Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sykį jau rašiau, jog praėjo laikai, kai reikėdavo bijoti KGB provokacijų. Šios organizacijos šiandien nėra. Tad jei verta baimintis, tai ne KGB, o tų, kurie pakeitė KGB.
Ir vis dėlto KGB – nemirtinga institucija. Mes vis dar ginčijamės dėl jos palikimo – pavojingi ar nepavojingi KGB agentai dabar, ką daryti su neprisipažinusiais, kokių tikslų siekia tie, kurie prašo viską pamiršti…
Valstybės saugumo departamentas, šiais metais viešai publikuodamas dalį ataskaitos apie nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, rašė: „Rusijos žvalgyba ieško ir bando kompromituoti buvusius Sovietų Sąjungos tarnybų slaptuosius bendradarbius, kurie to nėra deklaravę ir šiuo metu dirba Lietuvos valstybės institucijose bei disponuoja Rusijos žvalgybos tarnybas dominančia informacija ar gali paveikti priimamus sprendimus“.
Būtina įsiklausyti į pastabą. Tačiau viešojoje erdvėje pasirodė ir kitaip manančiųjų balsai. Prisiminkime buvusio VSD vadovo Jurgio Jurgelio publikaciją „Kodėl kardinolas Vincentas Sladkevičius neprisipažino bendradarbiavęs su KGB?“ (portalas delfi.lt). Matysime priešingą paveikslą: išvadą dėl neprisipažinusiųjų kagėbistų VSD padarė ne todėl, kad taip iš tikrųjų susiklostė aplinkybės, o todėl, kad pridengtų neva nevykusį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro sprendimą paviešinti KGB žurnale Nr. 35 užfiksuotus KGB agentus, tarp kurių atsidūrė ir žinomų visuomenės, meno bei kultūros žmonių pavardės.
Buvęs VSD direktorius J.Jurgelis aiškina, kad bendradarbiavusiųjų su KGB (neprisipažinusiųjų Lietuvos institucijoms) tema negali būti labai aktuali, mat dauguma neprisipažinusiųjų – jau senyvo amžiaus, neužima rimtų postų. Ar tikrai?
Beje, minėtasis J.Jurgelio tekstas – toks platus ir nekonkretus, jog perskaičiau iki galo tik prisiversdamas. Tik pamanyk: galėjo būti ir taip, ir anaip, ir net visiškai priešingai. Kam tada skaityti, jei vis tiek nieko nesužinai – tik spėlionės?
Tačiau kai kurios formuojamos tendencijos vis tik apčiuopiamos. Mums brukama nuostata: KGB agentų medžioklė – bergždžios pastangos. J.Jurgelis pastebi: „Bet svarbiausių agentų dokumentų neliko. Tokia buvo KGB valia. Ir kiek dabar besistengsime, visos pastangos yra iš anksto apspręstos tos valios. Negalim paviešinti to, ko neturime. Galim paviešinti tai, ką KGB gera ar negera valia paliko. Be abejo, negalime paviešinti ir to, ką mūsiškiai-saviškiai nukniaukė, gelbėdami savo kailį ar vykdydami kieno nors užsakymą ar prašymą. Taigi šiandien agentų paieškos yra ne kas kita, kaip kapstymasis po atliekas, kai kuriais atvejais – po falsifikatą“.
Buvęs VSD direktorius tarsi linkęs manyti, kad Lietuva turėtų pasielgti taip, kaip kadaise nutarė Čekija – bendradarbiavusiųjų su sovietų saugumu pavardės neskelbtinos? Mat kai kolaboravusiųjų sąrašą pateikė tuometiniam prezidentui Vaclovui Havelui, šis neva pasibaisėjo – nutarė viską geriau slėpti, nei bandyt ieškoti tiesos.
Gal ir teisingos J.Jurgelio abejonės. Per daug nežinomųjų. Juolab kad stambiausi, solidžiausi kozyriai – ne mūsų rankose.
Bet svarstydami šią opią temą neturėtume pamiršti svarbiausios tiesos – bendradarbiavimas su KGB vis tik buvo blogis, o tie, kurie trokšta kuo daugiau išsiaiškint net lietuviškomis sąlygomis, – elgiasi valstybiškai. Geriau kruopelytė, nei nieko. Kartais ir smulkmena padeda išnarplioti sudėtingiausią bylą.
Blogą darbą atlieka tik tie, kurie tikrus KGB agentus specialiai painioja su netikrais agentais, kad, apimti pesimizmo, mes tiesiog numotume ranka – ir pats Velnias susipainios.
Todėl manau, kad verta atidžiai perskaityti žurnale „Valstybė“ paskelbtą publikacija „KGB šešėlis virš artėjančių prezidento rinkimų tirštėja“, kurioje pasakojama, kaip viename Lietuvos leidinyje menkinamas pats bendradarbiavimo su KGB faktas.
Pasirodo, laikraštis „Respublika“ skelbia žmonių, kurie įtariami bendradarbivimu su KGB, sąrašą. Bet šis sąrašas, pasak „Valstybės“, yra labai įtartinas, mat į jį pateko žmonės, kurie anuomet, kai Lietuva vadavosi iš okupacijos, mokėsi mokykloje ar lankė darželį.
Tad kam kalbėti apie tokį „sąrašą“? Gal geriau ignoruoti? Pasak „Valstybės“, būtų klaida ranka numoti. Visų pirma, pasitelkiant į pagalbą melagingų naujienų metodu sudarytą sąrašą, diskredituojamas buvimo kagėbistu ar bendradarbiavimo su KGB faktas. Būtent taip eskaluojant KGB temą visą negatyvą stengiamasi nukreipti į tuos Lietuvos politikos lyderius, kurie labiausiai priešinasi Kremliui – Vladimiro Putino inspiruojamai įtakai.
Žurnalo „Valstybė” publikacija KGB tema. Slaptai.lt nuotr.
„Valstybėje“ taip pat rašoma: „LGGRTC paskelbė tikrai liūdną naujieną, kad gerai žinomi menininkai (…) sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais. Tačiau kai V.Tomkus šio fakto fone skelbia modifikuotą kagėbistų sąrašą, kuriame į vieną krūvą suplakti iš tiesų su KGB bendradarbiavę asmenys ir tuomečiai darželinukai, visuomenė gali lengvai susipainioti. Nes jei bendradarbiavo „visi“, koks šlykštus turėtų būti žmogus, kimbantis prie žinomų menininkų“.
Atkreipkime dėmesį į pastabą, jog „visuomenė gali susipainioti“. Teisinga pastaba – juk tiražai labai dideli. „Valstybė“ pagrįstai pergyvena, kad tie, kurie aklai tikės tuo, kas ten rašoma, „KGB blogį sies ne su Kremliumi, o su Vytautu Landsbergiu bei Dalia Grybauskaite, nors tai ir beprotybė“. KGB etiketė prof. V.Landsbergiui ir Prezidentei D.Grybauskaitei bandoma priklijuoti jau kadaise. Tokių pavyzdžių apstu.
Žodžiu, KGB seniai nebėra, dauguma su KGB bendradarbiavusiųjų – jau neįtakingi. Tačiau kova dėl požiūrio į bendradarbiavimą su KGB – amžina, nuožmi.
Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis „DRAUGAS”
Vytautas Bakas, Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Kilus diskusijai dėl galimo paviešintų Prezidentės laiškų autentiškumo tyrimo, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas siūlo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui neskubėti imtis naujo tyrimo, o palaukti jo vadovaujamo komiteto atliekamo parlamentinio tyrimo išvadų, kurios bus pateiktos birželio 1 d.
„Norėčiau pakviesti kolegas palaukti bendro vaizdo. Pamatykime visą vaizdą, o tada priimkime sprendimą. Siūlau neskubėti, apibendrinti“, – penktadienį žurnalistams sakė V. Bakas.
Jo teigimu, NSGK tiria „neteisėtą, nedeklaruotą, neskaidrią atskirų verslo grupių įtaką Lietuvos politinei sistemai, valstybės institucijoms, pareigūnams“.
„Palaukime to tyrimo išvadų ir tada kartu pasikalbėkime. Reikia matyti platesnį vaizdą, komitetas nori parodyti sisteminį veikimą, bendrą veikimą, o ne atskiras detales“, – sakė V. Bakas.
Jis atsisakė nurodyti, ar NSGK savo tyrime domisi, pvz., „MG Baltic“ koncernu, žurnalistu Tomu Dapkumi.
„NSGK tiria keletą epizodų, yra daug pavardžių, kurias mes nagrinėjame, aiškinamės. Aš negalėčiau komentuoti atskirų informacijų nuotrupų, nes nesimato bendro vaizdo. Tai, kas šiandien skelbiama žiniasklaidoje, yra, viena vertus, visiški išsigalvojimai, kita vertus, yra galbūt kažkokios įžvalgos. Mūsų parlamentinio tyrimo užduotis atskleisti bendrą vaizdą kaip Lietuvoje buvo daroma įtaka. Iš tikrųjų mes tai nustatėme. Įtaka buvo daroma, tai buvo daroma pakankamai grubiai, buvo daroma įtaka ir politiniams procesams, ir valstybinėms institucijoms, buvo siekiama proteguoti į svarbias institucijas savo žmones, kurie vėliau galėtų tenkinti asmeninius poreikius atskirų interesų grupių ir juos atstovauti, ir tą mes nustatėme. Tai yra ne vienas, ne du atvejai“, – sakė V. Bakas.
Į klausimą, ar tai darė „MG Baltic“ jis atsakė: „Įvairiais laikotarpiais buvo įvairios galios grupės, kurios nebuvo niekieno rinktos, niekam neatskaitingos, ir tyrime tą parodysime“, – sakė V. Bakas.
Jo teigimu, šiuo metu vyksta informacijos išslaptinimo procesas. „Mes kreipėmės į Valstybės saugumo departamentą (VSD), į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), kad informacija būtų išslaptinta ir kiek įmanoma daugiau pateikta visuomenei tam, kad galėtume pamatyti visą paveikslą ir susitarti, ar mums tinka tokia politinė tradicija, ar vis dėlto mes norėtume keisti situaciją iš esmės“, – sakė NSGK pirmininkas.
Jo teigimu, NSGK taip pat pateiks rekomendacijas, kaip spręsti šias problemas.
Prezidentė susitinka su oficialaus vizito į Lietuvą atvykusiu Japonijos Ministru Pirmininku Shinzo Abe. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Kaip ELTA jau skelbė, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė neabejoja, kad dėl paviešintų Prezidentės laiškų reikalingas tyrimas ir greičiausiai jau kitą savaitę, trečiadienį, apie tai bus kalbama jos vadovaujamo komiteto posėdyje.
„Mes dėl pačios formos dar spręsime. Ar laikinosios tyrimo komisijos statusas bus suteiktas komitetui, ar komitetas pats inicijuos tyrimą, tai dar diskusijų dalykas. Bet, manau, kad tyrimo reikia, nes situacija nelabai normali“, – ketvirtadienį sakė ji žurnalistams.
Ji mano, kad interesas būtų pirmiausia atsakyti ir sau, ir visuomenei į klausimą, „kas gi vyko, kai buvo daromas poveikis žiniasklaidai“.
Jos nuomone, kai kurie veiksmai yra konstitucinės teisės vertinimo dalykas, o toks susirašinėjimas rodo, kad yra pasikėsinama į žiniasklaidos laisvę.
Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis sako, kad paviešintų Prezidentės laiškų autentiškumą planuojama pavesti tirti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.
Balandžio 9-ąją Lietuvos viešoji erdvė ištransliavo naujienų agentūros „Reuters“ žinią, kad verslininko Gedimino Žiemelio netiesiogiai kontroliuojamos įmonės nuomojo orlaivius Ukrainos bendrovėms, tiekusioms lėktuvus Sirijoje Basharo al-Assado režimo pusėje kariaujančių rusų samdinių transportavimui.
„Reuters“ citavo Ukrainos orlaivių registrą, kad nuo 2016-ųjų spalio iki 2018-ųjų vasario Lietuvoje registruotos bendrovės „Avia AM Leasing“ antrinėms įmonėms priklausantys penki lėktuvai buvo išnuomoti Ukrainoje veikiančioms kompanijoms „Khors“ ir „Dart“. „Khors“ buvo įtraukta į JAV vyriausybės „juodąjį sąrašą“, o ir „Dart“ jame kurį laiką figūravo dėl savo vaidmens prisidedant prie vakarietiškų orlaivių „Airbus“ ir „Boeing“ eksporto Sirijos oro bendrovėms, nepaisant draudimo tą daryti. Kovo pabaigoje naujienų agentūrai susisiekus su „Avia AM Leasing“, trys iš tų lėktuvų pašalinti iš Ukrainos registro.
Viena taip pat ir šios informcijos pasekmių galima laikyti„Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų“ (TS-LKD) politikų balandžio 11-ąją pateiktą siūlymą AB „Avia AM Leasing“ ir AB „Avia Solutions Group“ (ASG) įtraukti į NATO partnerių nepatikimų tiekėjų sąrašus. Pasiūlymas pateiktas premjerui Sauliui Skverneliui, užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui bei Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT). Pasak konservatorių, ASG dukterinės įmonės galimai siejamos su Kremliaus aplinka, įskaitant Rusijos Federacijos gynybos pramonę, JAV sankcionuojamus asmenis ir finansines institucijas.
ASG įsteigta 2005 metais privatizuotų „Lietuvos avialinijų“ bazėje, gyvavo 4-eris metus iki bankroto 2009-aisias paskelbimo. Kitos G.Žiemelio privatizuotos kompanijos sėkmingai dirba iki šiol, pavyzdžiui, „Baltic Ground Services“ (BGS) aptarnauja lėktuvus bei keleivius Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos (Odesos, Lvovo bei Kijevo Žulianų ir Borispolio) oro uostuose (iš viso 15-oje) bei turi Lietuvos kariuomenės lėktuvų aprūpinimo kuru Vilnaius oro uoste sutartį (baigiasi 2019-ųjų balandį), „Helisota“ remontuoja sraigtasparnius. Pasak Lietuvoje gyvenančio antikorupcinio projekto „Municipalinio skenerio“, kuris atliko ASG akcininkų nustatymo tyrimą, vieno autorių Michailo Maglovo, yra taip pat kompanija, išperkamosios nuomos būdu tiekianti lėktuvus, suteikusi orlaivius kompanijoms „Aeroflot“ bei „Transergo“.
„Municipalinio skenerio“ tyrimas skelbtas interneto puslapyje „Svoboda news“ publikacijoje „NATO degalų tiekėjas kaltinamas ryšiais su Rusija“ (03 09). Pasak jo autorių, tarp kompanijos, kurios dukterinės įmonės aptarnauja Lietuvos armijos orlaivius ir gali turėti priėjimą prie kitų NATO šalių karinės technikos, akcininkų – Rusijos valstybinės korporacijos „Rostec“ generalinis dirketorius Sergejus Čemezovas bei pramonės ir prekybos ministras Denisas Manturovas (Dmitrijaus Medvedevo vyriausybėje). 2013-ųjų pabaigoje prieš pat Krymo aneksiją G.Žiemelis įsijungė į naujo Maskvos oro uosto „Žukovskij“ statybos projektą, kai gruodžio 30-ąją su „Rostec“ generalinio direktoriaus pavaduotoju Dmitrjumi Šugajevu pasirašė bendradarbiavimo susitarimą dėl ketvirto Maskvos oro uosto vystymo bei valdymo. ASG į bendros įmonės įskaitinį kapitalą įnešė 22 milijonus eurų, „Rostec“ – nekilnojamąjį turtą bei oro uosto „Ramenskoje“ žemę. Įvykus šiam sandoriui, Lietuvos valstybės saugumo departamentas (VSD) įvardijo ASG nepatikima kompanija, bendradarbiavimas su kuria neatitinka nacionalinio saugumo interesų, o 2014-ųjų liepą panaikino BGS patikimo tiekėjo statusą, kuris suteikdavo teisę dalyvauti įslaptintuose sandoriuose. Projekto autoriai taip pat atskleidė, kad ASG 2014-aisiais išleido 1,7 milijono papildomų akcijų, kurias per ofšorines kompanijas Kipre bei Liuksemburge pardavė buvusiam dar Sovietų Sąjungos prekybos ministro pavaduotojui Sergejui Aliošinui, tėvui Boriso Aliošino, kuris su S.Čemezovu yra Rusijos vyriausybės valdomos Jungtinės lėktuvų korporacijos direktorių tarybos narys (pirmininkas – D.Manturovas).
VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
Pasak „Municipalinio skenerio“, tokiu būdu su S.Čemezovu bei D.Manturovu susiję asmenys gavo ne mažiau 10 proc. ASG akcijų. 2015-ųjų gegužę oro uosto „Žukovskij“ valdytoja kompanija „Ramport Aero“ su „Rostec“ priklausančiu banku „Novikombank“, kuriam Vakarai taiko sankcijas, pasirašė oro uosto plėtimo kreditavimo sutartį. Primintina, kad iš „Žukovskij“ atliekami lėktuvų reisai į Rusijos aneksuotą Krymą.
Pasak „Municipalinio skenerio“ autorių, pagrindinių ASG akcininkų taip ir nepavyko nustatyti, nes jie slepiasi už Nyderlandų fondų, kurie neįpareigoja atskleisti akcininkų (jais dėl to ir naudojamasi). Viena vertus, sankcijų pažeidimo formaliai nėra, nes ASG ir „Rostec“ bendradarbiavimas nesusijęs su kariniais reikalais, iš kitos pusės, yra VSD bei Lietuvos vyriausybės pozicija.
Viename ASG išplatintų pranešimų teigiama, kad prieš kompaniją vykdoma informacinė ataka ir kad „Avia AM Leasing“ nei jos antrinės įmonės niekada nenuomojo ir nepardavė lėktuvų bendrovėms „Khors“ ir „Dart“, o agentūroje „Reuters“ paskelbta informacija neatitinka tikrovės ir ją galimai inicijuoja įvairių šalių specialiosios tarnybos. G.Žiemelis, panašu, nemato nieko smerktino bendradarbiavime su „Rostec“ bei S.Čemezovu, buvusiu KGB agentu Vokietijoje bei V.Putino kaimynu Drezdene. Kovo 6-ąją ASG paskelbė atsakymą-pareiškimą ir į „Municipalinio skanerio“ tyrimą, kuriame pakartojo, jog kompanija užsienyje turi tik komercinių interesų ir nieko bendra su aukštais rusų pareigūnais.
Vis dėlto G.Žiemelio valdoma ASG ir dėl savo veiklos pobūdžio atsidūrė tarp dviejų ugnių, nes vasarį viešojoje erdvėje ėmė sklisti informacija apie rusų įtarimus renčiant NATO bazę Pamaskvėje, Žukovskio tarptautiniame oro uoste. Maždaug, NATO lėktuvus turinti teisę aptarnauti lietuviško kapitalo įmonė skverbiasi į pačią Rusijos „širdį“.
* * *
Dar viena pastarųjų mėnsių istorija, pačioje Rusijoje jau lyg ir patikimai susieta su būsima vyriausybe, kurią prezidentas Vladimiras Putinas turės tvirtinti po inauguracijos gegužės 7 dieną. Kovo 31-ąją buvo suimti iš Dagestano Machačkalos kilę milijardierius Zijavudinas Magomedovas ir jo brolis Magomedas, balandžio 5-ąją Maskvos Tverės teismas areštavo tyrėjų iš jų paimtus pinigus. Broliai apkaltinti sukčiavimu, pinigų iššvaistymu (esą ofšorinėse zonose paslėpė virš 2,5 milijardo biudžetinių rublių) bei nusikalstamos grupuotės įsteigimu. Abu įtariamieji siūlė teismui paleisti juos už 5 milijardų rublių užstatą, bet teisėjas sutiko su kaltintojų argumentu, kad Magomedovai spruks arba būdami laisvėje mėgins paveikti teisminį tyrimą, ir milijardierius paliko už grotų. Kartu suimtas jų koncernui „Summa Group“ priklausančios bendrovės „Intex“ direktorius Arturas Maksidovas.
Nors informacijos rusų viešojoje erdvėje mažai, iš to, „kas yra“, galima daryti prielaidą, jog tyrėjai turi pretenzijų dėl epizodų Kaliningrade – nedidelio grunto sitprinimo kontrakto, pelkėtoje teritorijoje statant stadioną „Baltik Arena“ pasaulio futbolo čempionatui. Jį iš pradžių projektavo Omsko kompanija „Mostovik“, bet šis projektas nebuvo panaudotas, mat „Mostovik“ projektavimo procese bankrutavo. Jį perėmusi verslo oligarcho Araso Agalarovo bendrovė „Krokus“ projektą perdirbo, rangovų konkursą išlošė broliai Magomedovai, dempingu mažinę kainas, kas galų gale išprovokavo jų konfliktą su A.Agalarovu (broliai kaltino „Krokus“ projekavimo klaidomis, kas lėmė papildomų lėšų poreikį). Ekspertizių bei teismų maratoną iš pradžių laimėjo koncernas „Summa Group“, bet paskui „Krokus“ su Rusijos vyriausybės palaiminimu inicijavo naujas ekspertizes, kurios lyg ir parodė, jog koncernas grunto stiprinimui naudojo netinkamos sudėties smėlį.
2014-aisiais pelnytas Kaliningrado oro uosto kilimo tako rekonstrukcijos projektas gerokai solidesnis, įvertintas 3 milijardais 200 tūkstančiai rublių. Tačiau jis pelnytas po Krymo aneksijos, kai rublio kursas smuko ir pabrango skalda, kurią teko gabentis iš karjerų Norvegijoje bei Švedijoje. Rekonstrukciją stabdė ir aplinkybė, kad ją vykdyti reikėjo oro uostui nenutraukiant darbo. Galų gale Rusijos vyriausybė kontraktą nutraukė, tačiau teismus laimėjo koncernas „Summa Group“.
Tokia yra ne ypač raiški informacija, kurią šiuo metu galima rasti rusų viešojoje erdvėje. Pasak „Svoboda news“ korespondentės Kaliningrade Nelli Muminovos („Svoboda“ 04 03), Magomedovų ir A.Agalarovo konfliktą lydėjo galybė interesų „povandeninių srovių“, tarkime, ginčo dėl Machačkalos uosto kontrolės, kuris „įeina“ į irgi iš Dagestano, bet Derbento kilusio verslo oligarcho Suleimano Kerimovo interesų lauką. Vakarų sankcijų sąlygomis pinigų vis labiau trūksta, konkurentai visomis įmanomomis priemonėmis šalino vieni kitus, vogė visi, iš principo galima sodinti visus „Baltik Arena“ statybos koncesininkus.
Turiningesnis šioje istorijoje vis dėlto autoritarinio dvaro žaidimų elementas. Ir pasak Rusijos finansų ministerijos, vos 3,6 proc. valstybinių užsakymų Rusijoje vykdomi konkurso būdu, likusi dalis – kai yra vienas „konkursantas“ arba kitu metodu, ir čia jau ima veikti „jungties“ su aukštais valstybės pareigūnais faktorius. Čempionu čia rusų viešoji erdvė laiko verslo oligarchą Arkadijų Rotenbergą, gi broliai Magomedovai pradedant 2015-aisiais korupcinėje „piramidėje“ ėmė prarasti pozicijas, pasak „svobodanews“ (04 03), ir dėl ryšių su pusbroliais Mahomedu bei Achmedu Bilalovais, kurie 2013-aisiais labai jau lėtai statė olimpinio Sočio objektus, ir už netinkamą „Vnešekonombanko“ kredito panaudojimą buvo viešai „sunešioti“ prezidento V.Putino, po ko skubiai išvyko į užsienį, kur reziduoja po šiai dienai.
Magomedovai siejami su vis dar Rusijos premjero Dmitrijaus Medvedevo artimiausios aplinkos žmonėmis, jų verslas ir įgavo dinamiką 2008-aisiais prezidentauti pradėjus D.Medvedevui. Pasak „svpressa.ru“ (04 02), jie sieti su vicepremjero Arkadijaus Dvorkovičiaus aplinka, kurio uošvis verslininkas Chandadašas Rustamovas – irgi išeivis iš Dagestano Derbento. Šis suėmimas atrodo ir kaip D.Medvedevo pozicijų silpninimas vyriausybės atsistatydinimo bei perskyrimo išvakarėse. Brolių verslas buvo susijęs su uostais bei logistika, tai reiškia, jog „Summa Group“ turėjo tiesioginių reikalų su svarbiais valstybinio žaliavų sektoriaus atstovais.
Dabartinėmis „tarpuvaldžio“ aplinkybėmis įtakingi žaidėjai naudojasi galimybe veikti prieš oponentus bei valyti „konkurencinį lauką“. Kita vertus, pasak su korupcija besikaunančio opozicionieriaus Aleksejaus Navalno, koncernas „Summa Group“ finansavo taip pat Rusijos prezidento spaudos atstovo Dmitrijaus Peskovoir jo žmonos atostogas jachtoje „Maltese Falcon“ Viduržemio jūroje.
Šveicarų „Neue Zürcher Zeitung“ (04 03) vertinimu, Rusijos liberalų verslo elitą į turtingiausių Rusijos šeimų penketuką įeinančios (pagal žurnalo „Forbes“ versiją) „Summa Group“ savininkų šeimos atstovų areštas sukrėtė, tai gali būti naujos rusų verslo nerimo bangos pradžia, užsiimantys juo Rusijoje žino visada viena koja esantys kalėjime. Pasak šveicarų dienraščio, be abejo, tai įspėjimas (kol kas sunku pasakyti – koks) ir užsienio investuotojams.
Labirintas. Turbosquid.com
Politologas Michailas Tulskis primena, kad brolių Magomedovų kontroliuojama „Tolimųjų rytų jūrų laivininkystė“ 2012-aisiais dar atnešė pusę milijardo rublių pelno, kitais metais patyrė minimalų nuostolį, nuo 2014-ų iki 2016-ųjų metiniai nuostoliai sudarė 8 milijardus, 2016 metais siekė 4,2 milijardo.
Apibendrinant, 2014-2017 metais pagrindinė koncerno „Summa Group“ kompanija patyrė apie 20 milijardų rublių nuostolių. Pinigai baigėsi, užtat ėmė kauptis problemos, pasak M.Tulskio, anksčiau Magomedovai galėjo „patepti“ bet ką, dabar „tepti“ nebėra už ką. Praturtėję iš valstybinių užsakymų arba/ir ryšių su aukštais valdininkais jie „pražiūrėjo“ tiesos momentą (sankcijos, pinigų stygius, konkurentų spaudimas) ir tapo idealiu taikiniu, įtakingi draugai dabar jiems neturi laiko, turi rūpintis savimi: menkiausias neatsargus judesys – ir tu už vyriausybės ribų, jei ne dar blogiau. Tokios yra autoritarinių režimų realijos.
Šių istorijų moralu galima laikyti ir faktą, kad esama verslų, kurie autoritariniuose kraštuose pavojingi pagal apibrėžimą, kur susilietimas su valdžios struktūromis verslą būtinai korumpuoja. Dažniausiai tokie ypač jautrūs yra strateginiai sektoriai, prie kurių aviacija, uostai, logistika būtinai priskirtini ir jokie „nesikišimai į politiką“ neišgelbės, jei „kortos“ valdžios koridoriuose „sukris“ nepalankiai. Todėl su autoritarais strateginiuose sektoriuose dirbančius verslininkus Vakarai ir įtraukia į nepatikimųjų registrus.
Seimo narys Artūras Skardžius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Specialioji tyrimo komisija, spręsianti, ar yra pagrindas pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Artūrui Skardžiui, trečiadienį toliau domėsis parlamentaro veiksmais, kurie susiję su verslu Baltarusijoje.
Komisijos posėdyje planuojama apklausti Romualdą Patalavičių ir Snieguolę Skardžiuvienę. Taip pat laukiama Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkės Ritos Tamašunienės paaiškinimų.
Praeitame komisijos posėdyje informaciją pateikė Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis. Seimo Antikorupcijos komisijos atlikto tyrimo rezultatus pristatė Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius.
Komisijos nariai sulaukė ir paties Seimo nario A. Skardžiaus paaiškinimų.
Tyrimo komisija, spręsianti, ar yra pagrindas pradėti apkaltos procesą Seimo nariui A. Skardžiui, savo veiklą koncentruoja ties tais epizodais, kurie nesusiję su ikiteisminiais tyrimais.
Seimas pavedė komisijai tyrimą atlikti bei išvadą pateikti iki šių metų birželio 1 d.
Ši tema gerokai pabodusi. Kiek gi galima kalbėti apie labai aiškius, paprastus dalykus? Bet tema – gyvybiškai svarbi. Klausimas, kiek reikia lėšų skirti Lietuvos gynybinėms reikmėms, – vienas iš svarbiausių.
Jo galėtume neprisiminti tuomet, jei visi mūsų aukštus postus užimantys politikai, įtakingiausi verslininkai bei solidžiausi meno veikėjai į Lietuvos ginkluotąsias pajėgas žiūrėtų kaip į priemonę, kuri yra mūsų saugumo, laimės ir pasiturinčio gyvenimo garantas.
Deja, valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis drįsta teigti, kad „opozicinių partijų spaudimas artimiausiu metu didinti išlaidas gynybai iki 2,5 proc. nuo BVP – susijęs su pastarųjų nenoru, kad šalies gyventojų gyvenimas pagerėtų „valstiečių“ valdymo laikotarpiu“.
Valdančiųjų lyderis formuoja nuomonę, girdi, kuo stipresnę kariuomenę turėsime, tuo skurdžiau gyvensime? Nesąmonė, demagogija, klasta. Kariuomenė ir mūsų gyvenimo kokybė – tampriai susiję reiškiniai. Jie vienas kitą papildo. Jų negalima priešinti. Jei Lietuva nebus saugi kariniu požiūriu, joje gyvenantys lietuviai vargu ar galės džiaugtis gražiu gyvenimu. Valstybių, kurios nėra saugios, vengia stambūs verslininkai, turtingi turistai, kultūros, meno žmonės.
Ar galima pritarti konservatorės Rasos Juknevičienės pareiškimui, jog R. Karbauskio samprotavimai, esą skirdami lėšas Lietuvos gynybai skriaudžiame Lietuvos žmones, – „Kremliaus projektas“? R.Karbauskio noras kuo greičiau bent mažumėlę pagerinti mūsų buitį – tarsi suprantamas. Bet kodėl – būtent kariuomenės, o ne valdininkų, politikų, turtuolių sąskaita? Rusija seniai pučia miglą į akis, esą Lietuvai nereikalinga stipri kariuomenė. Šias nuotaikas Kremliaus bosai skleidžia nuo pat pradžių, vos tik buvo paskelbtas Kovo 11-osios Aktas.
R.Karbauskio pasiaiškinimai, kad jis nenorėtų stipriai didinti išlaidų karinėms reikmėms tik 2019-aisiais, o vėliau – prašom, – nenuoširdūs. Kariuomenę reikia stiprinti nuolat – kasdien, kasmet.
Baisiausia, kad panašiai kaip R.Karbauskis suokia ir mūsų premjeras Saulius Skvernelis. Paprašytas pakomentuoti R. Karbauskio žodžius, Ministras pirmininkas gynė didžiausios frakcijos Seime seniūną. S.Skvernelis tvirtino, kad R. Karbauskis tikriausiai norėjęs pasakyti, jog nepalaiko idėjos finansavimą gynybai didinti iki 2,5 proc. tuoj pat, 2019-aisiais, metais.
