2015 m. liepos 15 d. pajūrio leidinyje „Vakarų ekspresas“ pasirodė tikslingas prieš paskutiniojo Žemaičių apygardos partizano Prano Končiaus – Adomo, gim. 1911 m., atminimą nukreiptas kaltinamasis tekstas. Demaskuotas dar vienas „buržuazinis nacionalistas“.
Nepasibodėta publikuoti Prano Končiaus žūties 50-ųjų metinių dieną. P. Končius-Adomas žuvo 1965 m. liepos 15 d. Netrukus, remiantis šiuo tekstu, pareikalauta iš žuvusio už Lietuvos laisvę partizano atimti valstybinį apdovanojimą.
Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose.
Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, užsakovų įrankiais. Represijų organizatoriai tarsi pamirštami, nes jie, gerai užsimaskavę, betarpiškai represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo.
Iš tikrųjų represijų, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus darbus ir atsiskaitydavo.
Manęs nenustebino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės pasisakymai spaudoje dėl genocido sąvokos. Algimantas Zolubas laikraštyje "XXI amžius"rašo:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės vieši pasisakymai spaudoje, kad sovietų nusikaltimai turi genocido požymių, bet pilnai neatitinka genocido sąvokos, nes, jos nuomone, sovietų teroras yra ne genocidas, o nusikaltimas žmoniškumui ir karo nusikaltimai, esą genocidu galima vadinti tik žydų žudynes.
Kiekviena valstybė, kiekviena tauta, kiekvienas žmogus turi planų, kuriuos stengiasi įgyvendinti. Uždavinių pasitaiko įvairių: strateginių ir taktinių, ilgalaikių ir vienadienių. Kai kurie uždaviniai deklaruojami viešai, kiti – slapti. Vieni tikslai – prasmingi, taurūs, kiti – gėdingi, smerktini. Tačiau vertinant valstybių, tautų, individų siekius niekuomet nederėtų pamiršti, jog tai, kas vienam – gražu, kitam – galbūt bjauru.
Žvelgiant į Lietuvą supančias didžiąsias kaimynes puikiai matyti, jog visos jos turi ne tik siaurų asmeninių, bet ir žymiai platesnio mąsto valstybinių tikslų. Jų planai akivaizdūs: stiprėti, didėti, plėstis. Jų planai – ekspansiniai. Net jei toks dėmuo rūpestingai slepiamas po gražių žodžių skraiste, ekspansija lengvai pastebima.
Žiūrint į Lietuvos politiką net graudu. Jokių rimtesnių ambicijų. Vienintelis mūsų tikslas – išsilaikyti bent jau šių dienų ribose. Vienintelė reali mūsų siekiamybė: kad dar labiau nesusitrauktume. Mes jau net rimčiau svajoti nebedrįstame: girdi, esame pajėgūs ženkliai sustiprinti lietuvybės židinius Seinuose ir Punske ir tuo pačiu sutramdyti Lietuvos Lenkų rinkimų akcijos triukšmadarius Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose.
Antrojo pasaulinio karo metais Europos žydai patyrė milžinišką tragediją. Daugumoje nacių Vokietijos okupuotų šalių buvo iš dalies arba visiškai sunaikintos per šimtmečius čia gyvenusios skaitlingos žydų bendruomenės. Milijonai žydų buvo įkalinti ir žudomi koncentracijos stovyklose, getuose ir kalėjimuose, buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų vietų esančiuose miškeliuose ir kitose atokiose vietose.
Visose okupuotose šalyse naciai surado talkininkų, padėjusių jiems persekioti ir žudyti žydus. Kita vertus, visose pavergtose šalyse atsirado tūkstančiai geros valios ir humaniškų žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvybe ir laisve, įvairiausiais būdais stengėsi padėti savo bendrapiliečiams žydams. Šiame straipsnyje bus kalbama apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir pavienių dvasiškių poziciją ir elgseną žydų genocido (holokausto) atžvilgiu, apie Bažnyčios tarnų pastangas gelbėti persekiojamus ir žudomus žydus.
Stebint, kas vyksta šalyje, dažnai kyla klausimas, kiek Lietuvos nenaudai darbuojasi jedinstvininkų, platformininkų ir autonomininkų (dar turbūt reikėtų pridėti ir tuos, kurie mąsto kaip stribai).
Tokia problema, manau, išlieka ir ilgai dar išliks, nes po 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalis jų niekur nepasitraukė – gyvena tarp mūsų įsitrynę į įvairias pareigas ar postus, juos keičia jų vaikai, ir daugelis užsiima ardomąja veikla, kuri ypač suaktyvėjo pastaruoju metu, nes artėja rinkimai. Be abejo, vienokiu ar kitokiu būdu juos remia nedraugiškų kaimyninių šalių atitinkamos tarnybos. Visa tai akivaizdu iš faktų, kuriuos stebiu įvairių renginių metu, bei iš publikacijų žiniasklaidos priemonėse. Juos čia ir išdėstysiu.
Daugelis puikiai atsimename laikus, kai sovietų vadovėliuose „didžiosios Tėvynės“ istorija buvo pagrindinis istorinis naratyvas. Lietuvos istorijai skirtas tik detalės vaidmuo bendrame kontekste. Taip ugdyta „tarybinio žmogaus“ savimonė. Atitinkamai kurti istoriniai filmai, romanai ir apysakos.
Dabartiniam jaunimui taip pat peršamas svetimas istorinis diskursas. Per politinio švietimo valandėles, iliustruojant gėrio ir blogio kovas, daugiau kalbama apie žydus ir žydšaudžius, nei apie partizanus ir stribus. Vėl – atitinkami filmai, atitinkami spektakliai, atitinkama literatūra. Sudaromas įspūdis, kad jokių lietuvių čia ir būti nebuvę – išskyrus žydšaudžius, už kuriuos dabar visa lietuvių tauta privalanti atgailauti. Lietuvos istorija – tik jos žydų istorija. Dar šiek tiek – lenkų.
Esu iš tų, kurie domisi Izraelio istorija. Ypač Izraelio slaptosiomis tarnybomis. Perskaičiau, regis, užtektinai daug knygų apie “Mossad” ar “Šin Bet”. Izraelio slaptųjų tarnybų žygiai negali nekelti susižavėjimo ir pavydo.
Tačiau čia tiktų liaudiška išmintis: “kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių”. Kaskart vis tvirčiau įsitikinu, kokia įdomi, pamokanti, įkvepianti žydų istorija.
Tad nenuostabu, kad nusprendžiau įsigyti ir neseniai Lietuvos knygynuose pasirodžiusį “Žydų šimtmetį”, kuriame, sakyčiau, labai įtaigiai ir įtikinamai atskleidžiama žydų sėkmės formulė. Beje, “Žydų šimtmetį” į lietuvių kalbą išvertė žinomas vertėjas, literatūros kritikas Laimantas JONUŠYS. Jis mielai sutiko atsakyti į keletą Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko klausimų.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis draudžia bet kokias privilegijas bet kokiu pagrindu ir bet kam. Tačiau kai kurios Lietuvos mažumos galvoja kitaip ir nuolatos jų reikalauja, kartais netgi pastumdamos save į kuriozišką padėtį.
Pavyzdžiui, prašiusieji JAV užstoti lenkų mažumą prieš Lietuvos valdžią ir priversti ją vietoj lygių galimybių suteikti akivaizdžių lengvatų, labai apsiriko. Pasirodo, kad milijoninė lenkų bendruomenė Jungtinėse Amerikos Valstijose neturi nė vienos mokyklos.
O štai Lietuvoje valstybės išlaikomų mokyklų mažesnė nei šimto tūkstančių lenkų bendruomenė turi daugiau kaip 80! Prašovė lenkai ir su parašų rinkimu savo privilegijoms paremti – tesurinko 60 000, o tai reiškia, kad likusieji Rytų Lietuvos gyventojai yra lietuviai arba nutautinti „tuteišiai“ ir lenkams nepriskirtini.
Dabar mes, lietuviai, jau tokie. Anksčiau buvome tik žydšaudžiai, o dabar dar ir – tokie.
Keistas toks akivaizdus pablogėjimas, kai Europos pagrindinių teisių agentūros (FRA) tyrimais nustatyta, kad Lietuva yra pati tolerantiškiausia valstybė Europoje – tik 23 proc. čia gyvenančių mažumų nusiskundė dėl diskriminacijos.
O mus tolerancijos mokiusioje Švedijoje netolerancija skundžiasi net 76 proc.! Tikriausiai esame geri mokiniai? Bet kodėl Švedija nemokina tolerancijos Prancūzijos ir Italijos, kuriose net 94 proc. mažumų jaučiasi esantys skriaudžiami?
Čia kažkas ne taip. Arba mūsų mažumos nežino, kad kitose Europos valstybėse 3-4 kartus blogiau nei pas mus, arba juos kas nors tyčia siundo, kad sukiršintų 600 metų draugiškai gyvenančias Lietuvoje, 116 kalbų kalbančias tautas? O gal turi kitų niekšiškų tikslų…
Šia tema vėl rašyti paskatino Lietuvos rusų laikraštyje „Litovskyj kurjer“ pasirodęs straipsnis „Kada pasibaigs paskutinis karas?“
Straipsnio autorius Rafaelis Muksinovas – sociologijos daktaras, dirbęs Mokslų akademijoje, dėstęs Vilniaus aukštosiose ir mokytojavęs vidurinėse mokyklose, buvęs Lietuvos socialistų partijos valdybos narys ir jos Vilniaus organizacijos pirmininkas. [2000 m. duomenys.] Po Socialistų susijungimo su Frontu galbūt yra jungtinės partijos prezidiumo narys. Autorius yra totorių tautybės, gimęs Kazachstane, augo ir vidurinę mokyklą lankė Ukmergėje. Galbūt, jo tėvai buvo ištremti iš Krymo į Kazachstaną dar karui nesibaigus.
Mūsų žemėje dedasi keisti dalykai. Lietuva oficialiai vadinama demokratine šalimi. Tačiau štai praėjusią savaitę Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis sukėlė sveiku protu sunkiai suvokiamą skandalą: pareikalavo, jog iš tarnybos savo noru pasitrauktų ilgametis VRM sistemos darbuotojas – Petras Stankeras. Motyvas daugiau nei absurdiškas.
Kodėl P.Stankeras negali dirbti VRM sistemoje? Dėl to, kad girtuokliavo, dėl to, kad vėluodavo į darbą, dėl to, kad nesusitvarkydavo su pavestomis užduotimis ar pametė tarnybinį ginklą?
Pasirodo, P.Stankeras negalįs darbuotis valstybinėje institucijoje tik todėl, jog keliems Lietuvoje akredituotiems ambasadoriams nepatiko jo publikacija Antrojo pasaulinio karo tema. Dar tiksliau tariant, išvyti ilgametį darbuotoją iš VRM būtina vien todėl, kad jo rašiniu pasipiktino Simono Vyzentalio centras.
Nors po Antrojo pasaulinio karo pabaigos eina jau septintas dešimtmetis, nors Vokietija seniai su kaupu atsilygino už žydų turėtą turtą, per tuos dešimtmečius šimtams tūkstančių buvusių geto, koncentracijos stovyklų kalinių mokėjo ir tebemoka pašalpas, suteikia pilietybę žydams iš buvusios SSRS teritorijos, stato sinagogas, bet internetinėje spaudoje lengva aptikti balsų, kurie iki šiol įvairiu lygmeniu visaip kaltina vokiečius dėl šešių milijonų žydų nužudymo.
Tai suprasti nėra lengva – juk Vokietija priklauso prie svarbiausių Izraelio politikos rėmėjų, balsuoja beveik prieš kiekvieną rezoliuciją, kurioje kritikuojamas Izraelis.
Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodantys rašiniai apie lietuvių tautos kaltes, sietinas su žydų genocidu, skatina aiškintis, tyrinėti, vertinti. Tačiau perdėtas, dažnai deramai neargumentuotas dėmesys sulaukia atoveikio, prilygstančio antisemitizmo skatinimui.
Lietuvių rašytojas Jonas Mikelinskas ne kartą savo publikacijose klausė: ,,KODĖL“ arba ,,Kada KODĖL pavirs TODĖL?“, skatino iš esmės aiškintis žydų genocido priežastis, siekti, kad reiškinys niekad nepasikartotų. Tačiau kažkodėl niekas nebando aiškintis „kodėl?“, todėl susidaro įspūdis, kad tikrąją genocido priežastį norima nuslėpti. Ir panašu, kad vien mesdami kaltinimus kitiems, keldami reikalavimus atsiprašyti bei atgailauti, priežastį slepia, aiškintis vengia patys žydų veikėjai. Ir todėl kyla pamatuotas įtarimas, kad žydams slėpti genocido priežastį, būti amžinai nuskriaustaisiais yra naudinga.
Dar prieš keliolika metų žavėdavausi Leonido Donskio intelektu, minčių ekvilibristika, demonstruojama kalbant be pykčio labai taisyklinga lietuvių kalba. Laukdvau televizijos laidų, kuriose jis su bendraminčiais gvildendavo įdomias temas. Vėliau ėmiau savęs klausti, kodėl toks eruditas nedrįsta viešai polemizuoti su kitaip galvojančiais.
Kai pagaliau profesorius dviejų genocidų teoriją ėmė vadinti prietaru, o svetimos valstybės įsakymu palikusį kruvinus pėdsakus Lietuvos žemėje Aradą – partizanu, aš kaip pilietė pirmą kartą kreipiausi į profesorių atviru laišku. Profesorius į laišką neatsakė.
Leonido Donskio, pasak jo paties, “kaip lojalaus Lietuvos Respublikos piliečio” tulžingos mintys straipsnyje “Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins?”, paskelbtame tinklalapyje Delfi.lt, neatitinka nei profesoriaus, nei juo labiau Europos Parlamento nario statuso.
Neseniai Livejournal.com kolega užvedė ant įdomaus ir, tam tikra prasme, labai būdingo straipsnio, nagrinėjančio lietuvių santykį su tragiškais mūsų istorijos įvykiais iš ganėtinai savotiškos ir diskutuotinos pozicijos: Valentinas Mitė: „Žydų žudynės Lietuvoje: kiaulidės ir Holokaustas“. Tarp žiniasklaidos metrų ir garbių publicistų yra priimta kolegų straipsnius kritikuoti parašant atsakomąjį, savarankišką visavertį tekstą, paskelbiamą kitoje, ar kiek rečiau – toje pačioje žiniasklaidos priemonėje.
Kadangi nepriklausau minėtoms kategorijoms, tai leisiu sau nesilaikyti šios cecho tradicijos ir išsakysiu savo nuomonę bei V. Mitės pozicijos kritiką taip, kaip tai įprasta virtualioje erdvėje – trumpai pakomentuodamas jo straipsnio teiginius savo bloge. Juolab kad ir pats gerbiamas Valentinas mano, kad korektiški interneto komentarai gali būti naudingi normalios diskusijos atsiradimui, kuri padėtų autoriui pamatyti jo nepastebėtus problemos aspektus.