Lietuvių kalbos išdavystė. Vincas Urbutis
Konstitucinis Teismas (KT) trečiadienį skelbs sprendimą dėl Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo nuostatų, leidžiančių vardų ir pavardžių rašyboje naudoti „w“, „q“ ir „x“ raides, atitikimo Konstitucijai.
Į KT su prašymu įvertinti minėto įstatymo konstitucingumą dar pernai spalį kreipėsi Seimo narių grupė. Įstatymas, leidžiantis asmens vardų ir pavardžių rašyboje naudoti lotyniškos abėcėlės rašmenis be diakritinių ženklų įsigaliojo 2022 m. gegužę. Tokia rašyba, pagal įstatymą, galima, jei Lietuvos pilietis pasirenka nelietuvišką sutuoktinio pavardę, taip pat tuo atveju, jeigu jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis. Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dalis parlamento narių, abejojantys Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo nuostatų konstitucingumu, teigia, kad pats KT 2014 m. savo sprendime kitoje byloje konstatavo, jog keičiant vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką, įstatymų leidėjas privalo kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK), kurios priimta oficiali išvada yra privaloma visoms valdžios institucijoms. Tai, anot grupės Seimo narių, reiškia, kad keisdamas vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką įstatymų leidėjas privalo ne tik kreiptis į VLKK, bet ir atsižvelgti į gautą oficialią VLKK išvadą.
Kreipimesi į KT nurodoma, jog Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, svarstydamas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo projektą, kreipėsi į VLKK su prašymu pateikti oficialią išvadą dėl minėtame projekte siūlomos piliečių asmenvardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis. VLKK priėmė neigiamą išvadą dėl pateikto įstatymo projekto, tačiau įstatymų leidėjas, Seimo narių grupės nuomone, tokios VLKK išvados nepaisė ir įtvirtino ginčijamą teisinį reguliavimą, taip pažeisdamas Konstitucijos 14 straipsnį, kuriame nurodoma Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimas po pateikimo pritarė nutarimo projektui, siūlančiam atleisti Audrį Antanaitį iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko pareigų pasibaigus kadencijai.
Už tokį nutarimo projektą, kurį pateikė Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas, antradienį vakare po pateikimo balsavo 54 Seimo nariai, prieš buvo 20, susilaikė 11 parlamentarų. Jo svarstymas plenarinėje salėje planuojamas lapkričio 24 d.
Seimo narys Stasys Tumėnas nepritarė A. Antanaičio atleidimui, kuris, jo nuomone, „nėra pakankamai motyvuotas“. Parlamentaras pasigedo aiškumo ir skaidrumo šioje atleidimo procedūroje. S. Tumėnas pagyrė A. Antanaitį, sakydamas, kad jis yra humanistas, Lietuvos patriotas, žurnalistas, pelnęs daugybę apdovanojimų.
Seimo komiteto pirmininkas A. Žukauskas akcentavo, kad A. Antanaitį siūloma atleisti pasibaigus jo penkerių metų kadencijai komisijos pirmininko pareigose.
Kaip ELTA jau skelbė, antradienį Seimui pristatyta dr. Violetos Meiliūnaitės kandidatūra į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkus.
Seimo posėdyje jos paskyrimo klausimas bus svarstomas ketvirtadienį, lapkričio 24 d.
Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas ketvirtadienį ketina pateikti Seimui nutarimų projektus, kuriais siūloma sudaryti naujos sudėties Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, patvirtinti jos vadovybę.
Violetą Meiliūnaitę siūloma paskirti šios komisijos pirmininke, o jos pavaduotoju – Vidą Valskį.
Dr. Violeta Meiliūnaitė yra Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vyresnioji mokslo darbuotoja.
Doc. dr. Vidas Valskys yra Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Lietuvių kalbotyros ir didaktikos katedros docentas ir Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos kalbos tvarkytojas.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės ir pavaduotojo kandidatūras išsirinko Seimo Švietimo ir mokslo komitetas.
Seimui taip pat bus pasiūlyta atleisti iš pareigų į naujos sudėties komisiją nepatekusį Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininką Audrį Antanaitį. Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jeigu Seimas pritartų, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nariais būtų paskirti Albina Auksoriūtė, Dalia Gedzevičienė, Laimantas Jonušys, Laura Kamandulytė-Merfeldienė, Ramunė Kasperė, Rūta Kazlauskaitė, Žydronė Kolevinskienė, Violeta Meiliūnaitė, Lina Murinienė, Vilija Sakalauskienė, Daiva Sinkevičiūtė, Vitalija Stravinskienė, Virginija Stukaitė-Laniauskienė, Jurga Trimonytė-Bikelienė, Vidas Valskys, Vilma Zubaitienė.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narius 5 metams skiria ir atleidžia Seimas Švietimo ir mokslo komiteto teikimu.
Kalbos komisijos pirmininką ir pirmininko pavaduotoją Švietimo ir mokslo komiteto teikimu iš Kalbos komisijos narių 5 metų laikotarpiui skiria ir atleidžia Seimas.
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija kitą savaitę rengiame forume svarstys, ar įmanoma taip kontroliuoti savo kalbą, kad keiksmažodžiai net labai supykus ar išsigandus neišsprūstų. Kodėl nenorminė leksika tokia gaji, iš kur ji į mūsų kalbą atėjo, kokį vaidmenį ir įtaką daro?
Forume „Keiksmažodžiai, pertarai, makaronizmai – kas tai? Kalbos šiukšlės, prieskonis ar emocinė iškrova?“ į šį kalbinį gaivalą bus pažvelgta ne tik iš lingvistinės, bet ir iš psichologinės, socialinės, kultūrinės ir net politinės pusės.
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas, studentams dėstantis retoriką ir stilistiką, dr. Audrius Valotka skaitys pranešimą „Makaronizmų makaronai“, kuriuo pasirengęs atskleisti, kodėl dažnas sąmoningai ar nesąmoningai įterpiame į savo kalbą svetimos kalbos žodį arba posakį ir kas iš to išeina. Be makaronybių, pravartu panagrinėti ir kitus nereikalingus, kalbant nuolat pasigaunamus žodžius, vadinamus pertarais. Apie juos bus kalbama forumo diskusijoje.
Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentas dr. Robertas Kudirka parengė pranešimą „Tvajumat visuomenė: proletaro kalbos imanencija“. Jis supažindins, iš kur ir kaip į lietuvių kalbą atėję populiariausi keiksmažodžiai. Mokslininkas ir dėstytojas, 2014 m. išrinktas geriausiu fakulteto dėstytoju, daugelį metų tiria žargoninę ir nenorminę leksiką, yra ne vieno žodyno sudarytojas. Ar atsikvošės lietuvių tauta? Slaptai.lt nuotr.
Psichologas psichoterapeutas Andrius Kaluginas pažvelgs į keiksmažodžių vartojimą psichologiniu aspektu – ar jie daro įtaką mūsų sveikatai. Jis neslėps, kad keiktis, nors nekultūringa, bet sveika, tik būtina pasirinkti tinkamą vietą ir laiką.
Antroje kalbos forumo dalyje į diskusiją įsitrauks vertėjas, literatūros kritikas, VLKK narys Laimantas Jonušys, leidyklos „Kitos knygos“ projektų vadovė, kalbos redaktorė Aira Niauronytė-Leonidovna, rašytojas, literatūrologas dr. Rimantas Kmita, iš anglų kalbos televizijos serialą „Simpsonai“ išvertusi vertėja Ieva Barakauskaitė, etnologė Gražina Kadžytė, etiketo specialistas, rašytojas, žurnalistas Giedrius Drukteinis ir kiti. Forumą moderuos žurnalistas Aurimas Perednis.
Forumas birželio 29 d., 15 val., bus transliuojamas VLKK jutubo kanalu.
Tautinė Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Antradienį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis gavo Baltarusijos opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos laišką, kuriame kviečiama oficialų Baltarusijos pavadinimą lietuvių kalba keisti į baltarusių kalbai artimesnę šalies pavadinimo formą.
S. Cichanouskaja laiške argumentuoja, kad, patikslinusi pavadinimą, Lietuva pareikštų pagarbą mūsų kaimynės suverenumui, palaikytų baltarusių tautos kalbinę ir kultūrinę tapatybę.
„Belarus – reiškia „Baltoji Rusia“, o ne Rusija. Lietuvos užsienio reikalų ministerija kreipsis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją su prašymu įvertinti siūlymą ir pradėti pavadinimo patikslinimo procedūrą”, – išplatintame pranešime cituojamas G. Landsbergis.
Vėliau Seime žurnalistams konservatorių lyderis teigė, kad, keliant Baltarusijos pavadinimo klausimą lietuvių kalboje, yra siekiama prisidėti prie kaimyninės valstybės pilietinės savimonės formavimosi.
„Mano siekis yra, kad prasidėtų diskusija“, – teigė G. Landsbergis, pažymėdamas, kad, jo manymu, „Rusija“ neturėtų būti akcentuojama lietuvių kalboje, minint kaimyninės šalies pavadinimą.
„Aš, kaip šiek tiek istorijos mokslų ragavęs, galiu turėti savo nuomonę. Būtent, kad Rusijos pavadinimo dalis pavadinime yra kur vėlesnė, ir nei su tauta, nei su valstybe nesietinas pavadinimas. O originalusis pavadinimas yra iš Kijevo Rusios laikų – Baltoji Rusia. Bet tai tik mano nuomonė (…). Todėl raginu įsitraukti tiek ir valstybės institucijas, ir kalbos žinovus bei istorikus į diskusiją. Tai, manau, yra reikšminga ir prisideda prie Baltarusios tautos savimonės formavimosi“, – sakė G. Landsbergis.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis piktinasi, kad, minint Birželio 23-iosios sukilimą, Vilniaus meras Remigijus Šimašius už savivaldybės pinigus ir be tarybos pritarimo atidarė paplūdimį sostinės Lukiškių aikštėje ir dar pasityčiojo iš lietuvių kalbos.
„Tą vertinu ne tik kaip pasityčiojimą iš skaudžių Lietuvos istorijos įvykių, kaip atmintinų pagarbos vertų vietų niekinimą, bet ir kaip moralinį nusikaltimą lietuvių kalbai. Aplink teritoriją matomi angliški užrašai demonstratyviai rodo, kad R. Šimašius sąmoningai spjovė į lietuvių kalbą. Ir ne pirmą kartą“, – rašoma A. Antanaičio pareiškime.
Jo teigimu, teisiškai tokius R.Šimašiaus veiksmus lietuvių kalbos atžvilgiu įvertins Valstybinė kalbos inspekcija.
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
VLKK pirmininkas ragina valstybės institucijas, organizacijas ir piliečius nebūti abejingus lietuvių kalbos trypimui.
„Pradėdamas okupaciją priešas visada pirmiausia nusitaikydavo į kalbą. Lietuvių kalba šiandien yra Vilniaus mero taikinys. Kurios kariuomenės eilinis yra R.Šimašius?“ – retoriškai klausa A. Antanaitis.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas posėdyje ketvirtadienį planuoja tęsti diskusiją, ar įmonėms gali būti leidžiama registruoti pavadinimus ne lietuvių kalba.
Ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius siūlo teisės aktų pakeitimus, kad įmonių pavadinimai galėtų būti sudaromi ir užsienio kalba lotyniškais rašmenimis. Pagal šiuo metu galiojantį reguliavimą juridinių asmenų pavadinimų sudaryti užsienio kalba neleidžiama, išskyrus, kai pavadinimai susiję su užsienio juridiniais asmenimis. Prekės ženklams šis apribojimas negalioja.
Įstatymų projektuose siūloma nustatyti, kad juridinio asmens pavadinimas būtų sudaromas lietuvių arba užsienio kalba lotyniškais rašmenimis. Pasak projekto rengėjų, taip juridinių asmenų pavadinimai būtų lengviau įsimenami ir suprantami tarptautinėje rinkoje, verslo subjektams būtų sudarytos vienodos sąlygos šioje srityje.
Siūlymus ministras yra pateikęs jau prieš pusantrų metų. Jiems priešinasi Valstybinė lietuvių kalbos komisija, teigdama, kad Konstitucija iš esmės draudžia bet kokį veiksmą, kuris teisės aktais suteiktų nevalstybinei kalbai prioritetą prieš valstybinę kalbą. Jeigu būtų priimta tokia pataisa, motyvacija vartoti lietuvių kalbą ir sudaryti įmonės pavadinimus lietuvių kalba esą sumažėtų. Šiuo metu sudarant juridinių asmenų pavadinimus gali būti vartojami ne tik lietuviški, bet ir tarptautiniai žodžiai. Tačiau toks reguliavimas įpareigoja juridinius asmenis, norinčius sudaryti pavadinimą užsienio kalba, rinktis tarptautinį žodį.
Seimas siūlomiems įstatymų pakeitimams yra pritaręs po pateikimo pernai lapkritį. Pagrindiniu komitetu svarstant klausimą paskirtas Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Pastarąjį kartą komitetas jį aptarė gruodį, tačiau paprašė dar laiko įvertinti Seimo Švietimo ir mokslo komiteto neigiamą išvadą dėl siūlymo bei Teisės departamento siūlymus.
Rusijos caras Petras Pirmasis 1703 m. paskelbė įsaką, kuriuo savo bojarinams liepė kalbėti ne iš popierėlio, kad „kiekvieno kvailumas visiems būtų matomas“. Įdomu, ar caras buvo nekvailas, ar jo moskovitai buvo tokie protingi, kad jau sugebėdavo vien iš viešų kalbų atskirti protingą nuo kvailio? Maža to, jiems tai dar ir rūpėjo!
Tik pamanykite: toje snobų niekinamoje Rusijoje jau prieš tris šimtus metų kažkam (carui? visuomenei?) rūpėjo atsijoti protingus nuo kvailių ir pastarųjų neleisti į viešumą! Nes gėda!
Užtat XXI a. pradžios Lietuvoje mažai kam rūpi ir dar mažiau kam gėda viešai nusišnekėti. Netgi priešingai – kuo daugiau ir dažniau nusišneka, tuo greičiau kopia karjeros laiptais. Iki ministro, iki premjero, iki Seimo pirmininko.
Lapkričiui baigiantis „Žinių radijuje“ Seimo pirmininkas svarstė, kokias funkcijas atlieka Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), Lietuvių kalbos institutas ir Lietuvių kalbos inspekcija, ir nutarė, kad VLKK funkcijas „puikiausiai galėtų atlikti Lietuvių kalbos institutas“.
Nebūtų keista, jei šitaip kalbėtų koks prasigėręs pašalpininkas. Bet šitaip nušneka vienas aukščiausių valstybės pareigūnų, savo žinioje turintis armiją padėjėjų ir patarėjų, kurie privalėtų jam išaiškinti, kuo skiriasi minėtų institucijų tikslai ir funkcijos! Bet agronomo išsilavinimą turinčiam partijos išrinktajam nė į galvą neatėjo, kad gali nežinoti, ką veikia Lietuvių kalbos institutas, o ką – VLKK ar kalbos inspekcija. Metus pasėdėjęs aukštoje kėdėje, žmogus įtikėjo, kad dabar jau žino viską – ir vos ne prievarta stumia Seimą prie klaidingų sprendimų. Tad kas gali paneigti, kad į jį panašūs visažiniai politikai artimiausiu laiku nenustums visos valstybės į bedugnę?
Bet ar jis vienas toks?
Savo visažinyste, siūlomų sprendimų neklaidingumu įtikėjusių politikų, pradedant Andriaus Kubiliaus ir Gedimino Kirkilo duetu, baigiant su elementariomis žiniomis ir sveiku protu (o neretai ir su sąžine) susipykusių Agnės Armonaitės ar Gintaro Vaičekausko tipo liberalų nesustabdo specialistų, pasaulyje žinomų mokslininkų išvados ir perspėjimai nelįsti į lietuvių kalbos sistemą su ją išreguliuosiančiais politizuotais reikalavimais. Jau gera dešimtis metų visokio rango politikai nesiliauja bandę kalbos politiką iš specialistų-kalbininkų perimti į savo kibias rankas. Kadangi jiems vis nesiseka to pasiekti, tai ima kaltinti VLKK politikavimu (nors politikuoja patys!) arba suranda kalbos išdavikų tarp pačių lituanistų, kurie pritaria politikų svaičiojimams.
Naikinti VLKK ragina visas pulkas liberalų, jaunų ir nelabai jaunų. A.Armonaitė mano atskleidusi baisią paslaptį, jog VLKK „nuo pat savo pradžios buvo glaudžiai susijusi su politikais ir politika“. O kaip gali būti kitaip, jei tos komisijos steigėjas yra ne kas kitas, o LR Seimas ir jei kiekvienas Seime kėdes trinantis mažaraštis, nieko bendra su kalbos mokslu neturintis politikas laiko savo šventa pareiga nurodinėti Komisijai, kokius sprendimus dėl lietuvių kalbos vartojimo ji privalanti priimti? Čia kaip tame anekdote, kur pats pagadinęs orą, pats vaiposi, kad smirdi.
Niekas nesistebi, kai stokodami patirties ir išmanymo, mūsų politikai pasinaudoja kitų šalių patyrimu. Bet ir svetimas patyrimas mažai tepadeda, jei savo proto stinga. Nežinau, ko pristigo A. Armonaitei, proto ar sąžiningumo, kai ji ėmė meluoti rinkėjams, piliečiams, jog neva niekur kitur nesą institucijų, panašių į kalbos priežiūros institucijas Lietuvoje. Juk jas nesunku aptikti ne tik artimiausiose kaimyninėse šalyse, Latvijoje bei Lenkijoje, bet ir Norvegijoje, Prancūzijoje ir kt.
Bet ko norėti iš liberalės? Juk sąžiningumas niekada nebuvo stiprioji šios partijos narių savybė!
Jaunasis (liberal) konservatorių lyderis, kaip taikliai jį išvadino kalbininkas Aldonas Pupkis, Gabrielius Landsbergis atrado neegzistuojančią „Didžiąją lietuvių kalbos gramatiką“ ir dalijasi neva iš jos pasemtais leidimais rašyti taip, kaip šiandien reikia G. Landsbergiui ir jo bendraminčiams. Galima būtų nereklamuoti jo pliauškalų, jei… ne giminystės ryšiai su lietuvių literatūrinės kalbos tėvu-kūrėju Jonu Jablonskiu, kuriam ten, aukštybės, turėtų būti labai negera, stebint palikuonio veiksmus, labai primenančius proprosenelio viso gyvenimo darbo išdavystę…
Kol ietis į tautą ir kultūrą laužo Seimo nariai, mėgindami priversti VLKK priimti jiems patinkančius sprendimus, Vyriausybė nebelaukia malonių nei iš VLKK, nei iš Konstitucinio Teismo ir pati ėmėsi lietuviškosios tapatybės pagrindų naikinimo.
Kryžiaus žygį prieš tradicinę lietuvių kultūrą ir kultūrinę atmintį rengia kultūros ministrė. Stebint jos akibrokštus dėl Lukiškių aikštės, dėl paminklų istorinėms asmenybėms, Lietuvos valstybei svarbių datų, įvykių atminimui, nebelieka abejonių: šiai ministrei mažiausiai rūpi tiek Lietuvos ir lietuvių istorija, tiek ir jų kultūra.
Antra, kas irgi vis labiau aiškėja: tokia ministrė labai tinka premjerui bei visą sužaliavusį šabakštyną į valdžią atvedusiam Naisių kriviui. Nes kol visuomenė stebisi protu nesuvokiamais kultūros ministrės veiksmais ar neveikimais, valstiečių vedlys patyliukais supirkinėja Lietuvos žemės ūkio įmones, diriguoja ūkių stambinimui, taip galimai ruošdamas erdvę asmeniniam monopoliui.
Akylesni piliečiai tiesiai šviesiai porina veidaknygėje: „Manau, jokios Ruokytės ir Ko nedrįstų ignoruoti Lietuvos simbolių, jeigu sistema nebūtų nuleidusi tokio užsakymo: pateikti nutautintą, blankų kūrinį, krūvą, neva bunkerį puskvailiams voliotis ir šunims [šuniškus] reikalus atlikinėti. Kitas klausimas: kas diktuoja, tipo, patarinėja sistemai?“
Oi, geriau neklauskite, nes liežuvis, ko gero, iki Putino nuves…
Ir dar viena ministrė labai tenkina tautos apgavikų partiją: švietimo ir mokslo. Atrodo, jai pavyks tai, kas nepavyko iki šiol liberalų reformatoriams: Lietuvoje artimiausiu laiku nebeliks nei švietimo, nei mokslo… Net jei dar ir liks vienas kitas moksleivis ir mokytojas, studentas ir dėstytojas, tai nebebus lietuviškas švietimas lietuviams, lietuviškas mokslas. Geriausiu atveju tai bus švietimo ir mokslo imitacija Lietuva vadiname administraciniame ES regione.
Jei valstybinį egzaminą, iki šiol vadintą lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu, bus galima laikyti neskaičius nė vieno lietuvių autorių kūrinio, o pakaks šį tą suskrebanti pagal kokį nors vieno iš atrinktų keturių užsienio autorių kūrinį – kam apgaudinėti save ir moksleivius? Tai bus tik lietuvių (kol kas?) kalba rašomas literatūros darbas.
O gal pasinaudosime premjero Sauliaus Skvernelio iniciatyva, atsisakysime lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos apibrėžimo ir egzaminą pavadinsime gimtąja kalba rašomu literatūros egzaminu? Kokia laisvė, koks demokratijos siautulys! Lenkai rašys lenkiškai, rusai – rusiškai, žydai – hebrajiškai, kiniečiai – kinietiškai… Visi lygūs ir laisvi nemokėti nei lietuvių kalbos, nei lietuvių literatūros. Juolab, kad premjero planuose numatyta „užtikrinti fizinių asmenų teises į administracinį, baudžiamąjį, civilinį procesą nediskriminuojant kalbos pagrindu, nepritarta siūlymui institucijose dokumentus priimti tik lietuvių kalba“.
Kas kita, jei būtų laikomasi ligšiolinio konstitucinio reikalavimo visus dokumentus rašyti tik valstybine kalba. Bet ši vyriausybė apie valstybę ir jos atributus, simbolius jau nebesivargina galvoti. Iš inercijos dar paleidžia į orą vieną kitą nei darbais, nei finansais neparemtą frazę, kaip antai premjero ištartoji: „Mes privalome užtikrinti lietuvių kalbos taisyklingą vartojimą, jos puoselėjimą, nes gimtoji kalba – valstybės piliečius jungianti ir vienijanti jėga, mūsų kultūros pamatas“. Bet premjeras, regis, pamiršo, o gal niekada ir nepasivargino žinoti, kad Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje šiuolaikinėje daugiatautėje valstybėje, egzistuoja ne viena gimtoji kalba, o kelios dešimtys. Kuri bus ta „vienijančioji“ pagal Saulių Skvernelį? Girdėjau, jis intensyviai mokosi anglų… Gal anglofilas Andrius Kubilius paprotino?
Iš pradžių tautos išrinktųjų nusišnekėjimai keldavo ir juoką, ir lengvą nuostabą: na, kiek galima? Netgi tada, kai žemyn ėmė riedėti šalies demografija, kai tauta ėmė trauktis kaip šagrenės oda, atrodė, jog tai bendra visų bėda, ir politikai nėra kaltesni už mus, už tuos, kurie juos išrenka.
Bet šiandien jau taip nebeatrodo. Šiandien ir žlibas mato, kad, suvedžiojusi rinkėjus pažadais visą dėmesį bei lėšas skirti lietuvių kalbos, lietuvių kultūros, švietimo ir mokslo puoselėjimui, LVŽS, entuziastingai pritariant liberalams ir liberaliuojantiems konservatoriams, nuosekliai veikia prieš kalbą, prieš kultūrą, prieš tautą… Ir jei taip, tai nebesvarbu, kiek tos tautos bus, milijonas ar keturi milijonai. Nes tai nebebus ta lietuvių tauta, kurią kūrė ir gaivino Valančius, Basanavičius, Kudirka, „Sąjūdis“… Tai bus beveidė minia, kalbanti makaronine, iš visų Europos kalbų surankiotų žodžių kalba, rašanti neįmanoma makalyne, o galiausiai – ir visai neberašanti, tik spoksanti į judančius paveikslus…
O tas …laivas (patys žinote, koks), šalis ta, kurią kieta ranka vairuoja vairininkas su antpečiais, vis dar Lietuva vadinas…
Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvoje įsivyrauja seniai nematytas chaosas. Nors demokratija skelbia, kad suverenitetas priklauso tautai, o ši valdo per savo rinktus atstovus, valdžią šiandien perima teismai.
Šį rudenį viena po kitos pasipylė naujienos apie tai, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimus, kuriais Lietuvos piliečiams leista pasuose asmenvardžius rašyti norima kalba vietoje valstybinės. Visi turėjo girdėti, kad dėl lenkų reikalaujamo asmenvardžių rašymo Seime kariaujama jau dešimtmetį, tačiau galutinio sprendimo nepasiekta. Pagal įstatymus, tą gali padaryti tik Seimas, tačiau netikėtai padarė apygardos lygio teismai, kelis kartus priėmę itin liberalius sprendimus ir paaiškinę, kad užleisdami valstybinės kalbos vietą pasuose tik užtikrina „žmogaus teises“.
Demokratinėje valstybėje įstatymai turi derėti su Konstitucija, o teismų sprendimai – su galiojančiais įstatymais. Hierarchija tarsi aiški, tačiau šį rudenį buvo apversta aukštyn kojomis. Minėta savo savivale Vilniaus apygardos teismas paneigė beveik viską, kuo remiasi demokratinė politinė santvarka.
Konstitucinis Teismas dar 2009 metais yra išaiškinęs, kad įrašai pasuose kitomis kalbomis galimi tik papildomų įrašų puslapyje, o ne vietoje valstybinės kalbos. 2014 metais numatyta, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija gali leisti įstatymu įteisinti išimtis. Išimtys buvo leistos pilietybę gavusiems užsienio piliečiams, jų sutuoktiniams ir vaikams.
Seimas šia galimybe kol kas nepasinaudojo ir joks tą leidžiantis įstatymas nebuvo priimtas. Neleido to ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), 2017 metų pradžioje priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą, jog paso įrašai kita kalba galimi tik papildomų įrašų puslapyje. Beveik visa žiniasklaida skelbė priešingai. Aukštesnių teismų sprendimai suformuoja doktriną, kuria turi vadovautis žemesnieji teismai. Ir vėl nesvarbu. Savavališkais sprendimais apygardos teismas paneigė ir Konstituciją, ir galiojančius įstatymus, ir teismų doktriną. Nepriklausomai nuo to, ką manome asmenvardžių klausimu, vardan teisminės sistemos stabilumo turime tikėtis, kad sprendimas bus skundžiamas, o LVAT pakartos savo išvadas.
Teismai valstybę ant galvos stato ne tik asmenvardžių rašymo klausimu. Šis tėra pavyzdys. Jau metų pradžioje Vilniaus apylinkės teismas leido moteriai pase įsirašyti vyrišką lytį, neatitinkančią jos biologinės lyties. Toks sprendimas ir vėl įteisina tai, ko iki šiol nėra įteisinęs Seimas. Ir vėl motyvuojama tuo, kad teisėjų nuomone, egzistuoja teisė būti pripažintam esant norimos lyties, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių teismo praktika.
Europoje jau porą dešimtmečių kalbama apie tai, kad teismai vis labiau kišasi į politinius sprendimus, o atsakomybės besikratantys politikai mielai užleidžia jiems savo pareigas. Tai vadinama politikos juridizacija. Lietuvoje šis reiškinys įgavo išties radikalias formas.
Reikia pripažinti, kad dėl to didele dalimi kaltas pats Konstitucinis Teismas, pats ignoruojant teisinės valstybės principus. Įsimintinas 2014 m. liepos 11 d. sprendimas. Dar 1994 metais buvo išaiškinta, kad Seimas jokiais atvejais negali varžyti tautos iniciatyvos rengti referendumą dėl Konstitucijos keitimo, nes tauta yra aukščiau Seimo ir Konstitucijos, pirminis jų valdžios šaltinis. 2014 m. nutarta priešingai ir Seimui suteikta veto teisė. Kartu pasakyta, kad Konstitucijos negalima keisti atsisakant demokratijos ar nepriklausomybės. Jokiu būdu nesiūlant keisti kurį iš šių dalykų, būtina pripažinti, kad Konstitucijos 148 straipsnis tiesiogiai leidžia tokį pakeitimą, nurodydamas, kad tam reikalinga ¾ balsų dauguma. Taip Konstitucinis Teismas atvirai paneigė tiek savo ankstesnius sprendimus, tiek patį Konstitucijos tekstą.
Jeigu Konstitucinis Teismas gali sau leisti ignoruoti ir keisti viską, kas yra virš jo, kodėl to paties negali daryti žemesnieji teismai? Žinoma gali! Ir daro. Konstitucinis Teismas pradėjo šį chaosą, tačiau pats niekada neras jėgų jo užbaigti. Valstybės gelbėjimas nuo teismų savivalės yra tik jos piliečių rankose.
Nepriklausoma nuo Rusijos Lietuvos Respublika egzistuoja jau trečią dešimtmetį, bet buvusių imperijų, kurių valdžią teko patirti lietuviams, ideologai negali nurimti ir vis kuria planus, kaip sugrąžinus Lietuvą į priespaudos gniaužtus ar uždusinus ją „mylinčiame“ glėbyje.
Rusijai garsiai žvanginant ginklams prie pat Lietuvos sienų, tykesnės, minkštesnės imperinės Lenkijos užmačios kai kuriems priekurčiams bei tautinėms – lietuviškoms vertybėms abejingiems Lietuvos politikams atrodo nereikšmingos, nepavojingos lyg blevyzgos alkoholiko, kuris geria ne iš „mano“ kišenės.
Tačiau kuo vilką bešertum, begirdytum, jis vilku ir liks, ir net netekęs dantų, greičiau nudvės, nei tenkinsis skysta kruopiene.
Rusų ir lietuvių santykių, jų istorijos puslapiai išmarginti daugybės karų, mūšių, susirėmimų ir, kas be ko, dinastinių vestuvių dar nuo tų laikų, kai iš pabirų slavų ir baltų genčių tik formavosi pirmieji valstybiniai junginiai. Rytinės baltų gentys kovojo su rytų slavų gentimis kaip lygios su lygiomis, ir pergalės bei pralaimėjimai nusverdavo istorines sūpuokles tai vienon, tai kiton pusėn.
Tad Lietuva – „Litva“ – įėjo į rusų sąmonę kaip realus, kartais nekenčiamas, bet rimtas politinis partneris ir varžovas, tolygus, nelygu laikmetis, Vokietijai, Lenkijai ar Turkijai… O kuo į istorinę lenkų sąmonę įėjo lietuviai?
Tai gal tik mes, lietuviai, dar atsimename tuos kelis dešimtmečius viduramžiais, kai Lenkijos valstybė buvo nykstantis nykštukas didelės geografiškai ir didžios savo karinga dvasia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šešėlyje. Nebuvo net tarpusavyje rimtesnių susirėmimų, nes lenkų gentis ilgą laiką nuo Lietuvos valstybės skyrė kitos giminiškos baltų (jotvingių, prūsų…) gentys. Užtat buvo kvailų ambicijų ir nepilnavertiškumo kompleksų kankinamas Lietuvos kunigaikštis Jogaila, užsimanęs tapti karaliumi, ir už karūną sumokėjęs valstybingumu bei ta Lietuvos valstybės teritorijos dalimi, kurią Lietuvai netgi ne jis pats buvo laimėjęs.
Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos” autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.
Lenkams (ne taip, kaip rusams) neteko pralieti nė lašo savo karių kraujo, kuriuo jie būtų galėję „pašventinti“ jiems dovanai atitekusią didžiulę teritoriją. O kas veltui gaunama, nebranginama, kol neišsprūsta iš nagų… Užtat tas lietuvis, kuris savo tautą, jos valstybinį savarankiškumą, net savo šeimos narius iškeitė į karaliaus karūnos blizgučius, patriotizmu pasižyminčių lenkų akyse neužsitarnavo nei dėkingumo, nei pagarbos, tik ilgaamžę, neblėstančią panieką. Ir, deja, kaip mums bebūtų apmaudu, panieka savo tautinio ir valstybinio orumo nebranginantiems, negerbiantiems „licwinams“ jau yra tapusi savotiška daugelio lenkų tautinės tapatybės sudedamąja dalimi.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip kadaise žiauriai lenkintas Vilniaus kraštas.
Visą pojogailinės istorijos laikotarpį dauguma lenkų į visus lietuvius, ypač į turinčius valdžios ar valdžiukės regalijas, žiūri kaip į Jogailą, laukdami (o jei nesulaukia, tai pareikalaudami) nuolankumo ir nuolaidų jų poniškoms, šovinistinėms ambicijoms. Tai liudija nevienodas lenkų santykis su kitomis kaimyninėmis valstybėmis bei lenkų diasporos padėties jose vertinimas: nors gausi lenkų diaspora gyvena ir kitose šalyse, įnirtingiausiai dėl lenkiškumo išsaugojimo, plėtojimo ir įsiskverbimo į valstybinės, titulinės nacijos kultūrą kovojama tik Lietuvoje, kėsinamasi tik į lietuvių kultūros vertybes bei Lietuvos valstybės įstatymus.
Tiesa, pastaruoju metu ima gausėti agresyvių, netaktiškų išpuolių Ukrainos ir ukrainiečių adresu, bet tai tik patvirtina ypatingą, vertybinį – „kultūrinį“ lenkiškojo imperinio revanšizmo pobūdį, kuris yra netgi pavojingesnis už fizinį, brutalų rusiškąjį imperializmą tuo, kad, viena, įsigraužia, kaip kirminas į obuolį, į savo aukų pačią šerdį – į kultūrą, ir naikina ją iš vidaus, o antra, ne visos aukos pavojų pajunta. O jei dar tos aukos tebepuoselėja savyje „Jogailos sindromą“, jos pačios noriai įsijungia į savo tautos tapatybės naikinimo procesą.
Agresyvus, grubus, ginklais žvanginantis, fiziniam tautos kūnui grasinantis rusiškas imperializmas atpažįstamas iš tolo, tam nereikia nei ypatingos dvasinės kultūros, nei subtilesnio intelekto.
Rafinuotas, savo neva aukštesne civilizacija besipuikuojantis lenkiškasis imperinis revanšizmas gundo, vilioja dvasia silpnus, savo valstybės kultūriškai neugdžiusius, savo tautinių vertybių nebranginančius ir svetimiems blizgučiams neatsparius jogailų palikuonius. Kai kūno poreikiai užvaldo protą, dvasiai nebelieka vietos…
Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Taip Lietuvoje vienas po kito iškyla šių laikų Jogailos, liaupsinantys lenkų pono malonę, o pajutę, jog jos dar neužpelnė, atgailaudami muša kakta žemę ir verčia tai daryti kitus, ne tokius lanksčius savo tautiečius.
Iškilo liberalūs politikai, ministrai ir netgi vienas prezidentas, kurie vardan lenkų palankumo ar kažkokios vien jiems reikalingos malonės neriasi iš kailio, kad priverstų jei ne visą tautą, tai bent jos rinktą Seimą paaukoti tai, kas priklauso ne jiems, o tautai, jos valstybei ir istorijai.
Atsirado aukštus mokslus krimtusių Lietuvos istorikų, kurie aklai atkartoja žinių ir mokslų neišvargintų lenkų paistalus, jog lenkai Lietuvoje gyveną jau nuo amžių, o Abiejų tautų respublika buvusi vos ne aukso amžius Lietuvos istorijoje…
Užderėjo nauja karta lituanistų, kurie atliko reformą tarptautines tradicijas turinčiame kalbotyros moksle, ir iš onomastikos, kaip vieno iš kalbotyros mokslo objekto, savavališkai išbraukė asmenvardžius, idant jiems nebegaliotų lietuvių kalbos dėsniai bei Valstybinės kalbos įstatymas. Ir visa tai – kad paglostytų lenkų revanšistines ambicijas, kad Lietuvos lenkams nereikėtų integruotis į Lietuvą, kad tik sprando jiems nespaustų Lietuvos Konstitucija, neleidžianti darkyti pasų ir kitų dokumentų nelietuviškais rašmenimis.
Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos šiandien? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O ar pagalvojo naujieji „jogailos“, kaip reiks su abėcėlės papildais gyventi patiems lietuviams? Kiek reikės prikurti papildomų taisyklių, reguliuojančių, kada ir kokiame žodyje rašyti –ks-, o kada –x-, kada –q-, o kada -ku-? Kaip rašysime: auksas ar auxas? Waitqs ar Vaitkus? Kumelė, o gal moderniau, qmelė?
Jau dabar jaunoji karta auga pusiau raštinga. Ji lengviau išmoksta svetimas kalbas, nei gimtąją. Ir juos nesunku suprasti, nes, pavyzdžiui, anglų kalbos taisyklės, rašyba nesikeičia jau ne tik dešimtmečiais, bet ir šimtmečiais. Ne taip, kaip lietuvių kalboje, kurią vos ne kas dešimtmetis „tobulina“ originalių mokslinių idėjų pritrūkę „specialistai“. Tačiau į istoriją Jogailos keliais besiveržiantiems politiniams ir intelektiniams vedliams atrodo, kad tauta vis dar nepakankamai buka… Reikia visai beraštės?
O gal santykių su Lenkija gerinimo deklaracijos bei tautinės kultūros darkymas tėra tik priedanga, po kuria Lietuvos valdžios slepia savo nesugebėjimą (nenorą?) atstovauti lietuvių tautai ir ginti Lietuvos valstybės interesus?
Grėsmės nacionaliniam saugumui. Karinė Rusijos grėsmė, Astravo atominė, kurios statybos sustabdyti, kaip ir emigracijos, jau nepajėgsime, – grėsmė, skurdas ir alkoholizmas, patriotiškumo stoka – grėsmė. Daug tų grėsmių, gyvybiškai pavojingų. Didžiulė grėsmė – Rusijos įtakos agentai, įsitaisę aukščiausiose mūsų valdžiose, su Rusija susijusiame versle ir žiniasklaidoje.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
„Valstybės“ redaktorius Eduardas Eigirdas pastaruosius demaskuoja kiekviename žurnalo numeryje, bet karavanas eina toliau, nes žodžių daug, o faktų mažoka. Net tada, kai faktų, atrodytų, pakanka, ne taip paprasta įvardyti kas yra kas. Štai Lietuvos Respublikos Seimo narys Mindaugas Bastys kolei kas tik galimai keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui, nors faktų, mano supratimu, daugiau negu pakanka, kad žodžio „galimai“ neliktų.
Naujasis socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas „Dėmesio centre“ kalbėjo, kad dalis jo partijos narių neabejotinai gins galimai keliantį grėsmę kolegą Bastį. Kodėl? Na, žinote, vis dėlto savas, kažkaip nepatogu pasmerkti. Aš žinau, kad gins. Maždaug taip kalbėjo naujasis partijos pirmininkas. Ir jis buvo teisus. Gina. Gina dėl to, kad M.Basys buvo tik dalelė, kad tame „šokyje“ dalyvavo ir didieji verslo partneriai, net Socialdemokratų partija (A.Kubilius). M.Bastys, aišku, yra tik vienas iš veikėjų. Atsidarė vienas „langelis“, tačiau dar daug ką reikės išsiaiškinti, nes daug įvairių „langelių“ dar lieka uždaryti. Jeigu M.Bastys pasakytų tiesą, reiktų tirti ir kitus. Socialdemokratų frakcija žino, ką M.Bastys žino (R.Juknevičienė).
Sunku bus naujajam socialdemokratų vadui G.Paluckui. Gražiai jis kalba apie įsivaizduojamąją socialdemokratų partiją, bet ar tokią galima sukurti, kol aktyviai veikia M.Basčio („neveikiau prieš Lietuvos valstybę, nekenkiau savo valstybei Lietuvai, neišdaviau savo valstybės Lietuvos“) beatodairiški gynėjai? Reikės ryžtingų, radikalių permainų, „reikės išmesti partiją kompromituojančius narius ir pakeisti požiūrį į nomenklatūrinius įpročius. Kai LSDP viršūnėlė daugybę metų – kai kurie dar nuo komunistų laikų – tik taip ir tesuvokia politiką, toks apsivalymas gali reikšti, kad pelenais virsta didelė dalis visos politinės organizacijos. Tačiau tik taip galima iš pelenų atgimti naujam feniksui ir įtikinti rinkėjus, kad naujai apsivaliusi partija ir jos nariai yra nuoširdūs“ (Tomas Janeliūnas.“Socialdemokratai: feniksas ar chimera?“, „IQ“, 2017 gegužė).
Kaip jūs manote, ar reikėtų pašalinti iš partijos Gediminą Kirkilą, kuriam, 2006-aisiais tapus Ministru Pirmininku, M.Bastys paskiriamas jo patarėju, suteikiama teisė dirbti su slapta informacija, nors, kaip dabar žinoma, šis Seimo narys jau nuo 2000-ųjų ėjo pavojingais keliais ir buvo įspėtas? Juk šis politikas kelis dešimtmečius buvo vienas iš ryškiausių minėtos partijos figūrų. Partijos, kuri turėtų jaustis kalta, kad jau artėja į pabaigą Astravo atominės elektrinės statyba.
Būkit ramūs: G.Kirkilas dar ilgai patarinės jaunajam socialdemokratų vadui, nes tapo antruoju jo pavaduotoju. „Apgynęs“ Lietuvą nuo Rusijos energetinės priklausomybės, pastaruoju metu jis energingai gerina santykius su Lenkija. Omenyje turiu G.Kirkilo ir kitų „strategiškai mąstančių“ politikų pasiryžimą žūt būt nusileisti Lenkijai ir ilgainiui Vilniaus krašte įteisinti lenkų autonomiją: pirmiausia dokumentuose pavardes rašyti nelietuviškai, paskui – gatvių, gyvenviečių lenkiškos lentelės, dar vėliau – dvikalbystė ir autonomija. Juk Vilniaus ir jo krašto okupacijos Lenkija nepripažįsta iki šiol.
Yra ir kitas šios pataikūniškos problemos sprendimo variantas – originalo kalba pavardes rašyti antrajame paso puslapyje, – bet jį visaip blokuoja lrt.lt žurnalistai E.Jakilaitis ir V.Savukynas. Pirmasis „Dėmesio centre“ leido gražbyliauti tik G.Kirkilui, o antrasis ketvirtadienio radijo laidoje buvo „demokratiškesnis“: pakvietė ir Seimo narį Lauryną Kasčiūną, kurį „į tiesos kelią“ bandė atvesti laidos vedėjas, G.Kirkilas ir dar vienas man nepažįstamas politikas.
Kas laimės? Prezidentė žada pasikliauti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadomis. Taigi, Urbučio, Jakaitienės, Pupkio, Labučio, Piročkino ir kitų kalbininkų mokiniams užkrauta didelė atsakomybė. Galima prisidėti prie lietuvių kalbos (ir tautos!) išdavystės ir eiti su kirkilais, už tai patirti vienokių arba kitokių valdžios malonių, bet galima pasielgti principingai, pilietiškai, nepamirštant, kad tos nelemtos trys raidės ilgainiui Lietuvai turės labai skaudžių pasekmių. Tik keturios raidės – jos man visą raidyną atstoja, – džiūgavo kolaborantas Liudas Gira. Žinome,kuo tas baigėsi.
Jeigu, nepaisant Konstitucinio Teismo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Prezidentės, vis dėlto bus žengtas šis „nekaltas“ žingsnis, didžioji lietuvių tautos dalis pasijus kaip 1938-aisiais, nes toks mus žeminantis, visiškai nepagrįstas Lenkijos reikalavimas labai primena 1938 m. ultimatumą. „Socialdemokratų“ pastangomis baigiame Rusijai pastatyti Astravo atominę elektrinę, beveik tų pačių politikų valia Lenkijai atiduosime Vilniaus kraštą. Žinoma, ne iškart – nejučiom, kai kirkilai ir kubiliai jau bus išėję į neužtarnautą poilsį. Juk į Astravą jie taip pat nekreipė dėmesio ir susigriebė tik tada, kai šaukštai jau po pietų.
Lapkričio 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisija (VKRVK), kartu su kitomis organizacijomis kreipėsi į Valstybės kontrolę prašydami atlikti Lietuvos kalbos priežiūros institucijų finansinį ir veiklos auditą.
Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Susitikime su valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Daiva Bakutiene dalyvavo visuomeninės komisijos pirmininkė Eglė Mirončikienė, Nacionalinės vartotojų federacijos vadovė Alvita Armanavičienė, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos atstovas Vladas Turčinavičius. Susitikimo dalyviai aptarė valstybinės kalbos priežiūros bėdas, jų sprendimo būdus ir sutarė dėl tolesnio bendradarbiavimo.
Lietuvių kalbos išdavystė.
Lietuvos valstybės kontrolieriui Arūnui Dulkiui adresuotame visuomenininkų prašyme „dėl kalbos priežiūros institucijų finansinio ir veiklos audito“ pažymima, kad Valstybės lėšomis išlaikoma daug už valstybinę kalbą atsakingų institucijų.
„Kultūros ministerija formuoja valstybės politiką valstybinės kalbos srityje, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą. Kalbos norminimo, tvarkybos ir priežiūrai užtikrinti veikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė kalbos inspekcija, savivaldybių kalbos tarnybos. Savivaldybėms perduotoms funkcijoms vykdyti skiriami valstybės biudžeto asignavimai. Tačiau kalbos priežiūrai skiriamos biudžeto lėšos naudojamos neefektyviai“, – rašoma prašyme.
Pasak visuomenininkų lietuvių kalba vis labiau nuvertinama ir stumiama iš šalies viešojo gyvenimo. „Ji vis labiau teršiama svetimžodžiais, vis daugėja teisės aktų reikalavimų neatitinkančių viešųjų užrašų, iškabų, reklamų, įmonių ir renginių pavadinimų, konferencijose, mokymuose ir kitur dažnai neužtikrinamas vertimas į valstybinę kalbą. Ypač apgailėtina padėtis Lietuvos sostinėje Vilniuje“, – teigiama dokumente.
Kalbėti lietuviškai draudžiama.
Visuomenininkai įsitikinę, kad kalbos norminimo, tvarkybos, priežiūros institucijų sistema neužtikrina kontrolės kokybės, visuotinumo ir yra nepakankamai veiksminga.
„Lietuva yra vienintelė valstybė, galinti garantuoti lietuvių tautos ir kalbos egzistavimą bei raidą, todėl už valstybinę kalbą atsakingų institucijų netinkamas darbas, lietuvių kalbos skurdinimas, vartojimo srities susiaurinimas laikytinas grėsme Lietuvos valstybės pamatinėms vertybėms“, – teigia visuomenininkai.
Šį kreipimąsi į Valstybės kontrolę pasirašė nemažai nevyriausybinių organizacijų:
Nacionalinė vartotojų teisių federacija, Lituanistų sambūris, Lietuvių fronto bičiulių sąjūdis, Žmogaus teisių gynimo asociacija, Kauno jungtinis demokratinis judėjimas, Šiaulių apskrities bendruomenių konfederacija, Vilniaus bendruomenių asociacija, Vakarų Lietuvos tėvų forumas, Šiaulių miesto Sąjūdžio pirmeivių klubas, Nacionalinis interesas, Už socialinį teisingumą, Skaidri politika, Vilniaus m. savivaldybės Prevencijos ir viešosios tvarkos visuomeninė komisija, Vilniaus m. savivaldybės Kultūros visuomeninė komisija, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Vilniaus skyrius, Vilniui ir Tautai ir kt.
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius viešai pratrūko sužinojęs apie tai, kad Valstybinė Lietuvių kalbos komisija nepritarė mero sumanymui miesto transporto maršrutų užrašus rašyti anglų kalba.
Mero rūstybę užsitraukė ir viešojo transporto įmonės vadovai "išdrįsę" pasiteirauti Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos nuomonės. Iš mero užuominų galima net suprasti, kad jų gali laukti sankcijos.
Birželio 17 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) paskelbė savo išvadas Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) vardu teikiamam Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės parengtam „Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektui“ (XIIP-1653(2)).
VLKK šį projektą skubos tvarka svarstė birželio 16 d. posėdyje. Komisijos nariai vieningai nepritarė šiame įstatymo projekte plečiamoms išimtims, t.y. nepritarė, kad vardus ir pavardes būtų leidžiama rašyti nelietuviškais rašmenimis visiems, to pageidaujantiems Lietuvos piliečiams, jeigu jie tik turi „dokumento šaltinį“ su kažkada užrašyta nelietuviška asmenvardžio forma. Posėdyje buvo nutarta, kad atsakyme Seimo TTK bus priminta nuosekli ir nesikeičianti VLKK nuomonė, išsakyta po Konstitucinio teismo sprendimo dar 2014 m. rugsėjo 5 d.
Birželio 16 d. 14 val. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) skubiai sukviestame neeiliniame posėdyje dar kartą pasisakė dėl vardų ir pavardžių rašymo oficialiuose dokumentuose principų.
VLKK pakartojo jau 2014 m. metų rugsėjo 5 d. išsakytą savo nuomonę, kad asmens dokumentuose nelietuviškais rašmenimis galėtų būti užrašomos Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių ir sutuoktinio užsieniečio pavardę priėmusių Lietuvos piliečių pavardės (taip pat ir jų vaikų pavardės). Visais kitais atvejais, komisijos nuomone, turi būti išlaikytas pagrindinis principas „rašyti lietuviškais rašmenimis pagal tarimą“.
Užmojai dėl lenkakalbių Lietuvos piliečių pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose ne lietuviškais rašmenimis pasiekė apogėjų?
Kai kurie Lietuvos politikai ilgus metus įvairias būdais viešai ir privačiai žadėję Lenkijos valdžiai ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovams įgyvendinti šį ilgametį ir atkaklų Lenkijos Respublikos politikų reikalavimą visoms Lietuvos valdžioms, pagaliau išėjo į žūtbūtinę finišo tiesiąją. Ilgą laiką dangstęsi į Lietuvą atvykusių gyventi užsieniečių ir už jų ištekėjusių moterų patiriamais nepatogumais dėl jų nelietuviškų pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos dokumentuose įrašų ne valstybine kalba, „stūmėjai“ pagaliau atskleidė tikruosius savo kėslus.
Yra Šventasis Raštas ir yra Rašto aiškintojai. Šitie beaiškindami kartais nuklysta į tokias lankas, kad susikuria naujos sektos ir Bažnyčios. Yra dar ir Rašto aiškintojų aiškintojai, kuriems darbo irgi į valias.
Panašiai atsitikę su mūsų Konstitucija. Ir ją vis tenka aiškinti ir aiškinti, tam net sukurta brangiai apmokama institucija – Konstitucinis teismas.
Krapšto išminčiai galvas, posėdžiauja, rašo popieriaus paklodes, – aiškina.
Ypač dažnai teko jiems aiškinti Konstitucijos 14 straipsnį apie valstybinę lietuvių kalbą, tiksliau, kaip tą straipsnį taikyti rašant nelietuviškus asmenvardžius asmens dokumentuose.
Atrodytų, ir višta suprastų: rašai lietuviškais rašmenimis pagal tarimą, ir tiek. Kaip ir visus kitus žodžius, nesvarbu, savi jie ar iš kitur atėję, tarptautiniai, pvz. futbolas (iš angl. football) ar kompiuteris (iš angl. computer).
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariui, šešėlinės vyriausybės švietimo ir mokslo ministrui Valentinui Stundžiui susidaro įspūdis, kad Seimo Pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas socialdemokratas Gediminas Kirkilas siekia „prastumti“ savo registruotą įstatymo projektą, siekiantį įteisinti tautinių mažumų atstovų pavardžių rašybą autentiškai be Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išvados.
VLKK rugsėjo mėnesį paskelbė remianti nelietuvišką pavardžių rašybą dokumentuose užsieniečių sutuoktiniams, bet ne Lietuvos lenkams.
Vakar įvyko Tautininkų sąjungos piketas „Šalin rankas nuo lietuviškos abėcėlės”. Tolokai nuo Seimo, Gedimino prospekte prie namo, iš kurio, dar nepastatyto, Sausio įvykių dienomis nešėme visokias statybines medžiagas barikadoms. Ketinome ginti Seimą. Buvome prie pat Lietuvos širdies, kaip tada vadinome šiuos rūmus: jeigu žūsime, tai visi kartu.
Dabar prie Seimo taip arti neprieisi, ypač su plakatais,
(1) bylojančiais, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija nesipriešina politikų spaudimui pažeisti konstitucinį valstybinės kalbos statusą ir siekiams įteisinti Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose nevalstybine kalba;
(2) reikalaujančiais laikytis LR Konstitucijos ir Konstitucinio teismo sprendimų, nurodančių, kad visa oficialioji rašyba turi būti lietuviška, įskaitant ir vietovardžių bei asmenvardžių dokumentuose rašymą; protestuojančiais prieš lietuvių kalbos trypimą ir painiavą, kuri atsirastų įvedus į lietuvišką abėcėlę raides, kurios dubliuos jau esančių abėcėlėje raidžių tarimą, nes piliečiai turės mokytis daugiau kaip šimtą raidžių su įvairių tautų diakritiniais ženklais;
(3) raginančiais atmesti nekonstitucinius Lenkų rinkimų akcijos reikalavimus, nes to siekia jau kelios dešimtys tūkstančių peticiją Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei pasirašiusiųjų Lietuvos Respublikos piliečių;
(4) siūlančių atsistatydinti VLKK pirmininkės pavaduotojai Jūratei Palionytei, kuri jau daug metų dezorganizuoja komisijos veiklą, negindama nei lietuvių kalbos, nei jos konsititucinio statuso, klaidindama menkiau išsilavinusius politikus…
Pasinaudojau Tautininkų Sąjungos pirmininko Gintaro Songailos pasirašytu „Reikalavimu Valstybinei lietuvių kalbos komisijai”, kurį gavau iš paties Tautininkų Sąjungos pirmininko.
Iš tolo liūdnai žiūrėjau į piketuojančius žmones, laikančius rankose plakatus, kuriuos matote nuotraukose. Liūdnai todėl, kad gatvės praeiviai beveik nekreipė į juos dėmesio, ypač jauni. „Ko jie čia stovi?”, – paklausė viena mergina savo draugės. „A, čia dėl pavardžių rašymo nelietuviškai”, – ir pasuko į kitą gatvės pusę. Žino, kažką yra girdėjusi apie kelerius metus trunkančius įvairių Lietuvos valdžių ketinimus išduoti lietuvių kalbą, bet jai tas nerūpi, jai tas nesvarbu.
O juk kėsinamasi ne tik į lietuvišką abėcėlę, reikalas daug platesnis, sudėtingesnis, pavojingesnis, klastingesnis, per lenkų tautinę mažumą mums primestas nuo amžių lietuvių tautą silpninančios Lenkijos.
Beje, dėl termino „tautinė mažuma” – internete radau labai tikslų jo išaiškinimą:
Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos, yra lenkų tautinės grupės bendruomenė, nes terminas „tautinė mažuma” tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi:
Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės, turinčios išorines tautines valstybes (Lenkija – 40 milijonų, Rusija – 150 milijonų, Izraelis – 8 milijonai gyventojų), negali kitose valstybėse turėti „tautinės mažumos“ statuso.
Buvusių okupantų privilegijos: lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės tuteišai, Tai yra GINESO REKORDAS (Guinness world record).
Pvz., USA, nėra nė vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė, Rusijoje – 8 tik lenkiškos biudžetinės mokyklos. Lenkiškų mokyklų idiotiškas (lietuviškas) valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės tuteišių diskriminacijos faktas, lietuvių savižudybė.
Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai (chamiškai) laksto su tautine Lenkijos vėliava, yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių Gedimino prospekte chamiškas demonstravimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas. Kas juos klaidina?… „
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, pavaldžios Seimui, kalbininkai žino, supranta, kad politikai pirmiausia jų rankomis nori įgyvendinti toli siekiančias užmačias, bet ne visi turi stiprybės pasipriešinti. Ir ne tik šios Komisijos valdininkai…
Jeigu universitetų, institutų, gimnazijų kalbininkai, lituanistai, visi inteligentai ir intelektualai trinkteltų kumščiu į stalą, visokie bernatoniai kitaip užgiedotų. Bet baimė netekti darbo, pakenkti savo žmonai, vyrui, vaikui stipresnė už tiesos sakymą. Todėl piketuose plakatus laiko daugiausia pensininkai – jie neturi ko prarasti. Kol jauni žmonės, pro šalį eidami, nepastebės plakatų „Šalin rankas nuo lietuviškos abėcėlės”, „Ar lietuvių kalba – politinė prekė?”, „J.Palionytei ne vieta VLKK”, „Lietuvių kalba – konstitucinė Tautos vertybė”, „Vietovardžių lenkinimui – Ne!”, tol Seimas, kurį kažkada vadinome Lietuvos širdimi, lietuvių tautai bus beširdiškas.
Nepraeikime pro šalį, kai girdime ir matome pagalbos šauksmą – ir bijos jie, kaip bijojo Sąjūdžio laikais, ne mes. Kelios dešimtys tūkstančių protesto parašų, skirtų beširdžiams valdžiažmogiams – labai gerai, bet tokia pat minia prie Seimo ar Vyriausybės – geriau. Parašų jie bijo mažiau nei ryžtingų gyvų žmonių.
Susirūpinusi, kad Lenkija per savo simpatikus valdančioje koalicijoje siekia pakeisti lietuvišką abėcėlę Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rankomis, Vilniaus tautininkų Sueiga rengia protesto piketą "Šalin rankas nuo lietuviškos abėcėlės!"
Piketas rengiamas prie LR Seimo (Gedimino pr. 60) gegužės 22-ąją (šį trečiadienį) 12 ir 15 valandomis.
Seimo politikai daro milžinišką spaudimą šiai, Seimui pavaldžai institucijai, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija, įkurta lietuvių kalbai ginti, pati, pažeisdama Lietuvos Konstituciją, sunaikintų lietuvišką abėcėlę.
