Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kažkuris mūsų ekonomistas, berods, Raimondas Kuodis, mėgsta kartoti, jog didžiausios mūsų problemos – korupcija ir kvailumas.

Taip, mes – toli gražu ne šventieji…

„Mes“ – Lietuvos visuomenė. Bet visuomenę sudaro individai, tokie, kaip „Aš“. Ne visi tie „Aš“ korumpuoti, ir ne visi kvaili. Tačiau kaip atskirti vienus nuo kitų?

Korumpuotiesiems išaiškinti yra sukurtos bent kelios valstybinės institucijos, pradedant STT ir baigiant teismais. Bet pasidžiaugti pastebima sėkme kol kas negalime. Greičiausiai todėl, kad net tose institucijose  pasitaiko ir korumpuotų, ir kvailų.

Dar blogesnė padėtis dėl kvailių demaskavimo ir jų galių apribojimų, nes nėra sukurta aiškesnių taisyklių, kaip atskirti kvailius nuo protingų. Šioje srityje viešpatauja totalus subjektyvizmas, ir vos ne kiekvienas „Aš“ yra šventai įsitikinęs, jog yra protingesnis už kitus ar, dar paprasčiau, – „aplink vieni durniai“.

 O juk tai irgi neteisinga, kaip neteisinga tvirtinti, jog aplink – vieni kyšininkai ir vagys…

Padėtis be išeities? Žinoma, ne, nes išeities nėra tam, kuris sėdi ar stovi vietoj, rankas sudėjęs, ir niekur nejuda. O judėdamas vis kur nors nueisi, su tuo tik skirtumu, kad protingas išeitį ras greičiau, o kvailys dar ilgai suksis aplink savo uodegą…

Protingesniems kartais padeda kitų – žmonių, tautų, valstybių – patirtis. Bet … Kiekviena lazda turi du galus, tad ir kitokia patirtis  būna dvejopa. Protingi atsirenka protingesnes patirtis, o kv…, atsiprašau, neprotingi susižavi neprotingomis patirtimis.

Taip  nuolat atsitinka ir mums, tautai, kuri sugebėjo be didesnio sąmyšio, be didesnio kraujo praliejimo išsiveržti iš SSSR gniaužtų, bet niekaip nebesuranda to tiesesnio, trumpesnio kelio, kuris visus ar bent jau didesnę daugumą nuvestų į „šviesią ateitį“.

Gal ne tais pavyzdžiais, ne ta patirtimi vadovaujamės?

Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.
Skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis.

Ne taip seniai per Rusijos TV kanalą „Sdelano v SSSR“ („Padaryta SSSR‘e“) nuskambėjo žinia, jog prezidentas V. Putinas pasveikino su gimtadieniu pirmąjį ir paskutinįjį SSSR prezidentą M. Gorbačiovą.

Dūma jį irgi „pasveikino“. Labai savotiškai: LDPR arba „žirinovskininkai“ pateikė Dūmai projektą nutarimo, kuriuo būtų pripažįstama nusikaltimu tiek M. Gorbačiovo, tiek ir pirmojo Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino veikla, jiems  užimant prezidento postą.

V. Žirinovskis savo socialinėje paskyroje aiškina: „ Būtent jie (Gorbačiovas ir Jelcinas – J.L.) yra atsakingi už mūsų šalies (turima galvoje SSSR – J.L.) subyrėjimą, už katastrofiškas „reformas“, už ekonomikos sunaikinimą, už daugybę mūsų žemėje praūžusių karų“.

Žirinovskininkai jau ne kartą mėgino įtraukti tokį projektą į Dūmos darbotvarkę, tačiau tik šiemet jiems tai pavyko, ir projekto svarstymas numatytas kovo mėnesiui.

Matot, kaip paprasta: keli bendrapartiečiais save vadinantys sėbrai susėdo ir nutarė, kad šių iškiliausių XX a. antros pusės Rusijos valstybės vadovų politika yra nusikalstama. Nei tau tyrimų, nei diskusijų, nei kokios darbo grupės, kuri tirtų, buvo nusikaltimas, ar ne…

Ką gi, tai įprastinė rusiška, tautiška tradicija: naujas valdovas stengiasi sunaikinti (o jei tas spėjo pasimirti, tai bent jau moraliai sutrypti) pirmtaką, ypač jei tas sugebėjo iškilti aukščiau kitų pirmtakų ar įpėdinių.

Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis
Vinstonas Čerčilis

Kai kas gali prisiminti, jog ir Europoj buvo laikai, kai karaliai, karalienės ir princai stengdavosi visokiais būdais paskatinti varžovus į sostą, garbę ir valdžią kuo greičiau iškeliauti į dausas.

Bet tai jau praeitis. Šiandien nepatinkančius ar neįtinkančius Europoje žudo nebent  Rusijos slaptosios tarnybos ar islamistai – radikalai. Gi pasitikėjimą ar simpatijas praradusius aukštuosius politikus, prezidentus, premjerus sudoroti stengiamasi demokratiškesnėmis procedūromis: demonstracijomis, mitingais, kaip populiarųjį Prancūzijos lyderį Šarlį de Golį (Charles de Gaulle), ar rinkimais, kaip atsitiko su dar populiaresniu Didžiosios Britanijos premjeru Vinstonu Čerčiliu (Winston Churchill).

Ar jie kuo nors nusikalto? Ar buvo įtariami nešvariais sandoriais, kaip šiandien yra įtariamas buvęs Prancūzijos prezidentas Sarkozi?

Ne… Tiesiog visuomenė, matyt, pavargsta nuo savo pernelyg iškilaus, pernelyg reiklaus lyderio, kurio reiklumas, gal būt, imamas painioti su įnoringumu… O gal pavargstama mąstyti,  pasiduodama valdžios ištroškusiems naujosios kartos lyderiams, manipuliatoriams, ir visuomenė tampa irzlia minia…

Nuo senųjų lyderių, autoritetų labai dažnai pavargstame ir mes, lietuviai. Na, jei tik kritikuotume, jei pagailėtume savo balsų per rinkimus ar organizuotumės į daugiatūkstantinius protesto mitingus, kaip buvo Sąjūdžio eroje, galėtume sakyti, jog perimame europietiškas tradicijas.

Betgi – ne. Perimame „rytietiškąją“ tradiciją: ne tik kritikuojame, bet būtinai dar norime ir apkaltinti, iškapstyti „nusikalstamą“ veiklą.

Iki šiol kai kas vis tebesistengia iš moderniosios Lietuvos istorijos ištrinti prezidentą Antaną Smetoną, kaltindami jį „fašizmu“.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Na, gal dar atsiras kokia nors eilinė vanagaitė, atsibus koks nors zuroffas ir „prikabins“ iškiliesiems lyderiams antisemitizmą… O kol kas nepraranda vilties ir Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kritikai, kurie vis ieško jo veikloje kriminalo ar bent kokio nors „amoralo“, kad nutemptų jį į tribunolą…

Naujausia „naujiena“ – tai Seimo daugumos įgarsinta svajonė pripažinti nusikalstama buvusio premjero Andriaus Kubiliaus finansinės krizės metu vykdytą ekonominę-finansinę politiką.

Atrodo, lyg kažkuris žirinovskininkas dirba tų svajoklių patarėju…

O juk dar Vinstonas Čerčilis perspėjo: „Kiekvienas kvailys gali įžvelgti, kas yra negerai. Pabandykite pamatyti, kas yra gerai!“

Tad pretendentams į iškilių asmenybių budelius tenka kapanotis natūraliame žmogiškosios prigimties netobulume, dėl ko, viena vertus, nė vienas iš sudėtingo pastarojo šimtmečio Vakarų Europos ar Lietuvos politinių lyderių nenusipelnė nei šimtaprocentinio susižavėjimo, kita vertus, nesulaukė ir visuotinio pasmerkimo.

Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

O tie, kurie juos kritikuoja (kritikavo), taip ir nesugeba  (nesugebėjo) iškilti aukščiau savo bambos, palikti savo šalies istorijoje gilesnius, reikšmingesnius pėdsakus… Nes, kaip sakė prancūzų nacijos lyderis Šarlis de Golis, „tikras lyderis bet kuriuo momentu turi sugebėti nustebinti taip, kaip kiti negali numanyti – tai skatina visuomenę užgniaužti kvapą“ /Šarlis de Golis/.

Na, o jei norime  būti laimingesni ilgiau, nei tęsiasi Šv. Velykų šventė, paklausykime, ką mėgo kartoti ne kartą klydęs, bet daug atgailavęs tėvas Stanislovas: „Niekas mums nepadės, nepalengvins, jei nesiliausime vieni kitų nekentę, vieni kitiems keršiję ir vieni ant kitų spjaudę.“

2018.03.31; 05:57

Juoda katė

Visuomenė nesėkmingai bando susigaudyti, kokią programą įgyvendina rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kadangi – tai, ką šio politinio darinio suburti politikai skelbė per rinkimus, nuo dabartinių veiksmų vis labiau skiriasi.

Galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu

Iliuzijų turėta. „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Dainius Paukštė straipsnyje „Saulius Skvernelis galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu“ lygina naująjį Lietuvos premjerą su naujuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kaip ir JAV lyderis, tokiu pat nenuspėjamu ir kaprizingu, tik turinčiu mažiau patirties, tačiau turėjusiu potencialo tapti tautą ir valstybę atstovaujančiu politiku, pakankamai ryžtingu priimti nepopuliarius, bet šaliai naudingus sprendimus.

Tačiau, anot apžvalgininko, suformavus vyriausybę paaiškėjo, kad S. Skvernelis apsuptas žmonių, kurie neleis atsiskleisti jauno, naujo politiko potencialui. Vladimiras Laucius, Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkas straipsnyje „Kas pasiuntė „valstiečius“ į nokdauną“, analizuodamas naujausius politinių jėgų reitingų pokyčius, S. Skverneliui priskiria „svieto perėjūno“ savybes – žmogaus metusio policiją dėl politikos, Tvarkos ir teisingumo partiją – dėl socialdemokratų, pastaruosius – dėl valstiečių ir žaliųjų, galinčiu palikti ir juos, ar kuriuos kitus, siekdamas išsaugoti savo populiarumą. Politinių aktualijų apžvalgininkas mano, kad būtent S. Skvernelis šiuo metu yra tas inkaras, tempiantis valstiečių ir žaliųjų laivą žemyn. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos veiksmus po laimėtų rinkimų politologai prilygina kitoms populistinėms jėgoms (Tvarkos ir teisingumo, Naujosios sąjungos, Darbo partijos), po laimėtų rinkimų netrukus pamiršusioms savo deklaruotas vertybes.

Karbauskio ir Skvernelio ideologijos

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Galima sutikti, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga elgiasi taip pat, kaip ir kiti populistiniai politiniai dariniai po laimėtų rinkimų, tačiau ši partija ne vienkartinis ir trumpalaikis reiškinys. Pirmiausia todėl, kad Lietuvos politikos padangėje blykčioja pakankamai senai. Pagrindinis valstiečių branduolys formavosi aplink populiarų Ignalinos merą, o šiuo metu europarlamentarą Bronių Ropę, o vėliau, ir aplinkt Ramūną Karbauskį, jų dalyvavimas politiniame krašto gyvenime pastebimas daugiau nei 20 metų. Per tą laiką valstiečiai, liaudininkai, o dabar ir žalieji, patyrė sėkmių ir nesėkmių, tačiau neišnyko ir naujokais politikoje jų nepavadinsi. Negalima teigti ir to, kad jie neturėjo ir neturi nuolatinio savo elektorato bei paramos visuomenėje.

Viena esminių ydų slypi ne tik šios partijos, bet bemaž visų per nepriklausomybės laikotarpį atsiradusių partinių judėjimų susiformavimo modeliuose, kai partijų ideologijos „slepiasi“ tik jų lyderių galvose, o žmonės suburiantys aplink juos, tampa tik mechaniniais lyderių „ideologijos“ multiplikatoriais, o ne tradicinių ir netradicinių partijų ir politinių doktrinų idėjiniais atstovais. Tokį vaizdą matėme ir matome, partijos taip visuomenėje ir vadintos – Paulausko partija, Brazausko partija, Landsbergio partija, Pakso partija ir t.t.

Gerųjų naujienų skleidėjas

Kas slypi jauno politiko ir senojo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio R. Karbauskio galvoje – nelengva atspėti. Jis bemaž per visą savo polinę karjerą stengėsi laikytis antrame plane ir į viešus lyderius nesiveržė. Tapdamas Kultūros komiteto pirmininku Seime, vėliavnešio vaidmens irgi nepasirinko. Juolab sunkiau atspėti, kokia ideologija slypi naujojo valstiečių ir žaliųjų veido S. Svernelio galvelėje. Viešumoje pasirodydamas su policijos darbo sritimi susijusių įvykių atvejais, atsiskleisti kaip valstybės ir partijos vadovas jis neturėjo galimybių. Gal tik pažymėtina, kad save pristatyti mokėjo, skelbė ne blogąsias, bet gerąsias kriminalines naujienas ir tokiu būdu rinkosi populiarumo taškus.

Nemeta šio išbandyto savireklamos modelio ir dabar. Tarkim, praėjusią savaite per BNS naujienų agentūrą išplatino pranešimą, kuriame S. Skvernelis žada, kad „dėl  galimų pažeidimų įmonei, tiekiančiai žuvies konservus nepasiturintiesiems, bus pareikštos pretenzijos“. Labai gerai, kad bus pagauti ir nubausti nelaimėlius badu marinę verslininkai, tik kuo čia dėtas premjeras?

Būtų naivu manyti, kad vyriausybės vadovas pamiršo, jog vadovauja nebe policijos komisariatui, ir visai nenaivu manyti, kad tai tėra tik reklaminė akcija, nes visuomenėje robinai hudai, tadai blindos ir kt. blogiukų baudėjai, populiarūs. Juk ne premjeras tuos konservus valgė ir fabrikėlį užtiko. Tokie reklaminiai pareiškimai ir tėra tik reklaminiai, jie nieko nepasako apie vyriausybės vadovo gebėjimus ir žmogaus, kuris šį postą užima, vertybinius parsirinkimus.

Nėra abejonių, kad visai kitaip (nereiškia, kad geriau ar blogiau) dirbančią vyriausybė turėtume, jei jai vadovautų Bronius Ropė. Pačiam B. Ropei nežinant, tokį jo vaidmenį įsivaizdavo pilkasis valstiečių kardinolas, tik paaiškėjo, kad jo vizijos šventomis netapo. B. Ropė, racionaliai pasvarstęs, sumanymo vadovauti Lietuvos vyriausybei atsisakė.

Personalijos apie personalijas

Personalijų vaidmuo politinėse partijose Lietuvoje išlieka svarus, o ypač tokių partijų, kurios net ir nedeklaruoja turinčios politinių idėjų ar ideologijų. Tad klausimas, kokią politinę jėgą valdžioje mes šiuo metu turime, kokiomis vertybėmis ji vadovaujasi, kokius sprendimus priims ir, kur Lietuvą per savo valdymo laikotarpį nuves, tampa pakankamai aktualus? Atsakyti reikia, tačiau tai nebus lengva užduotis, kai ideologijos slypi 1 – 2 žmonių smegeninėse.

Daugiausia, tarkim, apie R. Karbauskio „ideologiją“ galėtų papasakoti nebent Greta Kildišienė, kuri buvo iš Seimo piktų žurnalistų išguita ir vargu ar dar norės su visuomene bendrauti. Vargu ar atsiras ir kitas artimesnis pilkojo kardinolo žmogus, kuris savo veiksmais ar žodžiais, taps lyderio idėjų viešintoju, žinodamas, kad už tai nebūtinai bus pagirtas ir įvertintas visuomenės, o ir apgintas, jei kažkas visuomenei nepatiks, paties kardinolo. Kas galėtų žinoti S. Skvernelio „ideologiją“, iš viso keblu nustatyti. Patyręs kriminalistas apdairiai sukaišiojo nereikalingus „įkalčius“ į stalčius, juos užrakino ir raktus pasiėmė.

Popierinė programa jau perdirbimo punkte

Kokią nors prasmę surasti paskaičius Žaliųjų ir valstiečių sąjungos rinkiminę programą – taip pat bergždžias užsiėmimas. Programa parašyta remiantis sociologinių tyrimų duomenimis, turėjusi atliepti visų Lietuvos žmonių lūkesčius, kalbanti tai, ką rinkėjai nori girdėti, kas jiems aktualu ir skauda, gali visiškai nieko bendra neturėti su partijos narių norais, lūkesčiais bei planais, kuriuos jie realizuoja dabar, tapę valstybės vairo valdytojais. Jei vieną ar kitą partijos programinę dalį (viešą kalbą ar partijos vardu paskelbtą straipsnį) ir parašė patys kai kurie partijos nariai, tai ten skelbtų nuostatų ir vertybių reikėtų pas juos ir ieškoti, bendro vardiklio nesurasime.

Kitaip tariant, valstiečių ir žaliųjų partijos rinkiminę programą tenka išmesi į šiukšlių konteinerį ir pamiršti. Iš jos tik tiek naudos, kad galima retkarčiais paskaityti ir apeliuoti į dabartinių politikų sąžinę: „rašėt, žadėjot, sakėt“. Tačiau, jei kas ir turi tokių ketinimų, turėtų atsirinkti, kuris iš žaliųjų – valstiečių lyderių tą sąžinę turi. Tokių partijoje, be abejo, yra, tačiau sprendžiant pagal iki šiol priimamus sprendimus, daugumos partijoje jie kol kas nesudaro.

Mokesčiai ir kultūra

Paprasčiausias, tačiau gan patikimas būdas identifikuoti valdančiosios partijos vertybes – vertinanti darbus tų, kurie dominuoja ir turi galios priimant sprendimus. Pradžia – nenudžiugino. Pirmieji darbai parodė proto stoką. Tačiau protingi ar idiotai politikai bebūtų, jie priima sprendimus, kurie įsigalioja, vykdomi, taigi, darbai daromi. Šie darbai ir atskleidžia vertybes, o jau po to galima diskutuoti, ar jie primityvių instinktų, ar intelektualių pastangų dėka atsirado. Politikų nuveiktų darbų kryptimis tad ir verta pasižvalgyti.

Vienas svarbiausių vertybinių pasirinkimų motyvus atskleidžiantis veiksmas buvo mokesčių reformos pradžia. Tai, kas jau nuveikta – tai padidintas PVM mokestis už šildymą. Kita sritis, visuomenės dėmesio objektu tapusi šią savaitę, – kultūra, kur valdantieji irgi spėjo pasireikšti, nors dar ne darbais, bet ketinimais, kurie, jei bus įgyvendinti, lems reikšmingus pokyčius šalies kultūrai lemiančiu veiksniu 2018 m. ir vėliau.

Duobę kasė, nors dar neįgriuvo

Pirmasis į Lietuvos kultūrai gresiančią finansinio bankroto perspektyvą, straipsnyje „Skolos kultūrai – laikas mokėti“, atkreipė dėmesį Vaidas Joniškis, 15min.lt informacinio portalo apžvalgininkas. Esmė tokia, kad planuojant kitų metų biudžetą Kultūros ministerijos kuruojamoms sritims numatoma finansavimą mažinti 10 proc. (apie 17 mln. eurų), tuo tarpu, kitoms ministerijoms finansavimas mažėtų mažiau, tik 6 proc. Šiame biudžeto formavimo etape, valstybės veiklos sričių išlaidų sumas siūlo vyriausybė, tad nėra abejonių, kur kilo ši iniciatyva, išskirianti kultūrą iš kitų valstybės veiklos sričių.

Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaltinti žmogų, kurio kultūros sampratą atspindi kartą metuose per angelų sargų dieną dievobaiminga veido išraiška bažnyčioje ir, tos pačios dienos vakare, plati šypsena klausantis popso atlikėjų, kur nors VRM kultūros rūmuose, negalima. Popsas – nepatiko, atėmė iš jo alkoholio gamintojų skiriamą paramą ir taip savosios kultūros problemą išsprendė. Vis tik reikėtų ieškoti gilesnės prasmės arba kultūros naikinimo idėjos „naudos“. Tikėtina, kad jei nebūtų kilusi diskusija visuomenėje, kitais metais kultūros ministrė Liana Ruokytė Jonsson, būtų nubudusi kiauromis kišenėmis ir dargi patikėjusi, kad savo rankomis jas praardė, nes vyriausybės pageidavimas buvo „rekomendacinis“, kaip dabar tvirtina premjeras. Tikrasis košmaras prasidėtų vėliau, kai konkrečių milijonų negautų bibliotekos, teatrai, muziejai, kitos kultūros įstaigos, organizacijos ir kūrėjai bei pradėtų pildyti bedarbių, emigrantų arba protestuojančių prieš tokius sprendimus gretas. Tuomet būtų prisiminta, kas Lietuvoje vadovauja kultūrai? Pretendentai du: kultūros ministrė L.R. Jonsson ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas R. Karbauskis.

Pastarasis, tikriausiai, dar labiau nustebtų sužinojęs, kad užuot tapęs Lietuvos kultūros šviesuliu, tampa jos duobkasiu. Šioje vietoje S. Skvernelio vaidmuo pateikiant tokią „rekomendaciją“ biudžeto formuotojams, tampa labai įdomus – toli mato vyriausybės vadovas, pasiūlydamas kultūrai lėšas susimažinti du kartus daugiau, nei kitoms sritims. Atsakymo, ar jis tai padarė sąmoningai ar ne, mes neišgirsime, bet faktas, kad tokiu būdu buvo kasama pakankamai gili duobė po Seimo kultūros komiteto pirmininko postu, o tuo pačiu ir partijos vadovo reputacija, visiškai akivaizdu.

