Sovietmečiu bijojom, kad lietuvių tauta gali išnykti, kad niekada neišsilaisvins iš rusų priespaudos. Visam gyvenimui įsidėmėjau mobilizuojančius poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius: svarbiausia – išlikti.

Šį tą darėm, kad išliktumėm, pavyzdžiui, leidome geras lietuviškas knygas. Su Romualdu Ozolu, Antanu Rybeliu, Kęstučiu Trečiakausku, Edmundu Juškiu, Stanislovu Nekrašiumi, Jonu Balčiumi… „Minties“ laidykloje. 1988-aisiais atsirado daugiau vilties, bet ir nerimo padaugėjo. Nuo tada iki šių dienų patyrėme daug didelių ir mažesnių nerimų.

Continue reading „Dėl mūsų buvimo ir išbuvimo“

2015 m.kovo 13 d. Mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje įvyko apskritojo stalo diskusija pasitinkant neseniai pasirodžiusią knygą „Nerimas 2. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“ (Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2014).

Diskusijoje dalyvavo knygos autoriai Viktorija Daujotytė, Eugenijus Jovaiša, Zenonas Norkus, Aleksandras Vasiliauskas, kiti intelektualai.

Skelbiame „Nerimo…“ pratarmę ir diskusijos dalyvių nuotraukas (Vytauto Visocko).

2012 m. pasirodė leidyklos „Tyto alba“ knyga „Nerimas: svarbiausių humaritarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“. Tikrųjų Lietuvos mokslų akademijos narių Viktorijos Daujotytės, Valentino Mikelėno, Arvydo Šliogerio, Aleksandro Vasiliausko ir Vlado Žulkaus plunksnai priklauso studijos apie humanitarinę, socialinę, ekonominę ir teisinę mūsų valstybės padėtį. Audringai besikeičiantis šių laikų gyvenimas siūlo naujas vertybes, naujas moralės normas, ir jų dermė žmonių sąmonėje atsispindi mokslo ir meno visuomenės darbuose.

Greta kitų svarbių mūsų visuomenei klausimų kyla tautiškumo ir nacionalumo esmę nusakantis supratimas, tautiškumo bei nacionalumo turinio suvokimas ir aiškinimas.

 Naujasis 2014 metų „Nerimas“ tęsia tautiškumo ir nacionalumo istorinės atminties, socialinės ir ekonominės istorijos bei moralės savivokos temas. Šio leidinio autoriai – Viktorija Daujotytė, Eugenijus Jovaiša, Giedrius Kuprevičius, Zenonas Norkus, Aleksandras Vasiliauskas – tikrieji LMA nariai.

 Viktorijos Daujotytės studija „Tautiškumas: kultūros lygmuo“ pasižymi subtiliu gilumu, prigimtinių kultūros reiškinių rikiavimu tautiškumą apibrėžiančioje ir jo esmę išryškinančioje visumoje. „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“, – profesorės lūpomis nuskambėjo prof. Bronislovo Genzelio tezė, kuri, pasak jos, atrodo patikima ir yra tinkamas turinys tautiškumui suvokti.

Tačiau dabartiniame pasaulyje greta tautiškumo atsirado kosmopolitizmo lygmuo, ir suderinti šiuos du pasaulio lygmenis darosi, nors ir kaip mes stengiamės, vis sunkiau. Juolab kad „apeita ir užmiršta milošiškoji Europos, kaip mažųjų tėvynių, programa. Tos mažosios tėvynės traukiasi, nyksta ir, suprantama, traukiasi tėvyniškumas. Tas politinis liberalizmas, tas politinio korektiškumo siekimas, kokį didelį lankstumą jis berodytų, vis tiek jam stinga vertybinių pamatų – to, kas ne tik atskiria, bet ir sujungia<…>.“

Apie giliausias tautinės valstybės ištakas, apie globalų baltų pasaulį prabilta Eugenijaus Jovaišos studijoje „Baltų pasaulis – nuo Tacito iki Nestoro“. Nagrinėjami baltų raidos procesai nuo I iki X amžiaus, seniausios istorijos vertinimai šiuolaikinėje katalikiškojoje istoriografijoje, aptariami nerimą keliantys šios istoriografijos bruožai.

Filosofas, sociologas Zenonas Norkus įdomias ir reikšmingas įžvalgas pateikia studijoje „Kada Lietuva labiau praturtėjo“, kur kalbama apie tautų turtą, jo skaičiavimą ir lyginimą, apie pokomunistinės Lietuvos ūkinę pažangą tarptautinės statistikos veidrodžiuose, apie pirmosios Lietuvos Respublikos nacionalinių pajamų matavimus tėvynėje ir emigracijoje, apie Lietuvą tarp Europos valstybių, apie mūsų šalies pažangą 1918-1940 metais ir dabar.

Reikšmingai suaktualinti Rusijos ir Lietuvos politiniai ir ekonominiai santykiai Aleksandro Vasiliausko studijoje. Analizuojamos Rusijos sąlygotos grėsmės tautiškumo raiškai Lietuvoje, keliama lietuviškos ideologinės atsvaros V.Putino režimui ir Rusijos imperinėms pretenzijoms būtinybė, iškeliami pragmatinės Lietuvos ekonominės politikos Rusijos atžvilgiu spąstai, nurodomos sovietinės okupacijos žalos vertinimo ir kompensacijos problemos.

 Moralės klausimai aptariami kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus studijoje „Nerimo lietus“, kur jis perteikia savo nerimą dėl paprastumo, dėl taikos, dėl atsakomybės, dėl Tėvynės, dėl girdėjimo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.03.14; 17:28

Ar skaitėte Viktorijos Daujotytės publikaciją "Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo", paskelbtą Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio "Metai" skyriuje "Svarstymai"? Jei neskaitėte, primygtinai rekomenduoju susirasti žurnalą "Metai" (2013-ieji, Nr. 8 – 9), ir susipažinti su straipsniu.

Minėta rašytojos, literatūrologės, profesorės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės V.Daujotytės esė – ilgoka. Šių dienų akimis žvelgiant, tokios apimties rašinius mažai kas atidžiai perskaito nuo pradžios iki galo.

Tačiau perskaityti verta, nes tai – atidus, gilus žvilgsnis į šių dienų aktualijas. Aptariami svarbiausi, aktualiausi klausimai, pradedant Europos Sąjungos perspektyvomis ir baigiant Lietuvos santykiais su ES. Rašytoja, profesorė, literatūrologė V.Daujotytė geranoriškai, bet kritiškai, iš visų pusių analizuoja nūdienos prieštaravimus, nesusikalbėjimus, trintis.

Continue reading „Viktorijos Daujotytės publikacija – verta rimto dėmesio“

a.ruseckaite

Mai­ro­nis šiais ju­bi­lie­ji­niais me­tais buvo „gai­vi­na­mas“, pri­ke­lia­mas, ak­tu­a­li­zuo­ja­mas vi­so­kiau­siais bū­dais – sti­li­zuo­tais por­tre­tais, pi­lie­ti­niais ei­lė­raš­čiais mies­tų trans­por­to sto­te­lių vit­ri­no­se, kon­cer­tais, pa­ro­do­mis, spek­tak­liais.

Su­lau­kė­me ori­gi­na­lios kny­gos „Še­šė­lis JMM“, ku­rią pa­ra­šė po­etė, pro­zi­nin­kė Al­do­na Ru­sec­kai­tė, nuo 1976 me­tų dir­ban­ti Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je ir jau daug me­tų čia ei­nan­ti di­rek­to­rės pa­rei­gas. Tai­gi au­to­rės ta­len­to am­plua la­bai tin­ka­mas to­kio mas­to at­sa­kin­gai už­duo­čiai. Ji – ra­šy­to­ja, mu­zie­ji­nin­kė, ar­chy­va­rė.

Daug me­tų dirb­da­ma Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je, A. Ru­sec­kai­tė, ga­li­ma sa­ky­ti, smelk­te per­si­smel­kė šių rū­mų is­to­ri­ne au­ten­ti­ka, jos Šei­mi­nin­ko – Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­riaus, pro­fe­so­riaus, pre­la­to, o vi­sų pir­miau­sia di­džio lie­tu­vių tau­tos dai­niaus Mai­ro­nio – dva­sia. Kny­ga liu­di­ja nuo­dug­nų Mai­ro­nio pa­li­ki­mo – ir dva­si­nio kul­tū­ri­nio, ir ma­te­ria­li­nio – pa­ži­ni­mą, gi­lų jo biog­ra­fi­jos bei kū­ry­bos iš­stu­di­ja­vi­mą.

Continue reading „Originaliai aktualizuotas Maironis“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Kas dabartinėje mūsų visuomenėje lieka dar? Lieka šviesiausia mūsų jaunimo dalis, tie studentai ir moksleiviai, kurie motyvuotai mokosi, kurie nenumeta į pašalį knygos, kurie, nors ir žvalgosi po pasaulį, savo gyvenimą ir darbus pasiryžę skirti Lietuvai.

Jie (sakykime, tai mūsų skautija, tai smalsūs mūsų dvidešimtmečiai ar kiek vyresni, tai tie, kurie vyksta į Sibiro platybes ieškoti tremtinių kapaviečių, tie, kuriuos jaudina ne tik mūsų tautos praeitis ar tradicijos, bet kurie bando suprasti, kuo šiandien ir ateityje kiekviena tauta gal būti įdomi pasauliui) ir yra dvasinės kultūros ugdymui palankiausia dirva. Mūsų kalbos puoselėtojai privalo jų nepražiopsoti! Meilės Lietuvai, pagarbos gimtajai kalbai visus juos reikia mokyti iš mažens.

Noriu priminti dar porą mūsų visuomenei būdingų požymių, kurių neturėtų išleisti iš akių ir lietuvių kalbos politikos kūrėjai, ir visi kultūros žmonės. Jau aišku, kad šiandien Lietuvoje nėra tokio kalbos autoriteto, koks XX amžiaus pradžioje buvo Jonas Jablonskis ar dar vienas kitas kalbos mokytojas, o ir, apskritai, į bet kokius autoritetus dabar žvelgiama įtariai ir be atodairos jiems nepaklūstama.

Continue reading „Baimės ir viltys (4)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Tai ką dabar daryti – dėl tokios kalbos būklės tik liūdėti, piktintis tais kretinais, mažakraujais ar imunitetą praradusiais? O gal vis dėlto mąstyti ir imtis žygių gelbėti ir kalbą, ir mūsų tautos dvasią – suvargintą, nuskurdintą, modernaus triukšmo niokojamą?

Mąstau apie tai ir aš, ir daugelis kitų kalbos darbininkų, ir tiesiogiai su kalbos reikalais nesusijusių žmonių. Tuos pamąstymus kartais paskelbia spauda, vieną kitą mintį galima išgirsti ir televizijos ar radijo laidose. Juk Lietuvoje dar yra žmonių, kurie moka, gerbia ir puoselėja savo tėvų kalbą, supranta, kad tik ji išsaugo kultūros tradiciją net ir didžiausių lūžių akivaizdoje.

Betgi jokia paslaptis, kad kultūros saugotojams ir kūrėjams visais laikais buvo ir tebėra sunku brautis per gyvenimą. Mat jiems paprastai trūksta įžūlumo (o jis šiandien įgyja vis daugiau teisių) ir bet kokia prievarta jiems tiesiog atgrasi. Tokie žmonės dažnai visiškai nesivaržant nustumiami iš kelio, iš jų nevengiama pasišaipyti, nesibodima pajuokti.

Continue reading „Baimės ir viltys (3)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Kita šią ligą labai skatinanti priežastis – pragaištinga kompiuterių ir mobiliųjų telefonų įtaka mūsų vaikams ir jaunimui.

Tikrai nenoriu sumenkinti šių technikos stebuklų vertės, jie iš tiesų sukūrė puikią prieigą prie pasaulinių informacijos, meno, kultūros šaltinių, palengvino asmeninę ir tarptautinę komunikaciją.

Tačiau vien žiūrėdami filmukus internete, gebėdami rašyti tik trumpąsias žinutes mobiliuoju telefonu, jauni žmonės tiesiog atpranta kalbėti, ima atsainiai žiūrėti į galimybę tiksliai ir vaizdingai reikšti mintis gimtąja, pagaliau ir kokia kita jų mokama kalba. Jie neskaito knygų, neberašo rišlių laiškų, tik skubriai spaudo klavišus, vos spėja pamatyti lekiančius vaizdus, net nesistengdami jų suvokti.

Kad bent ką pamatę bandytų atpasakoti! Jie apskritai aptingsta mąstyti, nes juk mąstymas reikalauja pastangų. Kai kartais žvilgteliu į straipsnių ar įvykių komentarus internete, apima baisi neviltis. Apie rašančiųjų mąstymo kultūrą, kalbos rišlumą, stilingumą ir net elementarų raštingumą galima tik pasapnuoti. 

Continue reading „Baimės ir viltys (2)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Vilniaus universiteto leidykla serijoje “Mintis ir atmintis” neseniai išleido kalbininkės Evaldos Strazdaitės-Jakaitienės (habil. dr., profesorė emeritė) atsiminimų knygą “Gyvenau… Ir dar noriu”.

Evalda Strazdaitė – “iš Strazdų kaimo, jaukiai rymančio senų galingų medžių paunksmėje ten, kur susilieja Baluošo ežero ir Būkos upelio vandenys”, – rašo profesorė. Taigi iš ypatingo Rytų Aukštaitijos kaimo, kurio gyventojai daug dešimtmečių buvo beveik vien Strazdai, iš nuostabaus Lietuvos ežerų krašto.

Ji taip pat ir iš šimtmečio kurso. “Šimtmečio kursu lituanistus, studijavusius Vilniaus universitete 1957-1962 metais, yra pavadinęs profesorius Juozas Pikčilingis… Tokį iškilų vertinimą patvirtina jau vien tai, kad dvylika šio kurso absolventų vėliau dėstė aukštosiose mokyklose, dešimt iš jų apsigynė mokslines disertacijas, net šeši tapo profesoriais. O kur dar rašytojai, leidyklų direktoriai, žurnalistai, teatro aktoriai ir režisieriai, šalyje išgarsėję mokytojai. Net Lietuvos Atkuriamojo Seimo signataras jame mokėsi”, – tai dar viena citata iš prof. E. Jakaitienės knygos, kurioje, be kita ko, ji pasakoja apie iškiliausius savo kurso draugus kalbininkus Aleksą Girdenį, Albertą Rosiną, Aldoną Pupkį ir kt., apie jiems dėsčiusius mokslininkus kalbininkus Joną Kazlauską, Juozą Pikčilingį, Vytautą Mažiulį, Joną Balkevičių, Adelę Laigonaitę, Vincą Urbutį ir kt., su kuriais jai Vilniaus universitete teko bendrauti ir dirbti.

Continue reading „Baimės ir viltys ( 1 )“

grinkeviciute

Šiais me­tais mi­ni­mos Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės gi­mi­mo 85-osios ir mir­ties 25-osios me­ti­nės.

Ji sa­vo kū­ry­ba ir veik­la yra vie­na ryš­kiau­sių so­viet­me­čio trem­čių is­to­ri­jos liu­dy­to­ja.

D. Grin­ke­vi­čiū­tė gi­mė 1927 m. ge­gu­žės 28 d. Kau­ne. Jos tė­vas – Juo­zas Grin­ke­vi­čius – in­ži­nie­rius eko­no­mis­tas, Lie­tu­vos ban­ko va­liu­tų ko­mi­si­jos rei­ka­lų ve­dė­jas, mo­ky­to­jas.

Jis tu­rė­jo di­de­lės įta­kos for­muo­jant duk­ters Da­lios cha­rak­te­rį. 1941 m. bir­že­lio 14 d. šei­ma bu­vo iš­trem­ta iš Lie­tu­vos. Pa­vil­ny­je nuo šei­mos at­skir­tas tė­vas, iš­se­kin­tas ba­do, 1942 metais  mi­rė Sverd­lov­sko sri­ties la­ge­ry­je. Mo­ti­na su sū­nu­mi Juo­zu ir duk­ra Da­lia iš­trem­ta į Al­ta­jaus kraš­tą, po me­tų – į Ja­ku­ti­jos Ark­ties Tro­fi­mov­sko sa­lą prie Lap­te­vų jū­ros. 1947 me­tais jiems pa­vy­ko per­si­kel­ti į Ja­kut­ską, o 1949 me­tais Da­lia su ser­gan­čia mo­ti­na pa­bė­go į Lie­tu­vą.

Continue reading „Dalios Grinkevičiūtės vardą – Kauno gatvei“

sventickas.sutkaus

Maždaug prieš savaitę visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt buvo paskelbęs žurnalisto Vytauto Visocko interviu su rašytoju Valentinu Sventicku, išleidusiu įdomią, prasmingą knygą apie poetą Justiną Marcinkevičių.

Knyga pavadinta “Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių”. Interviu pavadinimas: “Visa sustato į savo vietas didysis menas (Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių)”. Tikslus internetinis pokalbio adresas: http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/4950-sventickas-apie-justina-marcinkeviciu.html).

Šiandien skelbiame ištrauką iš mus sudominusios rašytojo Valentino Sventicko knygos “Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių”. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (Vilnius, 2011-ieji metai). Ištrauką parinko pats autorius. Ištraukos pavadinimas: “Užrašų, išrašų, kalbų, pasišnekėjimų nuotrupos”.

Continue reading „Užrašų, išrašų, kalbų, pasišnekėjimų nuotrupos“