Gegužės pradžioje vietos spauda paskelbė, kad Seinuose veikiančio „Pogranicze“ centro steigėja, vadovo Kšištofo Čiževskio (Krzysztof Czyżewski) žmona Malgožata Čiževska (Małgorzata Czyżewska) buvo apdovanota Lietuvos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ už Lietuvos ir Lenkijos kultūrinių santykių plėtojimą. Apdovanojimą įteikė Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose vadovė Vida Bagdonavičienė Kaimynų dialogo forume, kurį surengė LR konsulatas Seinuose, Kauno LDK institutas bei minėtas „Pogranicze“ centras.
Apie „Pogranicze“ daug rašo centrinė ir regioninė spauda, tad daugiau ar mažiau jo veikla žinoma ir vietos lietuviams. Centras pasižymi ypač tarptautinių renginių – seminarų, konferencijų, kuriuose dažnai dalyvauja ir lietuviai, gausa, kas nestebina, turint omenyje milžinišką šios institucijos biudžetą.
Tačiau minėto renginio metu paaiškėjo, kad „Pogranicze“ centras turi ir kitokių ambicijų.
Kšištofas Čiževskis pareiškė, kad jo vadovaujamas fondas bando įgyvendinti savo projektuose kai kurias vyskupo Antano Baranausko idėjas. Kaip pavyzdį paminėjo Žagarių bažnytėlę, kur lietuviškų pamaldų metu bandoma įterpti ir lenkiškus elementus. Tokio pasiūlymo sumanytojas teigia, esą tai būdas… stabdyti lietuvių kalbos ir kultūros nykimą.
Žinantiems šio Seinų krašto kampelio silpnutę lietuvybės kondiciją ir jos nunykimo priežastis (kur ne paskutinę vietą užėmė lietuvių kalbos išstūmimas iš bažnyčios) toks argumentas skamba, švelniai tariant, absurdiškai.
– Reikėtų notą lenkams įteikti, ne diplomatijos žvaigždę, – laike ir istorijoje susipainiojusio „Pogranicze“ centro vadovo sumanymą įvertino sveikos nuovokos nepraradęs ūkininkas. Ir tęsė:
– Įsivaizduokime, kad koks nors lietuvių veikėjas pasiūlo Vilniaus
Šv. Teresės bažnyčioje per lenkiškas mišias įterpti lietuviškus skaitymus. Kad lenkų kalba nenunyktų. Jau matau, kaip Lenkijos užsienio reikalų ministras pas tokį veikėją lekia su „diplomatijos žvaigžde“.
Šiaip jau apdovanojimas yra ne tik jo gavėjo pagerbimas, bet ir ženklas aplinkiniams, kad štai tokie darbai yra geri, pagirtini, kad valstybė (organizacija, bendruomenė) tai pastebi ir vertina. Bet – kaip gyvenime būna – medaliai ir ordinai toli gražu ne visada nugula ant tų krūtinių, kurios jų objektyviai nusipelnė. Tad palikime jų gavėjus nuošalyje ir pakalbėkime apie tuos, kurie tokių medalių neturi ir tikriausiai neturės.
Jau netrukus sueis metai, kai Punsko parapijoje darbuojasi kunigas Marius Talutis. Kas nors kartą klausėsi jo pamokslo, žino, kad kunigas Marius mūsų krašte atlieka ne tik pastoracinį darbą. Tai tikroji diplomatijos žvaigždė, plačiausia prasme Lietuvos ambasadorius mūsų krašte, kiekvienam mūsų primenantis, kad nevalia paminti savo kalbos ir tradicijų, kad pagarba savai kalbai nereiškia nepagarbos mūsų gyvenamai valstybei.
Daugybę metų mūsų krašte darbuojasi Jonas Zakaravičius, kurio pastangų ir talento dėka lietuvių muzika, daina skamba ne tik Punske, ne tik Lenkijoje, bet ir užsieniuose. Tai nenuilstamas kultūros diplomatijos darbininkas, drąsiai galima teigti – diplomatijos žvaigždė.
O kur dar mūsų meno ansamblių vadovai, dainininkai, šokėjai, garsinantys Lietuvos vardą? Kur Punsko ir Seinų bažnytinių chorų giesmininkai, kurių lietuviško rožančiaus ir giesmių, ne lenkiškų skaitinių (kurių, laimei, kokia nors „diplomatijos žvaigždė“ dar neįbruko), pasiklausyti ateina lenkų turistai ir, kaip sako, besiklausant širdis jiems apsąla? Kur visos tos žvaigždės ir žvaigždutės, nušviečiančios ne tik mūsų krašto kultūros padangę? Kur mūsų mokytojai, darbštūs ūkininkai, bitininkai, kurių produktai garsina lietuvių vardą ne tik Lenkijoje? Kur lietuvių organizacijų vadovai, kuriems ne kartą ir ne du teko suktis tarp kūjo ir priekalo, demonstruojant aukščiausią diplomatiją, kai savi elgiasi tarsi svetimų svetimiausi, o svetimi atrodo savesni?
Regis, diplomatija yra toks sudėtingas dalykas, kad sveiku protu sunku kartais suvokti, už ką kam segami medaliai ir ordinai. Kyla įtarimas, jog ir patys teikėjai ne visada tai supranta. Juk būna ir taip (laimei), kad įteikti ordinai yra atimami.
Nuotraukoje: straipsnio autorė Živilė Makauskienė.
Informacijos šaltinis – punskas.pl
2014.05.29; 06:15
