WikiLeaks

Arūnas Spraunius. Vidurio ir rytų Europos „trumpizacija“

**Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.**

Informacijos srautas jau „nuplovė“ apgailėtiną Čekijos prezidento Milosho Zemano siūlymą spalio 12-ąją iš Europos Tarybos tribūnos pinigais kompensuoti Ukrainai Krymo praradimą, mat ukrainiečiai savo teritorijos nebeatgaus, klausimas jau išspręstas. Stebėtojai iškart konstatavo, kad M.Zemano pasisakymas buvo skirtas ne tiek europietiškai publikai, kiek žmonėms, laikytiniems jo elektoratu, mat pasisakyta kaip tik prieš rinkimų Čekijoje „dupleto“ pirmą dalį, spalio 20-21 dienomis vykusius parlamento rinkimus.

Strategiškai M.Zemanas orientuojasi į antrąją, sausį vyksiančius prezidento rinkimus, mat, nepaisant garbaus 73-ejų metų amžiaus, neslepia ambicijų pretenduoti antrai kadencijai. Kita vertus, kodėl nepradėjus „tikrintis“ gerokai iš anksto, juo labiau, kad politinė atsakomybė už panašų turinį jos autoriui negrėsė, pagal Čekijos konstituciją už užsienio politiką šioje šalyje prieš parlamentą atskaitinga vyriausybė. Žodžiu, pašnekėjo žmogus „bet ką“, na, ir kas, kad jis – demokratinės valstybės lyderis, turįs suprasti, gerbti ir ginti demokratiją ir teisę. Nekalbant apie tai, kad vidurio ir rytų europietis įžeidė ukrainiečius, kurie irgi iš ten pat.

Kad populizmo „grūdas“ krito į gana dėkingą dirvą, patvirtino tai, jog populistinis pasisakymas Čekijoje turėjo tęsinį, kurį tinkamai diagnozavo radijo „Svoboda“ antraštė „Į pergalę Čekijoje pretenduoja populisto-milijardieriaus judėjimas“ (10 20), po kuria esantis tekstas informavo, kad parlamento rinkimus pelnęs virš 29 proc. balsų laimėjo 63-ejų milijardieriaus Andrejaus Babišo judėjimas ANO („Nepatenkintų piliečių akcija“), reikšmingai aplenkęs antrą vietą užėmusią centro dešinės Pilietinės demokratijos partiją. Šįkart į Čekijos parlamentą prasiveržė ypač gausus (devynios) bei margas partijų būrys – pradedant proeuropietiškais judėjimais ir baigiant piratų partija bei japonų-moravų kilmės Tomio Okamuros vadovaujamais dar kraštutinesniais už ANO populistais. Taigi dar vienas tradicinių europinių partijų pralaimėjimas.

Prezidentas M. Zemanas vyriausybės sudarymą pavedė A.Babišui, pavadinęs milijardierių pragmatiku. Rinkimų kampanijoje šis augino savo populiarumą tradicinių partijų kritika bei pažadu čekams sėkmės atveju valdyti šalį kaip nuosavą kompaniją. Čekų Donaldu Trumpu pramintas būsimasis premjeras pasisako prieš euro įvedimą, yra kritikavęs ir ES sankcijas Rusijai po Krymo aneksijos bei agresijos Ukrainos rytuose – taigi štai tokia čekiška pragmatikų pora (todėl tekstas ir pradėtas Čekijos prezidento pragmatiška „paguoda“ Ukrainai). Pragmatizmą nurodo ir aplinkybė, kad nuo 2014-ųju ANO valdė šalį koalicijose ir su socialdemokratais, ir jų oponentais krikščionimis demokratais. Nieko asmeniško…

Gal todėl regėdamas „reikalus“ etnogenetiškai artimiausioje kaimynėje (iki 1993 metų buvo viena valstybė) Slovakijos premjeras Robertas Ficospalio 24-ąją matė reikalą nurodyti, kad jo šalis išlieka proeuropietiška sala, paaiškinęs, kad paprastai nelinkęs komentuoti užsienyje vykstančių rinkimų rezultatų, tačiau šį kartą padarė išimtį. Jo žodžiai nuskambėjo po bendro Slovakijos premjero, prezidento Andrejaus Kiskos ir parlamento vadovo Andrejaus Danko pareiškimo, kuriame jie sakė sieksiantys Slovakijos Respublikos aiškios ir atsakingos proeuropietiškos bei proatlantinės orientacijos komunikacijos. Nebūtų ugnies, nebūtų ir tokių beprecedenčių pareiškimų. Slovakų politikos apžvalgininkas Grigorijus Mesežnikovas ryšium su tuo pastebėjo, kad po socialdemokratų pralaimėjimo Čekijoje R. Fico prarado partnerį regione.

O čia dar irgi vidurio Europos regionui priskirtinoje lyg ir senos demokratijos Austrijoje spalio viduryje įvykusius pirmalaikius rinkimus išlošusios konservatyvios Liaudies partijos (pelnė 31,5 proc., balsų) lyderis Sebastianas Kurzas deryboms dėl vyriausybinės koalicijos pakvietė kraštutinę dešiniąją Laisvės partiją (trečias rezultatas su 26 proc. balsų). Viena vertus, konservatoriai laimėjo, nukopijavę radikalų retoriką apie didesnę migracijos kontrolę bei mokesčių mažinimą, iš kitos pusės, kvietimas į koaliciją suteikia galimybę radikalams grįžti į valdžią po dešimtmečio pertraukos. Būsimasis kancleris matė reikalą perspėti potencialius partnerius, kad jo vadovaujama vyriausybė, skirtingai nei jie, ryžtingai pasisako už Austrijos vystymąsi ES sudėtyje. Grėsmių, reikia suprasti, yra, jei perspėjo. Ir pagaliau tas pats įkyrus Rusijos leitmotyvas – S.Kurzo konservatoriai pasisako prieš sankcijas Rusijai bei yra pasirašę bendradarbiavimo sutartį su Kremliaus partija „Vieningoji Rusija“. Situacija bet kuriuo atveju šizofreniška.

**Čekijos parlamento rinkimuose pirmauja milijardieriaus Andrejaus Babišo partija. EPA-ELTA nuotr.**

„The Washington Post“ straipsnyje „Europos centre politika ima panėšėti į trumpiškąją“ (10 18) primenama, kad Čekiją kaip nuosavą verslą pasirengęs valdyti A. Babišas pozicionuoja save kaip tiesmukišką, „savą“ vaikiną, kuris esą rūpinsis apleistais visuomenės sluoksniais (galvoje veikiausiai turimos ir viduriniosios klasės baimės), per rinkimų kampaniją iš „sportinio intereso“ puolė ES ir skelbė, jog NATO kaip struktūra atgyveno. Kuo ne D.Trumpo čekiška versija? A. Babišas stiliumi bei akiračiu tiek primena JAV statybų magnatą, kad mato reikalą pats paaiškinti, kuo vis dėlto nuo jo skiriasi. „Niekada nebuvau bankrutavęs.“ – kandžiai pastebėjo viename interviu.

Kaip nurodo politologas, buvęs prezidento Vaclavo Havelo patarėjas, šiuo metu Niujorko universiteto Prahos padalinio direktorius Jiris Pege, žmonėms gali nepatikti D.Trumpas, tačiau jiems patinka „trumpiškos“ politikos A. Babišo versija. Kadangi nėra demokratas, čekų milijardierius gali diktatorišką valdymo stilių perkelti arčiau Europos centro, ir tai kels ES vienybei papildomų įtampų. Čekijai gresia kartu su ES atžagareiviškumą bet kuria proga demonstruojančiomis Vengrija bei Lenkija nuslysti į Europos periferiją.

Čekijos posūkis vis dėlto stebina – iš „geležinės uždangos“ ištrūkusi valstybė su laisvo pasaulio iššūkiais susidorojo palyginti neblogai. Kadangi disponuoja stipria pramonine baze, bedarbystė šalyje mažiausia ES, čekų biudžeto pertekliaus bei aukštų pozicijų gyvenimo kokybės reitinguose galėtų pavydėti kokie italai ar ispanai. Skirtingai nuo Lenkijos ar Lietuvos, šalis nenukraujavo nuo jaunų, darbingų žmonių emigracijos, skirtingai nuo Vengrijos, per ją neplūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių per migrantų krizės įkarštį 2015-aisiais. Tiesa, Čekijoje maži atlyginimai, politinė klasė iš tiesų garsėja korupcija, vyresnės kartos čekai svajoja apie stabilią jaunystę komunizmo „rojuje“ – galbūt ši aplinkybių kombinacija ir šastelėjo 10 milijonų naciją į populizmo glėbį, ir vietos turtuolis, kaip ir jo amerikietis „dvynys“, šansu pasinaudojo.

Kokio tvarumo pasekmių tai turės Čekijos Respublikai ir visai vidurio bei rytų Europai – kitas klausimas. Rinkimų kampanijos stilius prezidentą D.Trumpą „tebesiveja“ ir praėįus beveik metams po pergalės juose. Viena paskutinių žinių iš šio „fronto“ – CNN spalio 26-ąją paskelbta informacija, kad milijardieriui dirbusi analitinė kompanija „Cambridge Analytica” mėgino prisikalbinti bendradarbiauti „WikiLeaks” šefą Julianą Assangeą. Prašyta perduoti demokratų kandidatės Hillary Clinton elektroninę korespondenciją, „Cambridge Analytica“ jos pagrindu būtų sukūrusi duomenų bazę, kuria būtų naudojęsis milijardieriaus rinkimų štabas. Na, ir kas, kad elektroninę demokratų partijos bei jos rinkimų štabo vadovo (ne H. Clinton) korespondenciją skandalingasis demaskuotojas, įtariama, gavo iš ją išvogusių su Kremliumi susijusių interneto įsilaužėlių. Beje, ir milijardierius viešai prašė Rusijos paskelbti demokratų kandidatės laiškus, jei tokių turi, bei gyrė „WikiLeaks“ už šios veiklą. Žodžiu, duokit man valdžią bet kuria kaina.

Publicistas Thomasas Schmidtas dienraščio „Die Welt“ spalio 23-osios numeryje prabilo apie rytų Europos „nedemokratijų“ žalą visai ES. Bet po rugsėjį vykusių rinkimų su net 12,6 proc. balsų ksenofobišką ir net rasistinę „Alternatyvą Vokietijai“ į Bundestagą įsileidusi Vokietija šia prasme irgi nukentėjo, savaitraštis „Die Zeit“ tai net įvardijos įspėjančiu šūviu tradicinių partijų politikams. Vis dėlto vokiečių publicisto nerimas dėl grėsmės europietiškiems teisinės valstybės principams veikiausiai pagrįsti, Th.Schmidtas net įvardija ES plėtrą į rytus kaip pernelyg skubotą, kai per lengvai patikėta vidurio bei rytų europiečių žodiniais pažadais ir nepakankamai atsižvelgta į jų realų gebėjimą suprasti europietiškus principus.

Be abejo, tikėtina, kad euroskepticizmą politinėje praktikoje „pasibalnoję“ Vengrijos, Lenkijos, dabar veikiausiai ir Čekijos lyderiai taip „dekoruoja“ savo tikslus vidaus politikoje. Deja, esama požymių jau tendencijos, kad vidurio bei rytų Europos išimtys iš ES taisyklių gresia virsti vidurio bei rytų Europos taisyklėmis ir beveik neabejotinai rasis pagundų jas bandyti „pakelti“ iki europinių. Taip pat labai abejotina, kad vien „business as usual” naudai paaukota valdžios bei įstatymo viršenybė už radikalus balsuojantiems piliečiams užtikrins bent kiek tvarią sėkmę. Neatrodo perspektyvu, kai banaliu verslo planu „išplaunama“ tai, kas iš tiesų yra politika.

Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva? Vietos politikai-ūkininkai bent parlamentinėje praktikoje į kraštutinumus blaškytis nelinkę (išskyrus, aišku, socialdemokratų „ieškojimus“, bet tai labai kita tema), radikalai Seime beveik neatstovaujami. Vis dėlto negalima sakyti, kad mūsų šalies viešajame gyvenime radikali dešinė politinės nišos neturi ir įtakos nedaro. Turi ir daro, taip pat politinę, nebūtinai tiesiogiai, kai kada, atrodytų, gana netikėtose vietose. Tarkime, viešėjam gyvenimui reikšmingam bei įtakingam Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui vadovauja ekstautininkas Gintaras Songaila (pirmininkavo tautininkams 2005–2008 m.), kuris buvo aktyvus Visagino AE priešininkas. Jei šis projektas dėl Rusijos intrigų nebūtų buvęs palaidotas, šiandien tikrai netektų kalbėti apie rusų Baltarusijos Astrave statomą AE kaip grėsmę Lietuvai.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovu paskirtas Audrys Antanaitis, redaktorius interneto puslapio „Alkas.lt“, kuriame tautininkiškos idėjos atstovaujamos solidžiai, nors A.Antanaitis formaliai tautininkams nepriklauso. Tautininkai garsėja Kovo 11-osios ir Vasario 16 -osios eitynėmis, kuriose netrūksta rasistinę potekstę turintys šūkių. „Alkas.lt“ paskelbė „Valstybinės lietuvių kalbos išdavikų“ sąrašą (http://alkas.lt/valstybines-lietuviu-kalbos-isdavikai/) – Seimo narių, kurie palaikė iniciatyvą leisti Lietuvos asmens tapatybės dokumentuose rašyti raides „q“, „w“ ir „x“. Anot konservatoriaus Manto Adomėno, A.Antanaitis pirmininku ir pasirinktas dėl kategoriško požiūrio šiuo klausimu. Politiškai tai jautrus ir kompleksinis klausimas, Lietuvai siekiant atkurti su Lenkija partnerystės ryšius geopolitiškai ypač nestabiliame pasaulyje. Bet jei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos neatsisakys kovos su „išdavikais”, labai neaišku, kuo ir kaip čia viskas baigsis. Lygiai taip pat nenustebintų, jei Lietuva sulauktų nuosavos D.Trumpo-A. Babišo versijos.

2017-10-31

Skaitomiausios Žvalgyba

Arūnas Spraunius. Juliano Assango prekės ženklo sėkmės istorija

Pasitvirtino, ką ir taip buvo galima nujausti. „WikiLeaks“ steigėjas, nenumaldomo aktyvisto bei demaskuotojo įvaizdį puoselėjantis Džulijanas Asandžas (Julianas Assangeas) praėjusių metų vasarą, vadovaudamasis savais sumetimais, atsisakė skelbti 68 gigabaitus su Rusijos valdžia susijusių nutekintų dokumentų. Apie tai rugpjūčio 18-ąją informavo žurnalas „Foreign policy“.

2014 metais BBC ir kitos naujienų agentūros paskelbė informaciją apie Maskvos karinę bei žvalgybinę veiklą Ukrainoje, 2016-aisiais „WikiLeaks“ gavo dvigubai didesnę žinių apie tai „porciją“ ir ją paskelbdama turėjo galimybę išsklaidyti įtarimus, kad interneto puslapio nekontroliuoja rusų specialiosios tarnybos. Tačiau to nepadarė.

Maištingo australo ryšių su Maskva tema tebėra „atvira“, arba teisus yra JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Mikeas Pompeo, liepos 12-ąją Vašingtono strateginių ir tarptautinių tyrimų centre pareiškęs, jog laikas šį interneto puslapį vadinti tuo, kuo šis iš tiesų yra – Amerikai priešiška nevalstybine žvalgybos tarnyba, kurią kursto tokios valstybės kaip Rusija.

CŽV direktorius savo įvertinimą argumentavo JAV specialiųjų tarnybų išvada, jog rusų karinė žvalgyba pasinaudojo „WikiLeaks“, siekdama paskelbti jai dirbančių interneto įsilaužėlių išvogtą Demokratų partijos elektroninę korespondenciją per prezidento rinkimų kampaniją 2016-aisiais.

**Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.**

Primintinas, tarkime, su demokratų susirašinėjimo paviešinimu susijęs fragmentas, kai 2016 metų rugpjūčio 21-ąją Vašingtono lobistas, dar kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo patarėjas Rogeris Stoneas pareiškia, kad jo šefo oponentės, demokratų partijos kandidatės į prezidentus Hillary Clinton rinkimų štabo vadovas Johnas Podesta greitai liks be darbo. Pranašystė pasitvirtino, mat „WikiLeaks“ jo korespondenciją pradėjo publikuoti spalio 7 dieną.

Vėliau paaiškėjo, kad Federalinis tyrimų biuras (FTB) išsiaiškino, jog būta kontaktų tarp R. Stoneo ir J. Assangeo, taigi lobistas žinojo, ką kalba. Irgi vargu ar „tik“ sutapimas, kad „WikiLeaks“ pradėjo skelbti dosjė apie CŽV vykdomus interneto įsilaužimus praėjus vos kelioms dienoms, kai D.Trumpas apkaltino dar prezidentą Baracką Obamą neteisėtu jo rinkimų štabo pasiklausymu. Rinkimuose milijardierius buvo Maskvos favoritas, jam išlošus Rusijos dūmoje keltos šampano taurės, be to, jei Maskva siekė chaoso Vašingtone, jį gavo, tiesa, vertinant iš šiandienos perspektyvos, nežinia, ar dabar tuo džiaugiasi.

Tikriausiai primintini „WikiLeaks“ istorijos faktai. Kuomet interneto puslapis 2010-aisiais paskelbė JAV valstybės departamento diplomatinį susirašinėjimą, Rusija toje korespondencijoje buvo įvardijama „mafijine valstybe“. Tačiau kadangi sąvokos autoriai buvo Amerikos diplomatai, jai ta publikacija labiausiai ir pakenkė.

Tų pačių metų lapkritį susitikęs su „The New York Times“ žurnalistais J. Assangeas prisipažino nujaučiąs negatyvias diplomatinės korespondencijos paskelbimio pasekmes ir svarstąs pervažiavimo su visu „WikiLeaks“ į Rusiją galimybę. Gruodį Londono policijai jį suėmus pagal Švedijos (kur kaltintas seksualiniais nusikaltimais) orderį, kitą dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusistebėjo, kodėl „WikiLeaks“ steigėjas kalėjime, juk jei demokratija, tai tik pilna. Ir pridūrė, kad australas yra persekiojamas dėl informacijos apie JAV veiksmus Artimuosiuose Rytuose skleidimo.

Beje, vėliau interviu televizijos laidai „Democracy Now“ ponas J. Assangeas teigė, jog kuomet Edvardas Snoudenas (Edwardas Snowdenas) 2013 metais svarstė, kur jam pasiduoti iš Honkongo, jis rekomendavęs Maskvą kaip saugiausią vietą buvusiam JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) pareigūnui. Savo buvusių darbdavių už informacijos apie JAV specialiųjų tarnybų vykdomą totalinį interneto visame pasaulyje sekimą paviešinimą spaudžiamas E.Snowdenas galų gale pasirinko Lotynų Ameriką, į kurią vyko su persėdimu Maskvoje, bet ten įstrigo, mat Amerikos valdžia panaikino jo pasą.

Ten reziduoja po šiai dienai, gavęs politinį prieglobstį iki šių metų pabaigos. Grįžimo į tėvynę atveju E. Snowdenui gresia įkalinimas iki 30 metų už šnipinėjimą. 2016-ųjų rugsėjo 13 dieną dar prezidentaujančiam B. Obamai buvo įteikta kelių nevalstybinių organizacijų, politinių aktyvistų bei kultūros veikėjų parengta peticija-prašymas prieš paliekant prezidento postą amnestuoti „nusidėjėlį“ (tuometiniai kandidatai H. Clinton ir D. Trumpas pareiškė to nedarysią). Dabar jau žinoma, kad to nepadarė ir B. Obama.

**Edvardas Snaudenas ir Džulijanas Asandžas – Rusijai naudingi paslapčių demaskuotojai?**

Tebesiginčijama, kas yra buvęs NSA pareigūnas – specialiųjų tarnybų hierarchijai pasipriešinęs bei visuomenei svarbią informaciją atskleidęs herojus ar konfidencialią informaciją paviešinęs (nukopijavo 1,5 milijono NSA dokumentų, nors jo advokatai skaičių ginčija) šalies išdavikas. Pasak vienų, jis turėtų ne slapstytis autoritarinėje Rusijoje, o grįžti ir įrodyti savo veiksmų prasmingumą.

Šio argumento oponentai atremia, jog tik Amerika kalta, kad E. Snowdeans liko Rusijoje, mat anuliavo jo pasą po to, kai šis paprašė prieglobsčio visose Europos valstybėse ir gavo neigiamą atsakymą. Bet vėlgi – akcija su prašymu amnestuoti buvo dalis kampanijos, kurią turėjo vainikuoti režisieriaus Oliverio Stoneo filmo apie E.Snowdeną premjera.

O. Stoneas jau šiais metais sėkmingai susuko 4 dalių dokumentinį filmą apie prezidentą V.Putiną „The Putin Interviews“. Nors sulaukė nepatogių klausimų, honorarą režisierius neabejotinai gavo ir filmo reklaminė kampanija įvyko. Vertinannt iš dabartinės perspektyvos – nieko asmeniško…

2012 metų balandį, kai ėmė sekti „WikiLeaks“ finansavimo šaltiniai („Visa“ ir „Master Card“ spaudžiamos Vašingtono nustojo priimti pinigines aukas į interneto puslapio sąskaitą), Maskvos valstybinis televizijos kanalas „Russia Today“ pradėjo rodyti laidą „Rytojaus pasaulis“ su vedančiuoju J. Assangeu. Vis dar nežinoma, kiek jam ar „WikiLeaks“ sumokėta už išleistų 12 laidos epizodų.

2012-aisiais „WikiLeaks“ paskelbė Sirijos dosjė iš daugiau kaip 2 milijonų Basharo al Assado vyriausybės laiškų arba laiškų apie jį. J. Assangeo bendražygės Saros Harrison vertinimu, publikacija sukėlė nepatogumų ne tiek Damasko režimui, kiek jo oponentams. Vėliau „WikiLeaks“ šefas apkaltino Ameriką destabilizuojant padėtį Sirijoje ir nė žodžio neištarė apie B. Al Assado bei rusų kariškių vykomus nusikaltimus prieš žmogiškumą.

Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos J. Assangeas pareiškė, kad tai Jungtinės Valstijos kišasi į Ukrainos reikalus, siekdamos įtraukti ją į Vakarų interesų sferą. Ir kad Vašingtonas su savo specialiosiomis tarnybomis aneksavo visą pasaulį. „WikiLeaks“ šefas palaikė Jungtinės Karalystės sprendimą trauktis iš Europos Sąjungos (ES), valingai ar ne prisidėdamas prie V.Putino pastangų klibinti Vakarų vienybę, daugybę kartų kritikavo NATO.

Netrūko šokiruotų „WikiLeaks“ reakcijos į vadinamųjų „Panamos dokumentų“ paskelbimą 2016-ųjų kovą. Vienu „garsiausių“ publikacijos siužetų buvo informacija apie milijardus dolerių sąskaitose fiktyvių kompanijų, kurias kontroliavo vienas artimiausių V. Putino draugų vilončelistas Sergejus Rolduginas. Pinigų kilmės aiškinimusi užsiėmė tarptautinė žiniasklaidos komanda, kurios sudėtyje buvo ir rusų „Vedomosti“ bei „Novaya gazeta“. „WikiLeaks“ suabejojo publikacijos objektyvumu, įsikabinusi aplinkybės, kad vienas tyrėjų „Organized Crimeand Corruption Reporting Project“ yra gavęs Georgo Soroso fondo bei JAV tarptautinio vystymo agentūros grantus.

Vienas buvęs „WikiLeaks“ bendradarbis „The New York Times“ yra sakęs (2016 09 01), jog maištingasis australas viską vertina pagal tai, kaip su juo elgiamasi. Iš Amerikos ir H. Clinton jis nuolat sulaukdavo nemalonumų, iš Rusijos – niekada. Irgi buvęs jo bandražygis Danielis Domscheitas-Bergas priduria, jog J. Assange kai kada „minkštai“ kritikuodavo Kremlių, bet dėl šio kiečiausių sprendimų prieš demokratiją bei žodžio laisvę paprastai tylėjo.

Tarkime, nepasmerkė įstatymo, suteikusio Kremliui neribotas galimybes sekti savo piliečius. Kai žurnalistai jį vis dėlto privertė pasisakyti šia tema, pripažino, jog Rusijoje akivaizdus „slenkantis autoritarizmas“, bet čia pat pridūrė, jog ir Amerikoje tas pats. O juk „WikiLeaks“ steigėjas šių metų balandžio 12-osios „The Washington Post“ numeryje taip žaviai pasisakė, jog interneto puslapis skelbia „nepatogų“ turinį, pirmiausia siekdamas patvirtinti didžią Amerikos praktiką nevengti bet kokių klausimų visuomenino svarstymo, taigi „WikiLeaks“ motyvai tokie patys kaip „The New York Times“ ar „The Washington Post.

**Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.**

Amerikiečių rašytojas, advokatas bei žurnalistas (beje, visapusiškai palaikęs čia jau minėtą herojų E.Snowdeną) Glennas Greenwaldas „The New York Times“ (2016 09 01) apibendrina: „Julianas dievina dezinformaciją, tai jo aistra“.

Vis dėlto veikiau turime reikalą ne su dezinformacija ar kokiais sąmoningai piktavališkais sąmokslais, ne faktas, kad esama kokių „profesinių“ ryšių tarp rusų specialiųjų tarnybų ir J. Assangeo. Tiesiog energingi egocentrikai dėmesio siekia bet kokia kaina, taigi pasinaudoti jais vis dėlto paprasta, „WikiLeaks“ yra postmodernistinės epochos produktas, kurio veikla apskritai naudinga V.Putinui.

Šia prasme prisimintina Vladimiro Uljanovo-Lenino sąvoka „naudingi idiotai” (tiesa, ginčijamasi, priklauso jam ar Josifui Stalinui), bet jau 21 amžiaus sąlygomis. Tas atvejis, kai žodžio laisvės ir teisingumo pretekstais liejamas vanduo ant propagandos malūno, ne taip ir svarbu, tyčia ar ne.

Praėjusio amžiaus pradžios „naudingais idiotais“ buvo tuo metu paklausūs menininkai, tokie kaip rašytojai Lionas Feuchtwangeris ar Bernardas Shaw. Dabar tai – programišiai bei interneto įsilaužėliai, viskas atitinka laiko dvasią.

2017.08.28; 04:00

Skaitomiausios Žvalgyba

Džulianas Asandžas – žmogus be šalies

Raffi Khatchadourian / The New Yorker

Džuliano Asandžo publikacijos kurstė prodemokratinius maištus ir pasitarnaudavo įrodymu teismo ieškiniuose ginant žmogaus teises visame pasaulyje. Taip pažymi The New Yorker korespondentas Rafis Chačadurianas, kuris šiemet daug kartų kalbėjosi su Džulijanu Asandžu akis į akį. Pirmasis toks pašnekesys įvyko netrukus po Donaldo Trampo (Donald Trump) inauguracijos.

**Džulijanas Asandžas turi gerbėjų Vakaruose**

„Tuo tarpu Asandžo metodai ir motyvacija kelia vis daugiau įtarimų“, – tęsia autorius. 2016 metų rinkimų JAV kampanijos metu Asandžas išspausdino dešimtis tūkstančių Demokratų partijos funkcionierių parašytų ir hakerių įgytų elektroninių laiškų. Donaldas Trumas pareiškė: „Dievinu WikiLeaks‘ą“. Hilari Klinton po rinkimų tikino, kad tos publikacijos suvaidino svarbiausią vaidmenį jos pralaimėjime.

Žurnalistas praneša, kad šnekėdamasis su Asandžu stengėsi „geriau suprasti, kaip jis vadovauja WikiLeaks‘ui, kaip jis gyvena, kaip pasikeitė jo politinės pažiūros ir kokį vaidmenį jo operacijoje suvaidino Rusija“.

„Nors WikiLeaks visada pritraukdavo kritiką tarsi magnetas, reakcija į Asandžo susijusias su rinkimais publikacijas buvo nepaprastai griežta: Vašingtone Asandžas įgijo Rusijos žvalgybos įrankio reputaciją“, – rašo autorius. „Stebėtina, ar ne? – sakė Asandžas. – Tie bjaurybės apsiginklavo retoriniu metodu: „puolęs žmogus“ arba „puolęs angelas“. Kadaise tai buvo klasiška, o dabar – blogai“.

Autorius primena: beveik prieš pat prezidento rinkimus JAV lapkričio 5 dieną Asandžas televizijos interviu pareiškė: „Mes galime pranešti, kad Rusijos vyriausybė nėra elektroninių laiškų, kuriuos išplatino WikiLeaks, šaltinis“. Žurnalistas komentuoja: „Tas paneigimas net ir tarp artimiausių jo šalininkų niekaip neišblaškė įtarimų, kad jis kalba nenuoširdžiai“. „Jis sako, kad tai darė ne rusai, – kalbėjo Chačadurianui vienas iš tų žmonių. – Bet jis negali to žinoti. Gal jo šaltinis buvo rusų pakištas asmuo? Aš manau, kad tiesa svarbi, kad ir kokiu būdų ji įsigyta, bet jei jis žinojo, kad tai padarė rusai, ir apie tai nepaskelbė, tai mane prislėgė“.

Žurnalistas samprotauja: „Galima tvirtinti, kad Asandžo publikacijos, priderintos prie rinkimų, tik pabrėžė, kas jau buvo žinoma apie demokratų kandidatę Klinton. Bet jo neigimai potencialiai užmaskavo informacinio karo tarp dviejų branduolinių valstybių aktą“.

Autorius primena: „Beveik penkerius metus Asandžas puoselėjo neapykantą poniai Klinton, iš dalies asmeninę, iš dalies ideologinę. Jis įtarė, kad Klinton norėjo surengti pasikėsinimą į jį ir suvaidino svarbų vaidmenį aštrinant jo konfliktą su Švedijos valdžia. Maža to, jis laikė ją pagrindiniu elementu politinėje mašinoje, į kurią įmontuotas Volstritas, Valstybės departamentas ir užsienio šalys – JAV klientės, tokios, kaip Saudo Arabija“. Jo nuomone, Klinton – korumpuota politikė, ją veda asmeninės ambicijos, ji – kovotoja už neoliberalųjį intervencionizmą, ir ji ketina įtraukti JAV į karą. 2016 metų vasarį Asandžas parašė straipsnį WikiLeaks‘o portalui, kuriame tvirtino, kad ponia Klinton netinka būti prezidente. Tačiau jis tikėjosi, kad ji laimės prezidento rinkimus.

„Tikriausiai prireiks nemažai metų, kad būtų išsiaiškinta, iki kokio laipsnio WikiLeaks paveikė rinkimų baigtį; Klinton kampanija nukentėjo ne tik nuo elektroninių laiškų nutekėjimo, bet ir nuo strateginių klaidų, savo kandidatės nepopuliarumo ir ilgo jos elektroninio pašto asmeninio serverio tikrinimo istorijos. Bet Asandžui virš galvos pakibo žymiai rimtesnis klausimas: kaip jis iš pat pradžių gavo tą medžiagą? Praėjus keliems mėnesiams po to, kai Amerikos žvalgybos tarnybos padarė išvadą, kad į Demokratų partijos institucijų elektroninį paštą koordinuotomis propagandinėmis pastangomis įsilaužė Rusijos vyriausybė, Asandžas to nepaliko ramybėje. Oficialų atsitikimo vertinimą jis pavertė – o tai, geriausiu atveju, pareiškimas, kad Asandžas panaudotas jam nežinant – Amerikos fiasco, aukštuomenės veidmainystės, demokratų, neomakartizmo ir netikrų naujienų isterijos simboliu, tuo pačiu kurstydamas fanatišką įniršį ir nepateisinamą nepasitikėjimą institucijomis“, – sakoma straipsnyje.

„Kokius artimus ryšius su Rusija užmezgė Asandžas, tai irgi vertinama įvairiai“, – rašo autorius. Jis primena, kad Asandžas per pokalbį su juo kažkaip piktinosi pernykščiu straipsniu The New York Times, pavadintu „Kaip Rusija išpeša naudos, kai Džulianas Asandžas atskleidžia Vakarų paslaptis“. „Asandžas palaikė tą straipsnį neteisingu ir net apgaulingu“, – praneša autorius.

Žurnalistas pastebi: „Tačiau kartais Asandžas bendraudavo su abejotinais žmonėmis. 2010 metais jį Elinghem-Hole (dvaras, kuriame Asandžas gyveno pakviestas savo šalininko, – red. past.) aplankė Israelis Šamiras, ginčytinos reputacijos ir ekstremistinių pažiūrų Rusijos pilietis“. „Kai kurie WikiLeaks‘o savanoriai laikė jį ekscentrišku palaižūnu, o kai kas įtarė, kad jis turi ryšių su Rusijos žvalgyba. Per vieną vizitą Asandžas, kuris pradėjo atsainiai žiūrėti į vertingą Valstybės departamento dokumentų archyvą (depešas, kurios atsidūrė WikiLeaks žinioje Čelsi Mening dėka, – red. past.), davė jam daugiau kaip 90 tūkst. necenzūruotų Amerikos diplomatų depešų Rusijos, buvusių sovietinio bloko šalių ir Izraelio temomis. Šamiras dalį medžiagų pardavė žurnalui, kuris buvo draugiškas Kremliui, o kitą dalį įteikė Aleksandrui Lukašenkai, autoritariniam Baltarusijos lyderiui, kuris pasinaudojo dokumentais, kad areštuotų opozicionierius (Šamiras tai neigia, įtikinėdamas, kad tai „pikti mano šmeižikų prasimanymai“)“, – sakoma straipsnyje.

WikiLeaks bendradarbiai apie tai sužinojo tada, kai į juos kreipėsi išsigandę baltarusių aktyvistai. Bendradarbiai ėmė nerimauti, kai kas norėjo atlikti tyrimą. „Džulianas viskam užkirto kelią, – prisimena vienas bendradarbis. – Jo požiūris buvo toks: paprasčiausiai jiems pasakykite, kad visa tai visiškai nepagrįsta, kad jis neturi depešų“.

Džulianas rašo: „Prieš keletą mėnesių Šamiras taip aprašė WikiLeaks, kalbėdamas su mano kolega: „Jeigu informacija teisinga, jeigu ji netaisyta, nesufabrikuota, tegul ją pateikia nors pats Nelabasis“. Nesunku įsivaizduoti, kad Kremlius, stebėdamas Asandžo konfliktą su JAV, matė, kad toks požiūris naudingas“.

„2012 metais, kai Asandžui buvo skirtas namų areštas ir jam labai reikėjo uždarbio, jis pradėjo rengti šnekamuosius šou su partneriais – RT, Rusijos valstybine informacijos transliacijų kompanija, kuri tarnauja Kremliaus propagandos interesams. Neseniai Asandžas man sakė, kad televizijos programa buvo priedanga jo bandymams gauti politinį prieglobstį. „Man tai buvo būdas imti interviu iš valstybių vadovų ir taip toliau, kreiptis į įvairiausias ambasadas“, – sakė jis. Kai aš paklausiau, kaip atsirado laida, jis man sakė, kad sumanymas kilo per pokalbį su draugu, bet jo pavardę paminėti atsisakė. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Israelio Šamiro sūnus Johanesas Valstriomas (jis gyvena Švedijoje ir davė parodymus Asandžo naudai, kai buvo tiriamas numanomas išprievartavimas). Viena buvo matyti: RT investavo į laidą, bet, atrodo, nelaikė to sandorio normaliu verslu. Markas Štukė, laidos distributorės – kompanijos Journeyman Pictures – vyriausiasis valdytojas, man sakė, kad RT nesidomėjo savo dalių licencijavimu rinkose, kurių neaprėpia jos transliacijos“, – rašo autorius. „Jie nesigainiojo tų potencialių pajamų šaltinių, – sakė autorius. – Tai labai neįprasta. Bet tų tarpusavio santykių varomoji jėga buvo Džulianas“.

**Donaldo Trampo ir Hilari Klinton dvikova**

„Asandžas man sakė, kad kai jis vedė derybas dėl kontrakto, jis siekė laisvės redakcinėje politikoje. Jis paklausė RT vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian, ar galįs pakviesti į laidą Rusijos opozicijos lyderį Aleksandrą Navalną“, – praneša autorius. „Ji pasakė „Kremliui tai nepatiks, bet mums tai būtų gerai, nes tai pademonstruotų mūsų nepriklausomybę“, – prisimena jis. Žurnalistas perpasakoja Asandžą: „Paskui jis paklausė, ar galima pakviesti čečėnų teroristą, ir išgirdo kategorišką „ne“. Pasijuokdamas iš to prisiminimo, jis pasakė: „Štai tokia linija: aukštyn tiesiai iki čečėnų terorizmo“. Asandžas iš tiesų pakvietė Navalną, bet tas atsisakė. Navalno atstovas man sakė, kad jam buvo nepriimtini kokie nors kontaktai su RT, pareikšdamas: „Tas kanalas asocijuojasi su melo ir propagandos, taip pat ir apie daugelį opozicijos aktyvistų, sklaida“.

„Asandžui laida RT kanalu buvo palanki galimybė. Ji žadėjo jam tribūną jo pasisakymams ir, o tai gal dar svarbiau, kažką panašaus į teisėtą apsaugą – žurnalisto statusą. O Rusijos gyventojai gavo priėjimą prie tarptautinės įžymybės, kurios pažiūros jiems simpatiškos. Simonian kažkaip yra sakiusi, kad visaip stengiasi parinkti vedančiuosius, kurie „masto taip, kaip mes“, – sakoma straipsnyje.

Žurnalistas pabrėžia: kai 2010 metais jis susipažino su Asandžu, jo politinės pažiūros buvo libertarizmo, idėjų prieš isteblišmentą ir jo asmeninę pasaulėžiūrą, kratinys. „Vėliau jis, atrodo, priartėjo prie nuomonės, kad JAV, priešingai jų humanitarinei retorikai, pirmiausia veikia savo galios stiprinimo pasaulyje labui, panaudodamos ekonomines ir karines prievartos priemones. Čia jis pritaria Noamo Chomskio, kuriuo jis žavisi, pozicijai. Bet, skirtingai nuo Chomskio, kuris pavadino Kremlių „stambiu šių laikų istorijos nusikaltėliu“, jis linkęs laikyti Rusijos atsvara, dėl savo istorijos, geografinės padėties ir sąlyginės galios ji gali atmesti Vašingtono politiką“, – sakoma straipsnyje.

Asandžo laida per RT kanalą užsidarė, bet jis vis dar rodosi tos televizijos kompanijos eteryje, pažymi autorius.

„Šį pavasarį Džordžas Gitosas (australų dailininkas ir kino režisierius, – red. past.) atkreipė dėmesį į kalbą apie pilietinį karą Sirijoje, kurią pasakė Rusijos įgaliotasis atstovas JTO; po to kai amerikiečiai per klaidą subombardavo Sirijos pajėgas, įgaliotasis ambasadorius taręs žodį pavaizdavo klaidą kaip sakmę apie amerikiečių puikybę, apsiskaičiavimus ir neištikimybę. Gitosas man sakė, kad Asandžas buvo sujaudintas“, – sakoma straipsnyje. Autorius praneša: „Asandžas menkino savo reakciją, bet man sakė: „Rusai turi požiūrį į globalinę politiką, ir jie jį išsako nesivaržydami, ir gerai, kad jie jį išsako. Tikriausiai Rusija pagaliau pagalvojo: „Mes nieko negalime pasakyti, todėl mes galime sakyti tiesą. Dabar nėra ko prarasti. Nėra reputacijos, kurią galima sugadinti, nėra santykių, kuriuos galima nutraukti. Taigi, jie iškraipo ką nors, kas susiję su Ukraina ir jų artimiausiomis apylinkėmis, bet kai kalba plačiau, jie gali laisvai sakyti tai, kas, mano nuomone, vis tiktai gana teisinga“.

2015 metais Asandžas paviešino pusę milijono depešų iš Saudo Arabijos URM archyvo, primena autorius. „Ko gero, svarbiau už pačius dokumentus buvo tai, kam buvo priskirtas tas nutekinimas. Regis, tai buvo pirmas atvejis, kai valstybė pasinaudojo WikiLeaks‘u duomenų bazei publikuoti. Atsakomybę už informacijos gavimą prisiėmė organizacija „Jemeno kiberarmija“, o dalį medžiagos išspausdinęs WikiSaudiLeaks portalas tvirtino, kad didžiąją daugumą medžiagos perdavė Asandžui. Kibernetinio saugumo reikalų analitikai mano, kad organizacija ir portalas buvo fiktyvūs. Vyrauja nuomonė, jog juos sukūrė Iranas, kad susilpnintų savo priešininką, bet tokiam požiūriui pritaria ne visi. Vienas su įkalčių analize susipažinęs ekspertas man sakė, kad keletas požymių rodo Rusiją“, – sakoma straipsnyje.

Autorius grįžta prie įsilaužimo į Amerikos diplomatų susirašinėjimą istorijos. „Manau, tvirtinimai, jog rusai įsilaužė į DNC (Demokratų Nacionalinis komitetas), kad sustiprintų Donaldo Trumpo šansus laimėti, – tai chuliganizmas, – sakė jam Asandžas. – Nes apskritai, jeigu pažvelgsime į chronologiją, tvirtinama, kad pirmą kartą įsilaužta 2015 metais“. Asandžas pridūrė, kad pastebimos institucijos dažnai atakuojamos hakerių: „Į pagrindines partijas likusiame pasaulyje įsilaužia JAV vyriausybė. Tad galima tikėtis, kad kinai, Izraelis, Prancūzija, Rusija, gal Indija įsilaužė į keletą JAV politinių institucijų – nes tai daro visi. Bet tai negalėjo būti kažkoks rusų planas įsilaužti į DNC tam, kad padėtų Trumpo išrinkimui, nes tuo metu Trumpas net nebuvo pastebimas“.

Žurnalistas ketino paklausti, ar negalėjo toks planas susiformuoti palaipsniui, bet Asandžas jį pertraukė: „To jie netvirtina! Tvirtinimas absurdiškas, tiesiog visiškas absurdas!“

Žurnalistas pastebi, kad Asandžas kažkiek teisus: „Į DNC 2015 metais įsilaužė organizacija Cozy Bear, kurią, kaip įtaria kibernetinio saugumo reikalų analitikai, kontroliuoja Rusijos FSB“. Asandžas teisus, kad įsilaužta buvo prieš Trumpo paskelbimą kandidatu. Bet bėda su Asandžo argumentu tokia, kad Vašingtone ir JAV žvalgybos tarnybose niekas ir netvirtina, jog įsibrovimas 2015 metais susijęs su parama Trumpo kandidatūrai, sako autorius.

**Vladimiras Putinas, Rusijos prezidentas**

Žurnalistas tęsia: „Atrodo, kad Rusijos vyriausybė įsibrovė į DNC tinklą ne kartą, antrasis įsilaužimas prasidėjo 2016 metais. Neaišku, kas konkrečiai pastūmėjo į tai, bet tai atsitiko įtampos eskalacijos Rusijos ir Amerikos santykiuose laikotarpiu. Sausį vienas JAV Finansų ministerijos bendradarbis pavadino Vladimirą Putiną „korumpuotu“. Po kelių savaičių žurnalistai, dirbę su „mega nutekėjimais“, pramintais „Panamos dokumentais“ (tai 11 mln. dokumentų, kurie atskleidžia, kaip pasaulio elitas slepia savo pinigus), kreipėsi į Kremlių, norėdami pasiklausti apie dokumentus, kėlusius mintį, kad Putino artimiausios aplinkos žmonės pervedė į ofšorines sąskaitas iki 2 mlrd. dolerių. Kremlius, visai jam netipiškai, padarė pareiškimą iki publikacijos, pareikšdamas, kad į „šleikščius“ reporterių užklausimus neatsakinės ir kad Rusija „Panamos dokumentus“ vertina kaip „informacinę ataką“.

„Kremlius pavaizdavo tą nutekinimą kaip smūgį asmenims ir bandymą sužlugdyti parlamento rinkimus Rusijoje. Andrejus Soldatovas ir Irina Borogan rengiamame spaudai naujame savo knygos „Raudonas voratinklis“ („Red Web“) leidinyje apie rusišką internetą įrodo, kad sprendimas suduoti smūgį prezidento rinkimams JAV informaciniu karu, tikriausiai, atsirado per viršūnių pasitarimą, kurį Putinas surengė kitą dieną“, – rašo autorius. „Tai linija, kurios negalima peržengti, tai linija skiria Putino šeimą ir artimiausius draugus“, – sakė Soldatovas interviu autoriui.

„Organizacijos, kurios, matyt, buvo priedanga Rusijos karinei žvalgybai, po keturių dienų pradėjo registruoti hakerių gaunamos informacijos publikavimui skirtų tinklalapių domenų pavadinimus: iš pradžių Electionleaks, o paskui bendresnio pavadinimo tinklapį su hostingu (palaikymu) Rumunijos kaimelyje. Tuo metu hakerių grupuotė, praminta Fancy Bear (kibernetinio saugumo reikalų analitikų nuomone, ją taip pat kontroliuoja Rusijos karinė žvalgyba), pradėjo sukčiavimo atakas prieš Amerikos politinius veikėjus“, – sakoma straipsnyje.

Autoriai pabrėžia: DCLeaks tinklapis pradėjo dirbti praėjus dviem dienoms po to, kai 2016 metų birželio 6 dieną Klinton tapo numanoma Demokratų partijos kandidate į prezidentus, o Electionleaks taip ir nebuvo panaudotas. DCLeaks laikė save WikiLeaks palikuone ir tvirtino esanti sukurta Amerikos haktivistų.

Žurnalistas tvirtina, kad, prasidėjus Fancy Bear operacijai, DNC pastebėjo hakerių buvimą ir pasamdė kibernetinio saugumo firmą CrowdStrike. „DNC apie įsilaužimą žinojo tik tuzinas žmonių, jie stengėsi tą temą aptarinėti slapstydamiesi, atsijungę, kad hakeriai nesužinotų esą pastebėti“, – sakoma straipsnyje. Birželio 10-ąją specialistai atjungė DNC tinklą nuo interneto, o birželio 12, išvalę iš kompiuterių kenksmingą programinį aprūpinimą, pajungė iš naujo.

„Įsilaužimo faktas vis dar tebebuvo griežta paslaptis CrowdStrike ir partijos štabo būstinėje. Slaptumo niuansas svarbus, nes tą pačią dieną interviu britų spaudai Asandžas leido suprasti žinąs, kad Demokratų partijos veikėjai nebekontroliuoja savo elektroninio pašto. „WikiLeaks laukia labai gausūs metai, – paaiškino jis. – Prie mūsų artėja nutekinimai, susiję su Hilari Klinton, ir tai šaunu“. Atrodo, jis gavo srautą hakerių išgautų medžiagų, kažkokiu momentu tarp gegužės 25 (tai paskutinių WikiLeaks išspausdintų laiškų data) ir birželio 12. Tuo pačiu laikotarpiu buvo paleistas DCLeaks tinklapis, o Donaldas Trumpas-jaunesnysis Trumpo bokšte susitiko su teisininke iš Rusijos, kuri kreipėsi į Trumpo rinkimų štabą, siūlydama kompromituojančios medžiagos apie Klinton“, – rašo autorius.

„Birželio 14 dieną The Washington Post išspausdino straipsnį apie įsilaužimą į DNC, kuriame pažymėta: CrowdStrike padarė išvadą, kad kalta Rusija“, – rašo autorius. Po dienos internete pasirodė figūra, kuri pasivadino Guccifer 2.0 ir tvirtino, kad įsibrovė į DNC viena, o Rusija niekuo dėta. Savo naujai sukurtame tinklaraštyje Guccifer 2.0 parašė: „Pagrindinę dalį popierių, tūkstančius failų ir laiškų, aš perdaviau WikiLeaks‘ui“.

Ir iš tiesų, WikiLeaks adresu atėjo 20 tūkst. elektroninių laiškų, pavogtų iš DNC, ir Asandžas pirmiausia susirūpino patikrinti, ar jie tikri. Liepos 22-ąją jis išspausdino juos WikiLeaks tinklapyje.

Netrukus išaiškėjo, kad Guccifer 2.0 kelia problemų Asandžui. „Birželį kibernetinio saugumo analitikai surinko argumentų, rodančių, kad tai rusų pakištas asmuo, o demokratai garsiai rėkavo apie tas išvadas“, – rašė autorius.

Asandžas sugalvojo, kad reikia kažkokios medžiagos atsvarai. „Jis paragino gauti jam Trumpo mokesčių deklaracijas ir, kaip jis man sakė, ieškojo „tamsiame internete“ patikimos hakerių išgautos medžiagos, liečiančios Trumpą ir Rusiją“, – praneša autorius.

O „Viešuose pareiškimuose Asandžas išbandė keletą variantų. Jis įtikinėjo, kad tik jis žinąs, kas yra šaltinis. Jis darė užuominą, kad DCLeaks ir Guccifer 2.0 greičiausiai yra ne tie, kuo apsimeta, kad tai įmantraus gal hakerių organizuoto pasitarnaujant Ukrainos valstybei dvigubo žaidimo išraiška („Jie labai panašūs į rusus, bet kai kuriais atžvilgiais atrodo dideli, net per dideli diletantai“). Jis taip pat propagavo teoriją, kad Guccifer 2.0 – tai tas, kuo atrodo, yra Rytų Europos hakerių organizacija“, – rašo autorius. O ką galvoja Asandžas apie JAV žvalgybos tarnybų išvadas, kad už Gucifer 2.0 ir DCLeaks slypėjo Rusijos karinė žvalgyba? Autoriui jis sakė: „Visa tai visiškai neįtikėtina“.

Jis taip pat tvirtino, kad visi bandymai susieti WikiLeaks su Guccifer 2.0 – šmeižtas, bandymas sutapimą paversti suokalbiu. „Skirtingai nuo Guccifer 2.0 išspausdintų dokumentų, nė viename WikiLeaks išklotame laiške iš rinkiminio štabo nebuvo „rusų metaduomenų“ pėdsakų, vadinasi, sakė Asandžas, visi ryšiai, kuriuos galima aptikti tarp tos figūros ir Rusijos, jo paties darbo neliečia“, – perpasakoja autorius. WikiLeaks‘o, Berni Sanderso ir Trumpo šalininkai tą argumentą palaikė įtikimu.

Rugsėjo 13 ir rugsėjo 14 Guccifer 2.0 ir DCLeaks atnaujino potencialiai skandalingų dokumentų (DNC informacijos, buvusio valstybės sekretoriaus Kolino Pauelo ir Hilari Klinton padėjėjų elektroninių laiškų) publikavimą.

Tuo tarpu Asandžas rengė publikavimui laiškus, pagrobtus iš Klinton rinkiminio štabo vadovo Džono Podestos elektroninio pašto dėžutės.

Autorius tvirtina: „Asandžo prieštaravimai, kad jo publikacijos visiškai nesusijusios su Rusija, nepagrįsti“.

Antai, liepos pradžioje Guccifer 2.0 vienam žurnalistui sakė, kad WikiLeaks „stengiasi išlošti laiko“. Autorius komentuoja: „Viešų požymių tam nebuvo, bet pažvelgus iš vidaus aiškiai matyti, kad WikiLeaks perkrautas darbo“.

Autorius taip pat tvirtina: 2016 metų birželį Guccifer 2.00 „atrodo, davė erdvės Asandžui, susilaikydamas nuo publikavimo viso to, ką tas turėjo“.

„Podestos elektroniniai laiškai tik sustiprina įspūdį, kad tarp WikiLeaks ir Rusijos buvo ryšys“, – pridūrė jis.

Sausį JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus kanceliarija išplatino pranešimą apie rusų hakerių atakas ir rinkimus JAV. Autorius primena, kad pranešime sakoma, jog Rusijos karinė žvalgyba pateikė DNC ir Podestos elektroninį paštą WikiLeaks tinklaraščiui per kažkokią „trečią šalį“.

„Tą padarė tarpininkas, ir tai, suprantama, leido Asandžui įtikinamai neigti ryšio faktą“, – pastebėjo interviu autoriui buvęs Nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis.

Kadaise Asandžas, paklaustas, ką darytų, jei sužinotų, kad žvalgybos tarnybos išnaudoja WikiLeaks kaip „informacijos skalbyklą“ informaciniame kare, atsakė: „Jeigu informacija teisinga, mums tas pats iš kur ji gaunama. Tegul žmonės kaunasi tiesos pagalba, o kai lavonus surinks, visur voliosis „kulkos iš tiesos“.

Autoriaus nuomone, tokie tvirtinimai turi priversti visus WikiLeaks šalininkus suklusti: „Viena – priešintis galingoms jėgoms, visai kas kita – talkinti konfliktams tarp galingų jėgų“.

Informacijos šaltinis: „The New Yorker“

2017.08.19; 06:00

Skaitomiausios Žvalgyba

Arūnas Spraunius. Duomenų nutekinimas kaip užsienio politikos matrica

Siekdamos operatyvinių tikslų specialiosios tarnybos tradiciškai taikydavo nutekinimus.

Tarkime, palyginti nesena ir beveik romantiška istorija Jameso Bondo stiliumi. 2012-ųjų gruodžio 11 dienos „The Guardian“ numeryje paskebtos dvi dienraščio diplomatijos skyriaus redaktoriaus Julian Borger publikacijos, skirtos Irano branduolinei programai. Pirmoje „Irano branduolinė programa – „šventasis Gralis“ specialiųjų tarnybų bendruomenei“ pasakojama, kaip įvairių šalių specialiųjų tarnybų agentai veržiasi į Tarptautinės atominės energijos agentūros TATENA posėdžius Vienoje.

Taip pat cituojamas knygos „Šnipai prieš Armagedoną“ vienas autorių izraelietis Yossis Melmanas, pasak kurio, 2007-ųjų kovą Izraelio „Mossado“ agentai įsilaužė į TATENA komisijos Sirijos branduolinės programos klausimais vadovo Vienos butą, iš kurio išgabeno duomenis apie slaptą branduolinio reaktoriaus statybą Al-Kibare.

Po 6 mėnesių izraeliečiai šį objektą subombardavo.

Antra publikacija „Izraelį įtaria „nutekinus“ duomenis apie Irano branduolinę programą“ priminta istorija su tariamai Irano sukurta diagrama, patvirtinančia Teherano branduolines ambicijas. Ją publikavo „Associated Press“, mokslininkai netruko rasti elementarią klaidą, kaip nurodė „Bulletin of the Atomic Scientists“, diagrama arba bylojo apie paviršutinišką analizę, arba buvo diletantiška klastotė. Vis dėlto ji buvo TATENA pažymoje, kurios pagrindu Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinės Valstijos2011-ųjų pabaigoje paskelbė Iranui naujas sankcijas. Vakarų pareigūnų vertinimu, diagramą bei kitą Tarptautinės atominės energijos agentūros informaciją nutekino Izraelis, laikęsis nuomonės, jog Vakarų reakcija į Irano branduolinę programą pernelyg atlaidi.

Vertinant iš šiandieninės perspektyvos, tai, kaip minėta, primena romantiškas J.Bondo stiliaus šnipų istorijas. Dabar (tepraėjus 5-eriems metams) „tik“ žvalgybiniai siužetai veikiau atsidūrę pagrindinių įvykių periferijoje, kai akivaizdūs informacinės lavinos požymiai internete.

Grėsmės nebeaplenkia nieko – nei verslo, nei privačių asmenų, pakanka prisiminti didžiausią kibernetinę ataką istorijoje 2016 metais, kai buvo pavogtos 500 milijonų „Yahoo“ vartotojų paskyros bei slaptažodžiai. Šiuo metu įvairiose planetos valstybėse veikia ne mažiau 40 milijonų kibernetinių nusikaltėlių, kurių padaryta žala vertinama apie 500 milijardų dolerių. Virusų atakų kiekis kiekvieną mėnesį padidėja maždaug 3 proc., atakų prieš interneto svetaines 2,5 proc.

Politika – jokia išimtis. Melagingų žinių (fakenews) epochoje „nutekinimai“ tapo rutinine tarptautinės (o ir vidaus) politikos praktika. Nutekinimo formų jau daugybė ir kuo įvairiausių, ne veltui palyginti nauja „fakenews“ sąvoka „google“ paieškos sistemoje jau renka 146 milijonus užklausų.

„WikiLeaks“ šių metų kovo pradžioje publikavo didžiausią istorijoje iš Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) nutekintų duomenų „porciją“, pirmoje jos dalyje paskelbta virš 8 tūkstančių dokumentų apie CŽV globalią interneto įsilaužimų programą bei tam reiklalui skirtų priemonių (taip pat technologinių) arsenalą.

Pasak „WikiLeaks“, paskutiniu metų ši tarnyba daugeliu atžvilgių prarado programos ir arsenalo kontrolę, ir nemažai CŽV sukauptų duomenų per paskutinius trejus metus atsidūrė trečių asmenų rankose, iš kur gali patekti kitų šalių žvalgyboms ar interneto įsilaužėliams. Jei tai tiesa (o pastarojo bent pusmečio įvykiai parodė, kad tai net labai tikėtina), atverta tikra informacinė „Pandoros skrynia“.

„Trumpas – nacionalinė gėda ir tarptautinis parijas“, „Clinton – godi, nieko pakeisti nepajėgi persona, dėl savo pasipūtimo gadinanti viską, prie ko prisiliečia; jos vyras, hm, vis dar pramogauja su mergužėlėmis, kol žmonos nėra namuose“.

Tokius ir panašius sakinius iš buvusio valstybės sekretoriaus Colino Powello privačios elektroninės korespondencijos buvo galima perskaityti 2016-ųjų vasarą atsiradusiame interneto puslapyje „DCLeaks“. C.Powello spaudos sekretorius pripažino, jog paskebti laiškai tikri ir išgauti internetinio įsilaužimo būdu. Apie istoriją informavusio „The Washington Post“ (2016.09.16) vertinimu, politikas veikiausiai tapo dar viena šachmatų figūra, Rusijos vyriausybei siekiant sukompromituoti Amerikos politiką.

Tų pačių metų liepos 22-ąją „WikiLeaks“ paleido į viešumą iš JAV demokratų partijos nacionalinio komiteto pavogtų dokumentų pirmą porciją.

Pora interneto vaiduoklių – „Guccifer 2.0“ ir „DCLeaks“ – savo veiklą pradėjo praėjusią vasarą. Tik po kurio laiko kibernetinio saugumo specialistai nustatė, jog abu veikė kaip rusų specialiųjų tarnybų priedanga, nors iš pradžių „Guccifer 2.0“ pasivadino už žodžio laisvę besikaunančiu rumunu (beje, tai „Guccifer 2.0“ „nulaužė“ demokratų partijos nacionalinio komiteto serverius), „DCLeaks“ skelbė, jog jį įkūrė už žodžio laisvę kovojantys Amerikos „haktyvistai“.

Vėliau apsimetinėti liautasi, pasak su šiuos „pirmeivius“ pakeitusia interneto platforma „Fancy Bears“ reikalų turėjusio „Sky News“ korespondento Tomo Cheshireo, ši demonstravo dalykinį užmojį – siūlė sensacingus nutekinimus dozuotomis porcijomis ir mėgino kištis į jų publikavimą. Rusų karinė žvalgyba (GRU) prisidengusi kitomis struktūromis bei naudodamasi laisvos spaudos atvirumu siekė susilpninti JAV prezidento rinkimų kampaniją, skelbdama ant Hillary Clinton bei kitų JAV politikų šešėlį metančius dokumentus.

Bet koks informacijos nutekinimas stato žurnalistus prieš dilemą – dera ją skelbti ar susilaikyti, ypač jei informacija pelnyta interneto įsilaužimo būdu priešiškos valstybės iniciatyva? Žurnalisto misija yra visuomenei svarbios, o ne jį nutekinusiųjų tikslams tarnaujančios informacijos skelbimas. Atvira visuomenė bent pradiniame etape „poveikio operacijomis“ labiau pažeidžiama negu uždara. Ypač kontekste kai kurių dabartinių globalių tendencijų, tokių kaip visuomenės poliarizacija, „fakenews“ įsitvirtinimas bei bandos poveikį neretai turintis interneto socialinių tinklų poveikis.

Ne veltui JAV kongreso Atstovų Rūmų narys Adamas Schiffas bei „Wilson Center“ prezidentė Jane Harman „The Washington Post“ publikacijoje „Rusija atakavo mūsų demokratiją. Situacija reikalauja, kad Kongresas atliktų rimtą patikrinimą“ (2016.12.26) konstatavo nuostolį JAV demokratijai.

O dabartinės Baltųjų Rūmų administracijos nenoras pripažinti žvalgybos bendruomenės beveik vienbalsį tvirtinimą, jog interneto įsilaužimams bei informacijos nutekinimams vadovavo aukščiausia Rusijos valdžia, kerta tiems, kas geriausiai dorojasi su naujais iššūkiais.

Vis dėlto Maskvai iš pradžių viltingai klostęsis siužetas ilgainiui pasuko jai netikėta linkme. Prasidėjus tyrimams dėl rusų kišimosi į JAV prezidento rinkimus Kongrese, savą tyrimą vykdant specialiajam prokurorui Robertui Muelleriui, jau į Amerikos ir viso pasaulio spaudą plūstelėjo galybė nutekinimų, po kurių atsistatydinti teko visai „puokštei“ prezidento D.Trumpo komandos narių. Kaip yra nurodęs „The Washington Post“ apžvalgininkas Eugenas Robinsonas, analizuodamas JAV prezidento atleisto Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriaus Jameso Comey liudijimą Senato žvalgybos komitete, jūs nutekinate informaciją žiniasklaidai apie pokalbį su prezidentu Baltųjų Rūmų ovaliniame kabinete vasario 14-ąją, kuriame patyrėte prezidento D.Trumpo spaudimą, tikėdamasis specialaus prokuroro paskyrimo, ir tai suveikia. D.Trumpas labai tikėjosi, kad tyrimas dėl Rusijos atleidus FTB šefą baigsis, deja, šio atleidimas tyrimą tik paskatino.

**Visuomenė pavargo nuo informacijos gausos ir melagingų žinių. Slaptai.lt nuotr.**

Bet kuriuo atveju efektingų nutekinimų dar sulauksime. Maskvai netikėtai (pati „paleido“ tyrimų procesą), Rusijos tema dar ilgai nuodys gyvenimą prezidentui D.Trumpui. Nutekinimai tampa įtakingu viso šiuolaikinio viešo gyvenimo faktoriumi.

Kita vertus, kai kalbame apie perspektyvą, ypač drumstame informaciniame lauke bet kuris mėginantis iš fragmentų dėlioti visumą atsakingas ekspertas jau supranta, jog prisikasti prie tikrų priežasčių bei motyvų dažnai neįmanoma, pernelyg didelis (bent pradiniame etape) yra tikros informacijos deficitas.

Belieka sekti dažnai viena kitą paneigiančių kažkieno vis pametamų žinių srautą – šnipai gaudo šnipus, kurie tai prisipažįsta šnipinėję, tai viską neigia. Darosi vis kebliau suprasti, kas čia šnipas, kas – ne, ir kokie tikrieji kai kada net ištisų vyriausybių motyvai.

Ne veltui Amerikos laikraščiuose dabar samdoma kaip niekad daug faktų „skenuotojų“, priekabiai nagrinėjančių kiekvieno pasisakymo ir fakto tikrumą.

Taigi šiandien konspirologijos klestėjimo laikas, kuris ramybės planetai tikrai neprideda.

2017-08-04

Žvalgyba

Jungtinės Karalystės policija: Dž. Asandžas bus sulaikytas, jei išvyks iš Ekvadoro ambasados Londone

Jungtinės Karalystės (JK) policija pareiškė, kad „WikiLeaks“ įkūrėjas Džulianas Asandžas (Julian Assange) bus sulaikytas, jei išvyks iš Ekvadoro ambasados Londone. Penktadienį kaip tik Švedijos prokuratūra paskelbė nutraukianti tyrimą prieš Dž. Asandžą dėl kaltinimų išprievartavimu, informuoja „Reuters“.

„Vestminsterio magistratų teismas išdavė arešto orderį Dž. Asandžui, nes jis 2012-ųjų birželio 29 dieną atsisakė pasiduoti teismui“, – teigiama Londono policijos pranešime ir priduriama, kad Londono policija privalo vykdyti arešto orderį ir yra įpareigota sulaikyti Dž. Asandžą, šiam išvykus iš Ekvadoro ambasados Londone.

Atsisakymas pasiduoti teismui – nusikaltimas, baudžiamas iki vienerių metų laisvės atėmimo bausme arba bauda.

45 metų amžiaus Dž. Asandžas Ekvadoro ambasadoje Londone gyvena nuo 2012 metų. Taip australas siekia išvengti būti išduotas Švedijos teisėsaugai. Dž. Asandžas visad teigė, kad tai politiškai motyvuotas procesas. Jis baiminosi, kad Švedija jį gali toliau perduoti JAV, kur jam dėl paslapčių atskleidimo gali grėsti net mirties bausmė.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.20; 06:06

Trumposios naujienos

Švedijos teisėsauga nutraukė tyrimą prieš Džulijaną Asandžą dėl išprievartavimo

„WikiLeaks” įkūrėjas Džiulianas Asandžas (Julian Assange) penktadienį pasidžiaugė svarbia pergale”, bet pareiškė neatleisiąs ir nepamiršiąs pastangų sulaikyti jį dėl kaltinimų išprievartavimu, lėmusių siekti prieglobsčio Ekvadoro ambasadoje Londone.

Penktadienį kaip tik Švedijos prokuratūra paskelbė nutraukianti tyrimą prieš Dž. Asandžą dėl išprievartavimo.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.19; 00:02

Trumposios naujienos

„WikiLeaks“ pasiūlė 100 tūkstančių dolerių už D. Trampo ir Dž. Komio pokalbių įrašus

**Džulijanas Asandžas, WikiLeaks įkūrėjas. Kam jis tarnauja – Rusijai?**

Organizacija „WikiLeaks“ pasiūlė 100 tūkstančių dolerių už JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) ir atleisto FTB direktoriaus Džeimso Komio (James Comey) pokalbių įrašus.

„WikiLeaks“ siūlo 100 tūkstančių dolerių už D. Trampo ir Dž. Komio pokalbių įrašus“, – rašoma organizacijos tviteryje.

Anksčiau penktadienį buvo pranešta, jog D. Trampas įspėjo atleistą FTB direktorių Dž. Komį, kad šis neatskleistų žiniasklaidai jų pokalbių turinio.

Gegužės 9 d. D. Trampas atleido Dž. Komį iš pareigų todėl, kad esą šis „blogai dirbo“.

Tačiau oponentai įtaria, kad JAV prezidentas iš tikrųjų stengėsi užvilkinti su Rusijos veikla susijusį tyrimą, į kurį įeina ir galimų Kremliaus bei D. Trampo komandos ryšių tyrimas.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.14; 04:15

Politinės intrigos

CŽV nuodugniai domėjosi Prancūzijos 2012 metų rinkimų kampanija

Martin Untersinger /Le Monde

„Centrinė žvalgybos valdyba prognozavo „Sąjungos už liaudies judėjimą“ (UMP) pažeidžiamumą, susijusį su 2012 metų rinkimais“, – rašo laikraštyje Le Monde žurnalistas Martinas Unterzingeris.

Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV), pagrindinė JAV užsienio žvalgybos institucija, rimtai domėjosi Prancūzijos 2012 metų prezidento rinkimais, apie tai liudija WikiLeaks, Libération, Mediapart ir La Repubblica išspausdintas dokumentas, sakoma straipsnyje.

„2011 metų lapkričio mėnesio dokumente surašytos su būsimąja prezidentine kampanija susijusios temos, kurios tada domino CŽV. Kalbama apie kažką panašaus į „užsakymą“, adresuotą, konkrečiai, JAV Nacionalinio saugumo agentūrai, atsakingai už pasiklausymą, kur jai smulkiai pasakojama apie Amerikos valdžią dominančius klausimus ir apie taikinius, į kuriuos reikia susikoncentruoti. Tas dokumentas nenurodo, kokios informacijos prisirinko amerikiečiai, tuo labiau jis neatskleidžia priemonių, naudotų tam tikslui pasiekti. Ir vis dėlto, jis parodo, kokios temos labiausiai domino vedančiąją pasaulio valstybę apie Prancūziją, kuri rengėsi rinkiminei kampanijai“, – sako žurnalistas.

„CŽV imasi visų be išimties: po kruopštaus pirminių rinkimų Socialistų partijoje sekimo spalyje žvalgybos valdyba ketina „stebėti“ 2012 metų prezidento rinkimus. Nikolia Sarkozy ir UMP irgi atsiduria Amerikos žvalgybos taikinyje, ir tai nenuostabu“, – pažymi autorius.

„Atrodo, CŽV prognozuoja galimą dešiniųjų pralaimėjimą 2012 metų rinkimuose ir partijos pažeidžiamumą“, – tęsia autorius.

Amerikiečiai taip pat domisi Socialistų partija ir kitais kandidatais. Tarp „politinių partijų ir įdomių personų“ figūruoja Fransua Olandas, Marin Le Pen, Dominikas Stros-Kanas, informuoja žurnalistas.

„CŽV nori aprėpti platesnį Prancūzijos politinio gyvenimo akiratį ir prašo siųsti jai informaciją apie „naujas partijas bei politinius judėjimus, o taip pat neseniai atsiradusius kandidatus prezidento rinkimuose“, pavyzdžiui, domina jų nuomonė apie JAV“, – sakoma straipsnyje.

„Tas dokumentas nušviečia klasikinį žvalgybos metodą tiekiant politinei valdžiai visą būtiną informaciją, kurios jai gali prireikti savo užsienio politikoje. CŽV apie tai mini dokumente: surinkta informacija „padės analitikams įvertinti Prancūzijos porinkiminę politinę situaciją ir jos potencialų poveikį Prancūzijos ir Amerikos santykiams“. Veiksmai banalūs, bet juntami. CŽV dokumentas tai patikslina: šis dokumentas itin jautrus, nes šnipinėjimas tarp „draugų“ gali paliesti „skausmingas vietas“, – komentuoja žurnalistas.

„Nieko nenustebins tai, kad CŽV gavo užduotį rinkti žvalgybinius duomenis apie svarbiausius rinkimus vienoje iš stipriausių pasaulio valstybių. Tačiau tas dokumentas mums primena, kad mūsų laikais, kai Rusija elgiasi kaip pabaisa 2017 metų rinkimų išvakarėse, Prancūzija negali pasikliauti jokiais draugais šnipinėjimo srityje, net JAV“, – apibendrina Unterzingeris.

Informacijos šaltinis: Le Monde leidinys.

2017.03.16; 09:50

Politinės intrigos

The Daily Beast: JAV rengiasi informaciniam karui su Rusija

Tuo metu, kai prezidentas Donaldas Trampas (Trumpas) viešai kaip ir anksčiau gina Vladimirą Putiną, Amerikos politikai pagaliau suprato, kad Rusija kišasi į demokratinį procesą JAV, ir investuoja milijonus į kontrpropagandą, nukreiptą į rusiškąją propagandą.

Apie tai rašo Timas Makas straipsnyje „JAV rengiasi informaciniam karui su Rusija“, išspausdintame leidinio The Daily Beast portale. Prezidentas Trumpas ir toliau viešai reiškia simpatiją Vladimirui Putinui. Bet užkulisiuose Jungtinės Valstijos slapta rengiasi informaciniam karui prieš Rusiją.

Per 2016 metų prezidento kampaniją visuomenė sužinojo, kad informacija yra kaip ginklas ir ji neįtikėtinai efektyvi, jei naudojama teisingai. Pasitelkdama į pagalbą WikiLeaks, RT ir Sputnik, Rusijos vyriausybė bandė pasėti nesantaiką tarp amerikiečių, sakoma nesename JAV žvalgybos pranešime. Tai šiek tiek pasisekė, sustiprinus visuomenės skepticizmą Amerikos institucijų bei spaudos atžvilgiu ir sužlugdžius Hilari Klinton kampaniją.

„Rusija stengiasi sukelti chaosą visuomenėje, iškelti klausimus, ką galima laikyti patikimu, ir sužadinti nepasitikėjimą institucijomis“, – sakė Jungtinio Amerikos baltų nacionalinio komiteto direktorius Karlas Altau, kuris pasisako prieš Rusijos dezinformaciją. „Tai nacionalinė grėsmė. Tai turi žinoti atsakingi piliečiai“.

Rusijos kišimasis į demokratinius procesus JAV užgriuvo daugelį Amerikos politikų, kai jie snaudė, sako stebėtojai. Bet žvalgybos išvados iki ir po Trumpo rinkimų juos pažadino. „Tam neskyrėme daug dėmesio, iki atsitikimo su Hilari Klinton (kurios prezidentinė kampanija buvo apversta nuo kojų ant galvos dėl įsilaužimo ir paskelbus laiškus iš jos elektroninio pašto) praeitą vasarą“, – sakė Europos politikos analizės centro, geriausio centro, užsiimančio Rusijos informaciniu karu, vyresnysis mokslinis bendradarbis Donaldas Džensenas. „Jeigu praeitą vasarą jūs būtumėte paklausę senatorių bei įstatymų leidėjų, ar tai problema, jie būtų atsakę „ne“… Žmonės vaikosi vieni kitus (žaidžia „pasivyk“)“.

Be didelio triukšmo, pamažu pradedama vytis. Jungtinių Valstijų vyriausybė leidžia dešimtis milijonų dolerių kovai su Vladimiro Putino ir kitų valstybinių subjektų propaganda. Tokį sprendimą priėmė Kongresas metiniame gynybos politikos įstatymo tūkstančio puslapių projekte.

Visiškai nieko konkretaus ir naujoje kontrapropagandos koncepcijoje, nežinia, kaip ją formuoti valdant Trumpui, ar administracija naudos propagandos priemones protingai ir teisėtais tikslais. Vieša Trumpo simpatija Putinui verčia tuo abejoti. Ir naujovė kelia dar vieną klausimą: ar tai gera idėja duoti prezidentui dar vieną propagandos instrumentą? Kaip taisyklė, Kongreso atsakymas Amerikos priešams įgyja sankcijų formą – spaudimas nutaikytas į priešo ekonominę sveikatą. Pasipriešinimas propagandai ir informaciniam karui abstraktesnis ir sudėtingesnis, ir dažnai slaptas.

Bet dvipartinė iniciatyva, vadovaujant senatoriui respublikonui Robui Portmanui ir senatoriui demokratui Krisui Merfiui, patvirtino kovai su valstybinių žaidėjų propaganda 160 mln. dolerių išmoką per dvejus metus per mažai žinomą tarpžinybinį biurą Valstybės departamente, kuris vadinasi Global Engagement Center (GEC, Globalinis sąveikos centras). Abiejų partijų paremtas Sankcijų Rusijai įstatymas, kurį praeitą mėnesį pateikė senatoriai Benas Kardinomas ir Džonas Makeinas, dar labiau išplės paramą ir paskirs dar 100 mln. dolerių GEC bei kitiems, kad paremtų objektyvią rusų žurnalistiką, pasipriešintų „suklastotoms naujienoms“ ir paremtų informacinio karo padarinių tyrimus.

Operacija, kurią tarpžinybinis biuras pradės dar šiemet, bus pirmasis centralizuotas atsakomasis smūgis rusams nuo praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio, kai šaltasis karas, atrodė, paliko tokią kontrapropagandą praeityje. GEC atseks užsienio propagandos kampanijas, analizuos taktiką, ir priešinsis joms įvairiomis subsidijomis teikiamomis užsienio žurnalistams, pilietinėms organizacijoms ir privačioms kompanijoms.

„Tiesioginiu pasipriešinimu apgaulingoms istorijoms ir išplėtus vietinės žiniasklaidos ir nekomercinių organizacijų galimybes ginantis nuo išorinių manipuliacijų, tas įstatymas padės paremti mūsų sąjungininkus ir interesus šiame vis nestabilesniame pasaulyje“, – sakė Portmanas leidiniui The Daily Beast. Subsidijos bus atiduotos nepriklausomoms organizacijoms, pavyzdžiui, vebsaitams, tokiems kaip Bellingcat ir StopFake.org, kurie užtikrina priėjimą prie patikimos informacijos ir veikia prieš melagingas Rusijos istorijas apie Ukrainą.

„Mes negalime atsakinėti į valstybinę propagandą dar didesniu kiekiu valstybinės propagandos. Teisingas atsakymas – išnaudoti pagrindinį pranašumą, kurį iki šiol turi Vakarų bendruomenės prieš autoritarinius režimus: iš tikrųjų stiprią, pliuralistinę pilietinę visuomenę“, – aiškino Atlanto tarybos Eurazijos centro direktoriaus pavaduotoja Alina Poliakova, viena iš pirmųjų GEC įstatymo šalininkių. Globalinės sąveikos centras iš pradžių buvo įsteigtas prie Barako Obamos kovai su Islamo valstybės propaganda, bet Portmano–Merfio priemonė išplėtė jo veikimo sferą, kad nukreiptų jį prieš valstybinių subjektų propagandą, pirmiausia prieš Rusiją. Tos priemonės dėka taip pat buvo padidintas finansavimas – 16 kartų. Iš pradžių GEC gavo tik 5 mln. dolerių per metus operacijoms vykdyti, praneša Merfio biuras.

Ir vis dėlto informacinis karas lieka kaip kautynių laukas, kuriame rusai turi žymiai daugiau patirties. Koncepcija – tai 2013 metais deklaracijose pristatytos Rusijos karinės doktrinos formali idėja. Putinas savo žodžius sutvirtina veiksmais: Poliakovos vertinimu, Rusija skiria mažiausiai 400 mln. dolerių per metus informaciniam karui Jungtinėse Valstijose. „Rusija turi gerai apgalvotą, sudėtingą informavimo sistemą, kuri stengiasi paveikti įvykių nušvietimą ir politiką Vakarų šalyse…“, – sakė ji. Skirtingai nei šaltojo karo laikais, dabar Putinui nereikia prastumti komunizmo sovietiniu stiliumi: jis paprasčiausiai turi susprogdinti Amerikos demokratiją. „Rusijai nebereikia parduoti ideologijos, jai paprasčiausiai tereikia išnaudoti susiskaldymą Vakaruose ir Vakarų nepasitikėjimą savo vertybėmis ir tuo, kas tikra, o kas ne“, – sakė Džensenas. „Vakarai per daug pasitiki savimi, turint omeny keliamą pavojų“.

Kita vertus, Jungtinės Valstijos didele dalimi nusišalino nuo antirusiško informacinio karo, uždariusios JAV Informacijos agentūrą 1999 metais. Kontrapropagandai skirti ištekliai pastaraisiais metais buvo nukreipti veiklai prieš džihadistų, o ne rusų propagandą, – ir jų veiksmingumas buvo gana abejotinas. Globalinės sąveikos centras, pagal originalų Obamos administracijos sumanymą, turėjo susitelkti į potencialius ekstremistus ir pranešimų prieš ISIS (Islamo valstybę) platinimą. Bet ir ISIS turėjo pranašumą prieš Vakarų kampaniją: Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės nesugebėjo susitarti dėl pranešimų prieš ISIS.

Viename iš tokių pranešimų panaudotas teroristų siautėjimo vaizdo įrašas – nukryžiuoti kūnai ir tarp jų nupjautos galvos. Įrašas buvo sukritikuotas kai kurių ekspertų, kurie jį pavadino gėdingu ir gal net naudingu priešininkams. Iniciatyvos atrodė banalios, kad ir kaip stengėsi patys kūrybingiausi Holivudo talentai. Amerikos valdininkai priėjo išvadą, kad ISIS labiau sekasi platinti savo pranešimus, negu JAV kovoti su jais. Neapgalvotos arba blogai organizuotos buvo ir kitos amerikiečių pastangos informaciniame kare, tokios kaip 24 mln. dolerių išlaidos lėktuvui virš Kubos, transliavusiam Amerikos televizijos programas, kurias čia pat užblokavo Kubos vyriausybė.

Ties dešimtmečio riba Jungtinės Valstijos pabandė naudoti prieigą prie Interneto ir socialinius tinklus, kad išplėstų disidentų ir kovotojų už demokratiją galimybes, taip pat ir Rusijoje. Tų pastangų tokiuose socialiniuose tinkluose, kaip Twitter ir Facebook, efektas buvo priešingas, nes Putinas palaikė tuos instrumentus JAV pagalba jam nuversti – ir dabar naudoja tuos pačius tinklus klastotėms ar prorusiškoms naujienoms skleisti. Ir vis dėlto, Rusijos agresyvumas ir efektyvumas tame fronte, derinyje su amerikietišku delsimu, atkreipė JAV žvalgybos dėmesį.

Per vieną iš savo paskutiniųjų klausymų ant Kapitolijaus kalvos išeinantis nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis pasiūlė atkurti JAV Informacijos agentūrą, siekiant priešintis dezinformacijai. Toji idėja privertė sukrusti abiejų partijų įstatymų leidėjus. Senatorius demokratas Krisas Kunsas ir senatorius respublikonas Todas Jangas kalbėjo apie kovą su Rusijos propaganda per klausymus tvirtinant Rekso Tilersono kandidatūrą į valstybės sekretoriaus postą. „Mūsų priešai naudoja užsienio propagandą ir dezinformaciją prieš mus ir mūsų sąjungininkus, o iki šiol JAV vyriausybė poste miegojo. Mes turime delegitimuoti suklastotas naujienas, ateinančias iš Rusijos, Kinijos ir kitų šalių, ir plėsti priėjimą prie faktinės informacijos“, – sakė Portmanas leidiniui The Daily Beast.

„Mes turime pasiekti, kad įstatymai būtų vykdomi, ir sureguliuoti naujojo centro darbą, kad padėtume priešintis plačiai ir destabilizuojančiai užsienio propagandai bei dezinformacijos sklaidos operacijoms, kurias vykdo prieš mus mūsų priešai užsienyje“.

Šiaip ar taip, Trumpas žino, kokios galingos naujos priemonės, tokios kaip socialiniai ryšiai, skleidžiant kontrapranešimus, – pasekmės siekia toli. Kaip pasakytų prezidento draugas ir nelemtai išgarsėjęs sąmokslo teorijų šalininkas Aleksas Džonsas, kariaujama dėl mūsų protų.

Informacijos šaltinis – The Daily Beast leidinys.

2017.02.08; 04:27

Žvalgyba

Dabar tai Vladimiro Putino pasaulis

Michael Weiss / The Daily Beast

„Jeigu, kaip sako poetas, Amerika – tai ne visas pasaulis, tai tikrai reikia atsiprašyti viso pasaulio už dėmesio stoką įvykiams Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, keliantiems nerimą“, – leidinyje The Daily Beast rašo žurnalistas Maiklas Veisas.

„Gal visiškai logiška, kad į visus šituos įvykius įtraukta (ar kaip kitaip su jais susijusi) revanšistinė autoritarinė valstybė, kuria naujasis JAV vyriausiasis armijos vadas ne kartą reiškė savo susižavėjimą. Valstybė, kuri, padariusi viską, ką gali, kad sužlugdytų rinkimų JAV baigtį („Gal mes truputį padėjome su WikiLeaks‘u, kaip tai suformulavo trečiadienį rytą prokremliškas politikos analitikas Sergejus Markovas), dabar nuoširdžiai sveikina jį su pergale.

Tuo tarpu spėjami Rusijos „Kruvini darbai“ ir manevravimas už JAV ribų pastarąsias dvi savaites buvo dar įspūdingesni“, – sakoma straipsnyje.

Autorius mini keletą atvejų.

Juodkalnijoje „rusų nacionalistų klika buvo apkaltinta bandymu nužudyti ministrą pirmininkas Milą Džukanovičių po kampanijos, turėjusios įsikišti į rinkimų eigą“, tvirtina leidinys. „JAV oficialūs asmenys sako, kad nepasisekęs pučas pasižymi visais Kremliaus ardomosios veiklos projekto bruožais: tai, įskaitant promaskvietiškos opozicinės partijos, šališkos žiniasklaidos ir pagrindinių „įtakingųjų asmenų“ finansavimas“, – sakoma straipsnyje.

Serbijos VRM pareiškė, kad vėliau miške šalia Serbijos ministro pirmininko Vučičiaus šeimos namo buvo aptikta ginklų slėptuvė. Autorius svarsto klausimą: „Gal buvo ruošiamasi nužudyti dar vieną Europos šalies vyriausybės vadovą?“

Kam prireikė nuversti Džukanovičių? Jis pasisako už Juodkalnijos narystę NATO ir Europos Sąjungoje. „Nebereikia pridurti, kad Putino režimas atvirai priešinasi abiems šitiems sprendimams, nors kategoriškai neigia, kad yra susijęs su bandymu nužudyti Juodkalnijos premjerą“, – rašo autorius. Jis priduria, kad Juodkalnijos ypatingųjų bylų vyresnysis tyrėjas Katničius pripažino: „Mes neturime jokių įrodymų, kad Rusijos valstybė kokia nors prasme su tuo susijusi“.

„Kiti Europos lyderiai pastaruoju metu susidūrė su tradiciškesniais pavojais“, – rašo autorius. Estijos parlamentas lapkričio 9 dieną pareiškė nepasitikėjimą ministru pirmininku Taaviu Roivu po to, kai dėl nesutarimų subyrėjo koalicinė vyriausybė.

„Iš parlamentinės krizės laimi pirmiausia Centro partija, kuri remiasi gausiu elektorato sluoksniu – etniniais rusais. Neseniai atstatydintas jos pirmininkas laikomas prokremliška figūra, – sakoma straipsnyje.

Dabartinis Centro partijos lyderis Juris Ratasas prisiekė išsaugoti Estijos įsipareigojimus Atlanto bendrijoms. „Jis baiminasi žmonių nepasitenkinimo, jeigu kaip nors susilpnins šalies ryšius su NATO ar ES“, – mano autorius.

„Tačiau visiškai įmanoma sulaukti spaudimo viduje (ir subtilaus išorinio), kuris atvėsintų Estijos entuziazmą tramdymo sferoje“, – sakoma straipsnyje. Autorius priduria, kad Trampo administracijoje valstybės sekretoriumi gali tapti Niutas Gingričius – žmogus, kuris, stengdamasis sumažinti JAV įsipareigojimus ginti Estiją, Taliną pavadino „Peterburgo priemiesčiu“.

Vengrijoje GRU agentai „kaltinami rėmę pronacistinę organizaciją“, rašo autorius. Jos lyderis Ištvanas Djorkiošas spalį nušovė vieną Vengrijos policininką ir kitą sunkiai sužeidė, sakoma straipsnyje.

Djorkiošas buvo „Vengrijos nacionalinio fronto–1989“, dar žinomo kaip MNA, lyderis. 2012 metais MNA suskilo į dvi frakcijas. „Djorkiošas ėmė vadovauti tai, kurią įkvepia rusų filosofo Aleksandro Dugino, pasisakiusio už genocidą Ukrainoje, Eurazijos ideologija. Gal neatsitiktinai Duginas – aršus išrinkto JAV prezidento garbintojas“, – sakoma straipsnyje.

„Aiškūs Djorkiošo ryšiai su Kremliumi atsiskleidė tada, kai Faceboock‘e jo judėjimo įkurtoje portalui Hídfő priklausančioje svetainėje pasirodė neva tai „skaitytojo pateiktas“ pranešimas, kuris hipotetiškai įrodinėjo, jog 2014 metų rugpjūty, Rusijos įsiveržimo įkarštyje, Budapeštas davė Ukrainos armijai tankų T-72. O dabar Vengrijos žvalgyba nustatė, kad iš tikrųjų atvaizdai gauti iš GRU ir jie buvo energingos dezinformacijos kampanijos, turėjusios sukelti skandalą dėl Europos bet kokios paramos Kijevui sunkiu momentu, elementas“, – sakoma straipsnyje.

Tuo tarpu Rusijos lėktuvnešis kreiseris „Admiral Kuznecov“ ruošiamas naujai puolimo operacijai prieš Rytų Alepą.

„Praėjus 24 valandoms po to, kai Amerika išrinko prezidentu žmogų, su kuriuo Vladimiras Putinas ketina dirbti greitai ir energingai, flotilė ruošiasi darbams. RF Gynybos ministerijos šaltinis sakė, kad pagrindinis tos grupės uždavinys – raketomis smogti bandantiems patekti į miestą teroristams už Alepo ribų. Čia žodis „teroristai“ – standartinis įvairiausių ideologijų opozicionierių pavadinimas, o taip pat ir begalybės piliečių, ligoninių, mokyklų ir gyvenamųjų namų, kurie virto pelenais dėl jau metus trunkančio Rusijos įsikišimo Sirijoje“, pavadinimas, – rašo autorius.

Informacijos šaltinis: The Daily Beast

2016.11.15; 08:00

Žvalgyba

Kodėl Rusijai naudinga, kai Džulianas Asandžas atskleidžia Vakarų paslaptis

Jo Becker, Steven Erlanger, Eric Scmitt / The New York Times

Džulianas Asandžas aptarinėjo jį dominančią temą – „didžiosios vyriausybės“ ir ypač JAV vyriausybės neištikimybę“.

Taip rašo The New York Times įvade į išsamų straipsnį, kuris pagrįstas šviežiu WikiLeaks‘o įkūrėjo interviu šio leidinio bendradarbiams.

Bet žurnalistai Džo Beker, Styvenas Erlangeris ir Erikas Šmitas pradeda televizijos interviu, parodytu 2015 metų rugsėjy, aprašymu.

Tada Asandžas tvirtino, kad Amerika tapo galinga imperija todėl, kad žodžiais kovojo už žmogaus teises, tuo pačiu metu naudodama savo karinės žvalgybos aparatą, darydamos spaudimą kitoms šalims, kad pajungtų savo valiai, ir bausdamos tuos, kas drįsta sakyti tiesą.

Wikileaks - Rusijos ruporas? — **Wikileaks – Rusijos ruporas?**

Tačiau laikraštis pabrėžia, kad Asandžas, beje, nekritikavo „nei Rusijos, nei jos prezidento Vladimiro Putino, kuris vargu ar atitinka WikiLeaks‘o akcentuojamą skaidrumo idealą“. „Jeigu Asandžas ir įvertino momento ironiją, tai buvo nelengva pastebėti, kad savo interviu pliekia cenzūrą apie Russia Today, Kremliaus kontroliuojamą propagandinį kanalą anglų kalba“, – sakoma straipsnyje.

Šiandien Asandžas ir WikiLeaks‘as kaitina politinę padėtį naujų dokumentų skelbimu ir pažadais, kad artėja naujos publikacijos.

Liepą WikiLeaks‘as išspausdino Demokratų partijos Nacionalinio komiteto susirašinėjimą, demaskuojantį partijos suokalbį su Hilari Klinton rinkimų štabu, kuris turėjo pakirsti jos priešininko Bernio Sanderso pozicijas.

„Asandžas, atvirai kritikuojantis ponią Klinton, pažadėjo paviešinti naują informaciją, kuri gali sužlugdyti jos kampaniją prieš respublikoną kandidatą Donaldą Trampą“, – rašo laikraštis. WikiLeaks‘as taip pat pažadėjo paskelbti programinį aprūpinimą, kurį Amerikos žvalgyba naudoja kibernetiniame šnipinėjime.

Ryšium su tuo laikraštis kelia klausimą, ar WikiLeaks‘as nevirto Rusijos šnipų surinktos kompromituojančios medžiagos „plovimo mašina“? O taip pat kelia klausimą, kokie, tiesą sakant, Asandžo santykiai su Putino Kremliumi?

Nuo pat WikiLeaks‘o atsiradimo Asandžas tvirtino, kad jį gena noras panaudoti „kriptografiją žmogaus teisėms ginti“ ir kad jis koncentruosis į autoritarines vyriausybes, tokias kaip Rusijos valdžia“, – sakoma straipsnyje.

Tačiau The New York Times, išanalizavęs WikiLeaks‘o veiklą nuo to laiko, kai Asandžas, pasak jo, „atsidūrė tremtyje“, priėjo išvadą: dokumentų publikavimas WikiLeaks‘e, lygiagrečiai su daugeliu Asandžo pareiškimų dažnai būdavo naudingas Rusijai ir kenksmingas Vakarams.

„Tarp JAV oficialių asmenų formuojasi bendra nuomonė, kad Asandžas ir WikiLeaks‘as tikriausiai, neturi tiesioginio ryšio su Rusijos žvalgybos tarnybomis. Bet tie valdininkai sako, jog, mažų mažiausiai, elektroninio Amerikos demokratų susirašinėjimo atveju, Maskva žinojo, kad ji turi prijaučiančią informacijos priemonę WikiLeaks‘o asmenyje“, – rašo laikraštis.

Autoriai paaiškina: tarpininkai galėjo pristatyti pavogtus dokumentus į elektroninę WikiLeaks‘o pašto dėžutę, užtikrinančią siuntėjo anonimiškumą.

Savo ruožtu, Asandžas laikraščiui pareiškė, kad Hilari Klinton ir kiti Demokratų partijos nariai „kaitina neomakartistinę isteriją dėl Rusijos“. „Jis sakė, kad „nėra konkrečių įrodymų“, paremiančių tezę, jog WikiLeaks‘o publikuojami dokumentai gauti iš žvalgybos tarnybų, bet leido suprasti, kad noriai priimtų tokią medžiagą“, – sakoma straipsnyje.

Asandžas pridūrė, jog nėra nė vienos valstybės, kurią WikiLeaks‘as pultų konkrečiai arba, priešingai, jos gailėtųsi. Pasak jo, WikiLeaks‘as paprasčiausiai stengiasi patikrinti, ar tikri bet kurie dokumentai, kurie pateikiami portalui, nes visuomenė „mėgsta žvilgčioti į korumpuotus mechanizmus, kuriais bandoma ją valdyti“.

„Bet jei turėsime omenyje, kad WikiLeaks‘o ištekliai riboti, o vertimas – sudėtingas dalykas, sakė Asandžas, kam koncentruotis į Rusiją (jis pavadino ją „epizodinių vaidmenų aktore tarptautinėje arenoje“, palyginus su tokiomis šalimis, kaip Kinija ir JAV)? Šiaip ar taip, sakė jis, Kremliaus korupcija – tai sena istorija“, – tęsia Asandžo interviu laikraštis. „Rusiją kritikuoja kiekvienas šuo, – pareiškė jis. – Šiek tiek nuobodoką, ar ne taip?“

Leidinys primena JAV Valstybės departamento depešų publikavimą WikiLeaks‘e 2010 metais.

Pats Asandžas interviu laikraščiui pabrėžė, kad daugelyje depešų būta griežto Rusijos vertinimo – antai, tvirtinimas, kad tai „mafijinė valstybė“. Autoriai komentuoja: „Bet JAV interesams tie dokumentai, pasirodo, padarė žymiai daugiau žalos, nei Rusijos; Maskvos oficialūs asmenys, pasirodo, liko ramūs“.

Laikraštis taip pat primena, kaip Putinas užsistojo Asandžą.

2010 metų gruodį Londono policija suėmė Asandžą pagal Švedijos išduotą orderį (Asandžas ten kaltinamas seksualiniais nusikaltimais, bet pats savo kaltę neigia).

Kitą dieną Putinas pareiškė: „Jeigu demokratija, tai visiška. Kam gi poną Asandžą į kalėjimą įkišo? /…/ Pas mus kaime sakoma: kad ir kieno karvė bliautų, bet jūsiškė geriau patylėtų“.

Vėliau Asandžui mestus kaltinimus Putinas pavadino politiškai motyvuotais ir pareiškė, kad Asandžas persekiojamas už išplatintą informaciją apie JAV veiksmus Artimuosiuose Rytuose.

„O 2012 metų balandį, kai pradėjo sekti WikiLeaks‘o finansavimo šaltiniai (JAV spaudžiama Visa ir Master Card liovėsi priiminėti aukas į šio portalo sąskaitas), Russia Today pradėjo rodyti laidą „Pasaulis rytoj“, kurios vedėju tapo Asandžas“, – rašo laikraštis.

„Kiek sumokėjo jam ar WikiLeaks‘ui už 12 epizodų, taip ir neaišku. Sunshine Press, pristatoma kaip jo oficiali atstovė, raštiškame pareiškime informavo, kad Russia Today „buvo viena iš maždaug dvylikos transliacijų kompanijų, kurios įsigijo licenciją jos laidoms rodyti“, – sakoma straipsnyje.

Leidinys taip pat primena Asandžo žodžius interviu laidoje Democracy Now. Jis įtikinėjo: kai Edvardas Snoudenas svarstė, kur važiuoti iš Honkongo, „tada aš pamaniau (ir, tiesą sakant, patariau), kad Maskvoje jam bus saugiausia“. Galų gale Snoudenas išskrido iš Honkongo į Pietų Ameriką su persėdimu, bet įstrigo Maskvoje, nes JAV valdžia anuliavo jo pasą, o vėliau jis gavo politinį prieglobstį Rusijoje.

Leidinys tvirtina: prieš keletą metų, 2010 metų lapkritį, per susitikimą su The New York Times žurnalistais Asandžas svarstė galimybę prašyti prieglobsčio Rusijoje. „Nujausdamas neigiamus padarinius dėl Amerikos diplomatų depešų publikavimo, Asandžas kalbėjo apie persikėlimą į Rusiją ir WikiLeaks‘o įsikūrimą ten. Jo bendražygiai į tą idėją žiūrėjo atvirai skeptiškai, nes Kremlius turi negailestingą sekimo aparatą ir griežtai kontroliuoja žiniasklaidą“, – sakoma straipsnyje.

Vienas žmogus, kadaise bendradarbiavęs su WikiLeaks‘u, interviu leidiniui pabrėžė: Asandžas „į viską žiūri per elgesio su juo prizmę. Amerika ir Hilari Klinton darė jam nemalonumų, o Rusija – niekada“.

Buvęs Asandžo bendražygis Danielis Domšait-Bergas pabrėžė, kad dėl to prasidėjo „konfrontacija su JAV“.

O naudos iš tos konfrontacijos, kuri pasireiškia viešuose Asandžo pareiškimuose ir dokumentų publikacijose WikiLeaks‘e, dažnai išpeša Putinas, mano leidinys.

Leidinys pabrėžia, kad kartais Asandžas švelniai kritikavo Putino vyriausybę.

„Bet apie kai kuriuos pačius bjauriausius Putino žingsnius Asandžas dažniausiai tylėdavo. Antai, liepą ne Asandžas, o Snoudenas Twitter‘yje „pasmerkė įstatymą, suteikiantį Kremliui naujų neribotų galimybių sekimo srityje“, – praneša laikraštis. Leidinio žurnalistai paklausė Asandžo apie naująjį Rusijos įstatymą ir kitus panašius aktus. Jis „pripažino, kad Rusijoje aiškus „slenkantis autoritarizmas“, bet pareiškė, kad JAV įvykiai „rutuliojasi taip pat“, sakoma straipsnyje.

Asandžas užėmė prorusišką poziciją ir karinių veiksmų Ukrainoje atžvilgiu. Pernai kovą Asandžas interviu Argentinos laikraščiui sakė, kad būtent JAV kišasi į Ukrainos reikalus, provokuodamos sambrūzdžius tuo, kad „bando įtraukti Ukrainą į Vakarų orbitą, išplėšti ją iš Rusijos įtakos sferos“. „Po Krymo aneksijos jis sakė, kad Vašingtonas ir jo sąjungininkų žvalgybos tarnybos „aneksavo visą pasaulį“ per globalinį sekimą“, – rašo leidinys.

Asandžas pritarė Didžiosios Britanijos pasitraukimui iš ES ir daug kartų kritikavo NATO.

2014 metų rugsėjy Asandžas sukritikavo Twitter‘yje „korumpuotą sandėrį“: istoriją apie tai, kaip Turkija pasiekė, kad būtų uždaryta prokurdiška televizijos kompanija Danijoje mainais į pritarimą Anderso Fog Rasmuseno (buvusio Danijos ministro pirmininko) kandidatūrai į NATO generalinio sekretoriaus postą.

Laikraščiui atrodo įdomus momentas, kai Asandžas išspausdino tą įrašą Twitter‘yje. Visų pirma, jis buvo pagrįstas kažkokia Amerikos diplomatų depeša, išspausdinta WikiLeaks‘e prieš ketverius metus iki tol. Antra, jis „kartojo Rasmuseno ir Putino apsikeitimą kandžiais žodžiais, vykusį prieš mėnesį“, sakoma straipsnyje.

Laikraštis taip pat sutelkia dėmesį į dokumentus, kurie spausdinami WikiLeaks‘e. Jo nuomone, daugelio iš jų paviešinimas aiškiai naudingas Rusijai. Pavyzdžiui, medžiagos iš Saudo Arabijos ir Turkijos „nutekinimas“ sutapo su tuo momentu, kai tų šalių santykiai su Rusija buvo įtempti.

Dar vienas nutekinimas, leidinio nuomone, davė naudos Rosatom‘ui. Dokumentuose buvo detalių apie „korumpuotą multimilijardinio Vakarų ir Kinijos kompanijų karą“ dėl teisių išgauti uraną ir kitas iškasenas CAR (Centrinėje Afrikos Respublikoje).

Tiesa, Sunshine Press pabrėžia, kad 2012 metais WikiLeaks‘as išspausdino „Sirijos dosjė“ – daugiau kaip 2 mln. Bašaro Asado arba apie jį laiškų.

Laikraštis prieštarauja: Asandžo bendražygė Sara Harison tuo metu pareiškė, kad ta medžiaga stato į nejaukią padėtį ir Siriją, ir Sirijos priešininkus. „Vėliau Asandžas apkaltino JAV ketinimu destabilizuoti Siriją, bet nesiėmė viešai kritikuoti žmogaus teisių pažeidimų, kuriuos vykdo Asadas ir ten kariaujantys Rusijos kariškiai“, – rašo leidinys.

WikiLeaks‘as taip pat skelbė dokumentus, liečiančius dviejų prekybinių susitarimų – Ramiojo vandenyno partnerystės ir JAV, ES ir dar 21 šalies Prekybos sutarties – vidinius svarstymus.

„Rusija, neprileista prie tų susitarimų, – jų pats balsingiausias oponentas“, – rašo leidinys.

2015 metų liepą WikiLeaks‘as, remdamasis itin slaptais NSA dokumentais, išspausdino pranešimą „Taikinys – Tokijas“ apie 35 JAV šnipinėjimo objektus Japonijoje (įskaitant ministrus, derybininkus ir kompanijas). Toji publikacija sukomplikavo Amerikos ir Japonijos derybas dėl Ramiojo vandenyno partnerystės.

„Trečiadienį Asandžas sakė, kad jis turi savus, atskirus NSA medžiagų šaltinius“, – rašo laikraštis. Autoriai spėlioja: gal koks nors demaskuotojas iš NSA tiekia dokumentus WikiLeaks‘ui? O gal dokumentai įgyti per kibernetinį šnipinėjimą, kurį gal šelpia kokia nors valsybė.

WikiLeaks‘o reakcija į „Panamos dokumentus“ šokiravo kai kuriuos žurnalistus, tvirtina leidinys.

„Vienas iš garsiausių siužetų – istorija, kuri demonstravo, kaip milijardai dolerių atsidūrė nominalinių firmų, kontroliuojamų vieno iš artimiausių Putino draugų, violončelininko Sergejaus Roldugino, sąskaitose“, – sakoma straipsnyje. Susekti tuos pinigus stengėsi drauge beveik tuzinas žiniasklaidos priemonių, įskaitant Vedomosti ir Novaja gazeta.

Bet WikiLeaks‘as suabejojo, ar ta tema bus objektyviai nušviesta, įsikibęs į tai, kad vienas leidinys – Organized Crime and Corruption Reporting Project – gavo dotacijų iš Sorošo fondo ir JAV Tarptautinės plėtros agentūros.

Asandžas trečiadienį interviu laikraščiui apkaltino Nepriklausomų žurnalistų–tyrėjų konsorciumą (kuris išspausdino straipsnių, remdamasis „Panamos dokumentais“) cenzūravimu, nes tas paskelbė ne visus turimus dokumentus. „Tai ne WikiLeaks‘o modelis, – sakė jis. – Tiesą sakant, tai anti–WikiLeaks modelis.

Ar galima tikėtis, kad Asandžas įvykdys savo pažadus ir spalį, prezidento rinkimų JAV išvakarėse, paskelbs naujų Demokratų partijos dokumentų?

„Džulianas dievina dezinformaciją, tai jo aistra, – sako Griunvaldas. – Tikriausiai tai jis sako tam, kad sutuoktiniai Klintonai pasinervintų“.

O pats Asandžas savo interviu pažvelgė kiek toliau, pažymi žurnalistai.

„Peršokime porą metų į priekį, – sakė jis. – Įsivaizduokime, kad konkuruojančios žvalgybos – JAV, Kinijoje – kažkokioje konkrečioje situacijoje nusprendė papasakoti visuomenei tiesą, kad sureguliuotų savo konfliktus dėl to, kas teisus, kas gėrio pusėje, o kas blogio pusėje. Tai nuostabiausia pažanga, kokią aš galiu įsivaizduoti“.

Šaltinis: The New York Times

2016 09 30; 03:15

Politinės intrigos

Pagrindinis tikslas – sukompromituoti internetą

Adrian Čen / The New Yorker

„Šešis mėnesius nuo 2014 metų rudens aš tyriau neskaidrią Rusijos operaciją internetinės propagandos srityje pavadinimu „Internetinių tyrimų agentūra“, – rašo „The New Yorker“ žurnalistas Adrian Čen.

Pasak jo, ši agentūra – „trolių ferma“. Taip Rusijoje praminė organizacijas, kurios valdo marionetinių komentatorių armijas socialiniuose tinkluose tam, kad sudarytų egzistuojančio liaudies judėjimo iliuziją. Trolingas tapo vienu pagrindiniu elementu visapusiškų Rusijos valdžios pastangų, bandančių įrėminti kadaise buvusią laisvą internetinę kultūrą“, – teigiama straipsnyje.

Iš pradžių A.Čen manė, kad apmokami troliai nenuilstamai skleidžia savo idėjas, stengdamiesi išplauti interneto naudotojams smegenis. Bet iš pokalbių su Rusijos žurnalistais ir opozicijos atstovais jis sužinojo, kad tokios Kremliaus trolių pastangos nelabai efektyvios. Troliai „labai lengvai atpažįstami, per daug įžūliai elgiasi ir pakankamai koordinuoti“.

„Tikslas – jį sugadinti, sukurti neapykantos atmosferą, padaryti internetą tokį dvokiantį, kad normalūs žmonės nenorėtų prie jo net prisiliesti“, – teigė interviu opozicijos atstovas Leonid Volkov.

Pasak A.Čeno, praėjusių metų vasarą „Internetinių tyrimų agentūra“ stipriai pritilo, bet kai kurie dirbtiniai troliai „Tviteryje“ toliau funkcionavo. 2015 m. pabaigoje A.Čen pastebėjo, kad „daugelis jų pradėjo propaguoti dešinės pakraipos idėjas, vaizduodami save rinkėjais – konservatoriais, kurie tapdavo vis atkaklesniais Donaldo Trampo gerbėjais“.

„Netgi nedidelis susiliejimas su Rusijos politiniu gyvenimu gali iššaukti paranojos ir konspirologinio mąstymo priepuolius, ir man pasirodė logiška tai, kad šita nauja D.Trampo palaikymo kryptis – agentūros bandymas pakenkti Jungtinėms Valstijoms“.

Pastarosiomis dienomis versija, kad V.Putinas stengiasi pasiekti D.Trampo išrinkimo, buvo plačiai paskleista, tęsia autorius. „Tai atsitiko po Demokratinės partijos nacionalinio komiteto tūkstančių elektroninių laiškų paskelbimo „WikiLeaks“, kurie, specialiųjų tarnybų ir ekspertų nuomone, buvo pagrobti chakerių, susijusių su Rusijos valdžia“, – teigiama straipsnyje. Anksčiau Jungtinėse Valstijose buvo skiriamas padidintas dėmesys D.Trampo ir V.Putino ryšiams.

„Tačiau, kaip ir daugeliu atvejų, dalykai, liečiantys Rusiją, D.Trampo ir V.Putino ryšius, toli gražu nėra akivaizdus faktas. Kiekvienam demaskuojančiam įkalčiui atsiras įtikinantis kontra įkaltis“, – tęsia autorius. Pavyzdžiui, D.Tramp ragino numušti Rusijos lėktuvus. Savo ruožtu, žurnalistė Julija Joffe mano: D.Trampo finansiniai ryšiai su Rusija pakankamai silpni ir atskleidžia, kad jo bičiuliavimasis su Kremliumi yra gana problematiškas.

A.Čen samprotauja: kaip daugelis amerikiečių mielai laikosi versijos, kad JAV vidaus problemos (D.Trampo populiarumas) paaiškinamos užsienio įsikišimu, – tai pavojingas precedentas. Užsienio arba vidaus kenkėjai gali labai lengvai įtakoti amerikiečių nuomonę. „Rusijos naudojama propaganda, nešvarios gudrybės, informacijos nutekėjimas ir chakerių atakos užsienio politikoje funkcionuoja daugiausia kaip „trolių ferma“, tik didesniu mastu. Tikslas – skatinti neapibrėžtumo ir paranojos atmosferą, paaštrinant nesantaiką savo priešininkų tarpe“, – teigiama straipsnyje.

Informacijos šaltinis: „The New Yorker” leidinys.

2016.08.12; 05:13

Atsargiai

Pagrindinis Rusijos chakerių tikslas – paskleisti paranoją

Adrian Čen / The New Yorker

Chaosas ir paranoja. — **ko tik nerasi internetinėje erdvėje: ir chaoso, ir paranojos, ir konspirologinių versijų, ir pasakų…**

Pasak jo, ši agentūra – „trolių ferma“. Taip Rusijoje praminė organizacijas, kurios valdo marionetinių komentatorių armijas socialiniuose tinkluose tam, kad sudarytų vykstančio liaudies judėjimo iliuziją. Trolingas tapo vienu pagrindiniu elementu visapusiškų Rusijos valdžios pastangų, bandančių įrėminti kadaise buvusią laisvą internetinę kultūrą“, – teigiama straipsnyje.

„Rusijos aktyvistai man pasakė, kad tikrasis tikslas – ne praplauti skaitytojų smegenis, o perpildyti socialinius tinklus sufabrikuotų pranešimų lavinomis tam, kad pasėtų abejones ir paranoją, sunaikintų galimybes bei norą naudoti tinklus demokratinėje erdvėje“, – tęsia autorius. „Tikslas – jį sugadinti, sukurti neapykantos atmosferą, padaryti internetą tokį dvokiantį, kad normalūs žmonės nenorėtų prie jo net prisiliesti“, – teigė interviu opozicijos atstovas Leonid Volkov.

Informacijos šaltinis: The New Yorker leidinys.

2016.08.12; 05:13

Žvalgyba

Kibernetikos ekspertai: „Už susirašinėjimo nutekėjimo slypi Rusijos ranka“

Tom Hamburger, Ellen Nakashima / The Washington Post

„Aukšto rango Hilari Klinton štabo valdininkas apkaltino Rusijos vyriausybę dirigavus JAV demokratų partiją diskredituojančių duomenų publikavimui, kad paremtų respublikoną Donaldą Trampą – ir kai kurie informacijos saugumo ekspertai su tuo sutinka“, – sakoma laikraščio The Washington Post straipsnyje.

„Jeigu kaltinimai teisingi, pasak analitikų, tai bus pirmas precedentas, kai rusai aktyviai stengėsi paveikti rinkimus tokiu būdu“, – rašo žurnalistai Tomas Hamburgeris ir Elen Nakašima.

„Kol kas sensacingiausias to susirašinėjimo atradimas tai, kad lyg ir bešališko Demokratų partijos Nacionalinio komiteto valdininkai iš tikrųjų padėjo Klinton per pirminius rinkimus, – praneša žurnalistai. – Laiške, kurį gegužės 5 dieną parašė vienas partinis valdininkas Nacionalinio komiteto ryšių direktoriui Luisui Mirandei, išsakoma prielaida, kad partija gali padėti Klinton, keldama pasitikėjimo Sandersu klausimą. Kiti laiškai apskritai menkina Sandersą ir demonstruoja palankumą Klinton“.

Tie laiškai įsiutino Sanderso šalininkus, kurie ne kartą kaltino Nacionalinį komitetą nederamai remiant Klinton kampaniją per pirminius rinkimus. Epizodas privertė atsistatydinti Demokratų partijos Nacionalinio komiteto pirmininkę Debi Vaserman-Šulc, sakoma straipsnyje.

Susirašinėjimą Twitter‘yje penktadienį paskelbė WikiLeaks. „Sekmadienį Mukas (Klinton štabo vadovas) ir kiti pastebėjo, kad Trampas savo kampanijoje laikosi pozicijų, kurios dera su Rusijos prezidento Vladimiro Putino pažiūromis. Jis pateikė neseną Trampo pasisakymą apie NATO (kad jis gali neremti tų šalių-narių, kurios neįnešė savo finansinės dalies) kaip ženklą, kad respublikonų kandidatas laikosi Putinui naudingos pozicijos“, – sakoma publikacijoje.

Kibernetinio saugumo ekspertai pareiškė, kad, sprendžiant iš visko, penktadienį WikiLeaks‘o paskelbtą susirašinėjimo talpyklą prieš slaptumą kovojančiai organizacijai perdavė Rusijos žvalgyba. „Grupė, pasivadinusi Guccifer 2, praeitą mėnesį prisiėmė atsakomybę už įsilaužimą į Demokratų partijos Nacionalinį komitetą“, – nurodo The Washington Post žurnalistai.

Programinio valdymo užtikrinimu kibernetinėje žvalgyboje užsiimančios kompanijos Threat Connect vyriausiasis bendradarbis informacijos reikalams Ričardas Bargeris papasakojo: „Remdamiesi savo analize mes padarėme tvirtą išvadą, kad Guccifer 2 susijusi su Rusijos informacinės veiklos kampanija, taigi ji nėra nepriklausoma rumunų įsilaužėlė, kaip pati sako“.

Maiklas Dž. Vikersas, 2011–2015 metais buvęs gynybos ministro padėjėjas specialiosioms operacijoms, pareiškė, kad rusų mėginimas paskelbti informaciją prieš rinkimus JAV, tikriausiai, neregėtas, perduoda žurnalistai.

Kaip pasakojo buvusi Nacionalinės žvalgybos tarybos ekspertė Rusijos klausimais Fiona Hil, susirašinėjimo paskelbimas WikiLeaks‘e visuotiniam pasiskaitymui atitinka jos įsivaizduojamą Putino ir Rusijos žvalgybos modus operandi (veikimo būdą).

„Rusijos ambasados valdininkai neatsakė į prašymą pakomentuoti šių kaltinimų. Anksčiau Rusijos pareigūnai neigė bet kokias sąsajas su įsilaužimu“, – sakoma The Washington Post publikacijoje.

Buvęs Nacionalinės žvalgybos tarybos analitikas Judžinas Rumeris, palikęs savo postą 2014 metais, teigė: jei kaltinimai teisingi, be abejonės, pasekmės sukels nerimą“, – cituoja leidinys.

„Viena iš galimybių – rusai mėgina kokiais nors būdais paveikti rinkimų rezultatus ir, galimas dalykas, prastumti Trampą, pastatant Klinton į komplikuotą padėtį. Jeigu taip yra, sakė Rumeris, „tai jie nesupranta Amerikos vidaus politikos, manydami, kad gali paveikti rinkimų rezultatus šalyje, kurioje yra 300 mln. gyventojų, kur milijardai išleisti rinkiminei kampanijai, šalyje, kur egzistuoja laisva spauda“.

Kita tikimybė – kad tai dalis informacinio karo, kuris aprėpia kompromituojančių medžiagų spausdinimą, to, ką rusai vadina „kompromatu“, pabrėžiama publikacijoje.

„Rusai leido suprasti, kad, jų nuomone, už „Panamos dosjė“, kur yra Putinui nepatogių medžiagų, publikavimo stovi JAV. Jiems sugadino nuotaiką olimpinis dopingo skandalas, kuris irgi, jų nuomone, išpūstas Vakarų žvalgybos agentūrų“, – rašo straipsnio autoriai.

Hamburgeris ir Nakašima nurodo, kad Rusija jau kišosi į rinkimus kitose šalyse. „Antai, 2004 metais Ukrainoje Rusijos programišių grupuotė, besivadinanti Kiber Berkut, pareiškė, kad sulaužė ir sugadino Ukrainos Centrinės rinkimų komisijos balsų skaičiavimo elektroninę sistemą prieš tris dienas iki rinkimų.

Analitikai tą ataką priskyrė GRU, vienai iš tų Rusijos karinės žvalgybos agentūrų, kurios, kaip manoma, įsilaužė į Demokratų partijos Nacionalinį komitetą“, – pranešama publikacijoje.

Informacijos šaltinis: The Washington Post.

2016.07.27; 16:49

Žvalgyba

Džulijanas Asandžas ir vėl gražiai kalba…

Amael Giton / Liberation

Jau ketverius metus Džulijanas Asandžas neišeina iš Ekvadoro ambasados Londone pastato, kur 2012-ųjų metų birželio 19-ąją pasislėpė nuo amerikiečių.

Būtent Ekvadoro ambasadoje jam buvo suteiktas politinis prieglobstis. Tokios apsaugos vyriškiui prireikė, kad nepakliūtų į JAV teisingumo rankas.

**Džulijanas Asandžas, WikiLeaks įkūrėjas.**

Suėjus ketverių metų sukakčiai Dž.Asandžas telefonu atsakė į kai kuriuos prancūzų laikraščio Liberation klausimus. Kaip tvirtina interviu ėmusi Liberation žurnalistė Amael Giton, vyro balsas bylojo apie nuovargį, tačiau Dž.Asandžo nepasitenkinimas bei susierzinimas – vis dar milžiniškas.

Atsakinėdamas į Liberation klausimus Dž.Asandžas prisipažino, jog 2011-aisiais WikiLeaks iškeltų tikslų neįmanoma įgyvendinti. Absoliutus teisingumas – nepasiekiamas. Ir vis tik WikiLeaks pasiekė pergalių, kuriomis jis didžiuojasi.

„Dokumentai, kuriuos mes paskelbėme, padarė milžinišką įtaką politinėms sistemoms visose šalyse, išjudino procesus, kurių metu neteisingai apkaltinti žmonės paleisti laisvėn. Kai kurios pasaulio vyriausybės buvo priverstos atsistatydinti, atsistatydino ir susimovę kai kurių žvalgybų vadovai“, – džiaugėsi Dž.Asandžas.

Dėl ko dar džiūgavo Dž.Asandžas? WikiLeaks – tai ir milžiniška biblioteka, sukaupusi duomenų apie žmogaus prigimtį, godumą, nesąžiningumą. Būtent šios bibliotekos dėka įmanomi globalūs pasikeitimai politikoje. Būtent šioje bibliotekoje sukaupta informacija remiasi užsienio šalių diplomatai, advokatai, politologai – mokslininkai.

Dž.Asandžas taip pat pabrėžė, esą WikiLeaks stengiasi praplėsti spaudos laisvės ribas. „Mes – tarsi ledlaužis, besigrumiantis su cenzūra“, – komentavo Ekvadoro ambasadoje „įkalintas“ Dž.Asandžas.

Beje, Dž.Asandžas ir šį sykį kategoriškai neigė kaltinimus dėl „antiamerikonizmo“. Jis neva nėra specialiai nusiteikęs prieš JAV. Tiesiog tuo metu, kai WikiLeaks paskelbia duomenų, bylojančių apie amerikiečių karių nusikaltimus Irake arba Afganistane, Vašingtonas ima keršyti jam, kaltindamas specialiu tendencingumu. Vašingtonas niekaip negali paneigti dokumentų, todėl esą amerikiečiams belieka abejoti Dž.Asandžo objektyvumu.

Gindamasis nuo kaltinimų tendencingumu Dž.Asandžas pabrėžė, kad WikiLeaks skelbia neigiamas žinias apie visas pasaulio Vyriausybes, neisškiriant nei JAV, nei Rusijos Federacijos. Pavyzdžiui, WikiLeaks yra paskelbusi tūkstančius Rusijai nemalonių dokumentų.

Dž.Asandžas pareiškė nuomonę ir dėl JAV valstybinio šnipinėjimo, kuris neva tapo masiniu, problemų.

**Džulijanas Asandžas turi užtektinai gerbėjų Vakaruose.**

„Didžiausia bėda ne ta, kad valstybės viena kitą šnipinėja. Didžiausias pavojus šis: JAV ir amerikiečių sąjungininkai Didžioji Britanija, Kanada, Australija ir Naujoji Zelandija tapo pasauline žvalgybos imperija, sukaupusia milžiniškus resursus, pajėgumus bei galimybes. Šis amerikietiškas tandemas įgavo absoliutų pranašumą lyginant su kitų pasaulio šalių gebėjimais užsiimti žvalgyba bei kontržvalgyba. Žvelgiant globaliai, Vašingtono pranašumas žvalgybos sferoje nėra naudingas niekam pasaulyje. Sugriautas balansas. Amerikietiškasis pranašumas žvalgybos ir kontržvalgybos srityje kitas šalis varo į neviltį“.

Ne mažiau svarbus bei aktualus ir ši problema: ar valstybė turi teisę masiškai sekti savo piliečius ir gyventojus? Dž.Asandžas retoriškai teiravosi: kodėl gi Vašingtono siekis kaupti duomenis apie visus be išimties nėra iššūkis demokratinėms vertybėms?

Dž.Asandžas įsitikinęs, kad politinis elitas turėtų griežtai kontroliuoti „žvalgybininkų apetitus sekti visus ir visada“. Galimybė žvalgyboms imtis masinio šnipinėjimo turėtų būti sumažinta iki minimumo. Nuo šnipinėjimo taip pat būtina apsaugoti kai kuriuos visuomenės elementus: profesinių sąjungų vadovus, žurnalistus, kompanijų vadovus…

Informacijos šaltinis – Libération.

Nuotraukose: WikiLeaks įkūrėjas Džulijanas Asandžas (Julian Assange).

XXX

Aktualijų portalo Slaptai.lt komentaras.

Dž.Asandžas įrodinėja, jog nėra tendencingas. Tačiau akivaizdu, kad WikiLeaks veikla labiausiai pakenkė ir iki šiol tebekenkia būtent Amerikai. Ameriką demaskuojančių dokumentų kiekiai akivaizdžiai nustelbė Rusiją demaskuojančių dokumentų archyvus. Gal Kremliui naudingos proporcijos susidarė atsitiktinai, juk informacijos tiek daug, kad ją apibendrinti labai sunku…

**Džulijanas Asandžas interviu šiuo metu dažniausiai dalina telefonu arba internetu Skype pagalba.**

Ir vis dėlto nenorime tikėti, jog paleisdamas į gyvenimą WikiLeaks projektą Dž.Asandžas nematė Vašingtonui kenksmingų – Maskvai naudingų proporcijų. Juolab kad buvo lengva numatyti ir žymiai subtilesnes pasekmes. Pavyzdžiui, nebūtina teisinti Rusijos, užtenka vien to, kad visuomenė, peržvelgdama atskleistas paslaptis, turės galimybę susimąstyti, esą Amerika, pasirodo, nėra nė kiek padoresnė už kritikuojamą Rusiją. Žodžiu, abu labu – tokie patys. Tad ar beverta palaikyti „už rusus nė kiek ne geresnius amerikiečius“?

Keistas ir Dž.Asandžo noras suabsoliutinti JAV žvalgybininius pajėgumus sąmoningai ar nesąmoningai nutylint Rusijos šnipinėjimo patirtį, resurus, galimybes. Lietuvai derėtų tik džiaugtis, jei Jungtinės Valstijos su savo artimiausiomis sąjungininkėmis tikrai sukūrė rimtą žvalgybinę imperiją. Mat Rusijos slaptosios tarnybos tikriausiai turi ne ką mažesnę imperiją.

Be kita ko, Rusijos slaptosioms tarnyboms dirbti žymiai lengviau nei amerikiečių „džeimsams bondams“. Kremlius agentams iš FSB, GRU, SVR leidžia nepaisyti jokių įstatymų, tuo tarpu amerikiečių žvalgų rankos dažnusyk pančiojamos įvairiausiomis demokratiją saugoti įpareigojančiomis direktyvomis.

Vaizdžiai tariant, amerikiečiai žvalgybos ringe priversti kautis griežtai laikydamiesi taisyklių, rusų šnipai kaunasi nepaisydami jokių taisyklių.

2016.06.22; 05:57

Žvalgyba

WikiLeaks grasina paskelbti CŽV vadovo elektroninį susirašinėjimą

WikiLeaks portalas pažadėjo atskleisti viešam skaitymui CŽV vadovo Džono Brenano elektroninį susirašinėjimą. Ar tai įmanoma? O jei įmanoma, kokių paskemių turės šis viešumas?

Lenta.ru praneša, kad sensacingas anonsas pasirodė oficialiame internetiniame resurse tinklaraštyje Twitter‘yje.

Continue reading „WikiLeaks grasina paskelbti CŽV vadovo elektroninį susirašinėjimą” →

Atsargiai

Naujos Džulijano Asandžo intrigos

Ką nūnai veikia JAV žvalgyboms milžiniškų nuostolių, o Rusijos slaptosioms tarnyboms didelės naudos atnešęs Džulijanas Asandžas?

Šio žmogaus pavardės geriau nė neprisiminti. Nutylėjimas ir ignoravimas būtų pati geriausia taktika.

Tačiau pasielgtume naiviai, jei manysime, jog neatsiras Džulijano Asandžo idėjas bei politines nuostatas noriai propaguojančių leidinių. Juolab kad tuo itin suinteresuoti Rusijos propagandos bei dezinformacijos specialistai.

Continue reading „Naujos Džulijano Asandžo intrigos” →

Žvalgyba

Britanijos specialiosios tarnybos šnipinėjo Wikileaks tinklalapio lankytojus

Didžiosios Britanijos Vyriausybinio ryšio centras GCGQ tikslingai šnipinėjo Wikileaks tinklalapio lankytojus, praneša Vokietijos laikraštis Süddeutsche Zeitung, remdamasis dar vienu informatoriaus Edvardo Snoudeno dokumentu, paskalbtu The Intercept svetainėje.

Kaip sakoma publikacijoje, sekama buvo naudojantis specialia programa Piwik, kuri laisvai prieinama ir leidžia realiu laiku sekti interneto vartotojus, apsilankančius vienoje ar kitoje svetainėje, taip pat ir IP adresus, vartotojo buvimo vietą ir kokius raktinius žodžius jis įveda prieš patekdamas į svetainę.

Continue reading „Britanijos specialiosios tarnybos šnipinėjo Wikileaks tinklalapio lankytojus” →

Politinės intrigos

Užtarimas ponui Edvardui Snoudenui

„Ronis Polas (Rand Paul) neslepia savo prezidentinių ambicijų, – rašo The Wall Street Journal apie Amerikos senatorių respublikoną, – bet jis dar turi padirbėti, jei nori pelnyti pasitikėjimą kaip potencialus vyriausiasis vadas“.

Straipsnio autoriai siūlo pamąstyti apie užtarimą Edvardui Snoudenui. Bet ko verti tie užtarimai? Ar užtarimai nėra iš piršto laužti?

„Aš nemanau, kad Edvardas Snoudenas nusipelno mirties bausmės ar kalėjimo iki gyvos galvos“, – pareiškė R.Polas.

Continue reading „Užtarimas ponui Edvardui Snoudenui” →

Politinės intrigos

Britanijos universitetai, nepaisant baimių dėl žmogaus teisių laikymosi, stengiasi suartėti su Uzbekistanu

The Guardian įsigilino į Didžiosios Britanijos ir Uzbekistano santykių smulkmenas. Kaip išsiaiškino leidinio korespondentas Jenas Kobeinas (Ian Cobain), „jau po rugsėjo 11 teroro akto keletas Britanijos aukštųjų mokyklų, visiškai pritariant Britanijos vyriausybei, užmezgė kontaktus su Islamo Karimovo režimu.

Į šiuos kontaktus palankiai žiūrėjo Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ministerija ir Britanijos taryba. Žurnalistas mano, kad tai buvo daroma „santykiams stiprinti“ su strategiškai svarbia Viduriniosios Azijos valstybe (per jos teritoriją gabenami kroviniai NATO kontingentui Afganistane).

Straipsnyje sakoma, kad Vestminsterio universitetas ne šiaip sau užmezgė partnerystės santykius su Uzbekijos aukštosiomis mokyklomis (kaip tai padarė Bato, Kembridžo, Rytų Anglijos ir Londono sostinės universitetai, o taip pat Londono mados koledžas), bet net atidarė Uzbekistane savo filialą, kurio rektoriumi paskyrė „buvusį KGB karininką“ Abdužabarą Abduvachitovą.

Continue reading „Britanijos universitetai, nepaisant baimių dėl žmogaus teisių laikymosi, stengiasi suartėti su Uzbekistanu” →

SLAPTAI

Arūnas Spraunius. Vidurio ir rytų Europos „trumpizacija“

Arūnas Spraunius. Juliano Assango prekės ženklo sėkmės istorija

Džulianas Asandžas – žmogus be šalies

Arūnas Spraunius. Duomenų nutekinimas kaip užsienio politikos matrica

Jungtinės Karalystės policija: Dž. Asandžas bus sulaikytas, jei išvyks iš Ekvadoro ambasados Londone

Švedijos teisėsauga nutraukė tyrimą prieš Džulijaną Asandžą dėl išprievartavimo

„WikiLeaks“ pasiūlė 100 tūkstančių dolerių už D. Trampo ir Dž. Komio pokalbių įrašus

CŽV nuodugniai domėjosi Prancūzijos 2012 metų rinkimų kampanija

The Daily Beast: JAV rengiasi informaciniam karui su Rusija

Dabar tai Vladimiro Putino pasaulis

Kodėl Rusijai naudinga, kai Džulianas Asandžas atskleidžia Vakarų paslaptis

Pagrindinis tikslas – sukompromituoti internetą

Pagrindinis Rusijos chakerių tikslas – paskleisti paranoją

Kibernetikos ekspertai: „Už susirašinėjimo nutekėjimo slypi Rusijos ranka“

Džulijanas Asandžas ir vėl gražiai kalba…

WikiLeaks grasina paskelbti CŽV vadovo elektroninį susirašinėjimą

Naujos Džulijano Asandžo intrigos

Britanijos specialiosios tarnybos šnipinėjo Wikileaks tinklalapio lankytojus

Užtarimas ponui Edvardui Snoudenui

Britanijos universitetai, nepaisant baimių dėl žmogaus teisių laikymosi, stengiasi suartėti su Uzbekistanu

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą