Emilija Liegutė

Tarp tų, kas „parašyta moterų“ Lietuvoje, yra parašyta ir Emilijos Liegutės/anksčiau Balionienės. Ir parašyta visai neblogai. Kur galima pastatyti Emilijos kūrybą? Tikriausiai ne „moteriškosios literatūros epistemos“ viršūnėje, o gal arčiau pamatų, laikančių visą literatūrinį panteoną su jo viršūne?…

Čia pasiremsiu literatūros žiniuone Viktorija Daujotyte: „Ar būtinai reikia orientuotis tik į aukštumas? Juk visa, kas kuriuo nors būdu veikia visuomenės ar jos dalies mintis, jausmus, turi būti analizuojama, vertinama… Kur tik kuriuo nors būdu yra reiškęsis moters savitumas, kūrybingumas, ten tekėjo ir požeminės, paviršiuje nepasirodžiusios upės. “Emilijos Liegutės kūrybiška, nerimastinga asmenybė reiškėsi abiem būdais. Per Atgimimo, per Sąjūdžio laikotarpį su Emilija nebendravau, bet buvome artimi dvasiškai, nes stovėjome toje pačioje barikadų pusėje. Per radiją, per spaudą, per kolegų pasakojimus vis sužinodavau apie Emilijos plačią patriotinę veiklą Dzūkijoje, Kabeliuose. Taip, – kūrybiška Asmenybė gali reikštis tautos kultūroje ne tik raštu, net tik grožiniu žodžiu, bet ir savo dvasia, energija, per sociumą, per humanistiką. O aukščiausią Moters kūrybą galima aiškinti kaip kreacinę, t.y. gyvybę teikiančiąją, naują žmogų gimdančiąją…

Šitaip samprotaudamas, pakeliui prisiminiau savo bendrakursio, garsaus poeto Sigito Gedos mintį, – „gyvenimas yra aukščiau už meną“… Taip Sigitas manė jau pasiekęs savo kūryboje daug ko, mokėdamas, kaip tinkamas, valdyti meną savyje. Deja, gyvenimo savyje nesugebėjo suvaldyti, nes jis yra aukščiau…

Grįžtant prie Emilijos, prisipažinsiu – ilgai nesisekė sutapatinti Jos nueito gyvenimo kelio „kilometražo“ su Jos fizine išvaizda, veido apnašu /pavartojau žemaitizmą/, su Jos dvasine jaunyste.

Ir internetine statistika negalima pasikliauti: viename portale radau parašyta, kad Emilija išleidusi 26 knygas. Bet kai pati autorė kruopščiai pasižiūrėjo į savo kūrybinį kraitį, rado 44-ias. Tame skaičiuje – ir knygų perleidimai, ir vertimai į anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų, baltarusių, latvių, azerbaidžaniečių, kalbas. O 26-ios knygos vien tiktai iš vaikų literatūros žanro! Paprašyta pamotyvuoti savo kūrybinio kelio pradžią, Emilija jaunatviškai atsako: „Labai džiaugiuosi, kad ir tarybiniais metais nesėdėjau sudėjusi rankų, o rašiau vaikams, nes apie „tėvelį“ Staliną ar šviesų tarybinį rytojų bei apie kolchozus rašyt nenorėjau. O vaikiškas, pavyzdžiui, pasakas ar ką nors apie gyvūnėlius, prašom, – rašyk!“

Knygos viršelis „Emilija Pliaterytė“

Emilijos pirmoji knyga (apsakymai suaugusiems) „Palaukių vasara“, sudėta, kaip tada buvo juokaujama, į bendrą „grabą“, pasirodė 1967 metais. Neprisimenu jos turinio, tad negaliu pasakyti, ar ten buvo koks apsakymas apie kolchozus. O jeigu ir buvo, tai tematika niekuo dėta, jeigu ji neužgožė gyvų žmonių, neiškraipė jų charakterių, leido skverbtis į gyvenimo gelmę. O jeigu jis buvo toks, kaip Emilijos daug vėliau parašytas apsakymas „Apžavėtoji“, galintis būti užskaitytas už apysaką, tai kalbant ir rašant apie Emiliją Liegutę, reiktų meninės kokybės kartelę pakelti aukštokai. Apsakymas visai ne idiliškas, kaip galėtų pagalvoti jo neskaitę, o priešingai, – rūstokas, dramatiškas. Jo meniškumo kartelę aukštyn kelia realistinio ir sąlyginio laikų pavykęs supynimas, – apie savo fatališką meilę nestandartiniam kolūkio pirmininkui Adomėliui pasakoja pati melžėja Klemetina, ir ji pasakoja jau… mirusi. Taigi, balsas iš Anapus. Sąlyginė forma tarsi savaime pakelia aukštyn autorės akis, pakeičia jos žvilgsnio projekciją į pasakojamą istoriją, padeda išgriebti iš kolchozinės tikrovės nenudailintus, autentiškus gabalus ir naujai nušviesti juos bei interpretuoti…

Tokios projekcijos trūko pokario prozoje, štai kodėl nei Liegutės, nei kitų rašytojų kūryboje negalėjo anksčiau atsirasti tokių rezistentiškai nusiteikusių kolūkio pirmininkų kaip Adomėlis, nei tokių fatališkai juos įsimylėjusių moterų… O gyvenime tokių pasitaikydavo, manau, kad ir Emilija rėmėsi žinomais prototipais… Antroji apsakymo dalis meniškai silpnesnė, – kontrastą nulėmė kitoniško pobūdžio siužetas, dokumentiniai faktai apie Adomėlio rezistencinę veiklą; autorė padarė per staigų siužetinį posūkį, kuris reikalavo kitokios stilistikos. Ankstesnioji nebetiko, nes buvo pritaikyta tiktai prie Klementinos pasaulėjautos, jos dorovinių principų, pagrįstų Gerumu, Žmoniškumu.

Kiti knygos „Apžavėtoji“ apsakymai apie moteris„Ledonešis“, „Mataušų Damukos istorija“, „Stiprybės žemė“, „Besiilginti moteris“, trumpesni, juose nebėra apysakinio užmojo. Žanras verčia autorę pasakoti apibendrintai, remtis sąlygiškesniu stiliumi, kurį galima susieti su padavimų, sakmių tradicija. O, kaip žinoma, ši tradicija turi gerą istorinę  atmintį. Liegutė apsčiai naudojasi ja, todėl geba akumuliuoti vaizduojamų moterų paveiksluose agrarinės atminties archetipus, bylojančius apie sunkią moterų dalią, vyrų viršenybę bei neteisybę, gautą turtinės padėties, patriarchinės/diktatorinės laikysenos sąskaita.

Labai stiprus apsakymas „Mataušų Damukos istorija“, – Damukos paveiksle rašytoja meistriškai derina pagrindinę „apžavėtosios“ Klementinos charakterio dominantę – meilę, ir suranda naujų Damukos asmenybės bruožų. Damuka nešasi pavogusi iš morgo mylimą vaikelį („Savo Juozuką lyg duonos kepalą ant pečių užsivertusi“), prausia jį, rengia, šnekina. Paskui ji niūniuoja giesmes apie siratėlę savo vyrui Vaciukui, idant jisai sugrįžtų į šeimos židinį… Šios moters paveikslas įtaigus ir apibendrintas. Meniškai tikslinga ir apsakymo antroji dalis, įvedanti naują personažą, – Damukos anūką Gedą. Jo paveikslas taip pat lakoniškai nutapytas, keliuose epizoduose girdime tokią pačią liūdną, nostaligišką gaidą. Apsakymas byloja apie laikų kaitą, apie archainės sanklodos irimą, negalinčią nepalikti pėdsakų žmonių sielose, likimuose… 

„Stiprybės žemė“ dedikuotas tetos Gabrielės atminimui, vadinasi, pasitvirtina faktas, kad Emilija prozoje, beje, kaip ir poezijoje, remiasi autentiška savo ir gentainių patirtimi. Sakmiško pobūdžio kūrinius kurdama, Emilija Liegutė identifikuojasi su agrariškąja tautos pasaulėjauta, o leksikoje, kalbos stilistinėje architektonikoje suranda nemaža susilietimo taškų. Šviesios atminties profesorė Elena Bukelienė rašė: „E. Liegutei iki šiol artimiausias lyrinės prozos stilius, kuriuo ji linkusi reikšti savo atvirą, jausmingą, net šiek tiek egzaltuotą natūrą/…/ Ji daug stipresnė tada, kai kalba apie praeities ar dabarties pasaulį greta savęs, kai „slepia“ emocijas“* (E. Bukelienė. Tarp rašytojo ir skaitytojo. LRS l-kla, 2006, p. 166, 167)…

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ir dar profesorė Elena Bukelienė labai vertina Emilijos Liegutės istorinę prozą (apysakas „Pranciškus Skorina“ (2001), „Emilija Pliaterytė“ (2004). „Tokios knygos šiandien labai aktualios. Istorinė sąmonė yra vienas svarbiausių dalykų individui apsiprendžiant dėl savo priklausomybės vienai ar kitai tautai“. (Ten pat, p. 163).

Ne iš studijų, ne iš knygų, bet iš autentiškų atminties kontaktų su tautos socialine istorija bei dvasine kultūra Liegutės knygose atsiranda ir Širdies dosnumas, ir Gerumo etika, – kaip Humanizmo vėliava, aukštai iškelta virš visos jos kūrybos. Neatsitiktinai jinai daugiau kūrinių parašo vaikams, paaugliams, ir, sakyčiau, jos pasaulėjautos romantiškumo, lyriškumo pertekliumi galima aiškinti Emilijos pasukimą į poezijos žanrą, kurių ji parašė dvi knygas. ..

Žengdama dar per vieno savo gyvenimo devintojo dešimtmečio slenkstį, Emilija, manau, yra suradusi tapatybę su savo likimu, nuskaidrinusi sielą bei protą savo paskirties bei misijos žemėje žinojimu.

2020.02.23; 07:00

Sovietmečiu bijojom, kad lietuvių tauta gali išnykti, kad niekada neišsilaisvins iš rusų priespaudos. Visam gyvenimui įsidėmėjau mobilizuojančius poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius: svarbiausia – išlikti.

Šį tą darėm, kad išliktumėm, pavyzdžiui, leidome geras lietuviškas knygas. Su Romualdu Ozolu, Antanu Rybeliu, Kęstučiu Trečiakausku, Edmundu Juškiu, Stanislovu Nekrašiumi, Jonu Balčiumi… „Minties“ laidykloje. 1988-aisiais atsirado daugiau vilties, bet ir nerimo padaugėjo. Nuo tada iki šių dienų patyrėme daug didelių ir mažesnių nerimų.

Continue reading „Dėl mūsų buvimo ir išbuvimo“

2015 m.kovo 13 d. Mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje įvyko apskritojo stalo diskusija pasitinkant neseniai pasirodžiusią knygą „Nerimas 2. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“ (Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2014).

Diskusijoje dalyvavo knygos autoriai Viktorija Daujotytė, Eugenijus Jovaiša, Zenonas Norkus, Aleksandras Vasiliauskas, kiti intelektualai.

Skelbiame „Nerimo…“ pratarmę ir diskusijos dalyvių nuotraukas (Vytauto Visocko).

2012 m. pasirodė leidyklos „Tyto alba“ knyga „Nerimas: svarbiausių humaritarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“. Tikrųjų Lietuvos mokslų akademijos narių Viktorijos Daujotytės, Valentino Mikelėno, Arvydo Šliogerio, Aleksandro Vasiliausko ir Vlado Žulkaus plunksnai priklauso studijos apie humanitarinę, socialinę, ekonominę ir teisinę mūsų valstybės padėtį. Audringai besikeičiantis šių laikų gyvenimas siūlo naujas vertybes, naujas moralės normas, ir jų dermė žmonių sąmonėje atsispindi mokslo ir meno visuomenės darbuose.

Greta kitų svarbių mūsų visuomenei klausimų kyla tautiškumo ir nacionalumo esmę nusakantis supratimas, tautiškumo bei nacionalumo turinio suvokimas ir aiškinimas.

 Naujasis 2014 metų „Nerimas“ tęsia tautiškumo ir nacionalumo istorinės atminties, socialinės ir ekonominės istorijos bei moralės savivokos temas. Šio leidinio autoriai – Viktorija Daujotytė, Eugenijus Jovaiša, Giedrius Kuprevičius, Zenonas Norkus, Aleksandras Vasiliauskas – tikrieji LMA nariai.

 Viktorijos Daujotytės studija „Tautiškumas: kultūros lygmuo“ pasižymi subtiliu gilumu, prigimtinių kultūros reiškinių rikiavimu tautiškumą apibrėžiančioje ir jo esmę išryškinančioje visumoje. „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“, – profesorės lūpomis nuskambėjo prof. Bronislovo Genzelio tezė, kuri, pasak jos, atrodo patikima ir yra tinkamas turinys tautiškumui suvokti.

Tačiau dabartiniame pasaulyje greta tautiškumo atsirado kosmopolitizmo lygmuo, ir suderinti šiuos du pasaulio lygmenis darosi, nors ir kaip mes stengiamės, vis sunkiau. Juolab kad „apeita ir užmiršta milošiškoji Europos, kaip mažųjų tėvynių, programa. Tos mažosios tėvynės traukiasi, nyksta ir, suprantama, traukiasi tėvyniškumas. Tas politinis liberalizmas, tas politinio korektiškumo siekimas, kokį didelį lankstumą jis berodytų, vis tiek jam stinga vertybinių pamatų – to, kas ne tik atskiria, bet ir sujungia<…>.“

Apie giliausias tautinės valstybės ištakas, apie globalų baltų pasaulį prabilta Eugenijaus Jovaišos studijoje „Baltų pasaulis – nuo Tacito iki Nestoro“. Nagrinėjami baltų raidos procesai nuo I iki X amžiaus, seniausios istorijos vertinimai šiuolaikinėje katalikiškojoje istoriografijoje, aptariami nerimą keliantys šios istoriografijos bruožai.

Filosofas, sociologas Zenonas Norkus įdomias ir reikšmingas įžvalgas pateikia studijoje „Kada Lietuva labiau praturtėjo“, kur kalbama apie tautų turtą, jo skaičiavimą ir lyginimą, apie pokomunistinės Lietuvos ūkinę pažangą tarptautinės statistikos veidrodžiuose, apie pirmosios Lietuvos Respublikos nacionalinių pajamų matavimus tėvynėje ir emigracijoje, apie Lietuvą tarp Europos valstybių, apie mūsų šalies pažangą 1918-1940 metais ir dabar.

Reikšmingai suaktualinti Rusijos ir Lietuvos politiniai ir ekonominiai santykiai Aleksandro Vasiliausko studijoje. Analizuojamos Rusijos sąlygotos grėsmės tautiškumo raiškai Lietuvoje, keliama lietuviškos ideologinės atsvaros V.Putino režimui ir Rusijos imperinėms pretenzijoms būtinybė, iškeliami pragmatinės Lietuvos ekonominės politikos Rusijos atžvilgiu spąstai, nurodomos sovietinės okupacijos žalos vertinimo ir kompensacijos problemos.

 Moralės klausimai aptariami kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus studijoje „Nerimo lietus“, kur jis perteikia savo nerimą dėl paprastumo, dėl taikos, dėl atsakomybės, dėl Tėvynės, dėl girdėjimo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.03.14; 17:28

Ar skaitėte Viktorijos Daujotytės publikaciją "Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo", paskelbtą Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio "Metai" skyriuje "Svarstymai"? Jei neskaitėte, primygtinai rekomenduoju susirasti žurnalą "Metai" (2013-ieji, Nr. 8 – 9), ir susipažinti su straipsniu.

