Priešiškų žvalgybos tarnybų susidomėjimą keliančio asmens charakteristika
Valstybės saugumo departamentas atkreipia dėmesį, kad, padidėjus įtampai dėl Rusijos karo Ukrainoje, išaugo rizikos ir keliaujantiems į Rusiją ir Baltarusiją. Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos imasi aktyvesnių veiksmų bandydamos verbuoti į Rusiją ir Baltarusiją atvykstančius Lietuvos piliečius.
Efektyvios Lietuvos žvalgybos institucijų taikomos kontržvalgybinės priemonės apsunkino priešiškų valstybių žvalgybų galimybes vykdyti veiklą Lietuvoje, todėl priešiškų valstybių tarnybos paskutiniais metais aktyviai veikia iš savo teritorijos – kontaktus su Lietuvos piliečiais užmezga ir bando verbuoti tuo metu, kai jie lankosi Rusijoje arba Baltarusijoje.
Rusijos teritorijoje operacijas prieš Lietuvos piliečius vykdo visos trys Rusijos žvalgybos tarnybos: Užsienio žvalgybos tarnyba (SVR), Federalinė saugumo tarnyba (FSB) ir Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausioji valdyba (GRU). Svarbiausia Rusijos sąjungininkė, vykdanti žvalgybą prieš Lietuvą, yra Baltarusija. Šių valstybių tarnybos aktyviai bendradarbiauja tarpusavyje ir teikia pagalbą.
Tarp pagrindinių verbavimo taikinių yra asmenys, kurie turi galimybę nuolat lankytis Rusijoje ar Baltarusijoje. Atrenkant potencialų taikinį, yra įvertinamos ne tik asmens galimybės rinkti ir teikti informaciją, tačiau ir jo motyvacija bendradarbiauti, arba, tarnybų manymu, asmens pažeidžiamumas. Prioritetas teikiamas tiems asmenims, kurie dėl galimų sąsajų su Rusija ar Baltarusija ir ideologinių motyvų galėtų būti palankūs šių valstybių režimams.
Pažymėtina, kad priešiškų valstybių žvalgybos domisi ne vien tik prieiga prie įslaptintos informacijos turinčiais ar aukštas pareigas užimančiais asmenimis. Pastebima tendencija, kad Rusijos žvalgybos tarnybos verbuoja visus, kuriuos gali užverbuoti, ir tik vėliau sprendžia, kokiais tikslais galėtų panaudoti agentus, pavyzdžiui, vizualinei informacijai rinkti, propagandai platinti, ryšininko užduotims vykdyti, paramai kitose operacijose.
Siekdamos užmegzti kontaktą su asmeniu, tarnybos gali imtis įvairių agresyvių priemonių: sumodeliuoti incidentą su teisėsaugos, migracijos ar kitomis institucijomis, konfliktus su nusikaltėliais, dėl biurokratinių priežasčių grasinti apriboti galimybes atvykti į Rusiją ar Baltarusiją.
Valstybės saugumo departamentas ragina į Rusiją ir Baltarusiją keliaujantiems Lietuvos piliečiams būti budriems ir atsakingiems.
Gyventojai, kurie turi informacijos apie priešiškus veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir bandymus kenkti jos interesams, raginami susisiekti su Valstybės saugumo departamentu (pranesk@vsd.lt arba 8 700 70 007).
Nors pasaulio žvalgybos tarnybos vis aktyviau naudojasi socialiniais tinklais ir kitaip prisitaiko prie lankstaus ir mobilaus šiuolaikinio pasaulio, šių tarnybų metodai išlieka fundamentaliai nepakitę. Viešąją erdvę pasiekianti informacija liudija, kad svarbiausia žvalgybos tarnyboms keliama užduotis išlieka žmogiškųjų išteklių žvalgyba (HUMINT): svarbia informacija disponuojančių žmonių nustatymas, ilgalaikių ryšių su šiais žmonėmis užmezgimas ir vėlesnis komunikacijos užšifravimas, siekiant saugiai perimti kitos valstybės paslaptis.
Kinų žaidimai LinkedIn – verbavimas išlieka verbavimas
Didžiosios Britanijos dienraštis The Times publikavo istoriją, papasakotą buvusio karinės žvalgybos karininko Philipo Ingramo. Kibernetinio saugumo ir įvairių rūšių ginkluotės ekspertas iš pradžių nė kiek nenustebo, kai socialiniame tinkle LinkedIn su juo susisiekė Robinu prisistatantis verslininkas, atstovaujantis saugumo paslaugas teikiančiai kompanijai iš Šanchajaus. Iš pradžių Robinas paprašė parengti vieša informacija pagrįstą pranešimą apie svarbiausius saugumo iššūkius. Vėliau jį vis labiau domino viešai neprieinama informacija, bet daugiausiai įtarimų P. Ingramui sukėlė Robino pasiūlymas toliau susirašinėti šifruotu elektroniniu paštu. P. Ingramas bendravimą nutraukė, o Robinas ištrynė savo LinkedIn paskyrą. „Jie būtų pavertę mane šnipu“, sakė P. Ingramas dienraščiui The Times.
