Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko nuotr.

Perskaičiau naudingą knygą. Šitaip sakydamas galvoje turiu aplinkybę, jog veikale aptikau ne tik svarbios informacijos, bet ir turėjau galimybių savo spėjimus palyginti su žinomų, įtakingų politikų nuomonėmis, įžvalgomis, versijomis.

Kaip B. Obamai nepavyko pergudrauti D.Grybauskaitės

Be to, veikalas, kurį atidžiai perskaičiau per kelis vakarus, svarbus dar ir tuo, kad, užvertus paskutinįjį puslapį, nekyla noras abejoti tuo, kas ten išdėstyta. Tekstą apie svarbų Lietuvos politikoje žmogų parašė ilgai svarbias pareigas vienoje iš svarbiausių mūsų valstybės institucijų ėjęs asmuo. Taigi knygos autorius vargu ar drįs begėdiškai meluoti – oponentai pastebėtų net menkiausią netikslumą, tuoj pat pultų aršiai kritikuoti.

Svarbia, vertinga knyga vadinu Daivos Ulbinaitės pasakojimą apie Dalios Grybauskaitės prezidentavimo ypatumus. „Nustokim krūpčioti“ verta perskaityti vien dėl to, kad dar sykį susimąstytume, kokią prezidentę turėjome pastarąjį dešimtmetį. Oponentų pykčiui tenka pripažinti, jog turėjome gerą prezidentę. Mums labai pasisekė, jog dvi kadencijas Lietuvoje prezidentavo būtent ši moteris.

Kodėl pasisekė? Daug priežasčių. Prisiminkime kilusią politinę audrą, kai D.Grybauskaitė anuomet nevažiavo į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama. Puikiai menu, kaip ją dėl šio žingsnio kritikavo tiek Lietuvos, tiek užsienio politikos apžvalgininkai. Tuometinis „The Economist“ apžvalgininkas Edvardas Lukasas (Edwardas Lucas) prognozavo Lietuvai prapultį („Dabar į Baltuosius rūmus ji pateks tik kaip turistė“).

Duodamas išsamų komentarą agentūrai ELTA ponas E.Lukasas rašė „Atsižvelgiant į tai, ką JAV administracija padarė dėl šio regiono, jūs turėtumėte nutilti ir būti dėkingi. Aš negaliu patikėti, kad Lietuvos politikai to neįsisąmonina, ir tai yra daugiau nei nedėkinga. Lietuva buvo matoma kaip geriausia JAV draugė. Valdas Adamkus prie to labai prisidėjo. Dabar tai atrodo problema. Gerai padirbėjote, ponia Grybauskaite!“

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai tokiais žodžiais britų apžvalgininkas kritikavo D.Grybauskaitę, nepanorusią 2010-ųjų metų balandžio 9-ąją Prahoje susitikti su JAV ir Vidurio bei Rytų Europos šalių vadovais.

Prisipažinsiu, tuomet panašiai mąsčiau ir aš, šių eilučių autorius. Ir vis dėlto jau tuomet kirbėjo nuojauta, esą Lietuvos vadovė susitikimą Čekijos sostinėje ignoruoja turėdama itin svarbią priežastį, tik apie tai negali garsiai prabilti.

Dabar toji paslaptis atskleista. Ji viešai įvardinama D.Ulbinaitės veikale. Pasirodo, tuometinė Amerika, stengdamasi atgaivinti santykius su Rusija, mėgino Kremliui siūlyti nuolaidų, kurios būtų rimtai pakenkusios Baltijos šalių saugumui.

D.Ulbinaitė rašo: „Tai buvo B.Obamos administracijos pradžia, vadinamasis „resetas“ su Rusija, ir Prezidentė, pasak jos pačios, turėjo tam tikros konfidencialios informacijos, kad JAV naujos administracijos ir Rusijos diskusijoje vienas iš pasiūlymų yra palikti Baltijos šalių oro gynybą pilkojoje zonoje. Praktiškai tai reiškė, kad mes buvome atiduodami Rusijos priešraketinei gynybai. Ir tai po šešerių metų narystės NATO. Be jokios abejonės, D.Grybauskaitei sukilo viskas, kas galėjo sukilti. Ir kvietimo į Prahą atsisakymas buvo jos protesto išraiška“.

Knygoje „Nustokime krūpčioti“ labai aiškiai pabrėžiama, jog atsisakydama skristi į Prahą mūsų prezidentė pasiuntė pačiai svarbiausiai ir galingiausiai Lietuvos partnerei itin aiškų signalą: „jūs mums atvirai ir skaidriai nesakote, ką gi su rusais sutarėte, ir mums kyla klausimų, todėl nenorime a priori rodyti, kad viskam pritariame“.

D.Ulbinaitės veikale taip pat teigiama, kad, nepaisant E.Lukaso prognozių, oficialusis Vašingtonas neįsižeidė dėl Lietuvos elgesio. D.Grybauskaitės kietumas nepakenkė nei oficialiems, nei asmeniniams santykiams su B.Obama. 2013-aisiais metais D.Grbauskaitė vis tik Baltuosiuose rūmuose susitiko su B.Obama – kaip lygus su lygiu. Ne kaip turistė.

Žodžiu, vienas iš daugiausiai bent jau šių eilučių autoriui abejonių kėlęs nesusipratimas dėl vizito į Prahą – D.Ulbinaitės tekstuose atidžiai apžvelgtas. Labai teisinga, pagrįsta: jei jau JAV yra mūsų didžioji partnerė, tai nereiškia, kad Lietuva turi leistis Vašingtono stumiama į abejotinas istorijas. Jei esame tikri draugai, net ir milžninas privalo gerbti mažesniųjų, silpnesniųjų teises. Juolab tokias svarbias teises kaip teisė būti saugiam.

Geri santykiai su Varšuva – ne bet kokia kaina

Įtikinamų paaiškinimų knygoje esama ir dėl santykių su Varšuva. NATO nėra nei labiau svarbių, nei mažiau svarbių partnerių. Visi lygūs, visi lygiaverčiai. Jei Varšuva kišasi į mūsų vidaus reikalus, reikalauja nepaisyti lietuviškų įstatymų arba juos keisti pagal lenkiškas užgaidas, argi oficialusis Vilnius neprivalo duoti griežto atkirčio: „nors mes ir mažesni, bet mūsų stumdyti negalima“? O gal esama manančių, kad Lietuva elgsis išmintingai vengdama savo partneriams priminti, kada peržengiamos elementariausios padorumo taisyklės? Žinoma, nuolankumas – taip pat laikysena. Bet jei visur ir visada būsime nuolankūs, kas beliks iš Lietuvos?

Vladimiras Putinas ir rusiški keiksmažodžiai

D.Ulbinaitės veikale papasakota ir apie istorinį D.Grybauskaitės susitikimą su Vladimiru Putinu. Tai nutiko 2010 metų vasario 10 dieną Helsinkyje, kai Suomijos sostinėje buvo surengtas Baltijos Jūros Valstybių Tarybos (BJVT) susitikimas, kuriame dalyvavo ir Rusija. Tuomet Helsinkyje surengtas ir primasis bei vienintelis dvišalis mūsų prezidentės ir V.Putino (tuomet jis ėjo premjero pareigas) maždaug 40 minučių trukmės pokalbis be vertėjų.

D.Ulbinaitės knygoje pateikiamos labai svarbios detalės. Vos tik iš salės buvo išprašyti žurnalistai, Rusijos valdovas puolė įžūliai nurodinėti, kaip ir kur Lietuva privalo nusileisti: dalyvaukite „Baltijskoje AE“ projekte, atsisakykite savo atominės elektrinės, sinchronizuokite elektros tinklus su Kaliningradu, įsileiskite rusišką verslą į Kruonį… Priešingu atveju Lietuva paklius į Rusijos nemalonę. Didelę nemalonę.

Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

D.Grybauskaitė atsakė, kad demokratiniai pricipai ir tokie nurodinėjimai – nesuderinami. Taip pat priekaišavo Rusijai, kodėl Lietuva už dujas moka gerokai daugiau nei kitos šalys. V.Putinas įsiuto. Pradėjo svaidytis necenzūriniais žodžiais, bandė psichologiškai palaužti. Lietuva teturėjo dvi galimybes: arba klauptis ant kelių, arba atremti diktatą. Kito kelio nebuvo. Garbė D.Grybauskaitei – ji atlaikė. V.Putinui nepavyko jos nei išgąsdinti, nei prispausti. Nors, kaip rašo D.Ulbinaitė, prezidentei buvo kilusi mintis demonstratyviai išeiti iš salės.

Kur Lietuvos gynybos planai?

Galų gale kas iškėlė vieną iš svarbiausių Lietuvai klausimų – mes priklausome NATO aljansui, bet Briuselis vis dar nėra parengęs konkretaus gynybos plano, kaip užpulta Lietuva būtų ginama? D.Grybauskaitė ne tik iškėlė šią dilemą, bet ir privertė NATO vadus pradėt braižyti konkretų Baltijos šalių gynybos nuo Rusijos planą. D.Grybauskaitė buvo teisi, šitaip pasielgusi, nors atsirado vakariečių, kurie ją kaltino per dideliu įžūlumu. Net ir Lietuvoje skambėjo balsai „nereikia piktintis taip garsiai, nereikia stebėtis taip viešai“.

D.Trampas įsiklausė į D.Grybauskaitės pasiūlymus

Galima būtų prisiminti ir D.Grybauskaitės vaidmenį, kai JAV prezidentas Donaldas Trampas, užpykęs ant Vokietijos, kam ši tiek mažai lėšų skiria gynybos reikmėms, jau norėjo pakilti nuo derybų stalo – išeiti piktai trenkdamas durimis. Tuomet visiems NATO šalių vadovams atrodė, jog D.Trampas linkęs eiti iki galo: jei Vokietija ir kitos didžiosios Aljanso narės tuoj pat neskirs bent 2 proc. nuo BVP gynybos reikmėms, Amerika išstoja iš NATO. Būtent tada iniciatyvos užglaistyti konfliktą ėmėsi D.Grybauskaitė. Bandymas buvo sėkmingas. D.Trampas ne tik kad neišėjo iš posėdžių salės, bet ir pradėjo girti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

Žodžiu, kad ir kas ką besakytų, o D.Grybauskaitės požiūris į valstybės orumą negali nežavėti. „Valstybės orumo klausimas yra labai svarbus. Nei JAV, nei Rusija, nei Lenkija – niekas ir dėl nieko negali sukioti mums rankų – tai kasmet Lietuvos ambasadoriams kartojama Prezidentės mantra. „Jeigu reikia Lietuvai – galiu ištverti bet ką. Bet negaliu leisti žeminti Lietuvos. Kol galėsiu, to neleisiu. Už draugystę nemokėsime niekam ir jokia valiuta“. Ši citata – iš D.Ulbinaitės knygos „Nutokime krūpčioti“.

Šiame savo rašinyje apžvelgiu tik keletą mane labiausiai dominusių nutikimų užsienio politikoje (dėl vietos stokos nesigilinu į vidaus politiką, kuri, beje, buvo ne ką mažiau principinga nei tartautinėje arenoje). Tačiau jau vien šie pastebėjimai – svarbūs, jei nuoširdžiai norime susigaudyti politinėse užsienio ir vidaus intrigose.

Diktatūra nė nekvepia

Užvertęs paskutinį „Nustokim krūpčioti“ puslapį norėčiau pridurti: nesuprantu tų, kurie stebisi, kodėl knyga apie Prezidentę D.Grybauskaitę išleista dar oficialiai nepasibaigus jos kadencijai? Koks skirtumas – kada? Koks skirtumas – kas finansavo? Svarbiausia – ar tai tiesa? Nuo kada demokratinėje šalyje negalima analizuoti, vertinti prezidentų veiklos jiems einant pareigas? Jei jau knygos apie prezidentę rašymas – nusikaltimas, tai kodėl D.Ulbinaitės darbo kritikai nekėlė triukšmo, kai Rūta Janutienė kurpė savąją, arba kai D.Grybauskaitės prezidentavimą savo brošiūrose kritiškai vertino Lauras Bielinis?

Daiva Ulbinaitė. Nustokim krūpčioti. Knygos viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Rašyti knygas, kuriose iš įvairių pusių, kampų ir perspektyvų būtų analizuojama esamų ar buvusių prezidentų veikla, – politinio brandumo požymis. Kuo daugiau skirtingų žvilgsnių – tuo aiškiau, objektyviau. Dvi kadencijas sėkmingai prezidentavusi D.Grybauskaitė verta atidaus žvilgsnio. Verta atidžios analizės dabar, o ne kada nors vėliau, po kelių dešimtmečių, kai ši tema labiausiai domins istorikus.

O samprotavimai, esą D.Ulbinaitės veikalas apie D.Grybauskaitės nueitą kelią primena besaikį Rytų šalių pataikavimą saviems diktatoriams, – ir juokingi, ir kvaili, kad į juos vertėtų gilintis.  

2019.06.03;

Futbolininkas Henrikhas Mkhitaryanas ir premjeras Nikolas Pašinianas

Pastarosiomis dienomis Azerbaidžano sostinėje Baku surengtos įsimintinos UEFA Europos lygos finalo varžybos. Tai – antrosios pagal svarbą žemyno klubų varžybos po UEFA Čempionų lygos.

Viena iš didžiausių sportinių intrigų gegužės pabaigoje buvo ne kas kitas, o Londono klubų „Chelsea“ ir „Arsenal“ dvikova. Šios sporto varžybos – vien sportas, ir nieko daugiau. Taip turėjo būti. Tačiau Armėnija taikiai gyventi nemoka. Dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir jo komanda, pasitelkdama į pagalbą Vakaruose gyvenančią armėnų diasporą, piktinosi, kodėl varžybose Azerbaidžano sostinėje nedalyvauja „Arsenal“ vidurio saugas – Henrikhas Mkhitaryanas.

Šis armėnų tautybės futbolininkas tikrai nedalyvavo lemiamose futbolo varžybose Azerbaidžane. Viena iš armėnų pusės įvardinamų priežasčių – jam Azerbaidžane nebus saugu. Bent kiek giliau pažįstantiems Azerbaidžaną akivaizdu, kad tai – melas. Azerbaidžaniečiai – užtektinai tolerantiški, ypač tokiais išskirtiniais atvejais kaip tarptautinės sporto varžybos. Be to, Azerbaidžanas turi užtektinai resursų, leidžiančių deramai pasirūpinti vienui vieno futbolininko ramybe. Tad H. Mkhitaryanas greičiausiai specialiai neskrido į Baku – kad oficialusis Jerevanas ir po pasaulį išsibarsčiusi gausi armėnų diaspora turėtų pretekstą Azerbaidžaną kaltinti nebūtais dalykais.

Kita iš viešojoje erdvėje minimų armėnų sportininko neatvykimo priežasčių – negavo vizos. Esą Azerbaidžanas išvis neįsileidžia Armėnijos piliečių. Girdi, 2015-aisiais metais tebuvo padaryta išimtis, kai oficialusis Baku suteikė teisę į šalį atvykti Armėnijos rinktinei (atkreipkite dėmesį: 2015-aisiais Azerbaidžano saugumas nuo bet kokių nesusipratimų pajėgė apsaugoti net 25 asmenų grupę, o štai 2019-aisiais vienui vieno H. Mkhitaryano ramybės – jau nepajėgus garantuoti?!).

Bet net jeigu Azerbaidžanas šiandien neįsileidžia nė vieno armėno – tai pirmiausia, sutikite, azerbaidžaniečių reikalas. Kalnų Karabachas – per daug sudėtinga, skaudi tema, kad mes, Vakarai, turėtume moralinę teisę nurodinėti azerbaidžaniečiams, ką ir kaip jie privalo gerbti ar mylėti. Juolab kad Azerbaidžanas ginčuose dėl Kalnų Karabacho – mūsų, vakariečių, akimis žvelgiant, – teisioji pusė. NATO ir Europos Sąjunga, taip pat ir Lietuva, laiko Kalnų Karabachą azerbaidžanietiška teritorija. Todėl šiuo metu Kalnų Karabache šeimininkaujantis armėnų klanas – neteisėtai svetimas žemes užėmęs okupantas. Reiškinius vadinkime tikraisiais jų vardais. Nereikalaukime neįmanomo: nukentėjusioji pusė neprivalo mylėti savo priešų.

Didžiosios Britanijos spaudoje pastaruoju metu pasirodė pašaipių tekstų apie neva nesugyvenamą azerbaidžaniečių charakterį. Manau, kad šiuos rašinius pakurstė Londone gyvenanti armėnų diaspora. Ir vis dėlto tokio pobūdžio rašiniai nedaro garbės britams. Pirmiau tegul britai išmoksta draugiškai sugyventi su airiais. Toks galėtų būti atsakymas azerbaidžaniečius gyvenimo tiesų išmokyti pasišovusiems britams.  

Pastaruoju metu teko matyti net britiškų komentarų, esą Azerbaidžanas galėtų Kalnų Karabachą padovanoti armėnams, ir tuo esą konfliktas draugiškai liautųsi. Tokie pasvarstymai – ciniški. Leiskite paklausti, kodėl tada britams nepadovanojus prie Pietų Amerikos esančių Folklendo (Malvino) salų Argentinai? O juk britai ne tik nepadovanojo, kai Argentina demonstravo siekį kontroliuoti tas žemes, bet net rimtą jūrų karą pradėjo. Paskandino ne vieną Argentinos laivą su šimtais ir tūkstančiais argentiniečių jūreivių. Visa tai – dėl labai nuo Didžiosios Britanijos toli esančių salų. Net ir primityviausiam idiotui aišku, kad tūkstančius mylių nuo Londono nutolusios salos nėra britų žemė. Ir vis dėlto oficialusis Londonas pradėjo tūkstančius gyvybių nusinešusį karą. Tai nutiko ne praėjusiame šimtmetyje, o šiandieniniais laikais, kai civilizuotas pasaulis jau naudojo tokias sąvokas kaip „karo nusikaltimai“ ar „nusikaltimai žmoniškumui“. Tad ar britams nurodinėti, kokias dovanas azerbaidžaniečiai turi įteikti Armėnijai?

Nuotraukoje – snaiperis

Beje, įtarimus, jog oficialusis Jerevanas armėnų tautybės futbolininko nenorą vykti į Azeraidžaną išnaudos politinėms intrigoms, pademonstravo pats Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Jis svarbių varžybų išvakarėse paskambino H. Mkhitaryanui ir pareiškė jam „visokeriopą paramą“. N.Pašiniano skambutis kaip tik ir byloja, jog „sportas ir yra pati didžiausia politika“.

Britų spaudoje būta dar pašaipių pranešimų, esą į Olimpinį Baku stadioną, kur surengtos lemiamos „Chelsea“ ir „Arsenalo“ rungtynės, sugužėjo ne itin daug žiūrovų. O kas čia keisto, nuostabaus? Juk Baku – tolokai nuo Londono. Norint atvykti į Azerbaidžaną tenka pakloti solidžias sumas už lėktuvų bilietus. Be to, ir butą išsinuomoti Baku nėra paprasta – kainos kandžiojasi. Bet tie, kurie yra gyvenę Londone ir Baku, puikiai žino, jog Azerbaidžano sostinė Didžiosios Britanijos sostinei nenusileidžia nei įdomybėmis, nei kultūra, nei aptarnavimo lygiu, nei visais kitais turistus svarbiais, viliojančiais atributais. Baku nėra nė kiek prastesnis už Londoną. 

Jei jau svarstome, kas kelia nuostabą, tai britų spaudos abejingumas azerbaidžaniečių kario žūčiai. Apie tai, kad gegužės 30-ąją, futbolo varžyboms pasiekus kulminaciją, armėnų snaiperiai fronto linijoje Agdamo regione nušovė azerbaidžaniečių karį Agilį Omarovą – nė vienos eilutės. Štai tokios britiškos spaudos tendencijos: apie armėnų futbolininkui H. Mkhitaryanui neva iškilusius pavojus – plačiai, išsamiai ir gausiai, o apie tikrąją tragediją – tyla.

Gal dar britai susidomės, kodėl būtent futbolo žaidynių metu armėnų snaiperiai nužudė jaunutį azerbaidžaniečių karį?

2019.05.31; 10:23

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Jei manote, kad referendumai yra absoliutus gėris – klystate. Referendumai – tai ne tik demokratija, kurios mums visiems, žinoma, reikia kaip oro. Referendumai – tai ne tik pagrįstas valdžios noras žinoti, ką mano rinkėjai (žinoti visuomet geriau, nei veikti apgraibomis). Referendumas – tai pirmiausia milžiniška atsakomybė. Atsakomybė – ne valžios, organizavusios referendumą, o tų, kurie atėję prie balsadėžės pažymi žodį „taip“, arba sako – ne.

Ar nėra baugu dalyvauti referendumuose – juk mūsų balsas gali pasmerkti valstybę žlugimui?

Rinkėjams ne visi klausimai įkandami

Būtent todėl kai kurios civilizuotos, demokratinės valstybės į visuotinius pasitarimus tautą kviečia labai retai. Tokios valstybės vadovaujasi teisinga logika: dauguma piliečių nepajėgūs suvokti sudėtingų politinių, techninių, filosofinių reiškinių. Štai kodėl jos nepateikia rinkėjams itin painių, dviprasmiškų klausimų, ar, pavyzdžiui, reikalinga atominė elektrinė, ar verta pradėti skalūninių dujų verslą. Į tokius klausimus juk dauguma piliečių tiek Lietuvoje, tiek Didžiojoje Britanijoje nežino atsakymų. Piliečiams dažnai tik atrodo, kad jie viską supranta.

Įžvalgių valstybių valdžios nedemonstruoja demokratijos ten, kur nereikia. Perteklinė demokratija – tai pirmas žingsnis chaoso link. Iškalbingas chaoso pavyzdys – referendumas Didžiojoje Britanijoje dėl Brexit. Todėl ir klausiu: ar mums reikalinga valdžia, kuri, užuot pati pasielgusi atsakingai – išmintingai nusprendusi, puola teirautis piliečių, ir tokiu būdu demagogiškai apsidraudžia – „mes niekuo dėti, tauta to norėjo“. Man regis, padorios valdžios atsakomybės naštos nuo savo pečių nepermeta ant piliečių nugarų. Jos organizuoja referendumus tik dėl smulkmenų: verta ar neverta nutiesti tiltą per upelį, reikalinga ar nereikalinga bažnyčia…

Drįstu manyti, jog referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo – visai nereikalingas. Kiekvienos valstybės valdymas – sudėtingas procesas. Net jei ji maža ir turi mažai gyventojų. Geriems įstatymams parengti vis tiek reikia gausaus įstatymus leidžiamosios valdžios atstovų būrio. Mat įstatymą sukonstruoti – tai ne idiotišką komentarą Facebooko paskyroje po svetimu straipsniu brūkštelėti. Kuo daugiau galvų – tuo teisingesni įstatymai. Kuo mažiau parlamentarų – tuo prastesnė rengiamų įstatymų kokybė. Juolab žinant, kad bent keletas išrinktųjų bus nurašyti kaip neišvengiamas nuostolis: tinginiaus, užsiims asmeniniais reikalais.

Tad jei norime padoresnio, sąžiningesnio, profesionalesnio Seimo, didinkime, bet ne mažinkime jo narių skaičių.

Mažesnį Seimą lengviau nupirkti

Mano supratimu, Lietuvos Seimas privalo būti užtektinai skaitlingas dar ir dėl to, kad jį būtų kuo sunkiau papirkti priešiškoms valstybėms. Pavyzdys – Rusija. Jei Lietuvos parlamentas bus itin mažas, Kremliaus žvalgyboms perimti jį bus kur kas paprasčiau nei tuo atveju, jei jis išliks bent jau toks gausus, koks yra dabar.

Mano įsitikinimu, Lietuvos Seimas turi būti skaitlingas dar ir dėl to, kad turėtume kuo mažiau korupcijos. Nejaugi nežinome: kuo mažiau žaidėjų, tuo didesnė kartelinių, mafijinių susitarimų tikimybė? Regis, akivaizdu, ir vis dėlto mes, užuot rengę referendumą dėl Seimo narių gausinimo, nusprendėme jį mažinti. Tarsi mums reikalingi papildomi pavojai ir rizikos.

Dvigubą pilietybę turintis asmuo – tarsi dvigubas agentas

Ypač netikęs referendumas dėl dvigubos pilietybės. Niekas niekad neneigė, jog užsienyje gyvenantys lietuviai – mums, likusiems Lietuvoje, – brangūs, reikalingi, svarbūs. Ne vien politiniais sumetimais jie godotini (esant blogai Lietuvos padėčiai galėtų paspausti šalies, į kurią persikėlė gyventi, parlamentarus). Jie mums naudingi ir dėl piniginių perlaidų, kurias siunčia iš JAV, Norvegijos ar Australijos. Mes taip pat nenorime, kad jie, atsidūrę toli nuo Lietuvos, pamirštų gimtąją kalbą – tegul išlieka lietuviais ištisus amžius.

Referendumas. Agituojantis plakatas Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Bet, sakykit, kuo čia dėta dviguba pilietybė? Argi negalima Lietuvai padėti neturint dvigubos pilietybės? Drįstu manyti, jog dvigubą pilietybę įsigijęs asmuo – mažumėlę įtartinas. Jei norite, panašus į tuos Ukrainos gyventojus, kurie priims Vladimiro Putino demonstratyviai ir laisvai dalinamus Rusijos piliečio pasus. Sutikite, žmogus, įsigijęs dvigubą pilietybę, – tai tarsi dvigubas agentas, nežinia kam tarnaujantis. Esama dalykų, kur negali būti varianto „dvigubas“: negaliu dirbti keliuose bankuose, negaliu turėti kelių žmonų, kelių motinų…

Kokie mano argumetai?

Ne Lietuva privalo taikytis prie išvažiavusiųjų, o išvykusiems privalu taikytis prie Lietuvos. Šiandieniniai emigrantai prieš išvažiuodami puikiai žinojo: Lietuva netoleruoja dvigubos pilietybės. Žinojo ir ponia Dalia Henke.

Liaukimės melavę: Lietuva neva ir ten, kur gyvena vos keli tūkstančiai ar net keli šimtai tūkstančių lietuvių. Lietuva – tik čia, prie Baltijos jūros, tarp Klaipėdos ir Vilniaus, tarp Šalčininkų ir Akmenės. Jei Lietuva – ten, prie Čikagos, Kopenhagos ar Northamptono, vadinasi, Lietuvos nėra niekur, net čia, prie Baltijos jūros.

Prisipažinkime: užsienyje gyvenantys lietuviai puikiai išsiverčia ir išsivers be Lietuvos pilietybės, nes tiems, kurie panorės grįžti, lietuviškas pasas bus grąžintas be didelio vargo.

Nustokime demagogiškai rėmęsi skaičiais, kiek daug Europos Sąjungos ir NATO valstybių įteisino dvigubą pilietybę. Nesiremkime tais pavyzdžiais. Dauguma valstybių, kurios toleruoja dvigubas pilietybes, nėra pakliuvusios į sudėtingą geopolitinę ir demografinę padėtį. Kodėl pamirštame, kad esame iš visų pusių apsupti ne itin draugiškų, užtektinai stiprių, agresyvių kaimynų (prie tokių priskiriu ne tik Rusiją, Baltarusiją, bet ir Lenkiją, neatsisakiusią polonizacijos, bei Izraelį, terorizuojantį mus dėl vadinamosios „žydšaudystės“).

Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Be to, mes nesame atsparūs asimiliacijai. Mes linkę nutautėti. Mes tirpstame. Mes mirštame. Mes negimdome vaikų. Todėl įteisinus dvigubą pilietybę įmanomi gyvybiškai svarbūs nesusipratimai: užsienyje apsistojęs ir deramai Lietuvos reikaluose nesusigaudantis lietuvis vis tiek turės teisę rinkti Lietuvos parlamentą bei Lietuvos prezidentą, galės išvengti tarnybos Lietuvos kariuomenėje, kilus tarptautiniams nesutarimams atsidurs tarp dviejų ugnių, į Lietuvos biudžetą nemokės mokesčių…

Todėl nesuprantu, kodėl užsienyje gyvenantys mano tautiečiai taip agresyviai, atkakliai, egoistiškai reikalauja dvigubos pilietybės įstatymo – stumia mus į painiavą, į nežinomybę.

2019.05.08; 12:35

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Reguliariai perskaitau, ką, kaip ir apie ką rašo Armėnijos spauda. Ypač atidžiai seku Armenian Report. Skaitydamas ten publikuojamus tekstus bandau suvokti, kodėl armėnai – „patys geriausi“, „patys gražiausi“, „patys puikiausi“.

Analizuojant šiame portale skelbiamų autorių tekstus ryškėja ir dar viena svarbi aplinkybė – iš kur semiamasi neapykantos Turkijai ir Azerbaidžanui, kodėl toji neapykanta – tokia didelė?

Kai esi perskaitęs šimtus Armenian Report rašinių, štai tada būtinai pastebi metodus, kaip konstruojama oficialiojo Jerevano propaganda. Pasirodo, Armėnijai labai svarbus kančios vaizdinys. Bent jau taip, man regis, mano Jerevano ideologai. Jie įsitikinę, kad be nuolatinių, išsamių, įkyrių pasakojimų apie per amžius skriaustą armėnų tautą jie nepasieks savo tikslų – negaus iš Vakarų užtektinai ženklios finansinės paramos „vien už gražias akis“ ir negalės įgyvendinti slaptų ekspansinių planų – plėsti savų teritorijų Turkijos ir Azerbaidžano žemių sąskaita. Jerevano politikai mano, jog kurdami tikras bei išgalvotas legendas apie savo vargus ir bėdas jie privers aplinkinius besąlygiškai remti Armėniją net tuomet, kai ji elgsis agresyviai, nesąžiningai.