Šeškė rankovėje

15min.lt apžvalgininkas, situaciją susiformavusių kultūros srityje apibūdina dar radikaliau – valdžia skolinga kultūrai ir turi skolą gražinti. Iš tiesų, 2008 m. Lietuvą ištikusios krizės metu, Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė labiausiai apkarpė kultūros srityje dirbančiųjų ir visų kūrėjų pajamas, padidindama jiems mokesčius, t.y. sulygindama juos su kt. sričių darbuotojų mokesčiais, nesigilinant į tai, kad kultūros produktai dažniausiai nėra parduodami tiesiogiai, kaip plaktukai ir svogūnai. Apie tai, kaip Lietuva atpažįstama pasaulyje, tų pačių svogūnų ir plaktukų pirkėjų, tuo metu nebuvo svarbu. Nesvarbu buvo ir tai, kad honoraras, kurį gauna kūrėjas, dažnai buvo visos jo pajamos ir, kad padidinti honorarus dėl kažkokių A. Kubiliaus sprendimų niekas neketino, juolab, kai per ekonomiką ritosi finansinių nuostolių bangos.

Kitose Europos šalyse, netgi krizės sąlygomis, kūrėjams buvo stengiamasi padėti, mažinami mokesčiai ir, juo labiau, jie nedidinami. Lietuva nuėjo priešingu keliu. Tad ar reikia stebėtis, kad vis mažiau lietuvių puoselėja patriotinius jausmus palikdami tėvynę. Galima manyti, kad S. Skvernelio vyriausybė tokią valstybės valdytojų nuostatą kultūros atžvilgiu paveldėjo, tačiau to nepakanka paaiškinti ne kosmetinį (kaip ir visiems), bet dvigubai didesnį kultūros srities galimybių bei kūrėjų pajamų apkarpymą – tai jau yra dabartinio premjero individualus sumanymas. Ar ši smulki intrigėlė reiškia, kad premjeras pagalvojo, kokiomis kortomis ir su kuo žais politinį pasjansą 2018 metais? Juk, kaip ir Darbo kodekso priėmimo atveju, jis būtų turėjęs visas galimybes pareikšti, kad tai ne jo, o Seimo kultūros reikalų komiteto ir Kultūros ministerijos arba kūrėjus vienijančių organizacijų bėdos ir rūpesčiai, kuriuos jis suprantąs, bet spendimus galės priimti tuomet, kai visos šios grupės susitars tarpusavyje.

Kuriama sugriaunant

Jei toks planas ir buvo, jis ne visai pavyko. Visuomenėje kilus nerimui dėl numatomo kultūros finansavimo mažinimo, buvo pažadintas ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas. Tačiau jis nieko paguodžiančio nepasakė. Anot R.Karbauskio, artėja nauja finansinė krizė, bet kultūra turi išlikti. O kokiu būdu tai įvyks, ar kuriant naujus komerciškai patrauklius serialus, ar dainas apie artojų ir gyvulių augintojų rūpesčius, ar kitais būdais, paliko spėlioti kultūros atstovams, vis dar ieškantiems auksinių žuvelių valstiečių ir žaliųjų rinkimės programos liūne. Šiaip ar taip, R. Karbauskis turėjo jau ir dabar patirti, kad saugus Kultūros komiteto pirmininko kabineto užkaboris Seime nėra nei toks saugus, nei patogus, kaip galėjo atrodyti – ne saulėgrąžoms gliaudyti, tręšti ir auginti skirtas.

Vyriausybės skolos kultūrai įvardinimas susišaukia ir su kitu valdančiųjų darbeliu kuriant darnią ir turtingą Lietuvą – PVM mokesčio padidinimu didžiajai daliai Lietuvos gyventojų.

Smulkios, bet visuomenei skausmingos intrigos

Šiuo atveju, derėtų atkreipti dėmesį į formuluotę: mokesčio didinimas įvardinamas kaip lengvatos panaikinimas. Kad mokestis būtų lengvata, tikriausiai sunku suvokti bet kuriam sveiko proto žmogui. Jį sumokėjus palengvėja tik piniginė, ne pajamos ir ne gyvenimo kokybė. Mažiau sumokėjus – piniginė palengvėja mažiau, dar lieka lėšų ir kultūrai, tarkim, bilietui į teatrą, daugiau sumokėjus – piniginė plonėja, kol galiausiai jos ir nebereikia, juk tuščios nesinešioti. Negi Vyriausybės vadovas to nesuprato, ar jis piniginės neturi, gyvena iš aukų natūra ir minta konservais skirtais skurstantiesiems. Ko gero, taip nėra. Taigi, kokiais vardais, netgi priešingais nei yra iš tiesų, dalykus bevadintume, jų turinys nepasikeičia. PVM didinimas ir buvo didinimas, o ne kažkokios neteisybės ištaisymas, kaip gudriai norima visuomenę įtikinti.

Piketas prie Vyriausybės rūmų. Užrašas skelbia: „Gyvenimas per brangus“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Belieka konstatuoti, kad valstiečių ir žaliųjų valdžia, savo veiklą pradėjo padidindama mokesčius didžiajai daliai Lietuvos piliečių, šilumos energijos vartotojų. Tokiu būdu, socialinė atskirtis taip pat yra didinama. Šiuo atveju, atkreiptinas dėmesys į dar vieną, ne visai sąžiningą biudžeto formuotojų gudrybę. Teigiama, kad daliai šilumos vartotojų (apie 260 tūkst. asmenų) šilumos pabrangimas bus kompensuotas, jiems mokamos pašalpos.

Tačiau tikslių skaičių, kiek žmonių prašys paramos, šioje deklaracijoje yra tiek, kiek turima informacijas apie šiuo metu paramos prašančiųjų asmenų skaičių. Kita dalis, kuri dar tik prašys, išburta iš kavos tirščių, nors tirščiai ir tikri. Iš tiesų, nei dabar, nei po šilumos pabrangimo, ne visi žmonės yra ar taps paramos prašytojais – vieni dėl žmogiškojo orumo, kiti dėl informacijos stokos, trečioji grupė, dėl apatijos – gyvena kažkaip ir nieko iš valstybės nebesitiki. Kitais metais jiems numatytų milijonų dalis biudžete, kuriai ramia sąžine pritars visi politikai tikėdami, kad daro gerą darbą, taps tik pinigų rezervu, kurį Vyriausybė galės panaudoti saviems tikslams, kurių visada, vis naujų ir naujų susiranda.

Gudrybė, kai biudžete atsiranda išlaidų eilutės iš anksto žinant, kad jos nebus išnaudotos, leidžia Vyriausybei metų pabaigoje pareikšti, kad biudžetas yra perteklinis, ekonomika kyla ir t.t., – visa tai ne naujas, bet gana efektyvus „gerųjų naujienų“ arba savireklamos modelis. Nejauku, kad šiuo atveju bus apgaunamas labiausiai pažeidžiamas visuomenės sluoksnis – žmonės, kuriais save gerbianti valstybė ir turėtų pasirūpinti. Jei Lietuvoje egzistuotų tik „sėkmės istorijos“, kurios taip atkakliai reklamuojamos visais viešinimo kanalais, kad jomis galbūt įtikėjo ir pats valstiečių bei žaliųjų Seimas bei jų Vyriausybė, nebūtų ištikę taip, kad jau artėjama prie skaičiaus su 6 nuliais šalies gyventojų, kurie iš šalies pabėgo sėkmės istorijų kurti ne Lietuvoje. Viena iš priežasčių – nesėkmės istorijos tėvynėje tiesiog ignoruojamos arba, kaip yra PVM padidinimo atveju, ciniškai tyčiojamasi ir aiškinama, kad juoda yra balta.

Iki 2008 m. 18 proc. PVM mokestis buvo lengvata!

Valstybės valdytojai pamiršo dar vieną skolą. 2008 m. 3 proc. padidintą PVM mokestį. Gal dar pamename – buvo 18 proc., dabar mokame 21 proc. PVM mokestis yra būtent tas, kurį sumoka visi vartojai, fiziniai asmenys, kurie nieko individualiai negamina ir paslaugų neteikia. Juridiniai asmenys, dalyvaudami PVM užskaitymo – susigrąžinimo procese, pajamų dėl šio mokesčio nepraranda ar praranda žymiai mažiau. Krizė, kai šis mokestis buvo padidintas, baigėsi jau 2012 m., o šiuo metu Lietuvos bankas žada net 3,3 proc. BVP augimą. Tad kaip tik yra gera proga imti ir pagerinti gyvenimą visiems šalies gyventojams? Be abejo, pasipiltų nuogąstavimų, kad prekybininkai nepasikuklinę įvedus eurą kainas pakelti 3,45 karto, tuos 3 proc. pasiims ir mokesčio sumažinimas tiesiog taps jų padidėjusiu pelnu. Žinoma, įvyks ir taip, bet ne visuotinai.

O dabar vėl turime situaciją, kad BVP auga, kyla ir gyventojų gaunamų pajamų vidurkis, bet didžioji dalis visuomenės skursta. PVM sumažinimas yra ne mažiau pagrįstas ir argumentuotas, kaip ir 2008 m. jo padidinimas buvo aiškiai pagrįstas su finansine krize pasaulyje susijusiomis problemomis. Nebent tikrasis PVM mokestis Lietuvoje yra 21 proc., o iki 2008 m. visi Lietuvos piliečiai mokėjo sumažintą – lengvatinį PVM mokestį, o A. Kubiliaus vyriausybė, kaip ir dabartinė PVM „lengvatą“ šildymui, tiesiog ištaisė neteisybę, panaikino PVM lengvatą visiems šalies gyventojams, o ne padidino mokesčius. Tokio komunikacinio kuriozo 2008 m. neišmąstė net talentingasis demagogas ir nepakeičiamas Lietuvą ištinkančių krizių premjeras A. Kubilius.

Kodėl Lietuva turėtų likviduotis?

Apibendrinant Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vertybines nuostatas jų lyderių asmenyse, galima konstatuoti, kad kultūra į jų prioritetų sąrašą nepatenka. Valstiečiai ir žalieji mano, kad ji valstybei, Lietuvos tautai ir visiems piliečiams nereikšminga. Argumentų, kad manytų kitaip, kol kas nematyti, o iš įvairių deklaracijų naudos ir prasmės tiek pat, kiek ir iš Valstiečių ir žaliųjų rinkiminės programos. R. Karbauskio nuostatos ir vaidmuo kuriant ir vadovaujant valdančiajai politinei jėgai bei formuojant valstybės kultūros politiką, išlieka „pilkąją zona“, o S. Skvernelis, ko gero, tik kuria savo sėkmės istoriją, nelabai paisydamas Valstiečių ir žaliųjų partijos kolegų interesų ir socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių lūkesčių.

Bene taikliausia šios savaitės citata, kuria pasidalino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas. A. Jonynas socialiniuose tinkluose, yra Vinstono Čerčilio pasakyti žodžiai: „Čerčilis, sužinojęs, kad dėl karo prireiks mažinti biudžeto išlaidas ir kažkam pasiūlius pradėt nuo kultūros, paklausė: „o tai vardan ko kariausime?“

Dabartinių valdančiųjų taip pat norėtųsi klausti to paties – vardan ko mes darome reformas, mokame vis didesnius mokesčius? Kokį dar žygdarbį valstybei, apart savo rinkėjų apmulkinimo, pakišant jiems meduolį – politinių iliuzijų rinkinuką vadinamą „partijos programa“, o po rinkimų išsitraukiant bizūną – padidinant mokesčius, dar yra numatyta atlikti? Ir koks karas šiuo metu taip suintensyvėjo, kurio dar nebuvo pernai, kad taip beatodairiškai „rekomenduojama“ likviduotis, pradedant nuo Lietuvos kultūros.

2017.06.25; 07:30

Slaptai.lt skelbia Algio Avižienio interviu su istoriku, Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktoriumi Vladu TURČINAVIČIUMI.

Diskusijos tema – kaip derėjo pasielgti Lietuvai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse? Gal mums vertėjo labiau draugauti su Vokietija, ginklu ryžtingai atsiimti Vilniaus kraštą, atmesti sovietų ultimatumus – kaip juos atmetė Suomija, nebijoti prolenkiškos Londono pozicijos?

Kurie iš mūsų to meto politikų buvo teisūs – tie, kurie siekė neutralumo politikos bet kokia kaina, ar manę, kad neutralumas veda į pražūtį?

 Algis Avižienis

1940 m. birželio mėn. Sovietų ultimatumas, reikalaujantis įsileisti neribotą svetimos kariuomenės kontingentą ir pakeisti A. Merkio Vyriausybę davė pradžią Sovietų Sąjungos okupacijai. Daug kartų teko girdėti istorikų ir šiaip informuotų lietuvių diskusijas, ar teisingai pasielgė A.Smetonos valdžia per tą lemtingą birželio 14-15 nakties Vyriausybės posėdį, kai mūsų valdžia priėmė visus Stalino ir Molotovo reikalivumus. Bet Jūs esate parašęs istorinių straipsnių, rodančių, kad Smetonos valdžia turėjo ir kitų pasirinkimų žymiai anksčiau nei ta nelaimingą birželio 14-15 naktį.

 Aš galvoju, kad Lietuva galėjo eiti Suomijos keliu 1939 m. spalio mėnesį, kai suomiai atsisakė priimti Sovietų Sąjungos reikalavimus atiduoti ruožą savos teritorijos. Suomijos Vyriausybė teisingai traktavo Maskvos reikalavimus kaip tiesioginę grėmę savo suverenitetui ir ji priimė sprendimą gintis ginklu. Suomijai buvo įteikti suverenumą pažeidžiantys reikalavimai maždaug tuo pačiu metu, kaip Sovietų ultimatumai Lietuvai, Latvijai ir Estijai.

Bet Jūs nurodėte, kad mūsų valdžia galėjo imtis kitokių veiksmų žymiai anksčiau, t.y., rugsėjo mėn., 1939 m., ir tie veiksmai leistų Lietuvai išvengti tos minėtos kapituliacijos. Tuomet (1939 m. rugsėjo mėn. pradžioje) prasidėjo Vokietijos-Lenkijos kovos veiksmai ir kai kurie mūsų vaslstybės vyrai, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos pasiuntinys K. Škirpa Berlyne, ėmė raginti Smetonos valdžią pasinaudoti proga ir atsiimti Vilnių ginklu. Būtent šito žingsnio Trečiojo reicho valdžia pageidavo iš lietuvių pusės. Tuomet Lietuva pagal Molotovo-Ribentropo sutartį dar buvo paskirta Vokietijos interesų zonai. Vokiečiai laukė ir ragino lietuvius, dar esančius jų interesų zonoje, imtis ginkluotų veiksmų atsiimant savo sostinę.

Bet Smetona nesiryžo to padaryti. Maždaug rugsėjo mėn. viduryje Berlynas prarado viltį, kad Lietuva įžengs su savo mobilizuota kariuomene į Vilnių. Kai atitinkamų veiksmų iš mūsų pusės nesulaukė, Trečiasis reichas, matyt, nurašė Lietuvą kaip potencialią partnerę ir nesipriešino Stalino reikalavimams mūsų šalį perleisti į Sovietų interesų zoną rugsėjo mėn. pabaigoje, mainais už kai kurias rytų Lenkijos teritorijas.

Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie tą diplomatinę sąveiką tarp Vokietijos ir Lietuvos, kurios metu mūsų valstybei atsivėrė galimybė išlikti vokiečių interesų zonoje ir tokiu būdu išvengti pirmosios 1940 m. okupacijos?

Vladas Turčinavičius

Taip žiūrint į 1940-jų sovietų ultimatumą ir Lietuvos kapituliaciją, mes nieko neišsiaiškinsime, nes prie šios padėties Lietuvos valdžia ėjo prisitaikydama ir negindama savo interesų palaipsniui. Reikia pradėti nuo pirmojo 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Po to kalbėti apie 1939 m. kovo Vokietijos ultimatumą dėl Klaipėdos perdavimo Vokietijai. Visų šių ultimatumų priėmimas – tai Lietuvos valdžios neįgalumo arba kitų, trečiųjų šalių, nuorodų vykdymas. Neįgalumas atsiranda, kai autoritarinė valdžia ilgai sėdi valdžioje ir tai jai patinka, bet susidarius geopolitinei krizei nesugeba priimti svarbių tautai ir valstybei sprendimų. Tad pradžioje pažvelkime kaip Lietuvos politika rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio – rugsėjo – spalio mėnesiais.

Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.

1939 m. rugsėjį Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus (pažymėtina, kad rugsėjo 17 d. sovietams užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę?) – vis tas Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau – Raudonajai armijai.

Didžioji Britanija  buvo lojali Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą. Tačiau Pietryčių Lietuvos su Vilniumi atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik neteisybės Lietuvai atstatymas, kurią 1920 -1923 m. sukūrė Lenkija ir Antantės valstybės. Juk okupantų vadinamas „Vilniaus kraštas“ buvo pripažintas okupantei Lenkijai tik Antantės valstybių, o Tautų lyga jo nepripažino, vadinasi, Vilniaus atsiėmimas buvo teisėtas.

Kaip rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio pabaigos įvykiai Lietuvoje? Užsienio reikalų ministras Urbšys dar nuo gegužės mėnesio gydėsi Šveicarijoje, o grįžęs į Lietuvą rugpjūčio 29 d. išvyko į Kačerginę atostogauti. Užsienio reikalams vadovavo prolenkiškasis Kazys Bizauskas. Ne Vokietija pirmoji ragino atsiimti „Vilniaus kraštą“, bet Ambasadorius Vokietijoje Škirpa rugsėjo 1d. į URM  pasiuntė telegramą, kurioje siūlė „nedelsiant mobilizuoti ginkluotąsias pajėgas ir sutelkti kariuomenę į tinkamas neutralitetui ginti pozicijas“. Kariuomenės vadas Stasys Raštikis irgi siūlęs paskelbti mobilizaciją, tačiau „Prezidentas tam siūlymui paprieštaravęs, nes ją paskelbus, susidarysiąs įspūdis, kad Lietuva atsisako neutralumo ir ruošiasi kariauti.“[1]– rašo Aleksandras Merkelis.

Ši mobilizacija neturėjo jokio agresyvaus tikslo, o galėjo būti skirta ginti neutralumą, tuo atveju, jei kuri bent iš kariaujančių šalių pultų viena kitą per Lietuvos teritoriją. Šiuo požiūriu Smetona pasielgė  lengvapėdiškai ir neatsakingai. Juolab, kad kai karas tarp Vokietijos ir Lenkijos jau buvo prasidėjęs, iškilo klausimas dėl Vilniaus krašto, kurio gyventojų Lenkija jau negalėjo apginti nuo rusų ar vokiečių antplūdžio. Vilniaus likimu susirūpino  ir ambasadorius Maskvoje Ladas Natkevičius, rugsėjo 3d. į URM atsiuntęs telegramą: „Vilniaus rakto reikia ieškoti Berlyne.“ Galima teigti, kad mūsų pasiuntiniui kažkas buvo žinoma iš Molotovo – Ribbentropo slaptojo protokolo, kuriame, kaip dabar žinome, Lietuva buvo priskirta Vokietijos įtakai. Pasiuntinys Vokietijoje, Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas  Kazys Škirpa, rugsėjo 5d. ir 8d. atsiuntė l. e. p. užsienio reikalų ministrui Bizauskui pasiūlymus kaip elgtis Vilniaus susigrąžinimo reikalu, kai Lenkija jau yra atsidūrusi ties katastrofa.

„Lyg nujausdamas, kad priešininkai apšmeiš mano koncepciją Vilniui vaduoti primesdami man pasidavimą kokiai nors vokiečių įtakai ar net tai, kad tą savo planą pateikiau su svetimos šalies žinia, prieš jam pasiekiant Kauną sąmoningai su niekuo nesitariau, nei iš vokiečių, nei iš lietuvių.“ – rašo pasiuntinys Vokietijoje.

Čia verta pacituoti keletą citatų iš Škirpos Vilniaus susigražinimo plano: „…Esu linkęs manyti, jog mūsų Vyriausybė vis dar neturi nuomonės, kaip pasielgti Vilniaus klausimu. Ši aplinkybė verčia mane, kaip Lietuvos pasiuntinį ir turintį šiokią tokią karo patirtį, dar daugiau susirūpinti tuo, kad per ilgai galvodami nepraleistume progos sureguliuoti Vilniaus problemą taip, kaip tinka mums patiems. Bet jei vokiečiai, persekiodami atsitraukiančius iš Vilniaus-Gardino srities lenkus, atsiųstų į minėtą sritį nors keletą sustiprintų patrulių (jei šios srities neužimtume), […] tuomet netektume laisvės išspręsti Vilniaus problemą taip, kaip mes patys norime. Savarankiškam mūsų žygiui į Vilnių dabar yra palankios sąlygos, juolab kad iš Sovietų Rusijos ta kryptimi, atrodo, jokio kariuomenės koncentravimo kol kas nepastebėta. Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta radijo žinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva.“ 

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Toliau Škirpa išdėsto karinių ir politinių veiksmų planą, bet iš šios citatos matome, kad Raudonosios armijos judėjimo Vilniaus kryptimi kol kas nėra ir rugsėjo 8 d. negalėjo būti, nes „Vilniaus kraštą“ 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribbentropo pakte sovietai ir vokiečiai pripažino Lietuvai. Apie „Vilniaus krašto“ ir Lietuvos priskyrimo Vokietijos įtakai, Škirpa neoficialiai  bendraudamas sužinojo tik rugsėjo 9 d., iš artimo Ribbentropui Rytų politikos specialisto dr. Bruno P. Kleisto.

Žinių rinkimas per neoficialius kanalus nebuvo joks nusižengimas, o tik paprastas diplomatinio atstovo pareigos, kurią diktavo Lietuvos valstybės interesai, atlikimas. Deja, šią žinią Škirpai pranešus į Kauną, vietoj padėkos nuo ministro Bizausko gavo tik piktą priekaištą. Rugsėjo 13 d., paskutinį kartą Škirpa susitikęs su Kleistu iš jo išgirdo naujų žinių, jog po 3-4 dienų įvyks svarbūs kariniai ir politiniai įvykiai Lenkijoje, todėl patarė: „greit, greit žygiuoti tiesiai į Vilnių, kad nesusikomplikuotų padėtis.“ Nors jis tiesiogiai neatskleidė kodėl, tačiau iš raginimo „greit, greit – į Vilnių“ galima buvo laukti sovietų pajėgų invazijos į Lenkiją.

Matyt, Vokietijai strateginiais tikslais buvo svarbu, kad į „Vilniaus kraštą“ neįsibrautų Raudonoji armija. Diplomatas Škirpa, kuriam rūpėjo Lietuvos interesai, rugsėjo 15 d. šifruota telegrama pasiuntė į Kauną paskutinį raginimą žygiuoti į Vilnių: „Kadangi sovietai nieko mums nepraneša, o patys mobilizuoja karines pajėgas. Pradeda koncentraciją ir domisi Lenkijos mažumomis, tai siūlau nebegaišti laiko – tuojau pasitarti, pranešant Berlynui dabar, o Maskvai – kai pasieksime 1920 metų sieną.“

Ir vėl ambasadorius iš ministro Bizausko gavo tik pastabą: „Kuo greičiausiai turit vykdyti instrukciją 469 (Gegužės 11d. – dėl neutralumo – autor.) ir kalbantis su vokiečiais. Vakar kalbantis su P. Kleistu nesilaikėt instrukcijų įsigilindami į pavojingus klausimus […]“ Neutralumo instrukcija priimta gegužės 11 d. vadovaujantis, dar buvusio užsienio ministro S. Lozoraičio iniciatyva parengto ir priimto Neutralumo įstatymu, kaip tik ir supančiojo aukščiausią Lietuvos valdžią veikti realiai.

Pasirodo, rugsėjo 5 d. generolo J. Černiaus vyriausybė nesugebėjo priimti sprendimo Vilniui vaduoti tik dėl krikščionių demokratų atstovų Ministrų Taryboje pasipriešinimo, jiems grasinant net pasitraukti iš Vyriausybės, nors Premjeras Černius buvo pritaręs Škirpos planui. Akivaizdu, jog Vyriausybės atsistatydinimas vykstant karui būtų buvęs rizikingas žingsnis, todėl buvo palikta įvykiams rutuliotis be Lietuvos dalyvavimo. Sprendimą nežygiuoti į Vilnių nusvėręs vienas, būtent K. Bizausko balsas. „Tai štai kaip buvo sužlugdytas Vilniaus, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės gelbėjimo planas. Skaitančiajam šias eilutes, tikiuosi bus dabar aišku, kam tenka atsakomybė – ne vien formali, bet ir esminė – už tą fatališką klaidą, kurios pasekmės nulėmė Lietuvos likimą.“ – konstatuoja pasiuntinys, įgaliotasis ministras Kazys Škirpa.

Kazio Bizausko prolenkiškos tendencijos buvo pastebimos nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija, kurios pasireiškė ir dabar Vilniaus susigražinimo klausimu. Apie tai byloja Škirpos mintys: „Tačiau pažymėtina, jog apie slapčiausius Lietuvos Vyriausybės dalykus dažnai ir net greitai sužinodavo Lenkijos pasiuntinys Kaune F. Charwatas“ ir tai patvirtina jų ministro J.Becko citata: “Remiantis mūsų ministerio F. Charvato pranešimais, vokiečiai išvystė intensyvią veiklą, kad paskatintų Lietuvą užimti Vilniaus kraštą“. Tačiau „intensyvią veiklą“ vokiečiai pradėjo tik rugsėjo 9 d. per karo atašė E. Justą ir kariuomenės vadą Raštikį, nes ir Vokietija, ir niekas iš patriotiškai nusiteikusių lietuvių bei Lietuvos ambasadoriai Maskvoje ir Berlyne nenorėjo, kad Rytų Lietuvos žemė su sostine Vilniumi iš lenkų pereitų sovietams.

Anot Merkelio, Smetona buvo taip griežtai apsisprendęs laikytis neutralumo, kad net atsisakė priimti audiencijai Vokietijos pasiuntinį dr. Zechliną, turėjusį diplomatinį savo vyriausybės pavedimą padėti Prezidentui geriau suprasti ir blaiviau įvertinti situaciją sprendžiant lemtingo žygio į Vilnių klausimą. Vadovybės susilaikymas susigrąžinti Vilnių atvėrė Raudonajai armijai vartus žygiui į Lietuvos istorinę sostinę, kad po to jau ir nepriklausomoji Lietuva iš Vokietijos pereitų į Sovietų sąjungos interesų sferą. Vokietija pamačiusi Lietuvos vadovybės neįgalumą, nusisuko nuo savo strateginės linijos ir pasirašydama 1939 m. rugsėjo 28 d. Slaptąjį papildomąjį protokolą, Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir visą Lietuvą perleido Sovietų sąjungos įtakos zonai, o už tai pareikalavo perleisti Vokietijos įtakos sferai Lenkijos visą Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų. 

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Regis, Prezidentui apsispręsti dėl Vilniaus išvadavimo, turėjo didelę įtaką ir ambasadorius Londone B. Balutis, kuris 1939 m. vasarą, dar iki Kazio Škirpos siūlymų rugsėjo mėn. pradžioje, atostogavo Lietuvoje kartu su Smetona ir Palangos kopose įtikino Prezidentą vengti žygio į Vilnių. Apie tai prisipažino pats Balutis Škirpai 1946 m. Amerikoje ir jis pabrėžė, kad Balutis į Lietuvos užsienio politikos problemas neįstengdavo kitaip pažvelgti, kaip pro anglų-saksų propagandos pritemdytus akinius.

Susilaikydama nuo žygio į sostinę bei nesukliudydama sovietams įsiveržti į Vilnių ir užgrobti Pietryčių Dzūkiją, politinė Lietuvos vadovybė išleido iš savo rankų ne tik Vilniaus, bet ir pačios Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo raktą.

Beveik po metų, 1940 m. liepos 1 d. prof. V. Krėvei-Mickevičiui, Sovietų sąjungos komisaras Viačeslavas Molotovas atskleidė sovietų planus: „Jeigu Lietuva būtų paklususi vokiečių vyriausybės reikalavimui atsiimti Vilnių ir tuo pačiu pasidariusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus išeinančiu placdarmu, pradžios tašku karo atveju su mumis. O imtis prieš ją kokių nors priemonių nebūtume galėję, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos Vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginklu užimti Vilnių ir tuo pačiu prarado vokiečių pasitikėjimą.“

Taigi, geopolitiniame didžiųjų kaimynų žaidime, Lietuvos vadovybės politika tik padėjo Sovietų sąjungai užimti Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir 1939 m. spalio pradžioje padiktuoti sąlygas Lietuvai, pasirašant prievartinę sutartį su 20 tūkst. Raudonosios armijos karių įvedimu ir jų išdėstymu penkiose bazėse Lietuvos teritorijoje – tikrąjį “Trojos arklį”, kad vėliau, 1940 m birželį, Lietuvą visiškai okupuoti. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes 1926 m. ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Pietryčių Lietuvos teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos.

Lyginant Suomijos padėtį 1939 m., tai ji rugpjūčio 23 d. sovietų ir nacių pakte buvo priskirta kartu su Estija ir Latvija Sovietų sąjungos įtakos zonai ir Stalinas įteikė ultimatumą Suomijai reikalaudamas perleisti dalį teritorijos, o Suomijai nesutikus 1940 m. Raudonoji armija pradėjo Žiemos karą. Lietuvoje gi, Raudonoji armija užėmė neva Lenkijos teritoriją ir buvo įsileista į Lietuvą po prievartinės 1939 m. spalio sutarties pasirašymo kartu sugrąžinant dalį „Vilniaus krašto“ su sostine. Čia Stalinas veikė kaip „Vilniaus krašto“ išvaduotojas iš Lenkijos okupacijos, vadinasi, turėjo moralinius pliusus.

Algis Avižienis

Tai Lietuva būtų atsidūrusi toje pačioje pozicijoje kaip Suomija, Vengrija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Italija ir žinoma Japonija. Kitaip sakant, tai šalys, kovojančios už savo nacionalinius interesus Vokietijos pusėje. Šių šalių tikslas nebuvo noras padėti Vokietijai užkariauti Europą. Kiekviena atsikra šalis sprendė savo nacionalinius interesus ir priėjo išvados, kad, karui prasidėjus, geriau būtų kovoti vokiečių pusėje. Rumunai ir suomiai, pavyzdžiui, 1940 m. buvo praradę teritorijų dėl Maskvos agresijos, ir jos stojo į karą tam, kad atgautų prarastas žemes.

Vladas Turčinavičius

Taip, šios šalys gynė savo nacionalinius interesus, o Lietuva galėjo sekti jų (Slovakijos, Vengrijos) pavyzdžiu, gal tik Italijos ir Japonijos čia netiktų gretinti, nes jų kelias buvo kitoks dar iki karo pradžios. Jei Lietuva būtų atsiėmusi „Vilniaus kraštą“, tuomet nebūtų buvę 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovo – Ribbentropo pakto Antrojo slaptojo protokolo, o Lietuva būtų likusi Vokietijos interesų sferoje, tačiau po karo, sprendžiant Rytų Europos valstybių likimą, Lietuva galėjo tapti Sovietų sąjungos satelitine valstybe, kaip Vengrija ir Rumunija, nes nebūtų buvę sovietų sukurto „teisinio“ pagrindo – Lietuvos įjungimo į „sovietinių respublikų šeimą“.

Iliuzinis „teisinis“ pagrindas buvo sukurtas 1940 metais, prieš prasidedant nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos karui, nes 1940 m. Raudonajai armijai okupavus ir inkorporavus Lietuvą, buvo pravestas „Liaudies seimo“ rinkimų farsas ir po to sekęs Kominterno Lietuvos skyriaus vado Antano Sniečkaus vadovaujamos delegacijos prašymas diktatoriui Stalinui – priimti  Lietuvos sovietinę respubliką į Sovietų sąjungą.

Galima prielaida, kad susigrąžinusi Vilnių ir Pietryčių Dzūkiją, Lietuva dėl ženklaus gyventojų ir teritorijos padidėjimo būtų intensyvinusi žemės ūkio gamybą, kurios produkcija buvo labai reikalinga draugiškai Vokietijai ir galėjusi visokeriopai žengti į priekį ir net iki karo pabaigos (1944-45) – šešetą metų Lietuva būtų išvengusi komunistinių okupantų  kultūrinio ir ekonominio gerbūvio griovimo kaip ir kitos valstybės: Slovakija, Vengrija, Rumunija, patekę į Vokietijos įtakos zoną ir išsikovojusi laisvę Suomija. Mūsų padangę būtų aplenkęs komunistinis teroras ir Sovietų 1940-ųjų okupacija bei 1941 m. tremtys prie Laptevų jūros bei bolševikų sukurti lageriai Vorkutoje ir Sibire. Tikėtina, kad nebūtų vykęs ir partizaninis karas su okupacinėmis Sovietų jėgos struktūromis.

Algis Avižienis

Žinau, kad nemažai mūsų tėvynainių pagalvos, kad už tokį “akiplėšiškumą” Lietuva būtų buvusi labai žiauriai Stalino nubausta. Bet minėtos šalys išsaugojo kažkokią savo nacionalinio suvereniteto dalį, kai kurios pilną suverenitetą, o Lietuva viską prarado. Įdomu pabrėžti, kad nors suomių karinis vadas Mannerheim 1941 m. birželį davė įsakymą pulti Sovietų Sąjungą kartu su Trečiu reichu ir toliau vykdė kovinius veiksmus prieš Maskvą iki 1944 m., būtent Mannerheimo grįžimui į valdžią jau po karo Stalinas neprieštaravo. Man peršasi mintis, kad tokios valstybės kaip Stalino Sovietų Sąjunga ir Hitlerio Vokietija už viską daugiausia gerbė ryžtą ir drąsą, o paniekinamai žiūrėjo į nuolaidžiavimą ir neryžtą.

Vladas Turčinavičius

Čia galime dalinai atsakyti, kodėl Stalinas pasibaigus 2-ajam pasauliniam karui Nugalėtojų triumvirato konferencijose su V. Čerčiliu ir F. Ruzveltu nesipriešino maršalo Manerheimo grįžimui į valdžią, nors suomiai kovojo prieš sovietus Vokietijos pusėje nuo 1941 m. birželio. Galima teigti, kad diktatoriai Stalinas ir Hitleris gerbė karo vadų drąsą ir ryžtą ir jautė panieką atsakingų asmenų neryžtingumui, nuolankumui, bet čia turėjo įtakos ir Sovietų strateginė ateities perspektyva – turėti Suomiją draugišką kaimynę ir propagandiniams tikslams turėti „kozyrį“- Anglijos karo paskelbimą Suomijai su jų ginkluotės sandėlių bombardavimu bei Stalinas norėjo sudaryti teisingumo įvaizdį elgesyje su Suomija, juk jis pradėjo Žiemos karą su Suomija ir jo išdavoje buvo pasirašę sutartį, kuria jos teritorijos dalis – priskirta Sovietų sąjungai.

Algis Avižienis

Kad būtų rimtai traktuojamos, valstybės turi parodyti kažkokių sugebėjimų gintis, padaryti įtaką savo aplinkai arba paprasčiausiai parodyti minimalią galią. Jei valstybės tampa paralyžiuotos dėl baimės ar neryžtingumo, jos paprasčiausiai yra eliminuojamos iš diplomatinių-karinių apskaičiavimų. Smetona atrodo, kad tikėjo tarptautiniu teisingumu. Jis pateisino savo sprendimą neatsiimti Lenkijos okupuoto “Vilniaus ktašto” argumentu, kad karą vis tiek laimės aliantai. O už Lietuvos padorią elgseną nepuolant karą pralaiminčią kaimynę, jai bus atsilyginta prie taikos derybos stalo. Bet Lietuva net nebuvo prileista prie taikos derybų stalo. Ji prarado aktyvaus veikėjo statusą ir tapo dalybų objektu.

Man atrodo, kad Smetonos valdžia tiesiog eliminavo Lietuvą kaip aktyvų veiksnį kariniuose-diplomatiniuose apskaičiavimuose didžiųjų valstybių ir už tai nusipelnė didžiųjų valstybių visiško mūsų nacionalinių interesų nepaisymo.

Vladas Turčinavičius 

Pulkininkas Kazys Škirpa.

Taip, norint išsaugoti valstybę, jos vadovai turi suvokti valstybės interesus ir ginti juos diplomatiniu būdu, o taip nepavykus ginti karine jėga, o šią jėgą tuo istoriniu laikotarpiu Lietuvoje sudarė gera ginkluotė, vieni geriausi lėktuvai ir pan. 1939 m. rugsėjo pradžioje Anglijos pasiuntinys Kaune T. Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus. Turėjo, tačiau nepaskelbė, nes būtų pažeidusi 1939 m. rugpjūčio 25 d. Sutartį su Lenkija, kurioje buvo įsipareigojusi ginti Lenkiją ir Lietuvą ir net neinformavusi Lietuvos vyriausybės. Manytina, kad ši nota buvo tik Lietuvos vyriausybės pagąsdinimui ir tai matyt inspiruota Lenkijos. Vadinasi, Lietuva pradžioje galėjo veikti diplomatiškai, o paskui drąsiai įžygiuoti į tuščią nuo lenkų karių Vilnių ir atsiimti tarptautinės teisės pagrindu teisėtai priklausančią sostinę Lietuvai.

Dar vienas gėdingas Lenkijos elgesys pasireiškė Karo pradžioje, kai Lietuva kilniaširdiškai priglaudė savo teritorijoje bebėgančius nuo vokiečių ir rusų lenkų karius, kada rugsėjo mėn. buvo triuškinama Lenkija, bet į kilniaširdišką Lietuvos elgesį neatsižvelgė lenkų vyriausybė, esanti užsienyje Londone ir pareiškė prieštaraujančią notą Lietuvai, kai ji spalio mėn. perėmė Vilniaus kraštą.

Čia norėčiau pabrėžti aliantų negarbingą elgesį Lietuvos atžvilgiu, nors ji vykdė aliantams palankią neutralumo politiką. Štai kaip Lietuva nebuvo pakviesta prie derybų stalo po karo ir jai nebuvo garbingai atsilyginta.

Jei Lietuvoje 1940 m. liepą nebūtų „Liaudies Seimo“ rinkimų farso ir rugpjūčio „Stalino saulės“ atvežimo į Lietuvą, visa tai būtų vertę Frankliną Ruzveltą ir Vinstoną Čerčilį lengviau apsispręsti ar suderinama su istorine JAV ir D. Britanijos garbe, sulaužant dorybingus karo meto pažadus – Atlanto chartiją bei neatsižvelgiant į A. Smetonos ir S. Lozoraičio vedamą prolenkišką ir probritišką neutralumo politiką ir tikėjimą aljantais, atiduoti Lietuvą sovietų bolševikiniam – komunistiniam viešpatavimui.

1941 m. rugpjūčio 12 d. Ruzvelto ir Čerčilio paskelbta Atlanto chartija Baltijos tautoms, kuri skelbė, kad po karo Amerika ir Anglija gerbs suverenią piliečių teisę išsirinkti savo vyriausybę. Šių dorybingų nuostatų Amerikos ir Anglijos vadovai laikėsi dar iki 1941 m. gruodžio mėnesio, kai dar britų užsienio reikalų ministras derėjosi Maskvoje dėl sąjungos sąlygų, tačiau jau 1942 m. balandžio mėn. nusprendė šių nuostatų nepaisyti. Prezidentas Ruzveltas pareiškė, kad „Rusijos armijos, Vokietijai žlungant įžengs į Baltijos valstybes ir nė vienas iš mūsų negali panaudoti jėgos joms iš ten išprašyti.“ 1943 m. gruodžio 1 d. per privatų susitikimą Teherane su Stalinu, Ruzveltas šypsodamasis pasakė: „Kai rusų armijos tuos kraštus iš naujo okupuos, neketinu dėl jų ateities kariauti.“ O kai Stalinas nusišypsojęs pro ūsus pastebėjo: „Tačiau Jungtinėms Valstijoms didelis keblumas bus referendumas ir tautų apsisprendimo klausimas. Tarptautinė bendruomenė norės, kad žmonių valia būtų vienaip ar kitaip pareikšta.“

Tačiau diktatorių visiškai nuramino Ruzvelto pasakyta frazė: „Vis dėlto esu įsitikinęs, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės balsuos už susijungimą su Sovietų Sąjunga.“ Nepaisant to, kad ir Maskva, 1942 m. sausio 1 d. prisijungusi prie Atlanto chartijos, nuo jos principų atsimetė, bet ir 1944 m. vasario mėn. Jaltos konferencijoje užgrobtų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės atkūrimo reikalo trys didžiūnai net nepalietė. Na, o Čerčilis Jaltos konferencijoje pareiškė, kad „visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“ ir net pranašavo: „Stalinas ves mus į kovą su skurdu, netvarka, chaosu, priespauda.“ Gal dėl to britų premjeras 1945 m., jau sutriuškinus nacistinę Vokietiją, atidavė į Stalino gulagus keletą milijonų Sovietų sąjungos pabėgėlių ir karo belaisvių, atsidūrusių Vakaruose ir pasiryžusių negrįžti į „tautų vado rojų“. Nugalėtojų triumviratas ir demokratijos šulai pamynė esminį jos įstatymą – teisę laisvai pasirinkti.

Algis Avižienis

Svarbu pabrėžti, kad rugsėjo mėnesio antroje pusėje jau ėmė aiškėti Sovietų Sąjungos ketinimai įsiveržti į karą pralaiminčią Lenkiją ir tuo pačiu užimti Vilnių. Tad klausimą, ar Lietuva turėjo atsiimti ar neatsiimti Vilnių jėga reikėjo taip pat traktuoti Maskvos teritorinių ambicijų fone. Lenkija jau sparčiai buvo eliminuojama kaip aktyvus veiksnys dėl jos karinių pralaimėjimų; ji nelabai efektyviai galėjo ginti Vilnių rugsėjo mėn. antroje pusėje ir vienas iš svarbiausių kilusių klausimų buvo, kaip užkirsti kelią Sovietų Sąjungai, kad ji negalėtų pirmoji okupuoti Vilnių ir tokiu būdu įgyti mižinišką įtaką Lietuvai ateityje. Užkirsti kelią sovietams mes tada tikrai dar galėjome, nes tebebuvome vokiečių interesų zonoje.

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Kiek papildant diskusiją dėl Suomijos elgsenos, įdomu pastebėti, kad 1941 m. birželio mėn., kai Trečiasis reichas pradėjo savo puolimą prieš Sovietų Sąjungą, suomiai prisijungė ir pradėjo aktyviai pulti rusų pozicijas, kai vokiečiai savo ruožtu stūmė sovietų rusų karius gilyn į Rytus. Įsivaizduokite, suomiai privertė sovietus eiti į defensyvą!

Analogiškoje padėtyje buvo atsidūrusi Lietuvos Vyriausybė, kai reikėjo rugsėjo mėn. 1939 m., spręsti, ar atsiimti Vilniaus kraštą jėga ar ne. Atrodo, kad lemiama įtaka turėjo Anglijos griežtas įspėjimas nepulti Lenkijos (jos sąjungininkės). Jei visgi mūsų valdžia būtų ėmusi tokio ryžtingo žingsnio, tai Anglija būtų paskelbusi karą Lietuvai. Ir tada, žinoma, prasidėjo lietuviškų kinkų drebėjimo metas.

Tuo tarpu suomiai irgi konsultavosi su Londonu dėl jų galimų karo veiksmų prieš Sovietų Sąjungą, atsiimant teritorijas, kurias jie prarado prieš pusantrų metų, ginantis nuo rusų per Žiemos karą. Anglai ir šiuo atveju pagrąsino Suomijai, kad paskelbtų karą, jei suomiai atakuotų Anglijos sąjungininkę Sovietų Sąjungą. Bet priešingai nei Smetonos valdžia, Suomijos Vyriausybė ėmė aiškinti anglams, kad jų veiksmai nebūtų nukreipti prieš Maskvą; jų tikslas būtų buvęs tik atgauti žemes, kurias sovietai jėga atplėšė nuo Suomijos.

Be to, suomiai žadėjo nesiimti jokių veiksmų, galinčių rimtai pakenkti Maskvos strateginiams interesams. Pavyzdžiui, Suomija aktyviai nedalyvavo bendruose su vokiečiais veiksmuose, puolant antrą didžiausią Sovietų Sąjungos miestą Leningradą arba gyvybiškai svarbų Murmansko uostą, per kurį plaukė amerikiečių ir anglų ginklų parama Stalinui.

Londonas vis tiek paskelbė karą Helsinkiui. Bet matyt buvo pasiektas tylus susitarimas, kad suomiai nebus labai griežtai nubausti, jei jie apsiribos vien pastangomis atgauti prarastas žemes ir nebandys padaryti rusams didelių nuostolių. Kad karo paskelbimas atrodytų kiek rimtesnis, anglai visgi įvykdė porą antskrydžių savp bombonešiais prieš Suomiją, bet jie, mano žiniomis, buvo nutaikyti tik į kelis suomių sandėlius.

Žinoma, Lietuvos valdžia ir visuomenė buvo neigiamai nusiteikusi Trečiojo reicho atžvilgiu dėl jo teritorinių pretenzijų į Klaipėdos kraštą. Bet, kaip Jūs anksčiau minėjote, Lietuvos pusė nepakankamai išnaudojo galimybių tartis ir derėtis dėl Klaipėdos statuso.

Štai Italija tarėsi su Trečiuoju reichu dėl Pietų Tirolio ir vokiečiai sutiko nejudinti Italijos suverenumo teisių šiame regione. Vakarų Antantė buvo padovanusi Italijai Pietų Tirolio teritoriją po Pirmojo pasaulinio karo. Tai buvo dovana už tai, kad italai prisijungė prie Anglijos ir Prancūzijos ir kartu kovojo prieš Kaiserio Vokietiją ir Austrų-vengrų imperiją. Daugumą Pietų Tirolio sudarė vokiškai kalbantys gyventojai. Tikriausiai Hitleriui ši teritorija neatrodė pakankamai didelė ir gyventojų skaičius ne toks stambus (pusė milijonų sielų), kad dėl jos jis norėtų prarasti Italijos vado Mussolinio paramą.

Manau, kad Klaipėdos kraštas pakankamai mažas ir gyventojų buvo dar mažiau nei Pietų Tirolyje, kad vokiečiai gal būtų sutikę palikti jį Lietuvos sudėtyje, jei būtų garantuotos vokiškai kalbančių klaipėdiečių teisės. Bent jau reikėjo tartis dėl to.

Man atrodo, kad jau nuo pirmųjų savaičių po Hitlerio atėjimo į valdžią sausio mėn. 1933 m., lietuvių požiūris į nacionalsocialistinę Vokietiją buvo neigiamas. Man teko nemažai tuometinės lietuviškos spaudos skaityti būtent apie šį įvykį (nacių atėjimą į valdžią) ir matėsi labai ryžkus nerimas dėl Vokietijos ketinimų Klaipėdos krašto atžvilgiu.

Vladas Turčinavičius

Manyčiau, kad neigiamas požiūris į Vokietiją pradėjo formuotis po Klaipėdos nacių teismo 1934-35 m. ir kai 1935 m. Smetona užsienio reikalų ministru paskyrė S. Lozoraitį, kuris iš karto pateikė memorandumą keisti buvusį politikos kursą į palankumą Lenkijai ir diplomatinių santykių užmezgimą su ja. Bet apie Vokietijos 1939 m. kovo mėn. ultimatumą Lietuvai dėl Klaipėdos krašto (Mažosios Lietuvos dalies) ir gėdingą Lenkijos 1938 m. pavasario ultimatumą ir grasinimą žygiuoti “na Kowno” pakalbėkime kitą kartą. Juolab tenka pastebėti, kad šie dviejų vanagų ultimatumai Lietuvai buvo susiję, nes žinoma, kad laikantis J. Pilsudskio ir A.Hitlerio 1934 m. pakto nuostatomis, 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai išvakarėse, tarp jų buvo tariamasi: gal vokiečiai sutiks perleisti Lietuvą Lenkijai mainais į Dancingo koridorių, tačiau buvo asiribota tuo, kad lenkai pripažįsta vokiečių interesus Klaipėdoje.

Algis Avižienis

Man nesuprantamas yra prieškarinės Lietuvos elito santykinai palankus požiūris į Sovietų Sąjungą. Juk Lietuva patyrė sovietų karių įsiveržimą į šalį 1919 m. po Nepriklausomybės paskelbimo. Vokiečių kariai tuomet padėjo lietuviams sėkmingai gintis nuo puolančių raudonarmiečių. Vokietija pirma pripažino Lietuvos Nepriklausomybę ir Smetonai pavyko gauti 100 mln. markių paskolą apginkluoti Lietuvos besikuriančią kariuomenę Vokietijos dėka. Tuo tarpu, Lietuva buvo visai šalia Sovietų Sąjungos ir galėjo sužinoti apie Stalino valymus, masines egzekucijas, piliečių priespaudą, Ukrainos dirbtinį badą. Ne gana to, sovietų kompartija veikė Lietuvos viduje ir bandė visokiais būdais destabilizuoti padėtį. 

Suomijos didvyris – Karlas Gustavas Emilis Manerheimas

Vladas Turčinavičius

“Tačiau kaip laikas yra ideologijos kalinys, taip asmenybės tėra ideologijos įrankiai.” Galėčiau trumpai apibūdinti neblogus Lietuvos santykius su Sovietų sąjunga. D. Britanija su Sovietų bolševikine Rusija pasirašė Taikos sutartį, ją pripažindama dar 1920 m. vasarį, o Lietuva su buvusiu suverenu Rusija – liepos mėn. 12 d. apibrėždamos Lietuvos sienas, jos etnografinėse žemėse. Bolševikinė Rusija tapusi Sovietų sąjunga diplomatiškai palaikė Lietuvą atgaunant Klaipėdą 1922-23 m., Tautų lygai pareiškė notą dėl Antantės šalių “Vilniaus krašto” priskyrimo Lenkijai, 1926 m. sutartyje Sovietų sąjunga vėl patvirtino ankstesnes sienas su Lietuva bei tą patvirtino sutartyje su Vokietija 1939 m. rugpjūtį.

Jau 1935 m. buvo pradėta Vakarų Europos šalių D. Britanijos ir Prancūzijos viešosios nuomonės kaita, jų intelektualai pradėjo lankytis Stalino komunistinėje citadelėje ir rašyti pagiriamuosius straipsnius apie ją, manytina, kaip būsimą nacių Vokietijos priešininkę, o pagal Vakariečių pavyzdį ir Lietuvos viešoji nuomonė apie Sovietų sąjugą pradėta keisti. Lietuvos piliečiai ir ano meto elitas atsikvošėjo nuo Sovietų ir Vakariečių propagandos tik patyrę pirmosios sovietų okupacijos žiaurumus ir rafinuotą melą. Štai priežastys, kodėl mūsų vadovybė buvo neįgali vesdama neutralią politiką ir pasidavė komunistų vedamai rafinuotai propagandai iš Vakarų ir Rytų. Rytams buvo lengva visas tautų žudynes organizuotas socialiniu pagrindu ir turint tokius tyrus kaip Sibiras nusikaltimus padarytus žmonijai nuslėpti.

2017.04.09; 18:01

Vilniaus savivaldybės taryboje svarstomas Kazio Škirpos alėjos vardo pakeitimas – tik detalė kur kas platesnio ir gilesnio proceso kontekste. Lietuvos savanoris, pirmasis iškėlęs Trispalvę Lietuvos širdyje – Gedimino pilies bokšte, vėliau – politikas ir diplomatas, Lietuvos Nepriklausomybę atkurti siekusio Lietuvių aktyvistų fronto iniciatorius – nei pirmas, nei paskutinis taikinys Lietuvos dekonstruktorių darbotvarkėje. 

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Daktaras Jonas Basanavičius apskelbtas psichiniu ligoniu, iš to darant išvadą, kad visas jo valstybės projektas išplaukęs iš kliedesių. Daktarui Vincui Kudirkai prikišamas antisemitizmas. Prezidentas Antanas Smetona piešiamas kaip despotas ir fašistas, pagal „geriausias“ sovietines tradicijas. 1941-ųjų metų Sukilimui priskiriamas antisemitizmas ir kolaboravimas su naciais. Net pokario partizanus bandoma paversti banditais, karo nusikaltėliais, genocido vykdytojais – nuo Jono Noreikos – Generolo Vėtros iki Adolfo Ramanausko-Vanago.

Tautos didvyrių panteonas yra tautos atminties, savimonės ir pačios tapatybės pagrindas. Atimk iš tautos jos didvyrius ir nužudysi tautą. Akivaizdu, jog to ir siekiama – sąmoningai. Pagrindinis K. Škirpos teismo iniciatorius, savivaldybės tarybos narys Markas Adamas Haroldas aiškiai pasakė, ką jis mano apie Lietuvą, iškeikdamas ją paskutiniais žodžiais. Po to veidmainiškai skamba jo deklaruojamos meilės priglobusiai šaliai.

Naivu būtų manyti, kad Lietuva ar lietuvių tauta – kažkuo išskirtinės. Liberalų ir kosmopolitų agresija nukreipta faktiškai prieš kiekvieną tautą, nes jų utopija – pasaulis be tautų. Gal tik vienai tautai kol kas daroma šiokia tokia išimtis, nes užsipuolus ją tektų stoti į vieną gretą su hitleriniais naciais. Kiltų kognityvinis disonansas.

Kuo gi prasikalto K. Škirpa? Jam priskiriamos kaltės, kad jo vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas, siekęs atkurti Lietuvos valstybę, rėmėsi antisemitine ideologija, kolaboravo su hitleriniais naciais ir dalyvavo žydų genocido akcijose. Prieštaringas rašytojas Sergejus Kanovičius net sulygino K. Škirpą su Justu Paleckiu – atseit, abu jie – okupantų kolaborantai.

Žinoma, toks lyginimas laužtas iš piršto. J. Paleckis Lietuvos Respublikos laikais siekė sunaikinti jos valstybingumą ir įjungti ją į sovietų imperiją, kas ir padaryta. J. Paleckis skirtas sovietų vietininku. Tuo tarpu K. Škirpa gynė Lietuvos valstybę ir siekė ją atkurti. Žinoma, kad jo vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas ir jo suburta Laikinoji Vyriausybė mėgino tartis su hitlerine Vokietija dėl bendros kovos prieš sovietus. Tokią sąjungą su Vokietija sudarė Suomija, Vengrija, Rumunija, Ukrainos patriotinis judėjimas ir daugelis kitų politinių subjektų.

Jei Suomijos maršalą Karlą Gustavą Manerheimą ar ukrainiečių patriotų lyderį Stepaną Banderą laikysime nacių kolaborantais, tai kieno kolaborantai buvo Franklinas Ruzveltas, Vinstonas Čerčilis, Šarlis de Golis? Ogi sovietų. Josifo Stalino.

Natūralu, kad Vakaruose bendradarbiavimas su viena totalitarine imperija vertinamas vienaip, o su kita – kitaip. Taip susiklostė Vakarų šalių istorija. Bet Lietuva turi savo istoriją – daug sudėtingesnę ir prieštaringesnę. Ir Lietuva turi teisę tą istoriją vertinti savaip.

O kaipgi naciai žiūrėjo į tariamus kolaborantus? K. Škirpa sulaikytas Vokietijoje. Neišleistas į Lietuvą čia vadovauti sukilimui. Juozo Ambrazevičiaus sudaryta Laikinoji Vyriausybė išvaikyta. Vėliau generolo Povilo Plechavičiaus sušaukta Vietinė Rinktinė, pasirengusi drauge su vokiečiais mušti sovietus, išformuota, dalis jos karių – sušaudyta. Štai ir visas kolaboravimas. Žinoma, būta pavienių kolaborantų ir jų grupuočių, bet tai – atskiros istorijos. Nesusijusios nei su Lietuvių aktyvistų frontu, nei su kitomis tautinėmis formuotėmis.

Vienintelis dokumentas, kuriuo bandoma grįsti aktyvistų antisemitizmą – tai jų programos punktas, kuriame žydams atšaukiamas svetingumas. Galima tai laikyti reveransu, siekiant sudaryti patikimų sąjungininkų įvaizdį, galima vertinti ir kitaip. Galima net sutikti su abejone, ar toks tekstas darė garbę šiam judėjimui. Bet tai nėra direktyva žudyti. Nei per nago juodymą. Tapatinti deklaratyvų tekstą su žudymais ir įsakymais žudyti yra istorijos klastojimas.

Žinoma, kad Laikinoji Vyriausybė net siekė stabdyti žydų genocidą, o kai kurie jos nariai asmeniškai juos gelbėjo. Galbūt būtų gelbėjęs ir K. Škirpa, tik jis tuo metu buvo užsienyje. Dabar galime tik spėlioti, kas būtų, jeigu būtų. Bet turime aiškiai įvardyti, kas buvo ir ko – ne. Ligšiol nėra surasta dokumentų, įrodančių K. Škirpos ryšius su genocidu. Šis kaltinimas – išgalvotas. O tikrasis šių kaltinimų tikslas išeina toli už vienos asmenybės ribų.

Jau sudarytos prielaidos Lietuvos patriarchų, valstybės kūrėjų, laisvės kovotojų dergimui. Po K. Škirpos gali būti bet kas – J. Basanavičius, V. Kudirka, A. Ramanauskas-Vanagas. Liberaliųjų chunveibinų tikslas – paversti tautas bevarde, bespalve, bedvase minia, kurią galėtų laisvai raikyti, transportuoti po visą planetą kaip darbo jėgą, valdyti per vartojimą.

Patys jie sustos tik pasiekę galutinį tikslą. Arba kai bus sustabdyti. Padarykime tai šiandien.

2016.12.02; 05:06

Tie rusai tiesiog nenuspėjami. Savo valstiečius jie išmarino badu. Derlingiausias žemes užtvindė ir statė hidroelektrines arba užteršė atominės pramonės atliekomis.

Dabar jie yra priversti įsivežti grūdus. Aš tikėjausi, kad mirsiu dėl senatvės. Tačiau kai Rusija, praeity visą Europą maitinusi duona, pati ėmė įsivežti grūdus, supratau, kad dabar mirsiu iš juoko.

Continue reading „Taip prieš 65-erius metus apie Rusiją kalbėjo Vinstonas Čerčilis“

Morisas Henkis – viena iš labiausiai intriguojančių ir įtakingiausių XX amžiaus asmenybių Didžiojoje Britanijoje, kuri turėjo reikšmingos įtakos šių laikų specialiųjų tarnybų veiklai.

Lordas Henkis (1-asis baronas, 1877 – 1963) pradėjo savo karjerą nuo Jūrų pėstininkų korpuso karininko ir tarnavo linijiniame laive „Remilis“. Tais pačiais metais jis susipažino su admirolu seru Džonu Fišeriu ir padarė jam gilų įspūdį. Todėl kai 1902 metais Fišeris tapo Admiraliteto Antruoju lordu, jis pasišaukė kapitoną` Henkį į Londoną ir įtraukė jį į savo štabą.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: Moriso Henkio odisėja“

grybauskaite_8-k

Šeštadienis, gruodžio 8 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei Vokietijos miestas Aachenas skiria vieną garbingiausių apdovanojimų Europoje – Karolio Didžiojo apdovanojimą (Charlemagne Prize).

 Prezidentei šis apdovanojimas skiriamas už Lietuvos indėlį kuriant Europos Sąjungos vienybę ir visos Europos ekonominį stabilumą.

Karolio Didžiojo apdovanojimo komiteto teigimu, Lietuva yra susitelkimo, pasiaukojimo ir sėkmės pavyzdys kaip įveikti krizę bei sudėtingus finansinius išbandymus.

 „Tai labai garbingas Lietuvos ir jos žmonių įvertinimas. Džiaugiuosi, kad mūsų indėlis kuriant visos Europos vienybę ir sėkmingą ateitį yra pripažįstamas ir aukštai vertinamas. Tai ypač svarbu Lietuvai rengiantis pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai kitų metų antrą pusmetį“, – sakė Prezidentė.

Apie apdovanojimą Lietuvos vadovę telefonu informavo Aacheno meras.

Continue reading „Prezidentei skirtas garbingas Karolio Didžiojo apdovanojimas“

Aristotelis  sakė, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra tinkamai elgtis, o Gėtė – kad gyvenimo paslaptis yra pats gyvenimas.

Tačiau jokia filosofinė mokykla nesugebėjo paaiškinti: o kodėl vieniems žmonėms reikia tokių milžiniškų turtų, kai tuo pat metu milijonai kitų skursta visą gyvenimą. Moemas Somersetas pastebėjo, kad duodama  išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė; bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?

Continue reading „Mūsų gyvenimas panašus į nuskendusio “Costa Conkordia” laivo ir jo įkaušusio kapitono elgesį“

gevork

Maskvoje, eidamas 88-erius metus, mirė garsus sovietų žvalgas Gevorkas Vartanianas. Gevorkas Vartanianas žymus tuo, kad 1943-aisiais metais sugebėjo sužlugdyti fašistinės Vokietijos žvalgybos rengtą pasikėsinimą prieš anthitlerinės koalicijos lyderius, 1943-aisiais susirinkusius į Irano sostinę Teheraną.

Kaip praneša agentūra “Armėnpress”, G.Vartanianas mirė 2012-ųjų sausio 10 dieną ligoninėje Botkinskaja. Paskutiniuoju metu jį kamavo vėžys. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas užuojautos telegramoje tvirtina, kad G.Vartanianas buvo “tikras savo šalies patriotas, ryški, įsimintina asmenybė”. Rusijos prezidento D.Medvedevo teigimu, žvalgybinės operacijos, kurias teko atlikti G.Vartanianui, į Rusijos žvalgybos istoriją įrašytos “aukso raidėmis”. Šiuos Rusijos prezidento žodžius cituoja ir agentūra “Interfaks”.

Continue reading „“Sužlugdė pasikėsinimą, 1943-aisiais rengtą prieš antihitlerinės koalicijos lyderius Teherane”“

tecer_2

Buvusi Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer žengė drąsų žingsnį. Savo artimiesiems Margaret Tečer papasakojo, kaip privalo būti surengtos jos laidotuvės. Buvusi britų Ministrė Pirmininkė, dėl savo griežto, nepalaužiamo charakterio ir nuolatinės Sovietų Sąjungos kritikos sulaukusi “Geležinės ledi” titulo, smulkiai nurodė, kaip ją privalu palaidoti.

Laidotuvių ceremonija, beje, planuojama jau seniai – nuo 2007-ųjų metų. Pradėta ruoštis laidotuvėms iš anksto dėl to, kad renginiai, kuriuose privalu dalyvauti Didžiosios Britanijos karalienei, negali būti planuojami bet kaip, be išankstinio skrupulingo pasiruošimo.

Continue reading „Margaret Tečer davė nurodymus, kokios turi būti jos laidotuvės“

adamkus13

Netrukus Lietuvoje gali įvykti recidyvas, kokio jau nebuvo, regis, nuo 1993 metų. Tada lengvai kvaištelėjusi posąjūdinė Vilniaus miesto taryba uždraudė Jurgos Ivanauskaitės knygą „Ragana ir lietus“. Beje, dabar kaip tik minime šviesaus atminimo rašytojos ir dailininkės penkiasdešimtmetį. Dailės akademijos „Titaniko“ parodų salėse atidaroma išsami jos darbų paroda.

Valdas Adamkus buvo didelis Jurgos talento gerbėjas. Jis visada stengdavosi aplankyti jos parodas, įsigydavo darbų. Ko gero, juos siejo tam tikras dvasios artumas. Ir ne vien todėl, kad abu gimę tą patį mėnesį. Kaip J. Ivanauskaitė Lietuvos kultūroje, taip V. Adamkus politikoje buvo savotiška anomalija: pusiau atsargus diplomatiškas biurokratas, pusiau aistringas meno ir kultūros žmogus.

Continue reading „Šalin rankas nuo Valdo Adamkaus!“