Panašūs atvejai dažnai atskleidžiami ir kitose valstybėse. Vokietijoje kasmet fiksuojami tūkstančiai Kinijos žvalgybų tarnybų bandymų per LinkedIn užmegzti kontaktą su politikais ir valstybės pareigūnais. Praėjusiais metais JAV už šnipinėjimą nuteistas buvęs Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) pareigūnas Kevinas Mallory’is pirmąjį kontaktą su Kinijos žvalgybos tarnybomis taip pat užmezgė per LinkedIn.
Kinijos ambasada Lietuvoje. Slaptai.lt foto
Saugumo ekspertai aiškiai identifikuoja Kinijos žvalgybos tarnybų naudojamą verbavimo LinkedIn modelį, kai pasirinktam žmogui iš pradžių pasiūloma už atlygį parašyti pranešimą, paskui jis pakviečiamas į Kiniją pristatyti temos platesnei auditorijai, o pasinaudojus vizitu Kinijoje bandoma įtikinti kontaktą atskleisti jam žinomą slaptą informaciją arba kuriamos kompromituojančios situacijos, kuriomis būtų galima pasinaudoti užbaigiant verbavimą. JAV šio tipo verbavimas kelia tokią grėsmę, kad Federalinių tyrimų biuras net užsakė sukurti specialų vaidybinį filmą, išryškinantį pavojus, su kuriais susiduriama leidžiantis į tokio tipo kontaktus su Kinijos „verslininkais“ socialiniuose tinkluose. Kinijos žvalgybos tarnybų aktyvumas LinkedIn plačiai analizuotas ir Valstybės saugumo departamento 2020 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.
Tačiau tai nereiškia, kad Kinijos žvalgybos tarnybos verbuoja žmones išskirtinai vien socialiniuose tinkluose. Neseniai Taivano žiniasklaida pranešė apie sulaikytus tris Taivano atsargos pulkininkus ir vieną atsargos generolą, kurie visi įtariami šnipinėję Kinijai. Pasak pranešimų, pagyvenę karininkai buvo užverbuoti įprastais būdais: siekė išvengti nemalonumų su Kinijos teisėsauga, norėjo aplankyti ten gyvenančius gimines, įsivėlė į ginčus dėl Kinijoje esančio nekilnojamojo turto. Svarbiausias iš įtariamųjų galimai bendradarbiavo su Kinijos žvalgybos tarnybomis daugiau kaip du dešimtmečius ir padėjo užverbuoti kitus karininkus.
Rusijos diplomatai ir toliau dalija „vokelius“
Rusijos ambasada Vilniuje. Vytauto Visocko foto
Į kontržvalgybos spąstus Švedijoje patekęs Rusijos diplomatas, tikėtina, taip pat užsiėmė klasikine HUMINT veikla. Švedijos nacionalinio transliuotojo duomenimis, dar prieš metus diplomatas susitiko su konsultacijomis besiverčiančiu Švedijos piliečiu, kuriam perdavė voką su maždaug trimis tūkstančiais JAV dolerių. Už tai diplomatas gavo krepšį su komercinės paskirties įslaptinta informacija. Diplomatas buvo išsiųstas iš Švedijos, o krepšio „pardavėjas“ sulaikytas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad konsultantas jau ne vienerius metus galimai teikė Rusijos žvalgybai slaptą informaciją, kurią kopijuodavo arba fotografuodavo savo darbo vietoje.
Panašiu metu pranešta ir apie kito Rusijos diplomato, oficialiai dirbusio švietimo ir kultūros srityje, išsiuntimą iš Estijos. Nors Estijos užsienio reikalų ministerija išsiuntimo nekomentavo, buvęs užsienio reikalų ministras Urmas Reinsalu žiniasklaidai pripažino, kad sprendimas priimtas dar jam vadovaujant ir kad Rusijos diplomatas išsiųstas dėl veiklos, nesuderinamos su oficialiomis pareigomis.
Naujausias britų SIS pasiūlymas – tapkite žvalgybos „konsultantais“
Vakarų žvalgybos tarnybų atsakas į augančią Kinijos ir Rusijos grėsmę žiniasklaidos taip pat identifikuojamas kaip visų pirma HUMINT stiprinimas. Jungtinės Karalystės (JK) spauda emocingai sureagavo į Užsienio žvalgybos tarnybos, plačiau žinomos SIS arba MI6 santrumpomis, reklaminę kampaniją, kviečiančią užsieniečius ne visos dienos darbui teikiant britų žvalgybai konsultacijas ir taip prisidedant prie SIS „pagrindinės misijos“. Reklaminiuose skelbimuose pabrėžiama, kad SIS domina įvairiais gebėjimais ir patirtimi pasižymintys žmonės, ypač, jei jie turi vertingų kontaktų Rusijoje ir Kinijoje.
