Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.
Pabandysiu užrašyti vieną įvykį.
Stojus Didžiajai savaitei, Verbų sekmadienio pavakare, nutrūko Petro Dirgėlos gyvybės siūlas, užgeso jo akių šviesa. Tai nutiko Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise, įrengtame restauruotame buvusio seserų Vizitiečių vienuolyno pastate, – jį lengva rasti išėjus pro Aušros vartus ir pasukus Rasų link. Buvo 88-oji šių metų diena, artėjo aštunta vakaro, kai turėjo būti skelbiama pasaulinė Žemės valanda, ir Vilnius, kaip ir kiti miestai, ketino išjungti kuo daugiau lempučių ir kitų elektros vartotojų – bent trumpam sumažinti Žemės taršą.
Gal paminėti daugiau įvykių? Juos tikriausiai aprašė žiniasklaida. Bent jau skaitytojams ir klausytojams įdomesnius. O kas dar kovo 29-ąją vyko, nebūtinai – šiųmetį Verbų sekmadienį, Lietuvoje ir pasaulyje?
Enciklopedijose ir tai surašyta.
Lietuva tapo NATO nare (2004 m.). Tą dieną Lietuvoje įkurta šv. Grigaliaus vargonininkų draugija (1908 m.), išleistas žemės reformos įstatymas (1922 m. ), įvyko pilnas saulės užtemimas (2006 m.). Mirė dramaturgas Mykolas Beržanskis (1736 m.), istorikas, archeologas ir etnografas Mykolas Eustachijus Brenšteinas (1938 m.), lakūnas Romualdas Marcinkus (1944 m.), literatūrologas Juozas Tarvydas (1973 m.), kalbininkas Kazys Morkūnas (2008 m.). Antarktidos tyrėjas britas Robertas Skotas įrašė paskutines eilutes savo dienoraštyje, o likusių kilometrų iki ekspedicijos stoties jau neįveikė (1912 m.).
Tą pačią dieną išėjo ir popiežius Steponas IX (1058 m.), ir Švedijos karalius Gustavas III (1792 m.). Ir taip toliau.
Gal užtenka? Juk tie įvykiai, išskyrus Lietuvos narystę NATO, menkai, arba tikrai ne visiems žinomi, nes – individualūs ir neatrodo svarbūs.
O istorijos metraštyje visi jie būtini. Sąryšingi. Lyg stygos tarp jų įsitempia matomos ir nematomos jungtys. Panašiai susietos literatūros kūrinio dalys: tik visos jos kartu jos tampa pačios savimi.
Tačiau istorija – ne tik literatūros dvynė. Ji – ir mūsų gyvenimas, tad gimininga su daug kuo, pavyzdžiui, su muzika, pati yra muzikos instrumentas, gal styginis, pavyzdžiui, cimbolai. Mes, anot Petro Dirgėlos, skambiname – improvizuojame – „istorijos cimbolais.“ Tad mano, kaip ir kiekvieno šitokio muzikanto, rankose – pora medinių plaktukėlių, tik pamuštų ne oda ar veltiniu, o mintimi ar išmintimi, pajauta ar atjauta. Tais plaktukėliais užgaudamas kuo daugiau ir kuo įvairesnių (viengubų, dvigubų ir trigubų) stygų, metraštininkas ir skambina istorijos solo.
Bet iš tikrųjų nėra paprasta skambinti, dargi improvizuoti iš metraščio natų.
Taip ir kovo 29-osios atveju. Pradėti tarsi galiu, nes regiu Petro Dirgėlos gyvenimo suformuotas stygas tarp visų, net visai atsitiktiniais atrodančių, šitos dienos ženklų. Matau juos Petro Dirgėlos raštuose ir gyvenime. Bet vistiek kažko trūksta, gal geresnės istoriografinės klausos, be kurios negaliu aptarti Verbų sekmadienio kaip Petro Dirgėlos išėjimo. Panašiai, kaip jis pats yra aptaręs liepos 17-ąją Lietuvos ir pasaulio istorijoje. Štai toji išvada, prie kurios jis priėjo: „XXI amžiuje Lietuva kartu su ES, su Šiaurės Aljansu, su Amerika, su Izraeliu, su Palestina, su kiekviena šios žemės pėda bus avinėlis, kuris nuodėmes ne naikina, o gausina, ir tuo pat metu laukia stebuklo, proto nušvitimo“. (Užrašyta jo esė „Improvizacija istorijos cimbolais“, paskelbtoje Ad Vesperum, Kaunas: Atvirosios visuomenės studijų asociacija, 2006, nr. 1.)