S. Skvernelio teigimu, dėl ne itin geros situacijos šalies gynybos srityje yra kaltos ankstesnės vyriausybės, neskyrusios užtektinai lėšų gynybai. Premjeras pabrėžė, kad egzistuoja apie 4 mlrd. eurų skylė, kuri susidarė kelerius metus neskiriant pakankamai lėšų gynybai.
Akivaizdu, kad mestas priekaištas konservatoriams. Taip, ši partija, kaip ir visos kitos, nuodėminga. Kai Lietuvą valdė konservatoriai, Lietuvos kariuomenė negaudavo pinigų tiek, kiek reikėjo. Tačiau konservatorių Achilo kulnas – ne priešiškumas kariniams valstybės poreikiams. Tiesiog taip susiklostydavo aplinkybės, kad jie į valdžią ateidavo tik tuomet, kai valstybės biudžetas – tuščias, išvaistytas. Kitoms į valdžią ateinančioms partijoms sekdavosi geriau. Jeigu esame sąžiningi, principingi konservatorių oponentai, šio neturėtume pamiršti.
Ypač stebina premjero pareiškimas dėl vadinamųjų šimtaprocentinių įrodymų būtinumo. Balandžio 5-ąją duodamas interviu „Žinių radijui“ jis pareiškė: „Manau, kad tiek Jungtinė Karalystė, tiek pasitelkti tarptautiniai ekspertai turėtų labai aiškiai iki galo atsakyti ir padėti tašką, nes dabar yra labai didelė tikimybė, kad tai yra padaryta iš Rusijos pusės, bet didelė tikimybė nėra visiškas, šimtaprocentinis, fakto patvirtinimas“.
Tik pamanykite, mūsų premjeras nežino, kas chemine medžiaga bandė nunuodyti į Didžiąją Britaniją pabėgusį buvusį Rusijos agentą Sergejų Skripalį, išdavusį didžiausias Rusijos paslaptis! Gal britai, amerikiečiai, lietuviai? O gal mūsų premjerui neaišku, kas radioaktyviuoju poloniu nužudė į Vakarus pabėgusį, Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimu Maskvoje ir Volgodonske kaltinusį Aleksandrą Litvinenką? Drįstu manyti: jei S.Skvernelis nesuvokia tokių elementarių dalykų, tai tada jis niekad nieko nesupranta apie Rusiją ir todėl jis – silpnas premjeras. O jei blefuoja, tai, vadinasi, ruošiasi Lietuvos prezidento rinkimams. Bet išrinktas prezidentu jis būtų niekam tikęs vadovas, nes nori remtis būtent tais Lietuvos piliečiais, kuriems neva taip pat neaišku, kas ir kodėl žudo V.Putino kritikus.
Nesu didelis konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio gerbėjas, bet jis taikliai įvardino mūsų premjero gudravimus: „1. Reikia atnaujinti tarpvyriausybinius santykius tarp Rusijos ir Lietuvos. 2. Nėra faktų, kad Karbauskis daro verslą Rusijoje. 3. Nėra iki galo įrodyta, ar Skripalį nunuodijo rusai. Taip kalba Lietuvos Premjeras. Deleguotas iš rusiškų trąšų praturtėjusio verslininko. To paties, kuris nenori didinti finansavimo gynybai. Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“
Taigi būkime budrūs. Kremlius būtų kvailas, jei nekurptų intrigų. Panašių į tas, kurios iškilo į dienos paviršių dėl įtakingo verslininko Gedimino Žiemelio. Mūsų VSD šį aviacijos verslu sėkmingai Rusijoje užsiimantį biznierių laiko įtartinu. Jis siejamas su įtakingais rusų oligarchais ir valdžios viršūnėle Kremliuje. O kaip kitaip sėkmingai įsikurti Rusijoje?
Lietuviškoje spaudoje apie G.Žiemelio sąsajas su Kremliumi prirašyta ne viena dešimtis išsamių publikacijų. Jose gausu įtikinamų paaiškinimų, kodėl VSD nerekomendavo leist jam investuoti Vilniaus oro uoste bei kituose mūsų strateginiuose objektuose, pavyzdžiui, Zokniuose, kur leidžiasi NATO lėktuvai. Juk logika labai paprasta: jei tinki Kremliui, tai kodėl tavimi turi pasitikėti oficialusis Vilnius?
Bet įdomiausia, kad rusiškoje spaudoje pasirodė garsaus sovietinių laikų lakūno – bandytojo Magomedo Talbojevo straipsnis, lietuvį verslininką įvardinantis kaip NATO šnipą, įsikūrusį greta strateginių Rusijos objektų. Buvęs sovietų lakūnas kreipėsi į Rusijos slaptąsias tarnybas klausdamas, „kas ir kodėl NATO šalies atstovui suteikė teisę įsigyti strateginį objektą šalia Michailo Gromovo skrydžių bandymo instituto, kuriame iki šiol saugomos Rusijos valstybės paslaptys“. Rusijos didvyrio vardą užsitarnavęs generolas majoras skambina pavojaus varpais: „Taip, ten natovcai vaikšto po „Buran“ aikštelę“.
Būtų puiku, jei M.Talbojevo įtarimai pasitvirtintų. Lietuvai turėti agentą pačiame Maskvos centre – puikus pasiekimas! Bet juk viskas aukštyn kojomis. Šių eilučių autoriaus požiūriu, norima sujaukti lietuvių protus, kad neprieteliai atrodytų labai lietuviški.
Panašiai Rusija elgsis ir šiais, ir 2019-aisiais, kai rinksime naująjį Lietuvos prezidentą. Neapsirikime…
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Politikas Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos Seime seniūnas Ramūnas Karbauskis kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD) dėl Seimo narės konservatorės Rasos Juknevičienės viešų pasisakymų, neva Ramūnas Karbauskis yra Rusijos agentas.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas akcentuoja, kad dabartine konservatorių retorika yra suinteresuoti Lietuvos ir NATO priešai. Politikas neatmeta, kad gali kreiptis dėl R. Juknevičienės elgesio tiek į NATO Parlamentinę Asamblėją, tiek į NATO generalinį sekretorių.
R. Karbauskis aiškino, kad kreiptis į VSD paskatino konservatorės R. Juknevičienės ir kitų konservatorių nuolatiniai vieši pareiškimai, neva Seimo daugumai vadovauja nedraugiškų Lietuvai jėgų atstovai. R. Karbauskio teigimu, svarbu pažymėti, kad Seimo narė R. Juknevičienė, net ir užimdama aukštas tarptautines pareigas, neatsakingai skelbia tiesos neatitinkančią informaciją.
„Prašome VSD įvertinti Seimo narės, NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidentės R. Juknevičienės pasisakymus, kuriuose ji, nepaisydama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos indėlio į Lietuvos krašto apsaugą ir nuoseklų įsipareigojimų NATO vykdymą, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą vadina prorusiška, kaltina darbu Rusijai, o šios valdančiosios partijos vadovus vadina Kremliaus agentais. Tokiais – tikrovės neatitinkančiais – R. Juknevičienės pasisakymais valstybėje kuriama nepasitikėjimo ir nestabilumo atmosfera, platinama dezinformacija, kurstoma neapykanta“, – sako R. Karbauskis.
Pasak jo, tokios informacijos skleidimu, o tai daro konservatoriai, galimai yra suinteresuoti NATO ir Lietuvos priešai, kuriems nestabili politinė padėtis Lietuvoje yra naudinga. Jei R. Juknevičienės vystoma šmeižto, nukreipto prieš LVŽS ir jos lyderį, kampanija tęsis, LVŽS frakcija svarstys galimybę apie NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidentės veiksmus, kurie neatitinka aukštų NATO taikomų elgesio etikos standartų, informuoti tiek NATO Parlamentinę Asamblėją, tiek NATO generalinį sekretorių.
R. Juknevičienė naujienų agentūrai ELTA sakė, kad visai nesistebi tokiu R. Karbauskio kreipimusi, tačiau negalėjo suprasti, kodėl „valstiečių“ lyderis būtent užsimojo kreiptis į NATO generalinį sekretorių, kuris nieko bendro, anot jos, neturi su NATO Parlamentine Asamblėja.
„Niekaip negaliu šio kreipimosi vertinti. Žmogus kažkokioje desperacijoje ir kažkokiame kosmose gyvena. Matyt, asteroidus stebėdamas pagalvojo ir nutarė kreiptis į NATO generalinį sekretorių“, – kalbėjo konservatorė.
R. Juknevičienė aiškino, kad savo įrašu, kuriame pavadino R. Karbauskį „Rusijos projektu“, tiesiog kėlė klausimus. Kartu, pažymėjo ji, kol kas R. Karbauskis vengia atsakyti į esminius jam keliamus klausimus.
Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„R. Karbauskis nemini čia pagrindinio dalyko. Kažkodėl nutyli mano pagrindinį jam iškeltą klausimą ir siūlymą atsisakyti verslo su Putino aplinkos oligarchais. Mano pagrindinis ir vienintelis jam keliamas reikalavimas“, – pabrėžė konservatorė.
Anot jos, R. Karbauskis šį verslo ryšių aspektą tyčia stengiasi nutylėti, nes tai yra akivaizdi Kremliaus įtaka Lietuvos politikai.
ELTA primena, kad konservatorė R. Juknevičienė R. Karbauskį „Rusijos projektu“ ir „Rusijai naudingu idiotu“ išvadino iškart po to, kai LVŽS lyderis balandžio 3-iąją pareiškė, kad opozicinių partijų spaudimas jau artimiausiu metu didinti išlaidas gynybai iki 2,5 proc. nuo BVP yra susijęs su pastarųjų nenoru, kad šalies gyventojų gyvenimas pagerėtų „valstiečių“ valdymo laikotarpiu.
„Aš suprantu, kad opozicijai norėtųsi, jog dabar tas įsipareigojimas būtų vykdomas, nes tada jie žinos, kad mes negalėsime investuoti į žmonių gerovę“, – „Žinių radijui“ trečiadienį sakė R. Karbauskis.
Politikas samprotavo, kad artimiausiu metu didinant išlaidas gynybai žmonių gyvenimas gerėtų lėčiau ir vėliau, kuo, pasak R. Karbauskio, ir yra suinteresuota opozicija Seime.
R. Juknevičienė, komentuodama R. Karbauskio samprotavimą, feisbuke rašė: „Klausausi Baltic – US Summit spaudos konferencijos ir negaliu atsikratyti minties apie Lietuvos valdančiosios partijos vadovą – naudingą Rusijai idiotą arba patį tikriausią Kremliaus agentą – kuris tą pačią dieną pavaro Lietuvoje žinią apie tai, kad skirdami lėšas gynybai skriaudžiame Lietuvos žmones. Ir tik neaiškinkit, kad čia aš ginčijuosi nieko neveikdama ir neleidžiu Seimui dirbt. Projektas jis. Kremliaus projektas“.
Į kilusius ginčus dėl finansavimo gynybai įsitraukė ir Premjeras Saulius Skvernelis. Reaguodamas į jam viešojoje erdvėje konservatorių reiškiamus kaltinimus dėl prorusiškų pasisakymų, jis penktadienio vakarą feisbuko įraše suabejojo konservatorių ir konkrečiai buvusios krašto apsaugos ministrės R. Juknevičienės patriotiškumu, kaltino ją žlugdžius gynybos sistemą ir lankstymusi Rusijos vadovui Vladimirui Putinui.
Lietuvos saugumo (VSD) būstinė Vilniaus pakrašyje. Slaptai.lt nuotr.
„Viena ministrė, savo laiku solidariai su visa partija stūmusi mūsų gynybos sistemą į visišką duobę, kai dalinių užpildymas siekė tik trečdalį, o ginkluotės sandėliuose švilpė vėjas, šiandien bando visa tai nubraukti lipdydama etiketes. Nepavyks mulkinti žmonių“, – turėdamas galvoje R. Juknevičienę, kuri anksčiau dirbo krašto apsaugos ministre, feisbuke rašė S. Skvernelis.
Visiškai pritariu, kad klijuoti Penktosios kolonos, priešų, išdavikų, Kremliaus agentų, „vatnykų“ ir kitas etiketes yra nesolidi ir negarbinga stipresniojo savybė. Valstybė, kurios pagrindą sudaro susitelkusi tauta, turėtų būti išdidi, pasitikinti savo demokratinėmis vertybėmis ir gerbianti kiekvieną savo pilietį, net ją pačią kritikuojantį.
Bet gyvenimas yra kitoks. Tikrovėje egzistuoja ir pataikavimas, ir grynai pragmatiški interesai, ir kolaboravimas, ir atvira išdavystė. Tai valstybinės sistemos piktžaizdės, neretai pasibaigiančios didele tragedija.
Vargu, ar galima į vieną gretą rikiuoti tuos „penktakolonininkus“, kokius regėjome „Jedinstvos“ judėjime ar lenkiškosios autonomijos Rytų Lietuvoje skelbėjų gretose, su atvirai Kremlių ir V. Putiną liaupsinančiais; nuoseklius ir radikalius mūsų valdžios kritikus – su visokių peticijų dėl prisijungimo prie Rusijos iniciatoriais; raginančius plėsti bendradarbiavimą su kaimyniniu režimu, plečiančius verslą Rytuose – su politiniais demagogais, niekinančiais nacionalines valstybines struktūras ir savo lyderius. Riba tarp šių grupuočių labai neryški.
Aname straipsnyje rašiau apie R. Pakso bandymus vėl ištiesti sparnus ir sunkią naštą, kurią jis velka iki šių dienų po jo apkaltos ir nušalinimo, įtarus nusikalstamais ryšiais su kaimynine šalimi. Šiandienos Lietuvos politikai irgi mina ant to paties grėblio. Tariamai nekalti verslo ryšiai su Rusijos oligarchais, kontaktai su įtartinais asmenimis, kurių pažintys nusitęsia iki paties Kremliaus, paskatino VSD savo ataskaitoje už 2017 metus juos paryškinti ir padaryti išvadą, kad galimai tokie ryšiai kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui ir saugumui.
M. Bastys, A. Skardžius – tik keli šio meto pavyzdžiai, kaip šeimyninis verslas ar „kavos pagėrimai“ gali virsti skandalu, kuriuos ima tirti specialios komisijos. Procesas dar nebaigtas, gal politikai ir išneš sveiką kailį, tačiau VSD savo misiją atliko: saugumo tarnybos perspėjo valdžios elitą ir turinčius įtakos šalies politinei sistemai, jog jų santykiai su potencialia agresore turi būti atsargūs ir vieši.
Naujas „kibišas“ sukeltas neatsargių valstybės vyrų pasisakymų. Štai valdančiųjų lyderis R. Karbauskis tą dieną, kai visų trijų Baltijos šalių vadovai susitiko su JAV rezidentu D. Trumpu, leptelėjo, kad, didindami krašto gynybos finansavimą, mes skriaudžiame savo žmones. Kitaip sakant, socialinės ir gynybinės biudžeto eilutės supriešinimas visiškai neatitinka Vyriausybės programos ir – jeigu būsime atidūs – tarnauja svetimos šalies propagandai. Premjeras S. Skvernelis gynė didžiausios Seimo frakcijos seniūną, esą tikriausiai R. Karbauskis norėjęs pasakyti nepalaikąs idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais ir apskritai yra prieš skubą.
