Abu sieja polinkis sakyti ilgas kalbas, kaustyti dėmesį provokatyviais pareiškimais, abu puoselėja mačo įvaizdį, laikosi šovinistinių pažiūrų, yra patologiškai narciziški, tiki stipria vykdomąja valdžia ir mano praleidę dieną veltui, jei ko nors neprigąsdino. Abu garbina jėgą ir yra įsitikinę, jog tikslas pateisina priemones.
Vis dėlto dera patikslinti, jog tai geopolitiniai dvyniai iš išskaičiavimo arba, kaip yra nurodęs Paulas Sandersas iš „Center for the National Interest“, abejotina, kad šie žmonės iš tiesų jaučia abipusę simpatiją. Tiesa, palankiais vertinimais vienas kito atžvilgiu kurį laiką keitėsi aktyviai, tarsi tik ir būtų laukę progos apsikeisti malonybėmis.
Rusijos prezidentui žmogiškai tikriausiai malonu klausytis JAV milijardieriaus liaupsių, mat santykiai su Amerikos prezidentu Baracku Obama ir kitais Vakarų lyderiais įtempti dėl Ukrainos. Primintina, kad ir milijardierių D.Trumpą tėvynėje palaiko labai nedaug žinomų žmonių, o jį į prezidentuas lyg ir deleguojančiai respublikonų partijai „D. Trumpo dilema“ grasina skilimu, mat nuosaikiai konservatyvusis partijos sparnas su milijardieriaus stiliumi nesutinka kategoriškai ir visais punktais. 
Pernai Las Vegase milijardierius pareiškė, jog pagrindinė santykių su Rusija problema ta, kad V. Putinas negerbia B.Obamos, ir pakartojo (pirmą kartą tai pareiškė 2013-aisiais po vizito į Rusijoje surengtą konkursą „Mis Visata“), kad pats greitai rastų bendrą kalbą su Rusijos lyderiu.
2015-iesiems baigiantis D.Trumpas ir V.Putinas apsikeitė viešais komplimentais – Rusijos prezidentas metinėje spaudos konferencijoje pareiškė, jog milijardierius yra talentinga, ryški asmenybė, absoliutus rinkimų lyderis, D.Trumpas nedelsdamas atsakė pranešimu, kad jam yra didelė garbė gauti komplimentą iš žmogaus, kuris labai gerbiamas savo šalyje ir už jos ribų. „Jis vadovauja savo šaliai ir jo šalyje bent jau yra tikras lyderis, kitaip nei mūsų šalyje“, – tada pareiškė D. Trumpas.
Valstybinė Rusijos televizija nuolat reiškia simpatijas D. Trumpui. Kovo 13 dieną „Rossija 1“ apžvalginėje naujienų laidoje jos vedėjas Dmitrijus Kiseliovas užsipuolė tariamą JAV politikos elito sąmokslą sužlugdyti D. Trumpo prezidentines ambicijas.
Kai kurie JAV ekspertai šio kandidato į prezidentus rinkiminę kampaniją įvardija „dukterine“ Rusijos prezidento valdymo stiliaus versija. Abu – tiek V.Putinas, tiek D.Trumpas – demonstratyviai akcentuoja reitinginį populiarumą tarp eilinių piliečių. Paradoksaliai panašūs ir abiejų strateginiai šūkiai – „Grąžinti Amerikai didybę“ D.Trumpo atveju ir „Rusija vėl stipri“ V.Putino atveju.
Paradoksaliai todėl, kad šūkio „Rusija vėl stipri“ ideologinis pagrindas yra akivaizdus antiamerikietiškumas. „The Economist“ kovo 22-osios numeryje citavo D. Kiseliovą, pasak kurio, rusų karinė galia Sirijoje įtikino amerikiečius bendradarbiauti su Rusija ir pamiršti apie amerikietiško išskirtinumo idėją.
Žurnale „Time“ straipsnį „Istorija, kuri jungia D.Trumpą ir V.Putiną“ paskelbusio istoriko Davido Kaizerio teigimu, abu šie žmonės brendo veikiami įsitikinimo, jog jų šalis didžiausia pasaulyje, ir dabar siekia tą didybę sugrąžinti, tiesa, absoliučiai skirtingais būdais.
Bet akivaizdu, jog abu netiki tarnystės visuomenei idealais – logiška, kad buvęs KGB agentas V.Putinas valstybę regi aukščiau žmogaus, statybų magnato atvejis komplikuotesnis: D.Trumpo tėvas rentė būstus demobilizuotiems kariškiams, gi sūnus prasigyveno statydamas elitinius apartamentus ir kazino.
Pasak Denverio universiteto politologijos profesoriaus Jonathano Aldemano, abu šiuos žmones vienija panašus požoūris į tarptautinius santykius, abu yra šoumenai – pakanka paminėti Rusijos prezidento pasirodymą su tigrais ar pasiskraidymus su gervėmis. Abu kelia ne tik nemažą rūpestį, bet ir tikrą sumaištį ekspertinės bendruomenės tarpe – įprasti interpretuojantys naratyvai abiejų atžvilgiu neveikia, anksčiau prognozuojamais atrodę dalykai tokie nebėra, ir bendra situacija – ir sietina su JAV prezidento rinkimais, ir globaliomis geopolitinėmis įtampomis – įgyja vis daugiau neapibrėžtumo požymių.