Į lankstaus ir mobilaus šiuolaikinio pasaulio žodyną supakuotą pasiūlymą britų žurnalistai įvertino kaip atvirą kvietimą šnipinėti JK naudai. Šis SIS reklaminės kampanijos aspektas sukėlė didžiausius atgarsius, nors tai tik vienas iš pokyčių britų žvalgybos personalo politikoje. Konservatyvumu garsėjanti SIS gerokai pakeitė savo nuostatas ir nuo šiol priims į tarnybą ir JK negimusius jos piliečius. Be to, tarnyba savo pareigūnams panaikino viršutinę 55 metų amžiaus ribą ir nuo 21 iki 18 metų pažemino apatinę amžiaus ribą, sudarė palankesnes sąlygas dirbti žmonėms su negalia ir ėmėsi kitų priemonių personalui išplėsti ir atnaujinti. SIS personalo įvairovės kampanija visais požiūriais primena tą, kurią taip pat visai neseniai pradėjo JAV CŽA, skelbianti, kad personalo įvairovė – svarbiausias ginklas varžybose su Kinijos ir Rusijos žvalgybomis.
Britų žvalgybos būstinė
Nors naujos taisyklės leis SIS priimti į tarnybą daugiau jaunų ir šiuolaikiškų specialistų, ypač technologijų ekspertų, akivaizdu, kad žiniasklaida iniciatyvą įvertino visų pirma per klasikinės žvalgybos prizmę: kaip siekį atšviežinti žvalgybos pareigūnų sąstatą ir jų kuruojamą agentūrą. Panašu, kad, kaip ir kitos tradicinės profesijos, žvalgyba sėkmingai reaguoja į besikeičiančią žmonių elgseną ir integruoja naujausias technologijas, dėl to iš esmės nekeisdama nei savo metodų, nei darbo krypčių.
Ištrauka iš Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją”
Genocido tyrimo centrui paskelbus pažymą, [susijusią su kun. J. Borevičiaus liudijimu apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros pogrindine antinacine veikla ir žydų gelbėjimu], Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis šią pažymą paskelbė… niekine.
Anot A. Nikžentaičio, „pažymos pagrindą sudaro kunigo Jono Borevičiaus paliudijimas JAV teisme, duotas 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama.
Tokiais šaltiniais remtis yra labai pavojinga, nes žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų, o jo atsiminimuose neretai įsiterpia kita informacija, kurią jis gavo iš kitų šaltinių. Nebuvo įvertintos ir aplinkybės, kokiomis buvo duoti šie parodymai. Jie šiuo atveju yra svarbūs. XX a. 8–9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus. Nebuvo išimtis ir J.Borevičius“.
Tačiau labiausiai istoriką A. Nikžentaitį šokiravo ne pats liudijimas, o „iš šio liudijimo daromos išvados“. Pasirodo, pagal A. Nikžentaitį, po 40 metų, kai nebėra jokių liudininkų, privalėjau išsiaiškinti pokalbio laiką, aplinkybes, asmenis, dariusius įtaką kunigui, ir pan. O kadangi tai neįmanoma (prisiminkime Jono Noreikos bendražygio žydų gelbėtojo Domo Jasaičio perspėjimą istorikams: „Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų.“), tai to fakto ir nėra.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
A. Nikžentaitis: „Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu jis išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams. Žinoma, galima manyti, kad būtent po šio pokalbio kunigas J. Borevičius ėmėsi pagalbos Šiaulių geto žydams, tačiau galimai jo veiksmams įtakos turėjo ir kiti asmenys ar įvykiai. Tyrėjas šiuo atveju privalėjo pabandyti nustatyti galimą įvykusio pokalbio laiką, sulyginti tą data su J. Borevičiaus pagalbos žydams pradžia, išanalizuoti kitas istorines aplinkybes, galėjusias turėti įtakos kunigo apsisprendimui. (…). Akivaizdu, kad pažymos autorius yra neįsisavinęs net istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslio, o dažnai nesugeba ir logiškai samprotauti. Tokių faktų šviesoje ir galutinė daroma išvada, esą J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo, yra ne tik mano, bet irdaugelio kitų istorikų nuomone, niekinė.“
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Ir taip samprotauja LDK laikų tyrėjas? Kokiais šaltiniais remiantis jis nustato, ką mūsų valdovai veikė XIV ar XV šimtmetyje? Kiek yra tų šaltinių? Ar savo šaltiniams taiko tokius pačius griežtus reikalavimus – juk tokiu atveju, greičiausiai, išvis neturėtume senosios Lietuvos istorijos? Kaip A. Nikžentaitis vertina Naująjį Testamentą, kuriame įvykiai užrašyti dar seniau nei Borevičiaus liudijimas – jis taip pat kaip niekinis?
Visą šią painią pono A. Nikžentaičio logiką būtų galima nurašyti į asmeniškumus arba į kitokią nuomonę, jei ne vienas momentas, verčiantis rimtai abejoti tyrėjo objektyvumu šia tema.
Prieš penkiolika metų savaitraštyje „Atgimimas“ buvo išspausdintas interviu pavadinimu: „A.Nikžentaitis: Pagal įstatymą būčiau pripažintas agentu.“ Šiame interviu Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis pasakoja, kaip sovietmečiu jį verbavo sovietų karinė žvalgyba GRU, bet jis neva atsilaikė. Tik kažkodėl pagal įstatymą, anot jo, vis tiek gali būti laikomas agentu.