Žodžiu, kančios elementas Armėnijos propagandai labai svarbus. Ir vis tik mėgaudamiesi savo išgalvotomis bei tikromis sudėtingos praeities istorijomis jie elgiasi primityviai. Armėnija pamiršta elementariausią tiesą – visos kitos tautos taip pat patyrusios nelaimių, kančių. Gal net daugiau ir baisesnių. Kodėl armėnų vargai turėtų būti svarbesni, už, sakykim, lietuviškus? Kodėl kiekvienų metų balandžio mėnesį, prisimenant 1915-ųjų metų praradimus, į armėnų organizuotą mitingą prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos muziejaus Vilniuje lietuviams privalu susirinkti, o armėnams organizuoti Jerevane lietuvių žūtis pagerbiančių susibūrimų – nebūtina? Kiek sykių Lietuvoje buvo viešai, oficialiai minimi armėnams skaudūs 1915-ųjų įvykiai ir kiek sykių Jerevane pagerbti mūsų tremtiniai, sukilėliai, partizanai? Mes jiems – keliolika kartų, jie – nė vieno sykio?

Be kita ko, minėtame leidinyje dažnai painiojami pliuso ir minuso ženklai. Ten, kur derėtų pagirti, kritikuojama, ten, kur verta kritikos, – liaupsinama. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje Amerikoje viešėdama dabartinio Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona Ana Akopian papasakojo apie savo asmeninę iniciatyvą „Moterys – taikai“. Interviu su pirmąja Armėnijos ledi parengė „Golos Ameriki“. Tame interviu A. Akopian maždaug taip pareiškė: „Armėnų karių žūtys – beprasmės. Tūkstančiai žuvusiųjų, bet juk tos mirtys – beprasmės. Nes jos nė per centimetrą nepriartino prie konflikto sureguliavimo. O gal net atvirkščiai – net atitolino.“

Šie ponios A. Akopian žodžiai, išdėstyti JAV auditorijai, – dviprasmiški. Juos galima įvairiai suprasti, įvairiai traktuoti. Be abejo, ponia A. Akopian šnekėdama apie „beprasmes mirtis“, omenyje turėjo jaunų armėnų karių žūtis dėl Kalnų Karabacho.

Nikolas Pašinianas ir Ana Akopian – armėnų užgrobtame Kalnų Karabache. Socialinių tinklų foto

Žvelgiant Armėnijos separatistų akimis, – A. Akopian pasakė didžiausią nesąmonę. Švelniai tariant, – paniekino separatistų idealus. Žinoma, A. Akopian nenorėjo įžeisti fanatiškųjų separatistų idėjų užgrobti ir aneksuoti Azerbaidžanui priklausančias žemes. Ji norėjo pasakyti, jog ankstesnės Armėnijos valdžios nieko rimto nenuveikė, kad Kalnų Karabachas atitektų Jerevanui ir okupacija būtų iki galo įteisinta bei įtvirtinta.

Bet, remiantis viešojoje erdvėje nuskambėjusiais žodžiais, karštosios armėnų propagandistų galvos suprato savaip: nejaugi premjero žmona kvestionuoja šventą armėnų kovą vardan Kalnų Karabacho okupacijos? Štai Ambarcum K. portale Armenian Report kritikuoja pirmąją Armėnijos ledi, esą ji akivaizdžiai nusišnekėjo. Suprask, prabilusi apie beprasmes mirtis ji įžeidė žuvusiųjų armėnų karių motinas. Ji įžeidė ir šventąją Armėnijos idėją … plėsti savo žemes. Todėl jai privalu viešai pasiaiškinti bei atsiprašyti.  

Žvelgiant iš Vakarų pusės, Armėnijos premjero žmona pasakė daug tiesos: jaunų armėnų karių mirtys – tikrai beprasmės. Bet vis tik premjero žmona išdėstė ne visą tiesą. Jaunų armėnų karių mirtys – beprasmės, bet ne todėl, kad „iki šiol nesureguliuotas Kalnų Karabacho klausimas“. Jos beprasmės pirmiausia todėl, kad Armėnija šiame konflikte – neteisi. Armėnija – agresorė.

Štai azerbaidžaniečių karių žūtys šiame kelis dešimtmečius tebesitęsiančiame kare nėra beprasmės. Skirtingai nei armėnai, Azerbaidžano kariai gina savo valstybę – šalies teritorinį vientisumą. Jau daug sykių teko priminti, bet priminsiu dar sykį: NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą priskiria Azerbaidžanui. Šią žemę Vakarai traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją. Todėl armėnų karių žūtys ne tik beprasmės. Armėnų kariai, žūstantys dėl Kalnų Karabacho, – savo gyvybes aukoja neteisingam tikslui.

Toks oficialus Vakarų požiūris, tokios pozicijos privalėtų laikytis ir Vakarų sudedamąja dalimi esanti Lietuva. Būtent todėl Lietuvai turėtų būti priimtini Armėnijos premjero žmonos palyginimai dėl „beprasmių armėnų karių mirčių“.

Jei jau norima kritikuoti ponią A. Akopian, šią moterį vertėtų kritikuoti visai už kitką – kad kartu su vyru nuvažiavo į armėnų pajėgų kontroliuojamą azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą. Svečiuotis, lankytis, juolab demonstratyviai fotografuotis užgrobtose žemėse poniai A. Akopian tikrai nederėjo. Nesolidu. Stiprūs, save gerbiantys priešininkai okupuotose žemėse taip nesielgia.

Ypač niekšiška fotografijas, kuriose užfiksuotos neteisėtos išvykos į neteisėtai užgrobto regiono sostinę Hankendį (armėnai šį miestą vadina Stepanakertu), – platinti socialiniuose tinkluose.

2019.05.03; 11:46

Austrų istoriko Ericho Faiglo knygos viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Šiemet Armėnija ir vėl minėjo 1915-ųjų tragiškus įvykius, siekdama sukelti kuo daugiau triukšmo ir pritraukti kuo didesnio dėmesio tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje. Šia proga norėčiau prisiminti prieš keletą metų skelbtą žurnalisto Gintaro Visocko publikaciją, kurioje buvo rašoma apie austrų istoriką Erichą Faiglą. Minėtame rašinyje „Europa nemoka bendrauti su taikiais musulmonais“ autorius G. Visockas, be kita ko, pateikė įdomios informacijos, kad, pavyzdžiui, austrų istorikas profesionalas E. Faiglas kiek kitaip žvelgia į 1915-uosius, nei oficialusis Jerevanas.

Taigi verta dar sykį prisiminti, kodėl E. Faiglas buvo įsitikinęs, jog rašytojas Francas Verfelis, rašydamas savo garsųjį romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ (apie 1915-ųjų įvykius), naudojosi, pats to nesuvokdamas, sumaniai pakišta falsifikacija. Žodžiu, tas romanas, vėliau išverstas į daug užsienio kalbų ir plačiai paplitęs po pasaulį, buvo sukurtas, pasak E. Faiglo, remiantis istorinėmis falsifikacijomis. Regis, prieš mirtį F. Verfelis pats pradėjo suprasti, jog falsifikatoriai, skatinę imtis Musa Dago temos, jį bus suklaidinę, apgavę.

Austrų istorikas Erichas Faiglas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, prieš keletą metų skaitytojus supažindindamas su E. Faiglo versija, žurnalistas G.Visockas ragino į lietuvių kalbą išversti armėnų traktuotei prieštarauti išdrįsusio austrų istoriko veikalus praeities temomis.

Deja, į lietuvių kalbą iki šiol neišversta nė viena E.Faiglo knyga. 

XXX

Gintaras Visockas

Viename iš Vilniaus knygynų buvau aptikęs į lietuvių kalbą išverstą Franco Verfelio (Franz Werfel) romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“.

Dienos šviesą romanas išvydo „Versus Aureus“ leidyklos dėka 2014-aisiais metais.

Kas bent mažumėlę domisi sudėtingais turkų – armėnų santykiais, be abejo, bus girdėję, jog šiame romane pasakojama, kaip „žiaurūs turkai 20-ojo amžiaus pradžioje masiškai žudė vargšus armėnus“.

Kuo ypatingas Franco Verfelio romanas?

Teisinga, kai lietuvių skaitytojui sudaroma galimybė susipažinti su armėniškąja tų tolimų įvykių versija. Tačiau ar teisinga, t.y. ar demokratiška, kad Lietuva į 1915-ųjų tragediją (kai kuriose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, o taip pat ir Lietuvoje, ši data įvardinama kaip armėnų genocidas) neturi galimybės pažvelgti kitokią nuomonę turinčiųjų akimis?

Jei Lietuva civilizuota valstybė, mes turėtume žinoti ir turkiškąją versiją. Jei manome, jog šiuo konkrečiu atveju turkai vis tik nepajėgūs objektyviai vertinti istorinių šaltinių, kad būtume visiškai tikri, susiraskime ne Turkijos, o, sakykim, Austrijos istoriko, mokslininko, tyrinėtojo Ericho Faiglo (1931 – 2007) veikalus. Erichas Faiglas (Erich Feigl) – autoritetinga, visoje Europoje žinoma figūra. Jis – profesorius, rašytojas, žurnalistas, režisierius. Jis tyrinėjo Austrijos imperatoriaus Karlo I-ojo, imperatorienės Zitos, imperatoriaus Oto fon Hasburgo biografijas, gilinosi į Austrijos ir Artimųjų Rytų praeitį. Jis – daugelio Austrijos ir tarptautinių premijų laureatas, apdovanotas solidžiais ordinais ir medaliais (Konstantino ordinas, Austrijos ordinas, skiriamas už nuopelnus mokslui ir menui…).

Vienas iš reikšmingiausių jo kūrinių – „Teroro mitai. Armėniškas ekstremizmas: ištakos ir istorinis kontekstas“. Kita ne mažiau sensacinga E. Faiglo knyga – „Armėnų mifomanija“. Kodėl mes turėtume bent jau žinoti, kad tokios knygos egzistuoja, kad jas galima perskaityti anglų ir rusų kalbomis? Jose teigiama, jog romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ parašytas remiantis suklastota, falsifikatorių rašytojui F. Verfeliui sumaniai pakišta klastote.

Franco Vervelio romano „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ viršelis

Intriga štai kokia: armėnų poziciją palaikantieji tvirtina, jog tuometinė Osmanų imperijos vadovybė buvo išleidusi įsakymą, įpareigojantį masiškai žudyti armėnų tautybės žmones, įskaitant net vaikus ir moteris (omenyje turimos 1915-aisiais armėnų patirtos aukos). Armėniškosios versijos oponentai teigia, jog tokio žiauraus įsakymo turkai niekad nėra skelbę.

Tiesiog tuometinė Osmanų imperijos vadovybė nutarė iš kai kurių pasienio zonų armėnus iškelti į šalies gilumą. Kitaip pasielgti Osmanų imperija negalėjusi. Iškeldinti armėnus turkams anuomet atrodė būtina, nes gyvendami tarp musulmonų armėnai nuolat rėmė jų, turkų, priešus. Pasienio zonose gyvenančių armėnų antiturkiškos nuotaikos ypač sustiprėdavo tuomet, kai Osmanų imperijai ir iš jos besiformuojančiai Turkijos valstybei ateidavo sunkios dienos – tekdavo atremti, sakykim, Rusijos imperijos puolimą.

Tad Lietuva, jei nori būti demokratiška, dvigubų standartų nepripažįstanti valstybė, neturi kito kelio, kitos išeities: išleidusi į pasaulį romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“, turėtų pasirūpinti, kad knygynų lentynose atsirastų bent vienas į lietuvių kalbą išverstas E. Faiglo veikalas armėniška – turkiška tema.

Juolab kad proturkišką prof. E. Faiglo poziciją remiančių, palaikančių bei papildančių mokslininkų, istorikų Europoje esama ir daugiau.

Austrų istorikas Erichas Faiglas turi dešimtis bendraminčių

Paminėsiu tik keletą. Štai jie: Didžiosios Britanijos žurnalistas, rašytojas, analitikas Tomas de Vaalas, Prancūzijos istorikas Fernanas Brodelis, Belgijos istorikas Mišelis van Esbrukas, Švedijos tarptautinių santykių instituto vyresnysis mokslinis bendradaris Bertilas Duneras, prancūzų teisininkas ir istorikas Žoržas de Malevilas, lenkų istorikas – publicistas Piotras Kviatkevičius, filosofijos daktarė iš Vokietijos Tessa Savidis – Hofman, vokiečių istorikas Uve Topperis, istorijos dėstytojas iš Olandijos Arendas Janas Boekestižnas…

Pavyzdžiui, istorijos dėstytojas A.J. Boekestižnas tvirtina, jog „tarp Holokausto ir 1915-ųjų įvykių Osmanų imperijoje esama reikšmingo skirtumo. Pirma, žydai nepadarė nieko blogo vokiečiams. Jie tiesiog  susidūrė su žiauriu Hitlerio rasizmu. Tuo tarpu esama daug įrodymų, kad armėnai anuomet bendradarbiavo su rusais, o kai kurie iš armėnų net dalyvavo partizaniniame judėjime, nukreiptame prieš turkus“.

Vokiečių mokslininkas Eberhardas Žakelis yra pasakęs: „Įrodymų, kad būta oficialių Turkijos valdžios nurodymų naikinti armėnus, nėra. Dar labai svarbu pabrėžti, jog aplink Konstantinopolį ir pačiame Konstantinopolyje gyvenančių armėnų niekas nedeportavo.“ Nedeportavo todėl, kad šie nekolaboravo su Rusijos imperija.

O štai britų istorikas, karo analitikas Gvinas Daieris rašė: „Manoma, kad istorikai, įsigilinę į to meto periodą, susidarys nuomonę, jog turkas Talat-paša (būtent tas pats Talat – paša, kurį armėnai nepagrįstai kaltino išleidus įsakymą be gailesčio žudyti visus armėnus, kai tuo tarpu austrų istorikas E. Faiglas tvirtina, jog Talat- paša yra išleidęs įsakymą taikiai, nenaudojant smurto, iškeldinti armėnus tik iš pasienio zonų) ir jo šalininkai buvo ne „žiaurūs velniai“, o drąsūs žmonės, kovojantys už savo tautos išlikimą ypač sudėtingu laikotarpiu“.

Kodėl dvigubų standartų nemėgstanti Lietuva apie tai nieko nežino?

2019.04.27; 12:30

Šių eilučių autorius neragina į 1915-uosius žvelgti turkų ar azerbaidžaniečių akimis. Tačiau vis tik keista, kad Lietuvoje iki šiol itin plačiai ir išsamiai išguldoma tik armėniškojo versija. Ypač kai nagrinėjami 1915-ųjų balandžio mėnesio įvykiai, nusinešę daug armėnų, turkų ir azerbaidžaniečių gyvybių.

Štai tik vienas pavyzdys, kaip lietuviškoje žiniasklaidoje primityviai, vienpusiškai, tendencingai aprašomi įvykiai, susiklostę 1915-aisiais: „XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Osmanų imperijoje reguliariai buvo persekiojami armėnai. 1915 metais buvo sunaikinta daugiau kaip 1,5 milijono šios tautos atstovų. Armėnų tautos genocido faktą pripažino daugelis pasaulio valstybių. Pirmas tai 1965 metais padarė Urugvajus. Vėliau jo pavyzdžiu pasekė Prancūzija, Italija, Nyderlandai, Belgija, Lenkija, Lietuva, Slovakija, Švedija, kitos šalys.“

Turkijos argumentus tuo tarpu sutalpiname į vieną sakinį: „Turkija neigia kaltinimus dėl armėnų genocido ir griežtai reaguoja į kritiką šiuo klausimu“. Kodėl neigia, kokie argumentai pasitelkiami į pagalbą, kiek tais 1915-aisiais žuvo musulmonų? Neįdomu, neaktualu?

Lietuvai vis tik derėtų bent sykį dėmesingai įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano istorikų argumentus. Tik tiek – išgirskime, perskaitykime, susipažinkime.

Juk žiūrėti į 1915-ųjų nelaimę vien armėnų akimis – taip pat pavojinga, kaip žiūrėti vien iš Ankaros ar Baku bokštų. Susidarykime savo nuomonę – lietuviškąją versiją. Juolab kad Armėnija iki šiol, skirtingai nei Turkija, neatidarė savo archyvų užsienio tyrinėtojams (dar viena įtartina keistenybė).

Šioje 2-ojoje publikacijoje slaptai.lt pateikia dar keletą turkiškų ir azerbaidžanietiškų argumentų, kas dėjosi tuose tolimuose kraštuose 1915-ųjų išvakarėse, 1915-aisiais ar po jų.

1915 metų gegužės 9. Bitlisas. Turkija.Turkijoje Bitliso mieste per banditų formuotės siautėjimus žuvo 123 žmonės. Žuvo daug vaikų ir moterų. Pasak tyrėjo Rafaelio de Nogaleso, vienas iš taikius musulmonus žudžiusiųjų buvo Osmanų Asamblėjos deputatas, armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys Garegenas Pasdermadžanas. „Jie žudė visus taikius musulmonus, papuolusius jiems po ranka“, – pažymi istorikas Nogalesas. Visur buvo vykdomi organizacijos „Dašnakcutiun“ mirties nuosprendžiai.

Ši organizacija, tyrėjų nuomone, niekada nesiūlė realios politinės programos, nurodydama savo vykdytojams tik kovos metodus. Tie smurtu pagrįsti metodai buvo traktuojami taip: „Griebtis bet kokių būdų žmonėms apginkluoti, …skatinti susirėmimus ir terorizuoti vyriausybinius valdininkus, … plėšti ir griauti valstybines įstaigas, …tikslams pasiekti leistina viskas – propaganda, teroras, maištai“.

1915 metų gegužės 14. Vanas. Turkija. Kaip rašo amerikiečių istorikas Stenfordas Dž. Šou, banditų formuotės gegužės 14–16 „masiškai naikino vietinius gyventojus musulmonus“. Samprotaudamas apie tai, tyrėjas Ž. Malevilas pažymėjo: „Sistemingi teroro aktai, atliekami visus pastaruosius trisdešimt metų prieš musulmonus, turėjo ir kitą, beveik tokį pat rimtą „atgalinį efektą“ 1915 metais pervežamų armėnų tėvynainių likimui. Visi tie absurdiški maištai, kurstomi iš šalies, atvedė tik prie beprasmių mirčių. Bet jie davė ir tam tikrą psichologinį rezultatą, kurio ir siekė armėnų teroristinių organizacijų agitatoriai: armėnai, otomanų požiūriu, „rami nacija“ tampa „įtariamąja nacija“. Kelių žudynių ir žiaurių maištų dešimtmečių tam visiškai pakako“.

 1916 metų gegužės 11. Malazgirdas. Turkija. Teroristų gaujos žvėriškai persekiojo 20 000 musulmonų Turkijoje, Malazgirdo mieste.

 1917 metų gruodžio 29. Sovietų vyriausybė išleido dekretą „Dėl turkiškosios Armėnijos“. Tuo dokumentu komunistai, skelbiantys pasaulinės revoliucijos ideologiją, faktiškai oficialiai pripažino teisėtais armėnų teroristinių organizacijų veiksmus Turkijos teritorijoje. Neatsitiktinai komunistinio judėjimo vadas V. Leninas pavedė šio dekreto realizavimą savo žiaurumu musulmonų atžvilgiu žinomam tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariui Stepanui Šaumianui, kuriam buvo išduotas ir specialus mandatas. S. Šaumianas, pasinaudojęs situacija, subūrė aplink save armėnų teroristinius būrius: didelę banditų formuotę, vadovaujamą „kruvinojo Andraniko“ (Andranikas Ozanianas Trosis), Tatevoso Amirovo gaują, užsiiminėjusią musulmonų vaikų grobimu, kriminalinę žudiko Stepano Lalajevo grupę ir pan.

Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys S. Šaumianas, kalbėdamas Baku komunistų vardu, net nenorėjo galvoti apie Azerbaidžiano valstybingumą. Pasinaudodami situacija, susidariusia po Pirmojo pasaulinio karo, 1917 metų vasario ir spalio perversmų Rusijoje, armėnai pradėjo siekti savo planų – didžiosios Armėnijos sukūrimo. Šio tikslo siekta mojuojant bolševizmo vėliavą. Baku komuna, prisidengdama kovos su kontrrevoliuciniais elementais lozungu, nuo 1918 metų kovo pradėjo įgyvendinti nusikalstamą planą, kurio tikslas – likviduoti azerbaidžaniečius visoje didžiojoje Baku gubernijos dalyje.

Tomis dienomis surengti nusikaltimai visiems laikams įstrigo azerbaidžaniečių tautos atmintyje. Vien dėl savo tautinės priklausomybės buvo sunaikinti tūkstančiai taikių azerbaidžaniečių.

Nepaprastai žiauriai azerbaidžaniečiai persekioti Baku, Šamachino, Gubino apskrityse, Karabache, Zangezūre, Nachčyvane, Liankiarane ir kituose Azerbaidžano rajonuose. Tose žemėse buvo masiškai išnaikinti taikūs gyventojai, sudeginti kaimai, sugriauti nacionaliniai kultūros paminklai.

1918 metų kovo 15–20. Iš Petrovsko (Machačkala) į Baku tarptautinė teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ permetė garlaiviais didelį kiekį šaudmenų ir ginklų, laikytų Mantaševo ir kitų armėnų pramonininkų – pagrindinių minėtos organizacijos rėmėjų – gamyklose. Buvo intensyviai ruošiamasi kariniams įvykiams Baku mieste… Naftos pramonininkas A. Mantaševas buvo laikomas slaptu armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariu. Abi jo dukros buvo ištekėjusios už „Dašnakcutiun“ aktyvistų – V. Karganovo ir S. Tigranovo.

Anot tyrėjos I. Bagirovos, visiems buvo žinomas faktas apie savanorišką didelę Mantaševo auką: 1 milijoną rublių jis įnešė į savo paties Londone įsteigtą Armėnijos Nacionalinį banką, kuriame buvo laikomi armėnų bažnyčios ir teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ piniginiai indėliai.

1918 metų kovo 17. Urminas. Iranas. JAV konsulo Šedo ir Rusijos konsulo Nikitino, religinių misionierių iš Prancūzijos, Anglijos ir kitų šalių akivaizdoje banditai – teroristai per vieną dieną nužudė tūkstančius musulmonų gyventojų. Užsienio diplomatai ir misionieriai buvo sukrėsti. Pati patikimiausia informacija surašyta knygoje „Urmija – pranašo Zardušto teritorija“, kurios autorius yra tų tragiškų įvykių liudytojas urmių inteligentijos atstovas Alis Dechganis.

1918 metų kovo 19. Baku. Azerbaidžanas. Ypatingosios Tyrimų Komisijos dokumentai liudija, kad kovo 19 dieną, ankstų pirmadienio rytą, prasidėjo „tikras miesto musulmoniškosios dalies puolimas tuo metu, kai musulmonai dar miegojo… Ir iš pradžių jie negalėjo suvokti, kas dedasi“. Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvistas Stepanas Lalajevas, aklai vykdęs S. Šaumiano nuostatą masiškai naikinti nearmėnus gyventojus Baku mieste, buvo tiesioginis kruvinų operacijų vadovas.

 Antai, kaip rodo Ypatingosios Tyrimų komisijos dokumentai, jis asmeniškai dalyvavo taikių gyventojų žudynėse. Teismo ypač svarbių bylų tardytojo Komarovskio raporte sakoma, kad banditai Nikolajevskaja gatvėje, vienoje iš centrinių Baku, brovėsi į namus ir žudė neginkluotus musulmonus – miestelėnus.

Pateiksime tik kai kuriuos įvykdytų nusikaltimų, paliudytų minėtame raporte, pavyzdžius. „Civilius asmenis žudė armėnų teroristo S. Lalajevo gauja kovo 19 dieną Baku ir Olginskaja gatvėje šalia Ermansko vaistinės, ir Šamachinskaja gatvėje“. Taigi, Lalajevas su savo bendrininkais, Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariais Tatevosu Amirovu, Sergejumi Melikovu ir Arustamu Tardžumanovu gaujos priešaky pasirodė Šicho Badajevo namuose Nižnetazapirskaja gatvėje ir įsakė savo galvažudžiams išplėšti Badajevo butą. „Artėjant prie Badajevo namo ta gauja šūviais iš šautuvų sužeidė Badajevo giminaičius – Polatą Useinovą ir Agą Dadaš Gadži Kurban ogly. Išėjus iš Badajevo namų ta pati gauja įsibrovė į Agos Dadašo butą kaimynystėje, kur iki tol jau buvo suspėta pernešti sužeistuosius, ir ten nušovė ir patį Aga Dadašą, ir jo tėvą Gadži Kurbaną“.

Visais atvejais susidorojant su taikiais piliečiais teroristai ėjo su naujos valdžios – komunistų – vėliava“.

1918 metų kovo 21. Baku Azerbaidžanas. Kaip pasakoja liudytojai, Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ barzdočių būrys su Rusijos revoliucijos vėliava apsupo pastatą prie įėjimo į Ičeri-šecherą (viduramžių miestą–paminklą), kur buvo apie du tūkstančiai sužeistų bei sergančių azerbaidžaniečių, rusų, lezginų, žydų. Teroristo Amazaspo ir savo žiaurumu žinomo teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Anastaso Mikojano (vėliau A. Mikojanas ilgą laiką priklausė Sovietų Sąjungos valdančiajam komunistų branduoliui) įsakymu keletas barzdočių apipylė pastatą žibalu, padegė jį iš visų pusių.

1918 metų kovo 20 – 21. Pembekas. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Pembeko kaime banditai sudegino gyvus 141 azerbaidžanietį (nuo 13 metų ir vyresnius). Tragedija įvykdyta pavasario šventės Novruzo dieną. Iš viso devyniuose Pembeko (dabar Vanadzoras) apskrities kaimuose buvo nužudyta apie 1000 musulmonų. Kaimai buvo išgrobstyti ir sudeginti. 

1918 metų kovo 23–24. Petrovskas (Machačkala). Pagal teismo ypač svarbių bylų tyrėjo Komarovskio raportą, dalis pabėgėlių iš Baku (850 žmonių), gelbėdamiesi nuo barzdočių, atvyko į Petrovską garlaiviu „Poseidon“, beje, dėl gaisro garlaivyje „Kornilov“ jiems teko prastovėti reide 3 dienas. Ketvirtą dieną senukus, moteris ir vaikus perkėlė į garlaivį „Evelina“ ir nuplukdė į Baku, o kitus musulmonus, maždaug nuo 18 iki 45 metų amžiaus (apie 750 žmonių), išlaipino Petrovske.

Sužinoję, kad mieste rado prieglaudą pabėgėliai iš Baku, tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Stepano Šaumiano nurodymu su savo gauja specialiai atvyko S. Lalajevas. Su juo buvo savo kruvinais nusikaltimais prieš taikius gyventojus Baku išgarsėjęs profesionalus žudikas Rubenas Agamaliancas.

1918 metų kovas. Šamachai. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Šamachų apskrities Sundi kaime, netikėtai užpuolę, barzdočiai nužudė 250 azerbaidžaniečių. Už žmonių žudynes Sundi kaime atsakinga teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“.

1918 metų kovas. Šamachai. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Šamachų apskrities Achsu kaime banditai užpuolę žiauriai nužudė kelis šimtus musulmonų, išgrobstė visą kaimo gyventojų turtą. Sudeginti namai, mečetės.

1918 metų kovas. Meinimanas. Azerbaidžanas. Barzdočių – teroristų gaujos dukart per mėnesį puolė Azerbaidžane Meinimano kaimą nuo Adžigabulo stoties pusės. Pirmą kartą apsieita be aukų – užpuolikai prisiplėšė turto ir išginė galvijus. Po 22 dienų gauja vėl grįžo į kaimą, šūkaliodama “Tegyvuoja komunizmas!“. Nužudė 22 vyrus, 16 moterų ir 12 vaikų. Sudegino 34 namus.

1918 metų kovo 30 – balandžio 2. Baku. Azerbaidžanas. Oficialiais duomenimis, ginkluoti būriai (turintys apie 10 000 žmonių vien Baku mieste, iš kurių 4000 – dašnakai), vadovaujami vieno iš teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Stepano Šaumiano, nužudė apie 14 tūkst. musulmonų. Įvairiose miesto dalyse buvo išdėstyti kulkosvaidininkai, kurie šaudė į bėgančius.

Tomis dienomis buvo taip pat sudegintos laikraščių „Kaspij“ (leidžiamas rusų kalba) ir „Ačyt sez“ („Laisvas žodis“) redakcijos. Sunaikinus azerbaidžaniečių kvartalus, naktį į kovo 31-ąją prasidėjo operacija „Ičeri-šecher“, po kurios iš ryto visur gulėjo išdarkyti, sudeginti – kai kur grupėmis, kai kur po vieną – vyrų, moterų ir vaikų lavonai.

Sukrečiantį įspūdį darė Teze pir mečetė: įėjimas buvo užverstas lavonais, o pati mečetė išniekinta. Naujos komunistinės valdžios vardu teroristinės organizacijos ir banditų formuotės faktiškai vykdė genocidą etninių azerbaidžaniečių atžvilgiu. Tik „viename iš Baku priemiesčių buvo rasti 58 sudarkyti moterų lavonai“. 

Su „naujos sovietų komunistinės valdžios“ ir „ateizmo“ vėliava buvo žudomi visų musulmonų religijos srovių, taip pat ir stačiatikių, katalikų, judėjų atstovai. Šiame kontekste būdingas ciniškas S. Šaumiano 1918 metų balandžio 19 dienos pareiškimas: „Mūsų miesto (Baku – red.) nacionalinė sudėtis mus gąsdino. Mes bijojome, kad kova įgys nepageidaujamą atspalvį. Mums net teko pasitelkti pagalbon armėnų dašnakų pulką. Mes net negalėjome sau leisti prabangos atsisakyti jų paslaugų. Tačiau pergalė tokia didi, kad menkai tetemdo tikrovę“.

Kruvinas susidorojimas su dešimtimis tūkstančių bejėgių nearmėnų tautybės Baku gyventojų, siekiant pakeisti miesto etninę sudėtį, – tokia armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“, veikusios su komunizmo vėliava ir Lenino vardu, veiksmų programos kaina.

1918 metų kovas–balandis. Šamachai. Azerbaidžanas. Banditų grupė, vykdanti armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, užpuolė Azerbaidžane Agabeilio kaimą, kurį sudarė 9 kiemai. Buvo įvykdyta egzekucija 7 vyrams, 3 moterims ir 4 vaikams. Žudynės vykdytos pagal suplanuotą scenarijų „etniškai grynoms zonoms“ sukurti. 

1918 metų balandžio pradžia. Ginkluotos banditų formuotės, vykdančios teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, atvažiavo traukiniu iš Baku į Nabagio stotį ir sovietų valdžios vardu iškėlė vietiniams gyventojams ultimatumą. Po to, kai gyventojai atsisakė pripažinti dašnakų valdžią, su jais buvo žiauriai susidorota. Armėnų barzdočiai nužudė toje stotyje 555 vyrus, 260 moterų, 140 vaikų. Tarp žuvusiųjų ir sužeistųjų – azerbaidžaniečių, rusų, lezginų, žydų tautybių žmonės.

1918 metų balandžio 16–25. Erzerumas. Turkija. Iš rusų karininko papulkininkio Tverdochlebovo dienoraščių: „Sugretinęs ir apsvarstęs aplinkybes, aš priėjau išvadą, kad: pirma, tuo metu, kai mes garbingame mūšyje kaunamės su puolančiais ir krūtine dengiame Erzerumą – mums už nugarų armėnai, tie kraujo ištroškę ir bailūs kovotojai už laisvę, jau pradeda skersti bejėgius senukus, moteris ir vaikus, nė kiek nesirūpindami, kad taip jie niekšiškai apgaudinėja mus ir daro gėdą ne tik sau visame pasaulyje, bet daro gėdą ir rusų karininko vardui, apie kurį nenusimanantys gali pagalvoti, kad mes sutikome padėti armėnams jų šlykščiuose darbuose; antra, kad tarp puolančiųjų dabar gali būti turkų reguliariųjų pajėgų, o jei jų dar nėra, tai jų gali ateiti paryčiais arba dieną, o mūšis su turkų reguliariosiomis pajėgomis neįeina į Armijos vado planus ir į mūsų užduotį, nei pagal jo pasiūlymus, nei pagal esamas paliaubų sąlygas… Dabar, sužinojus, ką suspėjo pridaryti Erzerume armėnai prieš pabėgdami ir kiek beginklių senukų, moterų ir vaikų jie nužudė, aš dėkoju Dievui už tai, kad aplinkybės susiklostė taip, jog man leido pasitraukti su tais, apie kuriuose dar senovės Romos Petronijus rašė: „Armėnai irgi žmonės, bet namuose vaikščioja keturpėsčiomis“, ir kuriuos rusų poetas Puškinas taikliai apibūdino eilėmis: „Tu vergas, tu bailys, tu armėnas“.

1918 metų balandžio pabaiga. Diviči-Bazaras, Gyzyl-Burunas. Azerbaidžanas. Sužinoję, kad Amazaspo žudikai iš banditų formuotės nesigaili net žindomų kūdikių, Azerbaidžano Diviči-Bazaro ir Gyzyl-Buruno kaimų gyventojai savo taryboje nusprendė pasiųsti keletą garbingų senolių (15 žmonių) pasitikti teroristų būrį su duona ir druska. 

Tų vietovių gyventojai – azerbaidžaniečiai, tatai, lezginai buvo įsitikinę, kad, pagal Kaukazo papročius, išėję pasitikti su duona ir druska, senoliai simbolizuoja taikingumą ir siekį nepralieti kraujo. Tačiau Amazaspo galvažudžių žvėriškumai senolių atžvilgiu sukrėtė visą apygardą.

Pasak Ypatingosios Tyrimų Komisijos nario A. F. Novackio pranešimo, per trumpą laiką gauja sunaikino 122 kaimus Divičių apygardoje.

1918 metų gegužės 1–2. Guba. Azerbaidžanas. Pasak Ypatingosios Tyrimų Komisijos nario A. F. Novackio pranešimo, ankstų rytą miestą apsupo banditų būriai, vadovaujami barzdočių teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvisto, vaikų ir senukų žudiko Amazaspo. Sužinoję, kad civiliai gyventojai ginklų neturi, barzdočiai įsiveržė į Gubą. Buvo sugriauta ir sudeginta 200 musulmonų namų ir 22 mečetės. Nužudyta apie 3000 žmonių. 

1918 metų gegužės 26. Prieš pasileidžiant Užkaukazės Seimui (US), jo armėnų sektorius oficialiai kreipėsi į US azerbaidžaniečių sektorių dėl Irevano miesto (dabar Jerevanas) perdavimo vadinamajai Armėnijai, nes Armėnija neturėjo sostinės, kad paskelbtų nepriklausomybės aktą. Bet buvo iškelta sąlyga: barzedočių formuotės nutrauks siautėjimus, masines taikių gyventojų žudynes ir plėšikavimus.

Azerbaidžano delegatai atsakė teigiamai, nes armėnų delegacija pažadėjo nutraukti išpuolius.

1918 metų gegužės 28 Azerbaidžano Irevano miestas ilgiems dešimtmečiams atskiriamas nuo Azerbaidžano teritorijos, virsta vienu iš centrinių armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ štabų. Šiandien tame mieste nėra nė vieno azerbandžaniečio“.

1918 metų gegužė. Achalcichė. Gruzija. Banditų formuotės užgrobė Gruzijos Achalcichės teritoriją, kuri, pagal armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programą, yra „nuo amžių armėnų“. Išžudyti taikūs gyventojai, daugiausia gruzinai.

Kaip rašo laikraštis „Kavkaz“, dar 1831 metais pirmieji armėnų emigrantai, atvykę į Achalcichę, „padavė prašymą grafui Paskevičiui“, prašydami, „kad su armėnais – georgijiečiais nebūtų apgyvendintos kitos tautybės, kad Achalcicho armėnai turėtų teisę steigti savo ypatingą nacionalinį teismą, kad jiems būtų suteikta teisė prekiauti laisvai ir be muitų…“.

1918 metų rugpjūčio 17–31. Azerbaidžanas. Banditų formuotės sugriovė 50 kaimų Ečmiadzino, Surmalio, Irevano ir Novobajazido apskrityse. Tų kaimų vietiniai gyventojai buvo beveik išnaikinti.  

1918 metų rugpjūčio 31. Armėnijos vyriausybė, išsigandusi, kad neįsiveržtų Turkijos kariuomenė, vadovaujama Chalil pašos, žadėjusio padaryti galą banditų formuočių vykdomoms taikių Užkaukazės gyventojų musulmonų žudynėms, oficialiai atsiprašė, pažadėjusi atiduoti Tautų Teismui masinių žudynių vadeivas ir aktyvius dalyvius.

Bijodama tarptautinio pasmerkimo, Armėnijos vyriausybė buvo priversta pripažinti, kad per 1918 metus armėnų teroristinės ir banditų formuotės išžudė 400 000 azerbaidžaniečių, 120 000 gruzinų, 15 000 kurdų, 22 000 lezginų. Žinoma, šie skaičiai neatspindėjo viso susidorojimų su taikiais gyventojais vaizdo. Bet ir jie kelia siaubą.

Beje, kaip parodė tolesnė istorijos eiga, Armėnijos vyriausybės pareiškimas buvo veidmainiško konjunktūrinio pobūdžio.

1918 metų rugsėjis. Banditų formuotės, vadovaujamos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvisto Andraniko, sudegino visus Sisiano azerbaidžaniečių kaimus. 50 tūkstančių žmonių buvo priversti palikti savo namus. Paimti į nelaisvę Garagyšlago kaimo gyventojai buvo nužudyti.

Vėliau net kai kurie armėnų istorikai buvo priversti pripažinti fašistinį teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ „veiklos“ pobūdį. Štai tyrėjas A. Lalajanas, atskleisdamas tikrąjį Andraniko veidą, vėliau rašys: „Dašnakų būriai, vadovaujami kraujo ištroškusių chmbapetų (Andrianiko pašos, Amazaspo ir kt.), pademonstravo „narsumo“ maksimumą naikindami turkų moteris ir vaikus, senukus ir ligonius. Dašnakų būrių užimti musulmonų kaimai buvo išvaduojami nuo gyvų žmonių ir paverčiami griuvėsiais, pilnais sudarkytų lavonų“.

1918 metai. Nachčyvanas. Azerbaidžanas. Nachčyvano gubernijoje Jaidžos kaime Andraniko gaujų barzdočiasi nužudė 2500 beginklių žmonių, o jų kūnus paskui paskandino Arazo upėje.

1918 metų vasara ir ruduo. Zangezūras. Azerbaidžanas. Pasak Azerbaidžano Respublikos Valstybinio Archyvo dokumentų, „Zangezūro apskrityje teroristinės formuotės sunaikino 115 azerbaidžaniečių kaimų. Per tą laikotarpį buvo žvėriškai nužudyti 7729 azerbaidžaniečiai“.

1918 metų lapkritis. Gruzija. Ginkluotos moderniais pagal tą metą ginklais ir pirmiausia artilerija, gaujos, vykdydamos armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programines nuostatas, vėl įsiveržė į Gruzijos teritoriją. Tikslas – galutinai ir visiškai išvalyti nuo gruzinų valstiečių Achalkalakio ir Achalcichės teritorijas. Armėnų politikai skubino įvykius: 1919 metų pavasarį Paryžiuje turėjo vykti Taikos konferencija, kur būtų pripažintos naujai susidariusios valstybės, atsižvelgiant į jų realiai kontroliuojamas teritorijas.

Pasak 1926 metų „Bolšaja Sovetskaja Enciklopedija“ autorių, „…dašnakai pareiškė pretenzijas į Akalkalakio ir Borčalos teritorijas, priklausiusias Gruzijai, ir į Karabachą, Nachčyvano kraštą ir pietinę dalį Jelizavetpolio gubernijos (dabar Giandža) – red.), priklausiusius Azerbaidžanui. Bandymai jėga prisijungti tas teritorijas atvedė iki karo su Gruzija ir ilgo kruvino karo su Azerbaidžanu, per kuriuos ginčijamų rajonų gyventojų sumažėjo 10–30 %, ir daugybė kaimų tiesiogine prasme buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus“.

1918 metų gruodis. Džabrailio apskritis. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės, vykdydamos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programinę nuostatą sukurti „didžiąją Armėniją – šalį nuo jūros iki jūros“, vėl puolė azerbaidžaniečių kaimus Džabrailio apskrityje.

2019.04.27; 11:50

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Informacinė agentūra TASS-ELTA išplatino Armėnijos užsienio reikalų ministro Zograbo Mnacakaniano pareiškimą, esą šiuo metu nėra prielaidų santykiams su Turkija normalizuoti, kadangi iš Ankaros gaunami signalai neteikia didelių vilčių.

Šis Armėnijos pareigūno priekaištas pagarsintas balandžio 24-ąją Cicernakaberdo armėnų genocido memorialiniame komplekse, padėjus gėlių prie amžinosios ugnies. 

Taip, balandžio 24 dieną Armėnija mini 1915-ųjų tragediją, vadindama ją genocidu. Ir atkakliai reikalauja, kad 1915-ųjų įvykius visos kitos valstybės taip pat vadintų „vien tik genocidu“.

1915-ųjų įvykiai buvo prisiminti ir Vilniuje – prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro muziejaus Aukų gatvėje. Tiesa, į Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrčiano ir armėnų bendruomenių kvietimą atsiliepė labai mažai lietuvių. Bet net ir tų lietuvių, kurie atėjo į šį renginį, norėtųsi paklausti: iš kur jūs žinote, kas, kaip ir kodėl dėjosi 1915-aisiais metais tuometinėje Osmanų imperijoje? Jums papasakojo oficialioji Armėnija arba Lietuvoje reziduojantis ambasadorius, ir jūs jau manote viską žiną? Armėnijos ambasadoriaus pareiškimų mums užtenka, kad galėtumėte drąsiai, be menkiausios abejonės 1915-ųjų karinius susirėmimus įvardinti genocidu prieš armėnų tautą?

Beje, armėnų diplomatas T. Mkrčianas taip pat yra tvirtinęs, esą lietuviams sumušti kryžiuočius Žalgirio mūšyje padėjo … armėnų pulkas, – mes tikime ir šia legenda? Juk ambasadorius nepateikė jokių įrodymų, kad Žalgirio mūšyje kartu su lietuviais prieš kryžiuočius narsiai kovėsi armėnų kariai. Bet mums tų kelių žodžių užtenka, kad patikėtume ambasadoriaus gražbyliavimu?

O gal jūs studijavote armėniškus, rusiškus, turkiškus, azerbaidžanietiškus, amerikietiškus archyvus, kad galite palyginti, kaip ginkluotus nesutarimus 1915-aisias metais vertina rusų, gruzinų, turkų, azerbaidžaniečių, amerikiečių istorikai, politikai, tyrinėtojai? Jums nekelia įtarimo, kodėl 1915-ųjų nelaimių genocidu nevadina artimiausi Lietuvos kaimynai – estai ir latviai (Estija ir Latvija pasirinko aptakesnes traktuotes).

O gal mums nusispjauti į aplinkybę, kad 1915-ųjų įvykių genocidu nevadina nei buvęs JAV prezidentas Barakas Obama, nei dabartinis JAV prezidentas – Donaldas Trampas? 

Šių eilučių autorius neragina į 1915-uosius žvelgti turkų ar azerbaidžaniečių akimis. Tačiau ar nėra keista, kad Lietuvoje iki šiol itin plačiai ir išsamiai išguldoma tik armėniškojo versija? Štai tik vienas pavyzdys, kaip primityviai, vienpusiškai, tendencingai aprašomi įvykiai, susiklostę 1915-aisiais: „XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Osmanų imperijoje reguliariai buvo persekiojami armėnai. 1915 metais buvo sunaikinta daugiau kaip 1,5 milijono šios tautos atstovų. Armėnų tautos genocido faktą pripažino daugelis pasaulio valstybių. Pirmas tai 1965 metais padarė Urugvajus. Vėliau jo pavyzdžiu pasekė Prancūzija, Italija, Nyderlandai, Belgija, Lenkija, Lietuva, Slovakija, Švedija, kitos šalys.“

Turkijos argumentus tuo tarpu sutalpiname į vieną sakinį: „Turkija neigia kaltinimus dėl armėnų genocido ir griežtai reaguoja į kritiką šiuo klausimu“. Kodėl neigia, kokie argumentai pasitelkiami į pagalbą, kiek tais 1915-aisiais žuvo musulmonų? Neįdomu, neaktualu?

Lietuvai vis tik derėtų bent sykį dėmesingai įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano istorikų argumentus. Tik tiek – išgirskime, perskaitykime, susipažinkime.

Juk žiūrėti į 1915-ųjų nelaimę vien armėnų akimis – taip pat pavojinga, kaip žiūrėti vien iš Ankaros ar Baku bokštų. Susidarykime savo nuomonę – lietuviškąją versiją. Juolab kad Armėnija iki šiol, skirtingai nei Turkija, neatidarė savo archyvų užsienio tyrinėtojams (dar viena įtartina keistenybė).

Slaptai.lt šoje publikacijoje pateikia keletą turkiškų ir azerbaidžanietiškų argumentų, kas dėjosi tuose tolimuose kraštuose 1915-ųjų išvakarėse. Artimiausiu metu bus paskelbta ir daugiau Turkijos ir Azerbaidžano pastebėjimų. 

XXX

Kas tuometinės Osmanų imperijos ir Kaukazo regionuose dėjosi 1915-ųjų metų išvakarėse?

1903 metų birželio 12 diena. Artvio apygardoje buvo sulaikyta gauja, kuriai vadovavo Štutgarto politechnikumo studentas kažkoks Abramianas; Rusijos policija aptiko šautuvų, dinamito, bombų ir t. t.; gaujos nariai – etniniai armėnai, gyvenantys įvairiuose Užkaukazės miestuose. Grupė rengėsi atlikti teroro aktų.

1903 metų rugpjūčio 29-oji. Jelizavetpolis (Giandža). Azerbaidžanas. Miesto pakraštyje, šalia armėnų cerkvės, pašaukus varpais ir pagal teroristinės organizacijos „Gnčak“ scenarijų, susirinko keli tūkstančiai armėnų. Po susišaudymo buvo žuvusių ir sužeistų nearmėnų kilmės civilių gyventojų.

1903 metų rugpjūčio 31. Tiflisas. Gruzija. Pasak Rusijos šaltinių, po liturgijos armėnų sobore georgiškoji dvasininkija ragino žmones pilietiškam nepaklusnumui. Ypač „pasižymėjo“ dvasininkas Ter-Araratovas, po kurio kalbos armėnų teroristai paleido apie 40 šūvių į piliečius. Buvo suimti 4 iniciatoriai, tarp jų ir dvasininkas Ter-Araratovas.

1903 metų rugsėjo 2. Karsas. Turkija. Analogiškos armėnų riaušės plykstelėjo Turkijoje Karso mieste. Neramumų epicentras – vėl armėnų (georgiškoji) bažnyčia. Suri Nišan bažnyčios varpų skambėjimo sukviesti susirinko iki dantų apsiginklavę įvairių armėnų banditų grupuočių nariai. Vyriausybinei kariuomenei teko vaikyti armėnų minią ir nuo Šventosios Dievo Motinos bažnyčios.

Dašnakų emblema

Už daugybės šaunamųjų ginklų ir sprogmenų slėpimą armėnų bažnyčiose suimta du šimtai dvasininkų. Pažymėtina, kad gandai apie armėnų kriminalinį pobūdį audrina visuomenę nuo Artimųjų Rytų iki Kaukazo. Tą faktą patvirtino ir armėnų laikraštis „Mšak“, taręs žodį ryšium su 200 000 rublių dingimu iš armėnų dvasininkijos centro – Ečmiadzino vienuolyno.

„Ši didelės pinigų sumos vagystė mums yra dingstis pakartoti apie Ečmiadzino vienuolyną tą elementarią tiesą, kad reikia duoti visuomenei ataskaitą apie armėnų religinio centro piniginius reikalus… Darydamas viską paslapčiomis, Ečmiadzinas tuo suteikia dingstį nemaloniems gandams kilti… Tą elementarią tiesą mes priversti pakartoti vėl, nors armėnų dvasininkija apie tai nenori net girdėti“.

Prancūzų mokslininko barono de Bajaus nuomone, Ečmiadzino vienuolynas sudaro „greičiau politinio, nei religinio centro“ įspūdį.

1903 metų rugsėjo 2. Baku. Azerbaidžanas. Apie 5 valandą vakaro varpams pašaukus prie vietinės armėnų katedros susirinko gausi minia ginkluotų armėnų. Į vietinės valdžios raginimą išsiskirstyti minia atsakė revolverių šūviais. Tik po to, kai buvo sulaikyti 45 ginkluoti įvairių armėnų grupuočių aktyvistai, pavyko sustabdyti kraujo liejimą. Pačioje katedroje – už ikonų ir altoriaus – buvo rasta daug ginklų.

Pasak rusų Kaukazo tyrinėtojo V. L. Veličkos, „…visuose aukščiau aprašytuose armėnų maišto plykstelėjimuose į akis krenta virtinė būdingų faktų. Pirma, armėnų minia, kuri paprastai laikoma taikia ir drovia, turėjo daug ginklų: vadinasi, buvo seniai paruošti sandėliai ginklų, liudijantys, jog yra organizacija, kuri rengiasi konkretiems poelgiams. Antra, į neramumų vietą maištaujantys armėnai buvo sukviesti varpų gaudesio ir atėjo su ginklais rankose, ir, beje, Karse ir Baku užėmė kaip ir strategines pozicijas; vadinasi, viskas buvo iš anksto parengta.

Trečia, bažnyčia, kviečianti varpų gausmu ne maldai, o skerdynėms, bažnyčia, kurios altorius paniekintas naikinimo ginklais, yra ne maldos namai, o žvėriškumo židinys ir prieglobstis maištui prieš teisėtą valdžią, veikiančią tos pačios bažnyčios dvasiniais interesais“.

Anot tyrinėtojo Hito U. Lourio, „…kai armėnų bažnyčios vadovai dalyvavo atminimo pamaldose už mirusiuosius ar kalinamus teroristus ir sutiko dalyvauti tokiuose renginiuose, tuo pačiu jie faktiškai pripažino ir pritarė toms akcijoms, kurias vykdė armėnų teroristai“.

1903 metų rugsėjo 12. Šuša. Azerbaidžanas. Pasak rusų Kaukazo tyrinėtojo V. L. Veličkos, Šušoje, „garsėjusioje politiniais bruzdėjimais ir ypatingu vietinio armėnų elemento įžūlumu“, minia armėnų irgi surengė riaušes ir plėšikavimus. Nuo armėnų nebuvo slepiama, kad už stačiatikių soboro dekano Vasilovo nužudymą teroristai gavo 25 000 rublių. Rusų tyrinėtojo nuomone, buvo aišku, „kokį vaidmenį tokiuose kruvinuose reikaluose vaidina armėnų piniginiai tūzai“.

1903 metų rugsėjo 13. Ečmiadzinas. Azerbaidžanas. Armėnų gauja turgaus aikštėje nužudė tokį armėną Potojancą, kaltą tik tuo, kad nepakluso Armėnų komiteto (teroristinės organizacijos „Gnčak“ vietinis skyrius) nurodymams. Rusų tyrinėtojas I. K. Kanadejevas dar 1902 metais pažymėjo: „patys armėnų agitatoriai, su retomis išimtimis, labiau už kitus puikiai supranta savo programos nepagrįstumą ir netiki savo reikalu, bet dirba ta kryptim, nes tokia veikla teikia jiems lėšų maitinimuisi. Jie gauna pašalpas iš Armėnų komiteto, o svarbiausia – išpeša pinigų grasinimais ir šantažu iš geraširdžių pirklių kišenių neva tai armėnų judėjimui“.

1903 metų spalio 14. Tiflisas. Gruzija. Ties įvažiavimu į miestą, šalia Botanikos sodo, generolą adjutantą kunigaikštį Grigorijų Goliciną grįžtant ekipažu su žmona iš iškylos užmiestyje, užpuolė trys armėnų banditai, sudavė keletą kirčių durklu į galvą ir ranką. Rusų Kaukazo tyrinėtojas V. L. Velička liudija, kad kruvino pasikėsinimo į kunigaikščio Golicino gyvybę kaltininkai „priklausė žemiausioms armėnų gyventojų klasėms“.

Vėliau išaiškėjo, kad žudikai – armėnai, priklausantys armėnų teroristinei šutvei. „Naudinga būtų sužinoti, kaip iš pažiūros taikingi armėnai dalyvauja joje pinigais ar kitais būdais… Apskritai pats laikas rimtai įsigilinti į tai, kokį vaidmenį vaidina nusikaltimuose, plėšikavimuose, maištuose ir kitokiose Kaukazo gyvenimo žaizdose kai kurių turtuolių su tamsia praeitimi ir labai miglota dabartimi įtaka ir milijoniniai turtai…“.

Toliau mokslininkas pabrėžia: „Gaudyti ir bausti smulkius agitatorius, paliekant nuošaly pagrindinius veikėjus – vadinasi, bandyti išsemti upę kibirais. Kiekvieną nors kiek rimtesnį reiškinį, keliantį bėdos pavojų, reikia sučiupti prie pat ištakų: kitaip netikslinga valstybinės tvarkos požiūriu ir, galų gale, žiauru žmonių minios požiūriu, nes ji moka krauju ir beprotybe, kuri joje bujoja veikiama ne pagal laiką švelnaus valdžios elgesio su tikraisiais anarchiškų apraiškų kaltininkais. 

1904 metų rugsėjis. Baku. Azerbaidžanas. Armėnų teroristai nužudė keletą azerbaidžaniečių. Tos žmogžudystės buvo perspėjamojo pobūdžio. 

1905 metų vasario 5. Baku. Azerbaidžanas. Armėnų teroristas nužudė Baku apskrities Sabunčio kaimo gyventoją Agą Rzą Babajevą. Žmogžudystės tikslas – sukelti neramumus. Tą pačią dieną armėnų banditai nužudė realinės ir technikos mokyklų 7-os klasės moksleivius Jakovą Lebedevą ir Ivaną Volkovą. Pasak armėnų mokslininko Dž. Libaridiano, per trejus metus (1904–1906) armėnų teroristai įvykdė 105 „politines žmogžudystes“: „iš jų 56 – armėnų, 32 – politiniais motyvais ir rusų, ir turkų valdininkų bei karininkų; 2–3 atsitiktines, be ypatingų priežasčių, kitas – bankininkų ir palūkininkų“.

Tyrinėjant Libaridiano pateiktus skaičius, mokslininkai pastebėjo: „…per tą trumpą trejų metų laikotarpį dvejoms armėnų kilmės aukoms, nužudytoms armėnų teroristų, tekdavo po vieną nearmėną. Tas faktas, į kurį neatsižvelgiama iki šiol, vertas dėmesio, nes jis būdingas ne tik 1904–1906 metams, bet ir dabar. Tikslas nepasikeitė: sąmoningas mėginimas įbauginti daugumą taikių armėnų, priversti juos skatinti teroristų veiklą“.

1905 metų vasario 6. Baku. Azerbaidžanas. Pasak Michailovsko miesto ligoninės dokumentų, teroristų grupė, globojama armėnų milijonierių Balabeko Lalajevo, Artiomo Babajanco, Isajaus Ter-Osipovo ir kitų, nužudė 18 ir sužeidė 33 žmones. Iš jų 34 azerbaidžaniečius, 6 rusus, 6 armėnus, 5 kitų tautybių atstovus.

1905 metų vasario 7. Baku. Azerbaidžanas. Ta pati armėnų teroristinė organizacija nužudė ir sužeidė apie 100 taikių piliečių.

1905 metų vasario 9. Baku. Azerbaidžanas. Vis ta pati armėnų teroristinė organizacija surengė pogromus ir miesto gyventojų žudynes. Teroristų grasinimai, išdėstyti 1904 metų pabaigoje platintose Baku proklamacijose, buvo nuosekliai įgyvendinami. Po įvykdytų masinių žudynių nusikaltėliai susirinko pasiturinčių armėnų namuose (Balabeko Lalajevo, Artiomo Babajanco, Isajaus Ter-Osipovo, Akopo Muradiano, Grigorijaus Sarkisianco, Kareno Saakianco ir kitų) ir pro langus bei nuo pastatų stogų ėmė šaudyti į miesto gatves anglų ir prancūzų gamybos bombomis ir granatomis.

1905 metų vasario 6-10 dienų įvykiai įrašyti į istoriją kaip „kruvinos skerdynės Baku mieste“. Aukščiau minėtieji armėnų magnatai, greta Mantaševo, Ter-Gukasovo, Melkianco, buvo tarptautinės armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“, pradėjusios realizuoti savo programines nuostatas, nariai ir rėmėjai.

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

1905 metų vasario 20–21. Irevanas. Azerbaidžanas. Armėnų banditų grupuotės, vadovaujamos teroristinės organizacijos „Dašnakciutun“, žudė musulmonus – šio miesto gyventojus. Žvėriškos taikių piliečių egzekucijos kėlė siaubą mačiusiems jas. Jas vykdė žmonės, išugdyti pagal armėnų vadovėlius, išleistus, pasak rusų laikraščio „Kavkaz“, „Paryžiuje arba Venecijoje“. Tų knygų autoriai tarsi užprogramavo savo vadovėlius būsimiems nusikaltimams: „Armėnija – didis žodis, didingas praeities prisiminimas, didingas ateities elementas… Armėnai moraliniu požiūriu pranoksta visas juos supančias tautas“. Tuose vadovėliuose, pasak minėto rusų laikraščio, ypač pabrėžiama, kad armėnų tauta yra Dievo išrinktoji būti tarpininke, skleidžiant civilizaciją ir krikščionybę. 

1905 metų gegužės 11. Baku. Azerbaidžanas. Penki teroristai nužudė kunigaikštį M. A. Nakašidzę ir G. Takaišvilį, pasisakiusius už Kaukazo tautų draugystę. Tai liudija P. P. Šubinskis savo prisiminimuose. Tą pačią dieną buvo nužudytas ir generolas Alichanovas. Proklamacijoje, išplatintoje apie nužudymo faktą, pažymima, kad tai padarė teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“.

Kai kuriais duomenimis, vienas iš žudikų buvo Drastamatas Kanajanas, pravarde Dro.

Iki tų įvykių Dro būtent Zangezūro apskrityje su įvairiomis armėnų gaujomis dalyvavo kruvinose operacijose prieš taikius gyventojus – turkus, kurdus, azerbaidžaniečius. 

1905 metų gegužė. Nachčyvanas. Azerbaidžanas. Sukarintos formuotės Nachčyvane surengė kruviną siautėjimą prieš taikius gyventojus. Tarp žuvusiųjų – moterys, senukai, vaikai.

1905 metai. Zangezūras. Azerbaidžanas. Banditų formuotės surengė kruviną susidorojimą su taikiais miesto gyventojais. Dešimtims žmonių buvo įvykdyta egzekucija. Banditai naikino gyventojus vien už tai, kad šie išpažino islamo religiją.

1905 metų birželio 8. Gerai ginkluota banditų formuotė apsupo azerbaidžaniečių Ušu kaimą Ečmiadzino apskrityje. Vien kardais besigynusius musulmonus sušaudė iš šautuvų. Užėmę kaimą ir sunaikinę vyrus, armėnų teroristai išžudė žindomus kūdikius, senukus. Buvo sudeginta mečetė, išniekintos šventosios relikvijos. Kaip liudija mačiusieji, kaimo vyrai narsiai kovėsi už kiekvieną namą, bet jėgos buvo nelygios.

1905 metų birželio 9. Sudeginti Ečmiadzino apskrities kaimai – Persis, Nazrevanas, Kičikkendas, Ketuklas, Gošabulagas, Igrius. Po susidorojimo su taikiais gyventojais armėnų kovotojai patraukė į musulmonų Tekjos kaimą.

1905 metų liepos 21. Stambulas. Turkija. Teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariai įvykdė pasikėsinimą į sultoną Abdul Chamidą. Knygoje „Iškreiptas patriotizmas“ armėnų politikas K. Papazianas vertina įvykį taip: „Bandymas pasikėsinti į sultoną Abdul Chamidą bus viena iš kraštutinių priemonių politiniams tikslams pasiekti teroro keliu“.

Teroro aktas nepavyko, bombos sprogo per anksti. Bet valstybės vadovas atleido armėnų teroristams, parodydamas humaniškumą. „Atsidėkodami“ už tai tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ agitatoriai sultoną Abdul Chamidą jau beveik visą amžių vadina ne kitaip kaip „despotišku, klastingu politiku, naikinusiu nekaltus armėnus“ ir pan. Užmiršti net sultono įsakai amnestuoti teroristus.

1905 metų rugpjūčio 8. Šuša. Azerbaidžanas. Šušos apskrityje daugiau kaip 300 Venko kaimo banditų užpuolė pro šalį traukusią vilkstinę; pirkliams įvykdyta egzekucija, turtas išgrobstytas. Paskui jie užpuolė kaimyninį musulmonų kaimą, kur nužudė kaimo gyventojo Abbaso beko sūnų, jo brolį ir keletą tarnų. Netrukus buvo išžudyti visi kaimo gyventojai, o jų namai sudeginti. Prie banditų prisidėjo armėnų kareiviai, pabėgę iš kareivinių ir pasičiupę su savim ginklų.

Kruvinos akcijos buvo bauginančios, jų tikslas – priversti vietos gyventojus palikti Šušą ir kitas Karabacho kalnuotas teritorijas. Armėnų terorizmo ideologai, pradėję realizuoti „Armėnijos politinės teritorijos“ programą, buvo aiškiai nepatenkinti tuo, kad net masiškas armėnų persikėlimas į Azerbaidžano teritorijas nepakeitė demografinės padėties.

Tai liudija ir rusų mokslininko M. A. Skibickio tyrimai, pagal kuriuos etninis armėnų ir azerbaidžaniečių santykis Kalnų Karabache XX amžiaus pradžioje atitinkamai buvo 1:4. Kitaip sakant, azerbaidžaniečiai sudarė 72,6 % ganyklų naudotojų.

Savo studijoje autorius taip pat nurodo, kad tame regione gyventa kurdų ir tatų. Knygoje buvo sudarytas rusų tyrinėtojo „Karabacho valdiškų vasaros ganyklų žemėlapis“. Unikalus žemėlapis vėliau dingo iš Sankt Peterburgo, Maskvos, Tbilisio, Jerevano knygų saugyklų.

1905 metų rugpjūčio pabaiga. Baku. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės surengė siaubingas miesto gyventojų – etninių azerbaidžaniečių skerdynes. Kaip liudija mačiusieji, įvykiai Baku rugpjūčio pabaigoje pranoko savo žiaurumu ir nužudymų masiškumu tų pačių metų vasario tragediją Baku mieste.

Kaip liudija Rusijos archyvai, „1905–1906 metais armėnų teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ faktiškai „sužaidė dvigubą žaidimą: visų pirma, buvo išlieta nors dalis pykčio musulmonams, o antra – spaudos ir propagandos pagalba viso, kas įvyko, kaltininke buvo išstatyta Rusijos vyriausybė, ir, tokiu būdu, atsirado nauja galinga agitacinė medžiaga revoliucionizuoti ne tik armiją, bet ir kitus Kaukazo gyventojus… Rezultatas toks, kad žuvo daug rusų administracinių ir privačių asmenų, neįtikusių armėnams“.

1905 metų spalio 3. Syrchavendas. Azerbaidžanas. Teroristinių ir banditų formuočių raitininkų ir pėstininkų būriai užpuolė musulmonų Syrchavendo kaimą. Operacijai vadovavo armėnų teroristas Amazaspas, kuriam tarptautinis teroristinis organizacijos „Dašnakcutiun“ komitetas už taikių valstiečių nužudymus buvo suteikęs generolo laipsnį. Per labai trumpą laiką sugriautas Syrchavendo kaimas buvo pilnas azerbaidžaniečių lavonų.

1905 metų lapkričio 15–18. Giandža. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės, vykdydamos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, surengė kruvinas taikių miesto gyventojų skerdynes. Kaip pažymi istorikai, per tuos metus tai buvo vienas iš žiauriausių armėnų banditų susidorojimų su taikiais gyventojais. 

Armėnų teroristinių organizacijų lyderiai tuo metu perspėjo per spaudą visus tuos, kurie užstojo azerbaidžaniečius: „Prisiminkite M. A. Nakašidzės, policijos komisaro Sacharovo, pristavo Nadžanskio, Čarakovo likimą…“ Visiems išvardytiems asmenims buvo įvykdyta egzekucija tarptautinės armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ vadovybės įsakymu.

1905 metų lapkričio 21. Tiflisas. Gruzija. Barzdočiai iš tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ surengė pačias kruviniausias ir žiauriausias Tiflisio gyventojų skerdynes Gruzijos istorijoje. Kaip liudija mačiusieji tuos įvykius, gaujos, „valydamos vietas“ atvykėliams armėnams apgyvendinti, išpjovė ištisas šeimas stačiatikių gruzinų valstiečių ir miesto gyventojų. 

Pasak išlikusių duomenų, armėnų gaujos tą dieną Tiflisyje nužudė ir daug azerbaidžaniečių. Bet kadangi azerbaidžaniečių šeimos pagal religines tradicijas kategoriškai atsisakė gabenti žuvusiuosius į morgą, o vežė iškart į mečetes, tai Tiflisio morge vakarop tebuvo rasta 10 musulmonų lavonų. Kad nuslėptų nuo tarptautinės visuomenės tikruosius žudynių kaltininkus, armėnų spauda savo puslapiuose paskelbė pasauliui apie „armėnų tragediją Tiflisyje…“.

O tradicinį gruzinų inteligentų požiūrį į armėnų terorizmo ideologus išdėstė žymus gruzinų rašytojas ir mąstytojas I. Čavčavadzė: „Mums apmaudu tik dėl to, kad pagyrūnė armėnų grupė, neigdama mūsų, gruzinų, dvasinę ir fizinę egzistenciją, rodo mums tik prieš mus atsivėrusį kapą, tarsi mūsų nebūtis sukurtų jų egzistenciją. Metas nuplėšti kaukę nuo tos armėnų grupės, kurios išminčiai sukelia mums, gruzinams, nuo mažo iki didelio, be išimties, šitiek erzelio. Reikia pažvelgti į juos tiesiai, be pagražinimų. Metas mums sužinoti – iš kur kranksi virš mūsų juodasis varnas, iš kur krenta ta mus talžanti akmenų kruša. Metas mums atsipeikėti ir nesimaivyti kaip bailiams prieš tuos lželiberalus, prieš tuos tikrojo liberalizmo arlekinus, užčiaupiančius mums burnas, kad po šventa tautos meilės skraiste paslėptų savo juokdarystę, dviveidiškumą, beširdiškumą“.

1906 metų birželio 12. Šuša. Azerbaidžanas. Banditų formuotės maždaug iš 10 tūkstančių žmonių, surinktų iš artimiausių armėnų kaimų, surengia plataus masto Šušos puolimą. (Tiems armėnams, kas atsisakė dalyvauti skerdynėse, teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuosprendžiu buvo įvykdyta egzekucija). Kautynės truko penkias dienas. Visus musulmonų namus apmėtė bombomis. 

1908 – 1909 metai. Anot tyrinėtojos I. Bagirovos, tam laikotarpiui priklauso armėnų smogikų iš teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ pasikėsinimai į Jelizavetpolio pramonininkų vyndarių brolių Forerių gyvybę, vyndario Gurro, Tiflisio apsaugos skyriaus filerių Poleško ir Uljanovo, Tiflisio policininko Valijevo nužudymai, tabako fabrikanto A. Safarovo sūnaus, Irevano kaimo seniūno K. Azariano nužudymai. Tyrėja pažymi: „Tikslui pasiekti dašnakai nesigailėjo nei svetimų, nei saviškių. „Saviškiams“ veikė Bauginimo organizacija, kuri per tuos metus sunaikino 5–6 „Dašnakcutiun“ narius (vienas iš jų – „Migranas“ – buvo nužudytas IV suvažiavimo nutarimu)“.

1909 metų balandžio 9. Stambulas. Turkija. Nužudytas turkų žurnalistas Chasanas Fechmi bekas. Nužudymo tikslas – išprovokuoti neramumus mieste, panaudojus laidotuves masinėmis demonstracijomis sukelti. Kaip tik tuo laikotarpiu datuojamas ypatingas tarptautinės armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ suaktyvėjimas – ji tuo metu atidarė savo filialus Paryžiuje, Ženevoje, Kaire. Būtent iš ten į Stambulą keliavo platinimui brošiūros ir proklamacijos, raginančios kurti grupes fedainų–kamikadzių, realizuojančių politinius armėnų tikslus.

Tarp tų medžiagų – armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ ideologo Mkrtyčio Portakaliano raginimai kurti „didžiąją Armėniją“, kovojant su Turkijos ir Rusijos vyriausybėmis. Vėliau, 1921 metais, M. Portakalianas bus nužudytas savo bendražygių už organizacijos „Dašnakcutiun“ pajamų slėpimą“.

Teroristinės organizacijos ASALA ženklas

1914 metų vasario 21. Turkija. Karse ir Ardachane armėnų banditų formuotės nužudė 30 000 vyrų – etninių turkų. Vienas iš tiesioginių organizatorių buvo slenkančios į šešėlį armėnų teroristinės organizacijos „Gnčak“ ideologas, Turkijos parlamento deputatas Stepanas Ter Danielianas.

1914 metų vasara. Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Amerikiečių istoriko Stenfordo Dž. Šou knygoje „Otomanų imperijos istorija“ sakoma: „…per visą karą armėnai siaubingai, negailestingai masiškai naikino musulmonus. Daugiau kaip milijonas Turkijos valstiečių buvo priversti bėgti iš gimtųjų namų. Tūkstančiai pabėgėlių buvo sukapoti į gabalėlius“.

Iš 3 300 000 turkų, gyvenusių 1914 metais penkiose srityse – Trabzone, Erzerume, Erzindžane, Vane ir Bitlise – po karo buvo suskaičiuota 600 000 pabėgėlių. Armėnų banditų formuotės puldinėjo ir kurdų gyvenvietes, žiauriai žudydamos visus taikius gyventojus, nesigailėdamos moterų, senukų, vaikų. Vienas iš turkų ir kurdų valstiečių skerdynių tiesioginių organizatorių buvo armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys Arutiunas Šachrikianas, pravarde Atomas.

(Bus daugiau)

2019.04.25; 10:38

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nesiruošiau diskutuoti su Algiu Kasperavičiumi, portale bernardinai.lt parašiusiu straipsnį „Sunku suprasti, kodėl genocido ieškoma ten, kur jo nebuvo“.

Bet kadangi autorius, atsiliepdamas į Irmos Ąžuolės publikaciją „Sunku patikėti: genocidas moderniame pasaulyje“ keletą kartų paminėjo mano pavardę, juolab maniškę knygą „Juodojo Sodo tragedija“, – parašiau savąją nuomonę, tikėdamasis, kad bernardinai.lt leis ir man tarti keletą žodžių. Tačiau bernardinai.lt redaktorė atsiuntė trumputį atsakymą, kad mano komentarui tribūnos nesuteiks.

Štai kodėl šį tekstą skelbiu portale slaptai.lt.

Iki šiol viešpatavo vien armėniškoji versija

Pirmiausia noriu pabrėžti: analizuojant sudėtingus armėnų – turkų ir bei armėnų – azerbaidžaniečių santykius būtina prisiminti, jog maždaug du paskutiniuosius dešimtmečius Lietuvoje be menkiausios konkurencijos viešpatavo vien armėniškoji Kaukazo istorijos versija. Nuo pat Atgimimo laikų mes taip buvome apžavėti armėniškų pasakojimų, kad nekildavo nė menkiausia abejonė: gal jau privalu pasidomėti, ką apie 1915-ųjų tragediją ar Sumgaito ir Hodžaly žudynes mano oficialioji Ankara ir oficialusis Baku?

Tad ar verta stebėtis, kad dabar, kai lietuviškojoje viešojoje erdvėje kartais pasirodo azerbaidžanietiški – turkiški argumentai, ištikimiausius Jerevano gerbėjus apima šokas. Vos tik Mykolo Riomerio universitete parodomas užsieniečio režisieriaus (ne azerbaidžaniečio; juolab vienas iš liudininkų – lietuvis Ričardas Lapaitis) sukurtas dokumentinis filmas apie Azerbaidžano miesto Hodžaly tragediją, kurios kaltininkas – Armėnijos ginkluotosios pajėgos, o lietuvė autorė parašo daugmaž palankią recenziją, – nedelsiant keliamas triukšmas. Leiskite paklausti – kodėl pagal demokratiškus principus gyvenančioje Lietuvoje negalima parodyti Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms nepalankaus filmo? Nejaugi norima pasakyti, jog 1992-ųjų vasario 25 – 26 dienomis nebuvo nužudyti 613 civiliai azerbaidžaniečiai iš Hodžaly miesto?

Kokia oficiali Lietuvos pozicija?

Antras svarbus argumentas – griežta NATO ir Europos Sąjungos valstybių pozicija dėl Kalnų Karabacho. Visas civilizuotas Vakarų pasaulis, taip pat ir Lietuva (jei netikite, kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją) pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija. Jungtinės Tautos ne sykį (iš viso keturios rezoliucijos) reikalavo, kad Armėnija savo ginkluotąsias pajėgas nedelsiant išvestų iš Kalnų Karabacho – šį regioną grąžintų Azerbaidžanui.

Tad bet kokios diskusijos, kas Juodąjame Sode (taip azerbaidžaniečiai vadina Kalnų Karabachą) gyveno prieš 50 ar 100 metų, – beprasmės. Vakarų civilizacija vadovaujasi valstybių teritorinio vientisumo principais. Ir tai – teisinga pozicija. Nes jei pažeisime šį principą, kils chaosas. Tąsyk labiausiai kentėtų nedidelės, ne itin stiprios valstybės. Tokios kaip Lietuva. Nes Šalčininkų lenkai galėtų pasivadinti esantys kažin kokia ypatinga tauta – panorėtų prisijungti prie Varšuvos. Latvijoje esančio Latgalijos regiono rusai apsimestų kažin kokiais rusėnais ir panorėtų prisišlieti prie Rusijos, Estijoje esančios Narvos gyventojams taip pat pasirodytų mielesnė ne Talino, o Maskvos valdžia. Jei ignoruosime valstybių teritorinio vientisumo principus, jei vadovausimės vien tik tautų apsisprendimo teise, kaip nori oficialusis Jerevanas, turėsime pripažinti, kad ir nuo Gruzijos, Ukrainos, Moldovos šiandien atplėšiamos žemės … teisėtai.

Dirbtinė Kaukazo kolonizacija

Bet net jeigu atidžiai analizuotume duomenis, kas gi Kalnų Karabache gyveno prieš šimtą ar kelis šimtus metų, matysime šiandieninei Armėnijai nepalankių faktų. Jei mums nepriimtini azerbaidžaniečių, turkų autoriai, susiraskite mūsų bibliotekose esantį istoriko Algimanto Liekio 2016-aisiais išleistą veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ arba publicisto Leono Juršos 2017-aisiais dienos šviesą išvydusią brošiūrą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.

Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Ten – daug svarbių pastebėjimų. Pavyzdžiui, kaip Rusija ištisus 150 metų nuo pat 1763 iki 1913 metų brutaliai, kryptingai kolonizavo Kaukazą. Kaip rašo L.Jurša, „Rusija, perkeldama armėnus į užkariautas žemes, ne tiek saugojo juos nuo asimiliacijos Irano ir Osmanų valstybėse, kiek siekė savo politinių, konfesinių ir apskritai kolonijinių tikslų“. Žodžiu, 1828 metais perkelta 40 tūkst. armėnų, 1829-aisiais – apie 90 tūkst… Ir taip – ne vieną sykį. Ypač lemtinga azerbaidžaniečiams buvo 1828-aisiais tarp Irano ir Rusijos pasirašyta Turkmančajaus sutartis, kada armėnus pradėta masiškai kelti į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas.

Net Jerevano kilmė – azerbaidžanietiška

Irevanės tvirtovės žlugimas. Franco Rubo paveikslas. Slaptai.lt nuotr.

Jei žvelgsime dar atidžiau, net 20-ojo amžiaus pradžioje dabartinė Armėnijos sostinė Irevanas (Jerevanas – armėniška pavadinimo versija) buvo musulmoniškas – azerbaidžaniečių ten gyventa žymiai daugiau nei armėnų. Kad dabartinis Jerevanas dar ne taip seniai buvo musulmoniškas, byloja anuomet nutapytas Franco Rubo paveikslas, kuriame pavaizduota, kaip Rusijos imperijos kariai 1827 metų spalio 1 dieną įžengia Irevano tvirtovėn. Taigi anuomet, o ne dabar tapytame paveiksle – gausybė musulmoniškų maldos namų. Nė vienos bažnyčios. Tas paveikslas – netiesioginis, bet iškalbingas įrodymas, jog dabartinis Jerevanas, Armėnijos sostinė, tuo metu buvo išskirtinai musulmoniškas, t.y. azerbaidžanietiškas miestas. O gal kiekvienu Armėnijos žodžiu aklai tikintys lietuviai nori pasakyti, jog dailininkas melavo: vietoj bažnyčių specialiai piešė mečetes?

Kas buvo prieš 1000 metų – prisimena, kas nutiko prieš 100 metų – neprisimena

Deja, Lietuvoje vis dar gajūs mitai, esą Armėnija – labai sena valstybė, kurią žiloje senovėje sunaikino žiaurūs musulmonai. Prisimenu, kaip Vilniaus Karininkų Ramovėje pristatydamas savo knygą „Juodojo Sodo tragedija“ sulaukiau tiksliųjų mokslų profesoriaus replikos, girdi, Armėnija – tūkstančius metų skaičiuojanti valstybė, egzistavusi dar tuomet, kai jokio Azerbaidžano nė nebuvo (cituoju iš atminties).

Labai keista, kai mūsų profesoriai puikiai prisimenama, kur ir kaip prieš tūkstantį metų gyveno armėnai, o kas Pietų Kaukaze dėjosi vos prieš šimtą arba du šimtus metų, – ignoruoja, neprisimena. Net jei iš tikrųjų prieš tūkstantmetį egzistavo minėta armėnų valstybė, kunigaikštystė ar karalystė, ar tai reiškia, kad dabartinės valstybių sienos turi būti braižomos pagal anuos senuosius laikus? Mes kadaise irgi turėjome nuo jūrų iki jūrų išsiplėtusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet jei šiandien pradėtume reikalauti prieš tūkstantį metų valdytų teritorijų, Pasaulis mus laikytų pavojingais bepročiais.

Kas pirmasis pakėlė ranką?

Beje, jei žvelgsime į Kaukazo istoriją be emocijų, visuomet svarbu išsiaiškinti, kas gi pirmasis pakėlė ranką prieš savo kaimyną. Jei analizuosime šį klausimą principingai, paaiškės, kad ne azerbaidžaniečiai pirmieji pradėjo vyti iš gimtųjų namų armėnus. Pirmosios pabėgėlių virtinės pajudėjo ne iš Azerbaidžano, o iš Armėnijos. Pirmieji pabėgėliai, netekę gimtųjų namų, buvo būtent Armėnijoje gyvenę azerbaidžaniečiai. Po to iš gimtųjų namų buvo stumiami ir Kalnų Karabache gyvenantys azerbaidžaniečiai. Armėnams puikiai sekėsi įgyvendinti šią išstūmimo politiką, nes tuometinė SSRS vadovybė, įskaitant ir Michailą Gorbačiovą bei jo proarmėniškai nusiteikusius patarėjus, gynė išskirtinai Armėnijos interesus, o į Azerbaidžano teises žvelgė atsainiai, pro pirštus.

Sumgaito niuansai

Kai įrodinėjama, jog 1988-aisiais azerbaidžaniečiai Sumgaite surengė armėnų skerdynes, pirmiausia derėtų prisiminti tų dienų specifiką. Ar tokią stambią provokaciją įmanoma surengti be KGB vadovybės Kremliuje žinios ir palaiminimo? Vargu. O ar pogromai prieš armėnus Sumgaite buvo naudingi Azerbaidžanui? Vėl gi – ne. Po jų Vakarai vartojo itin nepatraukliai azerbaidžaniečius apibūdinančius epitetus. 

Eduardas Grigorianas

Galų gale kodėl Azerbaidžaną kaltinantys istorikai, politikai bei žurnalistai nenori prisiminti, jog smurtautojams Sumgaite nurodinėjo vis tik ne azerbaidžanietis? Pogromams vadovavo Eduardas Grigorianas, kurį tuometinė Sovietų Sąjunga ir sovietinė Armėnija labai švelniai nubaudė – ne tik kad nesušaudė, bet ilgainiui paleido net į laisvę.

Taip pat kirba paklausti – kodėl Sumgaito įvykiams tirti buvo pasiųsti išskirtinai armėnų tautybės tyrėjai, o visi azerbaidžaniečių tautybės prokurorai, milicininkai, teisininkai – nustumti į šalį?

Protingiausiai pasielgė latviai ir estai

Dabar – dėl 1915-ųjų tragedijos. Taip, Lietuva jau senokai pripažino, kad toji nelaimė yra ne kas kitas, o genocidas, kurį anuomet turkai surengė prieš armėnus. Bet juk taip nusprendėme net paviršutiniškai nepavartę turkiškų, azerbaidžanietiškų archyvų. Vaizdžiai tariant, žengėme labai svarbų žingsnį neišklausę kitos, vadinamosios antrosios, nuomonės. Ar tai – profesionalu, sąžininga? Beje, nei latviai, nei estai tų tolimų 1915-ųjų įvykių nepavadino prieš armėnus surengtu genocidu. Susilaikė. Pasirinko švelnesnę formuluotę.

Mano supratimu, Ryga ir Talinas pasielgė teisingiau nei Vilnius. Nes nė vienas latvių ir estų istorikas nė trumpam nėra pravėręs Ankaros, Stambulo ir Baku archyvų durų. Taip pat, kaip ir lietuviai, estai ir latviai nevartė ir Jerevano archyvuose saugomų dokumentų (armėnai į savo archyvus neįsileidžia).

Ar nėra keista, kad armėnai, siekdami kuo didesnio viešumo, vis tik savo archyvus laiko uždarytus? Gal tie dokumentai saugomi nuo kitataučių akių todėl, kad juose – duomenys, bylojantys, jog turkai jų imperijoje gyvenusius armėnus pradėjo persekioti tik po to, kai paaiškėjo, kas ginklu, klasta ir visomis kitomis įmanomomis priemonėmis talkina Osmanų imperiją teriojančiai carinei Rusijai?

ASALA ir kitos teroristinės organizacijos

Nereikia idealizuoti turkų su azerbaidžaniečiais. Bet kodėl tada idealizuojame Armėniją? Prisiminkime, kas dar visai neseniai surengė dešimtis teroro aktų prieš turkų ir azerbaidžaniečių diplomatus, istorikus, mokslininkus ne Turkijoje ir Azerbaidžane, o JAV, Europoje, Australijoje? Ogi smogikai iš ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun… Kas šioms teroristinėms organizacijoms vadovavo, kas joms priklausė? Ar oficialusis Jerevanas jas pasmerkė?

Armėnų teroristas Monte Melkonianas

Žodžiu, keista, labai keista logika: dėl nesutarimų su turkais ir azerbaidžaniečiais mirtiną pavojų kelti niekuo dėtiems amerikiečiams, australams, prancūzams, vokiečiams, belgams, danams, austrams…

Kalbėkime atvirai, be užuolankų: nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai vien tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti.

Gal Lietuvai, kritiškai apibūdinusiai senus, tolimus 1915-ųjų įvykius, derėtų įvertinti ir tai, kas dėjosi visai neseniai – tik vakar, užvakar ir ne bet kur tolimame Kaukaze, o pačiame Europos centre? Kodėl Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune dygsta armėniški kryžiai – chačkarai, kuriais armėnai dažniausiai prisimena 1915-ųjų netektis, o štai Lietuvoje paminklų, pagerbiančių nuo teroristinių organizacijų ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun nukentėjusių bent jau aeuropiečių atminimą, – nė vieno?

Dar prisiminkime, jog Turkija – mūsų sąjungininkė, nes kaip ir mes priklauso NATO aljansui, dar pabrėžkime, jog Azerbaidžane nėra nė vienos Rusijos karinės bazės, o Armėnijoje rusų ginkluotosios pajėgos Giumri mieste pagal sutartį įsikūrusios labai ilgam, – ir turėsime itin keistą vaizdą.

Slaptai.lt redakcija. Šis straipsnis buvo nusiųstas bernardinai.lt redakcijai, bet ji atsisakė jį skelbti. Atsisakymo motyvų nenurodė.

2019.04.04; 13:17

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmiausia – retorinis klausimas: kaip jūs pasielgtumėte, jei paskambintų iš Vilniuje įsikūrusios Armėnijos ambasados ir pakviestų į svečius arba atsiųstų kvietimą – elektroninį laišką?  

Iškart šautų į galvą mintis: nieko įtartino. Argi smerktina, jei Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas (Tigran Mkrtchyan) mėgina susipažinti su lietuviais, besidominčiais Kaukazo istorija, arba nori pasišnekėti su istorikais, publicistais bei žurnalistais, kurie galbūt ateityje rašys Kaukazo temomis?

Toks Armėnijos ambasados darbuotojų kvietimas laikytinas įprastu diplomatiniu darbu. Ir vis dėlto nebūkime naivūs. Tokiais pakvietimais diplomatai nesimėto. Istorija, apie kurią atsitiktinai sužinojau, – dviprasmiška. Apie intensyvias Armėnijos ambasados vadovų pastangas susipažinti su vienu plunksnos darbuotoju šių eilučių autoriui papasakojo žmogus, parašęs tekstų apie Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimus.

Beje, armėniškojo pakvietimo istorija baigėsi net neprasidėjusi. Publicistas, istorikas nepanoro nei svečiuotis Armėnijos ambasdoje, nei susitikti su ambasadoriumi viename iš Vilniuje veikiančių armėniškų restoranų. Armėnų diplomatams jis pateikė mandagų atsisakymą.

Viena iš svarbiausių atsisakymo priežasčių – publicistas, istorikas įtarė, jog bus įtikinėjamas, vaizdžiai tariant, perbėgti į kitą barikadų pusę. Mat savo tekstuose laikosi oficialiam Jerevanui nepalankios pozicijos: Armėnija neteisėtai kontroliuoja Kalnų Karabachą, kadangi šis regionas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Tačiau lietuvis savosios nuomonės keisti neketina. Neketina dar ir dėl to, kad lygiai tokios pat pozicijos – Armėnija neteisėtai kontroliuoja Kalnų karabachą – laikosi ir NATO bei Europos sąjungos valstybės, įskaitant ir Lietuvą.

Antroji atsisakymo priežastis – nenorėjo sulaukti pasiūlymo iš Armėnijos pusės keliauti į Kalnų Karabachą ir ten „viską pamatyti savo akimis“. Išvysti Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą, be abejo, būtų prasminga. Bet tik ne šiandien, kol jį neteisėtai kontroliuoja armėnų ginkluotosios pajėgos. Jis puikiai supranta klastą: jei šiandien nuvyktų į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, norom nenorom susipyktų ne tik su Azerbaidžanu ir jo sąjungininke NATO nare Turkija, bet ir prieštarautų oficialiai Lietuvos pozicijai, jog „Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui“.

Taigi mūsų plunksnos darbuotojas, besidarbuojantis ne tik istorijos, bet ir publicistikos baruose, pasielgė džentelmeniškai. Jis pasistengė išvengti atviro konflikto, todėl ir atsisakė praverti Armėnijos ambasados duris. Nors jam, beje, labai knietėjo ambasadoriui pasakyti tiesiai į akis: „Pradėsime draugauti tuomet, kai išvesite okupacinę kariuomenę iš Kalnų Karabacho“.

Kaip įvykiai klostėsi vėliau? Armėnijos ambasada pasielgė ne visai korektiškai. Sulaukusi pasakymo „ne, nenoriu“ ji vis tik dar keletą sykių pabandė … susidraugauti. Ji, regis, pamiršo liaudišką patarlę: „Per prievartą mielas nebūsi“. Štai tada publicistas rimtai pyktelėjo: nejaugi Armėnijos diplomatai nežino, kad lietuviai alergiški įvairioms spaudimo, apdorojimo, „smegenų praplovimo“ akcijoms, ypač kai jų griebiasi svetimos valstybės oficialūs atstovai? Įkyrus prašymas susitikti tikrai nesuderinamas su diplomatine etika ir normaliais tarpvalstybiniais santykiais.

Publicistas šią istoriją portalui slaptai.lt papasakojo neatsitiktinai. Jis norėtų žinoti, kiek dar lietuvių žurnalistų, publicistų, istorikų sulaukė skambučių iš Armėnijos ambasados? Jis taip pat teiravosi, nejaugi Armėnijos ambasados darbuotojai nėra bandę „apdoroti“ ir agresyvią Armėnijos politiką kritikuojančios knygos „Juodojo Sodo tragedija“ autoriaus?

Dėl kitų kolegų – nežinau. Bent jau niekas iki šiol nesiskundė. Todėl galiu laiduoti tik dėl savo personos – iš Armėnijos ambasados niekas niekad man neskambino, manęs niekas niekad neviliojo aplankyti armėnų okupacinių pajėgų kontroliuojamo Kalnų Karabacho. O jei ir pakviestų, jei viliotų – atsisakyčiau. Atsisakyčiau dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių šiandien nepageidaučiau susitikimo ir su Lietuvoje reziduojančiais rusų diplomatais (pirmiausia grąžinkite iš Ukrainos, Gruzijos, Moldovos atimtas žemes).

Maniškis atsakymas armėnų diplomatams toks: kol teisėtiems šeimininkams negrąžinsite Kalnų Karabacho, tol nebus draugysčių. Po to, žinoma, verta priminti ir Armėnijoje dislokuotą Rusijos karinę bazę. Ilgiems dešimtmečiams įsileisti Rusijos kariuomenės daliniai – ne žaisliukas, į kurį būtų galima nekreipti dėmesio. Tragiška Lietuvos istorija – puikus pavyzdys. Žodžiu, jei kviesite į svečius, tai tik tuomet, kai jūsų šalyje nebeliks šiuo metu Ukrainą, Moldovą, Gruziją terorizuojančių rusų kariškių.

O kol Kalnų Karabachą laikote okupuotą, kol jūsų Giumri mieste šeimininkauja rusų kariškiai – nesiuntinėkite kvietimų, neskambinėkite į mobilųjį.

2019.03.06; 08:00

Visuomet sakiau ir sakysiu: prieš sumanydami žengti bent mažiausią žingsnį į priekį, šoną ar atgal, skaičiuokime, ar naudinga?

Gintaras Visockas, šių pastabų autorius. Slaptai.lt nuotr.

Apie gražiąją Zelandiją

Mergaitės, kurią ketino išvežti į Naująją Zelandiją, istorija, – įsimintina. Gal vaikui ir būtų gera gyventi svetur. Gal žmonės, kurie ją trokšta įsidukrinti, – padorūs, sąžiningi, turtingi. Bet jei mūsų valstybė nėra vien iš degtukų sudėliota butaforinė dėžutė, mes negalime išleisti mergaitės gyventi į tolimąją salą – ten ji nutautės. Lietuvių tauta ją praras.

Vargu ar kam nors kyla abejonių – Naujojoje Zelandijoje atsidūrusi lietuvaitė asimiliuosis. Užmirš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, lietuviškus papročius. Tad kokios gali būti derybos – leisti ar neleisti? Vos kelis milijonus gyventojų teturinčiai tautai – net ir vieno lietuvio asimiliacija yra milžiniškas praradimas. Visi kiti argumentai, kodėl Lietuva neturi lengvai atiduoti savo vaikų į svečias šalis, – antraeiliai. Pats aktualiausias klausimas: ar mažylis išliks lietuviu. Taip turėtų skaičiuoti pragmatiška tauta.

Mes dažnai labai pompastiškai, iškilmingai kalbame apie žmogaus teises. Jos, be abejo, – egzistuoja. Jas būtina ginti. Bet jei turime individo teises, privalo egzistuoti ir tautos teisė. Jei negalima skriausti asmens, tai ar galima atsainiai žiūrėti į aplinkybes, kurios silpnina tautą? Jei individo gyvybė – didelė vertybė, tai tautos išlikimas – dar didesnė vertybė.

Ar tebemoka lietuviškai?

Negaliu pamiršti televizijos laidos, kurioje Nemira Pumprickaitė akivaizdžiai puolė dvigubos pilietybės kritiką Seimo narį Audronį Ažubalį. Bandydama sumenkinti šio parlamentaro argumentus žurnalistė įrodinėjo, kiek daug naudos Lietuvai atnešė, sakykim, JAV gyvenantys lietuviai. Pateikė iš JAV į Lietuvą atvykusio ir Lietuvos kariuomenės vado pareigas ilgokai ėjusio Jono Kronkaičio pavyzdį. Chrestomatinis pavyzdys. J.Kronkaičio nuopelnai Lietuvos kariuomenei – nenuginčijami.

Tačiau kodėl N.Pumprickaitė nepaklausė, ar lietuviškai kalbėti vis dar tebemoka tikrai šio Lietuvą mylinčio ir tikrai Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nusipelniusio generolo vaikai? Jei į šį klausimą atsakysime sąžiningai, galima tik viena išvada: gyventi svetur – pavojinga nutautėjimo požiūriu. Ypač mums, lietuviams. Kadangi mes nesame atsparūs svetimoms įtakoms. Tokia jau mūsų, matyt, prigimtis. Todėl aš remčiau „dvigubos pilietybės“ idėją, jei ji lietuvius gelbėtų nuo mūsų prakeiksmo – neatsparumo svetimoms įtakoms. Bet dviguba pilietybė nėra tas saugiklis, kuris patikimai sergėja lietuvį nuo lietuviškumo išsižadėjimo.   

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Arkadijaus Vinokuro argumentai

Nepatariu aklai pasitikėti žurnalisto Arkadijaus Vinokuro teiginiais, kodėl lietuviai privalo pripažinti neva dvigubos pilietybės teikiamą naudą. Prisimenu Lietuvos karininkų ramovėje Vilniuje surengtą diskusiją, kurioje be A.Vinokuro dalyvavo „Propatria“ judėjimo atstovas Vytautas Sinica, rašytojas Vytautas Rubavičius ir parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Minėtų ginčų metu A.Vinokuras rėmėsi žydiška patirtimi: esą po pasaulį išsibarstę jo tautiečiai naudojasi teise turėti dvigubą pilietybę ir nė velnio nenutautėja.

A.Vinokurui taikliai tąsyk atkirto V.Rubavičius: lietuviai – ne žydai. Nėra ko lietuvių lyginti su žydais. Lietuviai, skirtingai nei žydai, neturi asimiliacijai atsparaus geno.

Lengvinanti aplinkybė

Man nesuprantama, kodėl Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis taip piktai nusiteikęs prieš Marijoną Misiukonį. Tai, kad M.Misiukonis kadaise persekiojo vieną iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antaną Kraujelį, – blogai. Aplinkybė, jog sovietmečiu M.Misiukonis dirbo itin Lietuvai priešiškose institucijose, – taip pat blogai. O ir dabartiniai Lietuvos teismų sprendimai nagrinėjant M.Misiukoniui iškeltus priekaištus, – dviprasmiškai keisti.

Bet ir čia, kaip lietuvaitės išvažiavimo į Naująją Zelandiją atveju ar dvigubos pilietybės klausimu, reikia pragmatiškai skaičiuoti. Vertinant M.Misiukonio veiklą, mano supratimu, labai svarbu išsiaiškinti ne tik visus jo sovietinių „žygių“ niuansus, bet ir aplinkybes, kaip šis vyras elgėsi po 1990-ųjų Kovo 11-osios bei 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Jei jis nekenkė mums siekti nepriklausomybės, jei jis nenuėjo su mūsų priešais, – argi tai nėra lengvinanti aplinkybė? O jei 1990 – 1991-aisiais jis ne tik buvo neutralus, bet mažumėlę net padėjo Kovo 11-osios Aktą įgyvendinti siekusioms jėgoms, – tai dar viena lengvinanti aplinkybė. Labai rimta, solidi aplinkybė.

Todėl ir sakau: skaitydamas propatria.lt portale V.Sinicos interviu su A.Endriukaičiu apie tai, koks blogas sovietmečiu buvo M.Misiukonis, pasigedau svarstymų, o koks gi buvo M.Misiukonis išaušus 1990-ųjų metų pavasariui. Mano patarimas: jei tik įmanoma – neatstumkime. Mes ir taip turime užtektinai daug priešų. Jei jų ieškosime ir ten, kur galima konfrontacijos išvengti, – Kovo 11-osios laimėjimų neišsaugosime.

Vėl tie draudimai  

Seimo narių Audroniaus Ažubalio bei Lauryno Kasčiūno pasipiktinimas Rossija 24 kanalu, apšmeižusiu Laisvės premija apdovanotus mūsų miško brolius, – suprantamas. Tik nesuprantamas raginimas imtis sankcijų prieš minėtą televiziją. Visų Rusijos televizijų neuždrausime, visų šmeižikų nenubausime. Mačiau tuos šlykščius Rusijos televizijų pranešimus. Bet man nekilo mintis, esą kanalą privalu paverst neprieinamu Lietuvos žiūrovams. Nejaugi mums nereikia žinoti, ką ir kaip apie mus kalba mūsų priešai?

Tuo tarpu ginčytis su minėtais rusų komentatoriais – būtina. Visiems įtikinamai, įdomiai pasakoti, koks svarbus mūsų miško brolių indėlis stiprinant Lietuvą, – be jokios abejonės. Raginti lietuvių rašytojus kurti populiarius romanus apie pavojų, aukų, nepriteklių ir patrtiotizmo kupiną mūsų miško brolių gyvenimą, tuos romanus išverčiant į rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbas  – taip! Sukurti apie partizanus ne prastesnį meniniu požiūriu filmą nei „Niekas nenorėjo mirti“ (juk iki šiol vis dar neturime labai įtaigaus, stiprų poveikį darančio filmo) ir jį demonstruoti pasauliui – puiku. Bet ką mums duotų Rossija 24 uždarymas?

Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinė premija

Jei jau norime blokuoti priešiškas Lietuvai televizijas, pirmiausia išsiaiškinkime, kur demokratinei, savo istoriją gerbiančiai tautai privalu dėti Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus tekstus? Lietuvoje – labai daug lietuvių, kurie apsimeta nesuprantantys susiklosčiusios konfliktinės situacijos rimtumo. Net mūsų inteligentija, įskaitant literatūros kritikus, rašytojus bei poetus, dedasi nesugebanti įžvelgti esminių skirtumų tarp žmogaus teisės laisvai rašyti ir teisės gauti nacionalinę premiją. Be abejo, tiek R.Vanagaitė, tiek M.Ivaškevičius turi teisę rašyti taip, kaip iki šiol rašė (tokios demokratijos taisyklės). Bet nacionalinės premijos jie nėra verti. Ir niekad nebus verti. Nebent atsiklauptų ant kelių Katedros aikštėje ir visos Lietuvos akivaizdoje paprašytų laisvės kovotojų atleidimo.

Bet jie neprašys atleidimo. Savo sprendimo greičiausiai neatšauks, deja, ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. O tai reiškia, kad mes neišvengsime viešo pažeminimo, nutiksiančio premijų įteikimo metu.  

Tačiau mes galime daug nuveikti demonstruodami savąją poziciją. Neslėpkime, jog esame įžeisti. Ignoruokime tuos, kurie spjauna mums į veidą. Omenyje turiu štai tokius žingsnius: boikotuokime renginius, kuriuose dalyvauja literatūros kritikė V.Daujotytė; boikotuokime iškilmes, kuriose dalyvaus M.Ivaškevičius; boikotuokime Rašytojų sąjungą, kuri paskelbė nei šiokį, nei tokį pareiškimą. Galų gale teiraukimės visų nacionalinės premijos laureatų – nejaugi jums didelė garbė atsiimti nacionalinę premiją drauge su M.Ivaškevičiumi? Gal gražiau, solidžiau, lietuviškiau – nedalyvauti tose iškilmėse? Tegul romano „Žali“ autorius vienui vienas ateina pasiimti premijos…

Ir vis dėlto prasmingiausia būtų, jei atsirastų plunksną mokantis valdyti drąsuolis, nebijantis mesti iššūkio teksto „Žali“ autoriui. Tegul sukuria romaną, kuriame, be kita ko, meninėmis priemonėmis būtų nupiešta stribų, sovietinių karių ir agentų – smogikų, KGB karininkų menkystė, lyginant tai su miško brolių drąsa, pasiaukojimu, ištikimybe. Tegul tame romane bus deramai įvertinti ir blogo romano nuo gero romano sąmoningai ar nesąmoningai atskirti nesugebantys šiandieniniai Lietuvos „intelektualai“. Parodykime ir jų „didybę“.

Kaip pasielgė Antanas Baranauskas, kai lenkai šmeižė lietuvių kalbą, esą ji neišraiškinga, esą ją vartoja tik neišsilavinę prasčiokai? Jis nešaukė į protesto mitingus, neorganizavo konferencijų, nepuolė rašyti protesto laiškų, rezoliucijų. Užtat jis parašė nuostabųjį „Anykščių šilelį“, akivaizdžiai įrodydamas, jog lietuvių kalba nė kiek nenusileidžia lenkų kalbai.

Nejaugi į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį žingsniuojanti Lietuva neturi savojo Antano Baranausko?

2019-01-25   

Nėra nieko bjauriau už dvigubus standartus. Už dvigubus standartus bjauresni gali būti nebent … trigubi standartai. Beje, dvigubi standartai nenaudingi niekam: nei tiems, kurie juos taiko, nei tiems, kuriems jie priskirti. Nes tokį požiūrį visuomet lydi sumaištis, chaosas, nepasitenkinimas, pyktis. Dėl dvigubų standartų visuomet tenka kentėti. Anksčiau ar vėliau ateina metas, kada tenka sumokėti didelę kainą. Toji kaina – nauji konfliktai, nauji nesusipratimai.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas

Keičiasi požiūris į konfliktą dėl Kalnų Karabacho

Ypač apgailėtina, kai vadovaujantis dvigubais standartais vertinamos svetimas teritorijas pasiglemžusios valstybės. Dar apmaudžiau, kai taip elgiasi demokratijos, padorumo, tvarkos, sąžiningumo etalonu besivadinanti Europos Sąjunga.

Todėl skubu pasidžiaugti, kad Europos Parlamente šiais metais vis tik nebeliko dviprasmiško požiūrio į konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Šių metų gruodžio 12 dieną Europos Parlamentas balsų dauguma (401 – už, prieš – 173) priėmė rezoliuciją dėl ES užsienio politikos ir saugumo klausimų. Rezoliucija apibendrina ES užsienio politikos pasiekimus 2018-aisiais ir brėžia naująsias gaires, kokia ES politika turėtų būti 2019-aisiais metais.

2018-ųjų sutartis panaši į analogišką 2017-ųjų metų rezoliuciją. Bet esama ir skirtumų. Sakykim, 2017-aisiais metais priimtoje rezoliucijoje konstatuota, kad konfliktai Rytų partnerystės siekiančių šalių teritorijose, įskaitant Azerbaidžaną, privalo būti likviduojami griežtai laikantis tarptautinių normų – gerbiant šalių suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Rezoliucijoje pabrėžta, kad „Rytų partnerystės“ programoje dalyvaujančias valstybes kamuojantys teritoriniai konfliktai turi būti sureguliuoti nekeičiant jų valstybinių sienų.

Tai – labai svarbus akcentas. Nes iki šiol kai kurie EP atstovai laikėsi nuostatos, kad aiškius, neginčijamus teritorinius praradimus yra patyrusios tik Moldova, Gruzija ir Ukraina. O dėl Azerbaidžano teritorinių praradimų neva dar galima ginčytis. Todėl nieko nuostabaus, kad 2017-ųjų rezoliucijos nuostatai, jog per pastaruosius keletą dešimtmečių teritorijų neteko ne tik ukrainiečiai, moldavai ir gruzinai, bet ir azerbaidžaniečiai, kaip įmanydama prieštaravo Armėnijos delegacija. Ji reikalavo arba visai išbraukti bet kokią užuominą apie „šalių teritorinį vientisumą“, arba tekstą papildyti sąvoka apie „tautų teisę atsiskirti“. Šitokiu būdu armėnų delegacija stengėsi paslėpti savo nusikaltimą – Kalnų Karabacho ir dar septynių azerbaidžanietiškų rajonų okupaciją. Suprask, jokios Kalnų Karabacho okupacijos nebuvo – atsiskirti nuo azerbaidžaniečių sumanė Kalnų Karabache gyvenanti tauta.

Europos Parlamentas

Tiems, kuriems šios subtilybės per daug painios, pateiksiu lietuviškų ir latviškų pavyzdžių. Jei EP būtų priėmęs oficialiojo Jerevano variantą, teisę atsiskirti nuo Lietuvos formaliai įgytų ir Vilniaus bei Šalčininkuose gyvenanti „lenkų tauta“, Latvijoje – Latgalijoje gyvenanti „rusų tauta“. Priėmus armėniškas žaidimo taisykles formaliai būtų iškilęs pavojus ir Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritoriniam vientisumui. Laimė, EP daugumai užteko proto neatidaryti „Pandoros skrynios“.   

Būtent minėta 2017-ųjų rezoliucija tapo pretekstu, leidžiančiu ES ir Azerbaidžanui šiais, 2018-aisiais, metais pasirašyti naują svarbų „Partnertystės prioritetai“ dokumentą, kuriame pabrėžiama, jog Europos Sąjunga gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Vadinasi, jei 2017-aisiais apie teritorinį vientisumą kalbėta omenyje turint visas „Rytų partnerystės šalis“, tai dabar, 2018-aisiais, specialiai išskirtas Azerbaidžanas. Tai – tarsi kompensacija už ankstesniaisiais metais pasitaikiusius nesusipratimus. Tiek 2017-ųjų, tiek ypač 2018-ųjų rezoliucija paneigia oficialiojo Jerevano pučiamą miglą, esą ES pripažįsta tik Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos teritorinį vientisumą bei galiojančias jų valstybių sienas, o į Azerbaidžano teritorinį vientisumą žiūri kiek kitaip.

Belieka džiaugtis, kad naujoji 2018-ųjų rezoliucija daro neįmanomas Armėnijos manipuliacijas, girdi, ES susirūpinusi tik Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos vargais dėl prarastų žemių. Šiais metais Europa labai konkrečiai ir griežtai įsipareigojo rūpintis „Rytų partnerystės“ šalis kamuojančiais „įšaldytais konfliktais“, atmetant bet kokius dvigubus standartus. ES nūnai įsipareigojo ne vien tik Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai, bet ir Azerbaidžanui – gerbsime jūsų teritorinį vientisumą, jūsų valstybines sienas ir jūsų pabėgėlių teisę grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Žodžiu, galima įžvelgti net kelias naujas politines tendencijas, kurios turėtų džiuginti visus, kurie gerbia tarptautinę teisę – galų gale ne tik Rusija, bet ir Armėnija labai aiškiai įvardyta šalimi, kuri karine jėga okupavo tai, kas jai, remiantis tarptautine teise, nepriklauso. K

Kokios gi tos tendencijos? Pirma: ES institucijos, pradedant „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimu 2017-aisiais, dabar didelį dėmesį skiria ir teritoriniam Rytų partnerystės šalių vientisumui užtikrinti.

Klastingos užmačios

Antroji tendencija: armėnų delegacijai jau nepavyksta primesti tik jai naudingų temų. Pavyzdžiui, Armėnijai nepasisekė prastumti rezoliucijos „dėl tautų apsisprendimo teisės“, kuria, vaizdžiai tariant, norėta paneigti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Oficialusis Briuselis ženklia balsų dauguma atmetė šią klastingą nuostatą.

Norite paklausti, kas atstovavo Armėnijos pozicijai, stumiant gražiai skambantį lozungą apie tautas, turinčias teisę atsiskirti? Ogi vokiečių politikas Jiorgas Moitenas (Alternatyva Vokietijai). Būtent jis bandė įkišti tvirtinimą, jog ES gerbia tautų apsisprendimo teisę. Šią vokiečio stumiamą nuostatą parėmė tik 88 europarlamentarai (522 nariai balsavo prieš).

Taigi teisybė po truputį įsitvirtina ir dėl Azerbaidžano reikalų. Jei dar 2015-aisiais metais Rytų partnerystės viršūnių susitikime Rygoje europarlamentarai besąlygiškai rėmė tik Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos valstybinių sienų neliečiamumo principą (pripažino, kad jos neteko savo teritorijų), o Azerbaidžano praradimus beveik atvirai ignoravo, tai dabar, prabėgus trejiems metams, Armėnija jau nebegali džiūgauti, esą Europa nepastebi jos okupacinės politikos užimant svetimas žemes.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Trečia tendencija: pati Armėnija pripažįsta, kad jos lobistinė politika Europoje patyrė pralaimėjimą. Europa pradeda atsikvošėti – Kalnų Karabacho okupacijos nebelaiko „tautų apsisprendimu“. Štai lapkričio 17 dieną „Pirmasis armėnų informacinis portalas“ («Первый армянский информационный») pripažįsta, kad organizacija „Armėnijos draugai Europoje“ (EuFoA) patyrė fiasko. Nei ši, nei dar dvi panašaus pobūdžio organizacijos, taip pat akredituotos Briuselyje, nesugebėjo įtikinti EP, jog Armėnija niekuo dėta dėl Kalnų Karabacho okupacijos – suprask, atsiskirti nuo Azerbaidžano sumanė tame regione gyvenantys žmonės. Armėniškos lobistinės organizacijos viešai skundžiasi lėšų stoka ir savo nesėkmes pridengia įtakos neturinčių pavienių europarlamentarų išsišokimais – vizitais į Kalnų Karabachą be Azerbaidžano valdžios leidimo.

Pagirtina, kad Europa pradeda suvokti, jog skirtumas tarp Rusijos ir Armėnijos – tik dėl imperinių apetitų dydžių. Vaizdžiai tariant, Rusija gviešiasi susigrąžinti vos ne visas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, įskaitant ir Rytų Europą, tuo tarpu Armėnija taikosi nugvelbti tik azerbaidžanietiškas teritorijas, dar bandydama, beje, pretenduoti ir į gruziniškas bei turkiškas žemes.

Vadinasi, visiems vis aiškiau, kad Armėnija tėra mažoji Rusijos kopija. Žinoma, armėnų lobistai bando įrodinėti, esą turtingas nafta Azerbaidžanas „papirko vos ne visą Europą“. Bet šie propagandiniai pareiškimai jau nebeveikia, ypač turint omenyje faktus, kaip armėnų lobistai kryptingai ir intensyviai stengėsi nuteikti įvairioms šalims atstovaujančius europarlamentarus prieš Azerbaidžaną. Armėnų lobistai niekaip nenori pripažinti, jog tiesa anksčiau ar vėliau į paviršių išlenda ir be papirkinėjimų, kyšių, prabangių dovanų.

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus politika

Beje, armėnų delegacija vis tik griebėsi paskutinės galimybės – kaip skestantysis griebiasi šiaudo. Ji pabandė prastumti rezoliuciją apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje 2018-aisiais metais. Joje Azerbaidžanas įvardinamas kaip nuolat ir grubiai pažeidžiantis žmogaus teises. Šią rezoliuciją rengė bei pristatė mūsų europarlametaras Petras Auštrevičius. Ar Lietuvai – didelė garbė, kad rezoliuciją pristatė lietuvis? Mums vis tik būtina žinoti, kad Lietuvos prezidento posto siekiantį liberalą P.Auštrevičių oficialusis Baku traktuoja kaip vieną iš labiausiai antiazerbaidžanietiškai nusiteikusių Europos politikų. Dar prisiminkime, kad P.Auštrevičiaus patarėjas – Renatas Juška, buvęs Lietuvos ambasadorius Vengrijoje, tas pats, kuris kadaise telefoninio pokalbio metu leido sau vartoti Azerbaidžaną įžeidžiančius pareiškimus, – ir turėsime užtektinai aiškią panoramą.

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuras Vilniuje. Slaptai.lt nuotrauka

Tad klausimas, ar mums reikalingas prezidentas, kuris nesmerkia svetimas žemes okupavusios valstybės ir tuo pačiu labai priešiškai žiūri į šalį, kuri patyrė teritorinių praradimų, – nėra vien retoriškas. 

Ir vis dėlto armėniškos intrigos išsikvėpia. ES šiais metais labai aiškiai, oficialiai ir konkrečiai pasakė: įšaldytas Kalnų Karabachas gali būti sureguliuotas tik gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą.

Pati Armėnija yra prisipažinusi

Šį straipsnį dar norėtųsi papildyti svarbiu štrichu – pati Armėnija ne sykį pripažino, kad ji okupavo ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių išskirtinai azeraidžanietiškų rajonų. Bet oficialusis Jerevanas nelinkęs grąžinti net tų, jų pačių požiūriu, akivaizdžiai azerbaidžanietiškų teritorijų.

Šių metų gruodžio 14 dieną baltarusių informacinė agentūra BELTA yra paskelbusi Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos interviu, duotą rusų žurnalistams. Minėto interviu metu A.Lukašenka prisiminė, kaip viename KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija) vadovų susitikime jis paragino tuometinį Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą grąžinti Azerbaidžanui bent jau septynis rajonus, kurie nepriskiriami Kalnų Karabachui (kuriuos pati Armėnija vadina išskirtinai azerbaidžanietiškais). Pasak Baltarusijos prezidento, tos teritorijos vis tiek pavirtusios dykromis: ten niekas negyvena, ten nėra pramonės…  

Šušos griuvėsiai (Kalnų Karabachas)

Ką, jūsų manymu, S.Sargsianas atsakė? Armėnija negrąžins tų teritorijų, nes azerbaidžaniečiai užblokuos ten nutiestus kelius… S.Sargsianas buvo nepalenkiamas – nesutiko grąžinti net rajonų, kuriuos visi oficialiai pripažįsta esant azerbaidžanietiškais. Panašios taktikos laikosi ir prezidentą S.Sargsianą pakeitęs premjeras Nikolas Pašinianas. Neužleis nė pėdos.

Kaip tarptautinei bendruomenei bendrauti su valstybe, kuri okupuoja svetimas žemes vien dėl to, kad tie rajonai – neva jai strategiškai svarbūs? Ir kaip Lietuva turėtų grįsti savo santykius su tokia valstybe?

Kaltinimai tendencingumu

Kai kas iš šį straipsnį perskaičiusiųjų bandys priekaištauti, girdi, esu tendencingas. Atsakysiu šitaip: vertinant Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimus labai sunku būti tendencingam. Štai kolegė Irma Dubovičienė portale slaptai.lt paskelbė publikaciją, kaip armėnai savinosi garsaus azerbaidžaniečių kompozitoriaus Uzeiro Hadžibekovo operetę „Aršin mal alan“. Norite paklausti, kodėl portale slaptai.lt nėra atsvaros – teksto, pasakojančio, kaip azerbaidžaniečiai vagia tarptautinį pripažinimą pelniusio žinomo armėnų kompozitoriaus kūrinį? Taip, tokio pobūdžio straipsnio nesame paskelbę. Bet ne todėl, kad mes – tendencingi, o todėl, kad istorija tiesiog nežino tokių atvejų – azerbaidžaniečiai nėra grobę armėnų kompozitorių kūrinių. Azerbaidžaniečiai nesivertė plagijatais.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Hadžibekovo operetės „Aršin mal alan“ reklama

Kolega Leonas Jurša parašė išsamių straipsnių apie teroristines armėnų organizacijas – ASALA, Krunk, Gnčak. Apie azerbaidžanietiškas teroristines organizacijas, siautėjusias Europoje, jis tikrai nerašo, bet ne todėl, kad esame neobjektyvūs, o todėl, kad istorija nežino azerbaidžaniečių teroristų, kurie Paryžiuje, Briuselyje ar Londone būtų žudę žmones vien dėl to, kad Pietų Kaukaze patyrė nesutarimų su kaimynais.

Arba imkime slaptai.lt publikacijas, kuriose pasakojama apie JAV, Vokietijoje bei Ispanijoje suimtus armėnų mafijos atstovus, – argi šie tekstai tendencingi? Klokite ant stalo įrodymus, kaip vokiečių, amerikiečių arba ispanų žvalgyba likviduoja azerbaidžaniečių mafijos gaujas Europoje, ir mes tą tekstą paskelbsime. Tačiau kol kas tokių duomenų tiesiog nėra.

O gal buvome tendencingi tuomet, kai parašėme, jog pogromai prieš Sumgaito mieste (labai netoli Baku) gyvenusius armėnus 1988-aisiais primena armėniškąją provokaciją? Bet juk 1988-ųjų pogromams prieš armėnus Sumgaite tikrai vadovavo armėnas Eduardas Grigorianas. Jis tikrai labai trumpai sėdėjo kalėjime. Jis dabar tikrai gyvena Rusijoje. Jerevanas tikrai nereikalauja, kad Maskva šį žudiką atiduotų jų teismui. Šių faktų nepaneigsi, neužtušuosi. Tad gal tendencingi ne mes, o tie, kurie, rašydami apie Sumgaito pogromus, pamiršta paminėti E.Grigoriano pavardę?

Galima būtų prisiminti ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose pastatytus armėniškus kryžius – chačkarus. Kodėl šių eilučių autoriui nepriimtina tokia tendencija – Lietuvoje turėti daug armėniškų kryžių? Todėl, kad ji – vienpusiška. Draugystė turėtų būti abipusė. Jei jau trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose iškilo armėniški chačkarai (chačkarai dažniausiai statomi norint prisiminti 1915-ųjų aukas), kodėl, leiskite paklausti, Armėnijoje nėra nė vieno lietuviško kryžiaus, pavyzdžiui, pagerbiančio žuvusius mūsų partizanus, politinius kalinius, tremtinius? Ironiškai kalbant, lietuvių partizanų atminimą menantį kryžių Armėnijos valdžia tegul pastato Giumri mieste, netoli dislokuotos Rusijos karinės bazės.

Galėčiau ir taip priekaištauti – kada oficialusis Jerevanas priims bent vieną rezoliuciją, smerkiančią komunistinius nusikaltimus Lietuvos teritorijoje 1940 – 1953-aisiais? Juk mes priėmėme dokumentą, įvardinantį 1915-ųjų tragediją Osmanų imperijos teritorijoje kaip „armėnų genocidą“ ! Dėl armėnų interesų mes nepabūgome susipykti su Europoje labai stiprią kariuomenę turinčia NATO nare Turkija – savo sąjungininke pagal NATO liniją. Tad, logiškai mąstant, Armėnija dėl lietuviškų reikalų neturėtų bijot susipykti su labai stiprią kariuomenę turinčia Rusija – savo sąjungininke.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Galų gale mūsų užsienio reikalų ministerija iš Lietuvoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano galėtų pareikalauti dokumentų, įrodančių, jog Žalgirio mūšyje lietuviams sumušti priešą tikrai padėjo kažin koks armėnų pulkas. Šią versiją Armėnijos diplomatas kiek įmanydamas platina, bet tezę apie armėnų pulką patvirtinančius dokumentus nuo mūsų istorikų kažkodėl slepia.

Štai dėl kokių priežasčių draugystė su Armėnija kol kas primena tendencingą „žaidimą į vienus vartus“.

2018.12.25; 18:30  

Gintaras Vaičiūnas

Perskaičiau jūsų internetinėje svetainėje paskelbtą straipsnį „Filipas Ekozjancas. Ką daryti armėnams?“ 

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Mano manymu, labai vertingas komentaras jau vien dėl to, kad apie Armėnijos istoriją kalba ne lietuvis, ne vokietis ir ne turkas, o būtent armėnų tautybės žmogus, kurio seneliai nukentėjo per 1915-ųjų karus.

Teisingai pasielgėte, kad susidomėjote youtube.com viešai skelbiamais F.Ekozjanco pareiškimais. Tačiau raginu būti atidiems. Kaip sakoma, devynis kartus tikrink, ir tik dešimtąjį – pjauk.

Ir vis dėlto noriu priminti, kad apart videointerviu „Ką daryti armėnams“ šis vyras yra paskelbęs ir daugiau įdomių pareiškimų Pietų Kaukazo istorijos temomis. Sakykim, youtube.com skelbiami videointerviu „Psichologiniai – istoriniai spąstai tautai Hai“ arba „Armėnų perkėlimas“, „Istorija, kurios mes neapkenčiame“. Su F.Ekozjanco skelbiama pozicija tikrai verta supažindinti Lietuvos skaitytojus, nes ne visi iš mūsų susigaudo kaukazietiškose subtilybėse. Žurnalistas Gintaras Visockas teisingai rašė, kad „lietuviai iki šiol kryptingai maitinti vienpusiška armėniška informacija, todėl tik dabar, beje, labai lėtai ir atsargiai, pradedame pažinti turkišką ir azerbaidžanietišką versijas“.

Taigi F.Ekozjancas teigia, kad „Kalnų Karabachas – tai, be jokios abejonės, Azerbaidžano Respublikos teritorija, viena iš stambiausių buvusios Persijos provincijų, kur gyveno dauguma musulmonų, o krikščionys, įskaitant ir armėnus, – buvo mažuma“.

Paklaustas, ar dėl tokios pozicijos nėra nukentėjęs nuo saviškių, F.Ekozjancas atsakė: „taip“. Beje, jis pabrėžia, kad niekad niekur nėra teigęs, esą kalba visos armėnų tautos vardu. Jis akcentavo, kad jo pareiškimai – tai jo asmeninė nuomonė. Savo oponentus jis ragino kalbėtis ne keiksmažodžių, ne grasinimų, o argumentų kalba.

Ar įmanoma išnarplioti dešimtmečiais trunkantį konfliktą dėl Kalnų Karabacho? F.Ekozjanas įsitikinęs, jog įmanoma, tereikia, kad vieni kitiems atleistų net pačias didžiausias nuoskaudas, nors „tai ir labai sunku padaryti“.

Armėnams susitaikyti trukdo, pasak F.Ekozjanco, primesta falsifikuota istorija. Armėnams nuo mažumės peršama nuomonė, kad jie apgauti, suklaidinti, nuskriausti. Vaizdžiai tariant, šiandieniniai armėnai išstumti iš realaus pasaulio į virtualųjį. O virtualiame pasaulyje – daug melo. Pavyzdžiui, kad armėnai nieko bendro neturi su savo kaimynais, kad beveik 400 metų trukusi Osmanų imperijos istorija – ne armėnų istorija, kad armėnų tautybės žmonės Osmanų imperijoje buvo skriaudžiami.

Taigi F.Ekozjancas, regis, nuoširdžiai apgailestauja, kad armėnai – ištumti iš realios istorijos. Jo įsitikinimu, didžiausi armėnų tautos priešai – ne turkai, ne azerbaidžaniečiai, o tie, kurie į armėnų galvas kalte kala virtualią istoriją. Pasak F.Ekozjanco, mums peršama nuomonė, kad mes – itin nukentėjusi tauta. Mes keliaujame po pasaulį nešdami vadinamąjį genocido kryžių, kurį mums sugalvojo ne mūsų draugai, bet mūsų priešai.

Genocido terminas, jo žodžiais tariant, įaugo į mūsų atmintį. Mes tapome pikti, užsidarę. Mes manome esą patys didingiausi, geriausi ir tuo pačiu – labiausiai nuskriausti. Mūsų artimiausi giminės – turkai, azerbaidžaniečiai, rusai. Bet mes to nenorime suprasti. 19-ame amžiuje mums įrodinėjo, kad didžiausi mūsų priešai – turkai, 20-ame amžiuje mums įrodinėjo, kad baisiausi armėnų priešai – azerbaidžaniečiai, nūnai bandoma įrodyti, jog Armėnijos priešai – rusai.

Mums įrodinėjama, kad mes turėjome vieną iš didingiausių istorijų. Tai – tiesa. Bet toji valstybė ne kažkokia išgalvotoji, neva egzistavusi prieš kelis tūkstančius metų, bet būtent … Osmanų imperija. Ir ten mes buvome armėnų tikėjimo osmanai. Mes ten gerai gyvenome. Tačiau būtent šios istorijos mes nekenčiame, nenorime į ją įsigilinti. Mums rodo užrašus, neva padarytus prieš 2000 metų. Tik kas šiandien gali įrodyti, kad juos paliko būtent armėnai, o ne turkų ar azerbaidžaniečių protėviai?

F.Ekozjancas įsitikinęs, kad armėnams būtina žinoti, ką apie 1915-ųjų genocidą mano turkai. Bet armėnai, apgailestauja F.Ekozjancas, labai siunta, kai raginami pažinti turkiškąjį variantą. Tie, kurie neleidžia susipažinti su turkiška versija, mums kenkia. Mus klaidina. Mes nieko tiksliai nežinome, kas dėjosi Armėnijoje iki beveik 15 amžiaus, bet mums vis tiek perša mintį, jog buvome labai didingi … prieš kelis tūkstančius metų. Užtat neigiama, nutylima, kad mes gerai jautėmės Osmanų imperijoje. Kad mūsų neskriaudė Osmanų imperijoje – neišgalvota. Tai – tikra. Tai – įrodoma. Bet kažkodėl – tai ne mūsų istorija. Mūsų tikroji istorija neva buvo prieš 2 tūkst. metų, nors tai patvirtinančių įrodymų nėra.

Be kita ko, dėl 1915-ųjų baisumų turkai patys, be niekieno raginimo ir prašymo, nubaudė saviškius, kurie tikrai buvo kalti. Bet mes ir toliau prievartaujame turkus atgailauti. Tarsi kalta būtų visa turkų tauta. Nors, pažvelgus giliau, dėl tų tragedijų esama ir mūsų kaltės, ir mes, skirtingai nei turkai, saviškių už beprasmes žudynes nei nubaudėme, nei pasmerkėme.

Bet įdomiausia, kad dėl Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo baisumų visi susitaikė: net prancūzai – su vokiečiais. Tik mums kažkodėl neleidžiama susitaikyti su turkais ir azerbaidžaniečiais. Kodėl, kam tai naudinga – kelia klausimą F.Ekozjancas.

Tai, kaip dabar pateikiama Armėnijos istorija – tai diversija prieš armėnus. Didžiausia armėnų bėda ta, kad buvo sugalvotas terminas „genocidas“, ir mes patikėjome, kad mūsų nesutarimai su kaimynais ir yra pats tikriausias genocidas. Tegul bus prakeiktas tas žodis „genocidas“, – sako F.Ekozjancas.

Štai tokia armėno F.Ekozjanco pozicija.

2018.12.16; 11:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Kuo įsimintina pastarųjų dienų Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos veikla? Būtent šios politinės jėgos nariai inicijavo įstatymo projektą, kuris sudarytų galimybę viešinti visų asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusiomis SSRS slaptosiomis tarnybomis, pavardes. Paviršutiniškai žvelgiant, iniciatyva – graži. Kas gali būti šauniau už atvirumą analizuojant Lietuvai priešiškų organizacijų veiklą?

Ir vis dėlto toks sumanymas – įtartinas. Lietuva neturi visų KGB bendradarbių sąrašų. Dauguma KGB agentų bylų išvežtos į Rusiją. Vadovaujantis sveiku protu, Rusijon išvežtos Kremliui pačių vertingiausių agentų bylos, o Lietuvoje paliktos arba mažai reikšmingos, arba tos, kurių tikrasis tikslas – klaidinti KGB veiklą tiriančius Lietuvos specialistus. Tad kam skelbti nereikšmingų KGB agentų pavardes? Arba kodėl privalome demaskuoti KGB bendradarbių, kuriais KGB bosai nepasitikėjo ir todėl juos siekė sukompromituoti arba likviduoti, tapatybes?

Apžvelkime tik vieną iš galimų sovietinio saugumo keršo scenarijų: užverbuotas žmogus šiai organizacijai nuoširdžiai netarnavo; KGB vadovai perprato apgaulę ir, siekdami kuo skaudžiau pakenkti išdavikui, paliko jo „galus“ nepriklausomybę skelbiančioje Lietuvoje, kad sudorotų jį ne savo, o teisybės ir teisingumo ištroškusių lietuvių rankomis.

Tačiau lenkų sumanymas abejotinas ne tik todėl, kad siekiama viešinti tai, ko, vaizdžiai tariant, mes neturime. Iniciatyva pavojinga, nes naujasis įstatymas įpareigotų skelbti net ir prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes. O taip elgtis su išpažintį atlikusiais – didžiausias absurdas. Prisipažinusiems duotų pažadų privalome šventai laikytis. Net jei ne visos išpažintys buvo nuoširdžios, net jei priėmusieji išpažintis – ne itin patikimi. Priešingu atveju ilgam prarasime paslaptis ištikimai saugančios valstybės vardą. Tai būtų ženklas su priešiškomis slaptosiomis tarnybomis kontaktų turintiems asmenims – Lietuvai tarnauti neverta, nes lietuviai anksčiau ar vėliau išduos. Jei Vakarai didžiuojasi turį arba turėję tokių svarbių Sovietų Sąjungos ir Rusijos slaptųjų tarnybų karininkų – perbėgėlių kaip, sakykim, Viktoras Suvorovas – Rezunas, Olegas Gordijevskis, Aleksandras Litvinenka ar Olegas Skripalis, tai mes rizikuojame niekad vertingų perbėgėlių neturėti.

Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl konservatorių argumentai, kodėl LLRA projektas žalingas Lietuvos valstybei, – įtikinami. Konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis akcentavo valstybės duotą pažadą buvusiems KGB bendradarbiams. Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius sakė norintis išgirsti VSD nuomonę šiuo klausimu ir neslėpė, kad, jo įsitikinimu, siūlomas įstatymo projektas yra tiesiog „Kremliaus projektas“. Konservatorė Rasa Juknevičienė taip pat akcentavo, kad siūlomas įstatymų projektas yra greičiausiai inicijuotas Rusijos ambasados, ir kaltino jo iniciatorius esant Kremliaus politikos šalininkais.

Lietuvai derėtų įsisąmoninti, kokius KGB agentus medžioti tikrai verta – prisipažinusius ar iki šiol slepiančius savo praeitį. Nuojauta tokia, kad Lietuvoje įsitvirtinusios įtakingos, galingos jėgos, kurios konstruoja įvykius taip, kad nemalonumų patirtų tik perbėgusieji į nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos pusę.

Štai liūdna Virgilijaus Čepaičio istorija. Tarnystė KGB struktūroms šiam žmogui primesta dirbtinai, tendencingai, dar ir dėl to, kad jis buvo laikomas dešiniąja prof. Vytauto Landsbergio ranka. Puikiai prisimenu, kaip V.Čepaitį išstūmė iš viešojo gyvenimo, kaip kritikavo spaudos puslapiuose, nors jis galėjo sėkmingai tarnauti valstybei iki šiol. Kad V.Čepaitis sukompromituotas Kremliaus užsakymu, – daug požymių.

Beje, verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvos pusę pasirinkusius žmones Kremlius medžioja kiek kitaip nei Vakaruose. Jokių dūrių apnuodytais lietsargiais, radioaktyviųjų polonių, šūvių iš už gatvės kampo, nuodingųjų dujų „Novičiok“. Lietuvoje iš KGB pasitraukę agentai naikinami subtiliai – primityviųjų patriotų arba patriotais apsimetusiųjų rankomis. Kvailiau nesugalvosi: tuos, kurie nusprendė mums padėti, ateidami į mūsų apkasus, mes kaltiname tarnyste KGB struktūroms.

Žodžiu, jau vien tai, kad Seime kilo diskusijos, verta ar neverta demaskuoti prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes, – didelė blogybė. Rusija dabar turi galimybę šia žinia manipuliuoti kaip tinkama.

Analizuojant minėtą įstatymo projektą ir politikų bei žiniasklaidos reakciją stebina ir dar viena aplinkybė: visų mūsų dėmesys nukreiptas tik į KGB. Mes analizuojame „Respublikoje“ paskelbtų tikrų ar išgalvotų KGB agentų pavardes, slapyvardžius. Kai kas net žavisi „Respublikos“ redaktoriaus Vito Tomkaus drąsa. Bet juk Lietuvoje veikia ne tik KGB teisių ir pareigų perėmėja. Būtume kvaili, jei manytume, kad Kremlius neturi Lietuvoje nė vieno GRU (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije) ar SVR (Služba vnešnej razvedki) agento. Tad gal Lietuvoje nei iš šio, nei iš to kilęs triukšmas dėl KGB agentų, įveliant ir žinomo aktoriaus Donato Banionio ar dirigento Sauliaus Sondeckio pavardes, – tik dūmų uždanga maskuojant GRU ar SVR operacijas? Juolab kad Lietuva kitais metais rinks naują prezidentą.

uspaskich_rekl_m
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau GRU ir SVR agentų Lietuvoje kažkodėl niekas neieško – nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai, nei žiniasklaida. Mes patenkinti žaisdami smėlio dėžėje, kurios pavadinimas – KGB. Mes nenorime suvokti, kad mūsų žemėje pluša daug skirtingų Rusijos slaptųjų tarnybų. Jos dirba savarankiškai, viena su kita nekontaktuodamos, net konkuruodamos tarpusavyje. Jei vienai iš jų prastai sekasi, tai nereiškia, kad Lietuvoje prasti kitų Kremliaus tarnybų darbo rezultatai.

Žvalgyba – per daug paini veikla, kad ją lengva būtų suvokti. Prisiminkime, kaip ilgai Lietuvoje šeimininkavo Viktoras Uspaskichas. Kai kurie patriotai pastebi, jog šis politikas įtartinai ilgai šokdino mūsų specialiąsias tarnybas (tarsi būtų nesugaunamas Robinas Hudas). V.Uspaskichas tikrai ilgokai išsilaikė Lietuvos olimpe, tikrai ilgokai mėgavosi įtaka. Akivaizdu ir tai, kad Rusija kadaise jam sudarė išskirtines sąlygas praturtėti. Todėl kai V.Uspaskicho ir jo bendražygių byla atsidūrė Lietuvos teismuose, daugelis iš mūsų lengviau atsipūtė – taip jam ir reikia. Bet gal šio politiko reikalai Lietuvoje pablogėjo tik todėl ir tik tada, kai jis perėjo … Lietuvos pusėn? Ar galima tokią versiją atmesti – kol buvo ne Lietuvos žmogus, tol Lietuvoje jo niekas rimtai nepersekiojo, bet vos tik perbėgo mūsų pusėn, iškart pradėtas tampyti po „valdiškus namus“. Žinoma, tokie įtarimai abejotini. Bet pasaulinės žvalgybos istorija žino ir įspūdingesnių kūliaversčių.

Mantas Adomėnas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lenkų frakcijos atstovo pasiūlymai dabar bus svarstomi rudenį. Tad turime keletą savaičių laiko visas aplinkybes ramiai įvertinti. Analizuojant šią temą vertėtų prisiminti maždaug prieš penketą metų leidinyje 15min.lt paskelbtą Seimo nario Manto Adomėno publikaciją „Vilnius tapo pereinamuoju užsienio žvalgybų kiemu, kuriuo Šaltojo karo metais buvo Viena“ (persispausdinta iš politika.lt). 2013-aisiais paskelbta publikacija – tai perpasakotas interviu su Vakarų žvalgybininku, nepanorusiu iki galo atskleist savos tapatybės.

Jį verta atidžiai perskaityti, nes ten pasakojama ir apie tai, kad „Mes neįvertiname vieno dalyko – aukščiausio lygio politikų naivumo ir paprastumo, kai kuriais atvejais tiesiog kvailumo. Ir Lietuvoje nesudėtinga manipuliuoti net įtakingiausiais politikais“.

Interviu autorius pateikia keletą iškalbingų pavyzdžių, įrodančių, kaip slaptosios tarnybos, įskaitant ir Rusijos žvalgybas, subtiliai dirba. Pavyzdžiui, Rusijos žvalgybos užduotis atliko visiškai įtarimų nesukėlęs portugalų kilmės Ispanijoje gyvenantis verslininkas, arba tikruoju žvalgybos darbuotoju dirbo ne aukšto rango diplomatas, o jo vairuotojas, bei apie žvalgybos užduotis atliekančius žurnalistus, subtiliai pakišamas dezinformacijas, mėginimus nepastebėtiems prieiti prie informuotų politikų…

hermanas_simmas
Hermanas Simmas

Ypač verta įsiminti esto Hermanno Simmo atvejį:

„…rusai 1990-1991 metais, sakykim taip, „ne visiškai išsikraustė“ iš Lietuvos, o jeigu išsikraustė, tai daugiau popieriškai ar formaliai, bet labai daug kas liko. Visų pirma liko žmonės, – tie, kurių agentūrinės bylos, jų bendradarbiavimo su KGB bylos išvežtos į Rusiją, pirmosios dar nuo 1988 metų. Bet jeigu Vakarų spec. tarnybos manė, kad galbūt Rusija šitame regione nenaudoja senos, dar sovietinės, agentūros, tai Estijoje pagauto šnipinėjusio Hermano Simmo atvejis parodė, kad yra visiškai atvirkščiai. Jis buvo užverbuotas dar anais laikais, ir KGB sugebėjo atsitraukdama taip išvalyti visus fondus, kad niekur apie H.Simmą nieko neliko, jokių viešų žinių. Nereikia atmesti galimybės, kad turite tokių Simmų lig šiolei ir politikoje, ir valstybinėse struktūrose“.

Žodžiu, pabandykime į lietuviškąją tikrovę pažvelgti parlamentaro M.Adomėno prakalbinto Vakarų žvalgo akimis, ir turėsime įdomų rezultatą. Banalu, bet tikrieji agentai ten, kur mes mažiausiai tikimės jų aptikti.

2018.07.20; 10:45

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Kas laimėjo Europos Sąjungos ir JAV ginčą dėl NATO ateities, įsiplieskusį liepos 11 – 12 dienomis Belgijos sostinėje Briuselyje? Teisi ne Europa, teisus, bent jau morališkai, – ponas Donald Trump. Europa iki šiol tikrai per mažai rūpinosi savo saugumu, gynybos išlaidų naštą suversdama ant JAV pečių ir, be kita ko, nenorėdama Vašingtonui parodyti net minimalaus palankumo už dešimtmečiais pusvelčiui teiktas saugumo garantijas.

Todėl JAV vadovo perspėjimai apie galimą amerikiečių pasitraukimą iš NATO – logiški. Tiesa, D.Trump vėliau teigė, kad akivaizdžių užuominų dėl išėjimo nedarė, nes NATO aljansas – puikus darinys. Ir vis dėlto Briuselyje kilo užtektinai rimtas sąmyšis (sušaukta neeilinė sesija), kurį slopinant puikiai pasirodė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Europa krūptelėjo politikos užkulisiuose pasklidus kalboms apie JAV kariuomenės pasitraukimą iš NATO struktūrų. Juk NATO be Amerikos – tuščia vieta.

O Amerika, regis, vis rečiau juokauja. Ji jau pasitraukė iš kai kurių įtakingų tarptautinių organizacijų, atsisakė kai kurių svarbių sutarčių. Tad kodėl nepasitraukus dar ir iš Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos, jei niekas nenori girdėti svarių, pagrįstų Vašingtono argumentų?

Belgijos Karalius Filipas ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Kad Europa vis dar linkusi kvailioti, nesuprasdama padėties rimtumo, byloja belgiškas „svetingumas“. Kai JAV prezidentas D.Tump atvyko į Briuselį dalyvauti NATO viršūnių susitikime, jį pasitiko tik žemo rango užsienio reikalų ministerijos atstovas. Aukščiausi Belgijos valdžios vyrai tuomet savo dėmesį buvo sukoncentravę į futbolą – Sankt Peterburge belgų futbolininkai turėjo žaisti svarbias rungtynes su prancūzais. Žodžiu, Belgijos karalius Pilypas ir užsienio reikalų ministras Didier Reyndersas pramogavo šiaurinėje Rusijos sostinėje, o premjeras Charlesas Michelis rungtynes stebėjo, kaip pranešė agentūra ELTA, vienoje iš aistruolių zonų Bren le Konto mieste.

Šis pavyzdys nėra pats svarbiausias. Bet jis – iškalbingas. Kaip bendrauti su Europa, kuriai futbolas – svarbiau nei  pagarbus daugiausiai lėšų į NATO biudžetą įnešančios šalies lyderio sutikimas? Gal pasirodysiu ne itin mandagus ir korektiškas, bet, mano supratimu, tiek Belgijos karalius, tiek Belgijos premjeras, tiek Belgijos užsienio reikalų ministras šį sykį pasielgė kiauliškai. Turint omenyje JAV lyderio impulsyvumą D.Trump galėjo mirtinai įsižeisti – nedelsiant išskristi atgal į Vašingtoną ruoštis susitikimui su Vladimiru Putinu suomių sostinėje Helsinkyje. Ką tada būtų dariusi Europa, niekaip nepajėgianti gynybos reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP?

Beje, belgiškas „svetingumas“ – ne pati didžiausia Europos nuodėmė. Didžiausia nuodėmė – tai išdavystės. Išdavysčių daug. Pavyzdžiui, „Nord Stream 2“. „Sandorį su Maskva dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ sudariusią Vokietiją visiškai kontroliuoja Rusija“. Taip prieš prasidedant NATO viršūnių susitikimui Briuselyje pareiškė JAV prezidentas D. Trumpas. Argi D.Trump nėra teisus, kaltindamas Vokietiją priklausant nuo Rusijos dėl nuolaidžiavimo tiesiant dujotiekį? Argi Vokietija nenusispjovė į  Baltijos valstybių nuogastavimus dėl dujotiekio keliamų grėsmių?

D. Trump buvo teisus ir tuomet, kai pabrėžė: „Manau, labai liūdna, jog Vokietija sudaro didžiulį naftos ir dujų sandorį su Rusija, kai turėtų jos saugotis, tačiau kasmet Rusijai moka milijardus dolerių“. Šventa tiesa. D.Trump karčią tiesą rėžė ir tuomet: „Gynybos reikmėms JAV „moka labai daug“, kad apsaugotų Prancūziją, Vokietiją ir kitas šalis, pabrėžė D. Trumpas. „Vokietija – turtinga šalis… ji galėtų nedelsdama, jau rytoj padidinti išlaidas gynybai ir neturėti jokių bėdų“. Ir vėl – karti tiesa.

Bet ar išgirs šiuos priekaištus Vokietijos kanclerė Angela Merkel? Juk Vokietijoje daug „įžvalgių“ politikų, kurie panašiai mano kaip ir buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis: „Po naujausių D. Trump reikalavimų tučtuojau padidinti NATO šalių išlaidas gynybai iki 2 proc. BVP santykiuose su JAV turi būti laikomasi griežtesnės pozicijos“ (leidinys „Spiegel Online“). Vadinasi, užuot Amerikos atsiprašius jai prieštaraujama, drįstama ją kritikuoti. Dar pridėkime vokiškas apklausas, kurios byloja, jog maždaug pusė šalies gyventojų nepalankiai žiūri į Vokietijoje dislokuotus amerikietiškus dalinius, ir turėsime keistą panoramą. O jei prisiminsime D.Trump piktą klausimą, kodėl Vokietija po išpuolio prieš perbėgusį į Vakarus rusų šnipą Sergejų Skripalį iš šalies išsiuntė tik tris ar keturis rusų diplomatus, kai JAV išvijo net 60 rusų diplomatų, – bus visiškai liūdna ir baugu.

Todėl Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas neteisus, kai ragino Vašingtoną vertinti savo sąjungininkus europiečius, nes „jų nėra daug“. Sąjungininkus vertinti būtina, ypač, kai jų – mažai. Bet šis priekaištas pirmiausia taikytinas ES vadovams – vertink savo sąjungininkę Ameriką, nes ji – vienui vienintelė. Net jei Amerika kaprizinga, net jei D.Trump ne visuomet politkorektiškas, – nuryk nuoskaudą. Nes JAV be ES pagalbos apsigins nuo pačių didžiausių, baisiausių ir žiauriausių priešų, o Europa be amerikiečių pagalbos – pražus. Tai – akivaizdu. Kvaila nematyti šios tiesos.

Kovo 11-osios šventėje Vilniuje dalyvavo ir amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad sulaukus žinios, jog „Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvos žmonių vardu atsiima Vestfalijos taikos premiją“, apėmė dvejopas jausmas. Taip, tokia premija Lietuvai ir Baltijos valstybėms yra svarbi. Šį garbingą apdovanojimą paskyrė įtakinga Vokietijos Vestfalijos ir Lipės regionų verslo asociacija. Baltijos šalims ji skirta už išskirtinį demokratinio vystymosi pavyzdį ir indėlį į žemyno taiką. 1998 m. įsteigta Vestfalijos taikos premija teikiama kas dvejus metus už ypatingus nuopelnus stiprinant Europos ir tarptautinę taiką.

Bet jei būtų galima rinktis, Baltijos valstybės turėtų pasielgti iššaukiančiai: jei Berlynas neatsisako išdavikiško „Nord Stream 2“, Baltijos valstybės atsisako Vestfalijos taikos premijos. Nes šie du dalykai – nesuderinami. Viena vokiška ranka mus vertina, globoja, saugo, kita – leidžia Rusijai mus smaugti. Taip elgtis – mažų mažiausiai nesolidu. Vokietija privalanti pasirinkti, su kuo ji eina obuoliauti.

Deja, nesolidžiai elgiasi ne tik Vokietija. Kvailokai pasielgė Latvijos finansų ministrė Dana Reizniecė-Uozuola, viešai diskutavusi apie karinio biudžeto reikalus. Be abejo, D.Trump labai skuba, ragindamas Europą skirtų kuo daugiau lėšų karinėms reikmėms (2 proc. nuo BVP nebeužtenka, norėtų jau 4 proc.). Bet Latvija galėjo prikąsti liežuvį – nelaidyti replikų, girdi, diskusijos apie tolesnį gynybos biudžeto kėlimą bus įmanomos tik tada, kai visos NATO šalys padidins išlaidas gynybai bent jau iki 2 proc. BVP. Ministrei nederėjo teigti, esą trūksta kažin kokio patvirtinimo, kad visos NATO šalys rimtai žiūri į karinio finansavimo prievolę, esą Latvija artimiausiu metu tikrai neskirs 4 proc. nuo BVP (šiuo metu tik aštuonios NATO šalys skiria gynybai daugiau kaip 2 proc. BVP).

Latvijos finansų ministrė, regis, pamiršo, kokia tikroji geopolitinė jos šalies padėtis.

Šis komentaras buvo paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje „DRAUGAS“

2018.07.17; 06:28

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šis tekstas buvo paskelbtas Čikagoje leidžiamame JAV lietuvių laikraštyje „DRAUGAS“

Nenustebino spaudoje pasirodžiusi žinia – Lietuvos visuomenės veikėjai filosofą Arvydą Juozaitį ragina dalyvauti po metų rengiamuose Prezidento rinkimuose. Lietuvai tikrai reikia Atgimimo prezidento. Visvaldas Matijošaitis, Saulius Skvernelis, Vygaudas Ušackas, Gitanas Nausėda, Žygimantas Pavilionis – ne tie kandidatai, už kuriuos balsuočiau ramia sąžine. Išvardintiems vyrams kažko trūksta – gal stipraus humanitarinio, filosofinio pamato, gal nuoširdesnio domėjimosi išskirtinai lietuviškais reikalais?

A.Juozaitis visiškai nepanašus į savo konkurentus (jei tik rudenį, kaip pats tvirtina, apsispręs siekti Prezidento posto). Todėl ir patrauklus, žavus. Filosofas rašo aktualias pažintinio, analitinio, probleminio pobūdžio knygas apie dabartinę Kaliningrado sritį ir Latviją.

Tai – labai svarbu. Mes neturime teisės pamiršti Mažąja Lietuva kadaise vadintų žemių, nes ten, šiandieninėje Kaliningrado srityje, – prūsai, Herkus Mantas, Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga, Karaliaučiaus pilis, Bretkūnas, Donelaitis, Tolminkiemis, pasauliniu šedevru tapusi poema „Metai“, Vydūnas…

Mes taip pat privalome giliau nei iki šiol pažinti savo brolius latvius. Nes latviai, kaip ir mes, – vieninteliai baltai šioje Žemėje. O mes juos, latvius, deja, pažįstame per menkai, elgiamės taip, tarsi jie mums būtų labai tolimi giminaičiai. 

Negalima užmiršti ir garsiojo A.Juozaičio pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurį prieš tris dešimtmečius jis perskaitė Vilniuje, Dailininkų sąjungoje. Kaip tvirtina ELTA, tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis tekstas tapo rimtu postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę vos du mėnesiai. Taigi A. Juozaitis – dar ir drąsus, ryžtingas. Juk ne visi lietuviai išdrįso 1988-aisiais atskleisti savo politines pažiūras. Kai kurie iš mūsų anuomet paniškai bijojo galimų sovietinių represijų. A.Juozaitis nepabūgo atsidurti KGB rūsiuose.

Turiu pripažinti, kad priimtinos dabartinės jo nuostatos dėl, sakykim, globalios Lietuvos, dvigubos pilietybės ar krikščionybės. Vos tris milijonus teskaičiuojanti tauta negali žaisti globalių žaidimų, juolab kad mes labai mažai auginame vaikų ir, atsidūrę svetimoje aplinkoje, linkę sparčiai nutautėti („Globalios Lietuvos nėra“).

Priimtinas ir A.Juozaičio požiūris į dvigubą pilietybę („Išklydusiems iš Tėvynės Lietuvos valstybės piliečiams, atsisakiusiems  Lietuvos pilietybės, turi būti suteikiama galimybė ne siekti „dvigubos pilietybės“, o gauti Lietuvio pasą. Lietuvio pasas leistų Lietuvos pilietybę susigrąžinti be išlygų“).

Nieko neprikiši ir pareiškimui, jog didžiausia pasaulio globalizacija seniai įvykusi – tai krikščionybė („nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę. Visaverčio žmogaus reikmė – atsispirti šiai niveliacijai. Tai padaryti galima vadovaujantis ir dešimčia Dievo įsakymų, ir tradicinėmis religijomis, tautos vertybėmis bei papročiais“). Tokie pareiškimai, paskelbti „Respublikoje“, – tarsi atgaiva širdžiai: juk krikščionybė laikoma svarbia šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Bet taip ir turi būti. Religija reikalinga visiems, net ateistams. 

Kad A.Juozaitis gali tapti kandidatu į Daukanto aikšėje esančius rūmus, byloja ir laikraštyje „Respublika“ (šių metų birželio 16 – 22 d; Nr. 24) paskelbtas sąrašas tų visuomenės, kultūros, politikos veikėjų, kurie remia jo kandidatūrą. Tarp A.Juozaičio rėmėjų – daug solidžių autoritetų. Žinojimas, kad A.Juozaitį remia, sakykim, rašytojas Vytautas Rubavičius, baltistas Alvydas Butkus ar aktorius Gediminas Storpirštis, tik sustiprina nusiteikimą tapti juozaitininku.

Ir vis dėlto Prezidento rinkimuose 2019-aisiais šių eilučių autoriui bus keblu remti šią kandidatūrą. Iš galvos neišdyla skandalingoji A.Juozaičio publikacija „Istorinė klaida“, kurią jis paskelbė „Lietuvos ryte“, vos tik Lietuvos vadovu (Aukščiausiosios Tarybos pirmininku) buvo išrinktas prof. Vytautas Landsbergis. Iki šiol nesuprantu, kodėl sovietinės nomenklatūros bosas Algirdas Brazauskas ponui A.Juozaičiui  pasirodė patikimesnis už tą, kuriam neprikiši ištikimybės tarnavus Lietuvos komunistams. Taip pat lieka neaišku, kodėl lemtinguose rinkimuose A.Juozaitis pasitraukė į šalį – padovanojo pergalę būtent Lietuvos komunistų partijos lyderiui.

Žinoma, situacija anuomet buvo sudėtinga. Lietuva skilo (skilo natūraliai, bet šį procesą mūsų „draugai“ dar skatino, eskalavo, stiprino) į dvi priešiškas stovyklas – brazauskininkus ir V. Landsbergio šalininkus. Taip pat nedrįsčiau tvirtinti, jog A.Brazauskas buvo visiškai nereikalingas Lietuvai. Patinka ar ne, jis vienijo tūkstančius komunistuojančių lietuvių, kurie abejojančiai, kreivai ar net priešiškai žvelgė į visišką Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos. Jei A.Brazauskas anuomet būtų nustumtas į šoną,  jo rėmėjų armija galėjo dar pikčiau žvelgti į Kovo 11-osios Aktą. Todėl A. Brazauskas buvo reikalingas kaip politinis autoritetas, amortizuojantis Kremliaus inspiruojamus, dirbtinai kurstomus priešiškumus viduje.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau pasirinkdami Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. V.Landsbergį mes taip pat neapsirikome. Visus svarbiausius darbus profesorius atliko be priekaištų, virtuoziškai, meistriškai. Jis paskelbė nepriklausomybę, sugebėjo atremti drastišką ponios Kazimiros Prunskienės inicijuotą maisto kainų pakilimą, gudriai išsipainiojo iš Michailo Gorbačiovo primestų moratoriumo pinklių, neišsigando lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-ąją, nepabūgo per 1991-ųjų pučą…

Ko dar galima reikalauti iš prof. V.Landsbergio? Primityvieji lietuviai jį kaltina dėl visko – stringančios žemės reformos, kolūkių, bankų griūties, nuvertėjusių indėlių, neįgyvendintos liustracijos. Bet tai – demagogija. Dėl šių bėdų kalti mes visi, ne vien tik profesorius. Kaltas ir A.Juozaičio paremtas A.Brazauskas bei jo vadovaujama skaitlingoji partija, stabdžiusi svarbias reformas.  

Tad, prieš paremdamas A.Juozaitį, vis tik norėčiau žinoti – kaip suderinti jo redaguotas „Sąjūdžio žinias“, jo lietuviškumą, jo pasiaukojimą ir tuo pačiu – paramą sovietinės nomenklatūros šului, beje, dar ilgokai Lietuvos trispalvę vadinusiam skuduru? Argi Sąjūdis ir A.Brazauskas – suderinami reiškiniai? Nejaugi A.Juozaitis ir šiandien mano, kad prof. V.Landsbergio išrinkimas į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko postą anuomet buvo istorinė klaida?

Jei atsakymas – taip, tada man keblu 2019-ųjų rinkimuose palaikyti A.Juozaičio kandidatūrą. Belieka laikytis tų pačių nuostatų, kurių laikiausi paskelbdamas tuometiniame „Lietuvos aide“ ironišką tekstą „Istorinių klaidų šalis“ – piktą atsaką į A.Juozaičio „Istorinę klaidą“.

2018.06.26; 08:30  

Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano interviu, paskelbtas žurnale „Ekspress nedelia“

Birželio viduryje rusų kalba leidžiamame žurnale „Ekspres nedelia“ pasirodė Deniso Kišinevskio pokalbis su Baltijos šalyse reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrtčianu. Teksto pavadinimas – „Gilios armėniškos šaknys Lietuvoje“.

Intriga dėl Žalgirio mūšio

Į šį interviu nebūčiau atkreipęs dėmesio, jei ne iššaukiantis pavadinimas – ar tikrai gilios tos šaknys? Tiesa, prieš išdėstydamas priekaištus privalau pabrėžti, jog laikausi nuostatos: jei ambasadorius liaupsina savo šalį, nieko smerktino. Tokios politinės žaidimo taisyklės. Ir vis tik nederėtų persistengti. Jei esi solidus ambasadorius, neprarask saiko jausmo. Nepulk girtis sunkiai įrodomais dalykais, neklaidink skaitytojų. Ypač svarbu, kad nepradėtum dėstyti „tiesų“, kurios prieštarauja valstybės, kurioje reziduoji, užsienio politikai.

Deja, Armėnijos ambasadoriui, regis, nusispjauti į džentelmenams privalomas elgesio taisykles. Jo interviu radau keistų pareiškimų bei išvadų.

Pavyzdžiui, ambasadorius tvirtina: „Remiantis vokiškais šaltiniais armėnai dalyvavo Griunvaldo kautynėse 1410 metais lietuvių ir lenkų pusėje“. Iš kur ištraukti šie duomenys? Kur originalūs vokiški dokumentai, leidžiantys neabejoti armėnų karių pagalba lietuviams mušant kryžiuočius? Gal ši armėniška traktuotė tiek pat verta, kiek ir kai kurių Rusijos, Baltarusijos istorikų tvirtinimai, esą lietuviams 1410-aisiais pasiaukojančiai talkino skaitlingi rusų bei baltarusių pulkai? Beje, pasakojimas apie armėnišką pėdsaką Griunvaldo kautynėse (jei tai ne pasaka) greičiausiai – pragmatiškas, buitinis: jei armėnų tikrai pastebėta Griunvaldo lauke, gal tai buvo ne kariai, o į lietuvių karo stovyklą maisto atgabenę prekiautojai, siekę savo prekes kelis kartus brangiau parduoti nei rinkos kaina?

Įtariu: jei Armėnijos ambasadorius būtų turėjęs konkrečių įrodymų dėl Žalgirio mūšio, jis neabejotinai pridėtų senųjų rankraščių kopijas. Mat teiginys apie armėnų karių dalyvavimą lemtingose viduramžių kautynėse – įdomus. Iš jo lengva padaryti sensaciją.

Ir vis tik Armėnijos ambasadoriaus įrodymai kol kas –  abstraktūs, migloti („vokiški šaltiniai“). Tačiau abejotiną, sunkiai patikrinamą tezę jis atkakliai kala mums į galvas. Dar prieš keletą metų užsienio spaudoje (rus.delfi.ee portale) R.Mkrtčianas kalbėjo, kad Žalgirio mūšyje lietuviams sumušti kryžiuočius padėjo armėnų pulkas. Štai toji gluminanti citata: „Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Paminklas žymiam azerbaidžaniečių išminčiui, filosofui, poetui Nizami Gandževi (1140 – 1209)

Atkreipkime dėmesį: ir tada, ir dabar – jokių paaiškinimų, kuo remiantis taip sakoma. Belieka spėlioti, kodėl armėnams toks svarbus Žalgirio mūšis? Vien tam, kad būtų įrodytas teiginys dėl „gilių armėniškų šaknų“? Ar tam, kad lietuviai jaustų amžiną dėkingumą – leistų toliau Lietuvos miestuose statyti politinę potekstę turinčius armėniškus chačkarus, o santūriesiems azerbaidžaniečiams, nesigiriantiems nuopelnais Žalgirio kautynėse, draustų pastatyti paminklą net žymiam viduramžių filosofui ir poetui Nizami?   

Iš kur ištraukta Karabacho tauta?

Ir vis tik pasigyrimai dalyvavus Žalgirio kautynėse – ne pats keisčiausias Armėnijos ambasadoriaus pareiškimas. Pacituosiu dar vieną citatą iš minėto interviu. Cituoju: „1980 – 1990-aisiais metais Baltijos šalių išsivadavimo frontai, įskaitant ir Sąjūdį, kryptingai palaikė Armėnijos nepriklausomybės siekius. Nuo pat pirmųjų Kalnų Karabacho išsivadavimo judėjimo, kurio trisdešimtmetį dabar švenčiame, dienų lietuviai demonstravo moralinę ir politinę paramą Karabacho tautai“.

Šiuose ambasadoriaus žodžiuose esama tiesos. Bet ji sumaišyta su išsigalvojimais. Neneigsiu – Lietuva nuo pat pirmųjų Atgimimo dienų rėmė Armėnijos nepriklausomybę. Tik kuo ši pozicija išskirtinė? Juk Lietuva rėmė visų buvusių SSRS respublikų atsiskyrimą nuo Rusijos. Taip pat – ir Azerbaidžano siekį gyventi laisvai, nepaisant Kremliaus diktato.

O štai teiginys, kad lietuvių tauta dar Sąjūdžio laikais teikė moralinę bei politinę paramą Karabacho tautai, – jau akis badantis išsigalvojimas. Lietuviai negalėjo remti Karabacho tautos, nes tokios tautos nėra. Kaip nėra nei žemaičių, nei dzūkų, nei suvalkiečių tautų – tik lietuvių tauta. Būkime atviri: jei suklaidinti lietuviai tuomet ką nors ir rėmė, tai tik „krikščionišką armėnų tautą, kurią neva skriaudžia musulmonai azerbaidžaniečiai“ (puikiai prisimenu anuos lemtingus laikus, nes jau buvau užtektinai suaugęs, kad suprasčiau, kas dedasi: studijavau Vilniaus Universiteto Žurnalistikos katedroje; dažnai dalyvavau Sąjūdžio pasitarimuose, mitinguose, važinėjau į komandiruotes – dabartinę Kaliningrado sritį, Baltarusiją, Latviją, Šiaurės Kaukazą – Čečėniją, Gruziją, Ingušiją). 

Negarbingas elgesys

Be kita ko, T.Mkrtčianas nemeluoja ir tuomet, kai sako, jog daug lietuvių (žinoma, kad ne visi), kilus konfliktui dėl Kalnų Karabacho, kadaise stojo Jerevano pusėn. Taip, puolėm remti Jerevaną. Tik šis faktas mums nedaro garbės. Juk tokią laikyseną pasirinkome paskubomis, neišsiaiškinę visų niuansų ir subtilybių. Labai lengvai patikėjome gausiai į Lietuvą tuomet važiavusių Armėnijos aktyvistų „garbės žodžiu“ (azerbaidžaniečių delegacijų Vilniuje anais laikais neprisimenu). Aklai patvirtindami proarmėniškas rezoliucijas mes nesusimąstėme, jog prieš pasirašant viešus laiškus būtina išklausyti azerbaidžanietiškus argumentus.

Kad Sąjūdžio metais buvome neteisūs, remdami Armėniją dėl Kalnų Karabacho, patvirtina šiandieninė Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos bei NATO valstybių pozicija: Kalnų Karabachas laikomas neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Tokią nuomonę remia visas civilizuotas pasaulis. Tad Armėnijos ambasadorius elgiasi nesąžiningai, džiūgaudamas, jog lietuviai 1980 – 1990-aisiais dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho pavadinimas išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos) buvo itin proarmėniški. Tegul jis paaiškina, kodėl NATO ir ES, kartu su Lietuva, nūnai reikalauja grąžinti Kalnų Karabachą valstybei, kurios pavadinimas – Azerbaidžanas?

Užuot pūtęs miglą į akis dėl iš kažkur atsiradusios „Karabacho tautos“ tegul ambasadorius paaiškina, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaito mieste antiarmėniškiems pogromams vadovavo ne azerbaidžanietis, o armėnas Eduardas Grigorianas, taip ir nenuteistas mirties bausme (senokai išleistas į laisvę; gyvena Rusijoje)? Tegul ambasadorius papasakoja, kokias istorijas įamžinęs azerbaidžanietiškoje Guboje pastatytas „Memorialinis genocido kompleksas“? Nejaugi ten saugomi nužudytų azerbaidžaniečių kaulai byloja apie armėnišką toleranciją, pakantumą ir draugiškumą, parodytą 1918-aisiais? O gal Baku centre stūksantis didingas paminklas Chodžaly aukoms (1992-ųjų vasario mėnuo) – tai azerbaidžanietiška propaganda? Chodžaly mieste tais metais nebuvo masiškai žudomi civiliai azerbaidžaniečiai – moterys, vaikai, seneliai? Tad klausimų – daug. Tik vargu ar kada nors Armėnija teiksis į juos sąžiningai atsakyti.

Paminklo Hodžaly aukoms atminti fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Beje, kad Lietuva per daug lengvai linkusi tikėti kiekviena armėniška versija, netiesiogiai pripažino ir pats Armėnijos ambasadorius. Minėtame interviu jis apgailestauja, jog iš trijų Baltijos šalių tik Lietuva šiandien pripažįsta 1915-ųjų tragediją buvus armėnų tautos genocidu. Latvija ir Estija vis dar susilaiko nuo kategoriškų vertinimų. Tad, apverčiant aukštyn kojomis pono T.Mkrtčiano žodžius, verta svarstyti, gal Lietuva 2005-aisiais paskubėjo, pripažindama 1915-ųjų įvykius buvus genocidu, o ne kruvinu, žiauriu karu.

Gal vis tik įžvalgesni latviai ir estai, pasielgę atsargiai, rezervuotai? 

2018.06.18; 12:38

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nepagrįstų, išgalvotų, dezinformuojančių šmeižtų, nukreiptų prieš Azerbaidžaną, – niekad netrūko. Kai kurios Europos šalys instinktyviai linksta ginti „krikščioniškąją Armėniją“, neva kenčiančią nuo „musulmoniškojo Azerbaidžano“. Tokiais atvejais per daug nekvaršinama galva svarstant, kas gi iš tiesų kaltas dėl Kalnų Karabacho konflikto. Tiesiog vadovaujamasi primityvia taisykle: jei – armėnai yra krikščionys, vadinasi, privalu palaikyti armėnus. Nepadeda net žinojimas, jog armėnai nesutaria ne tik su musulmonais azerbaidžaniečiais ar turkais, bet ir su krikščionimis gruzinais.

Pavojingiausi tie, kurie pučia miglą specialiai

Tokiems fanatikams, matyt, atrodo, jog tikras krikščionis privalo remti krikščionį net tuomet, kai šis – akivaizdžiai neteisus. Šių eilučių autorius įsitikinęs, jog didžioji krikščionio prievolė – visur ir visada ieškoti tik tiesos ir teisybės. Jei Europos Sąjunga ir NATO pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tai mes, katalikiško krašto žmonės, privalome elgtis kaip tikri krikščionys – sudrausminti armėnus: grąžinkite musulmonams tai, ką iš jų atėmėte.

Beje, pastaraisiais metais analizuodamas priešiškumo Azerbaidžanui pavyzdžius apčiuopiau, mano supratimu, keletą įdomių priežasčių. Pirmoji – banali. Ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje gyvena daug žmonių, kurie vengia bent kiek rimčiau domėtis Pietų Kaukazo istorija, nes tai atima laiko ir jėgų. Todėl jie iki šiol vadovaujasi kadaise Armėnijos lobistų tendencingai suformuotomis bei plačiai paskleistomis klišėmis. Šie nėra piktybiškai nusiteikę prieš azerbaidžaniečius, tiesiog jie – tinginiai. Jų nepriversi rimtai domėtis net savos šalies istorija, tad naivu tikėtis, kad pradėtų gilintis į kažkur toli nuo gimtųjų namų esančio Pietų Kaukazo praeitį.

O tie, kurie specialiai, sąmoningai nenori išklausyti azerbaidžanietiškų argumentų, vien tik armėniškus, – jau pavojingesni. Vieni iš jų vengia pažinti kaukazietiškas subtilybes tik todėl, kad nereikėtų prisipažinti klydus – per daug lengvai patikėjo armėniškoms pasakoms ir legendomis. Juk, kad ir kaip bežiūrėsi, nemalonu pasijusti apgautam, suklaidintam.

Tačiau patys pavojingiausi – tie, kurie dėl nežinomų priežasčių pučia miglą specialiai, kryptingai.

Žodžiu, prognozės nėra optimistinės. Antiazerbaidžanietiška kampanija, esą pikti musulmonai skriaudžia vargšus armėnus, Europoje tikriausiai stiprės. Šią legendą skatina jau ne tik armėnų separatistai, siekiantys bet kokia kaina savo rankose išlaikyti Kalnų Karabachą. Šio darbo šiandien imasi ir Rusijos propagandistai (kad Rusijos užsienio reikalų ministerija nuo šių metų gegužės mėnesio ėmė oficialiai bendradarbiauti ne tik su Moldovą ir Gruziją skaldančiais Padniestrės, Pietų Abchazijos, Osetijos, bet ir su vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos separatistais, – jau rašėme: https://slaptai.lt/gintaras-visockas-rusija-pradeda-atvirai-globoti-kalnu-karabacho-separatistus/ ).

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Tik nereikia manyti, kad šmeižto kampanija bus įgyvendinama rusiškomis arba armėniškomis rankomis. Ši „garbinga“ užduotis bus patikėta mums – europiečiams. Vaizdžiai tariant, Europoje bus ieškoma patiklių žmonių, kuriuos lengva įtikinti, kaip „pikti musulmonai engia mūsų tikėjimo brolius“. Beje, lengvatikių tarp mūsų būtinai suras. Ir tai – kelia nerimą. Drįstu manyti, jog per pastaruosius septynerius metus, domėdamasis Kaukazo istorija, pažinau Azerbaidžaną užtektinai giliai, kad galėčiau tvirtintinti – ši valstybė yra patikimas Europos partneris, tik šiai draugystei visomis išgalėmis kenkia imperinių ambicijų neatsikračiusi Armėnija ir jos rėmėja Rusija.

O dabar slaptai.lt skaitytojams paaiškinsiu, kodėl įtariu, kad šį sykį aktyvią, bet sumaniai maskuojamą antiazerbaidžanietišką kampaniją pradeda Rusija.

Azerbaidžanietiškos dujos keliauja į Europą

Šių metų gegužės 29-ąją Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingai atidarė dujotiekį „Pietinis dujų koridorius“. Šis dujotiekis gyvybiškai svarbus ypač Europai. Būtent juo į Europą bus transportuojamos azerbaidžanietiškos dujos. Būtent jis taps rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo“ dujoms. Jis taip pat konkuruos su Vokietijos palaimintu rusišku „Nord Stream 2“. Taigi akivaizdu, kad Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus (maždaug po dvejų metų) galės mažiau bijoti Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo bei šantažo. Jei Rusija manipuliuos dujų kainomis reikalaudama politinio lojalumo, bus įmanoma rinktis azerbaidžanietiškąjį variantą.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių“. Azertaq.az nuotr.

Beje, oficialiame dujotiekio „Pietinis dujų koridorius“ atidaryme dalyvavo ir JAV, ir Jungtinės Karalystės naftos bei dujų kompanijų vadovai. Azerbaidžaną atidarant svarbų projektą taip pat sveikino ir Europos Sąjungos vadovai.

Taigi speciali, moderni dujų vamzdynų sistema nuo azerbaidžanietiškų išteklių Šah-Denize (Kaspijos jūra) keliaus į pietų Italiją (per Gruziją, Turkiją, Graikiją ir Albaniją). Būtent ja numatyta gabenti 6 milijardus kubinių metrų į Turkiją ir 10 mlrd. kubinių metrų – į Europą. Kontraktą su devyniomis tarptautinėmis dujų ir naftos kompanijomis Azerbaidžanas pasirašė 25-eriems metams į priekį.

Kaspijos šelfe esančio Šah Denizo ištekliai – solidūs. Maždaug 1,2 trilijonų kubinių metrų.

Kiek anksčiau manyta, kad prie šio projekto prisijungs ir Turkmėnistanas bei Iranas. Tačiau su šiomis šalimis Azerbaidžanui susitarti nepavyko. Turkmėnija vis tik dujas nusprendė eksportuoti į Kiniją.

Kaip pranešė lietuviškoji informacijos agentūra ELTA, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingame atidaryme pareiškė: „Mūsų dujų atsargos sudarys sąlygas 100 ir daugiau metų jas tiekti partneriams. Azerbaidžanas ne tik užtikrina regiono energetinį saugumą, bet jau ir įgijo tokį statusą tarptautiniu mastu“.

Štai šis politinis Azerbaidžano savarakiškumas Kremlių ir erzina – juk kiekvienas naujas dujų verslo žaidėjas Europą daro mažiau priklausomą nuo Rusijos gamtinių išteklių. Rusija norėtų, kad Europa priklausytų tik nuo jos. Ir vis dėlto Azerbaidžanas neišsigando Kremliaus intrigų ir savo dujų, kaip, pavyzdžiui, turkmėnai, nepasuko kiton pusėn.

Todėl visiems ir be specialių aiškinimų akivaizdu, kodėl Rusija įsiuto ir kaip supykęs Kremlius dažniausiai elgiasi – imasi šantažo ir melo. Vadinasi, mums reikia būti budriems – nepakliūkime į Kremliaus kuriamas propagandines pinkles.

Arvydo Juozaičio akibrokštas

Gilindamasis į geopolitinę Pietų Kaukazo temą prisiminiau filosofo Arvydo Juozaičio žodžius, visai neseniai išguldytus straipsnyje „Laisvė turėjo savo kainą, kurios nenorėjome mokėti“ (laikraštis „Respublika“). Pasakodamas savąją versiją apie lemtingus Lietuvai metus, kada kūrėsi Sąjūdis ir jo lyderiai svarstė Lietuvos pasitraukimo iš SSRS imperijos galimybes, be kita ko, A. Juozaitis metė štai tokią pastabą: „Nebuvome pirmieji. Taip, galime didžiuotis, kad pirmieji deklaravome Nepriklausomybę, bet čia ne atkūrimas, o deklaravimas. Nes atkūrimas vis dėlto įvyko visų Baltijos šalių pajėgomis (Baltijos kelias), ir ypač padedant Armėnijai, kas dabar visai nutylima. Armėnai, o paskui ir gruzinai ant laisvės aukuro sudėjo didžiausias aukas…“

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrtčianas. Slaptai.lt nuotr.

Ironiškai kalbant, ačiū A. Juozaičiui bent už tai, jog neleptelėjo, esą Kalnų Karabachas privalo atitekti Armėnijai. Filosofas, matyt, supranta, kad toks pareiškimas drastiškai prieštarautų oficialiai NATO ir ES nuostatai (kurios laikosi ir Lietuva) – Kalnų Karabachas negali atitekti Armėnijai, nes tai yra sudėtinė Azerbaidžano dalis, nebent Baku nuspręstų šias žemes padovanoti Jerevanui; visi, kurie tvirtina priešingai, neigia tarptautinius teritorinio vientisumo principus – Lietuvą stumia nepatogion padėtin.

Armėnijos ambasadoriaus atradimas

A. Juozaičio pareiškimas priminė kadaise nuskambėjusius Armėnijos ambasadoriaus Baltijos šalims pono Tigrano Mkrtčiano žodžius. Keistąją Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Žalgirio mūšį, prieš keletą metų pasirodžiusią rus.delfi.ee portale, pateikiu be sutrumpinimų:

„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Leiskite paklausti, kas nutiko: už Žalgirio mūšio pergalę 1410-aisiais privalome dėkoti armėnų pulkui, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1990 – ųjų Kovo 11-ąją – vėl armėnų nuopelnas? Armėnai – daugiausiai aukų ant laisvės aukuro sudėjusi tauta, o štai azerbaidžaniečiai laisvę, suprask, atgavo be vargo ir nuostolių? Galų gale kiek nuostolių, siekdami laisvės, patyrė lietuviai, žvelgiant plačiai, o ne vien prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją? Labai keistas filosofo svarstymas, kieno kraujas – raudonesnis… 

Žvelgdamas į ateitį skubu retoriškai paklausti: už ką dar lietuviai privalės dėkoti armėnams?

Lavašo išradėjai

Šiandien, regis, armėnams privalome dėkoti už … lavašą. Juk jei ne armėnai, pasirodo, nežinotume, kas tai per valgis. Atkreipkite dėmesį: kai kuriuose lietuviškuose prekybos centruose pardavinėjama šios rūšies duonos. Kad lavašas vadinamas armėnišku – nematau nieko blogo. Toks pavadinimas įmanomas. Kaip ir pavadinimas „lietuviška duona“.

Tačiau glumino paaiškinimas, besipuikuojantis ant celofaninio maišelio: „Lavašas – viena seniausių ir populiariausių duonų Rytuose, kilusi iš Armėnijos“. Ar tikrai ji kilusi iš Armėnijos? Juk lavašą nuo pat seniausių laikų kepa ir valgo azerbaidžaniečiai su turkais. Gal vis tik lavašo gimtinė – Turkijoje ar Azerbaidžane, bet ne Armėnijoje? O gal lavašą tuo pačiu metu kepė net kelios tautos, ne vien armėnai? Ir kodėl lietuviškai firmai prireikė būtent užrašo, jog lavašas – armėniškos kilmės?

Tad nejaugi nesuprantame, už ką, kam ir kodėl privalome dėkoti – už armėnišką lavašą bei menamą pagalbą 1410-aisiais, ar už Europos nepriklausomybę nuo Kremliaus įtakos išlaisvinančias azerbaidžanietiškas dujas?

2018.06.08; 06:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 3-iosios popietė. Vilnius. Mokslų Akademijos salė. Iškilmingas minėjimas „Sąjūdžio kova tęsiasi“ baigiamas. Paskutinysis žodį taria filosofas Vytautas Radžvilas. Salė – sausakimša. Salėje – daug žymių žmonių. Visų oratorių kalbos įsidėmėtinos – kalbėta apie mirtiną pavojų keliančius nutautėjimo, asimiliacijos, degradacijos pavojus.

Nė nepajusime, kaip ištirpsime

Filosofo V. Radžvilo žodžiai įsiminė tuo, kad jis pranašavo mums prūsų likimą. O ar ne taip? Emigracijos upė patvinusi tarsi per didžiausią pavasario atodrėkį, į savąją istoriją mus verčia žiūrėti taip, kaip patogiau kitataučiams, Lietuvoje, tarsi būtume okupuoti, skriaudžiama lietuvių kalba, lietuvių studentams demonstratyviai brukama teisė ignoruoti lietuvių kalbą, literatūrą, lietuviai vis mažiau augina vaikų, mūsų valstybė skęsta korupciniuose skandaluose, kuriuose nebeįmanoma susigaudyti net specialiai ir kantriai juos studijuojant… Apibendrinimas negali būti optimistinis: mes verčiami tapti globaliais pasaulio žaidėjais, nors globalizacija vos tris milijonus teturinčiai, į nutautėjimą polinkį turinčiai tautai – mirtinai pavojinga. Nė nepajusime, kaip ištirpsime.

Taigi birželio 3-osios popietę jaučiausi esąs tarp bendraminčių: sutinku, kad padėtis – kebli, paini, sutinku, kad ją reikėtų keisti. Bet prisipažįstu, jog su lyg kiekvienu išklausytu pranešimu augo ir nusivylimas tiek organizatoriais, tiek oratoriais. Kokia nauda iš mūsų verkšlenimų? Nejaugi neprisimename, kad labai panašiai kalbėjome ir prieš penkerius metus? Pastebėjimai, kas taisytina mūsų valstybėje, – pradeda erzinti. Tikėjausi, kad filosofas Vytautas Radžvilas bent šį sykį pasakys, ką privalu daryti, kad Europos Sąjungos platybėse neišnyktume taip greitai kaip vaivorykštė po lietaus nušvitus saulei. Bet filosofas ir vėl tevardino, kas yra ne taip, o kaip konkrečiai remontuoti valstybę – neužsiminė nė žodeliu. Patį svarbiausią, patį aktualiausią klausimą „Ką daryti“ jis viešai nurašė „techniniams klausimams“. Suprask – smulkmena.

„Techninis klausimas“

Bet juk tai – ne smulkmena. Dažni ir garsūs bei iškilmingi užkeikimai „Seimas – privalo“, „Vyriausybės pareiga“, „Prezidentūra neturi teisės ignoruoti“ – neverti nė cento, jei mes nežinome, kaip valdžią priverst ginti būtent Lietuvos valstybės, lietuvių tautos interesus. Ką darome, jei Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra elgiasi priešingai, nei mes reikalaujame? Rengsime protesto mitingus, organizuosime referendumus, patys dalyvausime rinkimuose? Ar ir vėl pasitenkinsime šnekomis siaurame bendraminčių būrelyje?

Drįstu manyti, kad nei filosofas V. Radžvilas, nei kiti Tautos Forumo atstovai nežino, ką daryti. Todėl ir vengia „techninių klausimų“, todėl ir kartoja tas pačias mintis, jau ne sykį išguldytas tiek Mokslų Akademijos, tiek Tarptautinių santykių ir politikos mokslų, tiek Vilniaus Karininkų ramovės salėse. Kiek dar kartų susirinksime diskutuoti, ko lietuviškoji valdžia nedaro, ir kada galų gale prabilsime, ko mes patys nenuveikiame, nors turėtume nuveikti?

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Minėjimo organizatoriai išsiųstuose pakvietimuose tvirtino, kad „visapusiškos ir didžiulės Lietuvos vidaus krizės ir augančių geopolitinių grėsmių sąlygomis minėjimas negali tapti grynai memorialiniu renginiu“. Bet juk jis būtent tokiu tapo.

Vilniečiai pavydi kauniečiams

Pateiksiu tik vieną, ne patį svarbiausią, ir vis dėlto į akis labiausiai krentantį pavyzdį. Kiek rengėme protestų, mitingų, kiek rašėme deklaracijų, kiek surinkome parašų, į pagalbą pakvietėme net parlamentarus, o Laisvės kario paminklo Lukiškių aikštėje Vilniuje nepastatėme. Jį be didelio triukšmo sėkmingai stato Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kurį žurnalo „Valstybė“ redaktorius ne sykį kritikavo dėl verslo su Rusija reikalų. Todėl ir klausiu: ar mums, vilniečiams, nėra gėda? 

Įsidėmėjau, kad organizatorių pakvietimuose buvo brėžiama nuostata: „numatyta įsteigti besikuriančių forumų atstovų arba įgaliotinių sueigą, turinčią paspartinti forumų tinklo atsiradimą visoje šalyje ir paruošti sąlygas steigiamajai nacionaliniam Tautos Forumo suvažiavimui“.

Bet juk suvažiavimui reikalingi veiklūs, protingi, pareigingi žmonės. Kur jie, jei labai daug mūsiškių išvažiavę dirbti svetur, jei jau užaugusi naujoji – pinigų – karta, kuriai į Sąjūdžio idealus – nusispjauti, kuriai neįdomios nei filosofo Vytauto Radžvilo, nei politikos žinovo Vytauto Sinicos įžvalgos, jei net ir tie, kurie tądien sugužėjo į Mokslų Akademijos salę – per daug skirtingi, kad susivienytų?

Atidžiai perskaičiau Tautos Forumo sostinės, Kauno, Klaipėdos padalinių deklaracijas. Graudu, liūdna. Valdžiai pareikšti priekaištai – teisingi. Tik nėra paaiškinimo, kaip jie, forumiečiai, žada tobulintinti susiklosčiusią politinę, visuomeninę, kultūrinę Lietuvos santvarką neturėdami nei valdžios, nei tribūnos, nei resursų?

Kada atsikvošės lietuviška dvasia? Slaptai.lt nuotr.

Beje, tose trijose deklaracijose pastebėjau keistoką tendenciją. Visi priekaištai adresuojami tik Europos Sąjungai. Ji – didžiausia blogybių ir pavojų nešėja. Apie Rusijos tebekeliamus pavojus – beveik neužsiminta. Deklaracijose rašyta, jog pasikliovimas vien Vakarais – neišmintinga politika. Bet kur tvirtinimas, jog ne tik kultūrai, bet ir karinėms reikmėms Lietuva privalo skirti užtektinai daug lėšų – ne mažiau kaip 2 proc. nuo BVP? Ar Lietuvos kariuomenės reikalai forumiečiams neįdomūs?

Žodžiu, birželio 3-osios popietė, praleista tvankioje, sausakimšoje Mokslų Akademijos salėje, sukėlė dvejopus jausmus. 

Tekstas buvo paskelbtas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“

2018.06.05; 09:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva daugiau praloštų, nei laimėtų, jeigu mūsų įstatymai draus viešojoje erdvėje vartoti apibūdinimą „idiotas“. Toks grubus epitetas kartais labai reikalingas.

Kodėl vartotinas žodis „idiotas“?

Pavyzdžiui, kaip dera vadinti lietuvius, kurie referendume, ar mūsų šaliai reikalinga atominė jėgainė, balsavo „už“ ir „prieš“ be dvejonių, be sąžinės graužaties? Atominė energetika – toks sudėtingas klausimas, kad vienintelis teisingas atsakymas galėjo būti šis: „nežinau, neišmanau, neturiu kompetencijos“. Bet juk labai daug lietuvių, neturėdami nei aukštojo išsilavinimo, nei specialių žinių, vis tik dėjosi rimtais šio galvosūkio ekspertais. Tad kodėl jų nepavadinus idiotais? Kodėl jų neįvardinus net pavojingais idiotais? Jie juk nulėmė valstybės likimą keliems dešimtmečiams į priekį neturėdami nė mažiausio supratimo, kodėl AE mums reikalinga arba kodėl atominė elektrinė mums nereikalinga.

Ypač būtų blogai, jei žodžio „idiotas“ negalėtų plenarinių posėdžių salėje vartoti Seimo nariai, kritikuodami kolegas. Žinoma, jei mūsų parlamentarai, kalbėdami iš šios tribūnos, vien keiksis, burnos, tyčiosis, turėsime bėdą. Tačiau pripažinkime, kad mūsų parlamentarai bent iki šiol buvo užtektinai mandagūs, korektiški. Korektiškus ginčus mūsų Seime palyginkime su debatais kai kurių kitų šalių parlamentuose – mūsiškiai nei mušasi, nei šaudo. Sakykim, neseniai Armėnijos parlamente tautos išrinktieji kibo vieni kitiems į atlapus. O dar anksčiau – net šūviai aidėjo. Prisiminkime, kas kartais nutikdavo Ukrainos, Turkijos, Pietų Korėjos parlamentuose, ir tada pamatysime, jog esame net per daug santūrūs.

Žodžiu, negaliu pritarti Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, nusprendusiai, jog asmenų vadinimas „idiotais“ nedera su Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatomis, bei pripažinusiai, jog Seimo narės Aušros Maldeikienės pasisakymai apie kolegę Agnę Širinskienę yra nekorektiški. Vienas kitas drastiškas kreipinys tikrai nesužlugdys nei lietuviškos moralės, nei lietuviškos savigarbos. Jei norima, kad oponentas atsikvošėtų, šaltas dušas – pati veiksmingiausia priemonė. Idiotu pavadintas politikas neturėtų tuoj pat įsižeisti. Galbūt pirmiausia derėtų suklusti, susimąstyti, pažvelgti į veidrodį?

Todėl šių eilučių autoriui priimtinesnis apžvalgininko Romo Sadausko – Kvietkevičiaus straipsnis (delfi.lt), atkreipiantis dėmesį, jog reikia saugotis visai kitų blogybių, nei viešai išsprūdęs nepagarbus palyginimas ar keiksmažodis. Jis perspėja, kad ribodami galimybę vartoti aštresnius žodžius mes tarsi atveriame kelią kvailybei ir neišmanymui. Nes, pasak R.Sadausko – Kvietkevičiaus, „kvailybė ir neišmanymas triumfuoja tada, kai niekas viešai nedrįsta parodyti į juos pirštu ir nusijuokti“.

Taigi „visų šalių idiotai vienijasi labai sparčiai“, pasak R.Sadausko – Kvietkevičiaus, gindami savo „garbę“. Bet ar užtektinai rimtai ginamos teisės specialistų, ekspertų, žurnalistų, kurie siekia, skirtingai nei pirmieji, visuomenei naudingų dalykų – ne slėpti, o demaskuoti idiotizmą?

Kodėl draustinas žodis „gerbiamasis“?

Jei Seimo etikos sargams tikrai knieti ką nors uždrausti, tai siūlau neleist seimūnams vienas į kitą kreiptis žodžiais „gerbiamasis“ arba „gerbiamoji“. Kam tie nenuoširdūs malonybiniai žodeliai? Vos ne kiekvienas į tribūną užlipęs parlamentaras pirmiausia ištaria dešimtis žodžių „gerbiamasis“, o po to puola įrodinėti, koks tas „gerbiamasis“ – neteisus, primityvus, negražus. Argi tokia veidmainystė civilizuotoje valstybėje turėtų būti toleruojama?

Solidūs VSD vadovo atsakymai

Nesuprantu ir tų parlamentarų, kurie visai neseniai į Seimą pasiaiškinti pakvietė VSD vadovą Darių Jauniškį. Kai kada slaptųjų tarnybų vadovų ir politikų akistata – reikalinga, naudinga, net būtina. Tačiau šį sykį bandžiusieji ištardyti VSD direktorių atrodė įtartinai. Kam klausinėti akivaizdžiai tendencingų dalykų, į kuriuos saugumo vadovas neatsakys net ir labai norėdamas? Pavyzdžiui, kokio velnio išdėstytas štai toks klausimas: „Ar VSD pažymose pateikta informacija nėra politiškai dozuojama, siekiant apsaugoti konservatorius ir Prezidentę Dalią Grybauskaitę?“ Arba štai toks svarstymas: „Kokios, Jūsų manymu, teisėsaugos institucijos kaltos, kad 10 metų dėl šios situacijos nebuvo imtasi jokių veiksmų?“

Juk ir taip aišku, kad VSD vadovas nieko konkretaus dėl tyrimo, susijusio su MG Baltic veikla galimai įtakojant politikus bei žiniakslaidą, ypač kol nebaigtos visos teisinės procedūros, nepaaiškins.

Ištardyti VSD direktorių panorę politikai, žinoma, nė nesitikėjo, kad D.Jauniškis puls atvirauti. Jie tiesiog siekė pažerti specifinių klausimų, kurie kelia abejones dėl specialiųjų tarnybų šiuo metu atliekamų tyrimų objektyvumo. Bet negi parlamentarai, savo klausimais troškę sukompromituoti mūsų „džeimsus bondus“, nesuvokia, kad jų primityvios klastos bent kiek atidesniam Lietuvos piliečiui, – seniai suprantamos, seniai akivaizdžios? Nejaugi parlamentaras Petras Gražulis mano, kad jis – labai teisingas, principingas, o štai visi kiti – durniai, nesuprantantys jo intrigų? Arba kam reikėjo prasižioti Seimo nariui Artūrui Skardžiui? Juk akivaizdu, kad politikas vargu ar pajėgus būti objektyviu. Jo veikla – mūsų specialiųjų tarnybų taikiklyje. Jis negalįs bent šiuo metu mylėti specialiųjų tarnybų.

Beje, VSD vadovą verta pagirti – Seimo tribūnoje jis kalbėjo trumpai, atsargiai, bet solidžiai. Mano supratimu, nieko kokretaus neatsakydamas jis vis tik sugebėjo demaskuoti bent jau pačius svarbiausius oponentų tendencingumus.

Atimti licenziją – argi tai išeitis?

O štai Seimo NSGK vadovą Vytautą Baką norėtųsi perspėti. Atimti licenziją iš televizijos vien dėl to, kad ją remia įtartinasis koncernas, – ne tas kelias, kurį Lietuvai derėtų pasirinkti. Jūsų dėmesiui – V.Bako mintys, su kuriomis nesutinku: „Manau, skubiai reikia daryti, priimti sprendimus, ar galima žiniasklaidą naudoti taip, kaip jinai buvo naudojama, nes tai yra licencijuojama veikla. Ji turi tarnauti viešiesiems interesams, tai yra verslas, bet tai yra licencijuojama veikla. Tu, jeigu, pavyzdžiui, gauni licenciją ginklui ir šaudysi centre, jis bus atimtas. Čia buvo šaudoma į valstybę, tai tie, kas šaudo į valstybę, turėdami žiniasklaidą, juos reikia tiesiog patraukti“ (LRT laida „Savaitė“).

Taigi elgtis taip, kaip siūlo šis politikas, būtų ne tik primityvu, bet ir neveiksminga. Pašalinus vieną angažuotą, tendencingą, priešišką žiniakslaidos priemonę netrukus atsirastų kita ne mažiau pavojinga. Vienintelė išeitis – Lietuva privalo sukurti sąlygas, kurios būtų palankios valstybės interesais besirūpinančioms žiniakslaidos priemonėms atsirasti. Dabar gi tokių sąlygų Lietuvoje, drįstu tvirtinti, nėra. Beveik nėra.

Alkani žvirbliai. Slaptai.lt nuotr.

O juk valstybė, jei ji nori, kad šalyje veiktų kuo daugiau žiniakslaidos priemonių, ginančių jos interesus, neturi teisės pamiršti finansinių reikalų. Valstybės interesus ginantiems žurnalistams taip pat reikalingos laiku išmokamos algos, išlaidos kanceliarinėms prekėms, premijos. Vaizdingai kalbant, nepagailėkite dvigubai tiek, kiek žiniasklaidai atseikėjo tas įtartinasis koncernas, ir jūs turėsite žiniasklaidą, ne tik tarnaujančią viešiesiems interesams, bet ir sėkmingai konkuruojančią su MG Baltic vadovo Dariaus Mockaus imperija.

O jei manoma, kad viešąjį interesą įmanoma išgelbėti „nuogu užpakaliu“, tuomet, atleiskite už mintyse kirbantį epitetą, kurį nori uždrausti etikos sargai.

Tekstas buvo paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“

2018.05.22; 06:10

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ar mums svarbu žinoti, su kuo gegužės 19-ąją dieną buvo susitikęs Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) departamento direktorius Aleksejus Pavlovskis? Svarbu.

Prie Rusijos stalo – separatistai iš Pietų Kaukazo

Tąsyk oficialus Rusijos diplomatas oficialaus susitikimo metu viešai įžeidė tris valstybes – Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną. NVS departamento vadovas A.Pavlovskis bendravo su pasaulyje nepripažintos Abchazijos respublikos prezidentu Rauliu Hadžimba bei Vakaruose nepripažįstamų Padniestrės, Pietų Osetijos ir Kalnų Karabacho respublikų atstovais.

Aukšto rango Rusijos diplomato bendravimas su nuo Gruzijos, Moldovos ir Azerbaidžano karinėmis priemonėmis atplėštų teritorinių darinių administracijų pasiuntiniais byloja, kas tikrasis šių teritorinių ginčų įkvėpėjas bei kuratorius. Kad Rusija yra Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną griaunančių teritorinių karų organizatorius, rodo ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo atsiųsta telegrama. Jei renginio organizatorius bei dalyvius sveikina Rusijos URM šefas, vadinasi, renginiui pritariama ir Kremliuje.

Beje, Rusija senokai pripažįsta nuo Gruzijos atplėštą Abchaziją nepriklausoma valstybe. Nuo pat 2008-ųjų metų Abchazija ir Pietų Osetija traktuojamos kaip savarankiškos atstovės Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje (NVS). Keista galbūt tik tai, kad į apsišaukėlės Abchazijos URM įkūrimo 25-mečiui skirtą iškilmingą minėjimą Suchumyje nebuvo pakviesti separatistai iš rytų Ukrainos. 

Žodžiu, Lietuvai svarbu žinoti, kad Rusija viešai, oficialiai ir demonstratyviai remia Moldovą, Gruziją ir Azerbaidžaną skaldančius separatistinius judėjimus. Mums ypač svarbu įsiminti: aukšto rango Rusijos diplomatai globoja ir vadinamąją Kalnų Karabacho respubliką (KKR).

Rusijos užsienio reikalų ministerija

Beje, Rusijos diplomatinis žingsnis pradėt viešai rodyti prielankumą jau ir armėnų separatistams – įsidėmėtinas. Mat Lietuvoje, susigaudančioje, kas, kodėl ir kaip kurstė nuo Moldovos ir Gruzijos atskilti Abchaziją, Pietų Osetiją ar Padniestrę, vis dar esama „filosofų“, kuriems nesuprantamos intrigos dėl Kalnų Karabacho. Kai kurie lietuvaičiai nepajėgia suprasti akivaizdžiausios tiesos – Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Visos civilizuotos pasaulio valstybės, įskaitant ir NATO bei Europos Sąjungos šalis, neįsivaizduoja Azerbaidžano be Kalnų Karabacho, o Armėnijos – su Kalnų Karabachu. Oficiali Lietuvos pozicija – lygiai tokia pati: Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Tie lietuviai, kurie tvirtina priešingai, prieštarauja oficialiai Lietuvos valstybės pozicijai.

Gal vis tik priminsiu pavardes tų, kurie, panašiai kaip ir Rusijos URM diplomatai, kadaise yra tiesiogiai – netiesiogiai bendravę su Kalnų Karabachą administruojančiais atstovais. Laimė, tokių „žinovų“ nėra daug. Ir vis dėlto keletą pavardžių nurodysiu: Seimo narys Povilas Urbšys, buvusi Seimo narė Dalia Kuodytė bei Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. Dar galima būtų nurodyti ir Seimo nario Vitalijaus Gailiaus pavardę. Praėjusios kadencijos metu šis liberalas priklausė D.Kuodytės įkurtai parlamentinei draugystės su Kalnų Karabachu (ne su Armėnija, o būtent su nuo Azerbaidžano atplėštu Kalnų Karabachu) grupei. Žodžiu, netiesiogiai abejojo Azerbaidžano teise į Kalnų Karabachą ir taip pat netiesiogiai prieštaravo Lietuvos valstybės, gerbiančios Azerbaidžano teritorinį vientisumą, politikai.

Specialiai kurstomose Pietų Kaukazo intrigose mes, lietuviai, privalome neprarasti sveiko proto. Išlikime objektyvūs, santūrūs. Patikėti armėniškomis versijomis būtų ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Kam pyktis su musulmoniškuoju Azerbaidžanu, juolab kad oficialusis Baku teisus, jei, remiantis Azerbaidžano URM spaudos sekretoriaus Himketo Gadžijevo žodžiais, azerbaidžaniečiai pareikš Rusijai kategorišką protestą dėl susitikimų su apsišaukėlės KKR atstovais. Akivaizdu, kad panašių protestų ateityje gali sulaukti ir Lietuva, jei savi „krikščioniškosios Armėnijos gerbėjai“ ir ateityje demonstruos palankumo ženklus separatistams iš KKR. 

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Nepamirškime: Armėnija – atkakli, gudri. Ji, sakykim, sumaniai slepia duomenis, leidžiančius įtarti, jog pirmieji Kalnų Karabacho nepriklausomybės nuo Azerbaidžano sumanytojai – galingoji Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba KGB (remiuosi kad ir amerikiečių eksperto Grigorijaus Vinikovo nuomone). Šią temą vertėtų giliau panagrinėti (dirbtinai sukūręs tokį konfliktą Kremlius įgijo svertų šioms valstybėms daryti rimtą įtaką).

Vokiečių teismas liepė demontuoti

Vienas iš paskutiniųjų įžūlaus armėniško atkaklumo pavyzdžių – įvykiai Kelne. Sunku patikėti, bet armėnų diaspora, neturėdama leidimo, šiame Vokietijos mieste pastatė paminklą armėnų aukoms atminti. Balandžio 15-ąją iniciatyvinės grupės „Atminti genocidą“ aktyvistai surentė pusantro metro aukščio plieninę skulptūrą netoli Kelno katedros šalia Hohencolernų tilto.

Vokiškas leidinys DW skelbė, kad Kelno administracinis teismas įpareigojo paminklą išmontuoti. Pasak bylą nagrinėjusio teisėjo, paminklo kūrėjai neturi leidimo naudoti visuomeninius statinius ypatingais pagrindais, be to, jie negali pretenduoti gauti tokį leidimą. Teisė kurti memorialą nesusijusi su teise laisvai reikšti nuomone, nes toji teisė nereguliuoja paminklų statymo visuomeninėse vietose.

Šiuo konkrečiu atveju ne taip svarbu, ar iniciatyvinė grupė ginčys Kelno teismo nuosprendį Miunsterio žemės Aukščiausiajame administraciniame teisme. Svarbus pats faktas – armėnai įsigudrina armėniškąją istorijos traktuotę teigiančius paminklus pastatyti net be valdžios palaiminimo (sunku įsivaizduoti, kad Armėnijoje be leidimo būtų pastatytas bent vienas mažytis paminkliukas).

Pusę milijono dolerių kainuojantis kilimas

Kitas pavyzdys – senoviniai kilimai. Visiems suprantama, kad azerbaidžaniečiai moka austi kilimus. Taip pat vieša paslaptis, kad azerbaidžaniečiai kilimus audžia nuo seniausių laikų. Taip pat būtų kvaila tvirtinti, kad Kalnų Karabache šimtmečiais gyvenę azerbaidžaniečiai niekad neaudė savųjų specifinių kilimų. Bet šiandien Kalnų Karabachą užėmusios jėgos tvirtina, esą jei kilimo kilmė – Kalnų Karabachas, jis – būtinai armėniškas.

Armėniškos organizacijos pradėjo rodyti atvirą nepasitenkinimą, kai azerbaidžanietiškas kiliminis menas pateko į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Armėnijai neparanku, kad ypatinga azerbaidžanietiška kilimų audimo mokykla būtų pripažinta pasauline vertybe. Savo žodį bandė tarti įvairios armėniškų kilimų vertintojų draugijos, įsikūrusios armėnų gausiai apgyvendintame Los Andžele. Šios organizacijos karts nuo karto reiškia protestus dėl savąjį kilimų meną pasaulyje propaguojančio Azerbaidžano, tarsi azerbaidžaniečiai neturi teisės didžiuotis savo kilimais.

Armėnų diasporą Amerikoje išmuša iš pusiausvyros ir nuoroda, kad unikalūs, specifiniai Karabacho mokyklos kilimai priklauso ne kam kitam, o Azerbaidžanui. Tada ne šiaip keliama isterija, bet ir imama įžūliai reikalauti „nedelsiant nutraukti veiksmus, iškraipančius armėnų kultūrines tradicijas“.

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Sakykim, „Sputnik Armenija“ pakomentavo armėniškosios diasporos atstovo (armėnų galerijos Paryžiuje direktoriaus Berdžemo Ačdžiano) nuomonę. Šis vyras tvirtino, kad „daug senovės armėnų kilimų buvo išvežti iš šalies XVIII–XIX amžiuose, bet dar daugiau dirbinių iškeliavo iš Armėnijos sovietiniu laikotarpiu. Tik nežymi dalis tų pavyzdžių liko tėvynėje“.

Taip, galima pritarti, kad daug vertingų egzempliorių – išvežta. Bet kas dėl to kaltas? Ir kodėl kiekvienas bent kiek vertingesnis kilimas būtinai priskiriamas armėniškai, o ne azerbaidžanietiškai mokyklai? Juk dar ne taip seniai (18-as, 19-as amžiai) net Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas (Irevanės chanatas) miestas, kur kilimus audė, suprantama, azerbaidžaniečių mokyklos atstovai.

Be abejo, kilimai visada laikyti vertinga preke, o apsukrumu pasižymintys armėnų verslininkai tuo puikiai naudojasi iki šiol. Pavyzdžiui, leidinys Aravot.am neseniai pranešė, kad iš Azerbaidžano į Armėniją per trečiąją šalį 2014 metais buvo įvežtas kilimas, kainuojantis pusę milijono JAV dolerių. Oficiali armėnų versija: „Senovės rankraščių institutas „Matenadaran“ 2014.10.15 kaip kultūros vertybę į Armėniją iš JAV įvežė 3,17 kv. m dydžio kilimą, kainuojantį 596 tūkst. dolerių. Kilimas  1940–50 m., „Šeki-Šamacha“, kilmės šalis – Azerbaidžanas“.

Taigi kilimas kol kas parduotas kaip azerbaidžanietiškas. Bet koks jo likimas bus ateityje? Ar neatsidurs armėnų festivalio ekspozicijoje Vašingtone jau kaip armėniškas?

Armėnų diasporos apetitai

Viešojoje erdvėje nūnai propaguojama mintis, esą tie, kurie domisi Armėnijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos interesais – šaunuoliai, o štai domėtis Azerbaidžanu – niekam tikęs sumanymas. Šia tendencinga propaganda nesistebėkime. Armėnijos diaspora – įtakinga, galinga.

Pavyzdžiui, nuo praėjusių metų armėnų diaspora iš JAV atkakliai reikalauja finansinės paramos. Esą dabar pats metas skirti pinigus, nes naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – tikras demokratas, sugebėsiantis įveikti korupcijos vėžį – buvusio prezidento Seržo Sargsiano klanus.

Koks bus Vašingtono sprendimas šįmet – sunku pasakyti. Amerikiečius tikriausiai įtikins. Iškalbinga detalė: JAV veikiančių armėniškų organizacijų apetitai nuolat auga: jei praėjusiais metais prašyta 70 milijonų dolerių, tai dabar jau reikalaujama dvigubai daugiau – 140 milijonų JAV dolerių.

Jei oficialusis Vašingtonas skirs tiek lėšų, kiek trokšta armėniška diaspora, tikėtina, Pasaulyje dar labiau suaktyvės Armėnijos gynėjai.

Nenustebčiau, jei tokių atsirastų ir Lietuvoje. Padėtis – sudėtinga. Atkreipkite dėmesį, kiek Vilniuje veikia armėniškų restoranų bei šašlykinių! Ir prie autobusų stoties, ir Žirmūnų rajone, ir Nemenčinės plente… O azerbaidžanietiškų restoranų – nė vieno. Kiek Lietuvoje pastatyta armėniškų kryžių – net trijose vietose (Klaipėda, Šiauliai, Kauno regionas)? O kiek Lietuvoje stovi azerbaidžaniečiams svarbių paminklų? Nė vieno. Kiek armėniškų ir kiek azerbaidžanietiškų parodų surengta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro muziejuje – azerbaidžaniečiai ir vėl atsilieka. Kiek Azerbaidžaną kritikuojančių ir kiek Armėniją kritikuojančių publikacijų per pastaruosius keletą metų pasirodė įtakinguose lietuviškuose portaluose? Ir vėl: Armėnija laimi. Ji beveik nekritikuojama. Ypač keista, jog nekritikuojama dėl to, kad okupavo svetimas žemes.

Šie faktai iškalbingi. Nepamirškime jų. Kaip ir Rusijos sprendimo į oficialų URM kuruojamą renginį pakviesti apsišaukėlės KKR atstovus.

2018.05.21; 04:30