Beirut, the Lebanese capital. EPA – ELTA foto.

We all know that on August 4 in Beirut, the Lebanese capital, two powerful explosions destroyed seaport warehouses, taking hundreds of lives and wiping out entire quarters of the city. Currently, such an official version is announced – the explosions were caused by inefficiency and clutter. There are no signs of terrorist activity.

The disaster in Beirut

It was not so long ago when due to this accident over 300 thousand people of Beirut lost their homes.

The EU was one of the first to provide humanitarian aid to Lebanon. That support is € 63 million (Lebanese President Michel Aoun claims that the explosion of 2,700 tons of ammonium nitrate in the port caused more than € 12.7 billion in damage).

Lithuania did not remain indifferent to the pain of Lebanon, it allocated 50 thousand EUR.

However, vigilance should not be lost in such cases. It is important that those suspected or accused of terrorist acts do not receive assistance. We are well aware that, under the guise of this disaster, representatives of various terrorist organizations operating in Lebanon are also likely to apply for financial support or a residence permit in Europe. Such counterfeits should not be ruled out.

By the way, Lithuania is just like that – vigilant, cautious. Few days ago the Lithuanian Ministry of Foreign Affairs announced that persons associated with “Hezbollah” (it is active and strong in Lebanon, it is of particular concern to Israel) have been banned from entering Lithuania for 10 years. It is alleged that the Migration Department made this decision after receiving some specific information about the activities of persons associated with “Hezbollah”.

According to ELTA, Linas Linkevičius, ForMin of Lithuania, has stated: „Assessing the information available to us and provided by our partners, we can state that “Hezbollah” is a terrorist organization that poses a threat to the security of many countries around the world, including Lithuania. We stand in solidarity with the US, Germany, the UK, the Netherlands and other countries that have taken a similar position. We appreciate the successful cooperation between the Lithuanian and Israeli national security institutions. We thank these institutions for their important contribution to ensuring the security of our citizens.“

Lithuania’s move to pay very close attention to those suspected of belonging to “Hezbollah” is fair and meaningful. In such way official Vilnius is in solidarity with an influential ally of the US – Israel.

It is not for nothing that after the decision not to allow entrance or contacts with sympathizers of “Hezbollah”, Lithuania received the congratulations of Israeli ForMin Gabi Ashkenazi. This Israeli politician thanked the Lithuanian government for its decision to declare “Hezbollah” a terrorist organization based in Lebanon.

What are Turkey’s interests in Lebanon

However, in the Lithuanian public space, I did not notice any information whether Lithuania would have coordinated its steps with Turkey by providing financial support to Lebanon and considering which Lebanese might be worth sheltering. After all, we must know the opinion of an official Ankara, at least because Turkey is a member of NATO, our ally in this political-military Alliance of the North Atlantic Treaty.


Figuratively speaking, Turkey’s opinion should be even more important to us than Israel’s. Especially since many organizations accused of terrorism have been operating in Lebanon for a long time and are still active today. “Hezbollah” is just one of them. Lebanon is also famous for having its strong holds here, “Daşnaksütun”, ASALA, whose representatives killed Turkish diplomats in Europe, the US and Australia just a few decades ago. Between 1975 and 2002, these terrorists carried out 235 attacks, 70 murders, 41 assassinations and 524 injuries in the West. 105 people were taken hostage, 12 of whom were killed. So does the Lithuanian Ministry of Foreign Affairs knows what Turkey’s interests are in Lebanon, or are they taken into account?


Another very important detail – the explosion of warehouses in the seaport region in Beirut has particularly affected three residential neighborhoods – Chad, Mar Michail, Bed Halil. They are called Armenian districts because many Armenians live there. Among them, there are likely to be those who support the activities of “Daşnaksütun”, ASALA and similar organizations. It cannot be ruled out that, under the guise of the disaster of August 4, some sympathizers of “Daşnaksütun” and ASALA will try to enter the EU by applying for a permanent residence permit, ask for financial benefits. It is possible that the representatives belonging to these organizations or sympathizing with them will try to enter Lithuania as well, that it could then harm Turkey from European capitals.

What is the official approach to “Daşnaksütun” and ASALA?

The version is that some sympathizers of “Daşnaksütun” and ASALA from Lebanon will try to enter Nagorno-Karabakh, which belongs to Azerbaijan but is currently controlled by Armenian separatists. In order to prepare military attacks against Azerbaijan from there, which, among other things, is unconditionally supported by Turkey, Lithuania’s ally in the NATO.

Therefore, I am questioning,  when will Lithuania declare as unacceptable organizations not only “Hezbollah”, which is causing Israel a headache, but also “Daşnaksütun”, ASALA and similar organizations that are harmful to Turkey?

We have muffed many times in judging Turkey. We behaved shamefully, for example, on December15,  2005, by adopting a Seimas resolution on the recognition of the genocide of the Armenian people. Ms. Irma Ąžuolė has noticed on the portal that only about one third of the members of the Seimas participated in the anti-Turkish sitting at that time: 55 out of 141. The resolution was submitted, considered and adopted in one go, only ten minutes was enough for this. Only 49 members of the Seimas signed the draft resolution.

But the worst thing is not because of the half-empty meeting room and the rush. Most important is that this resolution sets us apart from our ally Turkey. It is also scandalous that at that time (and at present) no Lithuanian historian, politician or journalist had studied the documents stored in Turkish archives due to the events of 1915 in the Ottoman Empire. Lithuania was not even confused by the idea – after all, without seriously delving into the arguments of the other side, it is stupid to make accusations. Lithuania has not even wondered why the Turks had long ago opened their archives to foreign researchers, and Armenia still carefully hides them from outsiders (apparently it has something to hide). So, December 15, 2005, in my opinion, is one of the strangest days in Lithuanian politics. We signed an important document without even taking the problem seriously.

Lithuania’s next step is no less shameful – when the Lithuanian Academy of Sciences did not admit Turgut Kerem Tuncel, a senior analyst at the Eurasian Studies Center, on December 13 last year, accompanied by Gokhan Turan, Turkish Ambassador residing in Lithuania. The Turks wanted to read a report on the tragic events of 1915 in the Ottoman Empire. However, the Turkish scientist was prevented from presenting the Turkish position in the hall of the Lithuanian Academy of Sciences, justifying that the hall was needed for another unforeseen but very important event. Thus, we rejected Turkish scientists under the guise of primitive excuses, and the Armenian diplomats were admitted by the Lithuanian Academy of Sciences without hindrance.

This scandal, described in detail on the portal by a journalist Gintaras Visockas, deserves serious analysis. If it were the other way around (the Lithuanian Academy of Sciences does not admit an Armenian ambassador because Armenia is not a member of NATO, and a Turkish ambassador is admitted because Turkey is a member of NATO), I would have better understanding. But I do not imagine the opposite, when Lithuania rejects its ally in the NATO alliance, although it is obvious.

With this in mind, I want to know when Lithuania will name “Daşnaksütun” and ASALA as terrorist organizations? At least I would like to understand whether Lithuania is aware of Turkey’s position on anti-Turkish organizations operating in Lebanon?

About the author

Vytautas Čepukas. foto

V. Čepukas was born in 1953 in Krasnoyarsk (Russia) in a political prisoner’s family. When he was 5 he was brought to Lithuania.

After Lithuania regained its independence, he participated in the activities of the Sąjūdis, and after the events of January 1991, he joined the Lithuanian Voluntary Service. In 1991, he defended the Lithuanian Parliament. In September of the same year, he started to serve as the Commander of the Utena Commandant Squad of the Lithuanian National Defense Department.

After that, he served in the training center of the military training; in 1993 he was appointed the commander of the SKAT 71st Battalion. From 2000 to 2003, he served as the commander of the Vilnius County KASP team.

He started his service in the Lithuanian Armed Forces from lieutenant degree. He ended his service  in 2003 with the rank of Lieutenant Colonel.

Awards:  Medal of the January 13, the volunteer creator, the Medal of the Star of Riflemen of the Lithuanian Armed Forces in the Diaspora of the Lithuanian Riflemen’s Union.

2020.08.22; 00:30

Knygų spintoje aptikau seniai pamirštą ryšulį. Radinys – į celofaninį maišelį rūpestingai suvyniotas pluoštas maniškių publikacijų, kadaise skelbtų daugiausia „Literatūroje ir mene“ ir „Lietuvos aide“. Tai tekstai, kurie man brangūs, kuriuos vertinu, dėl kurių niekad nebus gėda.

Žvelgdami į nuotraukas jau supratote, jog čia daugiausia interviu su rašytojais, poetais, literatūros kritikais – Petru Dirgėla, Juozu Apučiu, Leonidu Jacinevičiumi, Justinu Marcinkevičiumi, Vanda Zaborskaite, Valdemaru Kukulu, Liudviku Gadeikiu, Eugenijumi Matuzevičiumi, Ramūnu Klimu, Vladu Dautartu, Vaciu Bagdonavičiumi… Žinoma, svarbiausia tema juose – Lietuvos nepriklausomybė. Ar pavyks išsaugoti, ką privalome daryti, kad išliktume, kas ir kodėl mums kenkia? Daug klausimų – tebeaktualūs. Daug atsakymų – tarsi šiandien parašytų.

Nuotraukose užfiksavau ir keletą piktų savo publikacijų, kuriose pasakoju apie Kaliningrado srityje griaunamus prūsų bei lietuvių istorijos, kultūros, architektūros paminklus, kryptingai, ciniškai rusinamus lietuvius. Čia rasite ir tekstą „Istorinių klaidų“ šalis“, kuriame kritikuoju Arvydą Juozaitį, Bronislovą Genzelį, Krescencijų Stoškų. O rašinys apie netikruosius pranašus? Verta prisiminti, kaip tuomet dar tik besistojančią ant kojų Lietuvą aršiai puolė opozicija, tarsi sava, tarsi lietuviška… Čia – ir polemika su vienu Lietuvos rusu, kas gi yra tikroji Tėvynė ir kuo ji skiriasi nuo Sovietų Sąjungos…

Žodžiu, sudėjus visus šiuos tekstus į krūvą, man regis, ant stalo gulėtų puiki, išliekamąją vertę turinti knyga.

Bet gal aš klystu, gal man tik taip atrodo…

Gintaras Visockas

2020.08.02; 10:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. nuotr.

Sykį žymus, daug vertingų knygų apie Lietuvos istoriją parašęs intelektualas prisipažino, jog keletą mėnesių šalyje galiojęs karantinas jam nebuvęs skausmingas. Rašytojui malonesnė vienatvė nei žmonių susibūrimai. Net ir trumpiausi, nekalčiausi pašnekesiai bendraminčių ratelyje jį vargina. Kodėl? Esu privestas ne tik apsimesti, kad kolegoms rūpimi klausimai gyvybiškai svarbūs ir man, bet dar pats save diplomatiškai prievartauju prikąsti liežuvį, kad bičiuliams neprimesčiau savų temų.

Tik ko vertos diskusijos, kai pašnekovai vienas kito negirdi, kai net nenori girdėti?

Kodėl Turkija nesirūpina Baltijos šalių saugumu?

Deja, Pasaulis taip surėdytas, kad mes ne visada pajėgūs išvengti painių kryžkelių. Jei neperprasi oponento argumentų, pakenksi ne jam – pats apsijuoksi, pats pakliūsi bėdon.

Ši ne visuomet maloni taisyklė galioja tiek tarpusavyje besiginčijantiems kaimynams, giminėms, sutuoktiniams, bendradarbiams, tiek valstybėms, kurios pasmerktos nuolatinėms intrigoms, pykčiams, išdavystėms.

Puikiausias pavyzdys – kilę nesusipratimai dėl NATO aljansui priklausančios Turkijos elgiasio. Taip, visi žinome, kad „Turkija ir toliau blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai, nepaisant Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pernai gruodį pasiekto susitarimo su sąjungininkų lyderiais“. Gynybos plano angliškasis pavadinimas – „Eagle Defender“. Tai – lietuviškoje informacinėje erdvėje birželio mėnesį nuskambėjusi ELTOS citata.

Taip, Turkija pykstasi su JAV, Prancūzija. Birželio 17-ąją ELTOS paskelbtame tekste pabrėžiama: „Turkija nesutinka patvirtinti šių planų, nebent mes pripažintume PYD/PKK teroristiniais subjektais“, – sakė Prancūzijos gynybos korpuso pareigūnas, turėdamas omenyje Sirijos ir Turkijos kurdų grupes, kurias Ankara laiko pavojingais sukilėliais. „Mes sakome ne. Mes turime parodyti solidarumą su sąjungininkais rytuose, o šių planų blokavimas yra nepriimtinas“, – teigė pareigūnas“.

Turkijos vėliava. nuotr.

Taip, „NATO gynybos planai Baltijos šalims ir Lenkijai buvo parengti po to, kai 2014 m. Rusija aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį. Nors šie planai nėra susiję su Turkijos karine strategija Sirijoje, nesutarimai didina saugumo grėsmę visose NATO dalyse. Pagal NATO sutartį, vienos valstybės sąjungninkės užpuolimas yra laikomas viso Aljanso užpuolimu, o NATO turi parengusi karines strategijas visų valstybių narių gynybai“ (iš to paties birželio 17-ąją paskelbto ELTOS pranešimo).

Kaip patartumėte elgtis tarp politinių girnų patekusiai Lietuvai? Žinoma, oficialusis Vilnius galįs muštis į krūtinę taip karšai ir emocingai, kaip, sakykim, jaunoji klimato aktyvistė Greta Thunberg. Dar pienas mergaitei nuo lūpų nenudžiūvęs, o ji jau mananti, kad įgijo dieviškąją galią visus aplink esančius mokyti gyvenimiškųjų tiesų.

Lietuvoje taip pat netrūksta karštų galvų, šaukiančių, esą Turkiją derėtų išmesti iš NATO.

Gal Turkija verta, kad ją Briuselis ištrenktų iš Aljanso. Gal taip kada nors ir nutiks. Jei žvelgsime atidžiai, matysime, jog NATO aljanse esama daug narių, kurias derėtų išspirti lauk – dėl nemokamų 2 proc. nuo BVP, dėl atkakliai tiesto Nord Stream 2, dėl Rusijai mėgintų parduoti Mistral karo laivų. Tarp išmestųjų turėtų būti ir mano Tėvynė Lietuva. Juk Lietuva daug metų mokėjo žymiai mažesnę sumą į NATO aljanso kasą, nei buvo sutarta pasirašant stojimo dokumentus, o Turkija, garbė jai už tai, niekad niekur net neužsiminė, jog Lietuvą, kaip ir kitas per daug taupančias „gudruoles“, vertėtų išprašyti iš garbingos kompanijos.

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. nuotr.

Įžvalgi, sumani, bent keletą ėjimų į priekį šachmatų lentoje matanti diplomatija šiuo konkrečiu atveju pirmiausia turėtų pasidomėti ne turkiškomis, o savomis klaidomis. Jei nenorime būti panašus į savo neklystamumu patikėjusią aikštingąją klimatos aktyvistę, oficialusis Vilnius privalo nuoširdžiai paklausti oficialiosios Ankaros: ką mes blogo jums padarėme? Tokį pat klausimą oficialiąjai Turkijos valdžiai turėtų pateikti ir oficialusis Vašingtonas bei oficialusis Paryžius.

Nuoširdus domėjimąsis, kaip, kodėl ir kiek sykių NATO aljanso šalys įžeidė Turkiją, reikalingas ne tam, kad pultume aklai puoselėti kiekvieną turkišką užgaidą. Mums nereikia, kad turkai užsiliptų mums ant galvų. Atsikvošėjimas reikalingas tik tam, kad taptų lengviau ieškoti kompromisų, leidžiančių išsaugoti NATO vienybę.

Tačiau ar įmanomas nuoširdus pokalbis, jei Turkijai net neleidžiama išsižioti apie patirtas nuoskaudas? Turkija – ne Rusija. Jei Baltijos šalys, įskaitant visą Rytų Europą, taip pat Ameriką, Didžiąją Britaniją, senų seniausiai perkando tikrąją Kremliaus politiką, tai Turkijos, buvusios Osmanų imperijos, reikalų mes taip gerai išmanome, kad galėtume drąsiai mojuoti kardu, kas – juoda, o kas – balta.

Europietiškas egoizmas

Lietuviams nekenktų bent akimirkai įsivaizduoti tapus turkais. Štai tada, pamačius save turko kėdėje, migla, neleidžianti įžvelgti tikrųjų trinties priežasčių, iškart išsisklaidytų. Jei aš būčiau Turkiją mylintis turkas, agituočiau savąją valdžią pasitraukti iš NATO aljanso ir daugiau nebeklibinti Europos Sąjungos durų rankenos. Prabėgo keletas dešimtmečių, o Briuselis su Strasbūru vis nepriima Turkijos į savo šeimą. Tikriausiai protinga taktika, žvelgiant iš Briuselio, Strasbūro, net ir Vilniaus dangoraižių, nes ilgainiui Europoje dominuotų turkai. Ir vis tik leiskite gūžščioti pečiais, kodėl tada Turkija privalo itin rimtai domėtis tiek politiniu, tiek kariniu Europos saugumu?

Europos Sąjungos lyderiai ignoruoja Turkijos prašymus dėl narystės ES (sugalvoja naujų ir naujų trukdžių – esą jau tuot tuoj priims, tik dar reikėtų pasitemti demokratijos srityje). Šventa teisė reikalauti demokratijos. Demokratija – būtina kaip oras, kaip vanduo. Tačiau kodėl Europa trokšta, kad turkai vardan jos rizikuotų savo karių gyvybėmis? Briuselis primygtinai liepia, kad turkai savo žemėse sulaikytų į Europą iš Afrikos ir kitų kontinentų plūstančius pabėgėlius, kitaip Europa, matot, ims dusti nuo atvykėlių gausos. Bet kam Turkijai šis galvos skausmas, jei Briuselis neįsileidžia Turkijos į savo šeimą?! Vietoj pilnateisės narystės jai numetami doleriai. Briuselis įsivaizduoja, kad Turkijai tų milijonų ar milijardų – užteks. Turkijai nebeužtenka. Jei būčiau Turkijos pilietis, sakyčiau: man nusibodo vienpusė draugystė.

Amerikietiški nesusipratimai

Kita labai svarbi pastaba. JAV įsiutusi, kam Turkija perka ginklus ne iš Amerikos, kodėl susigundė Rusijos vilionėmis. Amerika turi teisę įsižeisti. Aš, būdamas lietuviu, taip pat įsižeidžiau – kodėl Ankara mano mylimos ir gerbiamos Amerikos priešlėktuvinės gynybos ginklus iškeitė į rusiškus? Bet jei pripažįstame Amerikos teisę supykti, pripažinkime ir Turkijos teisę įsižeisti. Mano supratimu, turkai privalo įsižeisti: kodėl JAV palaiko turkų priešus kurdus, kodėl JAV ignoruoja turkų reikalavimą PYD/PKK pripažinti teroristiniais subjektais? Vienybės klausimas turėtų rūpėti visiems – ne tik Turkijai.

Donald Trump. EPA-ELTA foto

JAV – ne šventa karvė. Amerika – nuodėminga. Būdamas turkas, aš tvirtinčiau, kad Amerika neverta pasitikėjimo, nes ji kadaise garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į tai, jog Kijevas atsisakytų atominio ginklo. Bet ar šį savo pažadą ištęsėjo? O jei vieną pažadą pamynė, kokias garantijas turime, kad nepamins ir antrojo, trečiojo?

O kaip, leiskite paklausti, oficialusis Vašingtonas pasielgė, kai Turkija, neapsikentusi oro erdvę nuolat pažeidžiančių rusų naikintuvų, vieną iš jų numušė? Tai, beje, itin svarbus argumentas. NATO privalėjo ginti Turkiją visomis keturiomis, kad Vladimiras Putinas bijotų net Turkijos pusėn žvilgtelėti. Bet NATO tepaskelbė keletą aptakių, atsargių rezoliucijų, labiau priekaištaujančių Ankarai, nei Kremliui. Štai Turkijai nieko kito ir neliko: jei NATO tik taip tepadeda, ieškosime kitų draugų.

Mano mylima ir gerbiama Amerika, žinoma, kvailai pasielgė ir pripažindama 1915-uosius metus buvus „armėnų tautos genocidu“. Turiu omenyje paskutinįjį atvejį, kai net vienas JAV politikas prisipažino: jei Turkija nebūtų atsukusi nugaros mūsų priešlėktuvinės gynybos ginklams, nebūtume genocido pripažinę. Tik ar taip elgtis – padoru? Tiesos ir teisingumo siekis turėtų būti svarbesnis nei noras įgelti oponentui.

Prancūziškas akibrokštas

Keistai elgiasi ir Prancūzija. Ji pripažino 1915-uosius esant „armėnų tautos genocidu“. Bet šis žingsnis abejotinas jau vien dėl to, kad Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neatvėrusi savų archyvų. Todėl brėžti kategorišką vertinimą daugiau nei šimto metų senumo tragedijai dar anksti. Palaukime, kol oficialusis Jerevanas į savo slaptuosius archyvus įsileis visus istorikus, tyrinėtojus, mokslininkus.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius – teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Jei būčiau turkas, Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono paklausčiau, kodėl oficialusis Paryžius taip nuoširdžiai rūpinasi „armėniškojo skausmo įmamžinimu“ ir taip vangiai, nenoriai, atmestinai savo aikštėse, skveruose, gatvėse įamžina nuo armėnų teroristinių organizacijų Prancūzijos teritorijoje vos prieš kelis dešimtmečius žuvusiųjų turkų diplomatų atminimą? Ar Paryžiuje stovi bent vienas paminklas, pagerbiantis turkų diplomatus, kuriuos Prancūzijoje visai neseniai nužudė ASALA, Dašnakcutiun ir Gnčak smogikai? Gal prancūzai taip apgirto nuo vyno, kad jau nebesusigaudo, kas – tikrieji jų partneriai?

Lietuviškas nesusigaudymas

Jei būčiau Turkijos pilietis, priekaišaučiau ir Lietuvai: liūdniausia net ne tai, kad jūs, lietuviai, Seime specialia rezoliucija pripažinote 1915-uoius metus esant armėnų tautos genocidu (kolegė Irma Ąžuolė vienoje iš publikacijų pastebėjo, jog dėl rezoliucijos balsuota pustuštėje salėje Naujųjų metų švenčių išvakarėse), o todėl, kad, prieš palaimindami rezoliuciją, net nesiteikėte išklausyti oficialiosios Ankaros argumentų, nepareiškėte net menkiausio noro padirbėti Turkijos archyvuose. Jūs į Mokslų Akademiją įsileidžiate Armėnijos, kuri nėra jūsų sąjungininkė NATO aljanse, ambasadorių, o štai Turkijos, kuri yra jūsų sąjungininkė NATO aljanse (Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę) ambasadoriui paskutinę minutę uždraudėte įžengti į Mokslų Akademiją, užtrenkėte duris turkų tyrinėtojams. Būdamas turkas garsiai šaukčiau – tegul lietuvius nuo šiol saugo armėnų kariai…

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20 diena. Nuotraukoje užfiksuota vieta, kur nuo armėnų teroristų rankų žuvo turkų diplomatas Erdoganas Ozenas

Žinoma, NATO vadovybei skirtingi požiūriai į istoriją, ekonomiką, demokratiją – nė motais. Briuseliui svarbiausia karinė jėga, karinė vienybė. Bet būtume primityvūs politikai, jei manytume, jog Aljanso vienybė susideda tik iš karinių elementų.

Neatmetu galimybės, jog Baltijos šalių gynybos planai blokuojami Kremliui metus milžiniškas diplomatines, žvalgybines, finansines pastangas. Tik aš neraginčiau Turkijos išmesti iš karinio aljanso. Elgčiausi priešingai – girčiau ją už tai, kad, nepaisant visų nesusipratimų, ji vis dar tebėra kartu su mumis. Juk vieną gražią dieną, nusispjovusi į mūsų ne itin garbingus gudravimus, ji pati sumanys trauktis į šoną. Štai tada iškart suprastume, kodėl Europai reikalinga vieną iš stipriausių kariuomenių turinti valstybė.

Taip jau tas gyvenimas surėdytas – tik ką nors praradę suvokiame, kaip vis tik buvo gera turėti.

Ką žinome apie „Dašnakcutiun“?

Šiuo metu Lietuva, siekdama geresnių santykių su Turkija, galėtų padaryti bent vieną teisingą, didelių investicijų nereikalaujantį darbą – apvalyti lietuviškas internetinių enciklopedijų versijas nuo tendencingų antiturkiškų tekstų. Išmesti armėniškųjų tiesų neraginu. Tiesiog ten, kur surašyti vien Jerevanui palankūs pasakojimai, turėtume pridėti ir turkiškas bei turkų brolių azerbaidžaniečių versijas. Kad nebūtų vienpusiško tendecingumo – armėniškosios pastabos išdėliotos išsamiai, smulkiai, o turkiškojo ir azerbaidžanietiškojo požiūrio – nė eilutės.

Paimkime kad ir žodį „Dašnakcutiun“. Peržiūrėjau, kas apie šią organizaciją rašoma lietuviškosiose enciklopedijų versijose ir pastebėjau daug akį badančių tendencingumų.

Žodį „Dašnakcutiun“ pasirinkau neatsitiktinai. Prieš keletą metų teko keliauti po Azerbaidžaną. Svečiavausi ir 2012-2013-aisiais Guboje pastatytame „Memorialiniame genocido komplekse“. Ten svečiavasi ne vienas – su istoriku Algimantu Liekiu. Štai ką sužinojome apie „Dašnakcutiun“.

Dašnakų emblema

1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei Baltijos šalims. Azerbaidžanietišką laisvės troškimą bolševikai paskandino kraujo jūroje. Ne vien bolševikai gviešėsi užkariauti šią šalį. Bolševikams noriai talkino teroristinė grupuotė „Dašnakcutiun“. 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai drauge su armėnų teroristiniu judėjimu „Dašnakcutiun“ siautėjo visame Azerbaidžane.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Gubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Guboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Guboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Guboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje.Tačiau ypač žiauriai Azerbaidžano priešai elgėsi Guboje.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Gubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

Nepaisant itin nepalankių aplinkybių azerbaidžaniečiai vis tik rinko, kaupė, analizavo žinias apie netektis. Tuometiniai Azerbaidžano politikai stengėsi užfiksuoti visus praradimus. Tekstus apie antiazerbaidžanietiškus pogromus vertė į Europos tautų kalbas. Tiesiog gyvybiškai svarbu buvo Vakarų visuomenei kuo plačiau, išsamiau ir objektyviau papasakoti apie tai, kas nutiko Azerbaidžano miestuose ir kaimuose. Mat „Dašnakcutiun“ ir bolševikų propaganda dėl 1918-aisiais pralieto kraujo begėdiškai melavo: jokių žudymų, jokių etninių valymų, jokių išpuolių prieš vietinius gyventojus!

Gubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. nuotr.

Bet visko paslėpti okupantams nepavyko. Štai kaip 1918-ųjų įvykius įvertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:

„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Štai kodėl Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių azerbaidžanietiškos istorijos puslapių.

Beje, azerbaidžaniečių istorikams sovietmečiu gilintis į šią temą ilgai neleista. Domėtis 1918-ųjų netektimis azerbaidžaniečiai galėjo tik po 1991-ųjų metų – subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai šalis vėl tapo nepriklausoma ir laisva.

2007-aisiais būta rimto lūžio istoriniuose tyrinėjimuose. Būtent tais metais Gubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais rengtas baudžiamąsias akcijas. Ištyrus masines kapavietes Gubos regione Azerbaidžano vadovybė toje teritorijoje įkūrė įspūdingą muziejų, kurį teko matyti savo akimis.

Labai panašiai „Dašnakcutiun“ vertina ir Turkija. Bet ar lietuviškosiose enciklopedijose apie tai rašoma?

Beje, jose nerasite ir užuominos apie Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos išleistą enciklopediją „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Šioje knygoje gausu pasakojimų apie ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun organizacijų turkams ir azerbaidžaniečiams padarytas skriaudas.

Lietuviškosiose enciklopedijose apie šią enciklopediją – nė menkiausos užuominos! Nė žodelio!

O paskui stebimės, kodėl Turkijai nerūpi Baltijos šalių gynybos planai…

2020.06.29; 06:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. nuotr.

Vilnius turi rimtą galvos skausmą. Tai – jo meras Remigijus Šimašius. O kadangi Vilnius yra Lietuvos sostinė, kenčia visa Lietuva. Dėl liguistų mero fantazijų pažeminta visa Lietuva.

Sostinės meras nesuvokia arba apsimeta nesuvokiantis, kad Lukiškių aikštė – tai ne ta vieta, kur derėtų žiemomis čiuožinėti ant dirbtinai įrengto ledo, o vasarą turkštis fontanuose, gulinėti ant skrupulingai nupjautos žolytės ar tuo labiau – degintis dirbtinai supiltame paplūdimyje anglišku užrašu „Beach“.

Vilniaus vadovas nesupranta arba nenori suprasti, kad Lukiškių aikštė – tai reprezentacinė erdvė, kurioje privalo būti įamžintos netektimis, praradimais, kančiomis paženklintos lietuvių pastangos atgauti Nepriklausomybę. Sostinės meras iki šiol nepripažįsta, kad Lukiškių aikštė graži gali būti vien tik turėdama visus sudėtingos, didingos, pergalingos mūsų istorijos akcentus: kovas su kryžiuočiais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę, mūsų karalius, sukilėlius, savanorius, partizanus, tremtinius, disidentus, Aukščiausiosios Tarybos gynėjus, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktus, Vytį… Šie istoriniai akcetai turi būti aiškūs, ryškūs, be dviprasmybių, be modernybių. Jų negalima sugrūsti į bunkerį. Tegul paminklu džiaugiasi ne keli abejotinos reputacijos meno žinovai, o visa Lietuva.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko ( nuotr.

Sostinės vadovui nė į galvą neateina, jog Lukiškės – tai ta vieta, kuri turėtų traukti ne čiuožėjus ar paplūdymio poilsiautojus. Ji turėtų būti skirta svarbioms užsienio šalių delegacijos. Kad tiek draugiškų, tiek ir ne visai bičiuliškai nusiteikusių valstybių prezidentai, parlamentų vadovai, premjerai kartu su svarbias istorines datas mininčiais lietuviais galėtų padėti gėlių prie didingo Laisvės paminklo.

Lukiškių aikštėje – šiaudinė skulptūra. nuotr.

Visa kita Lukiškių aikštei netinka. Jei užtenka sveiko proto į Operos ir baleto teatrą susiruošti dėvint ne sportinį kostiumą, bet smokingą, kodėl neužtenka išminties suvokti, jog Lukiškių aikštei netinka linksmybės? Jei nutuokiame, kad kapinėse, bažnyčioje ir muziejuje nedera džiūgauti bei šėlioti, kodėl nepripažįstame, jog Lukiškių aikštė, kurioje kadaise pakarti sukilėliai, kurią kelis dešimtmečius bjaurojo išgamos Lenino paminklas, kur čia pat dunksojo vienos iš žiauriausių pasaulio organizacijų būstinė, kur ant buvusių KGB rūmų sienų iškalti žuvusių miško brolių vardai, netinka pusnuogiams išsidrėbti ant dirbtinai papilto smėliuko. Juolab kad visai netoli Lukiškių aikštės, kitame Neries krante, prie Baltojo tilto, tikrai įmanoma įrengti pasaulinio garso paplūdimį – su žaidimo aikštelėmis, žolyte gulinėjimui, persirengimo kabinomis, prieplauka.

Bet R.Šimašiui paplūdimio prireikė būtent Lukiškių aikštėje. Vienintelis įtikinamas paaiškinimas – dar sykį pasityčiota iš tragiškos Lietuvos istorijos. Tyčiotasi ir tuomet, kai nuo Vrublevskių bibliotekos buvo nuplėšta paminklinė lenta Jonui Noreikai, tyčiotasi ir tada, kai vietoj didingo Laisvės paminklo pasirinkta iš žemių supilta kalvelė, kai leista įrengti čiuožyklą… Dabar štai sulaukėme paplūdimio. Ačiū bent už tai, kad įrengtas bendras, o ne vien moterų ar vyrų pliažas…

Čiuožykla paversta Lukiškių aikštė. nuotr.

Jei Lietuva – normali valstybė, šį merą privalu išmesti iš sostinės vadovo krėslo, o partijos, kuriai jis priklauso, – nedera įsileisti į Seimą. Tokių spjūvių tiesiai į veidą dovanoti negalima.

Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu.

Bet ir brolių lietuvių, noriai sugulusių Šimašiaus paplūdimyje, – solidžiais lietuviais nepavadinsi. Jei jiems nė motais Lietuvos praeitis, tai kodėl jie nusispjauna į aplinkybę, kad čia pat – judrios sostinės gatvės, kuriomis laksto nuodingąsias dujas išmetantys automobiliai, kad saulės šviesoje įkaitęs asfaltas skleidžia nuodingus garus, kad ant šaligatvio plytelių kaupiasi sveikatai kenkiančios dulkės?

Galų gale ar tikrai malonu lepintis saulės voniomis, kai į tave spokso iš greta esančios Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Apeliacinio ir Vilniaus apygardos teismų?

Vardan savo siaurų asmeninių tikslų (greičiausiai siekta žinomumo, juk čia pat – rinkimai) R.Šimašius pasityčiojo net iš tų lietuvių, kurie supuolė į patį keisčiausią paplūdimį visame pasaulyje. Norėtųsi dar pridurti – patį šlykščiausią paplūdimį visame Žemės rutulyje.

2020.06.26; 08:20

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai koronaviruso pandemijos metu vidaus politikoje iš esmės visas valdžios gijas savo rankose sutelkė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pabandė atsigriebti užsienio politikoje, pradėjęs telefoninio ryšio sesiją pokalbių su Baltarusijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos ir Armėnijos lyderiais, besiruošiančiais birželio 18 d. suplanuotam „Rytų partnerystės“ programos šalių viršūnių susitikimui.  

Kaip galima būtų spręsti iš Prezidentūros pranešimų, įvykusios aukščiausiojo lygio diskusijos užgriebė svarbias problemas, šalių lyderiai nepraplepėjo visą numatytą laiką tik apie orus ar sveikatą. Tačiau štai internetinio dienraščio redaktoriui Gintarui Visockui iškilo spiečius klausimų dėl įvykusių diskusijų labiau apčiuopiamų rezultatų, taigi redaktorius ėmė ir paprašė patikslinti pranešime išsakytas pozicijas, labai aiškiai suformuluotus klausimus išsiųsdamas Prezidentūros Komunikacinei grupei Jokio atsakymo, iš ten – tik spengianti tyla.

Labai panašiai buvo ir praeitą kartą, jeigu neklystu, Seimo delegacijos vizito į Armėniją išvakarėse, kai G.Visockas adresavo klausimus Seimo ir delegacijos vadovui Viktorui Pranckiečiui, ne kartą geru žodžiu anksčiau minėtam komentarų skiltyse. Taip pat jokio atsakymo! Iš pirmo žvilgsnio sunku net patikėti, kad nepriklausomoje Lietuvoje yra sukuriami tokie valdžios nešvankumo precedentai, kaip atrodo, be didesnio diskomforto demonstruojant neįtikėtiną Europos šaliai politinio necivilizuotumo pavyzdį.

Žurnalistas Gintaras Visockas. nuotr.
Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.

Jeigu G.Visockas būtų kreipęsis į Prezidentūrą kaip privatus asmuo, tarkime, besiskųsdamas dėl kanalizacija užlieto buto nuo viršuje gyvenančio kaimyno, neabejoju, kad Prezidentūros tarnybos atsilieptų, paaiškindamos piliečiui, jog tai yra ne jų kompetencijos dalykas, pažadėtų, kad kreipimasis bus perduotas institucijai pagal tikslinį profilį, drauge padėkotų už aukštą pasitikėjimą.

Tačiau redaktorius kreipėsi iš dienraščio tribūnos, atstovaudamas visuomeninį leidinį, į Prezidentūrą su tiksliai suformuluotais ir labai nepatogiais politinės kompetencijos klausimais, taigi, regis, buvo nuspręsti apsimesti, kad tokių klausimų niekas ir neišgirdo, net rizikuojant kristi į purvą nosimis.

Pirmoji mintis, kuri peršasi savaime, yra apie tai, kad prezidento G.Nausėdos patarėjams paprasčiausiais trūksta kompetencijos atsakyti į labiau keblius, kaip buvo sakyta, nepatogius klausimus, jie nesugeba ir nesugebės to padaryti, net jeigu ir labai panorėtų. O gal sugeba, bet nenori? Ko čia daugiau – kvailumo ar piktos valios?

Valdo Adamkaus laikais Prezidentūra žėrėjo kaip deimantas dar ir dėl to, kad patarėjais čia dirbti buvo pasitelkti žinomi kultūrininkai, kūrybingos asmenybės. Kaip atrodo, bėgant laikui, potencialūs valstybės tarnautojai, o ypač galimi aukštų pareigūnų patarėjai, pritarėjai ir kitokie tarėjai yra ugdomi kažkokiame nomenklatūriniame inkubatoriuje, forsuotai sterilizuotoje aplinkoje. Ko galime laukti iš tokios ugdytinių veislės, iškart pademonstravo vienas G.Nausėdos patarėjas, kuris dar neapšilęs kojų savo inciatyva pasiūlė praplėsti slaptųjų tarnybų teises.

O gal perfrazavus žinomą posakį, galima pasakyti taip: kiekvienas prezidentas yra vertas tų patarėjų, kuriuos pasirenka? Arba taip: pasakyk – kas Tavo patarėjai, pasakysiu, kas Tu esi pats?

Prezidentas Valdas Adamkus. nuotr.

Praeitą kartą kalbėjome apie tai, kad suvereno kaip aukščiausiosios valdžios sąvoka atsirado dar XVIa., siekiant pagrįsti monarcho valdžios absoliutistines pretenzija. Suvereno sąvoka tuomet nurodė dar ir tai, kad toks monarchas nesiruošia dalintis valdžia su kitais galimais pretendentais. Todėl karalius Liudvikas XIV Saulė pagal laikmečio teisinę sąmonę yra visiškai teisus, sakydamas: valstybė – tai aš.

Gitanas Nausėda su žmona Diana. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Demokratiniais laikais tokiu suverenu yra laikoma jau tauta, kuri taip pat nesiruošia niekam savo suvereniteto užleisti, perdalinti ar išbarstyti. Tauta kaip kolektyvinis asmuo visai teisėtai sako: valstybė – tai aš. Prezidentas geriausiu atveju yra vyriausias tautos tarnas ar Tarnas su daugybe jam kaip vyriausiam tarnui (Tarnui) prie Prezidentūros patarnaujančių  tarnybėlių. Tiesa, mūsų padangėje dar tęsiasi pasistumdymai dėl to, ką reikėtų laikyti vyriausiuoju tautos tarnu.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, vis dėlto kovojama dėl regento posto teikiamų politinių galimybių. Regentas (iš lot regens – valdantysis) – tai asmuo, kuris pavaduoja suvereną, kol anas yra nepilnametis, sunkiai serga ar yra išvykęs.

(Bus daugiau)

2020.05.04; 14:30

Гинтарас Висоцкас, автор комментария. Фото

Пока в мире свирепствует коронавирус, пока всё внимание сосредоточено на этой болезни, всё же мы не должны забывать другие жизненно важные темы. Например, вопрос, касающийся спецслужб.

Я надеюсь, что нет необходимости тратить слова попусту, чтобы доказать, почему распоряжение премьер-министра Израиля Биньямина Нетаньяху, отданное внутренней разведке «Шин-Бет», собирать данные о людях, зараженных коронавирусом, и лицах, общавшихся с ними, сегодня не кажется дерзким. Очевидно, что государства ищут наиболее эффективные способы обуздания бацилл, подобных ловко замаскированному секретному агенту враждебного государства.

Неудивительно, что в то же время встречаются люди, которые игнорируют правительственные и медицинские рекомендации свести все поездки, встречи к минимуму. В Литве зафиксировано достаточно случаев, когда «смельчаки» плюют на просьбы медиков закрыться в четырех стенах. Видимо, таких «храбрецов» предостаточно и в Израиле.

Поэтому израильское правительство, чтобы обуздать распространение COVID-19, поручило одной из своих спецслужб заняться нетрадиционной деятельностью — «использовать современные технологии для наблюдения за заболевшими людьми». Это сообщение было подтверждено самой Шин-Бет. А агентство Франс Пресс (AFP) подчеркнуло, что такая мера вступила в силу «немедленно». Это означает, что служба разведки «Шин-Бет» теперь будет получать данные без разрешения судов от всех телекоммуникационных компаний обо всех так называемых «коронапациентах», а также людях, помещенных в карантин. Кроме того, Шин-Бет будет иметь полномочия отслеживать маршруты передвижения людей и устанавливать, с кем они поздоровались, разговаривали, обнимались.

Правда, перепечатывая эту информацию, литовское агентство ELTA подчеркнуло, что «правозащитные организации подвергли резкой критике решение израильского премьер-министра». Однако израильские власти не вняли гневу «правозащитных» организаций. И они, вероятно, поступили правильно не услышав. Ведь не каждый гражданин, зараженный вирусом COVID-19, открыто рассказывает врачам о своих контактах. Он может просто забыть важную деталь или злостно утаивать правду. Именно тогда и пригодилась бы информация, собранная спецслужбами, о том, где какой-то бедолага плутал.

Shin Bet («Шин-Бет»)

Я не знаю, было бы ли подходящим для Литвы решение, узаконенное в Израиле, если, скажем, число заболевших резко увеличилось бы, как в Италии или Испании. Но даже если бы это и было необходимо для пользы всех нас, подобное распоряжение вызвало бы огромное сопротивление в Литве. У нас  много всевозможных защитников, которые якобы очень заинтересованы в «правах человека» и «общественных интересах». Они так «искренне» проявляют заботу, что, перефразируя героя одного фильма, «даже потеряли аппетит — и больше не хотят есть».

Почему даже ярому израильскому премьер-министру в Литве было бы трудно призвать на помощь разведку?

Вспомним одно из последних событий, когда начался спор о том, какие действия Департамент государственной безопасности Литвы не имеет права предпринимать. Обратимся к статье политического обозревателя Кястутиса Гирнюса, опубликованной на портале «Науседа слишком ревностно защищает Департамент госбезопасности» (9 марта 2020 г.). В этой публикации также говорится о том, что в 2018-2019 гг. сотрудники Департамента госбезопасности, возможно, могли собирать информацию о людях из оукружения тогдашнего кандидата в президенты Г. Науседы и о дипломате В. Ушацкасе.

Позвольте насторожиться: что плохого совершили наши сотрудники госбезопасности? Было бы странно, если бы Департамент госбезопасности не интересовался людьми, добивающимися самого высокого поста в стране. Политическому обозревателю К. Гирнюсу всё же кажется, что наблюдение за окружением кандидатов в президенты допускается только в особых случаях. Но разве все эти сообщения, рассказы, анализ того, как Кремль вмешиваллся в выборы в США, — не относятся к важным аргументам? Почему бы России, пытавшейся повлиять на результаты выборов в одной из самых могущественных стран мира, не насвинячить и своим маленьким соседям? Или, может быть, г-н К. Гирнюс считает, что Россия не интересуется выборами в Литве, что наша служба госбезопасности не имеет права интересоваться личностями тех, кто участвует в выборах в Литве, даже из соображений превентивности?

Политолог Кястутис Гирнюс. Фото Мартинаса Амбразаса (ELTA).

Да, Департамент госбезопасности не следует считать «священной коровой», которой разрешено тихо щипать траву «по ту сторону критики и надзора». Тем не менее, не следует считать «священными коровами» и политиков, журналистов, а также общественных деятелей, которые ставят под сомнение право Департамента госбезопасности интересоваться кандидатами на пост президента Литвы и их окружением. Если Департамент госбезопасности не имеет права собирать информацию о том, кто, как и почему активно участвует в президентских выборах в Литве, то какую информацию ему можно накапливать?

Скандал, который «замутил» бывший председатель Комитета национальной безопасности и обороны Сейма Витаутас Бакас, но который притушила опасность, вызванная коронавирусом, непонятен. Во-первых, информацию о якобы незаконно собранных, а затем использованных Департаментом госбесопасности данных парламентарий В.Бакас получил около года назад. Однако заговорил он об этом только сейчас, когда боссы Департамента госбесопасности стремятся, чтобы Сейм одобрил новые поправки к закону, которые позволят им работать еще более строго. Кроме того, срок полномочий нынешнего главы Департамента госбесопасности Дарюса Яунишкиса подходит к концу, поэтому возникает вопрос —  назначать его на второй срок или нет?

В вышеупомянутой статье К. Гирнюса подчеркивается, что специальный комитет Сейма должен очень внимательно следить за всеми спецслужбами и разведкой, чтобы у них не возникал соблазн злоупотреблять своей властью. Это правильно. Я согласен. Только тогда хотел бы поиронизировать — за деятельностью литовской разведки не только можно, но и нужно присматривать, а вот спецслужбам не всегда дозволяется рассматривать через увеличительное стекло людей, оказывающих большое влияние на жизнь государства, а также лиц, находящихся в окружении этих людей. Требуются невесть какие особые условия.

Мне кажется, что сложно ответить на вопрос, кто имеет право указывать сотрудникам госбезопасности, за кем им надлежит наблюдать. В любом случае такое право — выбирать объект наблюдения — должно иметь и руководство Департамента госбезопасности, а не только Совет национальной обороны Литвы или кто-либо еще. Та же самая дилемма возникает и в отношении селективности. Вопрос о том, должны ли наши джеймсы бонды быть одинаково внимательными ко всем кандидатам в президенты или только к тем, у кого больше всего надежд на победу, — решает разведка! Уже много раз я писал, но могу еще раз напомнить, что разведка — слишком сложное занятие, чтобы можно было ее втиснуть в строгие рамки.

В конце концов, кому в голову пришла мысль, что наша служба госбезопасности, которая на протяжении нескольких месяцев или лет интересовалась лицами, вызвавшими подозрение, обязательно должна сообщать о своей деятельности тому лицу, за которым она наблюдала, мало того, уничтожить всю информацию, собранную о нем, даже если обвинения не подтвердились? Разве не понятно, что информация о том, кем интересовалась служба госбезопасности, а затем прекратила наблюдение, также является отличным подарком для враждебных разведок, стремящихся разобраться в том, каковы настоящие методы работы, ориентиры, приоритеты литовских спецслужб?

Вот ELTA сообщает, что член Сейма Витаутас Бакас, к которому присоединился ещё и Повилас Урбшис, в целях защиты общественных интересов и фундаментальных прав человека, а также защиты спецслужб и должностных лиц от незаконного воздействия, требует создать в Сейме специальную комиссию по расследованию. Эта комиссия должна быть якобы особенной. В нее вошли бы не члены Национального комитета безопасности и обороны, а выбранные из всего Сейма парламентарии (даже те, кто не имеет права на доступ к конфиденциальной информации?).

Витаутас Бакас. Фото

Звучит красиво, но искренне ли?

Парламентарий заявляет: «Вопросы были подготовлены после оценки информации, предоставленной докладчиком от Департамента госбезопасности, из чего видно, что руководители Департамента госбезопасности, возможно, оказывали незаконное воздействие на внутриполитические процессы (выборы) в стране, возможно, незаконно собирали информацию о кандидатах президентских выборов 2019 года и их окружении и, возможно, незаконно использовали эту информацию. Также, возможно, были нарушены принципы законности и политического нейтралитета разведдеятельности».

По словам В. Бакаса, ответы, которые публично дал директор Департамента госбезопасности, вызывают дополнительные вопросы относительно легитимности деятельности спецслужб и безопасности докладчика. По его словам, есть признаки того, что целью является оказание давления на докладчика, сокрытие от общественности важной информации, касающейся, возможно, непрозрачной и незаконной деятельности некоторых политиков и чиновников Департамента госбезопасности.

Опять же — прекрасно, удивительно. И все же не слишком ли много этих «возможно»? Может быть, прежде чем делать громкие заявления,  парламентариям следовало бы подготовиться более серьезно? Может быть, руководство Департамента госбезопасности не должно  было бы отвечать на вопросы, сопровождаемые словом «ВОЗМОЖНО»?

Конечно, не всё понятно после прослушивания комментариев директора Департамента госбезопасности Д. Яунишкиса. Но сколько можно руководителей службы госбезопасности таскать на заседания, которые напоминают телевизионную игру «Что, где, когда»? Двадцать два вопроса в адрес главы Департамента госбезопасности — не слишком ли широкий размах?

Член Cейма Повилас Урбшис. Фото Гядиминаса Савицкиса (ELTA) nuotr.

По словам члена Сейма П. Урбшиса, директор Департамента госбезопасности Д. Яунишкис публично подтвердил, что он собирал информацию о кандидатах и их окружении, поэтому парламентарию кажется, что важно выяснить, были ли такие действия законными.

Здравым умом трудно понять этот вопрос. Разведка и создана для того, чтобы следить, наблюдать. Следить не за садовником, копающимся у себя в огороде, не за общественным деятелем, собравшим несколько человек под окнами министерства, а за политиком, который хочет стать президентом. Если бы служба, возглавляемая Д.Яунишкисом, не поинтересовалась компанией Г.Науседы или В.Ушацкасом, вот тогда точно стоило бы схватиться за голову.

Кстати, Elta когда-то  опубликовала следующие слова П. Урбшиса: «В то же время есть явные признаки того, что целью является подавление ситуации, сокрытие от общественности информации, связанной с фундаментальными нарушениями демократических принципов. Это не только представляет угрозу, но и создает предпосылки для заключения грязных политических сделок».

Я не верю в искренность П. Урбшиса. И вот почему. Я помню, как он когда-то участвовал в деятельности созданной в сейме парламентской группы дружбы с Нагорным Карабахом. Эта группа (к счастью, она уже распалась) ясно продемонстрировала, что, хотя Литва официально признает Нагорный Карабах как неотделимую территорию Азербайджана, всё же в литовском Сейме действовал кружок, состоявший из примерно десяти парламентариев, поддерживавших сепаратистские силы, контролирующие Нагорный Карабах. Одним из таких участников был парламентарий П. Урбшис.

В то время я думал (и теперь все еще думаю так же), что эта группа подрывала международный имидж Литвы. Двойные литовские стандарты были как на ладони. Литва уважает территориальную целостность Грузии, Молдовы, Украины, поскольку в Сейме нет групп дружбы с сепаратистскими властями Абхазии, Осетии, Приднестровья или с силами, оккупировавшими Донбасс и Крым. Но в Сейме неизвестно зачем появилась группа, которая была склонна дружить с сепаратистами, обосновавшимися в Нагорном Карабахе, оторванном от Азербайджана. Кому это было нужно? Было желание стравить Литву с Турцией, которая поддерживает Азербайджан и является союзником Литвы в альянсе НАТО?

Один только этот эпизод политической биографии П. Урбшиса дает право подвергать сомнению и другие его политические шаги. Если один раз он повел себя непонятно, каковы гарантии того, что это не случилось сейчас?

Среди прочего, автора этих строк интересовали причины, побудившие П. Урбшиса подружиться с силами, оккупировавшими Нагорный Карабах.


Хотите узнать, как член Сейма объяснил свое поведение? Парламентарий П. Урбшис представил «открытое письмо», написанное несколько десятилетий назад, в котором тогдашние эстонские и латвийские народные фронты, а также руководство литовского Саюдиса выражают «озабоченность событиями в Азербайджане и Армении после трагического землетрясения». В письме высказаны опасения по поводу ареста членов Нагорно-Карабахского комитета. Авторы письма также потребовали выяснения того, были ли аресты обоснованными, а также призвали обеспечить право наций на независимость и разрешать все конфликты исключительно мирными средствами. Письмо без конкретных фамилий было адресовано газетам того времени — «Известиям», «Советской Эстонии», «Советской Латвии», «Советской Литве»…

Вот и все. И тем не менее П. Урбшис утверждал автору этих строк, что такой «документ» очень важен для объяснения того, почему Нагорный Карабах не должен принадлежать Азербайджану.

Откровенно говоря, восхищение бывшего сотрудника спецслужб (который когда-то работал в структурах спецслужб) П. Урбшиса этим абстрактным письмом, якобы подтверждающим право Армении на Нагорный Карабах, вызвало удивление. Кто еще, если не бывший сотрудник спецслужб, должен знать, чем эмоционально окрашенный абстрактный текст отличается от документа, имеющего доказательную ценность?

Если теми же принципами будем руководствоваться и сегодня, задавая вопросы руководителю Департамента государственной безопасности, то это очень печально.

20.03.2020; 11:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. nuotr.

Nesiliauju stebėjęsis vieno Lietuvos politikos apžvalgininko visažinyste ir vieno buvusio pareigūno gailestingumu…

Kęstučio Girniaus visažinystė

Tas politologas, kurį turiu omenyje, sužinojęs, jog VSD generaliniu direktoriumi antrąjai kadencijai paliekamas Darius Jauniškis, kategoriškai brėžia: „Visų mūsų nestebi ir VSD, bet ji stebi ir seka gerokai daugiau negu ji turėtų, negu leistina Vakarų demokratijose“.

Po paraliais, gal tas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas yra teisus? Ir vis dėlto kuo remiantis jis sako „gerokai daugiau“? Kur ta riba, kurios jau negalima peržengti demokratiniame pasaulyje? Galų gale ar toji riba vienoda visame demokratiniame pasaulyje – Vokietijoje ir Latvijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje, JAV ir Estijoje? Ar vis tik padėtis Vakarų Europose šiek tiek skiriasi nuo padėties Rytų Europoje, turinčioje tiesioginę sieną su agresyvia, civilizuotų elgesio normų nesilaikančia, nuolat meluojančia, kaimynines šalis puldinėjančia Rusija?

Tas pats politologas, omenyje turint visą jo teksto „Pakeliui į 1984-uosius?“ kontekstą, piktinasi, kad VSD visai neseniai tikrino daugiau nei 60 žmonių iš verslo, kultūros, pramogų sferų, kurių dauguma siejami su Gitano Nausėdos rinkimų kampanija. Ir vėl belieka suglumus gūžčioti pečiais: kodėl 60 patikrinimų – jau per daug? Jei žino, kad būtent tiek – per daug, kodėl neparašo, kiek, jo manymu, būtų „kaip tik“? Gal visažinis politikos apžvalgininkas siekia Lietuvos slaptosioms tarnyboms nustatyti kvotas, kiek per metus leidžiama tikrinti, sugauti, demaskuoti? Gal VSD – medžiotojų arba žvejų būrelis, kuriam kiekvienais metais privalu nurodyti, kiek galima surengti medžioklių, žvejybų, kiek leistina sumedžioti vilkų, stirnų, sužvejoti lynų, karšių, lydekų?

Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Vos tik VSD vadovas Darius Jauniškis pareiškė, kad jo vadovaujama tarnyba, be kita ko, domisi ir vidaus nuotaikomis, kadangi pasaulį sukaustęs pavojingas koronavirusas, ir Lietuva patekusi į situaciją, kokios dar niekad nebuvo patyrusi, politikos apžvalgininkas vėl piktinasi. Jis įrodinėja, esą toks Lietuvos saugumo elgesys – netoleruotinas, mat vidaus nuotaikų stebėjimas yra visuomenės nuomonių apklausos agentūrų „Vilmorus“, „Sprinter tyrimų“ ar „Baltijos tyrimų“ teisė. Taip – ir jų. Bet kodėl visuomenės nuomonių apklausos agentūroms leidžiama domėtis nuotaikomis, o štai mūsų džeimsai bondai to daryti negali, nors COVID-19 ne vien mus, lietuvius, pasmerkė karantinams, depresijoms ir finansiniams nuostoliams? Argi išsilavinęs, mokslų ragavęs, pasaulio regėjęs intelektualas nemato skirtumo tarp, pavyzdžiui, „Vilmorus“, kurios uždavinys – nustatyti, kiek gyventojų „už“, „prieš“, „nežinau“, ir VSD, kurio tikslas – dar išsaiškinti, kas nuotaikas specialiai, krytingai kursto Lietuvai pavojingomis kryptimis? O gal Lietuva – ideali valstybė, kurioje niekas nieko specialiai nekursto, nekenkia, nelaužo? 

Taigi skaitau balandžio 13-ąją portale paskelbtą Kęstučio Girniaus rašinį „Pakeliui į 1984-uosius?“ ir nuoširdžiai neperprantu priešiškumo Lietuvos slaptosioms tarnyboms priežasčių. Ieškoti klaidų – kodėl gi ne? Kiekvieno rašančiojo tikslas – ne vien girti, bet ir kritikuoti. Kad VSD instituciją kaip ir visas kitas valstybines įstaigas būtina atidžiai prižiūrėti, – kas gi ginčija šią prievolę? Tačiau priežiūra neturėtų tapti rankų ir kojų pančiojimu į pagalbą pasitelkiant tramdomuosius marškinius. Be to, kas galėtų būti Lietuvos saugumo prievaizdais – juk į šias pareigas sodinti derėtų ne vienas patikimus, sąžiningus, bet ir žvalgybinius niuansus suvokiančius asmenis?

Kęstučio Girniaus ir jo šalininkų žiniai pasakysiu dar ir tai, kad rimta ir tuo pačiu civilizuotai, demokratiškai dirbanti žvalgyba negali išvengti „žodinių pavedimų“. Itin pavojingas užduotis atliekantys mūsų saugumo darbuotojai ne visuomet trokšta, jog „viskas būtų smulkiai dokumentuota“. Kai kada raštiškų pavedimų vengiama tam, kad informacijos nutekėjimo atveju priešo nepasiektų gyvybiškai jautrios žinios. Bent jau tokia mano asmeninė įžvalga, kuriai politologas, žinoma, prieštaraus…

Jurgio Jurgelio galestingumas

K.Girnius – ne vienintelis, kuris puola į atlapus VSD net tais atvejais, kai to nereikėtų daryti. Panašiu keliu kaip K.Girnius žygiuoja Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis. Susiraskite portale paskelbtą publikaciją „Mums reikia šnipų“, kurioje jis, be kita ko, ironizuoja: „Mums reikia šnipų. Šnipai nuskaidrina mūsų gyvenimą. Jie skatina mus būti budrius, neužmigti ant sunkiai iškovotos nepriklausomybės laurų. Šnipai suteikia mums daugiau pasididžiavimo savimi, savo valstybe. Reiškia, mes kažko verti, reiškia, mumyse esama kažko ypatingo, kas labai domina priešą. Mes nesame tuščia vieta žemėlapyje“.

Arba štai įsiminė toks J.Jurgelio pastebijimas: „Pagaliau šnipai įprasmina mūsų specialiųjų tarnybų egzistenciją. Būtent šnipų dėka mes suprantame, kad biudžeto pinigai, skiriami specialiosioms tarnyboms, neišmetami į balą, neiššvaistomi vėjais. Jie skiriami šnipams gaudyti. Šnipo pagavimas yra įvykis. O labai pavojingo šnipo – neeilinis įvykis“.

Internete gausu informacijos apie Jurgį Jurgelį. nuotr.

Šie kandūs, piktai ironiški J.Jurgelio pastebėjimai negali būti teisingi dėl daugelio priežasčių. Vienas iš svarbiausių kontrargumentų – Rusijos elgesys. Lietuvoje tikrai esama rusų šnipų. Sunku patikėti, kad Lietuvoje nebūtų rusų agentų, kad Rusijos slaptosios tarnybos Lietuvoje neieškotų naujų galimybių ir variantų, juolab – kad Lietuvoje neruoštų specialios aikštelės tramplinui arčiau priartėti prie didžiųjų NATO sostinių.

Taip kalbėti, kaip kalba J.Jurgelis, būtų galima nebent tuo atveju, jei nieko nežinotume iš žvalgybos enciklopedijos, žvalgybos istorijų, jei neturėtume karčios patirties. Nejaugi J.Jurgelis nieko negirdėjo apie per pastaruosius kelis dešimtmečius iš JAV, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Lietuvos išvytus Rusijos agentus, nelegalus, nėra skaitęs buvusių SSRS, Rusijos žvalgybininkų Viktoro Suvorovo – Rezuno, Olego Gordijevskio, Aleksandro Litvinenkos, Jurijaus Šveco straipsnių, interviu, knygų?

Stebina ir J.Jurgelio publikacija „Meilė ir teisingumas „koronos“ metu“. Pasirodo, J.Jurgeliui labai gaila į belangę ilgam uždaryto Algirdo Paleckio. Suprask, A.Paleckiui  būtų galima parinkti švelnesnę kardomąją priemonę (netrukus taip ir nutiko).

Prisipažinsiu, man irgi gaila A.Paleckio. Kai imu skaičiuoti, kiek ilgai jis jau sėdėjo vienutėje (ne viešbutyje, ne bendrabutyje), laukdamas teismo, – plaukai šiaušiasi. Bet man A.Paleckio gaila kaip jauno, gabaus, šeimą turinčio vyro. O štai kaip lietuvio, kaip Lietuvos piliečio – nė kiek. Net jei jis išties nėra pavojingas Lietuvai, kaip bando įrodyti J.Jurgelis, prieštaraudamas VSD versijai, vis vien jo negaila. Ne tą kryptį pasirinko jaunikaitis. Ne lietuvišką kryptį. Štai kodėl A.Paleckiui nesinorėtų paduoti nei rankos, nei su juo kada nors atsidurti prie vieno stalo.

Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.

Suprantama, ribos tarp to, kas priskirtina žodžio laisvei, pliuralizmui, teisei turėti specifinius įsitikinimus, o kas jau – išdavystė, – ne visuomet lengvai nustatoma. Pavyzdžiui, tikrai leistina lyginti A.Paleckiui skirtą išties ilgai užsitęsusią pačią griežčiausią kardomąją priemonę (iki teismo) su Rusijos kalėjimuose kalintu opozicionieriumi Alėksėjumi Navalnu. J.Jurgelis tarsi badė pasakyti, kad net Kremlius su savo priešais elgiasi humaniškiau nei Lietuvos saugumas – su savo aukomis.

Bet toks J.Jurgelio sugretinimas nėra etiškas vien dėl to, kad A.Navalnas … simpatiškas Kremliui. Jis – imperinių pažiūrų žmogus, pritaręs, sakykim, Gruzijos teritorijų okupacijai, raginęs rusų kariauną žygiuoti net į Tbilisį, ir, koks sutapimas, į dienos šviesą jis vilko kompromituojančias žinias vien apie tuos Rusijos politikus, kuriais, kaip vėliau paaiškėdavo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas būdavo nusprendęs atsikratyti. Sutapimas? Galbūt! Bet vis tik, pasak į JAV pasitraukusio Andrėjaus Ilarionovo, kuris kadaise buvo rimtas V.Putino patarėjas ekonomikos klausimais, – tai velniškai iškalbingas sutapimas.

Algirdas Paleckis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Štai kodėl nesuprantu J.Jurgelio. Jei buvęs VSD direktorius J.Jurgelis labai nori ką nors užjausti, siūlau prisiminti Aristido Tamošaičio bei Jevgenijaus Matačio pavardes. Šie du Lietuvos piliečiai Rusijos kalėjimuose praleido maždaug po ketverius metus. Ir dar sėdėtų maždaug po dešimt metų, jei Lietuva su Rusija nebūtų suderėjusi pasikeisti už šnipinėjimą teistais asmenimis.

Jei J.Jurgeliui šios istorijos nėra žinomos, priminsiu: 2015-aisiais metais tiek A.Tamošaitį, tiek J.Mataitį Rusija apkaltino esant Lietuvos žvalgais, neteisėtai rinkusiais slaptą informaciją Kaliningrade ir Maskvoje, ir nuteisė kalėti po daugiau nei dešimt metų. Jei ne palankiai susiklosčiusios aplinkybės (į keitimosi žvalgais operaciją įsijungė net Norvegija, kurios pilietį Rusija taip pat kaltino esant šnipą), jie būtų iki šiol kankinęsi rusiškuose kalėjimuose ar kolonijose. Lyginant su A.Paleckiu – jie taip pat jauni, taip pat turi šeimas, vaikų. Kodėl jų nepagailėjus?

Bet viešojoje erdvėje neaptikau J.Jurgelio straipsnių, kuriuose būtų pergyvenama dėl šių vyrų likimo. Gal kartais nepastebėjau?

Beje, viešojoje erdvėje pasigedau ir rimtų analizių, kodėl tie du mūsų piliečiai įkliuvo Rusijos slaptosioms tarnyboms. Dėl prasto paruošimo, dėl išdavystės ar vis tik nebuvo įmanoma išvengti nemalonumų, nes Rusijos slaptosios tarnybos, turėdamos nepalyginamai gausesnius resursus nei Lietuvos VSD ir AOTD kartu sudėjus, dirbo gudriau ir išradingiau? 

Gal šią situaciją išsamiai, konkrečiai ir smulkiai pakomentuotų visuomet viską žinantis politologas iš TSPMI?

Man regis, štai kas turėtų neraminti…

2020.04.15; 09:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. nuotr.

Kol pasaulyje siautėja koronavirusas, kol visas dėmesys sukoncentruotas į šią ligą, – vis tik negalime pamiršti kitų gyvybiškai svarbių temų. Pavyzdžiui, slaptųjų tarnybų klausimo.

Tikiuosi, nereikia aušinti burnos, kodėl Izraelio premjero Benjamino Netanyahu nurodymas vidaus žvalgybai „Shin Bet“ rinkti duomenis apie koronavirusu užsikrėtusius ir su jais bendravusius asmenis šiandien neatrodo drastiškas. Akivaizdu, kad valstybės ieško pačių veiksmingiausių priemonių, kaip pažaboti į sumaniai užsimaskavusį priešiškos valstybės slaptąjį agentą panašią bacilą. Nenuostabu, kad tuo pačiu esama žmonių, kurie ignoruoja valdžios ir medikų rekomendacijas iki minimumo apriboti visas išvykas, susitikimus. Atvejų, kai „drąsuoliai“ nusispjauna į medikų prašymus užsidaryti tarp keturių sienų, – Lietuvoje užfiksuota užtektinai. Tokių „drąsuolių“, matyt, apstu ir Izraelyje.

Todėl Izraelio Vyriausybė, siekdama pažaboti COVID-19 plitimą, ir įgaliojo vieną iš savo žvalgybų imtis netradicinės veiklos – „pasitelkti modernias technologijas stebėti susirgusius žmones“. Šią žinią patvirtino pati „Shin Bet“. O agentūra AFP pabrėžė, kad tokia priemonė įsigaliojo „iš karto“. Tai reiškia, kad žvalgyba „Shin Bet“ iš telekomunikacijos įmonių nuo šiol be teismo leidimo gaus duomenis apie visus vadinamuosius koronapacientus bei karantinuotus žmones. Be to, „Shin Bet“ turės įgaliojimus sekti žmonių judėjimo maršrutus bei nustatyti, su kuo jie pasisveikino, kalbėjosi, glebesčiavosi.

Tiesa, persispausdindama šią informaciją Lietuvos agentūra ELTA pabrėžė, kad „pilietinių teisių organizacijos griežtai sukritikavo Izraelio premjero sprendimą“. Bet „žmogaus teises“ ginančių organizacijų pykčio Izraelio valdžia neišgirdo. Ir tikriausiai teisingai pasielgė, kad neišgirdo. Juk ne kiekvienas COVID-19 virusu užsikrėtęs pilietis atvirai pasakoja medikams apie savo kontaktus. Tiesiog gali pamiršti svarbią detalę arba piktybiškai slapukauti.  Štai tada ir praverstų slaptųjų tarnybų surinkta informacija, kur nelaimėlis iš tikrųjų buvo nuklydęs.

Shin Bet

Nežinau, ar Izraelyje įteisintas sprendimas tiktų ir Lietuvai, jei, sakykim, susirgusiųjų drastiškai padaugėtų kaip Italijoje ar Ispanijoje. Bet net jei tai ir būtų reikalinga visų mūsų labui, toks potvarkis Lietuvoje sulauktų milžiniško pasipriešinimo. Lietuvoje gausu įvairiausio plauko gynėjų, kuriems neva labai rūpi „žmogaus teisės“ bei „viešasis interesas“. Rūpi taip „nuoširdžiai“, kad, perfrazuojant vieno filmo herojų, „jie praradę apetitą – nebenori valgyti“.

Kodėl Lietuvoje net aršiąjam Izraelio premjerui būtų sunku į pagalbą pasitelkti žvalgybą? Prisiminkime vieną iš paskutiniųjų lietuviškųjų nutikimų, kai pradėta ginčytis, kokių veiksmų neturi teisės imtis Lietuvos valstybės saugumo departamentas. Susiraskime portale paskelbtą politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus publikaciją „Nausėda per uoliai gina VSD“ (2020.03.09). Toji publikacija – ir apie tai, esą 2018-2019 metais VSD pareigūnai galbūt rinko informaciją apie tuometinio kandidato į prezidentus G.Nausėdos aplinkos žmones ir diplomatą V.Ušacką.

Leiskite suklusti – ką gi blogo padarė mūsų saugumiečiai? Būtų keista, jei VSD nesidomėtų asmenimis, siekiančiais aukščiausiojo posto šalyje. Politikos apžvalgininkui K.Girniui vis tik atrodo, kad kandidatų į prezidentus aplinkos stebėjimas leistinas tik ypatingomis sąlygomis. Bet nejaugi visi tie pranešimai, pasakojimai, analizės, kaip Kremlius kišosi į JAV rinkimus, – nepriskirtini svarbiems argumentams? Kodėl Rusija, bandydama įtakoti rinkimų rezultatus vienoje iš pačių galingiausių pasaulio valstybių, nenorėtų prikiaulinti ir mažoms savo kaimynėms? O gal ponas K.Girnius mano, kad Rusijai nėra įdomūs Lietuvos rinkimai, kad mūsų saugumas net prevenciniais sumetimais neturi teisės domėtis Lietuvos rinkimuose dalyvaujančių personalijomis?

Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taip, VSD nedera laikyti šventa karve, kuriai leidžiama ramiai rupšnoti žolę „anapus kritikos ir priežiūros“. Tačiau „šventomis karvėmis“ nelaikytini ir politikai, žurnalistai, visuomenininkai, kurie abejoja VSD teise domėtis Lietuvos Prezidento posto siekiančiais kandidatais ir jų aplinka. Jei VSD negali rinkti informacijos, kas, kaip ir kodėl aktyviai dalyvauja Lietuvos prezidento rinkimuose, tai kokią informaciją jai leidžiama kaupti?

Skandalas, kurį įpūtė buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, bet koronaviruso sukelti pavojai privertė primiršti, – nesuprantamas. Pirma, informaciją apie neva VSD neteisėtai rinktą ir paskui panaudotą informaciją parlamentaras V.Bakas gavo maždaug prieš metus. Tačiau apie tai prabilo tik dabar, kai VSD bosai siekia Seimo palankumo naujoms įstatymo pataisoms, leisiančioms dirbti dar griežčiau. Be to, baigiasi dabartinio VSD vadovo Dariaus Jauniškio kadencija, tad kirba klausimas – paskirti jį antrąjai kadencijai ar ne?

Minėtoje K.Girniaus publikacijoje brėžiama, jog specialusis Seimo komitetas turi itin atidžiai stebėti visas slaptąsias tarnybas ir žvalgybas, kad joms nekiltų pagundų piktnaudžiauti savo galia. Teisingai. Pritariu. Tik tada norėtųsi ironiškai pasišaipyti – lietuviškųjų žvalgybų veiklą ne tik galima, bet ir būtina stebėti, o štai žvalgyboms pro padidinamąjį stiklą žvelgti į valstybės gyvenimui didelę įtaką turinčius žmones ir aplink juos veikiančius asmenis leistina ne visuomet, ne visada. Reikalingos kažin kokios ypatingos sąlygos.

VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Man regis, klausimas, kas turi teisę saugumiečiams nurodinėti, ką jiems privalu stebėti, – sudėtingas. Bet kokiu atveju tokią teisę – pasirinkti stebėjimo objektą – turi turėti ir VSD vadovybė, ne vien Lietuvos Valstybės gynybos taryba ar dar kas nors. Ta pati dilema – ir dėl selektyvumo. Ar mūsų džeimsai bondai privalo būti vienodai atidūs visiems kandidatams į prezidentus, ar tik tiems, kurie turi daugiausia vilčių laimėti, – tai juk VSD reikalas! Jau daug sykių esu rašęs, bet galiu dar kartą brūkštelėti, jog žvalgyba – per daug sudėtingas užsiėmimas, kad būtų įmanoma jį įsprausti į labai griežtus rėmus.

Galų gale kam į galvą šovė mintis, kad mūsų saugumas, keletą mėnesių ar metų domėjęsis įtarimų sukėlusiais asmenimis, būtinai prtivalo pranešti apie savo veiklą tam, kurį stebėjo, juolab – sunaikinti visą apie jį surinktą informaciją, net jei įtarimai nepasitvirtinę? Negi nesuvokiama, kad informacija, kuo VSD domėjosi, bet paskui nutraukė stebėjimą, – taip pat puiki dovana priešiškoms žvalgyboms, trokštančioms susigaudyti, kokie tikrieji Lietuvos saugumo darbo metodai, orientyrai, prioritetai?

Štai ELTA skelbia, kad Seimo narys Vytautas Bakas, prie kurio prisijungė dar ir Povilas Urbšys, siekdami apginti viešąjį interesą ir pamatines žmogaus teises, apsaugoti žvalgybos institucijas ir pareigūnus nuo neteisėto poveikio, reikalauja, jog Seime būtų sudaryta speciali tyrimo komisija. Toji komisija turėtų būti neva ypatinga. Į ją įeitų ne Seimo NSGK, o iš viso Seimo surinkti parlamentarai (net iš tie, kurie neturi teisės susipažinti su slapta informacija?).

Skamba patraukliai, bet ar visa tai – nuoširdu?

Parlamentaras tvirtina: „Klausimai parengti įvertinus VSD pranešėjo pateiktą informaciją, iš kurios matyti, kad Valstybės saugumo departamento vadovai galimai darė neteisėtą poveikį šalies vidaus politiniams (rinkimų) procesams, galimai neteisėtai rinko informaciją apie kandidatus 2019 metų Prezidento rinkimuose ir jų aplinkas ir galimai neteisėtai ją panaudojo, taip pat galimai pažeidė žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo ir politinio neutralumo principus“.

Vytautas Bakas. nuotr.

V. Bako teigimu, atsakymai, kuriuos pateikė VSD direktorius viešojoje erdvėje, sukelia papildomų klausimų dėl VSD veiklos teisėtumo ir pranešėjo saugumo. Anot jo, yra požymių, kad siekiama spausti pranešėją, nuslėpti nuo visuomenės svarbią informaciją, kuri susijusi su galimai neskaidria ir neteisėta kai kurių politikų ir VSD pareigūnų veikla.

Vėlgi – nuostabu, gražu. Ir vis tik ar ne per daug tų „galimai“? Gal prieš skelbiant skambius pareiškimus parlamentarams derėtų rimčiau pasiruošti? Gal VSD vadovybė neturėtų atsakinėti į klausimus, kuriuos lydi žodelis „GALIMAI“?

Žinoma, ne viskas aišku, išklausius VSD direktoriaus D.Jauniškio komentarus. Bet kiek gi galima saugumo vadovus tampyti į posėdžius, kurie primena per televiziją rodomą „žaidimą, kas, kur, kada“? Dvidešimt du klausimai, adresuoti VSD vadovui, – ar ne per plačiai užsimota? 

Štai Seimo nario P. Urbšio teigimu, viešojoje erdvėje VSD direktorius D. Jauniškis patvirtino, kad rinko informaciją apie kandidatus ir jų aplinkas, tad parlamentarui atrodo, kad svarbu išsiaiškinti, ar tokie veiksmai buvo teisėti.

Sveiku protu sunku suvokti šį klausimą. Žvalgyba sukurta tam, kad sektų, stebėtų. Sektų ne sodininką, besikapstantį savo darže, ne visuomenininką, surengiantį kelių žmonių susibūrimą po ministerijos langais, o politiką, kuris nori prezidentauti. Jei D.Jauniškio vadovaujama tarnyba nebūtų susidomėjusi G.Nausėdos kompanija ar V.Ušacku, štai tada tikrai derėtų griebtis už galvų.

beje, Elta yra paskelbusi dar ir tokius P.Urbšio žodžius: „Tuo pačiu aiškėja požymiai, kad siekiama užgniaužti situaciją, nuslėpti nuo visuomenės informaciją, susijusią su pamatiniais demokratijos principų pažeidimais. Tai kelia ne tik grėsmę, bet sukuria prielaidas nešvariems politiniams sandoriams įvykti“.

Seimo narys Povilas Urbšys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

P.Urbšio nuoširdumu netikiu. Ir štai – kodėl. Prisimenu, kaip jis kadaise dalyvavo Seime įkurtos Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės veikloje. Toji grupė (laimė, ji jau subyrėjo, išsivaikščiojo) akivaizdžiai demonstravo, kad nors Lietuva oficialiai pripažįsta Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija, tačiau Lietuvos Seime vis tik veikė maždaug dešimties parlamentarų būrelis, draugaujantis būtent su nūnai Kalnų Karabachą kontroliuojančiomis separatistinėmis jėgomis. Vienas iš tokių buvo parlamentaras P.Urbšys.

Tuomet maniau (ir dabar tebemanau), kad ši grupė kenkė tarptautiniam Lietuvos įvaizdžiui. Dvigubi Lietuvos standartai buvo tarsi ant delno. Lietuva gerbia Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritorinį vientisumą, nes Seime nėra draugystės grupių nei su separatistinėmis Abchazijos, Osetijos, Padniestrės valdžiomis, nei su Donbasą, Krymą okupavusiomis jėgomis. Bet Lietuvos Seime nežinia kodėl atsirado grupė, kuri buvo linkusi bičiuliautis su nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabacho įsitvirtinusiais separatistais. Kam šito reikėjo? Norėta Lietuvą sukiršinti su Azerbaidžaną palaikančia Turkija, Lietuvos sąjungininke NATO aljanse?

Vien jau šis P.Urbšio politinės biografijos epizodas suteikia teisę abejoti ir kitais jo politiniais žingsniais. Jei vieną sykį pasielgė nesuprantamai, kokios garantijos, kad ir dabar taip nenutiko?

Be kita ko, šių eilučių autorius domėjosi priežastimis, pastūmėjusiomis P.Urbšį draugauti su Kalnų Karabachą okupavusiomis jėgomis.

Stebėjimas. Žiūronai.

Norite žinoti, kaip Seimo narys paaiškino savo elgesį? Parlamentaras P.Urbšys pateikė kelių dešimtečių senumo „atvirą laišką“, kuriame tuometiniai Estijos ir Latvijos liaudies frontai bei Lietuvos Sąjūdžio vadovybė reiškia „susirūpinimą įvykiais Azerbaidžane ir Armėnijoje po tragiško žemės drebėjimo“. Laiške reikštas susirūpinimas, kad suimti Kalnų Karabacho komiteto nariai. Laiško autoriai taip pat reikalavo, jog būtų išsiaiškinta, ar suėmimai – pagrįsti, bei ragino užtikrinti tautų teisę į nepriklausomybę bei visus konfliktus spręsti išskirtinai taikiomis priemonėmis. Konkrečiomis pavardėmis nepasirašytas laiškas buvo adresuotas tuometiniams laikraščiams – „Izvestijoms“, „Sovetskaja Estonija“, „Sovetskaja Latvija“, „Sovetskaja Litva“…

Žurnalo „Karabachas“ viršeliai

Štai ir viskas. Ir vis dėlto P.Urbšys šių eilučių autoriui tvirtino, jog toks „dokumentas“ labai svarbus aiškinantis, kodėl Kalnų Karabachas neturėtų priklausyti Azerbaidžanui.

Atvirai kalbant, buvusio specialiųjų tarnybų pareigūno (kadaise dirbo STT struktūrose) P.Urbšio susižavėjimas tuo neva armėnų teisę į Kalnų Karabachą patvirtinančiu abstrakčiu laišku kėlė nuostabą. Kas gi daugiau jei ne buvęs slaptųjų tarnybų pareigūnas privalo žinoti, kuo abstraktaus emocinio pobūdžio tekstas skiriasi nuo įrodomąją vertę turinčio dokumento?

Jei tais pačiais principais vadovaujamasi ir šiandien, teikiant klausimus VSD vadovui, – tada labai liūdna.

2020.03.20; 11:00

Chodžaly aukoms atminti

Visi, kurie bent mažumėlę domisi Kaukazo istorija, puikiai žino, kas nutiko 1992-ųjų metų vasario 25 – 26 dienomis azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste.

1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.

Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai (rusų istorikas Olegas Kuznecovas tvirtina, kad pulkas buvo priskirtas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovybei), jį iš tiesų kontroliavo ne rusų tautybės karininkai. Atakos išvakarėse pulke visus vadovaujančius postus užėmė 49 ne rusų tautybės karininkai (pulko vadas – Jurijus Zarvigorovas).

Per dvi paras Hodžaly miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Netekčių statistika: žuvo 613 civiliai azerbaidžaniečiai, 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, 150 azerbaidžaniečių laikomi dingę be žinios.

Nors dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neigia savo tautiečių kaltę (asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“), įrodymų, kas tikrieji kaltininkai, – užtenka. Tarptautinė bendruomenė, padedama oficialiojo Baku, surinkusi gausios informacijos apie visus pulko karininkus, dalyvavusius žudant civilius Hodžaly gyventojus.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. nuotr.
chodzaly foto_13
Hodžaly skausmas

Juolab viešojoje erdvėje užfiksuota, ką tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas britų žurnalistui, istorija besidominčiam tyrėjui Tomui de Vaalui atsakė į klausimą, kas nutiko 1992 m. naktį į vasario 26 dieną. Štai toji citata, įamžinta Tomo de Vaalo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“.

Būtent taip atsakė tuo metu separatistų „gynybos ministro“ pareigas ėjęs S.Sargsianas.

Man regis, Lietuva šiemet privalėjo 28-ąsias Hodžaly tragedijos metines mininčiam Azerbaidžanui pareikšti bent kuklią užuojautą. Juk mūsų valstybė per pastaruosius keliolika metų labai akivaizdžiai prisideda prie visų, ir pompastiškų, ir mažiau triukšmingų, minėjimų pagerbiant Armėnijai svarbius įvykius. Omenyje pirmiausia turiu Lietuvos Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“, priimtą 2005 m. gruodžio 15-ąją dieną.

Bet esama ir daugiau palankumo Armėnijai demonstravimo atvejų: specifinių armėniškų kryžių statymas Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, iškilmingi 1915-ųjų tragedijos minėjimai tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje, tiek sostinės Aukų aikštėje, uostamiestyje surengta armėniškų žemėlapių paroda, kurią aplankė pats Klaipėdos meras su gausia svita, analogiška paroda Šiauliuose, renginys Joniškyje, kadaise Seime veikusi Draugystės su Kalnų Karabachą kontroliuojančiais separatistais grupė…

Copy of hodzaly_pirmoji
Hodžaly auka
Hodžaly aukos

Tad oficialusis Vilnius bent šį sykį galėjo parodyti, jog Lietuva nesivadovauja nei išankstiniais nusistatymais, nei dvigubais standartais. Oficialiai, viešai išsiųsta užuojauta Azerbaidžanui būtų parodžiusi, kad mes neturime numylėtinių, kuriems viską atleidžiama. Taip derėjo pasielgti bent jau pragmatiniais sumetimais – kad nebūtume apkaltinti religiniu tendencingumu.

Deja, peržvelgiau vasario antrosios pusės Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio darbotvarkę. Nė menkutės užuominos apie Hodžaly.

Seimo vadovas V.Pranckietis tomis dienomis viešėjo Šilutėje, buvo susitikęs su Juodkalnijos užsienio reikalų ministru, priėmė gausią Japonijos delegaciją (dėl humaniškos Čiunės Sugiharos veiklos dalijant gyvybės vizas žydų tautybės žmonėms Antrojo pasaulinio karo metais), su Seimo nariu Emanueliu Zingeriu reiškė susirūpinimą dėl Europoje stiprėjančio antisemitizmo, su Lenkijos valdžios atstovais sutarė, jog „Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymas yra nepriimtinas“, skelbė užuojautą dėl Ukrainos lėktuvo katastrofos. O štai užuojautos Azerbaidžanui nėra.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Toks Seimo pirmininko V.Pranckiečio žingsnis – itin netaktiškas. Juk Seimo pirmininkas visai neseniai (2019-ųjų antroje pusėje) viešėjo Armėnijoje ir Azerbaidžane. Vadovaujantis sveiku protu, šiandien jis turėtų bent mažumėlę susigaudyti sudėtinguose Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykuose. Bet, regis, Lietuvos Parlamento vadovo kelionės į Kaukazą tebuvo beprasmis laiko ir biudžeto lėšų švaistymas. Jis taip nieko ir nesuprato.

Taip pat peržvelgiau, ką vasario 25 – 26 dienomis veikė Lietuvos Seimo užsienio reikalų komitetas, vadovaujamas Juozo Bernatonio. Nė vienos užuominos apie Hodžaly. Net Seimo narys Audronius Ažubalis (priklauso Seimo užsienio reikalų komitetui), mėgstantis parlamente su kolega parlamentaru Laurynu Kasčiūnu rengti individualias spaudos konferencijas svarbiais politikos klausimais, Hodžaly įvykių neprisiminė.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus darbotvarkėje irgi neradau pranešimo apie Azerbaidžanui išsiųstą užuojautos telegramą. Sprendžiant iš viešo Lietuvos URM internetinio puslapio, L.Linkevičius nebuvo susitikęs nei su Lietuvoje reziduojančiais Azerbaidžano diplomatais, nei su Lietuvoje gyvenančiais azerbaidžaniečiais. Jo darbotvarkėje puikuojasi įrašai apie susitikimus su Juodkalnijos, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos atstovais, esama net pastabos apie dalyvavimą renginyje „Žmogaus teisės Kryme ir ukrainiečiai, Kremliaus įkaitai“. Apie Hodžaly – nė žodžio. Ar tai – teisinga, diplomatiška?

Diana Nausėdienė. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Lietuvos prezidento Gitanos Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, praėjusiais metais noriai bendravusi su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona, šių metų vasario 25 -26 dienomis nerado nei laiko, nei noro gedulingiems pietums į prezidentūrą Daukanto aikštėje pasikviesti bent jau Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių.

O juk buvo galima ir dar solidžiau pasielgti – pasikviesti puodeliui arbatos ne tik azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečius, bet ir tas šiandien Azerbaidžane gyvenančias azerbaidžanietes, kurioms pavyko išlikti gyvoms Hodžaly šturmo metu. Į svečius Lietuvon pasikviesdama Hodžaly siaubą išgyvenusias moteris Pirmoji Lietuvos ponia būtų parodžiusi, kad jai lygūs tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas. Svarbiausia – visur ir visada ieškoti tiesos bei teisingumo. Bet taip nepasielgta.

Lietuvos URM vadovas turėjo puikią progą pareikšti, jog Lietuva padės Azerbaidžanui suimti visus civilių azerbaidžaniečių žudymu Hodžaly mieste įtariamus karo nusikaltėlius, jei šie tik atsidurs Lietuvos teritorijoje (jiems suimti išduotas tarptautinis arešto orderis). Bet tokio pareiškimo nebuvo.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko ( nuotr.

Seimo pirmininkui V.Pranckiečiui neatėjo į galvą pasirūpinti, jog Lietuvos parlamente bent keletai dienų būtų surengta Hodžaly tragediją menanti fotografijų paroda.

Žodžiu, Lietuva praleido puikią progą parodyti, kad ji gerbia visas aukas – tiek žuvusias Europoje, tiek Kaukazo regione, tiek krikščionių, tiek musulmonų žmones.

Ar Lietuva yra aiškiai pasakiusi, jog vos prieš tris dešimtmečius surengtas civilių gyventojų žudymas azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste yra neabejotinai smerktinas, senaties terminų neturintis karo nusikaltimas, o visi budeliai, kurių rankos suteptos civilių žmonių krauju, privalo sėdėti kalėjime, nors jų Azerbaidžanui ir neišduoda Rusija su Armėnija? Tokio oficialaus pareiškimo neprisimenu.

Žvelgiant pragmatiškai, Azerbaidžanas ir visi jo sąjungininkai dabar mažų mažiausiai gali pro pirštus žiūrėti į Lietuvos pastangas sugaudyti 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių Vilniuje kaltininkus. Pagal principą: jums nerūpi mūsų skausmas, mums neįdomios jūsų tragedijos…

2020.02.28; 13:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. nuotr.

Nesu heraldikos žinovas, nesu istorikas. Mano giminės šaknys – ne Klaipėdoje. Tad lyg ir neturėčiau pergyventi, koks bus pasirinktas Mažosios Lietuvos herbas.

Ir vis dėlto negaliu tylėti. Jaučiu turįs pilietinę pareigą veltis į ginčus, koks herbas labiausiai tiktų Mažosios Lietuvos regionui. Mat studijuodamas žurnalistiką Vilniaus Universiteto istorijos fakultete intensyviai domėjausi Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorija. Esu išvažinėjęs visą dabartinę Kaliningrado sritį: Karaliaučius, Tilžė, Stalupėnai, Gumbinė, Ragainė, Tolminkiemis… Esu parašęs dešimtis straipsnių apie šio krašto praeitį tiek „Literatūroje ir mene“, tiek „Kaliningradskaja pravda“, tiek „Literaturnaja gazeta“ leidiniuose. Mano diplominis darbas, sėkmingai apgintas Vilniaus Universitete, vadinosi „Mažoji Lietuva šiandienos akimis“. Taip pat buvau oficialus Mažosios Lietuvos tarybos narys (tą patvirtins tuometinis Mažosios Lietuvos tarybos vadovas Vytautas Šilas). Štai kodėl neabejingas Mažąjai Lietuvai, štai kodėl turiu moralinę teisę tarti savo nuomonę.

O ji – tokia: esu nemaloniai nustebęs, kad į Mažosios Lietuvos herbą taip atkakliai brukamas … briedis arba briedį simbolizuojantys ragai.

Prieš keletą dienų „Vakarų Eksprese“ (; „Briedis – geriausias simbolis Mažosios Lietuvos herbui?“) paskelbtas interviu su Lietuvos heraldikos komisijos nariu, seniausiai Lietuvos heraldikos srityje dirbančiu dailininku Arvydu Každailiu. Pabrėždamas, jog, nors ir yra Lietuvos heraldikos komisijos narys, bet tuo pačiu – ir pilietis, A. Každailis teigia pritariantis Klaipėdos visuomenininkams ir Klaipėdos universiteto istorikų prof. dr. Vyganto Vareikio ir doc. dr. Silvos Pocytės (konsultantai doc. dr. Vacys Vaivada, dr. Žydrūnas Vičinskas, dailininkas Kęstutis Mickevičius) parengtos studijos „Dėl Mažosios Lietuvos regiono simbolio“ teiginiams, esą Mažosios Lietuvos heraldikos simboliu turėtų tapti … briedis. 

Mažoji Lietuva

Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl pirmenybė atiduodama briedžiui, nurodoma, jog „briedžio atvaizdas yra natūralus toteminis Mažosios Lietuvos gyvūnas“, jog „briedžių populiacija šis regionas garsėjo nuo neatmenamų laikų ir yra reliktiniai šio regiono gyvūnai, sutinkami iki šiol“, jog „prūsai ir jų kriviai briedį laikė šventu žvėrimi“.

Beje, briedis į Mažosios Lietuvos herbą brukamas jau seniai. Dar 2017 metais leidinyje „Klaipėda“ buvo paskelbtas interviu su Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaru Arūnu Baubliu ir dalininke Jūrate Bizauskiene. Publikacijoje rašyta: „Iš prdžių buvo siūloma rinktis iš dviejų objektų – briedžio ir kurėno. Liepą buvo apsispręsta, kad tinkamesnis atrodo herbas su briedžiu. Remtasi ir dokumentais, kurie nurodė, kad 1939 metais briedžių populiacijos paplitimas Rytų Prūsijos teritorijoje buvo itin didelis, o ir dabar pajūrio savivaldybėse briedis yra dažnas reginys“.

Visa tai – tiesa. Briedis – gražus, stiprus gyvūnas, be kita ko, – ginkluotas ragais. Bet vis tik: kam jūs skiriate šį herbą – gamtininkų žurnalui, zoologijos vadovėliui? Jei šis herbas būtų ruošiamas kadaise ėjusiam žurnalui „Mūsų gamta“, tvirtinčiau, jog briedis puikiausiai reprezentuoja Mažosios Lietuvos gamtą. Bet Mažosios Lietuvos herbas – tai pirmiausia istorija. Kodėl Mažosios Lietuvos herbo projektuose pirmenybė atiduodama „šventam gyvūnui“, o ne praeičiai, ne istorijai?

Briedis gal ir gali būti Mažosios Lietuvos herbe, bet tik – ne centrinėje vietoje. Svarbiausiuoju akcentu turėtų būti istorija. Pavyzdžiui, garsusis Klaipėdos sukilimas, leidęs mums susigrąžinti uostamiestį. Kodėl vengiama pagerbti Klaipėdą išvadavusius sukilėlius? Galima numanyti: tai bus nemalonu Vokietijai. O gal ir prancūzams bus skaudu, nes, išlpėšdami iš okupantų rankų Klaipėdą, mūsų sukilėliai nušovė keletą prancūzų karių. Štai kodėl Mažosios Lietuvos herbe, mano supratimu, nėra nė užuominos į Klaipėdos sukilimą.


Beje, vienoje publikacijoje briedžio šalininkai prasitarė: „Pasak A.Baublio, siekta, kad herbas taptų santarvės ženklu tarp regione dabar gyvenančių ir anksčiau gyvenusių žmonių“ (; „Mažosios Lietuvos herbe puikuosis briedis“).

Sutinku, dirbtinai kurstyti priešiškumo nedera. Bet taip pat negalima istorijos nei klastoti, nei nutylėti, nei iškraipyti. Jei 1923-aisiais sėkmingai surengėme sukilimą, kuris mums grąžino Klaipėdą, t.y. tapo vienu iš svarbiausių įvykių naujausioje Klaipėdos istorijoje, kodėl jį turime nutylėti? Protingi vokiečiai, protingi prancūzai mus supras. Mes juk nieko neišsigalvojame.

Minimos 97-osios Klaipėdos krašto sukilimo metinės. Egidijaus Jankausko nuotr.

Mums tai – gyvybiškai svarbu.

Be kita ko, jei istorikas A.Baublys nuoširdžiai trokšta, kad „herbas taptų santarvės ženklu“, tai drįstu manyti, jog briedžio atvaizdas – ne itin tinka santarvės puoselėjimui. Briedžio ženklą labai mėgo ir tos vokiškos jėgos, kurios jėga ir ugnimi veržėsi į mūsų teritorijas. Atsiverskite Klaipėdos Universiteto parengtą studiją „Dėl etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldinio simbolio“ (Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vygantas Vareikis ir Klaipėdos universiteto istorikė doc. Dr. Silva Pocytė; Klaipėda, 2019). Toje studijoje užsimenama: „Nacionalsocialistinė vokiečių propaganda taip pat naudojo briedžio simbolį tekstams ir Vokietijoje rengiamoms parodoms apie „atplėštos“ Klaipėdos krašto problemą iliustruoti. Tai galima pamatyti iliustracijoje apie 1934 m. Berlyne surengtos parodos vizualizaciją, kurios pagrindinis leitmotyvas – susirūpinimas vokišku išlikimu prie Nemuno“.

Klaipėdos kraštą išvadavę sukilėliai

Tad nors minėtoje studijoje labai daug dėmesio skiriama briedžiui kaip lietuviškumo simboliui, labiausiai ramybės neduoda vokiški šio simbolio aspektai. Kas dabar supaisys, kas stipresnis – lietuviškas ar vokiškas dėmuo? Gal bandydami įteisinti briedžio simbolį mes tiesiog nejučiom pataikaujame Vokietijai, šiandieninei mūsų sąjungininkei? Gal manome, kad į Klaipėdą plūstantys turtingi vokiečų turistai noriau pirks marškinėlius su briedžio, „vokiško išlikimo prie Nemuno“, simboliu, o suvenyrai su Klaipėdos sukilimo ženklu bus mažiau paklausūs pasiturintiems svečiams iš Berlyno ir Miunheno? Ar nėra taip, kad pasirinkdami briedžio simbolį, mes pagerbiame germanizaciją, kadaise siautėjusią mūsų žemėse? Kodėl, užuot kūrę aiškiai su Lietuva susijusią heraldiką, paliekame vietos vokiškoms interpretacijoms?

Klaipėdos krašto išvaduotojai

Jei tikrieji motyvai – šie, tuomet – liūdna, skaudu, apmaudu.

Galų gale Mažoji Lietuva – tai ne tik Klaipėda. Į Mažąją Lietuvą derėtų žvelgti plačiau, nei vien į Klaipėdą, Neringą, Pagėgius, Šilutę, Tauragę ir Jurbarką. Mažoji Lietuva – tai Lietuvos etnografinis regionas, kuris apibūdinamas kaip istorinė teritorija tarp Priegliaus ir Nemuno žemupių. Drįstu manyti, jog Mažoji Lietuva – tai ir visa dabartinė Kaliningrado sritis, jei žvelgiame lietuviškomis akimis.

Būtent dėl šios priežasties Mažoji Lietuva man pirmiausia asocijuojasi su Didžiuoju prūsų sukilimu, jo vadu Herkumi Mantu, pirmąja lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmu“, Kristijono Donelaičio poema „Metai“, lietuviškomis spaustuvėmis, filosofu Vilhelmu Storosta – Vydūnu, parašiusiu knygą apie lietuvių – vokiečių tarpusavio santykius per pastaruosius kelis šimtus metų, knygnešiais, į didžiąją Lietuvą slapta gabenusiais lietuvišką spaudą, Klaipdėdą vaduojančiais sukilėliais…

Kai tariamas Mažosios Lietuvos vardas, mano akyse iškyla būtent šie vaizdai. Briedžio aš nematau. Ir, atvirai sakant, nesuprantu, kodėl tokiam istorija ir kultūra turtingam kraštui pagrindiniu simboliu parenkamas būtent gyvūnas?

2020.02.17; 10:05

Bahramas Zeinalovas. nuotr.

Štai kodėl jums rašau. Pastebėjau, kad portalas daug dėmesio skiria Pietų Amerikoje gyvenančių lietuvių šiokiadieniams. Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Bolivijos lietuviams tribūna suteikiama nuo pat 2011 metų iki šiol.

Viena iš pirmųjų publikacijų, pasakojančių apie Pietų Amerikos lietuvių kultūrinį gyvenimą, paskelbta dar 2011 metais. Ji vadinosi šitaip – „Seniausia lietuvių institucija Pietų Amerikoje“. Viena iš paskutiniųjų paskelbta 2020-ųjų metų vasario 6 dieną pavadinimu “Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas – Argentina 2020“.

Suskaičiavau, kad per beveik dešimt metų publikavo mažų mažiausiai keliolika straipsnių ir fotoreportažų apie Berisso mieste rengiamas „Imigrantų šventes“, „Ecos de Lituania“ radijo laidas, lietuvių tautinių šokių festivalius Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje.

Pietų Amerikos lietuvių jaunimas

Labai džiugu, kad Pietų Amerikos lietuviai saugo savo tradicijas, papročius, kalbą. Taip elgtis būtina kiekvienai subrendusiai tautai. Ne mažiau svarbu, kad Lietuvos aktualijų portalas vertina, gerbia Argentinos, Urugvajaus, Brazilijos lietuvių interesus, skelbia jų pasakojimus apie tautinio pobūdžio šventes. Po pasaulį išsibarstę lietuviai privalo vieni kitus palaikyti.

O dabar – apie kitą svarbų aspektą. Portalo žvilgsnis – labai platus. Jūs domitės pačiomis įvairiausiomis temomis. Domitės ir tuo, kaip, kodėl ir kokių priežasčių skatinamos kai kurios užsienio šalys 1915-uosius metus tuometinėje Osmanų imperijoje nutarė pakrikštyti „armėnų genocidu“. Tiek žurnalistas Gintaras Visockas, tiek armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tiek publicistė Irma Ąžuolė, portale ne sykį pastebėjo, jog pirmosios valstybės, 1915-uosius paskelbusios „armėnų genocidu“, buvo būtent Pietų Amerikos šalys. Tai – Urugvajus ir Argentina.

Štai kaip apie Urugvajaus proarmėnišką sprendimą jūsų portale rašo armėnų kilmės tyrinėtojas F.Ekozjancas:

„Pirmoji vlstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje“.

Filipas Ekozjancas. nuotr.

Kita Pietų Amerikos šalis, kuri 1915-uosius tuometinėje Osmanų imperijoje oficialiai apibūdino „armėnų genocidu“, buvo Argentina. Tas pats F.Ekozjancas pastebi: „1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos“.

Kadangi man, azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečiui, suleidusiam šaknis Šiauliuose, rūpi išsiaiškinti, kodėl kai kurios pasaulio šalys, deramai neįsigilinusios į istoriją, vienašališkai priima išskirtinai Armėnijai palankias rezoliucijas, aklai smerkdamos Turkiją, turiu prašymą – pasiūlymą. Gal galėtų kreiptis į aktyvias, patriotiškas, lietuviškumą branginančias Urugvajaus ir Argentinos lietuvių bendruomenes, kad šios surinktų kuo daugiau informacijos, kodėl Urugvajuje ir Argentinoje buvo priimtos Armėnijai palankios ir tuo pačiu Turkiją smerkiančios rezoliucijos. F.Ekozjanco pastaba, jog Pietų Amerikai vargu ar nuoširdžiai parūpo tragiški 1915-ieji buvusioje Osmanų imperijoje, – įsidėmėtina.

Šoka Argentinos lietuviai

Puikiai suprantu, kad neturi galimybių nuvykti į Pietų Ameriką ir ten atlikti žurnalistinių tyrimų. Tad kodėl redaktoriui nepaprašius Pietų Amerikos lietuvių pagalbos? Juk ir Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus lietuvių draugystė tęsiasi ištisą dešimtmetį, tikiuosi, jog tęsis ir ateityje. Gal Pietų Amerikos lietuviams nebus labai sunku peržiūrėt to meto vietinius leidinius, perklausyti to meto parlamentų stenogramas, paprašyti tų dienų įtakingų politikos liudininkų interviu.

Nuotraukoje – Lietuvos ambasada Argentinoje

Juk per pasaulį nusiritę proarmėniški „pripažinimai“, – keistoki, dažnusyk – dirbtini. Kiek juose nuoširdumo ir kiek – falšo? Argi Lietuvai, 2005-aisiais pasielgusiai lygiai kaip kadaise nutarė Urugvajus ir Argentina, nėra svarbu žinoti visas aplinkybes?

Bahramas Zeinalovas, Lietuvos pilietis


2020.02.07; 13:07

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. nuotr.

Nuodėmingi mūsų istorikai. Jei jau pradedama tvirtinti, esą geologo išsilavinimą turintis asmuo nepajėgus parašyti gilių, išliekamąją, įrodomąją vertę turinčių straipsnių ar knygų skaudžiomis Lietuvai istorijos temomis (omenyje turiu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojo Daliaus Stanciko portale paskelbtą 15-os straipsnių seriją „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“, kurioje jis gina šviesų Jono Noreikos atminimą), – belieka konstatuoti, jog keletas intelektualų „dėl didelio rašto išėjo iš krašto“. Jei jau manoma, jog žurnalisto Vidmanto Valiušaičio komentarai apie Kazį Škirpą (pavyzdžiui, videointerviu „Kodėl menkinamas pulkininkas Kazys Škirpa?“; nėra vertingi, nes autorius neturi profesionalaus istoriko diplomo, – tada keli mūsų šviesuoliai, įtakingi vien dėl to, kad užima strateginius postus strateginiuose universitetuose ir institutuose, bus akivaizdžiai nusišnekėję.

Aukso vertės tyrimas

Neteisinga istorinėmis temomis rašančiųjų skirstyti į profesionalus, kurių nuomonė – neva teisinga bei visiems privaloma, ir mėgėjus, kurių atradimai – neva dėmesio nevertos pasakos arba legendos. Reikia vertinti ne diplomus, ne užimamas pareigas, o konkretų veikalą. Nutikimų, kai istoriko diplomo neturintys vyrai ir moterys atliko daug vertingesnių tyrimų nei metų metais Lietuvos istorijos institute valdišką duoną krimstantys profesionalai, – gausu.

Algimanto Bučio veikalo prstatymas Rašytojų sąjungoje. nuotr.

Imkime rašytojo, literatūrologo, literatūros tyrinėtojo Algimanto Bučio darbą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Aukso vertės tyrimas! Ne kiekvienas istorijos mokslus krimtęs darbštuolis pajėgtų profesionaliai atlikti tokią išsamią, gilią analizę. Tik štai rašytojas A.Bučys, sykį pristatydamas savo paskutiniuosius darbus Lietuvos rašytojų sąjungos klube, užsiminė, jog vadinamieji Lietuvos istorikai profesionalai jo naujausiųjų knygų bijo kaip Velnias – kryžiaus. Keista, nesuprantama vadinamųjų profesionalų laikysena. Gal gėda prisipažinti klydus, parenkant Lietuvos valdovams titulus? Gal pavydu, kad ne jie atrado ir ištyrė (prisiminkime, kaip buvo puolamas prof. Liudas Mažylis, Vokietijos archyvuose suradęs mums itin svarbų dokumentą)? O gal tikrasis jų tikslas ir yra būtent toks: menkinti, ignoruoti, pašiepti visus, kurie ieško tikrosios tiesos, ne vien tamsiųjų Lietuvos istorijos puslapių?  

Jei sovietmečiu Vilniaus Universitete klusniai studijavai istoriją, jei dabar nuo ryto iki vakaro klusniai sėdi viename iš Lietuvos istorijos instituto kabinetų, – ar tai reiškia, kad turi teisę vadintis profesionaliu istoriku? Lietuvos istorikų ir istorija besidominčiųjų bendruomenę skirstyčiau visai kitaip: į tuos, kurie savo tautos praeitin žvelgia objektyviai, ir tuos, kurie ją po kruopelytę narsto vien priešiškai nusiteikusio kitataučio žvilgsniu.

Pavyzdžių, kaip mums bandyta ir tebebandoma primesti tendencingą lenkiškąjį, žydiškąjį, rusiškąjį, vokiškąjį požiūrį, – apstu. Ir tai dažnusyk daroma į pagalbą pasitelkiant oficialias, valstybines institucijas. Tik svetimųjų žvilgsnio įtvirtintojai nenumatė, jog tikroji Lietuvos inteligentija atmes akivaizdžiai priešiškas, tokias, kaip, sakykim, kadaise istoriko profesionalo Alfredo Bumblausko pasisakymai „Būtovės slėpiniuose“, versijas. Ne tik atmes, bet ims savarankiškai ir, kas svarbiausia, profesionaliai, gilintis į Lietuvos istoriją. Ne tik kruopščiai, profesionaliai nagrinės, bet net suras leidyklų, žiniasklaidos priemonių, kurios jų tyrimus publikuos (vienas iš gražių pavyzdžių – Kovo 11-osios Akto signataro, mokslininko, ekonomisto {ne istoriko profesionalo} dr. Vlado Terlecko knygos „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ ir „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944 – 1953. Mitai ir tikrovė“).

terleckas_ 008
Vlado Terlecko knygos apie Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkius. nuotr.

Lietuvoje įsisiūbuoja sveikintini vadinamųjų istorikų profesionalų nuvainikavimo procesai. Ne vien Alvydo Nikžentaičio vadovaujamas Lietuvos istorijos institutas praranda ilgokai turėtą „tiesos monopolį“. Puiku. Konkurencija dar niekam nepakenkė.

Armėniškoji versija

Beje, priešindamiesi tendencingiems žydiškiems, lenkiškiems, vokiškiems ar rusiškiems Lietuvos praeities traktavimams mes neturėtume pamiršti ir per pastaruosius keliolika metų mums primesto armėniškojo žvilgsnio į buvusios Osmanų imperijos ir Kaukazo istoriją. Jei būčiau verčiamas analizuoti, kas per pastaruosius trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje, vaizdžiai tariant, padarė įspūdingą „proveržį“, primesdami mums savąsias „tiesas“, galėčiau drąsiai teigti, kad tai, kaip bebūtų keista, – Armėnija. Taip tvirtinu pirmiausia mintyse turėdamas Lietuvos Seime paskubomis priimtą garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido. Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ Lietuvos parlamente priimta 2005 m. gruodžio 15 d., prieš pat šv. Kalėdas ir Naujuosius metus, t.y. tuo metu, kai visa Lietuva apimta šventinio jaudulio ir tarptautinė politika mažai kam įdomi.

Kaip pastebėjo kolegė Irma Ąžuolė publikacijoje „Visažiniai teisuoliai rizikuoja tapti įrankiu kitų rankose“ (, minėtame posėdyje dalyvavo tik trečdalis Seimo narių: 55  iš 141. Diskusija šia tema tetruko dešimt minučių. Taigi Lietuvos parlamentas tikrai labai skubėdamas priėmė svarbų, oficialų, tarptautinių pasekmių turintį pareiškimą: „Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas armėnų tautos genocido devyniasdešimtmetį, smerkdamas turkų Osmanų imperijoje 1915 m. įvykdytą armėnų tautos genocidą, ragina Turkijos Respubliką pripažinti šį istorinį faktą“.

Siūlau atkreipti dėmesį į keistokas aplinkybes – Lietuvos viešojoje erdvėje tuo metu nenuskambėjo net menkutė abejonė. Niekam nė į galvą nešovė, kad gal prieš žengiant šį žingsnį į Turkijos archyvus derėjo nusiųsti mažų mažiausiai vieną, pavyzdžiui, Lietuvos istorijos instituto darbuotoją, kad šis bent formaliai panagrinėtų Armėnijos oponentų saugomus dokumentus. Niekas retoriškai anuomet Lietuvoje nesušuko: o kodėl neišklausoma antroji pusė? Juk armėnams skaudūs 1915-ieji metai, skirtingai nei Antrasis pasaulinis karas, – mums, lietuviams, visiškai nežinoma, nepažįstama tema! Jei apie partizanus, rezistenciją, Birželio sukilimą mes daug žinojome net specialiai nestudijavę šių temų, tai, leiskite paklausti, ką mes tuomet suvokėme apie 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje? Ir ką suprantame šiandien, prabėgus po rezoliucijos priėmimo keliolikai metų?

Keista dar ir dėl to, kad prieš 15 metų, kai buvo priimta toji rezoliucija, teisininkai nesusimąstė, ar Antrąjam pasauliniui karui pasibaigus sugalvotą terminą „genocidas“ dera taikyti tragedijoms, nutikusioms maždaug Pirmojo pasaulinio karo metu? Juk teisę gerbiančioje valstybėje kaltinamojo padėtį sunkinančio įstatymo taikymas atgal negalioja.

Žurnalistė I. Ąžuolė savo publikacijoje apie „visažinius teisuolius“ pastebėjo ir daugiau garbės Lietuvai nedarančių aplinkybių: kol nebuvome priimti į NATO, t.y. kol mums reikėjo Turkijos balso, tol mūsų vadovai, svečiuodamiesi Armėnijoje ar rinkdamiesi, kokią delegaciją priimti – iš Armėnijos ar Turkijos, elgdavosi atsargiai, apdairiai. Nepuldavo strimgalviais pripažinti armėnų nelaimių buvus genocidu. Vos tik išsikovojome teisę vadintis tikraisiais NATO aljanso nariais, nustojome baimintis turkiškų priekaištų. Ar tokia laikysena – solidi? Ar ji neprimena politinės prostitucijos?

Jei tai propaganda, tai ji – lietuviška

Deja, armėniškasis požiūris į tuometinius įvykius Osmanų imperijoje bei šiandieninius neramumus Kaukaze įsigalėjęs iki šių dienų. Dar visai neseniai, 2019-aisiais metais, Mykolo Riomerio universitete studentams buvo parodytas Aleksandro Broko dokumentinis filmas „Begalinis koridorius“. Toji juosta – apie tragiškus 1992-ųjų vasario įvykius, nutikusius Azerbaidžano mieste Hodžaly. Filmo herojai pasakoja, kaip ginkluoti armėnų separatistai, padedami Rusijos kariuomenės, nuo žemės paviršiaus nušlavė šį azerbaidžanietišką miestą.

Pranešimas apie „Begalinį koridorių“. nuotr.

Filmui pasbaigus pasiteiravau M.Riomerio universitete reikšmingas pareigas užimančio pažįstamo dėstytojo nuomonės. Štai ką pasakė: „azerbaidžanietiška propaganda“. Suprask, jei būtų buvusi jo valia, jis neleistų universitete rodyti tokio filmo arba bent jau reikalautų, kad kartu su azerbaidžaniečiais prie vieno stalo sėdėtų teisę išguldyti savo komentarus turinti armėnų delegacija.

Kadangi pokalbis su dėstytoju buvo privataus pobūdžio, docento pavardės sąmoningai nepaminėsiu. Tačiau, atvirai tariant, buvau nustebęs. To filmo traktuoti azerbaidžanietiška propaganda neapsiverčia liežuvis. Pagrindinis dokumentinės juostos herojus – lietuvis, savo akimis matęs, kas 1992-aisiais dėjosi Hodžaly mieste ir gretimuose rajonuose. Tai – Ričardas Lapaitis. O filmo režisierius – irgi laisvai lietuviškai kalbantis žmogus. Tad jei „Begalinis koridorius“ – propaganda, tai ji – pirmausia lietuviška propaganda.

Be kita ko, priekaištai, kodėl anuomet neatspindėtas armėniškasis požiūris, – nesuprantami dar dėl vienos priežasties. M.Riomerio dėstytojas dalyvavo turkų oponentės Armėnijos ambasados ir Lietuvos armėnų bendrijos Lietuvos Mokslų Akademijoje organizuotame susitikime su Klarko universiteto profesoriumi Taner Akcam, į 1915-ųjų tragediją žiūrinčiu kardinaliai priešingai, nei oficialioji Ankara. Tame renginyje nebuvo nė vieno azerbaidžaniečio, nė vieno turko. Bet pažįstamas dėstytojas, regis, niekur nesipiktino, kad diskusijos rengėjai nesuteikė galimybės savo nuomonę išdėstyti ir Azerbaidžano bei Turkijos atstovams. Akivaizdžiausi dvigubi standartai! Jei jau azerbaidžaniečiai be armėnų palaiminimo Lietuvoje neturi teisės ištarti nė žodžio, kodėl tada armėnai – priviligijuota bendruomenė?

Turkiški argumentai

Iš atminties neišdyla 2019-ųjų gruodžio 13-oji, kai Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Vilniuje viešbutyje „Imperial Hotel“ (Lietuvos Mokslų akademija neįsileido – G.Visocko pastaba) jis perskaitė pranešimą, pavadintą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.

Tai – labai vertingas pranešimas. Tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Svečias iš Turkijos pateikė daug analizuotinų faktų, kuriuos Lietuvos visuomenei, mano supratimu privalu žinoti.

Pavyzdžiui, svečias iš Turkijos apgailestavo, kad dauguma ginčų dėl 1915-ųjų įvykių nėra moksliniai. Jų metu ieškoma ne tikrosios tiesos, atskleidžiant detales bei atkuriant priežastinius ryšius. Galvojama tik apie tai, kaip primesti jau sukurtas, sumoduliuotas aksiomas.

Turgut Kerem Tuncel, Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas. nuotr.

