Krymo žemėlapis

Prieš ketverius metus Rusija aneksavo Krymą. 2014 m. vasario 27 d. „žalieji žmogeliukai“ įžengė į pusiasalį. Kovo 18 d. aneksija buvo baigta.

Bet Rusijos prezidentas V. Putinas Krymo pusiasalio aneksijos klausimą iškėlė savaite anksčiau – per pasitarimą siaurame rate, vykusį prieš ketverius metus, naktį iš vasario 22-osios į 23-ąją, neseniai pareiškė buvęs Valstybės Dūmos deputatas Ilja Ponomariovas. Prezidentas buvo susijaudinęs ir įsiutęs: prieš tai, 22-ąją, vos nepateko į sraigtasparnio avariją Sočyje, kurą jis laikė užsienio specialiųjų tarnybų įvykdytu pasikėsinimu.

V. Putinas aiškiai skubėjo. Jo nuotaika buvo prasta. Tą pačią dieną iš Kijevo pabėgo V. Janukovyčius. Maidanas kunkuliavo, o Maskvos remiami separatistai niekaip negalėjo nuslėpti, kad į Ukrainos rytus veržiasi iki dantų ginkluoti Rusijos kareiviai, gabenama ginkluotė. Reikėjo užsitikrinti geras geopolitines pozicijas Juodosios jūros regione, motyvuojant tai JAV ir NATO interesais regione.

Paskui jis melavo. Kad į Rytų Ukrainą rusų savanoriai atvyksta pakariauti atostogų metu, o „žalieji žmogeliukai“ – tai vėlgi „entuziastai“, kurie esą komufliažinę uniformą gali nusipirkti bet kurioje karo reikmenų parduotuvėje. Nerangus buvo tas humoras, bet V. Putinas spaudos konferencijoje ir neslėpė pokštaująs. Juk visi žinojo: specialios paskirties būriai be atpažinimo ženklų įžengė į Krymą tam, kad užtikrintų referendumo spektaklį, izoliuotų ir šiaip bejėgius Ukrainos karinius dalinius ir užčiauptų burnas nepatenkintiems.

V. Putinas okupacijos ir aneksijos tempais pralenkė J. Staliną. KGB papulkininkis Krymo aneksiją įvykdė per pustrečio karto trumpesnį laiką, nei J. Stalinas tai padarė su Baltijos valstybėmis 1940 metų vasarą. Rusijos kariuomenė į Krymą įžengė vasario pabaigoje. Krymo aneksija buvo užbaigta kovo 18 dieną. Maždaug trys savaitės. J. Stalino sakalai į Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritoriją įžengė 1940 m. birželio 15 dieną. Lietuva buvo aneksuota ir inkorporuota į SSRS sudėtį rugpjūčio 3 dieną, t.y. net po 49 dienų.

Paskui V. Putinas girsis, kad referendume už pusiasalio prijungimą prie Rusijos balsavo 95 proc. Krymo gyventojų. Tiesa, čia J. Stalino jis nepralenkė: SSRS generalisimą išrinkdavo 99,99 proc. sovietų rinkėjų. Bet kaip ir jo pirmeivis, V. Putinas žadėjo, kad priims sprendimus, jog Kryme šalia ukrainiečių ir rusų būtų gera gyventi ir totoriams, kurių kalbą aiškino paskelbsiąs valstybine.

Totoriams jis priėmė kitokį nuosprendį: jų parlamentą – medžlisą – paskelbė teroristine organizacija ir išvaikė, totorių bendruomenės vadovus – teroristais ir neįsileido į pusiasalį. Apie Krymo totorių kalbą, priklausančią senai tiurkų kalbų grupei, žinoma, pamiršo.

Ar kitaip elgėsi J. Stalinas? Gal neatsitiktinai kone tuo pačiu metu, tik prieš 70 metų, 1944 m. gegužę apie 200 tūkstančių Krymo totorių buvo deportuota į Vidurinę Aziją, jų būstus užėmė atėjūnai. JAV leidinys „American Journal of Political Science“ rašė, kad kelionėje į tremties vietas ir pirmaisiais jos metais mirė apie 46 proc. Kryme gyvenusių totorių. Tik 1989 m., kai SSRS ėmė byrėti, jiems buvo leista grįžti į pusiasalį.

Krymo totoriai
Krymo totoriai

Savo nugalėtojiškoje kalboje 2014 m. kovo 18 d. V. Putinas apgailestavo, kad Nikita Chruščiovas atidavė Krymą Ukrainai. Kremliaus ideologai ir šiandien kalba, jog tuometinis SSKP CK generalinis sekretorius tai padarė lengva ranka, netgi lengvai apgirtęs, esą gerokai padauginęs per iškilmes, skirtas 300-osioms Pereslavlio sutarties prijungti Ukrainą prie Rusijos metinėms…

Bet neseniai išleistoje Vitalijaus Portnikovo knygoje „Krymas. Realijos“ rašoma, kad tai buvo ne N. Chruščiovo, o tuometinio Ministrų Tarybos pirmininko Georgijaus Malenkovo – J. Stalino įpėdinio – dovana. Į tokias naujai sugalvotas pareigas N. Chruščiovas buvo paskirtas 1953 m. rugsėjį, jau po J. Stalino mirties, ir kitų metų pavasarį vykusiam prezidiumo posėdžiui jis dar nevadovavo.

N. Chruščiovas 11 metų dirbo Ukrainoje, bet nebuvo ukrainietis: jis rusas iš Kursko srities. Bet V. Putinui tai nė motais: paprastai Rusijos liaudžiai ir šis menkas melas tiko pagardinti Krymo aneksijos šou. Apžvalgininkai ironizuoja, kad anglišką Krymo pavadinimą (Crimea) Rusijos lyderis neatsitiktinai tapatina su crime (angl. nusikaltimas, kriminalas)…

***

Ketinau apsiriboti tik Krymo aneksijos tema ir V. Putinui priimtinomis „zekų“ (kalinių) manieromis, bet kaip ir anuomet, taip ir dabar dėmesį patraukė „lietuviškas“ niuansas: vasario pabaigoje trims Lietuvos piliečiams buvo paskelbtas nuosprendis, apkaltinus juos antivalstybine veikla. Jų nuoseklus raginimas priešintis eurui, Lietuvos narystei ES ir NATO, skalūninių dujų išgavimui Žygaičiuose, valdžios kritika, įvairių proklamacijų platinimas – dar pusė bėdos. Kai kuriuos jų veiksmus galima vertinti kaip radikalių nuomonių raišką.

Tačiau šis procesas, užsitęsęs kone ketverius metus, priminė šių žemaičių „patriotų“ agitaciją pasirašyti peticiją, kad Klaipėdos kraštas būtų grąžintas Rusijos Federacijai. Apie tai rašiau DELFI straipsnyje „Po Krymo atėjo eilė Klaipėdos kraštui?“ (https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-po-krymo-atejo-eile-klaipedos-krastui.d?id=64275204).

Būtent prieš Kovo 11-ąją minėti veikėjai, susibūrę į 2013 m. spalį į Klaipėdos savivaldybėje registruotą viešąją įstaigą – judėjimą „Būkime vieningi“, šiaip jau pasisakę už pasaulio žemaičių vienijimąsi ir Žemaitijos karalystės paskelbimą, ėmė platinti provokacinę peticiją. Ją paskelbė Amerikoje registruotas 2007 m. sausį įsikūręs portalas Avaaz.org, kuris save įvardija žmogaus teisių gynėju. Šios organizacijos lyderis – žydų kilmės Kanadoje gimęs 41-rių metų Rickenas Patelis (tėvas gimęs Kenijoje, motina – britė), beje, turintis juodąjį karatisto diržą, giriasi, kad jos gretose yra apie 20 mln. žmonių visame pasaulyje, ir ji atstovauja „patiriančius neteisybę piliečius“. „Avaaz“ iš sanskrito kilęs hindi kalbos žodis reiškia „balsą“. Per JAV prezidento rinkimų kampaniją R. Patelis oponavo D. Trumpui.

Netrukus peticija atsirado ir judėjimo „Būkime vieningi“ portale, bet prieš tai, 2013-ųjų rugpjūtį, jo lyderiai sukurpė ir V.Putinui bei A. Lukašenkai išsiuntė laišką, prašydamas apginti nuo laukiamos ekologinės katastrofos, išgaunant skalūnines dujas Žygaičiuose. Nepriklausomybės metinių proga rūpestis dėl ekologijos virto didžiuliu galvos skausmu, kad Krymo aneksijos pavyzdžiu Klaipėdos kraštas, šimtmečiais ėjęs iš rankų į rankas, atiteks Rusijai. Kartu su Karaliaučiaus sritimi tai taptų strateginiu placdarmu kovoti su „agresyviomis Vakarų užmačiomis rytinėje fronto linijoje“. Kitaip sakant, Krymo ir Rytų Ukrainos frontas galėtų persikelti ir prie Baltijos krantų… Minėtos ir jau neegzistuojančios viešosios įstaigos tinklalapis internete buvo atvirai prorusiškas, jame naujoji Ukrainos valdžia buvo vadinama fašistais, o konfliktas Kryme – JAV ir ES karu prieš Rusiją. Po keleto dienų paskelbta, kad po peticija jau surinkta daugiau nei 100 parašų. Organizatorių tikslas – surinkti 10 000 parašų.

Parašų rinkimo organizatoriai, aiškindami, kodėl Klaipėdos kraštas turėtų būti atplėštas nuo Lietuvos, teigė, kad Rusija tam turi ir juridinę, ir moralinę teisę. Esą paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais 1945 metais, vaduodami Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos nacių kariuomenės, žuvo apie 130 tūkst. sovietų karių. Bet vienos iš Klaipėdos miesto taryboje atstovautų politinių partijų „Rusų aljansas“ narys Aleksandras Michailovas tąkart atsiribojo nuo šios akcijos ir vadino ją provokacija.

Panašiai kaip Klaipėdos krašto gyventojai tuomet buvo kurstomi ir kaimynai latviai. Visi Latvijos gyventojai, tarp kurių rusų didesnė dalis negu Lietuvoje, taip pat buvo raginami pasirašyti peticiją dėl Latvijos stojimo į Rusijos Federacijos sudėtį. Parašų rinkėjai tikino, kad jei Latvija „vėl taptų Rusijos Federacijos dalimi“ (iš tikrųjų Latvija buvo okupuota Sovietų Sąjungos), tada visiems Latvijos gyventojams atsivertų didelės perspektyvos, daug didesnės negu dabar, kai Latvija yra ES narė. Buvo tikinama, kad išaugs darbo užmokestis, pensijos ir išmokos, o jau nafta ir dujos, kaip Kryme žadėjo Vladimiras Žirinovskis, bus tiekiamos kone nemokamai…

Akivaizdu, kad tokią provokacinę veiklą reikėjo nutraukti. Pernai balandį Klaipėdos apygardos teismas ėmėsi antivalstybine veikla kaltinamų trijų vyrų bylos. Neseniai paskelbtas nuosprendis, kurį puolė smerkti Rusijos propagandiniai kanalai, tokie kaip Sputnik ar Rusijos televizijos…

Neabejotina, kad panašūs eksperimentai, nors ir pridengiami patriotizmu, yra provokaciniai. Jie nėra nekalti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o zonduoja visuomeninę nuomonę, ruošia propagandinio karo dirvą, kursto separatines nuotaikas ir ieško ne tik rusakalbių bendruomenėje silpnų vietų. Šitaip formuojama intervencijos aplinka. Atrodytų, XXI a. nebėra vietos praėjusių šimtmečių karų metodams ir dingstims juos pradėti, tačiau Rusijos agresija Gruzijoje, Rytų Ukrainoje, Krymo aneksija rodo, kad, uždangsčius agresiją permatomu šydu, padedant Penktajai kolonai, galima viduramžiškais būdais susigražinti prarastas ir geidžiamas teritorijas.

www.iskauskas.lt

2018.03.19; 10:05

Mitingas „Mes kaltiname“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nesupraskite tiesiogiai: jokiu kremliumi (rusų senoji miesto dalis, apjuosta gynybinėmis sienomis su bokštais, vandens grioviais; senąja rusų kalba – detinecas, gradas ir t.t.) mūsų Seimas neapjuostas, tėra tik Sausio 13-osios išlikusių užtvarų fragmentai, bet ir juos ketina iškelti, nes jie esą darko parlamento rūmų vaizdą…

Bet Kremlius tapo Rusijos politiniu bastionu, carų, generalinių sekretorių, prezidentų, valdančiojo elito įtvirtinimu, todėl paprastai siejamas su visais iš jo išeinančiais tuo metu egzistuojančio režimo sprendimais. Pastarąjį dešimtmetį šie sprendimai šokiravo pasaulį.

Nedaug kam yra pavykę įžengti į Maskvos Kremlių. Tik Krymo chanatas 1571 m. sudegino miesto centrą, o prieš tai, 1534-1535 m., LDK kariuomenei nepavyko įveikti jo įtvirtinimų. Bet 1610 m. spalio 11 d. į Kremlių įžengė lietuvių ir lenkų kariuomenės įgula. M. Strykovskis rašė, kad „Algirdas tarsi Vakarų riteris sulaužo ietį į Kremliaus sieną“, o A. Vijūkas – Kojelavičius pridūrė, kad „smeigia jis ją į Kremliaus vartus, galiausiai išsitraukia kalaviją…“

Tiesa, Maskvos Kremlius buvo užimtas neilgam: 1612 m. Maskvoje ir aplinkinėse srityse kilo visuotinis sukilimas, kurio metu po apsiausties Kremliuje įsitvirtinusi lietuvių ir lenkų karių įgula kapituliavo, o visi jos nariai sukilėlių buvo išžudyti. Po keleto šimtmečių, 1812 m. rugsėjo-spalio mėn., Maskvą buvo neilgam užėmusi į Rusiją įsiveržusi Napoleono armija.

Tai tiek apie rusiškąjį Kremlių. O dabar apie lietuviškąjį…

Pasirodo, jis įsikūrė Vilniaus centre, kažkada buvusioje Nerimi plukdytų sielių apdorojimo ir paskirstymo, paskui stadiono, šiuo metu didingai stūksančio valstybės parlamento vietoje. Tautai ji svarbi dar ir todėl, kad čia 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas Nepriklausomybės aktas, o kitų metų Sausį ošė didinga laisvės ištroškusių žmonių minia. Jos suręstos užtvaros, lyg dainuojančios revoliucijos bastionas, atlaikė sužvėrėjusių okupantų išpuolį.

Po 28 metų ši istorinė vieta tapo taikaus tūkstančių žmonių pasipriešinimo valdantiesiems placdarmu. Ne, kovo 15-osios protesto akcija prieš Seimo darbą nevirto langų daužymu ar policijos atkirčiu, kaip 2009-ųjų sausio 16 d. Tuomet profsąjungų surengtas protesto mitingas virto riaušėmis, kai į Seimo langus pasipylė akmenys, kiaušiniai, o policija panaudojo ašarines dujas, daug riaušininkų suėmė, paskui teisė. Vėliau pasirodė komentarų, kad smurtu buvo suinteresuotos kelios radikalios organizacijos, anarchistų judėjimai, netgi Penktosios kolonos, likusios dar nuo garsiosios „Jedinstvos“, palikuonys (apie tai rašiau straipsnyje).

Tuomet galėjai įtarti, kad Kremliaus pasiuntiniai pasirengę parlamento šturmui, kaip darė 1991-ųjų sausio 10 d., po K.D. Prunskienės vyriausybės sprendimų. Dabar gi, kaip pasakė vienas opozicijos politikas, Kremlius jau įsikūrė pačiame Seime ir būtent jis daro lemiamą įtaką kai kuriems jo sprendimams. Akivaizdu, kad visos šios parlamentinės krizės detonatoriumi buvo paslaptimis ir sąmokslo teorijomis apaugęs balsavimas dėl M. Basčio apkaltos.

Mitinguotojai piktai kaltino Seimą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Protesto mitingas „Mes kaltinam“, sutraukęs apie 5000 žmonių, tapo ta jėga, kuri turėjo sukrėsti valdančiąją daugumą permainoms. Protesto akcijos organizatoriai kitą dieną Seimo vadovui įteikė reikalavimus, kurių pagrindinis – surengti naujus parlamento rinkimus. Galima abejoti, kodėl tarp tų organizatorių – savo retorika išgarsėję žurnalistai, o ne plačiosios visuomenės atstovai, visuomenininkai, tautos pasiuntiniai iš visos Lietuvos. Galima įtarti, kad taip A. Tapinas ar R. Miliūtė tiesia sau takelį į būsimą valdžią, kad tokiais metodais LRT suvedinėja sąskaitas su R. Karbauskiu ir parlamentine komisija jos veiklai tirti.

Tai, kaip sakoma, jau išvestiniai samprotavimai. O mitingo esmė – užkirsti kelią dabartinei valdžios daugumai savivaliauti, tarnauti tiems interesams, kurie neatitinka nei nacionalinio saugumo reikalavimų, nei žmonių poreikių, ir visa tai apgaubiant imitacine paslapties skraiste, slapto balsavimo šydu.

Apskritai, kokiais atvejais Seimas nutaria pasirinkti ne viešą balsavimą? Pagal Konstituciją slaptas balsavimas yra privalomas tik trimis atvejais: dėl nepasitikėjimo vyriausybe, premjeru arba vienu iš ministrų. Bet štai Seimo statute numatytas slapto balsavimo atvejų sąrašas išplėstas sudaro galimybes neskaidriems sandoriams ir manipuliacijoms. Tai pabrėžė Prezidentė D. Grybauskaitė.

Dar daugiau: kaip išaiškino Seimo teisininkai, jeigu Seimo narys paviešina, kaip balsavo per slaptą balsavimą, tai galima laikyti slapto balsavimo principo pažeidimu. Netgi biuletenio fotografavimas, net jei tos nuotraukos ir nebus paviešintos, jau yra pažeidimas. Susidaro užburtas ratas: tautos patikėtinis, pasislėpęs už laisvo apsisprendimo galimybės, gali pareikšti bet kokią savo nuomonę, net ypač žalingą valstybei, ir už tai jis jokios atsakomybės neneša. Jo rinkėjai niekada nesužinos, kaip, pavyzdžiui, jo rinktas parlamentaras vertina galimą Rusijos invaziją į Lietuvą.

M.Basčio precedentas irgi neeilinis. Konstitucinis Teismas yra paskelbęs, kad M. Bastys šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, kai nuslėpė savo ryšius su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika. Kiti jo veiksmai, dėl kurių buvo inicijuota apkalta, buvo atlikti iki 2016 m. lapkritį jam duodant priesaiką.

Kitaip sakant, antradienį slaptai balsavę parlamentarai nepritarė M. Basčio mandato panaikinimui, taip lyg ir pritarę jo nusikalstamiems ryšiams su KGB agentais. Kilus erzeliui Seimo nariai – pozicija ir opozicija – ėmė vieni kitus kaltinti nesąžiningu požiūriu į valstybei iškilusias grėsmes. Šie nesutarimai dar kartą pademonstravo, kad Seimo vadovybė ir valdančioji dauguma nekontroliuoja padėties vienoje aukščiausių šalies institucijų. Jie išryškėjo ir protesto mitinge ketvirtadienį.

Susikompromitavusį Seimą kitą antradienį dar kartą patikrins dar viena „byla“ – dėl socialdemokratų darbo partijos (grupės, atskilusios nuo LSDP) frakcijos nario Artūro Skardžiaus viešųjų ir privačių interesų pažeidimo bendradarbiaujant su Baltarusijos įmonėmis ir nedeklaruojant savo asmeninių (šeiminių) interesų atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Jam ketinama pradėti apkaltos procesą. Bet ar vėl Seimas nepaslys ant keisto teisinio reglamentavimo?

Tokie įvykiai perša įtarimą, kad būtent Seimas, o ne kokios nors radikalios organizacijos, atskiri visuomenės veikėjai, tampa Kremliaus irštva, kuri čia randa gerą dirvą reikšti savo interesus. Kol kas šie interesai pasireiškia tik atskirose ekonomikos, finansų ar asmeninio pasipelnymo srityse, bet kas gali paneigti, kad Seimo nariai taip nebalsuos, kai bus svarstomi esminiai ir neatidėliotini nacionalinio saugumo, iškilusių grėsmių užkardymo, gynybos srityse?

Ar toks politiškai angažuotas ir nesubrendęs parlamentas sugebės pasipriešinti valstybei žalingiems sprendimams? Ar patirsime 1940-ųjų okupacinio marionetinio Liaudies seimo sprendimų  žalą?

www.iskauskas.lt

2018.03.17; 08:13

Karinės pratybos „Zapad 2017“

Šiaurės Korėjai išbandžius vandenilinę bombą, JAV, Didžiosios Britanijos, Japonijos ir Pietų Korėjos iniciatyva buvo sušauktas neeilinis (dar vienas) Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos posėdis. Amerikos ambasadorė JT Nikki Haley jame buvo kategoriška (bent sprendžiant iš spaudos pranešimų): Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Unas siekia, net maldauja karo, taigi pusinėms priemonėms atėjo galas. Amerikos kantrybė nėra beribė.

Pietų Korėja tuo tarpu teigia užfiksavusi ženklų, kad Pchenjanas rengiasi dar vienam raketos, galbūt tarpžemyninės, bandymui. Kantrybė beribė ar neberibė – maždaug toks yra kone visų šių metų pagrindinis geopolitinio saugumo leitmotyvas, aktualus ne vien Korėjos pusiasalyje.

Dar viena susitvardymo sesija laukia rugsėjo 14-20 dienomis prie Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos bei Suomijos sienų vyksiančių Rusijos vadovaujamų karinių mokymų „Zapad-2017“ metu. Maskva anonsuoja (ir tais anonsais niekas netiki), kad juose dalyvaus apie 12 700 tūkstančių kariškių bei iki 680 karinės technikos vienetų.

Iki 13 tūkstančių kariškių deklaravimas nėra atsitiktinumas – jei Maskva nurodytų pasitelksianti bent kareiviu daugiau, kaip Europos saugumo ir bnendradarbiavimo organizacijos (ESBO) narė turėtų įsileisti ESBO stebėtojus. Minsko kvietimu mokymus stebės po du Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Norvegijos, Lenkijos, Švedijos ir Estijos atstovus.

„The Guardian“ rugsėjo 7-osios numeryje citavo NATO generalinį sekretorių Jensą Stoltenbergą, Estijos karinėje bazėje Tapėje maždaug 120 kilometrų nuo Rusijos sienos pareiškusį, jog Rusijos bei Baltarusijos sprendimas įsileisti į mokymus tris Aljanso stebėtojus neatitinka Kremliaus tarptautinių įsipareigojimų.

Kartu su NATO sekretoriumi buvusio Estijos premjero Jürio Rataso vertinimu, pratybose dalyvaus apie 100 tūkstančių kariškių. Vokietijos gynybos ministrė Ursulavon der Leyen bendroje spaudos konferencijoje su Prancūzijos kolege Florence Parly tą pačią dieną pareiškė mananti, jog jų bus virš 100 tūkstančių. Suomių karinio eksperto Andreaso Turuneno vokiečių leidiniui „Bild“ nurodyta pratybų dalyvių skaičiaus versija – nuo 100 tūkstančių iki 240 tūkstančių.

Rusijos „žalieji žmogeliukai“ okupuoja Krymą

Vokiečių dienraščio „Frankfurter Allgemeine“ (08 23) atlikta analizė parodė, jog nuo 2015 metų pradžios iki dabar Rusija įvykdė 124 karinius mokymus, NATO Europoje per tą patį laiką treniravosi 38-is kartus. Taigi santykis 3-1 Atlanto aljanso nenaudai. Ir „Zapad-2017“ mastas užgoš bet kokius Vakarų karinius mokymus, mat apims teritorijas nuo Kolos pusiasalio Arkties zonoje iki Baltarusijos.

Rusų kariniai mokymai – tik aisbergo viršūnė, Maskva reguliariai rengia neskelbtas kovinės parengties patikras, kurių Vakarai apskritai neorganizuoja. Bet kuriuo atveju NATO sunkiai sekasi „lyginti“ su Rusija karinių mokymų santykį, o juk ši – veikiausiai ir dėl kampanijos Sirijoje – pastaruoju metu yra sumažinusi manevrų skaičių.

„Bild“ rugsėjo 5-osios numeryje citavo Lietuvos gynybos ministerijos pareigūną Robertą Šproną, atkreipusio dėmesį į aplinkybę, kad ir „Zapad-2009“ bei „Zapad-2013“ nebuvo gynybiniai. Niekas netiki ir Maskvos pareiškimais apie antiterostinį pratybų pobūdį – Kremlius deklaruoja juose dalyvausiant 250 tankų, 200 artilerijos (taip pat raketinių) pabūklų, 70 lėktuvų ir 10 karinių laivų. Jei tikėti vien šnekomis, Kremlius pasišovė šaudyti patrankomis į hipotetinius teroristus vienišius ne bet kur, o Baltijos regione, kur tokie iki šiol apskritai nepasireiškė. Pasak vokiečių politologo Andreaso Umlando, po įsiveržimo į Ukrainą Rusijos valstybinių institucijų kalbos nebevertinamos taip rimtai, kaip anksčiau.

Tokia yra aritmetika, bet yra ir kontekstas. Nėra reikalo priminti, kad manevrai rengiami greta labiausiai pažeidžiamos Atlanto aljanso teritorijos – Lenkijos bei Lietuvos. „Frankfurter Allgemeine“ laiko neginčijamu faktu, kad Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje bei Lenkijoje dislokuoti tarptautiniai batalionai su vietos karinėmis pajėgomis neturėtų jokių šansų pasipriešinti Rusijos puolamajai operacijai, jei tokia įvyktų. Ir citavo JAV analitinį fondą „Rand“, pasak kurio, rusams užtektų daugiausia 60 valandų atsidurti Rygoje bei Taline.

Ir atviras yra klausimas, ar kitos NATO narės imtųsi atkariauti Baltijos šalis, pasiremdamos Aljanso įstatų 5 paragrafu apie kolektyvinę gynybą.

Rusijos karinio aktyvumo vektorius akivaizdus – mokymai vyksta daugiausia su NATO bei Ukraina besiribojančiose vakarų bei pietų karinėse apygardose. Aljansas, priešingai, mokymus su Rusija besiribojančiuose regionuose rengia rečiau, dauguma jų, kaip ir anksčiau, vyksta Vokietijoje, kur dislokuota didžioji Amerikos karinio kontingento dalis.

Maskva vis dažniau griebiasi masyvių karinių mokymų, neretai net su galimu branduolinio ginklo panaudojimu. Kaip „Frankfurter Allgemeine“ nurodė Švedijos gynybos tyrimų instituto (FOI) ekspertas Johanas Norbergas, 2011 metais buvo sunku įsivaizduoti rusų karines pratybas su 100 tūkstančių kariškių, dabar tai tampa norma.

Be abejo, tai nieko nesako apie tai, planuoja ar ne Kremlius tiesioginę konfrontaciją su NATO, tačiau operatyvinis pranašumas Aljanso rytiniuose paribiuose pats savaime eskaluoja nestabilumą ir baimę dėl atakos galimybės, ir tai organiškai įsipiešia į dabartinę Rusijos karinę doktriną. 

Sustabdykime Rusijos agresiją. AFP nuotr.

„Zapad-2017“ liečia ne vien NATO. Ukrainos saugumo tarnybos (UST) vadas Vasilijus Gricakas televizijos „Priamoy“ eteryje rugsėjo 4-ąją priminė, kad, UST duomenimis, Maskva su Minsku yra pasirašę susitarimą dėl iki 30-ies karinių mokymų šiemet Baltarusijos  teritorijoje. Pasak V.Gricako, į Baltarusiją iš Rusijos pasiųsti 4162 karinių krovinių vagonai, 20 kartų daugiau nei 2013 metais, ir tai esąs ženklas, jog „Zapad-2017“ yra Rusijos globalios strategijos sudedamoji dalis.

UST turi duomenų, kad rusai planuoja Baltarusijoje po pratybų palikti porą divizijų. Ukrainos saugumo vado teigimu, jo tarnyba 4-eris metus yra pasirengusi blogiausiems scenarijams, ne išimtis ir šiųmetinės pratybos, kai viena jų opcijų gali būti dar didesnė situacijos destabilizacija Ukrainoje. Todėl šios šalies karinės bei specialiosios pajėgos funkcionuoja padidintos parengties sąlygomis. Beje, rugsėjo 6-ąją Ukrainos spauda informavo, kad sinchroniškai su „Zapad-2017“ vyks rusų kordinuojami komandiniai štabų mokymai sepraratistinėse Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“.

A.Umlandas vis dėlto laiko mažai tikėtina galimybe, jog Maskva po pratybų maskuote imsis Baltarusijos okupacijos ar dar vieno įsiveržimo į Ukrainą. O „The Daily Beast“ rugsėjo 5-osios numeryje pacitavo korespondentės Annos Nemcovos pakalbintą prokremlišką karinį ekspertą Jurijų Krupnovą, pasak kurio, Baltarusija kaip „vieningo fronto“ partnerė Maskvai šiuo metu yra gyvybiškai svarbi, todėl rusai po pratybų planuoja Aleksandrui Lukašenkai palikti dalį karinės technikos šalies gynybai. Gynybai – nuo ko?

Nepriklausomas rusų karinis ekspertas Aleksandras Golcas tam pačiam leidiniui priminė, jog jei rusams tektų kariauti su NATO, jiems prireiktų tankų bei kitos sunkiosios karinės technikos Baltarusijos teritorijoje. Beje, pasak A.Golco, A.Lukašenka tam tikra prasme apgavo Rusijos gynybos ministeriją, neištesėjęs pažado suteikti mokymams Baranovičių karinių oro pajėgų bazę, veikiausiai nenorėdamas būti galutinai suspaustas tarp Rusijos ir NATO. Ryšium su tuo A.Nemcova lyg ir retoriškai klausia: „Negi V.Putinas rengiasi pašalinti nuo valdžios A.Lukašenką?“

Iki mokymų pradžios niekam veikiausiai nebus tiksliai žinoma, kiek ir ko privežta į Baltarusiją, bet jei V.Putinas staiga nutartų paskelbti neskelbtą kovinės parengties patikrą, mokymų mastai iškart pasikeistų. Primintina, jog 2014 metų vasario 26-ąją Rusijos prezidentas paskelbęs tokią patikrą mobilizavo gausias Rusijos pajėgas prie Ukrainos sienos. Į ką viskas išvirto – žinoma.

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jau rutina tapo praktika, kuomet besivaržančios pusės ne vien Baltijos regione primygtinai stebi oponentės karinius judesius – vis dažnau „palydi“ viena kitos karinius laivus ar lėktuvus, neretai „palydos“ metu nevengdamos pavojingų manevrų.

Vien rugpjūčio-rugsėjo sandūroje NATO oro policijos naikintuvai septynis kartus kilo palydėti virš Baltijos jūros skridusių Rusijos karinių orlaivių, daugelis jų skrido su išjungtais automatiniais atsakikliais.

Birželio 19 dieną Su-27 su raudona žvaigžde virš Baltijos jūros praskrido vos per kelis metrus nuo lėktuvo Rc-135 su JAV atpažinimo ženklais. Kituose regionuose viskas kiečiau – birželio 20-ąją Sirijos-Jordanijos pasienio rajone JAV naikintuvas F-15 numušė Irano gamybos bepilotį, prieš tai kitas amerikiečių naikintuvas numušė sirų bombonešį, po ko Irano ir Sirijos sąjungininkė Maskva paskelbė pasitraukianti iš JAV ir Rusijos susitarimo dėl skrydžių saugumo virš Sirijos. Ir taip toliau, ir panašiai.

O juk prie tokių žinių jau pripratome, absoliučiai nieko naujo. Kažkaip nevalingai aktualizuojasi rezultatas atsakymo į klausimą „Would You fight for your country?“ (Ar kautumėtės už savo šalį?), sudarant labiausiai pasirengusiųjų kariauti už savo šalį pasaulinį reitingą. Europoje, pasirodo, ryžtingiausiai gintis nusiteikę kaip tik paribyje su „Zapad-2017“ gyvenantys suomiai (74 proc.) ir ukrainiečiai (62). Beje, Suomija artėjant „Zapad-2017“ dėl visa ko surengė mokymus prieš „žalius žmogeliukus“ ir juos įstatymiškai kriminalizavo.

Latvijoje bei Estijoje reziduoja palyginti gausios rusakalbių mažumos. Kremlius skelbiasi esąs rusų interesų gynėjas, kur jie begyventų, ir Kryme yra atidirbęs ginkluotų „žaliųjų žmogeliukų“ be atpažinimo ženklų invazijos metodiką. Vis dėlto nerimą kelianti simbolika.

2017.09.11; 00:46

Lietuvos socialinių tyrimų centro pernykštis tyrimas „Subjektyvus saugumas kintančiame geopolitiniame kontekste: ypatumai, formuojantys veiksniai ir individų kuriamos strategijos“ atskleidė, jog vos 17 proc. lietuvių mano, kad Lietuvos gyventojai pasirengę arba visiškai pasirengę atremti priešo agresiją.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiuo klausimu nusiteikusių skeptiškai yra 53 proc. Lietuvos kariuomenės galimybės vertinamos geriau – 31 proc. apklaustųjų pareiškė maną, kad ji pasirengusi apginti šalį, 42 proc. tuo abejojo. Na, ir į tiesų klausimą – jei kiltų karas, ar eitumėte ginti savo valstybės? – 2014 metais 57 proc. respondentų atsakė taip, 14 proc. – ne, 29 proc. pareiškė nežiną, 2016-aisiais atsakymai pasiskirstė taip: 49 proc. – taip, 34 proc. – ne, 17 proc. – nežinojo.

Ir pasaulyje sudaromas reitingas pagal atsakymą į klausimą „Would You fight for your country?“ (Ar kautumėtės už savo šalį?). Europoje už tėvynę labiausiai pasirengę kovoti suomiai (74 proc.) ir ukrainiečiai (62), vangiausi gynybos požiūriu vakarų europiečiai, pavyzdžiui, teigiamai į šį klausimą atsako vos 19 proc. belgų, 18 proc. vokiečių, 15 proc. Nyderlandų piliečių.

Kai kalbama apie militaristines tendencijas ir Baltijos regione, ir pasaulyje, jas žyminčiu indikatoriumi gali būti jau paminėta Suomija, turinti drastiškos konfrontacijos su Rusija patirties praėjusiame amžiuje. Taigi keletas faktų. Liepos 15-ąją šioje šalyje įsigaliojo Teritorinio stebėjimo įstatymo bei Baudžiamojo kodekso pataisos, išplečiančios valdžios galias dėl vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ (kariškių be skiriamųjų ženklų) keliamos grėsmės. Be abejo, turimi galvoje 2014-ųjų vasarį Kryme pasirodę rusų specialiųjų tarnybų kariškiai, po ko pusiasalis galų gale buvo Rusijos aneksuotas.

Pagal pataisas įvažiavimas į Suomiją ir buvimas joje kariškiams be skiriamųjų ženklų visiškai uždraustas, įstatymo pažeidėjams bus taikoma baudžiamoji atsakomybė. 2014 metų rugpjūtį Suomijos gynybos ministras Carlas Haglundas informavo, jog jo šalis kartu su Švedija atveria teritorijas NATO greito reagavimo pajėgų dislokavimui katastrofų, ypatingų situacijų bei grėsmių saugumui atvejais. 2016-ųjų sausį Suomijos užsieinio reikalų ministerija paskelbė nagrinėjanti šios šalies įstojimo į NATO pasekmes, o spalį pasirašė su JAV bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje, kuri numato ir bendrus suomių ir Amerikos kariškių mokymus.

Liepos 14-osios „The Wall Street Journal“ numeryje pasakojama apie po Helsinkiu esantį požeminį miestą kaip vieną svarbiausių Suomijos sostinės gynybos forpostų, kurio užduotis būtų suteikti prieglobstį visiems (virš 600 tūkstančių) Helsinkio gyventojams bei užtikrinti Suomijos vyriausybės funkcionavimą išorės invazijos atveju. Iš kurios pusės toji potenciali invazija – per daug spėlioti nereikia. Požeminis objektas egzistuoja seniai, tačiau aktualizuotas būtent dabar, artėjant rugsėjį vyksiantiems Maskvos inicijuotiems kariniams mokymams „Vakarai-2017“.

Kovą Suomija irgi tikriausiai dėl visa ko surengė mokymus potencialaus jos vyriausybinių objektų užgrobimo atveju, ir pagaliau – 10 NATO ir ES valstybių Helsinkyje šių metų rugsėjį baigs steigti hibridinio karo veiksmų tyrimo centrą.

Suomija paminėta kaip geografiškai artimiausias pavyzdys, tačiau apskritai pasaulis ginkluojasi, karinio aktyvumo apraiškų kiek nori tiek toliau nuo mūsų, tiek čia pat. Liepos 21-28 dienomis Baltijos jūroje vyksta pirmas etapas Rusijos bei Kinijos karinių jūrų pajėgų mokymų (pirmą kartą surengti 2012-aisiais), kuriuose dalyvaus apie 10 įvairių klasių laivų bei virš 10 lėktuvų ir sraigtasparnių. Mokymų tikslai argumentuojami standartiškai – jie skirti įnešti Rusijos-Kinijos indėlį į pasaulinio vandenyno saugumą. Tačiau kažkodėl pusiau uždaroje Baltijos jūroje.

O juk visai neseniai, Šaltajam karui pasibaigus, visi atsipūtė – šiųmetinė Nyderlandų užsienio politikos tarybos paskebta ataskaita konstatuoja šalies armijos kovinį nepasirengimą, kurį iki bazinio lygio pavyks atstatyti geriausiu atveju iki 2021-ųjų su sąlyga, jei bus padidintos mažiau nei procentą nuo BVP siekiančios gynybos išlaidos (Europos vidurkis – 1,4 proc.).

Panašu, atsipalaidavimo laikai bent taktinėje perspektyvoje baigiasi –analitinės kompanijos „IHS Markit“ ekspertai, išanalizavę 105 valstybes, kurioms tenka 99 proc. pasaulinių karinių išlaidų, nustatė, jog šios tam reikalui pernai išleido 1,57 trilijono dolerių, 200 milijonais daugiau nei 2015 metais, ir tos išlaidos turi tendenciją augti – „IHS Markit“ prognozuoja, jog 2020-aisiais pasaulis gynybai išleis 1,63 trilijono dolerių.

Stokholmo pasaulio problemų tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, pirmos pagal karines išlaidas tradiciškai yra Jungtinės Valstijos, pernai tam reikalui skyrusios 611 milijardų dolerių (1,7 proc. daugiau nei 2015 metais), antra Kinjja su215 milijardais (5,4 proc. daugiau negu 2015-aisiais), trečioje pozicijoje Rusija, padidinusi karines ilšaidas iki 69,2 milijardo dolerių ir išstūmusi iš šios vietos Saudo Arabiją (pastaroji vis tiek išleido labai solidžią 63,7 milijardo sumą, bet tai 30 proc. mažiau nei užpernai).

Penketuką užbaigia Indija su 55,9 milijardais dolerių. SIPRI duomenimis, pasaulinės gynybos išlaidos augo pirmą kartą po 2011-ųjų, ginklavimosi paūmėjimo priežastys – Rusijos intervencija Ukrainos rytuose, terorizmas, migrantų krizė ir išaugusi įtampa Pietų Kinijos jūroje. Savaip simboliška, kad šių metų balandį JAV pirmą kartą istorijoje nutarė mokomiesiems skrydžiams Europos Sąjungos rytuose, Estijoje, lakinai dislokuoti savo moderniausius naikintuvus bombonešius F-35.

Dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas gal ir pasirengęs pragmatiškiems sandoriams su Maskva, bet agresyvi Rusijos prezidento Vladimiro Putino politika galimybių tam nesuteikia, ir JAV karinis bei politinis elitas jau vertina Rusiją kaip priešininkę, panašią į Sovietų Sąjungą „Šaltojo karo“ laikais.

NATO gynybinės išlaidos auga, Amerikos karinis kontingentas dislokuotas rytų Europoje, JAV lėktuvnešiai plaukioja už kelių kilometrų nuo Rusijos sienos, Vašingtone vis garsiau kalbama apie galimybę tiekti Ukrainai kovinę ginkluotę. Maskva įtariama pažeidžianti 1987 metų susitarimą dėl vidutinio ir mažo nuotolio raketų draudimo, jau kurį laiką atliekanti virš 500 kilometrų galinčių skristi sparnuotųjų raketų bandymus ir šių metų pradžioje kariniam budėjimui dislokavusi du jų batalionus. Reaguodamas į tai Pentagono jungtinio štabų vadų komiteto pirmininko pavaduotojas generolas Paulas J. Selva liepos 18-ąją pareiškė, jog Amerika irgi pasirengusi dislokuoti vidutinio nuotolio raketas.

