Parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabar jau aišku, kas bus Lietuvos Prezidentas po Dalios Grybauskaitės. Žygimantas Pavilionis. Po to, kai Konstitucinis Teismas pasakė, kad dviguba pilietybė įmanoma tik referendumu pakeitus Lietuvos Konstituciją, jo šansai labai padidėjo.
Šis politikas labai stengėsi, gal net tikėjosi, kad nereikės referendumo, kad Seime pavyks demagoginėmis priemonėmis pasiekti emigrantams taip trokštamą rezultatą, o jis pasieks neregėtą populiarumą, taip reikalingą Prezidento rinkimuose. Juk už Pavilionį balsuotų visi emigrantai, visi jų Lietuvoje pasilikę artimieji, dar žydai, dar lenkai ir rusai. Kodėl pastarieji? Todėl, kad ir vieni, ir kiti galės taip pat reikalauti dvigubos pilietybės. Gal ne iš karto, bet pretekstas jau bus pakankamas. Lenkijos pilietybė juk geriau už lenko kortą. Girdėjau, kad kasmet apie 500 žydų tampa ir Lietuvos piliečiais.
Nemanau, kad Pavilionis tiki, jog lietuvių tautą galima išgelbėti šitaip pataikaujant tiems, kurie, jeigu ne dviguba pilietybė – dešimtimis, šimtais tūkstančių išsižadės Tėvynės. Jau vien reikalavimas išskirtinių sąlygų (arba dviguba pilietybė, arba mums jūsų nereikia) – išdavystė. Pavilioniui (Arvydas Juozaitis jį vadina tokiu ponu ir draugu, kurį „reikia paminėti, nes jis itin jėzuitiškai ir akiplėšiškai tai daro“; respublika.lt) žūt būt reikia balsų Prezidento rinkimuose. Nemanau, kad Pavilionis (ir ne tik jis) nesupranta, jog „dviguba pilietybė tik paskatins naują emigrantų bangą – ar girdėjome tokią mintį? Nė žodžio. Nė vieno tyrimo, nė vieno balso. Nes reikia šaukti priešinga, tik viena kryptimi. Šaukti taip, kad nesigirdėtų klausimo: „Ponai ir draugai, o juk dviguba pilietybė tik skatina Lietuvos išvarymą iš Lietuvos“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).
Dabar Pavilionis net išprakaitavęs suka galvą, kaip čia apėjus Konstituciją, t.y. pasielgus nedemokratiškai, kaip pateisinti globalistų lūkesčius ir apgauti piliečius, kurie vis dar mano, kad lietuviai turėtų gyventi Lietuvoj, kaip vokiečiai gyvena Vokietijoje, prancūzai – Prancūzijoje, norvegai – Norvegijoje… Jie juk dešimtimis tūkstančių neplūsta nei į Lietuvą, nei į Ameriką.
Beveik trečdalis (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba, ir tokių bėdžių per kelerius metus tik padaugėjo. Tai prie ko čia dviguba pilietybė, kaip ji gali sumažinti skurdą ir socialinę nelygybę? Mažiau Lietuvoje lietuvių – mažiau ir skurstančiųjų? Skurdą sumažinti sudėtingiau, negu eiti lengviausio pasipriešinimo keliu.
Toks siekis – ne Lietuvai abejingų emigrantų problema, čia jau „ponų ir draugų“, mus valdančiųjų, išdavystė. „O kur dėsimės mes, broliai lietuviai? Juk su vienu pasu, viena pilietybe liksime antrarūšiai, netikri „euro-transatlantiniai“ lietuviai. Likome namuose, Tėvynėje, ją labiau mylėjome už pabėgėlius. Vadinasi, neverti kitų valstybių privilegijų. Ką gi, kvaili ir kalti. Bet kol dar galime, pasakykime: DVIGUBA PILIETYBĖ – MELAS“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Visai kitaip apie šią bėda kalba užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį Kęstutis Girnius ragina trauktis iš šio posto (tiesa, dėl kitų priežasčių, dėl katalonų interesų nepaisymo):
„Taigi emigracija tikrai nėra problema, tai yra greičiau iššūkis. Ir kuo labiau suvoksime, kad visi mes, kad ir kur gyventume, kur būtume – ar Vilniuje, ar Londone, ar Čikagoje – turime vienas šaknis, vieną Tėvynę, nuo to būsime tik tvirtesni. Mūsų tiek nedaug pasaulyje, tad nesiskirstykime į ateivius ir išeivius, į Mus ir Juos“ (Linas Linkevičius „Vėl metas visus telkiančiai idėjai“; Delfi.lt).
Jis ragina susitelkti, kaip buvome susitelkę Baltijos kelyje, Sąjūdžio mitinguose. Susitelkti ir įteisinti dvigubą pilietybę: juk dėl to ir stojome į Europos Sąjungą, kad galėtume laisvai išvykti iš Lietuvos ir dirbti visoje Europoje? Ar tikrai dėl to? Būsime tvirtesni, išsibarstę po visą pasaulį? Gal tikrai Linkevičiui vertėtų atsistatydinti, nes taip nenuoširdžiai kalbėti net diplomatui nepritinka.
Austrijos parlamento rinkimuose antra – euroskeptiška Laisvės partija, per Europos migrantų krizę tapusi populiariausia politinė jėga Austrijoje.
Čekijoje per parlamento rinkimus sustiprėjo prieš imigraciją nukreipta partija „Laisvė ir tiesioginė demokratija“.
Vokietijoje Angelos Merkel pergalę parlamento rinkimuose sumenkino prieš imigrantus nusistačiusi nacionalistinė partija.
Prancūzijoje kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen pirmą kartą išrinkta į šalies parlamentą, nors jos Nacionalistų frontas (FN) patyrė pralaimėjimą.
Panašių problemų globalistai turi Anglijoje, Vengrijoje, Lenkijoje…
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Europos tautos nori likti tautomis. Jos supranta, kokius pavojus kelia emigrantai. Vienas reikalas – keliauti po Europą, įvairiose šalyse mokytis, koncertuoti, bet paskui grįžti į tėvynę, ir visai kas kita ten likti iki neišvengiamo nutautėjimo. Trečioji karta jau niekaip nepriklausys globaliajai Lietuvai, kurią taip propaguoja kubiliai ir pavilioniai.
Šiuo klausimu įdomu būtų išgirsti prof. Vytauto Landsbergio, švenčiančio 85-metį, nuomonę. Jis rašo apie daug ką, bet apie dvigubą pilietybę, berods, savo nuomonės nėra išsakęs. Juk milžiniški jo nuopelnai atgimusiai Lietuvai gali likti beverčiai, tik gražus prisiminimas, ir tai – jeigu bus kam juos prisiminti.
Taigi, kaip sako Arvydas Juozaitis, „kol dar galime, pasakykime: DVIGYBA PILIETYBĖ – MELAS“.
Nepadarykime lemtingos, neatitaisomos istorinės klaidos.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Žygimantas Pavilionis kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį dėl Vyriausybės suburtos darbo grupės pateiktų siūlymų, orientuotų į valstybės valdomų įmonių akcijų pardavimą, įmonių reorganizavimą ar likvidavimą.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
„Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui bei didelę reikšmę valstybei turinčios valstybės įmonės yra šalies nacionalinio saugumo objektas, todėl bet kokie sprendimai, ypač susiję su šių įmonių privatizavimu, turi būti priimti itin apgalvotai. Pažymėtina, kad tokių įmonių reorganizavimas ir (ar) privatizavimas gali būti pavojingas nacionalinio saugumo požiūriu. Akcijų perleidimas privatiems investuotojams susilpnintų pastarųjų atsparumą neigiamam išorės poveikiui,” – sako vienas iš kreipimosi autorių L. Kasčiūnas.
Ž. Pavilionio teigimu, dėl lėtai besikuriančios regioninės rinkos, palyginti lėtų ES Energetinės sąjungos kūrimo ir solidarumo principo įgyvendinimo tempų, tokie sprendimai kelia grėsmę, ypač energetikos sektoriui.
Parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Šiame sektoriuje išlieka dar neįgyvendintų strateginės reikšmės projektų, tokių kaip elektros tinklų sinchronizacija su žemyninės Europos tinklais, regioninės dujų rinkos sukūrimas, energijos tiekimo saugumo užtikrinimas, vartojimo efektyvumo dindinimas, atsinaujinančios energetikos plėtra ir pan. Pardavus dalį svarbias energetikos bendroves valdančių „Lietuvos energijos“, „EPSO-G“, „Klaipėdos naftos“ akcijų, strateginių energetikos projektų įgyvendinimo tempas gali kristi“, – mano parlamentaras.
Konservatorių nuomone, priimant tokius sprendimus dėl valstybės įmonių privatizavimo ir (ar) reorganizavimo negalima vadovautis vien rinkos, gerosios valdysenos praktikos ir panašiais principais.
„Greta didesnio efektyvumo, ekonominės naudos siekio būtina matyti ir įvertinti vartotojų interesus, taip pat nacionalinio saugumo poreikius. Be to, kad ir dalinis privačių investuotojų atėjimas į valstybės valdomas įmones, kurios turi monopolijos statusą ir kurių teikiamos produkcijos kainos yra reguliuojamos, ir privačių investuotojų orientacija į pelno didinimą sukurtų spaudimą kelti kainas vartotojams”, – teigė parlamentarai.
Pasak jų, darbo grupė siūlo parduoti po trečdalį akcijų tokiose strateginėse valstybės įmonėse kaip „Lietuvos energija“, „EPSO-G“, „Lietuvos geležinkeliai“, „Klaipėdos nafta“, „Lietuvos paštas“. „Lietuvos geležinkelių“ įmonių grupę siūloma reorganizuoti atskiriant kai kurias veiklas, privatizuojant krovinių vežimo geležinkeliu paslaugas ir kai kurias dabar grupėje esančias bendroves. Komercinių veiklų atskyrimas ir pardavimas numatytas ir „Lietuvos pašto“ įmonių grupėje.
Keistu pavadinčiau triukšmą dėl Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako galimo nepatikimumo.
Pirmiausia noriu pabrėžti, jog pritariu tiems, kurie mano, kad 2011-aisiais metais Vytauto Bako rašyti laiškai Rusijos pareigūnų profesinėms sąjungoms – politinė klaida.
Arba anuomet V.Bakas buvo itin naivus, mat nesuvokė, kam gali būti pavaldžios Rusijos vidaus reikalų ministerijos struktūrų profesinės sąjungos. Arba jis tiesiog nemanė darąs ką nors blogo, siųsdamas kvietimus Rusijos slaptųjų tarnybų prižiūrimoms profesinėms sąjungoms bendradarbiauti su Lietuvos pareigūnų interesus ginančiomis organizacijomis.
Didžiosios paslaptys
Abiem atvejais – riebus minusas. Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo komitetui negali vadovauti žmogus, nesuvokiantis elementariausių politikos subtilybių bendraujant su Rusija. Pavyzdžiui, Lietuva neturėtų skubėt draugauti net su Rusijos vidaus reikalų ministerijos ansambliais ir chorais. Juk ir juos prižiūri Vladimiro Putino slaptosios tarnybos.
Beje, dabar madinga skirstyti Rusiją į agresyviąją ir neagresyviąją – girdi, iki Gruzijos išprievartavimo bei Krymo okuopacijos ji tarsi nebuvo Blogio imperija. Suprask, tada su Rusija dar buvo galima flirtuoti.
Bet 2011-ieji metai čia niekuo dėti. Mano supratimu, Rusijos Federacijos agresyvumas skaičiuojamas nuo 1994-ųjų rudens, kai ligotas, nepilnavertiškumo kompleksų ir alkoholinių priklausomybių kamuojamas Borisas Jelcinas įsakė pulti Čečėniją. Jau tada kiekvienas blaiviai mąstantis lietuvis turėjo suprasti, ko verta valstybė, užpuolusi maždaug 140 kartų mažesnę tautą.
Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai
Taigi Seimo NSGK komitetui neturėtų vadovauti asmuo, nematantis Rusijos keliamų pavojų arba naiviai įsitikinęs, jog Rusijos imperines ambicijas įmanoma užmigdyti gražiais lietuviškais žodeliais. Tad maždaug prieš penkerius metus siųsti laiškai į Rusiją – mažų mažiausiai keisti.
Ir vis dėlto kirba mintis, kodėl V.Bakui nepalanki aplinkybė iškilo būtent dabar, kai šis politikas daugiau nei pusmetį principingai kritiškai vertino kolegos parlamentaro Mindaugo Basčio draugystes su įtartinais Rusijos energetikos atstovais? Juk M.Basčio veiklą flirtuojant su Rusijos energetikais neigiamai vertinti linkę ne visi politikai.
Ši aplinkybė, sakykim, labai nepalanki populiarumus prarandantiems socialdemokratams. Socialdemokratai visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi sumenkinti M.Basčio „nuopelnus“. Tad nėra sunku numanyti, kokį spaudimą V.Bakui tikriausiai teko atlaikyti dėl savo principingumo analizuojant M.Basčio pažintis.
Tad gal praregėjusiam, susipratusiam, į teisingas vėžes atsistojusiam V.Bakui tiesiog keršijama už principingą veiklą 2017-aisiais? Gal jis prievartaujamas palankiai žiūrėti į dujomis ir nafta prekiaujančius įtartinus Rusijos verslininkus? Priešingu atveju į viešumą bus išmesti laiškai, kadaise rašyti į Maskvą rusų profesinių sąjungų bosams?
Įžvelgiu ir dar vieną pavojų – kodėl abejonės dėl V.Bako patikimumo iškilo būtent agresyviųjų Rusijos pratybų „Zapad“ išvakarėse? Gal norima, kad tomis dienomis, kai prie pat mūsų sienų Rusija su Baltarusija kartu su Kinija mokysis pulti Baltijos šalis, Lietuva teturėtų nei pakartą, nei paleistą Seimo NSGK vadovą?
Ką apie šią pato situaciją mano mūsų politikai, politikos apžvalgininkai?
Racionalaus grūdo galima įžvelgti Seimo nario Žygimanto Pavilionio žodžiuose. Buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje tvirtina: „Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams“
Negaliu nepritarti ir šiai parlamentaro Ž.Pavilionio pastabai, esą Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija, tirsianti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, taip pat – ir „žaliųjų“ judėjimams. Ypač norėtųsi rimčiau paanalizuoti kai kurių „žaliųjų“ ir „tautininkų“ veiklą trukdant Lietuvai pasistatyti naują atominę jėgainę. Dabar ganėtinai aišku: jei būtume ryžtingai ir skubiai nusprendę statyti savąją atominę elektrinę, Kremliaus prievartaujami baltarusiai tikriausiai nebūtų puolę kloti pamatų Astravo AE.
Beje, teisus ir parlamentaras, ilgametis Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas, pareiškęs, jog „nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti“.
Žaismingai, neieškodamas žodžio kišenėje, šią situaciją portale delfi.lt aptarė ir politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Jis brūkštelėjo: „Buvęs policijos generalinio komisaro kišeninis proforgas Bakas tikėjo Putino vidaus reikalų ir FSB (KGB) sienos apsaugos profsąjungomis, išganytomis per Rusijos ambasados pulkininkus. Rašė Latvių gatvei nuolankius laiškus. Supratimo ir bendradabiavimo prašė“. Negi R.Valatkos ironija – nepagrįsta?
VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.
Tuo tarpu Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, susipažinęs su V.Bakui keliamais priekaištais, teigia, kad nėra nei politinio, nei teisinio pagrindo abejoti jo lojalumu Lietuvos Respublikai. Silpni ar stiprūs Seimo vadovo argumentai?
Pirma, kreipimosi faktas į Rusijos pareigūnus, pasak Seimo vadovo, niekada nebuvo slepiamas.
Antra, Lietuvos Valstybės saugumo departamentas, tikrindamas V. Bako biografiją, nenustatė aplinkybių, kurioms esant jam negalima išduoti leidimo dirbti su įslaptinta informacija.
VSD išduota indulgencija dirbti su visiškai slaptais dokumentais – svarbus alibi. Šių eilučių autorius būtų linkęs manyti, kad tokio patikrinimo užtenka. Beveik užtenka. Dar tiksliau tariant, būkime budrūs, niekuo aklai nepasitikėkime, tačiau nereikia ir priešų visur įžvelgti. Ypač kvaila atstumti tuos, kurie perėjo į tavo barikadų pusę.
Juolab kad patikimų, principingų, protingų ir patirties turinčių kandidatų į Seimo NSGK pirmininko postą surasti sudėtinga.
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, susipažinęs su Seimo narių Žygimanto Pavilionio ir Arvydo Anušausko kreipimusi dėl Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako bandymo neva megzti kontaktus su Rusijos valdžios kontroliuojamomis profesinėmis sąjungomis, teigia, kad nėra nei politinio, nei teisinio pagrindo abejoti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko V. Bako lojalumu Lietuvos Respublikai.
„Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, kelia susirūpinimą, ar toks tendencingas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko V. Bako veiksmų interpretavimas bei jo lojalumo valstybei klausimo eskalavimas būtent šiuo metu, kai kaip niekada turime būti vieningi, kai kyla pagrįstų abejonių Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinių pratybų ,,Zapad“ akivaizdoje, nėra Rusijos Federacijos propagandos pasekmė“, – teigia V. Pranckietis.
V. Bakas į Rusijos Federacijos ambasadorių Lietuvoje kreipėsi 2011 m., tai yra, prieš 6 metus. Kreipimosi faktas niekada nebuvo slepiamas. Per šešerius metus nei Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, nei Valstybės saugumo departamentas jokių grėsmių dėl minėto kreipimosi neįžvelgė. Be to, V. Bako teigimu, tokie pat kreipimaisi buvo nusiųsti ir kitų valstybių giminingoms organizacijoms.
Parlamento vadovas pastebi, kad Valstybės saugumo departamentas, tikrindamas V. Baką, nenustatė jokių aplinkybių, kurioms esant leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija jam nebūtų išduotas, o tai liudija, kad nėra neleistinų ar įtartinų ryšių su Rusijos Federacijos institucijomis, įstaigomis, visuomeninėmis organizacijomis ar fiziniais asmenimis.
Reaguodami į žiniasklaidoje paskelbtą informaciją apie Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Vytauto Bako bandymą užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis, parlamentarai Žygimantas Pavilionis ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį prašydami įvertinti susidariusią padėtį.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žiniasklaidos teigimu, V. Bakas 2011-aisiais siuntė laiškus Rusijos bei kitų šalių ambasadoriams. Juose V. Bakas, kaip tuometis Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo vadovas, prašė padėti užmegzti ryšius su tose valstybėse veikiančiomis teisėsaugos profsąjungomis.
Vieno iš portalų paskelbtame pokalbyje V. Bakas taip pat užsimena apie skambučius ir susitikimus siekiant užmegzti ryšius su užsienyje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis.
Lietuvos parlamento narys Arvydas Anušauskas. Slaptai.lt nuotr.
„Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams. Asmeniškai, esu įsitikinęs, kad Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija ištirti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, įskaitant „žaliųjų“ judėjimus“, – teigė Ž. Pavilionis.
Parlamentaro, NSGK nario A.Anušausko teigimu, nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti.
„Esame įsitikinę, kad tiek NSGK pirmininkas V. Bakas, kuris laikėsi principingos pozicijos Seimo nario Mindaugo Basčio parlamentinio tyrimo metu, tiek ir Seimo vadovybė turi atsakingai įvertinti susiklosčiusią padėtį“, – teigė. A. Anušauskas.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir nariai Laurynas Kasčiūnas bei Žygimantas Pavilionis kreipėsi į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir ūkio ministrą Mindaugą Sinkevičių dėl galimų Rusijai taikomų sankcijų pažeidimų.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. ytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Kreipimesi Seimo nariai prašo peržiūrėti trijų lietuviškos kilmės įmonių veiklą Rusijos okupuotame Kryme ir Sevastopolio mieste po Europos Sąjungos sankcijų įvedimo ir įvertinti, ar šių įmonių veikla nepažeidžia dar 2014 m. Europos Tarybos priimtų apribojimų, taikytinų šių miestų kilmės prekių importui į Europos Sąjungą (ES). Kartu klausiama, ar nepažeidžiami ir Lietuvos teisės aktai.
„Mūsų įsitikinimu, ES sankcijų režimas bus efektyvus tik tada, kai valstybės narės tinkamai užtikrins jų įgyvendinimą. Šios sankcijos galios tol, kol Rusija nutrauks okupaciją ir sugrąžins Krymą ir Sevastopolį Ukrainai. Visą šį laikotarpį atsakingos Lietuvos institucijos privalo nuolat stebėti, kad nebūtų sankcijų pažeidimų. Todėl tikimės, kad žiniasklaidoje pateikta informacija bus nedelsiant deramai išnagrinėta“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Seimo narys L. Kasčiūnas teigė, kad galimi ES reglamento pažeidimai turi būti atsakingai peržiūrėti ir įvertinti.
„Mūsų šalies pozicija dėl Rusijos agresijos veiksmų prieš Ukrainą ir palaikymas jos teritorijos vientisumui yra ilgalaikis ir nuoseklus. Todėl bet kokia informacija apie galimus Europos Sąjungos reglamento pažeidimus turi būti atidžiai ir atsakingai įvertinta“, – komentavo L. Kasčiūnas.
„Verslo žinių“ informacijoje „Įstrigę Kryme: sankcijų pažeidimo šešėlis“ keliami klausimai dėl trijų lietuviškos kilmės įmonių veiklos Rusijos okupuotame Kryme ir Sevastopolio mieste. 2014 m. priimtas Europos Tarybos reglamentas numato, kad į ES šalis draudžiama importuoti Krymo ir Sevastopolio kilmės produktus, ES piliečiams ir kompanijoms draudžiama investuoti į Krymą ir Sevastopolį: pirkti nekilnojamąjį turtą, finansuoti Kryme veikiančias kompanijas, teikti turistinės veiklos paslaugas Kryme ir Sevastopolyje, taip pat tiekti šiam regionui transporto, telekomunikacijų, energetikos, gavybos sektorių prekes ir technologijas.
Nors didžiųjų rinkimų periodas tik po 2 metų, tačiau pirmieji vieversiai prezidentinį pavasarį jau pranašauja. 2019 m. vyks bent 3 reikšmingi valdžios persidalijimai: vasarį – savivaldybių, gegužę – prezidento, birželį – europarlamentarų rinkimai.
Dar po metų ir nauji Seimo rinkimai, apie kuriuos kalbėti per anksti, nors dabartiniams Seimo nariams būtent tas laikas yra atskaitos tašku, jau šiandien lemiančiu jų į politinę ir į asmeninę darbotvarkę įrašomų klausimų prioritetiškumą.
Savivaldybių rinkimai nors ir reikšmingi, tačiau lokali jų paskirtis, ribotos savivaldybių galimybės valstybės valdymo piramidėje bendranacionalinių klausimų dažniausiai ir nekelia. Šiuose rinkimuose dalyvaujančios partijos regionuose pradeda supanašėti – tai atsispindi ir koalicijų margumyne vietos valdžios lygmeniu, kur dėl politinės partnerystės po rinkimų sutaria bemaž bet kas su bet kuo, sutaria net iš anksto – tai iliustruoja gana sėkmingos vietinių politinių sambūrių iniciatyvos: „Vieningas Kaunas“, „Už Alytų“, „Vieninga Plungė“ ir pan., kur partinės preferencijos iš viso praranda prasmę.
Stebint viešąją erdvę galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje renkami ne 60 savivaldos institucijų valdantieji, bet tik Vilniaus ir Kauno merai. Dar mažesnio dėmesio sulaukia Europos Parlamento rinkimai, kuriuose vietas išsidalina ištikimą elektoratą turinčios partijos, paprastai laimi tuo metu daugiausia rinkėjų simpatijų turinčios partijos kandidatai. Į juos irgi jau pradedama žiūrėti ne kaip į aktyvius Lietuvos politinio lauko žaidėjus, bet kaip į nusipelniusius pensininkus, išsiunčiamus į užtarnautą ir prabangų Briuselio pensionatą.
Svarbiausi – prezidento rinkimai
Visa politinėmis temomis rašanti žiniasklaida bei žurnalistų kalbinti politologai vienbalsiai sutaria, kad svarbiausi 2019 m. bus prezidento rinkimai. Savivaldybių rinkimai – mankšta ir partinių komandų darbo sugebėjimų išbandymas. Pergalė svarbi, nes laimėjusieji galės vietose padėti arba trukdyti vieniems ar kitiems kandidatams į prezidentus, kadangi pastarieji visi ieškos atramos, talkininkų ir šalininkų regionuose.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Politikos sunkiasvoriai ir avantiūristai rungsis dėl prezidento posto, o pralaimėjusiems ar nedalyvavusiems liks paguodos prizai – pareigų dalybos Europos parlamente.
Iš esmės jau ir rinkimuose į dabartinį Seimą tam tikrą reikšmę būsimi prezidento rinkimai turėjo, nes buvo aišku, kad šios kadencijos Seimas dirbs su 2 prezidentais. 2019 m. Dalią Grybaukaitę prezidento poste keis kitas asmuo, o tai reiškia, kad tarp Seimo ir prezidentūros natūraliai egzistuos, ko gero, abipusis noras išlaikyti distanciją, kurią apsprendžia ir įstatymais apibrėžtos valdžios padalinimo galios.
Tokie santykiai ir susiklostė: valstiečiai į prezidentės daržą – užsienio politiką ir jėgos struktūras – nelenda, prezidentė, nors ir paniurnėdama, leidžia valstiečiams daryti ką tik tie susimano. Iš esmės valstiečiams ir svarbesnis ne dabar veikiantysis, o būsimasis prezidentas, nes paskutiniai Seimo kadencijos metai gali tapti ir šios partijos pakasynomis, ir galimybe ilgesniam laikui įsitvirtinti Lietuvos politiniame olimpe.
Dabartiniai Seimo valdantieji per prezidento rinkimus turės galimybių išnaudoti valdžios suteikiamus svertus, tačiau atsiras ir ne toks malonus šalutinio poveikio veiksnys. Jei valdančioji partija bus nepopuliari, dažniausiai taip ir nutinka kadencijos pabaigoje, priklausymas ar sąsajos su ja kandidatui bus nenaudingi, o opozicijos remiamiems kandidatams kaip tik suteiks daugiau reitingo taškų ir palankesnių rinkimuose balsuojančiųjų vertinimo.
Pretendentų bemaž 20-imt
Kad prezidento rinkimai visus 2 metus bus viena iš nuolatinių aktualijų besisukančių viešųjų disputų eteryje, pirmieji pastebėjo ne politikai, o lošėjai. Dar vasario mėn. „Lietuvos žiniose“ publikuotas straipsnis, kur paminėtos pirmosios potencialių kandidatų pavardės, dėl kurių lažintis pasiūlė lažybų verslo organizatoriai. Favoritų penketukas ant lažybų stalo buvo įdomus: 1 – Ramūnas Karbauskis, 2 – Andrius Tapinas, 3 – Algirdas Butkevičius, 4 – Saulius Skvernelis, 5 – Žygimantas Pavilionis.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tąsyk straipsnyje tarp kitų kandidatų dar paminėti: pats lažybų bendrovės įkūrėjas europarlamentaras Antanas Guoga, Seimo narys Naglis Puteikis, tapęs pirmuoju oficialiai iškeltu kandidatu artėjančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose, ir Eligijus Masiulis, lošėjų „reitinge“ iš favoritų nusiritęs į paskutinę 18 vietą.
Rimtesnį politinės aktualijos toną prezidento rinkimams suteikė balandžio mėn. delfi.lt informaciniame portale publikuoti „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos rezultatai, kur išsirikiavo pirmasis galimų kandidatų rikiuotės dvyliktukas, pagal populiarumą surikęs maksimum 19,2 ir minimum 1,6 proc. apklaustųjų balsų: S. Skvernelis, R. Karbauskis, Ingrida Šimonytė, Vilija Blinkevičiūtė, Gitanas Nausėda, Vygaudas Ušackas, A. Guoga, A. Tapinas, Remigijus Šimašius, A. Butkevičius, Ž. Pavilionis, Petras Auštrevičius.
Įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo paminėti ir kiti potencialūs žurnalistų pastebėti ar patys jiems apie tai užsiminę kandidatai: Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Europos Sąjungos komisaras atsakingas už sveikatą ir maisto saugą Vytenis Andriukaitis, anksčiau minėtas, bet praradęs galimybes į politinius lyderius išsiveržti Vytautas Gapšys, o rusiškoje žiniasklaidoje vis dar dažnai pasvarstoma, ar bus leista į Lietuvos prezidentus antrą kartą kandidatuoti Rolandui Paksui.
Ką kels ar rems socialdemokratai ir konservatoriai?
Natūralu, kad būsimų prezidento rinkimų potencialių kandidatų sąrašuose dažnas pilietis pasigenda Gabrieliaus Landsbergio ir Gintauto Palucko, tačiau abu jaunieji politikai, kai vyks prezidento rinkimai, dar nebus įveikę 40 metų amžiaus cenzo kartelės nustatytos kandidatams į prezidentus Lietuvoje. G. Paluckui trūks tik 3 mėn., tačiau prezidento rinkimų laikas – konstitucinė norma, tad į prezidentinių rinkimų traukinį naujasis socialdemokratų lyderis bilieto neturės. Kad prezidento rinkimuose negalės dalyvauti abu tradiciškai oponuojančių partijų lyderiai, į būsimų prezidento rinkimų turinį įneša tam tikros sumaišties. Šių partijų paramos pirmajame ar antrajame ture galės siekti bemaž visi centristinėms pažiūroms save priskiriantys kandidatai, gal tik išskyrus patį Centro sąjungos lyderį N. Puteikį, kuris linkęs pretenduoti į radikalesnes idėjas palaikančių rinkėjų balsus.
Žino, bet dar tyli
Potencialių kandidatų sąrašas ilgas ir anaiptol nereiškia, kad jis baigtinis. Iš žurnalistų klausimo, ar kandidatuos prezidento rinkimuose, sulaukia bemaž visos naujos ir senos politikos žvaigždės, ir gauna vieną ir tą patį atsakymą, kurį tiksliausiai atspindi diplomatiškas, bet ir konkretus vieno iš tokių potencialių kandidatų V. Ušacko atsakymas BNS naujienų agentūrai: „prezidento rinkimai vyks už dvejų metų, šiuo metu priimti sprendimus būtų per anksti“.
Tokią pat maldelę pakartojo S. Skvernelis, kiti irgi apsiriboja advokatiška „negaliu nei paneigti, nei patvirtinti“ formuluote. Panašius atsakymus turi paruošę visi, kurie apie kandidatavimą svarsto rimtai ir turi potencialių galimybių rinkimuose dalyvauti. Kad klausimų apie kandidatavimą sulaukia politinių partijų lyderiai – natūralu. Tačiau įdomu, kaip tarp jų atsiranda naujos verslininkų, visuomenės veikėjų pavardės. Ir ne tik atsiranda, bet pradeda nuolat suktis tikėtinų kandidatų į prezidentus apklausų sąrašuose ar politologų įžvalgose.
2019 m. rinkimuose tokiems priskirtini verslininkai R. Dargis ir A. Guoga, žurnalistas A. Tapinas ir dar nuo 2009 m. reitinguojamuose sąrašuose tebesisukantis SEB banko analitikas G. Nausėda. Turint tik finansinį užnugarį ir neturint žmogiškųjų resursų, komandos, organizacinės struktūros (ir atvirkščiai, komandą turint, bet neturint finansų), bandyti kandidatuoti į prezidento postą avantiūristiška. Tokiu atveju galima numanyti, kad kandidatai siekia kitų (prestižo, politinio kapitalo) tikslų ir valdyti valstybės ambicijų neturi.
Dažnai keliama versija, kad remtino įpėdinio žvalgosi ir dabartinė Daukanto aikštės šeimininkė, kadangi S. Skvernelio lyderystės, panašu, kad D. Grybauskaitė jau atsikando. Tačiau, kito globotinio, kuris galėtų būti bent jau arčiau reitingų vidurio, ji šiuo metu neturi, juk nebandys įtikinti į prezidentus kandidatuoti buvusį generalinį prokurorą Darių Valį ar kitus ir kitas nelabai sėkmingai savo dviejų kadencijų metu pasirinktas, paskirtas į atsakingus postus, bet niekuo nepasižymėjusias personas.
Nori, bijo, bet į sąrašą veržiasi
Pakliūti į potencialių kandidatų į prezidento postą sąrašą aktualu visiems ir kas ketina, ir kas tik svajoja šiuose rinkimuose dalyvauti. Rinkėjams reikia laiko prie kandidato priprasti ir patikėti, kad vienas ar kitas politikas ar visuomenės veikėjas iš tiesų yra realus kandidatas į prezidentus, o ne aktorius, atliekantis viešųjų ryšių ar rinkodaros eksperimentą ir populiarinantis, tarkim, lošimų verslą ar žiniasklaidos kanalą. Buvimas tokiame sąraše neįpareigoja, tačiau suteikia potencialiam kandidatui tam tikrą svorį visuomenėje, jis tampa žiniasklaidos dėmesio objektu, taigi atsiveria galimybės dažniau šmėžuoti TV ekranuose, klausiama jo nuomonės įvairiausiais klausimais ir pan. Tačiau politinių kampanijų organizavimo specialistai bei politologai vienbalsiai sutaria, kad Lietuvos atveju pernelyg anksti patvirtinti savo ketinimus kandidatuoti yra rizikinga, nes bus sulaukta ir pernelyg įkyrios žiniasklaidos dėmesio, kuri tikrų ar tariamų atradimų kandidatų biografijose bandys iškapstyti – nebūtinai iš piktos ar geros valios, bet kaip ir kandidatai gaudydami rinkėjų, taip ir žiniasklaidos tarnai – skaitytojų auditorijos balsus – „laikus“. Jei atkakliai ieškos – tai ir suras, nes į prezidentus kandidatuoja ne angelai, o rentabilūs žmonės iš kūno ir kraujo.
