Kaip elgtis nelaimių ir karo atveju (5)

ISTORINIAI FAKTAI APIE CIVILINĘ SAUGĄ

Pirmojo pasaulinio karo metu, pradėjus plačiau naudoti aviaciją (dirižablius ir vėliau – strateginius bombonešius), bombardavimo objektais tapo ne tik karinė infrastruktūra – karinės bazės, gynybinės pozicijos, tvirtovės, bet ir pramo­nės įmonės bei civilių gyvenami miestai.

Pagal italų karo teoretiko Giulio Douhet doktriną, miestų bombardavimas palaužia valstybės valią priešintis, užpulta valstybė kapi­tuliuoja ir tereikia nedidelių sausumos pajėgų pasiektam rezultatui įtvirtinti. 

Šios doktrinos nuostatos buvo labai populiarios 1920–1939 metų Europoje ir Jungtinėse Ame­rikos Valstijose. Tuometės valstybės didelį dėmesį skyrė savo gyventojų apsaugai: jau taikos metu buvo statomos individualios ir grupinės slėptuvės, įrengiama kita svarbi infrastruktūra, apmokomi specialistai.

1918–1940 m. Lietuvos urbanizacijos lygis nebuvo aukštas. Dauguma gyventojų turėjo kur slėptis kaimuose, kaip ir buvo rekomenduojama karinėje spaudoje. Tai daryti buvo įprasta Pirmojo pasaulinio karo metais, kai buvo susidurta su maisto trūkumu, ypač Vilniuje.

Antrojo pasaulinio karo metais, artėjant frontui, nedidelės slėptuvės – bunkeriai – buvo įrengiamos pamiškėse ar tiesiog prie visų pagrindinių sodybų; jos išgelbėjo ne vieną Lietuvos kaimo gyventoją.

Prasidėjus branduolinio ir kitų masinio naikinimo ginklų erai, civilinei gynybai skirtas didelis dėmesys. Tačiau tokių ginklų galia buvo tokia didelė, kad jais ir buvo tikimasi atgrasyti priešą, todėl grandioziniai pilietinės gynybos planai dažnai likdavo popieriuje.

Totalitarinėse valstybėse, taip pat Švei­carijoje, Izraelyje ir kai kuriose kitose šalyse buvo įrengtos valstybinės slėptuvės nemažai gyventojų daliai, slėptuves statėsi įmonės ir privatūs gyventojai. Deja, sukurtos siste­mos jau negalėjo apsaugoti nuo masinio naikinimo ginklų.

Slėptuvės išliko iki Šaltojo karo pabaigos, o vėlesniais laikais, nesant realaus didelio karo pavojaus, ėmė nykti, buvo priva­tizuojamos ar keičiama jų paskirtis.

Kada gali būti reikalingas sanitarinis žmonių švarinimas

Sanitarinis švarinimas (nukenksminimas, kenksmingumo pašalini­mas) – tai biologinio, radioaktyviojo, cheminio užterštumo paša­linimas nuo nukentėjusių žmonių. Jis reikalingas, siekiant sustab­dyti ar sumažinti neigiamą cheminių, biologinių, radioaktyviųjų (toliau – ChBR) medžiagų poveikį, be to, tokiu būdu apsaugoma, kad ChBR medžiagomis neužsiterštų asmenys, galintys turėti kon­taktą su nukentėjusiaisiais.

Sanitarinis žmonių švarinimas gali būti reikalingas, kai ChBR me­džiagos pasklinda žmonių susibūrimo vietoje, kai yra nukentėju­sių žmonių ir kai tikėtina, kad teršalai pateko ant įvykio vietoje (ar netoli jo) buvusių žmonių.

Sanitarinis žmonių švarinimas nėra automatinis ar neišvengiamas procesas. Sprendimą atlikti žmonių sanitarinį švarinimą įvykio vietoje priima gelbėjimo darbų vadovas, atsižvelgdamas į aplin­kybes, žmonių skaičių bei turimus išteklius. Sanitarinis švarinimas turi būti atliktas taip greit, kaip tik įmanoma, ypač jeigu yra daug nukentėjusiųjų su užteršimo simptomais. Užteršti pavojingomis medžiagomis žmonės, nuvežti į gydymo įstaigas, gali netiesiogiai perduoti ChBR medžiagas medicinos personalui. Todėl reikia ži­noti, kad sanitarinis žmogaus švarinimas turi būti atliktas anksčiau negu jam bus suteikta skubi medicinos pagalba.

Užteršti asmenys gali būti saugomi, kad neišsivaikščiotų ir ne­skleistų teršalų. Tai reiškia, kad žmonės, nukentėję nuo ChBR me­džiagų, gali būti išvesti iš didžiausio užterštumo zonos ir priversti pasilikti gelbėjimo darbų vadovo nurodytoje vietoje, iki bus atlik­tas sanitarinis švarinimas: teršalai nuplauti vandeniu specialiose palapinėse arba, esant šiltam orui, plaunami tiesiog atviroje vieto­je, naudojant, pavyzdžiui, ugniagesių techniką. Gausi žemo slėgio vandens čiurkšlė – puiki pirminė žmonių švarinimo priemonė: ji fiziškai pašalina ir praskiedžia teršalus.

Kaip patiems atlikti sanitarinį švarinimą

Žmonės gali pasišalinti iš įvykio vietos, kurioje užfiksuotas už­terštumas ChBR medžiagomis, dar iki pareigūnams priėmus sprendimą atlikti sanitarinį švarinimą. Jeigu tokie žmonės buvo netoli teršalų paskleidimo vietos, tikėtina, kad jie patyrė kontaktą su teršalais, tad, grįžę į namus, turi būti labai atsargūs. Jie turi nesiliesti prie artimųjų, kad šie nepatirtų antrinio užteršimo ir dėl to nenukentėtų, ir patys atlikti medžiagų, kuriomis užsiteršė, nu­kenksminimą. Kaip tai padaryti? Reikia nusivilkti visus drabužius, su kuriais būta įvykio vietoje, ir labai kruopščiai nusiprausti šiltu vandeniu ir muilu.

Nusirengus drabužius, pašalinama 75–90 % teršalų. Svarbu juos nusirengti teisingai: drabužius reikia vilktis iš viršaus į apačią (pir­ma švarką, marškinius, tada – kelnes), nesimauti per galvą (kad teršalai nuo drabužių nepatektų ant veido, akių). Su nusivilktais drabužiais reikia elgtis kaip su pavojingomis atliekomis: suvynioti užterštu paviršiumi į vidų, sudėti į maišus (supakuoti du kartus) ir padėti saugioje vietoje.

Ką su jais daryti toliau, priklauso nuo to, kokie teršalai buvo pasklidę, kokia jų koncentracija, ar žmogus buvo toli nuo teršalų paskleidimo vietos. Galbūt juos reikės atvež­ti į nurodytą vietą ir priduoti kaip pavojingas atliekas, o gal pakaks išskalbti skalbyklėje.

Praustis reikia po tekančiu ne karštu, o tik šiltu (38–40 C) arba šaltu vandeniu ir būtinai su muilu – efektyviausiai teršalus šalina ūkinis muilas. Pirmiausia gerai nuplaunamos rankos, toliau – veidas, kaklas, akys, ausys, skalaujama nosis ir burna, kruopščiai plaunamos sunkiau prieinamos kūno vietos. Buvusieji vietoje, kur pasklido cheminės medžiagos, turi praustis ne trumpiau kaip 3–5 minutes. Radioaktyviosios taršos atveju praustis reikia ne trum­piau kaip 10 minučių.

Pagalbos nukentėjusiesiems organizavimas

Vienas iš pagrindinių civilinės saugos organizavimo ir veikimo principų yra saugumo ir paramos principas. Likviduojant įvykių ir ekstremaliųjų situacijų padarinius, turi būti teikiama pagalba gyventojams ir užtikrinama minimali gyvenimo kokybė.

Nukentėjusieji – tai nebūtinai tiesiogiai paveikti ir sužaloti asme­nys. Žmonės gali likti be namų (sugriauti, sudegę) arba jų namai gali būti netinkami gyventi dėl potvynio, cheminės ar radio­aktyvios taršos, degančio miško dūmų, nutraukto komunalinių paslaugų (elektros, dujų, šildymo, vandens) teikimo. Visais tokiais ir daugeliu kitų atvejų būtina organizuota pagalba. Organizuoti pagalbos teikimą nukentėjusiesiems dėl ekstremaliųjų įvykių ir ekstremaliųjų situacijų yra pavesta savivaldybių administracijos direktoriams. Esant nepaprastajai padėčiai, savivaldybės toliau atlieka civilinės saugos funkcijas. Kaip bus organizuojama tokia veikla, savivaldybės yra suplanavę ekstremaliųjų situacijų valdy­mo planuose.

Pagalbos nukentėjusiesiems teikimas gali apimti laikiną apgyven­dinimą, būtinosios medicinos pagalbos teikimą, saugios aplinkos sukūrimą, būtinųjų poreikių patenkinimą (atsigerti, pavalgyti, gy­venti sanitarijos ir higienos normas atitinkančiomis sąlygomis bei turėti tinkamas poilsio sąlygas). Savivaldybės ekstremaliųjų situa­cijų valdymo plane yra numatyta, kiek ir kokių išteklių gali prireikti teikiant pagalbą gyventojams ir kokie savivaldybės ūkio subjektai turi ir gali teikti reikalingus išteklius, kai jų prireikia susidarius eks­tremaliajai situacijai.

Yra suplanuota, kas turi teikti maistą, vande­nį, drabužius, vaistus, higienos reikmenis, antklodes, gultus ir t.t. Prireikus ši savivaldybės veikla organizuojama ir koordinuojama per savivaldybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centrą.

Jeigu savivaldybė neturi pakankamai reikiamų išteklių, yra numa­tyta, kaip jų atsigabenti iš gretimų savivaldybių arba iš valstybės rezervo. Valstybės rezerve esančias būtiniausias žemės ūkio ir maisto produktų, civilinės saugos priemonių, medicinos ir kitas ūkio atsargas galima panaudoti Vyriausybės ekstremalių situa­cijų komisijos teikimu Vyriausybei priėmus sprendimą. Valsty­bės rezervo civilinės saugos priemonių atsargų paėmimą iš jų saugojimo vietų ir pristatymą į panaudojimo vietą organizuoja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, valstybės žemės ūkio ir maisto produktų atsargų paėmimą ir pristatymą į įvykio vietą – Žemės ūkio minis­terija, medicinos atsargų – Sveikatos apsaugos ministerija.

Privalomi darbai

Gresiant ar susidarius ekstremaliosioms situacijoms, nepaprasto­sios bei karo padėties metu gyventojai, ūkio subjektai, įstaigos gali būti pakviesti vykdyti įstatymuose numatytą pareigą – atlikti privalomus darbus. Darbus privalo atlikti darbingi gyventojai, sukakę 18 metų, išskyrus tikrosios karo tarnybos karius, nėščias, neseniai pagimdžiusias moteris (moteris, pagimdžiusias ir augi­nančias vaikus, kol jiems sukaks vieni metai), žmones, turinčius negalią, ir gyventojus, kurie vieni augina vaikus iki 16 metų, taip pat gyventojus, kurie naudojasi privilegijomis ir imunitetais pagal tarptautinę teisę.

Tokia pareiga gyventojams gali atsirasti, tik esant ypatingam poreikiui. Ekstremaliosios situacijos metu gyventojai gali būti tel­kiami privalomiems darbams, tik kai yra išnaudotos visos civilinės saugos sistemos pajėgų panaudojimo galimybės. Tokiu atveju ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas (asmuo, vadovau­jantis valdant ekstremaliąją situaciją) nusprendžia, kad yra tokių darbų poreikis, bei kreipiasi į savivaldybės (-ių) administracijos (-ų) direktorių (-ius) telkti gyventojus, ūkio subjektus ir kitas įstai­gas darbams atlikti. Sprendimą dėl privalomų darbų priima savi­valdybės ekstremaliųjų situacijų komisija, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija (VESK).

Savivaldybės administracijos direktoriaus ar VESK nurodyme atlik­ti privalomus darbus turi būti nurodyta, kas juos turi atlikti, kokio pobūdžio darbai bus atliekami, kada ir kur žmonės turi atvykti re­gistruotis, kiek laiko darbai gali užtrukti. Darbus privalantys atlikti gyventojai turi atvykti arba prireikus į nurodytą vietą atvežami centralizuotai – savivaldybės ar valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro transportu. Esant poreikiui, darbus atliekantys gyventojai aprūpinami nemokama nakvyne, maistu, specialiąja apranga, darbo priemonėmis, jiems sudaromos minimalios sani­tarijos ir higienos normas atitinkančios sąlygos.

Esant karo padėčiai, gyventojai gali būti telkiami privalomiems darbams gynybos ar gyventojų evakavimo tikslais, ginkluotųjų pajėgų vadui ar karo komendantams priėmus tokį sprendimą. Už privalomuosius darbus gyventojams gali būti atlyginama įsta­tymų nustatyta tvarka.

Šeimos veiksmų planavimas

Ar jūsų šeima yra pasirengusi rimtiems išbandymams? Ar kiekvie­nas jūsų šeimos narys žino, ką turi daryti, ištikus nelaimei, kad padėtų ne tik sau, bet ir kitiems? Jeigu ne, laikas apie tai pagalvoti ir pradėti planuoti šeimos veiksmus nelaimės atveju. Planas padės sumažinti baimę ir paniką ir išsaugoti gyvybę, sveikatą bei turtą.

Norint būti tinkamai pasirengus ištikus nelaimei, reikia iš anksto apgalvoti daugelį dalykų.

Gresiantys pavojai

Drauge su visa šeima pasikalbėkite apie tai, kas gali atsitikti, kokios gali būti nelaimės pasekmės ir ką konkrečiai reikėtų daryti, jeigu, pavyzdžiui, kiltų gaisras, didelė audra ar potvynis. Planuokite veikti kaip komanda, bet atminkite, kad kiekvienas komandos narys turi žinoti, ką privalo daryti ir tuomet, jeigu kai kurių šeimos narių, įvykus nelaimei, nebus namie.

Susitikimo vieta

Numatykite, kur susitiksite su šeimos nariais, jeigu, nutikus nelaimei, visi būsite skirtingose vietose ir jeigu reikės staiga palikti namus. Numatykite dvi šeimos narių susitikimo vietas: vieną – lauke, kitą – pas jums artimus žmones. Kiekvienas šei­mos narys turi gerai žinoti susitikimo vietų adresus ir artimų žmonių telefonus.

Saugios namų vietos

Išsiaiškinkite su visais šeimos nariais, kurios vietos namuose saugiausios, kokiais atvejais reikėtų slėptis kuo toliau nuo langų, kokiais atvejais slėptis negalima.

Evakavimosi vietos

Evakavimosi būdai

Apsvarstykite, kaip evakuositės. Jeigu turite automobilį, planuokite išvykti vienu automobiliu, tai sumažins galimybę šeimos nariams pasimesti. Šeimoms rinktis po vieną automo­bilį rekomenduojama dar ir dėl to, kad evakuacijos teritorijoje susitelktų mažiau išvykstančio transporto. Visada evakavimo atvejui būkite užsipildę mašinos degalų baką, nes susidarius ekstremaliajai situacijai ar karo metu gali nedirbti degalinės. Jeigu automobilio neturite, pagalvokite, iš ko jį pasiskolintu­mėte.

Galite planuoti išvykti su kaimynais arba artimaisiais, tik apie tai reikia iš anksto su jais susitarti. Jeigu neturite galimybių išvykti savo transportu, sužinokite iš anksto, kur ar­timiausi evakavimo punktai, iš kurių gyventojai, ištikus didelei nelaimei, bus evakuojami organizuotai.

Evakavimosi keliai

Suplanuokite, kaip ir kokiais keliais kiekvienas šeimos narys bėgtų iš namų, jeigu namuose kiltų gaisras. Nusipieškite savo namų ar buto planą ir pažymėkite pagrindinius ir atsarginius išėjimus. Dažnai antras išėjimas galimas tik pro langą. Pasitar­kite, ar tai įmanoma, įsitikinkite, kad visi šeimos nariai moka atsidaryti langus, nuimti grotas. Apsvarstykite visus įmano­mus būdus išeiti iš degančių namų, pagalvokite, gal tai padė­tų padaryti verandos, balkonai, net dideli medžiai, augantys šalia jūsų namo.

Pagalbos tarnybos ir jų telefono numeriai

Kontaktiniai asmenys

Jeigu, įvykus nelaimei, negalėsite prisiskambinti artimiesiems, pabandykite susisiekti su kituose miestuose gyvenančiais draugais ar giminaičiais. Susitarkite su jais iš anksto, ar jie su­tiktų būti jūsų kontaktiniais asmenimis, kuriems galėtumėte paskambinti ir pranešti savo buvimo vietą bei sužinoti apie kitus šeimos narius. Svarbu, kad kiekvienas namiškis žinotų kontaktinių asmenų vardus, adresus ir telefono numerius.

Pažeidžiamiausi šeimos nariai

Kai kurie žmonės dėl amžiaus, fizinės, psichinės ar socialinės būklės gali laiku nesužinoti apie gresiantį pavojų arba nesu­prasti jo galimo poveikio. Jeigu šeimoje yra mažamečių vaikų, senyvo amžiaus žmonių ar žmonių, turinčių psichinę ar fizinę negalią, reikia pagalvoti, ar jie galės girdėti ir suprasti perspė­jimus, ar galės (sugebės) greitai, savarankiškai palikti namus. Jeigu jie negali savimi pasirūpinti, svarbiausias šeimos tiks­las – suplanuoti, kaip juos išgelbėti ir kaip jiems padėti. Jeigu vaikai dar maži, iš anksto reikia užrašyti ant kortelės jų vardą, pavardę, adresą ir pritvirtinti prie drabužių.

Šeimos nariai, kuriems reikalingas gydymas

Jeigu šeimoje yra narių, kurie nuolatos vartoja receptinius vaistus, apsvarstykite, kaip pasirūpinti tokių vaistų atsargo­mis, nes, įvykus katastrofai, galite likti be vaistų ir be receptų. Iš anksto reikia pasiteirauti gydytojų, ką tokiu atveju daryti tiems, kuriems reikalingi specialūs vaistai ar gydymas (metadonas, dializė, lašelinės, chemoterapija, radioterapija ir pan.).

Dokumentai

Naminių gyvūnėlių apsauga

Šeimos plane reikia numatyti ir tai, kaip bus gelbėjami nami­niai gyvūnai. Gyvūnėliai negali likti užterštose, per potvynį vandens apsemtose teritorijose. Jeigu tenka evakuotis, ge­riausias būdas apsaugoti naminius gyvūnus – pasiimti juos su savimi. Tačiau reikėtų žinoti, kad į vietas, kur laikinai apgyven­dinami žmonės, pagal pasaulyje priimtą praktiką, gyvūnai ne­priimami. Jeigu planuojate evakuotis pas pažįstamus žmones, gyvenančius saugioje teritorijoje, suplanuokite, kad reikės pasiimti ir tai, ko gali prireikti jūsų augintiniui: tvirtą pavadėlį, antkaklį, antsnukį, ėdalo, paklotą, pakratų, narvą, plastikinių maišelių ar kita.

Informacijos šaltinis: KAM išleista knyga "Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui (atsakingasis redaktorius – dr. Karolis Aleksa)".