Savaitraštyje „The WallStreet Journal“ praėjusių metų rugsėjo 21-ąją paskelbtoje publikacijoje buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas prisiminė savo vizitą Maskvoje 2009-ųjų gruodį, kai akivaizdžiai gavo pajusti, jog Rusijos prezidentas linkęs mesti iššūkį po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusiai pasaulio tvarkai, prie kurios kūrimo Amerika svariai prisidėjo, ir paragino JAV nevengti pasaulio žandaro vaidmens.

Pasak politiko, turėjęs galimybę dirbti įvairiuose postuose, jis puikiai supranta, kokia svarbi yra Jungtinių Valstijų lyderystė – tarptautinei bendruomenei gyvybiškai reikia Amerikos prezidento, kuris būtų pasirengęs vadovauti laisvajam pasauliui prieš V.Putino tipo autokratus. Deja, prie prezidento Baracko Obamos Amerikai ir Europai „prisnūdus“ V.Putinas įsivėlė į Basharo al Assado palaikymo operaciją Sirijoje ir pamėgino pristatyti Rusiją kaip pasaulinę galybę, ginčijančią JAV įtaką. Ir Europoje Rusijos prezidentas siekia atsiriekti kuo didesnę įtakos zoną (aišku, kitas klausimas, kaip sekasi) bei įtvirtinti savo šalį kaip regioninę galią, be abejo, irgi Jungtinių Valstijų įtakos sąskaita. Tai vos pora revanšizmo pavyzdžių, kai autokratai ginčija pasaulio tvarką, kuri po Antrojo pasaulinio karo užtikrino planetai ramybės (net jei kai kada sąlyginės) ir progreso periodą.

Amerikos globalus policinio stabilumo „skėtis“ – tai maždaug 580 karinių bazių visame pasaulyje, kurios užtikrino, jog 72 metus planetoje nekilo globalių konfliktų (nors lokalių karų netrūko ir netrūksta). Pastovus JAV karininio laivyno buvimas tarptautiniuose vandenyse užtikrina laisvą jūrinį tranzitą, kuriuo vyksta 90 proc. pasaulinės prekybos. Ši galia taikos vardan bent iki šiol veikė todėl, kad absoliuti dauguma pasaulio valstybių pasitikėjo amerikietišku žanadaru su jo ištikimybe demokratijai bei įstatymo viršenybei. Pasak „Gallup International“ balandį atliktos apklausos, 41 proc. respondentų 68 šalyse nori JAV kaip potencialios karinės sąjungininkės, Rusiją rinkosi 15 proc, Kiniją 10 proc. apklaustųjų.

Be abejo, dominuojantis Vašingtono užsienio politikos motyvas yra JAV nacionalinių interesų įtvirtinimas, o ir per daugiau kaip 70 po Antrojo pasaulio karo prabėgusių metų Amerika kaip pasaulinis žandaras daug kur „perlenkė“ – Vietname, Irane (kur inicijavo valstybės perversmą 1953-aisiais ir dabar pati „ragauja“ tos iniciatyvos vaisius), kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, įsiverždama į Iraką 2003-aisiais jau pasibaigus Šaltajam karui.

Deja, be „perlenkimų“ mūsų pasaulyje, panašu, neapsieinama, tačiau klaidų buvimas nereiškia, jog reikia vaikyti visą policiją. Juo labiau, kad Amerika gali didžiuotis prisidėjusi prie Pietų Korėjos, Vokietijos, Japonijos sėkmės istorijų, o ir rytų bei Vidurio Europos šalys po Šaltojo karo juda pagal vakarietiško vystymosi modelį. Nors ne be slysčiojimų, tai Amerika pirmauja kovoje su „Islamo valstybės“ bei „al Qaedos“ teroristais Sirijoje, Irake, Afgansitane, Pakistane, Somalyje, Jemene, Libijoje ir „dukterinėmis“ jų grupuotėmis Afrikoje (tokiomis kaip „Boko Haram“).

Pasaulis mėgsta kritikuoti Ameriką kaip „pasaulio žandarą“, ypač rusų propaganda kusrsto antiamerikietiškumą pasaulyje, užtat pažiūrėkime, kiek geopoltinių „malkų” paskaldė Maskva per tik prasidėjusį 21 amžių. Didelė atsakomybė lemia ir galingą kritiką, vis dėlto dominuojantis leitmotyvas daugelio planetos politikų pasisakymuose toks: vienintelis už Amerikos lyderystę blogesnis dalykas yra JAV mėginimas tos lyderystės kratytis.

Deja, nacionalistas ir į protekcionizmą linkęs prazidentas D.Trumpas bent retorikos lygmenyje ir bent prezidentavimo pradžioje mėgino tęsti Amerikos izoliacionizmo politiką, todėl gal kiek paikai nuskambėjo nemažos pasaulio žiniasklaidos džiūgavimas, esą „pasaulio žandaras“ grįžo, kai balandžio pradžioje JAV netikėtai 59 raketomis „Tomahawk“ smogė karinei oro bazei Sirijoje, iš kur, kaip paskelbė prezidentas D.Trumpas, buvo įvykdyta ataka panaudojant cheminį ginklą.

Tiesa, šiuolaikinis pasaulis ypač permainingas, taigi nepaisant JAV prezidento sunkiai prognozuojamo būdo esama ir šiokio tokio pagrindo vadinti jį Vakarų pasaulio gynybos terapeutu, kai prezidentas D.Trumpas kategoriškai reikalauja iš NATO sąjungininkų didinti karines išlaidas. Pradinis susitarimas kuriant Aljansą buvo toks, kad 50 proc. NATO gynybos išlaidų dengia JAV ir Kanada, likusią dalį visi kiti, prie dabartinio santykio 70 proc. išlaidų tenka Amerikai ir Kanadai.

Ne vien ponas D.Trumpas, visi sutinka, kad tai netinkama. Savotiškas faktas – galų gale įkalbėta Vokietija lėtai kels karinį biudžetą iki 2 proc. (dabar skiria 1,2 proc.) vos ne iki kito dešimtmečio pabaigos, bet kai pakels, jos karinis biudžetas bus didesnis negu Rusijos. Apskritai skaičiai nurodo tendenciją planetai judėti naujo globalaus šaltojo karo link, todėl Amerikos kaip kad ir šiaip ne taip stabilizuojančio faktoriaus vaidmuo vėl auga.

2017.07.25; 08:00

Suomija nuo galimos Rusijos agresijos mokosi gintis po Helsinkiu įrengtuose požeminiuose bunkeriuose

„Rusija rudenį rengia vienas didžiausių karinių pratybų per pastaruosius kelerius metus, o kaimyninė Suomija mokosi su „žaliaisias žmogeliukais“ kautis po žeme.

Šią žinią visuomenei pateikė „The Wall Street Journal“ leidinys (Tomas Grouvas).

Ir vis dėlto – kaip po žeme, kodėl – po žeme?

Pasirodo, po Suomijos sostine jau senokai įrengtas didelis požeminis miestas. Miestas sukurtas karo atvejui. Požeminiuose bunkeriuose ir tuneliuose slėptųsi ne tik Suomijos Vyriausybė, bet ir Helsinkio gyventojai. Manoma, kad po sostine išraustuose požeminiuose bunkeriuose, kurių ilgis – 124 mylios, galėtų pasislėpti visi Helsinkio gyventojai – per 600 tūkst. žmonių.

Taigi Rusija planuoja karines pratybas Zapad – 2017, o suomiai nesėdi sudėję rankų. Jie mokosi kariauti po žeme. Tuneliai ir bunkeriai išdėstyti taip, kad suomių kariai pajėgtų sulaikyti gausias besiveržiančių priešų grupes. Įėjimai į bunkerius apsaugoti specialiais vartais ir dangčiais, atspariais galingoms bomboms ir sviediniams. Požeminiame mieste yra visko, ko gali prireikti nelaimės atveju. Ten veiktų net Wi-Fi internetas.

Ši požeminė gynybinė linija įrengta senų seniausiai, dar „šaltojo karo“ laikais. Tačiau dabar suomiai vėl prisiminė požeminį miestą, nes baiminasi, kad Rusija, prisidengdama karinėmis pratybomis, gali pežengti valstybinę Suomijos sieną.

Pavyzdžiui, suomių karo ekspertas Jarno Limnelas tvirtina, kad Suomijos valdžiai labiausiai rūpi ne pačios Rusijos karinės pratybos, o kas bus po jų, joms pasibaigus. Ar tik rusų kariškiai nebandys įsiveržti į jų teritoriją? O jei ir nesiverž, tai gal pasienyje slapta paliks pratybose dalyvavusius kariškius, kad šie pultų tuo metu, kai visi atsipalaiduos – manys, kad pavojus jau praėjo?

Beje, Suomija šių metų kovo mėnesį buvo surengusi specialias pratybas, kurių metu mokėsi gintis, jei kartais į šalį įsiveržtų Rusijos specialiųjų pajėgų kariškiai ir užimtų valstybinius šalies objektus. Žodžiu, Suomija intensyviai mokosi nekartoti 2014-aisiais Krymą praradusios Ukrainos klaidų. Mokosi atremti įvairiausio pobūdžio atakas, nes manoma, kad Rusija, jei pultų, tai pultų kaip nors kitaip – ne taip, kaip okupavo Krymą.

Aukšti Suomijos valdžios atstovai pastebi, kad Rusija jau seniai puola jų šalį – naudodama kibernetines atakas, dezinformaciją, politinį ir ekonominį spaudimą.

Suomija turi teisę pasigirti: dar šiais metais jų šalyje pradės veikti specialus institutas, kurio paskirtis – analizuoti „visus hibridinio karo niuansus“.

2017.07.05; 07:06

Jeigu tariamai į Lietuvą įsibrovė nedraugiškos Udijos valstybės specialiųjų pajėgų būrys ir kovotojai vilkėjo juodai, koks nelabasis pakurstė žurnalistus pavadinti juos žaliaisiais žmogeliais?

Toli gražu ne visada kaip pavadinsi – nepagadinsi. Vidaus reikalų ministras kalbėjo apie žinybines pratybas, o Šalčininkų rajono savivaldybė tai pavadino politine provokacija. 

Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Geriau būtų pavadinę tiesiog ateiviais iš Marso

Prieš savaitę Šalčininkuose policijos komisariatą užpuolusius automatais ginkluotus vyrukus DELFI pavadino žaliaisiais žmogeliais. Gal taip vadintini visi, kurie su automatais kur nors braunasi ir ką nors užima? Ne, DELFI korespondentas gynybos temomis Vaidas Saldžiūnas leido suprasti, jog reikalas primena Krymo užgrobimą 2014 metų pavasarį.

Pasak jo, kai Kryme pasirodė kariai be skiriamųjų ženklų, greitai išpopuliarėjo terminas „žalieji žmogeliukai“, kuris kilo dėl naujų žalios spalvos rusiškų uniformų. Autorius dar pridėjo, jog tarsi imituodami Rusijos karius Kryme, kurie dėl savo elgesio prorusiškai nusiteikusių vietos gyventojų buvo praminti „mandagiais žmonėmis“, minėti vyrukai Šalčininkuose irgi elgėsi mandagiai: iš komisariato išleido moteris ir vaikus. Pareigūnėms pasiūlyta prisėsti. Tekste jie dar vadinami sukilėliais.

Autorius atskleidė ir jų kėslus: užgrobti policijos komisariate ginklinę, paimti įkaitų ir skelbti „Šalčininkų liaudies respubliką“. Gal todėl autorius juos pavadino dar ir liaudies respublikos išvaduotojais.

Neatsiliko ir lrytas.lt: Rusija nutarė pradėti karą su Lietuva, tačiau pirmiausia čia slapta pasiuntė vadinamuosius žaliuosius žmogeliukus, kurie pabandė įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“. Tačiau toliau tekste, sakytum autoriui pasitraukus nuo stalo, kažin kas kitas rašo: pagal pratybų scenarijų nedraugiškos Lietuvai Udijos valstybės specialiosios pajėgos (maždaug 30 žmonių) nelegaliai kirto sieną ir rengėsi užimti vieną iš pasieniečių užkardų bei Šalčininkų policijos komisariatą. Galiausiai pirmas autorius grįžta į darbo vietą ir praneša, ką po mokymų pasakė pats ministras: Buvo imituotas žaliųjų žmogeliukų įsiveržimas į Lietuvos teritoriją, taip pat jų išsilaipinimas iš traukinio. Čia pat paaiškina, jog žaliaisiais žmogeliukais buvo praminti Rusijos specialiųjų pajėgų kariai be atpažinimo ženklų, pradėję Krymo okupacijos operaciją.

Dar „Lietuvos rytas“ parašė, kad slaptų ateivių kėslas įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“ suglumino buvusį Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorių, Kovo 11-osios Akto signatarą Mečį Laurinkų: Taip tiesmukai lyginti padėties toje Lietuvos dalyje su Ukrainos įvykiais negalima. „Lietuvos rytas“: Ar tai visiškai nerealu?Aišku, kad ne. Kodėl? Todėl, kad nerealu. Po trijų dienų lrytas.lt pranešė apie Šalčininkų rajono savivaldybės pareikštą pasipiktinimą Vidaus reikalų ministerijos surengtomis taktinėmis pratybomis, kurių metu siekta patikrinti, kaip tarnybos pasirengusios atremti diversantų ataką. Ir kaip niekur nieko paaiškino, kas imituota pratybų metu: Šalčininkus puola žalieji žmogeliukai, siekdami čia įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“.

Beje, ir DELFI, po kelių dienų pranešęs, kad Šalčininkų savivaldybė skundžiasi VRM pratybomis, toliau rašė kaip ir rašęs: Šis scenarijus primena 2014 metų Krymo aneksiją, kai regione ėmė veikti Rusijos kariai uniformomis be skiriamųjų ženklų ir civiliais drabužiais. Šios Rusijos pajėgos buvo pramintos žaliaisiais žmogeliukais. 

Žmonės nuolat tarpusavyje kariavo. Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

Išeitų, žurnalistai nesuprato, kad savivaldybę, ir ne tik ją, papiktino kaip tik jų, žurnalistų, išvedžiojimai apie „žaliuosius žmogelius“ ir „Šalčininkų liaudies respubliką“. Jeigu viskas kaip Kryme, kaip Ukrainos rytuose, kur apsišaukė „liaudies respublikos“, tai ir Šalčininkams metamas įtarimas separatizmu.

Lenkų kresy.pl parašė kaip visada be atodairos: Tai ne pirmas atvejis, kai Lietuvos saugumo tarnybos vietinius lenkus vaizduoja potencialiais diversantais. Internetiniame leidinyje L24.lt  lenkų politologas (Bogusław Rogalski) irgi nevyniojo žodžių į vatą: Šiuose pratybose lenkus pavertė priešais Donbaso separatistų pavyzdžiu. Tai aiški provokacija! Rusijos inforeactor.ru ir dar keli internetiniai leidiniai rado reikalinga pakartoti tai, ką parašė kresy.pl (o kaip gi – Lietuvoje metamas šešėlis tautinei mažumai!).

Tiesą sakant, Rusijos ginkluotųjų pajėgų specialiosios pajėgos – žalieji žmogeliukai, arba mandagūs žmonės – nė kojos nebuvo įkėlusios į tas „respublikas“ (kvailystė būtų buvę siųsti Rusijos ginkluotųjų pajėgų Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) specialiosios paskirties dalinius nedidelių miestų milicijos skyrių ir kitų administracinių pastatų užėmimui – ne tas lygis). Tačiau užtenka dalyvavimo „Krymo referendume“, kuriame jie, Rusijos prezidento Vladimiro Putino žodžiais, garantavo sąlygas laisvam valios reiškimui. Krymo aneksijos pirmųjų metinių proga „Komsomolskaja pravda“, tebesidabinanti sovietiniais ordinais, išspausdino tekstą „Krymo prijungimas: kaip žalieji žmogeliai tapo mandagiais žmonėmis“ (Присоединение Крыма: Как „зеленыечеловечки“ стали „вежливыми людьми“). Pasak autorių, paslaptingai atsiradę ginkluoti žmonės žalia uniforma garantavo taikų pusiasalio perėjimą į Rusijos sudėtį

Kaip sakė Mečys Laurinkus, valstybė ir jos struktūros gali imituoti pačius įvairiausius dalykus, tad, sutikime, ir nedraugiškos Lietuvai Udijos valstybės specialiųjų pajėgų kovotojai gali iššokti iš traukinio, su šypsena aiškinti prieš TV kamerą apie siekį įkurti nepriklausomą respubliką, kurioje būtų gerbiamos mūsų teisės (tik jų?), eiti su policininkais ir policininkėmis ristynių… Tačiau Lietuvos kariuomenei bręstantiems jaunuoliams ir būsimiems policininkams neturėtų susidaryti įspūdis, jog lygiai taip veikia ir Rusijos specialiųjų operacijų pajėgos. Nebent po Šalčininkų įvykių žalieji žmogeliai, jie gi – ir mandagūs žmonės, į savo kovinį arsenalą įtraukė dar vieną gudrybę: padrikai puolant lietuviškai šaukti: Vyrai, nešaudykite, tai tik pratybos!

Tikrasis vardas – Krymo okupantai

 „Komsomolskaja pravda“, prieš atskleisdamas kai kurias kariniu požiūriu puikios specialiosios operacijos paslaptis, papasakojo anekdotą ne anekdotą, kaip atsirado daug patrauklesnis žaliųjų žmogelių (ironija) pakaitalas – mandagūs žmonės. Esą žurnalistai klausinėjo naktį į vasario 27-ąją Krymo Autonominės Respublikos aukščiausiosios rados pastate budėjusių ir paryčiais nežinomų ginkluotų žmonių išvesdintų darbuotojų, kaip ateiviai su jais elgėsi. Kokie jie? Ir vienas santechnikas, kurį ateiviai pakėlė iš miegų ir gerokai sutrikusį palydėjo iki durų, pagalvojęs, atsakė: Žinote, tokie… mandagūs… Ukrainos prokurorai šį „mandagumą“ tą pačią dieną kvalifikavo kaip „teroristinį aktą“.

Tikrai žinoma, kaip mandagūs žmonės išplito Internete, virto tuo, kas angliškai vadinama Internet meme. Ukrainos svetainė (Политнавигатор) pranešė, ką žurnalistai sužinojo Krymo milicijoje: Apie pirmą valandą nakties užimtas Simferopolio oro uostas – tų pačių žmonių (turima galvoje Krymo parlamento ir vyriausybės pastatai). Su ginklais, kresni, tokia pačia apranga. Apsaugos viršininkas pranešė, kad jo žmonių mandagiai paprašė išeiti. Vienam internetiniam aštrialiežuviui tai pasirodė esant net komiška: nežinomi asmenys užima strateginius objektus ir dar mandagiai kreipiasi – mandagūs žmonės!

Netrukus naujas žaliųjų žmogelių vardas sumirgėjo Rusijos ir užsienio žiniasklaidoje. Britų „The Telegraph“ kovo 2 d. išspausdino straipsnį „Ukraine crisis: ‘Politepeople’ leading the silentinvasion of the Crimea“. Pasigavo jį ir Kremliaus propagandistai: daugiau nereikėjo sukti galvos, kaip paaiškinti, kas yra tie nė kokiu vardu neprisistatantys ginkluoti asmenys. Ir vaikai žinojo, jog Kryme žalias uniformas be skiriamųjų ženklų vilki Rusijos kariai, tačiau klasikinės televizijos priemonėmis to įrodyti buvo neįmanoma (Slon.ru). Mandagūs žmonės – chi-chi-chi…

Jau po „referendumo“ į Krymą atvykusio garsiojo Rusijos armijos dainų ir šokių ansamblio choras traukė liaupsę „Mandagūs žmonės“. Rusijos gynybos ministerijos įmonė „Vojentorg“ įregistravo prekės ženklą „Mandagūs žmonės“. Rusijos naujienų agentūros „Novosti“ apklaustų ekspertų nuomone, šis sparnuotas posakis palaipsniui virsta nauju Rusijos ginkluotųjų pajėgų simboliu. Putinas 2015 metų pradžioje vasario 27-ąją paskelbė šventine diena – Specialiųjų operacijų pajėgų. Tuo tarpu kalbininkai šį sparnuotą posakį laiko eufemizmu – švelnesniu pasakymu, vartojamu vietoj nemalonaus, nepadoraus, įžeidžiančio, bauginančio. Tas slepiamas tikrasis vardas – „Krymo okupantai“.

Ne avinėlių tylėjimas…

Kokias kariniu požiūriu puikios specialiosios operacijos paslaptis atskleidė „Komsomolskaja pravda“ minėtame tekste? Pasirodo, Rusijos prezidentas iš gynybos ministro ir generalinio štabo viršininko pareikalavo, kad rusų karių veiksmai Kryme būtų kuo mandagiausi ir net inteligentiški (в высшей мере вежливыми и даже интеллигентными). Kaip čia neprisiminsi pirmosios Krymo aneksijos, 1783 metais, kai Rusijos valdovė Jekaterina II reikalavo, kad visa rusų kariuomenė, okupavusi pusiasalį, su gyventojais elgtųsi draugiškai, nedarytų skriaudų. Tiesa, imperatorė neslėpė, kieno kariuomenė ten šeimininkauja, o dėtis Krymo totorių bičiuliais ragino tam, kad šiems nė mintis nekiltų priešintis. Netrukus būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas be gailesčio susidorojo su maištą pakėlusiais stepių gyventojais – nogajais. 

Mirtina dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Putinas gerokai pranoko pirmtakus nekonvencinėmis gudrybėmis. Rusijos prezidentas pareiškė galintis pasinaudoti jam suteikta teise įvesti į Ukrainą kariuomenę tuo atveju, jeigu reikės ginti Ukrainos piliečius. Ir tegul kas nors iš Ukrainos karių pamėgina šaudyti į savo žmones, rusų kariai stovės žmonėms už nugarų, ne jų priekyje, o už jų. Tuo tarpu žalieji žmogeliai veikė Kryme jau pusantros savaitės. Stotis už moterų ir vaikų nugarų jiems neprireikė, tačiau mandagūs žmonės vaikščiojo ne vieni. Juos į strateginius objektus lydėjo, o tiksliau vedė Krymo savigynos pajėgų savanoriais pasivadinę vietiniai (kaip vėliau paaiškėjo, daugiausia buvę milicijos darbuotojai ir kariai).

Nežinomiems ginkluotiems asmenims užėmus Simferopolio oro uostą ir likus jo saugoti, pakalbinti juos veržėsi Ukrainos ir užsienio šalių žurnalistai, tačiau veltui. Jų neprileido savanoriai, tiksliau vienas jų vadų – buvęs Ukrainos milicijos karininkas Vladimiras Mercalovas. Jis vadinamas vienu pagrindinių Krymo pavasario veikėjų, tai jį Putinas netrukus apdovanojo aukštos prabos ordinu ir dar medaliu. Jis dalyvavo užimant strateginius objektus, vedė derybas su Ukrainos karinių dalinių vadais dėl pasidavimo. Žalieji žmogeliai tylėjo it žuvys – kaip ir buvo liepta, o kalbėjo šis iš tikrųjų mandagus žmogus. Jis atsiskaitinėjo aukštam Rusijos gynybos ministerijos pareigūnui Olegui Belavencevui, kurį Putinas netrukus paskyrė savo atstovu „Krymo federalinėje apygardoje“.

Vėliau Mercalovas (kai skaudžiai nukentėjo nuo savųjų) prisipažino Simferopolio oro uoste žurnalistų akivaizdoje turėjęs dėtis kvailiu: iš kur jis galįs žinoti, ar tai Rusijos kareiviai? Jis nesąs ekspertas, o tai, kad jie su Kalašnikovo automatais, tai pusė pasaulio juos nešioja. Vienas oro uoste uždarbiaujantis taksistas šitaip pajuokavo: Mus užgrobė ateiviai iš kitos planetos. Žalieji žmogeliai. Rusiškai nekalba, ukrainietiškai, totoriškai – irgi. Bet viską užima – hipnozės galia, reikia manyti.

Galia iš tikrųjų reiškėsi. Štai ką papasakojo internetiniam leidiniui „Meduza“ (meduza.io) medaliu „Už Krymo sugrąžinimą“ (За возвращение Крыма) apdovanotas Olegas Teriušinas, 2014-aisiais tarnavęs seržantu 31-oje atskirojoje gvardijos desantinėje šturmo brigadoje Uljanovske: Aliarmas, lėktuvai, sunkvežimiai, galiausiai desantinio laivo triumai – vasario 24 d. rytą desantininkai išlipo į denį ir pamatė per dvi paras atsiradę Sevastopolyje, Juodosios jūros laivyno bazėje. Niekas, išskyrus vadus, nė nenutuokė, ką jiems reikės daryti. Vos nužengus iš laivo į krantą, mums įsakė nuimti visą valstybinę simboliką ir kariuomenės skiriamuosius ženklus. Su pašaliniais nebendrauti, nekalbėti telefonu su artimaisiais. Ir būti pasirengusiems vykdyti bet kokį įsakymą.

“Meduzos” pašnekovo manymu, jie buvę tarp pirmųjų, kuriuos pradėjo vadinti mandagiais žmonėmis, o brigadą pasiuntė į Krymą visos sudėties Rusijos kariuomenės galiai pademonstruoti (tiesą sakant, jie buvo niekieno kariuomenė, nes antsiuvus su Rusijos vėliavos spalvomis jiems grąžino tik po „referendumo“).

Kaip mandagūs žmonės bendravo su Krymo gyventojais, „Meduzai“ papasakojo Rostislavas Lomtevas, tuometis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų jūros pėstininkų 1-ojo atskirojo bataliono vado pavaduotojas auklėjamajam darbui. Rusijos kareiviai įtaisė prie dalinio vartų nedidelę stovyklą, pastatė palapinę, kurioje gyventojams pilstė arbatą ir degtinę. Kitoje palapinėje dalijo agitaciją, o prie kontrolinio praleidimo punkto pastatė automobilį su megafonu, per kurį moteris ragino dalyvauti mitinguose. Ji pasakojo žmonėms, kad ukrainiečių karinės dalies teritorijoje slepiasi fašistai, kurie rengiasi žudyti paprastus žmones. Žmonės rinkosi, prisigerdavo ir pradėdavo koncertus. Vieną kartą prie dalinio susirinko apie 500 žmonių, ir jeigu jiems būtų įsakę, jie būtų išgriovę vartus. Mes, žinoma, išėjome ir paaiškinome, kad šaudyti nesirengiame.

Tikslaus skaičiaus Rusijos karių, veikusių Kryme be atpažinimo ir skiriamųjų ženklų, nežinoma, kai kuriais duomenimis, iki prasidedant krizei pusiasalyje buvo 16 tūkst. Rusijos karių, o dar 9 tūkst. buvo atskraidinta. Ta pati  „Komsomolskaja pravda“ ne be didžiavimosi parašė, kad Rusija į Krymą pasiuntė Specialiųjų operacijų pajėgas, kurias sudarė žvalgai, desantininkai, kitų kariuomenės rūšių specialieji padaliniai. Tai pajėgos, kurios, įsakius, bet kuriuo momentu gali susiburti į 30 tūkst. durtuvų junginį su vieninga vadovybe ir atsidurti bet kurioje planetos vietoje. Pradėję pasakojimą apie kuo mandagiausią ir net inteligentišką veikimą, šio leidinio autoriai baigė tuo, ką esą pasakė jų kalbinti NATO karininkai: Mes nesitikėjome iš rusų tokio ryžtingo įžūlumo (решительной наглости). Putinas nemelavo, kad prieš „referendumą“ Kremliaus siųstieji žmonės domėjosi Krymo gyventojų nuotaikomis, tačiau nutylėjo, kaip žmonės atsiliepė apie jį patį: daugelį stipriai nuvylė tai, kad Rusijos prezidentas atsisakė pripažinti mandagiuose žmonėse savo kareivius, tai yra sumelavo į akis.

Sevastopolyje jų laukė 20 metų

Prieš du mėnesius Rusijos centrinė valstybinė informacijos agentūra TASS išspausdino pokalbį su Aleksejumi Čalyjumi,verslininku ir anų dienų Sevastopolio liaudies meru, kuris įsiminė  pirmiausia tuo, kad Kremliuje Krymo ir Sevastopolio priėmimo į Rusijos sudėtį sutartį pasirašė vilkėdamas megztinį. TASS jį vadina irgi vienu pagrindinių 2014 metų rusų pavasario veikėjų. Interviu antraštėje pateikiami jo žodžiai: „Mes rengėmės 2014 metų įvykiams daugelį metų“ (Алексей Чалый: мы готовились к событиям 2014 года много лет).

Pasak šio veikėjo, jau 1993 metais belstasi į Rusijos Aukščiausiąją tarybą su prašymu pripažinti Sevastopolį Rusijos miestu, tačiau Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas liko ištikimas Susitarimui dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrimo (1992). Pasitaikė dar keletas palankių progų įeiti į Rusijos sudėtį, tačiau tam neatsirado juridinės dingsties, anot Čalyjaus, tokio laikotarpio, kada Ukrainoje neveiktų įstatymai (период беззакония). 2004-2005 metais oranžinės revoliucijos metu valdžia Kijeve buvo perduota teisėtai. 2008-aisiais, kai vyko karas Pietų Osetijoje ir Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka įsakė neįleisti iš tos operacijos grįžtančių Juodosios jūros laivyno pajėgų į Sevastopolį, – tada mes irgi rengėmės užgrobti valdžią mieste (готовились к захвату власти в городе), tačiau nepavyko, kaimynystėje gyvenantys karininkai tiesiog neišdrįso šaudyti vienas į kitą. O štai 2014-aisiais…

Pasirodo, Čalyjus per dešimt metų buvo sukūręs Sevastopolyje žiniasklaidos tinklą, per kurį suskato skleisti priešingą Euromaidanui propagandą. Pats parašė kreipimąsi į Ukrainos deputatus ir prezidentą su reikalavimu atsisakyti asociacijos sutarties Europos Sąjunga, kurį pasirašė 69 žmonės. 2014-ųjų vasario 21-ąją, penktadienį, Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui pabėgus iš Kijevo, jis supratęs, jog telikusi viena diena šitai revoliucijai (эту самую революцию) sukelti ir nutarė vasario 23 d. sukviesti žmones į mitingą (mes jau trys mėnesiai tam ruošėmės, liaudis buvo pasirengusi, mobilizuota). Tačiau, kaip prisipažino šiame interviu, suprato Putiną juos palaikysiant tik vasario 27-ąją, kai paryčiais nežinomi žmonės įėjo į Krymo aukščiausiosios tarybos rūmus ir iškėlė virš jų Rusijos vėliavą.

Putino žodžiais, specialiųjų tarnybų vadovams jis pavedęs imtis darbo dėl Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį vasario 23-iosios paryčiais, Žiemos olimpinių žaidynių Sočyje uždarymo išvakarėse. Ant Rusijos gynybos ministerijos medalio „Už Krymo sugrąžinimą“ reverso matome datą: 20.02.14-18.03.14, ir reikėtų suprasti, kad darbas prasidėjo vasario 20-ąją, kai Janukovyčius dar vykdė Ukrainos prezidento pareigas (tą dieną įsakė šaudyti į Euromaidano protestuotojus, o kitą dieną pasirašė Susitarimą dėl politinės krizės Ukrainoje sureguliavimo). Laisvės radijas“ atkreipė dėmesį, jog 2014-ųjų vasario pabaigoje-kovo pradžioje viskas klostėsi labai panašiai, kaip buvo aprašyta dar 2008 metais internetiniame leidinyje „Ruskij žurnal“ (Операция „Механический апельсин“), vadovaujamame pagarsėjusio Kremliaus politinių technologijų kūrėjo Glebo Pavlovskio. Ten buvo aiškinama, kokia dingstimi ir kaip Rusijos kariuomenė galėtų užimti Krymą (tiesa, pusiasalį prijungti prie Rusijos manyta po dvejų metų). Tame scenarijuje buvo numatyta įvykdyti ir tokį parodomąjį-grasomąjį branduolinį sprogimą naktį (apskritai, daug kas daryta naktimis) stratosferoje viršum Pripetės pelkių pietinės dalies…

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar „Rusų žurnale“ rašyta, kad vykdant šį scenarijų dėl Kijevo valdžios svyravimų rimto pasipriešinimo nekils. Taip ir atsitiko 2014-aisiais. Teoriškai, sutinkamai su statutu, Ukrainos kariai galėjo atidengti ugnį į užpuolikus, tačiau politinė bei karinė vadovybė taip ir neapsisprendė, kaip elgtis. Ateiviai veikė be triukšmo, minkštai… Scenarijuje buvo nepamirštas ir vietinių gyventojų palankumas Rusijai. Kaip matome iš Čalyjaus atviravimų, vietiniai gyventojai nesėdėjo rankų sudėję, laukdami to momento, kai Ukrainoje neliks teisėtos valdžios ir įsikiš Rusija.

Beje, dėl teisėtos valdžios nebuvimo, tai buvęs liaudies meras prisipažino be perstojo derėjęsis su Ukrainos valdžia (naująja), Sevastopolis mokėjo mokesčius į Ukrainos biudžetą ir netgi spėjo gauti iš jo nemažai pinigų. Kaip prisimename, Putinas pasakė Rusijai nesant reikalo laikytis susitarimo dėl saugumo garantijų Ukrainai, nes tokios valstybės jau nėra…

Štai tokie dalykai prisimena, kai prasižiojama apie žaliuosius žmogelius.

O jeigu iš tikrųjų būtų pradėję atsišaudyti?

…Šalčininkuose pareigūnai irgi nešaudė į užpuolikus. O juk jie turėjo nežinoti, jog dalyvauja pratybose, treniruotėje diversantų atakai atremti. Sutinkamai su Policijos įstatymo 28 straipsniu (Šaunamųjų ginklų ir sprogmenų naudojimas) pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenis, atremdamas ginkluotą įsiveržimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir dar ne vienu atveju, tarp jų ir kai ginklu puolamos valstybės ar savivaldybių įstaigos; gali panaudoti ginklą ir šiuos užimtus objektus išlaisvindamas. Tačiau kai puola žmonės su automatais, o kartu su jais bėga TV žmonės su kameromis… Kaip žinome, savo piktadarystes fiksuoja tik “Islamo valstybės” teroristai.

Policijos įstatymo tame pačiame straipsnyje sakoma, kad pareigūnai turi būti specialiai parengti ir reguliariai tikrinami, ar jie sugeba veikti situacijomis, susijusiomis su šaunamojo ginklo ar sprogmenų naudojimu. Pareigūnų parengimo ir tikrinimo tvarką nustato Vyriausybė. Sunku inscenizuotą policijos komisariato užpuolimą pavadinti pratybomis: pratybose abi pusės paprastai žino, ką daryti, ir mokosi tai daryti.

Netikėtose pratybose dalyvavęs pareigūnas (lrytas.lt) prisipažino, jog jie nežino, kaip elgtis daugeliu ekstremalių kasdienių situacijų (juo labiau hibridinio karo atveju) ir neturi ko reikia kasdienėms užduotims atlikti (jau nekalbant apie galimą valstybės užpuolimą). Jeigu iš tikrųjų nežino ir neturi, tai ką lavinti ir ką tikrinti?

Kita vertus, pareigūnai susidūrė su tam tikra provokacija, pasakykime, žinybine, ir nežinia, kas vienam ar kitam jų galėjo tuo metu ateiti į galvą. Nesinorėtų tikėti, jog Vyriausybė būtų nustačiusi tvarką, kuri stato pareigūnus į tokią padėtį.

2017.04.19; 08:34

Estija nusiteikusi labai ryžtingai, jei jos žemėje pasirodytų Rusijos kariškiai be atpažinimo ženklų. 

Į įsibrovėlius būtų nedelsiant šaudoma – niekas jų neprašytų palikti šalies teritorijos, niekas su jais nepradėtų derybų.

Jie būtų likviduojami visomis turimomis priemonėmis be įspėjimų. 

Continue reading „Estija žino, kaip elgtis įsiveržus „žaliesiems žmogeliukams““

Štai tokį akibrokštą buvo sunku įsivaizduoti. Mūsų netobuli įstatymai taip netobulai sukalti, kad jei Lietuvoje ir imtų šeimininkauti „žalieji žmogeliukai“, mūsų kariai teisiškai negalėtų ginti valstybės. Kodėl? Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms ginklą pakelti leidžiama tik karo atveju.

Ir Greitojo reagavimo daliniams, ir visoms kitoms karinėms struktūroms uždrausta naudoti jėgą taikos sąlygomis. O „žalieji žmogeliukai“, kaip byloja karti Ukrainos patirtis, ateis tyliai, tarsi „iš niekur“, nekeldami didelio triukšmo. Jie įsiverš į mūsų teritoriją taip, kad akivaizdžios karinės intervencijos požymius būtų kuo sunkiau pastebėti.

Tad LRT televizijos laidos „Savaitė“ žurnalistė Joana Lapėnienė iškėlė vieną iš rimčiausių nūdienos klausimų – kaip elgsimės, jeigu, neduok Dieve, iš Kaliningrado pusės ims plūsti modernia ginkluote apsikarstę vyrai, dėvintys karinę uniformą be atpažinimo ženklų? Ginsimės ar tik stebėsime, kaip mus okupuoja?

Continue reading „Ar bus leista Lietuvos kariams ginti Lietuvą?“

Dėl Ukrainos visi kaip ir nusiramino. Nes dėl nekariavimo pasirašyta. Popieriai juk svarbiausia. Bet susitarė ir tuos popierius pasirašė teisės atstovauti valstybes neturintys įgaliojimų asmenys. Tarptautinės teisės požiūriu tai nieko niekaip neįpareigoja. Bet kada gali susitarimus anuliuoti ir niekas tau nieko nepasakys.

Ir susitarta tik dėl paliaubų. Laikino ugnies nutraukimo sąlygų. Ukraina beveik visas sąlygas įvykdė ar vykdo. Rusija tik pristabdė generalinį puolimą. Ir nelabai to ugnies nutraukimo laikosi. Pasikeitė tik tiek, kad Ukraina nebepuola. Nes nebegali. O šiaip mūšiai tęsiasi.

Continue reading „Niekas dar nesibaigė“

NATO karinių pajėgų Europoje vadas generolas Filipas Bridlavas perspėja Kremlių, jog NATO daugiau nepakęs nė vieno slapto ar neoficialaus įsiveržimo.

Tiksliau tariant, „žaliųjų žmogeliukų“ scenarijų prieš NATO valstybes oficialusis Briuselis traktuos kaip pačią tikriausią agresiją prieš visą Šiaurės Atlanto Sutarties Aljansą.

Šia tema išsamiai rašo Eli Leikas leidinyje „The Daily Beast“. NATO vadovybės užuomina Rusijai – aiški.

Continue reading „NATO vadovybė perspėja Rusiją: daugiau jokių „žaliųjų žmogeliukų““

Jei tektų įvardinti svarbiausią pastarųjų dienų žinią, aktualijų portalas Slaptai.lt pasirinktų Lietuvos karinės žvalgybos ataskaitą. Kas šiandien, besiliejant kraujui Ukrainoje, gali būti aktualiau nei KAM Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) vadovybės prognozės? „Antrukų“ vadovybę būtina pagirti, kad nubrėžė „šiokias tokias gaires“, leidžiančias bent jau orientuotis, kokia nūnai padėtis – „prastoka ar labai bloga“.

Karinės žvalgybos ataskaita

Beje, atidžiai perskaičius ir pačią ataskaitą, ir mūsų spaudoje pasirodžiusius ekspertų komentarus, akivazdu, jog perspektyvos nėra džiugios. Tikimybė, jog Rusija užpuls Lietuvą, „išlieka maža“. Bet vis dėlto tokia tikimybė egzistuoja. O tai, kad agresyvūs Kremliaus veiksmai Ukrainoje turi neigiamą įtaką visam Lietuvos saugumui, – taip pat niekam nekelia abejonių.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Apie smulkmenas, kurios iš tiesų nėra smulkmenos“

Okupuodama Krymą Rusijos kariuomenė pademonstravo puikų pasiruošimą ir puikią ginkluotę. Kad Rusijos ginkluotosios pajėgos pasirengusios atlikti sudėtingiausias kovines užduotis – akivaizdu. Bet kam turime „dėkoti“ už Rusijos armijos modernizavimą?

Pasirodo, Rusijos ginkluotosioms pajėgoms pakelti kovinį lygį padėjo viena iš svarbiausių NATO ir Europos Sąjungos valstybių. Tai – Vokietija. Žinia apie Vokietijos išdavystę pasaulio visuomenei tapo prieinama po JAV Kongrese perskaitytos Mokslinių tyrimų tarnybos ataskaitos, taip pat – ir iš JAV slaptųjų tarnybų vadovų pranešimų.

Šią temą įdomiai gvildena Džošas Roginas laikraštyje „The Daily Beast“. 

Continue reading „Rusijai ruoštis karui padėjo … Vokietija“