Būtų kvaila aklai pasitikėti televizijos kanalu „Russia Today“. Rusija sugalvojusi veiksmingų būdų, kurie jai padeda Vakarų viešojoje erdvėje platinti būtent Kremliui naudingą informaciją.
Rusiški dezinformavimo būdai – nesudėtingi. Tiesiog reikalauja investicijų. Pinigų kol kas Rusija nestokoja. Todėl Rusija bent šiuo metu pajėgi per tarpininkus bei kitomis panašiomis priemonėmis įsteigti neva su Kremliumi nesusijusių žiniasklaidos priemonių, skelbiančių daug tarsi objektyvių, tarsi politinės potekstės neturinčių žinių. Vėliau stengiamasi, kad tarsi objektyviais, tarsi politinės potekstės neturinčiais faktais susidomėtų patikimų žiniasklaidos priemonių vardą išsikovoję vakarietiški laikraščiai, televizijos, internetiniai portalai.
Kai tarsi nešališkos, tarsi politinio pamušalo neturinčios žinios atsiduria nepriklausomų, patikimų, autoritetingų Vakarų žiniasklaidos priemonių erdvėje, – Rusija ploja katučių. Tikslas – pasiektas. Rusijai naudinga inormacija jau atsidūrusi vakarietiškų žiniasklaidos priemonių puslapiuose, eteriuose, portaluose. Tačiau mažai kam į galvą šauna mintis, jog tas žinias sukūrė bei prastūmė ne kas kitas, o Kremliaus ideologai.
Egzistuoja ir kur kas paprastesnis būdas manipuliuoti visuomenės nuomonėmis. Kremlius įvaldęs ir tiesioginių kontaktų su Vakarų žurnalistais metodus. Ne visuomet reikia pristeigti leidinių, kurie priklausytų nuo Rusijos vadovybės finansinės paramos ir tuo pačiu apie tos paramos egzistavimą niekas nežinotų arba šią priklausomybę būtų velniškai sunku įrodyti teismuose.
Galima juk tiesiogiai ieškoti Vakarų žurnalistų, kurie savo noru, niekieno neverčiami, tiesiog už papildomus honorarus, atliktų šią užduotį – domėtųsi Rusijai naudingomis temomis. Domėtųsi specifiškai – didžiausią dėmesį skirtų Kremliui naudingiems argumentams atskleisti, o vakarietiškus – nutylėtų, ignoruotų.
Arba bent jau išradingai naudotų vadinamąjį disproporcijos metodą: viešojoje erdvėje stipriausius Rusijos argumentus lygintų su silpniausiais vakarietiškais argumentais. Disproporcijos metodas efektyvus todėl, kad sukuria objektyvumo iliuziją – esą pateikiami abiejų konfliktuojančių pusių argumentai.
Asmeninių kontaktų su Vakarų žurnalistais taktika patraukli dar ir dėl to, kad paprastesnė: reikalauja mažiau pastangų, įskaitant ir laiko, ir finansines sąnaudas. Visiems juk aišku: įkurti leidinį ir jį išpopuliarinti – žymiai sunkiau nei asmeniškai susitarti su žurnalistu ar politikos apžvalgininku.
Tad Rusija moka mulkinti patiklius Vakarų piliečius.
Pastaruoju metu rusakalbėje televizijoje apstu intriguojančių dokumentinių filmų, pasakojančių, esą Kosmose egzistuoja kitos civilizacijos, esą ateivių iš Kosmoso kontaktai su Žeme – nenuginčijami. Ilgokai buvo keblu susigaudyti, kam ir kodėl naudinga skleisti tokias versijas. Pavyzdžiui, pasakoti, jog į Mėnulį dabar niekas iš kosmonautų neskrenda, nes kitų labiau išsivysčiusių civilizacijų gyventojai mums griežtai uždraudė Mėnulį panaudoti savo reikmėms.
Įsidėmėtini ir televiziniai pasakojimai, esą skraidančios ateivių lėkštės virš Žemės pastebimos didžiųjų kataklizmų metu. Sakykim, Antrojo pasaulinio karo metais didžiųjų kautynių išvakarėse. Arba katastrofą patyrus Černobylio ir Japonijos atominėms elektrinėms.
Ateivių iš Kosmoso portretas – ne visuomet neigiamas. Būta versijų, esą ateiviai iš Kosmoso mums padeda didžiųjų nelaimių metu. Sakykim, sprogus Japonijos atominei jėgainei nusiurbė didelį kiekį radiacijos. Tą patį padarė ir Černobylio nelaimės atveju. Priešingu atveju šių katastrofų pasekmės Žemei būtų buvusios žymiai skaudesnės. Arba mus visuomet gelbsti nuo susidūrimų su milžiniškais asteroidais bei meteoritais. Suprask, jei ne ateivių sumanumas, gyvybė Žemėje seniai būtų išnykusi susidūrimų su asteroidais ir meteoritais sukeltuose gaisruose, žemės drebėjimuose bei potvyniuose.
Įsiminė ir rusiški dokumetiniai filmai, kurių režisieriai perša nuomonę, esą Marse kadaise būta gyvybės. Pateikiamos net nuotraukos, kuriose neva ant Marso paviršiaus užfiksuoti miestų griuvėsiai, išsekusių upių vagos ar mirusių Kosmoso būtybių griaučiai. Beje, ateivių, NSO, skraidančių lėkščių temą atkakliai gvildena demaskuota Rusijos šnipė Ana Čapman, Ren TV televizijoje turinti autorinę laidą „Tainy mira“. „Tainy mira“ – intriguojantis sumanymas. Bet mums visiems aišku, kad „buvusių saugumiečių nebūna“. Todėl būtų keista, jei aklai tikėtume Kremliaus globojamos buvusios šnipės versijomis.
