Prasideda po truputį jau tikras didelis karas. Jis tiesiogiai ar netiesiogiai palies visus. Ir nieko negali pakeisti.
Toks tas žmonių pasaulis. Nė vienas žmogus žemėje rimtai nenori karo. Tačiau prasideda ir vyksta tai, ko nė vienas nenori. Ir žmonės tame dalyvauja.
Vieni ploja bepročiui, skatina jį ir vienas kitą pergalėms. Jie kariauja už taiką, kol neliks akmens ant akmens. Bet tik tol, kol guli ant sofos prieš dėžę.
Kai reikia pačiam – jie irgi nenori karo. Jiems karas – toks Quake, virtualus žmogeliukų siausmas ekrane, kaip koks futbolas, kur gali sirgti už savus su alaus buteliu. Bet šiaip jie už taiką.
Kiti vis skambina bepročiui ir reiškia susirūpinimą, kad jis išprotėjo. Jau pusė metų vis paskambina ir susirūpina. Tas vis pasako, kas čia ne jis. Kad jis už taiką. Ir visi nusiramina iki kito paskambinimo.
Dar kiti susirūpinę savo užpakaliu ir pinigais. Tai dar praras pajamas. O kur dėt produkciją? Siaubas. Reikia kažką daryti, kad nieko nereiktų daryti. Nors jei rimtai prasidės, neliks nei jų pačių, nei jų produkcijos, nei jų užpakalių ir pajamų. Tačiau jie irgi už taiką. Su sąlyga, kad nesumažės pelnas.
O dar kiti – kaip aš. Sėdi prie ekrano ir stebi absurdo tragediją. Galvoja, ką daryti ir supranta, kad nieko padaryti negali, nes įvykiai vystosi tarsi savaime. Jie taip pat nenori karo, kurio niekas nenori.
Ir tada supranti – karas prasideda todėl, kad visi nenori karo.
Kad beprotis šantažuoja visus nenorinčius jų karo baime. Kad jų nenoras karo leidžia karui prasidėti ir vykti.
Ir tada supranti, kad pasauliui reikia karo. Tam kad nebūtų karo.
Nes kito būdo bepročiui sustabdyti nėra. Jis sustos tik tada, kai jį sustabdys. Nes, jeigu visai rimtai, jis irgi nenori karo Jis, kaip ir kiekvienas banditas, bijo rimto pasipriešinimo Jis tik pasiima tai, ką jam leidžia pasiimti.
* * *
Banditas tarpuvartėje muša silpnesnį. Tas, aišku, priešinasi. O kaimynai stebi sau ir sako – tuojau pat abu nutraukit smurtą! Nereikia bandito įžeisti, tai jis dar labiau įnirš! Reikia su banditu derėtis! Reikia jam leisti išeiti iš situacijos oriai ir paisyti jo interesų!
O jei atėmė iš tavęs rankinę – tai ką padarysi, negerai. Mes to nepripažįstam ir visiems visiems sakysim, kad rankinė ne jo. O jei jis neklausys mūsų patarimų, tai jo krautuvėj pirksim mažiau saldainių. Ir nepakviesim kurį laiką į svečius.
Ir šiaip mums tavęs labai gaila, bet tu nesi mums giminė. Tai žinokis kaip nors pats. O mes tave paremsim pliurpalais. Padovanosim kokios labdaros. O jei būsi labai geras, tai net paskolinsim pinigų, už kuriuos galėsi mūsų krautuvėj ko nors nusipirkti.
Ir pasaulis nedaro realiai nieko. Kaip 1938-siais. Bet po to ateina ir 1939-ji, ir 1941-ji.
Ir tie, kurie labai norėjo nenorėti karo ir labai norėjo nieko nedaryti, nukenčia daug žiauriau. Ir vis tiek tenka padaryti tai, ką reikėjo padaryti daug anksčiau. Tik kaina kita.
O Putinui visai ne galas. Rusija turi visas galimybes kariauti. Puikiai apdorota visuomenė, pasirengusi isteriškai paremti karą. Nuraminta, įbauginta, užtrolinta socialiniuose tinkluose opozicija. Puikiai paruošta, apmokyta karuose ir daugybėje manevrų, šiuolaikiškai apginkluota kariuomenė. Naftos kainų piko metais susikrautas didžiulis atsargos fondas, leisiantis atlaikyti kokias nori sankcijas metus ar pusantrų. Atominis ginklas, kurio turėjimas neleis atsiimti nei centimetro iš to, kas bus užgrobta. Ir susiskaldžiusi, soti, tingi, abejinga ir baili pasaulio bendruomenė, kuri reiškia susirūpinimus ir realiai nepakrutina nei piršto. Nes labai nenori karo.
Sustabdyti karą gali ne noras, kad jo nebūtų. O reali karo grėsmė. Kaip per Karibų krizę. Kai tuometiniai banditai pajuto, kuo gali baigtis. Kai buvo Dž.Kenedis, o ne B.Obama su A.Merkel. Kai banditai pamatė, jog ginklai užtaisyti, nutaikyti, pirštai ant mygtukų, akyse ryžtas ir blefo nėra.
Istoriją kuria ne dievai, o realūs žmonės. Ir kritinėse situacijose dažnai lemia ne valstybių galios, o tų žmonių asmeninės savybės ir ryžtas.
Tokių savybių Vakarų pasaulio lyderių tarpe dabar nematau. Jie tiesiog "nenori karo".
Ir dėl to jį garantuotai gaus.
2014.08.29; 05:49
