Miroslavas Nacvalekas – sovietinės Čekoslovakijos šnipas Jungtinėse Tautose


Print

Šiame skyrelyje – apie spalvingą ne Maskvos, o Prahos Jungtinėse Tautose veikusį šnipą Miroslavą Nacvaleką. Tiesa, visi “socialistinio lagerio” tokio tipo darbuotojai dažniausiai šnipinėjo pagal Maskvos sukurtus scenarijus.

Ne išimtis, ko gero, buvo ir šis aukštas, tamsiaplaukis, trisdešimt šešerių metų (atrodė jaunesnis) Čekoslovakijos pilietis, į JTO atvykęs 1958 m. vasarą.

Atvyko tvarkyti Čekoslovakijos delegacijos Jungtinėse Tautose finansinius reikalus. Gerai kalbėjo rusiškai (dirbęs Maskvoje), vokiškai (dirbęs Vienoje), angliškai. Buvo labai stropus, pareigingas, gerai išmanė ne tik finansinius, bet ir diplomatinius reikalus. Amerikoje iškart pasijuto kaip namie, dažnai lankydavosi Niujorko restoranuose, mėgo priimti svečius savo prabangiame bute.

JAV specialiosios tarnybos sekti jį pradėjo iškart, nes žinojo, kad šis vaikinas baigęs sovietų šnipų mokyklą. Žinojo ir datą, kada jis pirmą kartą žengė diplomatui neleistiną žingsnį. Tai atsitiko 1958 m. lapkričio 3 d. Tada užfiksuotas pirmas jo kontaktas su čekų kilmės Amerikos piliečiu Karelu Glasny – karinių vertėjų mokyklos Kalifornijoje instruktoriumi.

Apie šį Amerikos pilietį M.Nacvalekas sužinojo iš čekų misijos prie Jungtinių Tautų. Mat Karelo sužadėtinė gyveno Čekoslovakijoje, o jis vis rašė prašymus į šią organizaciją, tikėdamasis leidimo šeimą sukurti Amerikoje. Taip gimė mintis už paslaugą paprašyti paslaugos. Karelas sutiko. Tuo pirmas susitikimas ir baigėsi, M.Nacvalekas tuo tarpu nieko konkretaus neprašė. Po kurio laiko paprašė, tačiau tas prašymas iš tiesų buvo tik Karelo patikimumo patikrinimas. Paskui antras prašymas ir – 600 dolerių avansu. Nereikšmingas užduotis Karelas įvykdydavo, o 1959 m. gegužės 27 d. “pareikalavo” savo sužadėtinės – arba daugiau jokio bendradarbiavimo. Po trijų mėnesių jauna simpatiška moteris jau buvo Amerikoje.

Bendradarbiavimas tęsėsi. 1960 m. jie tris kartus buvo susitikę, kiekvieną kartą Karelas perduodavo reikiamą informaciją, tiesa, FTB apdorotą. Aišku, to M.Nacvalekas nežinojo. 1961 m. sausio 21 d. jis savo informatoriui įteikė miniatiūrinį fotoaparatą, kurio prireiksią ateityje.

Paskui, po kelių mėnesių, į FTB Niujorko skyrių vieną gražią dieną – anoniminis skambutis. Anonimas kalba apie Čekoslovakijos Jungtinių Tautų darbuotoją, kuris norėtų bendradarbiauti su Amerikos slaptosiomis tarnybomis ir prašyti politinio prieglobsčio. Tas darbuotojas – M.Nacvalekas.

Ko siekta tokiu skambučiu? Paprastai panašiai elgdavosi sovietų šnipai, kai suuosdavo, kad jų paslaugų darbdaviai ketina atsisakyti, kai atsidurdavo “akligatvyje”, padarydavo kokią grubią klaidą, kai nepakeldavo melo, sklindančio iš “taikos sostinės”, naštos.

Charvis Fosteris, vadovavęs Niujorko FTB skyriui, leido dviem agentam su anonimu susitikti. Jie pasikvietė dar ir buvusį Čekoslovakijos karo atašė Vašingtone Františeką Tislerį, politinį pabėgėlį Amerikoje. Susitikimas įvyko restorane, M.Nacvalekas atėjo ne vienas, jam reikėjo turėti susitikimo liudininką, nes iš tiesų sumanymas buvo sukompromituoti Amerikos žvalgybą, sukelti triukšmą. Pokalbyje, kuriame M.Nacvaleko liudininkas buvo paprašytas nedalyvauti, čekas kalbėjo kaip tikras komunistas. Apie politinį prieglobstį nei viena, nei kita pusė net neužsiminė. M.Nacvalekui reikėjo pasauliui parodyti, kad JAV bandė užverbuoti Čekoslovakijos Jungtinių Tautų darbuotoją.

Tikslas buvo pasiektas: žurnalistinis triukšmas sukeltas. Spaudos konferencijoje M.Nacvalekas apkaltino FTB bandymu jį užverbuoti, įtraukti į Amerikos kontržvalgybinę mašiną. Maskvoje ėmė griaudėti “Pravda” ir “Izvestijos”: Amerikai nėra nieko švento, jos kėsinasi net į JTO Chartijos principus. Pasipylė protesto notos JTO sekretoriui Hamaršeldui. Po kelių dienų, sėkmės paskatintas, M.Nacvalekas metė dar vieną iššūkį JAV valstybės departamentui: pareikalavo bent menkiausio įrodymo, kad jis susitikinėjo su Karelu Glasnyj. Atsakymo laukti ilgai nereikėjo. Po valandos valstybės departamento spaudos atstovas pasikvietė sostinės reporterius ir pažėrė pluoštą fotografijų, kuriose buvo užfiksuotos minėtų susitikimų akimirkos. Kaip ir reikėjo tikėtis, sovietų spauda ėmė šaukti : falsifikatas! Maskva darė spaudimą nuo jos priklausančioms šalims (ypač Azijos, Afrikos), kad jos pasmerktų “imperialistinę kolonijinių jėgų, bandančių vadovauti Jungtinėms Tautoms, komediją”.

Po šešias dienas trukusio žiniasklaidos triukšmo JAV valstybės departamentas įteikė Čekoslovakijos delegacijai Jungtinėse Tautose notą, reikalaujančią, kad M.Nacvalekas išvyktų iš šalies per 24 valandas, priešingu atveju tai bus padaryta panaudojant jėgą.

Kitos išeities neliko.

Nuo M.Nacvaleko šnipinėjimo veiklos pradžios tebuvo prabėgę dveji metai ir septyni mėnesiai.

2011.05.30


Prisijunkite prie diskusijos