3. Prastų šalies valdovų formulė – devintoji
Taigi priešpaskutinioji, devintoji, formulė teigia, jog „vienvaldžiai karaliai yra tautoms baisingi žmonės“.
Tačiau ir be jų apsieiti neįmanoma: „Jie taip gerai susitvarkė tūkstantmečių bėgyje savo reikalus Europoje, kad šiandien be vienvaldžių negali apsieiti didžiosios tautos, vadinasi, šiandien tą blogį, tegul ir pavojingą, bet reikalingą, reikia mūsų krašte rūpestingai išsaugoti“.
Klausimas – kaip išsaugoti? XVIII a. pabaigoje tradiciniai Lenkijoje naujų karalių rinkimai jau buvo visokeriopai sukompromituoti. Kai mirė 1572 m. bevaikis Zigmantas Augustas, paskutinis Jogailos palikuonis, „ pasibaigė Lietuvą ir Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka; liko tik netekėjusi Zigmanto Augusto sesuo, Ona, ir tolimi giminės“ (A.Šapoka).
Prasidėjo laisvai renkamųjų valdovų periodas, atnešęs Abiejų Tautų Respublikai daugiau vargo nei naudos. Jau pirmieji rinkimai baigėsi gėdingu fiasko. Kuomet iš kelių svetimšalių kandidatų – Maskvos caras Jonas IV Žiaurusis, vokiečių imperatoriaus Maksimiljono II sūnus Ernestas, prancūzų karaliaus brolis Henrikas Valua (Valois) – buvo išrinktas prancūzas, prasidėjo pažadų ir sutarčių (pacta conventa) laužymas.
Dvidešimt trejų metų Henrikas buvo pažadėjęs vesti Augusto seserį penkiasdešimt penkerių metų Oną, tačiau išrinktas karaliumi vedybas vis atidėliojo. Maža to, pakaraliavęs vos 5 mėnesius Henrikas, išgirdęs apie savo brolio mirtį, tučtuojau slapta, niekam nieko nesakęs, išdūmė atgal į Prancūziją ir atsisėdo į Prancūzijos karaliaus sostą kaip Henrikas III.
Grįžti į Krokuvą, be abejo, net nemanė, nepaisant savo rinkėjų Lenkijoje ir Lietuvoje piktų ir graudžių reikalavimų. Antrasis bandymas buvo sėkmingesnis. Lenkų didikams, galima sakyti, pavyko pakartoti manevrą, kuriuo beveik prieš 200 m. buvo pasodintas į Lenkijos sostą Lietuvos kunigaikštis Jogaila. Dabar į sostą buvo pakviestas Transilvanijos (sritis Rumunijoje) kunigaikštis Stepona Batoras. Skirtumas tik toks, kad Jogaila be kita ko prisižadėjo vesti keturiolikmetę Jadvygą, kuri nieko nenorėjo girdėti apie pustrečio karto vyresnį lietuvį ir mylėjo savo tikrąjį sužadėtinį vokietį Vilhelmą, o Steponui Batorui teko vesti 10 metų vyresnę Oną.
Batoras, kitaip nei Henrikas Valua, laikėsi savo žodžio, vedė Oną ir po vestuvių net tris naktis praleido su Ona. Tačiau vėliau jau niekad neidavo į karalienės miegamąjį, o kai vieną naktį Ona patraukė aplankyti Batorą jo miegamajame, naujasis karalius skubiai pasislėpė. Ir šitaip iki pat mirties Batoras mėgo gyventi toliau nuo Onos ir Krokuvos, daugiausia Lietuvos Gardine, kur ir mirė.
Nors Steponas Batoras, valdęs Lenkiją ir Lietuvą visą dešimtmetį ( 1576 – 1586), nemokėjo nei lenkų, nei lietuvių kalbos ir kalbėdavosi su pavaldiniais lotyniškai, vis dėlto, kaip žinome iš istorijos vadovėlių, labai daug ko gero padarė ir Lenkijai, ir Lietuvai. Deja, kaip teigia istorikai, „Steponas Batoras buvo paskutinysis garbingas Lietuvos valdovas“ (A. Šapoka). Neatsitiktinai Vilniaus universiteto, kuriam Batoras suteikė akademijos statusą, rūmų sienos memorialinėje lentoje galime ir šiandien perskaityti senovinį įrašą lotynų kalba:
In templo plus quam Sacerdos
In Republica plus quam Rex
In acie plus quam Miles
In publica libertate plus quam Civis
In amicitia colenda plus quam Amicus[1]
Vėlesniais laikais didikų ir šlėktų išgirtieji laisvi karaliaus rinkimai balansavo tarp vidinio karo ir rinkimų farso. Lenkijos ir Lietuvos karaliaus rinkimuose dalyvaudavę svetimšaliai varžydavosi pirmiausia pinigų sumomis, kurias išskirdavo rinkėjams – lenkų ir lietuvių didikams – papirkti. Šitaip atsirado Respublikos soste ir kone šimtmetį sėdėjo ( 1697 – 1763) vokiečių saksų dinastija.
A.Šapokos redaguotoje istorijoje su gera ironijos doze aprašomas jų varžybos su prancūzais. Siūlęs prancūzų princą De Conti dosnusis Prancūzijos Karalius Saulė – Liudvikas XIV atsiuntė į Lenkijos ir Lietuvos „periferiją“ savo pasiuntinį, kuris atsivežė milžiniškų sumų, ir dauguma didikų buvo jo papirkti.
Bet jis per anksti iššvaistė pinigus; kai jo piniginė jau buvo tuščia, plačiai atskleidė savąją Saksų elektoriaus Fridriko Augusto atstovas. Tuomet daugumas perėjo į Augusto pusę. O kai Rusijos imperatorius Petras I dar pagarsino, kad de Conti esąs Rusijos priešas, tuomet rinkimų rezultatai niekam nekėlė abejonių – Respublika gavo vokiečius valdovus Augustą II (1697-1733) Stiprųjį (Der Starke, nes rankomis lankstė pasagas ir mėgo stipriai pagerti gražių moterų kompanijoje ) ir jo sūnų Augustą III (1733-1663), kuris jau nebeturėjo tėvo stiprybės, bet mėgo gerai pavalgyti ir taip nutuko, kad vos galėjo pajudėti, taigi medžiodavo tik paleidžiamus sugautus žvėris, šaudydamas juos iš specialiai paruoštos palapinės arba iš rūmų balkono.
Jei kada nebūdavo sugautų žvėrių, jis šaudydavo tyčia paleidžiamus šunis (p.394). Iškalbingos detalės vėlgi geriausiai pasako, kad karaliaus rinkimai Respublikoje buvo lenkų ir lietuvių bajorams ir didikams tiktai geras biznis – jie pardavinėjo valstybės sostą bet kam, kas daugiau pasiūlys.
Suprantama, jog racionalusis Perspėjimo Lenkijai autorius, matyt, atsižvelgdamas į karčią istorijos patirtį, pirmiausia siūlė atsisakyti karaliaus rinkimo ir pereiti prie sosto paveldėjimo principo. Taip ir buvo seimo padaryta. Iki šiolei vadovėliuose ir interneto svetainėse šis nutarimas reklamuojamas kaip žymus seimo ir jo priimtos 1791 m. gegužės 5 d. Konstitucijos pasiekimas.
Tačiau kiekvienam istorinės atminties nepraradusiam lietuviui, sugebančiam pažvelgti į XVIII a. pabaigos įvykius ne vien tik Abiejų Tautų Respublikos, bet ir visos Lietuvos istorijos kontekste, paaiškėja ne vienas paradoksas, kuris kai kurias naujas reformas leidžia pavadinti ne tiek reformomis, kiek rekonstrukcijomis. Tas pirmiausia pasakytina apie Keturmečio seimo įteisinta paveldimos karaliaus valdžios nuostatą.
