trims valstybėms. Visos trys šalys iš esmės vienodai vertina Rusijos grėsmę ir nediskutuoja, kad svarbiausias jos atgrasymo įrankis yra NATO.

Tačiau, reikia pažymėti, pasirinkti keliai, kuriais siekiama iš esmės tų pačių bazinių saugumo tikslų, nėra identiški. Maža to, spręsdamos tiek ekonominius, tiek užsienio politikos klausimus, Baltijos valstybės dažnai atsimuša į sienas, neleidžiančias priimti bendrų, suderintų sprendimų.

Žvelgiant į Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo po Sovietų Sąjungos subyrėjimo istoriją, be narystės NATO ir ES, daugiau pavyzdžių, kai valstybės, it „Baltijos kelyje“ stovėdamos, siektų bendrų tikslų, nebuvo labai daug.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Latvijos Prezidentu Raimundu Vėjuoniu ir Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Priešingai, sprendžiant Baltijos šalių regionui svarbius strateginius energetikos, transporto, ekonomikos klausimus valstybių pozicijos dažnai išsiskirdavo. Ne visada, net ir po ilgų diskusijų, pavykdavo rasti bendrą sutarimą. Ekonominiai išskaičiavimai, sutaria ekspertai ir politikai, tapdavo svarbiausiomis Baltijos valstybių nesutarimų priežastimis.

Pavyzdžiui, Baltijos šalims nesutarus dėl bendro regioninio suskystintų gamtinių dujų (SGD) projekto, Europos Komisija praėjusių metų pabaigoje į ES bendrojo intereso projektų sąrašą neįtraukė nė vieno tarpusavy nesutariančių Lietuvos, Latvijos ar Estijos SGD infrastruktūros projekto. Dėl tokio nesugebėjimo suderinti šalių pozicijų buvo prarasta galimybė gauti dešimtis milijonų eurų ES paramos ir taip atpiginti dujas Baltijos šalių gyventojams.

Kitaip tariant, siaurai suvokiamas pragmatizmas ir ekonominiai „išskaičiavimai“ didina riziką, kad mažosios valstybės, neturėdamos pakankamai derybinės galios, bus nepastebėtos arba tiesiog stipriai permokės už savo „individualumą“.

Ar panaši situacija negresia kalbant apie nacionaliniam saugumui ypač svarbius, su karine ginkluote susijusius pirkimus? Praėjusią savaitę užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, apibendrindamas „Sniego susitikimo“ diskusijas, teigė, kad Baltijos valstybėms reikia didinti išleidžiamų išteklių gynybai efektyvumą, todėl, anot jo, Baltijos šalys turėtų grįžti prie svarstymų kartu pirkti ginkluotę. Tačiau bent jau kol kas suderinti karinės įrangos įsigyjamų poreikių Baltijos valstybių lygiu nesisekė.

Tarptautinio gynybos studijų centro (ICDS) Taline studijų vadovo ir analitiko T. Jermalavičiaus nuomone, išsiskiriančios Baltijos šalių nuomonės didesnio nerimo kelti neturėtų. Anot jo, svarbu, kad Baltijos valstybės susitaria dėl fundamentalių saugumo principų. O tai, kad kai kuriose detalėse susitarimo pasiekti ne visada pavyksta, yra natūralus, su specifine valstybių patirtimi ir skirtingu nacionaliniu charakteriu susijęs dalykas.

Pavyzdžiui, 2005 metais Latvijos Prezidentė Vaira Vykė-Freiberga nusprendė dalyvauti gegužės 9-osios minėjimo iškilmėse, kai tuo tarpu Estijos ir Lietuvos Prezidentai atsisakė.

Estijos vėliava. Antroji – Europos Sąjungos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje, ypač Prezidento Valdo Adamkaus prezidentavimo laikotarpiu, daug kalbėta apie politinę lyderystę Rytų Europos regione, o estai – apie vidaus problemų sprendimą ir Estijos, kaip „auksinės provincijos“, kelią.

Apskritai kalbant, lietuviai ne kartą protestantiškose latvių ir estų visuomenėse buvo įvardinti temperamentingais ir greitai užsidegančiais „Baltijos italais“. Tad galbūt nereikėtų labai stebėtis, kad šalies užsienio politikoje esama aštresnio tono bei spontaniškų pasamprotavimų apie tai, kad vien dėl to, jog atėjo 2018-ieji, reikia keisti ne vienus metus tęstą užsienio politikos kursą.

Tai, kad Lietuvos ir Estijos užsienio politikos forma ir strateginės komunikacijos stilius skiriasi, akcentavo ir T. Jermalavičius. Anot jo, Estija pasižymi ramesniu tonu užsienio politikos retorikoje, tuo tarpu Lietuvos komunikacija – kur kas griežtesnė ir „dramatiškesnė“.

„Palyginkime, pavyzdžiui, šalių Prezidenčių Dalios Grybauskaitės ir Kersti Kaljulaid kalbas Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje. Turinio prasme K. Kaljulaid kalbos akcentai buvo tie patys, kaip ir D. Grybauskaitės. Tačiau Lietuvos Prezidentės buvo visai kitoks kalbos stilius: kaip tai buvo pristatoma ir pateikiama“, – sakė kalbėjo T. Jermalavičius.

Lietuvos ir Estijos prezidentės Dalia Grybauskaitė ir Kersti Kaljulaid

„Lietuvos sprendimų priėmėjai ir Lietuvos Prezidentė mano, kad galbūt šiuo metu reikia komunikuoti griežčiau, nes problema yra Vakarai, kurie dar nepakankamai supranta, kokie dramatiški ir pavojingi pokyčiai ištiko regioną. Ir tai reikia dramatizuoti vien tam, kad išlaikytume dėmesį“, – aiškino gynybos politikos analitikas.

Tuo tarpu tai, kas pasakyta švelniu tonu, Estijoje kartais tiesiog praslysta ir lieka nepastebėta, pabrėžė T. Jermalavičius.

Tačiau analitikas pažymėjo, kad ne visada dramatiškas stilius yra naudingas. Anot jo, pernelyg dažna dramatizuota retorika gali sukelti antagonizmą, tad ne visomis situacijomis aštriu komunikavimu reikėtų kliautis. „Drama turi būti instrumentas, kurį reikia taikyti labai selektyviai ir labai atsargiai. O pas mus tos dramos kartais būna per daug“, – kalbėjo gynybos ekspertas.

„Kai vyko „Zapad“ pratybos, Estijoje tokio dramatizavimo nebuvo kaip Lietuvoje. Tačiau buvo labai aiškiai sakoma, kas tai yra, kodėl tai, ką sako Rusijos valdžia, nėra tiesa. Taigi nebuvo tokios isterijos, tačiau nebuvo ir naivumo“, – kalbėjo T. Jermalavičius.

ICDS vadovas taip pat pažymėjo, kad lyginant Estijos ir Lietuvos užsienio politiką, pastarajai yra būdinga vidinio sutarimo stoka. Tuo tarpu estai yra kur kas nuoseklesni. „Jie nusistato liniją ir ja eina, stengdamiesi išlaikyti vidinį konsensusą. Nors ir iškyla įvairių įtampų ir nesutarimų, jie moka išlaikyti bendrą strateginę liniją. Lietuvoje yra šiek tiek chaoso“, – Baltijos valstybes lygino T. Jermalavičius.

