
Volodymyras Zelenskis tapo didžiausiu 2020 metų nusivylimu 42 proc. ukrainiečių. Tai rodo trečiadienį paskelbti Razumkovo centro surengtos apklausos duomenys.
Ukrainoje auga nepasitenkinimas valdžia dėl jos neveiksmingumo kovoje su pandemija ir jos ekonominėmis pasekmėmis.
Vakar, lapkričio 17 d., prie Aukščiausiosios Rados (AR) pastato įvyko verslininkų protesto akcija „Teisė į darbą“. Maždaug tūkstantis jos dalyvių reikalavo panaikinti karantiną smulkiajam verslui (šiuo metu Ukrainoje įvestas karantinas savaitgaliais) ir priimti įstatymus, leidžiančius supaprastinti mokesčių sistemą.
Parlamentarams nepavykus priimti reikalaujamų įstatymų, protestuotojai bandė įsiveržti į parlamentą. Juos užblokavo teisėsaugos pareigūnai. Įvyko susirėmimai. Ne tokie, kaip Baltarusijoje, bet – visgi susirėmimai (coronavirus.tsn.ua).
Tuo metu AR posėdžių salėje frakcijos „Batkivščyna“ (Tėvynė) lyderė Julija Tymošenko iš deputatų reikalavo to paties (economics-prorok.com).
„Šiandien būtina padėti verslininkams ir parlamente priimti įstatymus, kurie panaikintų reikalavimą įvesti kasos aparatus, reglamentuotų specialias naujas fiskalines taisykles mažam ir vidutiniam verslui“, – sakė J.Tymošenko.
Ji pažymėjo, kad šiuo metu pandemijos kontekste kiekviena šalis galvoja, kaip padėti savo verslui, ypač smulkiajam, skiriami trilijonai dolerių, siekiant suteikti tiesiogines subsidijas, apsaugančias žmones nuo nedarbo, o verslininkus – nuo pelno praradimo.
Julija Tymošenko paragino deputatus priimti reikiamus įstatymus, kurių projektus pateikė ji ir jos partija, ir suteikti verslininkams galimybę toliau dirbti sunkiu šaliai laikotarpiu, suteikti darbą kitiems ir išmaitinti savo šeimas.
„Pažiūrėkite, kas dabar vyksta už Aukščiausiosios Rados langų. Tai – Ukraina, kuri moka mokesčius, atlyginimus ir bando išgelbėti šalį nuo ekonominės bedugnės. Prašau jus priimti du įstatymus: vieną, pratęsiantį teisę dirbti be kasos aparatų daugiau nei metus, ir kitą, kuriuo panaikinamas spaudimas smulkioms ir vidutinėms įmonėms“, – sakė parlamentarė, tačiau AR deputatai nei iš tolo nesurinko reikiamo skaičiaus balsų šiems įstatymams priimti.
Po to J. Tymošenko brifingo AR metu palietė dar vieną skaudžią temą (economics-prorok.com).
“Nei Prezidentas, nei Premjeras, nei Vyriausybė nežino realios koronaviruso situacijos šalyje. Jie nežino, kad žmonės negali laiku gauti nemokamos pagalbos, išsitirti ir patikrinti, ar nėra užkrėsti COVID-19, o medicinos darbuotojai ligos atveju negauna įprasto atlyginimo ar atlyginimo. „Batkivščyna“ reikalaus papildomo frakcijos susitikimo su ministrų kabineto vadovu, kad būtų įgyvendintas dekretas dėl kovos su COVID-19. Mūsų komanda primygtinai reikalaus susitikti su ministru pirmininku, sveikatos apsaugos ministru, kad pasiaiškintų, kodėl šalis neįvykdė pagrindinių reikalavimų apsaugojant žmones nuo COVID-19. Sieksime, kad šis dekretas dėl nemokamo gydymo, tyrimų, vaistų, dėl įprasto požiūrio į gydytojus – kad visa tai būtų įgyvendinta “, – pabrėžė J.Tymošenko (AR spalio 20 d. palaikė partijos rezoliuciją dėl priemonių kovoje su koronaviruso ligos (COVID-19) plitimu, už dokumentą balsavo 308 deputatai iš 450 galimų).
Analitiniame portale „Slovo i delo“ skelbiama, kad šiandien J. Tymošenko tarp AR deputatų pagal populiarumą yra antra. Kol kas pirmauja oligarchas, milijardierius, buvęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenko.
Greitai smunkantis prezidento Volodymyro Zelenskio ir jo valdančiosios partijos „Liaudies tarnas“ populiarumas, kuris išryškėjo ir per nesenus vietos savivaldos rinkimus, ypač pandemijos kontekste (Ukraina – viena iš pasaulio „lyderių“ šioje srityje), rodo, kad dirva naujam Maidanui yra pakankamai palanki. Tik kas galėtų tapti Maidano lyderiu? Vėl Julija Tymošenko?
2020.11.18; 17:00
Buvęs sovietų žvalgybos pareigūnas, Vladimiro Putino kolega KGB (КГБ) institute Jurijus Švecas (Юрий Швец), šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV, vėl davė išsamų videointerviu ukrainiečių portalui Gordonua.com.
Šį sykį daug dėmesio skirta Baltarusijai.
Slaptai.lt skaitytojams pateikiame keletą labiausiai įsiminusių J.Šveco pastabų.
Pastabos dėl Baltarusijos
J.Švecas mano Aliaksandrą Lukašenką esant psichopatu, kuris be valdžios gyventi nepajėgus kaip girtuoklis neišsiverčia be degtinės. Valdžia šiam buvusiam kolchozo pirmininkui – viskas. A.Lukašenkai vargu ar užteks proto pačiam pasitraukti iš prezidento posto. Jei jis šiandien atsisakytų valdžios, pakliūtų istorijon ne kaip itin blogas diktatorius bei sadistas. Bet jam neužteks išminties tokiam žingsniui. Net jei Vakarai sudarys su juo sandėrį, suprask, tegul gyvena kur nors aukštą tvora aptvertoje viloje Rusijoje niekur nekišdamas nosies, – tokia padėtis jam būtų tikra kankynė. Jam reikia vadovauti, kritikuoti, dalyvauti susitikimuose, jam reikia, kad jo bijotų.
A.Lukašenka ilgai negyvens be valdžios. Jei jo neištiks Čeušesku likimas, jis susigrauž iš vidaus. Gyvenimas be valdžios jam taps pats didžiausias išbandymas.
Tačiau tikroji bėda – visai kitur. Visi A.Lukašenkos konkurentai šiuose rinkimuose buvo … Rusijos statytiniai. Ir tie, kurie sugrūsti į kalėjimus, ir tie, kuriems leista dalyvauti rinkimuose. Vieni – Kremliaus, kiti – Gazprom, treti – Rosneft ar dar kokio nors Vladimiro Putino aplinkai pavaldaus darinio atstovai. Šito negalima ignoruoti: A.Lukašenka šiuose rinkimuose rungėsi su Kremliaus klapčiukais. Net toji moteris, to į Baltarusijos prezidento rinkimus ėjusio, bet už grotų atsidūrusiojo žmona, – ne tas asmuo, kuris nusimanytų politikoje.
Šiuo metu vienintelis A.Lukašenka trukto V.Putinui įvesti Baltarusijon rusiškąją tvarką absoliučiai visur. Kad Balatrusija dar nėra nuo galvos iki kojų Rusijos provincija, – A.Lukašenkos nuopelnas. A.Lukašenka šiuo požiūriu neparankus V.Putinui. Kremliui reikia kur kas lojalesnio. Kremlius kiša savuosius.
Akivaizdu, kad Rusija mėgina Baltarusijoje įvesti savąją tvarką. Kremlius dabar nepasiųs tankų į Minską. Bet anksčiau ar vėliau jam pavyks palaužti baltarusius. Pasiseks pargriauti ant menčių Baltarusiją todėl, kad Vakarai ne itin domisi šios šalies vidaus reikalais. Senutei Europai neįdomi Baltarusija. Tik Baltijos valstybės ir Lenkija aktyviau susirūpino šios šalies likimu.
Protestai Chabarovske
Kaip J.Švecas vertina protestus Tolimuosiuose Rytuose Rusijoje, pavyzdžiui, Chabarovsko mieste? Jei žmonės žinotų, kas buvo tas gubernatorius, kurie jį gina, – pasibaisėtų. Bet žmonės nesuvokia, kad tai – tik Kremliaus rokiruotės. Vieną savo žmogų keitė kitu, nė trupučio negeresniu. Taigi Chabarovskas gina niekšą, nes V.Putinas jau taip nusibodo, taip nusibodo, kad nebeįmanoma gyventi … gyvenant V.Putinui. Priešinamasi visiems V.Putino sprendimams. Ir A.Lukašenka taip įgryso baltarusiams, kad šie jau nebesutinka dar penkerius metus žiūrėti į A.Lukašenkos fizionomiją.
Bet pasikeitimai Rusijoje vis tik prasidės ne Chabarovske, o Maskvoje ir Sankt Peterburge.
Kas pakeis V.Putiną?
J.Švecas mano, kad V.Putinas, tas vidutinybė, „nuorūka“ pravardžiuojamas žmogeliukas, taip ilgai išsilaikė valdžioje tik todėl, kad jam labai sekėsi. Metų metais jis į Vakarus sėkmingai parduodavo naftą, dujas, ir turėjo sočiai pinigų. Vartant tiek daug milijardų net ir Ivanas Kvailelis sugebėtų valdyti valstybę.
Bet Rusjoje dabar ypač bloga padėtis, kad net panašu į 1941-uosius metus, kai vokiečiai beldėsi į Maskvos vartus. Federalinė Saugumo tarnyba (FSB) ruošiasi pakeisti V.Putiną kitu žmogumi. Šiam valdžios pasikeitimui vadovauja Nikolajus Patruševas, tas pats, kuris atsakingas už gyvenamųjų namų sprogdimus Maskvoje ir Volgodonske, kad į valdžią būtų buvę galima pasodinti niekam nežinomą V.Putiną. Ne veltui N.Patruševas gavo 2000-asiais metais (o sprogimai suregti 1999-aisiais) ordiną „Geroj Rosiji“, beje, apdovanojimas įteiktas slapta. Suprantama, V.Putinas šitaip atsidėkojo N.Patruševui, kad šis padėjo užkopti į valdžios olimpą.
Dabar – daug kas pasikeitė. V.Putinas nusibodo, išsisėmė. Rusiją valdančiam klanui reikalinga nauja figūra. J.Švecui nūnai atrodo, kad V.Putinas net dabar jau nebevadovauja Rusijai. V.Putinas – mirštanti gulbė. Jo vietą knieti užimti N.Patruševui.
Kitas galimas kandidatas į Rusijos prezidento postą – Dmitrijus Medvedevas. Jis savo darbais įrodė logalumą Bosui, pademonstravo, kad į jį galima nusišluostyti purvinas kojas, mat jis nesipiktins, nekeršys. Tačiau tapti Rusijos prezidentu itin trokšta ir N.Patruševas, turįs patirties rengiant intrigas aukščiausiuose valdžios koridoriuose. Tad konkurencija – didelė.
Kiek per metus įmanoma pagauti šnipų?
J.Švecas siūlo atkreipti dėmesį ir į dar vieną Rusijos slaptosioms tarnyboms garbės nedarantį akcentą. Praėjusiais metais FSB džiūgavo sugavusi, demaskavusi, areštavusi, berods, 405 užsienio šnipus. Nesąmonė. J.Šveco teigimu, Šaltojo karo metais, kai tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos išties įsiplieskė rimti šnipų karai, KGB per metus tesučiupdavo vos tris JAV ar Europos valstybių agentus. Daugų daugiausia per metus buvo pagauti 4 agentai (vienas iš jų – pusiau rimtas, pusiau – popierinis). Tad šiais laikais FSB užsiima tiesiog verslu.
Džo Baidenas būtų griežtesnis Rusijai
Kaip J.Švecas vertina Donaldo Trampo (Donald Trump) šansus laimėti antrąją kadenciją? Šių dienų rezultatai leidžia manyti, kad D.Trampas – pralaimi, o Džo Baidenas (Joe Bidenas) – sėkmingas kandidatas. Jei niekas kardinaliai nepasikeis per paskutiniąsias savaites, Trampas triuškinamai pralaimės. Jis neturįs jokių šansų. Kodėl D.Trampas palankus Rusijai? Jis šiek tiek stabdydavo V.Putinui nemalonius Vašingtono sprendimus. Pristabdydavo.
Jei į valdžią Amerikoje ateis Baidenas, Putinas bus žiaurai nubaustas. Ir Džo Baideno aplinka nebus V.Putinui palanki. Nė trupučio.
Koronavirusu pasaulį užkrėtė Novosibirskas
J.Švecas taip pat mano, kad Covid-19 virusu pasaulį užkrėtė ne kiniečiai, o Rusija. Koronovirusas pasklido po pasaulį iš Novosibirsko, kur nuo seno Rusija turėjo cheminius ginklus gaminančių itin slaptų laboratorijų. Ten praėjusiais metais nugriaudėjo avarija. O po mėnesio rusų kariškiai iš Novosibirsko buvo komandiruoti į Uhano miestą – į karines varžybas. J.Švecas mano, kad tada rusų kariškiai ir užkrėtė kiniečius.
Iš V.Zelenskio nieko gero nebelaukia
Dėl Ukrainos reikalų. J.Švecą stebina kraupus Ukrainos elito nekompetetingumas. Jis stebisi, kaip protiga, darbšti, intelektuali ukrainiečių tauta išsirenka tokius kvailus lyderius, tokias menkystas. Ukrainoje – akivaizdžiausias valdžios nemokėjimas ir negebėjimas valdyti. J.Švecas turėjo vilčių, kad į valdžią atėjęs Volodymiras Zelenskis nušluos nekompetetingą ukainietišką elitą ir atves į valdžią jaunų, ambicingų, padorių, darbšių, provakarietiškų politikų. Bet jis to nepadarė. Dabar J.Švecas iš V.Zelenskio nieko gero nebelaukia – norėtų, kad šis tik kuo mažau kvailysčių prikrėstų.
J.Švecas mano, kad valstybėms reikia ne tik kompetetingų, drąsių, bet ir ambicingų politikų. Pasakyk, kokie tavo tikslai, ir aš pasakysiu, ko iš tavęs galima laukti, ką tu galėtum nuveikti.
Jurijų Švecą kamantinėjo Gordonua.com redaktorius Dmitrijus Gordonas.
Šią apžvalgą parengė saulius Kizelavičius.
2020.08.19; 10:40
Tęsdamas pokalbius su ES Rytų partnerystės šalių vadovais, šiandien Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda telefonu kalbėjosi su Ukrainos lyderiu Volodymyru Zelenskiu. Valstybių vadovai aptarė Rytų partnerystės darbotvarkę ir sutarė, kad šiai ES politikos krypčiai reikalingas strateginis požiūris ir ambicinga darbotvarkė.
Lietuvos vadovas priminė, kad Lietuva išlieka ištikima Rytų partnerystės programos rėmėja. Prezidentas išreiškė aktyvų palaikymą Ukrainos euroatlantinei integracijai ir vykstančiam reformų procesui, ypač prokuratūros ir teismų sistemos, bankų reguliavimo, žemės rinkos liberalizavimo srityse.
„Būtina užtikrinti Ukrainos institucijų nepriklausomumą ir įdiegti antikorupcines priemones. Tai ypač svarbu piliečiams, demokratijai, ekonomikos augimui, Europos bendrovėms svarstant reikšmingas investicijas Ukrainoje“, – pridūrė šalies vadovas.
Ukrainos vadovui Lietuvos Prezidentas akcentavo principinę Lietuvos poziciją dėl Astravo atominės elektrinės saugumo ir Lietuvos sprendimą nepirkti nesaugios elektros energijos iš trečiųjų šalių. Prezidentas kreipėsi į Ukrainą su prašymu dar kartą apsvarstyti elektros nepirkimo klausimą iš Astravo atominės elektrinės.
Lietuvos Prezidentas išreiškė susirūpinimą dėl saugumo ir humanitarinės padėties Donbase bei Krymo regione. Primindamas Lietuvos poziciją dėl paramos Ukrainos teritoriniam vientisumui, Prezidentas akcentavo Rusijos atsakomybę šiame konflikte.
Lietuvos vadovas apgailestavo, kad dėl COVID-19 protrūkio teko atšaukti planuotą dvišalį vizitą į Ukrainą, Kijevą ir Zaporožę, planuotą šių metų kovo mėnesį, taip pat perkelti Ukrainos reformų konferencijos datą.
Prezidentas su Ukrainos vadovu aptarė koronaviruso plitimo dinamiką šalyse, jo užkardymo priemones ir perspektyvas atlaisvinti karantino suvaržymus. Pasidalyta mintimis apie viruso plitimo padarinius socialiniam ir ekonominiam šalių gyvenimui, valstybių paramos ekonomikoms planus bei Europos Komisijos skirtą pagalbos paketą trečiosioms šalims. Lietuvos Prezidentas informavo, kad Lietuva jau skyrė Ukrainai humanitarinę paramą medicininėmis priemonėmis.
„Lietuvos ryto“ televizijos laida „Nauja diena“ prieš keletą dienų paskelbė interviu su Lietuvos karo akademijos politologe Jūrate Novagrockiene. „Naujos dienos“ žurnalistas teiravosi politologės, kodėl Prezidentas Gitanas Nausėda būtent dabar, kai Lietuvos ekonomika sustingusi dėl siautėjančio koronaviruso, Seimo pozicija su opozicija taip susipykusios, kad nė nesišneka, o rudenį šalyje numatyti parlamento rinkimai, tad prasideda rinkiminė kampanija, – ėmėsi Rytų partnerystės stiprinimo?
Politologė J.Novagrockienė pastebėjo, kad tokia Prezidento taktika neturėtų stebinti. Šalies vadovui pagal pareigas priklauso kuruoti užsienio politiką.
Be to, jau dabar ruošiamasi ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kuris numatytas šių metų birželio 18 dieną. Jo metu bus tikslinamos, koreguojamos ES ir Rytų partnerystės valstybių santykių gairės.
Telefonu mūsų Prezidentas jau kalbėjosi su Baltarusijos ir Moldovos vadovais. Pašnekėsys su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka truko 50 minučių. Verta atkreipti dėmesį, kad su A.Lukašenka pokalbio būta užtektinai atviro – pasikeista nuomonėmis net dėl Astravo AE, kurią oficialusis Vilnius traktuoja kaip Lietuvos saugumui rimtą pavojų keliančią atominę jėgainę, netoli Vilniaus Baltarusijos teritorijoje pastatytą pataikaujant politinėms Kremliaus užgaidoms.
Prasmingas užsiėmimas – diskutuoti su užsienio šalių prezidentais ne tik maloniomis, bet ir sudėtingomis temomis. Taip ir turėtų elgtis visi dėl valstybės reikalalų nuoširdžiai pergyvenantys vadovai.
Bet štai prieš keletą dienų G.Nausėdos ir Moldovos prezidento Igorio Dodono pokalbio metu, regis, nė neužsiminta apie Padniestrės problemą. Oficialiame Prezidento G.nausėdos spaudos centro pranešime rašoma, kad abu prezidentai šnekučiavosi apie būtinas teismų sistemos reformas, antikorupcines iniciatyvas.
Tačiau oficialiame Lietuvos prezidentūros spaudos centro išplatintame pranešime neaptikau nė užuominos, kaip Kišiniovas vertina susiklosčiusią padėtį dėl Rusijos karinių pajėgų okupuotos Padniestrės ir kuo Lietuva, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, galėtų moldavams padėt susigrąžinant prarastą žemę. Kaip šnekantis su Moldovos vadovu įmanoma išvengti Padniestrės temos? O gal šnekėjosi, tik apie tai nepranešta viešai?
Tad įdomu, kaip Prezidentui G.Nausėdai seksis diskutuoti, sakykim, su Ukrainos, Sakartvelo (Gruzijos), Azerbaidžano, Armėnijos lyderiais? Beje, balandžio 27-ąją jau numatyti oficialūs G.Nausėdos pokalbiai su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu. Nejaugi pasikeitimo nuomonėmis metu nebus vertinama susiklosčiusi situacija Kryme, Donbase ir Kalnų Karabache?
O Kalnų Karabacho fronte – nieko naujo.
Armėnų separatistų okupuotame Kalnų Karabache neseniai buvo surengti niekur pasaulyje nepripažįnti parlamento rinkimai. Tačiau Armėnijos vadovai elgiasi taip, tarsi Kalnų Karabache išrinkta valdžia būtų teisėta.
Pesimistiškai nuteikia ir paskutinieji Armėnijos vadovų pareiškimai, jog oficialusis Jerevanas neketina Azerbaidžanui grąžinti net septynių užgrobtų, bet su Kalnų Karabachu tiesiogiai nesusijusių rajonų. O derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo oficialusis Jerevanas vėl gieda tą pačią, visiems seniai nusibodusią giesmelę. Suprask, sėsis prie derybų stalo tik tuomet, jei lygiaverčiais derybininkais bus pripažinta trečioji šalis – kažin kokia arcacho tauta, neva nuo seno gyvenusi Kalnų Karabache.
Ar Lietuvos prezidentas, kalbėdamasis su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, išdrįs jam atvirai pasakyti, kaip išdrįso atvirai išdėstyti A.Lukašenkai kritišką nuomonę dėl Astravo atominės jėgainės, jog agresyvi Jerevano laikysena – nekonstruktyvi, nepriimtina, smerktina? Ar Lietuvos prezidentas primins ponui N. Pašinianui, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir Lietuva, vadovaudamasi tomis visame pasaulyje pripažintomis taisyklėmis, konflikte dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškas pavadinimas) bęsąlygiškai remia Baku? Ar bus pabrėžta, jog jei Armėnija vis tik gudraus, manipuliuodama iš kažkur atrastos mistinės tautos teise apsispręsti – sukurti nepriklausomą valstybę svetimoje teritorijoje, konflikto taikiomis priemonėmis nebus įmanoma sureguliuoti. Beliks arba konfliktą įšaldyti dar keliems dešimtmečiams, viliantis, jog į valdžią Jerevane kada nors ateis padoresni žmonės, arba kariauti, arba Armėniją, užuot rėmus Rytų partnerystės programos pinigais, bausti taikant griežtas ekonomines sankcijas. Tiksliau tariant, Armėnija bus prilyginta šiandieninei Rusijai.
Šnekantis su Armėnijos premjeru N. Pašinianu ar Armėnijos diplomatais nereikėtų pamiršti, ką ataskatoje apie 2019-ųjų metų šaliai iškilusias grėsmes paskelbė Sakartvelo (Gruzijos) slaptosios tarnybos. Šios žvalgybos analitikai daug dėmesio skiria analizei, kaip Armėnija bando Tbilisį sukiršinti su Turkija ir Azerbaidžanu. Panaudojamos visos priemonės: ir Sakartvele nuo seno gyvenanti armėnų bendruomenė, ir turtingi armėnų verslininkai. Į pagalbą pasitelkiami visi informacinių ir hibridinių karo metodai. Esą gruzinai skriaudžia armėnų tautinę mažumą, trukdo armėnų biznieriams puoselėti savo verslus, neleidžia armėnų politikams patekti į parlamentą, Vyriausybę. Kiršinimui išnaudojami net Sakartvelo – Azerbaidžano trintys dėl vienos ginčytinos sienos atkarpos.
Sakartvelo žvalgyba mano, kad dešimt šalyje veikiančių politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų dirbtinai stumia šalies valdžią į konfrontaciją su NATO nare Turkija ir Turkijai artimu Azeraidžanu. Tų dešimties proarmėniškų organizacijų ir partijų tikslas – priverst Sakartvelą regione bičiuliautis tik su Armėnija. Vienas iš šantažo pavyzdžių – reikalavimas, kad gruzinai net 422 savo maldos namus atiduotų armėnų bažnyčiai. Be jokio pagrindo. Šiaip sau. Vien dėl to, kad armėnų tauta – labai nukentėjusi…
Apie Sakartvelo saugumo tarnybos perspėjimus dėl šių intrigų rašoma plačiai, ne tik azerbaidžanietiškuose ir gruziniškuose leidiniuose.
Nereikia užmiršti, kad Armėnija agresyviai kišasi net į Ukrainos vidaus reikalus. Vos Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis patvirtino, jog svarsto galimybę buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį paskirti šalies vicepremjeru, armėniškoje spaudoje pasirodė piktų, įžeidžiančių pareiškimų. Mat M.Saakašvilis visuomet laikėsi pozicijos, kad Sakartvelas, siekdamas draugiškų santykių su Armėnija, nepamirštų palaikyti draugiškų santykių ir su kaimyniniu Azerbaidžanu bei jo sąjungininke Turkija iš NATO aljanso.
Ypač Armėnija įsiuto, kai Ukrainos URM ministro pavaduotojas pareiškė, jog oficialūs šalies politikai privalo atsisakyti termino „armėnų genocidas“. Apibūdinant 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijoje, pasak Ukrainos diplomatų, derėtų naudoti kur kas švelnesnius terminus, išvengiant žodžio „genocidas“. Šitai derėtų elgtis dėl kelių priežasčių. Pirma, Ukrainos istorikai nėra studijavę Armėnijos, Turkijos, Rusijos archyvų, todėl apie 1915-uosius susidarę tik paviršutinišką nuomonę, paremtą vien Armėnijos versija. Antra, visose tarptautinėse organizacijoje, kai kalbama apie Ukrainos teisę susigrąžinti Krymą, Armėnija aklai palaiko Rusiją. Jei Jerevanas negerbia Ukrainos, kodėl Kijevas privalo gerbti Armėniją?
Juolab kad armėniška spauda, pasipiktinusi suprantamu Ukrainos noru bičiuliautis ne vien su Armėnija, bet ir su Turkija bei Azerbaidžanu, peržengė visas padorumo ribas. Pavyzdžiui, ArmenianReport.com pasipylė ypač įžeidžiančių pareiškimų. Perpasakosiu tik keletą, labiausiai įstrigusių atmintin. „Ukraina – ne valstybė, o pašvinkusi mišrainė, kurios neįmanoma valgyti“… „Ukrainiečiai neverti laisvės, jie tegali būti vergais. Juos reikia laikyti prispaustus“… „Ukraina būtinai subyrės į gabalus. Kažkas atiteks Lenkijai, kažkas – Vengrijai, Rusijai. Ir tai bus teisinga. Taip jiems ir reikia, jei jie nepalaiko Armėnijos“… „Ukrainos prezidentas Zelenskis – cholopas, ištiesęs ranką išmaldai. Zelenskio žmona – negraži, jos į lovą turkams ir azerbaidžaniečiams nepasiūlysi“…
Žodžiu, labai įdomu, kaip G.Nausėdai seksis bendrauti su Rytų partnerystės šalimis. Kur linksta lietuviškasis vektorius, pirmąsias tendencijas pamatysime po Lietuvos prezidento balandžio 27-osios pokalbių su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu ir Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu.
2020.04.26; 09:00
Vakar, balandžio 7-ąją, Seime palaiminta Dariaus Jauniškio kandidatūra. Lietuvos saugumui šis buvęs kariškis vadovaus dar vieną kadenciją.
Kas ir kodėl nemėgsta Dariaus Jauniškio?
Ar teisingai pasielgė Lietuvos parlamentas, suteikdamas tokią privilegiją – dvi kadencijas vadovauti pagrindinei šalies slaptąjai tarnybai – sužinosime tuomet, kai ji baigsis. Antrąją vertinti – dar anksti. Kaip sakoma, jei labai skubėsi – gali susimauti.
Kol kas požiūrį įmanoma susidaryti tik dėl pirmosios kadencijos. O ji buvo sėkminga. Įsitikinimas, kad D.Jauniškis greičiausiai vertas šių pareigų dar vieną sykį, ypač sustiprėjo atidžiai išklausius balandžio 7-ąją plenarinių posėdžių salėje vykusių audringų ginčų „už“ ir „prieš“. Jei parlamentaras Petras Gražulis sako „ne“, vadinasi, reikia elgtis priešingai. Jei D.Jauniškį parlamento tribūnoje net suplukęs kritikuoja Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila, – vadinasi, D.Jauniškis yra vertas pagarbos.
Atidžiai apsidairę rastume ir daugiau tokio pobūdžio įžvalgų. Politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui kilo abejonių, kodėl buvo duotas žodinis, o ne raštiškas įsakymas sutelkti dėmesį į keliolika Lietuvos prezidento rinkimų kompanijoje dalyvaujančių politikų, visuomenininkų, žurnalistų? Ar tik neieškoma priekabių tik tam, kad būtų surastas pretekstas triukšmauti?
Dėl parlamentaro P.Urbšio klausimų – jau esu sykį rašęs. Jei šis buvęs STT darbuotojas nesuvokia, kodėl Kalnų Karabachas yra ne Armėnijos, bet Azerbaidžano teritorija, ar jis gali suprasti, kodėl VSD tikrino informaciją apie svarbiuose šalies rinkimuose dalyvaujančius asmenis, kodėl viešai nepaskelbė duomenų, kiek sekta, tikrinta, stebėta?
Keista ir parlametaro Vytauto Bako laikysena. Matyt, užgautos asmeninės ambicijos: jis pažėrė įtarimų, tačiau niekas rimtai į juos nepažiūrėjo. Kodėl jis įsivėlė į priešpriešą su VSD vadovybe būtent baigiantis D.Jauniškio pirmąjai kadencijai, – taip pat galvosūkis.
Jei man tektų rašyti ironiškai, galėčiau pajuokauti, o gal VSD – agrokoncernas, kuriam skiriamos kvotos, kiek šiais metais leidžiama atlikti stebėjimo aktų, o kurie stebėjimai – jau pertekliniai? Dar to betrūko, jei savo žodį tartų lygių galimybių institucijos – imtų nurodinėti VSD vadovybei, kiek per metus leidžiama stebėti vyrų ir kiek – moterų. Kad, gink Dieve, nebūtų pažeistos proporcijos. Priešingu atveju piktintųsi, esą VSD negerbia dailiosios lyties atstovių – suprask, kodėl labiau domisi vyrais, o ne moterimis.
Kai paskelbiau straipsnį „Kam reikalinga žvalgyba, kuriai nieko neleidžiama daryti?“ (slaptai.lt, 2020.03.21), sulaukiau priekaištų, jog į šoną nustūmęs laisvos, demokratiškos visuomenės principus. Nei nustūmiau, nei pamiršau, nei ignoruoju. Puikiai žinau, kad be priežiūros išsigimsta net patys padoriausi laikraščio redaktoriai.
Ir vis tik nuolat prisimenu: žvalgyba – ne vaikų darželis. Jos negalima nuo galvos iki kojų supančioti biurokratiniais, administraciniais apribojimais, patikrinimais, revizijomis. Visų gyvenimiškų situacijų smulkiai nesurašysi į teisės aktus. Jei po kiekvienos bent kiek rimtesnės operacijos į Seimo tribūną (omenyje turiu ne uždarą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos posėdį) kviesime VSD vadovą viešai atsakinėti tiek į rimtus, tiek į kvailus politikų klausimus, mūsų saugumas pavirs sunkiai kvėpuojančia biurokratine kontora.
Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo argumentai
Užuot tampę VSD vadovą į spaudos konferencijas verčiau peržiūrėkime keletą paskutiniųjų ukrainiečių portalo gordonua.com redaktoriaus Dmitrijaus Gordono interviu su buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu (pasitraukė į JAV, kur nūnai dirba analitiku) ir buvusiu Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrėjumi Ilarionovu (taip pat pasitraukė į Vakarus, kur sėkmingai pluša analitiku). Tuos interviu, nors jie – ilgoki, net kelių valandų trukmės, verta pamatyti.
Štai J.Švecas įsitikinęs, kad Ukrainos prezidentas Volodymiras Zeleskis gal ir turįs gražių norų, bet jo kadrų politika – tragiška. Būtent Kremlius primeta V. Zelenskiui, kokius asmenis jam privalu skirti į strategiškai svarbius postus. Būtent V.Zelenskio nesusigaudymas, kas yra kas, suteikia V.Putinui galimybę valdyti Ukrainą „iš vidaus“.
Kitas J.Šveco pareiškimas – dėl žymaus JAV prezidentų patarėjo nacionaliniais klausimais Henrio Kisindžerio. J.Švecas mano, kad būtent H.Kisindžeris įkišo Rusijos įtakos agentą į Donaldo Trampo rinkiminį štabą.
O čia – A.Ilarionovo atsakymas, ką jis manąs apie Prancūzijos prezidentą Emanuelį Makroną. Viename iš savo gausių videokomentarų, skelbiamų tiek gordonua.com, tiek youtube.com erdvėse, A.Ilarionovas pastebėjo, kad E.Makronas anksčiau buvo visai kitoks – kritikuodavo Kremlių. Dabar Prancūzijos lyderis klusniai ir entuziastingai pritaria visiems V.Putino pasiūlymams. Prancūziškas kūliaverstis? Jokio stebuklo nėra. Tai greičiausiai tas atvejis, kai Rusijos slaptosioms taryboms pavyko gauti Prancūzijos vadovą kompromituojančios medžiagos. Jei nenori būti viešai sukompromituotas, E. Makronas priverstas elgtis tarsi klusnus šunytis.
Beje, tas paskutinysis videointerviu su A.Ilarionovu – velniškai įdomus. Sakyčiau – sensacingas. Gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske sprogdino visai ne čečėnai – tai Rusijos slaptųjų tarnybų darbas. Brutaliai, barbariškai paaukojant kelis šimtus savų piliečių siekta sukurti specifines politines sąlygas konkrečiam asmeniui – V.Putinui. Šis faktas byloja, kad Rusijos FSB, SVR, GRU ir visos kitos slaptosios tarnybos dirba be jokių suvaržymų. Jei reikės, – nužudys tūkstančius. Tokia A.Ilarionovo nuomonė.
Anos Politkvoskajos nužudymą organizavo vėlgi Rusijos slaptosios tarnybos. Boriso Nemcovo mirties užsakovai tie patys – Rusijos slaptosios tarnybos (ne Ramzanas Kadyrovas). Rusijos slaptosios tarnybos tiesiog sumaniai prisidengė čečėnų tautybės vyrais.
A.Ilarionovo įsitikinimu, opozicionierius Aleksėjus Navalnas sėkmingai išnaudojamas „v temnuju“. Jam per antrąsias ar trečiąsias rankas pamėtėjama kompromituojanti medžiaga apie Rusijos prezidentui V.Putinui nusibodusius politikus. Vaizdžiai tariant, A.Navalnas, pats to nesuprasdamas, padeda V.Putinui atsikratyti politiniu balastu. Kai kuriais savo aplinkos žmonėmis V.Putinas atsikrato būtent padedamas prieš korupciją kovojančio A.Navalno tyrimais.
Be to, A.Ilarionovo, labai nusivylęs Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu. V.Zelenskis nemato, nepastebi, nesuvokia, kaip jį iš visų pusių apstatė Rusijos agentais, sprogdinančiais šalį iš vidaus. V.Putinui nieko daugiau nebereikia – jis daugmaž valdo situaciją Ukrainoje per „savo žmones“…
Net jei šiuose J.Šveco ir A.Ilarionovo argumentuose – ne viskas tiesa, juos verta turėti omenyje. Kad suprastume, kokiomis sąlygomis tenka dirbti mūsų saugumui, bandančiam apsaugoti Lietuvos politikus, pareigūnus, visuomenininkus nuo situacijų, į kurias įklimpo JAV, Pancūzijos ir Ukrainos vadovai.
2020.04.08; 10:00
Ukrainą šiandien valdo globalinių finansinių korporacijų statytiniai, veikiantys prieš žmonių lūkesčius ir šalies nacionalinius interesus. Tam, kad išgelbėti Ukrainą, būtina nedelsiant keisti valdžią ir strateginį kursą. Tai telekanalo ICTV programoje „Žodžio laisvė“ sausio 20 d. pareiškė partijos „Tėvynė“ („Batkivščina“) pirmininkė Julija Tymošenko.
„Mes judame link absoliučios išorės finansinių grupių įtakos Ukrainoje. Prezidento, kuris savo rankose šiandien turi visą valdžią, dėka, jos gali daryti, ką nori, pasinaudojant patyrimo stoka, nekompetencija ir negebėjimu apginti šalį nuo tokių išorinių iššūkių“, – tvirtino Julija Tymošenko
„Tėvynės“ lyderė teigė, kad vietoj prezidento pažadėto liaudies savivaldos įstatymo vyriausybė “turborežime” priima įstatymus, tiesiogiai keliančius grėsmę nacionaliniams interesams – strateginių objektų sąrašo panaikinimui, faktiniam Dujų-transporto sistemos privatizavimui, Ukrainos žemės ūkio paskirties žemės pardavimui užsieniečiams praktiškai be apribojimų (įstatymui po pirmojo skaitymo jau pritarta), lošimų verslo legalizavimui, prostitucijai ir narkotikų pardavimui.
Šie įstatymai surašyti ne Ukrainoje. Mūsų silpna valdžia nesiorientuoja tarp to, ką reikia daryti. Ji pasirėmė patarimais iš išorės, – pabrėžė Julija Tymošenko.
Kai atėjo nauja valdžia, Ukraina ir taip jau buvo oligarchinė valstybė su visomis grėsmėmis nacionaliniams interesams, eilinių žmonių skurdu. Klanai jau buvo išsidalinę beveik viską, kas įmanoma, – sakė J. Tymošenko.
Bet egzistuoja tarptautinės spekuliatyvinės aferistinės finansinės kompanijos, korporacijos, kurios ir dabar godžiai žvelgia į Ukrainą, jos resursus – žemę su puikiu klimatu, naudingas iškasenas ir t.t. Ir ką jos pirmiausiai daro? Pirmiausiai įtaiso savo kadrus dabartinėje Ukrainos vyriausybėje, finansinėse ekonominėse institucijose.
Daugiau negu pusė Vyriausybės narių kartu su Premjeru, dalis jėgos struktūrų, beveik visas Nacionalinis bankas atsidūrė rankose žmonių, jau anksčiau susijusių su subsidijomis iš užsienio, – tvirtina J. Tymošenko.
O kas dar liko Ukrainai? Mums liko valstybinės korporacijos, kaip antai “Naftogaz”, “Ukrainos geležinkeliai”, “Energoatom”, “Ukroboronprom” ir dar kažkiek, tai, kas dar liko po korupcinės privatizacijos, – sake ji.
Ir kas dabar vyksta esant naujai valdžiai? Steigiamos šių kompanijų Stebėtojų tarybos, faktiškai pakeičiančios Vyriausybės funkcijas, su pasakiškais atlyginimais, didesniais negu panašiais Vakaruose. J. Tymošenko pateikė oficialius duomenis. Pagal juos “Naftogaz” Stebėtojų taryboje – 100 procentų užsieniečių, jų rankose ir Dujų-transporto sistema. Ir kitų valstybinių monopolinių korporacijų Stebėtojų tarybose “kontroliniai paketai” – piliečių su užsienio pasais rankose.
Ukroboronprom – tai ne tik ginklų gamyba, bet ir moksliniai institutai, su jais susiję, ir jos Stebėjimo tarybai vadovauja užsienietis, anaiptol ne iš ES ar NATO struktūrų, kai vyksta karas, – pažymėjo ji.
„Tėvynės“ lyderė mano, kad Zelenskio komanda, toliau imdama paskolas su precedento neturinčiomis palūkanų normomis, plauna pinigus iš Ukrainos biudžeto ir varo ukrainiečius į skolų jungą.
„2019 m. gegužės – gruodžio mėnesiais mes vėl pasiskolinome 218 milijardų grivinų su 15% palūkanų per metus. Pasaulyje nebėra tokių šalių, kuriose investuojant skolintą kapitalą gaunami tokie turtai ir pelnas. Tai reiškia, kad jie ir toliau stumia mus į skolų skylę, nes jiems tai yra milijardų grivinų uždarbis iš mūsų bėdų “, – perspėjo Julija Tymošenko.
Julija Tymošenko įsitikinusi, kad šiandien Ukrainai reikalinga kitokia strategija, nukreipta į žmonių interesus ir šalies plėtrą, o ne į antiukrainietiškų scenarijų iš anapus įgyvendinimą.
Pasauliniai finansų spekuliantai pamatė, kad esame be vairo ir burių, ir iškart paėmė visa tai į savo „globą“, ir dabar jie iš šalies traukia viską, ką nori pasiimti. Mes turime nedelsdami tai nutraukti ir įvesti šalyje tvarką. Mums reikia stiprios nepriklausomos valstybės, veikiančios visų ukrainiečių labui, – pabrėžė Julija Tymošenko.
https://www.facebook.com/YuliaTymoshenko/videos/148375156609137/
2020.01.24; 06:00