Apie išeitį


Atgimimo metą gyventi pradėjome ne su pykčio, ne su keršto, ne su atpildo kam nors jausmu krūtinėj – su ašarom akyse.

Tai jau ne iš graudumo ašara mums ištrykšta, kai klausomės buvusio tremtinio pasakojimo, kai kyla į dangų tautinė vėliava, kai giedamas tautinis himnas, kai laikomos mišios prie Katedros slenksčio, kai prasiveria žemė ir iš jos atsikelia Birutės, Valančiaus paminklai, kai Panevėžyje ir Rainiuose nužudytųjų kaukolės juodom akivarų skylėm pažvelgia į mus…

Ką jau čia apie kaukoles šnekėt… Patyliukais, slapta pravirkstam į vaiką ir motiną ilgėliau užsižiūrėję. Pravirkstam koncerte. Kine. Šiaip vieni pasilikę. Pravirkstam – kartkartėm dėl gryno menkniekio: kad ir vos juntama žmogiška šiluma į mus dvelkteli – ašaros jau akyse.

Neištižom. Nesuminkštėjo mūsų širdys. Mūsų ašara – prarastas gyvenimas. Vienam prarastas tik nugyventasis, kitam – prarastas net ir tas, kurio, nenugyveno, negalėjo ir negalės normaliai nugyventi. Taigi: ne graudumą, ne kokius nors sentimentalius jausmus išverkiam – prarastus gyvenimo metus, prarastą sveikatą, prarastą dorą, žmoniškumą, tikriau – išverkiam gėdą, pasibaisėjimą, kad tiek daug praradom, kad neapsigynėm, kad nestojom mūru, kad tylėjom… O ką reiškė mūsų tylėjimas?

Žmonės tyli, kai neturi jėgų garsiai papasakot, ką išgyveno, kaip buvo išniekinti, paversti bedvasiais „gyvasties vienetais”.

Vengrų filosofė E. Ančel rašo: „Kai teisė Eichmaną, minias žmonių apėmė patologinė būsena. Daugelis jų naktimis vėl regėjo košmariškus vaizdus: šitaip teisingumo aktas tapo aktu, liguistai paveikusiu ne budelį, o būtent jo aukas, kurioms buvo priminta praeitis. /…/ Frankfurto procese kaltinamieji nesuvokė nė lašelio savo kaltės, o jų aukos, net tiekai metų nuo baisiųjų įvykių praėjus, iš proto kraustėsi“.

Mes, kad ir nebūdami kalti, kad ir negalėdami įvardinti savo kaltės, jaučiamės kalti. Nesąmoningai, sielos gelmėse, lyg ir prisipažįstame buvę budelių ir niekintojų bendrininkais vien todėl, kad kentėm jų daromą pikta mums. Tą keistą, paradoksalią kaltę (jei tartume: kaltę dėl savo buvusio bejėgiškumo – gal dingtų paradoksalumas?) mes dabar, atgimimui prasidėjus, išverkiam.

Mūsų ašara – ne graudumo, ne džiaugsmo, ne skausmo ašara. Aukos ašarai vardo žodyne nerasi. Ji neįvardijama. Tik išverkiama.

Liepsnos negalima nei pasverti, nei išmatuoti. Taip ir mūsų ašaros negalima racionaliai paaiškinti. Ji liudija: mes per amžių amžius vieni iš kitų paveldime dorovines normas, kurios objektyviajame pasaulyje neegzistuoja. Tačiau, ašarą nubraukę, objektyvioj kasdienybėj apsidairom ir tuojau pajuntam, kad jau klausiam: „O kur išeitis? Argi nėra išeities?” Ašara iracionali, klausimas – logiškas, objektyvus. Klausdami, ar yra išeitis, iš esmės klausiame: žmogiška ar nežmogiška mūsų situacija?

