Žemaičiai
Vienas iš mūsų kurso trijų „mokytų žemaičių“ pirmame kurse, rodos, į paneles nelabai žvalgėsi, vaikščiodavo su tokiais pat protingais vaikinais, pasinėręs į rimtas šnekas. Neprisimenu jo nei iš talkų kolūkiuose, nei iš darbo stovyklų. Užtat moksluose žibėjo. Ryškėjo ir jo lyderio savybės.
Gal nuo antro kurso išsiaiškinom, kad esam kilę iš to paties Žemaitijos miestelio, nors jo šeima vėliau išsikėlė gyventi į gretimą Mažeikių rajoną. Mano tėvelis prisiminė Alekso tėtį kaip didelį skaitytoją, su juo tais dar „Smetonos laikais“ dalydavosi laikraščiais ir žurnalais, kuriuos mano tėvai prenumeruodavo. Matyt, iš tėvo Aleksas paveldėjo smalsų ir imlų protą, troškimą plėsti akiratį.
Kartą jau, rodos, antram kurse po pavasario sesijos važiavom kartu namo (jis gal Šiauliuose persėdo į kitą traukinį, važiuojantį link Mažeikių). Klaipėdos kryptimi tada dar būdavo tik vienas, „naktinis“ traukinys – vakare įsėdi, o paryčiui jau būni savo stoty. Jei apima miegas, be jokių patalynių ir be problemų nusnūsti ant aukštesniojo gulto. Nuo Vilniaus iki Šiaulių turėjom daug laiko su Aleksu pasikalbėti įvairiomis temomis, man jis pasirodė tikras eruditas ir labai draugiškas.
Tokie draugiški santykiai išliko ir per visus studijų metus. Vieną vasarą jis net buvo atvažiavęs aplankyti savo gimtojo Tryškių miestelio, o kartu ir manęs. Apvaikščiojom viską, ką buvo įdomaus pažiūrėti, kapinėse fotografavomės prie Lazdynų Pelėdos (Sofijos Pšibiliauskienės) paminklo.
Malonu būdavo išgirsti apie savo draugą žemaitį pagyrimo žodžius, ne tik apie jo gabumus, protą, bet ir apie žmoniškumą, taurumą.
Po daugelio metų, kai per televiziją vykdavo populiariosios kalbos valandėlės, Aleksas nepraleisdavo progos pakalbėti žemaitiškai. Prisimenu, kaip tuo žavėjosi mūsų leidyklos autorius grafas Vladimiras Zubovas, kurio šeimoje, įkvėptoje jo uošvės Čiurlionienės-Kymantaitės, žemaičių tarmė kėlė daug sentimentų.
Toleina Daržinskaitė-Švambarienė
XXX
Šis tas apie Aleksą
Su Aleksu susidraugavom ypač 1958 m. vasarą dialektologijos ekspedicijoje. Nuo to laiko per atostogas ir kitomis progomis vis rašydavom vienas kitam laiškus – jų turiu išsaugojęs nemažą pluoštą. Juose jis iškyla ypač gyvai, pilnas idėjų, be galo vitališkas ir originalus. Siūlau skaitytojams du Alekso laiškus, rašytus ketvirtame kurse iš pedagoginės praktikos, kurią jis atliko gimtajame krašte. Mūsų grupė tada dirbom Kazlų Rūdoje.
Aldonas Pupkis
1.
Alduti! Būk pasveikintas ir išbučiuotas kaipo į nasrus, teipo ir į rašaluotas letenas. Kaip besilaiko tavo basėjanti makaulė po pirmųjų pedagogiškos veiklos dienų? Jeigu gerai, esmi dėkingas likimui, kad nepagailėjo mano sėbreliui gėrybių, kad davė jam taip nereikalingą pedagogo (vaikų varinėtojo pagal graikų πατς, πατσός„vaikas“, αγω„varyti“) talentą. Ar labai bijo parakiniai[1]? Tur būt, ne vienam jau ir nemalonumų pridarei? O aš, ačiū Allachui, kol kas to šlamšto neragavau, o gyvenu mėgaudamasis A. Mejės „Įvadu“ ir kaldamas prancūzų kalbą bei tyrinėdamas savo stebuklingiausią, gražiausią, ir taisyklingiausią žemaičių kalbą. Rašyti dar nieko nerašau, bet idėjų prisirašiau daugybę lapelių. Gal tau įdomus toks sakiniūkštis? – jei nepabliùrs, rasì ir nueĩsi[2]. Arba tokie leksikos „perliukai“: buvo bataiatkērę „atlėpę, per platūs“, ans ir motiną liuobapkuĨpės„įlups“, užgaidalaĩ„užgaidai, įgeidžiai“, kùlbinos„letenos, pinkaulės“, [..] džiaugies išnešęs savo kùlbibas. Beje, kuo tu paaiškintum tokį reiškinį, kad ia-kamieniai pereina įe-kamieną? Pvz.: kójė, põnėir t. t. Man įdomu tavo nuomonė, nes aš turiu susigalvojęs porą hipotezių, kurios abi lygiai miglotos.
Tavo užduotą darbą[3] atlikau. Turiu pasakyti, kad materialas buvo ne dievai žino koks, ir dalį, pyksi ar nepyksi, nurašiau į išlaidas.Šiaip darbelis išsipūtė, ir net 24 šitokius lapus pripeckiojau. Parašiau ir tą recenzijūkštę. Be to, nusiunčiau sienlaikraščiui dvi pastabas iš dialektologijos, kurios yra gana interesingos.
Taigi, dirbu šiek tiek. Šią naktį, tur būt, Mejė bus ant menčių, jeigu neužmigsiu. Bet vis dėlto velnias kojose, kad reikia eit ryt į mokyklą. Atrodo, gausiu XI klasę. Atsiųsk, jei turi, tą Balkevičiaus diktantą apie Žaltyčio ežerą ir išdėstyk laiške Ulvydo mintis dėl lyginamųjų pasakymų (žinai, tie kaip, negu) skyrybos. Jei neatsiųsi, sakysiu atvirai, kad esi ein langer Oxenschwanz.Tik rašyk, po šimts kalakutų, greičiau, nes aš baigiu nusprogti nuo liesų mergų, šnapso ir nuobodulio.
Dar pridėsiu vieną idėjėlę. Man kilo mintis, kad tarp slavų jotacijos ir mūsų ryšys nėra būtinas ir panašumai atsirado dėl paralelinės raidos. Jeigu tau pavyktų bent grubiai nustatyti, sakysime, afrikatų atsiradimo datas lietuvių ir slavų kalbose, tu pridėtum šį tą prie Mažiulio genialių išvedžiojmų (Kalbotyros klausimai, II).O gal ir pačių slavų kalbose tas jotacizmas ir afrikatizmas ėmė siautėti jau slavams susiskaldžius? Ar gali ssl. viždọbūti prototipu rusų вижу? Man lyg ir neišeina.
Kaip laikosi tavo pavaldiniai? Ar Varnagiris jokios mergšės nenugriebė? Perduok visiems mano linkėjimus ne kriuštis, o dirbti kaip reikiant savo dievišką darbą, komunistų partijai vadovaujant.
Tiesa, kaip tavo sanskritas? Tur būt, devānagarī išgraužei. Tai perskatyk šį šventą įrašą:
[…]
Au revoir!
Mille amitiés a tes anus!
Parašyk ko greičiau, nes aš iš laukimo nugaišiu.
Voveriai,
1961.II.9.
Aleksandras
(Sir Alexander Girden [4])
[1] Mokiniai; pagal Petro Cvirkos „Žemės maitintojos“ veikėjo Kaziuko pravardę.
[2] Čia ir toliau neturint fonetinės transkripcijos ženklų pateikiami tik atstatyti į bendrinę kalbą pavyzdžiai; laiške duodami ir tarminiai transkribuoti sakiniai bei žodžiai.
[3] Apie kokį darbą čia kalbama, dabar neprisimenu.
[4] Tai Alekso išmonė. Visiems kambario draugams sugalvojo užsienietiškas pavardes (pan Jadzewicz, Hipolitos Richardos Francizek Ledes, Her Aldon fon Pupfke, Alberto Rossini ir kt.). Šitos pravardės buvo pakabintos vietoj įprastinių (būtinų) ant bendrabučio kambario durų. Dėl to pakliuvom į fakulteto nemalonę, į sieninį laikraštį buvo įdėta šio įrašo nuotrauka su kaltinimu keliaklupsčiaujant prieš Vakarus.
Laiškas spausdinamas iš rankraščio.
2.
M i e l a s s e b r e !
Labai gera ant dušios, gavus nuo mieliausio draugeliuko kad ir skystan laiškan. Kada po perkunais tu liausies didžiuotis savo sumauta kapsu tarme? Man tiesiog buvo geda, gavus nuo tokio garsaus kalbininko toki netikusi kalbos požiuriu popieriu, o vienas lituanistas stačiai pasake, kad tas tavo sebras absoliučiai nesusipažines su Balčikonio mokslu.
Tu praktika jau aiškiai esi baiges, o aš dar po truputi dar kriušuosi su pamokomis. Pasiutusiai stokoja mokytoju, del to tenka daug pamoku vesti. Kalbu pamokas užbaigiau: didei visi dyvijos mano „išmintimi“ bei „erudicija“. Dideli ispudi paliko mokiniams tas faktas, kad Tirkšliai yra kušiškas vietovardis.
Dabar varau X klasej literaturos pamokas apie Salomejos Neries kuryba. Labai išaukštinau jos rinkini „Diemedžiu žydesiu“. Padariau daug metodiniu lapsusu, už ka tarkavo quantum satis. Ypač kimba už pakaušio krapštyma, ranku laikyma kišenėse ir visokius kitokius niekniekius. Pažymiu už pamokas dar nerazraše, bet, atrodo, jie nieko gero nežada.
Gyvenu labai idiotiškai, dažnai esu blogai nusiteikes. Dabar štai ka tik atpyliau pamoka apie „Egle žalčiu karaliene“ ir vaipau, kad reikia mauti namo po pirmos pamokos.
Nuo kalbos mokslu esu visai atitrukes, kartais nebent Pauliaus Kalbos istorijos principus pavarteloju. Labai vertingas dalykelis, patariu ir tau isigyti ir skaityti diena nakti kaip šventa korana. Genialiai toje knygeleje išdestyti visi jaunagramatizmo krypties principai, kuriais kol kas dar tenka vadovautis.
Tuo ir baigsiu, nes reikia mauti namo – juk ir taip toks banalus popiergalis tau turejo „daesti“.
Linkėjimai v i s i e m s ! T e g y v u o j a p r a k t i k a !
Aleksas 1961.III.20.[5]
[5] Tekstas iš mašinraščio. Matyti, kad rašomoji mašinėlė neturėjo kai kurių lietuviškų raidžių.
—————————–
Sveikinimas draugui
Kai Girdenis valdo, aidi fakultetas,
O kai programuoja – skamba Lietuva.
Į Parnasą kopia kaip koksai Hikmetas.
Iš Tirkšlių jo dainą girdi Sūduva.
Ko liūdėt, kad slavų jerai išgaravo,
Kad prie abliatyvo stovime duobės?
Ne tuose kontekstuos skambų vardą Tavo
Ne tiktai Sosiūras. Pabrėža minės.
Sabaliauskas, rodos, tęsia trečią tomą…
Jubiliejaus prasmę vaizdžiai išgvildens…
Tegul Tavo darbus puošia šviesūs tonai
Be lingvistinio gūdaus rudens!
Gražios kaip gyvatės krykščia doktorantės,
Minimalios poros tuoj susiriktuos…
Garsink mūsų Žodį iš Neries pakrantės
Ir Žemaičių žemėj, ir kituos kraštuos.
Albertas Rosinas
————————
O, Girdeni, kalbamokslio mūsų slaunus Trubeckojau,
Fonemų dažnius ir visokius jų sąnarius narstai!
Skolotāj, ko leiši par mācitāju nosauca dumji[6],
Kurs žemaitiškai moki prašnekint lietuvninkų tuntus,
Kurš pat latviešiem padomus esi devīgi sniedzis[7],
Kurs esi mokinių neaprėpiamą bažmą privaisęs!
Tai sakyk, ar nesprogtų bet kas iš pavydo juodžiausio,
Tieka liaupsių Tavo asmeniui čiulbant išgirdęs?
Paldies Dievam, ka tu neslimo ar vardei iedzimto kaiti![8]
Kad talentų skarbais tave laumės apsčiai apibarstė.
Vislab, ką išdykėlės tos padaryt rūpestingai suspėjo,
Vislab vaisiais gausiais vėliau prinokti pagavo.
Ką gi bėdžiai darytumb’ be Alekso lapino proto?
Kiekas kartų jis mūsų liūdesio debesis sklaidė!
Un ne vienā kvēlošā sirdī ielauzās spīdekļa veidā![9]
Net ir niūrą žalgiausią lig ausų ne kartą pražiodė.
Kieka moterims džiaugsmo, kai Aleksas karsti
Jų rankas ar ziedošiem skūpstiem gražiai padabina[10].
Šelmės kelios, taip išpaikintos šitų malonių
Savo rankų dailių spėriai mazgoti nešoka…
Bet šiukštu! Palikime atstanką ir istorikų dančiui…
Šiandien čia Alekso sveikint tirštai susibėgę
Ir linkėjimus sirsnīgus[11] jam pasakyt išsižioję
Tarkim garsiai – nesēdies vēl Kolēģi[12], ant kakalio šilto!
Sielas mūs šildyk gaivia išmintim un ar grāmatām resnām[13]
Ir kasmet įsisiautusiai žiemai kaip moki susuki:
Ant saulelė vėl atkopdama budina svietą!
Saule jau atkal kāpj augšāk un mudina pasauli celties![14]
Ilgiausių, kūrybingiausių ir laimingiausių metų Tau, Aleksai, linkime visi.
Albertas Rosinas
————————
[6] Mokytojau, kurį lietuviai kvailai pavadino mācitāju (kunigu).
[7] Kuris net latviams dosniai žarstei patarimus.
[8] Ačiū Dievui, kad neturi varlei būdingos ydos.
[9] Ir ne vieną degančią širdį nutvieskė tarsi šviesulys.
[10] karštai/ Jų rankas vešliais bučiniais gražiai padabina.
[11] nuoširdžius
[12] dar neatsisėsk, Kolega
[13] ir storomis knygomis
[14] Saulė vėl kopia aukštyn ir ragina pasaulį atsibusti!
Eiliuotus Alberto Rosino sveikinimus draugui Aleksui Girdeniui mums atsiuntė Gražina Rosinienė, o latviškas eilutes išvertė Kęstutis Nastopka.