„Aš pasakysiu atvirai: kai svarsčiau pasakyti „taip” arba „ne”, abiem atsakymams tada daviau po 50 procentų. Maždaug 1986–1987 m. prasidėjo tas vadinamasis „gundymo” laikotarpis. Kas ta karinė žvalgyba, aš neturėjau ypač gero supratimo, bet man buvo įtartina… Tai, kad aš pasakiau „ne”, nulėmė visiškas atsitiktinumas. Mano vieno kolegos pusbrolis buvo vienas iš Vilniaus karinio komisariato vadų. Aš tiesiog jo paprašiau, kad jis pasidomėtų, ką tai reiškia. Atsakymas buvo toks: „Nežinau, bet man atrodo, kad jei jis sutiks, tai įklimps visam gyvenimui…” Man būtent šitas motyvas, ta papildoma informacija ir nulėmė. Manau, kad buvau verbuojamas ne į KGB, o į GRU rezervą. Aš tada pasakiau, kad norėčiau pagalvoti, jog man duotų metus laiko apsispręsti. Ką aš tuo laimėjau? Paprašiau metus laiko pagalvoti ir jau maniau, kad jie mane užmiršo. Pasirodo, neužmiršo…
– Vadinasi, vėliau tie ryšiai tęsėsi. Norime to ar ne, tačiau dabartinis Liustracijos įstatymas numato, kad tokius ryšius turėjote skelbti oficialiai…, – klausia žurnalistas.
– Šis įstatymas yra gana kvailas, nes pagal jį aš taip pat galiu būti pripažintas KGB agentu. Nes įstatyme yra pasakyta, kad jei žmogus turėjo du ar daugiau ryšių su KGB, tada tai yra kaip įtarimo pagrindas… Tiesa, aš su jais susitikinėjau ne KGB rūmuose, o neutralioje aplinkoje. Buvau kviečiamas tris ar keturis kartus į susitikimą su operatyvininku… Dėl to ir sakau, kad reikia tiems žmonėms dar suteikti galimybę papasakoti, galbūt be jokių padarinių. Ši medžiaga būtų įdomi ir tyrinėtojams. (…).
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Žinau, kad kelis kartus buvo bandoma apie mane surinkti „kompromatą”. Tiesiog buvo mėginama mane šantažuoti ir net tokiu dalyku: 1988 m. vasario 16 dienos proga partijos komitete buvo sukviesta apie 300 žmonių, sovietinės spaudos atstovai ir t.t. Tos konferencijos tikslas buvo išaiškinti vadinamųjų „buržuazinių” švenčių žalą, taip pat paneigti Ribentropo-Molotovo paktą ir pan. Visos šios 300 pavardžių minimos saugumo komiteto sąrašuose, tarp jų ir mano pavardė. Tačiau buvo vienas niuansas: aš ir dar vienas buvęs V. Adamkaus patarėjas atsisakėme ten dalyvauti. Aš pasakiau, kad man po poros mėnesių reikia gintis disertaciją ir taip gavau oficialų atleidimą. Šituo faktu mane buvo bandoma šantažuoti…
– Disertacijos gynimas, kiek įsivaizduoju, KGB operatyvininkui negalėjo būti joks argumentas nekviesti jūsų į susitikimus. Ar jūsų minėtas šantažas buvo su tuo susijęs? – abejoja žurnalistas.
– Taip, tų susitikimų dar buvo ir po šio minėjimo… Tačiau tam tikra moralumo riba buvo aiški ir tuo metu. Aš jutau didelę baimę dėl tų pokalbių su saugumiečiais, kad vėliau būsiu įtartas bendradarbiavimu…
Turėjau porą draugų, kuriems viską papasakodavau apie tuos susitikimus. Taip apsidraudžiau ateičiai. Ir tokia mano strategija labai padėjo. Kai tik atėjau į instituto direktoriaus vietą ir pakalbėjau žydų tema, buvo bandoma vėl eskaluoti KGB istorijas… Tada tie liudininkai buvo apklausti ir šantažuotojams nusviro rankos – jie suprato, kad tai beviltiška.“
Ponas A. Nikžentaitis tikrai teisus: „ši medžiaga būtų įdomi tyrinėtojams“. Ir todėl, kad A. Nikžentaitis vadovauja svarbiai valstybinei įstaigai, tyrinėjančiai istoriją, ir todėl, kad, kaip pats sako, pagal įstatymą turėtų būti pripažintas KGB agentu, ir todėl, kad, kaip pats tvirtina, jį pradėjo šantažuoti „pakalbėjus žydų tema“. Ir dar todėl, kad šis pasakojimas nenuoširdus, neįtikinantis ir vertintinas kaip niekinis.
Visi, bent kiek įsisavinę istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslį ir sugebantys logiškai samprotauti, suvokia, kad toks verbavimo atvejis, kokį papasakojo A. Nikžentaitis, būtų unikalus KGB, o tuo labiau vienos slapčiausių pasaulyje organizacijų GRU (užsienyje veikusi sovietų karinė žvalgyba) verbavimo istorijoje. Esmė ta, kad bet kokį verbavimo atvejį sovietų slaptosios tarnybos (ir ne tik sovietų) nurodydavo verbuojamiesiems laikyti griežtoje paslaptyje. O šiuokart, neįtikėtina, A. Nikžentaitis neva tarėsi – užsiverbuoti ar ne – su savo kolega, šis su savo pusbroliu – Vilniaus karinio komisariato vadu(!) ir t.t.
GRU būstinės foje
O toliau dar įdomiau: kaip alibi (prieš ką tas alibi –negi A. Nikžentaitis jau tada numatė SSRS žlugimą?) savo draugams neva pasakojo apie susitikimus su GRU darbuotojais ir – nieko: nei verbuojamam, nei komisariato vadui, nei draugams… Nors, kaip žinome, GRU už paslapčių nesilaikymą baudžia negailestingai: tai patvirtina vien buvusių GRU darbuotojų Aleksandro Litvinenkos ir Sergejaus Skripalio nuodijimai.
Vertinant šią istoriją pagal A. Nikžentaičio pateiktus tyrėjui reikalavimus, ponas A. Nikžentaitis turėtų paaiškinti šiuos loginius prieštaravimus: jei „moralumo riba ir tuo metu buvo aiški“, kodėl atsisakymą šnipinėti sovietams „nulėmė visiškas atsitiktinumas“? Jei jis nebuvo užverbuotas, kaip pateko į sąrašą įtakos agentų, 1988 m. vasario 16 dienos proga sukviestų partijos komitete? Kiek buvo susitikimų su GRU darbuotojais? Ar apie juos pranešė Lietuvos saugumui? Kur buvo ta „neutrali“ susitikimų aplinka? Kodėl bijojo būti įtartas bendradarbiavimu, jei nebendradarbiavo? Kaip nustatė, kad jį verbuoja ne KGB, o GRU? Kaip suprato, kad bus įrašytas „į rezervą“? Kodėl mano, kad jį šantažuoja „pakalbėjus žydų tema“? Jei jo tyrimų objektas yra LDK laikai, kodėl tiek daug reiškiasi tema, po kurios yra šantažuojamas? Ar jis pats, logiškai samprotaujantis, patikėtų tokiu pasakojimu, kurį išdėstė kitiems? Ar su tokia praeitimi, kuria galima šantažuoti, dera kandidatuoti į valstybės įstaigos direktorius?
Ir, galiausiai – kaip po tokio pasakojimo patikėti, jog A. Nikžentaitis – objektyvus istorijos tyrėjas ir sąžiningas žmogus?
Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje tvirtina, kad nemokama elektroninių vizų į Rusiją sistema kelia rizikas Lietuvos saugumui. Kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad Rusijos suteikiamos nemokamas vizos leidžia šiai valstybei lengviau verbuoti į ją atvykstančius Lietuvos piliečius. AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas ir VSD direktorius Darius Jauniškis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Vizų režimo supaprastinimas ir dėl to didėsiantis į Rusiją keliaujančių užsieniečių srautas yra itin palankios aplinkybės Rusijos žvalgybos tarnyboms. Jos sistemiškai ieško iš užsienio atvykusių asmenų, kurie galėtų teikti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybes arba vykdyti kitas užduotis“, – pabrėžia žvalgyba.
Kaip skelbiama VSD ir AOTD atskaitoje, 2019 m. Rusija sudarė sąlygas Lietuvos ir kitų 52 valstybių piliečiams atvykti į Karaliaučiaus sritį ir Sankt Peterburgą bei Leningrado sritį, gavus nemokamas elektronines vizas.
Pasak žvalgybos institucijų, informaciją apie į Rusiją atvykstančius užsieniečius Rusijos žvalgybos tarnybos gauna tuo pat metu, kai užsienietis pateikia vizos prašymą.
Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime teigiama, kad tarp atvykstančiųjų Rusijos žvalgybos tarnybos ieško asmenų, kurie gali turėti vertingos informacijos arba, tarnybų manymu, yra pažeidžiami. Ypač daug dėmesio Rusijos žvalgybos tarnybos skiria į Rusiją vykstantiems buvusiems ir esamiems politikams, verslininkams, teisėsaugos pareigūnams, kariškiams, žurnalistams.
Vilniaus apygardos teisme baigta nagrinėti šnipinėjimu kaltinamo aukšto Rusijos žvalgybos tarnybos pareigūno Nikolajaus Filipčenkos byla – prokuratūra siūlo jį pripažinti kaltu bei skirti 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, praneša Lietuvos žiniasklaida.
Rusijos pilietis kaltinamas su kitais asmenimis siekęs užverbuoti Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kurie galėtų įtaisyti pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje.
Taip pat jis teisiamas dėl dokumentų klastojimo, suklastotų dokumentų panaudojimo ir daugkartinių neteisėtų valstybės sienos kirtimų.
Asmuo kaltinamas ir už tai, kad su kitu Rusijos piliečiu 2011-2014 m. šnipinėjo bei verbavo net keletą Lietuvos piliečių, siekė gauti informacijos apie Valstybės saugumo departamento pareigūnus.
Galutinis nuosprendis Rusijos šnipui bus paskelbtas liepos 7 d.
Victor Amela, Ima Sabchis, Lluis Amiguet / La Vanguardia
„Prezidentas Donaldas Trumpas yra valdžioje septynis mėnesius, o jau penkios komisijos – dvi Senate, dvi Atstovų rūmuose, plius specialiojo prokuroro Miulerio komisija mina jam ant kulnų, besistengdamos įrodyti: kai jis nusigyveno, gavo pinigų iš Kremliaus mainais už politines paslaugas, ir ta kompromituojanti medžiaga (kompromatas) lemia visą jo užsienio politiką“, – pastebėjo interviu leidiniui La Vanguardia amerikiečių kriminologė, Tufto universiteto Flečerio teisės ir diplomatijos mokyklos dekanė Debora U. Nater.
Su ja kalbėjosi Ima Sančis ir Luisas Amigetas.
„Ar Kremlius turi kokių nors vaizdo ar šiaip įrašų, kurie kompromituoja Trumpą?“ – paklausė žurnalistai.
„Aš įsitikinusi, kad tokios kompromituojančios medžiagos turi. Mano šalies nacionalinio saugumo ir žvalgybos tarnybos dirba ta linkme, ir įrodymų vis daugėja“, – sakė Nater.
„Viskas yra dosjė, kurį turi Britanijos žvalgybos tarnybos ir apie kurią kalbėta, kai Trumpas buvo kandidatas į prezidentus“, – pridūrė ji.
„Taip, prostitucija, bet ypač – pinigai. Kai Trumpas važiavo į Rusiją, jis buvo nusigyvenęs. Ir jam beviltiškai reikėjo pinigų“, – sakė Nater.
„Bet tai buvo prieš 30 metų, ir aš nežinau, pasigėdintų Trumpas istorijos su prostitutėmis“, – pastebėjo kažkas iš žurnalistų.
Nater atsakė: „Bet kuris Amerikos pilietis, kuris paėmė pinigų už bet kokias paslaugas Sovietų Sąjungai, įvykdė valstybės išdavystę ir tada, ir dabar“.
„Kodėl asmeniškai Jūs tokia įsitikinusi, kad Jūsų prezidentas įvykdė išdavystę?“ – pasidomėjo žurnalistai.
„Kai aš specializavausi SSSR srityje, dažnai tenai važinėjau, ir vietinės specialiosios tarnybos, beje, dirbančios uoliai – visada ieškojo naujų draugų amerikiečių“, – atsakė Nater.
Ji pridūrė: „Man teko išmokti atskirti nuoširdžius mokslininkus nuo nesąžiningų. Taip, prie manęs bandė prieiti. Mane bandė užverbuoti, todėl aš žinau, kaip jie dirba, ir aš manau, kad jie nuo to meto laiko Trumpą pažaboję“.
„Iš kur Jūs tai žinote?“ – domėjosi žurnalistai.
„Rimčiausia – kad kiekvienas gali tai apskaičiuoti pagal prezidento veiksmus“, – pareiškė Nater.
Kai jos paprašė pateikti įrodymų, ji pasakė: „Pradėkime nuo generolo leitenanto Flino, atleisto už tai, kad jis paėmė iš Rusijos pinigų, pereikim prie prezidento žento Džaredo Kušnerio, kurį Trumpas paskyrė Baltųjų rūmų vyresniuoju patarėju; prieš keletą dienų (taip originale – red. past.) jis prašė Rusijos ambasadoriaus Vašingtone „specialaus ryšio kanalo“.
Nater požiūriu, dar viena esminė figūra yra Polas Manafortas.
Kokios Nater prognozės ateičiai?
„Tyrimas Trumpui pavojingas, bet Putinui irgi. Mes, analitikai, įsitikinę, jis gailisi, kad per greitai ir pernelyg akivaizdžia forma piktnaudžiavo savo valdžia Trumpui. Tai painus momentas, ir jeigu prezidentas nenuspėjamas, jis bus dar labiau nenuspėjamas“, – sako ji.
Nater nuomone, nelabai tikėtina, kad Trumpas išdirbs iki prezidento kadencijos pabaigos.
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas perdavė Vilniaus apygardos teismui svarbią baudžiamąją bylą.
Joje kaltinimai šnipinėjimu, dokumentų klastojimu, suklastotų dokumentų panaudojimu ir daugkartiniu neteisėtu valstybės sienos kirtimu pateikti Rusijos Federacijos piliečiui N. F.
Rusijos šnipo šešėlis.
Šis asmuo nusikalstamų veikų padarymo metu dirbo Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu ypatingai svarbiems reikalams.
N. F. kaltinamas tuo, kad būdamas užsienio valstybės žvalgybos pareigūnu bei veikdamas organizuotoje grupėje su kitu Rusijos Federacijos piliečiu – Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininku I. G. bei vienu Lietuvos Respublikos piliečiu V. S., kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas šiuo metu yra dar tęsiamas, nuo 2011 m. spalio iki 2014 m. pabaigos keliose užsienio valstybėse vykusių susitikimų su Lietuvos Respublikos piliečiais metu, kurstė, verbavo šiuos asmenis šnipinėti prieš Lietuvos Respubliką – rinkti ir perduoti užsienio valstybės žvalgybos institucijai ją dominančią informaciją, kitaip aktyviai dalyvavo tokios veiklos organizavime ir mokėdavo už tokią informaciją.
Į teismą perduotos bylos duomenimis, atskirai vienas nuo kito ir skirtingu metu šnipinėti buvo verbuojami keli Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybą sudomino dėl anksčiau turėtos darbinės patirties ir turimų plačių ryšių su buvusiais ir esamais įvairių Lietuvos institucijų tarnautojais.
Jiems buvo formuluojamos užduotys už piniginį atlygį rinkti ir teikti informaciją, susijusią su Vadovybės apsaugos departamento darbuotojais, jų darbo organizavimu, detalia kontaktine informacija, profesinėmis bei asmeninėmis charakteristikomis, taip pat – Vadovybės apsaugos departamento saugomų valstybės vadovų asmenine bei patalpų apsauga, naudojama tam technine įranga bei kita tokio pobūdžio informacija.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas galimybei gauti bet kokią privačią, techninę ir kitokią informaciją apie Lietuvos Respublikos Prezidentės asmeninę bei darbo, gyvenamųjų patalpų apsaugą ir užmegzti ryšius su betarpiškai tai vykdančiais ir saugumo sistemas prižiūrinčiais pareigūnais.
Taip mes įsivaizduojame Rusijos šnipą?
Juos buvo tikimąsi užverbuoti siekiant slapta Lietuvos Respublikos Prezidentūroje bei Lietuvos Respublikos Prezidentės gyvenamosiose patalpose įrengti specialias pasiklausymo priemones.
Tyrimo metu taip pat gauti duomenys apie tai, kad kaltinamasis bei su juo kartu nusikalstamais tikslais veikę asmenys aktyviais veiksmais siekė gauti kuo išsamesnę informaciją apie esamus ir buvusius Valstybės saugumo departamento pareigūnus, juos charakterizuojančius, galimai kompromituojančius, duomenis, konkrečius tam tikrų institucijų buvusius vadovus, pareigūnus vienijančių visuomeninių organizacijų narius ar su jais susijusius asmenis.
Siekdamas gauti tokio pobūdžio informaciją, turimais duomenimis, kaltinamasis su kitais asmenimis teikė jų verbuojamiems Lietuvos Respublikos piliečiams technines ir kitas priemones, konsultacijas, instrukcijas, nurodymus bei pinigus ryšio bei kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.
Vykdydamas nusikalstamas veikas, kuriomis yra kaltinamas, N. F. ne kartą naudojosi suklastotais asmens ir kitais dokumentais, palaikė ryšį su verbuojamais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais.
Kaltinamasis buvo sulaikytas vykstantis tranzitiniu traukiniu per Lietuvą iš Kaliningrado srities į Baltarusiją ir nuo praėjusių metų balandžio 29 d. laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.
Šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus iš Valstybės saugumo departamento Žvalgybos ir Kriminalinės žvalgybos įstatymuose numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą.
Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos buvo siekiama užverbuoti, veikdami itin pilietiškai ir atsakingai, ženkliai prisidėjo prie to, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo grėsmių, kurias gali sukelti užsienio šnipų veikla.
Tyrimas buvo atliekamas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente, aktyviai bendradarbiaujant su Valstybės saugumo departamentu, Lietuvos kriminalinės policijos biuru bei užsienio valstybių teisėsaugos ir vidaus saugumo institucijomis.
Informacijos šaltinis – Bendras Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento pranešimas.
Niujorke suimtas Užsienio ekonomikos banko (VEB) bendradarbis Jevgenijus Buriakovas, o du numanomi jo talkininkai jau išvykę iš JAV. Jie kaltinami slapta rinkę informaciją apie Niujorko fondo biržą, JAV energetikos išteklius ir sankcijas Maskvai, rašo užsienio žiniasklaida.
FTB ilgą laiką klausėsi pokalbių ir išsiaiškino, pavyzdžiui, kad „rusų džeimsai bondai“ bandė užverbuoti vieno universiteto studentes.
Lietuvos Seime pristatytoje VSD veiklos ataskaitoje – nieko netikėto. Rusijos slaptosios tarnybos atkakliai bando verbuoti Lietuvos piliečius, prieinančius prie nacionaliniam saugumui jautrios informacijos.
Verbavimo srityje itin aktyvūs Rusijos ambasados Vilniuje ir Rusijos konsulato Klaipėdoje darbuotojai, turintys diplomatinės neliečiamybės statusą.
Kristoforas Marlou (Christopher Marlowe, 1564 – 1593) – anglų poetas ir dramaturgas, dirbęs serui Frensisui Volsingemui (Francis Walsingham), Anglijos diplomatui ir žvalgybos šefui karalienės Elžbietos I laikais (XVI amžiuje).
Batsiuvio sūnus, Kristoforas Marlou buvo užverbuotas, kai mokėsi Kembridže (keletą šimtmečių toji aukštoji mokykla buvo įvairių šalių specialiųjų tarnybų verbuotojų mėgstama vieta).
Konkrečiai K.Marlou užsiėmė žvalgyba nuo 1587 metų, kai staiga netikėtai paliko Kembridžą ir, apsimesdamas katalikų bažnyčios šalininku, nuvyko į Reimsą, kur susitelkė jėgos, planavusius pasikėsinimą į karalienę Elžbietą.
Nacistų okupacinis režimas Lietuvoje, kaip ir kituose okupuotuose kraštuose, įvedė griežtą spaudos kontrolę. Vokiečių cenzūra neleisdavo spausdinti objektyvių straipsnių apie tarptautinę padėtį, karo veiksmus frontuose, okupuotos Lietuvos ekonominę ir kultūrinę būklę.
Lietuvių spauda buvo verčiama garbinti A. Hitlerį, “nenugalimą” Vokietijos kariuomenę, liaupsinti vokiečių kultūrą. Be to, naciai lietuvių laikraščiams prievarta bruko antisemitinius straipsnius, įvairiausius vokiškus potvarkius ir skelbimus.
Tokioje situacijoje objektyvios ir lietuvių tautinius interesus atspindinčios spaudos poreikis buvo milžiniškas. Suprantama, jog tokia spauda galėjo egzistuoti tik pogrindyje. Kaip spaudos draudimo laikais suklestėjo knygnešių judėjimas ir lietuviškų knygų ir spaudos gabenimas į Lietuvą, taip ir nacių okupacijos metu atsirado nauja spaudos rūšis – rezistencijos spauda.
Kas keista amerikiečių šnipo, kuris neva tai sugautas su įkalčiais Maskvoje, byloje? „Niekas netiki, kad tai tiesa, ir tik žvalgybinė bendruomenė patikėjo“, – pastebi "The Independent" apžvalgininkas Džonas Volšas (Johnas Wolschas).
Vaizdo įrašą, parodytą per Rusijos televiziją, žurnalistai iš pradžių palaikė inscenizacija. Nevykęs tariamo šnipo Rajeno Kristoferio Foglio perukas, laiškas su žodžiais „Sveiki, gal norite būti mūsų šnipas?“ – visa tai žadina mintį: Rusija vaizduoja reikalus taip, tarsi Amerika šnipinėja Kaukaze, nes nenori, kad pačią Rusiją įtarinėtų sąsajomis su sprogimais Bostone.
Baltarusijos KGB iškilimingai Minske informavo žiniasklaidą, girdi, 2011 metais šalyje buvo demaskuoti net 23 užsimaskavę užsienio šalių slaptųjų tarnybų agentai, slaptieji informatoriai bei vadinamieji “kurmiai”.
Baltarusijos saugumo vadovybė specialiai surengtoje spaudos konferencijoje taip pat tvirtino, jog išaiškinti net 33 užsienio specialiųjų tarnybų klastingi bandymai verbuoti Baltarusijos piliečius. Baltarusijos specialiųjų ir slaptųjų tarnybų ekspertai įsitikinę, esą tokios užkardymo priemonės neabejotinai užkirto kelią galimiems naujiems sunkiems nusikaltimams. Juk jei užsienio šnipų verbavimai būtų buvę apvainikuoti sėkme, mažų mažiausiai trisdešimt trys baltarusiai būtų tapę neabejotinais tėvynės išdavikais.
Svetlanos Ogorodnikovos pavardė žvalgybų istorijomis besidomintiems skaitytojams turėtų būti žinoma.
Oficialiose amerikietiškose enciklopedijose, pasakojančiose apie pasaulio žvalgybų veiklą, ponia Svetlana Ogorodnikova įvardinama kaip KGB agentė.
Ji 1984-aisiais metais Los Andželo mieste nesėkmingai bandė užverbuoti JAV Federalinių tyrimų biuro (FTB) darbuotoją Ričardą Milerį.
Teismo salėje S.Ogorodnikova ir jos vyras Nikolajus prisipažino, jog priklauso KGB struktūroms. Sutuoktiniai taip pat neginčijo fakto, jog sovietams rinko slaptą informaciją apie JAV slaptųjų tarnybų veiklos specifiką.
Šiame skyrelyje – apie spalvingą ne Maskvos, o Prahos Jungtinėse Tautose veikusį šnipą Miroslavą Nacvaleką. Tiesa, visi “socialistinio lagerio” tokio tipo darbuotojai dažniausiai šnipinėjo pagal Maskvos sukurtus scenarijus.
Ne išimtis, ko gero, buvo ir šis aukštas, tamsiaplaukis, trisdešimt šešerių metų (atrodė jaunesnis) Čekoslovakijos pilietis, į JTO atvykęs 1958 m. vasarą.
Atvyko tvarkyti Čekoslovakijos delegacijos Jungtinėse Tautose finansinius reikalus. Gerai kalbėjo rusiškai (dirbęs Maskvoje), vokiškai (dirbęs Vienoje), angliškai. Buvo labai stropus, pareigingas, gerai išmanė ne tik finansinius, bet ir diplomatinius reikalus. Amerikoje iškart pasijuto kaip namie, dažnai lankydavosi Niujorko restoranuose, mėgo priimti svečius savo prabangiame bute.