Žanas Polis Sartras kadaise, 1943 metais, tikėjo: „Nėra nežmogiškos situacijos – kiekviena situacija mano, karas, į kurį mane šaukia, – mano situacija“. Anot Sartro, „karo situacija žmogiška“, nes iš karo galima dezertyruoti, pabėgti, galiausiai – kare galima nusižudyti nenužudžius kito žmogaus. Sartras kiekvieną situaciją laiko žmogiška, kadangi kiekvienoje situacijoje žmogus gali pasirinkti, ką daryti, kaip pasielgti. Tokia filosofo nuostata, be abejonės, pernelyg aristokratiška. Ir ne todėl, kad yra situacijų, kuriose žmogus negali nė nusižudyti, o pirmiausia todėl, kad kiekvienas žmogus nori gyventi, vaizdžiai šnekant, nori iš bet kurios situacijos gyvas ir sveikas išsisukti.

Tai ar yra, ar nėra nežmogiškų situacijų gyvenime?

Vienai dar jaunai moteriai gyvenimas išsekino jėgas, valią, nualino nervus. Jai vis dažniau ateidavo į galvą mintis nusižudyti. Tuo nykos metu ji pažiūrėjo kino filmą „Faktas“. Tragiškas filmas netikėtai suteikė moteriai vilties, kuri atvedė ją į Vilnių, į Kino studiją. Nuoširdi, atidi kitiems žmonėms redaktorė išklausė jos gyvenimo istoriją. Redaktorę išgąsdino moters mintys apie savižudybę. Redaktorei toptelėjo į galvą, kad moteriai išsaugoti viltį galėtų padėti rašytojas. Kelių rašytojų, kuriems redaktorė skambino telefonu, nebuvo namie. Aš pakėliau ragelį…

Praslinko keleri metai, ir anoji moteris, dabar jau ir romano „Amžių dienai dūzgianti giria“ pagrindinės veikėjos dalinė prototipe, vieną pavakarę užėjo pas mane paimti „Pergalės“ žurnalų, kuriuose romanas „apie ją“ buvo išspausdintas. Tą patį vakarą ji turėjo išvažiuoti. Iš mano namų išėjo temstant.

Ketvirtą valandą ryto mane pažadino durų skambutis. Moteris neišvažiavo. Geležinkelio stotyje perskaitė romaną „apie save“. Dabar stovėjo, paklaikusiomis akimis žiūrėjo į mane ir desperatiškai klausė: „Ar tikrai nusižudė Butkus? Ar Butkaus nebėr?“ Ji turėjo galvoj Butkaus dalinį prototipą, kurį pažinojo. Mano atsakymas, kad nusižudė romano herojus, o ne prototipas, moterį nuramino. Ji pravirko. Tačiau ne džiaugsmo ašarom. Dvi valandas apmiręs sėdėjau virtuvėj, klausiausi moters guodimosi, nuolatos kartojamų klausimų: „Kodėl tu nužudei Butkų? Argi nėra vilties? Argi nėra išeities? Ar tikrai nėra išeities?“

Jaučiausi esąs budelis. Už sienos miegojo vaikai. Ėmė aušroti. „Kur išeitis? Argi nėra išeities?“ Moteris išvažiavo atgal į stotį, taip ir nesulaukus mano atsakymo. Tikinau save: iškentėk kelias dienas, ir tau palengvės, ir tu visa tai užmirši.

Deja, anų paryčių būsenos neužmirštu. Pradedu suprast, kodėl neužmirštu: nežmogiškoj situacijoj yra ne tas žmogus, kuris, atsidūręs aklavietėj, klausia: „Kur išeitis?“, o tas, kuris šito klausiamas, tas, kuris negali, tačiau prievartaujamas atsakyti.

Apskritai gyvenimas dabar, atgimimui prasidėjus, tapo neužmirštamas.

Neužmirštu, kokie prislėgti vaikščiojo gatvėmis žmonės praėjusių metų lapkričio dienomis, tuojau po LTSR Aukščiausiosios Tarybos dešimtosios sesijos. „Biurokratai išsikėlė tautinę vėliavą virš savo būstinių. Kam atidavėm tautinę vėliavą? Nomenklatūrai!.. Ką dabar daryt? Kur išeitis? Argi nėra išeities?“

Neužmirštu A. Brazausko kalbos per televiziją 1988 metų lapkričio 19 dieną. LKP CK pirmasis sekretorius ragina „atskirus asmenis“ nekurstyti aistrų. Ir tuojau sako: „ /…/ ne visi Sąjūdžio lūkesčiai išsipildė. Ką gi, vyksta politinės varžybos. Matyt, kai kada galbūt reikia mokėti ir pralaimėti. Mes irgi kai kada pralaimime“. Neužmirštu žmonių reakcijos į tuos žodžius: apie kokias varžybas pirmasis sekretorius kalba? kas su kuo varžosi? partija – su Sąjūdžiu, su liaudimi? kas toj sesijoj pralaimėjo – Sąjūdis, liaudis? o gal – ir vėl partija?