Tik labai nedrąsiai ir aš bandau užsirašyti sakinį apie 2015 m. Verbų sekmadienį: „Ir sulaukę, ir nesulaukę proto nušvitimo, išeina mūsų išmintingiausieji metraštininkai – valdovai, kariai, dvasininkai, istorikai, menininkai, gydytojai, IT specialistai ir kiti piliečiai, ir visi jie palieka tiek Lietuvos, tiek savojo nemirtingumo – mirties ir prisikėlimo – viziją, kaip taisyklė, tragišką, gesinamą lemties jėgų vos už kelių žingsnių iki amžinybės“.
Ši įžanga skaitytojui gal neįdomi, bet man pačiam labai reikalinga – padeda rašyti tolesnius žodžius apie Petro Dirgėlos kūrybą ir gyvenimą. Leidžia pateisinti antraštei pasirinktą rašytojui tarsi pernelyg tolimą metraštininko sinonimą ar metaforą. Taip, Petras Dirgėla – rašytojas metraštininkas. Pusšimtį metų – beveik visą gyvenimą – rašė dienoraštį. Už(si)rašinėjo ne tik asmeninius, bet ir visuomeninius politinius įvykius. Su tokiems užrašams skirtais sąsiuvinėliais nesiskyrė dieną ir naktį, dirbdamas bet kurį darbą. Net per posėdžius, diskusijas rasdavo laiko kai ką pasižymėti. Kai liga prisėlino ir taikėsi kirsti lemtingą smūgį, jis tebesidairė, kur jo pieštukas ir lapelis popieriaus. Ne šiaip sau užsirašnėjo. Gebėjo analizuoti tai, ką matė, išgyveno ir užrašė. Faktų analizę laikė ne darbu, o gyvenimo būdu. Ji gulė į jo prozos pamtus.
Nesutikau kito bendraamžio / amžininko beletristo, kurį šitaip neabejodamas galėčiau pavadinti XX a. pab.–XXI a. pr. Lietuvos metraštininku. Bet galėčiau vadinti jį ir istoriku arba istorijos filosofu. Lietuvos istorija jis domėjosi ir išmanė ją ne prasčiau nei Edvardas Gudavičius, Antanas Tyla ar kiti žymiausi mūsų istorikai. Diskutuodamas su jais, jis visada išaugodavo filosofišką (atviros) istorijos sampratą, argumentuotai gindavo savąjį Lietuvos praeities / dabarties pasakojimą. Jam ir sukaupė visą kalną istorinių šaltinių, dokumentų, jų išrašų. Jų ieškojo ne tik knygose, bet ir Lietuvos, Švedijos ir kitų šalių valstybiniuose ir privačiuose archyvuose.
Tačiau pirmiausiai Petras Dirgėla buvo ir išliko beletristu. Puikiu novelės, apysakos, esė ir romano meistru. Jo prozininko talentas – įvairiašakis. Rašė noveles, apysakas, kinoscenarijus, esė, bet daugiausia parašyta romanų. Debiutavo, kaip reta anais laikais, gana jaunas. XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje kartu su broliu Povilu išleido novelių rinkinį „Žaibai gęsta rudenį” (1971). Neįtikėtina jauno autoriaus kūrybos sraunuma – su broliu per 10 metų parašytos ir išleistos septynios knygos: keturi romanai, apysakų ir dar vienas novelių rinkinys. Brolių Dirgėlų proza išsiskyrė savita pasaulėjauta ir poetika – sudėtingomis metaforomis, daugiabalsiu pasakojimu.
Sovietinės lietuvių prozos kontekste Dirgėlų rašymas buvo itin originalus. Tas pat sakytina apie tematiką. Kūrybos refleksija, gilūs, problemiški, egzistenciniai amžininkų gyvenimo klausimai vis dažniau krypo istorijos link. Lietuvių istorinės prozos „bylai“ broliai Dirgėlos žadėjo antrąjį kvėpavimą. 9–jame deš. bendraautorystė su broliu nutrūko, bet per jį parašyta ne ką mažiau – šešios knygos, iš kurių net trys – istoriniai romanai („Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“ ir „Anciliaus ežeras“), o išryškėjusi tematika – Lietuvos kaip neišsipildžiusios (jūrinės) valstybės likimas, padėjo pamatus jo žymiausiam ir ambicingiausiam kūriniui, parašytam tik 10–ajame dešimtmetyje – romanų ciklui „Karalystė. Žemės keleivių epas“ (1997 – 2004).
Petras Dirgėla parašė ir išleido daugiau nei 20 knygų, jo kūrinių išversta į kelioliką užsienio kalbų. Bene reikšmingiausias yra ankstyvesniųjų trijų istorinių romanų („Kūlgrindos“, „Joldijos jūros“ ir „Anciliaus ežero“) vertimai į latvių kalbą (2010, išvertė Talridas Rullis).
Kritikai ir tyrėjai vieningai teigia, kad Petras Dirgėla sukūrė savitą – istoriosofinį – lietuvių istorinį romaną. Panašaus neturi ir kaimynai – latviai ir lenkai. Ar toks įvardijimas yra pats tiksliausias, parodys ateitis, tačiau jau minėtas metraštininko (istoriografo), istorijos filosofo ir beletristo talentų derinys tikrai gali būti šitaip ir panašiai vadinamas. Dirgėliškame romane puikiai dera literatūrinis pasakojimas ir istorinis jos turinys, laisvi literatūriniai vaizdai ir racionali (šiuolaikinė – moderni / postmoderni) istorijos samprata, gili gyvenimo intuicija ir humanistinis tikėjimas istorijos prasme.
Yra skaitytojų, kurie Petro Dirgėlos noveles vertina labiau nei jo romanistiką.
Ir jų tiesa. Už novelę „Arklių romansai“ Petras Dirgėla yra pelnęs mūsišką „novelės nobelį“ – Antano Vaičiulaičio novelės konkurso premiją (2003). Viena iš paskutiniųjų jo knygų – „Jauno faraono vynuogynuose“ (2008) – išskirtinai puikių novelių rinkinys. Kaip tiesa ir tai, kad Petras Dirgėla, literatūrinį gyvenimą pradėjęs kartus su Romualdu Granausku, Jonu Strielkūnu ir Rimantu Šaveliu, pelnęs įvairių premijų, tarp jų ir pačias garbingiausias – Nacionalinę kultūros ir meno premiją (2003), Vyriausybės meno premiją (2002) ir Lietuvos rašytojų sąjungos premiją (2003), daug nuveikęs mūsų plačiuose kultūros ir politikos baruose, daug ir nuoširdžiai prisidėjęs prie Rašytojų sąjungos veiklos reorganizavimo (buvo valdybo nariu, pirmininko pavaduotoju), aistringas polemistas spaudoje, dirbęs mėnraščio „Metai“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi ( 2007), vis dėlto buvo mažiau populiarus negu jo artimiausi bendražygiai, rečiau palepinamas didesniu skaitytojų dėmesiu.
Ypač to dėmesio pritrūko didžiajam autoriaus veikalui „Karalystė“.
Matyt, koją kišo temos (idėjos? problemos?) originalumas ir veikalo mastai, itin individuali (net nerašau, kad ji – originali) jo poetika. Mindaugo karalystės pėdsakas Europoje, Lietuvos valstybingumo istoriniai ir šiandieniai klausimai tapo „Karalystės“ vertybine ašimi. Romanų ciklas ypatingas dirgėliška istorijos laikų jungtimi: praeitis, dabartis ir ateitis paversti į vieną laiką. Tiek tradiciškai istorine vadintina pirmoji ciklo dalis („Benamių knygos“), tiek karštais Sąjūdžio ir pirmųjų atkurtos Lietuvos nepriklausomybės įvykiais maitinamos, beveik dienoraštinės kitos trys dalys („Ceremonijų knygos“, „Vilties pilnųjų knygos“ ir „Alibi knygos“) skaitytojui suteikia įspūdingai sudėtingos tikrovės, jos įvairovės, praeities ir dabarties sampynos vaizdų.
„Karalystėje“, išleistoje prieš dešimtmetį, atpažįstame dabartinės Lietuvos ir Europos valstybių politinių ekonominių situacijas, nujaučiame būsimas. Veikalas, anot Jūratės Sprindytės, „didingos architektonikos statinys“. Lyginti šį veikalą su architektūra, man regis, labai tinka. Aišku, tokį milžinišką statinį (beveik du tūkstančius puslapių!), kai jis neturi įprastų apžavų, kurie prikaustytų skaitytojo dėmesį ir leistų jam greičiau patirti skaitymo džiaugsmą, labai sunku aprėpti. Tekstas per arti, arba per toli. Vis dėlto tikiu: dideli ir sudėtingi romanai, kaip ir grakščiosios, visiems patinkančios to paties meistro novelės (tarkim, iš knygos „Mažas vaikelis su senelio lazda“), anksčiau ar vėliau susitiks savo skaitytojus.
Atsisveikinat su autoriumi verta paminėti, kad „Karalystėje“ bene tiesiausiai ir įspūdingiausiai kalbama apie žmogaus nemirtingumą, tragišką ėjimą jo link.
Kas bent pradėjo skaityti „Karalystę“, negali neprisiminti vaizdo iš pirmo jos puslapio: vidury kelio guli aukštielninkas žmogus ir skaudžiai dejuoja. Jo krūtinė peršauta dviem kulkomis. Tuoj pat nelaimėlį peršaus dar trissyk – į smilkinį, kaktą ir kaklą. Kas perskaitė Karalystę, bent pirmą jos knygą, žino: nelaimėlis liks gyvas, priešų nenužudomas, vis prisikeliantis, nes jo Karalystė dar nebaigta kurti. Raktiniai žodžiai: „Kelias yra ne tam, kad juo kur nors nueitum. Kelias yra tam, kad ėjęs sugrįžtum ten, iš kur išėjai”. Arba meilė (prarasta ir atrasta, nebūtinai tik Moters meilė) gali pakelti iš kelio dulkių. Raktinis ir šis sakinys: „Viešpats atsiuntė vėtrą, prikeliančią, stiprinančią dvasią, vėtra atpūtė lietų – žaizdas gydantį eleksyrą, ir tas sušaudytas, subadytas, sudaužytas žmogus atsipeikės, atsisės, atsistos, nusipurtys nuo drabužių dulkes, pažvelgs tau į akis, paklaus: kas tu? Kieno sūnus esi? Kas tave augino?
Šie klausimai svarbūs autoriui ne tik „Karalystėje”, įžvelgiami visose jo knygose, nuo „Žaibų gęstančių rudenį” iki „Jauno faraono vynuogynuose”. Visą gyvenimą Petrą Dirgėlą lydėjo viltis sugrįžti ten, iš kur išėjo. Ar tai Žvaginiai? Ar Endriejavas? Gal Žemaitija? Ar Vilnius? Gal Lietuva? O gal dvasinė (Dangaus?) karalystė, kurią kiekvienam, anot jo, Žemės keleiviui asmeniškai tenka susirasti, susikurti, apginti ją, prisikelti ir padėti kitam, to paties siekiančiam? Bet kuriuo atveju tikiu – jau sugrįžo.
Bet man metas grįžti prie kovo 29-osios. Dar kartą žvilgtelėti į Petrą Dirgėlą, pamatyti jį tebegulintį sunkios ligos patale, paskutinį kart nuplaktą verba, tebegirdintį paskutinę Gailestingojo Jėzaus seserų maldą už jį. Jau visai plonytis šio Žemės keleivio gyvybės siūlas įtemptas lyg styga, o prieš pat paskelbiant Žemės valandą turės nutrūkti.
Evangelijose sakoma, kad Verbų sekmadenį Jėzus įjojo į Jeruzalę. Visų sveikinamas. Po to jam prasidėjo savaitė, kai reikėjo nugalėti mirtį ir pragarus. Įžengti į Dangų.
O mums, gedintiems išėjusio Petro Dirgėlos, vieno ryškiausių ir ambicingiausių dvasinio Lietuvos atgimimo metraštininkų, artėjo Velykos. Prisikėlimas. Virš improvizacijos kovo 29-osios cimbolais jau kilo tragiškai džiaugsmingas aleliuja. Jam skambant ir atsisveikinome su rašytoju. Nušviskime ir palinkėkime, kad prisikelianti Lietuva su kiekvienu jos žemės lopinėliu nebūtų avineliu, kuris gausina nuodėmes. Juk apie tai visą gyvenimą ir terašė jos Metraštininkas, nors ne visada pats drįso tuo patikėti.
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.
Informacijos šaltinis – žurnalas “METAI”.
2015.05.21; 11:03
