Trėmimai yra neteisė – ir vakar, ir šiandien.
Šiuos žodžius perskaičiau žurnalo „Deutscher ostdienst (Nachrichtenmagazin des Bundes der Vetriebenen)“ 2015 metų ketvirtajame numeryje.
Niekas geriau šių žodžių nesupras kaip tie, kurie žino, ką reiškia masiniai trėmimai ir ką patiria žmonės, kuriems duodamos kelios valandos susiruošti į kelionę nežinomybėn su verkiančiais kūdikiais ir pasiligojusiais senoliais.
Lietuvos gyventojai tai patyrė, jie žino, kad trėmimai – vienas didžiausių pačios brutaliausios jėgos ir prievartos pasireiškimų. Tragiškas šios prievartos faktas yra ir Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas.
Rytprūsių genocidas
Erika Steinbach, buvusi Tremtinių sąjungos pirmininkė (VFR, 1998–2014), interviu žurnalui Spiegel yra pasakiusi maždaug taip (tai nėra tiksli citata): kai visas pasaulis švenčia 1945 m. gegužės 8 d. kaip pergalės prieš nacizmą dieną, turime aiškiai pripažinti, kad ta gegužės aštuntoji nebuvo laisvės diena milijonams tremtinių, daugybei vokiečių Stalino lageriuose, taip pat daugeliui Rytų ir Vidurio Europos tautų, gyvenusių ir gyvenančių į rytus nuo Elbės.
Genocidas – tai tyčinis valdžios pajėgų vykdomas etninių gyventojų naikinimas ir represavimas siekiant užvaldyti jų žemę bei kitokį turtą, o fizinio susidorojimo išvengusius dvasiškai pavergti. Tarptautinių žodžių žodynas (Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985) genocidą [gr. genos — giminė, gentis + lot. caedo — žudau] apibūdina kaip ištisų gyventojų grupių naikinimą rasiniais, nacionaliniais arba religiniais motyvais.
Vokietijos Rytų Prūsijos žemėje iki 1944 m. gyveno apie 2,6 mln. žmonių, kurių dalis buvo ir etniniai lietuviai (lietuvininkai). Per paskutinįjį Antrojo pasaulinio karo pusmetį (1944 m. rudenį – 1945 m. pavasarį) Rytų Prūsijos gyventojų sumažėjo daugiau nei 4 kartus: šis kraštas tapo negailestingo etninio valymo vieta.
Puolanti sovietų kariuomenė Rytų Prūsijos pakelėse palikdavo į pakaušius nušautų pabėgėlių kūnus, o ramiuose vokiškuose ir lietuviškuose kaimeliuose – išprievartautas ir nukankintas moteris, mergaites. Tūkstančiai pabėgėlių rado savo kapus Baltijos jūros dugne, kai laivus, kuriais jie plaukė, nuskandino sovietų torpedos. Po karo šiame krašte, kurio dalis atiteko Sovietų Sąjungai, o vėliau Rusijai, nebeliko beveik jokių ankstesnių tautų ir kultūrų pėdsakų.
Sovietų karių žiaurumas
Rytų Prūsijoje, be vokiečių ir lietuvininkų, buvo nemažai ir kitų tautybių gyventojų. Tačiau Raudonosios armijos kareiviams buvo išaiškinta, kad tai fašistų (tai yra, priešų) teritorija, kad Rytprūsiai esąs karų židinys, o jo gyventojai – vokiečiai – prūsai, kuriems reikią keršyti už visas skriaudas Rusijai. Ir sovietiniai kariai ėmė keršyti.
Naikinti vietinius Rytprūsių gyventojus kvietė ir rusų rašytojas Ilja Erenburgas, Baltarusių III fronto štabo propagandistas. Jo atsišaukimai – lapeliai buvo spausdinami šimtatūkstantiniais tiražais.
Prieš pirmąjį Karaliaučiaus krašto puolimą jis taip kreipėsi į rusų karius: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!”.
Pirmą kartą Mažosios Lietuvos gyventojai su Raudonosios armijos žiaurumais susidūrė 1944 m. spalio 9 d., kai Pabaltijo I fronto pulk. K. Petrovskio 159-oji Polocko tankų brigada ties Šilute kirto Šilutės – Klaipėdos plentą, kuriuo vežimais traukėsi pabėgėliai. Tankistai juos traiškė be gailesčio. Pagal „išvaduotojų” ataskaitą per kelias operacijos dienas jų tik 9 buvo sužeisti, o „priešų” sunaikinta apie 1000…
Tikroji Rytprūsių genocido pradžia – 1944 m. spalio 16 d. Tuomet Sovietų Sąjungos didvyrio generolo Ivano Černiachovskio III Baltarusių fronto 5-ajai ir 11-ajai armijoms pavyko įsiveržti į Rytprūsius – į Karaliaučiaus kraštą. 1944 m. spalio 21 d. raudongvardiečiai Nemerkiemyje (vok. Nemmersdorf), į pietus nuo Gumbinės, surengė beginklių civilių gyventojų skerdynes. Buvo sadistiškai nužudytos 72 moterys, o 50 prancūzų karo belaisvių, šio susidorojimo liudininkų, sušaudyti.
