NEparduosim žemės užsieniečiams (antroji dalis)


"Štai mano paslaptis: aš ne prieš tai, kas vyksta" (Džidu Krišnamurtis)

Pirmojoje dalyje kažkiek rimtai, o kažkiek ir juokais palietėme žemės pardavimo užsieniečiams klausimą bei „Žemės gynėjų“ iniciatyvą. Žemės gynėjų suvažiavimas įvyko, pasak rengėjų, susirinko 800 žmonių.

Tai įspūdingas skaičius dabarties abuojumo atmosferoje. Todėl jau vien todėl tokios visuomeninės iniciatyvos vertintinos teigiamai, jei sugeba surinkti tuos žmones, kuriems rūpi mūsų šalies ateitis ir kurie siūlo sprendinius padėčiai keisti.

Dėl pačių sprendinių – ir vėl tenka apgailestauti. 

Jau minėjau, kad žemės pardavimas užsieniečiams yra vienas iš savotiškų užmokesčių už buvimą Europos Sąjungoje, už galimybę laisvai keliauti, dirbti ES šalyse bei gauti finansinę paramą. Tokios taisyklės galioja visoje sąjungoje, jos vienodos visiems. Suprantama, kad laimi stiprieji ir turtingieji, bei tie, kurie pasitiki savimi, savo jėgomis. Tie, kurie tik ginasi, bijo, užsidarydami savo kiaute, visada buvo ir liks istorijos paraštėse. Argi toks mūsų likimas?

ES traukinio jau niekas nesustabdys, nebent jis pats nuvirstų nuo bėgių dėl vidinio silpnumo. Ir nuo to niekam nebūtų geriau. Tačiau, kaip bebūtų, turėtume drąsiai žvelgti į ateitį ir svarstyti mūsų bendro ateities gyvenimo paradigmą.

Šis klausimas, kuris buvo iškeltas būtent taip – neparduosim žemės užsieniečiams – yra tuščias ir seklus. Jau vien todėl, kad Motina Gamta nepažįsta žodelio „ne“. Todėl tiesmukas pasipriešinimas sukelia tik tendencijos sustiprėjimą, mūsų Motina Žemė girdi: nePARDUOSIM ŽEMĖS UŽSIENIEČIAMS.

Tad ką daryti? Pirmasis klausimas – psichologinis. Turime tapti iš tikro vidumi laisvi, drąsūs, pasitikintys savo jėgomis. Tuomet ne tik savo žemę, tačiau gal ir visas vokiečių (nekalbant apie graikus, ispanus ir portugalus) žemes nupirksime. Juk žaidimo taisyklės vienodos visiems. Turime būti drąsūs ir ginti savo žemę taip, kaip protėviai gynė.

Tam būtina persvarstyti žemės klausimą iš esmės – reikalingas asimetriškas atsakas, o ne tiesmuka kova, kurioje pralaimėjimas – neišvengiamas. Reikalingi iš esmės nauji, galima sakyti, revoliuciniai, sprendiniai.  Jokie seklūs pusiniai referendumai padėties pakeisti negali. O tik šalies piliečių sąmoningumas ir iš to sekanti visuomenės branda . Branda išryškina tinkamus sprendimus.

Neparduokit – ir niekas nenupirks, nereikia jokių referendumų. Tačiau organizatoriai, matyt, supranta – tauta nebrandi, vaikosi ilgesnio lito (euro) ir visada bus dauguma tų, kurie parduos savo žemę tam pirkėjui, kuris pasiūlys aukštesnę kainą. Tokia yra kapitalistinė logika.

„Žemės gynėjų“  iniciatyva labai priartėjo prie vieno iš galimų sprendinių teigdama, jog „Žemė nėra prekė. Žeme galima naudotis kuriant prekes, arba perleisti teisę ja naudotis kitiems savo tautos atstovams – tam ir yra valstybės teritorija, vadinama Lietuva, Tėvyne, kurioje iš praeities mūsų sūnūs stiprybę semia… Žemė Lietuvos istorijoje niekada nebuvo pardavinėjama svetimiems…“ (www.zemesvardu.lt)

Iš tiesų – žemė nėra ir neturi būti prekė. Didžioji iliuzija yra galvoti, kad žemė priklauso mums. Tai mes priklausome žemei. Kaip šito galima nesuprasti, juk esame ne atėjūnų tauta, čia gyvenome tūkstantmečius. Todėl ženkime dar vieną žingsnį – jei žemė nėra prekė, tai kaip ji gali būti iš viso parduodama? Reiškia svetimiems negalima, o saviems – prašau? Tuomet žemė vis tik yra prekė?

Žemė nėra ir neturi būti preke, todėl ja gali naudotis tik tie, kas ją dirba. Apie šį paprastą dalyką – perduoti žemę tiems, kas ją dirba – kalba jau ne viena reformatorių karta. Dar niekam nepavyko…

Taigi, žemės ūkio naudmenys (ir žemės gelmės) yra bendra Lietuvos žmonių nuosavybė. Ir negali priklausyti nuosavybės teise privatiems asmenims. Iš tikrųjų ir dabar žemė iš esmės priklauso valstybei. Apie tai netiesiogiai signalizuoja žemės mokestis. Jis mokamas nepriklausomai nuo to, vyksta žemės ūkio veikla žemėje ar ne (ankstesniais laikais buvo panašus pagalvės mokestis, kurį mokėdavo nelaisvi žmonės – už tai, kad yra šioje žemėje ir dar gyvi). Jei jau žemė mano nuosavybėje, neprivalėčiau nieko mokėti, išskyrus mokesčius nuo veiklos. Tačiau grįžkime prie pagrindinės temos.

Jei neliktų privačios žemės nuosavybės, norintys ją dirbti galėtų registruotis ir pagal tam tikrą nustatytą tvarką  ir sutartį su valstybe nuomotis žemę arba gauti ją panaudos būdu. Tuomet ją valdytų tie, kurie dirba. Ir kam tuomet tas savininkiškumas, visa ta (ir taip virtuali) „nuosavybė“. Tam, kad spekuliuoti? Tačiau žemdirbys – ne spekuliantas. Šiandien žemės užtenka visiems, dirvonuoja apie 500 000 ha. Ir pagalba iš Europos praverstų, ją įdirbant, tačiau – tik panaudos arba nuomos būdais.

Dabar gi vietoje žemės ūkio žemės plečiasi miškai, kas savaime rodo, kad patys visos žemės apdirbti jau nesugebame. Arba žemės savininkai – spekuliantai elgiasi kaip šuo ant šieno – patys neėda ir kitiems neduoda.  Žemė superkama perpardavimui ir laukiama, kol kaina pakils.

Lietuvos miškai privačioje nuosavybėje – toks pat nesusipratimas. Kodėl atskiras fizinis ar juridinis asmuo turėtų valdyti mišką? Ar tai teisinga? Šiandien Lietuvoje yra gerai veikianti ir išplėtota valstybinių miškų ir miškininkystės sistema. Valstybiniuose miškuose galima kirsti mišką pagal galimybes ir poreikius. Privatūs asmenys bei įmonės gali dalyvauti medienos prikimo aukcionuose. O kas vyksta privačiuose miškuose? Jie beatodairiškai kertami ir valstybei sunku šį procesą sukontroliuoti (juolab, savininkas turi teisę valdyti mišką, tame tarpe – ir kirsti). Liūdna žiūrėti į iškirstus gražius Lietuvos kampelius…

Taip pat būtina riboti neapdirbtos (žaliavinės) medienos eksportą į užsienio šalis (išvežimo muitais ar kitomis priemonėmis). Toks eksportas, kaip ir žemės gelmių eksploatacija už niekingus 15 proc., turėtų būti sustabdyti. Tuomet daugiau pridėtinės vertės liktų šalyje, o ne keliautų į užsienį.

TAD VISI MIŠKAI BEI ŽEMĖS ŪKIO NAUDMENYS TURĖTŲ PRIKLAUSYTI LIETUVOS ŽMONĖMS IR JŲ ATSTOVEI – VALSTYBEI.

Išimtis galėtų būti daroma sodams bei sodyboms (namų valdoms), kuriuos nuosavybės teise galėtų valdyti fiziniai bei juridiniai asmenys pagal ES stojimo sutartį. Tuo pačiu, sodybos žemės maksimalus plotas turėtų būti ribojamas (manytume, maksimali leistina sodybai priklausančios žemės riba galėtų svyruoti nuo 3 iki 12 ha).

Toks kompleksinis sprendimas būtų asimetrinis atsakymas į ES stojimo sutartyje numatytą žemės pardavimą ES šalių piliečiams. Tai būtų Lietuvos turtus tausojantis sprendimas, žemės ūkio naudmenų perdavimas tiems, kas ją dirba, o ne tiems, kas turi pinigų žemei įsigyti (spekuliantams ir įtakos agentams).

Jei koks užsienietis atvykęs ir susižavėjęs Lietuvos grožiu nusipirktų čia sodybą – juk tai nebūtų problema? Ir šiandien sodybos yra perkamos. Kas kita – žemės ir miškų supirkėjai, perkantys urmu, šimtais ir tūkstančiais hektarų. Tokiems kelias būtų užkirstas.

„Žemės gynėjų“ iniciatyvoje dalyvaujantys žmonės sugaiš daug laiko ir energijos, gindami savo savininkiškumo instinktą. Tai akligatvis. Gal geriau būtų išnaudoti šį laiką bei energiją, įtvirtinant bendruomeniškumą?

Manytume, tai yra ateities sprendimai – žemės ūkio naudmenų ir miško nuosavybės perdavimas mūsų tautai – bendruomenei. Šiandien neturime kito atstovo ir arbitro, tik Lietuvos valstybę. Žemės ūkio naudmenų panauda tiems, kas žemę dirba. Miškas kertamas valstybės atstovų pagal galimybes ir poreikius bei parduodamas aukcionuose. Neapdirbtos (žaliavinės) medienos eksporto muitas – ne mažiau 80 proc. Žemės gelmių turtų išgavimas apmokestinamas mažiausiai 40 – 50 proc. (o ne 15 proc., kaip yra dabar) tarifu.

Tokie sprendimai būtų tvarūs ir turėtų ateitį. Savininkų gi noras, tegu ir atrodytų kilnių motyvų vedamas, užtverti savo valdas nuo likusio pasaulio, yra apgailėtinas.

Žinoma, šie pasiūlymai taip pat negali būti įgyvendinti šiuolaikinėje Lietuvoje. Nes Europos kapitalistinio traukinio pagreitis neSUSTABDOMAS… Gal ainiai subręs?

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius politikos apžvalgininkas Gintaras Ronkaitis.

2013.08.30

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *