Kaip nustatė visiems laikams žymūs Lietuvos istorijos specialistai, pagal logiką „kas būtų, jei būtų“, tai yra „jeigu tetai augtų ūsai – tai būtų dėdė“, Didysis Lietuvos patriotas Želigovskis, ne okupavęs Vilnių pagal Didžiojo Lietuvos patrioto Pilsudskio įsakymą, o tik jį užėmęs su šaunia lietuvių husarų daina „šiandien – kopūstai, jutro – kaša, pozajutro – Vilno naša“, išjoja su savo štabu į Liaudą – Nevėžio slėnį ties Panevėžiu, kur, pasak Maironio, liaunos bajoraitės šoka ir ilgisi Didžiojo Lietuvos patrioto Čičinsko, to Sicinskio, kuris „veto velniškai suriko“, tačiau štabas naktį susiduria su Lietuvos savanoriais, ir tie bernužėliai artojėliai šrapneliais į užkulnius suardo visus planus. Didysis patriotas vos išneša sveikas kudašių.
Mat lepšių tais laikais nebuvo, Lietuvos garbė ties Širvintomis ir Giedraičiais buvo apginta.
Ir Kirtiklis, kilimo nuo mano gimtosios Igliaukos, tapo lenkų kariuomenės pulkininku, o vėliau ir Balstogės vaivada. Beje, kodėl buvo sužlugdytas Lietuvos patriotų „peoviakų“ karinis sąmokslas Kaune, juk jie su ginklu kovojo tik už tai, kad tautinės Lietuvos valstybės nebūtų, o susikurtų unijinė respublika su viena viršesne už kitą tauta. O kita tauta atsuktų nugarą savo Basanavičiui, knygnešiams, pirmojo tautinio atgimimo šviesuomenei, atsiklauptų prieš minėtus didžiuosius Lietuvos patriotus. Lygiateisiškumas pagal Liublino unijos tradiciją.
Sako, šios teritorijos ir hipotezės frazeologija išguldyti paistalai – naujas istorijos mokslo žodis. Sako, Lenkijoje dėl jų iš pradžių daug kas kraipė galvas, paskui apsidžiaugė, o atsirado ir tokių, kurie jas pavadino – kokia šventvagystė! – paprasčiausiu istorijos iškraipymu. Lenkijos moksle ir kultūroje esama didelio palankumo ir simpatijų Lietuvai, tad su šia kaimynės ir jos tautos dalimi siekime savo dialogo ir savitarpio supratimo viltį.
Lyrinė interliudija apie tuos, kurie nei sėja, nei akėja, patys dygsta – apie lepšiškumą politikoje. Apie jį nekalba politologai, ši sąvoka ne jų. Kaip įtalpinsi į turiningą, kupiną aktualijų, sensacingų faktų politinį gyvenimą, kur egzistuoja partijos, ideologijos, politikų klasė, yra principai, kur interpretacijų, niuansų Augijaus arklidės, visokių paaiškinimų, veiksmų, aistrų su kaupu, o nėra tik lepšių. Be pasisekimo andai esu rašęs apie diletantus valstybės tarnyboje (jų nėra, išlaužiau iš piršto), apie demagogus (jų nėra, sugalvojau), štai dabar sudėjau poemą laisvom eilėm apie lepšiškumą ir lepšius. Iš pradžių kamavo natūralistiški vaizdiniai, paskui pamačiau, kaip taršomas, dorojamas, auklėjamas ministras kolega signataras Vytenis, išsišokęs su idėjomis apie rinkimus (juk reikėjo neišsišokti, o prisisemti vandens į burną) ir – sužavėtas diskusijos lygio, principingumo, idealų šviesos – ėmiau eiliuoti kūrinį apie lepšius ir jų mentalitetą.
Būk lepšiu (apdainuoju tik ponus, apie ponias šiame kontekste cyptelti nedrįstu) – ir toli toli nueisi. Realybėje Vytenis pralaimi, pastatomas į statisto vietą, o laimi lepšiškas nusiteikimas kalbėti viena, o daryti kita. Kovoti prezidento rinkimuose – tai yra lankstytis svarbiausiajam asmeniui, o svarbiausia matyti – kad lepšiškumo niekas nepastebės, nes Lietuvoje seniai laimėjęs lepšiškas mentalitetas. Aš prisitaikiau – vadinasi, nesu lepšis. Aš sutinku, kad mano, mūsų partneris būtų kiršinanti lenkus akcija – vadinasi, nesu lepšis.
Kad nesusižeistų vaikai, nuo jų slepiami aštrūs daiktai. Tačiau Lietuvoje vienam pavojingam žaidimui seniai sudaromos kuo palankesnės sąlygos. Taip, aš turiu omeny pokerio lošėjus ir šulerius, kurie gina lenkų mažumos teises. O kadangi mūsų laikais – laužiu iš piršto šią siaubingai dangaus keršto besišaukiančią netiesą! – vis dėlto į valdžią pretenduoja ir ją gauna lepšiai, tai iš nieko atsiranda „politinė jėga“, kuri „myli Lietuvą“ ir dėl to gali ją įskundinėti kiek tinkama. Juk puoselėja, gerbia ir gina Lietuvos žemių vientisumą.
Šiek tiek naujausios mūsų istorijos lepšiškumo aspektu. Lepšiai ir jų lepšiškumas neatkreipė dėmesio, jog kuriama, registruojama nacionalinė politinė partija. Lepšiai ir jų lepšiškumas patikėjo, kad šiai partijai rūpi tik (!) kultūriniai, švietimo, socialiniai, komunaliniai reikalai. Lepšiai ir jų lepšiškumas pražiopsojo pasižiūrėti, ar viskas švaru, ar Konstitucija gina tokių partijų atsiradimą. Visi šie dalykai niekam nerūpėjo, ir vien dėl to reikia žavėtis lepšiais ir lepšiškumu! Vokietijoje yra milijonai šios šalies pilietybę turinčių turkų, tačiau jie dar nesukūrė partijos, kurią Angela Merkel priimtų į koaliciją. Politinių lepšių žiniai, juk jie taip žavisi Europa: daugelyje šalių nėra mažumų politinių partijų.
Išimtis tik Lenkija, kur, kaip mes žinome, egzistuoja stiprios ukrainiečių, baltarusių, lietuvių tautinių mažumų politinės partijos, jos turi atstovų Seime (taip pat!) ir kur premjeras Donaldas Tuskas rėkauja ant kiekvieno kampo, kad jis pirmiausia – kašubas, o paskui tik lenkas. Lepšiai su savo lepšiškumu patikėjo, kad minėtai akcijai rūpi tik Vilniaus ir aplinkinių rajonų žemė, savivaldybių reikaliukai – ir pražiopsojo didesnį jos rūpestį visa Lietuva. Reikia gintis? Bet nuo ko, jeigu lepšiai ir jų žiovaujantis iš pasitenkinimo savimi lepšiškas mentalitetas yra ne priešas, o sąjungininkas? Daryk ką nori – nepastebės.
Gintis reikia nuo sveiko proto. Juk realybėje mes taip puikiai sugyvename nepaisant visų agitacijų ir kliaučių. Kiekvienas gali pateikti savo gražių pavyzdžių. Aš dvidešimt dvejus metus Karoliniškėse, Žvaigždžių, dabar Loretos Asanavičiūtės gatvėje, gyvenau šalimais su nuostabiu kaimynu lenku nuo Dubingių – dar ir dabar mano ausyse tebetarška sunki jo siuvamoji mašina ir aidi mūsų pašnekesiai, – ir nė atšešėlio, jog mus kas skirtų šioje žemėje. Mudviem ir mudviejų šeimoms Lietuva – Tėvynė mūsų, todėl amžina ramybė paprasto, darbštaus, kilnaus žmogaus sielai. Jis paliko šį pasaulį, bet argi maža čia kaimynų, kurie mums brangūs? Kad lenkų mažumai Lietuvoje užtikrintos visos teisės, akivaizdu. Ir vis dėlto tos teisės ginamos vis agresyviau.
Štai kad ir šventvagiška demonstracija Seime Sausio tryliktąją. Žąsele ištipena iš salės stebint Lenkijos Seimo aukšto lygio delegacijai. Laukia griausmingo efekto – rezultatas šnipšto vertas. Paskui matėme tuos pačius veikėjus demonstratyviai pagerbiant Sausio įvykių aukų kapus Antakalnio memoriale. In corpore atėjo. Veikėjai visados elgiasi pagal primityvią schemą: kelia triukšmą, šmeižia mūsų šalį čia ir svetur, provokuoja. Tačiau jų didžiausias tikslas, aišku, sulaukti užtarėjų iš Lenkijos pusės – tos pačios mūsų „strateginės partnerės“, kurios prezidentas yra pareiškęs, kad lenkų rinkimų akcijos sėkmė praėjusiuose rinkimuose yra Lenkijos sėkmė. Gražu!
O kaip mes atsakėme? Ogi mes sutinkame vis su tuo pačiu scenarijumi – kai atvyksta kokia aukščiausio lygio delegacija, atiduodama duoklė protokolui, bet apsilankymo tikrasis tikslas – juk ne vizitas ir pažintis su mūsų šalimi, atvyko išklausyti skriaudžiamųjų skundų ir dejonių. Paskui iš to daromos išvados, kad mūsų dviejų šalių ir tautų santykiai temdomi ir pan. Kad jie nebus užtemdyti, jei bus besąlygiškai vykdomi grupės, uzurpuojančios lenkų balsą ir kalbančios jų vardu, juos užtariančios Lenkijos reikalavimai. Dabar jie kalba apie švietimą, gatvių lenteles, tačiau išauš diena, ir jie…
Kosovo variantas, „europinė integracija su Lenkija“ neduoda ramybės ponams ir ponioms, o šiaip viskas vyksta pagal suderintą planą. Įpusėjęs pavojingas žaidimas. Lepšiškai stebint politiniams lepšiams, kurie taip susirūpinę kiekvienu Lietuvos žmogumi ir euru, kad nepastebi pavojaus. Aš vanoju lietuvišką lepšiškumą, tačiau rusai sutinka, kad ir juos gintų akcija. Nuo ko? Ar jie, ar kitos mažumos sutinka? Abejojame, juk tiek protingų, lojalių mūsų valstybei žmonių šiose mažumose.
Kai buvo kuriama ši ku-li-cija, ne koalicija kaip visos kitos, o būtent – kulicija (leiskite ją taip meiliai vadinti pagal analogiją su Zomčine – ten mėšlini dalykai būdavo vadinami ne politika, kokia čia politika galėjo būti kalkaze, šiandien atvežė vieną girtą pirmininką, rytoj kitą, o pa-li-ti-ke), taigi pagal pa-li-ti-kės logiką kulicija pasikvietė lenkų rinkimų akciją. Nereikėjo kviesti, o pasikvietė. Režisieriai, patarėjai tikėjo – pasikvies, tam jie ir lepšiai, kad pasikviestų. Liurbiai. Žinoma, jų troškimai išsipildė. Lipdant kuliciją su prielipa – akcija, lėmė ne idealai (išgaravo), principai (išbluko), o lepšiškas mentalitetas.
Lepšiškas džiūgavimas viešai: štai mes jūsų labui pasikvietėme akciją, mes sugebėjome susitarti. Mes ne pu-li-ti-kai ir nekuriame, dėkui Dievui, ku-li-ci-jų, tačiau vis dėlto knieti pasidomėti, kaip užteko proto padaryti tokį net pulitiškai kvailą dalyką. Juk šie veikėjai visą laiką kalbės reikalavimų ir ultimatumų kalba, o neprotingos kulicijos sutartį, sulaukę reikiamo momento ir pasitvarkę merkantilinius reikaliukus, išardys be jokių kalbų. Pastarosiomis dienomis kalbama apie akibrokštą, įžeidimą ir panašiai, tačiau ko jūs tikėjotės? Reikėjo galvoti, kada kūrėte savo kuliciją. Jeigu būtumėte kūrę normalią koaliciją, nebūtų reikėję kviesti Tomaševskio ir jo akcijos. Mes būtume jus supratę, o dabar?
Tiek žodžių apie be galo turtingą, subtilų lepšio vidinį pasaulį. Kaip matome, jokių analogijų ar paralelių su baravykais, grybų karais – juk lepšis unikalus glebiai korektišku ir etišku savo lepšiškumu. Svarbiausiajam valstybės asmeniui labai paranku, kai aplinkinėje palitikėje tiek lepšių. Kuo daugiau bus lepšių – tuo sėkmingesnė bus antroji kadencija. Tada – su šios kulicijos ir neprincipingumo pagalba – ekscelencijai iš elegantiškų ragiukų išaugs dideliausi ragai. Lepšiai jų nepastebės, juk lepšiai. Demokratijos labui korektiškai nepastebės.
Pabaigai apie institucijas ir žmones (ne lepšius). Šiek tiek gaila – ir šio apgailestavimo aš negaliu perteikti baltosiomis eilėmis – kad jaunas energetikos reikalus tvarkantis ministras yra deleguotas šio kulicijos partnerio. Tautinių mažumų reikalams buvo sukurtas atskiras departamentas, veikė jis nepartiniu pagrindu, visų mažumų interesai buvo derinami.
Dabar Kultūros ministerijoje yra viceministras, deleguotas kulicijos partnerio. Ką jis veikia? Žinoma, užsiima vien skriaudžiamųjų reikalais, todėl ir atsiranda įstatymo projektas, kuriam pritartų ir aniedu didieji Lietuvos patriotai, ypač jų žirgų kanopos ir kančiai į chlopų nugaras. Kurgi jūs, kulicijos galvos, jei leidžiate Lietuvoje projektuoti teritorijas vien etniniu pagrindu? Neleidžiat? Esat niekuo dėti?
Kulicija žiovauja, akcijos įžūlumas auga kaip ant mielių, Lietuva žiūri į savo lepšius žavėdamasi, į sumautą jų mentalitetą susimąstydama, aš rašau ir kaip atlygį gaunu guzą į kaktą.
Tačiau neatsisakau idėjos lepšius ir lepšiškumą priskirti prie didžiausiųjų, labiausiai toleruotinų ir vertinamų nacionalinių vertybių – ten jums vieta, gudbai ir viso labo. Jums gaila pa-li-ti-kės ir jos lyderių. Bet ko jų gailėtis? Juk jie patys pasirinko.
Kol kulicija žiovauja, kulicijos partneriai tvirtai renkasi strateginę kryptį. Ne į Liaudą, kurios nėra, o į Varšuvą ir Briuselį – jie apgins, ir dejonės nedraskys priespaudą kenčiančiųjų širdžių. O lepšių politinis gyvenimas būna ilgas. Juk viešai jie niekados neprisipažins esą lepšiai. Net ir akistatoj su savimi lepšis visados atras tūkstančius argumentų, paneigiančių tiesą, kad jis yra lepšis. Jo jausmai turėtų dominti literatūrą – užmetu aš provokacinį jauką ir laukiu… Jūs – nekibkite, o jūs – būkite lepšiški iki pergalingo galo ir tvirtai įeikit į istoriją. Kol ateities istorikai tvirtai nustatys, kad buvote didžiavyriai (vėlgi persiprašau lygių galimybių), o ne lepšiai.
Informacijos šaltinis: http://www.propatria.lt/2014/01/romas-gudaitis-ese-apie-turtinga-vidini.html
Slaptai.lt nuotraukoje: rašytojas Romas Gudaitis.
2014.01.20; 06:30