Buvusi Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė mestelėjo tiesiai šviesiai, kad R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“. Ji priminė ir „valstiečių“ lyderių ankstesnes nuodėmes: pasisakymus prieš integraciją į NATO, priešinimąsi euro įvedimui, verslo ryšius su Rusija… Šioje dvikovoje galima būtų ieškoti protingo vidurio: R. Karbauskis nei „tautos išdavikas“, nei didelis jos patriotas, tiesiog – per savo galingą verslą ir įtaką rinkėjams patekęs į valdžios elitą ir čia, visiems matant ir girdint, aktyviai reiškiąs savo poziciją. Deja, dažnai ta pozicija – tai vandens pylimas ant priešiškos propagandos malūno…
Ar ne tokį vandenėlį pilsto pats Premjeras? Iš pradžių jis pareiškia, kad nepaisant visko reikia siekti bendradarbiavimo su Rusija, atnaujinti tarpvalstybinius santykius (tarsi dabar kamuoliukas būtų mūsų pusėje), paskui, vaizduodamas labai įžvalgų ir informuotą, tvirtina, jog tai, kad būtent Rusija panaudojo cheminį ginklą Didžiojoje Britanijoje, nuodijant Skripalius, dar nėra iki galo įrodyta. Tokius teiginius kaipmat pasigavo Rusijos žiniasklaida, įpynusi juos į bendrą antivakarietišką retoriką.
Konservatorius Žygimantas Pavilionis tokį Premjero pasisakymą prilygino „įvarčio įsimušimui į savo vartus“. Opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis leido suprasti, kad Premjeras gali būti Rusijos kandidatas 2019 metų Lietuvos Prezidento rinkimuose. „Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“, – savo Facebook‘o paskyroje svarstė konservatorius.
Akivaizdu, kad šiuose pasisakymuose didelė duoklė jau atiduodama artėjantiems Prezidento rinkimams. Nors Lietuva maža šalis, tačiau Rusiją šie rinkimai domina kaip galimybė pakeisti griežtą D. Grybauskaitės retoriką. Juk Maskvai Lietuva tarsi aukštas geopolitinis slenkstis pakeliui link Baltijos jūros ir Lenkijos, o jį įveikti būtų lengviau, jeigu prie valdžios vairo atsidurtų ne toks nuožmiai jos atžvilgiu nusiteikęs lyderis.
Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl to perspėja ir Ž. Pavilionis, kai „Lietuvos Ryto“ TV laidoje užsipuolė V. Ušacką, kuris taip pat esantis „Kremliaus projektas“, nes palaikąs gerus ryšius su Rusijos oligarchais, Kremliaus atstovais ir t.t. G. Nausėda jam taip pat neįtinkąs… Šią retoriką galima nurašyti taip anksti prasidėjusiai rinkimų kampanijai ir būsimų kandidatų siekiams pašalinti oponentus, juos kompromituojant. Visuomenei reiktų atskirti pelus nuo grūdų, tarp „juodųjų technologijų“ rasti racionalių argumentų ir atsargiai vertinti pretendentų retoriką, ypač vienu aspektu: ar ji naudinga, ar žalinga valstybei ir priešiškai propagandai.
Šiose pastabose bandyta nužymėti tik aukščiausiame politiniame ešelone dedamus orientyrus, kurie ribojasi su valstybei žalinga veikla. O kur dar visokie marginalai, paraštiniai judėjimai ir pavieniai veikėjai, per savo žiniasklaidos priemones platinantys Rusijai naudingą informaciją, skirtą Lietuvos kompromitavimui ir susilpninimui…
A. Kubilius vasario mėnesį paskelbė tyrimą – mokslinę studiją apie Kremliaus hibridinius karus prieš Lietuvą. IV-me skyriuje politikas rašo: „Kremliaus „hibridinių karų“ tikslas dėl tokių valstybių kaip Lietuva – išlaikyti jas savo geopolitinės įtakos sferoje, stabdyti jų ryžtą atsikratyti energetinės priklausomybės, silpninti jų pastangas kiek galima giliau integruotis į svarbiausias Vakarų struktūras: Europos Sąjungą ir NATO.“
Neįžvelgti šių tendencijų, reiškia, iš anksto pralaimėti.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, apibendrindama šalies saugumo situaciją ir nuveiktus darbus užsienio politikoje, neslepia optimizmo ir pasitikėjimo tuo, kad Lietuva, aktyviai ir drąsiai veikdama, kaip naudinga ir lygiavertė partnerė gali kalbėtis su didžiųjų valstybių lyderiais. Nors Lietuvos girdimumas ir matomumas didina išorinį šalies saugumą, Prezidentė nerimauja, kad tam tikru Achilo kulnu lieka nesibaigiančios politikų batalijos valstybės viduje.
Kalbėdama apie Lietuvai kylančius geopolitinius iššūkius, šalies vadovė svarbiu kovos su atsirandančiomis rizikomis įrankiu laiko ne valstybės dydį, bet šalies aktyvumą, tarptautinį patikimumą ir matomumą. Tik tylint ir jaučiantis mažam rizikuosime būti ištrinti iš istorijos ir geopolitinio žemėlapio, sako Prezidentė, akcentuodama, kad dabar Lietuvos matomumas tarptautinėje erdvėje yra daug didesnis nei tą leistų santykinė valstybės galia.
Komentuodama balandžio mėnesį suplanuotus susitikimus su Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos Prezidentais, D. Grybauskaitė interviu naujienų agentūrai ELTA sakė, kad ir nedidelė, bet aktyviai veikianti Lietuva gali duoti labai reikšmingos naudos didžiosioms valstybėms ir tarptautinei bendruomenei.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) gynybos sekretoriumi Jamesu Mattisu. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Pasak šalies vadovės, jau dabar Lietuvos balsas yra išgirstamas. Lietuvos indėlis, kalbėjo D. Grybauskaitė, kartu su Prancūzijos Prezidentu, davė reikšmingą postūmį inicijuojant kolektyvinį Rusijos diplomatų išsiuntimą iš Europos Sąjungos valstybių. Viskas priklauso mūsų drąsos kažką daryti, – tvirtino D. Grybauskaitė.
Prezidentė neslėpė, kad, jos nuomone, nepaisant geopolitinių rizikų, didžiausi iššūkiai Lietuvai šiuo metu kyla būtent šalies viduje. D. Grybauskaitė pabrėžė, kad su išorinėmis grėsmėmis susidoroti Lietuvai neabejotinai padės partneriai, tačiau su vidinėmis grėsmėmis, kurios sunkiau identifikuojamos, kol kas susitvarkyti nepavyksta.
Tai pavojinga, akcentavo valstybės vadovė, nes tuo ne tik gali, bet jau ir dabar naudojasi priešiškos jėgos. Todėl Prezidentė sakė su kartėliu žiūrinti į beprasmiškas politikų kovas, kurios tampa stabdžiu šalies ekonominei ir socialinei raidai.
Pabrėždama, kad ne reitingai yra kokybės matas politikoje, Prezidentė ragina mažiau bartis, o daugiau galvoti, kaip susikoncentruoti į bendrus darbus.
– Kaip vertinate tai, ką Lietuva XXI a. pasiekė tarptautinių santykių ir nacionalinio saugumo srityse? Kokios mažosios valstybės galimybės ir ribos dabartiniame pasaulyje?
– Kiekviena valstybė bet kuriuo istoriniu laikotarpiu turi galimybę atlikti labai reikšmingą vaidmenį. Vienaip ar kitaip veikti ne tik savo likimą, bet ir savo regiono, kartais netgi labai didelio regiono, likimą.
Ir tai mes matėme viduramžiais, tai matėme nuo Vytauto laikų.
Paskelbus nepriklausomybę ir XXI amžiuje Lietuvos geopolitinė padėtis yra ypač gera. Nors mūsų geografinė padėtis nepasikeitė – mes, kaip ir anksčiau, turime gana sudėtingus kaimynus šalia, tačiau galimybės Lietuvai susidarė tikrai labai sėkmingos.
Mes atkūrėme savo nepriklausomybę, tapome visų svarbiausių geopolitinių tarptautinių organizacijų nariais, pradedant saugumo – NATO, baigiant ekonominio bendradarbiavimo organizacijomis, kaip Europos Sąjunga.
Šiuo metu esame ir mokslinių organizacijų, tokių kaip CERN, nariai, šiemet įstosime į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. Taigi Lietuva turi visas ekonominio, socialinio, karinio saugumo garantijas, kokios tik yra įmanomos šiuo laikotarpiu.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Miunchene susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentu Mike’u Pence’u. Susitikime, kuriame taip pat dalyvavo Latvijos ir Estijos vadovai. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Ar to užtenka? To neužtenka. Nedidelė šalis turi būti aktyvi, turi būti matoma tarptautinėje arenoje ir turi būti girdima. O svarbiausia, turi būti patikima. Tokia Lietuva ir yra.
Mes laikomės žodžio, mes dalyvaujame visur, kur reikia, su partneriais užtikriname tarptautinį saugumą kovojant su terorizmu, dalyvaujame aktyviai reformuojant ir Europos Sąjungą, ir NATO. Į mūsų pasiūlymus įsiklausoma. Pavyzdžiui, dėl kibernetinio saugumo, dėl karinio Šengeno Europoje.
Esame išties aktyvi, patikima, matoma, girdima šalis. Daugelis pastebi, kad Lietuva yra matoma daug labiau negu tai turėtų ir galėtų būti vertinant pagal jos santykinį svorį. Iš tiesų, šalies dydis nebeegzistuoja, valstybės galia ir saugumas priklauso nuo aktyvaus savo vidinių, išorinių ir geopolitinių aplinkybių panaudojimo. Kuo aktyviau tuo naudosimės, kuo pozityviau sau tai pritaikysime, tuo de facto būsime ir didesni.
– Jūs sakote, kad Lietuvos įtaka yra kur kas didesnė nei tai leistų jos turima santykinė galia. Reikia sutikti, kad lyginant Lietuvą su kitomis Baltijos valstybėmis, galbūt net su viso regiono šalimis, valstybė savo balsu ir aktyvumu dažnai išsiskiria. Turėjome užsienio politikos laikotarpį, kai kalbėjome apie Lietuvą, kaip regiono lyderę, Lietuva buvo aktyvi sprendžiant problemas Ukrainoje ir Gruzijoje. Kodėl Lietuva tokia išskirtinai aktyvi? Kodėl Lietuva, susidaro įspūdis, regiono geopolitinėmis problemomis rūpinasi net šie tiek daugiau nei kiti? Dėl to, kad geopolitines problemas gerai išmanome, ar dėl kitų priežasčių?
– Manau, kad svarbios yra kitos priežastys. Darome tai, ką darome, nes norime užsitikrinti saugumą. Saugumą gali užsitikrinti tik būdamas aktyvus. Ir ne tik aktyvus tarp savų mažų Baltijos valstybių, bet ir Šiaurės Europos regionas mums gali būti jau per mažas.
Mes esame aktyvūs ir Europos Sąjungos, ir transatlantiniu mastu. Todėl aktyviai bendraujame ir su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, ir su kitomis šalimis.
Mūsų regionas išsiplėtė. Dėl to turime būti aktyvūs, nes tik būdami girdimi ir matomi galime būti istorijos ir geopolitiniame žemėlapyje. Tylėsime, jausimės maži, tokie ir būsime arba net būsime ištrinti. Viskas priklauso tik nuo mūsų.
– Esate minėjusi, kad Lietuvos politikai kartais pernelyg susikoncentruoja į nesvarbius dalykus, paskęsta niekur nevedančiose smulkmenose, kai tuo tarpu šaliai iškyla reikšmingų geopolitinių iššūkių.
– Visgi nesakyčiau, kad tai tik lietuviškas bruožas. Ypač dabartinėje situacijoje mes matome Europoje esant nemažai valstybių, kurios labai daug dėmesio skiria vidaus reikalams, ir labai trumpalaikiams, tokiems negiliems ginčams. Ginčams, kurie nei šalies ateities klausimus sprendžia, nei užtikrina žmonių gerovę, nei užtikrina saugumą.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi apdovanojo Vokietijos gynybos ministrę Ursulą von der Leyen. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Tai Lietuva čia neišsiskiria. Tiesiog komentavau su apgailestavimu, kad matome, jog labai daug skiriama jėgų tarpusavio ginčams, dirbtiniams politiniams burbulams kurti bei politizuoti visus procesus. Tokiu atveju tiesioginiam darbui, teisėkūrai, reformoms, be jokios abejonės, lieka kur kas mažiau laiko.
Taigi karinės, hibridinės, kibernetinės, arba informacinės grėsmės ne atviro karo metu yra realizuojamos per šalies viduje vykstančius procesus. Per įtaką partijoms, įvairių skandalų kūrimus ar netgi kai kurių politinių jėgų finansavimą.
Tai vyksta visoje Europoje, – ne tik Lietuvoje. Mes, kaip minėta VSD ataskaitoje, esame prie kelių rinkimų slenksčio ir, be jokios abejonės, ta destrukcija, kokią dabar matome viduje, jau yra pradedama režisuoti ir iš išorės.
Taigi tie vidiniai iššūkiai kartais būna daug skaudesni, jie mažiau matomi, juos sunkiau identifikuoti, negu išorės priešą arba išorės problemas.
Tai dėl to aš ir komentuoju su kartėliu, nors ir pajuokaudama, bet su kartėliu. Kad matau, jog labai daug parako ir jėgų išeina tuščiai vienas į kitą šaudant, o nedirbant Lietuvos ateities reikalams. Ir ypač, kai turime tokį gražų valstybės šimtmečio jubiliejų.
– Balandžio 3 d. kartu su kitomis Baltijos valstybėmis susitiksite su JAV Prezidentu Donaldu Trumpu. Ko Jūs ir kitų Baltijos valstybių lyderiai tikisi iš šio vizito?
– Pirmiausia esame pakviesti į vadinamąjį Baltijos šalių viršūnių susitikimą. Toks formatas bus pirmą kartą (su D. Trampu. – ELTA). Tai yra labai aukštas mums suteikiamas lygmuo, ir aš tai labai gerai vertinu, nes po susitikimo mes priimsime deklaraciją, kurioje bus įtvirtinti abiejų pusių, kaip partnerių, įsipareigojimai ir ginti vienas kitą, ir dėl 5 straipsnio, ir JAV buvimo Europoje bei mūsų regione įsipareigojimai.
Taigi, manau, kad tai yra ir simboliška, kad susitikimas su naujuoju Jungtinių Valstijų Prezidentu bus Lietuvos šimtmečio proga.
Belgijos Karalius Filipas ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Susitikime bus ne tik pokalbiai apie saugumą, bet kalbėsime ir apie dvišalį ekonominį bendradarbiavimą.
Lietuva tikisi ne tik, kaip tradiciškai manome, investicijų iš kitur, bet esame pasirengę ir patys investuoti. Mūsų įmonės važiuoja, ir mes turėsime verslo forumą, kuriame dalyvaus apie 200 įmonių iš JAV ir Baltijos šalių. Iš Lietuvos jų bus apie 20.
Bus pasirašytas memorandumas dėl bendradarbiavimo tiekiant dujas suskystintų dujų terminalui Klaipėdoje. Tai sudarys sąlygas turėti konkurencingų galimybių daryti spaudimą dujų kainoms pas mus.
Transatlantiniai santykiai tarp JAV ir Europos taip pat bus tarp svarstomų klausimų. Ypač dabar, kai yra šiokių tokių įtampų tarptautinės prekybos srityje. Tad mes, be jokios abejonės, mėginsime kalbėti ir pateikti savo pozicijas ir vizijas dėl laisvos prekybos galimybių išsaugojimo tarp pagrindinių partnerių, nes JAV ir Europa yra pagrindinės partnerės ne tik prekyboje, bet ir saugumo srityje.
Jungtinės Valstijos išliks mūsų regione ir Europoje viena svarbiausių partnerių. Ir šis vizitas, matant Rusijos, Kinijos ir kitų jėgų geopolitinius persistumdymus, dar kartą patvirtina, kad esame matomi Jungtinėse Valstijose.
– Jūs trumpai užsiminėte apie transatlantinių santykių kokybę ir tam tikras trintis tarp sąjungininkų. Tarptautinės politikos apžvalgininkai pastebi, kad šios trintys, pastaruoju metu kylančios tarp transatlantinių partnerių, yra neatsiejamos nuo JAV Prezidento Donaldo Trampo asmenybės. Kaip vertinate transatlantinių santykių perspektyvas ir jiems kylančius iššūkius?