Minėta rašytojos, literatūrologės, profesorės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės V.Daujotytės esė – ilgoka. Šių dienų akimis žvelgiant, tokios apimties rašinius mažai kas atidžiai perskaito nuo pradžios iki galo.

Tačiau perskaityti verta, nes tai – atidus, gilus žvilgsnis į šių dienų aktualijas. Aptariami svarbiausi, aktualiausi klausimai, pradedant Europos Sąjungos perspektyvomis ir baigiant Lietuvos santykiais su ES. Rašytoja, profesorė, literatūrologė V.Daujotytė geranoriškai, bet kritiškai, iš visų pusių analizuoja nūdienos prieštaravimus, nesusikalbėjimus, trintis.

Continue reading „Viktorijos Daujotytės publikacija – verta rimto dėmesio“

a.ruseckaite

Mai­ro­nis šiais ju­bi­lie­ji­niais me­tais buvo „gai­vi­na­mas“, pri­ke­lia­mas, ak­tu­a­li­zuo­ja­mas vi­so­kiau­siais bū­dais – sti­li­zuo­tais por­tre­tais, pi­lie­ti­niais ei­lė­raš­čiais mies­tų trans­por­to sto­te­lių vit­ri­no­se, kon­cer­tais, pa­ro­do­mis, spek­tak­liais.

Su­lau­kė­me ori­gi­na­lios kny­gos „Še­šė­lis JMM“, ku­rią pa­ra­šė po­etė, pro­zi­nin­kė Al­do­na Ru­sec­kai­tė, nuo 1976 me­tų dir­ban­ti Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je ir jau daug me­tų čia ei­nan­ti di­rek­to­rės pa­rei­gas. Tai­gi au­to­rės ta­len­to am­plua la­bai tin­ka­mas to­kio mas­to at­sa­kin­gai už­duo­čiai. Ji – ra­šy­to­ja, mu­zie­ji­nin­kė, ar­chy­va­rė.

Daug me­tų dirb­da­ma Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je, A. Ru­sec­kai­tė, ga­li­ma sa­ky­ti, smelk­te per­si­smel­kė šių rū­mų is­to­ri­ne au­ten­ti­ka, jos Šei­mi­nin­ko – Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­riaus, pro­fe­so­riaus, pre­la­to, o vi­sų pir­miau­sia di­džio lie­tu­vių tau­tos dai­niaus Mai­ro­nio – dva­sia. Kny­ga liu­di­ja nuo­dug­nų Mai­ro­nio pa­li­ki­mo – ir dva­si­nio kul­tū­ri­nio, ir ma­te­ria­li­nio – pa­ži­ni­mą, gi­lų jo biog­ra­fi­jos bei kū­ry­bos iš­stu­di­ja­vi­mą.

Continue reading „Originaliai aktualizuotas Maironis“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Kas dabartinėje mūsų visuomenėje lieka dar? Lieka šviesiausia mūsų jaunimo dalis, tie studentai ir moksleiviai, kurie motyvuotai mokosi, kurie nenumeta į pašalį knygos, kurie, nors ir žvalgosi po pasaulį, savo gyvenimą ir darbus pasiryžę skirti Lietuvai.

Jie (sakykime, tai mūsų skautija, tai smalsūs mūsų dvidešimtmečiai ar kiek vyresni, tai tie, kurie vyksta į Sibiro platybes ieškoti tremtinių kapaviečių, tie, kuriuos jaudina ne tik mūsų tautos praeitis ar tradicijos, bet kurie bando suprasti, kuo šiandien ir ateityje kiekviena tauta gal būti įdomi pasauliui) ir yra dvasinės kultūros ugdymui palankiausia dirva. Mūsų kalbos puoselėtojai privalo jų nepražiopsoti! Meilės Lietuvai, pagarbos gimtajai kalbai visus juos reikia mokyti iš mažens.

Noriu priminti dar porą mūsų visuomenei būdingų požymių, kurių neturėtų išleisti iš akių ir lietuvių kalbos politikos kūrėjai, ir visi kultūros žmonės. Jau aišku, kad šiandien Lietuvoje nėra tokio kalbos autoriteto, koks XX amžiaus pradžioje buvo Jonas Jablonskis ar dar vienas kitas kalbos mokytojas, o ir, apskritai, į bet kokius autoritetus dabar žvelgiama įtariai ir be atodairos jiems nepaklūstama.

Continue reading „Baimės ir viltys (4)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Tai ką dabar daryti – dėl tokios kalbos būklės tik liūdėti, piktintis tais kretinais, mažakraujais ar imunitetą praradusiais? O gal vis dėlto mąstyti ir imtis žygių gelbėti ir kalbą, ir mūsų tautos dvasią – suvargintą, nuskurdintą, modernaus triukšmo niokojamą?

Mąstau apie tai ir aš, ir daugelis kitų kalbos darbininkų, ir tiesiogiai su kalbos reikalais nesusijusių žmonių. Tuos pamąstymus kartais paskelbia spauda, vieną kitą mintį galima išgirsti ir televizijos ar radijo laidose. Juk Lietuvoje dar yra žmonių, kurie moka, gerbia ir puoselėja savo tėvų kalbą, supranta, kad tik ji išsaugo kultūros tradiciją net ir didžiausių lūžių akivaizdoje.

Betgi jokia paslaptis, kad kultūros saugotojams ir kūrėjams visais laikais buvo ir tebėra sunku brautis per gyvenimą. Mat jiems paprastai trūksta įžūlumo (o jis šiandien įgyja vis daugiau teisių) ir bet kokia prievarta jiems tiesiog atgrasi. Tokie žmonės dažnai visiškai nesivaržant nustumiami iš kelio, iš jų nevengiama pasišaipyti, nesibodima pajuokti.

Continue reading „Baimės ir viltys (3)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Kita šią ligą labai skatinanti priežastis – pragaištinga kompiuterių ir mobiliųjų telefonų įtaka mūsų vaikams ir jaunimui.

Tikrai nenoriu sumenkinti šių technikos stebuklų vertės, jie iš tiesų sukūrė puikią prieigą prie pasaulinių informacijos, meno, kultūros šaltinių, palengvino asmeninę ir tarptautinę komunikaciją.

Tačiau vien žiūrėdami filmukus internete, gebėdami rašyti tik trumpąsias žinutes mobiliuoju telefonu, jauni žmonės tiesiog atpranta kalbėti, ima atsainiai žiūrėti į galimybę tiksliai ir vaizdingai reikšti mintis gimtąja, pagaliau ir kokia kita jų mokama kalba. Jie neskaito knygų, neberašo rišlių laiškų, tik skubriai spaudo klavišus, vos spėja pamatyti lekiančius vaizdus, net nesistengdami jų suvokti.

Kad bent ką pamatę bandytų atpasakoti! Jie apskritai aptingsta mąstyti, nes juk mąstymas reikalauja pastangų. Kai kartais žvilgteliu į straipsnių ar įvykių komentarus internete, apima baisi neviltis. Apie rašančiųjų mąstymo kultūrą, kalbos rišlumą, stilingumą ir net elementarų raštingumą galima tik pasapnuoti. 

Continue reading „Baimės ir viltys (2)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Vilniaus universiteto leidykla serijoje “Mintis ir atmintis” neseniai išleido kalbininkės Evaldos Strazdaitės-Jakaitienės (habil. dr., profesorė emeritė) atsiminimų knygą “Gyvenau… Ir dar noriu”.

Evalda Strazdaitė – “iš Strazdų kaimo, jaukiai rymančio senų galingų medžių paunksmėje ten, kur susilieja Baluošo ežero ir Būkos upelio vandenys”, – rašo profesorė. Taigi iš ypatingo Rytų Aukštaitijos kaimo, kurio gyventojai daug dešimtmečių buvo beveik vien Strazdai, iš nuostabaus Lietuvos ežerų krašto.

Ji taip pat ir iš šimtmečio kurso. “Šimtmečio kursu lituanistus, studijavusius Vilniaus universitete 1957-1962 metais, yra pavadinęs profesorius Juozas Pikčilingis… Tokį iškilų vertinimą patvirtina jau vien tai, kad dvylika šio kurso absolventų vėliau dėstė aukštosiose mokyklose, dešimt iš jų apsigynė mokslines disertacijas, net šeši tapo profesoriais. O kur dar rašytojai, leidyklų direktoriai, žurnalistai, teatro aktoriai ir režisieriai, šalyje išgarsėję mokytojai. Net Lietuvos Atkuriamojo Seimo signataras jame mokėsi”, – tai dar viena citata iš prof. E. Jakaitienės knygos, kurioje, be kita ko, ji pasakoja apie iškiliausius savo kurso draugus kalbininkus Aleksą Girdenį, Albertą Rosiną, Aldoną Pupkį ir kt., apie jiems dėsčiusius mokslininkus kalbininkus Joną Kazlauską, Juozą Pikčilingį, Vytautą Mažiulį, Joną Balkevičių, Adelę Laigonaitę, Vincą Urbutį ir kt., su kuriais jai Vilniaus universitete teko bendrauti ir dirbti.

Continue reading „Baimės ir viltys ( 1 )“

grinkeviciute

Šiais me­tais mi­ni­mos Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės gi­mi­mo 85-osios ir mir­ties 25-osios me­ti­nės.

Ji sa­vo kū­ry­ba ir veik­la yra vie­na ryš­kiau­sių so­viet­me­čio trem­čių is­to­ri­jos liu­dy­to­ja.

D. Grin­ke­vi­čiū­tė gi­mė 1927 m. ge­gu­žės 28 d. Kau­ne. Jos tė­vas – Juo­zas Grin­ke­vi­čius – in­ži­nie­rius eko­no­mis­tas, Lie­tu­vos ban­ko va­liu­tų ko­mi­si­jos rei­ka­lų ve­dė­jas, mo­ky­to­jas.

Jis tu­rė­jo di­de­lės įta­kos for­muo­jant duk­ters Da­lios cha­rak­te­rį. 1941 m. bir­že­lio 14 d. šei­ma bu­vo iš­trem­ta iš Lie­tu­vos. Pa­vil­ny­je nuo šei­mos at­skir­tas tė­vas, iš­se­kin­tas ba­do, 1942 metais  mi­rė Sverd­lov­sko sri­ties la­ge­ry­je. Mo­ti­na su sū­nu­mi Juo­zu ir duk­ra Da­lia iš­trem­ta į Al­ta­jaus kraš­tą, po me­tų – į Ja­ku­ti­jos Ark­ties Tro­fi­mov­sko sa­lą prie Lap­te­vų jū­ros. 1947 me­tais jiems pa­vy­ko per­si­kel­ti į Ja­kut­ską, o 1949 me­tais Da­lia su ser­gan­čia mo­ti­na pa­bė­go į Lie­tu­vą.

Continue reading „Dalios Grinkevičiūtės vardą – Kauno gatvei“

sventickas.sutkaus

Maždaug prieš savaitę visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt buvo paskelbęs žurnalisto Vytauto Visocko interviu su rašytoju Valentinu Sventicku, išleidusiu įdomią, prasmingą knygą apie poetą Justiną Marcinkevičių.

Knyga pavadinta “Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių”. Interviu pavadinimas: “Visa sustato į savo vietas didysis menas (Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių)”. Tikslus internetinis pokalbio adresas: http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/4950-sventickas-apie-justina-marcinkeviciu.html).

Šiandien skelbiame ištrauką iš mus sudominusios rašytojo Valentino Sventicko knygos “Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių”. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (Vilnius, 2011-ieji metai). Ištrauką parinko pats autorius. Ištraukos pavadinimas: “Užrašų, išrašų, kalbų, pasišnekėjimų nuotrupos”.

Continue reading „Užrašų, išrašų, kalbų, pasišnekėjimų nuotrupos“