Premjero partija
Nepaisant, kad pretendentai į prezidento postą savo sprendimų dalyvaus ar nedalyvaus rinkimuose per anksti nesistengs afišuoti, tačiau turintieji tokių ambicijų savo elgseną politinėje arenoje, atsižvelgdami į didįjį tikslą, jau pradėjo modeliuoti. Atsižvelgdami į numanomų kandidatų ketinimus, atitinkamai jų atžvilgiu elgiasi ir politiniai partneriai bei oponentai. Kitaip tariant, nors pretendentai lauks tinkamiausio laiko pareikšti savo politinėms ambicijoms, tačiau savo rinkiminę kompaniją pradeda jau dabar ir būsimos kovos taisyklės verčia juos atitinkamai modeliuoti ir šiuo metu priimamus sprendimus.
Tarkim, į S. Skvernelio pagąsdinimą, kad jei Valstiečių ir žaliųjų frakcija balsuojant už urėdijų reformas Vyriausybės projekto nepalaikys, jis atsistatydinsiąs, rimtai pažiūrėjo gal tik valstiečiai. Visi kiti padarė logišką išvadą, – kadangi policijos ekskomisaras svajoja apie prezidento postą, jam atsistatydinti šiuo metu nenaudinga, tad jis to ir nepadarys. Būdamas eiliniu Seimo nariu galimybių sulaukti dėmesio S. Skvernelis turėtų žymiai mažiau, o dėl savo charakterio ir gruboko profesinio bendravimo stiliaus galėtų įsivelti į konkurencinę kovą tik su Petru Gražuliu ir kita nuolat į Seimą pakliūnančių atrialiežuvių ir populistų kompanija, kurios reitingo potencialas, kaip ir visų juokdarių po 2008 m. Arūno Valinsko politinio eksperimento, sumenkęs.
Valdančiosios partijos kandidatas į prezidentus išliks mįslinga tema. Panašu, kad valdančiųjų populiarumas ir dėl to paties S. Skvernelio veiksmų, ir dėl kt. politikos naujokams būdingų klaidų, nepaliaus kristi. Todėl, jei S. Skvernelis artėjant prezidento rinkimams vis dar tikės savo laiminga žvaigžde, turėtų valstiečius ir žaliuosius palikti, suradęs ar pats sukūręs tinkamą pretekstą.
Kritika be atsakomybės
Dabartiniai premjero veiksmai tokią versiją tik patvirtina, premjeras trūks plyš demonstruoja „tvirtą ranką“, netgi išdrįso apsižodžiuoti su prezidente. Kadangi būdamas premjero poste nieko konstruktyvaus S. Skvernelis dar nepasiūlė (arba siūlė, bet niekas to nežino ir nepastebėjo), ko gero, nenustebins erudicija bei Lietuvos ateities vizijomis ir įžengus į prezidentinių rinkimų tiesiąją. Tokių kandidatų pagrindiniu arkliuku rinkimuose tampa aštri kritika, dažniausiai ji ir nukreipiama į postą tuo metu dar užimantį lyderį – „kaip blogai jis daro, koks neteisingas“ ir t.t. Ką darytų geriau – per daug ir nesistengiama detalizuoti, tiesiog pabrėžiama, kad „bus daroma kitaip“.
Per likusius metus ar pusantrų premjeras dar drąsiai gali dalinti prieštaringiausius ir neįgyvenamus pažadus bei demonstruoti, kaip uoliai juos įgyvendina, tačiau darbų rezultatus jam būtų žymiai patogiau kritikuoti sėdint Daukanto aikštėje nei prisiimti už juos asmeninę atsakomybę toliau vykdant vyriausybės vadovo pareigas. S. Skvernelis jau spėjo išsiduoti, kad tikros atsakomybės privengia, vienu metu linkęs pritarti nesuderinamiems dalykams, o įgyvendina, pasitaikiusį pagal aplinkybes, kokį nors trečią variantą.
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.
Tuo jis išties šiek tiek primena JAV prezidentą Donaldą Trampą. Susirinkti protesto balsus ir tuo pačiu išlikti įtakinga figūra valdžios piramidėje S. Skverneliui bus neeilinė užduotis. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai irgi gali pabosti būti tik premjerą aptarnaujančio personalo padėtyje, todėl neatmestina, kad apsitrynę politikos kuluaruose jie ir patys gali paieškoti kito remtino kandidato, prisiminti į Europos Parlamentą išsiųstą Bronių Ropę, charizmą, nors pradžioje ir padarė keletą nedovanotinų klaidų, turi ir naujasis valstiečių lyderis Seime Viktoras Pranckietis.
Tuo atveju, jei valstiečių reitingai nekristų, bet kiltų, kaip prognozuoja tikrasis partijos lyderis R. Karbauskis, šie kandidatai į sunkiasvorių lygą galėtų įžengti. Tiesa, pats R. Karbauskis yra pareiškęs, kad kandidatuoti į prezidentus neketina ir kol kas tenkinasi pilkojo kardinolo vaidmeniu valdžios piramidėje.
Vienas ateina, kita išeina
Reikšmingi du pokyčiai susiję su būsimųjų prezidento rinkimų žvaigždės patekėjimu įvykę pastaruoju metu. Ryškiausias jų – V. Ušacko pareiškimas, kad baigia savo diplomatinę karjerą ir ketina Lietuvoje pasinerti į analitinį darbą bei politiką. Pareiškimas – ankstyvas. Europos Sąjungos atstovybės vadovo kadencija Maskvoje baigsis tik spalio mėn., tad pareikšti apie savo planus jo niekas apart jo paties ketinimų neskubino. Apie šio politiko galimybes siekti prezidento posto pradėta kalbėti jau labai senai, net anksčiau nei jis sulaukė leidžiančio kandidatuoti 40 m. amžiaus.
Potencialių kandidatų lyderių penketukui V. Ušacką priskiria viešosios politikos ekspertai, ne tokiomis aukštomis pozicijomis diplomatas gali pasigirti sociologinių apklausų reitinguose, tačiau darbuojantis diplomatinėse tarnybose toli nuo Lietuvos sulaukti labai daug dėmesio visuomenėje jis ir negalėjo tikėtis.
Kitas reikšmingas pokytis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“, Ingrida Šimonytė netikėtai pareiškė, kad ši kadencija Seime, ko gero, yra jos politinio kelio pabaiga. Buvusi finansų ministrė, ekspertų laikyta konservatorių favorite būsimoje kovoje už prezidento postą, yra nusivylusi politika. Paviešintame pokalbyje apie savo ateities perspektyvų politikoje pabaigą, I. Šimonytė pažėrė daug karčios kritikos dabartinių valdančiųjų ir apskritai visų politikų ir politikos atžvilgiu. Sunku spręsti apie tikruosius I. Šimonytės motyvus, galima patikėti ir pačios finansų specialistės įvardintais, tačiau aišku, kad nuostatos, kuriomis ji pasidalino TV laidoje, buvo ne emocijų išprovokuotas ekspromtas.
Tai reiškia, kad tarp konservatorių savo potencialios įpėdinės nebeturi ir D. Grybauskaitė, o konservatoriams jos pareiškimas reiškia, kad kandidatų į prezidentus pretendentų sąrašo viršūnėje konservatorius reprezentuojančio veido nebelieka. Tokios prabangos ši partija negali sau leisti, nebent tokiu veidu taptų V. Ušackas, jei konservatoriai jį paremtų, formaliai jis ir priklauso konservatorių partijai, nors santykį su jais diplomatas formuluoja aptakiai.
Šachmatų partijos prasideda
Turint galvoj, kad dar vienas konservatorių atstovas Ž. Pavilionis pernelyg neslepia savo ambicijų pretenduoti į aukštesnes nei eilinio Seimo nario pozicijas politikoje, ambicingų planų atsisakius I. Šimonytei, susidariusį vakuumą reikėjo paskubėti užpildyti jau vien dėl to, kad šios vietos neužimtų kitas veidas. Tai reikštų, kad V. Ušacko pareiškimas apie diplomatinės karjeros pabaigą ir, jo žodžiais tariant, „pasinėrimas į politiką“ bei visuomenės informavimas, kad patvirtintų apie savo kandidatavimą viso labo tik „per anksti“, – atrodo pakankamai savalaikis.
Konservatoriams, nepaisant kuklios jų sėkmės Seimo rinkimuose, reikalai politikoje klostosi palankiai. Kadangi liberalai dėl įtarimų korupcija jų pagrindiniams lyderiams, murkdosi praeityje ir Seime atlieka labiau trečiaeilę valdančiosios frakcijos pagalbininkų nei jos oponentų funkciją, konservatoriams buvimas vienintelės realios opozicijos rolėje leidžia tikėtis 2019 m. keliais šūviais prisimedžioti pakankamai daug riebių zuikių. Nereikia pamiršti, kad ne tik prezidento, bet ir savivaldybių bei Europos parlamentarų rinkimai ne mažiau reikšmingi siekiančiai įsitvirtinti politikoje naujajai konservatorių kartai.
Šiuo atžvilgiu jų perspektyvoms gal kaip tik palankiau, kad dabartinis lyderis dar per jaunas pretenduoti į svarbiausią valstybėje postą. Jei G. Landsbergis per tiesioginius rinkimus susirinktų tiek pat balsų, kiek anuomet kandidatuodamas į prezidentus surinko Gabrieliaus senelis – tai būtų partijos nesėkmė, kuri skaudžiai kainuotų būsimuose 2020 m. Seimo rinkimuose. Parėmimas kandidato, kuris prezidento rinkimuose turi realiausių galimybių laimėti – partijai suteiktų ne tik gražių dividendų visuomenės apklausų reitinguose, bet ir reikalingos įtakos, jei jų remiamas kandidatas nugalėtų valstybės valdymo piramidės viršūnėje.
Socialdemokratai be favoritų
Socialdemokratai būsimų kandidatų į prezidento postą penketuke savo veidą turi, tačiau jų partiją atstovaujančios europarlementarės Vilijos Blinkevičiūtės potencialas kuo toliau, tuo atrodo blankiau. Reikšmingas Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkės postas Lietuvos rinkėjui ne daug ką pasako, nuopelnai darbuojantis Socialinių reikalų ir darbo ministre jau primiršti, o nekandidatavimas į Socialdemokratų partijos vadovus reiškia, kad ji gali užimti garbingą kandidatės vietą, bet, tikėtina, tik pirmajame rinkimų ture.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Socialdemokratams iš to ir tebūtų tiek naudos, kad jie savo kandidatą turėtų. Lyderystės stoka pas socialdemokratus jaučiama, nebent juos įtikintų į Briuselį komisaro pareigoms deleguotas V. Andriukaitis – vėl leisti jam dar kartą pralaimėti arba sugundytų iš Briuselio atstovybės Maskvoje atvykęs pretendentas. Pastarajam laiko dar yra ne tik pareikšti apie tolimus ketinimus pretenduoti į prezidentus, bet susiklosčius palankioms arba nepalankioms aplinkybėms, ir iš vienos partijos nukeliauti į kitos partijos stovyklą.
Tiesa, nereikia pamiršti, kad socialdemokratai savo gretose turi vieną sėkmingiausią per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį užsienio reikalų ministrą, kuriam priekaištų neturi net politiniai oponentai, nei dabartinė prezidentė, tačiau L. Linkevičius nėra niekada viešai pareiškęs apie savo ketinimus pretenduoti į valstybės vadovo postą, be to, jo reitingai partijos viduje nėra labai aukšti. Tai atsispindėjo ir rinkimų į Seimą sąraše, kur jis buvo tik 34, tačiau šiame sąraše ir G. Paluckas tebuvo tik 41, o dabar yra Socialdemokratų partijos pirmininkas.
Politika atostogų neišeina
Su ateities politikos realijomis susijusių reikšmingų įvykių vyko ir daugiau. Į darbo partiją sugrįžta Viktoras Uspaschikas. Nors tai gali reikšti tik bandymą reanimuoti jau beišnykstančią Darbo partiją, tačiau, jei charizmatiškajam darbiečių vadui tai pavyktų, keistųsi ir laikotarpio iki prezidento rinkimų politinių diskursų kontekstas, kadangi populistinių politinių jėgų niša Lietuvoje nėra guminė.
Be to, būtų gera proga diskutuoti ne tik apie kandidatų idėjines nuostatas bei jų suburtas komandas, tačiau ir apie rinkimų pinigines, kurios turėtų būti pakankamai storos. Kandidatai patys dėžučių nuo degtinės nebesinešios, nes vieno praeityje perspektyvaus pretendento E. Masiulio pavyzdys parodė, kad tai gali būti net labai rizikinga. Apie save nuolat primena ir buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, nors pasivaikščiojimas iš vienos partijos į kitą jį iš reikšmingų aktyvios politikos lauko žaidėjų eliminavo, bet sugrįžimo scenarijų šis ambicingas veikėjas dar tikrai ketina paieškoti.
Kitų potencialių pretendentų veiklose lyg ir nieko ypatingo. N. Puteikis barsto pirmojo pareiškusio ketinimus siekti prezidento posto reitingus tapęs valdančiųjų frakcijos nariu, A. Tapinas kalba skausmingomis Lietuvai temomis ir juokina kolegas kurdamas filmukus apie A. Tapino skendimą Viduržiemio jūroje, A. Guoga tapo „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo savininku, G. Nausėda užsiima bankininkyste ir įtaigiai postringauja „pamokslus nuo kalno“. Užbėgdama už akių koalicijos partneriams socialdemokratams apie koalicijos ateitį prakalbo pati Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tad rudeniop S. Skvernelis išties gali pasilikti su mažumos vyriausybe.
Starte – lygiosios
Jau kuris metas grėsmingais žaibais nesisvaido Daukanto aikštės šeimininkė, tad senojo Vilniaus universiteto prieigose tvyro vasariška ramybė. Tačiau priešrinkiminis ir rinkiminis į prezidentus laikotarpis kol kas graso tapti vienu karščiausių nuo pat 1918 m., kai Lietuvoje pradėta rinkti prezidentus. 2019 m. susiformavus situacijai, kai bent 5–6 ar dar daugiau kandidatų turės maždaug vienodas galimybes pakliūti į antrą prezidento rinkimų turą, gali nutikti ir taip, kad prezidentas bus renkamas iš 2 kandidatų pirmajame ture susirinkusių ne po 21 – 31 proc. balsų, kaip būdavo iki šiol, bet tik po 10 – 11 proc. balsų.
Kol kas klostosi panašios tendencijos, o tai reiškia, kad galimybių suspėti į prezidentinių rinkimų traukinį dar turi netgi iki šiol visiškai nežinomi, neįvardinti kandidatai ir konkurencija tarp visų apsispendusių ir į rinkimus atėjusiųjų bus ypač aštri.
Kaip ir pas socialdemokratus, lyderių vakuumas tvyro ir patriotiškai nusiteikusių, moralinį šalies veidą atstovauti bandančių intelektualų stovykloje. Nors veidų, net ir spaudos puslapiuose, iš jų terpės apstu, tačiau situacija netgi šiek tiek primena Rusijos opoziciją, kur taip pat apstu lyderių ir tuo pačiu nėra ar neliko nei vieno (gyvo), kuris aplink save pajėgtų sutelkti reikšmingas šalininkų gretas.
Kokiu būdu dalyvaus Rusija?
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – puikus žvalgybinių intrigų meistras.
Aktualus klausimas, ar Lietuvos prezidento rinkimuose „dalyvaus“ Rusija? Į žurnalistės klausimą apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje pabandė atsakyti Hudsono instituto Vašingtone analitikas, Rusijos ekspertas Marius Laurinavičius. Anot jo, paprastai rusai įvertina situaciją ir, jei mato, kad galimybių yra, situacija pasinaudoja, o jei mato, kad galimybių nėra, gali Lietuvos prezidento rinkimų ir nesureikšminti, t. y., pati Lietuva nulems, ar suteiks galimybių Rusijai dalyvauti.
Kad Rusija tokių galimybių turės, ypač veikdama atvirose interneto platybėse, ne tik organizuodama kibernetines atakas bei įsilaužimus į kandidatų serverius ir kompromituojančios medžiagos viešinimą, bet ir kurdama pseudo naujienas, leisdama į eterį tikslingai sumodeliuotas žinias, niekam ir nekyla abejonių. Augantis socialinių tinklų populiarumas tokias galimybes Rusijai atveria, Rusija jomis naudojasi ir nepanašu, kad per artimiausius 2 metus šių galimybių sumažėtų, ko gero, priešingai, – jų tik daugės.
S.Skvernelio užsienio politika?
Rinkimų rezultatus Lietuvoje lems ne tik galimas tiesioginis Rusijos specialiųjų tarnybų dalyvavimas, tačiau ir sunkiai prognozuojama imperialistinių ambicijų turinčios valstybės elgsena pasaulinėje geopolitikos erdvėje. Klausimų, dėl kurių suka galvas Vakarų analitikai, apstu: galutinai iššals jau šaldyti pradėtas konfliktas Ukrainoje; bus aktyvizuoti įsisenėję konfliktai Padniestrėje, Osetijoje, Abchazijoje, Kalnų Karabache ar bus įplieksta naujų; kokių ketinimų Rusija turi Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, Sirijoje ir Šiaurės Korėjos pasienyje.
Iš Baltijos šalių palankesnę terpę veikti Rusija suranda Latvijoje, bet tai nereiškia, kad Lietuva paliekama ramybėje ir gali snausti po ne simbolinės reikšmės, bet simbolinės galios NATO naikintuvo sparnu. Jei reikalai kaimynėje valstybėje pakryptų tokia linkme, kad už sienos Baltarusijoje po savo naikintuvų sparnais ilgesniam nei pratybų „Zapad“ laikotarpiui susės ne taikūs rusinai, bet reguliarioji Rusijos federacijos armija, iš esmės keisis ir Lietuvos rinkėjų vertinimai pretendentų į prezidento postą atžvilgiu bei pačių pretendentų retorika.
Tarkim, tokio S. Skvernelio nuostatos tiek Rusijos, tiek apskritai tarptautinės politikos atžvilgiu iš viso nežinomos. Jei kandidatuoti S. Skvernelis išties ketina, užsienio politikos srityje dar turėtų aktyvizuoti savo smegenų pusrutulius. Būdamas silpnokas užsienio politikos žaidėjas, prielaidas sužibėti jis gali pabandyti susikurti kitais būdais. Į nelietuviškos rašybos įteisinimą, kurios šalininkas S. Skvernelis yra, galima pažiūrėti ir per prezidentinių rinkimų prizmę. Įteisinus lietuvių kalbos žodyno svetimybes, atsirastų prielaidų vėl susidraugauti su kaimynais lenkais. Taip pakrypus reikalams S. Skvernelis sugebėtų prisistatyti visuomenei kaip pagrindinis draugystės su strategine užsienio partnere architektas.
Rusija veiks, tad reaguoti reikės
Pretendentų požiūris į Rusiją be abejo, turės reikšmės renkant Lietuvos prezidentą – jei per likusius 2 metus Rusijoje įsivyraus santykinė ramybė – reikšmė bus mažesnė, jei Rusija taps dar agresyvesnė ar net pradės naują karinę avantiūrą – reikšmė bus didesnė. Kol kas visi potencialūs pretendentai, gal tik išskyrus V. Ušacką, kuris tvirtina, kad su kaimynėmis reikia kalbėtis, Rusijos atžvilgiu stengiasi pataikyti į dabartinės prezidentės D. Grybauskaitės užduotą toną, kuris yra kaimynės atžvilgiu gan nedraugiškas.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad pačios D. Grybauskaitės retorika pirmą kartą kandidatuojant į Lietuvos Respublikos prezidentus 2009 m. Rusijos atžvilgiu buvo visai kita, ji irgi teigė, kad su kaimynais reikia kalbėtis ir netgi bandė tai daryti. Kita vertus, ir dabartinė V. Ušacko pozicija viso labo gali būti tik pareigų dalis, nes iki spalio mėn. jis tebėra ES atstovas Maskvoje, tad jo požiūris į Rusiją yra Angelos Merkel požiūris, arba, kaip mėgsta pabrėžti pats diplomatas: „ES vadovės Federikos Mogherini nuomonė“.
Nereikia pamiršti ir to, kad Rusija ne tik gali pasinaudoti ar nepasinaudoti rinkimų metu susiklosčiusia situacija Lietuvoje, bet linkusi sau palankias situacijas ir pati susikurti. Tai daro net ir neturėdama konkrečių tikslų, bet tam atvejui jie tokių tikslų atrastų. Tai, kad Rusijos prezidento nuostatos daugeliu atžvilgių išlieka neprognozuotinomis ar neteisingai prognozuojamomis didžiausių politinės analitikos centrų Vakaruose, reiškia, kad savo prezidento nuostatų nežino ir dauguma Rusijos specialiųjų tarnybų generolų, tačiau daro išvadas, numato, prognozuoja ir dirba. Jei taip nutiktų, kad prezidentui jų paslaugų prireiks ir paaiškėtų, kad jų suteikti pavaldiniai negali, generolai liktų be antpečių, tad kryptingai Lietuvos, kaip ir kt. Rusijos dėmesio centre esančių šalių atžvilgiu dirbama jau vien tik asmeninio apsidraudimo tikslais.
Belieka tikėtis, kad dirba ir mūsų specialiosios tarnybos. Jei lietuviškų tarnybų potencialas ir ribotas, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, bent jau perspėjimo ir iš šiapus, ir iš anapus Atlanto esančių NATO partnerių turėtume sulaukti.
Orkestras jau repetuoja
Vasara – ramus laikas, bet ne politikos arenoje. Neatrodo, kad net ir tokių tolimų įvykių, kurie ištiks tik už 2 metų scenoje tvyrotų štilis. Kaip tik priešingai. Prezidentinių rinkimų orkestro dalyviai jau renkasi į pirmąsias repeticijas, vieni jau instrumentus derina, kiti tik žvalgosi su kokiais instrumentais teks groti, dar kiti skuba mokytis, nes muzikavimo priemones pirmą kartą pamatė. Koncerte skambėsiančių kūrinių natas irgi vieni jau atėję rado paliktas senųjų muzikantų, kiti atsinešė savas, dar kitiems „angelai“ padalino.
Orkestro dalyviai taip pat žvalgosi, kokio kalibro virtuozai šalia sėdasi ir kokiais jie instrumentais ketina sugroti. Salė kol kas tuščia, žiūrovai šio proceso nestebi, tad dar galima atsipalaiduoti. Koncertas gali būti įdomus, tačiau kiek vietų žiūrovų salėje bus užimta – atviras klausimas. Pastaruoju metu dar susirinkdavo daugiau nei pusė, bet dabar – tai jau būtų optimistinės prognozės.
Potencialūs pretendentai į prezidentus visi kaip susitarę tvirtina, kad tai ir esanti pagrindinė Lietuvos problema, tik kaip problemą spręsti – dar niekas nepasiūlė, o tiems, kurie pabandė ją spręsti – nepasisekė.
Problemų sprendimo melodijos įkyriai kartojasi ir vis bandoma pagroti tik gražiau. Kol kas dar nei vienas pretendentas į dirigentus nepabandė bent jau nusileisti į salę ir į save bei kitus iš ten pasižiūrėti. Pasiunčia į salę viešųjų ryšių specialistą ir po to klausosi jo išvadų, pasikonsultuoja su kompozitoriais ir vėl repetuoja iš tų pačių natų. Kol kas politikos plokštelė, ne tik prezidentinių rinkimų, ko gero ir visos politikos įvairiuose lygiuose yra įstrigusi.
Tikėkimės, kad nekandidatuos į prezidentus buvęs Operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas – tai būtų jau atvira kapituliacija.
Pasiūlyta mokesčių mažinimo reforma viduriniajai klasei stiprinti. Opozicinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija (TS-LKD) penktadienį pristatė modelį, pagal kurį asmenys, uždirbantys per mėnesį iki 1800 eurų (iki mokesčių) mokėtų mažesnį – 12 proc. – gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą, o uždirbantieji daugiau nei 1800 eurų (iki mokesčių) mokėtų 19 proc. GPM, bet tik už tą sumą, kuri viršytų minėtą atlyginimo slenkstį.
TS-LKD frakcijos Seime narys Laurynas Kasčiūnas akcentavo, kad mokesčiai iš esmės mažėtų.
„Tas progresyvumas netgi orientuotas į mokesčių mažinimą. Dabar turime 15 proc. GPM bet kokioms pajamoms, tai reiškia, kad progresyvumo šia prasme nėra. Mūsų siūlymas: iki vadinamojo slenksčio visi moka tą patį 12 proc. tarifą, o virš slenksčio esančioms pajamoms galiotų 19 proc. GPM tarifas. Net ir tie, kurie uždirbtų „popieriuje“ 1850 eurų, jie iki 1800 eurų mokėtų 12 proc. GPM tarifą, ir tik už tuos 50 eurų „įsijungtų“ 19 proc. tarifas“, – Seime penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje „Ar Lietuvai reikalinga solidarumo principais grįsta mokesčių sistema?“ sakė L. Kasčiūnas.
Pasak Seimo nario, konservatorių pasiūlytas modelis skirtas stiprinti viduriniąją klasę.
„Visa šita reforma pirmiausia būtų orientuota į viduriniosios klasės stiprinimą. Žmonėms, kurie uždirba vidutinį darbo užmokestį, mokesčiai sumažėtų 21,5 euro. Didėti mokesčių našta pradeda jau tiems žmonėms, kurie gauna 3150 eurų (iki mokesčių). Truputį mokesčių našta išaugs 10 tūkstančių daug arba labai daug uždirbančių žmonių. Bet tas „solidarumo įnašas“ turėtų būti jų suvoktas kaip tam tikra neišvengiamybė“, – aiškino L. Kasčiūnas, pastebėjęs, kad ši formulė pagrįsta įvairių šalių pavyzdžiais.
TS-LKD frakcijos narys Žygimantas Pavilionis taip pat įsitikinęs, kad pasiūlytas modelis naudingas ir mažesnes, ir didesnes pajamas uždirbantiems asmenims.
„Daugiau nei milijonui žmonių, daugumai mūsų gyventojų mokesčiai sumažėtų, jie uždirbtų daugiau. Ir tik maža dalis pačių turtingiausių žmonių šiek tiek daugiau sumokėtų į biudžetą. Kas teisinga, manau, net ir jiems patiems. Ekonominis variklis po truputį stoja tiems turtingiesiems, nes čia lieka vis mažiau darbuotojų“, – spaudos konferencijoje sakė Ž. Pavilionis, besitikintis, kad šis siūlymas virs nacionaliniu susitarimu, nes mažinant socialinę atskirtį daugiau delsti esą nebegalima.
„Tai dalinis siūlymas, turi būti sisteminė mokesčių peržiūra, tikimės, kad valdantieji ateis į Seimą su tais pakeitimais. Mes tiesiog laukti nebegalime. Teikiame šį siūlymą tikėdamiesi, kad kažkokio pobūdžio nacionalinis susitarimas gali atsirasti tarp visų politinių jėgų, nepaisant mūsų visų politinių skirtumų“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.
Iniciatyvos autorių skaičiavimu, preliminariai, reforma šalies biudžetui galėtų kainuoti iki 18 mln. eurų, bet galima tikėtis, kad šalies iždas nepatirs jokios papildomos naštos.
Šį kartą į politiką pažvelgti noriu tragikomiškai, nes rimtai žiūrėti į Lietuvos problemas – jau per sunku.
Tik aklas nemato, kaip Lietuva iš visų pusių spaudžiama elgtis prieš savo prigimtį. Verčiama išsižadėti savo požiūrio dėl visko – ir dėl smulkių, ir dėl kardinaliai svarbių dalykų.
2017-ieji dar tik prasideda, o jau turime naują draudimą. Jau nebegalime švęsti Užgavėnių taip, kaip iki šiol jas švęsdavome, nes, matot, vienas šios siautulingos pavasario šventės personažas nepatinka žydams. Tikriausiai teisingai elgiamės, kad atsisakome kai kurių Užgavėnių šėlionių kaukių. Juk žydai – pati garbingiausia, padoriausia, sąžiningiausia, teisingiausia, tvarkingiausia Pasaulio tauta. Kur gi mums iki jų? Tokios tautos valiai nuodėmingieji atsilikėliai lietuviai tiesiog privalo paklusti. Be dvejonių, nedelsiant. Mums, lietuviams, tikriausiai turėtų būti labai gėda, kad patys iki šiol nesusipratome.
O kadangi mes – amžini nesusipratėliai, prašykime, kad viską išmanantys ir žinantys žmogaus teisių gynėjai, liberalai, demokratai bei kosmopolitai parengtų mums atmintinę, kokių dar kaukių Lietuvai privalu atsisakyti. Išsamus sąrašas reikalingas tam, kad vėl ko nors neįskaudintume 2018-aisiais, sulaukę pavasario švenčių. Ir vis dėlto blaiviai mąstantys lietuviai patys privalo žinoti savo vietą: tiek draugiškai, tiek piktai pašiepti lietuviams galima tik … lietuvius. Visi kiti variantai traktuotini kaip tautinė ar rasinė diskriminacija, už kurią mes privalome būti sodinami į kalėjimus ilgiems dešimtmečiams. Geriausia – iki gyvos galvos. Kad nesipainiotume po kojomis tiems, kurie žino, kokia privalo būti Lietuva.
Kita didžioji lietuvių „nuodėmė“ – nenorime į savo abėcėlę įsileisti svetimų raidžių. Vadovaujantis sveiku protu, elgiamės teisingai: mes neprivalome taikytis prie svetimųjų užgaidų Lietuvoje. Elgiamės taip, kaip elgiasi visos kitos pasaulio tautos: nepatikliai žvelgiame į svetimybes. Jei būtume skaitlingoji pasaulio tauta, pavyzdžiui, kinai arba indai, savo žmones skaičiuojantys milijardais, gal ir galėtume nebijoti asimiliacijų. Bet dabar, kai mūsų – vos keli lašeliai pasauliniame vandenyne, – turime branginti kiekvieną lietuvišką užrašą, raidę, žodį.
Bet štai kaip Pilypas iš kanapių atsiranda toks konservatorių – krikščionių demokratų partijos atstovas Andrius Kubilius. Seimui jis primygtinai siūlo „vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose problemas spręsti europietiškai“ (apie tai pranešta tsajunga.lt portale). Jis ragina kuo skubiau įsileisti mums svetimas, neįprastas „w, q, x“.
Kaip toks siūlymas apibūdina idėjos autorių? A.Kubilius – labai drąsus vyras. Nebijo raidžių chaoso lietuviškuose dokumentuose. Nebijo nepatogumų, kurių turės lietuviai, negalėsiantys taisyklingai perskaityti lenkiškai užrašytų pavardžių. Nebijo naujos lenkiškojo separatizmo bangos. Nebijo, kad svetimų raidžių puls reikalauti ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautos. Galų gale jam nė motais, kaip svetimų raidžių problemą išnarpliojo kaimyninė Latvija (pagrindiniame oficialių dokumentų puslapyje – tik latviški užrašai; jokių lenkiškų, vokiškų, rusiškų).
Ir vis dėlto drąsa – ne vienintelė A.Kubiliaus dorybė. A.Kubilius dar ir puikiai išsilavinęs, išmintingas. Jis žino, kas yra „problemos sprendimas europietiškai“, o dvigubos W priešininkai – ne.
Oficialiame tsajunga.lt portale neseniai buvo parašyta, kad A.Kubilius siūlys Seimo rinkimų įstatymo pataisas, kurios numatytų žemesnį rinkimų barjerą tautinių bendrijų partijoms. Tokia įstatymo pataisa, A.Kubiliaus manymu, „leistų demokratizuoti tautinių bendrijų atstovavimo Seime procesą“.
Belieka nusistebėti: ar lenkai, rusai ir žydai, kurie iki A.Kubiliaus teikiamų pataisų buvo išrinkti į Lietuvos Seimą, parlamentarais tapo būtent nedemokratinio proceso būdu? Kyla ir įtarimų: ar žemesnis rinkimų barjeras, taikomas lenkams, rusams ar žydams, nežemina jų orumo? Negi jie neverti vienodų žaidimo taisyklių? O gal manoma atvirkščiai – nustatydami vienodas taisykles visoms Lietuvos tautoms lietuviai save per daug išaukština?
Norėtųsi dar paklausti – o kaip lietuvių patekimu į nacionalinius parlamentus rūpinasi Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos įstatymų leidėjai. Remiantis A.Kubiliaus pareiškimais, galima daryti išvadą, kad Varšuva, Minskas, Maskva, Berlynas ir Londonas kur kas atidesni lietuvių atstovavimo aukščiausiuose valdžios organuose reikalams. Gal A.Kubilius galėtų papasakoti, sakykim, kokių lengvatų turi Punsko, Seinų ir Suvalkų lietuviai, siekdami patekti į Lenkijos parlamentą?
Bet tokie mano klausimai liberalams ir liberaliai nusiteikusiems konservatoriams bei krikdemams tikriausiai pasirodys kvailoki. Visiems seniai aišku, kokios nustatytos Lietuvoje gero tono manieros: lietuviams nedera rūpintis lietuviais. Tikrasis lietuvio pašaukimas – aukotis dėl kitų.
Šiame savo tekste norėčiau pagirti ir dar vieną tsajunga.lt atstovą – Seimo narį Žygimantą Pavilionį. Kaip ir jo kolega A.Kubilius, jis panašesnis į liberalą nei į konservatorių ar krikdemą. Jei naudinga – idėją išaukština. Jei nenaudinga – nutyli. Ypač tai išryškėjo kovo 8-ąją, kai Seimo Kontitucijos salėje buvo surengta diskusija „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“.
Tokia diskusija – reikalinga. Anapus Lietuvos šiandien gyvena daug mūsų tautiečių, tad oficialiąjam Vilniui negali nerūpėti jų likimas. Lietuva patirtų didelių nuostolių, jei ilgainiui jie taptų kitų šalių piliečiais. Bet ką daryti, kad beveik milijonas iš namų išvažiavusiųjų lietuvių ilgainiui nenutautėtų?
Seimo narys Ž.Pavilionis mato tik vieną išeitį. Tos išeities vardas – dviguba pilietybė. Bet argi ji – vienintelė teisinga? Naivu manyti, jog leisdami turėti dvigubas pilietybes labai ženkliai sustiprinsime emigravusiųjų ryšius su Lietuva, priversime juos karštai mylėti Tėvynę. Be to, esama pavojaus, kad į kairę ir dešinę dalinama dviguba pilietybė net paspartins pavojingai gausų išsivaikščiojimą, taps pigia, nukainuota preke, kurios niekas nebevertins. Taigi lengvai įgyjama dviguba pilietybė valstybėje gali sukelti dar didesnę painiavą nei iki šiol, nes nebebus aišku, kokia penktoji kolona mus griauna iš vidaus – rusiška, vokiška, britiška ar ispaniška. Bet Ž.Pavilionis apie šiuos pavojus nekalba.
Vienoje televizijos laidoje jis net klastingai prisiminė, esą Antanas Smetona skatino emigraciją ir rėmė dvigubos pilietybės idėją. Šis palyginimas – nesąžiningas. A.Smetonos ir dabartinės Lietuvos negalima lyginti vien dėl to, kad anuomet lietuvių šeimos vidutiniškai augino po penkis – septynis vaikus, o šiandieninės – neaugina nė dviejų. Taigi A.Smetonos laikais lietuviams nebuvo iškilęs pavojus ištirpti nei JAV, nei Brazilijoje, nei Lietuvoje. O šiandieniniai lietuviai – vos kvėpuoja, vos alsuoja. Jų gali nebelikti nei Jungtinėse Valstijose, nei Brazilijoje, nei Lietuvoje.
Keisti ir parlamentaro Ž.Pavilionio priekaištai Konstituciniam Teismui, tvirtinančiam, kad Lietuvos Konstitucija leidžia dvigubas pilietybes dalinti tik išskirtiniais atvejais. Pagal Ž.Pavilionį, jei norime lengvai dalinamos dvigubos pilietybės, reikalingas referendumas, o kadangi sveikas protas byloja, jog referendumo rezultatai nebus malonūs dvigubos pilietybės šalininkams, Lietuva privalo kaip nors apeiti KT išaiškinimą…
Žinoma, teisėjai, taip pat ir Konstitucinio Teismo atstovai, – nėra šventieji. Jie gali daryti klaidų. Bet vis tik siūlyti apeiti svarbiausius Lietuvos įstatymus – argi valstybiška? Įstatymo kūrėjams taip elgtis tikrai nedera.
Šį sykį konservatorių elgesys glumina dar ir dėl to, kad oficialiame portale tsajunga.lt nėra nė užuominos apie kovo 8-ąją išdėstytas buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo Vytauto Sinkevičiaus mintis. Ž.Pavilionis – cituojamas, A.Kubiliui tribūna suteikta, kategoriškos nuomonės neturintiems konferencijos dalyviams – taip pat, o apie V.Sinkevičiaus teiginius – nė žodelio. Nes teisės specialistas ragino laikytis Konstitucijos.
Analizuodami dvigubos pilietybės problemas konservatoriai, regis, elgiasi kaip tikri liberalai ar kosmopolitai: tegul bus patogu iš Lietuvos išvykstantiems, bet tik ne Lietuvoje pasiliekantiems.
Dvigubos pilietybės problemą likviduoti galima ir kiek kitaip. Gerinkime lietuvių gyvenimo sąlygas ne airijose, vokietijose ar ispanijose, bet čia, Lietuvoje. Sumažinkite socialinę atskirtį, padidinkime gimstamumą, likviduokime korupciją, būkime vienas kitam teisingesni, dėmesingesni – tada dvigubų pilietybių nė nereikės. Nebent siekiama priešingų rezultatų – kad lietuviai išvyktų ir negrįžtų…
Filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus išplatino laišką:
Brangieji,
Jūs nesate abejingi valstybės likimui, todėl gal galima Jus pakviesti į labai svarbią talką? Lietuvos demografinė būklė mums visiems gerai žinoma. Jūsų dėmesiui siunčiu 2015 m. pasirašytą Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos. Jis suteikė vilčių, kad viršūnės suprato atsakomybę, ir prasidės permainos. Juolab kad rinkimų metu visos partijos pripažino padėties rimtumą ir žadėjo permainas.
Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet jau praėjo 20 mėnesių nuo sutarties pasirašymo. Pasikeitė Seimo sudėtis. Buvo galima tikėtis, kad naujoji jėga kuo greičiau imsis darbo. Nes abu valdančiųjų partijų lyderiai šį susitarimą yra pasirašę. O praėjusiais metais emigracijos srautai tik augo.
Tačiau sutartis iki šiol tebeguli stalčiuje. Ir galbūt iki tol gulės, kol neliks kam jos iš ten ištraukti. O jos labiausiai reikia šiandien ne tik valstybės ateičiai užtikrinti, bet ir pačioms partijoms išlikti. Ekspertai ir opozicija kasdien bado pirštais, kad naujoji politika neturi krypties.
Ar gali būti svarbesnė užduotis už tautos, jos atminties, kalbos ir visos kultūros išsaugojimą? Bet tik mums taip atrodo. Iš daugybės pokalbių su Seimo nariais tenka girdėti, kad demografijos ir emigracijos tema viršūnės tiesiog vengia kalbėti. Net daugiau – visi bijo jos imtis lyg karštos geležies.
Kaip būtų nuostabu, jeigu kiekvienas iš Jūsų sutiktų atskiru skambučiu, laiškeliu ar pokalbiu priminti Seimo nariams, o ypač viršūnėms tokios sutarties buvimą, paraginti ar padrąsinti tolesniems žingsniams, o gal ir paklausti, ką jie ketina daryti su šia sutartimi. Būtų gerai, jei į pagalbą pakviestumėte ir daugiau talkininkų. Galima garantuoti, kad be šios talkos, naujieji politikai su savo negalia nesusidoros.
Turiu vilties, kad tai nebus šauksmas tyruose. Pagelbėdami jiems, padėsime savo vaikams, anūkams ir proanūkiams. Ar gali būti šiandien kas svarbiau ir kilniau, kaip pastangos stabdyti ėjimą į nebūtį.
Linkiu įkvėpimo. ,Būkite laimingi!
Jūsų bendrakeleivis Krescencijus Stoškus
x x x
Į šį pagalbos šauksmą žaibiškai reagavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Žygimantas Pavilionis, kovo 8 d. Seimo Konstitucijos salėje surengęs diskusiją „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“ (deja, tai tik sutapimas).
Keistokas pavadinimas: galima pagalvoti, kad kažkas kėsinasi į svetur gyvenančių lietuvių Lietuvos pilietybę. Ne kažkas, o Jungtinė Karalystė po šalies sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos sudėties! „Lietuva gali per ateinančius porą metų prarasti dešimtis tūkstančių piliečių, vietoj Lietuvos Respublikos pilietybės pasirenkančių Jungtinės Karalystės pilietybę“, – rašoma minėtos diskusijos programoje.
„Skubėti imtis veiksmų turime dėl BREXIT, dėl mūsiškių padėties Jungtinėje Karalystėje. Jau dabar darbdaviai prašo geriausių darbuotojų susitvarkyti rezidentų statuso dokumentus, o tai yra pirmas žingsnis atsisakant lietuviškos pilietybės“, – skaitome LK-TS tinklaraštyje.
Tikri bjaurybės tie anglai. Reikia skubiai reaguoti ir brangiems mūsų tautiečiams suteikti dvigubą pilietybę. Kitos išeities nėra. Jeigu nesuteiksime – lietuviai tiesiog nusispjaus į Lietuvos pilietybę.
Po minėto Konstitucijos salėje įvykusio renginio konservatoriai pateikė jo santrauką, iš kurios galima susidaryti nuomonę, kad diskusijoje dalyvavo tik Ž.Pavilionis, A.Kubilius, A.Anušauskas ir S.Šedbaras.
Kad nepaminėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke, Jungtinės karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Asanavičiūtės – tiek to, nesunku atspėti, ką jos kalbėjo, bet nutylėtas ir profesorius, buvęs LR Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius. O iš tiesų, man regis, vien jis (o ne A.Kubilius) turėjo būti cituojamas, na dar Justinas Jarusevičius, Harvardo teisės mokyklos alumnas, Motieka ir Audzevičius kontoros vyr. teisininkas.
Kalba prof. Vytautas Sinkevičius
Keliom nuotrupom bandysiu papildyti labai tendencingą konservatorių pranešimą spaudai apie įvykusią diskusiją.
Mane prajuokino diskusijai vadovavęs žurnalistas E.Jakilaitis. A.Kubilius bando įrodyti, kad iš tiesų niekuo nesiskiria lietuviai, užsienyje atsidūrę iki 1990-ųjų nuo tų, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990-ųjų. V.Sinkevičius replikuoja: skiriasi tuo, kad pirmieji bėgo nuo okupanto, nuo mirties, o antrieji…
E.Jakilaitis, labai mėgstantis pademonstruoti savo erudiciją, profesorių papildo: visokių buvo, išvykusių po 1990-ųjų – ir kriminalinių nusikaltėlių, žmogžudžių, reketuotojų, ir korumpuotųjų…
Argi nejuokinga: dabar tokiems būtinai reikia suteikti teisę į dvigubą pilietybę, t.y. be jokių pastangų, be jokių pareigų naudotis Lietuvos piliečio teisėmis. Antra vertus, pasak Vaižganto, net padliecus lietuvius reikia globoti. Reikia bandyti papirkti, kad jie labai neburnotų ant Lietuvos, netaptų Rusijos penktąja kolona. Šis pastebėjimas priklauso Ž.Pavilioniui. Geležinis argumentas pataikauti net nusikaltėliams. Kiek teko girdėti iš užsieniuose pabuvojusiųjų, lietuviai ir dabar, dar nepraradę Lietuvos pilietybės, kiekviena proga niekina savo tėvynę.
Diskusijoje beveik kiekvienas kalbėtojas net išraudęs (kaip A.Kubilius) bandė ieškoti landų, kaip apeiti, apgauti, pagaliau įtikinti tą nelemtą Kostitucinį Teismą, visų bėdų bėdą. Vieną kartą jis turėtų peržiūrėti savo doktriną, nes referendumas – blogai. Referendumas arba neįvyktų, nes labai aukštai iškelta kartelė, arba piliečiai nesutiktų visokiems išvykėliams pataikauti. Dviguba pilietybė ir dviguba W – daugiau problemų A.Kubilius nemato.
Nereikia KT daryti liaudies priešu. Reikia referendumui sudaryti palankias sąlygas. Internetinis balsavimas turi būti įteisintas (J.Bernatonis). Internetinis balsavimas nieko neišspręs, prancūzai atsisako internetinio balsavimo. Lietuviai nepavirs penktąja kolona (A.Anušauskas). Jokiu būdu negalima žeminti referendumo kartelės (S.Šedbaras). Lietuvos lenkai turėtų gauti dvigubą pilietybę (R.Tamašunienė). Dviguba pilietybė Lietuvos lenkams, Lietuvos rusams, Lietuvos žydams. Gražu!
Iš Lietuvos emigravę lietuvai atkakliai siekia išsaugoti Lietuvos pilietybę, bet pilietinės pareigos balsuojant vengia (A.Armonaitė).
Ar ne Dalia Henke prasitarė, kad yra manančių, jog dvigubos pilietybės suteikimas ne sustabdys, o tik paskatins dar didesnę emigraciją. Vienas iš taip manančiųjų esu aš. Kol galioja dabartinis pilietybės įstatymas, dalį ketinančų emigruoti jis sulaiko, o išvykusiuosius verčia pagalvoti apie sugrįžimą į gimtinę. Ne visi emigrantai yra kosmopolitai, daugelis jų nuoširdžiai ilgisi Tėvynės. Dviguba pilietybė stimulą sugrįžti panaikins. Todėl aš remiu ne A.Kubiliaus, ne Ž.Pavilionio poziciją žūt būt kuo greičiau nekonstituciniais būdais, ne referendumo keliu palengvinti emigrantų gyvenimą, o profesoriaus V.Sinkevičiaus išmintingus, ne kartą girdėtus, pasisakymus šiuo klausimu. Jis irgi mano, kad reikia kažką daryti, bet prisilaikant Konstitucijos. Tautos valią reikia gerbti, kokia ji bebūtų.
Liūdna, kad politikai mato tik vieną kelią sustabdyti arba bent pristabdyti tautos išsivaikščiojimą. Šią diskusiją vertinu kaip kai kurių Seimo narių siekį atkreipti į save dėmesį: mes dirbame, mums rūpi tautos likimas, mes matome išeitį. Nė velnio! Anokia čia išeitis išsaugoti Lietuvos piliečius de jure. Jų mums reikia de facto. Dar kartą perskaitykite Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos ir imkitės kompleksinių veiksmų. Dviguba pilietybė – ne panacėja. Praėjo 20 mėnesių nuo sutarties pasirašymo, o emigracijos srautai tik augo.
Kovo 8 d., trečiadienį, 10 val. Vilniuje Seimo Konstitucijos salėje (Seimo I rūmai) Seimo nario Žygimanto Pavilionio pastangomis rengiama diskusija „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“.
Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Renginio rengėjų teigimu, Lietuvos piliečiai užsienyje vis dažniau atsisako Lietuvos Respublikos pilietybės ir renkasi kitos valstybės pilietybę. Pasak renginio rengėjų, tai yra ypatingai svarbu po 2016 m. Jungtinės Karalystės, kurioje šiandien gyvena šimtai tūkstančių lietuvių, referendumu priimto sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos.
Esą yra paskaičiuota, kad vien dėl „Brexit“ Lietuva gali per ateinančius porą metų prarasti dešimtis tūkstančių piliečių, kurie atsisakys Lietuvos Respublikos pilietybės vardan teisės būti Jungtinės Karalystės piliečiais.
Šios diskusijos rengėjai klausia: Ar pilietybės atsisakymas yra vienintelė išeitis? Kaip galime užtikrinti pilietybės išsaugojimą? Ar atsiras tam politinė valia?
Šiuos klausimus ir ketina aptarti diskusijos dalyviai – Seimo nariai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai ir teisininkai. Diskusijai vadovaus žurnalistas, LRT laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis.
Programa
10.00 val. Pirmoji dalis.
Pranešimai:
Dalia Henke, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė;
Dalia Asanavičiūtė, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė;
Justinas Jarusevičius, Harvardo teisės mokyklos alumnas, Motieka ir Audzevičius kontoros vyr. teisininkas.
11.00 val. Antra dalis. Diskusija.
Dalyviai:
Rima Baškienė, Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja;
Juozas Bernatonis, Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas;
Gediminas Kirkilas, Seimo narys, Europos reikalų komiteto pirmininkas;
Seimo narė Aušrinė Armonaitė;
Seimo narė Dovilė Šakalienė;
Seimo narys Andrius Kubilius;
Seimo narys Žygimantas Pavilionis;
Seimo narys Stasys Šedbaras;
Kiti pageidaujantys pasisakyti renginio dalyviai.
12.00 val. Pabaiga.
Registruotis į šį renginį reikia iki kovo 7 d. 12 val. el. paštu albert.komar@lrs.lt
Nesu iš tų patikliųjų, kurie rimtai vertintų oficialius sveikinimus oficialių švenčių proga. Jiems neretai trūksta nuoširdumo. Valstybių vadovai vieni kitiems šypsosi dažnai to nė kiek nenorėdami.
Tačiau pabrėžtinai ankstyvas ir palankių žodžių kupinas naujojo JAV prezidento laiškas, sveikinant mus Vasario 16-osios proga, nuteikė viltingai. Naujojo Baltųjų rūmų šeimininko pareiškimas, kad „Jungtinės Valstijos didžiuojasi, galėdamos Lietuvą vadinti drauge ir Sąjungininke“, – įsimintinas. Taip pat daug žadantis JAV Prezidento kvietimas „ateityje dirbti kartu siekiant bendrų tikslų“.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Gal vis tik prieštaringas, ne visiems patrauklus, išsišokti mėgstantis Donaldas Trampas (Donald Trump) neparduos mūsų Rusijai už, sakykim, prekybines nuolaidas arba bendrą kovą su terorizmu? Pavyzdžiui, buvęs JAV ambasadorius prie NATO Nicholas Burnsas (ir ne tik jis), žurnale „The Economist“ paskelbtame straipsnyje „Velnioniškas perdavimas“ tvirtina, jog „nebūtinai viskas turi būti blogai“. Suprask – D.Trampas gali išlaikyti „budriai priešiškus JAV santykius su Rusija“.
O štai „Atlaso tinklas“ (JAV) prezidentas Alejandro A.Chafuenas, duodamas žurnalo „IQ“ apžvalgininkui Simui Čelutkai interviu „Geroji D.Trumpo pusė“, sako, kad „D.Trumpas neturėtų valdyti kaip beprotis ar populistas, visiškai ignoruojantis ekspertų balsą“.
„Atlaso tinklo“ prezidentas taip pat pabrėžė, kad „valstybės vadovą supantys asmenys, tarp jų ir paskirtasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelis T.Flynnas, nėra kokie nors Rusijos prezidento Vladimiro Putino pakalikai“.
Įsimintinas ir buvusio Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėse Valstijose, TS-LKD partijos vadovo posto siekiančio Žygimanto Pavilionio komentaras Facebooko erdvėje, vos tik Lietuvos Prezidentūra išplatino oficialiojo Vašingtono sveikinimus Vasario 16-osios proga. Į tokias pastabas tikrai verta įsiklausyti: užuot puolę kritikuoti D.Trumpą pirmiausia ieškokime galimybių susidraugauti, perduodant Baltijos šalių nerimą ir lūkesčius.
Vis dėlto iš Vašingtono atkeliavęs proginis pasveikinimas tegul netampa pretekstu atsipalaiduoti. Nesumanykime mažinti išlaidų karinėms reikmėms. Juolab kad šių metų rugsėjo mėnesį Rusija šalia Lietuvos, Latvijos ir Estijos sienų rengia vienas didžiausių per pastaruosius metus puolamojo pobūdžio karines pratybas ZAPAD – 2017. Karinių manevrų metu bus imituojamos karinės atakos Vakarų kryptimi. Kariniai ekspertai iš NATO aljanso perspėja dėl realaus pavojaus – tokios pratybos gali baigtis netikėtu įsiveržimu į Baltijos šalis.
Kokios nuotaikos klostosi Lietuvoje? LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis dar sykį nuvylė, kai paaiškėjo, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai nusiųstose deklaracijose nenurodė Ispanijoje įsigyto nekilnojamojo turto. Politiko bandymai teisintis „tiesiog pamiršus“ bei noras neva „nuoširdžiai atsiprašyti“ rinkėjų, – neįtikinami. Juk paskola saulėtoje Ispanijoje nekilnojamam turtui įsigyti – ne menkutis sandoris, kurį milijonierius galėtų tiesiog užmiršti.
Tačiau karčios tiesos esama ir R.Karbauskio išplatintame oficialiame pareiškime „Paliesti milžiniški interesai. Nesustabdysite permainų, nežiūrint visų išbandymų tai padaryti“. Kodėl R.Karbauskis taip atkakliai koneveikiamas? Juk man, eiliniam rinkėjui, ne tiek svarbu, tyčia ar netyčia politikas pamiršo deklaruoti Ispanijoje įsigytą turtą, kieno nuomojamu automobiliu važinėja jo partijos nariai. Daugiau tvarkos ir sąžiningumo ištroškusiam lietuviui svarbausia, ar, į valdžią atėjus R.Karbauskio komandai, tikrai sustiprės alkoholio kontrolė, bus pažaboti farmacijos sektoriaus „banginių“ apetitai bei mažės korumpuotų valstybės biurokratų ir daug kitų gyvybiškai svarbių dalykų.
Jeigu mūsų krašto apsauga bei kalėjimų departamentai pirks mažiau vadinamųjų „auksinių šaukštų“, jei konkursus pelningiems statybų darbams laimės ne tik valdžioje esančiųjų giminės, pažįstami ir vaikai (paskutinysis nutikimas Vilkaviškyje), jei Lietuvoje daugės nuoširdaus susirūpinimo, kaip išsaugoti lietuviškumą, mažės karingojo liberalizmo ir tolerancijos per prievartą, kada mus atkakliai verčia pritarti net abejotinoms europietiškoms nuostatoms, kurioms sveikas protas liepia nepritarti, – tada galėsime LVŽS vadovybei dėkoti už nuoširdų triūsą. O kol kas dėkoti nėra už ką, nors šimtadienis, kada nemandagu piktai kritikuoti naujuosius, – praėjo. Kiek jau kartų Lietuva nusivylė paskubėjusi girti naujuosius pranašus! Esama didelio pavojaus, kad R.Karbauskis pakartos graudžiai liūdnas Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho ir Arūno Valinsko istorijas.
Lietuvai nereikia nei užmaršių, nei nenuoširdžių lyderių. Pirma parodykite, ką sugebate, ir tik po to iš žiniasklaidos reikalaukite pakantumo ar net pagyrimų. Lietuvai verkiant būtini bent keli reikšmingi ekonominiai ir kultūriniai pasiekimai, kurie įpūstų vilties net didžiausiems pesimistams, nebenorintiems nei didžiuotis lietuviška kilme, nei pasilikti Lietuvoje („Baltijos tyrimų“ apklausos sako, kad nusivylusiųjų daugėja).
Bet Lietuvai nereikia ir kosmopolitiškų, lietuvybei abejingų eurobiurokratų. Ar skaitėte paskutinį žurnalisto Vladimiro Laučiaus tekstą „Vėl tik Landsbergis“ (delfi.lt), kuriame Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų vadovas Gabrielius Landsbergis nevadinamas nei konservatoriumi, nei krikdemu, nei liberalu, o tik politinių pažiūrų neturinčiu arba jas slepiančiu eurobiurokratu? Jei Vl.Laučiaus prognozės tikros, būtų skaudu ir liūdna. Partija, kurią laikėme kaip patikimą atsvarą Rusijos įtakoms bei agresyviems liberalams, atkakliai brukantiems savo tiesas be tolerancijos kitai nuomonei, – apsimetėlė, be stuburo, be tvirtų įsitikinimų?!
Kol kas gaji nuomonė, kad G.Landsbergis yra daugiau liberalas, todėl tie, kurie linkę būti tikrais konservatyviais dešiniaisiais, turėtų rinktis krikščioniškojo sparno remiamą Ž.Pavilionį, beje, 2019-aisiais sieksiantį (žurnalas „IQ“) Lietuvos prezidento posto. Bet šių eilučių autoriui teko sykį girdėti, ką Ž.Pavilionis kalbėjo Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje, todėl jo nuoširdumu rūpinantis lietuvių tautos likimu šiek tiek abejoju.
Žinoma, Lietuvai nereikalingos ir valdančiųjų kalbos, kad Rusijoje yra sektinų dvasingų pavyzdžių. Kas be ko, kaip sakoma, pasitaiko išimčių, bet išimtys tik patvirtina taisyklę. Su pažangiais rusais mes bendraujame, juos remiame, jiems padedame, bet tai nereiškia, kad atėjo laikas Seime priimti Rusijos ambasadorių arba iš tos šalies mokytis, kaip reikėtų auklėti vaikus, gerbti kaimynines tautas ar krikščioniškai gyventi. Jei Maskvoje ir Sankt Peterburge būtų surengti šimtatūkstantiniai mitingai, kurių dalyviai reikalautų visoms Kremliaus kontroliuojamoms karinėms pajėgoms trauktis iš Moldovos, Gruzijos, Ukrainos, jei Vakaruose gyvenantys rusai rengtų bent jau piketus prie Rusijos ambasadų Vilniuje, Paryžiuje ar Berlyne, reikalaudami prezidentą Vladimirą Putiną liautis puldinėjus taikias kaimynines šalis, tada būtų kita kalba.
Dabar tokių mitingų nėra. Nėra ne vien dėl to, kad V.Putinas šalyje įvedė griežtą diktatūrą bei cenzūrą. Šis reiškinys kur kas sudėtingesnis. Tiesiog Rusija nenori grąžinti tai, ką ji per pastaruosius kelis šimtus metų nesąžiningai užgrobė. Ir tikrai ne mes, Vakarai, kalti, kad Rusija nepripažįsta savo klaidų. Todėl nuoširdžiai nesuprantu, kaip kai kuriems lietuviams apsiverčia liežuvis kritikuoti „supuvusius Vakarus“ priešpastatant „Rusijos dvasingumą“? Taip, Vakarai kritikuotini, nes ten nepaisoma tautų senbuvių interesų, per daug keliaklupsčiaujama globalizmo ir liberalizmo dievui, tačiau agresyvioji, grobuoniškoji Rusija mums taip pat ne pavyzdys.
Informacijos šaltinis – www.draugas.org (JAV leidžiamas lietuvių laikraštis).
Ką šiandien norėtųsi akcentuoti? Pirmiausia prisiminkime kalbas tų parlamentarų bei politologų, kurie barė TS-LKD vadovą Garbrielių Landsbergį, kodėl šis neskuba bičiuliautis su daugiausiai mandatų laimėjusia Ramūno Karbauskio partija.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Suprask, jaunasis Gabrielius bet kokia kaina privalėjo veržtis valdančiojon koalicijon. Net, esant reikalui, nusižeminęs privalėjo prašyti „jaunesniojo brolio“ pozicijos…
Kategoriškiausias buvo Žygimantas Pavilionis, kadaise atstovavęs Lietuvą mums svarbioje šalyje – JAV. Buvęs ambasadorius Ž.Pavilionis labiausiai nervinosi, kodėl konservatoriai – krikdemai pasirinko kuklų opozicijos kelią. Matyt, buvusiam diplomatui labai knietėjo tapti ministru…
Nūnai matome, kad buvęs ambasadorius Amerikoje pritrūko įžvalgumo. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ėmė klupinėti net nepradėjusi rimtai dirbti. Atsakomybė už šiandienines R.Karbauskio partijos klaidas, jei G.Landsbergis būtų paklausęs Ž.Pavilionio „frakcijos“ patarimų, norom nenorom purvo dėmėmis kristų ir ant nesuteptų konservatorių – krikdemų švarkų. Dabar gi nepatogiai jaustis dėl R.Karbauskio elgesio priversti socialdemokratai.
Ir, mano supratimu, socialdemokratas Algirdas Sysas nenuoširdus, kai sako nematąs priežasčių, kodėl LVŽS vadovas privalėtų trauktis iš Seimo kartu su Seimo nare (jau buvusia) Greta Kildišiene. Niekas netiki, kad šią porelę sieja tik partiniai reikalai.
Neprincipingai pasielgė ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, žurnalistams pareiškęs, jog nenori komentuoti partijos lyderio elgesio. Jei V.Pranckietis būtų privatus asmuo, jo nenorų galėtume paisyti, bet jis – antras pagal svarbą žmogus valstybėje. Suprantama, nesinori skandinti milijonieriaus, veterinarijos profesoriui netikėtai užleidusio tokį aukštą krėslą, tačiau, atrodo, anksčiau ar vėliau – teks. Ir žurnalistas Rimvydas Valatka, ir kai kurie politikai mano, kad su G.Kildišiene iš Seimo turėjo išeiti ir R.Karbauskis, susikibę rankutėmis. Pirmiausia būtent jis kaltas, kad vos vidurinę mokyklą baigusią moterį pavertė pajuokos objektu. O Seimo pirmininko netikėta ir neprincipinga „bičiulystė“ su Rusijos ambasadoriumi dar labiau perša mintį, kad „profesionalai“ vargu ar valstybę valdys profesionaliai.
Žodžiu, G.Landsbergio partijai klostosi palanki situacija. Jie jau turi teorinių galimybių veržtis iš opozicijos apkasų į valdžios viršūnes, kur būtų vyresnieji broliai. Beje, nesusitepę, neapsijuokę vyresnieji broliai.
Prisimenant ankstesniųjų Lietuvos politinių darinių griūtis lengva numanyti: LVŽS klaidos – neišvengiamos. R.Karbauskio politinis darinys pasmerktas ir ateityje murkdytis maurais apaugusioje pelkėje, nes jo nariai mano, kad kiekvienas iš mūsų geba valdyti valstybę. Deja, valstybę valdyti – ne Naisius prižiūrėti, ne paltą pasiųti.
LVŽS gretose tikrųjų deimančiukų, prisimenant lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo – Vaižganto kūrinį, – vos keletas. Tie keli deimančiukai, sakykim, prof. Eugenijus Jovaiša ar daktaras Aurelijus Veryga, ne tik nepajėgs suvaldyti Seimo daugumos, bet ir patys susikompromituos. Be kita ko, svarbias blaivybės idėjas puoselėjančiam daktarui jau teko raudonuoti dėl pasirinkto patarėjo per didelio polinkio žaisti kazino salėse.
Be jokios abejonės, protinga, kad banalioje situacijoje susipainiojusi ponia G.Kildišienė ilgai nesvarstydama nusprendė trauktis iš Seimo. Keista, kad jai neužteko vidinės intuicijos nė nebandyt veržtis į parlamentą. Kad parlamentarės darbas jai per daug sudėtingas, leidžia įtarti ir televizijų parodyta istorija dėl neva greitai ir pigiai pasiuvamų paltų, kurie dar galėtų, pasirodo, būti ir patrauklūs, ir madingi. Negražus gražios moters sprendimas į svarbius susitikimus vedžiotis mažametę dukrą, ja tarsi skydu prisidengiant nuo įkyrių žurnalistų klausimų.
Bet automobilio panaudojimo taisyklės ar palto demonstracija – ne pati baisiausia nuodėmė. Liūdina, kad R.Karbauskis linkęs pritarti populistų reikalavimams mažinti Seimo narių skaičių. Iš Seimo tribūnos R.Karbauskiui teisingai atrėžė liberalas Eugenijus Gentvilas: mažinti Seimo narių skaičių dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus Lietuvoje negalima, nes svetur dirbti išvykę lietuviai vis dar tebeturi Lietuvos pilietybę. Bent jau dauguma iš jų. Kiekvienas sudėties atimties veiksmus mokantis lietuvis negali nesuprasti, kad Lietuvos pilietybę turinčių lietuvių beveik nesumažėjo, nepaisant aplinkybės, kad jų sumažėjo Lietuvos teritorijoje. Toks skaičiavimas pinigus skaičiuoti mokančiam R.Karbauskui – per daug sudėtingas?
Sumažinti Seimo narių skaičių raginantys neturėtų ignoruoti ir aplinkybės, kad kuo gausesnis parlamentas – tuo didesnė apsauga nuo galimų korupcinių, mafijinių, kartelinių susitarimų bei grubių išdavysčių. Gausesnį parlamentą sunkiau papirkti, apgauti, supančioti. Neatmeskime net pačio bjauriausiojo tikimybės – rusiškųjų įtakos agentų pavojų.
Informacijos šaltinis – www.draugas.com (Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis).
Užmirškite politkorektiškumą, nuolankumą ir pataikavimą Minskui (o iš tiesų – Kremliui). Lietuvai liko keli mėnesiai įtikinti tarptautinę bendruomenę stoti į mūsų pusę.
Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Likus keletui dienų iki Naujųjų metų TS-LKD frakcijos nariai A.Kubilius ir D.Kreivys oficialiai kreipėsi į naująją Vyriausybę, prašydami atsakyti, kada ir kokiu būdu Vyriausybė planuoja viešai pranešti, kad ji, kartu su tarptautine bendruomene, sieks, jog Astravo AE statybos būtų stabdomos.
Tam reikalingas ne tik įstatymo, dėl kurio praėjusią vasarą buvo surinkti dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių parašų, priėmimas, bet ir labai aktyvi veikla diplomatiniu lygiu. Tarptautinėje erdvėje Astravo klausimą privalome kelti kiekvieną dieną, visuose susitikimuose, visuose lygiuose.
Turime įvardyti Astravo stabdymą kaip esminį Lietuvos nacionalinį interesą. Bet ar tokie uždaviniai dera su politkorektiška Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus pozicija Baltarusijos atžvilgiu, kuomet ministras Briuselyje yra daug geriau žinomas kaip vienas aktyviausių sankcijų su Baltarusija atšaukimo šalininkų, beatodairiškai tikintis pozityviu dialogu su Lukašenkos režimu?
Turime suprasti, kad prieš Lietuvą šiuo metu pasitelkiamos milžiniškos Rusijos ir Baltarusijos diplomatijos, žvalgybos, informacinio karo ir kitos priemonės, nes siekiama vieno tikslo – kad jau šią vasarą būtų pripažinta, jog Baltarusija įvykdė visus tarptautinės bendruomenės reikalavimus ir, kad Astravo AE saugiai gali būti statoma toliau, neatsižvelgiant į Lietuvos retoriką.
Ministro L. Linkevičiaus diplomatija Astravo klausimu šiuo metu tyli arba jau yra galutinai nutildyta ir ruošiasi gėdingam, istoriniam pralaimėjimui. Štai keletas faktų ir argumentų aukščiau minėtiems teiginiams pagrįsti.
Pradėkime nuo daugiausiai šioje srityje nuveikusios URM energetinio saugumo direktorės Gitanos Grigaitytės iš esmės atleidimo iš pareigų. Visi, kas dirbo su Astravo AE klausimu, puikiai žino, kad būtent šis žmogus buvo paskutinės URM rezistencijos, kovojant prieš Astravo AE statybas, variklis. Šiandien p. Grigaitytei pasiūlytos jau kitos, labai svarbios pareigos – ambasadorius ypatingiems pavedimams darbui su… Lietuvos savivaldybėmis. Patį geriausią savo karį tarpuvaldyje, kai niekas negirdi ir nemato, atitraukiame iš paskutinio mūšio, kuriame priešas jau sutelkė visas savo kariuomenes.
Matyt, visa tai ne tik dėl to, kad, L.Linkevičiaus teigimu, ši vyriausybė neturi priešų, aplink, kaip senais gerais laikais, vien draugai, bet gal ir dėl to, jog URM telkiasi svariam indėliui mažinti atskirtį su regionais ir kaimu.
Ką galime konkrečiai padaryti šiai situacijai pakeisti? Kaip galime padėti ministrui L. Linkevičiui apsaugoti mūsų visų vaikus nuo Astravo AE monstro?
Siūlau kelis labai konkrečius ir būtinus žingsnius.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visų pirma privalome mobilizuotis. Šiam tikslui ministras Linas Linkevičius galėtų maksimaliai išnaudoti dar prie Andriaus Kubiliaus vyriausybės įsteigtą tarpinstitucinę darbo grupę, kurios vadovu paskirtas pats Užsienio reikalų ministras, tačiau tuo deramai taip ir nepasinaudojęs buvusios kadencijos metu.
Ši grupė turėtų tiek koordinuoti visų Lietuvos institucijų darbą, tiek formuluoti bendrą poziciją, organizuoti visus reikiamus vidinius ir tarptautinius susitikimus dėl Astravo AE statybų stabdymo. Būtent Lietuvos Užsienio reikalų ministerija privalo užtikrinti, kad tarptautinėje erdvėje visos Lietuvos institucijos veiktų vieningai, kryptingai, išnaudodamos kiekvieną pasitaikančią progą – tiek Prezidentūra, tiek su užsienio svečiais nuolat bendraujantys Seimo nariai, tiek Premjeras ir visi ministrai privalo nuolat kelti šį klausimą ir raportuoti ministrui Linkevičiui, kuris turi tapti idėjiniu ir organizaciniu šios diplomatinės kampanijos prieš Astravo AE lyderiu.
Jeigu Užsienio reikalų ministras pats asmeniškai į šią diplomatinę kampaniją įsitrauktų kaip pagrindinis kampanijos variklis ir koordinatorius, esu įsitikinęs, kad mums pavyktų „užvesti“ ir visus kitus aukštus politikus, visus aukščiausius šalies pareigūnus. Tai mums jau buvo pavykę padaryti tiek stojimo į ES ar NATO laikais, kuomet panašiai skausmingai gynėme nuo Rusijos (ir kai kurių vidinių gerai žinomų) rankų Kaliningrado tranzitą ar reikalavome ES paramos Ignalinos AE uždarymui.
Visa valstybė buvo įtraukta į šių klausimų sprendimą ir tai buvo padaryta būtent URM dėka. Ministras L. Linkevičius galėtų pasiklausti savo bendrapartiečio Gedimino Kirkilo ar prezidento Valdo Adamkaus kaip ši kampanija buvo organizuota. Astravo AE stabdymas privalo tapti kiekvieno iš mūsų kasdienės darbotvarkės dalimi.
Visiems dabartiniams politiniams lyderiams privalu suprasti vieną paprastą ir skausmingą faktą – pirmojo Astravo AE reaktoriaus paleidimo data, planuojami 2019 m., žaibiškai artėja. Jeigu ministras Linkevičius ir toliau Astravo klausimu elgsis lygiai taip, kaip elgėsi premjero Butkevičiaus vyriausybėje, tai vos kelerių metų tokį ministro elgesį ne tik istorikai galės įvertinti kaip piktybinį neveikimą.
Dar po kelių dešimčių metų istorikai galės susipažinti su visais ministro pokalbiais ir įvertinti, kiek kartų visuose savo susitikimuose 2012-2019 m. ministras iškėlė Astravo AE klausimą – bijau būti pranašu, bet esu įsitikinęs, kad tokių pokalbių bus rasta ne tiek jau daug. Tuo metu laikas (ir Kremlius) – negailestingas. Baltarusiai ir Astravo AE projektą įgyvendinanti Rusijos valstybinė kompanija “Rosatom’as” (arba tiesiog – Kremlius), nebodami visų ministro Linkevičiaus viešųjų ryšių ir plačių, ilgai trunkančių malonių užsienio kelionių, kaip ir nuolat įvykstančių incidentų (tiek AAE statybų aikštelėje, tiek ir su pačiu reaktoriaus korpusu), po kurių gauna dar vieną formalią ministro Linkevičiaus notą, pirmojo reaktoriaus paleidimo datos net negalvoja nukelti.
Kremliui ši data yra esminis, strateginis tikslas. 2019 m. vyks ir Lietuvos Prezidento rinkimai – nuostabesnio Vilniaus pažeminimo ta proga net nesugalvosi. Pirmojo reaktoriaus paleidimas Kremliui būtinas kuo skubesnis – t.y. kuo greičiau išmetant į rinką “pigią” elektrą, kad įvairūs ligšiolinės susitaikėliškos politikos apologetai, per ketverius metus galutinai numarinę Visagino projektą, pritrūktų argumentų kodėl reikia už elektrą mokėti brangiau, jeigu galima pigiau, ypač jei dėl to kenčia Lietuvos verslo konkurencingumas bei dar labiau skurdinami Lietuvos gyventojai.
Šį pirmą reaktorių būtina paleisti kuo greičiau ir tam, kad galutinai būtų sugadinti Baltijos šalių (ir pirmiausiai Lietuvos) sinchronizacijos su Vakarais planai per įvairius Kaliningrado, ES Baltijos jūros strategijos įtinklinimo planus, šiuose procesuose aktyviai dalyvaujant Kremliaus diplomatams, kurie ir šiuo metu – ministro Linkevičiaus gėdai – kartu su baltarusiais labai aktyviai dirba su Europos Komisija. Lietuvos diplomatijai vis labiau išsijungiant iš Astravo stabdymo proceso ir kartu matant labai intensyvias diplomatines Minsko ir Kremliaus pastangas Briuselyje, atskirose ES šalyse ir Vašingtone, manau, kad turėtų būti atgaivinta ir Kaliningrado AE idėja, kad suvereniai Lietuvos valiai toliau įtvirtinti savo energetinio saugumo pamatus būtų suduotas paskutinis smūgis.
Kodėl ne, jeigu po kelerių metų niekur priešų nematanti Lietuvos valdžia kartu su Europos Komisija ir kai kuriomis ES šalimis (Vokietija, Prancūzija – nes šių šalių įmonės tam neprieštaraus), o gal ir būsima galimai pragmatiška JAV, tam pritars. Jeigu ministras Linkevičius nepritaria tokiai prognozei, tuomet atitinkamai intensyviai pats turėtų bent jau Vakarų sostinėse veikti prieš Kremliaus ir Minsko atominius nuodus.
Svarbu, jog dabartiniai valdantieji suprastų, kad Lietuvos kova prieš Astravo AE nėra tik techninė ar teisinė, bet ir politinė, diplomatinė. Nesuprantama kaip ministras galėtų toliau eiti savo pareigas, mūsų diplomatijai nesugebėjus Astravo AE klausimo iškelti tarptautiniu mastu. Kad ministrui ir skaitytojams būtų aiškiau patikslinsiu.
“Tarptautiniu mastu” – tai visų pirma labai intensyvūs pokalbiai su ES institucijomis. Europos Komisijos Energetikos direktoratas, kaip žinia, didelių pastangų dėka jau pradeda suprasti Lietuvos poziciją, tačiau iki šiol jos nepriima. Komisijos aplinkosaugos padaliniai, kaip ir aukščiausi Briuselio vadovai – Komisijos vadas Junkeris, ES „Užsienio reikalų ministrė“ Mogherini (kuri asmeniškai, beje, remiama mūsų ministro Linkevičiaus, rūpinasi ES – Minsko santykių atšilimu) ar ES Tarybos pirmininkas Tuskas – tai yra žmonės, su kuriais mūsų aukščiausi pareigūnai turi ne tik nuolat kelti Astravo AE klausimą, bet ir įtikinti juos paremti Lietuvą, solidarizuotis su mumis esminiu nacionalinio saugumo klausimu.
Kodėl iki šiol tas nėra nepadaryta? Ar ir vėl kalti konservatoriai?
Aptarkime ir kitas sostines ar tarptautines organizacijas. Turime ne tik nuolat dirbti su TATENA, jos generaliniu direktoriumi, bet ir visų kitų tarptautinių organizacijų bei ES šalių vadovais, o ypač Lenkijos, Vokietijos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Suomijos, Prancūzijos aukščiausiais lyderiais. JAV vaidmuo, aišku, čia irgi yra esminis – paskutiniame susitikime su JAV Viceprezidentu Bidenu šį klausimą mūsų Prezidentė iškėlė, tačiau ar jis bus iškeltas ir išrinktam JAV Prezidentui bei jo atstovams? Ar ministras Linkevičius nuolat kėlė Astravo AE klausimą Vašingtone praėjusios kadencijos metu?
Negalime pamiršti ir tarptautinių finansinių institucijų, kuriose priimami sprendimai dėl atitinkamo finansavimo skyrimo – EBRD, Europos investicijų bankas, Šiaurės investicijų bankas, Pasaulio bankas ir pan. Deja, ir šiose institucijose Astravo AE klausimą ir vėl dažniausiai kelia tik ta pati opozicinė TS-LKD.
Suprantama, kad Astravo AE statybų stabdymas socialdemokratams yra nepatogus, itin sudėtingas ar net gali pasirodyti neperspektyvus. Tačiau gerai žinant, kiek daug šiame fronte 2012-2019 m. galėjome ir dar galėsime nuveikti, bus labai sunku suprasti, jeigu ir dabartiniai valdantieji žengs tuo pačiu buvusios vyriausybės pramintu keliu. Jų neveiklumas Astravo AE klausimu gali tapti istoriniu, už kurį jokie dabartiniai ar vėlesni pasiteisinimai ar opozicijos kaltinimai nebepadės. Ši kilpa veržiasi kiekvieną dieną, kaip ir atsakomybė už Lietuvos ateitį tiesiogine šio žodžio prasme, kurią teks prisiimti.
Lietuva privalo Astravo AE klausimą nuolat kelti – visur ir visada – taip kaip kėlėme savo laisvės bylą, net ir tada, kai mūsų niekas nenorėjo girdėti. Kitaip nieko nebus. Briuselis, kitos tarptautinės organizacijos (TATENA, Espoo, Aarhus konvencijos ir kt.) privalo suprasti, jog Lietuva šiaip sau niekada neužtils, kad tai yra mūsų esminis interesas. Jeigu mūsų sąjungininkai būtent taip šiandien suvoktų Lietuvos poziciją, esu tikras, Astravo AE statybos būtų sustabdytos.
Užmirškite politkorektiškumą, nuolankumą ir pataikavimą Minskui (o iš tiesų – Kremliui). Lietuvai liko keli mėnesiai įtikinti tarptautinę bendruomenę stoti į mūsų pusę. Pabudote iš Naujametinio miego ir kelkitės, ministre Linkevičiau, laikas jau seniai ne mūsų pusėje. Vasarą mūsų (ir Jūsų) laukia naujas smūgis.
Dar galime padaryti labai daug, jeigu susitelktume savo paskutiniam diplomatiniam mūšiui visais frontais, visais lygiais, visomis jėgomis – pradėkite, kad ir nuo savo mėgstamo „Snow“ susitikimo, kuriame – esu įsitikinęs – Astravo AE statybų klausimo net ir neketinote kelti.
Buvęs ambasadorius JAV, o dabar spalio mėnesį išrinkto Lietuvos Respublikos Seimo narys Žygimantas Pavilionis į Washingtoną sugrįžo po rinkimų Amerikoje.
LR Seimo delegacija, vadovaujama Seimo pirmininko pavaduotojo Gedimino Kirkilo, kartu su Estijos ir Latvijos parlamentų delegacijomis susitiko su JAV Senato vadovybe, abiejų Kongreso rūmų, Senato ir Atstovų rūmų, Užsienio reikalų komitetų pirmininkais ir nariais, Senato Ginkluotųjų pajėgų komiteto pirmininku ir nariais, Baltijos šalių draugų grupe Atstovų rūmuose. Susitikime su Senato daugumos lyderiu senatoriumi M. McConnell dalyvavo senatoriai D. Durbin, B. Cardin, J. McCain, B. Menendez, J. Ernst, Ch. Coons, Ch. Murphy.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žygimantas Pavilionis sakė – net per penkerius jo darbo Lietuvos ambasadoje Vašingtone metus nebuvo tokio plataus masto visų Baltijos šalių atstovų vizito JAV Kongrese. Abiejų JAV partijų atstovai patvirtino, jog Kongresas vykdo nepriklausomą užsienio politiką, jog JAV visada gins Baltijos šalių interesus. Ir Amerikos Kongreso nariai, ir senatoriai sakė gerai suprantantys Baltijos šalių karines ir energetines problemas, matantys agresyvią Rusijos vykdomą propagandos kampaniją.
Baltijos šalių ir JAV parlamentarų susitikimuose buvo kalbėta ir apie Ukrainą. Kongreso nariai tvirtino, jog negali būti net kalbų apie sankcijų Rusijai švelninimą.
Ž. Pavilionis pabrėžė, jog tai buvo susitikimai su tikrais draugais, kurie norėjo patvirtinti anksčiau duotus įsipareigojimus Lietuvai ir jos kaimynėms. Ir, nors nebuvo susitikimų su išrinktojo Prezidento Donald Trump kuriamos administracijos narias, politiniai strateginiai saugikliai patvirtinti.
Aiškėja, kad naujojoje administracijoje jau yra žmonių, kurie artimi Lietuvos idealams. Tai taip vadinamos Lotynų Amerikos grupės atstovai. Ž. Pavilionis minėjo brolius Diaz-Balart, kurie daug padėjo ieškant ryšių JAV valdžioje. Pasak jo, būtent šių žmonių dėka Lietuvos ambasadoriui pavyko prieš kelerius metus susitikti su tuometinio Kongreso lyderiais. Ž. Pavilionis mano, jog Lotynų Amerikos grupė turėtų būti įtakinga D. Trump administracijoje, ir Lietuvai tai būtų labai palanku.
Buvęs ambasadorius pripažino, jog jaučiasi laisvesnis susitikinėdamas su JAV Kongreso nariais, užsienio politikos ekspertais kaip Seimo narys, nes nėra varžomas diplomatijos normų.
Todėl jis nebijojo pripažinti ir to, jog nepaisant apklausų ir kone visuotinio įsitikinimo abipus Atlanto, kad H. Clinton bus išrinkta JAV prezidente, jis visada jautė, jog D. Trump laimės, ir to neslėpė. Netgi priešingai, jis ragino Lietuvos užsienio reikalų ministrą ir kitus pareigūnus užmegzti ir palaikyti ryšius su abiejų kandidatų komandomis.
Ž. Pavilionis sako, kad gyvendamas Amerikoje suvokė, jog D. Trumpo žodžiai, jo politiškai nekorektiški pareiškimai buvo artimi ir suprantami daugeliui amerikiečių, ir ne tik dešiniųjų pažiūrų, nes taikė tiesiai į jų širdis.
Buvęs diplomatas nebuvo nusiteikęs prieš H. Clinton, nes, nepaisant jam nepriimtinų buvusios Valstybės sekretorės pažiūrų ir asmeninių savybių, ji padarė nemažai teisingų ir naudingų Baltijos šalims sprendimų. Jos komandos žmonės skyrė daug dėmesio Baltijos šalių regionui tuo metu, kai prezidento Barack Obama komandai jis nebuvo labai svarbus, ir užtruko ilgai, kol pavyko tuos santykius nors kažkiek sušildyti.
Žinoma, jog Lietuvos ir jos kaimynių santykiai su Respublikonų partijos politikais tradiciškai yra glaudesni. D. Trumpo asmeniškai nepažįstantis Ž. Pavilionis sako, jog šūkis „Make America great again” jam patiko, nes tai rodo norą stiprinti Amerikos gynybinę galią ir lyderystę pasaulyje. Anot jo, „stipri Amerika pasauliui gyvybiškai reikalinga, o B. Obama metais Amerikos lyderystė pasaulyje buvo beveik prarasta, lyderiavimas iš už nugaros nėra efektyvus”.
Paklaustas, ar pagrįsta baimė, jog D. Trump tapęs prezidentu sukirs rankomis su Vladimiru Putinu, Ž. Pavilionis neatmetė tokios galimybės, bet priminė, jog tokias klaidas darė kone visi JAV prezidentai – ir Bush jaunesnysis, ir B. Obama.
Pirmi naujosios Baltųjų rūmų administracijos mėnesiai ir netgi metai paprastai yra įtemptas ir pavojingas laikotarpis. Ir dabar Rusija darys viską, kad JAV nebūtų stipri valstybė, darys viską, kad JAV nebūtų galinga lyderė.
„Šio vizito metu susitikau su daugeliu savo senų bičiulių abiejose partijose, ir visi jie sutartinai sakė, jog V. Putino Rusija yra didžiausia trumpalaikė grėsmė Amerikai ir pasauliui. Yra kitų grėsmių, bet niekas kitas neturi tokio išvystyto aparato, tokios karinės galios, kuri gali sunaikinti ištisus regionus”, – sakė Ž. Pavilionis. Tačiau tai, kad Rusijos grėsmė yra pripažįstama, jau yra gerai.
Seimo narys priminė, kad JAV demokratai apdegė pirštus su „perkrova” (Reset) ir gavo didžiausią smūgį iš Kremliaus. Tai buvo gera pamoka, jog su KGB žaisti nereikia, nes vis tiek praloši. Ir jeigu D. Trump administracija kartos tas pačias klaidas, mėgins dar vieną „perkrovą” su V. Putinu, baigsis taip pat.
„Tik klausimas, kuo tai baigsis mums”, – svarstė Ž. Pavilionis.
Bet, kita vertus, ar nėra V. Putinui palanku, jog visi nuolat šneka apie Rusiją? Ar neatrodo Rusija galingesnė nei yra iš tikrųjų, nes nuolat apie jos grėsmę šnekama?
„Be abejonės, juk Rusijos ekonomika tesudaro vos du procentus pasaulio ekonomikos, jos gynybos biudžetas yra mažas, palyginus su JAV, todėl Kremlius skiria milžiniškas lėšas propagandai, kad palaikytų galingos ir grėsmingos valstybės įvaizdį”, – sutiko Ž. Pavilionis.
Tačiau kai kurie draugai Washingtone patarė Baltijos šalių parlamentarams ruoštis blogiausiam scenarijui, nes šitoje nežinomybėje visko gali būti.
Seimo narys teigė, kad krašto gynyba yra finansuojama prastai, kad du procentus reikėtų skirti jau kitais metais, o ne 2018 m., kaip numatoma dabar. Gerai yra bent tai, kad kitos Baltijos valstybės ir Lenkija jau kitais metais pasieks 2 proc. BVP krašto apsaugai, kaip numato NATO reikalavimai.
Ž. Pavilionis taip pat pabrėžė, jog reikia geriau finansuoti ne tik krašto apsaugą, bet ir diplomatinę tarnybą. Pasak jo, Lietuvos valstybės resursai Vašingtone yra menki, aktyvią veiklą vykdo tik dvi institucijos – Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos, o kur visos kitos institucijos? Tiek metų kalbama apie būtinybę kone visoms ministerijoms turėti savo atstovus JAV, bet veiksmų nėra, netgi kultūros atašė atšauktas.
„Argi normalu, kad nėra nė vieno žmogaus Seime darbui su JAV Kongresu, o Briuselyje toks pareigūnas yra, nors ES Parlamento galios yra juokingos?” – stebėjosi buvęs Lietuvos ambasados JAV vadovas. Mažai dėmesio tam, kas vyksta Lietuvai bene svarbiausioje valstybėje, rodo ir Lietuvos žiniasklaida. Piktinamasi Rusijos propagandos įtaka, bet nieko nedaroma jai atsverti. Nė vienas Lietuvos laikraštis ar interneto svetainė neturi savo kameros ir žurnalisto Washingtone, kai estai jau prieš penkerius metus atsiuntė žurnalistę, kurios darbas yra nušviesti Washingtono politiką ir kitas JAV aktualijas. Lenkai turi gal ir dešimt tokių žmonių.
Rinkimų rezultatai nustebino ne tik Ameriką, bet ir Lietuvą, kurioje mėnesiu anksčiau vykusių rinkimų baigtis buvo vertinama kaip netikėta. Tačiau su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais rinkimuose dalyvavęs Ž. Pavilionis sakė, jog Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pergalė Lietuvoje yra dabartinės globalios politikos ligos pasekmė, pasaulinis fenomenas, kuris kartojasi skirtingose šalyse.
Susitikimai Washingtone jam padėjo geriau suvokti tos ligos priežastis. Apie tai jis daug kalbėjosi su žinomais ekspertais, kuriuos įvardijo kaip globalios demokratijos prižiūrėtojus. Ir jie mato, jog ketvirtoji naujausių technologijų keliama industrinė revoliucija naikina viduriniąją klasę, kuri buvo demokratijos pagrindas. Ekonominė pasaulio krizė buvo suvaldyta tik finansinėmis priemonėmis, nematant gilesnių jos priežasčių ir neįvertinant žmonių, kurie naujosios revoliucijos buvo nustumti į nuošalę.
Seimo narys įsitikinęs, kad jei neinvestuosime į demokratiją, neugdysime naujų lyderių, ta globalios politikos liga taps neišgydoma. Jis džiaugiasi, kad apsidairęs Seime mato jaunų veidų. Bet kiek gabių būsimų Lietuvos politikų yra užsienyje?! Todėl jis pakartojo, jog vienas pagrindinių jo darbo Seime tikslų – labai rimtai užsiimti lietuvių susigrąžinimu į Lietuvą.
Ž. Pavilionis teigė nesigailįs palikęs diplomatinę tarnybą, kurioje buvo nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, ir tapęs politiku. Jis mano, jog diplomatinėje tarnyboje nieko naujo per artimiausius ketverius metus nebus, o plaukti pasroviui nėra įpratęs.
Panašu, jog Seime Ž. Pavilionis nebus paklusnus, tylus narys.
Daugiau analizuoti intrigas lipdant valdančiąją koaliciją nėra prasmės. Rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga po ilgų apsimetinėjimų ir nenatūralių apgailestavimų prisipažino – valdant Lietuvą jiems talkins ne solidžią antrąją vietą politinėse varžybose iškovoję konservatoriai, o rinkimus skaudžiai pralaimėję socialdemokratai. Ir šis „valstiečių“ – socialdemokratų tandemas, regis, gyvuos amžinai.
Centre: konservatorius Žygimantas Pavilionis (su kepure), laikantis JAV vėliavą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
TS-LKD tampa skaitlingiausia opozicijos jėga. Ar konservatoriams derėtų verkti, kad ne jie pateko į ketverius metus Lietuvą valdysiančią koaliciją? Nemanau, kad tai – didelė bėda. Jau pirmosiomis valandomis po rinkimų rezultatų viešo paskelbimo buvo matyti: Ramūnas Karbauskis nemėgsta konservatorių – krikščionių demokratų. Antikonservatoriškų R.Karbauskio nuostatų nepastebėjo tik tie, kurie nenorėjo jų įžvelgti. Tad LVŽS ir TS-LKD koalcija vargu ar buvo įmanoma, net jei Gabrielius Landsbergis būtų jiems itin uoliai pataikavęs.
Tačiau tai – ne vienintelė priežastis, kodėl konservatoriams – krikščionims nederėtų nusiminti (per prievartą mielas vis tiek nebūsi). Egzistuoja dar ir gyvenimiškosios patirties patikrinta pragmatiška taisyklė: į valdžią verta eiti tik tuomet, kai Seime turi užtektinai skaitlingą ir ištikimą daugumą. Jei tokių raumenų parlamente nėra, geriau sėdėti opozicijoje.
Tad tapdama stipriausia opozicine jėga G.Landsbergio komanda dar turės galimybių parodyti savo pranašumus ir deramai pasiruoš naujiems Seimo rinkimams 2020-aisiais metais.
O štai Žygimanto Pavilionio pozicija, esą jų partijai 2016-ųjų rudenį derėjo bet kokia kaina veržtis į valdžią, – nesuprantama. Nesuprantama pirmiausia todėl, kad tapę „jaunesniuoju broliu“ konservatoriai nepajėgtų įgyvendinti savo politinių nuostatų ir tuo pačiu susikompromituotų rinkėjų akyse. Nejaugi buvęs diplomatas nemato šio pavojaus?
Juolab įtartini pareiškimai, girdi, „Maskva labai pasistengė, kad konservatorių neliktų valdančiojoje koalicijoje“.
Kad Kremlius deda milžiniškas pastangas sukompromituoti konservatorius su krikščionimis demokratais, – nieko nuostabaus. Imperinė Rusija šią politinę jėgą šmeižia, kritikuoja, neigia, koneveikia, bara, kompromituoja visais jai įmanomais būdais nuo pat 1990-ųjų, vos tik Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku tapo prof. Vytautas Landsbergis. Jei pamiršote kryptingas propagandines akcijas, nukreiptas prieš profesoriaus komandą, atsiverskite to meto spaudos leidinius. Kai kuriuose – nė vieno palankaus žodžio apie Kovo 11-osios Aktą paskelbusias jėgas. Viskas, ką jie daro, – blogai arba labai blogai. Nutiko Lietuvoje nelaimė – kalti ne tie, kurie ją išprovokavo, o būtent konservatoriai. Šis puolimas, beje, buvo nuolatinis, kryptingas, nuoseklus. Jis tęsiasi iki šiol. Reikia tik stebėtis, kad ši politinė jėga tokiomis nepalankiomis sąlygomis išliko gyvybinga ir sugebėjo iškovoti kelias dešimtis mandatų.
Tačiau užuominos apie „Maskvos pastangas“ šį sykį greičiausiai turėjo visai kitokią prasmę. Kad buvęs Lietuvos interesus kadaise Amerikoje profesionaliai gynęs diplomatas galėjo turėti įtartinų minčių, lapkričio 6-ąją diskutuota Nemiros Pumprickaitės vadovaujamoje LRT televizijos laidoje „Savaitė“. Konservatorių – krikdemų partijos lyderis G.Landsbergis gūžčiojo pečiais. Nesibičiuliauti su R.Karbauskio partija nusprendęs partijos prezidiumas – Maskvos įkaitai, Maskvos valios vykdytojai? Partijos pirmininkas G.Landsbergis kolegai partiečiui Ž.Pavilioniui pažėrė priekaištų: „politinė nepatirtis, karštakošiškumas arba nežinomi motyvai“. O gal, sakau, tiesiog pragmatiškumas – noras vadovauti svarbiai ministerijai ne po ketverių metų, o dabar, čia, nedelsiant? Gal turima dar didesnių ambicijų – tapti partijos lyderiu?
Beje, lietuviškojoje žiniasklaidoje net šiandien, kaip ir prieš 20 metų, vyrauja straipsniai, kurių autoriai, kad ir atsargiai, bet vis tik linkę visur ir visada kaltinti konservatorius su krikdemais. Per pastaruosius mėnesius, kai įsisiūbavo rinkiminės aistros, aptikau, berods, tik vieną straipsnį, kuriame konservatoriai kritikuojami geranoriškai. Tai – Broniaus Matelio publikacija „Valdančiosios koalicijos paieškos: kas, kam ir kokias pažymas turėtų nešioti“ („Lietuvos rytas“).
Taip, G.Landsbergis po pirmojo rikimų turo įsivaizdavo jau esąs premjeras. Po antrojo rinkimų turo suprato, kad šį sykį, deja, neteks tapti Ministru Pirmininku. Tad ar nuostabu, kad jaunasis politikas nusiminė ir priešiškai nusiteikusiųjų pašaipiai kamantinėjamas įsižeidė? Br. Matelio patarimas logiškas – nereikėjo įsižeisti. Tiesiog vertėjo pajuokauti, kad buvo pamiršęs: „viščiukus skaičiuoja rudenį“. Tačiau Br. Matelio patarimas, jog „politikui privalu išmokt pralaimėti“ bei „politika – stipriųjų užsiėmimas“, -panašus į draugišką patarimą.
Bent jau draugiškesnis už buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus portale lrytas.lt paskelbtas įžvalgas „Kovos dėl valdžios įkarštyje – nepamatuotos konservatorių ambicijos“. Straipsnio autoriaus priešiškumas konservatoriams – akivaizdus. Ypač įsiminė M.Laurinkaus sakinys: „Pagaliau smūgis į paširdžius – tegul koalicijos partneriai atneša rentgeno nuotraukas iš Valstybės saugumo departamento“.
Žinoma, G.Landsbergio pareiškimai, kad koalcijos sutartį pasirašantieji privalėtų savo praeitį savanoriškai patikėti VSD patikroms, – netikėtas. Gal net iššaukiantis. G.Landsbergis tarsi norėjo pasakyti: „mes – švarūs it krištolas, o kas jūs tokie?“ Įžūlus dar ir dėl to, kad lietuviškieji įstatymai tokių patikrinimo procedūrų nenumato.
Ir vis tik norėtųsi prisiminti posakį, jog atsarga gėdos nedaro. Jei įstatymai tokių patikrinimo procedūrų nenumato, gal reikia tobulinti įstatymus, užuot priekaištavus šią idėją iškėlusiems?
Įtartina dar ir tai, kad 2017-aisiais metais lėšų mūsų saugumui numatyta šiek tiek mažiau, nei buvo skiriama šiais, 2016-aisiais, metais. Finansų ministerijos pateiktas pasiūlymas nurėžti tegul ir nedidelę sumą iš VSD biudžeto – sveiku protu nesuvokiamas. Visoms panašaus pobūdžio struktūroms finansavimas padidės. Ir Priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, ir Viešojo saugumo policijai. O štai žvalgybai, kuri yra pirmoji šalies apsaugos linija, – norima nurėžta.
Štai čia Maskvos pastangas įžvelgti jau lengviau…
Informacijos šaltinis – www.draugas.lt (Amerikos lietuvių laikraštis).
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: JAV vėliavą laiko konservatorius Žygimantas Pavilionis (su kepure).
Kas pradžiugino šiandien? Optimistiškai nuteikia Rido Jasiulionio vadovaujama Info TV laida „Raudona linija“. Vienoje iš paskutiniųjų šių televizinių diskusijų buvo taikliai pabrėžta: jei priimsi bent vieną ultimatumą, tai vėliau priimsi ir visus kitus.
Omenyje turėta tarpukario Lietuva. Pirmoji mums ultimatumą primetė agresyvioji Lenkija, paskui – agresyvioji Vokietija, dar po kiek laiko – ir agresyvioji Sovietų Sąjunga.
Nesu pesimistas, nenoriu būti pesimistas, bet ir vėl nematau nieko džiugaus, ramaus, gražaus.
Tiesa, buvęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleras, Vilniaus knygų mugėje pristatydamas knygą „Kas aš esu“, tvirtino, kad dabar „Maskvos grėsmė Baltijos šalims nėra tokia pat didelė, kaip prieš kelerius metus“ (agentūra BNS).
Delfi.lt išdrįso paskelbti pasibaisėtiną straipsnį, už kurio turinį portalas neatsako, „nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė“. Išties – juk tai pasikėsinimas į kapitalizmo „šventą karvę“ – reklamą!
Skaitytojas (gal skaitytoja? bijojo pasirašyti?) piktinasi, kad Vasario 16-osios koncertą iš Katedros aikštės transliavusi LNK televizija pasityčiojo iš žiūrovų, nes ne vieną kartą nurtaukė tiesioginę transliaciją ir reklamavo savo programas.
Kviečiame į susitikimą ir diskusiją su diplomatu, Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadorium JAV ir Meksikai 2010-2015 metais Žygimantu Pavilioniu.
Pagrindinio pranešimo tema:
„Lietuvių ir litvakų bendruomenės pasaulyje – neišnaudotos bendradarbiavimo galimybės“.