Kas gi Lietuvoje nežino, kad dar XIII šimtmetyje Lietuvoje su katalikiškos Romos sutikimu ir popiežiaus palaiminimu lietuvių karalius Mindaugas buvo juridiškai įteisinęs savo sūnaus, karaliaus karūnos paveldėtojo teises?
Vėlesniais laikais Lietuva visados laikėsi valdovo valdžios paveldimumo statuso. Ir ne tik ikikatalikiškoji Lietuva Gedimino palikuonių laikais, bet ir katalikiškoji Lietuva jau po Jogailos personalinės sąjungos su Lietuva. Ir ką gi? Kiek patyčių dėl aukščiausios valdžios paveldimumo Lietuvoje teko išgirsti lietuviams didikams ir bajorams iš lenkų šlėktų seimuose, seimeliuose ir gausiose politinės publicistikos brošiūrose?
Nenoriu būti apkaltintas lietuvišku šališkumu, tad pateiksiu senosios lenkų literatūros istorikų kartos atstovo I. Chrzanowskio (Ignacy Chrzanowski; 1866–1940) vertinimą. Nagrinėdamas vieno talentingiausio ir populiariausių Renesanso epochos Lenkijoje publicisto, katalikų kunigo Stanislovo Ožechovskio (Stanislaw Orzechowski, 1513 – 1566) palikimą, lenkų literatūros žinovas, pats būdamas didis lenkų kultūros patriotas, trumpai nusako ir Ožechovskio, ir visos lenkų šlektos „auksinės laisvės“ ideologiją:
„Iš visų valstybių Dievo pasauly Lenkija geriausia; tik Lenkijoj, kaip karalystėj, kurioj karalius priklauso kunigui, kuriam jis prisiekia šventai saugoti teisę, viešpatauja tikra laisvė; visos kunigaikštijos – tai vergija, o kadangi Lietuva yra kunigaikštija, kurioj kunigaikštis nerenkamas, kaip lenkų karalius, bet paveldžiamas, tad lietuviai yra niekšingi vergai, kurie net lygintis su lenkais negali ir kuriems lenkai teikia didelės malonės, norėdami su jais padaryti uniją!“ (iš lenkų k. versta P.Vaičiūno).
Ir štai istorijos ironija!
Turėjo praeiti daugiau nei 200 sunkių pounijinės lenkų ir lietuvių valstybės išbandymų ir pralaimėjimų metų, kad lenkų šlėkta susivoktų ir savo Didžiajame seime (1788 – 1792) pripažintų karaliaus valdžios paveldėjimo svarbą ir naudą.
Deja, jau buvo per vėlu! O ir gera karaliaus paveldėjimo idėja praktiškai virto seime savo parodija. Visaip ramstydami švietėjišką “teisingo ir išmintingo monarcho” teoriją, seimo nariai galų gale po ilgų debatų ir balsavimų įvardijo Lenkijos sosto paveldėtojus po dabartinio karaliaus Poniatovskio mirties. Tai turėjo būti vokiečių saksų Wettinų giminės (netgi neturėjusios vyriškos giminės palikuonių!) atstovai, o konkrečiai – nepilnametė saksų princesė Marija Augusta…
Kaip toj slavų pasakoj – ir vėl sugrįžtama prie suskilusios geldos…
Ir gal dar tiesiau už mūsų nagrinėjamo teksto autorių nusakė pragaištingą aukščiausios Abiejų Tautų Respublikos valdžios ir jos principo dvilypumą vienas iš garsiausių XIII a. lenkų publicistų, netgi, kaip daugelis mano ir teigia, tikrasis 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos kūrėjas Hugo Kolontajus (Kołłątaj, 1750 – 1812). Glaustai ir be ilgų, kaip visados, išvedžiojimų jis nukala dvilypės valdžios formulę, kai nėra nei tikros respublikos, nei tikros monarchijos. Atsakydamas į paties iškelta klausimą, kas gi yra Abiejų Tautų valstybė, valdoma renkamo karaliaus, bet išdidžiai vadinama Respublika, didysis reformatorius teigia:
„Ji ne monarchija, nes pastaroji drauge su Jogailos gimine užsibaigia. Karalius pats vienas, be tautos neturi jokių teisių. Ji nėra ir Rzeczpospolita (Respublika), nes ji reprezentuojasi ( renkasi į seimus – A.B.) kas du metus tik šešias savaites. Tai kas gi ji yra? Ogi bloga, griozdiška machina, kurios vienas karalius negali pastumti, o visi nenori jos stumti, bet vienas seimūnas visados gali ją sustabdyti( liberum veto[2])“[3].
Tad nereikia turbūt stebėtis, kad mūsų nagrinėjamo teksto autorius ne tik pritarė siūlymams pakeisti karaliaus rinkimus nauja sosto paveldėjimo tvarka, bet ir ragino mažinti karaliaus ir jo giminės išlaikymo išlaidas:
„Pensija, kurią nūnai Žečpospolita paskyrė karūnai, yra aiškiai per didelė atsižvelgiant į skurdą krašte… Reikia, kad karalius iš savo algos galėtų patenkinti savo poreikius ir patogumus. Bet reikia taip tiksliai apskaičiuoti tą sumą, kad Lenkijos karaliai negalėtų nei valstybės įstaigų, nei pačių lenkų papirkinėti už lenkų pinigus“.
Sunku pasakyti, ką turėjo galvoje autorius, rašydamas apie papirkinėjimus. Galimas dalykas, valstybėje slapta sklido kalbos, kad ir anuometinis Lenkijos karalius papirkinėjo per savo rinkimus lenkų rinkėjus. Nors vargu, ar XVIII a. patriotas žinojo, kad Augustas Poniatovskis (1732 -1798), buvęs Rusijos carienės Jekaterinos (1729 – 1796) meilužis , o vėliaus jos statinis Lenkijoje, papirkinėjo savo rinkėjus ne tiek už lenkų, kiek už rusų iždo pinigus.
Rusų Užsienio kolegijos archyvuose, kuriais turėjo progos naudotis senieji carinės Rusijos istorikai (С.М. Соловьев ir kt.), išliko dokumentai, kuriais dar 1771 metas apsikeitė Abiejų Tautų Respublikos valdovas karalius Stanislovas Augustas ir grafo N.I.Panino, slaptojo patarėjo ir kolegijos vadovo, pasiuntinys Varšuvoje K. Saldernas dėl paklusnumo Rusijos carienei. Dokumentai liudija, kad Lenkijos karaliaus Poniatovskio išlaidos buvo ne kartą apmokėtos Rusijos imperijos iždo stambiomis sumomis [4]. Ir tai nebuvo absoliuti paslaptis. Turbūt neatsitiktinai, Jokubas Jasinskis (Jakub Krzysztof Ignacy Jasiński, 1761 – 1794), atstovavęs Kosčiuškos 1793 m. sukilimo Tarybai Lietuvoje, laikėsi nuomonės, kad naująjį Lenkijos valdovą, Gegužės 3 d. Konstitucijos įteisintą naujos valstybės karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį reikia nubausti mirties bausme.
Tadas Kosčiuka, kaip žinia, netrukus atšaukė radikalųjį J.Jasinskį iš Lietuvos, sudraudė ir kitus sukilimo radikalus, represijų šalininkus, tarp jų ir minėtąjį Sukilimo tarybos narį Kolontajų, kuriam, net lenkų istorikų manymu, krinta nenuplaunama „kruvino darbo“ (revoliucinio teroro) dėmė už jo jakobiniškos partijos išprovokuotas 1794 m. riaušes Varšuvoje, kai buvo linčo teismais susidorota su Gegužės 3 d. Konstitucijos priešininkais.
Lenkų jakobinais istorikai trumpai vadina Kolontajaus suburtą iš Patriotų sąjungos (Stronnictwo Patriotyczne) likučių partiją didžiai ilgu pavadinimu „Susibūrimas piliečių, teikiančių pagalbą ir paslaugą miesto liaudies taryboms vardan Tėvynės gerovės“ (Zgromadzenie Obywateli Ofiarujących Pomoc i Posługę Magistraturom Narodowym w Celu Dobra Ojczyzny).
Taigi būtent Kolontajaus partijos nariai, o labiausiai tarp jų pasižymėjęs riaušėse Kolontajaus sekretorius Konopka, kurstė Varšuvoje minią gegužės 9 ir birželio 28 d. , kai „teikiantieji pagalbą ir paslaugą piliečiai“ pačiupo ir po trumputės teismo parodijos pakorė Varšuvoje įžymius keturmečio seimo atstovus nuo Lietuvos. Tarp jų – ant kanapinio pavadžio buvo pakartas septyniasdešimtmetis Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis (1727 – 1794), o sužvėrėję Konstitucijos fanatikai ten pat, Varšuvoje, pakorė ir garsiosios Konstitucijos signatarą, Trakų sufraganą vyskupą Juozapą Kazimierą Kosakovskį ( 1738 – 1794).
Tų barbariškų XVIII a. pabaigos kartuvių Varšuvos centre šiandien nemėgsta prisiminti ir net nemėgina objektyviai įvertinti nei lenkų, nei lietuvių oficioziniai istorikai. Šiuo atveju tik konstatuokim, kad karaliaus figūra, valstybinė galia ir socialinis statusas paskutiniaisiais Žečpospolitos dešimtmečiais buvo jau netekę buvusios tradicinės reikšmės ir prasmės.
Mums belieka išskirti iš programinio XVIII a. teksto paskutinę dešimtąją formulę, kuri mūsų tolimesniam tyrimui turės ypatingos svarbos.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
Algimanto Bučio knygos “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija" (Vilnius, 2009) ištrauka.
(Bus daugiau)
2013.08.07
[1] Šventovėje – daugiau negu dvasininkas, valstybėje – daugiau negu karalius, mūšyje – daugiau negu karys, laisvės sargyboje – daugiau negu pilietis, bičiulystėje – daugiau negu bičiulis. Citata iš Martino Kromerio ( Martinus Cromerus, 1512 – 1589) kronikos De origine et rebus gestis Polonorum( 1555).
[2] Lot. juris liberum veto(laisvo uždraudimo teisė), kuri leisdavo priimti seime sprendimą tik vienbalsiai nubalsavus. Dar vadinama „bajoriškos demokratijos“ aukščiausiąja ir švenčiausiąja teise, nes vienas vienintelis balsas „prieš“ galėdavo palaidoti bet kokį projektą ir seimas būdavo paleidžiamas. Per gerą šimtą metų (1652-1764) Respublikos seimas rinkosi 55 kartus ir tik 7 kartus sėkmingai užbaigė dar bą. Kai kurie apkaušę nuo didiko vaišių šlėktos atvirai girdavosi, kad vienu savo šūksniu „Nie pozwalam!“ (Neleidžiu!) nutraukė seimo darbą ir gavo už tai 600 auksinų ( tūlas Olezaras 1669 m. ) arba 600 talerių (šlėkta Horodinskis 1690 m.).
[3] Plačiau apie Augusto Poniatovskio rinkiminę kampaniją ir tolimesnius ryšius su Rusijos imperine valdžia rašiau knygoje: Bučys A. Barbarai vice versa klasikai. Vilnius, 2008 ( p. 195 – 205).
