{sigplus}fotoreportazai/pil_pil{/sigplus}
Birželio mėnesį kai kurie Lietuvos Mokslų Akademijos nariai, visuomeninių pilietinių organizacijų atstovai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidenę Dalią Grybauskaitę, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę Loretą Graužinienę, Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo.
Kreipimesi buvo siūloma, kad vieneri iš artimiausių kalendorinių metų būtų paskelbti piliakalnių atminimo, jų tvarkymo metais (pageidautina 2016 – 2018 m.).
{Norėdami pamatyti visas 20-imt Vytauto Visocko nuotraukų, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}
„Mes, atstovaujantys intelektualią visuomenę, esame susirūpinę Tėvynėje susiklosčiusiais lietuvių tautos bei jos valstybės politiniais, socialiniais ir moraliniais santykiais. Mums nerimą kelia, kad jų tvarumas neužtikrina aiškios jaunimo dvasinio prisirišimo prie Gimtųjų Namų ateities. Tačiau esame įsitikinę, kad storu užmaršties sluoksniu užneštų šaltinių atskleidimas ir išmanus panaudojimas suteiktų didesnio gyvybingumo ne tik jaunuomenės ugdymui bei integralumo visuomenės ir valstybės gyvenimui. Užmirštų šaltinių atskleidimas būtų ypač reikšmingas sutinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Taip pat esame įsitikinę, kad toks žingsnis iš valstybės nepareikalautų bent kiek įspūdingesnių investicijų – pasirūpinimas jais ženklia dalimi savaime atitektų visuomenės bendruomenėms, seniūnijoms“, – rašoma Kreipimesi (visas tekstas paskelbtas šiame portale).
Spalio 21 d. Mokslų Akademijos mažojoje konferencijų salėje įvyko apskritojo stalo diskusija „Neužbaigta piliakalnių byla: platesnės interpretacijos ir sprendimų paieškos“. Diskusijai vadovavo LMA narys prof. Romualdas Grigas.
Buvo bandoma atsakyti į klausimus:
Kas, kokie veiksniai lėmė ypač tankų piliakalnių susiformavimą istorinėje Lietuvoje ir gretimose baltų žemėse? Koks vaidmuo piliakalniams gali būti skiriamas (ir akcentuojamas) užgimstant senųjų lietuvių politinei tautai, o vėliau ir jos valstybei? Kas lėmė piliakalnių atminties nunykimą ir vizualinį jų nuskurdinimą, o kartu ir mūsų protėvių iškilios kultūros numenkinimą? Ar įmanomas ir ar nūdien reikalingas deramas daugumos piliakalnių mentalinis ir vizualinis atgaivinimas? Kokiais keliais einant galėtų būti tai daroma?
Po mūsų kreipimosi į pirmuosius valstybės asmenis įvyko šioks toks sujudimas valstybinėse struktūrose. Ledai pajudėjo. Per tarpininkus teko kontaktuoti su Henriku Juškevičiumi. Jis labai sveikino prasidėjusį judėjimą dėl piliakalnių atminties. Kalbėta su Arūnu Gėlūnu. Mūsų idėjai jis pritarė. Bet dėl UNESCO turėtų būti atskira kalba, labai sudėtinga net teorinėj plotmėj, – sakė prof. Romualdas Grigas.
Ikikrikščioniškais laikais mūsų protėviai gyveno labai turtingą dvasinį gyvenimą. Susidūrus su krikščionybe, su polonizacija, su germanizacija, su rusifikacija iš to paveldo liko ne kažin kas. Mane, kaip sociologą, kaip tautotyrininką, labai domina piliakalnių gausa ir įvairiapusis vaidmuo anais tolimais laikais. Ne visi jie atliko gynybinę paskirtį, dalis jų buvo analogai šventykloms, cerkvėms, bažnyčioms. Tai sakralinės vietos, apspinduliuotos psichine energija, dvasia; šių piliakalnių sistemos dėka formavosi senųjų lietuvių politinė tauta, kuri paskui išsiplėtė iki didžiulės imperijos, kurioje, deja, mes ir pasimetėme, – kalbėjo R.Grigas.
Piliakalnių atminties visuomeninis judėjimas nebūtinai turi turėti kokius ypatingus kontūrus. Džiugu, kad rajonuose taip pat vyksta dvasinės kultūros paieškos. Tą žinau iš susitikimų su mąstančiais žmonėmis. Piliakalniai negali būti vien tik valstybės priežiūroje, nes jai nepakanka jėgų. Tačiau yra seniūnijos, kurios savo teritorijose gali prižiūrėti ten esančius piliakalnius, juos panaudoti bendruomenės, jaunuomenės dvasiniam ugdymui. Didelių lėšų nereikia atstatyti bent šiokį tokį praeities veidą, kad pasijustume oresni nei esame šiandien.
Prof. R.Grigas piktindamasis kalbėjo apie ypač apleistą Liškiavos piliakalnį. Jokio ženklo, jokio simbolio, laiptai, padaryti dar sovietmečiu, aplūžę, aptrupėję, o Druskininkai juk čia pat, svečiai visa tai mato… Klaipėdos ekskursijų vadovai skundžiasi, kad neturi ką parodyti turistams, kai tuo tarpu už kelių dešimčių kilometrų yra puikių piliakalnių, kur užsieniečiams būtų galima papasakoti visą mūsų ikikrikščioniškąją istoriją, kuri buvo lygiavertė krikščioniškajai, o kai kuriais dvasinės kultūros aspektais gal net iškilesnė už pastarąją.
Archeologas Gintautas Zabiela: Aš, kaip archeologas, norėčiau daugiau akcentuoti piliakalnius kaip materialinės kultūros palikimą, dvasinius dalykus palikdamas kitiems. Mūsų piliakalniai siekia II ir I tūkstantmečio prieš Kristų ribas, iki viduramžių pabaigos, iki XV-ojo amžiaus. Pustrečio tūkstančio metų istorijos. Tą palikimą turbūt galima palyginti su Egipto piramidėmis, kažkas panašaus. Tai seniausias mūsų paveldas, matomas, išlikęs iki šių dienų. Labai daugialypis paveldas, talpinantis gyvenvietes, pilis, šventvietes…
Piliakalniai tęsia savo egzistavimą iki mūsų dienų, bet jau kitomis išraiškos priemonėmis. Lietuvos Respublikos laikais, pokario metais jaunimas ant piliakalnių rinkdavosi pasilinksminti, vykdavo gegužinės.
XXI amžiaus iššūkiai: savotiško pasimetimo laikai, dalis tautos važiuoja į Vakarus, dalis ieško kitų labai materialių vertybių, o piliakalniai liko apleisti, užmiršti, nežinomi, stokoja šeimininkiško valstybės dėmesio, apie tai čia jau kalbėta. Manau, kad Kreipimasis, kurį čia aptariame, labai laiku parengtas. Seniausia mūsų paveldo dalis laukia įvairiapusiško dėmesio. Malonu, kad Lietuvoje dar yra žmonių, kurie rūpinasi savo istorija, kultūra, – sakė G.Zabiela.
Prof.habil.dr. Antanas Tyla (istorikas): Pagaliau susigriebėme, kad galime būti valstybė, kurią reikia saugoti. Piliakalniai yra teritorinės apsaugos ir gynybos punktai. Šis senas mūsų telkimasis savisaugai, apsaugai, kuris paskui išsiplėtė iki valstybės, labai svarbus, aktualus ir mums šiandien. Iš kur tos kooperacijos ir sąžiningumo ištakos, apie kurias rašė vokiečių tyrinėtojas Šulcas (Jis nustebo atradęs, kad lietuviai, vėliausiai tapę krikščionimis, 50 metų buvę sovietmečio imperijoje, pagal jo metodiką pasirodė esantys sąžiningiausi Rytų Europoje). Malonu tai girdėti iš tyrinėtojo. Kur čia tos kooperacijos ir sąžiningumo ištakos? Archeologai to nepasakys, tačiau piliakalniai kaip teritorinės apsaugos ir gynybos punktai, jų parengimas ir kolektyvinis gynimasis turbūt turėjo įtakos mūsų sąmonės raidai ir ta įtaka išliko iki šių laikų. Tą tirti turėtų ne archeologai, o filosofai, psichologai ir kiti, kuriems rūpi žmonių savimonė. Piliakalniai diktuoja dar ir kitas paieškas apie senąsias komunikacijas, komunikacinius ryšius. Bendruomenės, kurios telkėsi piliakalniuose, palaikė ryšius, buvo keliai, susisiekimo funkcijas atlikdavo upės, bet ne tik. Reikėtų ieškoti ir atkurti, kiek įmanoma, senuosius mūsų kelius, kurie jungė piliakalnius, teritorines bendruomenes.
Piliakalniai rodo mūsų visuomeninės tautos, kuri čia gyveno, supratimą, kad valstybė pati nėra egzistuojanti duotybė. Ją reikia branginti, o svarbiausia – saugoti ir ginti.
Malonu, kad ir dabar didinama valstybės apsauga, skiriamos didesnės lėšos, matome, kaip jaunimas, Seimo nariai eina savanoriais į Lietuvos kariuomenę, dalyvauja mokymuose, ruošiasi ginti savo valstybę nelaukiant, kad tai padarytų kiti. Labai gera iniciatyva, tendencija. Piliakalniai skatina žiūrėti į mūsų valstybę ne kaip į duotybę, bet ir kaip į saugomą valstybinį politinį organizmą, kuriuo mes naudojamės, užtikrindami savo ir visos tautos laisvę.
Noras, siekimas integruoti piliakalnius į mūsų gyvenimą, mūsų savimonę, išdėstytas Kreipimesi, yra labai aktualus šių dienų Lietuvos politiniame gyvenime. Gal net nesitikėjai, Romualdai, kad su šita iniciatyva pataikysi į tokį aktualų šurmulį Lietuvoje, kai patys imamės valstybės apsaugos ir gynybos. Ačiū už iniciatyvą. Manau, kad Kreipimasis tikrai turės dirvą, į kurią jūsų grūdas bus pasėtas.
Pateikiau tik kelių apskritojo stalo diskusijoje „Neužbaigta piliakalnių byla: platesnės integracijos ir sprendimų paieškos“ dalyvavusių oratorių minčių santraukas. Piliakalnių atminimo ir tvarkymo tema taip pat kalbėjo Antanas Staponkus – Lietuvos kultūros politikos instituto vadovas; Petras Jonušas – „Versmės“ leidyklos vadovas; Aloyzas Stasiulevičius – dailininkas; Algirdas Endriukaitis ir Vidmantas Povilionis – Nepriklausomybės Akto signatarai; Juozas Dingelis – Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas; Albinas Vaičiūnas – kultūros istorikas ir kt.
Buvo priimtas Kreipimasis „Dėl piliakalnių atminimo ir tvarkymo metų paskelbimo“ į Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę loretą Graužinienę, kurio projektą čia skelbiame:
Ikikrikščioniškoji Lietuva, lietuvių protėvių kultūra, jų socialinės ir pilietinės organizacijos bruožų platesnis, išsamesnis suvokimas pragaištingai nutolintas ir nutolęs nuo šių dienų tautos ir jos valstybės gyvosios praktikos poreikių, nuo strategiškai labiau apmąstyto dabarties tvarkymo. Žiojėja moraliniais bei politiniais nuostoliais alsuojanti atskirtis tarp senovėje kauptos patirties ir dabarties. Tokia atskirtis blogais ženklais persiduoda ateičiai…
Tai, visų pirma, užmaršties ir nedovanotino aplaidumo sluoksniais užkloti šimtai, net tūkstančiai piliakalnių, alkakalnių, šventviečių. Tikėtina, kad didžioji dauguma iki mūsų dienų išlikusių piliakalnių prieš daugelį šimtmečių buvo supilta vietinių bendruomenių ir tarnavo kaip sakraliniai jų susibūrimo dvasinės traukos centrai. Jie atliko ypač reikšmingą vaidmenį formuojantis lietuvių politinei tautai ir jos valstybei.
Minėtų centrų (piliakalnių) atminties gaivinimą, taip pat ir vizualinį tvarkymą moralinės kultūros stygiaus, ir ypač jaunimo migracinių nuostatų sklaidos sąlygomis, mes vertiname kaip kiekvieno sąmoningo šalies piliečio, kiekvienos teritorinės bendruomenės ir savivaldybės bei atitinkamų valstybės organizavimo struktūrų pilietinę pareigą. Kartu būtų įtvirtinamas ir svaresnis Lietuvos indėlis į bendrą Europos kultūros, jos paveldo lobyną.
Raginame: vienus iš artimiausių kalendorinių metų skelbti Lietuvos teritorijoje esančių piliakalnių atminimo ir tvarkymo metais. Siūlome juos skelbti pasirengimo Valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti metais.
Susirinkimo-diskusijos („Neužbaigta piliakalnių byla: platesnės interpretacijos ir sprendimų paieškos“), įvykusios š.m. spalio 21 d. Lietuvos mokslų akademijoje, dalyvių vardu:
Prof. habil. dr. Romualdas Grigas, Lietuvos MA narys, Lietuvos mokslo premijos laureatas
Gražina Drėmaitė, Valstybės kultūros paveldo komisijos pirmininkė
Juozas Dingelis, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas (visuomeninio judėjimo „Piliakalnių atmintis“ koordinatorius, tel.: 868527332)
Priedas: panašaus turinio kreipimasis (š.m. birželio mėn.) ir jo signatarus patvirtinantys dokumentai.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014.10.25; 06:13
