„Grifono kirtis“. Pėstininkų paramą ugnimi užtikrina Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas. Gr. Donato Barsio, gr. Monikos Zabinaitės nuotr.

Pirmadienį vyks Lietuvos kariuomenės Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ tarptautinių pratybų „Stiprus Grifonas 2021“ atidarymo ceremonija. Tai, kaip praneša Lietuvos kariuomenė, vienos didžiausių tarptautinių pratybų, vyksiančių Klaipėdos regione 2021 metais.
 
„Stiprus Grifonas 2021“ atidarymo ceremonija prasidės iškilminga rikiuote Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione.
 
Šiose pratybose dalyvaus keturi brigados „Žemaitija“ batalionai, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-ioji rinktinė, taip pat Lietuvos šaulių sąjungos šauliai, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Lietuvos policijos pareigūnai bei civilinių institucijų atstovai.
 
Kartu su Lietuvos kariais pratybų metu veiks ir NATO sąjungininkai: Portugalijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės kariai.
 
Pratybos vyks sausumoje, jūroje ir ore. Šiose pratybose, kaip teigiama Lietuvos kariuomenės pranešime, operacijas vykdys skirtingų Lietuvos kariuomenės pajėgų vienetai remiami sąjungininkų, bus stiprinami gebėjimai veikti kartu su VSAT Pagėgių rinktine, Klaipėdos VPK, LŠS, Antiteroristinių operacijų rinktinė „Aras“ ir kitomis institucijomis.
 
Šiais metais tarptautinės pratybos „Stiprus Grifonas 2021“ vyksta tuo pat metu kaip ir pratybos „Baltijos operacija 50“ (BALTOPS50), kurias organizuoja NATO smogiamosios ir palaikymo pajėgos ir Jungtinių Amerikos Valstijų karinis jūrų laivynas. Šiais metais vyksta jubiliejinės – 50-osios – BALTOPS pratybos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.07; 00:30

Šarvuotoji technika karinio parado metu. Slaptai.lt nuotr.

Vasario 11-kovo 4 dienomis vyks tarptautinės pratybos „Jungtinis ryžtas XV“ (Combined Resolve XV), kuriose atlikti bendras gynybos operacijas treniruojasi daugiau nei 300 karių iš Sausumos pajėgų Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ (MPB „Žemaitija“) vadovybės štabo, pavaldžių batalionų bei JAV.
 
Tarptautinių pratybų atidarymo ceremonijos metu MPB „Žemaitija“ vadas pulkininkas Nerijus Stankevičius pabrėžė šių pratybų svarbą ir priminė, kad kiekvienos pratybos yra egzaminas, kuomet pasitikriname kaip pasiruošėme, kiek iš tiesų esame stiprūs bei kokios yra mūsų žinių, procedūrų, įrangos, technikos, ginklų sistemų, o ypatingai mūsų pačių moralės ir fizinio pasirengimo stipriosios ir silpnosios pusės.
 
Pasitelkę kompiuterinę taktinių situacijų simuliacijos sistemą MPB „Žemaitija“ vadovybės štabo, pavaldžių batalionų bei sąjungininkų kariai, būdami savo išsidėstymo vietose, treniruojasi vykdyti karines užduotis, koordinuojant ir vykdant bendrą tarptautinę gynybą, taip pat siekiama stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą, skirtingų užsienio valstybių karių integraciją bei gebėjimą prisitaikyti prie greitai kintančios aplinkos.
 
Pratybas organizuoja JAV Jungtinis tarptautinis mokymo centras, įsikūręs Europoje, į Lietuvą atsiuntęs stebėtojų-vertintojų grupę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.12; 02:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Prieš 2020 m. Seimo rinkimus ne viena partija savo programoje didelį dėmesį žadėjo skirti švietimui. Po rinkimų susiformavusi valdančioji koalicija paskelbė bendrą pareiškimą, kuris lyg ir patvirtino, jog naujoji vyriausybė iš tikrųjų rimtai žiūri į švietimo problemas ir imsis jų sprendimo.

Deja, karantinas pakoregavo daugelį vyriausybės planų, ir pirmoje vietoje kol kas – rūpesčiai dėl paties švietimo bei ugdymo proceso reguliavimo karantino sąlygomis. Tačiau atskrido ir žvali kregždutė, ant sparnų atnešusi naujos  istorijos programos pagrindinėms mokykloms projektą (toliau – Programa).

Sunku pasakyti, kuri programa iš pagrindinėje mokykloje dėstomų dalykų skubiausiai reikalinga peržiūros ir atnaujinimo, bet istorijos programa tikrai buvo aštriai kritikuojama ne vienus metus.

Kuo bloga buvo ligšiolinė istorijos programa?

Dar 2012 m. LR  Seime vyko konferencija, skirta tautos istorijai ir jos sklaidai. Jame pranešimą skaitė mano bendravardė ir kraštietė, istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė, pateikusi ir pastabų, ir konkrečių pasiūlymų.

Pedagogė pasigedo dėmesio baltų genčių istorijai. Jei Lietuvos istorijai teskiriama 40 proc. bendro valandų skaičiaus, tai baltų istorijai pagal programą  – vos kelios pamokos: „Septintoje klasėje – 5 pamokos iš 64 numatytų programoje. 2 pamokos iš 64 – aštuntoje klasėje. Kitose klasėse apie tai nekalbama, baltų istorija visai nedėstoma 11-12 klasėje. Programa numato tokią galimybę, tačiau egzamino programose baltų istorijos nėra, tad tikėtis, kad mokytojai patys dėstys apie baltus – puiku, bet neatsakinga“,-  sakė J. Litvinaitė.

Programa neteikė vilties, kad moksleiviai gerai išmoks ir mūsų kultūros istoriją. Mokytoja siūlė papildyti programas baltų ir lietuvių kultūros istorija, nes Lietuvos valstybės šaknys – baltai, jų unikali kultūra, ir jei išlikusios dvi baltų tautos, dvi valstybės „nesiims saugoti ir puoselėti savo šaknų, neužtikrins deramo paveldo, neužtikrins istorijos tęstinumo“, – tvirtino J. Litvinaitė.

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kritikos susilaukė ir prasti vadovėliai. Juose, mokytojos-ekspertės nuomone, nėra formuojama nuostata apie tautos atsakomybę už savo valstybę, nėra atskleidžiami praeities ryšiai su dabartimi. Daugumoje mokyklinių vadovėlių Lietuvos istorija „pateikiama labai skurdžiai ir tendencingai“, „vertybinių nuostatų formavimasis iš viso yra šiurpinantis. Susidaro įspūdis, kad vadovėlių autoriai turi užmačių įskiepyti tautinio valstybinio nepilnavertiškumo, nusižeminimo jausmus, aukštinti kitas tautas ir valstybes“, – teigė J.Litvinaitė.

Padėčiai taisyti mokytoja – ekspertė siūlė:

*suformuoti vieningą nacionalinę ideologiją, susitarimą, ko mokysime jaunąją kartą, kas taps jos vertybiniu pagrindu;

* organizuoti privalomą pagrindinės mokyklos baigimo Lietuvos istorijos ir pilietinių žinių patikrinimo egzaminą;

 *kitaip vertinti vadovėlių kokybę: jei vadovėlis neugdo pilietinio sąmoningumo, tautinio identiteto, valstybinio orumo, jį reikėtų drausti naudoti Lietuvos mokyklose.

Ar buvo atsižvelgta į jos pastabas ir siūlymus? Deja…

Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko nuotr.

Dar po poros metų kantrybė trūko kitam istorikui ekspertui, vienam geriausių savo srities specialistų Lietuvoje, Vilniaus licėjaus direktoriui Sauliui Jurkevičiui. 2014 m. jis „Delfi“ svetainėje paskelbė straipsnį „Lietuvos mokiniai verčiami mankurtais, nežinančiais tėvynės ir tautos istorijos faktų“.

Jau vien pavadinimas rodo, jog S. Jurkevičius turi dar daugiau priekaištų tiek šiuolaikinės istorijos mokymo programoms, tiek ir vadovėliams (pvz.: Galiausiai atėjome prie enciklopedinio, konspektą primenančio teksto, kurio esmine ašimi tapo blankūs, sausa faktologija paremti tekstai“).

Tačiau jo straipsnyje nestinga ir naudingų siūlymų.

Pavyzdžiui, dėmesio vertas siūlymas istorijos mokymą sieti su atitinkamos istorinės epochos literatūros kūriniais, kurie gali iliustruoti sausus istorijos faktus. S. Jurkevičiaus nuomone, reikėtų derinti ne tik šių disciplinų laikotarpius, bet ir privalomų skaityti kūrinių sąrašus: pavyzdžiui, būtų labai prasminga, kad mokiniai perskaitytų Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“, būtų susipažinę bent su Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkiu“ ar galiausiai su mokiniams tikrai prieinamu ir patraukliu Eriko Marijos Remarko romanu „Vakarų fronte nieko naujo“. Toks mokymo pobūdis, kai istorija yra atsiejama nuo literatūros ir abi disciplinos paverčiamos savitikslėmis, ne tik ne padeda, bet, S. Jurkevičiaus nuomone, dargi trukdo puoselėti mokyklose žmogaus moralę ir vertybes.

Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pedagogas greičiausiai teisus, tik pasigedau siūlymo per literatūros kūrinius pažvelgti ir Lietuvos istoriją. Manau, jog suminėtų garbingų autorių kūrinių kompaniją labai gražiai papuoštų Adomo Mickevičiaus poema „Konradas Valenrodas“.

S. Jurkevičius atkreipė dėmesį į tai, jog, kaip ir daugelis dalykų Lietuvoje, mokymo programos buvo paremtos „nuolatiniu dairymusi į kitų šalių patirtį bei negebėjimu kompetentingai ir su tikru reikalo išmanymu įgyvendinti pakeitimus. Viso šio proceso galutinis rezultatas yra prastos mokinių žinios bei gebėjimai‘ – reziumuoja pedagogas. Jo nuomone, „istorijos programų turinys yra ypač paviršutiniškas ir nereikalaujantis nei vienos temos rimto ir brandaus suvokimo“, nes istorijos programų autorius kamuoja noras išmokyti moksleivius „viso pasaulio ir Lietuvos istoriją nuo priešistorės iki šių dienų. Tai mėginama padaryti tris kartus ir iš esmės nei vienas iš tų kartų nepasiekia savojo tikslo. Pirmą kartą mokiniai su visa istorija supažindami 5-6 klasėse, antrą kartą jau išsamiau tai bandoma padaryti 7-10 klasėse, trečią kartą mėginama tai daryti 11-12 klasėse. Akivaizdu, kad prideramai išmokti visą istoriją yra sudėtinga, tačiau plaukimas jos paviršiumi nereikalauja ypatingų pastangų nei iš mokinių, nei iš mokytojų“.

Plaukimo istorijos paviršiumi rezultatas toks, kad didelė dalis mokinių nesugeba ne tik įsiminti elementarių istorijos faktų, bet ir suprasti Lietuvos ir pasaulio istorijos esminių problemų. Kaip parodė tų metų istorijos brandos egzamino statistinė analizė, net 74 proc. abiturientų nesugebėjo atsakyti į klausimą, kokia institucija išrinko Lietuvos Tarybą! O į klausimą, kokia buvo santvarka iki nepriklausomybės atkūrimo, nesugebėjo atsakyti apie 92 proc. mokinių.

Aukštesnieji gebėjimai literatūros ir istorijos pamokose, S. Jurkevičiaus įsitikinimu, gali būti pasiekti tik pradėjus skaityti literatūros kritikos tekstus ir istorikų analitinius darbus. Tokių tekstų skaitymas padėtų ugdyti kritinį mąstymą bei brandesnį tekstų suvokimą. O šiandieniniai  mokiniai nežino nei žymesnių istorikų, nei supranta, kaip turi atrodyti rimtas istorinis tekstas. S. Jurkevičius ne be pagrindo teigia, jog tik gebėjimas analizuoti ir vertinti ugdo brandų ir pilietišką žmogų, kuris geba savo mintis reikšti ne emocijų pliūpsniais, nukreiptais į asmenį, bet argumentais paremta nuomone ir gerai apgalvotomis išvadomis. Tai, jo nuomone, „yra sudėtingiausia mokymo sistemos dalis, kuri Lietuvos mokyklose iš esmės yra paliekama nuošalyje“.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Istorikai nenaudoja dalies šaltinių. Vidmanto valiušaičio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Pedagogas atkreipė dėmesį į tai, kad mokyklose „šiandien vis dar sudėtinga ir nedrąsu kalbėti apie 1926 m. valstybės perversmą, 1941 m. birželio 23 d. sukilimą, kažkodėl partizaninis pasipriešinimas kelia irgi tam tikrų problemų, jau nekalbant apie sovietmetį“.

Ir, galiausiai, nuskamba nerimą ir susirūpinimą kelianti išvada, tolygi nuosprendžiui visam istorijos (ir ne tik istorijos) mokymui mokyklose: „Šiandien kaip niekada matome, jog realios padėties iškreiptas suvokimas ir noras diegti abejotinos vertės naujoves duoda tam tikrus rezultatus. Vis labiau klampinam mokinius į neraštingumo ir analfabetizmo liūną, negebėjimą mokytis ir suprasti, kad tik atkaliu darbu galima pasiekti gerus rezultatus. Prastos mokinių žinios rodo latentinę diagnozę, kad didžioji Lietuvos mokinių dalis yra verčiami mankurtais, nežinančiais elementariausių savo tėvynės ir tautos istorijos faktų. Galiausiai toks mokymo procesas formuoja intelektinę tinginystę ir žemą intelektualinio gyvybingumo lygį tiek mokinių, tiek ir mokytojų“.

 Galų gale negaliu nepacituoti istorijos „vartotojo“, žinomo advokato Vytauto Sirvydžio nuomonės: „Kai skaičiau savo dukrų istorijos vadovėlius, joms besiruošiant egzaminams, pasak klasiko, “verkė iš skausmo širdis”. Jokio dėmesio Lietuvos viduramžiams, klasikinė polonofilija. Savo tikrųjų didvyrių – partizanų ignoravimas ir nutylėjimas“.

Tad suprantama, jog tokių vertinimų šviesoje  labai rūpi, ką nauja, ką gera siūlo naujoji istorijos programa pagrindinėms mokykloms.

Tokią analizę profesionaliau galėtų atlikti patys istorijos mokytojai, ne vienus metus teikę moksleiviams istorijos žinias pagal įvairias programas. Bet jie (kol kas?) tyli. Aš gi galiu kalbėti tik apie tai, kas net ir ne specialistui kelia nusistebėjimą, klausimus ir net atmetimą.

Teikiamos naujos Programos įdomybės

Į akis krenta tai, jog programos autoriai labai stengėsi atsižvelgti į pageidavimus, kad mokiniai išmoktų rašyti argumentuotą analitinį tekstą. Tačiau tai daroma labai negrabiai, itin formalizuotai, paviršutiniškai, be aiškaus adresato.

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdžiui, vienas uždavinių pagrindinio (!) lavinimo mokykloms formuluojamas taip: [mokiniai] „mokosi rinkti, dokumentuoti ir analizuoti įvairiuose šaltiniuose ir žiniasklaidoje pateikiamą informaciją apie istorinius įvykius, pateikti jų vertinimą; skirti ir nustatyti pagrindinius istorinio šaltinio ir istorinio teksto bruožus; apmąsto demokratijos, pilietiškumo ir laisvės idėjų bei jų alternatyvų istorinę raidą ir reikšmę praeityje ir šiandieniniame gyvenime; įžvelgia [?! – J.L.] skirtingas istorinių įvykių interpretacijas ir aiškinasi jų vertybines  bei ideologines priežastis“.

 Visa tai skambėtų labai neblogai, jei užmirštume, jog tokie uždaviniai keliami pagrindinio ugdymo mokykloms, kuriose vyriausi mokiniai – dešimtokai. O juk su taip suformuluotais uždaviniais sunkiai susidoroja net studentai – istorikai bei politologai (kai kurie, beje, taip ir neišmoksta…).

Šoka Punsko ir Seinų lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Itin nustebino skyrelis, pavadintas „Kompetencijų ugdymas istorija“ bei jo poskyris „Kompetencijos raiška“. Ten skaitome: „Ugdymo procese mokiniai kelia mokymosi uždavinius [pagirtina – J. L.], planuoja mokymosi ir istorijos šaltinių tyrimo veiklą, pasirenka mokymosi šaltinius ir mokymosi būdus. Kelia probleminius klausimus, kritiškai atsirenka informacijos šaltinius, atlieka tyrimą ir pateikia pagrįstus  atsakymus. Siekia įvairiais aspektais (?! – bet ar visi pedagogai susigaudo tuose aspektuose?) nušviesti pasirinktą nagrinėti problemą ar klausimą“. O poskyryje apie kūrybiškumo kompetenciją tikimasi, jog devintokai ar dešimtokai sugebės nustatyti „Lietuvos ir Europos įvykių ir reiškinių priežastis“, įvertins „jų poveikį to meto visuomenei ir tolesnei istorijos kaitai“.

Na, gal kuris nors iš jų sugebėtų „iškalti“ vadovėlyje pateiktas „įvykių ir reiškinių“ priežastis ir t.t., bet kad tai atliktų patys, savarankiškai?! Nebent jei dauguma mūsų moksleivių – neatpažinti, užsislaptinę genijai…

Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“

Toks įspūdis, kad šitas ir kiti panašūs programos „gabalai“ nurašyti nuo programų istorijos bakalaurams ar net magistrams. Kai pasidalijau savo spėjimu su istorijos mokytojais, jie tik gūžtelėjo pečiais, atseit, jie prie panašių, realybės neatitinkančių, abstrakčių frazių jau pripratę ir nebekreipia į jas dėmesio… O aš negaliu nekreipti dėmesio, nes išugdžius tokias ir kitas Programoje sudėtas kompetencijas, galima būtų uždaryti istorijos  fakultetus. Pasiekus Programoje nubrėžtus tikslus ir išsprendus išsikeltus uždavinius, tokie išprusinti dešimtokai be papildomų laiko ir finansinių sąnaudų drąsiai galėtų užimti mokytojo vietą istorijos kabinete, sutaupydami lėšų atitinkamų specialistų rengimui universitetuose.

Juokauju, žinoma: juk tam, kad  žmogus išmoktų, sugebėtų nustatinėti įvykių, reiškinių priežastis ir pasekmes, jis privalo sukaupti itin nemenką žinių bagažą, įgyti savarankiško tiriamojo darbo įgūdžius. Tam reikia ir daug laiko, ir asmeniškos gyvenimo patirties – ko kaip tik labai stokoja pagrindinių mokyklų ir net gimnazijų moksleiviai.

Nesunku prognozuoti, kad įdiegus naują Programą, moksleivių žinios apie Lietuvos istoriją bus dar skurdesnės, negu iki šiol. Ir šios Programos autorius tebekamuoja noras išmokyti moksleivius „viso pasaulio ir Lietuvos istoriją nuo priešistorės iki šių dienų“. Lietuvos istorija, išdraskyta, išskaidyta gabaliukais skirtingose klasėse, nuo penktos iki dešimtos, tiesiog skęsta ir nyksta skęsta kitų šalių, viso pasaulio istorijos faktų pertekliniame margumyne ir yra praradusi daug Lietuvos istorijai svarbių faktų, įvykių, asmenybių.

Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labiausiai Programoje šokiravo tai, jog nuograužose, skirtose Lietuvos istorijai, praktiškai nebeliko nieko, kas primintų, kad  Lietuvos valstybė nuo seniausių laikų buvo sudaryta iš dviejų kunigaikštysčių, Lietuvos ir Žemaičių. Net po unijos su Lenkija Lenkijos karaliai prie savo titulo, be Lietuvos kunigaikščio, prisijungdavo ir Žemaičių kunigaikščių titulą – ko, matyt, nežino Programos kūrėjai.

Nebeliko vietos žemaičių indėliui į kovą su rusinimu (Kražių, Kęstaičių skerdynės), į lietuviškos raštijos ir pirmųjų mokslo darbų žemaičių – lietuvių kalba kūrimą. Nė vienoje klasėje neužsimenama apie iškiliausią ano meto asmenybę, eruditą kunigą, vienuolį, mokslininką Jurgį Ambraziejų Pabrėžą, kaip ir apie visą Kretingos pranciškonų vienuolyną, kuris buvo tapęs aktyviausiu slaptos lietuviškos literatūros platinimo židiniu; nebeliko Varnių, vieno pirmųjų, ryškiausio lietuviškos kultūros centro, nors vyskupas Motiejus Valančius, kad ir puse lūpų, bet paminimas, kartu su pirmos Lietuvos istorijos lietuvių – žemaičių kalba autoriumi Simonu Daukantu.

Simonas Daukantas. Wikipedia.org

Bet ko tikėtis iš istorijos, kurios mokymosi turinys V-ai klasei apibrėžiamas taip: „Praeitis, dabartis ir istorijos mokslas. Lietuva Europoje: asmuo, bendruomenė, valstybė“? Tarsi esminis ir vienintelis Lietuvos  kaip valstybės nuopelnas yra tik tas, kad ji – Europoje? O ar yra dar kita Lietuva, ne Europoje? O gal Lietuvomis vadintinos lietuvių bendruomenės Amerikos ar Australijos žemynuose?

Gilinantis į Programą stiprėja įspūdis, jog Lietuva programos autoriams yra kažkoks lyg atsitiktinai parinktas taškelis Europos platybėse, nes skurdžios, fragmentiškos žinios apie to taškelio istoriją, asmenybes nukišamos kažkur į paskutines eilutes. Štai V-je klasėjetemai „Lietuva kaip karalystė ir kunigaikštystė“ laiko skiriama tiek pat, kaip ir temai „Abiejų tautų Respublika“, o kai taip planuojama, tai suprantama, kad nebelieka laiko tokiai „smulkmenėlei“, kaip Žemaičių kunigaikštystė ir žemaičiai. (Prisipažinsiu, labai norėčiau išgirsti, kaip mokiniams bus aiškinama Lietuvos valstybės kovų su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais istorija, nutylint didvyrišką ir dramatišką žemaičių vaidmenį tose kovose…).

Gvildenant temą „Kelias į nepriklausomybę“, tarp „Nepriklausomos Lietuvos valstybės tėvų ir motinų“, žinotinų penktokams, nebeliko Jono Basanavičiaus. Jis iš užmaršties išnyra tik dešimtokams skirtose temose.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Temoje „Ką pasakoja svarbios XX a. Lietuvos ir Europos istorijos atminties vietos ir žmonės“ yra Aušvicas ir Černobylis, bet nėra Rainių, o tarp jaunuolių, kurie, Programos autorių nuomone, kūrė XX-XXI a. istoriją, yra Icchokas Rudaševskis, amerikiečių sportininkė – sprinterė Vilma Rudolph, bet nėra garsiausio  lietuvių boksininko Algirdo Šociko, krepšininkų Modesto Paulausko, Arvydo Sabonio, nėra dar gi jaunojo Romo Kalantos, nors jo auka itin stipriai buvo supurčiusi „tautų kalėjimą“ – SSSR.

Temoje „Antrojo pasaulinio karo baisumai vaikų ir suaugusiųjų istorijose“ nedovanotinai nutylėta „vilko vaikų“ tragedija…

Atskirai išskirta tema „Lietuva ir lietuvybė pasaulyje“, kurioje siūloma nagrinėti lietuvybės centrą Čikagoje bei svarbų lietuvybės simbolį bei gelį, bet pamirštamos etnines lietuvių salos Lenkijoje ar Baltarusijoje ar lietuviškai ornamentuoti kryžiai, rūpintojėliai, statomi visame pasaulyje, kur tik susikuria didesnės lietuvių bendruomenės.

Programa VI-ai klasei. Temoje „Jausmai ir emocijos istorijoje“ siūloma gvildenti meilės, džiaugsmo, liūdesio, atjautos jausmus, iliustruojant juos  garsių žmonių meilės istorijomis, (pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto ir pan). Bet ar tikrai šeštokams būtinos tos meilės istorijos? Gal jos labiau tiktų aštuntokams ar devintokams, su atitinkamu auklėjamuoju prieskoniu? O šeštokų emocinį pasaulį labiau praturtintų pavyzdžiai, išryškinantys tuos jausmus, be kurių valstybės kūrimas ir gynimas neįmanomi: patriotizmas, didvyriškumas, ištikimybė bei jos antipodas – išdavystė. Bet apie juos Programoje – nė žodžio! Kaip ir nė žodžio apie Margirį ir Pilėnus… O ko verta bus valstybė, jei nauja jos piliečių karta nežinos, kas yra patriotizmas?

Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Supažindinant šeštokus su šventinėmis Europos tradicijomis,jie bus „turtinami“ žiniomis apie Vienos valsą ir Venecijos karnavalą, bet nieko-o-nieko nekalbama apie Dainų švenčių tradicijas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kitose Europos šalyse. Gal tuo norėta pabrėžti, kad į Europos kultūrą Lietuva jokių tradicijų neįnešė?

Programoje palyginti nemaža dėmesio skiriama žydams „litvakams“, bet kitoms į Lietuvą atkeliavusioms tautinėms grupėms – lenkams, baltarusiams, rusams, netgi karaimams ar totoriams, kurie Lietuvos valstybės istorijoje suvaidino ne mažesnį, o gal ir didesnį vaidmenį, nei žydai – jokio dėmesio. O paskui piktinsimės, kad lenkai Lietuvoje skelbiasi esą skriaudžiami?

VII klasės programoje įvedama tema „Baltų gentys“, bet laiko tokiai lietuviams svarbiai temai gvildenti skiriama tiek pat, kiek ir žydų įsikūrimui Pažadėtoje žemėje ar Antikos kultūriniams ženklams, ir mažiau, nei valstybės ir valdžios santykiams senovės Rytų civilizacijose. O baltų kultūroms svarbi tema apie piliakalnius net iškeliama už pagrindinės programos ribų į rekomenduojamas papildomas temas, šalia hinduizmo, šintoizmo bei Indijos civilizacijos. Deja, J.Litvinaitės pastabos apie menką dėmesį baltų kultūroms liko neišgirstos.

Kernavės piliakalniai. Vytauto Visocko nuotr.

VIII klasei numatyta tema apie viduramžius ir ankstyvuosius naujuosius laikus – Lietuvos valstybės kūrimosi, klestėjimo ir smukimo intensyviausią laikotarpį. Tačiau Lietuvą sunku net įžiūrėti aibėje kitų Europos valstybių istorijų, ir to nedėmesingumo nepajėgi kompensuoti tema „LKD paveldas už dabartinės Lietuvos ribų“, nes etninės lietuvių žemė taip ir liko už Programos ribų? O gal Programos kūrėjai apie jas patys nieko nežino?

Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

IX klasei numatyta tema „XIX a. politinė Europa…“ su jos revoliucijomis ir tautiniais sąjūdžiais. Suminimas ir „Nacionalinis judėjimas Lietuvoje“, bet  realiai jis pranyksta „šeštąja“ sese tarp kitų penkių, lyg nebūta Varnių šviesos ir Kražių, Kęstaičių skerdynių, nei Kretingos vienuolių ir kunigų, kurių veikla į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą ir rašymą įtraukė net ir grafaitę Mariją Tiškevičiūtę… Bet Programos kūrėjų nuomone, Lietuvos moksleiviams svarbiau žinoti apie Vienos kongresą ar nacionalinių valstybių kūrimąsi Italijoje ir Vokietijoje…

Kas galėtų paaiškinti, kodėl programoje daugiau laiko numatyta ATR, o štai savarankiškai egzistavusiai LDK – kur kas mažiau? Kad įkaltų moksleiviams į galvą, jog savarankiškos Lietuvos valstybės kaip ir nebuvo, o jei buvo, tai vis sąjungoje su kuo nors?

XVIII-XX a. nematerialųjį paveldą Lietuvoje siūloma nagrinėti per Mykolo Riomerio, Česlovo Milošo, Ježi Giedrojco asmenybes, dėl kurių neturėčiau pretenzijų, jei programos autoriai nebūtų pamiršę Oskaro Milašiaus, kuris buvo ne tik kūrėjas, rašytojas, bet ir tarnavo Lietuvos valstybei, eidamas diplomatines pareigas Prancūzijoje (buvo Lietuvos diplomatinis sekretorius, atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje ir t.t.), todėl jo nuopelnai Lietuvos valstybei, jos istorijai gerokai didesni nei, sakykim, jo gerbiamo bendrapavardžio.

kalanta_romas
Lietuvos didvyris Romas Kalanta
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

X klasei numatyta tema „Pasaulis padalintas geležinės uždangos“, tačiau tokiam unikaliam visai Rytų Europai reiškiniui – Lietuvos partizanų karui su SSSR –  laiko vėl, kaip ir senojoje programoje, skiriama nepateisinamai mažai, mažiau nei ginklavimosi varžyboms ar Karibų krizei. O kai nagrinėjamos socialistinio lagerio krizės, prisimenami Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimai, bet nė žodžio –  apie įvykius Gruzijoje (Sakartvele), po kurių Sovietų armijoje buvo išformuotos nacionalinės divizijos, nepri(si)menami įvykiai Kaune per Vėlines, Romo Kalantos susideginimas, nors tie įvykiai, ugdant moksleivių pasididžiavimą savo tauta, nelyginamai svarbesni, nei Karibų krizė ar sukilimas Vengrijoje.

Nerasta vietos ir katalikų bažnyčios vaidmeniui Lietuvos laisvėjimo procese, neminimi nei KGB nužudyti kunigai, nei ilgai gyvavęs pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Atrodo, kad  per Lietuvos istoriją vėl pervažiavo KGB cenzūros tankai.

Iš skyriaus apie XX a. trauminę atmintį ir jos paveldą  Lietuvoje išcenzūruota Rainių tragedija, nors suformuluota speciali tema „Istorinės diskusijos dėl lietuvių kolaboravimo su naciais ir sovietais.“

Pastabų sąrašą  galima būtų tęsti ir tęsti. Bet jau ir išsakytųjų pakanka tam, kad profesorius Eugenijus Butkus, prieš pat pasirodant programai suformulavęs klausimą „Švietimas – ar gali tapti ne vien deklaruojamu prioritetu?“ įsitikintų, kad naujoji Programa faktiškai padėties nepagerino, ir padėtis lieka tokia, kaip ir jo išsakytoje išvadoje: „Nuolatinė ugdymo programų kaita ir fragmentiškas jų rengimas išderino mokymo turinį ir įnešė daug painiavos į visą ugdymo procesą. Be to, parengtoms programoms trūksta mokomojo dalyko profesionalaus ir kompetentingo išmanymo. Lietuvoje neliko institucijų, atsakingų už švietimo turinio mokslinį pagrindimą. Lietuvoje per metus apginama daugybė disertacijų iš taip vadinamos edukologijos (ugdymo mokslų), tačiau jų mokslinis lygis, nekalbant apie rezultatų pritaikymą, yra praktiškai nulinis. Mechaniškai ir nekūrybingai bandoma tiesiogiai perkelti arba kopijuoti kitų šalių patirtį. Neužtenka valios ir pasitikėjimo savo jėgomis kurti švietimo sistemą, kuri remtųsi tradicija ir geriausia pasaulio patirtimi“ (15min.lt).

Post scriptum

Šiandien visuomenėje nuolat eskaluojamos grėsmės mūsų valstybės savarankiškumui ir laisvėms, kurios kyla iš agresyviai nusiteikusios kaimynės-didvalstybės. Kas gali padėti atsilaikyti prieš srautą priešiškos informacijos, kuri dažniausiai primena dezinformaciją? Tai rūpi ne tik politikams, bet ir šviesiems mūsų visuomenės protams, kuriems mūsų tautos ir valstybės ateitis rūpi ne todėl, kad už tai jiems atlyginama sočia biurokrato duona, bet dėl jautrios pilietinės ir tautinės sąžinės.

Filosofo Krescencijaus Stoškaus nuomone, informacinį imunitetą nuo priešiškų mums valstybių „minkštųjų galių“ būtų pajėgussuformuoti tautinis patriotinis ugdymas, tačiau filosofui kyla pagrįstas klausimas: „Kiek  ši tema gali būti šiandien prioritetu politinėms jėgoms?“

Kaip liudija pastarųjų dienų skandalas dėl profesoriaus Valdo Rakučio pasisakymo lietuvių ir žydų santykių klausimu bei aptartoji Programa, ši tema ne tik ne prioritetinė, bet ji apskritai eliminuojama iš visuomenės sąmonės, pradedant jauniausia karta.

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Žurnalistas, ištikimas Lietuvos kultūros vertybių kolekcininkas Vilius Kavaliauskas neabejoja, kad: „geriau už priešus tautą sutelkia bendra istorija, bendras darbas ir bendri tikslai“. Ir priduria: „Tiesa, nuo 2004 metų Lietuvos valstybė jau neturi jokių strateginių tikslų – važiuojam pakalnėn paskui Europos Sąjungą, ir tiek./…/ Lietuvos politinės vadovybės požiūrį į bendrą istoriją matėm, žymėdami (tiksliau, nežymėdami atkurtos valstybės 100-metį, Kovo 11-sios akto 30-metį. Ta proga ėmėme drausti Vyčius, bijojom net diskusijos apie Tautos ir valstybės simboliką“.

Galima pridurti – bijom net savo pačių valstybės istoriją iškelti į pirmą planą ir blaškome savo vaikus po pasaulio istorijas, jų užkulisius, tarsi kokius benamius, betaučius, menkesnius už visas kitas tautas ar jų atplaišėles Lietuvoje.

Istorikas, politologas, politikas Povilas Urbšys primena, jog dar 2006 m. Seime buvo priimtas nutarimas dėl ilgalaikės tautinės patriotinės programos. Tik  ilgainiui dokumentas liko tuščia deklaracija, nes Seimas nuo gerų ketinimų nusišalino ir programos vykdymą nuleido Švietimo ir mokslo ministerijai. Buvo sukurptas 2015-2020 metų tarpinstitucinis planas, susijęs su  tautiniu ir patriotiniu ugdymu.

Gal kada nors tokio ugdymo ir būta, bet kai prie švietimo ir mokslo buvo dar prijungtas ir sportas, iš patriotinio ugdymo nebeliko nei ragų, nei nagų. Apie tai liudija čia analizuotos Programos projektas. Tai, beje, pastebėjo ir P. Urbšys: „pilietiniam ugdymui, kurio svarbos niekas neginčija [ignoruoti galima ir  nesiginčijant – J.L.], švietimo sistemoje yra skirta tik kertelė NEFORMALAUS ugdymo procese. Mes išsiskiriame tuo, kad pilietinio sąmoningumo ugdymui mokyklos suole skiriame mažiausiai valandų. Tik 9-10 klasėse jis yra išskiriamas (p. Urbšys, matyt, turi galvoje senąją programą… – J.L.) kaip atskiras dalykas, nors kitose valstybėse, kurios yra daug toliau nuo Rusijos sienos ir jos interesų, yra tam skiriama daug daugiau laiko. Štai Prancūzijoje pilietiniam ugdymui skiriama dvylika metų“.

Bet viso to nežino (ar kažkieno užsakymu ignoruoja) Programos autoriai.

Jie ir bus tie, kurie, vykdydami užkulisinių Lietuvos politikos formuotojų nurodymus (na, negali būti, kad jie tai darė savo nekompetencijos ribose!), ištrynė iš Lietuvos istorijos Žemaičių kunigaikštystę  ir patriotiškumą, kuris, beje, kartu su užsispyrimu ir nenuolankumu sudaro žemaičių etninės tapatybės šerdį.

2021.02.02; 06:00

Kęstučio motorizuotajame pėstininkų batalione aštuoniems kariams nustatyta COVID-19 infekcija. KAM nuotr.

Sausumos pajėgų Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotajame pėstininkų batalione (Tauragės r.) aštuoniems Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (NPPKT) kariams nustatyti COVID-19 infekcija.
 
Trys NPPKT kariai rugpjūčio 27 d. pajuto COVID-19 būdingus simtomus. Jie nedelsiant buvo izoliuoti ir jiems atlikti testai. Rugpjūčio 28 d. buvo patvirtinta, kad testai teigiami. Kariai perkelti į specialiai įrengtas izoliavimosi patalpas. Šeštadienį pradėti epidemiologiniai tyrimai ir prioriteto tvarka testuojami visi kariai, kurie turėjo kontaktą su sergančiaisiais. Po šio testavimo nustatyti dar 5 COVID-19 atvejai, sakoma Lietuvos kariuomenės pranešime.
 
Šiuo metu visi kariai, turėję artimą kontaktą su sergančiaisiais, izoliuoti specialiose patalpose. Likę NPPKT bei profesinės karo tarnybos kariai izoliuoti savo gyvenamosiose patalpose.
 
Batalione, kaip nurodoma pranešime, skubiai imtasi visų atsargumo priemonių sustabdyti infekcijos plitimą. Dezinfekuotos patalpos, sustabdytas artimųjų bei kitų asmenų patekimas į teritoriją ir NPPKT karių lankymas. Aptarnaujančių įmonių patekimas į Kęstučio motorizuotąjį pėstininkų batalioną ribojamas ir leidžiamas tik su kaukėmis.
 
Organizuotas izoliuotų karių maitinimas pristatant maistą vienkartiniuose induose, specialiai tam įrengtose vietose. Įvesta prievolė nuolat dėvėti kaukes bataliono teritorijoje, matuoti temperatūrą, pranešti apie sveikatos būklę.
 
Pratybos bus vykdomos laikantis visų saugumo reikalavimų (nuolat dėvimos kaukės, bus laikomasi saugaus atstumo, pratybų teritorijos bus skirstytos tik konkretiems padaliniams).
 
Devynių mėnesių trukmės tarnybą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotajame pėstininkų batalione rugpjūčio 3 d. pradėjo 461 nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karys. Rugpjūčio 21 d. batalione Lietuvos valstybei iškilmingai prisiekė 453 kariai. Po priesaikos ceremonijos 21 d. buvo paleisti savaitgaliui į namus.
 
Lietuvos kariuomenė, reaguodama į šį atvejį, vertins dėl papildomų atsargumo priemonių įvedimo ir kituose kariniuose daliniuose, kaip tai buvo daroma pavasario laikotarpiu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.30; 19:15

„Grifono kirtis 2020/Medžiotojas 2020“. Gr. Pauliaus Mamonovo nuotr. (Lietuvos kariuomenė)

Lietuvos kariuomenės Generolo Silvestro Žukausko poligone vyksta rugpjūčio 2–14 d. vyksta Lietuvos tarptautinės pratybos „Grifono kirtis 2020 / Medžiotojas 2020“ (angl. „Griffin strike 2020 / Hunter 2020“). Pratybose, kuriose užduotis vykdo daugiau nei 1300 karių, su Lietuvos kariais kartu treniruojasi iš Lenkijos atvykę Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) oro pajėgų kariai.
 
„Susirinkome iš skirtingų kariuomenės vienetų treniruotis veikti kartu, dalintis patirtimi, išmokti naujų dalykų. Po pratybų tapsime geresniais kariais nei buvome prieš jas: turėsime daugiau sąveikos patirties, patobulinsime ugnies valdymo įgūdžius, geriau pažinsime sąjungininkų veiksmų specifiką ir taktines plonybes, o tai reiškia – būsime dar geriau pasiruošę kovos veiksmams. Medžioklė prasidėjo, tegul Grifonas kerta stipriai!“ – pratybų atidarymo ceremonijos metu kariams linkėjo Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadas plk. Nerijus Stankevičius.
 
Šios pratybos, kaip teigiama Lietuvos kariuomenės pranešime, vyksta keliais etapais. Pratybos prasideda situaciniu taktiniu treniravimu mokomosiose vietose, po to vyksta vertinamosios lauko taktines pratybos, kurių pabaigoje – kovinis šaudymas mišriais ginklais.
 
Tarptautinių pratybų metu kariniai vienetai vykdys mokomąsias gynybines ir puolimo operacijas, atliks taktinius žygius, užims susitelkimo rajonus, atliks pasalas, stabdymo ir blokavimo veiksmus, kontratakuos, vykdys paramą prieštankinių valdomų sistemų ugnimi.
 
Pratybose „Grifono kirtis 2020/Medžiotojas 2020“ yra naudojama daugiau kaip 27 tipų įvairios karinės paskirties transporto priemonių. Taktinių pratybų metu Lietuvos kariai veikia naudodami vikšrinius šarvuotus transporterius M113, karinius visureigius HMMWV, karinius sunkvežimius UNIMOG. Kovinio šaudymo mišriais ginklais pratybose, kariai šaudys ne tik iš pėstininkų ginklų, bet ir artilerijos pabūklų, prieštankinių sistemų „JAVELIN“, o jų veiksmus rems JAV oro pajėgų atakos sraigtasparniai „Apache“.
Prasidėjus karinėms pratyboms „Grifono kirtis 2020/Medžiotojas 2020“. Gr. Pauliaus Mamonovo nuotr. (Lietuvos kariuomenė)
 
Tarptautinių pratybų „Grifono kirtis 2020 / Medžiotojas 2020“ pagrindinis tikslas – treniruoti pėstininkų, prieštankinių ir artilerijos vienetų sąveiką, veiksmų suderinamumą tarpusavyje bei esant paramai iš oro, vykdant gynybines ir puolamąsias operacijas, taip pat stiprinti karinį bendradarbiavimą ir keistis turima patirtimi su sąjungininkais.
 
Šiomis pratybomis, pažymima pranešime, siekiama įvertinti Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ Kunigaikščio Margirio bataliono pėstininkų kuopas bei Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono baterijas, užbaigusias nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių rengimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.04; 05:00

Karines žinias ir įgūdžius atnaujino apie 350 rezervo karių. Lietuvos kariuomenės nuotr.

Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ padaliniuose baigėsi parengtojo kariuomenės personalo rezervo karių mokymai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų (Dragūnų batalionas) ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų (Kęstučio batalionas) batalionuose karines žinias ir įgūdžius atnaujino apie 350 parengtojo rezervo karių, sakoma pranešime.
 
Trijų savaičių trukmės parengtojo rezervo kartotinuose mokymuose karines žinias ir įgūdžius atnaujino daugiau kaip dvi kuopos karių, kurie anksčiau nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą atliko 1998–2008 metais įvairiuose Lietuvos kariuomenės padaliniuose.
 
Kariai per šiuos mokymus atnaujino įgūdžius šaudymo, taktikos, topografijos, karo inžinerijos, pirmosios medicininės pagalbos srityse, iš naujo mokėsi vykdyti kolektyvines būrio lygmens užduotis. Mokymų metu organizuotoje atvirų durų dienoje rezervo kariai turėjo galimybę artimiesiems pristatyti dabar naudojamą modernią techniką, ginkluotę, supažindinti su kario tarnyba ir buitimi dabartinėje Lietuvos kariuomenėje. Žinių ir įgūdžių atnaujinimo mokymus vainikavo dviejų parų vertinamosios lauko taktinės pratybos.
 
Iškilmingoje ceremonijoje už sąžiningą, pavyzdingą tarnybą bei parodytą sumanumą ir iniciatyvą vertinamųjų lauko taktikos pratybų metu aktyviojo rezervo kariai buvo apdovanoti vardinėmis dovanomis. 
 
Parengtojo rezervo karių rengimo tikslas yra atnaujinti karo prievolininkų karines teorines žinias ir praktinius įgūdžius bei supažindinti su Lietuvos kariuomenės naujovėmis, kad, esant poreikiui, parengtojo rezervo kariai galėtų efektyviai dalyvauti šalies gynyboje.
 
Planuojama, kad iš viso šiais metais įvairiuose kariniuose vienetuose karines žinias ir įgūdžius atnaujins apie 1,5 tūkst. Lietuvos kariuomenės parengtojo rezervo karių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.01; 16:00

Iškilmingai išlydėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą baigę kariai. Gr. M. Zabinatės nuotr.

Nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (NPPKT) atliko ir į atsargą iškilmingai išleista apie 700 karių. Jie karybos pagrindus įgijo Mechanizuotoje pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ (MPB „Geležinis Vilkas“) štabo kuopose, Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotajame pėstininkų batalione (Vaidoto batalionas) ir Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ (MPB „Žemaitija“) Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione (Dragūnų batalionas).
 
Penktadienį į atsargą išlydėta tik dalis jaunųjų karių, birželio mėnesį baigiančių 9 mėnesių NPPKT. Birželio 26-ąją iškilmingos ceremonijos dar vyks Gen. Romualdo Giedraičio artilerijos batalione ir Dragūnų batalione (likę NPPKT kariai).
 
Rukloje, Saulės mūšio rikiuotės aikštėje, per iškilmingą rikiuotę, 9 mėnesių NPPKT baigė beveik septyniasdešimt MPB „Geležinis Vilkas“ vadovybės kuopų karių. Tarnybos metu įgytą karinę patirtį bei praktiką jie prisimins ir pritaikys civiliniame gyvenime, o 25 jaunuoliai, kaip teigiama Lietuvos kariuomenės pranešime, išreiškė norą toliau gilinti žinias pasirinktame profesinės karo tarnybos (PKT) kario kelyje.
 
Geriausius karius aukštesniais kariniais laipsniais bei padėkomis už parodytą išskirtinę iniciatyvą, sumanumą ir motyvaciją, pavyzdingą elgesį, puikų ir nepriekaištingą įgytų žinių taikymą, vykdant pavestas užduotis, paskatino bei apdovanojo MPB „Geležinis Vilkas“ vadas plk. Mindaugas Petkevičius, o arkivyskupas Gintaras Grušas ir karo kapelionas mjr. Saulius Noretas palaimino visus susirinkusius. Pasibaigus ceremonijai, kariai su vadais grįžo į kareivines, kur atliko paskutinę tarnybos užduotį – atidavė kario uniformas.
 
Ši jaunų karių pamaina tarnybos metu ne tik sustiprėjo fiziškai, išmoko karinio statuto, taktikos, inžinerijos, topografijos, ryšių, ginkluotės, medicinos bei karinės technikos pagrindų, bet ir susidūrė su visame pasaulyje išplitusios koronaviruso (COVID-19) infekcijos keliamomis grėsmėmis. Dėl karantino reikalavimų, kaip pažymima Lietuvos kariuomenės pranešime, karių gyvenimo sąlygos buvo nelengvos, tačiau jie išlaikė kovinę dvasią bei pasirengimą iki paskutinės tarnybos dienos. Visi jaunieji kariai, pasinaudoję pirmumo teise, tarnybą pasirinko savo noru, ir MPB „Geležinis Vilkas“ pradėjo tarnauti nuo praėjusių metų rugsėjo 30 d.
 
Penktadienį į atsargą buvo išleista atnaujinto šaukimo 5-toji Vaidoto bataliono jaunųjų karių laida. Daugiau kaip 400 karių buvo padėkota už tai, kad įvykdė vieną iš svarbiausių savo gyvenimo užduočių – atliko pareigą Tėvynei, įgydami pagrindinius karinius įgūdžius, tapdami aktyviojo rezervo dalimi ir pasiryžę ir toliau vykdyti duotą priesaiką.
 
Iškilmingai išlydėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą baigę kariai. Eil. Gintarės Kazlauskaitės nuotr.

Karių išleidimo ceremonijoje, kaip ir kiekvienais metais, buvo paskelbtas geriausias laidos karys, kuriuo šiais metais pripažintas eil. Simas Žvirblis. Šiam motyvuotam NPPKT kariui buvo įteikta atminimo dovana – bataliono žygio vėliavą, su kuria bataliono kariai dalyvaudavo žygiuose, visuomeniniuose renginiuose ir įvairiuose sporto turnyruose.
 
Neseniai pasibaigęs karantinas, trukęs 3 mėnesius, kiek sutrikdė standartinį karinio rengimo ciklą, tačiau kariai, prisitaikydami prie pasikeitusių tarnybos sąlygų, sugebėjo pasiekti aukštą, pasak instruktorių, pasiruošimo lygį. Dalis NPPKT atlikusių karių tęs tarnybą, įgiję PKT statusą, o likę kariai bus priskirti parengtajam kariuomenės rezervui.
 
Šventiška diena buvo ir MPB „Žemaitija“ Dragūnų batalione, kur Sausio 15-osios sukilimo aikštėje vykusioje ceremonijoje į atsargą iškilmingai buvo išlydėtos dvi NPPKT karių kuopos. Tarnybos draugų ir vadų bei artimųjų akivaizdoje kariams buvo įteikti karinių laipsnių skiriamieji ženklai, vardine dovana apdovanotas geriausias 2019–2020 m. NPPKT karys eil. Gintaras Mažonis, taip pat pasveikintas geriausias 2020 m. Dragūnų bataliono NPPKT skyrius, kuriuo tapo I pėstininkų kuopos 3-iojo būrio 3-iasis jaunųjų karių skyrius, įveikęs varžovus Geriausio pėstininkų skyriaus varžybose.
 
Iš Dragūnų batalione NPPKT atlikusių karių apie penktadalis jaunuolių planuoja tęsti tarnybą, pasirinkdami PKT Lietuvos kariuomenėje. Apie 40 NPPKT karių ketina ir toliau Tėvynės gynimo įgūdžius tobulinti Klaipėdoje dislokuotame MPB batalione.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.21; 07:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Artėjant Motinos dienai, tikriausiai ne aš viena pajutau didžiulę tuštumą ten, kur kažkada skambėjo Mamos balsas, šlepsėjo jos žingsniai, kur girgždėjo veriamos durys ir pro jas veržėsi atsargus klausimas: „Gal jau nemiegi? Gal  jau pusryčiausi?“… Norėtum atsakyti, bet nors ir tiki, kad Ji TEN, aukštai, viską girdi ir mato, tačiau žinai, kad geroji ranka jau nebepaglostys ir pusryčiais nebepasirūpins.

Mama… Dabar, kai aš pati ir mama, ir močiutė, vis dažniau susimąstau, ką man yra davusi mama, o ką – gyvenimas, pradedant mokykla…

Pastaruoju metu, apsižiūrėjus, kad modernioji pedagogika nepajėgi didžios dalies  jaunimo ne tik išmokyti, bet ir išugdyti dorais žmonėmis, o ne pasipūtusiais akiplėšomis, susirūpinusiais tik savimi, savo karjera, vėl vis garsiau ima skambėti nuomonė, kad negalima viso ugdymo darbo atiduoti mokyklai, kad reikia dažniau, aktyviau į ugdymo procesą įtraukti tėvus. Ir tokie svarstymai pasigirsta po to, kai įstatymiškai yra suabejota tėvų teise vaikus auklėti pareigos, klusnumo (taip, klusnumo, nes tėvų namuose neišmokę paklusti tėvų autoritetui, nemoka paklusti mokyklos ir mokytojų reikalavimams, nesugebės paklusti ir visuomenėje priimtoms normoms bei įstatymams), pagarbos autoritetui ar vyresniam bei užuojautos, o ne patyčių iš silpnesnio dvasia!

O aš viso to pradmenis gavau namuose. Mokykla, pokario mokykla, nors ir labai teršiama bukos ideologijos, dar tebebuvo išsaugojusi daug „smetoninės“ mokyklos etinių idealų kartu su dar nesunaikintais pedagogais, todėl dar nebuvo spėjusi konfliktiškai susikirsti su iš namų atsineštu pasaulio ir savo vietos jame suvokimu.

Viso, kas gera mano gyvenime, pradžia buvo iš namų: knyga, Dievas, Tėvynė Lietuva. Surašiau ta tvarka, kuria jie atėjo į mano gyvenimą, atvesti mamos išminties.

Zdislaw Jozef Kijas knygoje „Radau perlą“ perskaičiau pasakojimą, gyvai priminusį man Mamą…

Vienas senas karalius turėjo gerą įprotį dažnai pasikviesti išmintingą vienuolį diskusijoms. Karaliui įspūdį darė šio žinios ir apsiskaitymas. Kartą karalius paklausė: „Tikriausiai tu nieko daugiau nedarai, tik skaitai?“ – „Priešingai, karaliau. Darau labai daug įvairių dalykų, pradedant žemės darbais, baigiant jaunimo mokymu. Skaitau labai mažai, vos pusę valandos per dieną“. – „Negali būti“, – nustebo karalius. – Tikriausiai juokauji?“ – „Ne, tikrai, pusę valandos, bet kasdien, ir perskaitau trisdešimt puslapių. Per savaitę išeina vidutiniškai viena knyga, per mėnesį – keturios knygos, o per metus – penkiasdešimt knygų, ir visos – mane dominančia tema. Tad ar atsiras pasaulyje dar vienas žmogus, kuris taip, kaip aš išmanytų mane dominančia tema?“ Vienuolio atsakymas karaliui padarė įspūdį, bet kartu ir suerzino. „Aš  irgi galėčiau kasdien skaityti knygas, tačiau manau, kad jau per vėlu“, – mąsliai tarė karalius. „Jeigu jau per vėlu, tai kodėl neliepi uždegti žvakių“, – paklausė vienuolis. Karalių klausimas papiktino: – „Kaip drįsti iš manęs šaipytis?“

O jūs, mielas skaitytojau? Ką jūs pagalvojote, išgirdęs pasiūlymą uždegti žvakę? Aš, pavyzdžiui, supratau kaip ironišką užuominą į gyvenimo galą, į žvakę prie karsto, todėl nenustebau dėl karaliaus pasipiktinimo.

Žibutės. Vytauto Visocko nuotr.

Bet vienuolis paaiškino: „Karaliau, neteisingai supratai. Esu girdėjęs, kad jei jaunas žmogus trokšta žinių ir ima mokytis, jam šviečia ryto saulė. Suaugusiam žmogui, pasinėrusiam į sistemingas studijas, saulė šviečia kaip zenite. O tam, kuris imasi knygų gyvenimo pabaigoje, jas apšviečia žvakės liepsna. Žinoma, tai ne aiški saulės šviesa, bet tikrai daug geriau, nei klaidžioti tamsybėse“.

Mano mama su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Bet, kaip ir tas vienuolis, ne tik skaitė, bet ir dirbo daug įvairių dalykų, pradedant žemės darbais, baigiant jaunimo mokymu… Keturiasdešimt metų ji mokė pradinukus, kapstėsi savo žemės sklypelyje, mezgė, siuvinėjo, augino, mokė mane ir kaip mama/tėvas, ir kaip pedagogė. Viena, nes vyras, mano tėvas, iškart po karo, bijodamas sovietų represijų, pasitraukė iš Žemaitijos į Aukštaitiją, į tėviškę, kur jį vis tiek surado sovietai, ilgiems metams įkalino Sibire, o amnestuotas jis mūsų nebepasiekė, mirė pakeliui, Kaune.

Ir aš, ir kolegos, ir mokiniai, ypač tie, kuriuos Mama mokino jau sovietmečiu, prisimena ją griežtą, reiklią (netgi rūsčią), atkaklią žemaitę. Giliai tikinti, kaip ir  visos jos seserys, visa šeima (mamos tėvas, Juozas Mačernis buvo iš seminarijos trečio kurso pasitraukęs klierikas, o jauniausioji sesuo dar 1936 m. išvyko į Belgiją, į vienuolyną), ji ir sovietmečiu slapta lankė bažnyčią, lenkdama prie jos ir mane, ir anūkus. Puiki matematikė, buvo kviečiama pereiti dirbti į vidurinę mokyklą dėstyti aritmetikos, bet su sąlyga, kad įstos į komunistų partiją. Atsisakė, pasiliko prie kuklesnio atlyginimo, bet įsitikinimų neišsižadėjo.

Tiesmuka, principinga, ji buvo kaip rakštis ir valdžiai, ir kolegoms.

Kai aš dar tebelankiau pradinę mokyklą, išsiaiškino kolegų kišenes ėmusią kraustyti mokytoją ir ištempė ją į dienos šviesą, nors toji ir mėgino atsipirkti kažkuo labai materialiu. O kai po daug metų jos buvusio mokinio mama pasiskundė, jog mokyklos direktorius nederamai elgiasi su jos sūnumi ir kitais berniukais, nė vienas mokytojas neišdrįso to paviešinti, nes direktorius buvo spėjęs labai nusipelnyti valdžiai, net buvo apdovanotas Lenino ordinu. Išdrįso tik mano mama. Beje, atlikęs jam teismo skirtą įkalinimo bausmę, buvęs direktorius iškart atskubėjo pas mamą ir… padėkojo jai, prisipažinęs: „Mane seniai reikėjo sustabdyti“.

Principingi žmonės niekada nebuvo mėgiami valdžios. Vos tik mamai į pasą pasibeldė pensinis amžius, ją sulig ta diena atleido, nors buvo viena geriausių mokyklos pedagogių. Buvo skaudu… Atrodo, būtent tada mama ir pareiškė, jog gyvens iki šimto metų.

Iš kur tas noras? Jos giminėje ilgaamžių nebuvo. Abu jos tėvai, mano seneliai, mirė gana anksti. Iš keturių seserų tik viena, vienuolė, atšventė 80 metų jubiliejų. Bet jos ramaus, nuosaikaus vienuoliško gyvenimo nė iš tolo nebuvo galima lyginti su komunistų valdžiai neįtinkančios našlės su vaiku gyvenimu kruvinais, alkanais pokario metais, naktimis nemiegančios, sėdinčios ant patalynės ryšulėlio ir meldžiantis laukiant, ar nepasibels stribai su enkavėdistais, ar neišveš…

Mūsų šeima du kartus buvo patekusi į ištremiamųjų sąrašus, ir tik geri žmonės išgelbėjo. Pirmąjį kartą, 1941 m. tėvelį perspėjo jo draugai, ir tėvas, kaip pasakojo mama, tris paras girdė kažkokius viršininkus Kretingoj, kol tėvus (aš dar nebuvau gimusi) išbraukė iš sąrašų.

Antrą kartą jau mudvi su mama gelbėjo vaikų darželio, kurį aš lankiau, vedėja. Jos vyras tuomet buvo Kretingos rajono KP pirmasis sekretorius, ir jo ranka, spaudžiant žmonai, paredagavo sąrašus…

Gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet ir vėliau gyvenimas mamos neglostė. Neprisimenu, kad ji būtų man ką nors aiškinusi apie patriotizmą, apie „okupantus“, bet augau žinodama, kad rusų valdžia yra blogis, kad reikia slėpti savo tikrąją nuomonę apie komunistus ir jų „tvarką“, kaip slėpėme nuo visų, kad tėvelis gyvas, tik kalėjime, kad viena mamos sesuo yra ištremta su keturiais vaikais į Uralą, o kita yra užsienyje…

Į pionierius mane, kaip mokytojos dukrą ir dar pirmūnę, įrašė nieko neklausę. Bet kai sukako keturiolika metų ir klasės auklėtoja pasodino rašyti pareiškimo į komjaunimą, aš pasipriešinau, pasakiau kad nestosiu, nes pavargau būti pioniere.

Disidentavau neilgai, gal savaitę. Nes auklėtoja pasiskundė rajono švietimo skyriui, skyrius išsikvietė mamą ir pateikė ultimatumą: arba dukra stoja į komjaunimą, arba tu būsi atleista iš darbo.

Mano disidentiška „komjaunuoliška  jaunystė“ verta atskiro rašinio, bet juk dabar rašau apie mamą, kuri nutarė gyventi iki šimto metų. Ir kuri nuosekliai vykdė savo planą, vadovaudamasi, beje, Vydūno mokymu, kurį mama labai gerbė, buvo gyvai klausiusi jo paskaitų ir žavėjosi jo nuostatomis. Tiesa, vegetare ji netapo, bet žoleles rinko ir naudojo jas tiek į vidų, tiek ir išorei patobulinti.

Mamos gimtadienius švęsti pradėjome tik jai išėjus į pensiją, kai aš jau dirbau ir galėjome leisti sau paįvairinti jos buitį.

Gražiai, su plačia užstale ir dainomis iki išnaktų minėjome jos 80-metį. 

90-ties metų jubiliejus irgi buvo įspūdingas. Susirinko jos buvę kolegos, pedagogai pensininkai. Aš per LRT radiją buvau užsakiusi muzikinį sveikinimą – gal K. Petrausko, o gal V. Noreikos atliekamą dainą „Kur bakūžė samanota, kurioj aš gimiau…“. Ir suskambo toji daina per patį mūsų užstalės įkarštį. Visi svečiai sukluso, pradėjo ir ašaras braukti, o solenizantė, kuriai ta daina buvo skirta, jau  silpnai begirdėjo, tad nesusivokė, kokia daina skamba, tik stebėjosi, kodėl jos svečiai rauda.

Na, ir žinoma, kaskart, sveikinant jubiliatę, būtinai kas nors palinkėdavo gyventi iki 100 metų, ir mama pritariamai palinksėdavo, priimdama linkėjimus. Taip linksėjo iki 95-jo gimtadienio. O tada, kai kaimynas tradiciškai palinkėjo gyventi iki 100 metų, mama apsimetė įsižeidusi: „Kodėl tu man tiek mažai linki?“

Kaimynas pasimetė, nes tiek kartų jis linkėdavo to paties, ir viskas buvo gerai, o dabar – nebegerai. „Tai ko tau palinkėti?“  – nebesusigaudydamas paklausė. O mama pabrėžtinai meiliu balseliu atsakė: „O tu man palinkėk taip: „Gyvenk ir gyvenk!“

O juk taip ir padarė: gyveno, sulaukė ir šimto, ir dar pusantrų metų virš šimto. Tokia jau ji buvo – užsispyrusi žemaitė.

Visą gyvenimą buvosi labai judri, eikli, ji ir peržengusi 95 metų ribą, kasdien eidavo pasivaikščioti, nueidavo ne vieną kilometrą. Bet žiemą  ištiko nelaimė: paslydo, griuvo, susilaužė šlaunies sąnarį. Po operacijos kurį laiką dar vaikščiojo, bet pradėjo irti kitas sąnarys… Mama  atgulė ir nebesikėlė. Mano nuostabai, visą gyvenimą buvusi reikli, netgi priekabi, ligos patale niekuo nesiskundė, linksmai, dėkingai priimdavo kiekvieną dėmesio ženklą, palepinimą skanesniu kąsneliu, pirmąja sezono uogele. Ir vis paklausdavo manęs žemaitiškai, su išsaugota dviskaita: „Jog geraa gyvenav,  Jūrateelė?“ (taip ji išdainuodavo mano vardą – su ilguoju „ū“ ir nutęsta žemaitiškos mažybinės priesagos -ee-), ir žiūrėdavo į akis, laukdama patvirtinimo, jog „geraa“. O man patvirtinti būdavo taip sunku, nes jai skirtas gerumas visas buvo juk kitų žmonių rankose, kitų gerume, pati jau nieko nebegalėjo…

Paskutinę jos gyvenimo vasarą, prisimenu, nuvežiau jai žurnalą apie Žemaitiją, apie Mosėdį. Galvojau, bus malonu prisiminti miestelį, kur aštuonis metus žydėjo jos didžioji gyvenimo meilė Mosėdžio malūno savininkės sūnui. Bet perskaičiusi mama tik atsiduso: „O tas Adomėlis ne toks jau ir gražus buvo…“. Nors meilės būta didžios. Laimingai  jos pabaigai, vestuvėms sutrukdė Adomo motina, nenorėdama, kad turtingiausias apylinkės vaikinas vestų „plikšę“ mokytoją. Ji pasiekė, kad mamą iškeltų į kitą valsčių, kur mama neilgai trukus ištekėjo už šauniausio valsčiaus kavalieriaus, pasieniečio, talentingo savamokslio muzikanto, dainininko. Jį netgi buvo pakvietę  groti į Kauną, į radiją….

O Adomas dar ilgai buvo nevedęs. Atėjus rusams, jo šeima 1941 m. buvo ištremta į Altajų, ten, netekęs vilties pamatyti savo mylimą Petrelę, Adomas vedė, susilaukė dukters. Bet kai baigėsi tremties laikas, grįžęs į Lietuvą, jis visgi susieškojo Petrelę ir pasiūlė bent gyvenimo pabaigą nugyventi kartu. Mama, nors ir išsaugojusi jausmus, pasiūlymo nepriėmė, nes Adomui būtų reikėję skirtis su žmona, palikti dukterį, o tai mano mamos akyse buvo nuodėmė…

Vasaros žiedai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mamos 100 metų jubiliejus tapo rajoninės reikšmės įvykiu. Sveikino meras, važiavo ir važiavo buvę mokiniai, kolegos, žinoma, giminaičiai, kalbino žurnalistai. Buvo daug gėlių, daug dovanų. Aš irgi rūpinausi, ką galėčiau padovanoti. Ko reikėtų šimtametei moteriai, močiutei ir promočiutei, jau ketvirtus metus nesikeliančiai iš lovos? Nutariau pasiteirauti mamos. O ji, neilgai galvojusi, linksmai išdėstė: „Padovanok veidrodėlį. Nedidelį, kad tilptų stalčiuje ir būtų patogus paimti“.

Aš iš nustebimo žado netekau. Mama paaiškino: „Noriu pasižiūrėti į save. Kad nebūčiau susivėlusi, ar išsitepusi kuo. Juk žmonės ateina, mato“.

O pati aš nesusiprotėjau, kad jai, iš lovos nebesikeliančiai, trūksta veidrodžio…

Tas jos jubiliejinis gimtadienis atvėrė man akis į daugelį mano mamos praeities aspektų, kurių aš nebuvau pastebėjusi ar tiesiog buvau pamiršusi. Pasveikinti atvykusios jos buvusios mokinės pasakojo, kad mama iki „ateinant rusams“ buvusi puošni, elegantiška moteris, o man gimus, gražiai apipuošdavo ir mane savo rankomis megztais kostiumėliais. Tada ir aš prisiminiau, jog būdama  ketverių ar penkerių metų, mamai išėjus į darbą, aš įlįsdavau į skrynią, kur buvo sudėti skalbiniai ir geresni daiktai, ištraukdavau iš ten neapsakomo gražumo tamsiai mėlyną skrybėlaitę su vualiu, žydrus aukštakulnius batelius su sagute užsegamais dirželiais ir jais pasipuošusi, vaidindavau princesę.

Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.

Bet gyvenime jos niekada nemačiau su skrybėlaite, tik su skarutėmis… Iš to šviesiojo, ikikarinio gyvenimo bebuvo išlikę granato karoliukai bei paauksuota apyrankė, kuriais mama irgi niekada nebesipuošė, bei graži, įmantriai išraižyta (dabar jau kirvarpų išgraužta, bet vis tebesaugoma) knygų etažerė su keliomis knygomis, tarp kurių – A. Šapokos „Lietuvos istorija“.

Prisiminiau jos pasakojimus, jog iš savo pradinės mokyklos mokytojos atlyginimo, dar netekėjusi, ji buvo nusipirkusi ūkį, mėgo važinėti į Kauną pasiklausyti operos, o namus puošė ir kilimai, ir fisharmonija. Viso to, kaip ir vyro, ji neteko, Lietuvą okupavus sovietams. Bet su šitomis netektimis ją galiausiai sutaikė atgauta Lietuvos nepriklausomybė. Mama atkuto, pralinksmėjo, gyvai reagavo į visus politinius pokyčius ir netgi buvo pradėjusi rašinėti straipsnelius į rajoninę spaudą, norėdama padėti aplinkiniams teisingai susidėlioti vertybinius naujo gyvenimo prioritetus. O juk tada ji jau buvo peržengusi 80–ties metų slenkstį!

…Mirė mama vasarą, per pačius karščius. Besirenkant laidotuvėms tamsius rūbus, parduotuvėje akis užkliuvo už lengvos juodos skrybėlaitės iš šiaudelių… Iš tokių pat šiaudelių, kaip anoji, atmintyje išsaugota mano nepažintosios, puošniosios mamos mėlynoji skrybėlė! Dingtelėjo mintis nusipirkti ją vietoj juodo šalio galvai pridengti.

Numaniau, kad mažo miestelio bendruomenei, gausiai susirinkusiai į laidotuves, toks sprendimas pasirodys keistas, gal ir nederamas. Bet aš netikiu atsitiktinumais. Tą faktą, kad beveik po šešiasdešimties metų nuo to laiko, kai matavausi puošniąją mamos skrybėlaitę iš tankių šiaudelių, aš aptinku parduotuvėje iš tokių pat šiaudelių pintą skrybėlaitę, tik juodą, tinkančią laidotuvėms, priėmiau kaip mamos siųstą ženklą iš Ten. Ir palydėjau ją į paskutinę kelionę su ta skrybėlaite, atiduodama duoklę mano nepažintai, jaunai, gražiai, elegantiškai moteriai, iki gyvenimo pabaigos iš rankų nepaleidusiai knygos ir … veidrodėlio.

Aš visas – gyvas atsiminimas.

O vis dėlto – vis dėlto:

 bent vienas tavo prisilietimas

Staiga iš ko nors blyksteltų!

  /Just. Marcinkevičius. Dienoraštis be datų/

2020.05.02; 12:00

Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuviams praeities didybę –Vytauto Didžiojo laikus ir žygius iki Juodosios jūros – primena žemaitukai, kurie buvo žinomi jau VI-VII a. Kunigaikščių Oginskių XIX a. pastangomis atgaivinta nacionalinė veislė saugoma valstybės.

Azerbaidžaniečiai didžiuojasi nacionaliniu simboliu – Karabacho veislės žirgais. Pasak senovės tiurkų legendos, jie į žemę nužengė su saulės spinduliais: suprask, buvo siųsti Dievo, o kita vertus, sąsaja su saule paaiškina auksinę kailio spalvą. Tačiau tikrovė kartais pranoksta senovines legendas.

Nacionalinė veislė – tautos tapatybės dalis

Mūsų laikais arklių skaičius mažėja – antai 2019-ųjų pradžioje Lietuvoje jų iš viso buvo registruota apie 15 tūkst. (iš jų veislinių apie pusė), kai dar 2015-aisiais buvo daugiau nei 18 tūkst. Tačiau arklininkystei išnykimas negresia. Arkliai tarnauja pramogai bei sportui, o augintojams tai verslas ir pomėgis viename.

Tautos atmintyje dar gyvas požiūris į arklį kaip žmogaus draugą, apie ką pasakoja pasakos, dainos, primena istoriniu požiūriu nesena lietuvio kario ir artojo praeitis. Neatsitiktinai arklys pavaizduotas tautos herbe. Tai tautos identiteto, savasties dalis. Iki šiol Lietuvoje svetima ir nepriimtina Azijos šalyse paplitusi tradicija arklieną vartoti maistui.

Turime net keturias nacionalines veisles: žemaitukų (dviejų genotipų), Lietuvos sunkiųjų, trakėnų senojo genotipo, o pati jauniausia, oficialiai pripažinta 2017 m., yra Lietuvos jojamųjų žirgų veislė.

Pati seniausia yra žemaitukų veislė. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija ją pripažino saugotina ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Veislės išsaugojimu rūpinasi Žemaitukų arklių augintojų asociacija, Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras. Valstybė teikia paramą nykstančios veislės išsaugojimui: žemaitukų populiacijoje mažiau nei 800 (sudaro dešimtadalį visų veislinių arklių), o stambiųjų žemaitukų – apie 500 individų (apie 8 proc. visų veislinių arklių).

Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje. 2017-ieji. Slaptai.lt nuotr.
Arklys – vienas gražiausių gyvūnų pasaulyje. Slaptai.lt nuotr.

Veislės vardą galima sieti su žemaičiams būdingu būdo bruožu – užsispyrimu, ištverme. Tuo buvo įsitikinta ir mūsų laikais: minint Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų grupė raitelių 2010-ųjų rudenį surengė žygį žemaitukais iki Juodosios jūros. Per 40 dienų su šiais ištvermingais neaukšto ūgio žirgais buvo aplankyta daugiau nei dvidešimt Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinių objektų. Apie tai išleista knyga, sukurtas filmas, kuris buvo demonstruotas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, kitur.

Tačiau pirmiausia žemaitukų veislės vardas nurodo etninį regioną, kuriame buvo sukurta – Žemaitija. Tai savitas kraštas su savo tarme, istorija bei papročiais. Nepriklausomoje Lietuvoje žemaitiškumo patriotai netgi įsteigė Žemaičio pasą. Priklausomybę etniniam regionui patvirtinantį dokumentą įsigijo daugiau nei trys tūkstančiai Žemaitijos patriotų. Savitumas padeda populiarinti turtingą kraštą, pritraukia daugiau turistų.

Žemaitija yra vienas labiausiai lietuviškų regionų. Sudėtinga būtų net įsivaizduoti situaciją, kad kam nors šautų į galvą mintis jį atplėšti nuo Lietuvos ir tvirtintų, jog visa, kas yra tose teritorijose sukurta, nėra Lietuvos paveldas.

Karabachai – kas jie?

Mūsų šalies arklių veisėjams ši Azerbaidžano veislė, sukurta Kalnų Karabacho regione, yra nežinoma. Kaip ir lietuviams žemaitukai, azerbaidžaniečiams tai nacionalinis šalies simbolis. Veislė reta– populiacijoje mažiau nei tūkstantis grynakraujų arklių.

Įdomu, kad Lietuvoje vis dėlto turime vieną Karabachą! Tokiu vardu įregistruotas 2008 m. gimęs Lietuvos jojamasis. Tiesa, su tikraisiais karabachais jis nieko bendra neturi, tik vardą.

Karabacho žirgai

Karabachai yra aborigeninė rytietiško tipo veislė, nepakeičiama kalnuotose vietovėse bei karo žygiuose. Tyrėjai tvirtina, jog ji yra seniausia Azijoje ir Kaukaze, siekia netgi Manos karalystės (X–VII a. pr.m.e., dab. Vakarų Azerbaidžano teritorijoje) ir vėlesnių valstybių, kurios buvo Azerbaidžano pirmtakės, laikus.

Kaukaze ir už jos ribų garsėję arkliai buvo Rusijos imperijos kariuomenės priešakinėse kavalerijos linijose 1812 m. mūšiuose su Napoleono armija, per 1826 m. Rusijos ir Irano karą, taip pat Pirmąjį pasaulinį karą.

Jie greiti ir vikrūs, kalnų sąlygomis per valandą įveikia iki 10 km, o rekordinis veržlumas – 1 km per minutę ir 9 sekundes (2004 m. rekordas). Kalnuotoje vietovėje jie nepralenkiami. Atsargūs, kartu ir drąsūs, paklusnūs ir atsidavę šeimininkui, nepailstantys ilguose žygiuose. Tai dar ne visas gerųjų savybių sąrašas. O kur dar išvaizda – palyginti neaukšti (aukštis ties gogu iki 150 cm), raumeningi, gilios plačios krūtinės, tvirtų kojų, grakštūs, išdidžios laikysenos. Ne veltui tautosakoje lyginami su gazelėmis, džeiranais!

Unikalus išskirtinis bruožas yra auksinė kailio spalva. Yra ir kitų spalvų: bėrų, kaštoninių, būna tamsiai pilkų ar pilkų obuolmušų, kitokio plauko arklių.

Sakoma, kad senovės tiurkai gimdavo ant arklio, ant jo visą gyvenimą praleisdavo, balne ir mirdavo. Taigi nė kiek neperdėtas posakis, kad geras žirgas yra vertas aukso. Raitelis savo arkliu rūpindavosi labiau nei savimi, esą žygyje žirgą lepindavo ne žole, o razinomis.

Laiko dulkes nupūtus

Moksliniai tyrimai padeda labiau suprasti dalykus, jų priežastis. Senos arklininkystės tradicijos kužda, kad būtent tuose kraštuose yra vienas iš gyvulininkystės vystymosi centrų.

Archeologiniai tyrimai Mugano lygumoje, kuri yra Karabacho vakaruose, Arakso ir Kurano upių slėnyje, atskleidžia įdomių dalykų. Čia buvusioje senovinėje gyvenvietėje, pavadintoje Alikomektepu, rasti 6-7  tūkst. metų senumo arklių kaulai! Ši teritorija buvo viena iš tų, kuriose anksčiausiai žmonijos istorijoje prijaukintas arklys.

Dėl to, kada buvo prijaukintas laukinis arklys, yra kelios teorijos. Pagal ankstesnę versiją, tai buvo dabartinio Kazachstano teritorija, o pagal naujausius tyrimus, patvirtintus DNR tyrimais, seniausia žinoma naminio arklio palaikų radavietė yra dabartinės Baškirijos teritorijoje, tyrimai patvirtino amžių – VII-VI tūkst. m. pr. m. e. Mokslininkai sutaria, kad Eurazijos stepėse naminis arklys prijaukintas gerokai anksčiau nei pateko į pietines teritorijas. II tūkst. m. pr. m. e. lūžis, lėmęs žmonijos pažangą, jau buvo visur įvykęs.

Alikomektepo gyvenvietė nėra vienintelė, kurioje aptikta priešistorinės arklininkystės Azerbaidžane įrodymų…

Vėlesni amžiai pasakoja apie tai, kad žmogus į arklį žvelgė su pagarba, jis tapo netgi tam tikru kulto objektu. Tai patvirtina pilkapių tyrimai. Azerbaidžaniečių protėviai oguzai– tiurkų gentys, iki IX a. gyvenusios Centrinės Azijos ir Mongolijos stepėse – ant kapo statydavo arklio iškamšą, taip nusilenkdami gyvūnui, nuo kurio daug priklausė žmogaus gerovė.

Karabacho žirgai – pašto ženkluose

Ilgainiui paplito senovinius oguzų laidojimo papročius primenančios iki mūsų dienų išlikusios zoomorfinės akmeninės antkapinės skulptūros. Jos aptinkamos Pietų Kaukaze, Rytų Turkijoje, Irano šiaurėje.

Arklį, aviną, kartais kitokį gyvūną vaizduojančios figūros ganėtinai didelio dydžio, kai kurios ant pjedestalo. Jos stilizuotos, yra ir meniškų, dažnai su arabiškais užrašais, reljefiniais buitinių scenų vaizdais. Daugiausia tokių išlikusių antkapinių paminklų datuojama XIII-XIX a.

Arklio skulptūros buvo statomos ypač pagerbiant kovos lauke žuvusius karius. Figūros vaizduojamos pabalnotos, ant tokių paminklų buvo iškalami ne tik užrašai, bet ir velionio ginklai – lankas, strėlės, kardas, skydas, dėtuvė ir kt.

Zoomorfinių skulptūrų ištakos siekia laikus iki islamo (VII a. pr.m.e.). VIII a. dabartinio Azerbaidžano teritorijas užkariavus arabams, vaizduoti gyvas būtybes buvo uždrausta. Vis dėlto laidojimo tradicija nebuvo pamiršta. Įpusėjus IX a., kai arabų viešpatavimas susilpnėjo, šariato draudimai pamažu buvo įveikti, liaudies kūryboje vėl atgijo gyvūnų vaizdavimas.

Arklys iki nesenų laikų buvo neatsiejamas nuo buities, pagrindinė susiekimo priemonė gyventojams, kurie vertėsi klajokline gyvulininkyste. Vasarą avys ganytos kalnų pievose, o žiemai su kaimenėmis grįžtama į žemumas. Arklio motyvas atpažįstamas azerbaidžaniečių kilimų raštuose, ant namų apyvokos daiktų, papuošalų, ginklų. Laikyta, kad šio gyvūno kaukolė turi magiškų savybių, o jo figūrėlė naudota kaip amuletas apsaugai nuo ligų ir piktosios dvasios.

Veislė, išpuoselėta Karabacho chanate

Azerbaidžano teritorijoje veisiamų arklių pavadinimas keitėsi kartu su valstybių virsmu. Nuo viduramžių juos imta vadinti karabachais.

Kavalerija lėmė tiurkų genčių stiprybę jau VI-V a. pr. m. e. Arklininkystė  buvo taip išvystyta, kad kasmet į valdovų arklides patekdavo ne mažiau kaip 20 tūkst. rinktinių arklių.

Dar vienas pašto ženklas, kuriame pavaizduotas Karabacho veislės žirgas

Esama duomenų, kad XV a. tiurkų genčių konfederacinę imperiją Ak-Kojunlu sudaręs valdovas Uzun-Hasan (1423-1478) galėjo surinkti mažiausiai 300 tūkst. raitelių kariuomenę, o prireikus ir dar daugiau.

Karabacho regionas išsiskiria puikiomis sąlygomis arklininkystei – geriausiomis ganyklomis ir sodria žole. Arklių veisimo tradicijos čia sustiprėjo XVII a., tačiau išties suklestėjo XVIII-XIX a., kai įsikūrė Karabacho chanatas, o arklių veislė buvo iš esmės pagerinta. Karabacho chanatas pagarsėjo kaip geriausių Užkaukazėje arklių veisimo centras.

Karabachais jodinėjo bekai ir kunigaikščiai, juos vertino Pietų Kaukaze, Mažojoje Azijoje, Persijoje, Rusijoje. Dažnai jie kaip persiški buvo dovanojami ar tapdavo karo trofėjumi. Iki pat XIX a. pabaigos šie arkliai buvo Kaukazo grožis ir pasididžiavimas. Karabachą turėjo ir paskutinis Rusijos caras Nikolajus.

Karabacho chanatas įsikūrė 1747 m., kai susilpnėjo ir susiskaidė Sefevidų imperija. Panah Ali pasiskelbė nepriklausomu chanu. Arklininkystės centras pradėtas kurti užvaldžius nužudyto Irano valdovo Nadir Šacho žirgyną, veisimui atrinkus geriausią eržilą Maimun.

Aistringas žirgininkas taip pat buvo Panah Ali Chano sūnus Ibrahim Chalilas, kuris chanatą pradėjo valdyti 1761-aisiais. Valdovo arklidėse gausėjo grynakraujų žirgų. Jas papildė ir trofėjai. Taip 1797 m. chanui atiteko Šušoje nužudyto Persijos šacho Aha Mohamedo grynakraujai arkliai, tarp jų vertingas eržilas Harif. Garsėjo ir jo palikuonis Karny-Ertych. Teigiama, kad Karabacho chanas valdė 3-4 tūkst. arklių, tarp kurių vyravo karabachai. Dukart per metus buvo rengiamos lenktynės, o nugalėtojai raiteliai bei žirgai būdavo apdovanojami. Tebrizo ir Teherano turguose chano arkliai turėjo didelę paklausą.

Tačiau su XIX a. pradžia atėjo blogos permainos. 1805 m. Karabacho chanatą aneksavo Rusija. 1806 m. buvo nužudytas Ibrahim-chanas. O jo sūnus Mahdikoli Chanas Džavanširas nebuvo arklių mėgėjas. Geriausius žirgus išdovanojęs patikėtiniams, 1822 m. jis pabėgo į Persiją. Žinia apie Karabacho žirgus jau buvo pasiekusi Europą. Britai taip pat pasinaudojo proga, iš chano įsigijo 60 kumelių.

Karabacho veislės mustangai

Didelė žala regiono arklininkystei padaryta dėl persų antpuolio 1826 m. Vis dėlto veislė išliko, jos laukė dar vienas pakilimas. Prie to daug prisidėjo paskutinio Karabacho chano Mahdikoli duktė Churšidbanu Natavan (1832-1897). Skirtingai nei tėvas, ji puoselėjo arklininkystę, populiarino karabachus. Išsilavinusi, kelias Rytų kalbas mokėjusi moteris organizavo literatūrinį sambūrį ir pati kūrė eiles azerbaidžaniečių bei persų kalbomis. Natavan buvo ištekėjusi už Karabacho chanato valdytojo generolo majoro Chasai-chano Ucmijevo.

Kunigaikštienės Natavan Ucmijevos žirgai buvo demonstruojami tarptautinėse parodose (1867, 1869, 1882), kiekvieną kartą sulaukė aukštų įvertinimų. Eržilas Aljetmiaz 1867 m. žemės ūkio parodoje Maskvoje pelnė auksą.

Puikiais žigais galėjo didžiuotis ne tik Ucsmijevai. XIX a. viduryje arklius augino daugelis Karabacho bekų, laikė po 20-50 kumelių. Neatsitiktinai Šušos miesto herbą papuošė Karabacho arklys – Šušoje buvo netgi vienuolika žirgynų, kuriuose laikyta 250 eržilų ir 1450 kumelių.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje arklininkystė Karabache vėl patyrė nuosmukį. Veislė nebetenkino kavalerijos poreikių, įtakos turėjo prasisėjęs pilietinis karas. Grynaveislius karabachus imta kergti su neveisliniais arkliais, todėl veislė prarado dalį būdingų savybių, arkliai susmulkėjo.

Tačiau ištisus amžius karabachai Kaukaze buvo lyderiai. Jų reikšmė plačiam arealui prilygo anglų grynakraujams Europoje. Karabachai padėjo sukurti kitą Azerbaidžano nacionalinę arklių veislę – delibazo. XIX a. karabachų kraujo įlieta Rusijos Pietų, kai kurių Vakarų Europos (Lenkijos, Prancūzijos, Anglijos), jojamiesiems arkliams.

Teko gelbėti dar kartą

Prie karabachų išsaugojimo teko prisidėti kiekvienai kartai. Po Karabacho chanų ir jų palikuonių arklių veislė buvo gelbėjama dar du kartus: XX a. viduryje ir mūsų laikais. Istorinės aplinkybės iš esmės skyrėsi, vis dėlto abu kartus karabachų išlikimui grėsmė kilo dėl karo veiksmų.

Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių kartų populiacija ir veislės grynumas buvo ypač sumenkęs. Tačiau dar buvo patyrusių arklininkų. Nacionalinis išdidumas skatino imtis atkuriamojo darbo.

Iš rajonų, kur buvo paplitę karabachai, buvo atrinka 60 individų, vėliau atlikta dar viena rūpestinga atranka. Taip 1949 m. iš veislės likučių suformuota banda: 27 labiau tipiškos kumelės ir vienas per stebuklą išlikęs eržilas, vardu Sultan. Žirgynui buvo parinkta vieta Agdamo rajono apylinkėse, ten, kur savo laiku buvo chano žirgynai. Ilgus dešimtmečius kaip tik Agdamas tapo karabachų veisimo centru, o šis arklys – rajono simboliu.

Kryptingas selekcinis darbas, dalyvavimas parodose bei varžybose lėmė, kad apie 1970 m. arklininkystė vėl suklestėjo.

Atkurtos veislės žirgas Zamanas buvo padovanotas Anglijos karalienei Elžbietai II.

Nacionalinis azerbaidžaniečių žaidimas, kuriam reikalingi Karabacho veislės ristūnai

Nutiko taip. Tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas, rengdamasis vizito į Angliją, pamanė, jog geriausia dovana karalienei, kuri garsėjo kaip aistringa jojikė, yra išskirtinis žirgas. Taigi 1956 m. eržilas atkeliavo į karališkąsias arklides. Vėliau jis taip pat buvo naudojamas veislei gerinti ne tik Anglijoje, bet ir Prancūzijoje, Vokietijoje.

Įdomu, kad praėjus 60 metų, minint karalienės Elžbietos 90 metų jubiliejų, Vindzoro rūmuose buvo demonstruojamas Azerbaidžano raitelių su Karabacho veislės žirgais akrobatinis šou.

Karabacho žirgų palikuonių Europoje yra ir daugiau. Sovietų Sąjungos laikais arkliai buvo siunčiami į Maskvą, iš ten toliau į užsienį. Taip 1980 m. aukcione nemažai azerbaidžanietiškų arklių įsigijo pirkėjai iš Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos, Italijos, Prancūzijos ir kt.

Tačiau prasidėjus Armėnijos ir Azerbaidžano kariniam konfliktui, kai Kalnų Karabachas buvo okupuotas, dar kartą iškilo pavojus prarasti veislę.

Armėnų ginkluoti vyrai  mėgino užgrobti karabachus. Laimei, nepavyko. Žirgynas buvo sugriautas, tačiau bandą augintojams pavyko išgelbėti. Arkliai buvo paslėpti kitame kaime, vėliau pervaryti į saugią vietą.

Nacionalinei vertybei ir vietinio genofondo pagrindui reikėjo rasti naujus namus.

Pradžioje arkliai buvo įkurdinti Eupalacho rajone, bet paaiškėjo, kad tenykštės gamtos sąlygos jiems nėra tinkamos, dėl to kumelės išsimesdavo. 1994 m. banda buvo perkelta į Agdžabedino rajoną, čia įkurtas valstybinis žirgynas „Karabachų arklininkystės kompleksas“.

Veislės išsaugojimui sukurta teisinė aplinka, suteikta materialinė techninė parama. 2018 m. pastatytas 35,5 ha teritoriją užimantis modernus kompleksas. Atliekami moksliniai tyrimai: žirgynas yra pavaldus Gyvulininkystės mokslinių tyrimų institutui. 

Ilgą laiką įstatymu buvo uždrausta į užsienį parduoti karabachus. Tik 2019 m. liepą pranešta, kad po ilgos pertraukos ryžtamasi vėl padėti ribotą karabachų bei dilbazų eksportą: į Vokietiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją. Per metus planuojama parduoti apie 25 žirgus. Valstybiniame žirgyne 245 Karabacho veislės arkliai.

Azerbaidžane auginama apie 65 tūkst. arklių, iš jų grynakraujai karabachai sudaro apie penktadalį. Jie veisiami dviejuose valstybiniuose bei privačiuose ūkiuose, iš viso yra apie 20 nacionalinę veislę palaikančių įmonių, dalis jų veikia Baku.

Perspėja apie mėginimus klastoti istoriją

Azerbaidžaniečių raitelis

Azerbaidžano autorinių teisių agentūra perspėja apie mėginimus klastoti istoriją ir pretenzijas, reiškiamas į nacionalinį kultūros paveldą – tai, kad Armėnijos masinės informacijos priemonėse skleidžiami klaidinantys samprotavimai apie karabachus.

Pasirodo pranešimų, esą vadinamajame Arcache (okupuota Azerbaidžano Rytinio Karabacho teritorija) tariamai atgaivinta Karabacho jojamųjų arklių veisimo tradicija. Diegiama mintis, jog karabachai yra armėnų arkliai. Armėnija 2005-aisiais išleido pašto ženklą, skirtą Karabacho arkliui. Nesunku atpažinti, kad tai yra tas pats eržilas Aljetmiaz, kuris buvo užaugintas chano dukters Natan ir 1867 m. parodoje įvertintas aukso medaliu. Po plačiai žinoma nuotrauka yra patvirtinantis užrašas, kad tai žirgas Aljetmiaz iš kunigaikštienės Ucmijevos žirgyno.

2020.03.31; 06:00

Žemaitijoje 1862 m. platintas ranka pieštas plakatas su perlaužto kryžiaus atvaizdu ir lietuvišku tekstu. LNM nuotr.

Sausio 22-ąją sukanka 157-eri metai nuo 1863-1864 m. ginkluoto sukilimo pradžios. Šia proga Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje bus pristatoma nauja istorikės Aldonos Prašmantaitės publikacija „Perlaužto kryžiaus kodas. Lietuviški 1862 metų plakatai“, taip pat bus surengta dviejų iki šių dienų išlikusių 1862 m. lietuviškų plakatų paroda.
 
Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus viešųjų ryšių specialisto Armino Šileikio, pristatomos knygos objektas – tai šiaurės Žemaitijoje 1862 m. platinti ranka piešti plakatai su perlaužto kryžiaus atvaizdu ir lietuvišku tekstu, kviečiančiu ginti katalikų tikėjimą nuo „maskolių“.
 
Rusijos imperijos valdžia žemaitiškus plakatus vertino kaip antivyriausybinės veiklos apraišką. Plakatus žandarai nuimdavo, kai tik juos pastebėdavo arba gaudavo žinią apie jų pasirodymą.
 
Plakatų platinimo akcija truko penketą mėnesių – nuo 1862 m. kovo pradžios iki liepos antros pusės. Istorikės A. Prašmantaitės turimomis žiniomis, anuomet ant 10 bažnyčių sienų ar durų buvo išklijuota 11 plakatų.
 
Nuo pat pradžių dėtos pastangos išaiškinti plakatus piešusius ir juos platinusius asmenis. Istorikė paradoksu vadina tai, kad imperijos pareigūnų plakatams suteiktas daiktinio nusikalstamos veikos įkalčio statusas prisidėjo prie to, jog dalis jų išliko iki mūsų dienų.
 
Pristatant knygą bus surengta dviejų originalių ir iki šių dienų išsaugotų 1862 m. lietuviškų plakatų paroda.
 
Pirmąkart viešai bus eksponuojamas 1862 m. balandžio 8 d. ant Kurtuvėnų Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios durų buvęs priklijuotas plakatas, dabar saugomas Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Antrasis – Lietuvos nacionalinio muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje rodomas vadinamasis Šaukėnų egzempliorius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.22; 00:30

Generolo Silvestro Žukausko poligone Pabradėje rugpjūčio 12-22 dienomis vyks Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ organizuojamos pratybos „Budrus Grifonas 2019″. Pratybose dalyvaus daugiau kaip 1000 karių, kurių didžiąją dalį sudarys brigados „Žemaitija“ kariai, Baltijos bataliono kuopa ir Portugalijos rotacinių pajėgų kontingentas, pranešė Krašto apsaugos ministerija.
 
Pagrindinis pratybų tikslas – treniruoti ir įvertinti Lietuvos kontingentą Baltijos bataliono sudėtyje, taip pat treniruoti brigados „Žemaitija“ vienetus planuoti ir vykdyti gynybines operacijas bei įvertinti šiai brigadai priskirtų Generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos, Kunigaikščio Margirio pėstininkų batalionų ir prieštankinės kuopos nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių per 9 tarnybos mėnesius įgytą karinį pasirengimą.
 
Paskutiniame pratybų etape bus vykdomas kovinis šaudymas iš skirtingų ginklų sistemų, naudojamų Lietuvos ir Portugalijos karių.
 
Baltijos batalionas yra Latvijos, Estijos ir Lietuvos ginkluotojų pajėgų projektas. Šį junginį Baltijos valstybės yra skyrusios budėti NATO greitojo reagavimo pajėgose. Trišalio Baltijos bataliono uždavinys – pasirengti NATO greitojo reagavimo pajėgų budėjimui ir išlaikyti numatytą parengties lygį 2020 metais.
 
Į Baltijos batalioną, kuriam vadovauja ir didžiąją dalį sudaro Latvijos pirmasis mechanizuotasis batalionas, Lietuvos kariuomenė skiria Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio bataliono pagrindu sudarytą štabo elementą, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono būriu sustiprintą pėstininkų kuopą, kartu su ginklų būriu, logistinės paramos ir Karo medicinos tarnybos elementais bei Oro atakos valdymo grupę iš Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.12; 03:00

Į savo nuolatinę dislokacijos vietą Pajūrio miestelyje (Šilalės r.) pirmadienį įsikėlė Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ brg. gen. M. Pečiulionio artilerijos bataliono kariai. Miestelio centrinėje aikštėje batalionui buvo įteikta kovinė vėliava.
 
„Naujo karinio miestelio gimimas yra aiškus pareiškimas, jog kariuomenė atsinaujina ir stiprėja. Tad šiandien švenčiame svarbų kariuomenės plėtros žingsnį ir tvarų kariuomenės augimą, kuris toliau stiprina šalies gynybą ir siunčia aiškų signalą išorei, jog esame visada pasirengę gintis“, – sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, sveikindamas karius.
 
Brg. gen. M. Pečiulionio artilerijos bataliono infrastruktūrai pritaikytas modernus ir patogus modulinis sprendimas, užtikrinantis visapusišką dalinio funkcionavimą, sakoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime. Tai modernus būdas greitai su sąlyginai mažomis sąnaudomis įsikurti, vėliau modulius bus galima panaudoti kitiems kariuomenės poreikiams. 
 
Apie 250 bataliono karių įsikūrė iš 300 modulių pastatytoje stovykloje, kur įrengtos kareivinės, štabas, administracinės, maitinimo, medicinos, laisvalaikio zonos, technikos parkas, kt. Iš Radviliškio į Pajūrį Artilerijos bataliono kariai persikėlė birželio pabaigoje. Iki persikėlimo į naujuosius namus bataliono kariai buvo dislokuoti Oro gynybos batalione Radviliškyje.
 
Karinės infrastruktūros Pajūrio miestelyje įrengimas, Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, kainavo apie 3,9 mln. eurų. Į šią kainą įeina sklypo sutvarkymas (griovimo darbai), lauko inžinerinių tinklų, statinių projektavimas ir statyba, konteinerių įsigijimas bei techninė priežiūra. Šiais metais pradėti karinio dalinio tvoros su praleidžiamuoju punktu projektavimo ir statybos darbai. Šiuo darbus planuojama užbaigti iki rugsėjo pabaigos.
 
Veiklą pradėjęs batalionas suteiks užimtumo galimybių ir Pajūrio miestelio gyventojams. Jie turės galimybę kariniame dalinyje gauti dalį darbo vietų. Batalionui reikės virėjų, medicinos, aptarnaujančio personalo ir įvairių paslaugų.
 
Karininis vienetas bus vystomas toliau, nes moduline infrastruktūra brg. gen. M. Pečiulionio artilerijos bataliono kariai naudosis laikinai.
 
Planuojama per kelerius metus šio bataliono teritorijoje išvystyti nuolatinę karinę infrastruktūrą. Ji bus vystoma pasitelkiant privataus ir viešojo sektorių partnerystę. Krašto apsaugos ministerija jau yra paskelbusi privataus partnerio atranką šiam projektui vykdyti.
 
Brg. gen. M. Pečiulionio artilerijos buvo pradėtas formuoti 2017 metais. Šis batalionas yra vienas iš naujausių 2016 m. stiprinant Lietuvos kariuomenės gynybinius pajėgumus įsteigtos Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ vienetų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.02; 00:30

Artėjančiais 2019 metais Lietuva paminės šalies istorijai svarbias asmenybes ir reikšmingus įvykius. 

Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Seimo sprendimu, 2019-ieji yra paskelbti Lietuvos Tarybos pirmininko, Lietuvos valstybės prezidento Antano Smetonos, kunigo ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto, kompozitoriaus Juozo Naujalio metais. 

2019-ieji bus Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo, Lietuvos šaulių sąjungos, Jėzuitų misijos Lietuvoje, Pasaulio lietuvių metais. 

Seimo sprendimu, 2019-ieji taip pat paskelbti Laikinosios sostinės atminimo, Žemaitijos ir Vietovardžių metais. 

2019 metais sukanka 100 metų, kai buvo priimta nauja Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių dėsnių redakcija, kuria vadovaujantis buvo išrinktas pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Smetona.

Seimas paskelbė 2019 metus Prezidento Antano Smetonos metais, „suprasdamas jo indėlį atkuriant Lietuvos valstybę bei jo pirmininkavimą Lietuvos Tarybai; siekdamas paminėti šią svarbią istorinę sukaktį ir asmenybę“. 

2019-uosius paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metais nuspręsta, atsižvelgiant į tai, kad 1918 m. pabaigoje ir 1919-1920 metais Lietuvoje vyko Nepriklausomybės kovos. 

Šiuo sprendimu siekiama įvertinti ypatingą Lietuvos savanorių, Lietuvos kariuomenės ir kitų Lietuvos piliečių indėlį Nepriklausomybės kovose ginant ką tik atkurtą Lietuvos valstybę ir pagerbti visų kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę atminimą. 

Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris

Seimas paskelbė 2019-uosius Jono Žemaičio-Vytauto metais, nes sukanka 110 metų, kai gimė su sovietų okupacija kovojęs Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos prezidento pareigas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, ir 70 metų nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos pasirašymo.

Seimo priimtame dokumente pabrėžiama Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo – partizaninio karo svarba kovojant su sovietų okupacija, taip pat Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, kaip konstitucinės reikšmės dokumento, užtikrinančio Lietuvos valstybės tęstinumą, bei Jono Žemaičio-Vytauto, kaip tuomečio Lietuvos valstybės vadovo, vaidmens svarba.

2019 m. bus minimos kunigo ir rašytojo, visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės, todėl Seimas 2019-uosius paskelbė Juozo Tumo-Vaižganto metais. 

Juozas Tumas – Vaižgantas

Juozas Tumas-Vaižgantas yra viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas, kritikas ir literatūros istorikas, kurio kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp jo meto rašytojų.

Seimas 2019-uosius paskelbė kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento, pedagogo, pirmosios Lietuvos dainų šventės rengėjo ir dirigento, vieno iš profesionaliosios lietuvių muzikos pradininkų Juozo Naujalio metais.

Seimo priimtame dokumente pabrėžiama išskirtinė J. Naujalio asmenybės ir jo darbų įtaka Lietuvos muzikai, chorų sąjūdžio istorijai, pedagogikai, muzikinės spaudos leidybai, taip pat išskiriamas J. Naujalio indėlis į tautinės savimonės ir tautinės tapatybės formavimą, tautos žadinimą, patriotinių jausmų ugdymą savo kūryba ir veikla, išauginant vargonininkų-chorvedžių, kompozitorių ir muzikos pedagogų kartą.

Seimas siekia paskatinti Lietuvos visuomenę, ypač jaunimą, domėtis J. Naujalio kūrybiniu palikimu, kaip tautinės lietuvių muzikos simboliu, aktualiu šių dienų žmogui ir valstybei.

2019 m. balandžio 9 d. sukanka 150 metų, kai gimė J. Naujalis.

Siekiant išsaugoti senuosius vietovardžius, kitus metus taip pat nutarta paskelbti Vietovardžių metais. 

Priimtame nutarime Seimas konstatavo, kad nuo sovietmečio iki šių laikų iš juridinės vartosenos jau yra išbraukta tūkstančiai istorinių vietovardžių ir stebima tolesnė jų nykimo tendencija. Dokumente pabrėžiama, kad senieji vietovardžiai yra Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė, kurios išsaugojimu privalo rūpintis valstybė. Jame taip pat akcentuojama, kad senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis.

Seimas 2019-uosius metus paskelbė Pasaulio lietuvių metais, atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. sukanka 70 metų, kai buvo paskelbta Lietuvių Charta, kuria įsteigta Pasaulio lietuvių bendruomenė.

Seimo nutarime pabrėžiama, kad Pasaulio lietuvių bendruomenės veikla lietuvių istorijos, kalbos, kultūros, mokslo, paveldo, tradicijų, tautinės tapatybės išsaugojimo srityse prisidėjo prie šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės kūrimo. Taip pat išskiriamas šios bendruomenės indėlis atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę ir integruojantis į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, Jungtines Tautas, Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją (UNESCO), Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją (NATO), Europos Sąjungą.

2019-ieji paskelbti Laikinosios sostinės atminimo metais, atsižvelgiant į tai, kad sukanka 100 metų, kai 1919 m. sausio 2 d. iš okupuoto Vilniaus pasitraukė Laikinoji Vyriausybė ir Kaunas de facto tapo Lietuvos valstybės institucijų darbo vieta, todėl iki šiol yra simboliškai vadinamas „Laikinąja sostine“.

Seimo priimtame nutarime akcentuojamas labai svarbus Kauno miesto indėlis 1919-1939 metais Lietuvos istorijos laikotarpiui, kai Kaunas, tapęs Laikinąja sostine ir svarbiausiu Lietuvos miestu, kuriame susirinko Steigiamasis Seimas, buvo Lietuvos valstybės išlikimo garantu.

Seimas, vertindamas Lietuvos šaulių sąjungos indėlį stiprinant Lietuvos saugumą ir skatinant patriotiškumą, paskelbė 2019-uosius Lietuvos šaulių sąjungos metais. 

2019 metais sukanka 100 metų nuo Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo 1919 m. birželio 27 d.

Seimas priimtame nutarime pabrėžė Lietuvos šaulių sąjungos indėlį Nepriklausomybės kovose. Parlamentarai siekia pagerbti Lietuvos šaulių sąjungos narių, kovojusių prieš sovietų okupaciją, žuvusių sovietų lageriuose, tremtyje, atminimą. 

Seimas taip pat akcentuoja, kad gerbia „Lietuvos šaulių sąjungos puoselėjamas savanorystės tradicijas, suprasdamas jų svarbą kultūrai, švietimui, visuomenės gyvenimui ir valstybės gynimui, taip pat Lietuvos šaulių sąjungos veiklos aktualumą“.

Vertindamas iškilių Lietuvos jėzuitų nuopelnus Lietuvos mokslui, švietimui ir kultūrai, parlamentarai paskelbė 2019 metus Jėzuitų misijos Lietuvoje metais.

2019 metais sukanka 450 metų, kai Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu Lietuvoje įsikūrė Jėzaus Draugija (jėzuitai).

Kaip nutarime primena parlamentarai, Lietuvos jėzuitai 1570 metais įsteigė Vilniaus jėzuitų kolegiją, kuriai 1579 m., Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui išdavus Vilniaus akademijos atidarymo privilegijų raštą, o popiežiui Grigaliui XIII išleidus bulę, buvo suteiktas universiteto statusas ir kuri padėjo pamatus visai institucinio Lietuvos švietimo sistemai.

Vėjo jėgainės Žemaitijoje. Slaptai.lt nuotr.

Seimas savo sprendimu ketina „paremti Lietuvos jėzuitų socialinį dialogą, kuriuo siekiama plėtoti švietimo, mokslo kultūros ir socialinę veiklą“.

Minint pirmą kartą Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 800-ąsias metines, 2019 m. paskelbti Žemaitijos metais.

Jadvyga Bieliavska (ELTA)

2018.12.29; 05:55

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Buvo karšta vasaros diena. Eidama iš bibliotekos, pastebėjau ties populiariu baru-kavine (jos savininkas Valius Butkus – vienas  karščiausių sporto sirgalių, rėmėjų ir pats mielai dar pamėtantis kamuolius į krepšį) besibūriuojančius įvairaus amžiaus darbėniškius.

Žinoma, parūpo ir man. Sužinojau, kad spontaniškai organizuojamos Kazio Maksvyčio sutiktuvės: treneris po pasibaigusio Europos čempionato atvyksta paviešėti ir pailsėti pas tėvus. Atsirado virvė keliui užtverti, muzikantai, be kurių negali apsieiti panašios pramogos, mokyklos draugai, net ir buvusi klasės auklėtoja Vanda. Atsirado vaidmuo ir man, atlėkė ir rajono meras Juozas Mažeika, irgi sporto aistruolis, į politiką atėjęs iš mokyklos, kur dėstė fizinį lavinimą …

Laukti teko ilgokai, nes niekas nežinojo tikslios valandos, kada laukti mielo žemiečio, bet nenuobodu, nes buvo  labai įdomu stebėti, kaip renkasi vis nauji ir nauji Kazio, krepšinio ir … Darbėnų patriotai, kaip sutiktuvės apauga vis naujomis detalėmis. Ir kai pagaliau improvizuotos šventės kaltininkas pasirodė, būrelis pasitinkančių virto linksma, šventiška, entuziazmu trykštančia minia, savo karštomis emocijomis „vertusiais klumpių“  prie sveikinimų jau turėjusį priprasti jaunąjį trenerį.

Po  sveikinimų, apsiglebėsčiavimų, iškilmingų ir tiesiog nuoširdžių kalbų kavinės savininkas pakvietė visus pratęsti šventę į barą prie alaus (nemokamo!) bokalo, ir čia aš išgirdau mane sužavėjusią istoriją apie tai, kaip būrelis ištikimiausių sirgalių iš Darbėnų keliais auto ekipažais vyko į Rygą, į finalines varžybas. Juk iš Darbėnų tiek į Rygą, tiek į Vilnių – vienodai toli ir netoli. Priklausomai nuo keliautojo ūpo ir paskatų… O nuvažiavę kad jau „sirgo“, tai „sirgo“. Taip aistringai, garsiai skandavo „Dar-bė-nai“, palaikydami K. Maksvyčio treniruojamą komandą, kad skanduotę pagavo visa tribūna. Ir tik  pasibaigus varžyboms, kaimynai jų paklausė: “O kas tai yra Dar-bė-nai?“

Išklausę pasakojimą, aplink Kazį susibūrę Darbėnų ir krepšinio patriotai skaniai kvatojosi. Kazys irgi. Aš irgi juokiausi, bet širdy suabejojau siužeto autentiškumu. Mat, šiek tiek pažinojau pasakorių ir žinojau jį mėgstant pajuokauti…

O po poros savaičių LRT televizija pakartojo varžybų įrašą, ir varžyboms baigiantis, aiškiai išgirdau Rygos stadione skanduojant: „Dar– bė-nai!“

O toliau – kaip toj dainoj: „Dar tiktai dar pamažu, dar toliau dar bus gražu…“

K. Maksvyčiui buvo suteiktas Kretingos rajono garbės piliečio vardas. O aš, nugirdusi užkulisiuose, kaip kai kurie Tarybos nariai bambėjo dėl to, kad, gal būt, garbingas vardas suteiktas per anksti, per jaunam, žmogui, užsidegiau noru įrodyti, kad garbingi apdovanojimai pelnomi ne amžiumi, o darbais.

Susėdom su Darbėnų bendruomenės pirmininku Rimantu Benečiu bei jo žmona Onute – o mūsų komanda jau ne vieną sumanymą buvo išrutuliojusi ir įgyvendinusi, pradedant gyva žąsimi, kuri bendruomenės vardu iškilmingai buvo įteikta Darbėnuose apsilankiusiam tuometiniam Žemės ūkio ministrui Kaziui Starkevičiui – ir sumąstėm, kaip „įdarbinti“ garbingą vardą: nutarėm organizuoti Darbėnuose kasmetines krepšinio „3X3“ varžybas, kurių globėju būtų mūsų garbingasis darbėniškis Kazys…

Mūsų ir viso miestelio džiaugsmui, Kazys mielai sutiko. Ir štai jau ką tik pasibaigė septintasis sezonas, prasidėjo aštuntieji metai, kaip populiarusis treneris taip pat nuoširdžiai ir išmoningai „globoja“ mažąjį mažo miestelio turnyrą, kaip treniruoja ir ugdo garsiąsias Lietuvos krepšinio komandas, Klaipėdos „Neptūną“ ar Panevėžio „Lietkabelį“…

Galima pasidžiaugti, jog į darbą organizuojant kasmetines varžybas įsijungia visos Darbėnuose veikiančios institucijos bei neformaliosios organizacijos: seniūnija, kultūros skyrius, gimnazija… Bet daugiausia pluša bendruomenė ir pats Kazys. Kiekvienais metais jis sugalvoja kažkokią naują atrakciją, pakviečia įdomių svečių ir pats įsijungia į kurią nors žaidėjų komandą. Jo dėka nuolatine varžybų puošmena tapo garsiausia mūsų krepšinio žvaigždė Modestas Paulauskas, kurio tėvai, beje, irgi darbėniškiai, o Darbėnuose tebegyvena jo artimesni ir tolimesni giminaičiai (tarp tų, tolimesnių, kaip išmąsčiau šiemet, turiu teisę prisišlieti ir aš, bet tuo nežadu piktnaudžiauti…). Kiekvienais metais į varžybas atvyksta ir keletas jo treniruojamų komandų žaidėjų, o praėjusiais metais Darbėnų rungtynes savo atvykimu pagerbė „pats“ Arvydas Sabonis.

Šiemet prie „sirgalių“ prisijungė buvęs Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius, o į aikštę išbėgo ir komanda iš JAV, iš Čikagos. „Amerikonai“, beje, rokavosi  „grynaažemaitėškaa“. Pasirodo, vienas jų – buvęs Kazio vaikystės draugas, o visi jie  į JAV emigravę iš gretimo Salantų miestelio… Vyrai, sužinoje apie tokias Darbėnuose vykstančias rungtynes, specialiai taip dėliojo savo atostogų grafiką, kad galėtų ir patys sudalyvauti  vaišingoje (bendruomenė stengiasi, privatiems rėmėjams padedant!) ir linksmoje krepšinio šventėje.

Taigi, darbėniškiai gali didžiuotis, kad K. Maksvyčio dėka, varžybos peržengė ne tik Darbėnų seniūnijos, bet ir Kretingos rajono, net ir Lietuvos ribas! Še, tau, ir „per jaunas“ būti Garbės piliečiu…

Nežinau, nevykdžiau sociologinės apklausos, kas labiau džiaugiasi švente: ar jos suplukę, nusilakstę organizatoriai, ar žaidėjai, ar sirgaliai, skaniausios pasaulyje „kareviškos“ košės (tapusia tradiciniu patiekalu visuose Darbėnų renginiuose) valgytojai iš Darbėnų miestelio bei kitų pašalių? Bet džiaugsmo ji tikrai atneša daug, tiek saulei svilinant, tiek ir lietui pliaupiant.

Galima  jau ir nosį užriesti ir, gurkšnojant gaivinančią girą iš Valiaus baro, pasvarstyti, kokia jėga, koks jausmas įkvepia ir palaiko ir Kazio Maksvyčio, ir apie jį besibūriuojančių įvairaus amžiaus darbėniškių ir ne darbėniškių entuziazmą bei pastangas? Meilė krepšiniui? Meilė gimtinei, gimtojo miestelio žmonėms, kartais rambiems, nepaslankiems, o kartais ir tokiems ugningiems žemaičiams? Kitaip sakant, tai, kas dažniausiai pavadinama patriotizmu?

Beje, Kazys Maksvytis – ne vienintelis darbėniškis, savo neeiliniais pasiekimais galintis garsinti gimtinę plačiajame pasaulyje. Yra spėjusių išgarsėti dainininkų, muzikų, aktorių, režisierių… Bet jie gimtinėje – tik svečiai. O Kazys veikia, dirba, švenčia kartu su savo gimtojo miestelio  žmonėmis, ir daro tai nuoširdžiai, linksmai, nepavargdamas, spinduliuodamas šypsena ir meile ir … be jokio materialinio atlygio!

Gal būt, Kazys yra žmogus, kuris šypsosi visada? Įtariu, kad jo treniruojami sportininkai tokiam spėjimui nepritartų. Bet  Darbėnų žmonės Kazį matome visada nušvitusį šilta šypsena, ir patys visada nušvintame, jį sutikę…

Krepšininkų sutikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kito tokio žmogaus, kuriam taip tiktų patrioto vardas, aš (kol kas?) dar nesutikau …

Patriotais paprastai vadiname žmones, mylinčius Tėvynę. Žinoma, pirmiausia – savąją. Bet kartais likimas pasisuka taip, kad  pamilstamas kitas kraštas, kuris dėl tam tikrų priežasčių žmogui tampa dar viena Tėvyne. Bet tai – išimtis iš bendrosios taisyklės.

Pastaraisiais dešimtmečiais daugelis įprastinių sąvokų keičia, modifikuoja savo turinį: jis tai išplečiamas, tai siaurinamas, tai perkeliamas į/ant kito objekto. Savo turinį modifikavo ir sąvoka „patriotas“. Atsirado įvairių sporto šakų, kalbų, mokslo įstaigų patriotai ir t.t. Netrūksta gimtųjų vietų patriotų. O Žemaitijos patriotus galima sutikti vos ne visuose pasaulio kampeliuose.

Visus juos, tikruosius patriotus, vienija vienas išskirtinis bruožas: jų  meilė įkūnijama darbais, nesavanaudiška veikla, skirta mylimajam objektui.

Taigi, patriotas pagal mus, Darbėnų žemaičius, tai žmogus, kuris myli ne žodžiais, bet  darbais. Toks, kaip krepšinio treneris Kazys Maksvytis, kurio moto yra: „Siek neįmanomo – pasieksi maksimumą“!

2018.08.10; 05:52

Šią savaitę, balandžio 16-20 dienomis, Lietuvos kariuomenės Motorizuotoji pėstininkų brigada „Žemaitija“ organizuoja lauko taktines pratybas „Narsus grifonas – 2018“, kurių tikslas – įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių per 9 tarnybos mėnesius įgytą karinį pasirengimą.

Pratybose dalyvaus daugiau nei 800 karių iš Motorizuotos pėstininkų brigados „Žemaitija“ štabo, Butigeidžio dragūnų, Juozo Vitkaus inžinerijos batalionų, dr. J. Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos ir Karo policijos.

Pratybų metu bus naudojamas karinis transportas – sunkvežimiai ir vikšrinės pėstininkų kovos mašinos. Taip pat bus naudojama imitacija ir pirotechninės mūšio imitavimo priemonės, kurios sudarys sąlygas treniruotis pagal šiuolaikinių karinių konfliktų pobūdį.

Kariai veiks civilinėse teritorijose: Klaipėdos mieste bei rajone. Vietos gyventojai galės iš arti stebėti, kaip kariai treniruojasi apgyvendintose vietovėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.16; 10:32

Krymo žemėlapis

Prieš ketverius metus Rusija aneksavo Krymą. 2014 m. vasario 27 d. „žalieji žmogeliukai“ įžengė į pusiasalį. Kovo 18 d. aneksija buvo baigta.

Bet Rusijos prezidentas V. Putinas Krymo pusiasalio aneksijos klausimą iškėlė savaite anksčiau – per pasitarimą siaurame rate, vykusį prieš ketverius metus, naktį iš vasario 22-osios į 23-ąją, neseniai pareiškė buvęs Valstybės Dūmos deputatas Ilja Ponomariovas. Prezidentas buvo susijaudinęs ir įsiutęs: prieš tai, 22-ąją, vos nepateko į sraigtasparnio avariją Sočyje, kurą jis laikė užsienio specialiųjų tarnybų įvykdytu pasikėsinimu.

V. Putinas aiškiai skubėjo. Jo nuotaika buvo prasta. Tą pačią dieną iš Kijevo pabėgo V. Janukovyčius. Maidanas kunkuliavo, o Maskvos remiami separatistai niekaip negalėjo nuslėpti, kad į Ukrainos rytus veržiasi iki dantų ginkluoti Rusijos kareiviai, gabenama ginkluotė. Reikėjo užsitikrinti geras geopolitines pozicijas Juodosios jūros regione, motyvuojant tai JAV ir NATO interesais regione.

Paskui jis melavo. Kad į Rytų Ukrainą rusų savanoriai atvyksta pakariauti atostogų metu, o „žalieji žmogeliukai“ – tai vėlgi „entuziastai“, kurie esą komufliažinę uniformą gali nusipirkti bet kurioje karo reikmenų parduotuvėje. Nerangus buvo tas humoras, bet V. Putinas spaudos konferencijoje ir neslėpė pokštaująs. Juk visi žinojo: specialios paskirties būriai be atpažinimo ženklų įžengė į Krymą tam, kad užtikrintų referendumo spektaklį, izoliuotų ir šiaip bejėgius Ukrainos karinius dalinius ir užčiauptų burnas nepatenkintiems.

V. Putinas okupacijos ir aneksijos tempais pralenkė J. Staliną. KGB papulkininkis Krymo aneksiją įvykdė per pustrečio karto trumpesnį laiką, nei J. Stalinas tai padarė su Baltijos valstybėmis 1940 metų vasarą. Rusijos kariuomenė į Krymą įžengė vasario pabaigoje. Krymo aneksija buvo užbaigta kovo 18 dieną. Maždaug trys savaitės. J. Stalino sakalai į Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritoriją įžengė 1940 m. birželio 15 dieną. Lietuva buvo aneksuota ir inkorporuota į SSRS sudėtį rugpjūčio 3 dieną, t.y. net po 49 dienų.

Paskui V. Putinas girsis, kad referendume už pusiasalio prijungimą prie Rusijos balsavo 95 proc. Krymo gyventojų. Tiesa, čia J. Stalino jis nepralenkė: SSRS generalisimą išrinkdavo 99,99 proc. sovietų rinkėjų. Bet kaip ir jo pirmeivis, V. Putinas žadėjo, kad priims sprendimus, jog Kryme šalia ukrainiečių ir rusų būtų gera gyventi ir totoriams, kurių kalbą aiškino paskelbsiąs valstybine.

Totoriams jis priėmė kitokį nuosprendį: jų parlamentą – medžlisą – paskelbė teroristine organizacija ir išvaikė, totorių bendruomenės vadovus – teroristais ir neįsileido į pusiasalį. Apie Krymo totorių kalbą, priklausančią senai tiurkų kalbų grupei, žinoma, pamiršo.

Ar kitaip elgėsi J. Stalinas? Gal neatsitiktinai kone tuo pačiu metu, tik prieš 70 metų, 1944 m. gegužę apie 200 tūkstančių Krymo totorių buvo deportuota į Vidurinę Aziją, jų būstus užėmė atėjūnai. JAV leidinys „American Journal of Political Science“ rašė, kad kelionėje į tremties vietas ir pirmaisiais jos metais mirė apie 46 proc. Kryme gyvenusių totorių. Tik 1989 m., kai SSRS ėmė byrėti, jiems buvo leista grįžti į pusiasalį.

Krymo totoriai
Krymo totoriai

Savo nugalėtojiškoje kalboje 2014 m. kovo 18 d. V. Putinas apgailestavo, kad Nikita Chruščiovas atidavė Krymą Ukrainai. Kremliaus ideologai ir šiandien kalba, jog tuometinis SSKP CK generalinis sekretorius tai padarė lengva ranka, netgi lengvai apgirtęs, esą gerokai padauginęs per iškilmes, skirtas 300-osioms Pereslavlio sutarties prijungti Ukrainą prie Rusijos metinėms…

Bet neseniai išleistoje Vitalijaus Portnikovo knygoje „Krymas. Realijos“ rašoma, kad tai buvo ne N. Chruščiovo, o tuometinio Ministrų Tarybos pirmininko Georgijaus Malenkovo – J. Stalino įpėdinio – dovana. Į tokias naujai sugalvotas pareigas N. Chruščiovas buvo paskirtas 1953 m. rugsėjį, jau po J. Stalino mirties, ir kitų metų pavasarį vykusiam prezidiumo posėdžiui jis dar nevadovavo.

N. Chruščiovas 11 metų dirbo Ukrainoje, bet nebuvo ukrainietis: jis rusas iš Kursko srities. Bet V. Putinui tai nė motais: paprastai Rusijos liaudžiai ir šis menkas melas tiko pagardinti Krymo aneksijos šou. Apžvalgininkai ironizuoja, kad anglišką Krymo pavadinimą (Crimea) Rusijos lyderis neatsitiktinai tapatina su crime (angl. nusikaltimas, kriminalas)…

***

Ketinau apsiriboti tik Krymo aneksijos tema ir V. Putinui priimtinomis „zekų“ (kalinių) manieromis, bet kaip ir anuomet, taip ir dabar dėmesį patraukė „lietuviškas“ niuansas: vasario pabaigoje trims Lietuvos piliečiams buvo paskelbtas nuosprendis, apkaltinus juos antivalstybine veikla. Jų nuoseklus raginimas priešintis eurui, Lietuvos narystei ES ir NATO, skalūninių dujų išgavimui Žygaičiuose, valdžios kritika, įvairių proklamacijų platinimas – dar pusė bėdos. Kai kuriuos jų veiksmus galima vertinti kaip radikalių nuomonių raišką.

Tačiau šis procesas, užsitęsęs kone ketverius metus, priminė šių žemaičių „patriotų“ agitaciją pasirašyti peticiją, kad Klaipėdos kraštas būtų grąžintas Rusijos Federacijai. Apie tai rašiau DELFI straipsnyje „Po Krymo atėjo eilė Klaipėdos kraštui?“ (https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-po-krymo-atejo-eile-klaipedos-krastui.d?id=64275204).

Būtent prieš Kovo 11-ąją minėti veikėjai, susibūrę į 2013 m. spalį į Klaipėdos savivaldybėje registruotą viešąją įstaigą – judėjimą „Būkime vieningi“, šiaip jau pasisakę už pasaulio žemaičių vienijimąsi ir Žemaitijos karalystės paskelbimą, ėmė platinti provokacinę peticiją. Ją paskelbė Amerikoje registruotas 2007 m. sausį įsikūręs portalas Avaaz.org, kuris save įvardija žmogaus teisių gynėju. Šios organizacijos lyderis – žydų kilmės Kanadoje gimęs 41-rių metų Rickenas Patelis (tėvas gimęs Kenijoje, motina – britė), beje, turintis juodąjį karatisto diržą, giriasi, kad jos gretose yra apie 20 mln. žmonių visame pasaulyje, ir ji atstovauja „patiriančius neteisybę piliečius“. „Avaaz“ iš sanskrito kilęs hindi kalbos žodis reiškia „balsą“. Per JAV prezidento rinkimų kampaniją R. Patelis oponavo D. Trumpui.

Netrukus peticija atsirado ir judėjimo „Būkime vieningi“ portale, bet prieš tai, 2013-ųjų rugpjūtį, jo lyderiai sukurpė ir V.Putinui bei A. Lukašenkai išsiuntė laišką, prašydamas apginti nuo laukiamos ekologinės katastrofos, išgaunant skalūnines dujas Žygaičiuose. Nepriklausomybės metinių proga rūpestis dėl ekologijos virto didžiuliu galvos skausmu, kad Krymo aneksijos pavyzdžiu Klaipėdos kraštas, šimtmečiais ėjęs iš rankų į rankas, atiteks Rusijai. Kartu su Karaliaučiaus sritimi tai taptų strateginiu placdarmu kovoti su „agresyviomis Vakarų užmačiomis rytinėje fronto linijoje“. Kitaip sakant, Krymo ir Rytų Ukrainos frontas galėtų persikelti ir prie Baltijos krantų… Minėtos ir jau neegzistuojančios viešosios įstaigos tinklalapis internete buvo atvirai prorusiškas, jame naujoji Ukrainos valdžia buvo vadinama fašistais, o konfliktas Kryme – JAV ir ES karu prieš Rusiją. Po keleto dienų paskelbta, kad po peticija jau surinkta daugiau nei 100 parašų. Organizatorių tikslas – surinkti 10 000 parašų.

Parašų rinkimo organizatoriai, aiškindami, kodėl Klaipėdos kraštas turėtų būti atplėštas nuo Lietuvos, teigė, kad Rusija tam turi ir juridinę, ir moralinę teisę. Esą paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais 1945 metais, vaduodami Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos nacių kariuomenės, žuvo apie 130 tūkst. sovietų karių. Bet vienos iš Klaipėdos miesto taryboje atstovautų politinių partijų „Rusų aljansas“ narys Aleksandras Michailovas tąkart atsiribojo nuo šios akcijos ir vadino ją provokacija.

Panašiai kaip Klaipėdos krašto gyventojai tuomet buvo kurstomi ir kaimynai latviai. Visi Latvijos gyventojai, tarp kurių rusų didesnė dalis negu Lietuvoje, taip pat buvo raginami pasirašyti peticiją dėl Latvijos stojimo į Rusijos Federacijos sudėtį. Parašų rinkėjai tikino, kad jei Latvija „vėl taptų Rusijos Federacijos dalimi“ (iš tikrųjų Latvija buvo okupuota Sovietų Sąjungos), tada visiems Latvijos gyventojams atsivertų didelės perspektyvos, daug didesnės negu dabar, kai Latvija yra ES narė. Buvo tikinama, kad išaugs darbo užmokestis, pensijos ir išmokos, o jau nafta ir dujos, kaip Kryme žadėjo Vladimiras Žirinovskis, bus tiekiamos kone nemokamai…

Akivaizdu, kad tokią provokacinę veiklą reikėjo nutraukti. Pernai balandį Klaipėdos apygardos teismas ėmėsi antivalstybine veikla kaltinamų trijų vyrų bylos. Neseniai paskelbtas nuosprendis, kurį puolė smerkti Rusijos propagandiniai kanalai, tokie kaip Sputnik ar Rusijos televizijos…

Neabejotina, kad panašūs eksperimentai, nors ir pridengiami patriotizmu, yra provokaciniai. Jie nėra nekalti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o zonduoja visuomeninę nuomonę, ruošia propagandinio karo dirvą, kursto separatines nuotaikas ir ieško ne tik rusakalbių bendruomenėje silpnų vietų. Šitaip formuojama intervencijos aplinka. Atrodytų, XXI a. nebėra vietos praėjusių šimtmečių karų metodams ir dingstims juos pradėti, tačiau Rusijos agresija Gruzijoje, Rytų Ukrainoje, Krymo aneksija rodo, kad, uždangsčius agresiją permatomu šydu, padedant Penktajai kolonai, galima viduramžiškais būdais susigražinti prarastas ir geidžiamas teritorijas.

www.iskauskas.lt

2018.03.19; 10:05

Penktadienį Gaižiūnų (Jonavos r.) ir Generolo Silvestro Žukausko (Švenčionių r.) poligonuose surengtos dvi savaites trukusių tarptautinių pratybų „Geležinis vilkas 2017“ uždarymo ceremonijos. Jose dalyvavo Vyriausybės, Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės vadovybė, kiti svečiai. 

Tarptautinių pratybų „Geležinis Vilkas 2017“ uždarymas. KAM.lt nuotr.

Anot Krašto apsaugos ministerijos pranešimo, paskutinę pratybų dieną Gaižiūnų poligone ir apylinkėse vyko apie penkias valandas trukusi gynybos operacija, kurioje sutelkę galingus pabūklus užduotis vykdė Vokietijos, Nyderlandų ir Norvegijos kariai, artilerinę paramą užtikrino Generolo R. Giedraičio artilerijos bataliono kariai. Priešiškas pajėgas imitavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų ir Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionų kariai.

Pratybos „Geležinis vilkas“ truko dvi savaites – jų metu Gaižiūnų poligone treniravosi Rukloje dislokuotas NATO priešakinių pajėgų batalionas kartu su Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ artileristais ir iš Lenkijoje dislokuoto NATO priešakinių pajėgų bataliono kariais. Generolo Silvestro Žukausko poligone Pabradėje treniravosi JAV Minesotos nacionalinės gvardijos, Karaliaus Mindaugo husarų bataliono, Karo medicinos tarnybos ir kitų vienetų kariai.

Mokymu metu Pietų, Vidurio ir Rytinėje Lietuvos dalyse buvo vertinamas neseniai sukomplektuoto NATO priešakinio bataliono Lietuvoje pasirengimas vykdyti užduotis, taip pat buvo treniruojamas Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinio vilkas“ ir Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ štabų gebėjimas planuoti ir organizuoti gynybines ir puolamąsias operacijas apgyvendintoje vietovėje tarptautinėms batalionų taktinėms grupėms, gerinama tarpusavio sąveika su sąjungininkais.

Pirmą kartą buvo mokomasi veikti kartu su atvykstančiais NATO padaliniais iš Lenkijos, siekiant sujungti pajėgas Suvalkų ruože.

Pratybose dalyvavo apie 5300 karių iš Lietuvos ir 10 NATO šalių: Belgijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos, Kroatijos, Rumunijos, Vokietijos, Norvegijos, Nyderlandų ir Portugalijos. Šios pratybos – taip pat ir baigiamasis etapas Karaliaus Mindaugo husarų bataliono šauktiniams kariams, kurie išleidžiami į atsargą.

Krašto apsaugos ministerijos nuotr.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.24; 02:30

Birželio 12 d. vienu metu  Lietuvos kariuomenės karinėse teritorijose – Mechanizuotojoje pėstininkų brigadoje  „Geležinis Vilkas“  Rukloje ir  Generolo Silvestro Žukausko poligone – Pabradėje įvyks iškilmingos didžiausių šių metų Lietuvoje tarptautinių pratybų „Geležinis vilkas 2017“ atidarymo ceremonijos. 

Pratybos „Geležinis Vilkas – 2017“

Birželio 12–23 d. vienų didžiausių šiais metais Lietuvoje tarptautinių pratybų „Geležinis vilkas 2017“ metu bus vertinamas NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės Lietuvoje pasirengimas vykdyti įvairaus tipo užduotis kartu su partneriais. 

Karinių pratybų „Geležinis Vilkas – 2017“ metu

Rukloje nuo metų pradžios dislokuotai ir gegužės pabaigoje baigtai formuoti daugianacionalinei kovinei grupei vadovauja Vokietija, o puikiai parengtus ir apginkluotus karius yra skyrusios Belgija, Nyderlandai ir Norvegija. Liepą prisijungs ir Liuksemburgas.

Pietų, Vidurio ir Rytinėje Lietuvos dalyse vyksiančiose pratybose dalyvaus apie 5, 3 tūkst. karių iš Lietuvos ir kitų devynių NATO valstybių: be NATO kovinę grupę Lietuvoje sudarančių valstybių kartu treniruosis ir kariai iš Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos ir Portugalijos.

Be to, pratybose „Geležinis vilkas 2017“ pirmą kartą vienu metu treniruosis ir dviejų Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ ir Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ štabai. Kariai planuos ir organizuos gynybines ir puolamąsias operacijas tarptautinėms batalionų taktinėms grupėms, kurios veiks apgyvendintoje vietovėje, bus gerinama tarpusavio sąveika su sąjungininkais. Taip pat pratybų „Geležinis vilkas 2017“ metu pratybų dalyviai treniruosis veikti kartu su NATO padaliniais, atvykstančiais iš Lenkijos – taip bus siekiama sujungti pajėgas Suvalkų ruože. 

Dar vienas epizodas iš karinių pratybų „Geležinis Vilkas 2017“

„Geležinis vilkas 2017“ yra Baltijos šalyse ir Lenkijoje vykstančių pratybų „Saber Strike“ (liet. „Kardo kirtis“) dalis. Šias pratybas jau septintą kartą  planuoja ir organizuoja JAV Sausumos pajėgų Europoje vadavietė. Šių metų pratybų pagrindinis dėmesys skiriamas NATO priešakiniams batalionams treniruoti ir jų veiksmų suderinamumui su NATO sąjungininkais gerinti. Daugianacionalinės, puikiai apginkluotos ir parengtos, Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje dislokuotos, NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės pajėgos yra dalis JAV, NATO sąjungininkų ir partnerių atgrasymo nuo agresijos visoje Europoje įsipareigojimų dalis. Tarptautinėms operacijoms vadovauti paskirtas NATO tarptautinio Šiaurės Rytų korpuso štabas Szczecine (Lenkijoje).

Pateikiame pratybų „ Geležinis vilkas 2017“ programą:

  • Birželio 12 d. iškilmingos pratybų atidarymo ceremonijos Generolo S. Žukausko poligone ir Rukloje.
  • Birželio 17 d. visuomenei prisistatys pratybose dalyvaujantys kariai su ginkluote, ekipuote ir karine technika (tankai, šarvuočiai, haubicos, sraigtasparniai ir kt.). 
  • Birželio 20 d. Svečių ir žiniasklaidos diena Jonavos raj. – vyks vandens kliūties kirtimo operacija.
  • Birželio 23 d. Pratybų uždarymo ceremonijos Generolo Silvestro Žukausko Pabradės poligone ir Rukloje.

KAM archyvo nuotraukos ir Lietuvos karių, dalyvaujančių „Saber Strike 2017“ pratybose Latvijoje.

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija

2017.06.12; 02:15