Vienas iš šio karo fenomenų – tai itin skausminga Kremliaus reakcija į bet kokią kritiką. Tai labai keista. Juk karą pralaimėjo M. Saakašvilis, o V. Putinas šiame kare liko absoliučiu nugalėtoju, ir karo rezultatai tik dar labiau įtvirtino V. Putino pozicijas Rusijoje. Bet vietoj džiugesio Kremliaus reakcija tokia, lyg Rusija būtų pralaimėjusi šį karą. Kad suprastumėme šį fenomeną, panagrinėkime, koks tai buvo karas, kaip jis vyko ir kaip prasidėjo. Labiausiai, kas šiame kare krenta į akis, – tai Rusijos kariuomenės gausa ir puolimo frontų geografija.
Rusija į karą metė mažiausiai 25 tūkstančius gyvos jėgos (Gruzijos pusė mano, kad prieš ją buvo mesta 80 tūkst. Rusijos kareivių) , ir 1200 vienetų šarvuotosios technikos. Tankams ir šarvuočiams atvežti buvo rengtasi iš anksto – Rusijos karo geležinkeliečiai jau gegužės mėnesį suremontavo geležinkelį, vedantį iš Rusijos į Pietų Osetiją. Smogta Gruzijai buvo taip pat iš dviejų frontų – Abchazijos ir Pietų Osetijos. Rusijos lėktuvai bombardavo Gruziją iš karinių aerodromų, dislokuotų Armėnijoje, o raketos “Iskander“ buvo paleistos iš Dagestano.
Reikia pabrėžti, kad tai buvo karas, kuriame dominavo aviacija ir artilerija. Karo taktika buvo ta, kad Gruzijos artilerija išstūmė Rusijos kariuomenę ir Transkamo, o Rusijos kariuomenės aviacija ir artilerija gruzinus išstūmė visu ruožu nuo Cchinvalio iki Gorio. Rusija laimėjo tik todėl, kad ji turėjo žymiai daugiau aviacijos ir artilerijos. Gruzijos pusė tvirtina, kad Rusijos KOP atliko per 200 kovinių antskrydžių, tačiau Rusijos KOP 6 armija neoficialiai pranešė, kad jie atliko net 413 kovinių antskrydžių.
Į akis krenta ir tai, kad šiam karui buvo kruopščiai ruošiamasi. Keletą metų Rusija šalia Gruzijos sienų statė stiprias karines bazes. Rusija modernizavo ir įtvirtino karinę bazę Očemčyre, Abchazijoje, ten dar balandžio mėnesį buvo dislokuoti Rusijos oro desanto daliniai. Apie kitą karinę bazę Pietų Osetijoje Džaavoje labai neapdariai pranešė Rusijos kariuomenės TV kanalas “Zvezda“, pareiškęs, kad ši bazė yra “atraminis taškas prieš Gruzijos agresiją“. Kaip paaiškėjo vėliau, jau rugpjūčio 8 naktį šioje bazėje buvo Rusijos šarvuotoji technika bei smogiamosios 135-ojo ir 639-ojo pulkų dalys, sukomplektuotos daugiausiai iš Pietų Osetijos gyventojų.
Trečią bazę, turinčią apie 10 000 kareivių, pastatė Botlicho mieste Dagestane. Jeigu Rusijos karines bazes Džaavoje ir Očmačire dar galima sąlyginai laikyti kaip nuo Gruzijos agresijos “sulaikantį faktorių“, tai galimybė, kad Gruzija gali pulti Dagestaną – absurdiška. Prezidentas Vladimiras Putinas, lankydamasis Dagestane, asmeniškai davė nurodymą suremontuoti ir sutaisyti bei sutvirtinti kelią, vedantį į Gruziją.
Būdama Dagestane aš tapau ginčo tarp kariškių ir kelininkų liudininke: kariškiai norėjo 50 procentų “otkato“, o kelininkai teisinosi, kad jie ir taip pusmetį negauna atlyginimo. Iki karo kelias taip ir nebuvo nutiestas. Ir iš Dagestano šarvuotosios technikos kolonos judėjo per visą Dagestaną, Čečėniją, Ingušiją, Šiaurės Osetiją. Ir liudininkai pasakoja, kad pasibaigus karui ši kolona nusitiesė nuo Ekažovo miesto iki pat Machačkalos. Įsivaizduokite, tai buvo 200 kilometrų ilgio tankų kolona. Jos judėjimo neatlaikė ir sugriuvo tiltas per Argūno upę (“Kaukazo“ federalinė trasa) . Šis tiltas atlaikė abu Čečėnijos karus, tačiau karo su Gruzija – neatlaikė.
Tačiau kare prieš Gruzija buvo menkai naudojami tikslieji naikinimo ginklai. Visų laikų geriausias Rusijos raketinis kompleksas “Iskander“ į Gruzijos teritoriją smogė tik du kartus – vieną kartą jis sunaikino naftotiekį, einantį iš Baku į Supsą, o antrą kartą “Iskadner“ raketos pataikė į Gorio miesto centrinę aikštę, kur tuo metu buvo gyventojams dalinama humanitarinė parama. Tos atakos metu ir žuvo Olandijos TV operatorius Stanas Storimansas. Žinant, kad raketinių kompleksų “Iskander“ Rusijos armijos ginkluotėje yra labai nedaug, ši ataka labiau panašėjo į ginklo išbandymus, negu į tikrąją ataką. Sprendžiant iš to, kad taikaus miesto aikštė buvo visiškai sugriauta, tai galima traktuoti kaip pirmąjį istorijoje faktą, kada didelio tikslumo raketiniai kompleksai buvo panaudoti prieš civilius žmones ir objektus.
Arba, pavyzdžiui, Pietų Osetijos “partizanų“ ginkluotėje atsirado raketiniai kompleksai “Točka – U”, kuriais buvo apšaudytas Počio miestas. Pietų Osetijos pajėgos taip pat turėjo savo žinioje radiolokacinę stotį “Kasta 2E2“, kuri sugeba aptikti žemai skrendančius ir lengvus objektus (nepilotuojamus lėktuvus). Tai irgi galima įrašyti į karybos istoriją – partizanai savo kare naudojo raketines sistemas ir aviaciją. Žiūrint iš tokios perspektyvos, pas Pietų Osetijos “partizanus“ gali greitai atsirasti ir karinės kosmoso pajėgos.
Nuostabą kelia ir rugpjūčio 8 dieną prasidėjusios kibernetinės atakos prieš Gruziją: hakeriai atakavo rusiškai rašančius interneto portalus, o tos pačios dienos vakare, hakeriai nulaužė Gruzijos Centrinio Banko tinklapį ir jame paskelbė, kad JAV dolerio kursas padidėjo lario atžvilgiu. Tokios kibernetinės atakos Gruzijai padarė minimalią žalą, tačiau leidžia dar stipriau abejoti legendomis “apie netikėtai Gruzijos sukeltą karą“. Juk naivu būtų manyti, kad kibernetines atakas kūrė Pietų Osetijos “partizanai“, pasislėpę kalnuose. Beje, kurdų teroristai, susprogdinę naftotiekį Turkijoje, prieš 4 dienas prasidedant karui stebėtinai gerai pakartojo “Iskander“ ataką prieš tą patį naftotiekį Gruzijoje.
Yra dar įdomesnių faktų: pavyzdžiui, paaiškėjo, kad į Novosibirsko karo vadų aukštąją mokyklą buvo priimti mokytis apie 20 kursantų iš Pietų Osetijos. Šis faktas paaiškėjo tik tada, kada šie kursantai, susibūrę į etninę grupuotę, nudūrė kitą šios mokyklos kursantą Radmirą Sagitovą, kuris vienas iš nedaugelio bandė pasipriešinti iš Pietų Osetijos atvykusių kursantų primetamoms elgesio taisyklėms.
Tačiau pagrindinis Rusijos ruošimosi karui įrodymas – tai beveik metus Rusijos mass-medija vykęs propagandinis karas, kurio tikslas buvo Gruziją parodyti kaip JAV valdomą marionetinę valstybę, o Michailą Saakašvilį parodyti kaip diktatorių.
Pokyčius, įvykusius po “Rožių revoliucijos“ Gruzijoje, galima pamatyti tik savo akimis. Rusijos visuomenės sąmonėje Gruzija visada buvo laikoma valstybe, kurioje įsigalėjusi korupcija, tinginystė, pogrindiniai verslai ir kriminaliniai autoritetai. Tačiau dabar Gruzija tapo šalimi su greitai augančia ekonomika, minimaliais mokesčiais ir minimaliu biurokratiniu aparatu, kyšių neimančia policija ir sąžiningai privatizuotu valstybiniu turtu.
Tuo tarpu Rusijos žiniasklaida pradėjo Gruziją vaizduoti taip, kaip SSSR šaltojo karo metu vaizdavo JAV. Rusijos specialiosios tarnybos dirbo prieš Gruziją taip pat inirtingai, kaip SSSR KGB dirbo prieš JAV. Pasekmės – liūdnos. Labai gaila, bet dalis Rusijos inteligentijos užkibo ant to propagandinio jauko, ir nusistatė prieš M. Saakašvilį.
Labai didelė atsakomybė dėl kilusio karo tenka tiek Rusijos, tiek Gruzijos inteligentijai. Gruzijos inteligentija, netekusi savo ilgamečių privilegijų, ėmė elgtis lygiai taip pat, kaip elgėsi prancūzų inteligentija per Didžiąją Prancūzijos Revoliuciją. Gruzijos opozicija nesupranta, kad kiekvienas jos ištartas kritikos žodis – tarsi dangiška mana Lubiankai, ir čia pat pavirsta bomba bei raketa, nukreipta į Gruziją.
Rusijos pasiruošimas šiam karui vyko ne mėnesius, o ištisus metus. Rusijos visuomenę sistemingai klaidino Kremliaus kontroliuojama spauda ir televizija.. Juokinga būtų teigti, kad tai buvo karas už Pietų Osetijos laisvę. Tokia pat logika nacistinė Vokietija “gynė“ etninius vokiečius Sudetuose.
Naujojoje europietiško tipo Gruzijos valstybėje yra vienas svarbus faktorius, skiriantis ją nuo Europos. Tai tipiškas revanšizmas. Jeigu pagrindinės valstybinės funkcijos Gruzijoje pilnai atitinka europietiškus standartus, tai dėl prarastų teritorijų Gruzija išliko tipiška Kaukazo valstybe, kurioje visi atsimena, kas ir kur gyveno IX amžiuje, ir, žinoma, atsimena tik tai, kas naudinga kiekvienai pusei.
Ant Gruzijos VRM pastato kabėjo Abchazijos pajūrio plakatas, kuriame aiškiai nurodyti atstumai nuo vienos gyvenvietės iki kitos. O aukšti pareigūnai ramiai aiškina, kad Gruzija šios teritorijos neteko todėl, kad abchazų pusėje kariavo Rusija. Remiantis tokia logika, galima teigti, kad 1997 metais Čečėnijoje nugalėjo amerikiečiai.
Kiekviena valstybė netenka jokių teisių į separatistinį regioną, į kurį įveda tankus. Ji teises į regioną atgauna tik tada, kai tie tankai nugali separatizmą. Gruzija 1992 metais į Abchaziją įvedė savo tankus. Ir pralaimėjo. 80 tūkstančių abchazų iš savo namų išvarė 200 000 etninių gruzinų. Pagrindinis Tbilisio reikalavimas – sugrąžinti į namus 200 000 gruzinų pabėgėlių bei surengti referendumą dėl Abchazijos ateities. Tačiau dabar tokie reikalavimai tokie pat absurdiški, jeigu, pavyzdžiui, Vokietija pareikalautų grąžinti į Rytų Prūsiją 15 milijonų iš ten išvarytų vokiečių bei surengti referendumą dėl regiono politinės priklausomybės.
Užspausta tarp imperines ambicijas deklaruojančios Rusijos ir vis stiprėjančios Gruzijos, Abchazija paprasčiausiai pasirinko savo sąjungininke Rusiją. Nes tarp Rusijos ir Abchazijos niekada nebuvo karo.
1991 metais Zviado Gamsachurdijos vadovaujama Gruzija panaikino Pietų Osetijos autonomiją. Tačiau nebuvo jokio karinio konflikto – tada Gruzija paprasčiausia neturėjo ginkluotojų pajėgų. Ten buvo paprasčiausia policinė operacija. Pjautynės buvo šlykščios, tačiau tuo viskas ir baigėsi, ir Pietų Osetijoje išliko tiek gruzinų, tiek osetinų kaimai, išdėstyti šachmatų lentos langelių principu.
Iki rugpjūčio karo Cchinvalis buvo iš visų pusių apsuptas gruzinų kaimais. Devynios stambios etninių gruzinų gyvenvietės buvo šalia strategiškai svarbios Transkaukazo magistralės, einančios per Pietų Osetiją. Žiūrint iš karinės pusės – tos devynios gruzinų gyvenvietės skyrė Cchinvalį nuo likusios Pietų Osetijos dalies, o savo ruožtu Cchinvalis – blokavo gruzinų gyvenvietes nuo Gruzijos.
Betvarkė Pietų Osetijoje nieko nesiskyrė nuo betvarkės Čečėnijoje 1997 metais. Karo lauko vadai darė ką tik norėjo, ir aukų skaičius buvo labai didelis. Pavyzdžiui, 1992 metais Gruzijos omoninkai , keršydami už savo nužudytą vadą Gazejavą, sušaudė 36 Priso kaimo savigynos būrio narius, kuriems vadovavo lauko karo vadas, pravarde Parpatas, turintis stiprius ryšius su kriminaliniu pasauliu. Teoriškai Parpatas vadovavo savigynos batalionui, tačiau realiai jo klausė ne daugiau, negu 40 žmonių .
Toks nestabilus regionas natūraliai pradėjo tuštėti – iš jo į Rusiją pradėjo bėgti žmonės. Dėl savo nestabilumo ir karo lauko vadų savivalės iš Pietų Osetijos pabėgo maždaug pusė gyventojų. ( 1989 metais Pietų Osetijoje gyveno 70 tūkstančių osetinų). Pietų Osetijos režimas pelnėsi iš kontrabandos. Prezidentui M. Saakašviliui nusprendus atstatyti Gruzijos teritorinį vientisumą jis visų pirma uždarė sieną su Rusija, tuo nutraukdamas kontrabandos kelius. Tai buvo žingsnis, kuris turėjo pakirsti Pietų Osetijos separatistų ekonomiką ir neteisėtų karinių junginių finansavimą. Tačiau rezultatas – priešingas: P. Osetija tapo visiškai ekonomiškai išlaikoma Rusijos, kuri pradėjo ją ruošti karui su Gruzija.
Prieš uždarant sienas Pietų Osetijoje įvyko rinkimai, ir į valdžią atėjo E.Kokoity, remiamas opozicijos, kuriai vadovavo broliai Tedejevai. Buvo kalbama, kad jeigu ankstesnė valdžia užsiėmė tik kontrabanda, tai naujosios valdžios atstovai tiesiog ateidavo į muitinę, ir, grasindami ginklais, pasiimdavo visus krovinius.
Pietų Osetijoje pasakojama, kad kai E. Kokoity po pergalės rinkimuose grįžo iš Liubankos, jis pažadėjo broliams Tedejevams kompensuoti visas rinkimų išlaidas. Tačiau jie privalės bendradarbiauti su Maskva, ir norint gauti pilną Pietų Osetijos nepriklausomybę, reikės “padaryti“ du tūkstančius žmonių aukų. Šį pokalbį patvirtino ir likęs gyvas vienas iš brolių – Džambulatas Tedejevas.
Labai greitai E. Kokoity įtvirtino savo vadžią. Dingo be žinios visi jam neapalnkūs žmonės, broliai Tedejavai taip pat buvo išstumti iš politinio Pietų Osetijos gyvenimo. Jaunesnįjį Tedejevų brolį Ibrahimą nušovė Vladikaukaze, buvęs Pietų Osetijos karo lauko vadas Dmitrijus Sanakojevas gavo bėgti į Gruziją, kur jis tapo alternatyvios Pietų Osetijos valdžios vadovu. Buvęs Pietų Osetijos VRM vadovas Alanas Parastajevas buvo pasodintas į kalėjimą, ten kankintas, ir paskui prieš TV kameras prisipažino rengęs pasikėsinimą į E. Kokoity.
Kitiems populiariems Pietų Osetijos politiniams veikėjams taip pat nepasisekė. 2006-aisiais, prieš rinkimus į prezidento postą, buvo susprogdintas Pietų Osetijos saugumo tarybos sekretorius Markas Alborovas, paskui buvo pasikėsinta į vieną iš garbingiausių Pietų Osetijos karo lauko vadų – Bala Bestauty. Labai galimos prielaidos, kad šiuos pasikėsinimus organizavo Gruzijos VRM ar jos įvyko kriminalinių grupuočių karų fone, tačiau šiuos pasikėsinimus priskirti Gruzijos specialioms tarnyboms nepavyko. Pavyzdžiui, 2007 metų lapkričio mėnesį iš vestuvių puotos buvo pagrobtas Pietų Osetijos parlamento deputatas Batyras Buchaevas, kuris buvo žiauriai sumuštas ir nuvežtas numirti į Gruzijos teritoriją. Tačiau Buchaevas išgyveno, ir oficialiai pareiškė, kad su juo susidorojo E. Kokoity asmeninė apsauga.
Maskva skyrė Pietų Osetijai milijardus, tačiau tie pinigai dingo nežinia kur. Pietų Osetijos vadovybė netgi nesugebėjo sutaisyti vandentiekio sistemos, tačiau sugebėjo gyventojams išaiškinti, kad visą vandenį “išgėrė gruzinai“. Pagrindinė valdžios veikla buvo aiškinti piliečiams, kaip jie kovoja su “gruzinišku fašizmu“. Absoliučiai be darbo likusiems gyventojams neliko nieko kito, kaip tik stoti į savigynos pajėgas.
Iniciatyvūs žmonės tiesiog pabėgo iš Pietų Osetijos, o likusiems buvo nuolat kalama į galvą, kad visos nelaimės – tai M.Saakašvilio ir Vakarų žabangos ir intrigos, kaip “Fatah“ ir “Hezbolla“ dėl visų nesklandumų kaltina Izraelį. Ir lygiai taip pat į šūvius iš Pietų Osetijos pusės Gruzijos pusė atsakydavo ugnimi.
Abchazų žurnalistas Achra Smyr rašo: “Reikia suprasti, kad Pietų Osetija yra labai maža. Maža, netgi palyginus su Abchazija. Ji panaši į iš įvairiaspalvių medžiagos lopinėlių susiūtą kilimėlį – gruzinų ir osetinų kaimai yra šalia vieni kitų. Šių dviejų valstybių nėra net ko lyginti – Abchazijoje vasarą pilna poilsiautojų, tiesiami keliai ir renovuojami pastatai, gatvėse nematyti ginkluotų žmonių, o Pietų Osetijoje iš darbo grįžę vyrai velkasi uniformas, ima į rankas ginklus ir eina “budėti“.
Pietų Osetijos propagandos stilių ir tikslus gerai apibūdina medžiaga, publikuota radijo stoties osradio.ru 2008 metų kovą, kai iš Chinvalio buvo išvaryti gruzinų prekeiviai. Reportaže pasakojama, kad gruzinus – turgaus prekeivius iš miesto išvedė ginkluota palyda kaip karo belaisvius. Miestiečiai tarpusavyje kalbėjo, kad išgyvens ir be gruziniškų maisto produktų, ir be to sumažės teroro aktų galimybė.
Prievartos iš abiejų pusių buvo daug. Aš savo akimis mačiau, kaip gruzinų policininkai savo blok – poste žiauriai mušė osetiną, ir jį po to teko vežti į ligoninę. Apie tai papasakojau Gruzijos VRM ministro pavaduotojui Mamukai Kudavai. Jis pareiškė, kad tai neleistinas įvykis, ir jis būtinai išsiaiškins. Žinoma, tai tebuvo tik pažadas. Niekas nieko neišsiaiškino. Gruzinų policininkai buvo gavę įsakymą naudoti prievartą prieš prievartą.
Kai miške gruzinų valstietis, rinkdamas žabarus užlipo ant minos ir susisprogdino, Pietų Osetijos informacijos ir spaudos tarnybos vadovė Irina Gagloveja ramiu veidu pareiškė, kad tą miną buvo palikusios gruzinų specialiosios tarnybos. Susišaudymai pasienyje tapo įprastu reiškiniu, ir Pietų Osetijos TV kanalus žiūrintiems osetinams buvo kalama į galvą, kad tik E. Kokoity režimas juos saugo nuo “gruzinų fašistų genocido”. Tačiau visiškai nebuvo aiškinama, kodėl vien Tbilisyje gyvena virš 30 000 etninių osetinų, ir ten jų atžvilgiu nėra vykdomas joks “genocidas“. Taip pat paslaptimi liko ir tas faktas, kodėl jokių susišaudymų nekildavo tarp Gruzijos ir Abchazijos, kurių santykiai toli gražu ne idealūs.
Uždaręs Pietų Osetijos sieną su Rusija, M. Saakašvilis vietoje buvusio kriminalizuoto ir kontrabandinio regiono gavo “Hezzbolah“ tipo anklavą, savo valstybės centre, viso labo tik 80 kilometrų nuo sostinės, ir 20 kilometrų nuo gyvybiškai svarbių komunikacijų. Tačiau paradoksalu tai, kad kurdamas pačią stipriausią armiją visame Kaukazo regione, M. Saakašvilis tuo stūmė abu separatistinius regionus į Rusijos glėbį, kuri neskubėdama, metodiškai ruošėsi karui. Tačiau pati Gruzija karui su Rusija net negalvojo ruoštis. Tuometinis Gruzijos gynybos ministras Timūras Kezerašvilis pareiškė: “Mes neketiname kariauti su Rusija, tai mums neįmanoma, jų aviacija mus paprasčiausia nušluos nuo žemės paviršiaus”.
Tai buvo labai taiklus pastebėjimas. Tačiau Gruzijos pasirinkta strategija buvo nevykusi. Jeigu Gruzija butų turėjusi stiprią priešlėktuvinę gynybą, karas greičiausia būtų pasibaigęs Gruzijos pergale. Galbūt Gruzijai iš viso nereikėjo kurti armijos, kuri buvo paruošta spręsti tik lokalinius konfliktus. Tokios armijos kūrimas buvo tik stimulas Abchazijai ir P. Osetijai ieškoti paramos ir prieglobsčio pas Rusiją. Tokios armijos kūrimas leido Rusijai bombarduoti bet kokius taikinius, nežiūrint į jų paskirtį.
http://www.apsny.ge/analytics/12274722443.php
Nuotraukoje: politikos apžvalgininkė Julija Latynina.
Iš rusų kalbos vertė Vadimas Juška.
2010.02.18
