Bredlis Meningas – lyginant su kitais paslapčių viešintojais


Print

Bredliui Meningui panaikintas pats rimčiausias kaltinimas – talkininkavimas priešui. Tačiau teismas pripažino jo kaltę pagal visus kitus kaltinimo punktus, tuo pačiu ir už šnipinėjimą.

Galutinis nuosprendis kariniam analitikui gali siekti nuo kelių iki šimto metų nelaisvės. Viskas priklauso nuo to, kuo jį palaikys paskutinioji teisminė instancija: naiviu, bet nuoširdžiu demaskuotoju, ar klastingu išdaviku, kuris negalėjo nežinoti, kad jo veiksmai turės neigiamų pasekmių JAV, perduoda The Washington Post korespondentas Nilis Takeris.

Publikacijos autorius nori suprasti, kokią vietą užims B.Meningas tarp kitų nacionalinio saugumo paslapčių viešintojų. 

Sunku pasakyti, atsako Nacionalinio saugumo archyvo prie Dž. Vašingtono universiteto direktorius Tomas Blantonas: pernelyg jau platus jo išspausdintų slaptų dokumentų ir vaizdo juostų diapazonas.

Perdavęs WikiLeaks‘ui vaizdą „Lydinti žmogžudystė“ (Colateral Murder), kuris rodo, kaip JAV armijos kariškiai atakavo neginkluotus taikius piliečius Afganistane, B.Meningas, be abejo, padarė paslaugą visuomenei, bet, išslaptinęs Amerikos agentų pavardes, jis pasielgė „neapdairiai“, sako ekspertas.

Beje, T.Blantonas pripažįsta, kad vyriausybė yra įpratusi žymėti slaptumo grifu ir dokumentus, kurie nėra ypač svarbūs, o taip pat pernelyg smarkiai reaguoti į informacijos nutekėjimą.

Tokie tyrimai sukelia daug triukšmo, tačiau vėliau jie užmirštami, pažymi autorius. Kas dabar prisimena Samuelį Loringą Morisoną, o juk tai vienintelis amerikiečių valdininkas, nuteistas už slaptų dokumentų perdavimą žiniasklaidai. 1985 metais S.L.Morisonas perdavė Didžiosios Britanijos žurnalui Jane‘s Defence Weekly įslaptintas Sovietų karinių objektų nuotraukas, ir už tai gavo dvejus metus kalėjimo.

Savo laiku S.L.Morisono byla plačiai nuskambėjo, bet netrukus ažiotažas nuslūgo. „Intensyvus nušvietimas žiniasklaidoje iškraipo vaizdą apie žalą nacionaliniam saugumui, kuri galų gale gali pasirodyti ne per daug rimta“, – mano žurnalistas.

Nili Takeris siūlo palyginti „idealistą“ B.Meningą su dviem „šaltakraujais“ šnipais Oldridžu Eimsu ir Robertu Hansenu.

O.Eimsas buvo CŽV kontržvalgybos valdybos bendradarbis ir jautė silpnybę alkoholiui bei gražiam gyvenimui, sakoma straipsnyje. Jis gavo milijonus dolerių, pardavinėdamas slaptą informaciją Sovietų Sąjungai, o vėliau Rusijai, devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose. Iš O.Eimso gautos žinios įgalino KGB suimti ne mažiau kaip dešimt CŽV agentų iš Sovietų ir Rusijos specialiųjų tarnybų. Suimtas 1994 metais, O.Eimsas iškart prisipažino esąs kaltas ir buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos be teisės būti paleistas anksčiau termino.

Kai dėl R.Hanseno, tęsia N.Takeris, tai tas FTB karininkas 22-jus metus bendradarbiavo su Sovietų žvalgyba, perduodamas KGB informaciją apie sovietinius agentus, kontaktuojančius su Amerikos specialiosiomis tarnybomis.

Advokatas Platas Kačeris, gynęs O.Eimsą ir R.Hanseną teisme, mato didžiulį skirtumą tarp savo gintųjų ir B.Meningo. „B.Meningo kitokia motyvacija“, – įsitikinęs teisininkas. O.Eimsas ir R.Hansenas tapo šnipais turėdami finansinių sumetimų, be to, jie dirbo pikčiausiam Amerikos priešui – Sovietų Sąjungai.

Ir vis dėlto P.Kačeriui sunku atsakyti į klausimą, kas gi iš tų trijų padarė daugiausia žalos JAV nacionaliniam saugumui, sakoma straipsnyje.

Šaltinis: The Washington Post

2013.08.05


Prisijunkite prie diskusijos