Argumentų, kodėl turime gerą prezidentę, – nuolat daugėja. Spalio 28-ąją išgirdome dar vieną argumentą, kodėl Dalia Grybauskaitė – puiki prezidentė, neabejotinai verta antrosios kadencijos. Omenyje turiu Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės netaktišką akibrokštą, mestą Lietuvos parlamento rūmuose gausiai susirinkusių Europos Sąjungos politikų akivaizdoje.
Primityvu kaltintinti Prezidentę, kam ši ryte neatvyko į Seimą pasveikinti užsienio diplomatų, jei vakare numatytas oficialus priėmimas Daukanto aikštės rūmuose. O atsiprašyti už nepadarytas Prezidentės nuodėmes, tarsi Lietuvos vadovė būtų etiketo reikaluose nesusigaudanti naujokė, – net įžūlu. Bet liūdnai pagarsėjusios Darbo partijos statytinei svarbu žūtbūt mesti nepasitikėjimo šešėlį. Gal atsiras tokių, kurie patikės Prezidentę esant netaktišką? Gal bus tokių, kurie bandys šią temą paversti svarbiausiu savaitės skandalu? Gal ši "žinia" atitrauks visuomenės dėmesį nuo žlungančio Viktoro Uspaskicho bylų?
Naivuolių, kurie patikės Seimo pirmininkės "nuoširdžiu rūpesčiu", – būtinai atsiras. Naivuolių visuomet daugiau už tuos, kurie stengiasi "žvelgti giliau ir atidžiau". Pirštinė juk mesta girdint užsienio svečiams. Bet naivuoliai – pusė bėdos. Didžiausias nuostolis, kai užsienio diplomatams brukte brukama nuomonė apie susiskaldžiusią Lietuvą. Absoliučios vienybės niekad nebuvo ir nebus. Absoliučios vienybės nereikia net siekti. Ir vis dėlto per didelė nuomonių įvairovė, ypač kai žvalgomasi į visiškai priešingas puses – bloga situacija.
XXX
Įsiminė žurnalisto Artūro Račo komentaras "D.Grybauskaitės draugų sąrašas", neseniai paskelbtas asmeniniame portale racas.lt. Žurnalistas skrupulingai išvardina tuos, kurie šiuo metu remia D.Grybauskaitę. Suprask, mūsų Prezidentė turi daug įtakingų draugų tiek saugumo įstaigose, tiek žiniasklaidoje, tiek partinėse struktūrose. Bet Prezidentės draugai patys neva turi silpnybių, ydų, be to, Prezidentę jie remia tarsi labiau dėl asmeninės naudos, nei nuoširdžiai tikėdami Prezidentės padorumu, neklystamumu ir principingumu. Taigi šių eilučių autoriui pasirodė, jog apie Prezidentę formuojama neigiama nuomonė remiantis dar ir taisykle "pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas esi tu pats".
Žurnalisto A.Račo analizė, žinoma, – verta dėmesio. Juolab kad Lietuvoje tikrai nėra šventųjų. Visi mes turime didesnių ar mažesnių nuodėmių. Turi jų ir Prezidentė. Bet kas ir kada paskelbs išsamų D.Grybauskaitės priešų sąrašą? Kas paaiškins, kas ir kodėl puola Prezidentę, rašo apie ją neigiamas knygas, rengia tendencingas spaudos konferencijas? Kruopštus Lietuvos vadovės priešų ir draugų sąrašų palyginimas daug kam atvertų akis. Tokio pobūdžio sugretinimas padėtų susigaudyti, ko iš tiesų siekia aršiausi Lietuvos vadovės oponentai.
XXX
Kadaise rezervuotai žvelgiau į prezidentę Dalią Grybauskaitę. Man atrodė, jog į Prezidento postą Lietuvoje gali patekti tik tie, kuriems ne itin rūpi lietuviški interesai. Ilgokai abejojau, ar į Prezidentūrą įmanoma įžengti itin sąžiningam, principingam, tvarką šalyje įvesti tvirtai nusprendusiam ir tai padaryti gebančiam žmogui. Laikiausi pozicijos, jog tokiai asmenybei į Prezidento postą patekti neleis tie, kuriems nereikalingas nei sąžiningumas, nei principingumas, nei tvarka. Nes būtent blogiukų rankose – lėšos ir įtakingi leidiniai.
Bet dabar tampu Prezidentės D.Grybauskaitės šalininku. Kuo aršiau ji šiandien puolama, tuo jos nuopelnai Lietuvai, man regis, – ryškesni, akivaizdesni. Ryškiausias Prezidentės D.Grybauskaitės nuopelnas – nenuolaidžiavimas Rusijai, tvirta provakarietiška pozicija siekiant atsikratyti milžiniškos "Gazpromo" ir kitų panašių darinių įtakos.
XXX
Šia savo nuomone pasidalinau su buvusia kolege Lina Pečeliūniene. L.Pečeliūnienės pozicija man žymiai priimtinesnė, nei žurnalisto A.Račo pastabos.
Duodama interviu L.Pečeliūnienė sakė, jog niekada nebalsuotų už politiką, kuris žada įvesti tvarką ir pasirūpinti paprastu žmogumi. "Nes tuomet gausiu Rolandą Paksą arba socialistą, o tai prieštarauja mano pažiūroms. Aš net sudrebu iš pykčio, kai išgirstu tokią retoriką. Tvarką valstybėje nustato Konstitucija ir įstatymai, o ne vieno asmens daužymas kumščiu į stalą. Tvarkytis privalome visi ir kasdien", – teigė buvusi "Lietuvos aido", "Valstiečių laikraščio" politikos apžvalgininkė.
Ji nenorėjo sutikti su pastaba, jog „blogiukų rankose – lėšos, intrigos ir įtakingi leidiniai“. Žurnalistės L.Pečeliūnienės įsitikinimu – tai iš sunkiai išnarpliojamos sąmokslo teorijos srities. Jos manymu, visko yra Lietuvoje: ir blogio, ir daug gėrio, kuris nepelnytai užmirštamas ar net sudaužomas viena kuoka: „visi jie tokie“.
Įdomiausia buvo išgirsti, kodėl kolegė balsavo už Prezidentę D.Grybauskaitę pirmąjį sykį ir kodėl balsuos antrą kartą, jei ji sieks Lietuvos vadovo posto.
Štai koks buvo žurnalistės L.Pečeliūnienės atsakymas.
"Man nepatiko jos žadama kova su oligarchais, nes pagal klasikinį apibrėžimą oligarchas Lietuvoje yra tik vienas Viktoras Uspaskichas. Visi kiti yra civilizuotos (arba dar ne visai) interesų grupės su civilizuotu (arba dar ne visai) lobizmu. Man nepatinka, kai išsirenkamas neįvardintas baubas oligarchas (kaip velnio sinonimas) ir žadama su su juo kovoti.
Man nepatiko ir tai, kad D.Grybauskaitė neatskleidė savo pažiūrų sistemos. Atkreipiau dėmesį į tai, kad D.Grybauskaitės biografija negraži (net po Kovo 11-osios neapsisprendė eiti už Lietuvą). Žinoma, aš norėčiau viešos jos atgailos, bet suprantu, kad taip apsinuoginti žmogui sunku. Būtų užtekę vieno sakinio: aš per vėlai patikėjau Lietuvos valstybe, bet patikėjusi dirbu jai visa širdimi. Ir to sakinio aš geidžiau ne savo jautriai sielai pavirpinti, bet tam, kad mano Prezidentė nebūtų dėl biografijos šantažuojama.
Ir vis dėl to už ją balsavau, vadovaudamasi vieninteliu kriterijumi: man nebus gėda, kai ji atstovaus mano valstybei (dėl visų kitų kandidatų buvo gėda).
Pirmais D.Grybauskaitės prezidentavimo metais buvau smarkiai nusivylusi. Aikštinga valdovės pozicija, arogantiškas pareiškimas, kad Lietuva nebebus JAV politikos įkaitė, ir kaprizingas atsisakymas vykti į Prahą susitikti su Baraku Obama (o juk Amerika – stpriausia ir nuosekliausia Lietuvos sąjungininkė laisvės kelyje).
Sykį buvau pakviesta į Prezidentės susitikimą su politikos žurnalistais. Paklausiau ten kažko, kas D.Grybauskaitei nepatiko, ir ji kirto: „O jūs kas – politologė?“. Prisimeni, Prezidentas Valdas Adamkus net dalyvaudavo mūsų vakarėliuose „Valstiečių laikraštyje“, ir kalbėdavom su juo apie politiką labai atvirai. Kai ateidavau pas jį interviu, jis šypsodamasis pasitikdavo: „Mano kritikė atėjo“.
Man tas susitikimas su D.Grybauskaite buvo kaip kultūrinis šokas. Bet jau tada supratau: ji labai rūpinasi, kad neperžengtų Konstitucijos suteiktų Prezidento galių. Ir netarnaus nė vienai interesų grupei, nors jau buvo norinčių ją pasisavinti. Todėl, kad ir koks bjaurus buvo pirmas įspūdis, vyliausi: D.Grybauskaitė – vis dėlto ne R.Paksas.
Aš vėl balsuosiu už D.Grybauskaitę. Ir štai dėl ko. Kai ji susitiko su Vladimiru Putinu, be abejonės, Kremliaus noras buvo ją (ir Lietuvą) pasidaryti savo satelite. Galime neabejoti, V.Putinas ją viliojo ir meduoliu, ir botagu grasino. Tikriausiai šantažavo ir jos biografija (kai tai nepasisekė, biografija atiduota tąsyti mūsiškiams užribiniams). D.Grybauskaitė tada atsilaikė, nepasidavė. Ir tai, kad Rusija nepririšusi Lietuvos nutraukė atominės elektrinės statybą Karaliaučiaus krašte, yra jos nuopelnas. Dabar jokios nuomonės neturintis premjeras Audrius Butkevičius dėl kelių centų nuolaidų už dujas gali įkišti Lietuvą į Gazpromo kilpą. Bet man jau ramiau – Prezidentė neleis.
Šiemet sušildyti santykiai ir su Amerika. Labai stebėjau, kaip Barakas Obama žiūri į D.Grybauskaitę tame susitikime su Baltijos valstybių vadovais Baltijos chartijos pasirašymo jubiliejaus proga. Jo žvilgsnis sakė štai ką: na, bjauraus ji charakterio, bet labai protinga. Ir vėl didžiavausi: tai mano Prezidentė."
XXX
Įsiminė ir paskutiniąjame žurnalo "Valstybė" numeryje paskelbti redaktoriaus Eduardo Eigirdo straipsniai, kuriuose jis išsamiai aiškinasi, kas ir kodėl nūnai kritikuoja Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Ypač iškalbingos šios eilutės: "Prezidentės Dalios Grybauskaitės pergalės nėra tokios akivaizdžios, o kritikos bangos yra nuolatinės ir ne ką mažesnės nei tos, kurios tenka J.Kazlauskui po pralaimėtų rungtynių. Todėl kartais labai sunku įvertinti, ar tam tikri prezidentės veiksmai yra pakankami, kad galėtume ją nuoširdžiai nominuoti Lietuvos metų žmogaus titului. Vis dėlto, atsižvelgdami į tai, kad šiandien būtent ji užtikrina Lietuvos laisvei būtinų energetinio nepriklausomumo projektų įgyvendinimo tęstinumą, nominuojame prezidentę Metų žmogaus titului".
XXX
Prieš keliolika dienų teko dalyvauti parlamentaro Manto Adomėno vienoje Vilniaus kavinėje surengtoje diskusijoje dėl V.Uspaskicho ateities. Diskusijos būta rimtos. Joje dalyvavo ir lrytas.lt, ir 15min.lt redaktoriai, ir buvęs premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas. Ginčytasi, ar V.Uspaskichas – jau mušta korta, ar vis tik dar sykį atsigaus kaip Feniksas iš pelenų. Sudomino buvusio konservatorių premjero patarėjo kritiškos pastabos, jog Lietuva, kiekviena proga komentuodama V.Uspaskicho išsišokimus, šį politiką tik sureikšmina. Lietuva turėtų ginčytis dėl kur kas svarbesnių – geopolitinių, energetinių – temų. Tačiau jas kažkodėl užgožia Darbo partijos byla. Tokia nuostata, matyt, skatinama net specialiai: tegul lietuviai, modeliuodami valstybės ateitį, nukrypsta į lankas ir šunkelius.
Su tokia buvusio premjero patarėjo Virgio Valentinavičiaus nuomone sunku nesutikti. Čia dar būtų galima prisiminti ir temą, kas ir kodėl puola didelių, rimtų klaidų nepadariusią Prezidentę? Tokie debatai būtų ne mažiau įdomūs nei svarstymas, kur ir kada pasitrauks dėl juodosios buhalterijos kaltinamas darbiečių lyderis.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
2013.11.04