Ir vis dėlto gražuolė A.Čapman sugebėjo įsukti diskusijų apie ateivius iš Kosmoso temą užtektinai plačiai.
Dabar ateivių tema jau eskaluojama ir internetinėje erdvėje. Štai tik vienas mažytis pavyzdys iš leidinio „Daily mail“, kurį persispausdina rusiškas portalas Inopressa.ru.
„Buvęs Kanados gynybos ministras Rusijos televizijoje pareiškė, kad ateiviai jau vaikščioja tarp mūsų, bet atsisako dalytis savo aukštomis technologijomis, kol mes nepakeisime savo karingo ir teršiančio aplinką gyvenimo būdo“, – rašo The Daily Mail.
Kaip tvirtina Polas Hellieris, kuris buvo gynybos ministru nuo Liberalų partijos 1963–1967 metais, esama 80-imt įvairių rūšių ateivių iš kitų planetų.
„Kai kurie iš jų „atrodo taip pat, kaip mes, – jie gali praeiti gatve, o jūs net nepastebėsite“, – pareiškė jis programoje SophieCo per kanalą Russia Today.
„NSO istorija pas mus sena ir, žinoma, per pastaruosius keletą dešimtmečių pastebėtas žymiai didesnis aktyvumas, nes mes išradome atominę bombą“ – pranešė P.Hellieris.
Tikįs ateiviais garbaus amžiaus sulaukęs P.Hellieris pirmą kartą viešai pareiškė dar 2005 metais, pažymi straipsnio autorius Davidas McCormackas.
„Mes gaištame labai daug laiko, grumdamiesi vienas su kitu, leidžiame labai daug pinigų kariniams reikalams ir nepakankamai vargšams išmaitinti“, – cituoja buvusio ministro žodžius žurnalistas.
„Jie norėtų su mumis bendradarbiauti ir išmokyti mus geriau gyventi, bet, kaip man atrodo, tik mums sutikus. Jie mūsų nelaiko gerais planetos šeimininkais“, – pareiškė P.Hellieris.
P.Hellieris aprašė keletą tipų ateivių, iš jų ir „aukštus baltuosius“, kurie neva tai bendradarbiauja su JAV KOP Nevadoje. Kita grupė ateivių vadinasi „pilkieji žemaūgiai“, o trečioji – „šiauriniai šviesiaplaukiai“.
Šis „Daily Mail“ pranešimas – lyg irneturintis blogų tikslų. Kas gali paneigti tezę, jog išties esame blogi Žemės šeimininkai – ją barbariškai teršiame ir aliname? Kas ginčytųsi ir su teiginiu, jog esame abejingi artimojo skausmui ir nesėkmėms? O žinia, esą ateiviai mus norėtų išmokyti geriau gyventi, bet savo gyvenimo būdo mums per prievartą neperša, – viltinga.
Tačiau pranešimų apie NSO visuma – jau kas kita. Visų pirma, temomis, analizuojančiomisneatpažintų skraidančiųjų objektų egzistavimo galimybes, galima atitraukti visuomenės dėmesį nuo kur kas rimtesnių, tikroviškesnių dalykų. Juk pasakojimai apie NSO – intriguojantys, pritraukiantys daug prie televizijos ekranų kasdien nuobodžiaujančių žiūrovų. Tad beliktų išsiaiškinti, ar šios laidos skirtos vien reklaminiams pinigams pritraukti, ar jos naudojamos rimtų skaudulių priedangai?
Antra, nūnai pradeda ryškėti ir kai kurie propagandiniai, dezinformaciniai šios intensyviai eskaluojamos temos triukai.
Žinoma, niekada negali žinoti, kas iš tiesų dedasi Kosmose. Kosmoso tyrinėjimai – nebaigti ir vargu ar kada nors mes galėsime pasakyti, jog apie Kosmoso platybes sužinojome absoliučiai viską. Tad siurprizai – neatmestini.
Tačiau į akis krenta Kosmoso „žinovų“ pranešimai, esą galingiausia pasaulio valstybė kontaktus su ateiviais iš Kosmoso kruopščiai slepia nuo visuomenės akių. Kodėl JAV suinteresuotos slėpti informaciją apie ateivius iš Kosmoso? Kai kurių rusakalbių dokumentinių filmų kūrėjams akivaizdu – amerikiečiai su ateiviais sudarę slaptus sandorius. Pavyzdžiui, ateiviams leidžia grobti žmones – netrukdo slapta šeimininkauti Žemėje. Tačiau šį leidimą Vašingtonas davė mainais į galimybę naudotis naujausiomis, išmintingiausiomis Kosmoso civilizacijų technologijomis.
Šių absurdiškų pareiškimų potekstė – akivaizdi. JAV galinga, moderni ir perspektyvi tik todėl, kad vogčiomis naudojasi išeivių iš Kosmoso pasiekimais. Tuo pačiu ši „žinia“ perša nuomonę, kad JAV – amorali, egoistiška, ciniška.
Įdomu būtų atlikti tyrimus, kokia tikroji tokių sensacingų dokumentinių filmų galia? Kiek daug žmonių Rusijoje ir Vakaruose tiki šiais pasakojimais? Lengvatikių tikriausiai – gausus būrys. Priešingu atveju niekas nesivargintų kurti mažai kieno žiūrimus dokumentinius filmus.
Ir vis dėlto – kokioms konkrečioms temoms užgožti reikalinga ateivių iš Kosmoso tema?
2014.01.26; 07:30