– Galiu pastebėti tendenciją, kad kol kas Jungtinėms Valstijoms trintys yra šiek tiek didesnės su didesnėmis Europos valstybėmis, kurios turi daugiau tarpusavio ginčų prekybos srityje. Tuo tarpu su mažesnėmis, tokiomis kaip Baltijos šalys ar Šiaurės šalys – santykiai, bent jau vizualiai, klostosi labai neblogai.
Manyčiau, kad čia turime gerą galimybę paaiškinti Europos pozicijas, ir tai daryti šiltesnėje atmosferoje, labiau priimtinoje abiem pusėms, tai yra ir Baltijos šalims, ir Jungtinėms Valstijoms.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Vokietijos Bundestago primininku Norbertu Lammertu. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Be to, visada sakiau, kad realią diplomatiją ir realius santykius apsprendžia realūs darbai, o ne „tviterio“ diplomatija. Todėl ir remiamės į tuos darbus, kuriuos matome, o darbai yra tikrai rimti – sankcijos Rusijai, Rusijos diplomatų išsiuntimas.
Taip pat matome sprendimų karinėje srityje, tai, kiek bus Europai skiriama lėšų saugumo užtikrinimui, koks gynybos biudžetas yra patvirtintas Jungtinėse Valstijose. Taigi realūs darbai iš tikrųjų yra labai matomi, labai reikšmingi ir mums naudingi.
– Taip pat numatytas oficialus dvišalis Jūsų susitikimas su Prancūzijos Prezidentu Emanueliu Macronu. Labai tikėtina, kad iš ES pasitraukus Jungtinei Karalystei, Prancūzijos įtaka Europos Sąjungoje natūraliai didės. Tačiau, nepaisant to, kad Lietuva ir Prancūzija nuo 2009 m. yra strateginės partnerės, šalių bendradarbiavimas tiek ekonomikoje, tiek kitose srityse nėra intensyvus. Priešingai, turime gana garsiai nuskambėjusį skandalą su „Veolia“. Kokius
Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
santykių aspektus, Jūsų nuomone, realu pakelti į aukštesnį lygmenį?
– Išties susiklostė įdomi ir unikali situacija Europoje, kai į jos politiką įsiveržė jaunas politikas, labai proeuropietiškas politikas. Ir ypač tuo laikotarpiu, kai daugelyje Europos šalių kilo nacionalistinės ir izoliacionistinės nuotaikos. Tai išties, aišku, kad Prancūzija su Prezidentu Macronu priešakyje bus tas variklis, kuris stums Europą kartu su Vokietija, su kanclere Merkel gerovės, europietiškos vienybės ir reformų link.
Be jokios abejonės, tai (reformos. – ELTA), kai matome rinkimus pietuose, bus nelengva, nes procesas ir sprendimų priėmimas Europoje turi būti įgyvendinamas konsensuso ir sutarimo pagrindu.
Bet mums šioje situacijoje yra puiki proga, matant tokį lyderį ir matant jo požiūrį į Baltijos šalis, pasinaudoti suaktyvinat esamus mūsų santykius – būtent strateginės partnerystės susitarimą, įpučiant į jį realios gyvybės ir realių darbų. Jau dabar matome, kad karinėje srityje mūsų bendradarbiavimas yra pagilėjęs. Mes taip pat atsiliepėme į Prancūzijos prašymą kovoje su terorizmu ir pagal Jungtinių Tautų misijos pagrindą dalyvaujame Malyje.
Tikrai jaučiame Prezidento geranoriškumą ir norą domėtis mūsų regionu. Taigi tai puiki proga tuo pasinaudoti. Galima sakyti, kad tai bus strateginis vizitas.
– Europos Sąjungoje galima įžvelgti egzistuojančias dvi ES ateities matymo perspektyvas. Emanuelio Macrono ir Jaroslavo Kačinskio Europos vizijas. Kokia kryptimi Europoje Lietuva turėtų keliauti į naująjį savo šimtmetį? Lietuvos interesas yra labiau integruota, stiprias viršnacionalinių institucijų turinti ar stiprių ir suverenių nacionalinių valstybių sąjunga?
– Mes daugelyje sričių palaikome Prancūzijos Prezidento pasiūlymus dėl stipresnės ir gilesnės integracijos Europoje. Mums, nedidelėms valstybėms, stipresnė Europa yra tikrai naudingesnė, svarbesnė, nes stipri organizacija garantuoja ir socialinį, ir karinį saugumą.
Mes esame arčiau vis tik dabartinio Prancūzijos Prezidento pasiūlymų paketo. Esame jo partneriai šioje srityje. Tai duoda naujo impulso mūsų santykiams, europinio lygmens santykiams.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė – Europos Vadovų Taryboje. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Taigi aš manau, kad nauja bendradarbiavimo banga su Prancūzija, kai ji vėl ateina į europinės lyderystės lygį, mums yra svarbi, nes tai reiškia, kad mes būsime tame klube, kuris prisiima lyderystę už Europos ateitį, o ne atvirkščiai, kurie kaišioja pagalius į Europos ateitį.
– Šis klausimas labai problematiškas, nes gali tekti rinktis federalizuotos Europos perspektyvą.
– Neskubėkime dėl federalizacijos. Kalbėkime, kad norint atsverti globalius iššūkius reikia vieningesnės Europos. Nors, Prezidento Macrono pasiūlymas gal ir juda labiau federacijos link.
Mūsų pasiūlymai yra tai, kad reikia stiprios vieningos Europos. Mes žinome istorinę patirtį, ką reiškia izoliacija, žinome, kodėl buvo sukurta Europos Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo.
Žinome, ką reiškia būti nedidelėmis, pafrontės tarp Rytų ir Vakarų valstybėmis, ką reiškia būti stipresnėje ar silpnesnėje organizacijoje.
Bet mes konkrečiai nediskutuojame, ar tai bus federacija, ar ne. Be jokios abejonės, kiekvienu atskiru klausimu sprendimus daryti reikės atsiklausiant mūsų žmonių. Bet, kaip minėjau, iš principo stipresnė, vieningesnė Europa mums yra didesnis saugumo ir gerovės garantas.
– Ką Lietuva gali pasiūlyti didžiosioms valstybėms? Kuo ji gali pasirodyti naudinga kalbantis su didžiųjų valstybių lyderiais?
– Čia svarbūs keli lygmenys. Jeigu žiūrėti į globalų lygmenį, tai mažosios valstybės dažniausiai gali būti geresnės tarpininkės, nes joms tai tiesiog leidžiama daryti.
Jų atžvilgiu kitos valstybės turi mažiau kompleksų. Maža šalis gali būti ir postūmiu kai kuriems reikšmingiems veiksmams, prie kurių vėliau turi prisijungti ir didžiosios valstybės. Čia galėčiau užsiminti ir apie Rusijos diplomatų išsiuntimą.
JAV viceprezidentas Džozefas Baidenas ir trijų Baltijos šalių prezidentai: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Latvijos Prezidentas Raimondas Vėjuonis bei Estijos vadovas Toomas Hendrikas Ilvesas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos bei Prancūzijos Prezidento balsas diskusijų metu ir buvo vienas iš tų postūmių, kuris tą visą sniego kamuolį ir paleido. Kitaip tariant, tarptautinėje erdvėje mažoji valstybė, jeigu ji išdrįsta kažką padaryti ir pasakyti, ji gali būti būtent tas katalizatorius, kuris gali pastūmėti vieną ar kitą veiksmą.
Lygiai taip pat galima kalbėti apie iniciatyvas ir Europos Sąjungos lygmeniu. Mūsų iniciatyva dėl kibernetinio saugumo, dėl karinio Šengeno, dėl informacinių karų, dėl melagingų naujienų iš tikrųjų yra priimamos. Mūsų pasiūlymai yra įtraukiami į dienotvarkes.
Taigi nedidelė valstybė turi iniciatyvos laisvę tokiose demokratinėse organizacijose, kuriose mes šiuo metu esame. Viskas priklauso nuo mūsų iniciatyvumo, mūsų administracinių gebėjimų, nuo mūsų drąsos ir nuo patyrimo kažką daryti.
– Kokie didžiausi iššūkiai šiandien kyla Lietuvai?
– Manyčiau, kad iššūkiai yra panašūs visoms šalims.
Tai gebėjimas tarp įvairių smulkių skandalų ir politinių batalijų, matyti atsakomybę už valstybės ateitį, jos raidą ir žmones. Kad mūsų išrinkti politikai būtent taip matytų savo pareigą.
Su išorinėmis grėsmėmis susitvarkysime kartu su savo partneriais. Todėl čia (išorėje. – ELTA) matau netgi mažesnius iššūkius nei šalies viduje. Manau, kad šalies raidą labiausiai veikia vidinis gebėjimas susikoncentruoti ir daryti tai, ko reikia valstybei ir jos žmonėms.
Šiandien esame įvairių organizacijų nariai, tad iš dalies mūsų išorinį saugumą užtikrina mūsų partneriai, kartu su mumis, žinoma, ir mes turime į saugumą investuoti. Tačiau vidinis saugumas, politinis stabilumas ir atsakinga politika yra, ko gero, didesni iššūkiai negu bet kokios išorinės grėsmės.
– Jūsų nuomone, kodėl šitaip užsitęsė, rodos, niekur nevedančios politikų diskusijos. Galbūt čia veikia mūsų nacionaliniai kompleksai?
– Turbūt, kai esi šalies viduje, jauti nerimą ir jautiesi įveltas į įvairias neproduktyvias diskusijas. Bet aš turiu didelę galimybę palyginti Lietuvą su kitomis šalimis. Pažiūrėti iš šono. Mažiau reaguoju į smulkmenas, į tuos kylančius purslus. Ir tada nėra taip jau blogai.
Visose šalyse yra visko. Aš, jokiu būdu, nepateisinu, kas vyksta pas mus, ir aš visada sakau, kad išrinktas politikas turi labai atsakingai žiūrėti į savo darbą, ne reitingai yra kokybės matas ir negali būti politikų tikslu.
Jungtinių Tautų tribūnoje – Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Jei norime judėti į priekį, turime ir mažiau bartis, o daugiau galvoti, kaip susikoncentruoti į bendrus darbus.
Ir netgi labai vienas kito nemylint, turiu galvoje politines partijas, vis tiek yra bendrų darbų, kaip gynyba, kaip šalies ir žmonių gerovė, kaip socialinės atskirties mažinimas.
Tai yra tikslai, dėl kurių priemonės gali šiek tiek skirtis. Dėl jų diskutuokime. Bet jokiu būdu nemėginkime vienas kitą nukirtinėti, nes taip tik silpniname valstybę ir silpniname mūsų potencialią galimybę būti stipriems ir saugiems. Labai svarbu pakilti virš kasdienių intrigų ir kasdienio kerštavimo.
Kiekvienoje šalyje yra savų problemų, ir kai žiūri iš šono tai atrodo, kad kitur geriau, bet taip nėra. Turime vertinti tai, ką turime ir ypač šimtmečio proga, nes dabar visos tos putos, kurios kyla, yra absoliučiai beprasmiškos. Tai yra energijos eikvojimas, tai yra politinio kapitalo išbarstymas ir tai yra stabdys visai mūsų ekonominei ir socialinei raidai.
Yra tokia lietuviška pasaką apie tai, kaip senelis išsiruošė parduoti arklį, o pakeliui į turgų vedamą arklį išmainė į karvę, toliau karvę – į avį, avį – į žąsį, žąsį – į vištą, vištą savo ruožtu – į supuvusių obuolių maišą, o čia – mainų grandinė tarsi ir baigiasi, nes niekas nieko nenorėjo mainyti į prasmirdusią obuolių krūvą.
Pavargęs nuo tokių mainų senelis užsuko pailsinti sielos į smuklę, sutiktiems klausytojams viską išklodamas apie savo mainikavimo istoriją ir pasiektus rezultatus. Žmonės esą klausydamiesi apie tokius dyvų dyvus juokėsi, drauge perspėdami senelį, kad anas gaus pylos nuo savo senelės arba net bus išvarytas iš namų už tokį savo neregėtą kvailumą. Tačiau senelis įrodinėjo priešingai, kad bet kokiu atveju senelės bus tik išgirtas, išbučiuotas, anajai kartojant nepaneigiamą išvadą: „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“.
Skirtingą nuomonę turinčioms pusėms susiginčijus, senelio besiklausantys žmogeliai pasižadėjo atpilti statinę aukso, jeigu taip ir būtų, kad senelė jokių priekaištų nepareikštų, o tik girtų savo senelį be saiko už pridarytus nuostolius, kartodama išankstinę tiesą, kad senelis niekados neklysta. Žinia, tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, senelis neturėjo progos slapčiomis perspėti savo senelės, taigi visi abejojantys turėjo progą atvykę į vietą įsitikinti, kad senelė iš tikrųjų gyrė senelį už kiekvieną mainų pasirinkimą labai nuoširdžiai, be jokios inscenizacijos, mainikavimo sekoje įžvelgdama didžiąją senelio išmintį, kartodama išankstinę tiesą – ką senelis padarys, viskas bus gerai.
Esu net keletą kartų bandęs atpasakoti šį siužetą savo karštai mylimai žmonai, slapta vildamasis, kad ji sugebės įžvelgti šios nuostabios pasakos išmintingąją potekstę, tačiau su dideliu liūdesiu skubu pranešti, kad visa, ko sulaukdavau išvardijęs legendinę progresijos seką, buvo tik įsirėžusi rūpesčio raukšlelė mylimosios kaktoje su klausiamąja intonacija – ar kartais šitas vyrukas jau nebando man iškišti už vertingą dalyką supuvusių obuolių maišo? Tačiau, norite tikėkite, norite ne, stebuklinės pasakos siužetą apie nuostabią senelę, niekados nenusivylusia savo seneliuku, į mūsų tikrovę tobulai perkelia toks Mečislovas Laurinkus, niekados nepraleidžiantis progos rasti užtariamąjį žodelytį dabartinės Rusijos režimui, beatodairiškai demonstruojantis savo ypatingąją nuomonę net tada, kai visas civilizuotasis pasaulis jau suka nosį nuo V.Putino regresuojančių mainikavimo pasirinkimų kaip nuo vis labiau nemaloniais kvapais atsidengiančios mėšlo krūvos (žinoma, garsusis polemistas šitai daro su tarsi ir privaloma retorine figūra, kad esą tai ir tai nėra labai gerai, bet…).
Kas be ko, ne vienas toks M.Laurinkus yra mūsų padangėje, tačiau buvęs VSD vadas, teisindamas šiandieninės Rusijos nusikaltimus, išsiskiria ne tik ypatingu nuoseklumu ir nuodugnumu, bet ir nesumaišomo kolorito seneliukės iš pasakos logika, pavyzdžiui, tvirtinant, kad nėra labai gerai, jog Rusija užpuolė Ukrainą, bet… Ukraina yra korumpuota šalis ir t.t.
Mečys Laurinkus
Klausiate – o kur pasakininkas pradangino aukso statinę? Tarkime, už prizą čia lieka įsitikinimas, kad net Vladimiras nuodytojas visų neišnuodys, galimas daiktas, nuolankiausiųjų ims ir pagailės…
Kartais M.Laurinkus dar ir pagąsdina mus dėl to, kad jeigu nebūsime tokie geri, kaip norėtų anoji pusė, Rusija Lietuvoje gali dar labiau išplėsti savo agentūrinę veiklą. Jeigu šitaip kalba žmogus, stovėjęs ilgą laiką prie Lietuvos žvalgybinių pajėgumų sukūrimo ištakų, reikia manyti, kad žino, ką sako, ar ne? Tačiau žmogaus iš pašalės teisėmis pastebėsiu, kad pats M. Laurinkus yra tokia stambiagabaritė figūra, kad jo advokatavimas Kremliui atstoja kelis Rusijos įtakos agentų legionus arba, kitaip tariant, kai yra toks M. Laurinkus Lietuvoje, Rusijai šnipai čia tampa nereikalingi, būtų tik tuščias pinigų mėtymas, nereikalingas veiklos dubliavimas.
Žinoma, pats M.Laurinkus nėra joks Rusijos agentas, ginkDie, niekas nedrįstų taip net pagalvoti! Kita vertus, ilgiau pamintijęs, pradedi suprasti, kad nebūtų taip pikta, jeigu žmonės, kuriuos bent aš mintyse vadinu V.Putino gėjais, būtų tik pasižadėję Rusijai agentai nei tokiu atveju, kai kvailumas ir šrioderiškos prabos falšas kyla iš mūsų gretų tarsi ir savaiminiu pavidalu. Toks agentas gali būti anksčiau ar vėliau sustabdomas, o kvailumas yra beribis, jo niekaip neužkardysi!
Kad ir kaip būtų, nereikia laikyti kitus kvailesniais už save (tarsi smegenėlės net po žiemos niekam neatitirpsta), tvirtinant, kad advokatavimo pasija Rusijai kyla iš meilės tiesai ir noro įveikti informacinio karo prieštaras.
Ką tik aptartos pasakos siužetas pritaikomas dar ir kitu atveju, stebint tai mainikavimo logiką, kai neva vadybiniais sumetimais, siekiant radikalaus švietimo ir mokslo įstaigų veiklos optimizavimo, Lietuvoje yra naikinamos lituanistikos katedros universitetuose ir lituanistinio profilio mokslinio tyrimo institutai tarsi ir bandant įpiršti nuomone, kad vadybiniu požiūriu lietuviu būti jau neapsimoka. Tokią vadybos logiką pavadinkime būtent supuvusių obuolių maišo vadyba, – bet apie tai plačiau pakalbėsime kitą kartą.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė siūlo Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui sukviesti politinių partijų vadovus ir kartu su Vyriausybe parengti aiškų veiksmų planą, kuriame būtų numatyta, kaip bus kovojama su grėsmėmis vidaus politikoje, apie kurias perspėjama bendroje Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento grėsmių analizėje.
Parlamentarė, išklausiusi šių tarnybų neviešas ataskaitas NSGK posėdžiuose, susipažinusi su viešai paskelbta grėsmių vertinimo ataskaita, teigia, kad net keturis kartus šių metų analizėje yra paminėti ateinantys prezidento rinkimai Lietuvoje.
„Žvalgybos perspėja apie grėsmes, o veikti turi sprendimų priėmėjai, politikai. Rusija, deja, išlieka didžiausia grėsme nacionaliniam saugumui. Tačiau dar didesni grėsmių iššūkiai yra mūsų vidaus politikoje“, – teigia R. Juknevičienė.
Pasak jos, vienas pagrindinių Kremliaus įrankių – pinigų srautai, kad galėtų daryti įtaką politinei sistemai bei rinkimams. Tai vyksta ne tik Lietuvoje.
Ataskaitoje pažymima, kad „Tikėtina, kad Rusija vykdys informacines ir kibernetines atakas, darys įtaką operacijoms ir prieš Lietuvą. Jomis bus siekiama supriešinti visuomenę ir mažinti jos pasitikėjimą demokratiniu procesu, valdžios institucijomis ir pareigūnais. Tai bus ypač aktualu dėl artėjančių 2019 m. Lietuvos Respublikos prezidento ir kitų rinkimų“.
Komentuodama grėsmių vertinimo ataskaitą, parlamentarė teigiamai vertina, kad šioje analizėje nebeliko paminėtų visokių marginalų, kurie yra tik Kremliaus dūmų uždanga, kad pridengtų tikruosius veikėjus.
„Turiu pasiūlymą. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis turi nedelsdami visiškai atsisakyti savo verslų Rusijoje. Tai nesuderinama su valstybės politikų statusu ir ta analize, kurią ir viešai, ir neviešai pateikia Lietuvos žvalgybos. Visiškai, reiškia ne vaikams ir artimiesiems“, – sakė R. Juknevičienė.
Pasak jos, karinėje srityje iš esmės paveikslas panašus, kaip ir praėjusių metų analizėje.
R. Juknevičienė pažymi, kad yra nemaži pozityvūs pokyčiai dėl NATO atsako ir pajėgų dislokavimo mūsų regione.
„Tačiau tai tik pradžia. Lieka atviras klausimas dėl priedangos iš oro ir jūros, Rusijos pajėgumai Kaliningrade tebekelia mūsų atkirtimo ir izoliavimo nuo likusio NATO grėsmę. Rusija tebeturi keleriopai didesnius pajėgumus čia pat, už Baltijos valstybių sienų. Rusijos ginkluotosios pajėgos, lyginant, sakykim, su 2008 metais, stipriai sumažino reagavimo laiką ir dabar nuo įsakymo davimo gali labai greitai paruošti savo tam tikrus vienetus greitam užpuolimui. Tai yra iššūkis NATO“, – teigė parlamentarė.
VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
Pagrindinė grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui kyla dėl agresyvių Rusijos intencijų ir veiksmų. Nors 2017 m. Rusija bandė santykiams su Vakarų valstybėmis suteikti pozityvios dinamikos, tai nepakeitė jos strateginių tikslų – pakeisti globalią jėgų pusiausvyrą ir dominuoti sau prisiskirtoje interesų zonoje, įskaitant Baltijos regioną.
NATO saugumo stiprinimo priemonės, pirmiausia – didėjantys Baltijos valstybių nacionaliniai ir regione dislokuoti Aljanso kariniai pajėgumai, sumažino tikimybę, kad Rusija ryšis panaudoti karinę jėgą prieš Baltijos valstybes.
2017 m. didžiausias žvalgybines grėsmes Lietuvai kėlė Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos rinko strateginę žvalgybos informaciją apie Lietuvos vidaus, užsienio, ekonomikos, saugumo ir gynybos politiką, taip pat įtakos operacijomis rėmė prieš Lietuvą nukreiptą agresyvią Rusijos politiką.
Rusijos žvalgybos tarnybas ypač domino 2019 m. Lietuvos prezidento rinkimai. Didžioji dalis 2017 m. nustatytos priešiškos veiklos kibernetinėje erdvėje yra susijusi su Rusija. Daugiausia veikiama prieš Lietuvos valstybės institucijas ir energetikos sektorių. Be šios tradicine tapusios veiklos, išskirtinas naujas 2017 m. pastebėtas reiškinys – didelio masto kenkėjiškų ransomware programų paplitimas. Kol kas tai nepadarė didelės žalos Lietuvai, bet ateityje ją gali daryti.
Rusija veikė prieš Lietuvą ir kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, vykdydama agresyvią informacinę ir ideologinę politiką, plėtodama istorijos politikos projektus. Nors Rusijos politiką remiančių organizacijų ir judėjimų įtaka Lietuvoje išliko nedidelė, Rusija siekė pasinaudoti jų aktyvistais savo ideologinei politikai įgyvendinti ir propagandai skleisti.
2017 m. augo Rusijos propagandinės žiniasklaidos dėmesys Lietuvai. Rengdami reportažus apie Lietuvą, Rusijos propagandistai slėpė tikruosius veiklos motyvus, atvykdavo į Lietuvą pasinaudoję kurioje nors Vakarų Europos valstybėje išduotomis verslo arba turistinėmis vizomis. Per informacinę erdvę, socialinius tinklus Rusija siekė skleisti antivakarietiškas nuotaikas, formuoti jai palankią viešąją nuomonę. Vis dėlto Rusijos propagandinės žiniasklaidos galimybės plėsti auditoriją Lietuvoje išliko ribotos.
2017 m. Rusija ir toliau siekė dominuoti regiono energetikos rinkoje ir sutrukdyti jo integracijai į Vakarų Europos energetikos sistemą. Baltarusija kartu su Rusijos korporacija „Rosatom“ spartino Astravo atominės elektrinės (toliau – AE) statybas, nesilaikydama tarptautinių branduolinės saugos reikalavimų. Nepaisant aktyvių Rusijos pastangų, jai nepavyko paveikti sprendimų dėl Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacijos su Vakarų tinklais.
Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos didėja ir išlieka rizikos veiksnys Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos užsienio ir karinė politika toliau glaudžiai koordinuojama su Rusija. Augant priklausomybei, didėja Rusijos galimybės pasinaudoti Baltarusija prieš kaimynines valstybes.
2017 m. terorizmo grėsmės lygis Lietuvoje išliko žemas, bet terorizmo grėsmė Europoje išliko didelė, tai turėjo neigiamos įtakos Lietuvos sąjungininkų saugumui.
Informacijos šaltinis – Valstybės saugumo departamentas (VSD)
Iš viešos VSD ataskaitos „GRĖSMIŲ NACIONALINIAM SAUGUMUI VERTINIMAS – 2018“
Rusija bando sutrukdyti vieną svarbiausių pastarojo dešimtmečio energetikos projektų – Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentine Europa.
Pirmadienį paskelbtoje Valstybės saugumo departamento ataskaitoje teigiama, kad Baltarusijoje statoma Astravo atominė elektrinė, taip pat Karaliaučiuje esantis Baltijskajos AE projektas yra skirti dominuoti regiono elektros sektoriuje ir taip „sutrukdyti jo integracijai į Europos energetikos sistemą“.
Anot ataskaitos, Baltarusija šalia Lietuvos sienos statomos Astravo atominės elektrinės (AE) elektrą tikisi eksportuoti į Europos Sąjungą. Todėl vykdoma aktyvi lobistinė veikla ES institucijose bei kitose Europos valstybėse.
„Rusija taip pat siekia padaryti įtaką sprendimams dėl Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais. Siekdama šio tikslo, Rusija bando įtraukti Baltijskajos AE projektą į Baltijos šalių sinchronizacijos su KET procesą“, – teigiama ataskaitoje.
Tačiau, VSD nuomone, lobistinė veikla kol kas nebuvo sėkminga ir Rusijai nepavyko paveikti sprendimų dėl sinchronizacijos.
„Viešojoje erdvėje Baltijos šalių desinchronizacijos su Rusijos tinklais planus ji pristato kaip grėsmę Kaliningrado srities energetiniam saugumui. Kartu Rusija jau nuo 2014 metų vykdo savo energetikos sistemos pertvarką, kuri užtikrins srities sistemos galimybę veikti izoliuotai“, – rašoma ataskaitoje.
Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad visus elektros tinklų rekonstrukcijos projektus bei naujų elektrinių statybas Rusija siekia užbaigti dar gerokai iki Baltijos šalių atsijungimo nuo Rusijos, kuris įvyks 2025 metais. Rusija planuoja darbus užbaigti 2020 metais.
VSD teigimu, Rusija taip pat sieks susigrąžinti dujų milžinės „Gazprom“ įtaką Lietuvoje. Neatmetama, kad įmonė bandys manipuliuoti dujų kainomis Lietuvoje per lojalius prekybos partnerius, sudarydama jiems ypač palankias sąlygas. Taip, pasak žvalgybos, gali būti stiprinama Rusijos politinė ir ekonominė įtaka Lietuvoje.
Į Lietuvoje kuriamą finansinių technologijų („FinTech“) sektorių Lietuvoje bandė žengti priešiškų valstybių įmonės, tikina Valstybės saugumo departamentas.
Pirmadienį paskelbtoje grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje nurodoma, kad „FinTech“ sektorius domina priešiškas valstybes.
„2017 metais priimti Lietuvos Respublikos bankų įstatymo pakeitimai sudarė galimybę Lietuvoje steigti specializuotus bankus. Šiomis galimybėmis aktyviai domėjosi ir investavimu užsiimančios bendrovės, įvairias finansines paslaugas teikiančios kompanijos bei finansinių technologijų įmonės, kurių kapitalo kilmė, veikla ir ryšiai Lietuvai priešiškose valstybėse neatitiko nacionalinio saugumo interesų“, – skelbiama ataskaitoje.
VSD teigimu, riziką kėlė ir Lietuvoje registruotų bendrovių bendradarbiavimas su Rusijos įmonėmis, turinčiomis „tiesioginių sąsajų su šios šalies karinės pramoninės kompleksu, veikla“.
Žvalgyba nurodo, kad nustatoma vis daugiau atveju, kai Lietuvoje bando investuoti fondai ar įmonės, kurių akcininkai nėra žinomi, juos bandoma nuslėpti, registruojant įmones lengvatinio apmokestinimo zonose.
„2017 metais buvo nustatyta atvejų, kai pasinaudodami šiomis schemomis Lietuvoje siekė investuoti užsienio fondai ir įmonės, turintys sąsajų su Rusijos ir Baltarusijos piliečiais bei įmonėmis. Kai kurie iš jų siekė gauti teigiamas Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisijos išvadas“, – teigiama ataskaitoje.
Lietuvos bankas ir Finansų ministerija siekia, kad Lietuva taptų finansinių technologijų centru ir kviečia įmones iš viso pasaulio steigtis būtent čia.
Kovo 26 d. 10 val. Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD) pristatys metinį grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą už 2017 metus.
Tiesioginę spaudos konferenciją, kurioje dalyvaus VSD direktorius Darius Jauniškis ir AOTD direktorius plk. Remigijus Baltrėnas, iš LR Seimo rūmų spaudos konferencijų salės bus galima stebėti per Seimo televiziją, internetinėje svetainėje www.Lrs.lt.
Naujausią grėsmių vertinimą pristatymo dieną, nuo 8 val. ryto, bus galima skaityti VSD ir KAM internetiniuose puslapiuose www.vsd.lt bei www.kam.lt.
Remiantis Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymu, dokumentas visuomenei įprastai teikiamas kartą per metus, pavasarį. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, kaip bendrą dokumentą, VSD ir AOTD skelbia nuo 2015-ųjų.
Dėl visokių komentatorių nuomonių specialiosios tarnybos smarkiai nesusijaudina, o štai dėl V.Tomkaus sąrašo viešinimo VSD susijaudino ir oficialiai įspėjo, vadinasi, būta dėl ko. Ir jokių deputatinių komisijų ir ikiteisminių tyrimų V.Tomkus nesusilaukė, nei vienas deputatas ar kitaip pateptasis dėl šmeižto nesikreipė ir nesirengia kreiptis, nors kaltinimai skandalingi ir griaunantys pasitikėjimą valstybe.
Tokia įnirtinga tyla (vargano A.Anušausko paveblenimo nepatogu minėti) – gera byla ir apkaltintųjų baimė net viešai cyptelėti pasiteisinant leidžia, kol nėra geresnių, V.Tomkaus juodraštiniu variantu naudotis.
Todėl itin smagu buvo stebėti, kaip Seimas, kuriame knibždėte knibžda įtariamųjų bendradarbiavimu su KGB ir Prezidentė, lemtingomis valstybei valandomis dirbusi priešų stovykloje, sukėlė masinę isteriją dėl nepavykusios M.Basčio apkaltos už ne taip kaip reikia užpildytą anketą apie pabendravimą su vienu KGB-istu. Iš kur toks aršumas, jei M.Bastys seniai yra politinis nulis, jo buvimas ar nebuvimas Seime absoliučiai jokios reikšmės niekam, išskyrus jį patį su žmona, neturėjo?
Visa ši dūmų uždanga buvo paleista virš prasidėjusios sprendžiamosios kovos dėl teisėsaugos faktinės kontrolės. Iškilo didžiulė grėsmė nacionaliniam saugumui – valstybės valdymui slaptomis pažymomis, teisėsaugos nutekinamais ikiteisminių tyrimų duomenimis ir saviems žurnalistams pamėtėjamais asmeninių sekimo bylų ir pasiklausymo įrašų kompromatais. Prasidėjo tylus karas po antklode dėl to, kas šį galingą ir viešai slaptą valdymo pultelį galės už mūsų ir jūsų laisvę spaudyti. Galvojate niekam nesvarbu, ar pavyks patvirtinti nueinančios nuo scenos D.Grybauskaitės įtakos paveldėtoją – siūlomą naująjį STT vadovą?
