Skelbiame Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje “Metai” (2009 metų spalio mėn.) išspausdinto humanitarinių mokslų daktaro, docento, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedros vedėjo Jono Balčiaus straipsnio “Quo vadis? Etika, demokratija bei sistemų teorija” ištraukas. Antroji ištrauka. Antraštė – mūsų.
Nepaprastai pažangiais ir giliamintiškais save vaizduojantys ir, be abejo, įsivaizduojantys dabartinai mūsų istorikai per visas komunikacijos priemones nesiliauja tvirtinę, jog ši unija ne tik išgelbėjusi Lietuvą nuo pavergimo ir nutautinimo, kaip tai atsitiko prūsams, latviams ar netgi estams, bet ir sudariusi sąlygas Lietuvai europeizuotis pagal visus tuometinės feodalinės Europos politinius bei ekonominius standartus.
Atsakydamas į analogiškus tvirtinimus, skambėjusius ir tarpukario laikų Lietuvos spaudoje, vienas žymiausių mūsų filosofų S. Šalkauskis taip yra konstatavęs: ,,Iš esmės sąjunga su Lenkija Lietuvai buvo pragaištinga. Tegul čia mūsų neapgauna Lenkijai arba Lietuvai galėjęs iškilti poreikis vienytis kovai su teutonų riteriais; tokios sąjungos būtinybė nei teoriškai, nei praktiškai nepateisina vienos valstybės inkorporavimo į kitą, nes tos sąjungos tikslas buvo išsaugoti kiekvienos valstybės nepriklausomybę. Tikras dalykas, kad Jogailos politika, pragaištinga valstybei ir tautai, nebūtų buvusi primesta lietuviams, jei nebūtų teikusi didžiulės naudos lenkams. Krėvos sutartis lenkams buvo dovana, nepateisinama jokiu dosnumu: ji ne tik kad be galo išplėtė ir sustiprino jų valstybę, bet ir atvėrė naujas perspektyvas jų politinei ir moralinei plėtrai į Rytus“11
Istorikė V. Daugirdaitė Sruogienė šią personalinę uniją vertina dar kategoriškiau: ,,Kunigaikštį Vytautą ir Jogailą privertė taikytis ne tiktai kryžiuočių pavojus, bet ir svarbūs lenkų pasiūlymai. Pačioje Lenkijoje tuomet siautė netvarka ir neramumai. Karalių giminei išmirus, sostas atiteko jaunai, vos keliolikos metų amžiaus vengrų karalaitei Jadvygai, kuri buvo sužadėta su vienu vokiečių kunigaikščiu. Tačiau lenkai bijojo: jeigu jų karalienė ištekėtų už vokiečio, vokiečiai galėtų pavergti visą jų valstybę.Lenkai nutarė paieškoti Jadvygai vyro Lietuvoje, nes ji tuomet buvo galingiausia Lenkijos kaimynė.
Lenkų karaliaus vainikas Lietuvai brangiai kaštavo. 1385 m. rugpjūčio 14 d. lietuviai Krėvos pilyje po ilgų derybų ir ginčų pažadėjo lenkams: visas Lietuvos ir Rusijos žemes prijungti prie Lenkijos, Lietuvą apkrikštyti; atgauti Lenkijai žemes, kurias kiti kaimynai nuo jos buvo atplėšę; grąžinti lenkams visus jų belaisvius; sumokėti pirmajam Jadvygos sužadėtiniui didelius pinigus – atlyginti jam, kad Jadvyga netesėjo žodžio. Tokiomis aplinkybėmis įvyko pirmasis Lietuvos susijungimas su Lenkija. Tik vėliau paaiškėjo, kad toji sąjunga buvo naudinga ne Lietuvai, bet vien Lenkijai“12
Žvelgiant į visa tai jau iš ištisų šimtmečių, prabėgusių nuo to laiko, perspektyvos, darosi truputėlį gaila, jog tuo metu lietuviai vis dar tebebuvo pagonys – priešingu atveju, jie jau būtų girdėję posakį, jog kvailį ir bažnyčioj muša. Ir tai, be abejo, daroma visur, visada ir visais laikais. Ir ne tik krikščioniškoje Europoje, bet ir visame pasaulyje.
Tai, beje, kaip tik ir sudaro visos žmonijos istorijos ne tiktai intelektualinį, bet ir dorovinį pagrindą!
Kita vertus, negalima pamiršti ir dar vienos, sakyčiau, nė kiek ne mažiau komiškos ar tragiškos šios unijos sąlygos. Tai reiškia, jog Krėvos unijos sudarymo metu lietuvių kunigaikščiai pademonstravo Europai, nekalbant jau apie Lenkiją, ne tiktai visišką politinį neišprusimą, bet ir teisinį analfabetizmą bei lengvabūdiškumą: nuo Romos imperijos laikų viduramžių Vakarų Europa buvo paveldėjusi ir to meto teisminėje praktikoje plačiai bei nuosekliai vadovavosi patriarchaline romėnų teise, kuri šeimos nuosavybės santykiuose, pavyzdžiui, vedybų sandėriuose, visada buvo įvardijama kaip pater familias. Tai reiškė, jog romėnų šeimos nuosavybė visada buvo ir tos šeimos vyro – tėvo, sūnaus, vyriausiojo brolio – nuosavybė (lot. manus – ranka). Dėl tos pačios priežasties viduramžių Europoje užkurys taip pat nebuvo laikomas moterimi ir iš jo nebuvo reikalaujama kraičio.
Jogaila, ateidamas kaip užkurys į Lenkijos karaliaus dvarą pagal tokią ano meto sampratą ir jos pagrindu feodalinėje Europoje praktikuojamą patriarchalinę teisę, neprivalėjo atsinešti kraičio dar ir kelis kartus teritoriškai už anuometinę Lenkiją didesnę Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Vis dėlto jis šį kraitį atsinešė ir dar su begaliniais pažeminimais iš lenkų ponų pusės paklojo savo valdomą valstybę Jadvygai po kojų, prieš visą anuometinę Europą pasirodydamas kaip bene turtingiausia feodalinės Europos nuotaka!
Dėl to ir kyla klausimas: ko savyje mes visada turime daugiau – kvailumo, pasipūtimo, lengvabūdiškumo, arogancijos ar savanaudiškumo? Manyčiau, jog vis dėlto būtent pastarojo.
Šia prasme būtent lietuviškoji arogancija, nekompetencija, tingumas, godumas ir alkoholizmas visada buvo ir tebėra taip būdingas visiems mūsų vadams ir politiniams lyderiams per visą Lietuvos istoriją. Būtent šios dvasios, tautinio charakterio savybės visur ir visada kišdavo koją, tuo pačiu suvaidindamas ir savo nelemčiausią vaidmenį tiek Lietuvos istorijoje, tiek ir jos politiniame likime.
Ne išimtis čia buvo ir liūdnai pagarsėjusioji Abiejų tautų bajorų respublika, įvardijama dar kaip Rzeczpospolita, atvedusi mus ir prie 1795 m. katastrofos.
Grįždamas prie ne kartą čia jau minėtos ir konceptualiai įvardintos sistemų teorijos, jos pamatinių sąvokų bei postulatų, negaliu nepabrėžti, jog būtent toks lietuvio kaip etnotipo charakterio, būdo bruožas, grindžiamas egocentrizmu, savanaudiškumu ir lengvabūdiškumu šį savo destruktyvųjį vaidmenį suvaidino ir vėlesniais Lietuvos istorijos tarpsniais.
Vytauto Visocko nuotraukoje – straipsnio autorius Jonas Balčius.
(Bus daugiau)
2009.10.29