Sociologo išsilavinimą turintis T.K.Tuncel pabrėžė, kad nūnai turime daug iš pasikartojančių publikacijų sudarytos literatūros, kurioje nėra jokio moksliškumo. Net 2014 metais kai kas sugebėjo išleisti knygą apie “Armėnų genocidą”, kurioje, jo pastebėjimu, teigiama, esą Stambulo armėnai, suimti 1915 m. balandžio 24 d., buvo plukdomi laivais į karinius kalėjimus netoli Ankaros, net nepaaiškinant, „kad tai neįmanoma, kadangi ji yra už šimtų kilometrų nuo artimiausios jūros“.

T.K.Tuncel pateikė tikrai šokiruojančių pavyzdžių. Sakykim: „Konkretus atvejis būtų nuo 2000 m. pradėtos rengti vadinamosios „Armėnų-turkų stipendijos dirbtuvės“ (WATS). Jau įvyko 10 tokių dirbtuvių JAV, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Turkijoje (aš pabrėžiu, Turkijoje!!! – T.K.Tuncel past.) ir Vokietijoje. Nors tai turėtų būti armėnų-turkų renginys, į paskutines dirbtuves, nežiūrint į mokslininkų disidentų prašymą, nebuvo priimti asmenys, atmetantys genocido tezę“.

Skaitydamas savąjį pranešimą svečias iš Turkijos parodė ir vienos knygos viršelį, kuriame pavaizduota nuskriausta, nelaiminga, liūdna mergaitė. T.K.Tuncel: „Tai yra viršelis 1918 m. JAV išleistos knygos apie „krikščionę mergaitę, kuri išgyveno didžias skerdynes“. Knyga pasakoja „atvirą Auroros Mardiganian istoriją; kaip ji išgyveno, kai keturi milijonai žuvo”. Keturi milijonai iš 1,2-1,4 milijonų tuometinių armėnų, gyvenančių Osmanų teritorijoje… ir tai yra atvira nukentėjusios krikščionės mergaitės istorija!!!“

Bandant armėnų tragedijai suteikti specialaus atspalvio, į pagalbą pasitelkiamas, pasirodo, net Hitleris. Neva Holokaustas buvo sukurptas pagal 1915-ųjų armėnų genocidą. Šios versijos propaguotojai dažnai tvirtina Hitlerį kadaise pasakius: „Aš paskyriau mirties būrius… kuriems įsakiau negailestingai ir be jokios užuojautos siųsti myriop lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes gausime vietos gyventi, kurios mums taip reikia. Kas, galų gale, šiandien šneka apie armėnų išnaikinimą?“

Tuomet T.K.Tuncel paklausė į jo paskaitą susirinkusiųjų: „Tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję šią citatą. Tai tariama Hitlerio kalba, skirta jo karininkams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse. Genocido tezės šalininkai turi įprotį naudotis šia citata bandydami įrodyti armėnų genocidą ir piešia paralelę tarp Holokausto ir armėnų genocido.“

Bet juk tvirtinimai, kad Hitleris ištarė žodžius apie „pamirštą armėnų išnaikinimą“, buvo nuodugniai tiriami Niurnbergo teisme ir teisėjai, T.K.Tuncel tvirtinimu, nustatė, kad šio teiginio tikrumas negali būti patvirtintas. Teisėjai šiuos tariamus Hitlerio žodžius atmetė kaip įrodymą. T.K.Tuncel retoriškai pasiteiravo: „Ar reikia prisiminti šią tariamą Hitlerio kalbą? Bet ji vis dar begėdiškai cituojama…“

O juk Turkijos archyvai – atviri

Tačiau labiausiai sudominusi tema – ar tikrai Turkijos archyvai uždari tyrinėtojams? Kaip tvirtina T.K.Tuncel, neseniai išleistos knygos „Trisdešimties metų genocidas“ autoriai įrodinėja, esą Turkijos kariniai archyvai yra uždari mokslininkams. Tuo tarpu vienas smalsus T.K.Tuncel kolega pasidomėjo, ar minėtos knygos autoriai kada nors kreipėsi į Turkijos karinius archyvus leidimo. Paaiškėjo, kad nė vienas iš jų niekada gyvenime nesikreipė į archyvus. Tai reiškia, kad jie tiesiog klaidina žmones dėl Turkijos archyvų uždarumo. Tie mokslininkai, kurie iš tikrųjų atlieka mokslinius tyrimus, liudija, kad beveik visi Turkijos archyvai yra atviri tyrėjams, o nuo 2000 m. jais ypač paprasta naudotis.

Lietuvos istorijos institutas. nuotr.

Todėl kilo mintis: jei Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Nikžentaitis toks preciziškai įtarus net ten, kur, regis, viskas akivaizdu ir aišku (omenyje turiu LGGRTC darbuotojo D.Stanciko surastus dokumentus, patvirtinančius Jono Noreikos padorumą), tai ar istorikai – profesionalai iš jo vadovaujamos įstaigos nenorėtų atlikti tyrimo, kokiais dokumentais remiantis Lietuvos Seimas priėmė liūdnai pagarsėjusią rezoliuciją dėl 1915-ųjų metų nelaimių Osmanų imperijoje? 

Gal vis tik Lietuvos istorijos institutui verta, tegul ir pavėluotai, padirbėti turkiškusuose archyvuose – ieškoti tikrųjų atsakymų, kas nutiko 1915-aisiais metais tolimojoje Osmanų imperijoje? Juk Lietuvos istorijos institutas, kai Lietuvos Seimas priėmė garsiąją rezoliuciją dėl „armėnų genocido“, – tylėjo. Bent jau neteko viešojoje erdvėje aptikti Lietuvos istorijos instituto vadovybės komentarų. Kodėl tylėjo? Tai – ne jo tema, tai – jam nepriklausanti aktualija?

2020.01.08; 08:00 skelbia dar vieną žiupsnelį nuotraukų. Jos darytos visur – Kernavėje, Vilniuje, Alytuje, Baku, Ordubade, Punske… Jos – kelerių metų senumo. Nuotraukos – pačios įvairiausios. Kai kurios iš jų turi išliekamąją vertę, kai kurios brangios tik šių eilučių autoriui.

Gintaras Visockas

« 1 2 »

2019.12.20; 00:30

Gintaras.Visockas. nuotr.

Atidesni mūsų skaitytojai turėtų prisiminti publikacijas, kuriose pasakojome apie armėnų diasporos Šiauliuose ir Klaipėdoje surengtas senovinių žemėlapių parodas.

Pavyzdžiui, 2019 metų vasario 26 dieną paskelbtame straipsnyje „Kaip mus bando įvelti į politines intrigas dėl Kalnų Karabacho“ rašyta:

Šiaulių apskrities viešojoje Povilo Višinskio vardo bibliotekoje šiuo metu eksponuojama žemėlapių paroda „Žvilgsnis į Armėnijos istoriją kartografiniuose šaltiniuose“. Oficialame reklaminiame buklete rašoma: „Šios parodos tikslas – pristatyti lankytojui žemėlapius, kuriuose Armėnijos istorijos fragmentus galima matyti taip, kaip juos sukūrė ir aprašė graikų – romėnų, romanų, musulmoniškų ir vakarų šalių geografai bei kartografai“.

Tą parodą esu aplankęs. Nieko neprikiši: žemėlapiai – unikalūs, vertingi. Juos verta pamatyti. Tačiau stebino po jais surašyti komentarai. Paaiškinimai parodos lankytojams subtiliai piršo nuomonę, jog armėnai dar prieš tūkstantį metų buvo sukūrę galingą, nuo jūros iki jūros besidriekiančią valstybę, jog armėnų gausiai gyventa vos ne visame Žemės rutulyje – Kaukaze, buvusios Osmanų imperijos teritorijose, Irane ir t.t. 

Armėniška žemėlapių paroda. Šiauliai. nuotr.

Šių eilučių autorius tąsyk pabrėžė, jog paroda turėjo akivaizdžią politinę potekstę – organizatoriai tarsi bandė pateisinti šiandienines Armėnijos pretenzijas į Azerbaidžanui priklausantį, bet nuo Azerbaidžano nūnai atplėštą Kalnų Karabachą. Organizatorių gudravimą buvo lengva įžvelgti. Suprask: jei jau prieš tūkstantį metų armėnai buvo vos ne pati skaitlingiausia gentis Kaukaze, tai kodėl reikia stebėtis jų meile Kalnų Karabachui? Tai kas, kad NATO ir Europos Sąjunga, remdamosios tarptautine teise, pripažįsta Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Žiūrėk, senoviniuose žemėlapiuose neva užfiksuota visai kita „tiesa“.

Todėl uostamiesčio mero Vytauto Grubliausko viešnagė klaipėdiškėje parodoje, be kita ko, plačiai reklamuotoje per vietinę televiziją, – taip pat politiškai angažuota. Tarsi pataikavimas Klaipėdoje gyvenantiems armėnams ir spjūvis uostamiestyje gyvenantiems azerbaidžaniečiams. Štai kokį įspūdį buvo galima susidaryti: oficiali Lietuvos, NATO ir ES pozicija palanki Azerbaidžanui, tačiau egzistuoja ir kita nuomonė, kiti argumentai, kurių demokratinėje šalyje niekas negali uždraust…

Šiandieninės Armėnijos žemėlapis azerbaidžaniečių akimis

Taigi Klaipėdos merui, aplankiusiam armėniškąją parodą, dabar, man regis, pats metas išklausyti ir antrąją pusę. Ką turiu omenyje? Egzistuoja ne vien armėnams palankūs žilą senovę menantys žemėlapiai, kurių tikslumu, beje, patartina abejoti, nes tai, ką prieš tūkstantį metų užrašė ano meto keliautojai – nebūtinai šventa tiesa. Egzistuoja dar ir žemėlapiai, bylojantys, kaip prieš maždaug šimtą metų atrodė šiandieninė Armėnijos Respublika. Jūs klausiate – kokia? Ogi skersai išilgai – azerbaidžanietiška.

Todėl nuostabą kelia kai kurių Armėnijos ir Lietuvos politinių veikėjų pastangos godžiai analizuoti visus šaltinius, bylojančius, kaip prieš tūkstančius metų atrodė Kaukazas, ir tuo pačiu kryptingai, sąmoningai ignoruoti vos šimtmečio senumo įvykius. Kodėl tie iki galo neįrodyti teiginiai apie valstybę, kuri neva egizstavo prieš dešimt amžių, nustelbia tai, kas nutiko visai neseniai – prieš šimtą metų?

Beje, tai – ne mano klausimas. Tokias abejones kelia tautiečius separatizmo bacilos atsisakyti raginantis Filipas Ekozjancas. Šis armėnų tautybės vyras erdvėje paskelbęs ne vieną dešimtį aštrių, įtikinamų vieointerviu (kai kuriuos komentavo ir portalas Jis analizuoja, pavyzdžiui, kaip armėnai kadaise išdavė turkus, kodėl Kalnų Karabachas nėra armėnų žemė. F.Ekozjancas ragina liautis mokslininkų, istorikų, tyrinėtojų iki galo neįrodytus tūkstančio metų senumo įvykius laikyti tikresniais nei tuos, kuriems – tik šimtas metų ir kurie akivaizdžiai užfiksuoti išlikusiuose prisiminimuose, rankraščiuose, dokumentuose, nuotraukose.

Azerbaidžanietiška šiandieninės Armėnijos versija. Šiame žemėlapyje surašyti azerbaidžanietiški miestų ir vietovių pavadinimai, kuriuos Armėnijos Respublika pakeitė armėniškais.

Mano pasiūlymas būtų toks: klaipėdiečiams derėtų pademonstruoti tą unikalų Azerbaidžano mokslininkų, istorikų, tyrinėtojų sudarytą žemėlapį, kuriame fiksuojami ne tik dabartiniai šiuolaikinės Armėnijos miestų, miestelių ir kaimų pavadinimai, bet ir užrašyta, kokie jų azerbaidžanietiški atitikmenys. Tiksliau tariant, kokius pavadinimus jie turėjo prieš tapdami … armėniškais.

Drįstu manyti, jog tai – itin sensacingas žemėlapis. Žemėlapį paaiškinančiame komentare skelbiama: „Tai – azerbaidžanietiški dabartinės Armėnijos Respublikos toponimai, egzistavę iki Kaukaze pasirodant armėnams“.

Taip pat svarbus akcentas: „1935 – 1991 metais visi azerbaidžanietiški – turkiški pavadinimai masiškai pakeisti į armėniškus“. Bent jau taip tvirtina šį žemėlapį sudariusieji.

Žodžiu, ten – apie tūkstantis miestų ir kaimų pavadinimų. Peržiūrėjus jį atidžiai akivaizdu, jog visa dabartinė Armėnijos respublika įkurta būtent žemėse, kuriose dar ne taip seniai gyveno beveik vien azerbaidžaniečiai. Įsidėmėkite, visa dabartinė Armėnijos respublika – tai azerbaidžanietiška teritorija! Bet, kaip bebūtų keista, vis dar turime separatizmo šalininkų, kurie drįsta įrodinėti Kalnų Karabachą turint armėniškas šaknis!

Štai tik keli ryškiausi pavyzdžiai iš minėto interaktyvaus žemėlapio. Pradėkime nuo šiandieninės Armėnijos sostinės Jerevano. Anksčiau šis miestas buvo vadinamas Iravanu, Erivanu. 1918-aisiais metais šį miestą azerbaidžaniečiai perdavė Armėnijai. Perdavė, beje, ne savo noru. Juos privertė taip pasielgti sovietinė Rusija.

O iki 1828 metų absoliučią šio miesto gyventojų daugumą sudarė azerbaidžaniečiai. Jie – tai 75,6 proc. šio miesto gyventojų. Armėnų tuomet ten gyveno tik 24,4 proc.

Bet 1916-aisiais metais jau viskas kardinaliai pasikeitę – azerbaidžaniečių liko tik apie 24 proc. Po 1918 – 1920-ųjų karų ir deportacijų azerbaidžaniečių ten tebuvo likę tik apie 7,6 proc. 1970-aisiais metais šiame mieste azerbaidžaniečių beveik nėra – gyveno vos 0,4 proc. 1988-aisiais jų ten visai neliko.

Belieka ironiškai spėlioti, kodėl azerbaidžaniečiai išsikraustė iš Jerevano? Gal armėnai buvo tokie įkyriai draugiški, meilūs, kad azerbaidžaniečiams nieko kito nebeliko, kaip bėgti iš gimtųjų namų?

Filipas Ekozjancas. nuotr.

Kiti pavyzdžiai. Sakykim, senovinis azerbaidžaniečių miestelis Engidža. Jo pavadinimas ilgainiui buvo pakeistas į armėnišką Sisavan. Šioje gyvenvietėje dar 1905 metais gyveno 470 azerbaidžaniečių. 1940-aisiais jų ten neliko nė kvapo.

Imkime Leninakaną, vėliau tapusį Giumri (šiuo metu čia įsikūrusi Rusijos karinė bazė). Ten dar 1981 metais gyveno 316 azerbaidžaniečiai. 1988-aisiais – nė vieno.

Diližane 1931 metais gyveno 8881 azerbaidžanietis, 1988 metais – nė vieno.

Azerbaidžanietiškas Talin perpavadintas į armėnišką Daštadem. 1905 metais čia gyveno 376 azerbaidžaniečiai, o 1918 – 1920-aisiais surašymo metu nerasta nė vieno azerbaidžaniečio.

Sofly (armėniškas pavadinimas –Nžde) 1905 metais gyveno 970 azerbaidžaniečių, 1988-aisiais – nė vieno. Šychlar (armėniškas – Lusaratas) 1905 metais gyveno 802 azerbaidžaniečiai; 1940-aisias – nė vieno.

Tokių istorijų, kaip be jokio gailesčio senieji azerbaidžanietiški pavadinimai keičiami į armėniškus, o senieji gyventojai masiškai išstumiami iš gimtųjų vietų, – maždaug tūkstantis.

Kodėl uostamiesčio bibliotekoje nesurengus štai tokio žemėlapio parodos? Šią mintį keliu ne tam, kad kurstyčiau revanšistines nuotaikas, girdi, azerbaidžaniečiams reikia atsiimti tai, kas iš jų atimta. Jokiu būdu. Valstybės sienų kaitaliojimai – labai pavojingas užsiėmimas. Ypač šiais laikais.

Irevanės tvirtovės žūtis. Franco Rubo paveikslas „Irevanės tvirtovės atidavimas“. nuotr.

Šią idėją Klaipėdos miesto valdžiai siunčiu tik tam, kad uostamiesčio gyventojai turi teisę išgirsti ir azerbaidžanietiškąją Kaukazo istorijos versiją.

Be kita ko, į parodą būtų galima pasikviesti ir Armėnijos istorija besidomintį armėną F.Ekozjancą, manantį, jog mitai, esą prieš tūkstantį metų egzistavo galinga, įtakinga, civilizuota armėnų alstybė, ne tokie akivaizdūs ir svarbūs, kaip neginčijamas faktas, jog dar 1828-aisiais metais Jerevane gyveno veik vieni azerbaidžaniečiai.

2019.10.16; 11:52

Traukinys. foto

Jis kokį pusvalandį stovėjo metro stotelėje. Vagonai, akindami žibintais, dvelkdami vėsa, išnirdavo iš tamsos ir triukšmingai tamsoje pradingdavo. Iš niekur į niekur…

Ne iš karto žmogui kyla tokia beviltiška mintis. Gal tik tada, kai jis  suvokia taip ir nepritapęs naujojoje aplinkoje? Ne pirmus metus gyvena šiame didžiuliame mieste, tačiau viskas, kas čia jį supa, – nemiela, neturi dvasinės traukos, kurią pastoviai jaučia skausmingai plūstant iš neregimos tolimos gimtinės. Traukiniai važiuoja į niekur, nes ne į Tėvynę…

Vyriškis priėjo prie spaudos kiosko. Akys raibsta nuo įvairiausių žurnalų ir laikraščių. Nemėgsta jų skaityti, nors svetimą kalbą moka. Tie spalvoti leidiniai giria sporto komandas, kurių pergalėms ir pralaimėjimams jis buvo abejingas, rašo apie miestus, kuriuose niekada negyveno nei jo proseneliai, nei seneliai, aprašinėja triukšmingas šventes, kurioms jis buvo aklas ir kurčias. Gomuryje vyriškis jautė tarsi skaudų nenuryjamą kąsnį, kankinosi kaip labai išalkęs žmogus prie valgiais nukrauto stalo, prie kurio jam nevalia prisėsti.

Kur važiuoti? Vėl į tvankų kokteilių barą, knibždantį įvairių šalių emigrantais? Sėdėti kampe prie staliuko ir spoksoti, kaip kiti ūžia, flirtuoja su moterimis? Bando apgauti save ir kitus: žiūrėkite, man nieko netrūksta, aš laimingas…

Vyriškis niekur nesugebėdavo užsimiršti. Lengviausia būdavo abejingai gurkšnoti kokteilį.

…Kai po kokteilio jis važiavo tramvajuje namo, į nejaukų savo butą miestelio pakraštyje, prieky sėdinčio berniuko rankose pastebėjo vaikišką žurnalą gimtąja kalba. Paauglė mergaitė vaikui kažką aiškino. Vagonas bildėjo, ne visus žodžius vyriškis suprato, bet pažįstamų garsų nuotrupos jam skambėjo kaip nuostabiausia muzika, vertė įtemti klausą. Kokie mieli veidukai tų vaikų, kaip jie gražiai apsirengę, koks nerūpestingas juokas! Užplūdo brangių prisiminimų banga. Tas žurnalas su spalvotais paveiksliukais – juk tai ir jo kažkada skaityta knyga!

Traukiniai važiuoja į niekur… nuotr.

Vaikai pajuto, kad į juos įdėmiai žiūrima ir atsisuko. Kad tik nebūtų apsirikęs. Bet ne, neapsiriko, tai patys tikriausi jo tautiečiai!

Reikia būtinai juos užkalbinti. Kaip dažniausiai tokiais atvejais nutinka, vyriškis nežinojo, nuo ko pradėti.

– Tai skaitote?

Vaikai nustebę išpūtė akis:

– Skaitome…

Ilgokai jie kalbėjosi apie viską. Vaikai vos spėjo atsakinėti į jo klausimus. Jam atrodė, kad paprastuose jaunųjų tėvynainių žodžiuose sypi gyvenimo grožis ir pasmė. Nėra didesnio stebuklo už tą nerigimą dvasinį ryšį, kuris dabar siejo nepažįstamus skirtingo amžiaus, skirtingų charakterių žmones. Tai gimtosios žemės, gimtosios kalbos ryšys.

– Kitoje stotelėje mes lipsime. Šiąnakt su tėvais išvažiuojame namo. Viso gero! – pasakė mergaitė.

Vyriškis tylėjo. Jis privalėjo jiems kažką pasakyti. Bet ką? Pradėjo raustis kišenėse. Staiga nuo rankos nusisegė brangų laikrodį ir padavė berniukui.

– Aš negaliu jo imti…

– Čia dovana.

Tada gintarinę gėlytę nusisegė mergaitė. Vyriškis apsidžiaugė, kad ji tokia supratinga. Ir mažas niekutis delne ėmė spinduliuoti gimtųjų pušynų tyla, ežerų ir upių vėsa, miestų ir kaimų jaukumu. Iš jo tarsi sklido melodijos, girdėtos seniai seniai, kai dar buvo gyva motina…

Traukinys. Vytauto Visocko ( nuotr.

Vaikai išlipo. Gražus sapnas baigėsi. Nejaugi visą gyvenimą jis dirbs, prakaituos svetimam kraštui? Netikėtai šovė mintis: kol gyvens čia, traukiniai važiuos į niekur, išskyrus tą, kuris šį vidurnaktį laukais ir miškais neš tuos du vaikučius ir jų tėvus į gimtinę.

Tramvajaus gale tranzistorius grojo ilgesingą Oginskio polonezą…

„Komunistinis rytojus“; 1988 metų spalio 7 diena

2019.10.10; 21:00

Gintaras Visockas, šių pastabų autorius. nuotr.

Aš pasiilgau Rygos. Taip stipriai pasiilgau, jog kartais net dingteli liūdna mintis – gal daugiau šio miesto niekad nepamatysiu? Juk gali taip nutikti.

Bet širdyje rusena viltis: kada nors galėsiu čia pabūti tiek, kiek geidžia širdis, o ne tiek, kiek komandiruotės lape nurodė redaktorius, – juokingai trumpai.

Pasiilgau nuotaikų, kvapų, spalvų, išgyvenimų, kuriuos patyriau klaidžiodamas jaukiomis Rygos senamiesčio gatvėmis. Tik nežinau, kokiais žodžiais visa tai geriau perteikti, kad jau pirmąsias eilutes perskaitę, pasakytumėte: taip, tai niekas kitas, tai – Ryga. Dažnai prisimenu Ernesto Hemingvėjaus romaną „Turėti ir neturėti“. Havanos panorama atsivėrė perskaičius jau pirmąjį sakinį. Užteko to vienintelio sakinio, ir visą laiką, kol skaičiau romaną, man atrodė, kad Havaną pažįstu ne blogiau už gimtąjį Vilnių. Aš, žioma, ne Hemingvėjus. Man nepasiseks vaizdingai ir įtaigiai apibūdinti Rygos charakterio nei keliais, nei keliomis dešimtimis sakinių. Pavyzdžiui, nemoku žodžiais nupiešti nuotaikos, kuri apima žiūrint iš 21-ojo „Latvijos“ viešbučio aukšto ankstų vasaros rytą.

Bet nerašyti apie Rygą negaliu. Šiame mieste jaučiuosi savas. Tie latviški žodžiai, kurie lydėdavo mane kiekvieną žingsnį, dievaži, turi magiškos galios. Man gera, man ramu, man gražu, kai aplink kalbama latviškai, kai latvių kalbos neužgožia nei rusų, nei anglų žodžiai. Panašų ramybės jausmą esu patyręs tik Taline, kai girdėdavau tarpusavyje šnekučiuojantis estus.

Prisimenu Laisvės bulvarą, kur stūkso didingas paminklas Latvijos Laisvei. Pirmą kartą bulvarą išvydau dar anais laikais, kai jis vadinosi Lenino bulvaru, o netoliese Laisvės paminko stūksojo paminklas Leninui – gremėzdiškas svetimkūnis pačioje Rygos širdyje. Mane nustebino gėlių jūra, visomis, kokios tik gali būti, spalvomis mirguliuojanti Laisvei prie kojų. Trys raudoni gvazdikai, kuriuos iš mano rankų paėmė latvė, žiūrinti tvarkos, ištirpo gėlių jūroje. O prie Lenino kojų (Leninas stūksojo niūrus vos už kelių šimtų metrų) pamesti stirksojo keli suvargę žiedeliai. Tąsyk nepastebėjau svarbiausio: Laisvės ir Lenino statulos viena į kitą demonstratyviai atsukusios nugaras, o tariant kiek vaizdingiau, Laisvė visąlaik buvo demonstratyviai nusisukusi nuo Lenino.

Lakštingalos suokia latviškai. nuotr.

Į tai atkreipė dėmesį latvė senutė, turėjusi trobelę Rygos pakraštyje. Taip jau atsitiko, jog tą dieną nepadėjo net žurnalisto pažymėjimas. Rygoje dirbo kelios tarptautinės konferenijos, viešbučiai buvo perpildyti, ir man nieko kito nebeliko, kaip apsigyventi medinėje dviejų galų trobelėje. Buvo pavasaris. Vakarais, kai sugrįždavau iš klajonių po Rygą, tekdavo užsikurti krosnį. „Buržuikos“ nasruose liepsnodamos jaukiai traškėjo pliauskos, skleidusios malonią šilumą. Prie jos ruošdavausi rytdienos pokalbiams su latvių rašytojais. O rytais semdavausi iš šulinio ledinio vandens ir čia pat, po senomis, susikūprinusiomis obelimis, prausdavausi. Šiame sode kiaurą naktį nenuilsdamos plyšavo lakštingalos.

Nė kiek nesigailiu, jog tuokart teko gyventi ne prestižiniame „Rygos“ ar „Latvijos“ viešbutyje. Žinojimas, jog mane priglaudė namai, kuriuose daugiau kaip pusę amžiaus gyveno gausi latvių šeima, atlaikiusi visas rusifikacijas, man buvo labai svarbus. Sunkiai apčiuopiami dalykai, kuriuos pajutau gyvendamas trobelėje, vertingesni nei honorarai, „užkalti“ Rygoje. Su kokia meile senutė pasakojo apie savo namelį: čia stalas, ant jo negalima užsigulti, mat kliba viena koja; čia lova, ji garsiai girgžda, užtat labai patogi; priemenėje, jeigu prilaistysi vandens, būtinai pašluostyk – kitaip supus rastai; praėjusį kartą čia gyveno ruskiukai, tai ant stalo peiliu išraižė „zdes byl“, tu būk geras, neprirašinėk, o semdamas iš šulinio vandens, nepaskandik kibiro.

Šiandien drąsiai sakau: prilaistęs ant medinių grindų, bemat rūpestingai jas išsluostydavau, stalo neišniekinau kvailais užrašais, kibiro nepaskandinau. Jeigu šiuos žodžius girdėtų senelė, ji greičiausiai apsiverktų. Tikrai susigraudintų, nes jos trobelės jau nėra. Toje vietoje išdygo gyvenamasis šešiolikos aukštų namas su žaliais balkonais. Nebėra ir sodo, kuriame taip gražiai naktimis suokė lakštingalos. Jis sulygintas su žeme. Man belieka padėkoti latvių senolei, nes prisiglaudęs jos trobelėje suvokiau, kad čia ir lakštingalos kitoniškai suokia – ne taip, kaip vilniškės Antakalnio miškuose. Rygos lakštingalos suokia latviškai, kaip gi kitaip…

Gilausią įspūdį paliko pokalbis su rašytoju Visvaldžiu Lamu. Latvijos rašytojų sąjungoje man taip ir pasakė: jeigu nori pasišnekėti su rašytoju, kuris ir sovietiniais metais buvo tikras latvis, kurio nespausdino, kurį ignoravo, kurį spaudė, bet jis vis tiek atlaikė, susirask Lamą. Nepaprastai įdomi asmenybė: karo metais tarnavo vokiečių legione, dalyvavo daugelyje mūšių su sovietų armija, buvo sužeistas, ištremtas į Sibirą; dabar štai išleido autobiografinį romaną „Šiaurės pašvaistė“. Romanu labai pasipiktinę Latvijos rusai, ypač karo veteranai. Jie nesuvokia, kaip buvo galima stoti į SS legioną. Kvaili tie rusai, jei nuoširdžiai nesupranta, – kodėl?

Lamą maždaug taip ir įsivaizdavau: aukštas, plačiapetis, žilstelėjęs, niūraus žvilgsnio, pašaipiai atsiliepiantis apie kolegas, liaupsinusius tarybinę Latviją. Rašytojų sąjungoje su juo ir šnekučiavomės. Lamas darkyta rusų kalba nupiešė savo gyvenimo istoriją: kaip partorgai jį įtikinėjo pataisyti „Šiaurės pašvaistės“ antrąją dalį – perrašyti idėjiškai „teisingai“, bent jau „teisingiau“, kaip jis nepakluso, kaip po to niekas niekur jo nepublikuodavo, kaip buvo priverstas dirbti mūrininku, kiemsargiu, santechniku, kaip į jį tada paniekinančiai žvelgė iš pataikavimo Maskvai lobstantys kolegos.

Lamas kalbėjo ir apie Lietuvą: džiaugėsi, kad lietuviai po 1945 metų išėjo į miškus, nesusidėjo su vokiečiais, lygino Lacį su Baltušiu, įdomiai svarstė, kurie rašytojai stipresni – lietuvių ar latvių, sakė rašąs romaną, kuriame daug vietos skirs lietuvių kovoms su kryžiuočiais.

Išsiskiriant padovanojo „Šiaurės pašvaistę“ su autografu: „Mielam Gintarui Visockui…“.

Grįžęs į Vilnių ėmiau rūpintis, kad „Literatūros ir meno“ (tuo metu ten dirbau) skaitytojai išgirstų bent keletą žodžių apie niekad niekam Latvijos neišdavusį rašytoją.

Atsimenu tą jaudulį, kuris tvyrojo vėlų vakarą Latvijos Aukščiausiosios Tarybos plenarinių posėdžių salėje. Tuometinis parlamento pirmininkas Anatolijus Gorbunovas dešimtims žurnalistų iš viso pasaulio pranešė apklausos, ar Latvija nori tapti nepriklausoma valstybė, preliminarius rezultatus. Latvija pareiškė norinti nepriklausomybės! Mes, būrelis artimiau susidraugavusių žurnalistų, panūdome pasivaikščioti po naktinę Rygą. Buvome įsitikinę – tokią nuostabią naktį miegoti šventvagiška. Bet ir sugrįžus į viešbutį neteko sudėti bluosto. Viešučio darbuotojai latviai žurnalistus iš Lietuvos ir Estijos nemokamai vaišino kava, sumuštiniais, įpylė net latviško balzamo.

Latvijos vėliava. Vytauto Visocko ( nuotr.

Po to savo dienoraštyje rašiau: „Štai, atrodo, ir viskas, po kelių valandų išvažiuoja traukinys į Vilnių. Svečiuotis milžino Lačplėsio žemėje man liko maždaug valanda. Praleidau ją sėdėdamas kavinėje Rygos senamiestyje. Pro langą tarsi ant delno atsivėrusi pati didžiausia, pati gražiausia Rygos aikštė, į kurią subėga dešimtys siaurų, vinguotų „ielų“. Balzamas, nuo kurio šiek tiek sukosi galva, buvo ir stiprus, ir skanus, ir labai brangus. Kavinėje prisiminiau latvių rašytojo Valdžio Rujos žodžius, kokia privalo būti latvio gyvenimo prasmė. Ta prasmė lengvai nuspėjama, lengvai nusakoma – sunkiomis tautai akimirkomis būti kartu su Latvija. Kai valstybė laiminga, žinoma, leistina ir kitaip elgtis. Tačiau kai valstybė kenčia, vargsta arba liūdi, latvis neturi teisės pamiršti Tėvynės. Latvijos padėtis būtent tokia, kad ji niekad negalės laisviau atsipūsti. Latvija – per maža ir per tirštai apsupta grobuonių, kad galėtų bet minutėlei atsipalaiduoti. Todėl latviams privalu rūpintis Latvija nuolat, be perstojo, be atsotogų ir išeiginių, žiemą – vasarą, dieną – naktį…   

Baigiau gurkšnoti kavą. Pasičiupau kelionės krepšį, prigrūstą prirašytų užrašų knygelių, ir patraukiau geležinkelio stoties link. Tai buvo mano paskutiniai žingsniai per „ielų“ akmenis, pro upelį, kurio pakrantę nutūpusios mieguistos antys, požeminę perėją, kur pardavinėjamos spalvotos pusnuogių merginų ir raumeningų rembo fotografijos.

Stotis. Automatais „kalašnikov“ ginkluoti latvių policininkai su muitininkais. Traukinys, vežantis namo į Lietuvą.

Lik sveika, Ryga, aš tavęs pasiilgsiu!

1993 metų gruodis, laikraštis „Amžius“

Daiva Ulbinaitė. Nustokim krūpčioti. Knygos viršelis. nuotr.

Birželio pradžioje perskaičiau Daivos Ulbinaitės veikalą apie Dalios Grybauskaitės prezidentavimo ypatumus. Nesigailiu sugaišęs kelių vakarų. Apie minėtą biografinę knygą net keletą žodžių brūkštelėjau straipsnyje „Prasmingas Prezidentės linkėjimas – nustokim krūpčioti“ (

Birželio pabaigoje išvydau Donato Ulvydo filmą „Valstybės paslaptis“ (parodė LRT). Ir vėl – nesigailiu sugaišęs kelių valandų. Verta buvo pamatyti. Dabar, perskaičius ir biografinio pobūdžio veikalą, ir išvydus dokumentinį filmą, galiu dar drąsiau tvirtinti: „Mums pasisekė, jog D.Grybauskaitė buvo mūsų prezidentė“.

Kaip ir skaitydamas knygą, taip ir žiūrėdamas dokumentinę juostą, didžiausią dėmesį kreipiau į penketą aspektų: kodėl ji anuomet nevažiavo į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama, ką byloja susitikimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir ko verti kaltinimai, esą Prezidentė privalo prisiimti atsakomybę dėl neva pašlijusių Vilniaus ir Varšuvos tarpusavio santykių.

Taip pat rūpėjo išgirsti paaiškinimų, ar teisinga, kad Prezidentė rimtai vertino jai teikiamas slaptąsias pažymas, bei sulaukti atsakymo į klausimą, kodėl mūsų specialiosios tarnybos persekiojo prezidentės patarėją D.Ulbinaitę, pranešusią jokių valstybės paslapties požymių neturinčią, tačiau labai svarbią žinią – apie galimas Kremliaus provokacijas.

Čekiškas aspektas

Pirmiausia – Prahos epizodas. Kaip ir D.Ulbinaitės knygoje, taip ir D.Ulvydo filme skelbiama versija: anuomet Amerika, naiviai stengdamasi įkvėpti gyvybės santykiams su Rusija, Kremliui norėjo pasiūlyti nuolaidų, kenkusių Baltijos šalių saugumui. Atsisakydama skristi į Prahą mūsų prezidentė pasiuntė aiškų signalą partneriams: „jūs mums atvirai ir skaidriai nesakote, ką gi su rusais sutarėte, ir mums kyla klausimų, todėl nenorime a priori rodyti, kad viskam pritariame“.

Dalia Grybauskaitė ir Barakas Obama. LRT. Kadras iš Donato Ulvydo filmo „Valstybės paslaptis“

Žodžiu, kaip ir „Nustokim krūpčioti“, taip ir „Valstybės paslaptyje“ brėžiama logiška, suprantama išvada. Jei D.Grybauskaitė būtų pasirinkusi skrydį į Prahą, ji būtų turėjusi tik dvi galimybes: arba pritarti abejotinos vertės B.Obamos planui, ir tuo pačiu išduoti Lietuvos interesus, arba demonstratyviai nepritarti B.Obamos siūlymui, ir tada galbūt sukelti politinį skandalą. Juk B.Obama būtų greičiausiai patekęs į keblią padėtį.

Tad D.Grybauskaitė pasielgė diplomatiškai subtiliai: nepamynė Lietuvos interesų ir nesukėlė JAV prezidentui nepatogumų. Vienintelė bėda – sulaukė itin daug kritikos, esą dabar Vašingtonas tai jau užsirūstins… Nei užsirūstino, nei supyko. D.Grybauskaitė pasirodė esanti teisi. Jos kritikai pasirodė nepajėgūs pažvelgti giliau.  

Rusiški keiksmažodžiai

Taip pat vertingi Prezidentės D.Grybauskaitės prisiminimai apie susitikimą su Vladimiru Putinu. Kremliaus diktatorius be užuolankų reikalavo: Lietuva privalanti paklusti Rusijos diktatui. V.Putinas beveik atvirai grasino, bandė bauginti. O kad viskas atrodytų kaip įmanoma rimčiau, savo grūmojimus V.Putinas dar sustiprino posakiais, kurie priminė rusiškus keiksmažodžius.

Bet D.Grybauskaitė neišsigando, nepasimetė. Ji mandagiai, bet tvirtai atkirto, jog Lietuvai nepriimtinas spaudimas, juolab šantažas. D.Grybauskaitė pastatė V.Putiną į jam priklausančią vietą (pats vėliau prisipažino, jog pokalbis su Grybauskaite nebuvo lengvas). Vėliau Prezidentė labai taikliai įvertino V.Putino elgesį: „teroristinės valstybės požymių turinti šalis“. Tad niekaip nesuprantama, dėl ko ir kodėl būtų galima D.Grybauskaitei priekaištauti? Valstybės interesų neišdavė, Kremliuje elgėsi solidžiai, prabilusi apie „teroristinę valstybę“ – pasakė šventą tiesą, oficialaus priėmimo metu Maskvoje nesikeikė…

Dalia Grybauskaitė ir Vladimiras Putinas. Kadras iš Donato Ulvydo filmo „Valstybės paslaptis“

Nejaugi, visa tai žinodami, vis tiek manote, kad D.Grybauskaitė neturėjo teisės Rusijos vadinti „teroristine valstybe“? Neva taip solidūs politikai nesielgia? Viskas atvirkščiai. Solidūs politikai tokiems „kolegoms“ kaip Vladimiras Putinas nenuolaidžiauja. Save gerbiantys politikai per daug suįžūlėjusiems diktatoriams rėžia tiesą į akis…

Mano įsitikinimu, jei kas ir nusipelnė priekaištų, tai ne D.Grybauskaitė, o tie ištižėliai kinkų drebintojai europiečiai, kurie vis pataikauja, vis nuolaidžiauja V.Putinui, o paskui apstulbę stebisi, kodėl šis nesiliauja puldinėjęs suverenias valstybes.

Neleido lenkams „užlipti ant galvos“

Ta pati situacija – dėl Lenkijos. Kol oficialioji Varšuva nesikišo į Lietuvos vidaus reikalus, tol santykiai buvo puikūs. Kai Varšuva ėmė, vaizdžiai tariant, „lipti mums ant galvų“, D.Grybauskaitė pasielgė taip pat solidžiai ir kietai, kaip ir bendraudama su B.Obama ir V.Putinu – „mums nepriimtinas spaudimas“.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko ( nuotr.

Buvo aiškiai pasakyta: Lietuva nori bičiuliautis su Lenkija, bet jei Varšuva pradės nurodinėti, kokius įstatymus privalome priimti, kokias raides turime įteisinti oficialiuose dokumentuos, Lietuvos piliečiams bruks „lenkiškas kortas“, skatins separatistines nuotaikas, girdi, Vilnius nėra Lietuvos sostinė, skriaus Punske, Suvalkuose ir Seinuose gyvenančius lietuvius, – nuoširdžių santykių nelaukite!

Verkšlenimai, esą Lenkija mums nepadės gintis Rusijos agresijos atveju, jei nesuteiksime išskirtinių, perteklinių teisių save lenkais vadinantiems Vilniaus ir Šalčininkų rajono gyventojams, – neverti nė sudilusio skatiko. Jei mus gins JAV ir Didžioji Britanija, tai gins ir Lenkija. Jei nuo mūsų nusisuktų Vašingtonas ir Londonas, tada ir Lenkija liks nuošalyje. Nepadėtų nei trys, nei trisdešimt trys lenkiškos raidės, įrašytos pirmąjame Lietuvos respublikos paso puslapyje pačiu didžiausiu šriftu.

Buvusiam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, kadaise užėmusiam pataikaujančią poziciją, vertėtų verčiau kukliai patylėti. Jei ne jo anksčiau užimta kapituliantiška laikysena, D.Grybauskaitei vėliau nebūtų tekę atlaikyti įkūraus, atkaklaus Varšuvos spaudimo.

Lietuviškųjų slaptųjų tarnybų klaida

Žiūrint „Valstybės paslaptį“ ne mažiau įdomu buvo išgirsti, kaip kadaise iškeltus įtarimus dėl valstybės paslapties išdavimo vertina pati prezidentės patarėja D.Ulbinaitė. Atsimenate kratas, mestus įtarimus, teismo posėdžius? Akivaizdu, jog Prezidentės patarėja neišdavė jokios valstybinės paslapties, garsiai pranešusi, jog Rusija ruošia provokacijas. Kiekvienas bent mažumėlę politinėmis intrigomis besidomintis žmogus puikiai suvokia, kad Rusija provokacijas rengia nuolat. Jas rengė vakar, rengia šiandien ir rengs rytoj. Be pertraukų, be atostogų, be savaitgalių.

Vladimiras Putinas. Priešo žvilgsnis. LRT. Kadras iš Donato Ulvydo filmo „Valstybės paslaptis“

Tačiau mūsų džeimsams bondams kažkodėl pasivaizdeno, esą viešai paskelbta žinia apie Rusijos rengiamas provokacijas – valstybės paslapties išdavimas. Mano supratimu, Lietuvos slaptosios tarnybos turėjo padėkoti D.Ulbinaitei už šią plačiai paskleistą žinią: tegul mūsų politikai, žurnalistai, visuomenininkai tampa dar budresni. Deja, mūsų žvalgybininkai pasuko šunkeliais – tą, kuriai derėjo pasakyti „ačiū“, puolė persekioti.

Kas tai – nesusipratimas, žioplumas ar priešiškų žvalgybų sukurpta provokacija? Beje, į šį klausimą iki šiol neatsakyta.

Slaptosios tarnybos – vertingas informacijos šaltinis

Dėl slaptųjų pažymų – panaši pasaka. Kiekvienas, bent kiek besidomintis žvalgybų istorija, žino, jog slaptosios pažymos, kurios patenka ant prezidento, premjero, Seimo pirmininko ar kariuomenės vado stalo, – svarbus dokumentas, nors ir ne visuomet sklidinai užpildytas konkrečiais įrodymais. Slaptosios pažymos, nors jų ir nepateiksi teisėjui, vis tik leidžia susidaryti nuomonę, kur link krypstama. Todėl tai – vertinga pagalba apsisprendžiant dėl kandidato į teisėjo, ministro ar patarėjo postą.

Slaptųjų pažymų kritikams metas suvokti, jog žvalgybose labai konkretūs įrodymai – reta sėkmė. Jei Rusija užverbuoja įtakos agentą, tai jam neišduoda pažymėjimo, bylojančio apie priklausomybę FSB, SVR ar GRU struktūroms. Pažymėjimo taip pat nepapuošia nei Rusijos Federacijos herbu, nei asmeniniu V.Putino parašu. Be kita ko, įtakos agentas ir nesinešioja pažymėjimo, nurodančio tikrosios darbovietės adresą. Tokių pažymėjimų išvis nebūna arba jie budriai saugomi kur nors Maskvoje…

Bet ar tai reiškia, kad įtakos agento neįmanoma „išlukštenti“ kitais metodais? Atidžiai, profesionaliai stebint įtartiną asmenį ne taip jau retai įmanoma susidaryti užtektinai objektyvią nuomonę. Taip, šimtaproncentinių įrodymų nėra. Bet ar jų visuomet reikia, kai tenka siųsti prezidentei raportą? Įtarimai, abejonės – juk tai taip pat svarbus argumentas. Nejaugi slaptosios tarnybos neturi teisės valstybės vadovo perspėti apie įtartinai besielgiantį kandidatą į ministro ar teisėjo postą? Nejaugi VSD ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento vadovai neturi teisės su prezidente pasidalinti savo kritiškais vertinimais? Jei nėra neginčijamų išdavystės faktų, jei egzistuoja tik įtarimai ir spėjimai, nejaugi slaptosios tarnybos savo abejones privalo slėpti nuo prezidentės, o prezidentė, sužinojusi apie įtarimus, bet neturėdama konkrečių įrodymų, privalo elgtis taip, tarsi nieko nebūtų buvę?

Lietuvos saugumas (VSD)

Štai tokios mintys šovė į galvą perskaičius „Nustokim krūpčioti“ ir peržiūrėjus „Valstybės paslaptį“.

Net keista, kad tenka ginčytis su lietuviais dėl tokių akivaizdžių tiesų…

2019.07.01; 21:10

Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. nuotr.

Gegužės 21 d. 17.30 val. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Mažojoje salėje vyks susitikimas su žurnalistu, knygos „Juodojo Sodo tragedija“ autoriumi Gintaru Visocku ir jo knygos pristatymas.

Gintaras Visockas 1984–1991 metais mokėsi Vilniaus Universitete Istorijos fakultete – ten studijavo žurnalistikos mokslus.

Sėkmingai baigęs studijas dirbo įvairiuose Lietuvos leidiniuose. Pavyzdžiui, „Literatūroje ir mene“ rengė interviu su rašytojais, poetais, literatūros kritikais. „Lietuvos aide“ rašė politines apžvalgas, „Valstiečių laikraštyje“ penketą metų domėjosi Lietuvos pokario partizanų kovomis bei šešerius metus vadovavo specializuotam kariniam priedui apie Lietuvos ir jos sąjungininkių karines pajėgas.

1994–1995 metais dirbti karo korespondentu Čečėnijoje („Lietuvos aide“ ir „Valstiečių laikraštyje“ buvo paskelbtas straipsnių ciklas „Iš Čečėnijos dienoraščio“). 1998–2003 metais leidinyje „Vardan Lietuvos“ dienos šviesą išvydo per šimtą analitinių straipsnių karinėmis temomis. 2006-aisiais metais su buvusiu Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotoju išleido knygą „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994–2006“.

Nūnai G. Visockas – daugiau nei dešimtmetį leidžiamo internetinio leidinio savininkas ir redaktorius. Jo politiniai komentarai taip pat skelbiami JAV leidžiamame lietuvių dienraštyje „Draugas“.

Šiandien jis šiauliečiams pristatys savo naująją knygą „Juodojo Sodo tragedija“, kurioje narpliojami sudėtingi Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykiai.

Kodėl gi G. Visockui toks įdomus Kaukazas? Kodėl šio regiono ateitis svarbi Lietuvai? Kam turėtų priklausyti Kalnų Karabachas? Kokių neteisingų mitų esame susidarę apie Azerbaidžaną? Šį vakarą sulauksite išsamių žurnalisto paaiškinimų.

Informacijos šaltinis – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka

2019.05.20; 18:19

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. nuotr.

Balandžio 13-osios vakarą per LRT parodyta Ritos Miliūtės laida „Teisė žinoti“ priminė: referendumas dėl dvigubos pilietybės – čia pat. Netrukus teks balsuoti. Kaip balsuosime, kad vėliau nebūtų nei gėda dėl padarytų kvailysčių, nei skaudu dėl patiriamų bėdų? „Teisėje žinoti“ išguldyta politikos apžvalgininko Rimvydo Valatkos pozicija dar labiau sutvirtino įsitikinimą, jog Lietuvos Konstitucijoje negalima nei dviguba, nei, juo labiau, – daugybinė pilietybės.

Iš kur tas egoizmas?

Žinoma, jei po pasaulį išsibarstę lietuviai dėl tokios nuostatos jaučiasi nuskriausti, išduoti, atstumti, – mums, gyvenantiems Lietuvoje, privalu sėstis su jais prie derybų stalo ir be pykčio pasišnekėti, ką galima keisti.

Ir vis dėlto Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke argumentai, kodėl jie, svetur gyvenantys, negali išsiversti be dvigubos pilietybės, – silpnoki. Užsienio lietuvių pradedu nebesuprasti. Iš kur atsirado tas agresyvus Jūsų egoizmas? Kodėl Jūs negirdite Lietuvoje gyvenančiųjų kalbų apie slypiančius pavojus? Kodėl ne Jūs privalote taikytis prie Lietuvos, o Lietuva – prie Jūsų? Pirmiausia paaiškinkite, kodėl neįmanoma tuo pačiu metu būti ir musulmonu, ir kataliku, kodėl darbdaviai mums draudžia dirbti dvejose redakcijose, kodėl neturime teisės priklausyti kelioms partijoms, kodėl neturime kelių žmonų, kelių mamų, o štai dviguba pilietybė – įmanoma?

Antrasis klausimas: gal Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovai paporintų, kodėl Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV lietuviai galės, jei laimės referendume, džiaugtis keliomis pilietybėmis, o aš, gyvenantis Lietuvoje, turiu teisę turėti tik vieną pilietybę? Nesu pavydus žmogus, bet įžvelgiu diskriminaciją. Mažų mažiausiai – paslėptą nepagarbą Lietuvoje gyvenantiems lietuviams.

Gal užsienyje gyvenantys mano broliai ir seserys įvertintų ir štai tokią keistenybę: kodėl Europos Sąjungoje gyvenantys lietuviai džiaugsis dviguba pilietybe, o mano tautiečiams, kuriuos likimas (dažniausiai – ne savo valia) pastūmėjo gyventi Baltarusijoje, Rusijoje, – jau draudžiama?

Austriškas pavyzdys

Teisingai, Rusija ir Baltarusija nėra tos valstybės, kuriomis derėtų aklai pasitikėti. Bet ar šiandieninė Austrija – verta didesnio pasitikėjimo? Tikriausiai visi girdėjome, kad NATO valstybių žvalgybos nutraukusios bendradarbiavimą su Austrijos specialiosiomis tarnybomis, nes austriškame parlamente – daug dabartiniam Kremliui palankių politikų. NATO žvalgybos atvirai pasakė: kol Austrijos politikai bičiuliausis su Vladimiru Putinu, kvies jį šokti savo vestuvėse, tol pasitikėjimas Viena – neįmanomas. Bet, remiantis mūsų dvigubos pilietybės šalininkų logika, Austrijoje gyvenantys lietuviai, skirtingai nei Karaliaučiaus ar Minsko lietuviai, – vis tik galės mėgautis dvigubos pilietybės teikiamomis privilegijomis. Ar tai teisinga?

Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.

R.Valatka nurodė dar vieną rimtą argumentą, kodėl dviguba pilietybė kelsianti įvairiausių, netikėčiausių pavojų. Štai Rusijos piliečiams lengva įsigyti Kipro ar Graikijos pilietybę. Tapę šių Europos Sąjungos šalių pilnateisiais atstovais jie be didesnių vargų galėtų įsigyti ir Lietuvos pilietybę. Ar mums to reikia?

Lietuvos aktualijų neišmanai, bet dalyvauti rinkimuosi – galima?

Manęs neįtikina ir argumentai, esą gyvenant užsienyje įmanoma užtektinai rimtai domėtis Lietuvos politika. Taip tvirtinu remdamasis asmenine patirtimi: kai gyvenau Didžiojoje Britanijoje bei Danijoje, nepajėgiau atidžiai sekti įvykių Lietuvoje. Jei dirbi svetur, jei ketini ten įsitvirtinti, intensyviai mokaisi užsienio kalbos, domėtis lietuviškomis aktualijomis beveik nebelieka nei laiko, nei jėgų. Tokių kaip aš, tik retsykiais pasižiūrinčių internete, kas dedasi Tėvynėje, – sutikau labai daug. Tiksliau tariant, visi mes buvome atitrūkę nuo Lietuvos. Todėl ar nematote dviprasmybių: mums, gyvenantiems svetur, vis tik buvo leidžiama dalyvauti Lietuvos politikų rinkimuose!? Nuo Lietuvos reikalų atitolę, tačiau rinkti parlamentą ir prezidentą – prašau? Juk mes galėjome pridaryti lemtingų klaidų, rinkdami visai ne tuos, kurie verti Lietuvos parlamentaro mandato. Net gyvenant Lietuvoje sunku susigaudyti, o tuomet, dirbant Kopenhagoje ar Northamptone, buvo dar kebliau suvokti visus Lietuvos niuansus.  

Ar nenusikaltau, ar neišdaviau?

Beje, gyvenant Northamptone ir Kopenhagoje mane nuolat graužė sąžinė, kad galbūt išdaviau Tėvynę. Suprasdamas, kad buvimas svetur – puiki gyvenimiška pamoka, kad keletą ar net keliolika metų paplušėti užsienyje – privalumas, Dievo dovana, vis tik nuolat svarsčiau, ar išvažiavęs iš Lietuvos jai nenusikaltau? Kas nutiks, jei dauguma mūsų išvažiuosime? Šitos abejonės nedavė ramybės nuolat. Tuomet nė į galvą nešovė mintis Lietuvai pateikti sąskaitų – kuo greičiau duokite dvigubą pilietybę. Man užteko žinoti, kad niekas manęs nevadina išdaviku, niekas nesmerkia, kad iš manęs neatims lietuviškos pilietybės visiems laikams. Panorėsiu grįžti į Lietuvą, – susigrąžinsiu lietuvišką pasą be didesnių trukdžių…

Man taip pat neaišku, kodėl Vokietijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos pilietybę įgiję ir tuo pačiu Lietuvos pilietybės nepraradę lietuviai vis tik mokesčius moka vien į užsienio šalių iždą? Jei jie mokesčius mokėtų visoms šalims, kurių pasais džiaugiasi, – suprasčiau. Dabar – nesuprantu.

Ypač knieti paklausti, kokie dvigubą pilietybę turinčių užsienio lietuvių įsipareigojimai Lietuvai karo atveju? Jūs visi iš berlynų, kopenhagų, londonų sugužėsite ginti Lietuvos?

Turizmas ar emigracija. nuotr.

Dvigubos pilietybės šalininkai nėra iki galo sąžiningi dar ir dėl to, kad tekalba apie variantus, kada leidžiama turėti du pasus. Bet tobulas įstatymas numato ne tik gražiuosius variantus. Kodėl referendumo šalininkai nė žodeliu neužsimena apie užsienyje gyvenančius lietuvius, iš kurių derėtų … atimti Lietuvos pilietybę. Ar tokių ten nėra? Gyvenimiška patirtis, kurią suteikė buvimas Northamptone ir Kopenhagoje, byloja priešingai. Iš kai kurių vertėtų atimti lietuvišką pasą. Pavyzdžiui, iš tų, kurie savo mažų vaikų specialiai nemoko lietuvių kalbos – skatina kuo greičiau ją pamiršti.

Suprantu, kad mūsų Žemė – tai tokia vieta, kur turi teisę egzistuoti pačios įvairiausios nuomonės, patirtys, vertybės. Bet būtent todėl ir leiskite šių eilučių autoriui ginti savąją: lietuviai tėvai, specialiai atžalas skatinantys kuo greičiau tapti danais ar anglais, nėra verti Lietuvos pilietybės.

Nelipkite mums ant galvų

Gyvenimas retai kada mums suteikia galimybę rinktis tarp gero ir labai gero. Dažniausiai turime tik tokią išeitį – iš dviejų blogybių pasirinkti mažiausią. Tad užsienyje gyvenančius lietuvius raginčiau elgtis kukliau, santūriau. Nelipkite mums ant galvų. Galvokite ne vien apie save – išvažiavusius. Pergyvenkite ir dėl pasilikusios Lietuvos. Į kokį chaosą, neaiškumą, neapibrėžtumą ją įstumsite, jei laimėsite referendumą? Ten, kur dviguba pilietybė, labai daug pašalinių įtakų. Ar išliksime, jei lietuviški interesai susimaišys su angliškais, prancūziškais, vokiškais?

Galų gale kodėl nepripažįstate, kad dviguba pilietybė skatina emigruoti, o tokioms negausioms tautoms kaip lietuviai didelė emigracija – mirtinai pavojinga? Toje „Teisė žinoti“ laidoje kalbėjęs Ainius Lašas tvirtino, esą įmanoma rasti argumentų, įrodančių, jog įteisinta dviguba pilietybė skatina grįžti namo. Mano supratimu, ji skatina ne grįžti, o dar drąsiau palikti gimtuosius namus. Tik šitaip ir niekaip kitaip.

Beje, po užsienius išsibarstę lietuviai blefuoja, kai sako, jog išsaugotas lietuviškas pasas greta įgytos britiškos ar vokiškos pilietybės neleis pamiršti lietuviškų reikalų. Jei tau svarbu, kad Lietuva neištirptų svetimųjų įtakoje, – tu ją mylėsi visada. Pasas – niekuo dėtas. Jei tarp Lietuvos paso ir meilės Lietuvai galėtume brėžti lygybės ženklą, būtų labai paprasta. Įdavei svieto perėjūnui lietuvišką pasą, ir jau turi Lietuvos patriotą, pasiruošusį už šią valstybę paguldyti galvą?

Viliuosi, jog įteisinus masinę dvigubą pilietybę nieko labai blogo nenutiks. Bet sveikas protas nuolat kužda: kuo daugiau tokią privilegiją turinčių asmenų – tuo margesnė mišrainė. Ar nesusirgsime, srėbdami šią košę?

2019.04.14; 07:30 nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Priklausau tiems, kurie mano, jog Marius Ivaškevičius nėra vertas nacionalinės premijos. Brandžios šalys nacionalines premijas skiria tik tiems, kurie stiprina jų dvasią, kultūrą, tautiškumą, patriotiškumą, išdidumą, savigarbą, pagarbą istorijai, pagarbą didvyriams, pasitikėjimą savo jėgomis… Solidžios, civilizuotos valstybės nacionalinę premiją įteikia menininkams ne už „konkrečiai apibrėžtus laikotarpius“ ar „indėlį į konkrečias meno rūšis“, bet atidžiai vertina „visą nueitą kūrybinį kelią“.

M.Ivaškevičiaus kūrybinis kelias – dviprasmiškas. Jau vien tai, kad jo romanas „Žali“ nepriimtinas mūsų partizanams, – svarbus argumentas, kodėl autorius negali būti vertas nacionalinės premijos. Buvusių miško brolių nuomonė šiuo konkrečiu atveju Lietuvai turėtų būti labai svarbi. Drįstu manyti, kur kas svarbesnė už mūsų rašytojų ar literatūros kritikų argumentus. Net jeigu buvę laisvės kovotojai kartais per daug tiesmukiškai, per daug primityviai žiūri į gyvenimą (o kaip kitaip – juk jiems neteko semtis žinių prestižiniuose Lietuvos ir užsienio universitetuose), mes privalome būti atlaidūs jiems, bet ne romano autoriui. Vien dėl to, kad jiems teko uostyti tikro parako, o rašytojui M.Ivaškevičiui – ne.

Gindamas mūsų laisvės kovotojų poziciją remiuosi asmenine patirtimi, įgyta šešerius metus rengus apie pokario kovas straipsnius „Valstiečių laikraščiui“. Išvažinėjau visą Lietuvą. Nuo Tauragės iki Šalčininkų, nuo Akmenės iki Varėnos. Kalbėjausi su šimtais buvusių miško brolių, jų artimaisiais, ryšininkais, rėmėjais. Apie mūsų partizanų kovas paskelbiau šimtus straipsnių. Todėl manau, kad turiu teisę būti nuoširdžiu miško brolių advokatu: ginantys M.Ivaškevičių nėra teisūs.

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC archyvo nuotr.

Pateiksiu tik vieną argumentą – kodėl. Bent keletą parų pagyvenkite atstatytame partizano Jono Kadžionio (to pačio, kuris iš Seimo tribūnos šių metų Sausio 13-osios proga rėžė puikią kalbą) bunkeryje Anykščių krašte. Atvirai tariant, užtektų ankštoje, drėgnoje, tamsioje, šaltoje žeminėje praleisti mažų mažiausiai vieną naktį, ir, mano supratimu, daug kam atsivertų akys, kodėl mūsų partizanai teisūs net tuomet, kai … neteisūs. Jei rašytojas M.Ivaškevičius išdrįstų mažumėlę „pailsėti“ J.Kadžionio bunkeryje, tada, manau, atsirastų kur kas daugiau supratimo, kodėl šiandieninė Lietuva, pradedant mūsų meno žmonėmis ir baigiant mūsų politikais, privalo labai pagarbiai, jautriai vertinti buvusių miško brolių nuomonę.

Beje, bent keletą valandų „pasislėpti“ J.Kadžionio bunkeryje (esu jame lindėjęs kartu su istoriku Gintaru Vaičiūnu, todėl žinau, koks tai didelis „malonumas“) nepakenktų daug kam – kad ir literatūros kritikei Viktorijai Daujotytei, palaiminusiai premijos skyrimą būtent partizanų pasipiktinimą sukėlusio romano autoriui. Gal tada ir ji praregėtų? Bent akimirkai suabejotų savo teisumu? 

O jei net ir po to neprapuls noras teisinti romano „Žali“ autoriaus, tegul įsteigia privatų fondą – apdovanoja M.Ivaškevičių privačiomis lėšomis. Kuo čia dėta nacionalinė premija?

Pulkininkas Kazys Škirpa

Deja, M.Ivaškevičius turi ganėtinai daug gynėjų. Rašytojui Markui Zingeriui, su didžiausiu įkvėpimu M.Ivaškevičių ginančiam straipsnyje „Knyga, ties kuria susidūrė dvi Lietuvos vizijos“ (; 2019 metų vasario 1 diena), norėčiau atkirsti – primityvu, banalu. Leiskite paklausti, ar M.Zingeris taip karštai ir uoliai gintų menininko teisę kurti be jokių stabdžių, jei, sakykim, romane būtų aprašomi žydų tautybės NKVD, MGB ar KGB tardytojai, sadistiškai kankinantys lietuvių partizanus ir jų ryšininkes? Drįstu manyti, jog toks menininkas ne tik negautų nacionalinės premijos Lietuvoje, bet būtų arba visiškai nutylimas, arba plačiai iškoneveiktas ir pasmerktas užmarščiai.

Panašaus atkirčio vertas ir poetas Tomas Venclova, išdėstęs savo poziciją straipsnyje „Venclova: bandymas pjudyti Ivaškevičių – ne vienintelis atvejis“; LRT, Donatas Puslys, 2019 metų sausio 29 d.). T.Venclova taip pat karštai gina menininko teisę turėti išskirtinį požiūrį. Bet ir vėl sunkiai įsivaizduoju  T.Venclovą, ginantį menininką, kuris nepatraukliai romane ar apysakoje pavaizdavo geto aukas. Juolab raginantį tokiam rašytojui skirti nacionalinę premiją.

Perfrazuojant tiek M.Zingerio, tiek T.Venclovos žodžius, retoriškai paklauskime – bet kas čia smerktino? Juk tarp tų, kurie buvo suvaryti į getus, kentė nepriteklius, baiminosi egzekucijų, tikrai buvo palūžusių, išsigandusių, negražiai besielgiančių. Jei esama nepatrauklių partizanų, tai ir geto aukos greičiausiai nebuvo šventos? Ar tik lietuviai partizanai gali būti bailiai, žudikai, menkystos ir seksualiniai prievartautojai?

Jonas Noreika – Generolas vėtra. nuotr.

Jei M.Ivaškevičius būtų ėmęsis žydams nepatogių temų, esu tikras, nacionalinės premijos jis negautų. Nacionalinę premiją M.Ivaškevičius matytų kaip savo ausis.

Būtent šitaip svarstant ir išryškėja didžioji veidmainystė: mūsų menininkai nėra laisvi. Nėra laisvi net tada, kai iki užkimimo gina menininko teisę „būti savimi nepaisant jokių išorinių aplinkybių“. Lietuvių menininkams šiandien, deja, bandoma primesti vienintelę teisę – kuo nepatraukliau pavaizduoti laisvės siekiantį lietuvį. Tarsi lietuvių tauta negali turėti nieko didingo, gražaus, prasmingo. Tarsi vienintelis mūsų egzistavimo tikslas – fiksuoti, ką blogo esame padarę kitiems ir amžiams pamiršti, ką blogo yra padarę mums…

Šią vis labiau ryškėjančią dviprasmybę taikliai įvardino filosofas Vytautas Radžvilas:

„Lietuvos laisvės kovų, partizaninio pasipriešinimo judėjimo ir jo iškiliausių vadų, tautiškumą okupacijos metu mėginusių išsaugoti šviesuolių ir Sąjūdžio nuolatinis ir kryptingas šmeižimas bei menkinimas vyksta visu atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu. Tačiau dabar jis įgijo niekada nematytą – masinės Lietuvos laisvės ir pačios kovos už Laisvę idėjos diskreditavimo kampanijos – pobūdį. 

Į šią Lietuvos valstybės lėšomis dosniai finansuojamą ir net premijomis palaistomą kampaniją įsitraukė gausūs politiniai, akademiniai ir žiniasklaidos sluoksniai. Reikėtų daug vargti, kad galėtum rasti kitą šalį, kurios intelektualinis ir politinis „elitas“ taip entuziastingai kastų duobę savo valstybei griaudamas kertinius idėjinius jos egzistavimo pagrindus“ (

Įsidėmėtina ir Vytauto Sinicos pozicija: „Rašytojų sąjunga teisingai pastebėjo, kad šeštosios kolonos teisę kurti antivalstybinį, o neretai ir amoralų purvą saugo žodžio laisvė. Vanagaitė turėjo teisę parašyti „Mūsiškius“, Ivaškevičius – „Žalius“, o Banionis – filmą apie partizaną-žydšaudį, t.y. pagal kultinį, geriausią ir faktiškai beveik niekuo nepagrįstą sovietinės istoriografijos stereotipą “banditai/fašistai/žydšaudžiai”. Bet jeigu tai ir toleruotina meno vardan, tai nei turėtų būti finansuojama, nei valstybės apdovanojami jų kūrėjai. Šią skirtį labai patogiai nutyli kūrėjų laisvės gerbėjai.“ (

Taiklūs, prasmingi pastebėjimai. Juk vadovaujantis Rašytojų sąjungos nuomone, nacionalinės premijos kada nors verta gali būti ir labai liūdnai pagarsėjusi R.Vanagaitė. T.Venclova sykį piktdžiugiškai pastebėjo, jog Lietuvos intelektualai nepuolė priekaištauti M.Ivaškevičiui už jo romaną „Žali“ – tik esą prof. Vytautas Landsbergis vienoje savo publikacijų pasakė viską, ką manąs („Džordžas Vašingtonas tuštinasi į kibirą“; „Šiaurės Atėnai“). Taip, Lietuvos rašytojai, poetai, literatūros kritikai, dramaturgai vengia ginčytis dėl partizano įvaizdžio mūsų literatūroje. O jei ginčijasi, tai dažniau išaukštindami „absoliučią menininko teisę“ bei į pašalius stumdami „partizanų garbę ir orumą“. Liūdna, ir vis tik būtent tokia statistika. Bet ar tai reiškia, kad menininkai – teisūs? Ar mes galime sakyti, jog toks tylėjimas – moralus, gerbtinas, toleruotinas?

Man regis, nenoras viešai stoti mūsų partizanų pusėn, – tik viena iš nedaugelio lietuvių rašytojų nuodėmių. Kad per pastaruosius kelis dešimtmečius mūsų plunksnos meistrai neparašė tikrai meniškų lietuviškų romanų, apysakų, apsakymų miško brolių tema, – tai dar vienas pilkas lietuvių rašytojų istorijos puslapis.

Lietuvos rašytojų sąjunga. nuotr.

Jei mane gėdinsite, kokią teisę turiu priekaištauti rašytojams, atsakysiu šitaip: ogi juos pažįstu. Galiu pasigirti: 1988 – 1991 metais darbavausi savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Laikotarpis, žinoma, – ne itin ilgas. Užtat – intensyvus. Parengta šimtai interviu – apie literatūrą, kultūrą, politiką, rašytojo vaidmenį istorinių lūžių metu. Petras Dirgėla, Juozas Aputis, Justinas Marcinkevičius, Valdemaras Kukulas, Danielius Mušinskas, Liudvikas Gadeikis, Jonas Juškaitis, Vanda Zaborskaitė, Algimantas Bučys, Romualdas Granauskas, Ramūnas Klimas, Vytautas Martinkus… Su kai kuriais rašytojais ypač intensyviai draugavau, tebedraugauju. Tokia draugyste iki šiol didžiuojuosi.

Ypač dėkingas likimui, kad teko daug metų bičiuliautis su rašytoju P.Dirgėla, kuris sakydavo, jog meno žmonės privalo būti politiškai aktyvūs. Ypač valstybei gyvybiškai svarbiais momentais. Jis priklausė tai ne itin skaitlingai darbščiųjų rašytojų grupei, kurie ne tik rašė romanus, bet ir neatsisakydavo duoti interviu konkrečiomis politinėmis temomis.

Tačiau tikriausiai niekas nenustebs, jei pabrėšiu, jog dirbdamas „Literatūroje ir mene“ sutikau ir tokių, kuriems nenoriu paduoti nei rankos, nei sėstis prie vieno stalo. Nes jiems nė kiek nerūpi Lietuvos likimas. Jei tik būtų pelninga, parduotų viską – ir sąžinę, ir padorumą, ir motiną. Vienintelis tikslas – išgarsėti. Bet kokia kaina. Kad tik būtų apdovanoti, reikšmingi, matomi…  

O ar jų darbai naudingi Lietuvai – nesvarbu.

2019.02.10; 09:16