Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą.

Šįkart mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį interviu, kurį F. Ekozjancas davė slaptai.lt portalui.

Su Filipu Ekozjancu kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Lietuva dar 2005 metais specialia Seimo rezoliucija tragiškus 1915-uosius tuometės Osmanų imperijos metus pripažino „armėnų genocidu“. Mano įsivaizdavimu, toks Lietuvos sprendimas buvo neteisingas. Jis buvo klaidingas dėl kelių priežasčių: rezoliucija buvo priimta pustuštėje Lietuvos Seimo salėje; diskusijų šiuo sudėtingu klausimu nebuvo – jos truko tik dešimt minučių; buvo išklausyta tik Armėnijos pozicija, Turkijos šalies pozicijos niekas neišklausė; be to, nė vienas Lietuvos politikas, žurnalistas, tyrėjas, istorikas iki šiol nė vienos dienos nedirbo nei Turkijos, nei Armėnijos archyvuose. Reiškia, Lietuva priėmė itin svarbų sprendimą dėl armėnų ir turkų nesutarimų nieko apie tai neišmanydama. Ar turėjo teisę Lietuvos valstybė patvirtinti genocido faktą remdamasi tik užsienio valstybių ir kai kurių tarptautinių komisijų išvadomis ir pareiškimais?

Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Aš negaliu vertinti to, kas vyko Lietuvos Seime 2005 metais, nes norint tai padaryti, reikia ištirti visą medžiagą, susijusią su jūsų paminėta rezoliucija. Jeigu Lietuvos Seime leidžiama priimti rezoliuciją ne visa sudėtimi, be diskusijų, dėl ginčytino klausimo atsižvelgiant tik į vienos šalies nuomonę, tuomet tai, greičiausiai, vidinė Lietuvos problema, o ne pagalbos aktas armėnams. Juo labiau kad tuos tragiškus įvykius perkvalifikuojant į genocidą, tai – ne pagalba, o tikrų tikriausia meškos paslauga. Istorijos įvykiai – tai žmonijos civilizacijos kraujagyslės: pjauti ir siūti, kur panorėjus, negalima; reikia žinoti, kaip funkcionuoja visas organizmas.

Atsakydamas į jūsų iškeltą klausimą noriu pakalbėti apie pirmus „genocido“ pripažinimo aktus, kurie, mano nuomone, charakteringi.

Pirmoji valstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje.

Kita valstybė, pripažinusi „genocidą“, buvo Kipras. Atitinkama rezoliucija atsirado 1975 metais. Praėjus metams po to, kai ten vyko religiniai susidūrimai ir Kipras buvo padalytas tarp musulmonų ir krikščionių bendruomenių. Ir vėl „pripažįstama“ sunkiausios krizės ne tik Kipre, bet ir Graikijoje, kuri tiesiogiai ir aktyviai dalyvavo 1974 metų Kirpo įvykiuose (kaip žinoma, tais 1974 metais Graikijoje žlugo „juodųjų pulkininkų“ režimas), metu. Po to, kai Kipras buvo padalytas į turkiškąją ir graikiškąją dalis, „genocidą“ pripažino būtent graikiškoji salos dalis, paskelbusi esanti nauja ir nepriklausoma, nors ir ne visų pripažinta respublika. Vėliau, po 15 metų, 1988 ir 1990 metais apie „genocido“ pripažinimą paskelbė Armėnija, tačiau tuomet ji dar nebuvo savarankiška valstybė.

1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos.

Per 70 metų sprendimą 1915–1923 metų Turkijos įvykius pripažinti genocidu priėmė tik trys valstybės: Urugvajus, Kipro Respublika, Argentina. Dvi iš jų pripažinimo metu išgyveno sunkią politinę, ekonominę ir humanitarinę krizę, o trečiai vadovavo armėnų kilmės vadovas. Dvi valstybės buvo iš priešingo pusrutulio ir trečia, ką tik susikūrusi, buvo neabejotinai priešiškai nusiteikusi prieš Turkiją. Visos trys tarptautinėje arenoje neturėjo beveik jokio svaraus balso. Kyla klausimų: kodėl per 70 metų neatsidaro nė vienos stabilios ir turinčios autoritetą tarptautinėje arenoje, susipažinusios su visais reikiamais dokumentais valstybės, panorusios pripažinti „armėnų genocidą“? Kodėl iš trijų didžiųjų valstybių, 1915 metų gegužę išleidusių bendrą deklaraciją, kurioje Turkija buvo kaltinama įvykdžiusi nusikaltimą prieš žmoniją, Prancūzijai ir Rusijai prireikė daugiau nei 80 metų, kad pripažintų „genocidą“, o Didžioji Britanija išvis to nepadarė? Ir ar teisinga vertinti jų bendrą 1915 metų pareiškimą, kaip norą siekti humaniškumo ir teisingumo, jeigu tuomet jos pačios pajėgė kariauti su Turkija – tuo metu tai buvo didžiausias visoje žmonijos istorijoje karas?

Visa tai būtų keista, jeigu nebūtų akivaizdu tai, kad „armėnų genocido“ pripažinimas – tai gerai surežisuotas spektaklis, kurio valdymo „siūlai“ veda į galingiausių civilizacijos valdovų kabinetus. Ir prasidėjo jis nepastebimai, nuo „civilizacijos pakraščių“, kur daug lengviau manipuliuoti vietinėmis vyriausybėmis, atsargiai ir meniškai, nusipelnant net paties jėzuitų ordino. Ir štai XXI a. pradžioje „genocidą“ pripažino jau kelios dešimtys valstybių.

Grįždamas prie Lietuvos Seimo, pasakysiu štai ką. Esu įsitikinęs, kad „genocido“ pripažinimas buvo viena iš daugybės Europos Sąjungos (ES) Lietuvos palaikymo sąlygų. Todėl į tai, kaip būtent „pripažįstamas genocidas“, pačioje Lietuvoje buvo žiūrima „pro pirštus“.

Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad didžioji dalis „genocido“ pripažinimo šalininkų iš liaudies masių nuoširdžiai tiki, kad stengiasi žmonijos labui, kad ji taptų humaniškesnė, o jos valdantieji atsakingiau priimtų sprendimus. Tačiau kažkodėl nenori pastebėti, kad „armėnų genocido“ pripažinimo procesas yra vienpusis, atsižvelgiant tik į vieną šalį; tad Lietuvos Seimas šia prasme nėra vienišas.

Aš, kaip armėnas ir pabėgėlio iš Erzurumo palikuonis, kategoriškai prieš bet kokius bandymus klasifikuoti 1915–1923 metų Osmanų imperijos įvykius kaip armėnų genocidą iš Turkijos vyriausybės pusės. Pirma, nes toks traktavimas neturi pakankamai pagrįstumo. Antra, nes toks savo praeities traktavimas moraliai ir dvasiškai naikina mūsų tautą, paversdamas ją „atlikėju“ vienos begalinės gailestingos dainos, kurioje pasimeta ir mūsų garbingumas, ir mūsų tikras nacionalinis pasididžiavimas. Trečia, nes toks traktavimas atima iš mūsų galimybę susitaikyti su kaimyninėmis tautomis, o tai katastrofiškai veikia Armėnijos Respublikoje gyvenančių armėnų gyvenimą ir gerovę.

Kas visgi, jūsų nuomone, nutiko 1915 metais tarp turkų ir armėnų?

Tai nutiko ne tarp turkų ir armėnų. Tai nutiko tarp Osmanų imperijos piliečių, kurie išsigando vieni kitų ir pradėjo vieni kitus įtarti arba dėl išdavystės, arba dėl ketinimo įvykdyti prievartą. Galima sakyti, kad baimė ėjo prieky mūsų darbų. Turkai žudė armėnus, armėnai – turkus, kurdai – ir armėnus, ir turkus… buvo žuvomi visi! Vyko karas, keliuose šeimininkavo marodierių gaujos, kurių tokiais laikais visuomet būna perteklius ir kurie paklūsta tik savo gobšumui, o ne vyriausybės įsakymams. Mes žinome, kad būtent tai paprastai vyksta teritorijose, kuriose vyksta karas, taip buvo visais laikais. Reikia pripažinti ir tai, kad visuomet visose tautose, visose religijose buvo, yra ir dar ilgai bus žmonių, manančių, kad kurios nors tautos neturi būti šioje žemėje. Tačiau tai arba ligoti žmonės, arba nusikaltėliai, ir jiems yra skirtos specialios įstaigos.

Kokius tikslus kelia Armėnija, siekdama, kad genocidas būtų kuo plačiau pripažintas visame pasaulyje?

Manau, kad realybėje nėra suverenios Armėnijos, kuri priimtų sprendimus, atsižvelgdama į savo liaudies interesus. Akivaizdu, kad Armėnija yra valdoma iš išorės, o „genocido“ pripažinimo procesas pavirto ilgai besitęsiančiu serialu, kuriame naujos serijos atsiranda tuomet, kai tai naudinga mūsų faktiniams valdytojams: pavyzdžiui, kai reikia paspausti Turkiją ir pan. Todėl jis trunka jau daugiau nei šimtą metų ir dar nežinia kiek laiko truks.

Man teko skaityti kai kurių užsienio politikų, istorikų, tyrėjų samprotavimus apie tai, kad 1915 metų nelaimės galėjo ir nebūti, jeigu tuomet Osmanų imperijoje gyvenantys armėnai nepultų padėti turkus puolančiai carinei Rusijai?

Aš nežinau, bet abejoju, ar tai atitinka tikrovę. Žinoma, armėnų viršūnė išnaudojo įvairias galimybes, kad pakenktų turkams. Tačiau, kad paprasti žmonės aktyviai įsitrauktų į šią konfrontaciją, aš netikiu. Paprasti žmonės „vedami“, priklausomi nuo jiems primestos nuomonės ir, dar labiau, nuo savo baimių. Galvoju, kad ir čia pasitaiko pakeistų sąvokų, dėl kurių saujelė karingai, priešiškai Osmanų imperijos atžvilgiu nusiteikusių armėnų atstovų virsta „visa armėnų tauta“. Žinoma, pavyzdžiui, kad daug armėnų kovojo už savo tėvynę Osmanų imperijos pusėje, kodėl gi mes jų nevadiname armėnų tauta? Mano nuomone, tai propagandos rezultatas.

Ar tiesa, kad carinė Rusija kartu su kai kuriomis kitomis šalimis kelis šimtmečius perkraustė armėnus į teritorijas, tuomet apgyvendintas azerbaidžaniečių, kad dirbtinai pakeistų demografinę sudėtį nemusulmonų naudai.

Kiek man yra žinoma, po 1826–1828 metų karo persų krikščionys kėlėsi į Rusijos užimtas teritorijas, o musulmonai, priešingai, išeidavo į šacho kontroliuojamas teritorijas. Negirdėjau, kad būtų bandoma ir ketinama keisti regiono demografinę sudėtį. Neatmetu galimybės, kad kas nors turėjo tokių planų, bet jų įgyvendinimo nelabai įsivaizduoju. Noriu pabrėžti, kad XVIII–XIX amžiuje armėnais pradėjo vadinti visus krikščionis, gyvenusius ir Persijoje, ir Kaukaze, nors tarp jų buvo ir nazyrų, ir maronitų, ir karmelitų, ir turkų-krikščionių, ir persų-krikščionių, ir azerbaidžaniečių-krikščionių, ir aranų (albanų)-krikščionių. Dėl to galėjo kilti painiava. Šiuolaikinio Azerbaidžano teritorijoje absoliučiai tiksliai gyveno krikščionys. Europos šaltiniuose jie buvo vadinami armėnais. Persijos – nazyrais. Pakartosiu, susipainioti čia lengva. Manau, kad geriausia juos visus vadinti krikščionimis, taip bus aiškiausia.

Ar tiesa, kad 1919 metų pabaigoje – 1920 m. pradžioje Jerevanas buvo labiau azerbaidžaniečių nei armėnų miestas?

Tiesa ta, kad Erivanyje gyveno daugybė musulmonų, ir jų buvo gerokai daugiau nei krikščionių.

Kam turi priklausyti Kalnų Karabachas?

Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.

Ar turi oficialusis Jerevanas pasmerkti Slaptosios Armėnijos išlaisvinimo armijos (angl. Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia (ASALA) ir kitų panašaus pobūdžio organizacijų teroristinius aktus, kuriuos jie organizavo prieš turkų diplomatus Europos sostinėse tik prieš kelis dešimtmečius?

Manau, kad taip. Tačiau mes suvokiame, kad tai neįmanoma, kol į nusikaltėlius bus žiūrima kaip į herojus.

Ar turi Europa pastatyti paminklą Turkijos diplomatams, žuvusiems nuo teroristų rankų?

Apskritai nesu paminklų šalininkas. Esu gero įamžinimo knygose šalininkas.

Kai kuriuose savo vaizdo interviu, publikuotų socialiniame tinkle youtube.com, jūs vardijate svarbiausias Armėnijos klaidas. Šiandien laikotės tokios pačios nuomonės?

Aš nepakeičiau savo nuomonės.

Kokias klaidas, jūsų nuomone, daro Turkija ir Azerbaidžanas? Kokios ES, bandančios taikiai sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, klaidos?

Esu įsitikinęs, kad ES nedaro klaidų. Jie dirba pagal iš anksto parengtą planą: jeigu Kalnų Karabachas vis dar kontroliuojamas Armėnijos, reiškia, jiems taip reikia. Kalbant apie Turkiją ir Azerbaidžaną, nesigilinau į šį klausimą. Tačiau manau, kad Turkija nebando spręsti klausimo karo veiksmais, tai didelis pliusas. Aš pats tikiu, kad armėnus reikia šviesti, pirmiausia, istorine kryptimi, ir tai duos savo vaisių.

Ar pritariate nuomonei, kad taikiai sugyventi armėnams ir azerbaidžaniečiams šiandien trukdo ne „žiaurūs azerbaidžaniečiai“, o Rusijos karinė bazė, įkurta Armėnijos Giumri mieste?

Ne, Rusijos bazė sprendžia visai kitus uždavinius. Mūsų tarpusavio santykių problema siekia gerokai senesnius laikus, nei tie, kai armėnai suartėjo su Rusija. Antroji dalis mano tyrimo, kuriame nagrinėju Persijos XVII a. pabaigos ir XVIII a. įvykius, skirta būtent šiam klausimui.

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Gal galėtumėte keliais žodžiais papasakoti apie save? Portalo slaptai.lt skaitytojams būtų ne tik įdomu, bet ir svarbu tai žinoti.

Pakalbėkime šia tema atskirai. Labai jau daug išeina.

Gal norėtumėte atvažiuoti į Lietuvą ir išdėstyti savo nuomonę lietuviams, mažai išmanantiems apie Kaukazo regiono intrigas?

Lietuvoje buvau prieš 40 metų, tad su dideliu džiaugsmu atvažiuosiu pas jus!

2020. 01. 19:30

Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.

Portale slaptai.lt jau buvo rašyta, jog 2019-ųjų metų pabaigoje Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Taip pat buvo pateikta informacija, kad šis mokslininkas gruodžio 13-ąją Vilniuje perskaitė pranešimą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.

Pristatant svečią iš Turkijos pabrėžta, kad tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Beje, negalima pamiršti ir aplinkybės, jog šiam Turkijos mokslininkui nebuvo leista perskaityti paskaitos Lietuvos Mokslų Akademijoje. Jis ją perskaitė viename iš Vilniaus viešbučių.

Žurnalistas Gintaras Visockas savo publikacijose, pavyzdžiui, „Tikros ir tariamos istorija besidominčiųjų nuodėmės“ jau analizavo T.K.Tuncel išdėstytus argumentus ( https://slaptai.lt/gintaras-visockas-tikros-ir-tariamos-istorija-besidominciuju-nuodemes/).  

Vėliavų deginimas

Aš norėčiau pridurti savo trigrašį. Dėl nuolat turkams metamų kaltinimų, esą jie vis dar nekenčia Armėnijos ir visko, kas susiję su Armėnija. Bet ar tikrai? O gal – viskas atvirkščiai? Angliškame Turgut Kerem Tuncel videokomentare “OBJECTING DISINFORMATION IN DEFENSE OF SCHOLARSHIP AND FREEDOM of EXPRESSION” (https://slaptai.lt/turgut-kerem-tuncel-objecting-disinformation-in-defense-of-scholarship-and-freedom-of-expression-1/) rodomos nuotraukos, kaip Jerevane, minint 1915-ųjų įvykius, masiškai deginamos Turkijos vėliavos. Jos deginamos, pasirodo, beveik kasmet nuo 2013 iki 2019 metų. Bent jau taip nurodyta titruose.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti

Be jokios abejonės, pasitaiko akimirkų, kai išties niežti nagus sudeginti priešo vėliavą. Bet juk vėliavų deginimas (niekinimas), kad ir koks būtų patirtas skausmas ir pyktis, – nei solidu, nei vyriška, nei garbinga. Minėdami Sausio 13-ąją mes nedeginame nei Sovietų Sąjungos, nei Rusijos vėliavų. Nedeginame SSRS simbolių ir tuomet, kai pagerbiame savo partizanus – miško brolius. Nedeginome Rusijos imperijos vėliavų ir tuomet, kai perlaidojome rastus 1863-ųjų metų sukilėlių palaikus. Lygiai taip pat elgiasi dauguma civilizuotų, demokratiškų valstybių.

Sprendžiant iš mokslininko T.K.Tuncel pranešimo, Turkijoje taip pat neprigijo mada deginti Armėnijos vėliavas. O štai Jerevane oponentų vėliavos deginamos dažnai, masiškai, iškilmingai.

Ką vėliavų deginimas byloja apie tuos, kurie jas degina?!

Nukirsdinta galva

Paminklas Sogomonui Teilirianui, Talat Pašos žudikui

Svečias iš Turkijos minėjo ir dar vieną aspektą – kam Jerevane statomi didingi, įspūdingi paminklai. Imkim paminklą Sogomonui Teilirianui, kuris nužudė turkų generolą Talaat- pašą, neva atsakingą dėl 1915-ųjų tragedijos. Slaptai.lt žurnalistas G.Visockas yra prisipažinęs, jog laiko niekam tikusia taktika kitoms šalims, kitoms tautoms nurodinėti, kokiais paminklais jos turi teisę puošti savo gatves, aikštes ir skverus. Bet vienas paminklas generolą nužudžiusiam S.Teilirianui  – kraupus. S.Teilirianas stovi ant postamento pamynęs nupjautą Talaat – pašos galvą. Tas paminklas išdygo Širakskoje apskrityje.

Jei armėnai savo „didvyriui“ nusprendė statyti paminklus – jų valia. Tačiau tokių paminklų, kokį jie iškėlė Širakskoje apskrityje, – civilizuotoje visuomenėje niekas netoleruoja.

Pagerbė teroro aktą Paryžiaus oro uoste rengusį teroristą

Armėnijoje, pasirodo, taip pat garbinamas ir teroristinės orgaizacijos ASALA vienas iš vadeivų – Monte Melkonianas.

Antanas Rašimas portale slaptai.lt kadaise yra užsiminęs: „Akivaizdu, kad M.Melkonianas buvo tarptautinis teroristas, kurio kruvinų pėdsakų rasime visur – ne tik Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache (žiaurus elgesys su karo belaisviais ir įkaitais), bet ir Libane, Irane, Prancūzijoje. Vienu iš žiauriausių teroristinės organizacijos ASALA aktų, prie kurių nagus prikišo ir liūdnai pagarsėjęs M.Melkonianas, laikomas sprogimas Paryžiaus „Orli“ oro uoste 1983-iųjų metų liepos 15-ąją, kai žuvo 8 niekuo dėti keleiviai ir dar apie 80 žmonių buvo sužeista“.

Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

Sunku nesutikti su autoriumi, sakančiu: „Vien dėl šio vos prieš keletą dešimtmečių (ne viduramžiais) surengto išpuolio armėnai negali M.Melkoniano vadinti „nacionaliniu didvyriu“. Niekuo dėtų lėktuvo keleivių žudymas civiliame oro uoste Europos centre, – tai pačio aukščiausio lygio barbarizmas, nepateisinamas jokiais pareiškimais apie „teisingą kerštą“ ar „norą susigrąžinti savas teritorijas“. Jei esi tikras vyras, karines atakas ruošk prieš kariškius, bet ne civilius“.

Įsidėmėtina ir tai, kad 2017 metų lapkričio 21 dieną Armėnijos mieste Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, kuriai suteiktas Montės Melkoniano vardas. Ceremonijoje dalyvavo tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas. Po tokio akibrokšto Prancūzijos prezidentai turėjo, mano supratimu, bent jau viešai pareikšti nusistebėjimą, išsikvietę pokalbiui Paryžiuje reziduojantį Armėnijos ambasadorių. Bet šiandieninis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasirašo potvarkį, įtvirtinantį požiūrį į 1915-uosius tuometinėje Osmanų imperijoje kaip genocidą, o tai, kas nutiko 1983-aisiais Paryžiuje, – į tai nekreipia dėmesio. Ignoruoja. Įdomu būtų žinoti, kokie motyvai taip elgtis verčia Prancūzijos vadovus?

„Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“

Dabar – apie Gareginą Nžde. Šio armėno pavardę vis tik vertėtų įsidėmėti. Mat Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti ne taip jau seniai buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas. Paminklas išdygo vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių.

Žurnalistas Gintaras Visockas jau yra ironiškai klausęs: „Kas gi buvo ponas Gareginas Nžde, kuriam oficialusis Jerevanas šiomis dienomis paskyrė tiek daug dėmesio? Poetas, rašytojas, mokslininkas?“

Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.

Gareginas Nžde. Paminklas Jerevane

1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip ir vokiečiai.

Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne tik žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju. Šis legionas žiauriomis akcijomis pasižymėjo daug kur – Lenkijoje, Kryme, Šiaurės Kaukaze. Ypač negailestingi šio legiono kariai buvo žydams ir čigonams.

Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.

1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.

Beje, Jerevane stovi paminklas armėnų maršalui Ivanui Bagramianui, Antrojo pasaulinio karto metais kariavusiam Stalino pusėje. Nūnai paminklas Bagramianui jau neatrodo toks įspūdingas kaip paminklas Hitlerio interesus gynusiam generolui Nžde. Bent jau vieta – mažiau prestižinė.

Ar ne keista? Mums, lietuviams, kai kurie įtakingi tarptautinės žydų bendruomenės atstovai bando neleist pakabinti kuklios atminimo lentos prie Vrublevskių bibliotekos sienos Vilniuje Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimui ar pavadinti trumputės gatvelės Kazio Škirpos vardu (esą šie vyrai turėjo kontaktų su fašistinės Vokietijos valdžia), o štai Armėnijai, paminklais garbinančiai G.Ndže, nė vieno priekaišto?

Lietuvos valdžios atstovai, pavyzdžiui, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, neseniai svečiavosi Armėnijoje. Ar girdėjote, kad jis bent vienu žodeliu būtų apgailestavęs dėl teroristams ir esesininkams statomų didingų paminklų? 

Kaip iššifruoti šį fenomeną?

2020.01.15; 09:00

Šiandien, baigiantis 2019-iesiems, šv. Kalėdų išvakarėse, prisimenu man labai brangius žmones.

Gintaras Visockas

« 1 2 »

2019.12.24; 06:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.

Skubotas optimizmas

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.

ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.

Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.

Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.

Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.

Turkiškas principingumas

Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?

Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.

Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?

Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…

Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?

Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?

Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.

Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.

Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.

Lietuviškos klaidos

Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?

Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.

Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.

Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?

Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.

Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?

Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Kaip buvo žudomi turkų diplomatai

Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.

1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.

1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.

1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.

1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.

1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.

1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.

1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.

1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.

1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.

1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.

1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.

1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.

1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.

1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.

1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.

Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.

1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.

1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.

1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.

1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.

1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.

1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).

1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.

1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.

1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.

1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.

Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.

Vien už tai jiems – nuoširdus ačiū.

2019.12.07; 06:47

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nenumaldomai bėga laikas. Sulyg kiekvienais metais įgyju karčios gyvenimiškos patrties. Todėl ar nuostabu, jog vis atsargiau vartoju gražiai skambančias sąvokas – Vakarų civilizacija, vakarietiškos vertybės, vakarietiška demokratija, vakarietiškos žmogaus teisės…

Ypač neteisinga jas priešpastatyti musulmoniškoms vertybėms. Jei esi padorus žmogus, tai sąžiningai, civilizuotai elgiesi visur ir visada – Europoje, Azijoje, Šiaurėje. Jei nusižengei teisingumo ir tiesos principams, tai nesi padorus. Ir religija, tautybė ar gyvenamoji vieta – niekuo dėtos. Padorumo nėra nei vakarietiško, nei rytietiško. Jis arba egizstuoja, arba ne.

Čečėniškos pamokos

Vis dar prisimenu savo pirmąją kelionę į musulmonišką kraštą – Čečėniją, kur praleidau beveik visus 1994-uosius metus. Rusiška propaganda begėdiškai melavo, platindama mitus apie „žiaurius čečėnus“. Bet niekas man ten nenupjovė galvos. Gyvendamas Grozne sutikau išskirtinai padorių, draugiškų, garbingų, tolerantiškų čečėnų. Man net kartais atrodydavo, kad jie – padoresni už mus, lietuvius. Bent jau akivaizdžiai tolerantiškesni mūsų religijai, nei mes – jų tikėjimui.

O kaip įvykiai klostėsi baigiantis 1994-iesiems? Europa nesutramdė tuometinės agresyviosios Rusijos – Kremlius niekšiškai užpuolė mažytę, vos milijoną gyventojų turinčią respubliką. Barbariška Rusijos agresija šluojant nuo žemės paviršiaus miestus ir aūlus tęsėsi daug metų. Ar bereikia stebėtis, kad čečėnai nepajėgė garbingai atlaikyti visų jiems tekusių išbandymų? Nejaugi dabar sąžininga kaltinti čečėnus, kad tarp jų esama tokių, kurie nusivylė Vakarų civilizacija, kurie mūsų nebegerbia?

Puikiai prisimenu, kaip Vakarų spaudoje, taip pat ir – Lietuvoje, buvo kritikuojamas tuometinis Čečėnijos lyderis Džocharas Dudajevas. Briuseliui, Londonui, Berlynui, Vilniui nuolat vaidenosi, kad šis čečėnų generolas per mažai demokratiškas, neteisėtai išrinktas, per griežtas opozicijai. Dabar, kalbant ironiškai, Europa tegul džiaugiasi savosios neva itin išmintingos, principingos, reiklios politikos laimėjimais. Nepatiko Dž.Dudajevas? Džiaukitės Ramzanu Kadyrovu, kuris ir „toleraniškas“, ir „demokratiškas“, ir „teisėtai išrinktas“, ir „Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo nežudė“.

Džocharas Dudajevas ir Gintaras Visockas susitikimo Grozne metu. Slaptai.lt nuotr.

Bijau, kad dabar panašiai Europa elgiasi ir dėl Turkijos. Atstumti – visuomet lengviau. Bet atstūmimas – ne visuomet teisinga laikysena. Turkija – ne Rusija. Ji neturi planų atkurti pusę pasaulio valdžiusią sovietų imperiją. Nepatinka Redžepas Ordoganas (Recepas Tayyipas Erdoganas)? Taip, jis – ne šventasis. Bet jei jį nuversite, ar tikrai ateis geresnis?

Rinkdamasi tarp krikščioniškųjų ir muslmoniškųjų reikalų Lietuva jau sykį išdavė vadinamąsias vakarietiškas vertybes. Kad Borisas Jelcinas buvo palankus Lietuvai gūdų 1991-ųjų sausio mėnesį, po mirties šį Rusijos vadovą mes apdovanojome specialiu medaliu. Bet juk šis Rusijos prezidentas – karo nusikaltėlis. Būtent jis pasirašė įsakymą 1994-ųjų pabaigoje šturmuoti Grozną. Jis pradėjo tą baisųjų karą. Jo vieta – karo tribunolo teisme Hagoje.

Dabar man gėda pažvelgti visiems čečėnams į akis. Man atrodo, kad po B.Jelcinui skirto apdovanojimo mes neturime moralinės teisės piktintis čečėnais, kurie vadovaujasi dvigubais, trigubais standartais. Jei mums galima, tai ir jiems – atrištos rankos?

Turkiški argumentai

Kita Lietuvos nuodėmė – netolerantiškas bendravimas su Turkija. Tai nutiko dar 2005-ųjų pabaigoje, kai gruodžio 15 dieną, prieš pat šv. Kalėdas, pustuštėje parlamento salėje priėmėme rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Nepaisant visų švelninančių aplinkybių (daug Europos valstybių prieš tai pasielgė identiškai), mes privalėjome išklausyti oficialiąją Turkijos poziciją ir bent keliems mėnesiams pasiūsti bent vieną savo istoriką padirbėti į Ankaros ir Stambulo archyvus.

Taip būtų buvę teisingiausia – susidaryti savo asmeninę, lietuviškąją, nuomonę. Juk mes – ne visažiniai. Mes negalime žinoti, kokias paslaptis saugo turkiški rankraščiai.

Štai iki 2019-ųjų metų maniau, kad Čingischanas – vienas iš žiauriausių ano meto valdovų. Bet Lietuvos knygyne neseniai įsigijau Jack Weatherford veikalą „Čingischanas“.

Knygos autorius teigia, kad apie Čingischaną sukurta daug neteisingų mitų. Tas neva bjaurusis užkariautojas nebuvo toks žiaurus, kaip ano meto Europos valdovai. Myriop pasmerktų nelaimėlių jis nežemino, nekankino. O kaip Europos karaliai, imperatoriai ir kunigaikščiai tuomet elgėsi su belaisviais? Kraujas stingsta: gyviems lupdavo odą, virdavo karštame vandenyje, degindavo laužuose. Pavergti Europą svajojęs Čingischanas tokių nesąmonių nedarydavo. Jo, žinoma, humanistu nepavadinsi, bet, remiantis knygos autoriumi, apibūdinti buvus humaniškesniu už to meto Europos valdovus, – kodėl gi ne?

Tad gal ir turkiškuose archyvuose rasime dokumentų, kurie prieštaraus šiandien įsigalėjusiems pasakojimams? Juolab kad esama Vakarų istorikų, tyrinėtojų, politikų, kurie į 1915-ųjų nelaimę žvelgia ne taip, kaip norėtų oficialusis Jerevanas.

Vakarietiški argumentai

Prof. Erichas Faiglas

Štai tik keli pavyzdžiai: austrų profesorius, istorikas, rašytojas, žurnalistas Erichas Faiglas (1931 – 2007), britų žurnalistas ir rašytojas Tomas de Vaalas, prancūzų juristas Žoržas de Malevilas, Švedijos tarptautinių santykių instituto mokslinis bendradarbis Bertilas Duneras, britų istorikas profesorius Normanas Stounas, Olandijos Utreht universiteto istorijos fakulteto dėstytojas Arendas Janas Boekestižnas, Birmingemo universiteto mokslinis bendradarbis Edvardas Eriksonas, Didžiosios Britanijos istorikas, karinis analitikas Gvinas Daieris, Rytų – Europos tyrimų filosofijos mokslų daktarė, Laisvojo Berlyno universiteto darbuotoja (Vokietija) Tessa Savidis – Hofman…

Strasbūro Mark – Blok universiteto Turkijos tyrimų departamento direktoriaus Polo Diumonto žodžiai: “Smulki ir detali 1915 metų įvykių Osmanų Turkijoje analizė išryškina netikslumus, abejotinus pareiškimus ir net falsifikacijas. Pavyzdžiui, „Mėlynoji knyga“, Briuso ir Toinbi parengta britų Vyriausybei, arba „Naim beko prisiminimai“, paskelbti kažin kokio Aramo Andoniano, negali būti traktuojami kaip nepaneigiami genocido įrodymai. Net pats Toinbi pripažino, jog „Mėlynoji knyga“ paskelbta ir išplatinta kaip „karinės propagandos instrumentas“.

O čia – JAV Masačiusetso universiteto istoriko, profesoriaus Giunterio Levi pastaba: „Nemanau, kad buvo sąmoningas noras naikinti armėnus. Greičiau tai buvo noras perkelti juos ir neutralizuoti kaip „penktąją koloną“. Mūsų laikais reikalinga drąsa, jei norima laikytis tokios nuomonės, kadangi daromas milžiniškas spaudimas ir rengiami bjaurūs išpuoliai. Aš taip sakau remdamasis asmenine patirtimi. Jeigu google.com ieškosite mano vardo ir žodžių „armėnų genocidas“, tai aptiksite, kaip esu keikiamas ir kaltinamas tuo, esą neigiu Holokaustą“.

Briusas Feinas, žymus amerikiečių teisininkas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas, yra pasakęs: „Reikalas tas, kad jie neturi dokumentų, įrodančių, jog būta genocido. Omenyje turiu ir tuos dokumentus, kurie buvo pristatyti į Baltuosius rūmus. Paprasta faktų analizė rodo, kad 1915-uosius armėnai bandė išnaudoti tam, kad galėtų sukurti savo valstybę turkiškose žemėse, o turkai šito neleido. Taip, kaip pasielgė turkai, būtų pasielgusi bet kokia valstybė. Ir tuo pačiu aišku, jog turkai neplanavo jokio genocido“.

Polis Bernardas Hence, buvęs Prezidento Džimio Karterio patarėjas Turkijos klausimais, CŽV ekspertas, Harvardo universiteto profesorius. Jo nuomonė: „Armėnų istorija buvo nagrinėjama ir užrašoma beveik vien pačių armėnų. Žmonės, savo istoriją rašantys patys, linkę save liaupsinti ir išvengti nemalonių, garbės nedarančių momentų. Armėnai į tokius tendencingumus linkę labiau negu kas nors kitas, o XX amžiaus viduryje ši armėniška tendencija dar labiau sustiprėjo“.

Žodžiu, jei jau vadovaujamės pačiais aukščiausiais padorumo standartais, Lietuva, prieš priimdama rezoliuciją dėl 1915-ųjų įvykių, privalėjo ne tik padirbėti turkiškuose rankraštynuose, bet ir susipažinti su oficialiai Armėnijos pozicijai prieštaraujančių Vakarų politikų, istorikų, tyrinėtojų tekstais. Bet ji to nepadarė.

Teroristinės organizacijos

Kitas ne mažiau svarbus klausimas – kaip Lietuva vertina armėnų teroristinių organizacijų veiklą 1973 – 2002 metais. Šiuo laikotarpiu armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak medžiote medžiojo turkų diplomatus, istorikus, politikus. Galima, žinoma, apsimesti, esą tai – jų tarpusavio rietenos. Ne visai taip. Armėnų teroristinės organizacijos turkų diplomatus žudė ne Ankaroje, Stambule, o Europos sostinėse – Romoje, Berlyne, Kopenhagoje, Briuselyje, Ženevoje, Roterdame, Lisabonoje, Londone…

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse surengti 235 teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotų – niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Šios teroro akcijos – tai jau gyvybiškai Europai svarbus reikalas, nes turkų diplomatai buvo žudomi ne kur nors pasaulio pakraštyje, o Europos sostinėse. Ir tai nutiko, atkreipkite dėmesį, ne 1915-aisiais, o žymiai vėliau, vaizdžiai tariant, šiais laikais.

Kad oficialioji Armėnija ir ją palaikantys vengia šios temos, – nenuostabu. Negraži istorija. Tačiau mums, lietuviams, jei norime būti objektyvūs, privalu įsidėmėti, kaip į tuos teroristinius išpuolius reagavo turkai. Turkai išsaugojo blaivų protą. Jokio keršto, jokių bombų, jokių šūvių, jokių įkaitų. Turkai ėmėsi išskirtinai teisinių priemonių. O juk Europa galėjo paplūsti krauju, jei turkai būtų sumanę keršyti savo priešams Europos miestų gatvėse ir aikštėse.

Tad ar neturėtume dėkoti turkams, kad šie Europos neįvėlė (neįsivėlė) į patį tikriausią teroristinį karą?

2019.12.04; 09:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Tai – bloga naujiena. BNS ir LRT.lt praneša, kad „Turkija blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai“.

Oficialioji Ankara ėmė trukdyti NATO narėms deramai saugot Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją nuo galimos Rusijos agresijos? Juk be Turkijos paramos NATO vadovybei bus sunku greitai padidinti gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse ir Lenkijoje, kilus karui, skelbia „Reuters“. Be Turkijos kariuomenės – visas Aljansas ženkliai silpnesnis!

Kas svarbiau – NATO vienybė, Baltijos šalių gynybos planai ar kurdai?

Beje, tai – ne pirmasis nedraugiškas Turkijos žingsnis. Prisiminkime primygtines amerikiečių rekomendacijas turkams nepirkti rusiškų raketų kompleksų S-400, bet, kaip dabar matome, Turkija nepaiso JAV prašymų.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė turįs vilčių, kad nesutarimai turėtų būti draugiškai užbaigti: „reikalingi sprendimai bus priimti iki kitą savaitę vyksiančio viršūnių susitikimo“. Bet iki susitikimo liko vos kelios dienos. NATO lyderių diskusija Londone prasideda gruodžio 3 dieną (kai bus minimos 70-osios Aljanso įkūrimo metinės). Ar NATO ras naują draugystės formulę?

Net jei ir suras, tai – tik pusė pergalės. Labai svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, kad sąjungininkai tapo oponentais? Turkai turi paaiškinimą, kodėl jie atsisako paremti gynybos planą Baltijos šalims ir Lenkijai. Jų argumentai: „kol Aljansas neparodys daugiau politinės paramos jų kovai su Kurdų liaudies apsaugos daliniais (YPG) Šiaurės Sirijoje“.

Nesu rimtai studijavęs turkų ir kurdų nesutarimų istorijos, todėl man sunku atsakyti į klausimą, kas kaltas „būtent dėl šios priešpriešos“. Bet būtent kurdiškas Gordijo mazgas nėra itin painus: skaitlinga kurdų tauta iki šiol neturi savo valstybės; pagrindinis kurdų siekis – turėti valstybę, be kita ko, ir Turkijos teritorijų sąskaita. Turkija bijo karingųjų kurdų įsigalėjimo. Štai koks būtų paprasčiausias, primityviausias paaiškinimas.

Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.

Todėl į galvą šauna naivi mintis: kas trukdo NATO vadovybei geranoriškai pažvelgti į turkų prašymą? Nejaugi Turkija privalo kurdams atiduoti gabalą žemių? Nejaugi NATO kalta, kad kurdai niekad neturėjo valstybės? Galų gale – ar NATO vadovybė turi teisę ignoruoti Turkijos prašymą? Klausimų – daug, atsakymų – nė vieno.

Tėra aišku: NATO organizacija galinga tol, kol ji vadovaujasi principu „Vienas – už visus, visi – už vieną“. Jei NATO vadovybė ignoruoja Turkijos pageidavimus, ar turkai neturi bent jau moralinės teisės ignoruoti Briuselio prašymų? Juk Turkija – ne Lietuva. Ji – galinga, įtakinga, skaitlinga valstybė. Blogiausiu atveju išsivers ir be NATO. Pačiu blogiausiu atveju – sudarys karinį aljansą su Vladimiro Putino valdoma Rusija. O ar NATO bus gyvybinga be turkų kariuomenės – sunku pasakyti.

Antiturkiškos intrigos

Be kita ko, nors daug politikos apžvalgininkų (taip pat – ir Lietuvoje) mano, kad NATO ir Turkijos konfliktas įsiplieskė tik dėl kurdų, aš įžvelgčiau daugiau tiesiogiai – netiesiogiai įtakos turėjusių veiksnių. Pirma, Europos Sąjunga viliodama Turkiją į ES kelis dešimtmečius vedžiojo ją už nosies. Tas „priimsime – nepriimsime“ žaidimas nuo pat pirmosios dienos buvo nesąžiningas. Europa niekad nenorėjo priimti Turkijos, todėl nuolat ieškojo priežasčių, kad galėtų pasakyti „NE!“.

Mano supratimu, pagrindinis pretekstas, kodėl Turkija neįleidžiama į Europą, – visai ne europietiškų standartų neatitinkantys turkiški standartai. Paryžius su Berlynu privalo turėt drąsos pripažinti kursčius antiturkiškas intrigas: jie tiesiog bijo turkų galios. Jei Turkija bus priimta į ES kaip pilnavertė šalis, tiek prancūzų, tiek vokiečių įtaką nustelbs turkų įtakos. Štai didžioji paslaptis! Beje, prancūzų ir vokiečių norai – suprantami. Aš taip pat, jei manęs būtų teiraujamasi, nenorėčiau, kad Europoje pirmuoju smuiku griežtų turkai. Bet tokiu atveju nederėjo kvailinti įtakingos, galingos, karingos, NATO aljansui priklausančios valstybės. Su Turkija reikėjo bendrauti sąžiningiau, garbingiau, atviriau sakant karčią tiesą į akis, ir Ankaros elgesys, drįstu manyti, šiandien būtų visai kitoks.

Dabar gi įsižeidę turkai greičiausiai mąsto: „jei mūsų nepriima į ES, kodėl mes turime rūpintis ES narių saugumu (juk NATO daugumą sudaro būtent ES valstybės)“?

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Kai turkai numušė rusų naikintuvą…

Kitas pretekstas turkiškoms nuoskaudoms – NATO vangiai užtarė Turkiją, išdrįsusią numušti jos oro erdvę pažeidusį rusų naikintuvą. Turkus parėmė Briuselis taip atsargiai, taip abstrakčiai, kad Turkija greičiausiai pasijuto išduota. O jei suprato esanti palikta likimo valiai (tvarkykis kaip išmanai), tai Turkija negalėjo neįsižeisti. Man regis, jei NATO būtų rimčiau parėmęs šią pietinę valstybę, dabar turėtume moralinę teisę priekaištauti turkams, kodėl šie susidraugavo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kodėl iš Rusijos perka kompleksus „S-400“. Šiandien mes tokios teisės neturime, nes Turkiją sunkiu jai metu palikome vienui vieną. Ją gynėme vien popierinėmis rezoliucijomis.

Prancūzijos klaida

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, panašiai kaip ir Lietuvos URM vadovas L.Linkevičius, sakė tikįs, kad NATO suras būdų suderinti išsiskyrusias Aljansui priklausančių valstybių pozicijas. Elta perdavė tokius G.Nausėdos žodžius: „Kol kas aš pasitikiu ir tikiuosi, kad sąjungininkai, NATO organizacija, kaip visuma, ieško sprendimų būdų, derasi ir suras tuos sprendimus, kurie patenkintų visas puses. Todėl susilaikysiu nuo kažkokių kategoriškų vertinimų“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Bet aš jau nesu toks tikras. Turkijos kantrybė išseko. Žvelgiant Turkijos akimis, mes ne tik ją apgaudinėjome neva nuoširdžiai kviesdami į ES, ne tik palikome vienui vieną po incidento numušus rusų karinį naikintuvą, ne tik nepasmerkėme jų nemėgstamos kurdų organizacijos. Mes jai nuolat prikaišiojame dėl … armėnų nelaimių 1915 metais, tarsi daugiau nei prieš šimtą metų nutikusi tragedija būtų pati svarbiausia, aktualiausia Europos tema.

Prisiminkime šių metų balandžio mėnesį. Prancūzija nusprendžia balandžio 24-ąją skelbti „nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Be kita ko, Prancūzija jau iki tol žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje buvo oficialiai pripažinusi genocidu. Tačiau Prancūzijos prezidentui  Emanueliui Makronui (Emmanuelis Macronas) kažkodėl prireikė dar gausiau pabarstyti druskos ant žaizdų. Turkijos prezidento Redžepo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) atstovas, žinoma, pasmerkė Paryžiaus iniciatyvą. „Kalbėti apie vadinamąjį genocidą yra politinis melas, neturintis teisinio pagrindo ir prieštaraujantis istoriniams faktams“, – pabrėžė Ankaros atstovas.

Tačiau svarbiausia, kad tokį nutarimą E.Makronas priėmė tikriausiai ne nuoširdžios užuojautos skatinamas – jį atkakliai spaudė gausi Prancūzijos armėnų diaspora, be kita ko, palaikanti tamprius ryšius su nuo Rusijos visiškai priklausoma Armėnija (Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė).

Vokietijos klaida

Panašiai kaip Prancūzija, prieš keletą metų pasielgė ir Vokietija. Čia pateikiu tik vieną ištrauką iš tekstų, kurių autoriai – turkų ir azerbaidžaniečių žurnalistai, politologai, istorikai. Turkų ir azerbaidžaniečių argumentus mums taip pat reikia žinoti.

Taigi: Europos Sąjunga Vokietijos asmenyje sumanė laikyti Turkiją už „trumpo pavadėlio“, pripažindama apgaulingą „armėnų genocidą“. Bet tai pati kvailiausia, pati pavojingiausia ir labiausiai griaunanti idėja, kuri tegalėjo ateiti į galvą Angelai Merkel ir jos proarmėniškiems patarėjams. Išsikapstyti iš migracinių spąstų Europa galėjo tik susitarusi su Ankara.

Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

O gąsdinti Turkiją ir spausti ją – tai nerimta, tuo labiau, turint omenyje, kiek toje šalyje gyvena daug turkų. Pakanka paprasčiausiai pasidomėti turkų tautos istorija, kad suprastum, kokia pražūtinga tokia idėja. Viskas, ko pasieks Bundestagas, tai tik atstums Ankarą.

Galima sakyti, kad dabartiniu sprendimu Vokietija prarado Turkiją. O juk galėjo, priešingai, įgyti dar ištikimesnę ir patikimesnę partnerę, jeigu nebūtų šiandieninio balsavimo. Stipri musulmoniška, bet ištikima vakarietiškoms vertybėms valstybė galėjo tapti tvirta užtvara Europai, jeigu ši būtų atsisakiusi savo puikybės ir priešiškumo viskam, kas „nekrikščioniška“ ir nepakankamai „balta“…

Ką gi, dėl šiandienio Bundestago sprendimo pralaimės visi. Žinoma, tai smūgis Turkijai, bet ir pati Europa smarkiai pralaimėjo.

Šis komentaras 2016-aisiais buvo paskelbtas Day.az portale, šių minčių autorius – Zulfugaras Ibrahimovas.

Amerikietiška klaida

Dera prisiminti ir šių metų lapkričio mėnesį kilusią įtarmpą tarp JAV ir Turkijos dėl to paties „armėnų klausimo“. Turėjęs skirsti į Vašingtoną turkų prezidentas R. T. Erdoganas ėmė svarstyti, ar verta, kadangi Atstovų Rūmai, be kita ko, pripažįsta masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje buvus genocidu ir siekia sankcijų Turkijai dėl pradėtos karinės operacijos Sirijoje.

Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.

Susimąstykime: Amerika nė per nago juodymą nepaiso Turkijos interesų, ignoruoja visus turkų prašymus, tad ar tikrai keista, kad Turkija vieną gražią dieną nusprendė atsakyti tuo pačiu, pavyzdžiui, nekreipt dėmesio į amerikietiškus raginimus nepirkti ginklų iš Rusijos?

Lietuviška klaida

Keistai yra pasielgusi ir Lietuva. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – tik Armėnijos akimis?

Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1915-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga? Kodėl niekam iš Lietuvos parlamentarų nešovė į galvą mintis į posėdį pakviesti Lietuvoje reziduojančius Turkijos diplomatus – išklausyti jų nuomonės? Dėl šventos ramybės.

Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas nuolat Vilniuje rengia 1915-ųjų įvykių minėjimus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau išgirsti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonę. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.

Taigi turime situaciją, dėl kurios kaltinti vien Turkiją – nekorektiška. Jei Lietuvai nusispjauti į Turkijai rūpimus klausimus, kodėl Turkijai turėtų skaudėti galvą dėl Baltijos gynybos planų? Jei Lietuvai pats svarbiausias uždavinys pripažinti „1915-uosius buvus armėnų tautos genocidu“, tai ir karinės pagalbos nuo galimos Rusijos agresijos ieškokime Jerevane… Maždaug taip. Štai Gitanas Nausėda dar tik pradėjo prezidentauti, o jo žmona Diana Nausėdienė jau suspėjo susitikti su taikos planus siūlančia Armėnijos premjero žmona, užuot pirmuosius susitikimus surengusi su taikos planų turinčiomis Turkijos politikų žmonomis.

Dėl ko apgailestavo turkų diplomatas Oguz Ozge?

Baigdamas šiuos svarstymus dar norėčiau prisiminti 1999 metais portale slaptai.lt paskelbtą interviu su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Oguz Ozge. Diplomatas, be kita ko, apgailestavo:

Oguz Ozge
Turkijos diplomatas Oguz Ozge. Slaptai.lt nuotr.

„Kartais susiduriame su klausimais, kurie neatitinka narystės ES kriterijų. Turkija sutinka, kad jai privalu įvykdyti ES reikalavimus, kad taptų nare. Tačiau mes nesame įpareigoti laikytis bet kurių reikalavimų, kurie nekyla pagal ES kriterijus. Gal ir žinote, kad Turkija yra viena pirmųjų šalių, pripažinusių Armėnijos nepriklausomybę ir suverenumą suirus Sovietų Sąjungai. Tačiau Armėnija vis dar neatsisakė savo teritorinių pretenzijų Turkijai. Nepaisant to mes norėtume normalizuoti savo santykius su Armėnijos valstybe. Siekiant šio tikslo ir buvo naujai pradėtas normalizavimo procesas. Turime vilties, kad čia bus pasiekta patenkinamų rezultatų. Taip pat tikriausiai žinote, jog Armėnija nori, kad Turkija atidarytų tarp mūsų šalių esančią bendrą sieną. Siena buvo uždaryta po to, kai Armėnijos kariuomenė okupavo arzerbaidžaniečių teritorijas (omenyje turimas Kalnų Karabachas – G.Visocko past.). Iki Armėnijos kariuomenės išvedimo iš Azerbaidžano teritorijos sienos atidarymo klausimas nesvarstytinas. Be to, viena didžiausių Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimo kliūčių gali būti armėnų diasporos pozicija. Armėnų diaspora, mesdama nepagrįstus kaltinimus, mano šalimi nori naudotis kaip priemone, kuri padėtų išlaikyti po visą pasaulį išsisklaidžiusių armėnų tapatybę.“

Žodžiu, atidžiai žvelgiant į šiandieninius Turkijos ir NATO nesutarimus kyla įtarimas, jog mus ir vėl kvailina, kiršina, mulkina. Tai – Rusijos darbas. Tiesa, siekdamas paslėpti savo ardomąją veiklą Kremlius sumaniai išnaudoja šiandien visas jo rankose esančias priemones – net ir vadinamąjį „armėnų klausimą buvusioje Osmanų imperijoje“.

Naivi Europa pamiršta, jog Armėnijoje dislokuota galinga rusų karinė bazė. Ji ten dislokuota ne dėl gražumo…

209.11.29; 07:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar 2017 metų vasarą teiravausi Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, kam, Lietuvos valstybės manymu, priklauso Kalnų Karabachas. Oficialaus mūsų užsienio reikalų ministerijos atsakymo būta tokio, kokio ir tikėjausi: Lietuva remia ir gerbia Azerbaidžano, kuriam priskiriamas Kalnų Karabachas, teritorinį vientisumą.

Kam priklauso Karabachas?

Lietuvos URM vadovui Linui Linkevičiui klausimus nusiunčiau 2017-ųjų liepos mėnesį todėl, kad tuomet privačių iniciatyvų dėka Vilniuje buvo surengta, tiesa, labai trumpam, paroda, netiesiogiai ginčijanti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Tikrieji tos parodos organizatoriai tarsi bandė įrodyti, jog Kalnų Karabachas – tai ne azerbaidžanietiškas regionas, o Armėnijai nepriklausanti, bet prie Armėnijos prisiglausti trokštanti kažkokia armėniška respublika. Todėl rūpėjo dar sykį patikrinti savo žinias, ar neklystu, ar nesusipainiojau.

Beje, jei kam įdomus visas Lietuvos URM atsakymas, jį galima rasti tais pačiais 2017-aisiais metais paskelbtoje publikacijoje „Armėnijos provokacija Lietuvoje“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-armenijos-ambasadoriaus-lietuvoje-diversija).

Taigi nėra jokios abejonės, kad Lietuva, kaip ir visas civilizuotas pasaulis, įskaitant Europos Sąjungą bei NATO nares, pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Kad ir kaip nepatinka kai kuriems politiniams bei religiniams fanatikams, manantiems, jog krikščioniui nevalia palaikyti musulmonų, šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji pusė yra ne krikščioniškoji Armėnija, o musulmoniškas Azerbaidžanas.

Deja, kai kurie aukšto rango Lietuvos politikai vis dar elgiasi taip, tarsi vadovautųsi būtent tuo civilizuotai visuomenei netinkančiu požiūriu: jei reikia rinktis tarp musulmonų ir krikščionių, renkasi krikščionis net ir tuo atveju, jei šie – akivaizdžiai neteisūs. Omenyje turiu mūsų politikų demonstruojamą akivaizdžiai per didelį draugiškumą Armėnijai. Lyg Armėnija būtų auka.

Ko Jerevane ieškojo Seimo pirmininkas?

Šių metų antrojoje pusėje Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis nuvyko oficialaus vizito į Armėniją. Politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas publikacijoje „Kaip V. Pranckietis Armėnijoje atstovavo Lietuvos valstybę…“ (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-kaip-v-pranckietis-armenijoje-atstovavo-lietuvos-valstybe/) rašė:

„Kalnų Karabachą administruoja armėnų valdžia, nors tarptautinėje arenoje tai vertinama kaip Azerbaidžano teritorijos okupacija. Tokios pozicijos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, taip pat – ir Lietuva. Tad natūralus klausimas: kodėl antras pagal svarbą valstybės žmogus – Seimo pirmininkas – ryžtasi keliauti pas agresorę, kuri yra tiesioginė Rusijos kopija? Ar taip jis viso parlamento vardu pritarė Jerevano invazijai Kalnų Karabache? O jeigu taip, tai Vilnius sutinka ir su Rusijos agresija Ukrainoje bei Krymo okupacija? Ar mūsų vakarietiškos demokratinės vertybės eina šuniui ant uodegos, kai kažkurie degančia žeme po kojomis susirūpinę politiniai klerkai panūsta prasivėdinti ir savo turistines keliones pakiša po draugiškų valstybinių santykių iškaba? Apgailėtina diplomatija.“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Taip V.Pranckiečiui priekaištavo žinomas politikos apžvalgininkas.

Aš, šių eilučių autorius, taip pat bandžiau išsiaiškinti, kokios priežastys paskatino Lietuvos parlamento vadovą šių metų spalio 2-ąją skubėti į Jerevaną. Net klausimus parengiau. Bet Seimo pirmininkas nutarė patylėti. Nieko neatsakė. Apsimetė, jog klausimų nėra (apie Seimo pirmininko nepagarbą žurnalistiniam žingeidumui rašiau publikacijoje „Ko Lietuvos Seimo pirmininkui prireikė Armėnijoje?“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ko-lietuvos-seimo-pirmininkui-prireike-armenijoje/).

Tiesa, netrukus po kelionės į Jerevaną parlamento vadovas buvo nuskridęs į Azerbaidžaną. Formaliai tariant, išklausė abi puses. Ir vis dėlto, sutikite, paini logika: pirma keliauja pas agresorių, kuris okupavo 20 proc. kaimyninės valstybės teritorijos, ir tik po to – pas nukentėjusiuosius. Man regis, teisingiau, padoriau būtų pirma aplankyti auką, kuri išdėstytų visas savo bėdas, ir tik tada skubėti pas tuos, kurie pamynė tarptautinę teisę. Tokia taktika mūsų politikui leistų ne vien mėgautis, kaip dabar įprasta, nemokamais pietumis ir ekskursijomis, bet ir suteiktų galimybę bent papriekaištauti tarptautinę teisę pažeidusios valstybės lyderiams – kada gi pasitrauksite iš jums nepriklausančių žemių? Bet ar šitas klausimo, viešint Jerevane, buvo pateiktas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui? Greičiausiai – ne. O jei ne, tai kokio velnio už mokesčių mokėtojų pinigus belstasi į šią Kaukazo respubliką?

Ar Pirmoji Lietuvos ponia žino apie Armėnijoje dislokuotą Rusijos karinę bazę?

Po keistos V.Pranckiečio kelionės į Armėniją neprabėgo nė dveji mėnesiai. Ir vėl – įtartinai draugiškas Lietuvos dėmesys šaliai – agresorei. Šį sykį pagrindiniu smuiku griežia Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė. Ji priima Vilniuje Armėnijos vadovo (premjero) žmoną Ana Hakobian. Kam, kodėl? Ką tokio nepaprasto pateikė viešnia, kad ją būtinai privalo priimti naujai išrinkto Prezidento Gitano Nausėdos žmona?

Nieko rimto. Tiesiog Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona nusprendė pradėti neva taiką Kalnų Karabache skatinančią kampaniją „Moterys už taiką“ – raginti Kalnų Karabacho konfliktą užbaigt išskirtinai taikiomis priemonėmis. Kaip dabar akivaizdu, armėniškų kerų sužavėti lietuviai nedelsiant puola ploti rankomis – gražu, humaniška. Na, taika, visuomet geriau už karą. Net pati blogiausia taika geriau už bet kokį ginklų žvanginimą. Niekas šito neginčija, niekas šito neneigia.

Bet ar gali padorų taikos planą pasiūlyti agresyviai besielgiančios šalies atstovė? Ar gali prasmingą taikos planą pateikti agresyviai besielgiančio politiko žmona? Nejaugi Lietuvos prezidentūros užsienio politikos formuotojai nežino, kad Armėnijos permjeras N. Pašinianas visai neseniai pareiškė: „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. N.Pašinianas net savo sūnų buvo išsiuntęs atlikti privalomąją karinę tarnybą būtent į Kalnų Karabachą. Man regis, šiuo savo žingsniu Armėnijos premjeras pademonstravo ne tik nepagarbą tarptautinei nuomonei, bet ir fanatišką agresyvumą – nenorą konflikto sureguliuoti taikiomis, civilizuotomis priemonėmis.

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Beje, kad sūnus atliktų privalomąją karinę tarnybą neteisėtai užgrobtoje teritorijoje, regis, niekur niekad neprotestavo ir Vilniuje taikos planus pateikusi Armėnijos premjero sutuoktinė. Kas tai: žodžiai nesutampa su darbais, darbai – su žodžiais?

Į portalo slaptai.lt klausimus, kodėl Pirmoji Lietuvos ponia susitiko būtent su Armėnijos, o ne, sakykim, su Azerbaidžano vadovų žmonomis, kurios taip pat greičiausiai turi planų, kaip būtų įmanoma taikiai sureguliuoti konfliktą dėl Karabacho, sulaukiau trumpučio atsakymo:

„Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.

Bet juk Azerbaidžanas taip pat priskirtinas Rytų partnerystės programai! Azerbaidžanui taip pat rūpi socialiniai ir humanitariniai aspektai. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių dėl šio konflikto buvo priverstas palikti gimtuosius namus tiek Armėnijoje, tiek Kalnų Karabache. Nejaugi šito nežino Prezidentūros užsienio politikos grupės vadovė Asta Skaisgirytė? Gal prasmingiau pirma susitikti su Azerbaidžano prezidento žmona – pamatyti jų taikos palaną? Azerbaidžaniečių taikos planas – solidus dokumentas: Azerbaidžanas siekia susigrąžinti visišką Kalnų Karabacho kontrolę, bet mainais į visišką šio regiono kontrolę azerbaidžaniečiai siūlo armėnams pačias plačiausias autonomines teises, garantuoja visišką armėnų tautybės žmonių saugumą, tik kategoriškai nesutinka, kad ši teritorija atitektų Armėnijai arba taptų tarsi niekieno žeme – kažkokia Arcacho respublika.

Be kita ko, Azerbaidžanas žymiai vertingesnis Rytų partnerystės dalyvis, nei Armėnija. Jo teritorijoje nerasite nė vienos Rusijos karinės bazės. O štai Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūręs iki dantų ginkluotas Rusijos kariuomenės dalinys. Todėl Armėnijos tempimas į Rytų partnerystės programas man visuomet atrodė dirbtinas, nenatūralus. Į Europą kviesdami Armėniją šiuo metu mes norom nenorom integruojame ir Rusijos karinę bazę su visais jos ginklais, generolais, šnipais ir įtakos agentais.

Nusipelnė ekonominių sankcijų

Keista ir Lietuvos diplomatijos šefo Lino Linkevičiaus laikysena. Jis, suprantama, itin užsiėmęs žmogus. Bet jis, pasirodo, taip pat buvo susitikęs su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero sutuoktine. Lietuvos URM ministerijai nusiunčiau laišką: „Norėčiau išsiaiškinti, kokias problemas Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius aptarė su Armėnijos premjero žmona Ana Akopian? Kokias išvadas URM vadovas padarė po to susitikimo? Ar Armėnijos spaudoje (https://armenpress.am/rus/news/995686.html) paskelbta informacija apie šį susitikimą – tiksli, neiškraipyta?“

Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyrius atsiuntė lakonišką atsakymą: „Lapkričio 15 d. vykusiame Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus susitikime su Armėnijos Ministro pirmininko sutuoktine A. Akopian aptarti reformų procesai Armėnijoje, pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo iškeliant bei įgyvendinant socialines iniciatyvas ir reformas, ypač moterų įgalinimo srityje. Susitikime viešnia supažindino su Stambulo konvencijos ratifikavimo Armėnijoje eiga, papasakojo apie iniciatyvą pradėti kampaniją “Moterys už taiką“.

Žodžiu, formaliai – atsakyta, o žvelgiant giliau – nė kruopelės aiškumo. Juolab kad Armėnijos spaudoje džiūgaujama: „L.Linkevičius teigiamai įvertino premjero N.Pašiniano žmonos kampaniją „Moterys už taiką“, pavadino ją svarbia siekiant išsaugoti taiką“.

Jei tai – tiesa, Lietuvos URM vadovas bus paskubėjęs dalinti pagyrimus. Juk dar neišklausyta pagrindinė, svarbiausioji pusė – vaizdžiai tariant, nukentėjusiojo Azerbaidžano vadovų žmonų pasiūlymai. Įdomu, ar Lietuvos URM vadovybė jau numačiusi datą, kada kvies Azerbaidžano politikų žmonas atvykti į Vilnių su savais taikos planais, ar ši garbė Lietuvoje suteikiama tik Armėnijos politikų sutuoktinėms?

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šių eilučių autoriaus manymu, mes per daug sureikšminame taikos planus. Taip, verčiau „gyvenkime draugiškai“, geriau „prekiaukime, tik nešaudykime“. Bet apart taikos mums dar privalo rūpėti ir kiti ne mažiau svarbūs tikslai – teisingumas ir tiesa. Ką daryti, jei agresorius nesiruošia trauktis iš neteisėtai užimtų žemių? Laukti, kol jis ten dar labiau įsitvirtins, kol užaugs naujoji svetimas žemes aneksavusiųjų žmonių karta, kaip nutiko Kaliningrado srityje?

Mano supratimu, taip pasielgti, kaip pasielgė Seimo Pirmininkas, Pirmoji Lietuvos ponia ir Lietuvos URM vadovas, – didelis netaktas. Jei jau mums išties nuoširdžiai rūpi taikūs šio konflikto sureguliavimo būdai, pirmiausia žodį suteikime oficialiąjam Baku. Pirmenybę suteikti agresyviai regione besielgiančios valstybės lyderio žmonai ir tuo pačiu nepakviesti nukentėjusios pusės, – nesąžininga.

Be to, tas nuolat kartojamas užkeikimas, esą Azerbaidžanas neturi teisės jėga atsiimti savo žemių, – dviprasmiškas. Dviprasmiškas todėl, kad jis naudingas agresoriui. Ką darysime, pavyzdžiui, jei ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai vieną gražią dieną, matydami, jog iš taikos derybų – kaip iš ožio pieno, ryšis jėga atsiimti Padniestrę, Pietų Abchaziją, Krymą? Nejaugi juos smerksime, užuot smerkę iki begalybės užsitęsusias, jokios naudos neatnešusias derybas?

Žinoma, kariniai argumentai – netoleruotinas užsiėmimas. Ir vis dėlto mes privalome padėt aukai susigrąžinti tai, kas iš jos neteisėtai atimta. Jei agresyvią poziciją užimanti Armėnija neklauso Jungtinių Tautų, NATO ir ES, jei mes pripažįstame, kad karas – bloga išeitis, tai taikykime Armėnijai bent ekonomines sankcijas. Jei Rusijai skiriami ekonominiai apribojimai dėl svetimų žemių okupavimo, kodėl Armėnija turėtų jų išvengti? Jei mes iki minimumo sumažinome bendravimą su Rusijos agresyvią politiką pateisinančiais rusų politikais, diplomatais, visuomenės veikėjais, atlikėjais, kodėl ši praktika netaikoma Armėnijos atstovams?

Deja, Armėniją mes labai atkakliai kviečiame dalyvauti Rytų partnerystės programoje, viliojame ją pačiomis įvairiausiomi finansinėmis lengvatomis, mūsų parduotuvių lentynos lūžta nuo armėniškų konjakų. Panašu, kad mes tarsi skatiname Armėniją negrąžinti užgrobtų žemių.

Kas man galėtų paaiškinti, kodėl taip elgiamės?

2019.11.24; 16:30

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Užsienio politika – sudėtingas užsiėmimas. Ypač Lietuvai, kuri dėl savo mažumo turi ribotas galimybes tiek gintis, tiek daryti įtaką. Tačiau mes puikiai žinome, kad valstybės gyvenime pasitaiko akimirkų, kai privalome būti itin principingi. Jokių „galbūt“, „dar pagalvosime“.

Baltarusiški niuansai

Viešojoje erdvėje emocingai diskutuota dėl Prezidento Gitano Nausėdos pozicijos Baltarusijos atžvilgiu. Viena vertus, Baltarusija išties mums pakišo „kiaulę“, šalia Vilniaus statydama rimtų pavojų keliančią Astravo atominę jėgainę, kita vertus, Baltarusija – mūsų kaimynė, su kuria visiškai nebendrauti – taip pat bloga išeitis. Tad ką daryti?

Šių eilučių autorius linkęs pritarti Prezidento pozicijai, jog jis yra „atviras dialogui, bet šiuose santykiuose neperžengs raudonųjų linijų“. Taip bent jau tvirtino prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė po Prezidentūroje vykusios neformalios diskusijos, kurioje aukščiausi valstybės asmenys aptarė Lietuvos ir Baltarusijos tolesnio bendradarbiavimo galimybes.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Tačiau tikriausiai teisūs ir tie, kurie klausia, kokia nauda iš Minsko – Vilniaus dialogų, jei Baltarusija taip pat nusibrėžusi savo „raudonąsias linijas“, kurių neketina ignoruoti arba kurių jai neleis pamiršti Kremlius.

Suprantu, Lietuvos Prezidentui svarbu demonstruoti, kaip sėkmingai jis pluša užsienio politikos sferose. Ir vis tik kartais galbūt geriau nieko nedaryti, išmintingai tylint, nei tuščiai aušinti burną. Kai oficialusis Minskas pradės siųsti ženklus, jog tikrai trokšta rimto dialogo, tada ir atsiliepkime.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O kol Aliaksandras Lukašenka žaidžia savąją šachmatų partiją, jokio skirtumo, ar mes tylėsime, ar kasdien jam skambinsime kviesdami diplomatiniams pietums. Nejaugi esame tokie naivūs, kad nuoširdžiai manome, jog įmanomas rimtas dialogas su Minsku, kol Baltarusijos miškuose knibždėte knibžda rusų kariškių? Netikiu ir netikėsiu galimais pokyčiais Baltarusijos fronte, kol Baltarusijoje dislokuota bent viena mažytė Rusijos karinė bazė. Vaizdingai tariant, jei mums reikalingas sukalbamesnis Minskas, turime palūkuriuoti, kol kaimyninėje šalyje neliks Rusijos kariaunos.

Armėniškos intrigos

Panaši painiava – ir dėl Armėnijos. Apie kokias Rytų partnerystes ir taikos programas įmanoma su Armėnija rimtai diskutuoti, jei ten ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė? Solidaus dialogo su oficialiuoju Jerevanu nėra ir nebus dar ir dėl to, kad Armėnija, kaip ir Rusija, neišveda savo kariaunos iš okupuotų teritorijų. Rusijos ginkluotosios pajėgos nepalieka Padniestrės, Pietų Osetijos, Abchazijos, Rytų Ukrainos, Krymo, o armėnų kariniai daliniai vis dar neteisėtai įsitvirtinę Kalnų Karabache.

Todėl nustebino viešai pasirodžiusi informacija, jog lapkričio 18-ąją Vilniuje buvo surengtas Lietuvos Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės susitikimas su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian.

Oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidento internetiniame puslapyje rašoma:

„Diana Nausėdienė susitiko su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobyan, kuri yra aktyvi šalies visuomenės veikėja, garsi žurnalistė. Armėnijoje vykstant Aksominei revoliucijai ji palaikė sutuoktinį Nikol Pashinyan, o jį išrinkus Armėnijos Ministru Pirmininku, A.Hakobyan aktyviai ėmėsi pirmosios ponios vaidmens: įsteigė labdaros fondus, kurie padeda spręsti socialines, švietimo, sveikatos, kultūros, sveikatos problemas, kurių dėl tam tikrų priežasčių vyriausybė negali išspręsti.

Ji taip pat pradėjo kampaniją „Moterys už taiką“, kuri skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą.

D.Nausėdienė išsakė paramą A.Hakobyan socialinei veiklai bei taikos iniciatyvoms, sakydama, jog viliasi, jog vis daugiau pasaulio lyderių stengsis užtikrinti taiką pasaulyje: „Moterų balsas yra svarbus ir stiprus siekiant taikos bet kuriame žemės taške. Tikiuosi, kad vis daugiau mūsų prisijungs prie šio tikslo“.

Šių eilučių autorius labiausiai įsidėmėjo pareiškimą, jog „Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobyan pradėjusi kampaniją, skirtą rūpintis taikiu Kalnų Karabacho konflikto sprendimu“.

Bet juk tai – demagogija. Mus tiesiog mulkina, apgaudinėja.

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Taiką sugrąžinti į šį regioną Kaukaze labai paprasta. Tereikia Armėnijos ir Rusijos karinėms pajėgoms pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, ir daugiau nebežus nei armėnų, nei azerbaidžaniečių kariai.

Bet juk Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan, atvirai prieštaraudamas tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, tiek Jungtinių Tautų pozicijai, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, visai neseniai pareiškė, girdi, „Kalnų Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“! Tad apie kokias taikos kampanijas Lietuvai gali papasakoti Armėnijos premjero sutuoktinė? Net jei Armėnijos premjeras nuoširdžiai norėtų grąžinti tai, ką iš Azerbaidžano neteisėtai, pažeidžiant tarptautinę teisę, atėmė jo tautiečiai, jis Kalnų Karabacho negalėtų grąžinti azerbaidžaniečiams, nes šitaip pasielgti jam neleis Kremlius, suinteresuotas įtampos eskalavimu Pietų Kaukaze.

Norėdamas smulkiau išsiaiškinti, apie ką dvi ponios šnekėjosi lapkričio 18-ąją, Prezidentūros Komunikacijos grupei nusiunčiau elektroninį laišką prašydamas komentaro.

Laiške, be kita ko, rašiau:  

„Pirmiausia norėčiau žinoti, kas ir kodėl Vilniuje lapkričio 18-ąją organizavo susitikimą su Armėnijos premjero Nikol Pashinyan žmona Ana Hakobian?

Antra, rūpi daugiau sužinoti apie armėniškąją kampaniją „Moterys už taiką“, kuri, pasak A. Hakobian, „skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą“. Ar viešnia papasakojo, kaip ji konkrečiai ruošiasi skatinti taiką Kalnų Karabache“, ar apsiribota „bendrosiomis frazėmis“?

Trečia, kokia oficiali Lietuvos Prezidentūros pozicija dėl Kalnų Karabacho: šis regionas yra neatskiriama Azerbaidžano ar Armėnijos teritorija? Informacija, kuria disponuoju, man leidžia teigti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją, taigi tokia pat turėtų būti ir oficiali Lietuvos pozicija.

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ketvirta, ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė, susitikdama su premjero N. Pashinyan žmona A. Hakobian, žinojo, jog  į savo gimtuosius namus Armėnijoje bei Kalnų Karabache šiuo metu negali grįžti apie milijonas azerbaidžaniečių (jie tapo pabėgėliais)? Ar Lietuvos Prezidentūra turi informacijos, kokiomis priemonėmis milijonas azerbaidžaniečių buvo išvaryti iš gimtųjų namų Armėnijoje ir Kalnų Karabache?

Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė prieš šį susitikimą domėjosi Azerbaidžano požiūriu į Kalnų Karabacho konflikto priežastis, konflikto pradžios niuansus (pavyzdžiui, kas pirmieji pradėjo šaudyti), ar jai buvo papasakota apie Hodžaly miesto tragediją?

Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė žino: Rusijos armija padėjo armėnų pajėgoms kovose dėl Kalnų Karabacho; Armėnijos mieste Giumri dislokuota Rusijos karinė bazė; Armėnijos delegacija Jungtinėse Tautose, kai kalbama apie Sakartvelo (Gruzijos), Moldovos ir Ukrainos teritorinio vientisumo klausimus, visuomet balsuoja kaip Rusijos delegacija, t.y. palaiko svetimas teritorijas okupavusio Kremliaus politiką; Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan jau devynetą kartų svečiavosi Kremliuje, nors Armėnijai vadovauja vos keletą metų…

Ar numatytas Pirmosios ponios D. Nausėdienės susitikimas su Azerbaidžano (šioje šalyje nėra nė vienos Rusijos karinės bazės ir ji JT sesijose dėl Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos teritorinio vientisumo klausimų balsuoja ne taip, kaip Kremlius) Prezidento žmona, kuri irgi greičiausiai turi taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo programų?“

Prezidentūros Komunikacijos grupė atsiuntė atsakymą: „Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.

Ką byloja šis „išsamus“ Prezidentūros Komunikacijos grupės atsakymas?

2019.11.21; 07:30

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar 2015 metais buvo galima numanyti, jog mūsų slaptosios tarnybos dirba profesionaliai, todėl turime teisę jomis didžiuotis.

Lietuvos slaptosios tarnybos – „kietas riešutas“

Numanyti, kad mūsų „džeimsai bondai“ ne veltui valgo duoną, leido būtent du 2014 – 2015 metų demaskavimai. 2014-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo sučiuptas Rusijos karinės žvalgybos GRU karininkas Sergejus Moisejenka. Netrukus, 2015 metų balandžio 29-ąją, keliaudamas traukiniu iš Kaliningrado srities į Baltarusiją per Lietuvos teritoriją, buvo areštuotas Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) karininkas Nikolajus Filipčenka.

Karo chirurgu dirbusio S.Moisejenkos sulaikymas iš pradžių neatrodė labai įspūdingas. Remiantis viešaisiais šaltiniais, pavyzdžiui, BNS informacija, jis dar 2012 metais užverbavo nuo vaikystės pažįstamą Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Šiauliuose karininką Sergejų Pušiną. Užverbavo tam, kad šis teiktų konfidencialios informacijos apie Lietuvos kariuomenę bei NATO oro policijos misiją, karinių orlaivių skrydžius, karinius mokymus, pajėgumų dislokacijos vietas bei operacijas Afganistane.

Analizuojant viešus VSD pranešimus N.Filipčenka atrodė kur kas svarbesnis žaidėjas. Remiantis VSD informacija, N. Filipčenka, naudodamasis padirbtais asmenybės dokumentais, siekė „prasiskverbti į Lietuvos valstybės valdymo institucijas bei Lietuvos teisėsaugos ir žvalgybos tarnybas“. N. Filipčenka buvo kaltinamas, pavyzdžiui, tuo, kad siekė užverbuoti Lietuvos Vadovybės apsaugos departamento (VAD) pareigūnus. N.Filipčenkai žūtbūt reikėjo, kad kas nors iš VAD pareigūnų įtaisytų pasiklausymo įrangą Prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir jos rezidencijoje.

Po šių dviejų sulaikymų neprabėgo nė ketverių metų, kai Rusija juos abu susigrąžino. Rusijos skubėjimas, paženklintas neginčijant pasikeitimo sąlygų (Lietuvoje sulaikyti Rusijos šnipai buvo iškeisti į Rusijoje sulaikytus du Lietuvos ir vieną Norvegijos pilietį) netiesiogiai byloja, kad Kremliui tiek S.Moisejenka, tiek N.Filipčenka – itin svarbūs agentai. O tai – dar vienas Lietuvos slaptųjų tarnybų profesionaliosios veiklos pripažinimas.

FSB emblema

Kad Lietuva jau turi stiprias slaptąsias tarnybas, leidžia manyti ir aplinkybė, jog Rusijoje 2016-aisiais metais buvo sulaikyti bei žvalgybine veikla apkaltinti du Lietuvos piliečiai – Aristidas Tamošaitis, nuteistas Maskvoje kalėti 12 metų, ir Jevgenijus Mataitis, turėjęs Kaliningrade kalėti 13 metų. Ar šie du Lietuvos piliečiai Rusijos teritorijoje atliko Lietuvos žvalgybų užduotis, ar Rusijos kontržvalgyba juos sučiupo tik kaip vadinamuosius įkaitus, kuriuos vėliau būtų galima iškeisti į įkliuvusius saviškius, – mes nežinome.

Tačiau 15min.lt portale paskelbtas Dovydo Pancerovo videopokalbis su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu Arvydu Anušausku bei Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiuoju analitiku Mariumi Laurinavičiumi leidžia manyti, kad tiek VSD, tiek AOTD (Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas) turi užtektinai raumenų, kad galėtų imtis pačių sudėtingiausių ir painiausių operacijų. 15min.lt kalbinti saugumo ekspertai pastebėjo, kad mūsų slaptosios tarnybos pastaraisiais metais pateikė Rusijos žvalgybai daug nemalonių staigmenų, siurprizų, todėl Rusijos SVR, FSB, GRU agentai jau seniai Lietuvoje nesijaučia saugūs.

Indijos faktorius

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Indijos viceprezidentas Venkaiah Naidu. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Tačiau nepraraskime budrumo. Rusija turi neišsemiamų galimybių. Jos nevaržo demokratinėms šalims privalomos taisyklės. Ji nebūtinai mums siųs rusą, baltarusį, latvį ar lietuvį agentą. Kai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda neseniai Vilniuje priėmė aukšto rango Indijos politiką bei prabilo apie norą plėsti draugiškus Lietuvos – Indijos tarpusavio santykius, iškart prisiminiau paauglystę, kai sovietinė televizija dieną naktį skalambijo pompastiškus pranešimus apie nesulaužomą Indijos ir Sovietų Sąjungos draugystę, apie Deliui tiekiamas sovietines raketas, apie Maskvos universitetuose sėkmingai studijuojančius tūkstančius indų studentų. Todėl ir klausiu: kiek tų studentų Kremliui pavyko užverbuoti, kiek jų šiandien užima aukštus postus Indijoje, kiek jų, tapusių Indijos diplomatais, politikais, ekonomistais bei verslininkais, rašytojais, fotografais, keliauja po įvairiausias pasaulio šalis, įskaitant ir Lietuvą?

Taip buvo maždaug prieš kelis dešimtmečius. O kaip Delio ir Maskvos draugystė klostosi šiandien? Ar mūsų prezidentas, priimdamas aukšto rango svečią iš Indijos, turėjo išsamios informacijos, kaip oficialusis Delis nūnai bendradarbiauja su Vladimiro Putino valdoma Rusija?

„Vingiuoti pėdsakai Dauguose“

Galimi ir kiti variantai. Vieną iš jų kadaise aprašė Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas straipsnyje „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.

Žvelgiant paviršutiniškai – jame nėra sensacijos. Tik pamanyk, kažkas iš Rusijos verslininkų prie vaizdingo Didžiulio ežero Daugų apylinkėse panoro nusipirkti žemės bei poilsinių. Daugelis iš mūsų sušuktų – puiku. Tegul investuoja. Juk dėl trumpų ir lietingų vasarų tokio pobūdžio verslas Lietuvoje nėra nei lengvas, nei pelningas. Tačiau Seimo narys A.Anušauskas atkreipė dėmesį į keletą suklusti verčiančių aplinkybių.

Pirma, Dauguose investuoti sumanyta svarbių politinių įvykių išvakarėse – kai Lietuvai teko pirmininkauti Europos Sąjungai, t.y. kai Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas, Moldova svarstė, ar joms verta pasirašyti asocijuotos ES narės sutartis, o Rusija visomis įmanomomis priemonėmis žlugdė sutarčių pasirašymą. Antra, tie verslininkai, kurie nei iš šio, nei iš to sugalvojo skirti milijonus poilsio ir sporto verslo gaivinimui Dzūkijoje, sprendžiant iš viešai prieinamų šaltinių, nebuvo itin žymūs. Tad kelti klausimą, kas ir kodėl panoro skirti lėšų poilsiavietės Dauguose įrengimui, Lietuvoje nepopuliarios žolės riedulio sporto šakos puoselėjimui bei sukarinto gelbėjimo centro kūrimui, – verta.

Trečia, kai kuriuose viešuosiuose šaltiniuose kalbėta apie Dauguose verslauti sumaniusius būtent Rusijos verslininkus. Tačiau šis teiginys nėra tikslus. Tarp tų, kurie minimi Daugų detektyve, – armėnų tautybės verslininkai. Gal jiems netaikytini tokie pat griežti kriterijai kaip Rusijos verslininkams?

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto

Dera atkreipti dėmesį ne tiek į verslininkų tautybę (pagal tautybę žmogaus vertinti nedera), bet į aplinkybę, iš kur jie kilę, kur gyveno ir kur dirbo. Pasirodo, labai problemiškose vietose. Pavyzdžiui, tame pačiame Armėnijos mieste Giumri, kur dislokuota Rusijos karinė bazė, kur veikia Rusijos karinė žvalgyba ir kur sėkmingai bizniauti be Rusijos valdžios palaiminimo keblu. Arba Rusijos mieste Novosibirske, kur įsteigta Rusijos žvalgybos mokykla, veikia galinga Federalinės saugumo tarnybos valdyba ir daug mokslinių – žvalgybinių centrų, taigi be FSB pritarimo – taip pat nė žingsnio.

Seimo narys A.Anušauskas rašė: „Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė. Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje“.

Remiantis parlamentaro rašiniu galima daryti dar vieną svarbią prielaidą: „Vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, „2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu“.

Vadinasi, tų verslininkų veiklą Dauguose rėmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi Rusijos politikai? Tikrai iškalbinga detalė. Išsamesni paaiškinimai nereikalingi…

Su Armėnijos ambasada suderinti būtina…

Kodėl prisiminiau asmeniniame www.arvydasanusauskas.lt bloge dar 2016-aisiais metais paskelbtą politiko publikaciją? Nagi visai neseniai mano kolega žurnalistas tekstą Kalnų Karabacho tema buvo nusiuntęs vienam prestižiniam Lietuvos leidiniui. Redakcijos vadovai po ilgokos pauzės pasiūlė rašinį apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus dėl Kalnų Karabacho pirmiausiai suderinti … su Armėnijos ambasada.

Kolega liko kaip maišu per galvą gavęs: kodėl savo publikaciją jis turėtų derinti su Armėnijos, kuri kontroliuojama per Rusijos karinę bazę, ambasada, o ne su, sakykim, Azerbaidžanu, kuriame nėra nė vienos Rusijos karinės bazės?

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Kolegai pasirodė įtartinas pasiūlymas. Juk jei lietuviui žurnalistui, publicistui ar politikui kyla abejonių dėl informacijos tikslumo, patikimumo, protingiausia būtų teirautis ne svetimų šalių ambasadorių, o Lietuvos užsienio reikalų ministerijos specialistų nuomonės.

Ypač keista šį lietuvišką pasiūlymą buvo išgirsti dabar, kai Armėnija demonstratyviai neigia net Ukrainos teisę į Krymą. Užsienio spaudoje, omenyje turiu pirmiausia ukrainietiškus leidinius, jau užtektinai daug informacijos apie Ukrainos pasipiktinimą, kodėl Armėnijos piliečiai, savo vizitų nederinę su oficialiuoju Kijevu, važiuoja į Rusijos kontroliuojamą Krymą – tarp Armėnijos ir Krymo kuria tiesioginius prekybinius ryšius. Vos tik Ukraina pareiškė pastabą Jerevanui, girdi, taip elgtis negražu, oficialūs Armėnijos URM atstovai puolė demagogiškai įrodinėti, esą Armėnija – laisva šalis, todėl valdžia negalinti nurodinėti, kur jos piliečiams leistina keliauti (skaitykite Armėnijos užsienio reikalų ministerijos atstovės viešiesiems ryšiams Anos Nagdalian pareiškimus).

Žodžiu, turime akivaizdų spjūvį dėl Rusijos agresijos teritorijų netekusiai Ukrainai. Nes kitos šalys, sakykim Prancūzija, Italija, Vokietija, kurių piliečiai neteisėtai nuvykdavo į okupuotas teritorijas, pavyzdžiui, tą patį Krymą, teisinasi, apgailestauja, prižada dėti visas pastangas, kad tai nepasikartotų. Jerevanas nei atsiprašė, nei apgailestavo.  

Todėl pagrįsta abejonė: jei Armėnija negerbia Ukrainos teritorinio vientisumo, kokios garantijos, kad ji gerbs Lietuvos, Latvijos, Estijos interesus? Beje, visi, kas domisi užsienio politika, puikiai žino, jog Armėnija Jungtinėse Tautose dėl ginčytinų teritorijų, pavyzdžiui, Pietų Osetijos, Abchazijos, Padniestrės, jau senokai balsuoja lygiai taip pat, kaip ir Rusijos delegacija.

Be to, prisiminkime neseniai viešai, garsiai ištartus Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžius, esą Jerevanas renkasi organizacijas, kuriose pirmuoju smuiku griežia Kremlius (šis Armėnijos Ministras Pirmininkas po išrinkimo į valdžią jau devynis kartus viešėjo Kremliuje, šių metų gruodį numatytas dešimtasis vizitas į Maskvą).

Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.

Tuo tarpu Lietuvoje solidaus žurnalo redakcija prašo, kad tekste išguldytas žurnalisto mintis prieš publikavimą lietuviškame leidinyje palaimintų Vilniuje reziduojantys armėnų diplomatai?! Kas tai – nesusipratimas, nevykęs juokelis ar kažkas rimčiau? Nejaugi kultūriniame žurnale dirbantys Lietuvos intelektualai nepajėgūs suvokti, jog teksto derinimas su po pasaulį išsibarsčiusiomis Armėnijos ambasadomis, nebūtinai Vilniuje, – tai tas pats, jei rašinį derintume su Rusijos ambasadų, kuriose, kaip žinoma, knibždėte knibžda slaptųjų tarnybų darbuotojų, diplomatais?

Beje, Lietuvos žiniasklaidoje pasigendu paaiškinimų (kad ir Edmundo Jakilaičio „Dekonstrukcijose“), kodėl vis dar turime jėgų, kurios visiškai nuo Rusijos malonės priklausomą Armėniją stengiasi įrašyti į Rytų partnerystės programas arba pamiršta pabrėžti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą, dėl kurio tarp Jerevano ir Baku kilo karinis konfliktas, vieningai priskiria Azerbaidžanui.

2019.11.18; 10:38

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kiek suskaičiuotume Armėnijos istorikų, filosofų, politologų, tvirtinančių, jog nesantaika tarp armėnų ir azerbaidžaniečių įsiplieskė tik 19 amžiaus pabaigoje – 20-ojo pradžioje? Daug – jų dešimtys. Ką jie dėl to labiausiai kaltina? Jų duomenimis, priekaištauti būtina specialiai tautas kiršinusiai carinei Rusijai.

Kremliaus nuodėmės

Be abejo, Kremlius – nuodėmingas. Kas gi negirdėjo apie Baku skerdynes 1905-aisiais, kada armėnų smogikai, radę bendrą kalbą su Rusijos revoliucionieriais – bolševikais, masiškai žudė šio miesto musulmonus, arba apie 1918-ųjų intrigas, kai Maskva azerbaidžaniečių žemėse armėnams sukūrė sovietinę respubliką, arba apie 1992-aisiais Chodžaly miestą ištikusią nelaimę, kai armėnų teroristai, padedami reguliaraus rusų kariuomenės pulko, išžudė (kitus – išvijo arba paėmė į nelaisvę) beveik visus šio azerbaidžanietiško miesto gyventojus.

Ir vis tik Maskva kalta ne dėl visų nuodėmių.

Chodžaly aukoms atminti

Armėnų priešiškumas musulmonams pastebimas žymiai anksčiau, nei 1905-ieji ar 1918-ieji. Pirmieji neapykantos ženklai užfiksuoti dar viduramžiais, kai Rusija nebuvo tokia stipri ir įtakinga, kad būtų pajėgusi prie Kaspijos jūros kurpti sau palankius politinius procesus. Antiazerbaidžanietiškos armėnų nuotaikos pastebimos jau Sefevidų valdomoje valstybėje.

Kas toji Sefevidų valstybė, užtektinai trumpai, tačiau suprantamai paaiškinta lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Sefevidų dinastija pradedama kurti 1501 metais. Ją vienijo tokios skatlingos, gyvybingos, įtakingos azerbaidžaniečių gentys kaip kadžarai, afšary, ustadžlu, šamlu, tekeli. Šioms gentims anuomet vadovavo azerbaidžaniečių šachas Ismailas (1487-1524).

Istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Beje, centralizuotos azerbaidžaniečių valstybės anuomet prisibijojo net tuometinė Osmanų imperija. Sefevidų dinastijos valdovų nuomonės paisė ir Vakarų Europa. O apie tuometinę Maskvą neverta net užsiminti – Kremlius tada dar net svajoti nedrįsdavo apie galimybę kada nors ją užkariauti.

Priviligijuota tauta

Įdomiausia, kad armėnų – azerbaidžaniečių nesantaikai kilti nebuvo jokių priežasčių. Sefevidų chanų valdomoje musulmoniškoje valstybėje armėnų niekas neskriaudė. Galima tvirtinti itin kategoriškai: tais laikais armėnai buvo priviligijuota tauta. Chanai atleido juos nuo daugelio mokesčių, jiems suteikė išskirtinę teisę imtis pelningo verslo – prekiauti šilku, bei turėti savo autonominius (armėniškus) teismus.

Kokie šaltiniai leidžia manyti, jog Sefevidų valstybėje armėnai gyveno nematydami nei vargo, nei priešiškumo? Apie tai byloja Vatikane saugomi senoviniai rankraščiai, be to, daug kur prasitarę patys armėnų vienuoliai, armėnų metraštininkai, prancūzų, britų, rusų keliautojai. Juos ginčyti būtų kvaila, nes liudijimai surašyti autentiškuose Europos archyvų dokumentuose. Tik apie juos iki šiol mažai kas žino. Jie nenaudingi šiandieninei Armėnijai. Todėl oficialusis Jerevanas tebededa milžiniškas pastangas, bandydamas juos nutylėti, paslėpti.

Bet visko paslėpti neįmanoma. Šiame straipsnyje, pasakodami, kaip anuomet azerbaidžaniečiai žvelgė į krikščionis, specialiai remsimės vien europietiškais bei armėniškais šaltiniais. Kad nebūtume kaltinami tendencingumu – girdi, aklai pasitikime azerbaidžaniečių bei turkų dokumentais.

Tolerantiškumą demonstravę Safevidų valdovai

Taigi šiandieniniai armėnų istorikai atkakliai kritikuoja Sefevidų valstybę, esą dar viduramžiais armėnams buvo itin sunku gyventi tarp azerbaidžaniečių, esą armėnams nieko kito nebeliko, kaip priešintis politinei, ekonominei, kultūrinei musulmonų priespaudai. Pavyzdžiui, Ala Ter – Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai) rašo, girdi, jau 16 amžiuje armėnai ieškojo kelių, kaip išsivaduoti iš svetimųjų okupacijos. Iš pradžių tikėjosi krikščioniškosios Europos pagalbos, bet kai suprato, kad Europa turi kiek kitokių planų, puolė ieškoti Rusijos užtarimo.

Bet kokia tai priespauda, jei armėnai tuomet buvo priviligijuota tautinė mažuma? Juk dar 1441 metais armėnų bažnyčia savo religinį – politinį centrą perkėlė į Kaukazą. Tai padaryti jie galėjo tik sulaukę Sefvidų valdovų pritarimo. Tais laikais Sefevidams vadovavo Džachanas – šachas (1436-1467). Ar jis trukdė armėnų religinei organizacijai įsikurti jam pavaldžiose musulmoniškose teritorijose? Ne tik netrukdė, bet svetingai priėmė.

Kaip rašo to meto armėnų metraštininkas Arakelas Davrižeci (1590-1670), armėnų šventikų patriarchas Zakarijas susitiko su minėtu Džachan-šachu ir paprašė, kad šis armėnų bažnyčiai išskirtų žemių, kur armėnams būtų įmanoma patogiai įsikurti. Sefevidų valdovas išskyrė, šių laikų terminais tariant, prestižinį žemės sklypą – Ečmiadziną (netoli šiandieninio Jerevano). Taigi savo centrą armėnams pavyko perkelti į Pietų Kaukazą be didelių pastangų. Bet tik todėl, kad jiems palanki buvo to meto politinė musulmonų nuostata – gerbti ir mylėti kito tikėjimo žmones.

Sefevidų valdovai. Iš Algimanto Liekio veikalo „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Armėnų metraštininkas Zakarijus Kanakerci (1627-1699) “Kronikoje“ rašo, kad Džachan-šachas labai maloniai priėmė armėnus, nes gerbė ir mylėjo visus krikščionis. Šiuos žodžius galima rasti Vatikanui priklausančiuose archyvuose.

Europietiškuose archyvuose taip pat užfiksuota, kad, gyvendami tarp musulmonų, armėnai turėjo savo autonominius teismus, kuriems vadovavo ne azerbaidžaniečiai, o jie patys – armėnai. Daugelyje kronikų taip pat užfiksuota, kad armėnai užsiima pelningu pirklio amatu, tarp jų – daug turtingų ir labai turtingų pirklių. Jie, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, labai dažnai atleidžiami nuo mokesčių. Kaip jie anuomet galėjo būti musulmonų skriaudžiami, jei turėjo kartais net daugiau teisių nei musulmonai?

Kas nutylėta dėl trėmimų iš Džulfos miesto?

Armėnų propaganda dažnai naudoja argumentą – pasakojimą, kaip tuometinis šachas Abbasas iš senojo Džulfy miesto į naująją Džulfy ištrėmė visus armėnus. Suprask, tremiamų armėnų vilktsinė turėjo įveikti apie 1000 kilometrų, virtinė nelaimėlių buvo nusidriekusi 40 kilometrų į priekį ir 15 kilometrų į plotį. Bet armėnų propagandistai nutyli, kodėl taip pasielgė Abbasas. Šachas panoro kai kurias teritorijas paversti dykromis, kad apsunkintų galimą Osmanų imperijos karių įsiveržimą. Šacho sumanymas buvo logiškas – pasienyje kai kurias teritorijas paversti negyvenamomis dykromis be žmonių, maisto ir vandens. Šachui reikėjo bevaisės dykumos kairiąjame Arakso upės krante, kad osmanų kariai negalėtų lengvai prisiartinti prie jo valstybės sienų. Taigi trėmimas buvo surengtas ne religiniais, ne tautiniais, o tik kariniais sumetimais.

Bet ir tai – ne pats svarbiausias argumentas, prieštaraujantis  armėnų propagandistų pasakoms apie žiaurųjį šachą. Pasirodo, šis šachas trėmė visus gyventojus nežiūrėdamas nei jų tautybės, nei jų religijos. Kentėjo visi – ir azerbaidžaniečiai, kurių, be kita ko, buvo žymiai daugiau nei armėnų. Tad tie, kurie šacho elgesį įvardina kaip priešiškumą armėnams, elgiasi nesąžiningai, nes sąmoningai nutyli, jog kartu su armėnais tremtinio duonos paragavo ir azerbaidžaniečiai.

Be to, tiek armėnus, tiek azerbaidžaniečius iš Džulfos perkėlęs į vadinamąją Naująją Džulfą šachas visiems padėjo įsikurti. Ir pinigais parėmė, ir šilko prekyba užsiimti leido. Būtent šio šacho valdymo metais armėnai tapo, vaizdžiai tariant, turtingais oligarchais. Ir tai patvirtina, pavyzdžiui, prancūzų keliautojo Ž.Šardeno, 1665-1667-aisiais metais keliavusio į Iraną, užrašai. Jo sąsiuviniuose užsimenama, kad armėnų prikliai buvo turtingi ir įtakingi, savo prekybos namų turėjo Indijoje, Irake, Sirijoje, Pancūzijoje…

Patys turtingiausi pirkliai

Kad Sefevidų valdomame Azerbaidžane armėnų pirkliai buvo vieni iš turtingiausių, kad Sefevidų valstybėje nuskurusių, užguitų armėnų nebuvo, byloja ir XX amžiaus prancūzų istoriko Fernano Brodelio (1902-1985) užrašai. Prancūzo nuomone, armėnų pirklius lydėjo sėkmė todėl, kad juos globojo Sefevidų valdovai, ypač Abbasas I.

Tolerantiškas, palankus, supratingas armėnams buvo ne tik šachas Abbasas, bet ir tie, kurie jį vėliau pakeitė. Patys armėnų šaltiniai (aptikti ir Vatikano archyvuose) skelbia, kad ir šachas Abbasas II (1642-1666) rėmė armėnus. Jo amžininkas metraštininkas armėnas Z.Kanakerci pabrėžia, jog to meto azerbaidžaniečių valdovai buvo palankūs visiems krikščionims.

Vėliau Sefevidų valstybę valdęs Tachmasika, Sefi I taip pat akivaizdžiausiai rėmė armėnus. Jų laikais armėnai turėjo net savų mokyklų bei spaustuvę.

Štai ką rašo armėnas S.T.Eremianas knygoje „Armėnija 17 amžiuje“. Nesąmonė, kad Sefevidų valstybėje buvo skriaudžiami armėnai. Armėnai tais laikais turėjo net specialius teismus. Armėnus teisė ne musulmonai, o jų pačių paskirti teisėjai armėnai. Ten visi gyveno pagal savas taisykles. Žinomi net to meto armėnų teisėjų vardai. Didžiausia netiesa, kad jei ginčas kildavo tarp azerbaidžaniečio ir armėno, teismas visuomet palaikydavo musulmoną.

Temidė

Ne tik Vatikano archyvuose užfiksuota pranešimų, kad teismai Sefevidų laikais buvo itin teisingi. Net jei armėnas – eilinis pirklys, o azerbaidžanietis – įtakinga persona, teismai ieškodavo teisybės, o ne priklasomybės religijai.

Štai azerbaidžanietis Galandar-bekas Ustadžalu įsimylėjo armėnų pirklio žmoną. Armėnų pirklį turtingo azerbaidžaniečio sargyba prievarta pririšo prie medžio, tuo tarpu musulmonas glamonėjo pažeminto armėno žmoną.

Išsilaisvinęs armėnas pasiskundė šachui Abbasui. Kaip pasielgė, jūsų manymu, musulmonų valdovas, išgirdęs armėno skundą? Ogi liepė prie armėnų žmonos priekabiavusiam azerbaidžaniečiui nupjauti liežuvį bei išdurti akis. Kad daugiau nebegalėti svetimoteriauti.

Kaip Sefevidų valstybėje teisdavo armėnus?

Tokių pavyzdžių Sefevidų valdymo metais – daug.  Pavyzdžiui, armėnams buvo leista Ardebilio mieste išplėsti savo armėnišką rajoną. Musulmonai šiitai liko nepatenkinti armėnų pastangomis praplėsti valdas – sugriovė armėnų namus, o pačius primušę išvijo. Armėnai pasiskundė Sefevidų valdovams. Šie įsakė šiitams už savas lėšas atstatyti armėnų pastatus ir viešai atsiprašyti armėnų.

Panašiai nutiko ir armėnų šventikui Akopui Džugaeciui (1655-1680), kurį bandė engti tuometinis Irevano valdovas Sefi-chanas. Iš armėnų bažnyčios atstovo azerbaidžaniečiai norėjo neteisėtai atimti vaizdingą, žuvų pilną ežeriuką. Bet krikščionių šventikui užteko pasiskųsti musulmonų valdovui, ir teisybė buvo atkurta. Ežerą pasisavinti gviešęsis musulmonas pasodintas į kalėjimą, o jo turtas perduotas  aukai.

Tiesa, jei prasižengdavo armėnai, jie irgi buvo griežtai baudžiami. Štai 1656 metais šachas Abbasas II išleido įsakymą, draudžiantį vartoti alkoholį. Bet armėnai vis tiek slapta prekiavo vynu. Tada tas armėnų kvartalas, kur neleistinai liejosi vynas, panaikintas, o vynu prekiavę armėnai – nubausti. Bet jie juk nubausti ne todėl, kad armėnai, o todėl, kad, neturėdami leidimo, prekiavo alkoholiniais gėrimais.

Žinoma ir tai, kad Sefi I valdovas buvo išleidęs įsaką, draudžiantį rūkyti. Armėnų pirkliai nusprendė ignoruoti šį potvarkį ir buvo žiauriai nubausti – ne todė, kad jie krikščionys, ne todėl, kad jie armėnai, o todėl, kad rūkė tabaką, nors įstatymas draudė tai daryti.

Arba štai kad ir toks neišgalvotas, Vakarų archyvuose užfiksuotas pasakojimas: šachas Abbasas I paskolino armėnų bendruomenei pinigų, kad šie galėtų patogiai įsikurti naujojoje Džulfoje. Bet skola sutartu laiku negrąžinta. Be to, armėnai dar puolė įrodinėti, jog nėra skolingi. Tada jiems teko patirti šacho pyktį.

Europoje saugomi arcyvai užfiksavę ir žinių apie liūdną šacho numylėtinio laikrodininko vokiečio Rudolfo Štiljerio likimą. Šis amatininkas nesilaikė šariato įstatymų ir, nepaisant šacho palankumo, buvo žiauriai nubaustas.

Prancūzų filosofas ir švietėjas Šarlis Lui Monteskje (1689 – 1755) savo veikale „Persiški laiškai“ rašo, kad šachui Abbasui Didžiąjam jo aplinkos žmonės siūlė visus šalies nemusulmonus priverst priimti islamo tikėjimą. Šachas atsisakė, nes tai, jo įsitikinimu, būtų buvę neteisinga. Sefevidų valdovai gerbė kitų tikėjimų žmones, jie manė, kad per prievarta primestas tikėjimas – tai šventvagystė.  

Tad iš kur armėnų bendruomenės neapykanta ją globojusiems Azerbaidžano valdovams?

Tikrieji tikslai

Armėnai jau tada kurpė planus turėti valstybę. Jie karštligiškai svarstė, kur ją būtų geriausia įkurti ir kokios užsienio jėgos jiems galėtų padėti tai įgyvendinti.

Klausiate, kokie įrodymai byloja apie slaptuosius to meto armėnų bažnyčios ir armėnų pirklių tikslus? 1547 metais Ečmiadzine (čia armėnų šventikai be trukdžių įsikūrė nuo XV amžiaus vidurio) buvo sušauktas uždaras pasitarimas, ar musulmonų gyvenamuose regionuose įmanoma sukurti Didžiąją Armėniją. Šiam nuo pašalinių akių slėptam susirinkimui vadovavo kadaise Lenkijoje gyvenęs armėnų bažnyčios šventikas Stepananosas.

Slaptojo susirikimo nariai nusprendė jį komandiruoti į Europą svarbiai misijai – jis turėjo prašyti Vatikano paramos musulmonų žemėse įkuriant Armėnijos valstybę. Tai – iš knygos „Armėnų tautos istorija“, kurią parašė armėnai B.N. Arakelianas ir A.R. Inosianas (Jerevanas, 1951 metai).

Vatikanas. EPA – ELTA nuotr.

O štai dar vienas iškalbingas pavyzdys. 1660 – 1670 metais turtingi armėnų prekybininkai iš Irano ne sykį svečiavosi Maskvoje. Su Rusijos carais jie derėjosi ne tik dėl prekybos sąlygų. Jie prašė karinės-politinės carų pagalbos kuriant Armėnijos valstybę azerbaidžaniečių žemėse. Kur šis faktas užfiksuotas? Ogi A.Ter-Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai).

Kad armėnai norėjo turėti savo valstybę, – nieko blogo. Pats svarbiausias klausimas – kur ir kaip? Atidžiau pasižvalgius po Europos archyvus išryškėja sensacinga, mažai dar tyrinėta tema – kaip armėnų bažnyčia ir armėnų pirkliai slapta kenkė Sefevidų valdomai valstybei.

Pasirodo, jie talkino ne tik Vatikanui, kuris į šį regioną siuntė savanaudiškų, egoistinių tikslų turėjusius krikščionių misionierius. Jie padėjo ir Maskvai, kuri ilgainiui siekė užkariauti visą Kaukazą.

Armėnai anuomet atliko unikalią šnipinėjimo operaciją – naudodamiesi Sefevidų suteiktomis privilegijomis visomis išgalėmis talkino Azerbaidžaną griovusioms jėgoms tiek Vakaruose, tiek Rytuose.

Apie tai – artimiausiuose straipsniuose.

2019.08.21; 10:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas, Padnestrė, o dabar ir Krymas – tai teritorijos, dėl kurių kyla nelaimės, kurstančios tautinę neapykantą, nenormalius tarpvalstybinius santykius, užuot valstybėms bendradarbiavus nelengvame žmonijos kelyje į ateitį.

Naujausi Armėnijos valdžios pareiškimai dėl Kalnų Karabacho

Visai neseniai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, rugpjūčio 5 dieną atvykęs į ginčytino Kalnų Karabacho administracinį centrą Stepanakertą (azerbaidžanietiškas šio miesto vardas – Hankendi), dar sykį viešai kaip kirviu nukirto, esą „Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“.

Netrukus jo žodžius pakartojo Armėnijos diplomatijos šefas Zograbas Mnacakanianas. Susitikęs su Urugvajaus užsienio reikalų ministru Rodolfo Nin Novoa vyriausiasis armėnų diplomatas patvirtino, esą „jam nėra kuo papildyti pono N.Pašiniano žodžius „Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“.

Taigi “Rytų fronte nieko naujo”, nežiūrint, kad civilizuotas pasaulis nepripažįsta Kalnų Karabacho aneksijos ir Armėnijos veiksmus Kalnų Karabache laiko neteisėtais. ESBO Minsko grupė iki šiol ragina abi puses, Azerbaidžaną ir Armėniją, kuo greičiau išnarplioti šį Gordijo mazgą, nes konfliktas jau tęsiasi daugiau nei du dešimtmečius. Ragina ne bet kaip išnarplioti, o būtent taikiai, nepraliejant kraujo…

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Deja, demokratiniu būdu (koks tas demokratinis būdas Armėnijoje – dar reikėtų išsiaiškinti) į valdžią atėjęs N.Pašinianas laikosi tos pačios pozicijos kaip ir visi jo pirmtakai, taip pat ir Seržas Sargsianas (apie jį – vėliau), jokiu būdu nenorėję grąžinti Azerbaidžanui nei okupuoto, faktiškai – aneksuoto, Kalnų Karabacho, nei užimtų septynių gretimų Karabachui rajonų.

Argi noras atkurti Didžiąją Armėniją “nuo jūrų iki jūrų” – armėnų sąmonėje iki šiol aktualus?

Būta laikotarpio, kai dėl šio konflikto tarp Armėnijos, kaltininkės, ir Azerbaidžano, nukentėjusiosios pusės, vyko derybos. Tuo metu abi valstybės jau buvo Jungtinių Tautų narės, o JT Įstatai įsakmiai reikalauja valstybes nares gerbti viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą.

Tokios derybos, be abejo, buvo konfidencialios, ir pasaulio visuomenė iki šiol visko nežino, kokie kompromisai jose galėjo būti svarstomi. Stenogramų, jei tokios ir buvo, niekas nematė. Iš pranešimų spaudai aišku tik tai, kad Azerbaidžanas siūlė suteikti Kalnų Karabache gyvenantiems armėnams, o konflikto metu išgujus azerbaidžaniečius jų jau buvo dauguma, plačią kultūrinę ir religinę autonomiją.

Kruvinos skerdynės Armėnijos parlamente

Po poros mėnesių Armėnija minės (o gal neminės) tai, kas nutiko Jerevane 1999 metų spalio 27-osios vakarą. Tądien Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija. Apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus. Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.

Teroristas Nairi Hunanyanas

Šiam išpuoliui vadovavo Nairi Unanianas. Jam talkino brolis, dėdė ir dar du vyrai. N.Unanianas ir jo sėbrai tvirtino, kad jie save laiko patriotais, nusprendusiais drastišku būdu likviduoti tuos Armėnijos politikus, kurie Armėniją stumia į katastrofą. Jie tvirtino padedantys armėnų tautai atsikvošėti – atsikratyti armėnų kraują siurbiančių niekšiškų politikų. O tokiais anuomet galėjo būti laikomi tie, kurie Armėniją vedė į NATO ir ES. Tokių pareiškimų būta.

Beje, užpuolio vadeiva N.Unanianas vėliau tardytojams tvirtins, esą jie troško nušauti tik tuometinį Armėnijos premjerą. Kiti nušauti bei sužeisti – netyčia, per klaidą.

Užpuolikų likimas – nepavydėtinas. Nors jie ir paėmė įkaitais apie 50 žmonių, reikalavo teisės per Armėnijos televiziją paskelbti politinį pareiškimą bei sraigtasparnio, kuriuo galėtų pabėgti, kitą dieną, t.y. spalio 28-ąją, suimtuosius jie paleido, o patys pasidavė. Į Jerevaną permestų Armėnijos karinių pajėgų bei iš Rusijos skubiai atskridusio antiteroristinio būrio paramos neprireikė.

Spalio 30 – 31 dienomis Jerevane laidojo nušautus politikus. Laidotuvėse Jerevane dalyvavo tuometinis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas. Iškalbinga detalė?

Svarbu pastebėti ir tai, kad Armėnijos teisėsauga užuolikus traktavo kaip teroristus, jėga siekusius nuversti teisėtą valdžią. Jų nusikaltimus tyrė vyriausiasis karinis Armėnijos prokuroras Gagikas Džangirianas. Tyrimas baigtas ir perduotas teismui 2000 metų liepos mėnesį. 2003-ųjų gruodžio mėnesį visi penki skerdynes Armėnijos parlamente surengę smogikai nuteisti kalėti iki gyvos galvos.

Ko iš tiesų siekė į Armėnijos premjerą šaudžiusieji smogikai?

Apklausų metu jie pasakojo siekę Armėnijai gero, be to, veikė niekieno nei įtakojami, nei verčiami. Suprask – jie patys sugalvojo ir patys realizavo užpuolimo planą.

Daug kas Armėnijoje iki šiol mano, kad šauliai žudynes surengė tam, kad savo politines pozicijas sustiprintų tuo metu Armėnijos prezidentu buvęs Robertas Kočarianas bei tuometinis Armėnijos nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas, kaip jau paminėta, kietos politikos Kalnų Karabacho klausimu šalininkai. Ir iš tiesų, po 1999-ųjų spalio 27-osios skerdynių tiek R.Kočarianui, tiek S.Sargsianui tikrai pavyko sustiprinti savo valdžią.

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Tokios nuomonės iškart po incidento laikėsi pirmasis Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas. Net ir prabėgus dešimčiai metų L.Ter-Petrosianas buvo tokios pat nuomonės: šaudymai naudingi R.Kočarianui ir S.Sargsianui, siekusiems nustumti į šalį politinius priešininkus.

Bet ar tai buvo tik vidinių nesutarimų Armėnijoje klausimas?

RF specialiųjų tarnybų braižas

Kelyje į laisvę buvo tik trys kruvinos Kremliaus atakos prieš nepriklausomybės siekiančias respublikas: Sausio 13-oji Lietuvoje, “kastuvėlų balius” Gruzijoje ir kruvinas susidorojimas su nepriklausomybės šalininkais Azerbaidžane 1990-ųjų sausio 20-ąją, kur kas kruvinesnis, negu Lietuvoje 1991-aisiais. Armėnija tokių atakų išvengė. Įsidėmėtina detalė?

Aleksandras Litvinenka, į Vakarus pabėgęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas

2005 metais, duodamas išskirtinį interviu Azerbaidžano spaudai į Vakarus pabėgęs Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas Aleksandras Litvinenka (paskui nunuodytas radioaktyviuoju poloniu Londone) dėl išpuolio Armėnijos parlamente apkaltino Rusijos slaptąsias tarnybas – Vyriausiąją žvalgybos valdybą GRU. Esą Rusijos slaptosios tarnybos įsikišo tam, kad sužlugdytų sėkmingai besirutuliojančias Azerbaidžano – Armėnijos derybas dėl Kalnų Karabacho ateities. Penkių armėnų “vienišių” rankomis GRU likvidavo įtakingus armėnų politikus, kurie blaiviai žvelgė į situaciją suprasdami, kad Jerevano pretenzijos į šį kraštą – neteisėtos, nepagrįstos.

Beje, jei tai tiesa, GRU ne tik pašalino iš didžiosios politikos nepalankius armėnų politikus, bet įbaugino ir kitus, ketinusius sureguliuoti tarp Azerbaidžano – Armėnijos kilusį teritorinį ginčą. Tokių armėnų politikų, kurie supranta, kad šiais laikais pastangos gvieštis svetimų žemių atneša vien bėdas ir vargus, – esama. Bet jie – užguiti, įbauginti, nedrįsta net prasižioti. Nes nenori būti sušaudyti arba parlamente, arba kur nors gatvėje.

Kodėl Nikolas Pašinianas tapo akivaizdžiai kategoriškas?

Ir vis dėlto versija apie Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsaką 1999 metų spalio 27-osios įvykiuose – labai panaši į tiesą. Tokiais atvejais nereikia reikalauti net konkrečių faktų: jei slaptoji operacija parengta be priekaištų, jokių įrodymų ir nerasime. Nebent po kelių šimtų metų, jei Rusija atidarys savo slaptuosius slaptųjų tarnybų archyvus.

GRU ir Vladimiras Putinas. kremlin.ru nuotr.

Bet jei konkrečių, neginčijamų faktų neįmanoma rasti, dar nereiškia, kad negalima svarstyti, kodėl tiesos, doros ir demokratijos keliu neva norintis žygiuoti N.Pašinianas šiuo metu būtent mosuoja tarsi kirviu? Kodėl jis verčiau linkęs susipykti su Vakarų bendruomene, laikančia šį kraštą Azerbaidžano teritorija, bei konfliktuoti su pačiu Azerbaidžanu, galingu tiek ekonomiškai, tiek kariniu požiūriu, nei padaryti bent keletą tegul ir simbolinių nuolaidų? Pavyzdžiui, grąžinti bent tuos septynetą rajonų, kurie nepriklauso Kalnų Karabachui, tačiau kuriuos Armėnija okupavo neva saugumo – buferinės zonos – sumetimais.

Sunku atspėti, kas iš tiesų dedasi N.Pašiniano galvoje. Gal jis ir norėtų pasielgti taip, kaip reikalauja tarptautinės teritorinio šalių vientisumo taisyklės. Bet svarsto, kaip tokiu atveju reaguotų ir savi fanatikai, ir ypač – Rusija. Juk Armėnijoje dislokuota stipri Rusijos karinė bazė. Tik naivuoliai mano, jog Rusijos karinė bazė Giumri įkurta tam, kad apsaugotų vargšus armėnus nuo Azerbaidžano ar Turkijos puolimo. Ji ten dislokuota pirmiausia dėl to, kad Armėnija būtų klusni Kremliaus vasalė, o Azerbaidžanas taip pat būtų priverstas taikytis prie Kremliaus nuotaikų. Nejaugi nematome, kaip, manipuliuodamas ginču dėl Kalnų Karabacho, Kremlius daro milžinišką spaudimą abiem konflikto pusėms – ir Armėnijai, ir Azerbaidžanui?

Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

Rusija akivaizdžiausiai nenori, kad tiek Azerbaidžanas, susigrąžinęs Kalnų Karabachą, tiek Armėnija, atsisakiusi okupantės pretenzijų, patrauktų savo keliais – pasuktų Vakarų pusėn. Todėl laikydamas karinę bazę Giumri regione Kremlius nušovęs du zuikius: neleidžia atitolti nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui. Rusijai reikalingas tik neišspręstas Kalnų Karabacho konfliktas. Vos tik Kalnų Karabachas bus grąžintas teisėtiems šeimininkams, Rusijos nereikės nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui. Štai ir visa paslaptis.

Apie publikacijos autorius

Kastytis STALIORAITIS – buvęs ilgametis Seimo informacijos analizės centro analitikas, gamtos mokslų daktaras;

Gintaras VISOCKAS – žurnalistas, besidomintis žvalgybų temomis bei Kaukazo regionu.

2019.08.18; 08:19

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos visuomenė įskaudinta. Po įžūlių Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimų naikinti Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimo ženklus kitokios reakcijos buvo kvaila tikėtis.

Kaip lietuviai pavirsta nusižeminusiais atsiprašinėtojais

Visi puikiai matome, kaip Lietuva ir po 1990-ųjų Kovo 11-osios, panašiai, kaip ir gūdžiu sovietmečiu, tik subtiliau, verčiama į savo istoriją žiūrėti svetimųjų akimis. Įtakingos jėgos tebetrukdo mums gerbti savuosius didvyrius. Siekdami apdergti, sumenkinti lietuvių didvyrius arba bent pasėti nepasitikėjimą jais mūsų oponentai griebiasi įvairiausių, taip pat iš piršto laužtų, pritemtų, išgalvotų, pretekstų.

Tačiau naikindami K.Škirpos ir J.Noreikos gatves bei paminklines lentas jie šį sykį peržengė raudonąją liniją. Tikiuosi, jog Seimo nariams, Prezidentui, visuomenininkams, žurnalistams, į pagalbą pasitelkus teisėsaugą, pavyks sudrausminti vandališkai besielgiantį sostinės merą. Priešingu atveju be Efraimo Zurofo, Arkadijaus Vinokuro ar Fainos Kukliansky raštiško leidimo savo žemėje negalėsime pastatyti nė vieno paminklo. Ilgai netruks, kai turėsime nukelti ir paminklą Vincui Kudirkai, nes Tautiškos giesmės autorius, tik pamanyk, nemėgo žydų…

Vinco Kudirkos aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, labai panaši praktika susiklostė bendraujant ir su Lenkija. Oficiali Varšuva iki šiol neatsiprašė mūsų dėl Vilniaus krašto okupacijos, nepasmerkė pilsudskių ir želigovskių karinių žygių į Vilnių. Apie neišmokėtas milijardines kompensacijas už polonizacijos laikais patirtus nuostolius net neužsimenu. Bet kai tik mūsų politikai susiruošia oficialių vizitų į Lenkiją, dažniausiai tampame apgailėtinais atsiprašinėtojais. Tarsi mes, o ne jie būtų okupavę Pietryčių Lietuvą – sulenkinę ten gyvenusius lietuvius.

Gal psichologai ir psichiatrai galėtų parengti specialią studiją, kokios priežastys nulemia, kad lietuviai, net absoliučiai teisūs būdami, pavirsta nusižeminusiais atsiprašinėtojais?!

Armėniškos intrigos

Akimirkų, kada Lietuva vadovaujasi ne savo protu, o elgiasi taip, tarsi būtų kieno nors klastingai vedžiojama už rankos, – turime daug. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – vien tik Armėnijos akimis?

Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv.Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1905-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga?

Keistas skubėjimas

Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau paklausti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonės. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.

Šis faktas, man regis, dar kartą patvirtina mūsų neprincipingumą. Vos tik Izraelis ar Lenkija susiraukia, – nedelsiant puolame muštis į krūtinę: „esame kalti, esame labai labai kalti …“ Todėl nenuostabu, kad ir Armėnija pradėjo naudotis mūsų bestuburiškumu. Nematau nieko blogo, jei oficialusis Jerevanas ko nors paprašo. Svarstykime. Bet vadovaukimės savo galva. Norite, kad pripažintume jūsų genocidą? Puiku, atverkite mums savo archyvus (Armėnija iki šiol svetimtaučių neįsileidžia į savo archyvus – skirtingai nei Turkija). Peržiūrėję jūsų dokumentus, mes būtinai važiuosime dar padirbėti ir į Turkijos archyvus. Tuomet, kruopščiai išnagrinėję visus argumentus, paskelbsime savąjį verdiktą. Štai kaip derėjo pasielgti Lietuvai, jei ji principinga valstybė. Tame vienpusiškumu pagarsėjusiame 2005-ųjų gruodžio 15-osios posėdyje būtinai turėjo būti išklausyta armėniškuose ir turkiškuose archyvuose padirbėjusių Lietuvos istorikų nuomonė. O jei tokių istorikų anuomet neturėjome (neturime ir dabar), šį subtilų klausimą derėjo tiesiog atidėti … vėlesniems laikams.

Ką kalbėjo Tarpparlamentinių ryšių su Pietų Kaukazo valstybėmis grupės pirmininkas

Beje, tądien posėdyje kalbėjo tuometinis Tarpparlamentinių ryšių su Pietų Kaukazo valstybėmis (Armėnija, Azerbaidžanu, Gruzija) grupės pirmininkas Egidijus Klumbys. Cituoju jo žodžius pagal viešojoje erdvėje išlikusią Seimo posėdžių stenogramą.

„Pagaliau Lietuvos Respublikos Seime priėjome prie armėnų tautos genocido klausimo. Ne per seniausiai mes priėmėme rezoliuciją dėl genocido Ukrainoje. Genocido, kuris vyko vėliau negu armėnų tautos genocidas. Aš suprantu, čia galima įžiūrėti tam tikrą politinę potekstę, kad įvykiai Ukrainoje, kad reikia ją Lietuvos Seimui taip paremti. Tačiau aš manau, kad armėnų tautos genocido įvertinimas yra kur kas svarbesnis, nes šitas genocidas yra pripažintas tarptautiniu mastu. Jį pripažino ne tik daugelis Europos Sąjungos valstybių, Prancūzija, Graikija, pripažino naujosios Europos Sąjungos valstybės, kaip Slovakija ir Lenkija. Pripažino ir kitos pasaulio valstybės, jeigu neklystu, Urugvajus, Argentina. Aš manau, kad Lietuva seniai turėjo tai padaryti. Bet dėl tam tikrų politinių išskaičiavimų, aš tai puikiai matau, dėl stojimo į NATO, kad mums netrukdytų Turkija, buvo eita į kompromisą su sąžine. Todėl aš raginu nedelsti šiuo klausimu. Šioje rezoliucijoje nėra ką redaguoti. Čia yra grynas, nuogas, skaudus faktas, kurį mes konstatuojame ir raginame Turkijos Respubliką pripažinti šitą skaudų atvejį, ir viskas. Aš manau, kad tai yra ir Armėnijos valstybės, kaip krikščioniškos valstybės, kaip pačios seniausios pasaulyje krikščioniškos valstybės, parėmimas. Šitas parėmimas mūsų, katalikų, šventųjų Kalėdų išvakarėse būtų tikrai labai simbolinis, solidarumo su armėnų tauta ir Armėnijos valstybe žingsnis.“

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Man regis, ši E.Klumbio kalba – akivaizdus lietuviškojo neprincipingumo pavyzdys. Taip, 1905-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje prieš armėnų tautą nukreiptu genocidu traktuoja daug valstybių. Bet – ne dauguma. Pavyzdžiui, Latvija ir Estija tokio žingsnio nėra žengusios. Kodėl pranešėjas prieš balsavimą parlamentarų nesupažindino su Rygos ir Talino argumentais? Arba dar vienas klaustukas: kodėl mūsų parlamentarams nebuvo pranešta, jog pirmosios armėnų genocidą pripažino būtent Pietų Amerikos šalys? Juk ne tiek įdomu, kiek įtartina, kai Pietų Kaukazo istorija nei iš šio, nei iš to susidomi nei su Armėnija, nei su Turkija nesusijusios, nuo šio regiono labai nutolusios valstybės. Kam joms staiga prireikė vienašališkai užjausti Armėniją ir smerkti Turkiją?

Bet didžiausias priekaištas E.Klumbiui – kodėl Lietuvos parlamentarams jis nepateikė Gruzijos ir Azerbaidžano požiūrių? Juk E.Klumbys tuomet vadovavo Tarpparlamentinių ryšių grupei ne tik su Armėnija, bet ir su Azerbaidžanu bei Gruzija. Šios pareigos, bent jau mano supratimu, įpareigoja vadovą būti vienodai dėmesingu visoms šioms trims valstybėms. Jei Lietuvos parlamentarai anuomet būtų pasielgę principingai, jie negalėjo nepaklausti E.Klumbio, kokia gruzinų ir azerbaidžaniečių nuomonė apie armėnų genocidą. Jei pranešėjas būtų išties objektyvus, jis pats būtų savo kolegas informavęs apie Baku ir Tbilisio poziciją. Deja, tame posėdyje E.Klumbys džiaugėsi, jog armėnų genocidą pripažįsta itin toli nuo Armėnijos esančios Argentina ir Urugvajus, tačiau nė žodeliu neužsiminė, ką apie tai mano artimiausi Armėnijos kaimynai – gruzinai ir azerbaidžaniečiai?

Tikri ir menami krikščioniški argumentai

Keista ir dar viena aplinkybė – dirbtinai demonstratyvus armėnų žudynių 90-ųjų metinių akcentavimas tuometinėje Lietuvoje. Lietuva niekaip nesusijusi su turkų ir armėnų tarpusavio nesusipratimais, bet 2005-aisiais kažkodėl elgėsi akivaizdžiai proarmėniškai, tarsi pati būtų nukentėjusi nuo turkų arba Armėniją laikytų pačia svarbiausia, pačia įtakingiausia savo strategine partnere.

Chačkaras Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Dar verta atkreipti dėmesį, kad rezoliucijos projektas atsirado kaip tik tuomet, kai iš Jerevano grįžo parlamentaras E.Klumbys ir Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas. Šių lietuvių komandiruotės į Armėnijos sostinę buvo suderintos su mūsų parlamento vadovybe. Bet kodėl anuomet niekam nekilo mintis, jog Lietuva, siekdama kuo didesnio objektyvumo, ne tik galėjo, bet ir privalėjo analogišką komandiruotę surengti ir į Turkiją, o geriausia – dar ir į Azerbaidžaną ir Gruziją. Kad mūsų sąžinė būtų visiškai rami – išklausėme visas suinteresuotas puses.

Ypač nevykusios tuomet buvo E.Klumbio užuominos, esą Armėnija, kaip ir Lietuva, krikščioniška valstybė, todėl Lietuva neva būtinai privalanti paremti tikėjimo brolius. Man regis, krikščioniška remti ne tikėjimo brolius ar seseris, ne budistus ar judėjus, ne stačiatikius ar musulmonus, bet tiesą ir teisingumą. Remti negražiai besielgiančius tikėjimo brolius vien dėl to, kad jie tokie pat kaip ir tu – krikščionys, – vargu ar krikščioniška. O jei klystu, paklauskime Lietuvos bažnyčios hierarchų nuomonės. Sunku patikėti, jog, sakykim, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas tvirtintų priešingai…

Kalbėdama apie armėnų žaizdas Lietuva akivaizdžiai vengia net mintyse susimąstyti, o kokios priežastys paskatino turkus tremti į dykumą armėnus? Jei trėmė tik todėl, kad šie – krikščionys, tik todėl, kad jie – kitokie nei turkai, – tuomet bausu, klaiku, pasibjaurėtina. Tačiau susiraskite bent jau austrų istoriko Ericho Faiglo (Vakaruose panašiai manančių istorikų, publicistų, politikų – užtektinai gausus būrys) veikalus, kuriuose analizuojama paini, komplikuota šio regiono praeitis, ir išgirsite išsamų paaiškinimą. Tais laikais, kai didelės ir galingos valstybės draskė į gabalus Osmanų imperiją, armėnai pasirinko turkų priešų pusę. Armėnai puolė talkinti carinei Rusijai. Vaizdžiai tariant, pačiu sunkiausiu momentu, užuot padėję tiems, tarp kurių gyveno, suvarė turkams į nugarą durklą. Jei armėnai būtų padėję ne rusų carams, o Osmanų imperijos kariams, argi turkai juos būtų ištrėmę?

Iškalbingas politinės prostitucijos pavyzdys

Nagrinėjant šią temą regiu dar keletą mums garbės nedarančių aspektų. Omenyje turiu karinės partnerystės klausimą. Į šią temą žvelgiu visai ne taip, kaip tame Seimo posėdyje kalbėjęs E.Klumbys. Taigi kol dar nebuvome priimti į NATO, kol mums reikėjo Turkijos paramos, į Armėniją oficialaus vizito 2003-aisiais nuvykęs Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas elgėsi pabrėžtinai santūriai. Į svečių programą oficialusis Jerevanas buvo įtraukęs memorialo armėnų genocido aukoms lankymą. Tačiau R.Paksui ir ją lydinčiai delegacijai užteko sveiko proto apsiriboti simboliniu gėlių padėjimu išvengiant tiek memorialo lankymo, tiek eglučių sodinimo, tiek pasirašymo garbės svečių knygoje.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Visai kitus akcentus į Jerevaną vėliau nuvykęs demonstravo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Armėnijoje jis svečiavosi jau tuo metu, kai Lietuva buvo priimta į NATO – kai mums, kalbant pragmatiškai, nereikėjo turkų paramos. Todėl reveransai armėnų skausmui, pamirštant, kad Pirmojo pasaulinio karo metais žuvo ne vien armėnai, liejosi „per kraštus“. Toks V.Adamkaus komandos elgesys vargu ar vadintinas garbingu: kai mums reikia – mes atidūs, kai mums nereikia – atsukame nugarą? Be abejo, didžioji politika – nebe nuodėmės. Tačiau tada nereikėtų pykti, kai Turkija, kuriai atsukome nugarą, kada nors po velnių pasiųs Lietuvą. Įsižeidę turkų politikai ir turkų visuomenė anuomet galėjo apie lietuvius štai taip kalbėti: Rusijos agresijos atveju Lietuvos neginsime, tegul Lietuvą dabar gina … drąsūs Armėnijos kariai…

Lietuva nesulauktų nė vieno paguodos žodelio

O juk armėnų kariai mums tikrai nepadės. Lietuvos Seimas 2005-aisiais metais priėmė Armėnijai itin svarbią rezoliuciją, mes leidome armėnų diasporai Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose statyti politinę potekstę turinčius specialius kryžius – chačkarus, mes leidžiame savo miestuose armėnams rengti parodas, kuriose Kalnų Karabacho istorija vaizduojama diametrialiai priešingai, nei oficiali NATO ir Europos Sąjungos, taigi – ir Lietuvos, pozicija. Bet jei būsime užpulti iš Rytų, pagalbos iš Armėnijos tikrai nesulauksime. Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Oficialusis Jerevanas, kad ir ką suokia dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, remtų Kremliaus agresiją. Iš Jerevano Lietuva nesulauktų nė vieno paguodos žodžio. Netikite? O kokia buvo oficiali Armėnijos laikysena, kai Kremlius puolė Moldovą, Gruziją, Ukrainą? Kaip elgėsi oficialusis Jerevanas, kai rusų remiami separatistai nuo Sakartvelo atplėšė kelis gabalus teritorijos, kai okupavo ukrainietišką Krymą?

Vienintelė paguoda, kad bendraudama su įtakinga musulmonų pasaulio atstove Turkija kvailai elgiasi ne tik Lietuva, bet ir kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys. Bet tai, sutikite, – menka paguoda.

Nūnai madinga kaltinti Turkiją, kam ši renkasi rusiškus ginklus, atmesdama amerikietiškus, kodėl nusisuka nuo Europos gravituodama Kremliaus pusėn. Bet jeigu atidžiau pažvelgsime, tai dėl tokio Ankaros ir Stambulo posūkio pirmiausia kalti mes, Vakarai. Ne vienerius metus ES vadovybė mulkino Turkiją, esą tuoj tuoj priims ją į ES šeimą, nors mintyse žinojo: niekada. Tiek Briuselis, tiek Strarsbūras elgėsi nesąžiningai – kurstė nepagrįstas turkų viltis. Galų gale išaušo diena, kai Turkijai nusibodo klausytis europietiškų pažadų. Turkija įsižeidė. Turkai teisingai pasielgė, kad įsižeidė.

Jei Turkija nereikalinga Europai, ar ilgai reikėjo laukti akimirkos, kai ją išskėstomis rankomis pradės vilioti Vakarų priešininkai? Taip ir atsitiko. Flirtą su Turkija pradėjo Vladimiras Putinas, tūkstantį kartų įžvalgesnis, protingesnis ir drąsesnis už merkel ir macron tipo Europos politikus.

Kaip NATO išdavė Turkiją

Antivakarietiškas turkų nuotaikas pakurstė dar ir vangi NATO reakcija, kai Ankara, neapsikentusi įžūliai pasienio zonose skraidančių rusiškų naikintuvų, vieną iš jų numušė. NATO vadovybė, įskaitant ir JAV, tada deramai neparėmė turkų. Turkiją paliko vienui vieną akis į akį su Rusija. Švelniai tariant, NATO išdavė Turkiją, nors Turkija – NATO narė, turinti vieną stipriausių kariuomenių Europoje. Tad dabar oficialusis Vašingtonas neturėtų pykti ant Turkijos prezidento, kodėl šis renkasi Rytus.

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Be kita ko, tie, kurie pažįsta musulmonus turkus ne vien iš Armėnijos propagandistinių pranešimų, puikiai žino, kad ši tauta nėra kerštinga. Su turkais galima rasti bendrą kalbą net dabar. Bet Vakarai, užuot aklai svarstę, ką kiti daro ne taip, privalo bent sykį susimąstyti, o kokių klaidų jie padarė, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.

Ir Lietuva galėtų užsitarnauti nuoširdžią turkų pagarbą. Juk turkai įsižeidę ne todėl, kad Lietuva priėmė tą liūdnai pagarsėjusią rezoliuciją. Jie nustebę, kad Lietuva net nepanoro išgirsti turkiškų argumentų, nors vis dar esame kariniai NATO partneriai.

Ką tik mūsų Prezidentas Gitanas Nausėda pakvietė valstybės institucijas bei specialistus burtis diskusijoms, duosiančioms pradžią nacionalinės atminties politikos principų ir reglamento formulavimui. Labai teisinga iniciatyva – galų gale išsiaiškinkime, kuo turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo?

Tačiau Lietuvos nacionalinė atminties politika turėtų apimti visus atvejus. Jei 2005-aisiais Lietuva stojo Jerevano pusėn, mes vis tik turėtume žinoti, ar teisingai anuomet pasielgėme.

2019.07.31; 09:30

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko nuotr.

Perskaičiau naudingą knygą. Šitaip sakydamas galvoje turiu aplinkybę, jog veikale aptikau ne tik svarbios informacijos, bet ir turėjau galimybių savo spėjimus palyginti su žinomų, įtakingų politikų nuomonėmis, įžvalgomis, versijomis.

Kaip B. Obamai nepavyko pergudrauti D.Grybauskaitės

Be to, veikalas, kurį atidžiai perskaičiau per kelis vakarus, svarbus dar ir tuo, kad, užvertus paskutinįjį puslapį, nekyla noras abejoti tuo, kas ten išdėstyta. Tekstą apie svarbų Lietuvos politikoje žmogų parašė ilgai svarbias pareigas vienoje iš svarbiausių mūsų valstybės institucijų ėjęs asmuo. Taigi knygos autorius vargu ar drįs begėdiškai meluoti – oponentai pastebėtų net menkiausią netikslumą, tuoj pat pultų aršiai kritikuoti.

Svarbia, vertinga knyga vadinu Daivos Ulbinaitės pasakojimą apie Dalios Grybauskaitės prezidentavimo ypatumus. „Nustokim krūpčioti“ verta perskaityti vien dėl to, kad dar sykį susimąstytume, kokią prezidentę turėjome pastarąjį dešimtmetį. Oponentų pykčiui tenka pripažinti, jog turėjome gerą prezidentę. Mums labai pasisekė, jog dvi kadencijas Lietuvoje prezidentavo būtent ši moteris.

Kodėl pasisekė? Daug priežasčių. Prisiminkime kilusią politinę audrą, kai D.Grybauskaitė anuomet nevažiavo į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama. Puikiai menu, kaip ją dėl šio žingsnio kritikavo tiek Lietuvos, tiek užsienio politikos apžvalgininkai. Tuometinis „The Economist“ apžvalgininkas Edvardas Lukasas (Edwardas Lucas) prognozavo Lietuvai prapultį („Dabar į Baltuosius rūmus ji pateks tik kaip turistė“).

Duodamas išsamų komentarą agentūrai ELTA ponas E.Lukasas rašė „Atsižvelgiant į tai, ką JAV administracija padarė dėl šio regiono, jūs turėtumėte nutilti ir būti dėkingi. Aš negaliu patikėti, kad Lietuvos politikai to neįsisąmonina, ir tai yra daugiau nei nedėkinga. Lietuva buvo matoma kaip geriausia JAV draugė. Valdas Adamkus prie to labai prisidėjo. Dabar tai atrodo problema. Gerai padirbėjote, ponia Grybauskaite!“

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai tokiais žodžiais britų apžvalgininkas kritikavo D.Grybauskaitę, nepanorusią 2010-ųjų metų balandžio 9-ąją Prahoje susitikti su JAV ir Vidurio bei Rytų Europos šalių vadovais.

Prisipažinsiu, tuomet panašiai mąsčiau ir aš, šių eilučių autorius. Ir vis dėlto jau tuomet kirbėjo nuojauta, esą Lietuvos vadovė susitikimą Čekijos sostinėje ignoruoja turėdama itin svarbią priežastį, tik apie tai negali garsiai prabilti.

Dabar toji paslaptis atskleista. Ji viešai įvardinama D.Ulbinaitės veikale. Pasirodo, tuometinė Amerika, stengdamasi atgaivinti santykius su Rusija, mėgino Kremliui siūlyti nuolaidų, kurios būtų rimtai pakenkusios Baltijos šalių saugumui.

D.Ulbinaitė rašo: „Tai buvo B.Obamos administracijos pradžia, vadinamasis „resetas“ su Rusija, ir Prezidentė, pasak jos pačios, turėjo tam tikros konfidencialios informacijos, kad JAV naujos administracijos ir Rusijos diskusijoje vienas iš pasiūlymų yra palikti Baltijos šalių oro gynybą pilkojoje zonoje. Praktiškai tai reiškė, kad mes buvome atiduodami Rusijos priešraketinei gynybai. Ir tai po šešerių metų narystės NATO. Be jokios abejonės, D.Grybauskaitei sukilo viskas, kas galėjo sukilti. Ir kvietimo į Prahą atsisakymas buvo jos protesto išraiška“.

Knygoje „Nustokime krūpčioti“ labai aiškiai pabrėžiama, jog atsisakydama skristi į Prahą mūsų prezidentė pasiuntė pačiai svarbiausiai ir galingiausiai Lietuvos partnerei itin aiškų signalą: „jūs mums atvirai ir skaidriai nesakote, ką gi su rusais sutarėte, ir mums kyla klausimų, todėl nenorime a priori rodyti, kad viskam pritariame“.

D.Ulbinaitės veikale taip pat teigiama, kad, nepaisant E.Lukaso prognozių, oficialusis Vašingtonas neįsižeidė dėl Lietuvos elgesio. D.Grybauskaitės kietumas nepakenkė nei oficialiems, nei asmeniniams santykiams su B.Obama. 2013-aisiais metais D.Grbauskaitė vis tik Baltuosiuose rūmuose susitiko su B.Obama – kaip lygus su lygiu. Ne kaip turistė.

Žodžiu, vienas iš daugiausiai bent jau šių eilučių autoriui abejonių kėlęs nesusipratimas dėl vizito į Prahą – D.Ulbinaitės tekstuose atidžiai apžvelgtas. Labai teisinga, pagrįsta: jei jau JAV yra mūsų didžioji partnerė, tai nereiškia, kad Lietuva turi leistis Vašingtono stumiama į abejotinas istorijas. Jei esame tikri draugai, net ir milžninas privalo gerbti mažesniųjų, silpnesniųjų teises. Juolab tokias svarbias teises kaip teisė būti saugiam.

Geri santykiai su Varšuva – ne bet kokia kaina

Įtikinamų paaiškinimų knygoje esama ir dėl santykių su Varšuva. NATO nėra nei labiau svarbių, nei mažiau svarbių partnerių. Visi lygūs, visi lygiaverčiai. Jei Varšuva kišasi į mūsų vidaus reikalus, reikalauja nepaisyti lietuviškų įstatymų arba juos keisti pagal lenkiškas užgaidas, argi oficialusis Vilnius neprivalo duoti griežto atkirčio: „nors mes ir mažesni, bet mūsų stumdyti negalima“? O gal esama manančių, kad Lietuva elgsis išmintingai vengdama savo partneriams priminti, kada peržengiamos elementariausios padorumo taisyklės? Žinoma, nuolankumas – taip pat laikysena. Bet jei visur ir visada būsime nuolankūs, kas beliks iš Lietuvos?

Vladimiras Putinas ir rusiški keiksmažodžiai

D.Ulbinaitės veikale papasakota ir apie istorinį D.Grybauskaitės susitikimą su Vladimiru Putinu. Tai nutiko 2010 metų vasario 10 dieną Helsinkyje, kai Suomijos sostinėje buvo surengtas Baltijos Jūros Valstybių Tarybos (BJVT) susitikimas, kuriame dalyvavo ir Rusija. Tuomet Helsinkyje surengtas ir primasis bei vienintelis dvišalis mūsų prezidentės ir V.Putino (tuomet jis ėjo premjero pareigas) maždaug 40 minučių trukmės pokalbis be vertėjų.

D.Ulbinaitės knygoje pateikiamos labai svarbios detalės. Vos tik iš salės buvo išprašyti žurnalistai, Rusijos valdovas puolė įžūliai nurodinėti, kaip ir kur Lietuva privalo nusileisti: dalyvaukite „Baltijskoje AE“ projekte, atsisakykite savo atominės elektrinės, sinchronizuokite elektros tinklus su Kaliningradu, įsileiskite rusišką verslą į Kruonį… Priešingu atveju Lietuva paklius į Rusijos nemalonę. Didelę nemalonę.

Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

D.Grybauskaitė atsakė, kad demokratiniai pricipai ir tokie nurodinėjimai – nesuderinami. Taip pat priekaišavo Rusijai, kodėl Lietuva už dujas moka gerokai daugiau nei kitos šalys. V.Putinas įsiuto. Pradėjo svaidytis necenzūriniais žodžiais, bandė psichologiškai palaužti. Lietuva teturėjo dvi galimybes: arba klauptis ant kelių, arba atremti diktatą. Kito kelio nebuvo. Garbė D.Grybauskaitei – ji atlaikė. V.Putinui nepavyko jos nei išgąsdinti, nei prispausti. Nors, kaip rašo D.Ulbinaitė, prezidentei buvo kilusi mintis demonstratyviai išeiti iš salės.

Kur Lietuvos gynybos planai?

Galų gale kas iškėlė vieną iš svarbiausių Lietuvai klausimų – mes priklausome NATO aljansui, bet Briuselis vis dar nėra parengęs konkretaus gynybos plano, kaip užpulta Lietuva būtų ginama? D.Grybauskaitė ne tik iškėlė šią dilemą, bet ir privertė NATO vadus pradėt braižyti konkretų Baltijos šalių gynybos nuo Rusijos planą. D.Grybauskaitė buvo teisi, šitaip pasielgusi, nors atsirado vakariečių, kurie ją kaltino per dideliu įžūlumu. Net ir Lietuvoje skambėjo balsai „nereikia piktintis taip garsiai, nereikia stebėtis taip viešai“.

D.Trampas įsiklausė į D.Grybauskaitės pasiūlymus

Galima būtų prisiminti ir D.Grybauskaitės vaidmenį, kai JAV prezidentas Donaldas Trampas, užpykęs ant Vokietijos, kam ši tiek mažai lėšų skiria gynybos reikmėms, jau norėjo pakilti nuo derybų stalo – išeiti piktai trenkdamas durimis. Tuomet visiems NATO šalių vadovams atrodė, jog D.Trampas linkęs eiti iki galo: jei Vokietija ir kitos didžiosios Aljanso narės tuoj pat neskirs bent 2 proc. nuo BVP gynybos reikmėms, Amerika išstoja iš NATO. Būtent tada iniciatyvos užglaistyti konfliktą ėmėsi D.Grybauskaitė. Bandymas buvo sėkmingas. D.Trampas ne tik kad neišėjo iš posėdžių salės, bet ir pradėjo girti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

Žodžiu, kad ir kas ką besakytų, o D.Grybauskaitės požiūris į valstybės orumą negali nežavėti. „Valstybės orumo klausimas yra labai svarbus. Nei JAV, nei Rusija, nei Lenkija – niekas ir dėl nieko negali sukioti mums rankų – tai kasmet Lietuvos ambasadoriams kartojama Prezidentės mantra. „Jeigu reikia Lietuvai – galiu ištverti bet ką. Bet negaliu leisti žeminti Lietuvos. Kol galėsiu, to neleisiu. Už draugystę nemokėsime niekam ir jokia valiuta“. Ši citata – iš D.Ulbinaitės knygos „Nutokime krūpčioti“.

Šiame savo rašinyje apžvelgiu tik keletą mane labiausiai dominusių nutikimų užsienio politikoje (dėl vietos stokos nesigilinu į vidaus politiką, kuri, beje, buvo ne ką mažiau principinga nei tartautinėje arenoje). Tačiau jau vien šie pastebėjimai – svarbūs, jei nuoširdžiai norime susigaudyti politinėse užsienio ir vidaus intrigose.

Diktatūra nė nekvepia

Užvertęs paskutinį „Nustokim krūpčioti“ puslapį norėčiau pridurti: nesuprantu tų, kurie stebisi, kodėl knyga apie Prezidentę D.Grybauskaitę išleista dar oficialiai nepasibaigus jos kadencijai? Koks skirtumas – kada? Koks skirtumas – kas finansavo? Svarbiausia – ar tai tiesa? Nuo kada demokratinėje šalyje negalima analizuoti, vertinti prezidentų veiklos jiems einant pareigas? Jei jau knygos apie prezidentę rašymas – nusikaltimas, tai kodėl D.Ulbinaitės darbo kritikai nekėlė triukšmo, kai Rūta Janutienė kurpė savąją, arba kai D.Grybauskaitės prezidentavimą savo brošiūrose kritiškai vertino Lauras Bielinis?

Daiva Ulbinaitė. Nustokim krūpčioti. Knygos viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Rašyti knygas, kuriose iš įvairių pusių, kampų ir perspektyvų būtų analizuojama esamų ar buvusių prezidentų veikla, – politinio brandumo požymis. Kuo daugiau skirtingų žvilgsnių – tuo aiškiau, objektyviau. Dvi kadencijas sėkmingai prezidentavusi D.Grybauskaitė verta atidaus žvilgsnio. Verta atidžios analizės dabar, o ne kada nors vėliau, po kelių dešimtmečių, kai ši tema labiausiai domins istorikus.

O samprotavimai, esą D.Ulbinaitės veikalas apie D.Grybauskaitės nueitą kelią primena besaikį Rytų šalių pataikavimą saviems diktatoriams, – ir juokingi, ir kvaili, kad į juos vertėtų gilintis.  

2019.06.03; 05:05

Futbolininkas Henrikhas Mkhitaryanas ir premjeras Nikolas Pašinianas

Pastarosiomis dienomis Azerbaidžano sostinėje Baku surengtos įsimintinos UEFA Europos lygos finalo varžybos. Tai – antrosios pagal svarbą žemyno klubų varžybos po UEFA Čempionų lygos.

Viena iš didžiausių sportinių intrigų gegužės pabaigoje buvo ne kas kitas, o Londono klubų „Chelsea“ ir „Arsenal“ dvikova. Šios sporto varžybos – vien sportas, ir nieko daugiau. Taip turėjo būti. Tačiau Armėnija taikiai gyventi nemoka. Dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir jo komanda, pasitelkdama į pagalbą Vakaruose gyvenančią armėnų diasporą, piktinosi, kodėl varžybose Azerbaidžano sostinėje nedalyvauja „Arsenal“ vidurio saugas – Henrikhas Mkhitaryanas.

Šis armėnų tautybės futbolininkas tikrai nedalyvavo lemiamose futbolo varžybose Azerbaidžane. Viena iš armėnų pusės įvardinamų priežasčių – jam Azerbaidžane nebus saugu. Bent kiek giliau pažįstantiems Azerbaidžaną akivaizdu, kad tai – melas. Azerbaidžaniečiai – užtektinai tolerantiški, ypač tokiais išskirtiniais atvejais kaip tarptautinės sporto varžybos. Be to, Azerbaidžanas turi užtektinai resursų, leidžiančių deramai pasirūpinti vienui vieno futbolininko ramybe. Tad H. Mkhitaryanas greičiausiai specialiai neskrido į Baku – kad oficialusis Jerevanas ir po pasaulį išsibarsčiusi gausi armėnų diaspora turėtų pretekstą Azerbaidžaną kaltinti nebūtais dalykais.

Kita iš viešojoje erdvėje minimų armėnų sportininko neatvykimo priežasčių – negavo vizos. Esą Azerbaidžanas išvis neįsileidžia Armėnijos piliečių. Girdi, 2015-aisiais metais tebuvo padaryta išimtis, kai oficialusis Baku suteikė teisę į šalį atvykti Armėnijos rinktinei (atkreipkite dėmesį: 2015-aisiais Azerbaidžano saugumas nuo bet kokių nesusipratimų pajėgė apsaugoti net 25 asmenų grupę, o štai 2019-aisiais vienui vieno H. Mkhitaryano ramybės – jau nepajėgus garantuoti?!).

Bet net jeigu Azerbaidžanas šiandien neįsileidžia nė vieno armėno – tai pirmiausia, sutikite, azerbaidžaniečių reikalas. Kalnų Karabachas – per daug sudėtinga, skaudi tema, kad mes, Vakarai, turėtume moralinę teisę nurodinėti azerbaidžaniečiams, ką ir kaip jie privalo gerbti ar mylėti. Juolab kad Azerbaidžanas ginčuose dėl Kalnų Karabacho – mūsų, vakariečių, akimis žvelgiant, – teisioji pusė. NATO ir Europos Sąjunga, taip pat ir Lietuva, laiko Kalnų Karabachą azerbaidžanietiška teritorija. Todėl šiuo metu Kalnų Karabache šeimininkaujantis armėnų klanas – neteisėtai svetimas žemes užėmęs okupantas. Reiškinius vadinkime tikraisiais jų vardais. Nereikalaukime neįmanomo: nukentėjusioji pusė neprivalo mylėti savo priešų.

Didžiosios Britanijos spaudoje pastaruoju metu pasirodė pašaipių tekstų apie neva nesugyvenamą azerbaidžaniečių charakterį. Manau, kad šiuos rašinius pakurstė Londone gyvenanti armėnų diaspora. Ir vis dėlto tokio pobūdžio rašiniai nedaro garbės britams. Pirmiau tegul britai išmoksta draugiškai sugyventi su airiais. Toks galėtų būti atsakymas azerbaidžaniečius gyvenimo tiesų išmokyti pasišovusiems britams.  

Pastaruoju metu teko matyti net britiškų komentarų, esą Azerbaidžanas galėtų Kalnų Karabachą padovanoti armėnams, ir tuo esą konfliktas draugiškai liautųsi. Tokie pasvarstymai – ciniški. Leiskite paklausti, kodėl tada britams nepadovanojus prie Pietų Amerikos esančių Folklendo (Malvino) salų Argentinai? O juk britai ne tik nepadovanojo, kai Argentina demonstravo siekį kontroliuoti tas žemes, bet net rimtą jūrų karą pradėjo. Paskandino ne vieną Argentinos laivą su šimtais ir tūkstančiais argentiniečių jūreivių. Visa tai – dėl labai nuo Didžiosios Britanijos toli esančių salų. Net ir primityviausiam idiotui aišku, kad tūkstančius mylių nuo Londono nutolusios salos nėra britų žemė. Ir vis dėlto oficialusis Londonas pradėjo tūkstančius gyvybių nusinešusį karą. Tai nutiko ne praėjusiame šimtmetyje, o šiandieniniais laikais, kai civilizuotas pasaulis jau naudojo tokias sąvokas kaip „karo nusikaltimai“ ar „nusikaltimai žmoniškumui“. Tad ar britams nurodinėti, kokias dovanas azerbaidžaniečiai turi įteikti Armėnijai?

Nuotraukoje – snaiperis

Beje, įtarimus, jog oficialusis Jerevanas armėnų tautybės futbolininko nenorą vykti į Azeraidžaną išnaudos politinėms intrigoms, pademonstravo pats Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Jis svarbių varžybų išvakarėse paskambino H. Mkhitaryanui ir pareiškė jam „visokeriopą paramą“. N.Pašiniano skambutis kaip tik ir byloja, jog „sportas ir yra pati didžiausia politika“.

Britų spaudoje būta dar pašaipių pranešimų, esą į Olimpinį Baku stadioną, kur surengtos lemiamos „Chelsea“ ir „Arsenalo“ rungtynės, sugužėjo ne itin daug žiūrovų. O kas čia keisto, nuostabaus? Juk Baku – tolokai nuo Londono. Norint atvykti į Azerbaidžaną tenka pakloti solidžias sumas už lėktuvų bilietus. Be to, ir butą išsinuomoti Baku nėra paprasta – kainos kandžiojasi. Bet tie, kurie yra gyvenę Londone ir Baku, puikiai žino, jog Azerbaidžano sostinė Didžiosios Britanijos sostinei nenusileidžia nei įdomybėmis, nei kultūra, nei aptarnavimo lygiu, nei visais kitais turistus svarbiais, viliojančiais atributais. Baku nėra nė kiek prastesnis už Londoną. 

Jei jau svarstome, kas kelia nuostabą, tai britų spaudos abejingumas azerbaidžaniečių kario žūčiai. Apie tai, kad gegužės 30-ąją, futbolo varžyboms pasiekus kulminaciją, armėnų snaiperiai fronto linijoje Agdamo regione nušovė azerbaidžaniečių karį Agilį Omarovą – nė vienos eilutės. Štai tokios britiškos spaudos tendencijos: apie armėnų futbolininkui H. Mkhitaryanui neva iškilusius pavojus – plačiai, išsamiai ir gausiai, o apie tikrąją tragediją – tyla.

Gal dar britai susidomės, kodėl būtent futbolo žaidynių metu armėnų snaiperiai nužudė jaunutį azerbaidžaniečių karį?

2019.05.31; 10:23

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Jei manote, kad referendumai yra absoliutus gėris – klystate. Referendumai – tai ne tik demokratija, kurios mums visiems, žinoma, reikia kaip oro. Referendumai – tai ne tik pagrįstas valdžios noras žinoti, ką mano rinkėjai (žinoti visuomet geriau, nei veikti apgraibomis). Referendumas – tai pirmiausia milžiniška atsakomybė. Atsakomybė – ne valžios, organizavusios referendumą, o tų, kurie atėję prie balsadėžės pažymi žodį „taip“, arba sako – ne.

Ar nėra baugu dalyvauti referendumuose – juk mūsų balsas gali pasmerkti valstybę žlugimui?

Rinkėjams ne visi klausimai įkandami

Būtent todėl kai kurios civilizuotos, demokratinės valstybės į visuotinius pasitarimus tautą kviečia labai retai. Tokios valstybės vadovaujasi teisinga logika: dauguma piliečių nepajėgūs suvokti sudėtingų politinių, techninių, filosofinių reiškinių. Štai kodėl jos nepateikia rinkėjams itin painių, dviprasmiškų klausimų, ar, pavyzdžiui, reikalinga atominė elektrinė, ar verta pradėti skalūninių dujų verslą. Į tokius klausimus juk dauguma piliečių tiek Lietuvoje, tiek Didžiojoje Britanijoje nežino atsakymų. Piliečiams dažnai tik atrodo, kad jie viską supranta.

Įžvalgių valstybių valdžios nedemonstruoja demokratijos ten, kur nereikia. Perteklinė demokratija – tai pirmas žingsnis chaoso link. Iškalbingas chaoso pavyzdys – referendumas Didžiojoje Britanijoje dėl Brexit. Todėl ir klausiu: ar mums reikalinga valdžia, kuri, užuot pati pasielgusi atsakingai – išmintingai nusprendusi, puola teirautis piliečių, ir tokiu būdu demagogiškai apsidraudžia – „mes niekuo dėti, tauta to norėjo“. Man regis, padorios valdžios atsakomybės naštos nuo savo pečių nepermeta ant piliečių nugarų. Jos organizuoja referendumus tik dėl smulkmenų: verta ar neverta nutiesti tiltą per upelį, reikalinga ar nereikalinga bažnyčia…

Drįstu manyti, jog referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo – visai nereikalingas. Kiekvienos valstybės valdymas – sudėtingas procesas. Net jei ji maža ir turi mažai gyventojų. Geriems įstatymams parengti vis tiek reikia gausaus įstatymus leidžiamosios valdžios atstovų būrio. Mat įstatymą sukonstruoti – tai ne idiotišką komentarą Facebooko paskyroje po svetimu straipsniu brūkštelėti. Kuo daugiau galvų – tuo teisingesni įstatymai. Kuo mažiau parlamentarų – tuo prastesnė rengiamų įstatymų kokybė. Juolab žinant, kad bent keletas išrinktųjų bus nurašyti kaip neišvengiamas nuostolis: tinginiaus, užsiims asmeniniais reikalais.

Tad jei norime padoresnio, sąžiningesnio, profesionalesnio Seimo, didinkime, bet ne mažinkime jo narių skaičių.

Mažesnį Seimą lengviau nupirkti

Mano supratimu, Lietuvos Seimas privalo būti užtektinai skaitlingas dar ir dėl to, kad jį būtų kuo sunkiau papirkti priešiškoms valstybėms. Pavyzdys – Rusija. Jei Lietuvos parlamentas bus itin mažas, Kremliaus žvalgyboms perimti jį bus kur kas paprasčiau nei tuo atveju, jei jis išliks bent jau toks gausus, koks yra dabar.

Mano įsitikinimu, Lietuvos Seimas turi būti skaitlingas dar ir dėl to, kad turėtume kuo mažiau korupcijos. Nejaugi nežinome: kuo mažiau žaidėjų, tuo didesnė kartelinių, mafijinių susitarimų tikimybė? Regis, akivaizdu, ir vis dėlto mes, užuot rengę referendumą dėl Seimo narių gausinimo, nusprendėme jį mažinti. Tarsi mums reikalingi papildomi pavojai ir rizikos.

Dvigubą pilietybę turintis asmuo – tarsi dvigubas agentas

Ypač netikęs referendumas dėl dvigubos pilietybės. Niekas niekad neneigė, jog užsienyje gyvenantys lietuviai – mums, likusiems Lietuvoje, – brangūs, reikalingi, svarbūs. Ne vien politiniais sumetimais jie godotini (esant blogai Lietuvos padėčiai galėtų paspausti šalies, į kurią persikėlė gyventi, parlamentarus). Jie mums naudingi ir dėl piniginių perlaidų, kurias siunčia iš JAV, Norvegijos ar Australijos. Mes taip pat nenorime, kad jie, atsidūrę toli nuo Lietuvos, pamirštų gimtąją kalbą – tegul išlieka lietuviais ištisus amžius.

Referendumas. Agituojantis plakatas Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Bet, sakykit, kuo čia dėta dviguba pilietybė? Argi negalima Lietuvai padėti neturint dvigubos pilietybės? Drįstu manyti, jog dvigubą pilietybę įsigijęs asmuo – mažumėlę įtartinas. Jei norite, panašus į tuos Ukrainos gyventojus, kurie priims Vladimiro Putino demonstratyviai ir laisvai dalinamus Rusijos piliečio pasus. Sutikite, žmogus, įsigijęs dvigubą pilietybę, – tai tarsi dvigubas agentas, nežinia kam tarnaujantis. Esama dalykų, kur negali būti varianto „dvigubas“: negaliu dirbti keliuose bankuose, negaliu turėti kelių žmonų, kelių motinų…

Kokie mano argumetai?

Ne Lietuva privalo taikytis prie išvažiavusiųjų, o išvykusiems privalu taikytis prie Lietuvos. Šiandieniniai emigrantai prieš išvažiuodami puikiai žinojo: Lietuva netoleruoja dvigubos pilietybės. Žinojo ir ponia Dalia Henke.

Liaukimės melavę: Lietuva neva ir ten, kur gyvena vos keli tūkstančiai ar net keli šimtai tūkstančių lietuvių. Lietuva – tik čia, prie Baltijos jūros, tarp Klaipėdos ir Vilniaus, tarp Šalčininkų ir Akmenės. Jei Lietuva – ten, prie Čikagos, Kopenhagos ar Northamptono, vadinasi, Lietuvos nėra niekur, net čia, prie Baltijos jūros.

Prisipažinkime: užsienyje gyvenantys lietuviai puikiai išsiverčia ir išsivers be Lietuvos pilietybės, nes tiems, kurie panorės grįžti, lietuviškas pasas bus grąžintas be didelio vargo.

Nustokime demagogiškai rėmęsi skaičiais, kiek daug Europos Sąjungos ir NATO valstybių įteisino dvigubą pilietybę. Nesiremkime tais pavyzdžiais. Dauguma valstybių, kurios toleruoja dvigubas pilietybes, nėra pakliuvusios į sudėtingą geopolitinę ir demografinę padėtį. Kodėl pamirštame, kad esame iš visų pusių apsupti ne itin draugiškų, užtektinai stiprių, agresyvių kaimynų (prie tokių priskiriu ne tik Rusiją, Baltarusiją, bet ir Lenkiją, neatsisakiusią polonizacijos, bei Izraelį, terorizuojantį mus dėl vadinamosios „žydšaudystės“).

Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Be to, mes nesame atsparūs asimiliacijai. Mes linkę nutautėti. Mes tirpstame. Mes mirštame. Mes negimdome vaikų. Todėl įteisinus dvigubą pilietybę įmanomi gyvybiškai svarbūs nesusipratimai: užsienyje apsistojęs ir deramai Lietuvos reikaluose nesusigaudantis lietuvis vis tiek turės teisę rinkti Lietuvos parlamentą bei Lietuvos prezidentą, galės išvengti tarnybos Lietuvos kariuomenėje, kilus tarptautiniams nesutarimams atsidurs tarp dviejų ugnių, į Lietuvos biudžetą nemokės mokesčių…

Todėl nesuprantu, kodėl užsienyje gyvenantys mano tautiečiai taip agresyviai, atkakliai, egoistiškai reikalauja dvigubos pilietybės įstatymo – stumia mus į painiavą, į nežinomybę.

2019.05.08; 12:35

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Reguliariai perskaitau, ką, kaip ir apie ką rašo Armėnijos spauda. Ypač atidžiai seku Armenian Report. Skaitydamas ten publikuojamus tekstus bandau suvokti, kodėl armėnai – „patys geriausi“, „patys gražiausi“, „patys puikiausi“.

Analizuojant šiame portale skelbiamų autorių tekstus ryškėja ir dar viena svarbi aplinkybė – iš kur semiamasi neapykantos Turkijai ir Azerbaidžanui, kodėl toji neapykanta – tokia didelė?

Kai esi perskaitęs šimtus Armenian Report rašinių, štai tada būtinai pastebi metodus, kaip konstruojama oficialiojo Jerevano propaganda. Pasirodo, Armėnijai labai svarbus kančios vaizdinys. Bent jau taip, man regis, mano Jerevano ideologai. Jie įsitikinę, kad be nuolatinių, išsamių, įkyrių pasakojimų apie per amžius skriaustą armėnų tautą jie nepasieks savo tikslų – negaus iš Vakarų užtektinai ženklios finansinės paramos „vien už gražias akis“ ir negalės įgyvendinti slaptų ekspansinių planų – plėsti savų teritorijų Turkijos ir Azerbaidžano žemių sąskaita. Jerevano politikai mano, jog kurdami tikras bei išgalvotas legendas apie savo vargus ir bėdas jie privers aplinkinius besąlygiškai remti Armėniją net tuomet, kai ji elgsis agresyviai, nesąžiningai.

Žodžiu, kančios elementas Armėnijos propagandai labai svarbus. Ir vis tik mėgaudamiesi savo išgalvotomis bei tikromis sudėtingos praeities istorijomis jie elgiasi primityviai. Armėnija pamiršta elementariausią tiesą – visos kitos tautos taip pat patyrusios nelaimių, kančių. Gal net daugiau ir baisesnių. Kodėl armėnų vargai turėtų būti svarbesni, už, sakykim, lietuviškus? Kodėl kiekvienų metų balandžio mėnesį, prisimenant 1915-ųjų metų praradimus, į armėnų organizuotą mitingą prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos muziejaus Vilniuje lietuviams privalu susirinkti, o armėnams organizuoti Jerevane lietuvių žūtis pagerbiančių susibūrimų – nebūtina? Kiek sykių Lietuvoje buvo viešai, oficialiai minimi armėnams skaudūs 1915-ųjų įvykiai ir kiek sykių Jerevane pagerbti mūsų tremtiniai, sukilėliai, partizanai? Mes jiems – keliolika kartų, jie – nė vieno sykio?

Be kita ko, minėtame leidinyje dažnai painiojami pliuso ir minuso ženklai. Ten, kur derėtų pagirti, kritikuojama, ten, kur verta kritikos, – liaupsinama. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje Amerikoje viešėdama dabartinio Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona Ana Akopian papasakojo apie savo asmeninę iniciatyvą „Moterys – taikai“. Interviu su pirmąja Armėnijos ledi parengė „Golos Ameriki“. Tame interviu A. Akopian maždaug taip pareiškė: „Armėnų karių žūtys – beprasmės. Tūkstančiai žuvusiųjų, bet juk tos mirtys – beprasmės. Nes jos nė per centimetrą nepriartino prie konflikto sureguliavimo. O gal net atvirkščiai – net atitolino.“

Šie ponios A. Akopian žodžiai, išdėstyti JAV auditorijai, – dviprasmiški. Juos galima įvairiai suprasti, įvairiai traktuoti. Be abejo, ponia A. Akopian šnekėdama apie „beprasmes mirtis“, omenyje turėjo jaunų armėnų karių žūtis dėl Kalnų Karabacho.

Nikolas Pašinianas ir Ana Akopian – armėnų užgrobtame Kalnų Karabache. Socialinių tinklų foto

Žvelgiant Armėnijos separatistų akimis, – A. Akopian pasakė didžiausią nesąmonę. Švelniai tariant, – paniekino separatistų idealus. Žinoma, A. Akopian nenorėjo įžeisti fanatiškųjų separatistų idėjų užgrobti ir aneksuoti Azerbaidžanui priklausančias žemes. Ji norėjo pasakyti, jog ankstesnės Armėnijos valdžios nieko rimto nenuveikė, kad Kalnų Karabachas atitektų Jerevanui ir okupacija būtų iki galo įteisinta bei įtvirtinta.

Bet, remiantis viešojoje erdvėje nuskambėjusiais žodžiais, karštosios armėnų propagandistų galvos suprato savaip: nejaugi premjero žmona kvestionuoja šventą armėnų kovą vardan Kalnų Karabacho okupacijos? Štai Ambarcum K. portale Armenian Report kritikuoja pirmąją Armėnijos ledi, esą ji akivaizdžiai nusišnekėjo. Suprask, prabilusi apie beprasmes mirtis ji įžeidė žuvusiųjų armėnų karių motinas. Ji įžeidė ir šventąją Armėnijos idėją … plėsti savo žemes. Todėl jai privalu viešai pasiaiškinti bei atsiprašyti.  

Žvelgiant iš Vakarų pusės, Armėnijos premjero žmona pasakė daug tiesos: jaunų armėnų karių mirtys – tikrai beprasmės. Bet vis tik premjero žmona išdėstė ne visą tiesą. Jaunų armėnų karių mirtys – beprasmės, bet ne todėl, kad „iki šiol nesureguliuotas Kalnų Karabacho klausimas“. Jos beprasmės pirmiausia todėl, kad Armėnija šiame konflikte – neteisi. Armėnija – agresorė.

Štai azerbaidžaniečių karių žūtys šiame kelis dešimtmečius tebesitęsiančiame kare nėra beprasmės. Skirtingai nei armėnai, Azerbaidžano kariai gina savo valstybę – šalies teritorinį vientisumą. Jau daug sykių teko priminti, bet priminsiu dar sykį: NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą priskiria Azerbaidžanui. Šią žemę Vakarai traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją. Todėl armėnų karių žūtys ne tik beprasmės. Armėnų kariai, žūstantys dėl Kalnų Karabacho, – savo gyvybes aukoja neteisingam tikslui.

Toks oficialus Vakarų požiūris, tokios pozicijos privalėtų laikytis ir Vakarų sudedamąja dalimi esanti Lietuva. Būtent todėl Lietuvai turėtų būti priimtini Armėnijos premjero žmonos palyginimai dėl „beprasmių armėnų karių mirčių“.

Jei jau norima kritikuoti ponią A. Akopian, šią moterį vertėtų kritikuoti visai už kitką – kad kartu su vyru nuvažiavo į armėnų pajėgų kontroliuojamą azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą. Svečiuotis, lankytis, juolab demonstratyviai fotografuotis užgrobtose žemėse poniai A. Akopian tikrai nederėjo. Nesolidu. Stiprūs, save gerbiantys priešininkai okupuotose žemėse taip nesielgia.

Ypač niekšiška fotografijas, kuriose užfiksuotos neteisėtos išvykos į neteisėtai užgrobto regiono sostinę Hankendį (armėnai šį miestą vadina Stepanakertu), – platinti socialiniuose tinkluose.

2019.05.03; 11:46

Austrų istoriko Ericho Faiglo knygos viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Šiemet Armėnija ir vėl minėjo 1915-ųjų tragiškus įvykius, siekdama sukelti kuo daugiau triukšmo ir pritraukti kuo didesnio dėmesio tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje. Šia proga norėčiau prisiminti prieš keletą metų skelbtą žurnalisto Gintaro Visocko publikaciją, kurioje buvo rašoma apie austrų istoriką Erichą Faiglą. Minėtame rašinyje „Europa nemoka bendrauti su taikiais musulmonais“ autorius G. Visockas, be kita ko, pateikė įdomios informacijos, kad, pavyzdžiui, austrų istorikas profesionalas E. Faiglas kiek kitaip žvelgia į 1915-uosius, nei oficialusis Jerevanas.

Taigi verta dar sykį prisiminti, kodėl E. Faiglas buvo įsitikinęs, jog rašytojas Francas Verfelis, rašydamas savo garsųjį romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ (apie 1915-ųjų įvykius), naudojosi, pats to nesuvokdamas, sumaniai pakišta falsifikacija. Žodžiu, tas romanas, vėliau išverstas į daug užsienio kalbų ir plačiai paplitęs po pasaulį, buvo sukurtas, pasak E. Faiglo, remiantis istorinėmis falsifikacijomis. Regis, prieš mirtį F. Verfelis pats pradėjo suprasti, jog falsifikatoriai, skatinę imtis Musa Dago temos, jį bus suklaidinę, apgavę.

Austrų istorikas Erichas Faiglas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, prieš keletą metų skaitytojus supažindindamas su E. Faiglo versija, žurnalistas G.Visockas ragino į lietuvių kalbą išversti armėnų traktuotei prieštarauti išdrįsusio austrų istoriko veikalus praeities temomis.

Deja, į lietuvių kalbą iki šiol neišversta nė viena E.Faiglo knyga. 

XXX

Gintaras Visockas

Viename iš Vilniaus knygynų buvau aptikęs į lietuvių kalbą išverstą Franco Verfelio (Franz Werfel) romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“.

Dienos šviesą romanas išvydo „Versus Aureus“ leidyklos dėka 2014-aisiais metais.

Kas bent mažumėlę domisi sudėtingais turkų – armėnų santykiais, be abejo, bus girdėję, jog šiame romane pasakojama, kaip „žiaurūs turkai 20-ojo amžiaus pradžioje masiškai žudė vargšus armėnus“.

Kuo ypatingas Franco Verfelio romanas?

Teisinga, kai lietuvių skaitytojui sudaroma galimybė susipažinti su armėniškąja tų tolimų įvykių versija. Tačiau ar teisinga, t.y. ar demokratiška, kad Lietuva į 1915-ųjų tragediją (kai kuriose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, o taip pat ir Lietuvoje, ši data įvardinama kaip armėnų genocidas) neturi galimybės pažvelgti kitokią nuomonę turinčiųjų akimis?

Jei Lietuva civilizuota valstybė, mes turėtume žinoti ir turkiškąją versiją. Jei manome, jog šiuo konkrečiu atveju turkai vis tik nepajėgūs objektyviai vertinti istorinių šaltinių, kad būtume visiškai tikri, susiraskime ne Turkijos, o, sakykim, Austrijos istoriko, mokslininko, tyrinėtojo Ericho Faiglo (1931 – 2007) veikalus. Erichas Faiglas (Erich Feigl) – autoritetinga, visoje Europoje žinoma figūra. Jis – profesorius, rašytojas, žurnalistas, režisierius. Jis tyrinėjo Austrijos imperatoriaus Karlo I-ojo, imperatorienės Zitos, imperatoriaus Oto fon Hasburgo biografijas, gilinosi į Austrijos ir Artimųjų Rytų praeitį. Jis – daugelio Austrijos ir tarptautinių premijų laureatas, apdovanotas solidžiais ordinais ir medaliais (Konstantino ordinas, Austrijos ordinas, skiriamas už nuopelnus mokslui ir menui…).

Vienas iš reikšmingiausių jo kūrinių – „Teroro mitai. Armėniškas ekstremizmas: ištakos ir istorinis kontekstas“. Kita ne mažiau sensacinga E. Faiglo knyga – „Armėnų mifomanija“. Kodėl mes turėtume bent jau žinoti, kad tokios knygos egzistuoja, kad jas galima perskaityti anglų ir rusų kalbomis? Jose teigiama, jog romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ parašytas remiantis suklastota, falsifikatorių rašytojui F. Verfeliui sumaniai pakišta klastote.

Franco Vervelio romano „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ viršelis

Intriga štai kokia: armėnų poziciją palaikantieji tvirtina, jog tuometinė Osmanų imperijos vadovybė buvo išleidusi įsakymą, įpareigojantį masiškai žudyti armėnų tautybės žmones, įskaitant net vaikus ir moteris (omenyje turimos 1915-aisiais armėnų patirtos aukos). Armėniškosios versijos oponentai teigia, jog tokio žiauraus įsakymo turkai niekad nėra skelbę.

Tiesiog tuometinė Osmanų imperijos vadovybė nutarė iš kai kurių pasienio zonų armėnus iškelti į šalies gilumą. Kitaip pasielgti Osmanų imperija negalėjusi. Iškeldinti armėnus turkams anuomet atrodė būtina, nes gyvendami tarp musulmonų armėnai nuolat rėmė jų, turkų, priešus. Pasienio zonose gyvenančių armėnų antiturkiškos nuotaikos ypač sustiprėdavo tuomet, kai Osmanų imperijai ir iš jos besiformuojančiai Turkijos valstybei ateidavo sunkios dienos – tekdavo atremti, sakykim, Rusijos imperijos puolimą.

Tad Lietuva, jei nori būti demokratiška, dvigubų standartų nepripažįstanti valstybė, neturi kito kelio, kitos išeities: išleidusi į pasaulį romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“, turėtų pasirūpinti, kad knygynų lentynose atsirastų bent vienas į lietuvių kalbą išverstas E. Faiglo veikalas armėniška – turkiška tema.

Juolab kad proturkišką prof. E. Faiglo poziciją remiančių, palaikančių bei papildančių mokslininkų, istorikų Europoje esama ir daugiau.

Austrų istorikas Erichas Faiglas turi dešimtis bendraminčių

Paminėsiu tik keletą. Štai jie: Didžiosios Britanijos žurnalistas, rašytojas, analitikas Tomas de Vaalas, Prancūzijos istorikas Fernanas Brodelis, Belgijos istorikas Mišelis van Esbrukas, Švedijos tarptautinių santykių instituto vyresnysis mokslinis bendradaris Bertilas Duneras, prancūzų teisininkas ir istorikas Žoržas de Malevilas, lenkų istorikas – publicistas Piotras Kviatkevičius, filosofijos daktarė iš Vokietijos Tessa Savidis – Hofman, vokiečių istorikas Uve Topperis, istorijos dėstytojas iš Olandijos Arendas Janas Boekestižnas…

Pavyzdžiui, istorijos dėstytojas A.J. Boekestižnas tvirtina, jog „tarp Holokausto ir 1915-ųjų įvykių Osmanų imperijoje esama reikšmingo skirtumo. Pirma, žydai nepadarė nieko blogo vokiečiams. Jie tiesiog  susidūrė su žiauriu Hitlerio rasizmu. Tuo tarpu esama daug įrodymų, kad armėnai anuomet bendradarbiavo su rusais, o kai kurie iš armėnų net dalyvavo partizaniniame judėjime, nukreiptame prieš turkus“.

Vokiečių mokslininkas Eberhardas Žakelis yra pasakęs: „Įrodymų, kad būta oficialių Turkijos valdžios nurodymų naikinti armėnus, nėra. Dar labai svarbu pabrėžti, jog aplink Konstantinopolį ir pačiame Konstantinopolyje gyvenančių armėnų niekas nedeportavo.“ Nedeportavo todėl, kad šie nekolaboravo su Rusijos imperija.

O štai britų istorikas, karo analitikas Gvinas Daieris rašė: „Manoma, kad istorikai, įsigilinę į to meto periodą, susidarys nuomonę, jog turkas Talat-paša (būtent tas pats Talat – paša, kurį armėnai nepagrįstai kaltino išleidus įsakymą be gailesčio žudyti visus armėnus, kai tuo tarpu austrų istorikas E. Faiglas tvirtina, jog Talat- paša yra išleidęs įsakymą taikiai, nenaudojant smurto, iškeldinti armėnus tik iš pasienio zonų) ir jo šalininkai buvo ne „žiaurūs velniai“, o drąsūs žmonės, kovojantys už savo tautos išlikimą ypač sudėtingu laikotarpiu“.

Kodėl dvigubų standartų nemėgstanti Lietuva apie tai nieko nežino?

2019.04.27; 12:30

Šių eilučių autorius neragina į 1915-uosius žvelgti turkų ar azerbaidžaniečių akimis. Tačiau vis tik keista, kad Lietuvoje iki šiol itin plačiai ir išsamiai išguldoma tik armėniškojo versija. Ypač kai nagrinėjami 1915-ųjų balandžio mėnesio įvykiai, nusinešę daug armėnų, turkų ir azerbaidžaniečių gyvybių.

Štai tik vienas pavyzdys, kaip lietuviškoje žiniasklaidoje primityviai, vienpusiškai, tendencingai aprašomi įvykiai, susiklostę 1915-aisiais: „XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Osmanų imperijoje reguliariai buvo persekiojami armėnai. 1915 metais buvo sunaikinta daugiau kaip 1,5 milijono šios tautos atstovų. Armėnų tautos genocido faktą pripažino daugelis pasaulio valstybių. Pirmas tai 1965 metais padarė Urugvajus. Vėliau jo pavyzdžiu pasekė Prancūzija, Italija, Nyderlandai, Belgija, Lenkija, Lietuva, Slovakija, Švedija, kitos šalys.“

Turkijos argumentus tuo tarpu sutalpiname į vieną sakinį: „Turkija neigia kaltinimus dėl armėnų genocido ir griežtai reaguoja į kritiką šiuo klausimu“. Kodėl neigia, kokie argumentai pasitelkiami į pagalbą, kiek tais 1915-aisiais žuvo musulmonų? Neįdomu, neaktualu?

Lietuvai vis tik derėtų bent sykį dėmesingai įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano istorikų argumentus. Tik tiek – išgirskime, perskaitykime, susipažinkime.

Juk žiūrėti į 1915-ųjų nelaimę vien armėnų akimis – taip pat pavojinga, kaip žiūrėti vien iš Ankaros ar Baku bokštų. Susidarykime savo nuomonę – lietuviškąją versiją. Juolab kad Armėnija iki šiol, skirtingai nei Turkija, neatidarė savo archyvų užsienio tyrinėtojams (dar viena įtartina keistenybė).

Šioje 2-ojoje publikacijoje slaptai.lt pateikia dar keletą turkiškų ir azerbaidžanietiškų argumentų, kas dėjosi tuose tolimuose kraštuose 1915-ųjų išvakarėse, 1915-aisiais ar po jų.

1915 metų gegužės 9. Bitlisas. Turkija.Turkijoje Bitliso mieste per banditų formuotės siautėjimus žuvo 123 žmonės. Žuvo daug vaikų ir moterų. Pasak tyrėjo Rafaelio de Nogaleso, vienas iš taikius musulmonus žudžiusiųjų buvo Osmanų Asamblėjos deputatas, armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys Garegenas Pasdermadžanas. „Jie žudė visus taikius musulmonus, papuolusius jiems po ranka“, – pažymi istorikas Nogalesas. Visur buvo vykdomi organizacijos „Dašnakcutiun“ mirties nuosprendžiai.

Ši organizacija, tyrėjų nuomone, niekada nesiūlė realios politinės programos, nurodydama savo vykdytojams tik kovos metodus. Tie smurtu pagrįsti metodai buvo traktuojami taip: „Griebtis bet kokių būdų žmonėms apginkluoti, …skatinti susirėmimus ir terorizuoti vyriausybinius valdininkus, … plėšti ir griauti valstybines įstaigas, …tikslams pasiekti leistina viskas – propaganda, teroras, maištai“.

1915 metų gegužės 14. Vanas. Turkija. Kaip rašo amerikiečių istorikas Stenfordas Dž. Šou, banditų formuotės gegužės 14–16 „masiškai naikino vietinius gyventojus musulmonus“. Samprotaudamas apie tai, tyrėjas Ž. Malevilas pažymėjo: „Sistemingi teroro aktai, atliekami visus pastaruosius trisdešimt metų prieš musulmonus, turėjo ir kitą, beveik tokį pat rimtą „atgalinį efektą“ 1915 metais pervežamų armėnų tėvynainių likimui. Visi tie absurdiški maištai, kurstomi iš šalies, atvedė tik prie beprasmių mirčių. Bet jie davė ir tam tikrą psichologinį rezultatą, kurio ir siekė armėnų teroristinių organizacijų agitatoriai: armėnai, otomanų požiūriu, „rami nacija“ tampa „įtariamąja nacija“. Kelių žudynių ir žiaurių maištų dešimtmečių tam visiškai pakako“.

 1916 metų gegužės 11. Malazgirdas. Turkija. Teroristų gaujos žvėriškai persekiojo 20 000 musulmonų Turkijoje, Malazgirdo mieste.

 1917 metų gruodžio 29. Sovietų vyriausybė išleido dekretą „Dėl turkiškosios Armėnijos“. Tuo dokumentu komunistai, skelbiantys pasaulinės revoliucijos ideologiją, faktiškai oficialiai pripažino teisėtais armėnų teroristinių organizacijų veiksmus Turkijos teritorijoje. Neatsitiktinai komunistinio judėjimo vadas V. Leninas pavedė šio dekreto realizavimą savo žiaurumu musulmonų atžvilgiu žinomam tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariui Stepanui Šaumianui, kuriam buvo išduotas ir specialus mandatas. S. Šaumianas, pasinaudojęs situacija, subūrė aplink save armėnų teroristinius būrius: didelę banditų formuotę, vadovaujamą „kruvinojo Andraniko“ (Andranikas Ozanianas Trosis), Tatevoso Amirovo gaują, užsiiminėjusią musulmonų vaikų grobimu, kriminalinę žudiko Stepano Lalajevo grupę ir pan.

Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys S. Šaumianas, kalbėdamas Baku komunistų vardu, net nenorėjo galvoti apie Azerbaidžiano valstybingumą. Pasinaudodami situacija, susidariusia po Pirmojo pasaulinio karo, 1917 metų vasario ir spalio perversmų Rusijoje, armėnai pradėjo siekti savo planų – didžiosios Armėnijos sukūrimo. Šio tikslo siekta mojuojant bolševizmo vėliavą. Baku komuna, prisidengdama kovos su kontrrevoliuciniais elementais lozungu, nuo 1918 metų kovo pradėjo įgyvendinti nusikalstamą planą, kurio tikslas – likviduoti azerbaidžaniečius visoje didžiojoje Baku gubernijos dalyje.

Tomis dienomis surengti nusikaltimai visiems laikams įstrigo azerbaidžaniečių tautos atmintyje. Vien dėl savo tautinės priklausomybės buvo sunaikinti tūkstančiai taikių azerbaidžaniečių.

Nepaprastai žiauriai azerbaidžaniečiai persekioti Baku, Šamachino, Gubino apskrityse, Karabache, Zangezūre, Nachčyvane, Liankiarane ir kituose Azerbaidžano rajonuose. Tose žemėse buvo masiškai išnaikinti taikūs gyventojai, sudeginti kaimai, sugriauti nacionaliniai kultūros paminklai.

1918 metų kovo 15–20. Iš Petrovsko (Machačkala) į Baku tarptautinė teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ permetė garlaiviais didelį kiekį šaudmenų ir ginklų, laikytų Mantaševo ir kitų armėnų pramonininkų – pagrindinių minėtos organizacijos rėmėjų – gamyklose. Buvo intensyviai ruošiamasi kariniams įvykiams Baku mieste… Naftos pramonininkas A. Mantaševas buvo laikomas slaptu armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariu. Abi jo dukros buvo ištekėjusios už „Dašnakcutiun“ aktyvistų – V. Karganovo ir S. Tigranovo.

Anot tyrėjos I. Bagirovos, visiems buvo žinomas faktas apie savanorišką didelę Mantaševo auką: 1 milijoną rublių jis įnešė į savo paties Londone įsteigtą Armėnijos Nacionalinį banką, kuriame buvo laikomi armėnų bažnyčios ir teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ piniginiai indėliai.

1918 metų kovo 17. Urminas. Iranas. JAV konsulo Šedo ir Rusijos konsulo Nikitino, religinių misionierių iš Prancūzijos, Anglijos ir kitų šalių akivaizdoje banditai – teroristai per vieną dieną nužudė tūkstančius musulmonų gyventojų. Užsienio diplomatai ir misionieriai buvo sukrėsti. Pati patikimiausia informacija surašyta knygoje „Urmija – pranašo Zardušto teritorija“, kurios autorius yra tų tragiškų įvykių liudytojas urmių inteligentijos atstovas Alis Dechganis.

1918 metų kovo 19. Baku. Azerbaidžanas. Ypatingosios Tyrimų Komisijos dokumentai liudija, kad kovo 19 dieną, ankstų pirmadienio rytą, prasidėjo „tikras miesto musulmoniškosios dalies puolimas tuo metu, kai musulmonai dar miegojo… Ir iš pradžių jie negalėjo suvokti, kas dedasi“. Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvistas Stepanas Lalajevas, aklai vykdęs S. Šaumiano nuostatą masiškai naikinti nearmėnus gyventojus Baku mieste, buvo tiesioginis kruvinų operacijų vadovas.

 Antai, kaip rodo Ypatingosios Tyrimų komisijos dokumentai, jis asmeniškai dalyvavo taikių gyventojų žudynėse. Teismo ypač svarbių bylų tardytojo Komarovskio raporte sakoma, kad banditai Nikolajevskaja gatvėje, vienoje iš centrinių Baku, brovėsi į namus ir žudė neginkluotus musulmonus – miestelėnus.

Pateiksime tik kai kuriuos įvykdytų nusikaltimų, paliudytų minėtame raporte, pavyzdžius. „Civilius asmenis žudė armėnų teroristo S. Lalajevo gauja kovo 19 dieną Baku ir Olginskaja gatvėje šalia Ermansko vaistinės, ir Šamachinskaja gatvėje“. Taigi, Lalajevas su savo bendrininkais, Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariais Tatevosu Amirovu, Sergejumi Melikovu ir Arustamu Tardžumanovu gaujos priešaky pasirodė Šicho Badajevo namuose Nižnetazapirskaja gatvėje ir įsakė savo galvažudžiams išplėšti Badajevo butą. „Artėjant prie Badajevo namo ta gauja šūviais iš šautuvų sužeidė Badajevo giminaičius – Polatą Useinovą ir Agą Dadaš Gadži Kurban ogly. Išėjus iš Badajevo namų ta pati gauja įsibrovė į Agos Dadašo butą kaimynystėje, kur iki tol jau buvo suspėta pernešti sužeistuosius, ir ten nušovė ir patį Aga Dadašą, ir jo tėvą Gadži Kurbaną“.

Visais atvejais susidorojant su taikiais piliečiais teroristai ėjo su naujos valdžios – komunistų – vėliava“.

1918 metų kovo 21. Baku Azerbaidžanas. Kaip pasakoja liudytojai, Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ barzdočių būrys su Rusijos revoliucijos vėliava apsupo pastatą prie įėjimo į Ičeri-šecherą (viduramžių miestą–paminklą), kur buvo apie du tūkstančiai sužeistų bei sergančių azerbaidžaniečių, rusų, lezginų, žydų. Teroristo Amazaspo ir savo žiaurumu žinomo teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Anastaso Mikojano (vėliau A. Mikojanas ilgą laiką priklausė Sovietų Sąjungos valdančiajam komunistų branduoliui) įsakymu keletas barzdočių apipylė pastatą žibalu, padegė jį iš visų pusių.

1918 metų kovo 20 – 21. Pembekas. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Pembeko kaime banditai sudegino gyvus 141 azerbaidžanietį (nuo 13 metų ir vyresnius). Tragedija įvykdyta pavasario šventės Novruzo dieną. Iš viso devyniuose Pembeko (dabar Vanadzoras) apskrities kaimuose buvo nužudyta apie 1000 musulmonų. Kaimai buvo išgrobstyti ir sudeginti. 

1918 metų kovo 23–24. Petrovskas (Machačkala). Pagal teismo ypač svarbių bylų tyrėjo Komarovskio raportą, dalis pabėgėlių iš Baku (850 žmonių), gelbėdamiesi nuo barzdočių, atvyko į Petrovską garlaiviu „Poseidon“, beje, dėl gaisro garlaivyje „Kornilov“ jiems teko prastovėti reide 3 dienas. Ketvirtą dieną senukus, moteris ir vaikus perkėlė į garlaivį „Evelina“ ir nuplukdė į Baku, o kitus musulmonus, maždaug nuo 18 iki 45 metų amžiaus (apie 750 žmonių), išlaipino Petrovske.

Sužinoję, kad mieste rado prieglaudą pabėgėliai iš Baku, tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Stepano Šaumiano nurodymu su savo gauja specialiai atvyko S. Lalajevas. Su juo buvo savo kruvinais nusikaltimais prieš taikius gyventojus Baku išgarsėjęs profesionalus žudikas Rubenas Agamaliancas.

1918 metų kovas. Šamachai. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Šamachų apskrities Sundi kaime, netikėtai užpuolę, barzdočiai nužudė 250 azerbaidžaniečių. Už žmonių žudynes Sundi kaime atsakinga teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“.

1918 metų kovas. Šamachai. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Šamachų apskrities Achsu kaime banditai užpuolę žiauriai nužudė kelis šimtus musulmonų, išgrobstė visą kaimo gyventojų turtą. Sudeginti namai, mečetės.

1918 metų kovas. Meinimanas. Azerbaidžanas. Barzdočių – teroristų gaujos dukart per mėnesį puolė Azerbaidžane Meinimano kaimą nuo Adžigabulo stoties pusės. Pirmą kartą apsieita be aukų – užpuolikai prisiplėšė turto ir išginė galvijus. Po 22 dienų gauja vėl grįžo į kaimą, šūkaliodama “Tegyvuoja komunizmas!“. Nužudė 22 vyrus, 16 moterų ir 12 vaikų. Sudegino 34 namus.

1918 metų kovo 30 – balandžio 2. Baku. Azerbaidžanas. Oficialiais duomenimis, ginkluoti būriai (turintys apie 10 000 žmonių vien Baku mieste, iš kurių 4000 – dašnakai), vadovaujami vieno iš teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Stepano Šaumiano, nužudė apie 14 tūkst. musulmonų. Įvairiose miesto dalyse buvo išdėstyti kulkosvaidininkai, kurie šaudė į bėgančius.

Tomis dienomis buvo taip pat sudegintos laikraščių „Kaspij“ (leidžiamas rusų kalba) ir „Ačyt sez“ („Laisvas žodis“) redakcijos. Sunaikinus azerbaidžaniečių kvartalus, naktį į kovo 31-ąją prasidėjo operacija „Ičeri-šecher“, po kurios iš ryto visur gulėjo išdarkyti, sudeginti – kai kur grupėmis, kai kur po vieną – vyrų, moterų ir vaikų lavonai.

Sukrečiantį įspūdį darė Teze pir mečetė: įėjimas buvo užverstas lavonais, o pati mečetė išniekinta. Naujos komunistinės valdžios vardu teroristinės organizacijos ir banditų formuotės faktiškai vykdė genocidą etninių azerbaidžaniečių atžvilgiu. Tik „viename iš Baku priemiesčių buvo rasti 58 sudarkyti moterų lavonai“. 

Su „naujos sovietų komunistinės valdžios“ ir „ateizmo“ vėliava buvo žudomi visų musulmonų religijos srovių, taip pat ir stačiatikių, katalikų, judėjų atstovai. Šiame kontekste būdingas ciniškas S. Šaumiano 1918 metų balandžio 19 dienos pareiškimas: „Mūsų miesto (Baku – red.) nacionalinė sudėtis mus gąsdino. Mes bijojome, kad kova įgys nepageidaujamą atspalvį. Mums net teko pasitelkti pagalbon armėnų dašnakų pulką. Mes net negalėjome sau leisti prabangos atsisakyti jų paslaugų. Tačiau pergalė tokia didi, kad menkai tetemdo tikrovę“.

Kruvinas susidorojimas su dešimtimis tūkstančių bejėgių nearmėnų tautybės Baku gyventojų, siekiant pakeisti miesto etninę sudėtį, – tokia armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“, veikusios su komunizmo vėliava ir Lenino vardu, veiksmų programos kaina.

1918 metų kovas–balandis. Šamachai. Azerbaidžanas. Banditų grupė, vykdanti armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, užpuolė Azerbaidžane Agabeilio kaimą, kurį sudarė 9 kiemai. Buvo įvykdyta egzekucija 7 vyrams, 3 moterims ir 4 vaikams. Žudynės vykdytos pagal suplanuotą scenarijų „etniškai grynoms zonoms“ sukurti. 

1918 metų balandžio pradžia. Ginkluotos banditų formuotės, vykdančios teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, atvažiavo traukiniu iš Baku į Nabagio stotį ir sovietų valdžios vardu iškėlė vietiniams gyventojams ultimatumą. Po to, kai gyventojai atsisakė pripažinti dašnakų valdžią, su jais buvo žiauriai susidorota. Armėnų barzdočiai nužudė toje stotyje 555 vyrus, 260 moterų, 140 vaikų. Tarp žuvusiųjų ir sužeistųjų – azerbaidžaniečių, rusų, lezginų, žydų tautybių žmonės.

1918 metų balandžio 16–25. Erzerumas. Turkija. Iš rusų karininko papulkininkio Tverdochlebovo dienoraščių: „Sugretinęs ir apsvarstęs aplinkybes, aš priėjau išvadą, kad: pirma, tuo metu, kai mes garbingame mūšyje kaunamės su puolančiais ir krūtine dengiame Erzerumą – mums už nugarų armėnai, tie kraujo ištroškę ir bailūs kovotojai už laisvę, jau pradeda skersti bejėgius senukus, moteris ir vaikus, nė kiek nesirūpindami, kad taip jie niekšiškai apgaudinėja mus ir daro gėdą ne tik sau visame pasaulyje, bet daro gėdą ir rusų karininko vardui, apie kurį nenusimanantys gali pagalvoti, kad mes sutikome padėti armėnams jų šlykščiuose darbuose; antra, kad tarp puolančiųjų dabar gali būti turkų reguliariųjų pajėgų, o jei jų dar nėra, tai jų gali ateiti paryčiais arba dieną, o mūšis su turkų reguliariosiomis pajėgomis neįeina į Armijos vado planus ir į mūsų užduotį, nei pagal jo pasiūlymus, nei pagal esamas paliaubų sąlygas… Dabar, sužinojus, ką suspėjo pridaryti Erzerume armėnai prieš pabėgdami ir kiek beginklių senukų, moterų ir vaikų jie nužudė, aš dėkoju Dievui už tai, kad aplinkybės susiklostė taip, jog man leido pasitraukti su tais, apie kuriuose dar senovės Romos Petronijus rašė: „Armėnai irgi žmonės, bet namuose vaikščioja keturpėsčiomis“, ir kuriuos rusų poetas Puškinas taikliai apibūdino eilėmis: „Tu vergas, tu bailys, tu armėnas“.

1918 metų balandžio pabaiga. Diviči-Bazaras, Gyzyl-Burunas. Azerbaidžanas. Sužinoję, kad Amazaspo žudikai iš banditų formuotės nesigaili net žindomų kūdikių, Azerbaidžano Diviči-Bazaro ir Gyzyl-Buruno kaimų gyventojai savo taryboje nusprendė pasiųsti keletą garbingų senolių (15 žmonių) pasitikti teroristų būrį su duona ir druska. 

Tų vietovių gyventojai – azerbaidžaniečiai, tatai, lezginai buvo įsitikinę, kad, pagal Kaukazo papročius, išėję pasitikti su duona ir druska, senoliai simbolizuoja taikingumą ir siekį nepralieti kraujo. Tačiau Amazaspo galvažudžių žvėriškumai senolių atžvilgiu sukrėtė visą apygardą.

Pasak Ypatingosios Tyrimų Komisijos nario A. F. Novackio pranešimo, per trumpą laiką gauja sunaikino 122 kaimus Divičių apygardoje.

1918 metų gegužės 1–2. Guba. Azerbaidžanas. Pasak Ypatingosios Tyrimų Komisijos nario A. F. Novackio pranešimo, ankstų rytą miestą apsupo banditų būriai, vadovaujami barzdočių teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvisto, vaikų ir senukų žudiko Amazaspo. Sužinoję, kad civiliai gyventojai ginklų neturi, barzdočiai įsiveržė į Gubą. Buvo sugriauta ir sudeginta 200 musulmonų namų ir 22 mečetės. Nužudyta apie 3000 žmonių. 

1918 metų gegužės 26. Prieš pasileidžiant Užkaukazės Seimui (US), jo armėnų sektorius oficialiai kreipėsi į US azerbaidžaniečių sektorių dėl Irevano miesto (dabar Jerevanas) perdavimo vadinamajai Armėnijai, nes Armėnija neturėjo sostinės, kad paskelbtų nepriklausomybės aktą. Bet buvo iškelta sąlyga: barzedočių formuotės nutrauks siautėjimus, masines taikių gyventojų žudynes ir plėšikavimus.

Azerbaidžano delegatai atsakė teigiamai, nes armėnų delegacija pažadėjo nutraukti išpuolius.

1918 metų gegužės 28 Azerbaidžano Irevano miestas ilgiems dešimtmečiams atskiriamas nuo Azerbaidžano teritorijos, virsta vienu iš centrinių armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ štabų. Šiandien tame mieste nėra nė vieno azerbandžaniečio“.

1918 metų gegužė. Achalcichė. Gruzija. Banditų formuotės užgrobė Gruzijos Achalcichės teritoriją, kuri, pagal armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programą, yra „nuo amžių armėnų“. Išžudyti taikūs gyventojai, daugiausia gruzinai.

Kaip rašo laikraštis „Kavkaz“, dar 1831 metais pirmieji armėnų emigrantai, atvykę į Achalcichę, „padavė prašymą grafui Paskevičiui“, prašydami, „kad su armėnais – georgijiečiais nebūtų apgyvendintos kitos tautybės, kad Achalcicho armėnai turėtų teisę steigti savo ypatingą nacionalinį teismą, kad jiems būtų suteikta teisė prekiauti laisvai ir be muitų…“.

1918 metų rugpjūčio 17–31. Azerbaidžanas. Banditų formuotės sugriovė 50 kaimų Ečmiadzino, Surmalio, Irevano ir Novobajazido apskrityse. Tų kaimų vietiniai gyventojai buvo beveik išnaikinti.  

1918 metų rugpjūčio 31. Armėnijos vyriausybė, išsigandusi, kad neįsiveržtų Turkijos kariuomenė, vadovaujama Chalil pašos, žadėjusio padaryti galą banditų formuočių vykdomoms taikių Užkaukazės gyventojų musulmonų žudynėms, oficialiai atsiprašė, pažadėjusi atiduoti Tautų Teismui masinių žudynių vadeivas ir aktyvius dalyvius.

Bijodama tarptautinio pasmerkimo, Armėnijos vyriausybė buvo priversta pripažinti, kad per 1918 metus armėnų teroristinės ir banditų formuotės išžudė 400 000 azerbaidžaniečių, 120 000 gruzinų, 15 000 kurdų, 22 000 lezginų. Žinoma, šie skaičiai neatspindėjo viso susidorojimų su taikiais gyventojais vaizdo. Bet ir jie kelia siaubą.

Beje, kaip parodė tolesnė istorijos eiga, Armėnijos vyriausybės pareiškimas buvo veidmainiško konjunktūrinio pobūdžio.

1918 metų rugsėjis. Banditų formuotės, vadovaujamos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvisto Andraniko, sudegino visus Sisiano azerbaidžaniečių kaimus. 50 tūkstančių žmonių buvo priversti palikti savo namus. Paimti į nelaisvę Garagyšlago kaimo gyventojai buvo nužudyti.

Vėliau net kai kurie armėnų istorikai buvo priversti pripažinti fašistinį teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ „veiklos“ pobūdį. Štai tyrėjas A. Lalajanas, atskleisdamas tikrąjį Andraniko veidą, vėliau rašys: „Dašnakų būriai, vadovaujami kraujo ištroškusių chmbapetų (Andrianiko pašos, Amazaspo ir kt.), pademonstravo „narsumo“ maksimumą naikindami turkų moteris ir vaikus, senukus ir ligonius. Dašnakų būrių užimti musulmonų kaimai buvo išvaduojami nuo gyvų žmonių ir paverčiami griuvėsiais, pilnais sudarkytų lavonų“.

1918 metai. Nachčyvanas. Azerbaidžanas. Nachčyvano gubernijoje Jaidžos kaime Andraniko gaujų barzdočiasi nužudė 2500 beginklių žmonių, o jų kūnus paskui paskandino Arazo upėje.

1918 metų vasara ir ruduo. Zangezūras. Azerbaidžanas. Pasak Azerbaidžano Respublikos Valstybinio Archyvo dokumentų, „Zangezūro apskrityje teroristinės formuotės sunaikino 115 azerbaidžaniečių kaimų. Per tą laikotarpį buvo žvėriškai nužudyti 7729 azerbaidžaniečiai“.

1918 metų lapkritis. Gruzija. Ginkluotos moderniais pagal tą metą ginklais ir pirmiausia artilerija, gaujos, vykdydamos armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programines nuostatas, vėl įsiveržė į Gruzijos teritoriją. Tikslas – galutinai ir visiškai išvalyti nuo gruzinų valstiečių Achalkalakio ir Achalcichės teritorijas. Armėnų politikai skubino įvykius: 1919 metų pavasarį Paryžiuje turėjo vykti Taikos konferencija, kur būtų pripažintos naujai susidariusios valstybės, atsižvelgiant į jų realiai kontroliuojamas teritorijas.

Pasak 1926 metų „Bolšaja Sovetskaja Enciklopedija“ autorių, „…dašnakai pareiškė pretenzijas į Akalkalakio ir Borčalos teritorijas, priklausiusias Gruzijai, ir į Karabachą, Nachčyvano kraštą ir pietinę dalį Jelizavetpolio gubernijos (dabar Giandža) – red.), priklausiusius Azerbaidžanui. Bandymai jėga prisijungti tas teritorijas atvedė iki karo su Gruzija ir ilgo kruvino karo su Azerbaidžanu, per kuriuos ginčijamų rajonų gyventojų sumažėjo 10–30 %, ir daugybė kaimų tiesiogine prasme buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus“.

1918 metų gruodis. Džabrailio apskritis. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės, vykdydamos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programinę nuostatą sukurti „didžiąją Armėniją – šalį nuo jūros iki jūros“, vėl puolė azerbaidžaniečių kaimus Džabrailio apskrityje.

2019.04.27; 11:50

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Informacinė agentūra TASS-ELTA išplatino Armėnijos užsienio reikalų ministro Zograbo Mnacakaniano pareiškimą, esą šiuo metu nėra prielaidų santykiams su Turkija normalizuoti, kadangi iš Ankaros gaunami signalai neteikia didelių vilčių.

Šis Armėnijos pareigūno priekaištas pagarsintas balandžio 24-ąją Cicernakaberdo armėnų genocido memorialiniame komplekse, padėjus gėlių prie amžinosios ugnies. 

Taip, balandžio 24 dieną Armėnija mini 1915-ųjų tragediją, vadindama ją genocidu. Ir atkakliai reikalauja, kad 1915-ųjų įvykius visos kitos valstybės taip pat vadintų „vien tik genocidu“.

1915-ųjų įvykiai buvo prisiminti ir Vilniuje – prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro muziejaus Aukų gatvėje. Tiesa, į Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrčiano ir armėnų bendruomenių kvietimą atsiliepė labai mažai lietuvių. Bet net ir tų lietuvių, kurie atėjo į šį renginį, norėtųsi paklausti: iš kur jūs žinote, kas, kaip ir kodėl dėjosi 1915-aisiais metais tuometinėje Osmanų imperijoje? Jums papasakojo oficialioji Armėnija arba Lietuvoje reziduojantis ambasadorius, ir jūs jau manote viską žiną? Armėnijos ambasadoriaus pareiškimų mums užtenka, kad galėtumėte drąsiai, be menkiausios abejonės 1915-ųjų karinius susirėmimus įvardinti genocidu prieš armėnų tautą?

Beje, armėnų diplomatas T. Mkrčianas taip pat yra tvirtinęs, esą lietuviams sumušti kryžiuočius Žalgirio mūšyje padėjo … armėnų pulkas, – mes tikime ir šia legenda? Juk ambasadorius nepateikė jokių įrodymų, kad Žalgirio mūšyje kartu su lietuviais prieš kryžiuočius narsiai kovėsi armėnų kariai. Bet mums tų kelių žodžių užtenka, kad patikėtume ambasadoriaus gražbyliavimu?

O gal jūs studijavote armėniškus, rusiškus, turkiškus, azerbaidžanietiškus, amerikietiškus archyvus, kad galite palyginti, kaip ginkluotus nesutarimus 1915-aisias metais vertina rusų, gruzinų, turkų, azerbaidžaniečių, amerikiečių istorikai, politikai, tyrinėtojai? Jums nekelia įtarimo, kodėl 1915-ųjų nelaimių genocidu nevadina artimiausi Lietuvos kaimynai – estai ir latviai (Estija ir Latvija pasirinko aptakesnes traktuotes).

O gal mums nusispjauti į aplinkybę, kad 1915-ųjų įvykių genocidu nevadina nei buvęs JAV prezidentas Barakas Obama, nei dabartinis JAV prezidentas – Donaldas Trampas? 

Šių eilučių autorius neragina į 1915-uosius žvelgti turkų ar azerbaidžaniečių akimis. Tačiau ar nėra keista, kad Lietuvoje iki šiol itin plačiai ir išsamiai išguldoma tik armėniškojo versija? Štai tik vienas pavyzdys, kaip primityviai, vienpusiškai, tendencingai aprašomi įvykiai, susiklostę 1915-aisiais: „XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Osmanų imperijoje reguliariai buvo persekiojami armėnai. 1915 metais buvo sunaikinta daugiau kaip 1,5 milijono šios tautos atstovų. Armėnų tautos genocido faktą pripažino daugelis pasaulio valstybių. Pirmas tai 1965 metais padarė Urugvajus. Vėliau jo pavyzdžiu pasekė Prancūzija, Italija, Nyderlandai, Belgija, Lenkija, Lietuva, Slovakija, Švedija, kitos šalys.“

Turkijos argumentus tuo tarpu sutalpiname į vieną sakinį: „Turkija neigia kaltinimus dėl armėnų genocido ir griežtai reaguoja į kritiką šiuo klausimu“. Kodėl neigia, kokie argumentai pasitelkiami į pagalbą, kiek tais 1915-aisiais žuvo musulmonų? Neįdomu, neaktualu?

Lietuvai vis tik derėtų bent sykį dėmesingai įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano istorikų argumentus. Tik tiek – išgirskime, perskaitykime, susipažinkime.

Juk žiūrėti į 1915-ųjų nelaimę vien armėnų akimis – taip pat pavojinga, kaip žiūrėti vien iš Ankaros ar Baku bokštų. Susidarykime savo nuomonę – lietuviškąją versiją. Juolab kad Armėnija iki šiol, skirtingai nei Turkija, neatidarė savo archyvų užsienio tyrinėtojams (dar viena įtartina keistenybė).

Slaptai.lt šoje publikacijoje pateikia keletą turkiškų ir azerbaidžanietiškų argumentų, kas dėjosi tuose tolimuose kraštuose 1915-ųjų išvakarėse. Artimiausiu metu bus paskelbta ir daugiau Turkijos ir Azerbaidžano pastebėjimų. 

XXX

Kas tuometinės Osmanų imperijos ir Kaukazo regionuose dėjosi 1915-ųjų metų išvakarėse?

1903 metų birželio 12 diena. Artvio apygardoje buvo sulaikyta gauja, kuriai vadovavo Štutgarto politechnikumo studentas kažkoks Abramianas; Rusijos policija aptiko šautuvų, dinamito, bombų ir t. t.; gaujos nariai – etniniai armėnai, gyvenantys įvairiuose Užkaukazės miestuose. Grupė rengėsi atlikti teroro aktų.

1903 metų rugpjūčio 29-oji. Jelizavetpolis (Giandža). Azerbaidžanas. Miesto pakraštyje, šalia armėnų cerkvės, pašaukus varpais ir pagal teroristinės organizacijos „Gnčak“ scenarijų, susirinko keli tūkstančiai armėnų. Po susišaudymo buvo žuvusių ir sužeistų nearmėnų kilmės civilių gyventojų.

1903 metų rugpjūčio 31. Tiflisas. Gruzija. Pasak Rusijos šaltinių, po liturgijos armėnų sobore georgiškoji dvasininkija ragino žmones pilietiškam nepaklusnumui. Ypač „pasižymėjo“ dvasininkas Ter-Araratovas, po kurio kalbos armėnų teroristai paleido apie 40 šūvių į piliečius. Buvo suimti 4 iniciatoriai, tarp jų ir dvasininkas Ter-Araratovas.

1903 metų rugsėjo 2. Karsas. Turkija. Analogiškos armėnų riaušės plykstelėjo Turkijoje Karso mieste. Neramumų epicentras – vėl armėnų (georgiškoji) bažnyčia. Suri Nišan bažnyčios varpų skambėjimo sukviesti susirinko iki dantų apsiginklavę įvairių armėnų banditų grupuočių nariai. Vyriausybinei kariuomenei teko vaikyti armėnų minią ir nuo Šventosios Dievo Motinos bažnyčios.

Dašnakų emblema

Už daugybės šaunamųjų ginklų ir sprogmenų slėpimą armėnų bažnyčiose suimta du šimtai dvasininkų. Pažymėtina, kad gandai apie armėnų kriminalinį pobūdį audrina visuomenę nuo Artimųjų Rytų iki Kaukazo. Tą faktą patvirtino ir armėnų laikraštis „Mšak“, taręs žodį ryšium su 200 000 rublių dingimu iš armėnų dvasininkijos centro – Ečmiadzino vienuolyno.

„Ši didelės pinigų sumos vagystė mums yra dingstis pakartoti apie Ečmiadzino vienuolyną tą elementarią tiesą, kad reikia duoti visuomenei ataskaitą apie armėnų religinio centro piniginius reikalus… Darydamas viską paslapčiomis, Ečmiadzinas tuo suteikia dingstį nemaloniems gandams kilti… Tą elementarią tiesą mes priversti pakartoti vėl, nors armėnų dvasininkija apie tai nenori net girdėti“.

Prancūzų mokslininko barono de Bajaus nuomone, Ečmiadzino vienuolynas sudaro „greičiau politinio, nei religinio centro“ įspūdį.

1903 metų rugsėjo 2. Baku. Azerbaidžanas. Apie 5 valandą vakaro varpams pašaukus prie vietinės armėnų katedros susirinko gausi minia ginkluotų armėnų. Į vietinės valdžios raginimą išsiskirstyti minia atsakė revolverių šūviais. Tik po to, kai buvo sulaikyti 45 ginkluoti įvairių armėnų grupuočių aktyvistai, pavyko sustabdyti kraujo liejimą. Pačioje katedroje – už ikonų ir altoriaus – buvo rasta daug ginklų.

Pasak rusų Kaukazo tyrinėtojo V. L. Veličkos, „…visuose aukščiau aprašytuose armėnų maišto plykstelėjimuose į akis krenta virtinė būdingų faktų. Pirma, armėnų minia, kuri paprastai laikoma taikia ir drovia, turėjo daug ginklų: vadinasi, buvo seniai paruošti sandėliai ginklų, liudijantys, jog yra organizacija, kuri rengiasi konkretiems poelgiams. Antra, į neramumų vietą maištaujantys armėnai buvo sukviesti varpų gaudesio ir atėjo su ginklais rankose, ir, beje, Karse ir Baku užėmė kaip ir strategines pozicijas; vadinasi, viskas buvo iš anksto parengta.

Trečia, bažnyčia, kviečianti varpų gausmu ne maldai, o skerdynėms, bažnyčia, kurios altorius paniekintas naikinimo ginklais, yra ne maldos namai, o žvėriškumo židinys ir prieglobstis maištui prieš teisėtą valdžią, veikiančią tos pačios bažnyčios dvasiniais interesais“.

Anot tyrinėtojo Hito U. Lourio, „…kai armėnų bažnyčios vadovai dalyvavo atminimo pamaldose už mirusiuosius ar kalinamus teroristus ir sutiko dalyvauti tokiuose renginiuose, tuo pačiu jie faktiškai pripažino ir pritarė toms akcijoms, kurias vykdė armėnų teroristai“.

1903 metų rugsėjo 12. Šuša. Azerbaidžanas. Pasak rusų Kaukazo tyrinėtojo V. L. Veličkos, Šušoje, „garsėjusioje politiniais bruzdėjimais ir ypatingu vietinio armėnų elemento įžūlumu“, minia armėnų irgi surengė riaušes ir plėšikavimus. Nuo armėnų nebuvo slepiama, kad už stačiatikių soboro dekano Vasilovo nužudymą teroristai gavo 25 000 rublių. Rusų tyrinėtojo nuomone, buvo aišku, „kokį vaidmenį tokiuose kruvinuose reikaluose vaidina armėnų piniginiai tūzai“.

1903 metų rugsėjo 13. Ečmiadzinas. Azerbaidžanas. Armėnų gauja turgaus aikštėje nužudė tokį armėną Potojancą, kaltą tik tuo, kad nepakluso Armėnų komiteto (teroristinės organizacijos „Gnčak“ vietinis skyrius) nurodymams. Rusų tyrinėtojas I. K. Kanadejevas dar 1902 metais pažymėjo: „patys armėnų agitatoriai, su retomis išimtimis, labiau už kitus puikiai supranta savo programos nepagrįstumą ir netiki savo reikalu, bet dirba ta kryptim, nes tokia veikla teikia jiems lėšų maitinimuisi. Jie gauna pašalpas iš Armėnų komiteto, o svarbiausia – išpeša pinigų grasinimais ir šantažu iš geraširdžių pirklių kišenių neva tai armėnų judėjimui“.

1903 metų spalio 14. Tiflisas. Gruzija. Ties įvažiavimu į miestą, šalia Botanikos sodo, generolą adjutantą kunigaikštį Grigorijų Goliciną grįžtant ekipažu su žmona iš iškylos užmiestyje, užpuolė trys armėnų banditai, sudavė keletą kirčių durklu į galvą ir ranką. Rusų Kaukazo tyrinėtojas V. L. Velička liudija, kad kruvino pasikėsinimo į kunigaikščio Golicino gyvybę kaltininkai „priklausė žemiausioms armėnų gyventojų klasėms“.

Vėliau išaiškėjo, kad žudikai – armėnai, priklausantys armėnų teroristinei šutvei. „Naudinga būtų sužinoti, kaip iš pažiūros taikingi armėnai dalyvauja joje pinigais ar kitais būdais… Apskritai pats laikas rimtai įsigilinti į tai, kokį vaidmenį vaidina nusikaltimuose, plėšikavimuose, maištuose ir kitokiose Kaukazo gyvenimo žaizdose kai kurių turtuolių su tamsia praeitimi ir labai miglota dabartimi įtaka ir milijoniniai turtai…“.

Toliau mokslininkas pabrėžia: „Gaudyti ir bausti smulkius agitatorius, paliekant nuošaly pagrindinius veikėjus – vadinasi, bandyti išsemti upę kibirais. Kiekvieną nors kiek rimtesnį reiškinį, keliantį bėdos pavojų, reikia sučiupti prie pat ištakų: kitaip netikslinga valstybinės tvarkos požiūriu ir, galų gale, žiauru žmonių minios požiūriu, nes ji moka krauju ir beprotybe, kuri joje bujoja veikiama ne pagal laiką švelnaus valdžios elgesio su tikraisiais anarchiškų apraiškų kaltininkais. 

1904 metų rugsėjis. Baku. Azerbaidžanas. Armėnų teroristai nužudė keletą azerbaidžaniečių. Tos žmogžudystės buvo perspėjamojo pobūdžio. 

1905 metų vasario 5. Baku. Azerbaidžanas. Armėnų teroristas nužudė Baku apskrities Sabunčio kaimo gyventoją Agą Rzą Babajevą. Žmogžudystės tikslas – sukelti neramumus. Tą pačią dieną armėnų banditai nužudė realinės ir technikos mokyklų 7-os klasės moksleivius Jakovą Lebedevą ir Ivaną Volkovą. Pasak armėnų mokslininko Dž. Libaridiano, per trejus metus (1904–1906) armėnų teroristai įvykdė 105 „politines žmogžudystes“: „iš jų 56 – armėnų, 32 – politiniais motyvais ir rusų, ir turkų valdininkų bei karininkų; 2–3 atsitiktines, be ypatingų priežasčių, kitas – bankininkų ir palūkininkų“.

Tyrinėjant Libaridiano pateiktus skaičius, mokslininkai pastebėjo: „…per tą trumpą trejų metų laikotarpį dvejoms armėnų kilmės aukoms, nužudytoms armėnų teroristų, tekdavo po vieną nearmėną. Tas faktas, į kurį neatsižvelgiama iki šiol, vertas dėmesio, nes jis būdingas ne tik 1904–1906 metams, bet ir dabar. Tikslas nepasikeitė: sąmoningas mėginimas įbauginti daugumą taikių armėnų, priversti juos skatinti teroristų veiklą“.

1905 metų vasario 6. Baku. Azerbaidžanas. Pasak Michailovsko miesto ligoninės dokumentų, teroristų grupė, globojama armėnų milijonierių Balabeko Lalajevo, Artiomo Babajanco, Isajaus Ter-Osipovo ir kitų, nužudė 18 ir sužeidė 33 žmones. Iš jų 34 azerbaidžaniečius, 6 rusus, 6 armėnus, 5 kitų tautybių atstovus.

1905 metų vasario 7. Baku. Azerbaidžanas. Ta pati armėnų teroristinė organizacija nužudė ir sužeidė apie 100 taikių piliečių.

1905 metų vasario 9. Baku. Azerbaidžanas. Vis ta pati armėnų teroristinė organizacija surengė pogromus ir miesto gyventojų žudynes. Teroristų grasinimai, išdėstyti 1904 metų pabaigoje platintose Baku proklamacijose, buvo nuosekliai įgyvendinami. Po įvykdytų masinių žudynių nusikaltėliai susirinko pasiturinčių armėnų namuose (Balabeko Lalajevo, Artiomo Babajanco, Isajaus Ter-Osipovo, Akopo Muradiano, Grigorijaus Sarkisianco, Kareno Saakianco ir kitų) ir pro langus bei nuo pastatų stogų ėmė šaudyti į miesto gatves anglų ir prancūzų gamybos bombomis ir granatomis.

1905 metų vasario 6-10 dienų įvykiai įrašyti į istoriją kaip „kruvinos skerdynės Baku mieste“. Aukščiau minėtieji armėnų magnatai, greta Mantaševo, Ter-Gukasovo, Melkianco, buvo tarptautinės armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“, pradėjusios realizuoti savo programines nuostatas, nariai ir rėmėjai.

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

1905 metų vasario 20–21. Irevanas. Azerbaidžanas. Armėnų banditų grupuotės, vadovaujamos teroristinės organizacijos „Dašnakciutun“, žudė musulmonus – šio miesto gyventojus. Žvėriškos taikių piliečių egzekucijos kėlė siaubą mačiusiems jas. Jas vykdė žmonės, išugdyti pagal armėnų vadovėlius, išleistus, pasak rusų laikraščio „Kavkaz“, „Paryžiuje arba Venecijoje“. Tų knygų autoriai tarsi užprogramavo savo vadovėlius būsimiems nusikaltimams: „Armėnija – didis žodis, didingas praeities prisiminimas, didingas ateities elementas… Armėnai moraliniu požiūriu pranoksta visas juos supančias tautas“. Tuose vadovėliuose, pasak minėto rusų laikraščio, ypač pabrėžiama, kad armėnų tauta yra Dievo išrinktoji būti tarpininke, skleidžiant civilizaciją ir krikščionybę. 

1905 metų gegužės 11. Baku. Azerbaidžanas. Penki teroristai nužudė kunigaikštį M. A. Nakašidzę ir G. Takaišvilį, pasisakiusius už Kaukazo tautų draugystę. Tai liudija P. P. Šubinskis savo prisiminimuose. Tą pačią dieną buvo nužudytas ir generolas Alichanovas. Proklamacijoje, išplatintoje apie nužudymo faktą, pažymima, kad tai padarė teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“.

Kai kuriais duomenimis, vienas iš žudikų buvo Drastamatas Kanajanas, pravarde Dro.

Iki tų įvykių Dro būtent Zangezūro apskrityje su įvairiomis armėnų gaujomis dalyvavo kruvinose operacijose prieš taikius gyventojus – turkus, kurdus, azerbaidžaniečius. 

1905 metų gegužė. Nachčyvanas. Azerbaidžanas. Sukarintos formuotės Nachčyvane surengė kruviną siautėjimą prieš taikius gyventojus. Tarp žuvusiųjų – moterys, senukai, vaikai.

1905 metai. Zangezūras. Azerbaidžanas. Banditų formuotės surengė kruviną susidorojimą su taikiais miesto gyventojais. Dešimtims žmonių buvo įvykdyta egzekucija. Banditai naikino gyventojus vien už tai, kad šie išpažino islamo religiją.

1905 metų birželio 8. Gerai ginkluota banditų formuotė apsupo azerbaidžaniečių Ušu kaimą Ečmiadzino apskrityje. Vien kardais besigynusius musulmonus sušaudė iš šautuvų. Užėmę kaimą ir sunaikinę vyrus, armėnų teroristai išžudė žindomus kūdikius, senukus. Buvo sudeginta mečetė, išniekintos šventosios relikvijos. Kaip liudija mačiusieji, kaimo vyrai narsiai kovėsi už kiekvieną namą, bet jėgos buvo nelygios.

1905 metų birželio 9. Sudeginti Ečmiadzino apskrities kaimai – Persis, Nazrevanas, Kičikkendas, Ketuklas, Gošabulagas, Igrius. Po susidorojimo su taikiais gyventojais armėnų kovotojai patraukė į musulmonų Tekjos kaimą.

1905 metų liepos 21. Stambulas. Turkija. Teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariai įvykdė pasikėsinimą į sultoną Abdul Chamidą. Knygoje „Iškreiptas patriotizmas“ armėnų politikas K. Papazianas vertina įvykį taip: „Bandymas pasikėsinti į sultoną Abdul Chamidą bus viena iš kraštutinių priemonių politiniams tikslams pasiekti teroro keliu“.

Teroro aktas nepavyko, bombos sprogo per anksti. Bet valstybės vadovas atleido armėnų teroristams, parodydamas humaniškumą. „Atsidėkodami“ už tai tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ agitatoriai sultoną Abdul Chamidą jau beveik visą amžių vadina ne kitaip kaip „despotišku, klastingu politiku, naikinusiu nekaltus armėnus“ ir pan. Užmiršti net sultono įsakai amnestuoti teroristus.

1905 metų rugpjūčio 8. Šuša. Azerbaidžanas. Šušos apskrityje daugiau kaip 300 Venko kaimo banditų užpuolė pro šalį traukusią vilkstinę; pirkliams įvykdyta egzekucija, turtas išgrobstytas. Paskui jie užpuolė kaimyninį musulmonų kaimą, kur nužudė kaimo gyventojo Abbaso beko sūnų, jo brolį ir keletą tarnų. Netrukus buvo išžudyti visi kaimo gyventojai, o jų namai sudeginti. Prie banditų prisidėjo armėnų kareiviai, pabėgę iš kareivinių ir pasičiupę su savim ginklų.

Kruvinos akcijos buvo bauginančios, jų tikslas – priversti vietos gyventojus palikti Šušą ir kitas Karabacho kalnuotas teritorijas. Armėnų terorizmo ideologai, pradėję realizuoti „Armėnijos politinės teritorijos“ programą, buvo aiškiai nepatenkinti tuo, kad net masiškas armėnų persikėlimas į Azerbaidžano teritorijas nepakeitė demografinės padėties.

Tai liudija ir rusų mokslininko M. A. Skibickio tyrimai, pagal kuriuos etninis armėnų ir azerbaidžaniečių santykis Kalnų Karabache XX amžiaus pradžioje atitinkamai buvo 1:4. Kitaip sakant, azerbaidžaniečiai sudarė 72,6 % ganyklų naudotojų.

Savo studijoje autorius taip pat nurodo, kad tame regione gyventa kurdų ir tatų. Knygoje buvo sudarytas rusų tyrinėtojo „Karabacho valdiškų vasaros ganyklų žemėlapis“. Unikalus žemėlapis vėliau dingo iš Sankt Peterburgo, Maskvos, Tbilisio, Jerevano knygų saugyklų.

1905 metų rugpjūčio pabaiga. Baku. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės surengė siaubingas miesto gyventojų – etninių azerbaidžaniečių skerdynes. Kaip liudija mačiusieji, įvykiai Baku rugpjūčio pabaigoje pranoko savo žiaurumu ir nužudymų masiškumu tų pačių metų vasario tragediją Baku mieste.

Kaip liudija Rusijos archyvai, „1905–1906 metais armėnų teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ faktiškai „sužaidė dvigubą žaidimą: visų pirma, buvo išlieta nors dalis pykčio musulmonams, o antra – spaudos ir propagandos pagalba viso, kas įvyko, kaltininke buvo išstatyta Rusijos vyriausybė, ir, tokiu būdu, atsirado nauja galinga agitacinė medžiaga revoliucionizuoti ne tik armiją, bet ir kitus Kaukazo gyventojus… Rezultatas toks, kad žuvo daug rusų administracinių ir privačių asmenų, neįtikusių armėnams“.

1905 metų spalio 3. Syrchavendas. Azerbaidžanas. Teroristinių ir banditų formuočių raitininkų ir pėstininkų būriai užpuolė musulmonų Syrchavendo kaimą. Operacijai vadovavo armėnų teroristas Amazaspas, kuriam tarptautinis teroristinis organizacijos „Dašnakcutiun“ komitetas už taikių valstiečių nužudymus buvo suteikęs generolo laipsnį. Per labai trumpą laiką sugriautas Syrchavendo kaimas buvo pilnas azerbaidžaniečių lavonų.

1905 metų lapkričio 15–18. Giandža. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės, vykdydamos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, surengė kruvinas taikių miesto gyventojų skerdynes. Kaip pažymi istorikai, per tuos metus tai buvo vienas iš žiauriausių armėnų banditų susidorojimų su taikiais gyventojais. 

Armėnų teroristinių organizacijų lyderiai tuo metu perspėjo per spaudą visus tuos, kurie užstojo azerbaidžaniečius: „Prisiminkite M. A. Nakašidzės, policijos komisaro Sacharovo, pristavo Nadžanskio, Čarakovo likimą…“ Visiems išvardytiems asmenims buvo įvykdyta egzekucija tarptautinės armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ vadovybės įsakymu.

1905 metų lapkričio 21. Tiflisas. Gruzija. Barzdočiai iš tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ surengė pačias kruviniausias ir žiauriausias Tiflisio gyventojų skerdynes Gruzijos istorijoje. Kaip liudija mačiusieji tuos įvykius, gaujos, „valydamos vietas“ atvykėliams armėnams apgyvendinti, išpjovė ištisas šeimas stačiatikių gruzinų valstiečių ir miesto gyventojų. 

Pasak išlikusių duomenų, armėnų gaujos tą dieną Tiflisyje nužudė ir daug azerbaidžaniečių. Bet kadangi azerbaidžaniečių šeimos pagal religines tradicijas kategoriškai atsisakė gabenti žuvusiuosius į morgą, o vežė iškart į mečetes, tai Tiflisio morge vakarop tebuvo rasta 10 musulmonų lavonų. Kad nuslėptų nuo tarptautinės visuomenės tikruosius žudynių kaltininkus, armėnų spauda savo puslapiuose paskelbė pasauliui apie „armėnų tragediją Tiflisyje…“.

O tradicinį gruzinų inteligentų požiūrį į armėnų terorizmo ideologus išdėstė žymus gruzinų rašytojas ir mąstytojas I. Čavčavadzė: „Mums apmaudu tik dėl to, kad pagyrūnė armėnų grupė, neigdama mūsų, gruzinų, dvasinę ir fizinę egzistenciją, rodo mums tik prieš mus atsivėrusį kapą, tarsi mūsų nebūtis sukurtų jų egzistenciją. Metas nuplėšti kaukę nuo tos armėnų grupės, kurios išminčiai sukelia mums, gruzinams, nuo mažo iki didelio, be išimties, šitiek erzelio. Reikia pažvelgti į juos tiesiai, be pagražinimų. Metas mums sužinoti – iš kur kranksi virš mūsų juodasis varnas, iš kur krenta ta mus talžanti akmenų kruša. Metas mums atsipeikėti ir nesimaivyti kaip bailiams prieš tuos lželiberalus, prieš tuos tikrojo liberalizmo arlekinus, užčiaupiančius mums burnas, kad po šventa tautos meilės skraiste paslėptų savo juokdarystę, dviveidiškumą, beširdiškumą“.

1906 metų birželio 12. Šuša. Azerbaidžanas. Banditų formuotės maždaug iš 10 tūkstančių žmonių, surinktų iš artimiausių armėnų kaimų, surengia plataus masto Šušos puolimą. (Tiems armėnams, kas atsisakė dalyvauti skerdynėse, teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuosprendžiu buvo įvykdyta egzekucija). Kautynės truko penkias dienas. Visus musulmonų namus apmėtė bombomis. 

1908 – 1909 metai. Anot tyrinėtojos I. Bagirovos, tam laikotarpiui priklauso armėnų smogikų iš teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ pasikėsinimai į Jelizavetpolio pramonininkų vyndarių brolių Forerių gyvybę, vyndario Gurro, Tiflisio apsaugos skyriaus filerių Poleško ir Uljanovo, Tiflisio policininko Valijevo nužudymai, tabako fabrikanto A. Safarovo sūnaus, Irevano kaimo seniūno K. Azariano nužudymai. Tyrėja pažymi: „Tikslui pasiekti dašnakai nesigailėjo nei svetimų, nei saviškių. „Saviškiams“ veikė Bauginimo organizacija, kuri per tuos metus sunaikino 5–6 „Dašnakcutiun“ narius (vienas iš jų – „Migranas“ – buvo nužudytas IV suvažiavimo nutarimu)“.

1909 metų balandžio 9. Stambulas. Turkija. Nužudytas turkų žurnalistas Chasanas Fechmi bekas. Nužudymo tikslas – išprovokuoti neramumus mieste, panaudojus laidotuves masinėmis demonstracijomis sukelti. Kaip tik tuo laikotarpiu datuojamas ypatingas tarptautinės armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ suaktyvėjimas – ji tuo metu atidarė savo filialus Paryžiuje, Ženevoje, Kaire. Būtent iš ten į Stambulą keliavo platinimui brošiūros ir proklamacijos, raginančios kurti grupes fedainų–kamikadzių, realizuojančių politinius armėnų tikslus.

Tarp tų medžiagų – armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ ideologo Mkrtyčio Portakaliano raginimai kurti „didžiąją Armėniją“, kovojant su Turkijos ir Rusijos vyriausybėmis. Vėliau, 1921 metais, M. Portakalianas bus nužudytas savo bendražygių už organizacijos „Dašnakcutiun“ pajamų slėpimą“.

Teroristinės organizacijos ASALA ženklas

1914 metų vasario 21. Turkija. Karse ir Ardachane armėnų banditų formuotės nužudė 30 000 vyrų – etninių turkų. Vienas iš tiesioginių organizatorių buvo slenkančios į šešėlį armėnų teroristinės organizacijos „Gnčak“ ideologas, Turkijos parlamento deputatas Stepanas Ter Danielianas.

1914 metų vasara. Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Amerikiečių istoriko Stenfordo Dž. Šou knygoje „Otomanų imperijos istorija“ sakoma: „…per visą karą armėnai siaubingai, negailestingai masiškai naikino musulmonus. Daugiau kaip milijonas Turkijos valstiečių buvo priversti bėgti iš gimtųjų namų. Tūkstančiai pabėgėlių buvo sukapoti į gabalėlius“.

Iš 3 300 000 turkų, gyvenusių 1914 metais penkiose srityse – Trabzone, Erzerume, Erzindžane, Vane ir Bitlise – po karo buvo suskaičiuota 600 000 pabėgėlių. Armėnų banditų formuotės puldinėjo ir kurdų gyvenvietes, žiauriai žudydamos visus taikius gyventojus, nesigailėdamos moterų, senukų, vaikų. Vienas iš turkų ir kurdų valstiečių skerdynių tiesioginių organizatorių buvo armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys Arutiunas Šachrikianas, pravarde Atomas.

(Bus daugiau)

2019.04.25; 10:38

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nesiruošiau diskutuoti su Algiu Kasperavičiumi, portale bernardinai.lt parašiusiu straipsnį „Sunku suprasti, kodėl genocido ieškoma ten, kur jo nebuvo“.

Bet kadangi autorius, atsiliepdamas į Irmos Ąžuolės publikaciją „Sunku patikėti: genocidas moderniame pasaulyje“ keletą kartų paminėjo mano pavardę, juolab maniškę knygą „Juodojo Sodo tragedija“, – parašiau savąją nuomonę, tikėdamasis, kad bernardinai.lt leis ir man tarti keletą žodžių. Tačiau bernardinai.lt redaktorė atsiuntė trumputį atsakymą, kad mano komentarui tribūnos nesuteiks.

Štai kodėl šį tekstą skelbiu portale slaptai.lt.

Iki šiol viešpatavo vien armėniškoji versija

Pirmiausia noriu pabrėžti: analizuojant sudėtingus armėnų – turkų ir bei armėnų – azerbaidžaniečių santykius būtina prisiminti, jog maždaug du paskutiniuosius dešimtmečius Lietuvoje be menkiausios konkurencijos viešpatavo vien armėniškoji Kaukazo istorijos versija. Nuo pat Atgimimo laikų mes taip buvome apžavėti armėniškų pasakojimų, kad nekildavo nė menkiausia abejonė: gal jau privalu pasidomėti, ką apie 1915-ųjų tragediją ar Sumgaito ir Hodžaly žudynes mano oficialioji Ankara ir oficialusis Baku?

Tad ar verta stebėtis, kad dabar, kai lietuviškojoje viešojoje erdvėje kartais pasirodo azerbaidžanietiški – turkiški argumentai, ištikimiausius Jerevano gerbėjus apima šokas. Vos tik Mykolo Riomerio universitete parodomas užsieniečio režisieriaus (ne azerbaidžaniečio; juolab vienas iš liudininkų – lietuvis Ričardas Lapaitis) sukurtas dokumentinis filmas apie Azerbaidžano miesto Hodžaly tragediją, kurios kaltininkas – Armėnijos ginkluotosios pajėgos, o lietuvė autorė parašo daugmaž palankią recenziją, – nedelsiant keliamas triukšmas. Leiskite paklausti – kodėl pagal demokratiškus principus gyvenančioje Lietuvoje negalima parodyti Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms nepalankaus filmo? Nejaugi norima pasakyti, jog 1992-ųjų vasario 25 – 26 dienomis nebuvo nužudyti 613 civiliai azerbaidžaniečiai iš Hodžaly miesto?

Kokia oficiali Lietuvos pozicija?

Antras svarbus argumentas – griežta NATO ir Europos Sąjungos valstybių pozicija dėl Kalnų Karabacho. Visas civilizuotas Vakarų pasaulis, taip pat ir Lietuva (jei netikite, kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją) pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija. Jungtinės Tautos ne sykį (iš viso keturios rezoliucijos) reikalavo, kad Armėnija savo ginkluotąsias pajėgas nedelsiant išvestų iš Kalnų Karabacho – šį regioną grąžintų Azerbaidžanui.

Tad bet kokios diskusijos, kas Juodąjame Sode (taip azerbaidžaniečiai vadina Kalnų Karabachą) gyveno prieš 50 ar 100 metų, – beprasmės. Vakarų civilizacija vadovaujasi valstybių teritorinio vientisumo principais. Ir tai – teisinga pozicija. Nes jei pažeisime šį principą, kils chaosas. Tąsyk labiausiai kentėtų nedidelės, ne itin stiprios valstybės. Tokios kaip Lietuva. Nes Šalčininkų lenkai galėtų pasivadinti esantys kažin kokia ypatinga tauta – panorėtų prisijungti prie Varšuvos. Latvijoje esančio Latgalijos regiono rusai apsimestų kažin kokiais rusėnais ir panorėtų prisišlieti prie Rusijos, Estijoje esančios Narvos gyventojams taip pat pasirodytų mielesnė ne Talino, o Maskvos valdžia. Jei ignoruosime valstybių teritorinio vientisumo principus, jei vadovausimės vien tik tautų apsisprendimo teise, kaip nori oficialusis Jerevanas, turėsime pripažinti, kad ir nuo Gruzijos, Ukrainos, Moldovos šiandien atplėšiamos žemės … teisėtai.

Dirbtinė Kaukazo kolonizacija

Bet net jeigu atidžiai analizuotume duomenis, kas gi Kalnų Karabache gyveno prieš šimtą ar kelis šimtus metų, matysime šiandieninei Armėnijai nepalankių faktų. Jei mums nepriimtini azerbaidžaniečių, turkų autoriai, susiraskite mūsų bibliotekose esantį istoriko Algimanto Liekio 2016-aisiais išleistą veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ arba publicisto Leono Juršos 2017-aisiais dienos šviesą išvydusią brošiūrą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.

Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Ten – daug svarbių pastebėjimų. Pavyzdžiui, kaip Rusija ištisus 150 metų nuo pat 1763 iki 1913 metų brutaliai, kryptingai kolonizavo Kaukazą. Kaip rašo L.Jurša, „Rusija, perkeldama armėnus į užkariautas žemes, ne tiek saugojo juos nuo asimiliacijos Irano ir Osmanų valstybėse, kiek siekė savo politinių, konfesinių ir apskritai kolonijinių tikslų“. Žodžiu, 1828 metais perkelta 40 tūkst. armėnų, 1829-aisiais – apie 90 tūkst… Ir taip – ne vieną sykį. Ypač lemtinga azerbaidžaniečiams buvo 1828-aisiais tarp Irano ir Rusijos pasirašyta Turkmančajaus sutartis, kada armėnus pradėta masiškai kelti į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas.

Net Jerevano kilmė – azerbaidžanietiška

Irevanės tvirtovės žlugimas. Franco Rubo paveikslas. Slaptai.lt nuotr.

Jei žvelgsime dar atidžiau, net 20-ojo amžiaus pradžioje dabartinė Armėnijos sostinė Irevanas (Jerevanas – armėniška pavadinimo versija) buvo musulmoniškas – azerbaidžaniečių ten gyventa žymiai daugiau nei armėnų. Kad dabartinis Jerevanas dar ne taip seniai buvo musulmoniškas, byloja anuomet nutapytas Franco Rubo paveikslas, kuriame pavaizduota, kaip Rusijos imperijos kariai 1827 metų spalio 1 dieną įžengia Irevano tvirtovėn. Taigi anuomet, o ne dabar tapytame paveiksle – gausybė musulmoniškų maldos namų. Nė vienos bažnyčios. Tas paveikslas – netiesioginis, bet iškalbingas įrodymas, jog dabartinis Jerevanas, Armėnijos sostinė, tuo metu buvo išskirtinai musulmoniškas, t.y. azerbaidžanietiškas miestas. O gal kiekvienu Armėnijos žodžiu aklai tikintys lietuviai nori pasakyti, jog dailininkas melavo: vietoj bažnyčių specialiai piešė mečetes?

Kas buvo prieš 1000 metų – prisimena, kas nutiko prieš 100 metų – neprisimena

Deja, Lietuvoje vis dar gajūs mitai, esą Armėnija – labai sena valstybė, kurią žiloje senovėje sunaikino žiaurūs musulmonai. Prisimenu, kaip Vilniaus Karininkų Ramovėje pristatydamas savo knygą „Juodojo Sodo tragedija“ sulaukiau tiksliųjų mokslų profesoriaus replikos, girdi, Armėnija – tūkstančius metų skaičiuojanti valstybė, egzistavusi dar tuomet, kai jokio Azerbaidžano nė nebuvo (cituoju iš atminties).

Labai keista, kai mūsų profesoriai puikiai prisimenama, kur ir kaip prieš tūkstantį metų gyveno armėnai, o kas Pietų Kaukaze dėjosi vos prieš šimtą arba du šimtus metų, – ignoruoja, neprisimena. Net jei iš tikrųjų prieš tūkstantmetį egzistavo minėta armėnų valstybė, kunigaikštystė ar karalystė, ar tai reiškia, kad dabartinės valstybių sienos turi būti braižomos pagal anuos senuosius laikus? Mes kadaise irgi turėjome nuo jūrų iki jūrų išsiplėtusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet jei šiandien pradėtume reikalauti prieš tūkstantį metų valdytų teritorijų, Pasaulis mus laikytų pavojingais bepročiais.

Kas pirmasis pakėlė ranką?

Beje, jei žvelgsime į Kaukazo istoriją be emocijų, visuomet svarbu išsiaiškinti, kas gi pirmasis pakėlė ranką prieš savo kaimyną. Jei analizuosime šį klausimą principingai, paaiškės, kad ne azerbaidžaniečiai pirmieji pradėjo vyti iš gimtųjų namų armėnus. Pirmosios pabėgėlių virtinės pajudėjo ne iš Azerbaidžano, o iš Armėnijos. Pirmieji pabėgėliai, netekę gimtųjų namų, buvo būtent Armėnijoje gyvenę azerbaidžaniečiai. Po to iš gimtųjų namų buvo stumiami ir Kalnų Karabache gyvenantys azerbaidžaniečiai. Armėnams puikiai sekėsi įgyvendinti šią išstūmimo politiką, nes tuometinė SSRS vadovybė, įskaitant ir Michailą Gorbačiovą bei jo proarmėniškai nusiteikusius patarėjus, gynė išskirtinai Armėnijos interesus, o į Azerbaidžano teises žvelgė atsainiai, pro pirštus.

Sumgaito niuansai

Kai įrodinėjama, jog 1988-aisiais azerbaidžaniečiai Sumgaite surengė armėnų skerdynes, pirmiausia derėtų prisiminti tų dienų specifiką. Ar tokią stambią provokaciją įmanoma surengti be KGB vadovybės Kremliuje žinios ir palaiminimo? Vargu. O ar pogromai prieš armėnus Sumgaite buvo naudingi Azerbaidžanui? Vėl gi – ne. Po jų Vakarai vartojo itin nepatraukliai azerbaidžaniečius apibūdinančius epitetus. 

Eduardas Grigorianas

Galų gale kodėl Azerbaidžaną kaltinantys istorikai, politikai bei žurnalistai nenori prisiminti, jog smurtautojams Sumgaite nurodinėjo vis tik ne azerbaidžanietis? Pogromams vadovavo Eduardas Grigorianas, kurį tuometinė Sovietų Sąjunga ir sovietinė Armėnija labai švelniai nubaudė – ne tik kad nesušaudė, bet ilgainiui paleido net į laisvę.

Taip pat kirba paklausti – kodėl Sumgaito įvykiams tirti buvo pasiųsti išskirtinai armėnų tautybės tyrėjai, o visi azerbaidžaniečių tautybės prokurorai, milicininkai, teisininkai – nustumti į šalį?

Protingiausiai pasielgė latviai ir estai

Dabar – dėl 1915-ųjų tragedijos. Taip, Lietuva jau senokai pripažino, kad toji nelaimė yra ne kas kitas, o genocidas, kurį anuomet turkai surengė prieš armėnus. Bet juk taip nusprendėme net paviršutiniškai nepavartę turkiškų, azerbaidžanietiškų archyvų. Vaizdžiai tariant, žengėme labai svarbų žingsnį neišklausę kitos, vadinamosios antrosios, nuomonės. Ar tai – profesionalu, sąžininga? Beje, nei latviai, nei estai tų tolimų 1915-ųjų įvykių nepavadino prieš armėnus surengtu genocidu. Susilaikė. Pasirinko švelnesnę formuluotę.

Mano supratimu, Ryga ir Talinas pasielgė teisingiau nei Vilnius. Nes nė vienas latvių ir estų istorikas nė trumpam nėra pravėręs Ankaros, Stambulo ir Baku archyvų durų. Taip pat, kaip ir lietuviai, estai ir latviai nevartė ir Jerevano archyvuose saugomų dokumentų (armėnai į savo archyvus neįsileidžia).

Ar nėra keista, kad armėnai, siekdami kuo didesnio viešumo, vis tik savo archyvus laiko uždarytus? Gal tie dokumentai saugomi nuo kitataučių akių todėl, kad juose – duomenys, bylojantys, jog turkai jų imperijoje gyvenusius armėnus pradėjo persekioti tik po to, kai paaiškėjo, kas ginklu, klasta ir visomis kitomis įmanomomis priemonėmis talkina Osmanų imperiją teriojančiai carinei Rusijai?

ASALA ir kitos teroristinės organizacijos

Nereikia idealizuoti turkų su azerbaidžaniečiais. Bet kodėl tada idealizuojame Armėniją? Prisiminkime, kas dar visai neseniai surengė dešimtis teroro aktų prieš turkų ir azerbaidžaniečių diplomatus, istorikus, mokslininkus ne Turkijoje ir Azerbaidžane, o JAV, Europoje, Australijoje? Ogi smogikai iš ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun… Kas šioms teroristinėms organizacijoms vadovavo, kas joms priklausė? Ar oficialusis Jerevanas jas pasmerkė?

Armėnų teroristas Monte Melkonianas

Žodžiu, keista, labai keista logika: dėl nesutarimų su turkais ir azerbaidžaniečiais mirtiną pavojų kelti niekuo dėtiems amerikiečiams, australams, prancūzams, vokiečiams, belgams, danams, austrams…

Kalbėkime atvirai, be užuolankų: nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai vien tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti.

Gal Lietuvai, kritiškai apibūdinusiai senus, tolimus 1915-ųjų įvykius, derėtų įvertinti ir tai, kas dėjosi visai neseniai – tik vakar, užvakar ir ne bet kur tolimame Kaukaze, o pačiame Europos centre? Kodėl Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune dygsta armėniški kryžiai – chačkarai, kuriais armėnai dažniausiai prisimena 1915-ųjų netektis, o štai Lietuvoje paminklų, pagerbiančių nuo teroristinių organizacijų ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun nukentėjusių bent jau aeuropiečių atminimą, – nė vieno?

Dar prisiminkime, jog Turkija – mūsų sąjungininkė, nes kaip ir mes priklauso NATO aljansui, dar pabrėžkime, jog Azerbaidžane nėra nė vienos Rusijos karinės bazės, o Armėnijoje rusų ginkluotosios pajėgos Giumri mieste pagal sutartį įsikūrusios labai ilgam, – ir turėsime itin keistą vaizdą.

Slaptai.lt redakcija. Šis straipsnis buvo nusiųstas bernardinai.lt redakcijai, bet ji atsisakė jį skelbti. Atsisakymo motyvų nenurodė.

2019.04.04; 13:17