Tarptautinė gydytojų komisija, čia atvykusi po sėkmingo vokiečių kontrpuolimo, nustatė, kad net 8–12 metų mergaitės ir 84 metų senutė buvo išprievartautos, pastarajai kareivišku kastuvėliu nukirsta pusė galvos. Netoli Ragainės 20 kareivių išniekino lietuvę moterį jos vaikų akivaizdoje. Vėliau apipylė benzinu ir padegė.
Kažkur girdėta? Ar ne taip šiuo metu elgiasi Daešai su kitatikėmis mergaitėmis ir motinomis vadinamojoje islamo valstybėje?
Visur, kur ėjo raudonarmiečiai, dėjosi tas pats – sadistiškas moterų, mergaičių ir senučių prievartavimas, jas bandžiusių užstoti vyrų, tėvų, senelių korimas ar šaudymas. Prienų gyventojas Olaf Pasenau prisimena: „Man buvo 11 metų. Kai Karaliaučių užėmė sovietų armija, moterys buvo masiškai prievartaujamos, o nukankintos likdavo negyvos gulėti, kitoms nupjaudavo galvas ir pamaudavo ant tvoros… Mažos mergaitės mirdavo vietoje suplėšytos. Taip tęsėsi tris paras. Paskui liautasi viešai žudyti”.
Daugybė Karaliaučiaus krašto ir Rytprūsių centrinės dalies civilių gyventojų bandė (vieni krantu, kiti ledu) traukti prie Piliavos (vok. Pillau, rus. Baltijsk) uosto, kad pabėgtų nuo raudonojo teroro. Juos negailestingai bombardavo lėktuvai. Sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais iš Karaliaučiaus krašto.
Žudynės, sulaukusios apdovanojimo
Didžiausia tragedija įvyko Vokietijos keleiviniam laivui ,,Wilhelm Gustloff”. 1944 m. sausio 30 d. virš 10 000 žmonių, tikėdamiesi išsigelbėti, išplaukė perpildytu laivu. 9343, iš jų 3000 vaikų, žuvo (sovietinių rusų šaltiniai nurodo 6600 žuvusių žmonių). Baltijos jūroje laivą užtikęs sovietų povandeninis laivas sėkmingai atakavo, paleisdamas 3 torpedas. „Wilhelm Gustloff” nuskendo. Kitų vokiečių laivų įgulos išgelbėjo tik per 900 žmonių, atsidūrusių vos 2°C temperatūros vandenyje ir 18°C šaltyje.
Po karo ši rusų povandeninio laivo ataka įtraukiama į pavyzdinių atakų sąrašą. Šios atakos iniciatorius ir vykdytojas povandeninio laivo kapitonas Aleksandras Marinesko buvo apdovanotas. Jam pagerbti, o ne jo civilių žmonių aukoms atminti (!), 1990 m. Kaliningrade buvo pastatytas architekto V.Prichodko sukurtas paminklas!
Po karo meto teroro išlikę gyventojai buvo gaudomi ir varomi į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų, Ylavos, Gastų, Tolminkiemio ir kitus lagerius. Ten kentė alkį, šaltį, ligas. Antai, Prūsų Ylavos lageryje 1945–1948 m. buvo numarinta virš 10 tūkst. žmonių. Karaliaučiaus lageryje, kuriame 1945 m. viduryje buvo apie 14 tūkst. žmonių, birželio pabaigoje liko tik 6 tūkstančiai. Karaliaučiaus mieste raudonarmiečiai vertė vaikus kasti duobes net ligotiems ir išsekusiems žmonėms gyviems užkasti.
Civilizacija niekada nepatiko barbarams
1945 m. rugsėjį Karaliaučiaus krašte buvo įkurta Ypatingoji Kionigsbergo karinė apygarda. Čia tuomet dislokuota apie 300 tūkst. kariškių. Atsikėlė apie 20 tūkst. pirmųjų kolonistų iš Rusijos. Vietos gyventojų buvo likę apie 160 tūkstančių. Sovietų Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1946 m. balandžio 7 d. įsaku visas Karaliaučiaus kraštas buvo perduotas administruoti SSRS Rusijos Federacijos sąjunginei respublikai, o liepos 4 d. įsaku – pervadintas Kaliningrado sritimi, Stalino sėbro vardu.
Kodėl Kremlius Karaliaučiaus kraštą priskyrė Rusijai, o ne Lietuvai? Dėl to, kad A.Sniečkus, tuometinis sovietų vietininkas Lietuvoje – LSSR pirmasis sekretorius, su savo bendrais jo atsisakė. Svetimą žemę iš Smolensko, Voronežo, Oriolo, Kirovo, Briansko sričių užplūdo naujieji kolonistai… Iš kolonistų, demobilizuotų karių ir atvežtų paleistų iš kalėjimų kriminalinių nusikaltėlių susiformavo rusakalbis naujųjų krašto gyventojų kontingentas.
Sovietų administracija, norėdama nuslėpti čia iki tol gyvenusių žmonių atminimą, ištrinti lietuvišką ir prūsišką krašto praeitį, 1946–1950 metais pakeitė ilgaamžius lietuviškus, prūsiškus ir vokiškus vietų ir vandenų pavadinimus sovietiniais vardais.
„Nusikaltimams prieš žmogiškumą nėra jokio pateisinimo ir aš nenoriu bandyti pateisinti sovietų, bet jeigu paimsime sovietų santykį su Rytprūsių gyventojais, buvo tam tikrų specifinių bruožų, kurie tą žudymą padarė dar žiauresniu. Neužmirškime, kad Rytprūsiai buvo pirma teritorija, į kurią įsiveržė sovietai ir rytprūsiečiams atiteko didžiausia pykčio ir keršto dozė“, – sako istorikas Alvydas Nikžentaitis.
Jo teigimu, buvo ir dar vienas dalykas, akivaizdžiai skatinęs pykčio protrūkius: „Rytprūsiuose buvo visai kitas civilizacijos lygmuo ir čia sovietai pamatė daug nepažįstamos aplinkos. Susidūrimas su nepažįstamu ir nesupratimas, kas tai yra, skatina agresiją. Tas pirmųjų teritorijų užėmimas ir aplinkos kitoniškumas padarė rytprūsiečius atpirkimo ožiais“, – mano A. Nikžentaitis.
Vokiečių deportacija iš Rytprūsių
1947 m. spalio 11 d. sovietų Ministrų Taryba priėmė nutarimą ,,Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities”. 102 tūkst. atlaikiusių prievartavimus, lagerius, badą, ligas Vokietijos piliečių buvo deportuota į Rytų Vokietiją. Leista pasiimti tik tai, ką galima buvo turėti rankose, dažnai ir tą kareiviai atimdavo. Tai – tarptautinės teisės pažeidimas: pagal 1907 m. Hagos konvenciją draudžiama, jei nėra karinės būtinybės, iškeldinti ar naikinti civilius vietos gyventojus. Deportacija įvyko jau gerokai po karo.
Istorikė Arūnė Liucija Arbušauskaitė iš Klaipėdos universiteto yra viena iš tų, kuri tyrinėjo vokiečių padėtį po Antrojo pasaulinio karo. Ji rašo, kad masinis jų iškeldinimas prasidėjo vėlyvą 1947 m. rudenį. Buvo vykdomi Maskvos nurodymai pirmiausia iškeldinti visus Piliavos (Baltijsko) mieste ir Baltijos jūros pakrantėje gyvenusius vokiečius. Kituose rajonuose per pirmuosius išvežimus buvo atrenkamos nedarbingos šeimos, vaikai iš vaikų namų ir seni asmenys iš invalidų namų.
Pirmasis ešelonas iš Karaliaučiaus (Kaliningrado) išvyko 1947 m. spalio 22 d., paskui kas antrą dieną išvykdavo dar po keturis ešelonus. Šitaip per spalio mėnesį buvo deportuoti 11 352 asmenys. Lapkritį iš viso išvyko dar 10 ešelonų. Visų jų paskyrimo stotis – Pozevalkas (Lenkijos pasienis).
1948 m. visoje srityje pakartotinai perskaičiuojami gyventojai vokiečiai – jų dar likę per 70 tūkstančių, dauguma gyvena kaime. Tais metais gyventojų vokiečių deportacija buvo vykdoma dviem etapais: pavasarį ir rudenį. Per du pavasario mėnesius – kovą ir balandį – iš srities deportuota daugiau kaip 26 tūkstančiai asmenų, gerokai „išvalytas“ Karaliaučiaus miestas – iš jo išgabenta per 18 tūkstančių gyventojų. Rudenį – tarp rugpjūčio 20 d. ir spalio 21 d. – 21 ešelonu išvežama 42 215 etninių srities gyventojų.
1951 m. gegužę iš Įsruties geležinkelio stoties buvo išvežti paskutiniai Karaliaučiaus krašto gyventojai.
Kitoks ginklas
Nuo 2006 metų kiekvieną rudenį (spalio 16 d.) minime Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną. Ar kada nors genocido istorija turės pabaigą? Ji ateitų tuo atveju, kai nekaltai nukankintų, nužudytų žmonių budeliai sulauktų pelnytos bausmės.
Pasaulyje, kuriame dar vis per dažnai maži nusikaltimai baudžiami, o dideli išaukštinami, reikia turėti gerokai daugiau, nei žmogui įprasta, optimizmo, tikintis ir laukiant šios teisingumo pergalės. Tačiau visada turime teisę ir galimybes apie tai kalbėti, priminti. Istorinė atmintis visada bus patikimas ginklas, neleidžiantis nuslėpti įvykdytų nusikaltimų.
Nuotraukoje: parlamentaras Stasys Šedbaras.
Informacijos šaltinis – tsajunga.lt
2016.01.02; 05:11