Kiek tat nedaug tereikia, kad užsikrėstum žmogus konfrontacijos dvasia, – kelių netaiklių valdžios vyro pasakytų žodžių. Stoiškam išbūti padėjo suvokimas: nežmogiškoj situacijoj dabar yra ne minia, kuri klausia: „Kur išeitis?“, o pirmasis sekretorius, kuris negali, tačiau yra verčiamas į klausimą atsakyti.

Šis suvokimas padėjo išbūti stoiškam praėjusių metų gruodžio pirmomis dienomis, tuojau po TSRS Aukščiausiosios Tarybos dvyliktosios sesijos. „Mes siekiame decentralizacijos. Mus tikina, kad mes trokštame ypač „stipraus centro“. Lietuvos TSR suverenitetas – migloje. Mes – migloje. Kur išeitis? Argi nėra išeities?“

Niekada niekieno – nei Sąjūdžio Seimo tarybos narių, nei LKP CK darbuotojų, nei savo beveik šimtamečio senelio – neklausiau: „Kur išeitis?“ Šito klausti kitą žmogų neturiu teisės. Klausdamas okupuočiau „žmogišką situaciją“, o kitą žmogų įstumčiau į „nežmogišką“ – tarytum veidu į purvą pamurkdyčiau žmogų vien todėl, kad jis nežino to, ko ir aš nežinau.

Trūksta mums stoiškumo. Klausiame „Kur išeitis?“ ne savęs – kitų. Prievartaujame atsakyti klausimą ne save – kitus. Ieškom kaltų, kodėl mes nežinom atsakymo. Paskui stebimės: kodėl mes tokie nevieningi?

Išeities nėra. Išeities niekada nebuvo ir nebus. Yra tik kelias į išeitį. Valstybė, kad ir kokia ji būtų — monarchinė, unitarinė, klasinė ar tautinė, nėra rojus, nėra išganymas. Žmogaus ir valstybės interesai visada buvo ir visada bus sunkiai derinami. Išsikapstę iš vienos situacijos, kuri iš pradžių atrodė „be išeities“, atsiduriam kitoj situacijoj „be išeities”. Nenutrūkstamas, nepabaigiamas išeities iš padėties ieškojimas – tai ir yra gyvenimas, tai ir yra visko, kas žmogiška, raida.

Žmogus, kuris visą gyvenimą nuolatos šūkauja: „Žinau, kur išeitis! Štai jinai!“, dažniausiai nugyvena tuščią gyvenimą. Nesistebėkime, kad tuščią gyvenimą dažniau negu kitų profesijų žmonės nugyvena rašytojai ir valdžios žmonės. Jei jie supratingi ir nešūkauja išganingųjų žodžių savo valia, savo noru, nuolatos tai daryti juos priverčia minia, be atvangos atvangėlės rėksmingai klausianti: „Kur išeitis? Argi nėra išeities?”

Neverskime vieni kitų tuščiai gyventi. Dirbkime kiekvienas savo darbą. Dirbkime savitai, taip, kaip liepia dirbti tautinė prigimtis ir individualybė, nes tik tai, kas tautos pastatyta, pagaminta, kas sukaupta mokslo ir meno veikaluose, yra prasminga, pastovu, t. y. turi nuolat kintančią, tačiau niekada neišnykstančią vertę. Darbe įkūnydami sieloj gimusias idėjas, kuriame savo dvasios materialų paveikslą, objektyvią tautinę kultūrą, veikiamą kitų kultūrų ir veikiančią kitas kultūras. Tik darbais apsireiškusios tautos kultūros neįmanoma sujaukti, pavergti – ją galima tik sunaikinti.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, šio straipsnio autorius.

Pirmą kartą šis tekstas buvo paskelbtas žurnale ,,Pergalė“ (1989, Nr. 3).

2013.09.16

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *