Taigi vis dejuojame, kad pasaulis ne toks, kokio norėtumėm, tuo pačiu lyg ir laukiame, kada kažkas iš viršaus mums nuleis teisingumą ir lygybes.
Taip jau anksčiau buvome įpratę, kad kažkas už mus nuspręsdavo, padarydavo, mums į rankas paduodavo, nors ir didžiausią skurdumą, bet paduodavo. Taip gyvenome minimalistinėje visuomenėje, tiek savo laisvėmis, tiek ir pragyvenimo lygiu.
Dabar ir vėl, kaip ir anksčiau, plūduriuojame prūde, kuris jau lyg ir laisvas, skirtingas nuo ankstesniojo, turi jau laisvus krantus, bet mes vis dar laukiame nuleisto teisingumo ir geresnio gyvenimo. Paniurzgame apie blogą ekonomiką, ištuštėjusius kaimus ir ten pasilikusius jau bebaigiančius prasigerti – skandinančius vaikelius šuliniuose ir skriaudžiančius moteris. Bet mes vėl laukiame, vietoj to, kad patys pradėtumėm kažką keisti – nuo smulkaus, nuo savęs, nuo savo kaimyno…
Juk kiek dar daug aplinkui matome neteisybės ir skriaudžiamų žmonių. Bet kai matome tokias skriaudas, kad ir kito piktą puolimą, užgauliojimus, mes daugiausia tylime – sukame akis ir nugaras šalin, tyliai džiaugdamiesi, kad šiandiena ne mūsų eilė, slaptai tikėdamiesi – gal išvis išvengsime patyčių ir grubumo, gal būsime tada laimingesni.
Mes neužbėgame už akių nelaimėms, nors kai ir matome, kad prasigėrėlis muša žmoną, o vaikai klykia iš siaubo. Ir tik kai atsitinka nelaimė, staiga sukrūpstame – juk apie tai buvo žinota ir matyta. Abejingumas kitam, štai kas labiausiai krenta į akis.
Vieni kitus puolame kaltinti, kai visi drauge be kaltės – kalti. Juk, kad ir tie nuskandinti vaikeliai šiandiena būtų gyvi, jei kaimynai būtų prasigėrėlį drausminę, o atsakingos už vaikų apsaugą organizacijos būtų laiku paėmusios vaikelius iš tos šeimos, o ir tai pačiai po laukus ir kaimynus belakstančiai moteriai, kuri, aišku – yra be jokio didesnio išsilavinimo, būtų laiku išaiškinta skriaudimo blogybė ir svarbiausias faktas – skriaudikas niekada nepasikeis.
Dabar kaltiname vieni kitus, bet daugiausia valstybę, kuri, mūsų nuomone, nepakankamai daro, kad apsaugotų vaikus ir moteris nuo smurto šeimose. Iš dalies tai teisinga nuomonė. Turėtų būti imtasi griežtų priemonių (valstybės mastu) kovai su smurtu prieš kitą žmogų, turėtų būti priimti labai negailestingi įstatymai, numatantys ypatingai griežtas bausmes už smurtą prieš vaikus.
Būtina stebėti šeimas su rizikos faktoriumi, kur vienas ar abu tėvai nėra stabilus ir turi polinkį į alkoholį. Pastebėjus bet kokį šeimoje smurtą, vaikai nedelsiant turi būti paimami iš tos šeimos. Turi būti sukurtos efektingos priemonės tokioms šeimoms remti, reikalinga pastoviai sekti vaikų padėtį tokiose šeimose, dirbti su šeimomis realiai – ne "ant popieriaus".
Šeimos paramos centruose ar atitinkamose įstaigose dirbantys žmonės turi būti gerai apmokomi, kaip elgtis su nestabiliomis šeimomis, kaip laiku įžiūrėti, atpažinti artėjančias ar galimas nelaimes, ir ką jie tokiu atveju turėtų daryti.
Patys rinkėjai išrinkę savo atstovus į Seimą, turi iš jų reikalauti, kad tie aktyviai dalyvautų tokių problemų sprendimuose, kažką efektyviai tuo klausimu nuveiktų. Bijau sakyti, bet man atrodo, kad žmogaus gyvybė Lietuvoje nuvertinta. Keista, kad už žmogaus nužudymą nusikaltėlis gauna vos kelioliką metelių.
Ir dar būtinas vaikų auklėjimas mokyklose, nuo pat mažumės jiems aiškinant socialines, buitines šeimos ir tarpusavio bendravimo normas, taisykles, ugdant juose savimonę, savigarbą. Būtina jiems išaiškinti, kad niekas neturi teisės prieš juos smurtauti, o taip atsitikus, negalima tylėti – būtina nedelsiant apie tai pranešti mokytojai ar policijai, nes bet koks tylėjimas atneša naujus nusikaltimus.
Švietimas mokyklose – tai pirmas būtinas žingsnis mažinant smurtą šeimose. Įveskime specialias pamokas, kur vaikams bus išaiškinta smurto priežastys ir baisios jo pasekmės. Pradėkime nuo to ir tęskime svarbų darbą su jaunimu.
Kitose salyse, kaip JAV, priimti labai griežti įstatymai prieš smurtautojus. Ten vis rečiau pasitaiko smurto šeimose, o tam įvykus, vaikai iš karto paimami iš šeimų, kol išsiaiškinama, ar jiems tikrai negresia jokie pavojai, o smurtautojai nedelsiant traukiami baudžiamon atsakomybėn. Dažnai, net ir neįžiūrėjus jokių kriminalinių nusikaltimų, tėvai vis tik turi išklausyti vadinamuosius "tėvelių kursus".
JAV moteris apsaugota įstatymais ir pasitaikius smurto atvejui bet kuri moteris gerai žino – jai kreipusis į policiją, ji ten tikrai sulauks veiksmingos pagalbos. Moteris jaučiasi saugi, nes įstatymai jos pusėje. Taip pat ir vaikų saugos įstatymai.
Taigi būtina realiai veikti, bet ne kalbomis ir ne kokiu tai biurokratinių aparatų plėtojimu, kas dabar ir siūloma daryti – plėsti šeimos kontrolės aparatą ir dar paskirti naujus valdininkus tam kontroliuoti.
Argi tai nekvepia biurokratizmu, naujų kėdžių pastatymu ant valdininkų scenos, kai tuo tarpu kažin ar tai galėtų pagerinti esančią padėtį asocialiose šeimose, ar sustabdytų kokias tai nelaimes. Gal gerinkime ir griežtinkime tai, kas jau sukurta, ką jau turime, o ne kurkime naujas organizacijas esančioms kontroliuoti…
Ir dar blaivinkime tautą. Gražios alkoholio reklamos (jų labai gausu TV ekranuose) pritraukia žmones ir ypač jaunimą. Uždrauskime jas ar bent jau mažinkime jų kiekį.
„… Lietuva pirmauja alkoholį vartojančių pasaulio valstybių tarpe… Už kiekvieną iš alkoholio verslo į biudžetą patenkantį litą valstybė išleidžia apie 5 litus alkoholizmo pasekmėms likviduoti"… (www.sajudis.com/LTENRU/LT/
Taigi daug ką reikianuveikti, keisti. Kaip jau minėjau – būtini griežtesni įstatymai kovoti su smurtu, su tokiais rimtais nusižengimais, kaip gyvybės atėmimas…
Beje, kaip jau žinome, kai kuriose JAV valstijose yra įteisinta mirties bausmė – net trisdešimt viena valstija (iš penkiasdešimties) turi įteisintą mirties bausmę. Tačiau tai nereiškia, kad mirties bausmės ten vykomos kasmet. Ilgas nuteistojo (mirtininko) kelias į mirtį. Gali trukti net dvidešimt metų iki pačios mirties bausmės įvykdymo.
Niekada nebuvau mirties bausmės šalininkė, tačiau dauguma Šiaurės Amerikos gyventojų tvirtina, kad mirties bausmės turėjimas drausmina potencialius nusikaltėlius.
Lietuva maža valstybė, joje neturėtų būti sunku tvarkytis, reikia tik geriau pagalvoti, kaip efektyviau dirbti su tuo, kas jau įdiegta, padaryta. Reikia tuo klausimu dirbti žmogiškai, su jausmu, atsidavimu, o ne atmestinai, kaip anksčiau ir buvo daroma.
Nuotraukoje: komentaro autorė Dijana Apalianskienė.
Niujorkas
2016.01.06; 04:37