Mėlynajame ringo kampe – Prezidentė su savo šventaisiais konservatoriais, apspistais spiečiaus mitiūčių ir M.Basčio istorijoje pasirodžiusiais apgailėtinai. Raudonajame – dar neuždusęs, raumenis auginantis S.Skvernelis, įšokęs į ringą iš teisėsaugininkų rūbinės ir lėtai, bet užtikrintai imantis vadeles į rankas. Ir visi kiti socialdemonai bei deputatai, išsigandę tikimybės tapti sekančiais kraštiniais po M.Basčio.
Lėlininkai gerai suprato, kad nepavykus apkaltai galėjo būti prarastas pagrindinis Seimo deputatų slapto poveikio svertas – baimė būti apkaltintiems ar šantažo galimybė už paviešinimą kokių nors nuodėmių, kurių visi turi daugiau negu reikia ir kurios puikiai žinomos kam reikia. O jeigu ir kiti, neseiminiai didikai pasijaus nukabinti – kas tada su Lietuva bus?
Gaujos lyderio principas – nesugebėjus nubausti vieno nepaklusniojo ims nebeklausyti visi. Kompromatais mintančioje politinėje terpėje, baimės valstybėje pralaimėtojų niekas nesigaili ir galima prarasti viską.Teisėsaugos dobermanai kas vakarą virpina šnerves uosdami orą ir spėdami vėjo kryptį – svarbu nepraleisti momento, iš kurios pusės Naujasis Šeimininkas su šonkauliukais ateis.
Visi toje manų košėje dirbo dėl reitingų ir į mūšį buvo mesta viskas. Ką tik pažeidę Konstituciją fotografuodami slapto balsavimo biuletenius veikėjai mosikuoja Konstitucija, nors jiems už tokius pažeidimus, kurių jie ir patys neneigia, galėtų būti surengta masinė ir sėkminga apkalta, kaip nutiko už balsavimo procedūros pažeidimus išmestam vargšui „prisikėlėliui” L. Karaliui. Reikalaujama paleisti Seimą, nors tam nėra ir nebus reikiamo balsų skaičiaus, arba priešlaikinių rinkimų, nors nei vieno Konstitucijoje nustatyto pagrindo tam nėra. Nemokamas cirkas tęsiasi.
Įsisiautėjęs S.Skvernelis net siūlė balsavimą Seime iš viso panaikinti ir įgalinti apkaltos sprendimus priimti Konstitucinį teismą, kas jam įžengus į S.Daukanto aikštės kabinetą galutinai užbaigtų diktatūros kūrimą, nes tautos atstovybė prarastų paskutines galias. Tam audringai plojo nepatenkinti, įskaudinti, tuščių politikų ir valdiškų žurnalistų lozungų paveikti žmonės, nepagalvodami, jog atėmus sprendimo teisę iš negero Seimo ir perdavus ją niekieno nerinktam teisininkų būreliui, teisių nebeturėtų ir žmonių išrinktas tikrasis Seimas visais, ne tik valdžios krėslams lemiamais momentais.
Sistema po truputį byra toliau, sumaištys bus vis didesnės, pratinkitės. Nei mums, nei valstybės ateičiai jokio skirtumo, buvo M.Bastys deputatu ar nebebus. Rungtynės vyksta toliau, tačiau nesvaikim – niekas apie mus čia negalvoja ir niekam mes nerūpim.
Šioje aikštelėje tiesiog nėra mūsiškių ir nėra už ką sirgti – nusipirkim spragėsių ir stebėkim gražius derinukus, tritaškius ir dėjimus iš viršaus. Gal tik nauji rinkimai M.Basčio apygardoje patenkins smalsumą, kur krypsta reitingų rodyklės, nors mūsų reitingų profesionalai seniai žino, kad reitingų rezultatai labiausiai priklauso nuo reitingų rezultatų.
Nepaisant prietarų dėl nesėkmę nešančio skaičiaus – 13, kovo 13-oji diena Seimo nariui Mindaugui Basčiui buvo sėkminga: jis išsaugojo Seimo nario mandatą.
Per Seime vykusį slaptą balsavimą už tai, kad M. Bastys būtų pašalintas iš Seimo balsavo 72 parlamentarai, 21 buvo prieš, 24 Seimo nariai susilaikė, 11 balsavimo bilietų buvo sugadinta.
Tam, kad mandatas būtų panaikintas, už tai turėjo balsuoti ne mažiau kaip 85 Seimo nariai.
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis neslepia nusivylimo tokiu Seimo sprendimu. „Tokia balsavimo dėl Mindaugo Basčio Seimo nario mandato panaikinimo pabaiga yra tiesiog nepateisinama. Tai įrodo, kad asmeniniai žmonių, kurie atstovauja Lietuvai, interesai peržengė viešąjį interesą. Seimo nario mandatas lieka rankose žmogaus, kuris nuslėpė ryšius, turinčius reikšmės valstybės paslapčių saugumui ir dėl kurių Konstitucinis Teismas pripažino, jog jis vienareikšmiškai prarado valstybės pasitikėjimą. Gėda. Griežtai smerkiu tokius balsavimo rezultatus“, – pareiškė V. Pranckietis.
Vertindamas balsavimo rezultatus Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas sakė, kad tai Seimo antausis VSD ir KT.
„Šitoje vietoje ne tiek apie M. Bastį galvoju, o apie Valstybės saugumo departamento santykį su Seimu arba Seimo antausį Valstybės saugumo departamentui ir Seimo kitą antausį Konstituciniam Teismui. Tai dvi labai svarbios Lietuvos institucijos ir Seimui yra nusispjauti į tai“, – komentavo E. Gentvilas.
Jis teigė neatmetantis „valstiečių“ ir „socialdarbiečių“ susitarimo scenarijų.
„Aš neatmetu tokių scenarijų. Apie juos tekdavo girdėti, kad Socialdemokratų darbo partija „paspausdavo“ valstiečius, nes koalicija yra braškanti. M. Basčio klausimas yra toks, koks yra, ir rezultatas toks, kad koalicija nebraškėtų“, – sakė E. Gentvilas.
Jo teigimu, valdantiesiems taip pat reikia ir parlamentaro Artūro Skardžiaus balso, todėl jis prognozuoja lygiai tą patį scenarijų dėl apkaltos A. Skardžiui.
Tuo tarpu Socialdemokratų darbo frakcijos seniūnas Andrius Palionis teigia, kad šios dienos balsavimas dėl Seimo nario M. Basčio apkaltos naudingas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai ir esą tokiu būdu konservatoriai bando diskredituoti Seimą.
„Esu įsitikinęs, kad dalis konservatorių balsavo prieš M. Basčio pašalinimą iš Seimo narių gretų arba sugadino biuletenius. Jiems tokia situacija yra naudinga – M. Basčio reputacijos klausimą jie bando primesti valdančiajai daugumai. Taip bandoma parodyti, kad valdančioji dauguma neva išsaugojo M. Bastį“, – teigia A. Palionis.
Parlamentarai nepalaikė pernai gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo išvados, kurioje konstatuota, kad M. Bastys sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, nuslėpęs savo ryšius su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika.
Kaip parodė balsavimo rezultatai, kolegos išgirdo M. Basčio prašymą neatimti iš jo mandato. „Puikiai suprantu, kad KT sprendimas yra nekvestionuojamas. Ar pritarsite KT sprendimui ar pritarsite mano asmenybei, tai viskas, kolegos, yra jūsų rankose. Prašau jūsų palaikyti mane“, – prieš balsavimą iš Seimo tribūnos prašė M. Bastys.
Politikas akcentavo, kad visada vadovaujasi ir vadovausis bendražmogiškomis, Konstitucijos, priesaikos vertybėmis. M. Bastys pripažino, kad šis apkaltos procesas yra sudėtingas jam žmogiškąja prasme ir teigė galvojęs ir apie mandato atsisakymą, tačiau rinkėjai prašė jo nesitraukti iš Seimo.
Po „mytiūčių” isterijos nauja žaidimo taisyklė – kalbėk ką nori ir nieko tau už tai nebus. Popierinė „Respublika” skelbia „Įtariamųjų bendradarbiavus su KGB sąrašą”. Na, tų, suprantat, kuriuos įtaria.
O kur uždrausta kam nors ką nors įtarti? Kur Baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį už įtarimus galima nuteisti, jei tai tik tokia pilietiško piliečio pilietiška nuomonė? Ar jau nuomonės negalima turėti? „Mitiūtėms” galima, o V.Tomkui ne?
Raktinis žodis – „bendradarbiavus”. Nors kartą parašei ataskaitą apie kelionę, atsakei į klausimus, kai tave pakvietė pasikalbėti – tai juk bendradarbiavai. Bet koks kontaktas, kaip S.Sondeckio, D.Banionio, V.Sladkevičiaus atveju, bet koks pabendravimas net ne savo noru gali būti vadinamas ir „bendradarbiavimu”, ar ne?
Tai kur čia neteisybė? Juridiškai sunku prikibti. Norit – bylinėkitės, ponai politikai ir svarbuoliai, o mes su D.Banionio ir kitų apspjaudytųjų artimaisiais nusipirksim spragėsių ir stebėsim. Viso pasaulio ekranai parodys, kaip Lietuvoj žurnalistus teisia.
V.Tomkus – intrigų meistras: „Kitame šeštadieniniame „Respublikos” numeryje sužinosite, ką reiškia pajuodintos pavardės, kaip Lietuvoje atsirado jaunesnio amžiaus KGB atstovai…” Nors ir taip beveik aišku, kad atsirado per savo nenaudėlius tėvus, nes buvo paminėti KGB dokumentuose kaip jų vaikai.
V.Tomkus gudriai sudėliojo figūras lentoje, kai visi priešininko ėjimai yra blogi. Jei ims teisiškai persekioti, vadinasi sąrašas yra tikras. Jau pats VSD įspėjimas buvo beprotiškai fantastiška ir nemokama reklama, o jį pasirašęs direktoriaus pavaduotojas V.Mažeika drąsiai gali pretenduoti į Auksinius svogūnus nominacijoje „Praleido Progą Patylėti”.
Jei nieko nedarys – V.Tomkus ir toliau sąrašą skelbs. Jei ims aškinti, kad vieni įtraukti teisingai, kiti neteisingai, kad tariamą bendradarbių sąrašą kaip provokaciją pateikė FSB nurodymu KGB agentas Vitas Tomkus – ramiai atsakinės į konkretiką ir trauks savo konkretiką, kurios, be abejonės, turi.
Taip, panašu kaip Lenkijoj apie L.Valensą, bent jau toks pabandymas. Gali būti nešvaru, gali būti visaip prisidėjusi kita pusė. Tačiau kiekvienas suprantam – pati tokia diskusija visuomenėje pribrendusi. Kokiu būdu ji bevyktų, kaip tai momentiškai būtų kam nors nenaudinga ar nepatogu, perspektyvos valstybei atžvilgiu to reikia.
Viską išspręstų oficialus paskelbimas, kurio nebus, nes daug smagiau laikyti pėstininkus pakabintus ir šantažuoti, negu paskelbti ir prarasti įtaką. Dar baisiau, kai patys sprendimų priėmėjai gali būti pakabinti. Vien tik slaptumas išlaiko šmeižto ir šantažo galimybę, todėl paskelbtieji galėtų V.Tomkui ir padėkoti už išvadavimą.
Nuo penktadienio laukėm, kaip vystysis situacija, kol jie ten užsidangstę langus ir išsijungę išmaniuosius, sukišę nosis tarėsi ką daryti. Galvojom – vakare per Vremia tikrai matoniai su pugačiauskais gaus vertingų nurodymų ir pasakys.
Praėjo para, kita – ir nieko. Svarbu juk ne pats sąrašas, o valdžios ir visuomenės reakcija. Valstybei tai kaip medicininis tyrimas – gyvas organizmas reaguoja į stiprius dirgiklius, numirėlis – ne. Jokio spaudimo, vyzdžiai be reflekso, pulso ir kvėpavimo nėra, kūno išglebimas pereinantis į sąstingį.
Jie pasirinko tylą. Skandalų organizavimo klasikai ir lyderiai, pasirodo, patys labiausiai pasaulyje bijo skandalų.Tokio visuotinio, įnirtingo tylėjimo apie rezonansinę, visuomenėje įtampą keliančią informaciją nebuvo net SSSR laikais – anie bolševikai bent sugalvodavo kokį pasmerkimą ar pasityčiojimą.
Ką gi, tylėjimas irgi yra atsakymai. Pirmasis – jie paprasčiausiai neturi ką pasakyti ir atsakyti. Pati viešos diskusijos galimybė kelia jiems panišką siaubą ir norą pabėgti. Net didieji nuomonių formuotojai ir kiti kiškiai drąsuoliai, kas savaitę apspjaudantys nuo galvos iki kojų valdžios neįtikėlius, pridėję kelnes tyli. Nes atsakymai keltų naujus klausimus ir Nifnifo namelis sugriūtų.
Antrasis atsakymas – nepriklausomos žiniasklaidos nebeturim. Užvaldyta, įbauginta, indoktrinuota ir bulvarinė visa – ir internetinė, ir telekomunikacinė, ir popierinė. Jeigu sąrašas būtų melagingas – demaskuotų, jeigu tiesa – kalbėtų, jei nesąmonė – skaniai išsišaipytų. Tą darytų bet kurios šalies žiniasklaida. Net Rusijos ir Šiaurės Korėjos.
Liūdna stebėti, kaip Lietuva po truputį grimzta į sastingį, kai niekas nebesuvaldo įvykių ir nekontroliuoja padėties. Jiems nėra net ko apkaltinti – sumaištis dėl KGB bendradarbių seniai užprogramuotas liustracijos spektaklyje. Ir tokią situaciją, ir tokio skandalo galimybę sukūrė pati valdžia. Pūlinys kada nors turi pratrūkti.
O gyvenimas nesustos – ir toliau skambės paraduose maršai, griaudės ovacijos, išpuoštomis gatvėmis lėks prigrūsti stilingų ponių ir svarbių ponų blizgūs kortežai. Mes žinosim, kad jie žino ir jie žinos, kad mes žinom. Visi supratom atsakymą – karalius nuogas.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Rašinyje „Vyriausiojo policijos komisaro atgaila už miliciją“ (DELFI.lt 2018 m. sausio 15 d.) Ramūnas Bogdanas greta kitų brandžių minčių teigia: Kada nuodėmės kupra nebeleidžia vaikščioti iškėlus galvą, kada saviškių kaltė maudžia lyg sena žaizda, atimdama ramų miegą, kada suvokiama, jog po savęs kiekvienas palieka vienokį ar kitokį pėdsaką – tuštumą, gėdą ar pasididžiavimą, – tada ateina atgailos metas.
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Autorius teiginį, regis, taiko buvusios sovietinės milicijos luomui, konkrečiau – Sauliui Skverneliui. Ir įspėja: Atsargiai suraiteliais, kurie nekreipia dėmesio, ką sutrypė kelyje jie ar jų luomas. Nes kitas sutryptasis galite būti jūs.
Blaivi įžvalga, gerai parašyta, taikliai pritaikyta.
Generalinis policijos komisaras Skvernelis ar jam pavaldūs pareigūnai 2012 metų gegužės 17 dieną pasiuntė į Garliavą 240 sovietinio OMON-o tipo policininkų, kurie pasitelkę dujas, elektrą ir kitas ypatingąsias priemones, tampė ir mušė tiesos reikalaujančius žmones (tai užfiksavo vaizdo kameros), akivaizdžiai smurtavo. Antsiuvuose ant jų rankovių buvo Vytis, todėl jie išniekino valstybės simbolį. Dabar tie tampyti ir mušti, budėję žmonės vėl tampomi po teismus. Ne taikūs budėtojai, o „omonininkai“ ir juos pasiuntę pareigūnai todėl turi būti teisiami. Atgailos čia nepakanka.
O kaip su kitais, KGB, kolaborantų, teisėjų, prokurorų luomais?
KGB dokumentai – po devyniais užraktais
KGB etatiniai darbuotojai be išpažinties ir atgailos buvo atleisti kaip karinio dalinio kareivėliai, dažnas gauna LR ir RF pensijas, kiti dirba verslo ar kitokiose galimai priedangos struktūrose.
Kolaborantai – kgb agentai ir bildukai, kurie atliko VSD „klebonui“ išpažintį, neatlikę nei žodžiu nei raštu atgailos, buvo įslaptinti, kiti, neatlikę išpažinties, dabar viešinami.
Teisėjai, net kėdžių teismuose nepakeitė, tik po smakrais ant grandinės Vytį pasikabino, tarsi lojalumą valstybei pabrėždami, Gedimino stulpais grandinę pasigražino.
Sovietiniai prokurorai be liustracijos, be atsiprašymų, be atgailos, be melo detektorių, pratęsę nenutrūkstamą darbo stažą nepriklausomoje Lietuvoje, taip pat vytį prisisegė.
Todėl iš luomų, kuriems buvo priimtina LSRS NKVD komisaro Lietuvoje Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus Kalvio Ignoto teisybė, laukti tikros tiesos – beviltiška.
Bažnyčiose tikinčiųjų bendruomenė Mišių pradžioje žodžio liturgijos metu kalba labai prasmingo Atgailos akto žodžius: „Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums, broliai seserys, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais“. Nors tarp nusidėjimų apsileidimai minimi ketvirtoje vietoje, tačiau dažnai jie būna trijų pirmųjų priežastimi.
Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Kai teisėsaugos institucijos, nesusimąstydamos jog jos nėra valstybė, priima sprendimus valstybės vardu, o visuomenė mato akivaizdų sprendimų nepagrįstumą, ji iš valstybės įsakmiai reikalauja TIESOS.
Sausio 13-ąją apdovanota Laisvės premija, iš Seimo tribūnos prabilusi vienuolė Nijolė Sadūnaitė išreiškė neigiamą nuomonę teisėsaugos atžvilgiu, tepaprašė neslėpti tiesos, neslėpti žmogaus. Ji išreiškė tiesai neabejingos visuomenės lūkestį
Aukšti valstybės vadovai, kuriems privalu žinoti ir skelbti visuomenei tiesą, Prezidentė ištarė „nežinau“, Premjeras pasišaipė, vienuolės žodžius vadindamas melu. Tiesos ir žmogaus slėpimas tik valstybės apsileidimas? Jei tai apsileidimas, jis – nusikalstamas, skleidžiamos netiesos priežastis.
Žvalgybos pareigūnų atlyginimai per dvejus metus galėtų padidėti iki 30 proc. Be to, planuojama keisti atlyginimų mokėjimo sistemą ir darbuotojus motyvuoti pagal rezultatus, teigia Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Darius Jauniškis.
Vyriausybė trečiadienį pasitarime svarstė žvalgybos pareigūnų algos klausimus – galutiniai sprendimai kol kas nepriimti, tačiau ketinama keisti atlyginimų sistemą.
„Aš neoperuosiu skaičiais, nes manau, kad valstybėje turėtų būti tam tikros paslaptys, ir apie konkretų pareigūnų atlyginimą nekalbėsiu. Tas didinimas būtų dviem etapais – tai yra 2018 ir 2019 metais. Bendra suma pakiltų apie 30 proc. O šiemet biudžete pinigai yra numatyti, papildomų pinigų nereikės“, – žurnalistams po Vyriausybės posėdžio sakė VSD vadovas D. Jauniškis.
Jo teigimu, atlyginimai pareigūnams turi būti mokami kitokiu principu. Šiuo metu egzistuojanti tvarka numato, kad kuo ilgiau pareigūnas dirba, tuo didesnį atlyginimą gauna. D. Jauniškio nuomone, tokia sistema nėra tinkama.
„Mokėjimas už stažą nėra motyvuojantis. Iš principo, aš galiu nieko neveikti, metai bėga ir kyla atlyginimas, o mes siūlome įvesti šakutes, kad būtų mokama už darbo rezultatą“, – teigė jis.
Premjero Sauliaus Skvernelio nuomone, sistema turi būti pakeista taip, kad atlyginimai priklausytų nuo atlikto darbo kokybės.
„Aš manau, kad pagrindinis dalykas, kalbant apie žvalgybos pareigūnus, tai sukurti tą motyvacinę sistemą, kuri priklausytų nuo užduoties svarbos, atsakomybės ir tai susieti su darbo užmokesčiu. Šiandien yra fiksuoti koeficientai – ar žvalgybos pareigūnas kokybiškai atlieka darbą, ar ne, jis gauna tą patį“, – teigė Premjeras.
Šių metų sausio 5 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėje www.kgbveikla.lt baigtas viešinti agentų archyvinių asmens bylų registracijos žurnalas. Viešinti KGB dokumentus Centrą įpareigojo LR Seimas, 2010 metais priėmęs LGGRTC įstatymo 5 straipsnio papildymo įstatymą.
Žurnalo viešinimas pradėtas 2012-ųjų pabaigoje, baigtas 2018 m. sausio 5 d. Išanalizuota 1669 asmenų duomenys. Šis žurnalas nėra ir nebus slaptas dokumentas, jis bus laisvai prieinamas Lietuvos ypatingajame archyve (pagal Liustracijos įstatymo nuostatas nebus skelbiami tik prisipažinę asmenys, kurių žurnale yra 22).
2011 m. Valstybės saugumo departamentui perdavus Lietuvos ypatingajam archyvui turėtus KGB dokumentus, tarp kurių buvo ir šis žurnalas, ir šią žinią paviešinus, buvo beįsigalinti nuomonė žurnalo turinį skaitmeninti ir pateikti visuomenei. Atsižvelgdami į KGB dokumentų specifiką (galimus netikslius arba klaidinančius duomenis) ir fragmentiškumą Centro istorikai tam nepritarė, prisiėmė atsakomybę individualiai išanalizuoti visą prieinamą informaciją apie žurnale minimus faktus ir pateikti ją kartu su papildomais tyrimais ir komentarais.
Pabrėžtina, kad Centro puslapyje, kuriame penkerius metus palaipsniui viešinti žurnalo duomenys, buvo išryškintas svarbus prierašas: „nežinoma, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis žurnalas. Atidžiau ištyrus papildomus archyvinius ir įvairius kitus šaltinius apie sąraše esamus asmenis, nustatyta, kad dalis užverbuotų asmenų nedirbo kaip agentai. Manytina, kad jie sutiko bendradarbiauti tik norėdami ištrūkti iš čekistų nagų. Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais. Sovietinis saugumas kartais (ginkluotos rezistencijos laikotarpiu net dažnai) sąmoningai skleisdavo informaciją apie žmogaus tariamą bendradarbiavimą su KGB“.
Darbas, kuris truko penkerius metus, buvo nelengvas pirmiausia dėl šaltinių trūkumo. 1990 – 1991 metais daug KGB dokumentų buvo sunaikinta arba išvežta į Rusiją, tarp jų ir KGB agentų asmens bei darbo bylos, kurios būtų tiesiausias ir patikimiausias kelias išsiaiškinant agentų veiklą. Nesant šių bylų, informacijos teko ieškoti tūkstančiuose KGB operatyvinių, agentūrinių, baudžiamųjų, spec. patikrinimo, bylų.
Analizės duomenys
Paviešintasis sąrašas, kaip ir daugelis KGB dokumentų, turi būti vertinamas kritiškai. Visas agentų registracijos žurnalas parašytas ranka. Keli pabaigoje įrašyti asmenys, įrašyti kiek kitu rašikliu, kita rašysena. Neišlaikyta chronologinio eiliškumo, todėl žurnale pateiktų duomenų patikrinimuibuvo skirtas ypatingas dėmesys. Tarp pabaigoje įrašytų asmenų yra ne tik Donatas Banionis, Saulius Sondeckis, bet ir Antanas Urbonas, kuris išdavė Adolfą Ramanauską – Vanagą ir dėl jo bendradarbiavimo su KGB abejonių nekyla. Pabaigoje įrašytas ir Vincas Sladkevičius, tačiau jo įrašymo aplinkybės pabaigoje lieka neaiškios – kiti dokumentai rodo, kad V. Sladkevičius buvo verbuotas 1958 metais, tačiau nebendradarbiavo (agento darbo byla neužvesta) ir po metų iš agentūrinio tinklo išbrauktas bei ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Tačiau, šalia įrašytas ir kitas vyskupas Liudvikas Povilonis, apie kurio ryšius su KGB buvo įtariamair sovietmečiu, taip pat Krizostomas Labanauskas, buvęs partizanas, pasukęs išdavystės keliu.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Visi į sąrašą įrašyti agentai buvo verbuojami LSSR KGB arba kitų KGB padalinių. Tačiau ne visi su sovietiniu saugumu norėjo bendradarbiauti, be to, ne visų agentų darbas vertintinas vienodai. Kai kurie partizanų karo metu suimti ryšininkai, partizanai ar nesusiję su partizanais žmonės norėdami ištrūkti iš NKVD sutikdavo tapti agentai ar informatoriais, tačiau paleisti, pasitraukdavo į mišką (Nr.6 – Motiejus Paškonis, Nr.198 – Antanas Jankauskas), o apie verbavimą pranešdavo partizanams ar artimiems žmonėms (Nr.12 – Aldona Paulavičiūtė, Nr.38 – Aldona Sipavičiūtė, Nr.260 – Monika Alūzaitė, Nr. 282 – Antanas Valaitis) arba slapstydavosi kitur (Nr. 25 – Petras Kudirka). Buvo su pogrindžiu susijusių žmonių, kurie užsiverbuodavo leidus partizanams ir su jais derinant teikdavo NKVD-MGB dezinformuojančius pranešimus (Nr. 41 – Vaclovas Švarskis). Kai kurie žmonės, po verbavimo bandė saugumiečius klaidinti, teikė jiems nenaudingas žinias, vengė bendradarbiauti (Nr. 39 Petras Taluntis, Nr.44 Antanas Kairys, Nr.221 Vladas Tamulevičius, Nr.313 Juozas Lostys), kiti nebenorėdami bendradarbiauti pasitraukdavo į Vakarus (Nr.2 Vaclovas Sidzikauskas). Pasitaikė atvejų, kuomet žmogus buvo užverbuotas, priverstas bendradarbiauti, bet nenorėdamas to bandė trauktis į vakarų valstybes (Nr. 1099 Rimantas Mažuika, Nr. 1469 Aloyzas Jurgutis, Nr. 1508 Ričardas Daunoras). Pastariesiems dėl to buvo iškeliamos baudžiamosios bylos.
Šalia minėtų asmenų, registracijos žurnale įrašyti:
agentai, kurie išdavė partizanus ir už tai buvo jų nubausti mirtimi partizanų karo lauko teismo sprendimu (Nr.8 Nikodemas Podrezas, Nr.17 Bronius Jedeška, Nr.31 Antanas Muralis, Nr.32 Jokūbas Briedis, Nr.60 Jonas Orlingis);
agentai smogikai, savo rankomis žudę partizanus, tarp jų ir nelietuviai, nesusiję su pogrindžiu, pasitelkti kaip smogiamoji jėga (Nr.63 Pranas Monstys, Nr.66 Klaus Veniger, Nr.73 Povilas Mackevičius, Nr.76 Julius Bervingė, Nr. 92 Michail Žada, Nr.135 Juozas Kairys, Nr.223 Vilius Uzėla, Nr.240 Nikolai Melnik, Nr.244 Leonid Zakrevskij, Nr. 295 Kazys Vaitkus – Venckus, Nr.343 Vasilij Lapušniak, Nr.391 Bronius Baranauskas, Nr.431 Jonas Mockus, Nr.452 Zigmas Kašėta, Nr.455 Alfonsas Žebrauskas, Nr.463 Juozas Jankauskas, Nr.551 Antanas Chainauskas, Nr.552 – Ignas Tamošiūnas, Nr.718 – Alfonas Radzevičius, Nr.787 – Bronius Saveikis, Nr.1086 Jonas Jankauskas, Nr.1177 Juozas Bulka, Nr.1179 Jonas Kimštas, Nr. 1282 Jonas Dabulevičius);
daug žmonių išdavę agentai (Nr.106 Vacys Kuodis, Nr.145 Vanda Pociūtė, Nr. 222 Marijona Žulienė, Nr.246 Jonas Vendzinskas, Nr.269 Bronė Karčiauskaitė, Nr.371 Juozas Rudžionis) arba partizanų vadus išdavę, padėję suimti (Nr.569 Tadas Chodakauskas, Nr.955 Jonas Šalčius, Nr. 1233 Jonas Kukauskas, Nr.1669 Antanas Urbonas) ar patys partizanusnužudę agentai (Nr.78 Kostas Kubilinskas, Nr.449 Klemensas Stanaitis, Nr.548 Antanas Vaitulionis, Nr.568 Adolfas Daubaras, Nr.642 Algirdas Skinkys, Nr.1009 Albinas Šliužas).
Taip pat žurnale įrašyti ir agentai naudoti užsienyje (Nr.556 Viktoras Eidukaitis, Nr.697 Pranas Tvaronas, Nr.1045 Kurt Genys) arba užverbuoti iš užsieniečių, įtariamų priklausymu užsienio žvalgyboms, ar tokiems įtariamiesiems sekti (Nr.603 Jonas Vaickus). Taip pat esama įrašytų išeiviją šnipinėjusių agentų (Nr. 1451 Vytautas Mačiuika)
Kai kurie agentai teikė paprastus pranešimus apie savo pažįstamų kalbas, nuotaikas, požiūrį į sovietų valdžią arba bendraudami su partizanais juos dezinformuodavo (Nr.444 Antanas Mikenis). Stalinizmo metais tokie, iš pažiūros paprasti, pranešimai galėjo nulemti kito žmogaus suėmimą, tardymą, kalinimą (Nr.223 Jonas Mockus). Registracijos žurnale įrašyti ir vadinamieji kameros agentai, suimti žmonės, kurie per pokalbius išgaudavo informaciją iš kitų suimtųjų ir taip jiems pakenkdavo (Nr.505 Ona Stankevičienė, Nr.545 Birutė Urbanavičiūtė)
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Esama kontraversiškų atvejų, kai užverbuotas agentas išduodavo žmones, bet taip pat bandydavo išsisukti nuo bendradarbiavimo (Nr.19 Vytautas Radvila) arba visaip vengė bendradarbiauti, bet iš naujo suėmus ir tardant teikdavo informaciją apie žmones (Nr.36 Vladas Krivickas). Pasitaikė atvejų, kai turima žinių dėl agento bendradarbiavimo, bet jis vis tiek būdavo nuteisiamas net ir mirties bausme. Registracijos žurnale įrašyta ir nemažai kunigų, kurių vieni išduodavo žmones, vykdė režimui palankią politiką tikybos klausimais (Nr.264 Stasys Markonis, Nr. 1315 Nikodemas Švogžlys, Nr. 1327 Petras Maželis, Nr. 1474 Povilas Bakšys), kiti visaip bandė išvengti kontaktų su saugumo struktūromis.
Viso tyrimo metu komentarais papildyti 806 atvejai, dar 966 atvejais informacija gauta iš rastų agento kortelių. Kiekvieno žurnale įrašyto asmens istorija yra unikali, turi būti vertinama individualiai.
***
KGB dokumentų viešinimo tinklalapyje kgbveikla.lt tikslas yra KGB veiklos ir metodų nušvietimas. Todėl ir šio žurnalo paviešinimas bei tyrimas yra aktualus KGB veiklos ir metodų pažinimui. Kai kurie gauti rezultatai bus aktualūs ir istorijos mokslui bei sovietinės istorijos žpažinimui.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras
