« 2 2 »

Seniai Vilniuje vienoje gatvėje matėme tiek daug automobilių, kurie sovietų laikais buvo didžiausia mūsų svajonė. Savaitgalį tokią progą turėjome. Gedimino prospektu iki Prezidentūros važiavo Moskvičiai, Pobiedos, Volgos, Žiguliai… Nematėme tik Zaporožiečių. Kažkur garažuose yra gal dar ir tokių, koks vienas kitas, bet kelionė aplink Lietuvą, jau ne tarybinę, jiems, matyt, būtų buvusi per sunki. Važiavo ir kitokių automobilių, ne sovietų gamybos, bet jų buvo mažiau.

Dvi dienas jie riedėjo asfaltuotais ir neasfaltuotais Lietuvos keliais, nuvažiavo per tūkstantį kilometrų. Prisiminta Antano Smetonos laikų tradicija, kai aplink Lietuvą riedėjo automobiliai, kurie dabar nublizginti, išpuoselėti stovi tik turtingų kolekcionierių garažuose, tokių kaip garsus sovietų laikų lenktynininkas Stasys Brundza, kuris vakar spaudė rankas nugalėtojams – ir greičiausiems, ir vyriausiems, ir jauniausiam.

Siūlome pasižiūrėti į automobilius, kurie jau tampa retenybėmis. O kažkada tik jie riedėjo mūsų keliais ir gatvėmis, vežė mus į Palangą ir Druskininkus, į kolektyvinius sodus ir į kaimą pas tėvus tikrų dešrų ir lašinių parsivežti… Žiguliai buvo geri automobiliai, verti garbingos vietos turtingų kolekcionierių garažuose.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.07.27

« 1 2 »

Rugpjūčio 23 dieną, minint Baltijos kelio metines, Nacionalinis susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje” (Tautininkų sąjunga, Lietuvos centro partija, Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Tautos vienybės sąjunga) surengė automobilių žygį Baltijos keliu iki pasienio su Latvija.

Įvyko mitingai Ukmergėje, Panevėžyje, Pasvalyje ir Saločiuose. Žygio dalyvius lydėjo, gėles barstė Lietuvos aviatorių pilotuojami lėktuvai. Saločiuose buvo pasirašyta Latvijos ir Lietuvos vienybės deklaracija ir Nacionalinio susivienijimo “Už Lietuvą Lietuvoje” ir Nacionalinio susivienijimo “Visu Latvijai/TB/LNNK” komunikatas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.08.25

Šiandien Seime įvyko Seimo nario, Tautininkų sąjungos pirmininko Gintaro Songailos sukviesta spaudos konferencija.

Joje dalyvavo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys akademikas Antanas Buračas, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė dr. Dalia Urbanavičienė, Lietuvos aeroklubo prezidentas Jonas Mažintas. Konferencijoje taip pat pasisakė Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas. Konferencijoje buvo išsamiai pristatytas Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ rugpjūčio 23-ąją rengiamas simbolinis automobilių žygis Baltijos keliui atminti.

Continue reading „Automobilių žygis Baltijos keliui atminti”

Ne kartą važiavau Alytaus – Prienų keliu, bet į “Visuomenės harmonizavimo parką” praėjusį šeštadienį buvau užsukęs pirmą kartą. Porai valandų. Mačiau jį tik nuo kelių takelių. Su mano pinigine kitaip jo nepamatysi. Bet ir tai, ką pamačiau vaikštinėdamas ir važinėdamas, padarė labai malonų įspūdį. Ačiū parko įkūrėjui ponui Augustinui Rakauskui, kad už dyką leidžia bent tokią promogą: pasižvalgyti į giraites, tvenkinius, gėlynus, moderniškus statinius. Net avelių banda čia pamiškėje ganosi, net visai nebaikščią putpelę mačiau.

Kažkada apleistą Vazgaikiemį dideli pinigai išgarsino po visą pasaulį. Tikiuosi, kad išgarsino, nes liepos mėnesį čia keturias dienas gyveno ir bendravo, klausėsi paskaitų lietuvių jaunimas, suvažiavęs iš viso pasaulio. Girdėjau, kad jiems tas renginys patiko.

Man pasisekė, nes tuo metu hipodrome vyko tarptautinės konkūrinio jojimo varžybos. Kas gali būti gražesnio už žirgą ir raitelį!

“Jojimas yra gražus, ir jis gali tapti menu. Kiekvienas raitelis mėgsta save laikyti menininku. Bet tikrasis menininkas tėra tas, kas moka gerai pažinti žirgo psichiką ir ne jėga, o tik jausmu pasiekia jojimo harmoniją. Jausmas – tai ne juodoji magija. Kiekvienas raitelis gali išsiugdyti labai didelį sugebėjimą jausti žirgą.

Visiška harmonija tarp raitelio ir žirgo, taigi grožis, yra galutinis bet kurio išjodinėjimo tikslas. Iš žirgo išvaizdos turi būti matyti, kad jis puikiai jaučiasi, bet raitelis neturi parodyti, kaip sunku tai pasiekti”, – savo knygoje “Jojimas” rašo Vilhelmas Miūzeleris (Wilhelm Museler).

Žinau, kad ši knyga išversta į keliolika pasaulio kalbų. 1973 m. “Minties” leidykloje ją man teko išleisti lietuviškai. Tikiuosi, iki šiol ja naudojasi, iš jos mokosi ir pradedantieji, ir patyrę raiteliai.

O apie Vazgaikiemio Visuomenės harmonizavimo centro žirgyną ir hipodromą reklaminiame buklete rašoma taip:

“Parke įrengtas tarptautinius standartus atitinkantis žirgų maniežas, kur organizuojamos tarptautinės žirgų varžybos. Manieže taip pat mokomasi jodinėti, rengiamos jodinėjimo stovyklos, kiti renginiai.

Baltijos šalyse ir Rytų Europoje vieninteliame atitinkančiame tarptautinius standartus hipodrome vyksta ir tarptautinių konkūrų jojimo pasaulio taurės etapai, FEI pasaulio dailiojo jojimo varžybos ir kt. Hipodrome yra 2 salės, skirtos konferencijoms ir renginiams, 150 vietų VIP tribūna. Jojimo arena su 2 000 vietų dengta tribūna. Komplekse yra 150 stacionariųjų gardų žirgams laikyti”.

Štai ką aš pamačiau Visuomenės harmonizavimo parke.

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.08.20

rubavicius-rubavicius

Aiškesnis nacionalinio tapatumo kaitos vaizdas reikalingas ne tik mūsų pačių savivokai, bet ir eurointegracinių vyksmų skatinimo politikai, taip pat ieškant deramų atsakų į vis naujus ne tik mums, bet ir Europos Sąjungai kylančius iššūkius bei grėsmes. Europiniam tapatumui (europinimo ar europeizacijos vyksmas) kurti pasitelkiamas nuo nacionalumo apraiškų apvalytas pilietinis europietiškumas.

Tačiau ir europinimui, ir pilietinio europietiškumo sklaidai reikalingi nacionalinių kultūrų “mechanizmai”, taip pat europinių komunikacijos ir informacijos tinklų plėtra. Drįstume teigti, kad norėdami sukurti veiksmingas ES plėtros, europinio pilietiškumo ugdymo programas, o ypač bandydami įveikti ES būdingas demokratijos, visuomenės ir kitokias stokas, turime pasitelkti nacionalinių jausenų “klijus” socialinei sanglaudai stiprinti – laisvoje demokratinėje Europoje nacionalinių tapatumų savikūra ir raiška turi laiduoti europinio bendrumo jausenos ugdymą, o ne skatinti tautinį uždarumą ir priešiškumą.

Continue reading „Nacionalinio tapatumo politika strategijoje “Lietuva 2030””

v.visockas_slaptai.lt

Dvi dienas dalyvavau Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XIV Seimo posėdžiuose. Norėjau iš arčiau pamatyti ir išgirsti žmones, kurie ne Lietuvoje gyvena Lietuva, stengiasi išlikti lietuviais, lietuviais išauginti savo vaikus ir vaikaičius, visokeriopai padeda toli esančiai savo Tėvynei.

Dažnai pagalvoju: kokia šiandien būtų Lietuva, jeigu karo pabaigoje inteligentija nebūtų pabėgusi į Vakarus, o būtų atsidūrusi Sibire, kaip jos dalis ten atsidūrė 1940-aisiais ir 1941-aisiais? Ne iš PLB Seimo nario Rimanto Dirvonio žinau, ką Amerikos lietuviai darė, kad neišnyktume iš pasaulio žemėlapio, taptume laisvi.

Continue reading „Ar dviguba pilietybė – vaistas nuo visų ligų?”

« 1 2 »

Jeigu šis pasaulis kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Justinas Marcinkevičius

Pirmieji mano nuotraukų “herojai” buvo vaikai: seserys, pusseserės, gatvės ir mokyklos draugai. Nes ir pats buvau vaikas, kai Tėvai nupirko stebuklingą dėžutę – fotoaparatą “Liubitel” (“Mėgėjas”).

Ir dabar man maloniausia fotografuoti gamtą ir vaikus, ypač tuos, kurie žengia pirmuosius žingsnius arba dar sėdi ant mamyčių ir tėčių rankų. Jie tokie išraiškingi, tokie tikri ir gražūs! Gaila, kad jų vis mažiau ir mažiau mano Tėvynėje… Kad jie, Jos gerai nepamatę, nepažinę, nepamilę, bėga į svečias šalis. Ne visi, žinoma, ir ne be mūsų – jų tėvų ir senelių – kaltės. Ne be Lietuvos valdžios kaltės…

 Viena iš čia pateikiamų nuotraukų – ne mano. Ta, kur grupė plikagalvių vaikų, o šalia jų – jauna moteris – pirmoji mano Mokytoja, kurios nei vardo, nei pavardės nežinau.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.08.06

Jeigu šis pasaulis kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Justinas Marcinkevičius

Pirmieji mano nuotraukų “herojai” buvo vaikai: seserys, pusseserės, gatvės ir mokyklos draugai. Nes ir pats buvau vaikas, kai Tėvai nupirko stebuklingą dėžutę – fotoaparatą “Liubitel” (“Mėgėjas”).

Ir dabar man maloniausia fotografuoti gamtą ir vaikus, ypač tuos, kurie žengia pirmuosius žingsnius arba dar sėdi ant mamyčių ir tėčių rankų. Jie tokie išraiškingi, tokie tikri ir gražūs! Gaila, kad jų vis mažiau ir mažiau mano Tėvynėje… Kad jie, Jos gerai nepamatę, nepažinę, nepamilę, bėga į svečias šalis. Ne visi, žinoma, ir ne be mūsų – jų tėvų ir senelių – kaltės. Ne be Lietuvos valdžios kaltės…

Viena iš čia pateikiamų nuotraukų – ne mano. Ta, kur grupė plikagalvių vaikų, o šalia jų – jauna moteris – pirmoji mano Mokytoja, kurios nei vardo, nei pavardės nežinau. Dar kelios pokario nuotraukos – gal mano, o gal mano fotografavimo mokytojo Laimučio Igno Sidabro.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.08.04

v.visockas_slaptai.lt

Daugiau kaip dvidešimt metų šalia mažo upeliuko, šalia dulkėto keliuko, žemė ilsėjosi – be plūgo ir be dalgio.

Negerai, žemė turi dirbti, nešti naudą, pasakė žemės ūkio ministras, ūkininkas. Ir žmogaus ūgio žolė, kurioje gyveno, slėpėsi paukščiai, žvėreliai, vabalai vabalėliai, išnyko.

Liko tik galingo traktoriaus ratų pėdsakai, apibarstyti smulkiais šiaudeliais. Varlės ir varlytės, gandrų džiaugsmui, blaškėsi likusios be namų. Toje žemėje nei rudenį, nei pavasarį nebus sodinama, sėjama. Kai žolės žolelės vėl sužaliuos ir stiebsis į saulę, atvažiuos tas pats galingas traktorius… Žemės savininkas su traktorininku jau iš anksto susitarė.

Continue reading „Mintys, kilusios liepos karščių išvargintoje galvoje”

vytautas_visockas_1

Vyriausybėje devynios didžiosios verslą prižiūrinčios institucijos pasirašė deklaraciją “Dėl pirmųjų verslo metų”.

Jų kontrolieriai įsipareigojo verslo naujokus pirmaisiais metais ne bausti, o draugiškai konsultuoti. Siekiama, kad pradėjusio verslą žmogaus negniuždytų baudos.

Tokiam nusiteikimui negalima nepritarti. Atsiras daugiau sau duoną uždirbančių žmonių, sumažės pašalpų gavėjų. Amerikoje pabuvoję verslininkai sako, kad būtent toje šalyje labai palankiai žiūrima į pradedančiuosius verslininkus.

Continue reading „Vargšė ta mūsų kalba”

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.07.15

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2012.07.07

vilutis_portretas

Esu perskaitęs daug tremtinių, politinių kalinių, partizanų knygų, kai kurias redagavau ir išleidau.

Bet Leono Vilučio “Likimo mozaika” į rankas pateko tik dabar, po dvidešimties metų nuo jos išleidimo (Kaunas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1992).

Tai vieno aktyviausių rezistencijos pradininkų Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje prisiminimų knyga.

“… mano jaunystė labai panaši į nueitą mūsų Tautos kelią: sunkios kovos už nepriklausomybę, sėkmingas (deja, neilgas) jos įtvirtinimo laikotarpis, okupacija, teroras, nelygi partizanų kova, kalėjimai, kankynės…”, – pratarmėje rašo autorius.

Skaitytojui siūlome kai kurias ištraukas iš Leono Vilučio knygos “Likimo mozaika” apie lageriuose sutiktus žmones.

Vytautas Visockas

Continue reading „Švedijos žvalgas į lagerius su savimi atsivedė visą Maskvos Didįjį teatrą”

Didžiulis galvos skausmas ta sustabdyta, bet neuždaryta atominė elektrinė. Labai daug pinigų išleista uždarymui, bet neuždaryta. Europos Sąjungos uždarymui skirti pinigai išvogti, o sovietinės atominės elektrinės durys atlapotos: įeik ir įjunk reaktorių nors ir šiandien (taip buvo pasakyta vienoje televizijos laidoje), gamink pigią, konkurencingą elektrą. Deja, įjungti negalima, reikia uždaryti, bet jau lietuviškais milijonais.

Taigi, neuždarėm vienos, ketinam “atidaryti” kitą, japonišką. Nežinau, ar šiais laikais leidžiama Smetonos laikų poeto Kazio Binkio poemėlė vaikams “Dirbk ir baik!”. Kai po karo sovietų laikais mokiausi mokykloje, poemėlės ištraukas teko mokytis mintinai. Dabar, ko gero, ši poemėlė uždrausta, nes visoms nepriklausomos Lietuvos valdžioms ji nepatiktų: mat visos valdžios dirba, bet nebaigia. Tiksliau pasakius – ne tiek dirba, kiek pridirba. Ir palieka iškuopti kitiems. Tie kiti kitoje vietoje pridirba. Todėl daug smarvės Lietuvoje.

Bet visokie stadionai, rūmai, aikštės, prospektai, iš kur sklinda negeras kvapas, niekai, palyginus su pradėtu nepradėtu šimtmečio darbu – naująja atomine elektrine. Čia juokauti jau nesinori, baisu darosi. Ar gali maža, neturtinga valstybė, daugiau kaip per du dešimtmečius nesugebanti pastatyti stadiono, kokybiškom trinkelėm išgrįsti svarbiausio sostinės prospekto – ar gali tokia valstybė pastatyti daug milijardų kainuojančią atominę elektrinę?

Pradėti gali, pridirbti naujoje vietoje, šalia pridirbtos – gali. O pastatyti? O užbaigti pradėtą šimtmečio statybą? Šito aš nesužinosiu. Nesužinos ir daugelis protestuotojų, kurie birželio 27 d. buvo susirinkę prie Prezidentūros ir daug ko reikalavo iš Seimo, iš prezidentės, iš Vyriausybės. Nesužinos, nes tie protestuotojai – nejauni žmonės, o statyba truks ne dešimt metų, kaip žadama, o ne vieną dešimtmetį. Ta statyba gali būti niekada nepabaigiama, kaip stadionas. Baisu net pagalvoti.

Tačiau man neatrodo, kad referendumas – išeitis. Atsiklauskim tautos, kaip ji pasakys, taip ir darysime. Mitinge buvo prisimintos melžėjos, esą jos nieko neišmano apie sudėtingus atominius reikalus, bet būtent jos iš savo kišenės sukraus tuos milijardus, jų vaikai ir vaikaičiai bus amžini skolininkai Švedijos bankams. Taip tai taip – jos, bet, vis dėlto, jos negali žinoti, reikia ar nereikia statyti, naudinga ar nepakeliamai žalinga bus ta šimtmečio statyba.

Ką čia melžėjos! Palikime ramybėje tas darbščias moteris. Profesoriai, akademikai nežino, ką daryti. Štai akademikas Antanas Kudzys: jis nei už, nei prieš atominę elektrinę, nes jam trūksta paskaičiavimų, kai kurių duomenų, kurie slepiami. Jeigu skelbsime referendumą, ir viena, ir kita pusės turės atskleisti visas kortas. O dabar slepia, sakė akademikas A.Kudzys.

Tačiau jeigu referendumu apie atominius reikalus nieko neišmanantys žmonės pasakys “taip”, statykime, ar tada tikrai pastatysime, tikrai džiaugsimės pigia elektra ir energetine nepriklausomybe? Jokie akademikai, jokie specialistai ir ekonomistai, juo labiau politikai šiandien nepasakys, kas mūsų laukia po kelių dešimtmečių. Ir niekas neatsakys už šiandien padarytas klaidas, už nusikaltimus, o kentės “melžėjos”.

Todėl labai skauda galvą tiems, kurie nuo nedraugiškų didžiųjų kaimynų priklausomai, neturtingai Lietuvai linki gerovės. Labai skauda. Labai daug abejonių, nežinomųjų. Ir labai daug demagogijos, politikavimo, partinės ir asmeninės naudos siekimo, kalbant šia gyvybiškai svarbia tema.

Man patiko trumpas viešnios iš Baltarusijos pasisakymas. Ir toje šalyje, ir Kaliningrado srityje yra žmonių, kurie supranta, kad, jeigu bus pastatytos visos trys elektrinės, padaugės ne energetinės nepriklausomybės, o atominės priklausomybės.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: akimirkos iš birželio 27-osios mitingo, skirto referendumui dėl atominės jėgainės statybos paremti. Mitingas, į kurį susirinko apie šimtas žmonių, buvo surengtas prie Prezidentūros. Mitingui vadovavo parlamentaras tautininkas Gintaras Songaila.

2012.06.28

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

Tautininkų sąjunga birželio 23-ąją pakvietė susirinkti ant Žaliojo tilto “prie paminklo okupacinei kariuomenei pasmerkti bolševikų mylėtojų iš įvairių valdžios institucijų poziciją saugoti šias komunistinį terorą primenančias baidykles”.

Kvietimą išgirdau ir atėjau. Aš irgi manau, kad šioms surūdijusioms, sulopytoms skulptūroms, vadinamoms “baidyklėmis”, jau seniai ne vieta miesto centre. Daug kartų ėjau šiuo tiltu, nekreipdamas dėmesio į sovietmečio “šedevrus”, nes aplinkui šiuolaikinių “šedevrų” – tik dairykis ir žavėkis. Štai dešiniajame krante – vamzdis: ir meno kūrinys, ir naudingas daiktas srutoms į Nerį nutekėti.

O kokie “šedevrai” po tiltu! (Aš ne apie didžiulius nesurūdijusio metalo žiedus.) Jie irgi – Valstybės saugomi kultūros paveldo objektai? Juk tai šių, nepriklausomybės laikų, kultūros reiškiniai, juos irgi privalu saugoti. Tai kas, kad jų autoriai – chuliganai, darantys didžiulę žalą ne tik Vilniui. Visokių menininkų pasitaiko, visokius reikia gerbti ir mylėti.

Bet man ne visai aišku: visos keturios skulptūros saugomos valstybės ar ne visos? Dar prieš renginį atidžiau apsidairiau ir suglumau. Pavyzdžiui, skulptūrinė grupė “Žemės ūkis” (skulptoriai Bernardas Bučas ir Petras Vaivada) – tikrai saugoma, kaip “sovietinio laikotarpio meno kūriniai”, lietuviškai ir angliškai parašyta (žiūrėkite nuotrauką), o štai “kariai išvaduotojai” – tai juk nesaugomi! Jokia lentelė (žiūr. nuotrauką) jų nesaugo, neparašyta nei lietuviškai, nei angliškai, nežinia net kas juos nulipdė.

Juos galima vežti į metalo supirktuvę, į Grūto parką – kur nori. Išeitų, kad Tautininkų sąjunga braunasi pro atviras duris. Imkit ir vežkit, Zuokas jums negali uždrausti. Dabar aš supratau, kodėl prieš kelerius metus eidamas pro “išvaduotojus” pastebėjau, kad jų klynas ištepliotas raudonais dažais. Juk tų “išvaduotojų” niekas nesaugo! Nori – teplioji okupanto klyną, nori – patiltes, pastatų sienų fasadus.

Juokas – juokais, o juk graudu. Okupantams paminklą turime ir budriai saugome, kaip kai kurie paveldosaugininkai ir politikai sako – tik per mano lavoną, o štai Birželio 23-iosios sukilėliams Vilniuje paminklo nesaugome, nes jo nėra. Lukiškių aikštė irgi jau trečią dešimtmetį “dirvonuoja”. Nėra paminklo, pavyzdžiui, Laisvei. Gal dėl to, kad nėra ir laisvės. Anokia čia laisvė, jeigu iki šiol bijome prisiliesti prie surūdijusių, sulopytų sovietmečio simbolių (žiūr. nuotraukas), prie tų, kurie kovojo su Birželio sukilėliais, kurie kankino niekuo nekaltus žmones Rainiuose, šaudė Panevėžy ir Pravieniškėse, trėmė prie Laptevų jūros…

Anokia čia laisvė… Tautininkai tikisi, kad “valdžios institucijos išgirs šį teisėtą mūsų lūkestį ir nereikės kviesti pilietinės talkos šių skaudžių okupacijos padarinių likvidavimui”. O aš nesitikiu. Zuokas, ypač prieš rinkimus, bus labai geras rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuvių tautai. Neveš jis okupantų į Grūto parką, nors jie patys to prašo (žiūr. nuotrauką). Jau neturime nei valios, nei ryžtingumo, nei vieningumo. Nedaug mūsų susirinko ant tilto 1941-ųjų birželio sukilimo 71-ųjų metinių dieną.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.06.24    

vytautas_visockas-portretas

Rusija kaskart darosi vis didesnis vadinamojo demokratinio pasaulio galvos skausmas. “Vadinamojo” todėl, kad demokratijos niekur pasaulyje nėra per daug. Per daug tik besaikio godumo, “demokratijos” nesaikingai lobti eilinių piliečių, vargšų sąskaita. Per daug apsimestinio, savanaudiško gerumo mažų, silpnų tautų atžvilgiu.

Bet aš ne apie tai. Aš apie Rusiją, kuri grįžta į brežnevinius (jeigu ne dar blogesnius) laikus. Ir to grįžimo simbolis – naujasis senasis prezidentas Vladimiras Putinas. Kasdien matome, kas dedasi Maskvoje. Vartau mėnraštį “Soveršenno sekretno”, kurio pirmajame puslapyje – iki dantų ginkluoti omonininkai prieš mažą berniuką, sėdintį ant dviratuko. “Tai tavo tėvynė, sūneli!” Kas laukia šito berniuko? Kas laukia Rusijos? Kas laukia vadinamojo demokratinio pasaulio, kurį galima įsivaizduoti mažojo dviratininko vietoje?

Continue reading „Kontrolinis pasivaikščiojimas”

« 1 2 »

Užu Trakų, pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, ne vieną kartą teko lankytis ir prieš kelis dešimtmečius, sovietų laikais, ir vėliau, kai dar tik buvo kalbama, ekskursantams pasakojama, kaip XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje atrodė Juozapo Tiškevičiaus pastangomis pastatytas Užutrakio dvaras ir parkas. Neoklasicistinio stiliaus rūmus projektavo garsus lenkų architektas Juzefas Husas, o augmenijos įvairove išsiskiriantį dvaro parką su daugiau nei dvidešimčia tvenkinių suprojektavo Eduardas Fransua Andrė. 

Tada aptriušę rūmai ir apleistas parkas šiandien jau džiugina lankytojus. Čia rengiami įvairūs klasikinės muzikos koncertai, čia malonu pasižvalgyti į Galvės ir Skaisčio ežerus, išvalytus tvenkinius, šimtamečius medžius, iš nebūties iškilusias antikines skulptūras, gėlynus. Čia labai jauku ir gera, ramu ir netriukšminga…

Prieš sekmadieninį birželio mėnesio koncertą su fotoaparatu rankose aš grožėjausi vaizdais, į kuriuos siūlau pažvelgti ir šio portalo skaitytojams.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.06.12

Jeigu norite pamatyti, kaip atrodo Vilniaus Gedimino prospektas (dalis nuo Vinco Kudirkos aikštės Arkikatedros link), uždengtas žolę imituojančia sintetine danga, ne tik pamatyti, bet ir ja pasivaikščioti, ant jos pasėdėti, pagulinėti, pažaisti su vaikais, tai padaryti galite ir šiandien, sekmadienį.

Aš čia buvau vakar, šeštadienį, birželio 9 dieną. Mačiau gražių vaikučių (ypač malonu), gražių šunų ir šuniukų, galėjau pažaisti šachmatais, padaužyti badmintono ir teniso kamuoliuką, pasivartyti ant skersinio, pasiklausyti labai trankios muzikos, paspoksoti į prancūziškai, angliškai, ispanišaki kalbančius Vilniaus svečius, pagaliau – fotografuoti. Tą aš ir dariau “PARKuok KITAIP” dieną Vilniuje, Gedimino prospekte.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.06.10

« 1 2 »

Neseniai Vilniuje baigėsi keturias dienas trukęs tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai – 2012”. Žiūrėkite Vytauto Visocko nuotraukas.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.30

Tarptautinio folkloro festivalio “Skamba skamba kankliai” dienomis Prezidentūros kiemelyje įvyko vaikų ir jaunimo folkloro šventė “Saulytė”. Vytauto Visocko nuotraukose – kai kurios šio renginio akimirkos. 

Vytauto Visocko nuotraukos.

2012.05.29