Gedimino dinastijos žemaitiškos atšakos žudymas
Dera prisiminti, kad Jogailos laiškas buvo rašomas jau po visos eilės žudynių, kurias abu Algirdaičiai – Jogaila su Skirgaila – buvo palaiminę ir įvykdę po tėvo Algirdo mirties.
Štai Kęstučio dinastijos žudynių chronologija.
1382 m. išdavikiškai suimamas (melagingai Jogailos vardu užtikrinus saugumą) Kęstutis ir netrukus nužudomas Jogailai priklausančioje Krėvos pilyje.
Dažnai mėginta mažinti Jogailos kaltę dėl savo dėdės nužudymo, tačiau pirminiai šaltiniai nenuneigiami.
Pirmiausia turime paties Vytauto ataskaitą apie įvykius, vokiečių kalba surašytą po pabėgimo į Prūsiją pas kryžiuočius:
„Hercogas Skirgaila davė žodį mano tėvui hercogo Jogailos vardu ir [davė] jam savo ranką. Ir man pačiam jis taip pat davė žodį hercogo Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davė] savo ranką. Ir mūsų tėvas patikėjo jais, ir aš, ir nujojome sykiu su hercogu Jogaila, pasitikėdami jo duotu žodžiu ir ranka. Ir po duoto žodžio suėmė jie mūsų tėvą ir jį pasmaugė virve (vinculatur)“.
Vokiečių ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis, baigdamas savo „Naująją Prūsijos kroniką“, patvirtina Vytauto žodžius:
„Kęstutis su savo sūnumi buvo suimtas ir nugabentas į Vilnių. Ten jis buvo sukaustytas geležinėmis grandinėmis ir iš čia perkeltas į Krėvą ir įkalintas tamsiame, dvokiančiame bokšto [rūsyje]. Po keleto dienų Kęstutis buvo pasmaugtas (in captitivitate strangulatur)“.
Dauguma kronikų patvirtina Vytauto žodžius, kai kurie autoriai (vokietis Grunau, lenkas Dlugošas) net nurodo žudikus, kuriuos išvardina Bychovco kronika (surašyta XVI a. pirmoje pusėje):
„Kęstutį pasmaugė didžiojo kniaziaus Jogailos kambariniai tarnai: Prokša, kuris jam vandenį paduodavo, ir kiti: Masčio [origin. Mostev brat] brolis [Bilgenis, Gedka Kreviškis], ir Kučiukas [original. Kučik], ir Lisica žibintojas“[1] .
Dalis istorikų laikosi Skirgailos pagarsintos versijos, esą jis po kelių dienų aplankė Krėvoje įkalintą Kęstutį ir atrado jį nebegyvą, matyt, pasismaugusį. Turime ir specialų istoriografinį Ingos Baranauskienės tyrimą, kurio duomenys ir išvados „leidžia pagrindine Kęstučio nužudymo organizatore laikyti būtent Julijoną Algirdienę [2].
Tais pačiais 1382 m. nužudoma Kęstučio žmona Birutė. Minėtoje ataskaitoje Vytautas liudija: „taip pat mano motiną paskandino (matrem autem submergen)“.
Stengiantis vėliau išteisinti Jogailą, Vytauto motinos nužudymas dažniausiai būdavo nutylimas.
Tačiau iškilus aštriam Vokiečių ordino kivirčui su Lenkijos delegatais Konstancos Bažnytiniame susirinkime 1415 m., ordino atstovai be ceremonijų ištraukė archyvinius dokumentus ir pareiškė, atsakydami į priekaištus:
„Jogaila, dabartinis lenkų karalius… net Kęstutį kalėjime pasmaugė ir jo žmoną, Vytauto motiną, paskandino“.
A.Šapokos žodžiais tariant, „ilgai galima būtų interpretuoti tas šaltinių vietas, aiškintis jų smulkmenas ir ginčytis dėl jų žodžių prasmės apie Kęstučio mirtį, bet suglaudžiant reikia pasakyti, kad yra pagrindo mesti Jogailai dėl Kęstučio mirties kaltės šešėlį. Kiek Jogaila buvo prie jos prisidėjęs, sunku nustatyti, bet jo kaltė dar padidėja akivaizdoje to fakto, kad ir Kęstučio žmona Birutė tuo pačiu laiku buvo jo šalininkų paskandinta Trakų ežere“ (op cit., p. 16).
Susidorojus su Kęstutaičio dinastijos abiems pradininkais, imtasi žudyti jų giminės atstovus.
Tais pačiais 1382 m., pasak Bychovco kronikos, Jogaila įsako nubausti mirties bausme Vytauto motinos Birutės dėdę, jos tikro tėvo brolį senuką Vidmantą.
Mirties bausmė įvykdyta anuomet Vokietijoje naudota bausme ant rato: nuogas žmogus paguldomas ant didelio rato, galūnės pritvirtinamos prie metalinių žiedų rate, po to jam pakišami medgaliai po dubeniu, keliais, kulkšnimis, alkūnėmis ir riešais, ir tada budelis ima daužyti kūną sunkiu vėzdu, apkaustytu geležimi. Sutraiškius galūnes ratas su auka būdavo pastatomas vertikaliai, arba paliekamas horizontaliai, kad minia galėtų tyčiotis iš aukos, pavyzdžiui, išlupant akis. Jeigu aukai būdavo suteikiama malonė, kaulų traiškymas būdavo pradedamas ne nuo apačios (kojų), o nuo viršaus – pirmiausia sudaužomi krūtinkauliai ir stuburas, tad kraujo apykaita nutrūksta ir žmogus nebegali jausti viso skausmo tęsiant kaulų laužimą iki pėdų.
Nežinia, ar Birutės dėdei Vidmantui buvo parodyta malonė, bet žinome, kad lygiai taip ant rato buvo nužudytas dar vienas Birutės giminaitis, tikras Vytauto motinos vaikaitis Butrimas[3].
Tais pačiais 1382 m., kaip praneša Lietuvos metraštis, Jogailos įsakymu buvo nukirstos galvos „daugeliui kitų bajorų“[4]. Jų vardu nežinome, tačiau iš pastabos, esą jie visi buvo nužudyti Jogailai keršijant už savo sesers Marijos vyrą bajorą Vaidilą [Waidelen baioren], kurį Kęstutis įsakė pakarti už išdavystę ir slaptus ryšius su kryžiuočiais, galime spėti, jog nužudytieji taipogi buvo Kęstučio dinastijos giminės arba šalininkai.
Tais pačiais 1382 m. nužudyto Kęstučio titulo ir teisių tikrasis paveldėtojas Vytautas vis dar buvo įkalintas Krėvos pilyje ir laukė Jogailos malonės arba nuosprendžio. Greičiausiai nuosprendžio, kadangi cituotame pasakojime kryžiuočiams Vytautas aiškiai sako, kad jau seniai jam ir jo tėvui Kęstučiui buvo aiškūs Jogailos kėslai:
„…mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad hercogas Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir pažadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti“ (Lietuvos metraštis, p. 180).
Tame pačiame rašte, kur Vytautas nusakė savo tėvo ir motinos nužudymus, Vytautas pareiškė, kad iš Jogailos nelaisvės Krėvos pilyje jį patį išgelbėjęs Dievas, pavykus pabėgti su savo žmonos Onos pagalba. Tačiau Kęstutaičių dinastijos žudymai tuo nesibaigė, nors likimas ją naikino ne tik Algirdaičių rankomis.
Pabėgęs iš Krėvos nelaisvės Vytautas ieškojo Vokiečių ordino valstybėje paramos kovoje su Jogaila dėl savo dinastinių teisių ir paveldėtų žemių Lietuvoje. Ir paramą gavo, beje, ne vieną kartą, tačiau kaip užstatą turėjo kryžiuočiams palikti, anot jo paties, „savo brolį, savo seserį, savo žmoną ir savo vaikus. Visus juos palikau jo [Prūsų ordino] nelaisvėje“[5] (Lietuvos metraštis, p. 181).
Deja, ir čia Kęstutaičių dinastija patyrė dar vieną siaubingą smūgį.
1384 metais, Vytautas, rengdamasis žygiui į Lietuvą savo teisėms ir žemėms atgauti, pasižadėjo raštiška sutartimi, kad „Magistras ir ordinas paveldės vasalo priesaiką davusio Vytauto paveldą Lietuvoje, jeigu Vytautas ir jo sūnūs išmirs bevaikiai. Jeigu išliktų viena duktė, Magistras ir ordinas privalėtų ją ginti, palikti jai leno [tarsi nuomos – A.B.] teisę į paveldą ir parinkti jos vertą ir savo statusu jai prilygstantį vyrą“.
Ir ką gi? Netrukus po sutarties pasirašymo abu Vytauto sūnūs – mažyliai Jonas ir Jurgis – buvo nunuodyti Karaliaučiuje, kur tas pats Vokiečių ordinas laikė juos užstatais…
Paveldo teisę Vokiečių ordinas … iš anksto užsitikrino nežmoniška klasta…
Maždaug 1385 m. pabaigoje jau buvo likę tik trys vieninteliai gyvi Kęstutaičiai su paveldėta teise į Lietuvos karaliaus titulą bei statusą – Vytautas (gimęs apie 1350 m.), Tautvilas (gimęs apie 1352-1355 m.) ir jauniausias Kęstučio sūnus Žygimantas (gimęs apie 1365 m.), kuriam taip pat pavyko pabėgti 1384 m. iš Jogailos nelaisvės (nuo 1382 m.).
Jei prisiminsime, jog 1390 m. Tautvilas žuvo rudenį (tarp rugsėjo 6 ir spalio 6 d.) kovoje prieš Jogailą dėl Lietuvos sosto prie Vilniaus Kreivosios pilies, matysime, kaip siaubingai išretėjo Gediminaičių dinastijos Kęstutaičių atšaka.
Ir vis dėlto, kaip žinome iš Lietuvos istorijos vadovėlių, būtent šiedu Kęstučio sūnūs iki pat savo mirties (Vytautas mirė 1430 m.; Žygimantas buvo Algirdaičių šalininkų nužudytas 1440 m.) siekė ir pasiekė Lietuvos nepriklausomybę de facto, nors Lietuvos karalystės statuso nebepavyko atkurti nei Vytautui, nei Žygimantui Kęstutaičiams.
Mano skaitytoją gal būt nustebino aukščiau cituotuose dokumentuose titulas hercogas, kurį Vytautas be jokių paaiškinimų taiko Algirdaičiams Jogailai ir Skirgailai.
Čia mes kaip tik ir susiduriame su chaotišku titulų vartojimu interregnum laikais.
Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.05.04; 05:28
[1] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88
[2] Baranauskienė, Inga. Kas buvo Kęstučio nužudymo organizatorius? – Naujasis židinys–Aidai, 2005 m. gegužė, nr. 5 (173), p. 180–186.; taip pat: http://viduramziu.istorija.net/jogaila.htm
[3] Pasak J.Jaso, „Birutės giminaitis Butrimas – istorinis asmuo, nors to meto žinomuose dokumentuose nepaliudytas. Manoma, kad šio Butrimo sūnus buvo labiau žinomas Jonas Butrimas ( pirmą kartą minimas 1407 m), Vytauto diplomatas (1410 m.), jo rūmų maršalas ir vietininkas Smolenske(1422 m.), valdęs Žirmūnus ( prie Lydos) – Lietuvos metraštis, p. 238.
[4] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88.
[5] Beje, užstatų išlaikymas Vokiečių ordino nelaisvėje buvo pedantiškai skaičiuojamas pinigine išraiška ir visas išlaidas pagal sutartis turėjo ateityje padengti pats Vytautas.