Bet kuriuo atveju krizinėse situacijose jie – kaip žuvys vandenyje. Komentuodamas teroro išpuolius Belgijoje D.Trumpas vėl prašneko apie visų musulmonų išprašymą iš Amerikos ir priminė, jog dar sausį Briuselį išvadino „lindyne“.
Beje, juk simboliška, nors ir drastiškai, kad prieš pat teroro aktą Belgijos sostinėje D.Trumpą pagyrė rasistinės organizacijos „Klu klux klan“ didysis magas Davidas Dukeas. Jei jau deklaruoji paversiąs Ameriką sienomis nuo išorinio pasaulio visapusiškai atsitvėrusia valstybe, svarbiausio šalies rasisto komplimentai logiški ir vietoje. Tiesa, „The Washington Post“ ryšium su tuo pastebi, kad amerikiečiams tai galų gale gali kainuoti brangiau nei organizacijos, aljansai ir įsipareigojimai, kuriuos milijardierius dabar išjuokia.
Atviro pasaulio baimė ir V.Putiną skatina jaukinantis šalininkus tarp radikalų (nesvarbu, dešiniųjų ar kairiųjų) visoje Europoje. Prancūzijos kraštutinis dešinysis „Nacionalinis frontas“ iš rusų banko yra gavęs 9 milijonų eurų kreditą, artimi Rusijos prezidentui Graikijos valdininkai, ideologai bei milijardieriai palaiko glaudžius ryšius su radikalia kaire partija SIRIZA, britų kraštutinės dešinės partijos UKIP lyderis Nigelas Farageas yra pastovus Rusijos valastybinės televizijos svečias.
V.Putino režimas kraštutines prieš Europos integraciją pasisakančias jėgas palaiko ne vadovaudamasis ideologiniais motyvais (tokių tiesiog nėra), bet remdamasis taktiniu išskaičiavimu ar paprastu instinktu, jog turi kovoti su šalimis bei struktūromis, kurios, jo nuomone, surengė sąmokslą prieš Rusiją. Geriausia priemonė, siekiant sustabdyti ES ir NATO plėtrą į Rytus, yra abiejų aljansų sugriovimas.
Rusijos prezidento palankumas D.Trumpui taktinėje perspektyvoje gali visai įsikomponuoti į šį algoritmą, juo labiau, kad sprendžiant iš viešos abipusės retorikos dabartinė reikalų padėtis tenkina abu. Svarbiausia – priešintis bei revizuoti liberalią, atvirumu grįstą po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusią tvarką.
Kovo 22-ąją D. Trumpas interviu „The Washington Post“ pareiškė, jog nepaisant to, kas vyksta pasaulyje, Amerikai reikia mažinti dalyvavimą NATO ir mažiau rūpintis tokiomis šalimis kaip Ukraina. „Kodėl Vokietija, kitos Ukrainos kaimynės NATO vardu nesprendžia problemų šioje šalyje? Kodėl būtent mes turime būti tie, kurie veda pasaulį į naują pasaulinį karą su Rusija?“ – pareiškė politikas.
Milijardieriaus nuomone, dabartiniame pasaulyje nebėra prasmės atstatyti valstybes, ypač kai JAV turi 19 trilijono dolerių skolą. Tarp brangiausiai JAV kainuojančiųjų D.Trumpas paminėjo Vokietiją, Saudo Arabiją, Japoniją, Pietų Korėją. Žurnalistams priminus, kad Japonija bei Pietų Korėja apmoka 50 proc. jų teritorijose dislokuotų Amerikos karinių bazių išlaidų, kaip tikras verslininkas milijardierius sureagavo akimirksniu: „Kodėl ne 100 proc.?“ Taigi jokių teisėtumo, demokratijos problemų, tik verslas.
Gi, pavadinkime, finišo tiesiojoje, kuomet D.Trumpo pergalės atveju abu „reginių politikos“ adeptai susitiks (tikėkimės, vis dėlto susitiktų) jau kaip valstybių lyderiai, verslininkas D.Trumpas „reikalų tvarkymo“ klausimu nusiteikęs optimistiškai. Tiesa, dėl V. Putino milijardierius gali klysti – buvęs KGB agentas yra pilkas biurokratas, atstovaujantis beveidei valstybės mašinai, kurios neįmanoma apgauti ar aplošti.
Skambius ir kontroversiškus pareiškimus galima nurašyti rinkiminėms taktikoms. Bet rinkimams labai konkrečiu rezultatu pasibaigus galime atsibusti kažkiek, o gal ir gerokai kitokiame pasaulyje.
Kaip minėta, nepaisant informacinio triukšmo, iš tiesų vadovaujamasi pragmatiškais motyvais – V.Putinui būtų visai patogu Amerikos prezidentu „turėti“ D.Trumpą, mat jis žino, kaip tvarkyti reikalus su „giminiškomis sielomis“, kurioms labiau rūpi verslas, o ne žmogaus teisės ar agresyvios, ekspansinės politikos žabojimas.
Reuters nuotraukoje: ekscentriškasis Donaldas Trampas (Donal Trump). Slaptai.lt nuotraukoje: politikos apžvalgininkas, žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius.
2016.03.25; 05:05