Anot jo, diskusijos, kilusios Premjerui Sauliui Skverneliui pareiškus apie poreikį atkurti bendradarbiavimo kanalus su Rusija, būtent tai ir parodo.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Miunchene susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentu Mike’u Pence’u. Susitikime taip pat dalyvavo Latvijos ir Estijos vadovai. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

„Staigūs pokyčiai įmanomi tada, kai įvyksta kažkas labai staigaus ir radikalaus. Tad kas tokio radikalaus įvyko po Krymo okupacijos, kad reikėtų keisti politiką Rusijos atžvilgiu? Nieko radikalaus nenutiko. Tai blaškymasis, nemokėjimas siekti konsensuso ir sutarimo viduje. Aš dažnai tai vadinu maniakiniu depresiniu pobūdžiu, kai iš pradžių visi nekreipia dėmesio, ignoruoja kažkokį klausimą, tada prasideda panika, dramatizavimas. Užsienio ir gynybos politikai reikia nuoseklumo“, – pabrėžė T. Jermalavičius.

Vis dėlto T. Jermalavičius pernelyg nesureikšmino tiek išsiskiriančių valstybių interesų, tiek egzistuojančių skirtumų tarp Baltijos šalių strateginės komunikacijos kultūrų.

„Realybėje mes turime pripažinti, – kalbėjo T. Jermalavičius, – kad esame trys suverenios valstybės, kurios turi savo interesus ir savo nacionalinį požiūrį. Todėl kartais reikia praleisti šiek tiek daugiau laiko, kad tarpusavyje interesai būtų suderinti. Tačiau pažiūrėjus į tokius fundamentalius užsienio politikos vektorius, kaip NATO ir ES ar konkrečiai, kokią politiką įgyvendiname su Rusija bei jai taikomas sankcijas, tai mes visada veikėme absoliučiai sinchroniškai, koordinuotai ir susiderinę tarpusavyje.

Kitaip tariant, pabrėžė ICDS Taline studijų vadovas, kontaktai tarp Baltijos šalių užsienio reikalų ministerijų yra labai intensyvūs, o suvokimas, kad politinėje ir karinėje plotmėje Baltijos valstybės yra bendras geopolitinis ir strateginis regionas yra labai stiprus.

Anot eksperto, tai, kad kitose srityse Baltijos šalių interesai išsiskiria energetikos ir kai kuriais ekonomikos klausimais, neturėtų kelti nerimo, nes kol kas tai nėra didelė kliūtis vystyti nacionaliniam saugumui svarbiausias dimensijas. T. Jermalavičius pabrėžė, kad Baltijos valstybės puikiai įgudo atskirti klausimus, dėl kurių nesutariama, nuo tų, kurie yra labai svarbūs Baltijos valstybių saugumui.

Tai, kad sprendžiant ekonomikos ir energetikos problemas atsiranda nuomonių skirtumų, nebūtinai reiškia, kad judama priešinga linkme. T. Jermalavičius aiškino, kad kiekviena šalis juda savo greičiu ir turi specifinių vidinių grupių interesų, kuriuos reikia suderinti ir galbūt perlaužti. „Tačiau bet kuriuo atveju mes judame ta pačiame kryptimi, dėl mūsų integravimosi į Europos Sąjungos energetines rinkas, kitaip tariant, bendra strateginė kryptis išlieka ir čia“, – akcentavo saugumo ekspertas.

„Kitaip tariant, atskiri klausiami „neužkrečia“ platesnės darbotvarkės,“ – apibendrino Tarptautinio gynybos studijų centro vadovas ir pabrėžė, kad bent jau diplomatinėje ir karinėje srityse Baltijos valstybės turi gilias bendradarbiavimo tradicijas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.19; 05:11

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ar toli iš premjero kabineto iki prezidentūros? Žiūrint, kas juda ir kokiu reikalu.

Taigi, jei juda premjeras Saulius Skvernelis, ir juda su svajone savimi pakeisti prezidento poste Dalią Grybauskaitę, tiesus kelias, kad ir trumputis, gali pasirodyti neturintis galo. Nes reikia įtikinti rinkėjus, kad, pavadovavęs ministrų kabinetui, tas pats asmuo gebės vadovauti ir visai valstybei.

Bet ar daug šiandien valstybėje atsirastų tokių naivuolių, kurie patikėtų, kad S. Skvernelis geba vadovauti vyriausybei? Nuolat smunkantys reitingai kalba patys už save, o smunka jie ne be pagrindo.

Štai rugpjūčio pradžioje premjeras, panašiai kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas, ėmė šokiruoti visuomenę savo pareiškimais elektroninėje erdvėje. Feisbuko paskyroje jis pareiškė, kad mokesčius reikia mažinti ne tiems, kurie uždirba mažai, o tiems, kurie uždirba daug. Nes, S. Skvernelio giliu įsitikinimu, dideles algas (6 tūkst. eurų ir daugiau „į rankas” per mėnesį) „gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai. Žmonės, kurie kuria didžiulę pridėtinę vertę visai visuomenei ir valstybei. Žmonės, kurie ne šiaip „kala pinigą”, o kuria darbo vietas… Žmonės, kurie, sakyčiau, yra viena iš pagrindinių valstybės varomųjų jėgų /…../ Todėl siūlome jiems paskatinimą arba „bonusą”, jei norite – dalinį mokesčių naštos sumažinimą.”

Kvailumas ar cinizmas? Tesprendžia pats skaitytojas, o kad jam būtų lengviau, galima priminti naujausią premjero akibrokštą vienai gausiausių, bet daugiau kaip dešimt kartų mažesnius, nei jo išliaupsintieji šešiatūkstantininkai, atlyginimus gaunančiai „biudžetininkų“ grupei –pedagogams. Viešojoje erdvėje, net ir Seime, netylant kalboms, jog reformuojant švietimo sistemą, būtina pradėti nuo atlyginimų mokytojams didinimo, premjeras pasidalino giliamintiška įžvalga: kai moksleiviai „po vidurinės išeina nemokėdami net skaityti, tai duoti švietimo sistemai 200 mln. eurų yra neatsakinga“,

Panašu į tai, kad premjeras nėra girdėjęs apie tuos mūsų mokyklas baigusius abiturientus, kurie toliau šturmuoja mokslo aukštumas geriausiuose ir  geruose pasaulio universitetuose… O jei taip, ką jis iš viso žino apie Lietuvos mokyklą ir jos problemas? Tiek, kiek pasufleruoja  švietimo ministrė? Bet ir ji, kaip rašiau vienoje savo ankstesnių publikacijų, gyvena kitoje realybėje, o ne Lietuvoje…

Bet visišką premjero nesugebėjimą protingai ar bent logiškai mąstyti liudija tai, jog, sekant premjero logika, mažiausių atlyginimų „nusipelno“ vyriausybės ministrai ir Seimo nariai. Mat, jų darbo kokybę demonstruoja didžiausia visoje ES emigracija iš Lietuvos. Tad už ką jiems tauta skiria TOOOKIUS atlyginimus?!

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Panašių pavyzdžių, keliančių dideles abejones dėl premjero kompetencijų, galima būtų pateikti ne vieną. O ateityje premjero laukia dar sunkesnis egzaminas; biudžeto dėliojimas. Ir kai visi bado akis į neužmatomas aukštumas šaunančiomis kainomis ir reikalauja didesnių atlyginimų, Daukanto aikštė nuo premjero būstinės pavojingai tolsta į vos beužmatomus tolius. Todėl S. Skvernelį konsultuojanti ir vadeliojanti partija –  o tai tikrai ne valstiečiai ir ne socialdemokratai, – rimtai susirūpino savo būsimo kandidato įvaizdžiu ir trenkė ėjimą žirgu: nukreipė jo žvilgsnius ir žingsnius į užsienio politiką, kuria, beje, rūpintis nėra tiesioginė premjero pareiga. Ne taip, kaip valstybės vidaus reikalai…

Pasirinkimas užsienio politikos baruose itin platus: galima toliau gąsdinti ir gąsdintis Rusija; galima „suvadovauti“ ar patarpininkauti Ukrainai; galima apmąstyti ir derinti su kaimyninėmis ES šalimis poziciją iš Briuselio atskriejančių pasiūlymų (teisingiau – įsakymų) tema, ką jau senokai daro Lenkija ir kitos Višegrado šalys. Pagaliau, pribrendo ir pernoko laikas megzti rimtus, nuoseklius ir korektiškus santykius su mūsų Baltijos sesėmis, Latvija ir Estija, apie kurias mes šiandien žinome ir galvojame  mažiau, nei apie Korėją ar JAV. O jei nuribuliuoja mūsų žiniasklaidoje informacija apie tas seses, tai nebent tada, kai jos nepritaria kokiam nors Lietuvos valdžios nepakankamai apgalvotam ar iš anksto neaptartam pasiūlymui (pavyzdžiui, nesutinka pasižadėti nepirkti „nešvarios“ elektros iš Astravo AE).

Tačiau S. Skvernelio patarėjai, „pilkieji kardinolai“ nurodė jam kitą kryptį: į Vakarus, tiksliau, į Lenkiją. Jų nuomone, jei premjerui pavyktų sugrąžinti Lietuvos santykius su Lenkija į buvusį kadaise lygį (turimi galvoje Valdo Adamkaus prezidentavimo laikai), vien to užtektų, kad jo premjerystė „būtų vertinama teigiamai“. O kas būtų tie, kurie vertintų teigiamai?

Spėjimų gali būti įvairių. Bet skaitytojų dėmesį norėčiau atkreipti į tai, kad pirmasis Skvernelio susitikimas Lenkijoje, trukęs net tris valandas, buvo su Jaroslavu Kačynskiu, ir tai jau antras jų susitikimas per pastaruosius metus. Ką tai reikštų? 

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Visiems žinoma, jog be J. Kačynskio valios jau dveji metai net plaukas nuo galvos nenukrenta Lenkijoje. Ir kas gali paneigti, kad ponas Kačynskis nemėgina savo galių išplėsti į Lietuvą? Reguliariais tapę susitikimai su politinio bei vertybinio stuburo neturinčiu, bet ambicingu Lietuvos premjeru verčia Lenkijos gerais norais nepasitikinčius politikus ir tiesiog atsakingus piliečius būti itin budriais.

Ypač jei už nuolaidas (būtent – nuolaidas, o ne abipusiais interesais paremtą bendradarbiavimą) lenkų agresyviam kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus S. Skverneliui pažadėta parama, siekiant posto Daukanto aikštėje… O Lietuvoje rėmėjų irgi nepritrūktų: paremtų ne tik Sąjūdžio idealus išdavę politikai, bet ir visi pinigingieji, kuriems jau pažadėti mažesni mokesčiai…

2017.09.15; 13:30

Babelio bokštas. Piterio Breigelio vyresniojo paveikslas. 1563 metai
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Babelio bokštas − bokštas, kurio statymas aprašomas Senojo Testamento Pradžios knygoje.

Padavimas apie Babelio bokštą paaiškina religiniu požiūriu skirtingų kalbų atsiradimą pasaulyje.

Pasak šio padavimo, po pasaulinio tvano žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba.

Jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą, kad nieko jiems nebūtų negalimo, tačiau buvo už tai nubausti Jahvės − jie prabilo skirtingomis kalbomis, negalėjo vienas kito suprasti, tad bokštas liko nepastatytas.

Biblijoje Babelis (religinis Babilono pavadinimas) lieka nuodėmės miestu, nuodėmės simboliu. Taip Naujojo Testamento Apreiškime Jonui aprašyta didžioji paleistuvė: „Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidento Valdo Adamkaus pradėtas antikonstitucinis flirtas su Lenkija dėl pavardžių rašymo asmens dokumentuose, tamaševskininkų skatinamas ir Kirkillo-Kubiliaus-Skvernelio-Pranckiečio palaikomas, pasiekė lietuviško babelio bokšto statybos stadiją – nepaisyti LR Konstitucijos, Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo, sulaužyti Seimo nario priesaiką, kad tik Valdemaro Tamaševskio ir Radoslavo Sikorskio tuščios ambicijos būtų patenkintos. Ar toks kelias tinkamas santykiams su Lenkija gerinti? 

Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Tačiau draugystė – apsimestinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Juk tai – santykių gerinimo aborto išdava. Šitai turėtų suvokti ir įsisąmoninti Seimo nariai prieš balsavimą dėl rašybos asmens dokumentuose alternatyvių projektų.

Nereikia tikėtis, jog tik trijų, WQX raidžių įvedimu į lietuvišką abėcėlę tuo ir baigsis, o kuo blogesnė kirilica, arabų ar hebrajų rašmenys? Juk Lietuvoje ne tik lenkų tautinė, bet ir kitos Lietuvos piliečių tautinės bendrijos gyvena. Ar nemato Seimas, kad, dėdami į lietuvišką babelį WQX, užprogramuoja ir jo griūtį? Nebereikės ir Jahvės pastangų!

Pirmasis Antrosios Lietuvos Respublikos vadovas Vytautas Landsbergis WQX pasiūlė dėti į šaldytuvą; ten, užuot darkius lietuvišką abėcėlę, greta su kirilica ir kitokiais raidynais, joms ir yra saugi, reikalui esant vartosenai prieinama vieta.

2017.09.10; 16:08

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Vilniuje susitiko su JAV specialiuoju atstovu Ukrainai, ambasadoriumi Kurtu Volkeriu (Kurt Wolker), kuris Vilniuje dalyvauja Prezidento Valdo Adamkaus vardo konferencijoje „Atkuriant regioninę lyderystę“.

Užsienio reikalų ministras pasveikino ambasadorių K. Volkerį su paskyrimu ir pažymėjo, kad Lietuva vertina didėjantį JAV dėmesį ir paramą regionui bei Ukrainai.

„JAV sprendimas paskirti tokį patyrusį ir gerai regioną pažįstantį diplomatą specialiuoju atstovu liudija apie JAV suinteresuotumą stiprinti savo vaidmenį Ukrainoje ir regione siekiant konkretaus situacijos sprendimo“, – akcentavo L. Linkevičius.

Ministro teigimu, tarptautinė bendruomenė turi sustiprinti savo pastangas ir paskatinti Rusiją įgyvendinti dar prieš keletą metų jos pačios prisiimtus įsipareigojimus, išvesti ginkluotę iš Rytų Ukrainos ir nutraukti paramą separatistams.

„Dažnai lankausi Ukrainoje, įskaitant ir karo alinamą Rytų Ukrainą, todėl nuolat skatinu partnerius kuo skubiau imtis veiksmų, siekiant ten atkurti taiką ir saugumą“, – sakė ministras.

JAV specialusis atstovas Ukrainos deryboms pabrėžė, kad Lietuvos vaidmuo siekiant sureguliavimo Ukrainoje yra žinomas ir itin vertinamas.

„JAV sveikina principingą Lietuvos poziciją dėl taikos Ukrainoje. Stebime padėtį Ukrainoje ir, kaip ir Lietuva, nuolat ir aktyviai raginame įgyvendinti Minsko susitarimo įsipareigojimus“, – akcentavo K. Volkeris.

Informacijos šaltinis – ELTA

Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

2017.08.23; 00:30

Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

Pastarąjį mėnesį sumažėjo aukščiausiųjų šalies vadovų palaikymas visuomenėje, ypač nukrito Premjero Sauliaus Skvernelio reitingas, nors jis ir išlieka tarp palankiausiai vertinamų politikų. 

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ gegužės 25-birželio 7 dienomis atlikta apklausa rodo, kad, palyginti su balandžio mėnesiu, S. Skvernelį palankiai vertinančių gyventojų sumažėjo 16 procentinių punktų.

Penkių asmenų palankus vertinimas sumažėjo 7 procentiniais punktais: Prezidento Valdo Adamkaus, ekonomisto Gitano Nausėdos, Seimo narės Ingridos Šimonytės, Vilniaus mero bei Liberalų sąjūdžio pirmininko Remigijaus Šimašiaus, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio.

6 procentiniais punktais pablogėjo Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio bei sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos vertinimas, 5 procentiniais punktais sumažėjo palankiai vertinančiųjų užsienio reikalų ministrą Liną Antaną Linkevičių, Seimo Pirmininko pavaduotoją Ireną Degutienę bei profesorių Vytautą Landsbergį, o 4 procentiniais punktais sumažėjo gyventojų, kurie palankiai įvertino Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Palyginti su balandžio mėnesio apklausa, 4 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, palankiai vertinančių Socialdemokratų partijos pirmininką Gintautą Palucką, o 2 procentiniais punktais pagerėjo dviejų visuomenės veikėjų – žurnalisto Andriaus Tapino bei partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko Remigijaus Žemaitaičio – vertinimas.

Šių metų gegužės mėnesį gyventojai palankiausiai įvertino Prezidentą V. Adamkų – 71 proc. įvertino palankiai, Prezidentę D. Grybauskaitę – 68 proc., ekonomistą G. Nausėdą – 55 proc., parlamentarę Aušrą Maldeikienę – 51 proc., Premjerą S. Skvernelį – 50 proc.

Dar septynis visuomenės veikėjus šalies gyventojai dažniau įvertino palankiai nei nepalankiai – tai Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, A. Tapinas, L. A. Linkevičius, V. Pranckietis, I. Šimonytė ir R. Žemaitaitis.

Nepalankiausiai šių metų gegužės mėnesio pabaigoje šalies gyventojai įvertino šiuos politikus – konservatorių Andrių Kubilių – 71 proc. įvertino nepalankiai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininką, Nepriklausomybės Akto signatarą Vytautą Landsbergį – 67 proc., Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderį Valdemarą Tomaševskį – 61 proc., buvusį Darbo partijos pirmininką Viktorą Uspaskichą – 59 proc., Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį – 57 proc., europarlamentarą, buvusį „tvarkiečių“ lyderį Rolandą Paksą – 54 proc., R. Karbauskį – 52 proc., parlamentarą Algirdą Butkevičių – 50 proc.

Į klausimą, kuriais visuomenės veikėjais pasitiki labiausiai (pavardes respondentai minėjo patys), daugiau kaip ketvirtadalis apklaustų šalies gyventojų nurodė Prezidentę D. Grybauskaitę – 28 proc. Tarp 10 patikimiausių visuomenės veikėjų (nurodė daugiau nei 3 procentai respondentų) dar pateko S. Skvernelis – 8 proc., V. Adamkus – 6 proc., A. Butkevičius – 5 proc., R. Karbauskis – 5 proc., G. Landsbergis – 5 proc., G. Nausėda – 4 proc., R. Paksas – 3 proc., A. Maldeikienė – 3 proc., R. Žemaitaitis – 3 proc.

Iš viso gegužės mėnesį respondentai paminėjo 89 visuomenės veikėjus (prieš mėnesį nurodė 96), kuriais jie labiausiai pasitiki. Ketvirtadalis apklaustų gyventojų teigė, kad nėra tokių visuomenės veikėjų arba neatsakė į šį klausimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.30; 06:55

Jeigu profesorė Ona Voverienė knygoje apie Lietuvos Prezidentę „DALIA GRYBAUSKAITĖ – TAUTOS PREZIDENTĖ“ nebūtų įdėjusi palyginimo iš senovės laikų atkilusio palyginimo apie Knygos likimą,  tai aš jį būčiau priminęs. 

Bet įdėjo ir dar šiek tiek praplėsdama: „Šiuo optimistiniu sakiniu ir baigiu savo knygą, suprasdama, kad knygos turi, kaip ir žmonės, savo likimus, tik žmonės juos kuria patys, o knygų – jų skaitytojai“. 

Profesorės Onos Voverienės knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė“

Prieš 20 metų teko klausytis Onos Voverienės paskaitų, daugiausia rengiamų bažnyčioje įvairių minėjimų proga. Pažįstami nebuvome, o mus neakivaizdžiai suartino religinės/katalikiškos/ pažiūros ir buvojimas bažnyčios mišiose, bendravime su šventyklų kunigais… 2000 metais viename renginyje jai padovanojau naują savo knygą „Ieškau Konstantos“ (leidykla „Kriventa“).

Kai Atgimimo metais rašiau į spaudą ir politiniais, ir pasaulėžiūriniais klausimais, tai negalėjau žinoti, kad esu „sekamas“ ir profesorės Onos Voverienės. Ir štai 2006 metais „Lietuvos aide“ mano nemažam nustebimui pasirodė jos rerecenzija apie mano knygą ir mane patį, ieškantį konstantiškų vertybių…

Dviems dešimtmečiams prabėgus, galiu sau leisti pacituoti profesorės žodžius: „Šiuo požiūru A. Guščiaus knyga yra unikali per autoriaus apmąstymus, jo dvasines būsenas parodanti, koks sunkus ir skausmingas yra vadavimosi iš pavergto proto vergijos kelias. Toks turėtų būti ir visos tautos dvasinio atgimimo kelias…“ (Kursyvas – mano). 

 Manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties, kurią esu aprašęs esė straipsniuose, aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos, demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems «dvasios skrydžiams». Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų «egalitarinių konservatorių», manančių, kad į «paprasčiausią žmoniškumą» galima sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi: «Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, «krizinės situacijos»  individo patirtyje». (Vytautas Kavolis. «Žmogus istorijoje», Vilnius: «Vaga », 1994, kursyvas – mano. P. 165).

Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios «krizinės situacijos» yra neprognozuojamos, galima sakyti, net fatališkos. Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas. O geriausias to kelio vektorius yra sąžinė; jeigu ji leidžia tau užmigti (pati būdama neužmigdyta), vadinasi, esi santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.    

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.).

Skaitydamas profesorės žodžius apie mano vertybių atnaujinimą, atgailą, tikėjimą Lietuva ir kitus vertybinius jausmus bei mintis, atrodytų, lyg tai jausčiau mielaširdingos medicinos seselės tapšnojimą per sielos žaizdas, sakant, kad greitai pagysiu…

Jeigu Ona Voverienė, manęs geriau nepažindama, laidavo už mane, tikėjo manimi, tai galiu drąsiai pasakyti, kad jos tvirtas įsitikinimas knygoje apie Dalios Grybauskaitės Asmenybę, kurią geriau ir giliau pažinojo, (Prezidentės vieši pasisakymai, parengti dokumentai), yra konstantiški:

TIKIU MŪSŲ PREZIDENTE. TIKIU JOS PASIRINKIMU TARNAUTI SAVO TAUTAI IR VALSTYBEI, IR SVARBIAUSIA, TIKIU SAVO NEPAPRASTA TIEK DAUG IŠKENTĖJUSIA, BET SAVO SAVASTIES, SAVO LIETUVIŠKUMO NEPRARADUSIA TAUTA, TIKIU IR ETNINIU PAGRINDU PROSENELIŲ SUKURTA, DAUG KARTŲ ATKURTA IR IKI ŠIANDIEN GYVUOJANČIA BEI VISO PASAULIO PRIPAŽINTA LIETUVOS VALSTYBE“. (Paryškinta – mano).

Pirmasis nukrypimas nuo temos. Žmonos Veronikos visa šeima buvo ištremta į Sibirą 1949 kovą. Grįžo į Lietuvą po dešimties metų. Tada kaimynai ar net giminaičiai Garlų nenorėjo priimti, laikinai apsistoti ir priglausti. Priglaudė vieniša lenkė.  Ir todėl dabar nenorėtume vėl į Sibirą pakliūti. Nors tokių tauškalių, sakiusių, kad lietuviai per Sausio 13-ąją „šaudė į savus“, teliko nedaug. Bet jų ši „informacija“ daro gerą darbą Maskvos propagandai. Nes „Tautos idėjos“ praradimas, profesorės įsitikinimu, pati reikšmingiausia tokių antipiliečių dovana Kremliaus putinistams.

Literatūros kritikas Alfredas Guščius, šios recenzijos autorius.

Mes šitai žinome, – gynėme Tautos laisvę 1991 metų sausį, dalyvavome barikadose prie Seimo, balsavome už Sąjūdžio sukurtą partiją, paskui atidavėme balsus už kandidatą į Prezidentą Stasį Lozoraitį, už Valdą Adamkų ir, aišku, už Dalią Grybauskaitę, nepaisydami jokių kalbų apie jos mokymąsi partinėje mokykloje, apie jo „priklausomybę“ nuo Maskvos… Už ją balsuotume dar ir trečią kartą, jei tai leistų Lietuvos konstitucija. 

Onos Voverienės knygoje parodyti visi iškilieji prezidentės Dalios Grybauskaitės darbai užsienio politikoje, užmojai Lietuvos vidaus gyvenime. Atskleisti spaudos ir mūsų žurnalistų, politologų įvertinimai, parodyti Lauro Bielinio knygų apie Prezidentę privalumai ir trūkumai, „Laisvo laikraščio“ redakcijos antiprezidentiškos, užsienio lėšomis remtos „naujienos“, askleisti mūsų „rūtelių“, „zigmukų“, „rimvydėlių“ nedoros užmačios. 

Kitaip vertina Prezidentę užsienio šalys. Briuselio žurnalistai Dalią Grybauskaitę savo straipsniuose vadina „Baltijos tigre“ ir „geležine dama“… Neveltui Onos Voverienės knygoje yra išsamus skyrius apie Anglijos premjerę Margaret Tečer, vadinamą „geležine Ledi“… „Lyginant abiejų politikių kalbėseną, kūno kalbą, pasaulėjautą ir veiklos metodus jaučiama, kad Margret Tečer Dalios Grybauskaitės politinei veiklai,  jos tikslų ir metodų formavimuisi turėjo didelę įtaką“… Užfiksuoti visi mūsų Prezidentės apdovanojimai, medaliai. Įdėtos charakteringiausios nuotraukos, net 2014 metų Prezidentų rinkimų Elektoratas, rinkimų rezultatų lentelės su miestų ir rajonų pavadinimais…

Ona Voverienė parašė didelę, valstybiškai vertingą knygą. Parašė 2015 metais, tai yra Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrosios kadencijos viduryje.  Ir knygą išleido, remdamasi finasine ne kurios valstybinės organizacijos, o savųjų, ir Prezidentę, ir jos autorę – žymią mokslininkę – gerbiančiųjų lėšomis. Pridėtos ir jų pavardės… Būčiau ir aš pridėjęs, jei būčiau žinojęs apie tą leidimą (Išleido „Trijų žvaigždučių“ leidykla)…

Dar vienas nukrypimas nuo temos. Žmonės patiki vienais arba kitais lyderiais; žmonės, ir knygos, turi ir savo likimus. 1951 metais įstojau į Plungės vidurinę mokyklą. (Baigiau aštuonias klases, paskui, baigęs Klaipėdos amatų mokyklą, ir įsigyjęs metalo frezuotojo specialybę, išvykau dirbti į Kauną)… Pusę metų sėdėjau viename suole su Pranu Mieželiu. Baigęs vidurinę, jis Vilniaus universitete studijavo teisę, o paskui dirbo «atitinkamą darbą». Kai aš Vilniuje 1989 metais persikėliau į kitą butą, ten išaiškėjo, kad tame gyvena ir jisai. Pirmuosius naujakūrystės metais aš su juo nesisveikinau. Prasidėjo įvykiai Ukrainoje, Maidano revoliucija.

Paskui atvažiavo į Vilnių Plungės kraštiečių draugija. Ir mudu šiaip ne taip pradėjome sveikintis ir kalbėtis. Pasirodo, kad ir jis užstoja Ukrainą, galvoja ne apie ukrainiečių pilietinį karą, o apie rusų intervenciją. Prano mirties išvakarėse sultis ir kavą gėrėme Lazdynų baseino kavinėje. Jis man daug papasakojo apie darbą sovietiniame saugume… Taip suolo draugus išskyrę metai, gyvenimui einant į pabaigą, vėl suartėjo, – taip suartėja buvę vaikystės draugai, o per juos ir tautą plėšę dramatiški įtrūkiai. Man ši idėja ilgai nedavė ramybės, kol neparašiau eilėraščio:

                  Pleištas – generalisimas   

          Vaikystėje mudu glaustėmės  alkūnėmis,

         Sielos šnekėjosi  „tabula rasa“ kalba.

        Ir mudviem nebuvo ankšta nei siaurame suole,

        Nei mažoj klasėj, nei gražioje Žemaitijoje.

            Tačiau vieną dieną Generalisimas,

         kabojęs ant direktoriaus kambario sienos,

         nulipo nuo jos, ir, pasivertęs Pleištu,

        pradėjo skaldyti mudviejų biografijas:

        iš tavęs pasidarė tarną, iš manęs – besiblaškančią 

plaštakę…

          Tuomet ne tik suolas, bet ir visa Lietuva

           staiga paankštėjo, – sielos ėmė brūžintis briaunomis,

          Bičiulystės saulė aptemo…

             Persmeigtas pleišto, tu mirei,

 o aš, kaip plaštakė, blaškiausi

vis su tuo pačiu klausimu:

             Kaip saulėtas, tyras Rytas išaugino

Negyvybės medį, –

gyvenimus ardantį, kruviną Pleištą?       

ONA VOVERIENĖ. „DALIA GRYBAUSKAITĖ – TAUTOS PREZIDENTĖ“.  „Trijų žvaigždučių“ leidykla. 2016. 

2107, sausis 12 d.

Galima būtų ir patylėti dėl nepelnytai skiriamų kažkokių ordinų ar medalių Lietuvos ar užsienio piliečiams, tačiau, kai kalbama apie piniginę ir dar su žodžiu Laisvės premiją, jau verta vietoj skaičiuoklės pasitelkti kompiuterį, internetą. 

Algimantas Zolubas, šios publikacijos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nauja Laisvės premijų skyrimo komisija ir naujas nuo žagrės Seimas, panašu, dar neišmoko šiomis išmaniomis priemonėmis naudotis, todėl, skirdami Laisvės premiją prezidentui Valdui Adamkui, regis, nepastebėjo kai kurių, premijos skyrimui nepalankių „smulkmenų“.

Laisvės premijų komisija, prieš svarstant V.Adamkaus kandidatūrą, kažkodėl neatkreipė dėmesio į kai kurias pretendento biografijos smulkmenas. Viena, gal pagrindinė: kas gali paneigti, kad V.Adamkus neteisėtai tapo kandidatu ir buvo išrinktas į prezidento postą? Juk jis savo pirmos kadencijos metu (1998–2003 m.) turėjo JAV pilietybę, kas buvo teisinė kliūtis tapti prezidentu, kita kliūtis – jis nei metų anuomet nebuvo išgyvenęs Lietuvoje.

Pirmoji kliūtis iškilo į viešumą antros kadencijos (2004–2009 m) pradžioje, kuomet V.Adamkaus atstovas spaudai R.Mačius pareiškė, kad pilietybės atsisakymą iš V.Adamkaus priėmė JAV ambasada Lietuvoje. Tačiau taip ir liko neaišku, ar V.Adamkus užbaigė pilietybės atsisakymo procedūrą taip, kaip to reikalauja JAV įstatymai. Žinoma, kad JAV pilietybės atsisakymo procedūra ten trunka net kelerius metus.

Atsigręžus į tolimesnę praeitį, nerasime jo veikloje nei rezistencijos, nei Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės siekių. Jo visuomeninė veikla JAV tik patvirtina nesipriešinimą Lietuvos okupacijai.

Santaros-Šviesos federacija – liberalios krypties lietuvių išeivių organizacija – susikūrė JAV 1957 m., susijungus 1947 m. Tiubingene (V)okietija) įkurtam akademinio jaunimo, studijavusio Tiubingeno universitete, sambūriui „Šviesa“ ir 1954 m. JAV įkurtai liberalinio jaunimo organizacijai „Santara“. Federacijos iniciatoriumi buvo Vytautas Kavolis, ėmęsis įgyvendinti Stepono Kairio šūkį Lietuvos šviesuomenei, pasitraukusiai į Vakarus – „Veidu į Lietuvą“. Iš tikrųjų šios organizacijos elgesys, bendraujant su SSRS okupuotai Lietuva buvo liberaliai draugiškas, veidas atsuktas į ją, tačiau į Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę buvo atsukta nugara, nes organizacijos žodyne neteko surasti „laisvos“ ar „nepriklausomos“ Lietuvos nuostatų.

Vienas aktyviausių federacijos narių, 1958–1965 metais Valdas Adamkus buvo „SANTAROS – ŠVIESOS“ federacijos – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“, vicepirmininkas, o 1967 metais tapo šios organizacijos pirmininku. Organizacijos lojalumą sovietams rodė jos narių nevaržomos kelionės po SSRS ir LSSR. Nuo 1972 metų V.Adamkus kasmet atvykdavo į tuomet dar Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą, nevaržomai, kaip kiti iš JAV atvykstantys lietuviai, laisvai važinėjo po įvairias Lietuvos vietoves.

1993 metais V.Adamkus buvo kandidato į Lietuvos prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas, tačiau net kampanijai neįsibėgėjus, išvyko į JAV. Ar ne todėl, kad pats susiviliojo prezidento postu ir jį sėkmingai užėmė 1998 m.? 

Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

V.Adamkus savo santykį su Lietuvos laisve ir nepriklausomybe galutinai atskleidė nepasirašydamas įstatymo dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos. Valstybės tęstinumui reikšmingą aktą tuomet pasirašė Seimo pirmininkas V. Landsbergis.

Dar vienas, akibrokštui prilygstantis poelgis, kai V.Adamkus klaida pavadino Seimo sprendimą valstybės teisės aktu pripažinti 1941 metų birželio sukilimo Kaune pareiškimą.

Lietuva žavėjosi lenkų sąjūdžio „Solidarnost“ veikla, sekė jį, kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės turėjome lenkų palaikymą, tačiau santykiai staiga ataušo. Priežastis – netesėti pažadai lenkams. Susitikimuose su Lenkijos prezidentu, nepaisydamas LR Konstitucijos nuostatų, neturėdamas tam teisės, prezidentas V.Adamkus lenkams žadėjo lenkiškas pavardes ir vardus asmens dokumentuose Lietuvoje pradėti rašyti lenkiškais rašmenimis.

Partijai „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ (LLRA) toks antikonstitucinis flirtas labai patiko, ji, nusitvėrusi valstybės aukščiausių pareigūnų pažadus, jau prievartauja LR Seimą leisti ne tik asmens dokumentuose pavardes bei vardus, gatves ir vietovardžius rašyti lenkiškais rašmenimis, bet ir priimti naują tautinių mažumų įstatymą, kuriame Lietuvos lenkams būtų teikiamos išimtinės privilegijos.

Panašu, kad minimos partijos kėslai pratęsti antikonstitucinį flirtą pavyko – LLRA sukelta politinė erzelynė negęsta ir tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių. Nei artimoje Latvijoje, nei tolimoje Amerikoje tokių reikalavimų lenkai nekelia, kelia Lietuvoje, nes pažadėjo Valstybės vadovas. Teks turbūt Lietuvai kviesti taikos misijai lenkiškais garbės žymenimis apkabinėtus istoriką A.Bumblauską ir prezidento V.Adamkaus buvusį patarėją E.Simanaitį.

Nesibodėjo V.Adamkus pamaloninti buvusius represinių struktūrų veteranus. Antai 2000-02-16 Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu V.Adamkus apdovanojo buvusį KGB majorą, dalyvavusį paskutinio Aukštaitijos partizano sunaikinime, M.Misiukonį, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi – KGB veteraną V.Jakuniną.

Norėdamas ir kokią gerą smulkmeną parašyti apie prezidentą V.Adamkų, prisiminiau, kad jis krikštijo Vilniaus mero Artūro Zuoko sūnų. A.Zuokas Vilniaus apygardos teismo buvo nuteistas dėl pasikėsinimo papirkti buvusį sostinės tarybos narį. Kadangi vaikai už tėvus neatsako, lieka iš paūgėjusio sūnaus tikėtis, jog jis, paties Lietuvos prezidento krikštasūnis persergės tėvelį nuo panašių kėslų.

Pabaigai atkreipiu skaitytojų dėmesį į mūsų kandidatų ir išrinktųjų į Seimą elgesį prieš rinkimus ir po jų. Jie prieš rinkimus piliečiams rašo laiškus, dalina reklaminius lankstinukus, be kvietimo braunasi į butus, per šventes bažnyčiose spraudžiasi arčiau altoriaus, klausinėja rinkėjų nuomonės  ar nenorėtų gulbės pieno. Po rinkimų visuomenės nuomonė jiems nebesvarbi, nes bent ketverius metus galės netrikdomi ir be visuomenės tūnoti.

O kalbamu atveju ne kokia formali komisija, ne Seimas turėjo pareikšti savo nuomonę dėl premijos, o visuomenei atstovaujanti organizacija. Šiuo atveju galėjo būti Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, kuri tikrai būtų išskyrusi iš kitų Laisvės premijos vertą kandidatę – vienuolę, disidentę Feliciją Nijolę Sadūnaitę.

2017.01.05; 05:30

Turbūt niekas neabejoja, kad lietuvių tautos dramą parašė „dramaturgai“ Stalinas ir Hitleris. Įspūdinga drama, jeigu iki šiol ji susilaukė ir vis dar susilaukia daugybės prieštaringų „recenzijų“. 

Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istoriko H.Šadžiaus monografija „Tautos drama“ (1 ir 2 tomai) – bene didžiausias vieno autoriaus mokslinis (kaip jis pats sako) darbas, atmetantis, nubraukiantis beveik visų iki jo parašytus vertinimus studijų, atsiminimų, straipsnių pavidalu. 

Sunku patikėti, kad ši monografija (kalbu tik apie antrą tomą) – ne kokio Maskvos diktatoriui pataikaujančio istoriko knyga. Žinoma, devintą dešimtį įpusėjęs Lietuvos istorikas negalėjo neatiduoti duoklės laikams, kai Lietuvoje švietė Stalino saulė, bet kas jį šiandien verčia rašyti taip, tarsi nebuvo nei Sausio 13-osios, nei Kovo 11-osios, nei geležinės uždangos griuvimo? Gal tie rėmėjai, kurie padėjo išleisti šį didžiulį dvitomį?

Beje, mano akimis, nepagrįstai išpūstą. Susidaro įspūdis, kad ilgai sėdėta Maskvos archyvuose, nusirašinėta, o paskui tie juodraščiai be jokios atrankos „Minties“ leidyklos pastangomis padauginti 650 egz. tiražu. Patyrusiai redaktorei turbūt leista tik suvienodinti skyrybą ir ištaisyti korektūros klaidas.

Labai daug pasikartojimų. Neatmesčiau, kad jie sąmoningai palikti. Kaip sakoma, kartok kartok be atvangos – mes žydšaudžiai, mes žydšaudžiai, – ir Tauta patikės, prašys atleidimo, klaupsis ant kelių. Kolkas dar nepatikėjo, dar neklūpo. Yra ir kitas įkyrus kartojimas: nereikėjo priešintis, nereikėjo priešintis raudoniesiems okupantams, knygoje okupantais nevadinamiems, reikėjo priešintis tik fašistams. Nors lietuvių tautai raudonieji buvo žymiai žiauresni už hitlerininkus. Pasak istoriko, nenuplaunama dėmė: kai kurie „patriotai“ (šį žodį jis rašo kabutėse) drauge su fašistais kovojo prieš antihitlerinę koaliciją. Tik tarybiniai (ne sovietiniai, kaip dabar priimta) partizanai buvo tikrieji partizanai, o visi kiti – banditai, nes taip jie vadinami Maskvoje saugomuose „dokumentuose“, kuriuos istorikas nusirašė ir labai gausiai cituoja, visai neabejodamas jų patikimumu.

Tauta neturi nieko, kuo galėtų didžiuotis! – kiekviename monografijos  puslapyje rėkte rėkia istorikas. Vien bailiai, nekaltų žmonių žudikai: ir tie, kurie tūnojo miškuose, ir tie, kurie pabėgo į Vakarus, palikę suklaidintus naivuolius, laukusius pagalbos iš Amerikos. Jeigu kas rūpinosi Tautos išlikimu, tai Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis, bet jų net paminėti neleidžiama. Mes dar pridėtumėm Preikšą, Guzevičių, Bartašiūną, Vitkauską. Macijauską ir daug kitų.

Tai ką dabar mums daryti, garbusis istorike? Nupjauti visus kryžius, pastatytus miškuose ir pamiškėse; buldozeriais sulyginti Tuskulėnų kapavietę; nugriauti Rainių koplyčią; buvusių KGB rūmų sienoje ištrinti „banditų“ pavardes, uždaryti Genocido aukų muziejų, nes jis neatitinka pavadinimo; į specfondus užrakinti visus istorikui nepatinkančius atsiminimus, mokyklinius vadovėlius, jeigu jie parašyti ne L.Truskos, A.Bubnio; nuplėšti atminimo lentas, nugriauti Jono Žemaičio-Vytauto paminką prie Krašo apsaugos ministerijos, o „išvaduotojų“ (pagal istoriką – be kabučių) skulptūras sugrąžinti ant Žaliojo tilto; Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklą Alytuje pavadinti, pavyzdžiui, tikrojo (pagal istoriką) partizano Juozo Vito vardu?

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Labai daug klaustukų. Kaip dabar vertinti prezidentą Valdą Adamkų, švenčiantį 90-metį, kuris yra pasakęs: pokario metų partizanų kova „tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“? Istoriko papeikimo nusipelnė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri Minaičiuose atidengdama paminklą ginkluoto pasipriešinimo vadams, 1949 m. vasario 16 d. pasirašiusiems LLKS deklaraciją, kalbėjo: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva. […] Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSSR tebuvo mitas“.

Dabar, kai kiekvienu momentu gali pasikartoti 1940-ieji, lietuvių istorikas iš esmės pateisina dvi okupacijas, pirmąją vadindamas savanorišku įstojimu į SSSR, antrąją – išvadavimu iš hitlerizmo. O leidykla „Mintis“, Atgimimo laikais leidusi okupantų melą demaskuojančias knygas, vėl grįžta į laikus, kai buvo garbinami sniečkai, preikšai, paleckiai, guzevičiai… Ratas apsisuko.

Didžiausi nusikaltimai visada daromi prisidengus tiesos sakymu.

Pabaigai siūlau pluoštą istoriko Šadžiaus samprotavimų iš knygos „Tautos drama“ antrojo tomo.

XXX      

„… iškreiptas ir prieštaringas pirmųjų karo dienų vaizdas, kuris intensyviai yra eksploatuojamas…“

Jubiliejinio kolektyvinio leidinio „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.“ neteisingi teiginiai.

Šio sukilimo rezultatas – „beatodairiškas tautiečių ir žydų, kitataučių ir kitaminčių naikinimas“.

Nenuoširdus, priverstinis dalies buvusių Liaudies seimo narių antitarybinis pareiškimas vokiečių okupacijos metais.

Autorius piktinasi: nagrinėjant vokiečių okupacijos laikotarpį, „ir toliau apeinami aštrūs kampai ir puoselėjama veidmainystė, kai remiamasi tik išeivijoje atsidūrusių to meto veikėjų atsiminimais“.

„…iliuzijos, kad galima apginti kraštą nuo puolančios Raudonosios armijos, padarė daugiau žalos, nei davė naudos…“

„…dižioji šalies gyventojų dalis, nepaisant ankstesnių represijų ir 1941 m. birželio trėmimų, buvo ir liko tarybų valdžios sukurtos ekonominės santvarkos šalininkai“.

„…vokiečių okupacijos metais organizuotas pogrindinis pasipriešinimas … dažniausiai buvo tik popierinis“.

„Taip negarbingai baigė savo egzistavimą Tėvynės apsaugos rinktinė“.

A.Sniečkus „nebuvo toks uolus krašto rusintojas, kokį dabar stengiamės jį parodyti“.

J.Paleckis buvo asmenybė, pasižymėjusi „nepaprasta inteligencija“.

„Gyvieji nebegali teisti mirusiųjų“. Čia apie A.Sniečkų, M.Gedvilą, J.Paleckį. Bet kitus mirusiuosius autorius teisia.

„Istorinė patirtis ne kartą patvirtino, kad realius savo interesus valstybės dažnai laiko svarbesniais už moralės ir humanizmo principus ir normas“. Autorius atlaidus mus Stalino vergijai paaukojusioms antihitlerinės koalicijos valstybėms.

„Deja, vis stiprėjantis ginkluotas pasipriešinimas krašte, jo antilietuviška veikla ir vykdomi teroristiniai aktai“ skatino vis intensyviau sovietizuoti kraštą. Nereikėjo priešintis.

Dėl ginkluoto pasipriešinimo Mažoji Lietuva nebuvo prijungta prie Lietuvos. „Todėl galime drąsiai teigti, kad pokario ginkluotas pasipriešinimas ne tik turėjo skaudžių pasekmių visai mūsų tautai, bet ir sužlugdė, esant gana palankioms sąlygoms, Mažosios Lietuvos prijungimą prie Lietuvos.“

Per 30 Vilniaus universiteto dėstytojų, mokslo darbuotojų 1945 m. vasario 7 d. pasirašė kreipimąsi, ragindami nesipriešinti, pasiduoti; tarybinė vyriausybė irgi kelis kartus kvietė išeiti iš miškų: „…jiems bus palikta gyvybė, jiems bus duotas galimumas išpirkti savo sunkius nusikaltimus, padarytus prieš tautą ir tarybinę valdžią“, bet jie pasiliko „banditinėse gaujose“.

Nebuvo „karo po karo“, tik „tariamai jie kovojo už Lietuvos laisvę, o iš tiesų žudė niekuo nenusikaltusius beginklius savo tautiečius“.

Net prezidentui V.Adamkui „pristigo šiuolaikiško europietiško požiūrio“, kai jis 2005 m. gegužės 9-ąją nenuvyko į iškilmes Maskvoje.

Neišvengė duoklės politinei konjunktūrai ir dabartinė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri 2010 m. viename iš pokario ginkluotam pasipriešinimui skirtų renginių pareiškė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva“.

„…vienpusišai interpretuojami aneksijos, vokiečių okupacijos, ginkluoto pasipriešinimo ir pokario istorijos atskiri faktai“. „1999 m. sausio mėn. Rašytojų klube buvo atsisakyta paminėti Justo Paleckio gimimo metines“.  

„Kritikuotina „Lietuva 1940-1990 m. okupuotos Lietuvos istorija“. Ji tenkins tik primityvius istorijos mėgėjus“. Serijinis leidinys „Laisvės kovų archyvas“ – taip pat.

„Tai, kas vakar buvo šventa, neabejotina tiesa, šiandien tolydžio tampa praeities atgyvena“.

„…emigracijos banga savo žinias ir jėgas atidavė tik svetimiems kraštams“.

„Latvių ir estų rezistencijos vadovybės emigracijoje suprato ginkluoto pasipriešinimo beprasmiškumą“.

„Ginkluotas pasipriešinimas nebuvo nei savarankiškas, nei juo labiau patriotinis“.

„Deja, reikia nuimti romantinę šių dėl žlungančios fašistinės Vokietijos įtakos suformuotą karinių dalinių idealizavimo skraistę, nors Lietuvos Respublikos Seimas ir vyriausybė buvo kitos nuomonės. 1997 m. Seimas priėmė įstatymą Nr. VIII-97, kuriuo Lietuvos vietinės rinktinės kariams buvo suteiktas kario savanorio statusas“.

Į aktyvių holokausto organizatorių ir vykdytojų sąrašą, žinomą jo sudarytojo Melamedo vardu, „…įtraukti tiek pasyvaus, tiek ginkluoto pasipriešinimo veikėjai: J.Noreika-Generolas Vėtra, K.Vitkus-Kazimieraitis, A.Baltūsis-Žvejys, J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, […] J.Misiūnas-Žalias Velnias, […] J.Lukša-Daumantas […].

„Net J.Lukša savo atsiminimuose rašė apie šias vokiečių žvalgybos mokyklose parengtas lietuvių diversantų grupes“.

„Atskirai paminėtina LLKS Tarybos politinė deklaracija, kuri buvo parengta artėjant Vasario 16-ajai. […] Tačiau tie priimti dokumentai, tiek nubrėžtos tolesnio pasipriešinimo gairės buvo nebeaktualios ir beprasmės“.

„Buvo nemažai įvairaus rango kovotojų, deklaravusių patriotinius šūkius ir raginusių kovoti už nepriklausomybę, kurie buvo linkę geriau metų metus lindėti bunkeriuose, rūsiuose, negu garbingai žūti kovoje su priešu. Tai pasakytina ne tik apie eilinius kovotojus, bet ir apie aukščiausius vadus (A.Ramanauską, J.Žemaitį ir kt.)…“

„Nors taikių gyventojų žudymas yra laikomas senaties termino neturinčiu nusikaltimu, artodo, kad likę gyvi žudynių vykdytojai bus palaidoti greičiau negu bus paskelbti jų nusikaltimai“. Ar čia apie nenuteistus stribus?

(Pabaiga)

2016.11.13; 19:50

Po 2013-ųjų metų rudens vizito į Baku tarptautinį humanitarinį  forumą ėmiau domėtis, kas rašoma apie Azerbaidžano valstybę tiek Lietuvos, tiek užsienio spaudoje. Imtis šios darbo skatino žurnalistinis smalsumas – noras kuo giliau pažinti šį puikų įspūdį palikusį musulmonišką kraštą.

Žinoma, visko aprėpti, kas rašoma apie Azerbaidžaną, – neįmanoma. Todėl negaliu savęs priskirti žurnalistams, kuriems viskas aišku bei akivaizdu. Juolab kad puikiai prisimenu sparnuotąjį posakį: „Rytai – subtilus dalykas“.

Tačiau per metus, stengiantis nepraleisti nė vieno straipsnio azerbaidžanietiška tema, man regis, pavyko apčiuoti keletą tendencijų. 

Continue reading „Apie Azerbaidžaną kalbėkime be išankstinio priešiškumo“

„Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?“ Šis klausimas – iš Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ anketos, pateiktos literatūrologui, literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui, rašytojui Algimantui Bučiui. Skelbiame Algimanto Bučio atsakymą.   

Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo.

Prieš keletą metų paskambino studentė lituanistė, rašanti mokslinį darbą apie cenzūrą sovietmečiu. Susitikom ir teko kuo vaizdingiau nupasakoti, kas ta išankstinė cenzūra, kuri tikrino laikraščio maketą arba knygos rankraštį, ir tik tada, kai rankraštį ar spaudinio maketą atidžiai perskaitydavo niekam nežinomi cenzoriai ir jų nurodymu iš knygos ar straipsnio būdavo išbraukiama „neleistina“ pastraipa ar koks „įtartinas“ žodis, jie dėdavo savo parašą, be kurio nei laikraštis, nei knyga negalėjo keliauti į spaustuvę.

Continue reading „„Autocenzūra išperės viskam apatiškus vergus““

"Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?"

Šis klausimas – iš Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ anketos, pateiktos literatūrologui, literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui, rašytojui Algimantui Bučiui.

Skelbiame išsamų Algimanto BUČIO atsakymą. 

Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo.

Continue reading „Algimantas Bučys: „Autocenzūra išperės viskam apatiškus vergus““

Lietuvoje politikos mokslai pradėjo formuotis tik atgavus Nepriklausomybę ir įkūrus prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (1992). Institutas rengia politikos mokslų ir tarptautinių santykių specialistus, vykdo Lietuvos ir kitų valstybių politinės raidos, užsienio politikos ir tarptautinių santykių mokslinius tyrimus.

2012 metais Institute dirbo 66 dėstytojai ir mokslo darbuotojai, iš jų 11 profesorių, 19 docentų, jame mokėsi 723 studentai. Studijų sistema Institute apima visas studijų pakopas – bakalauro, magistro ir doktorantūrą.

Continue reading „Žvilgsnis į Lietuvos prezidentę – per politikos mokslų prizmę“