Taip jau sutapo, kad antrasis gegužės savaitgalis Lietuvoje nebuvo nuobodus. Nekomercinės muzikos gerbėjai rinkosi į Vilniuje vykusį festivalį „Kunigunda Lunaria”, kurį aplankė švedų neofolko žvaigždės „Ordo Rosarius Equilibrio”, LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) bendrijos atstovai rinkosi į pirmąjį Lietuvos istorijoje paradą, sekmadienį paradą rengė ir 65-ąsias Antrojo pasaulinio karo baigmės metines švenčiantys karo veteranai. Jau kuris laikas man atrodo, kad gyvenu dviejose skirtingose Lietuvose. Viena jų – jau dvidešimt pirmus metus laisva, suvokianti savo teises ir pareigas, kita – nebrandi, vis dar siekianti „teisių”, bet spjaunanti į pareigas.
Pirmąją Lietuvą pavadinčiau paprastų, „tradicinių” žmonių šalimi, – tai vaikai, pensininkai, neįgalieji, skurstantieji (jų, pasak oficialių duomenų, yra net 670 000!) ir pan. Antroji Lietuva – nuo pirmosios pernelyg atitrūkę valdžios žmonės, LGBT atstovai, naciai.
Pirmoji Lietuva suvokia, kad Konstitucijoje ne be reikalo įrašytas žodis „dorybė” (galėtume jį tapatinti su morale). Antroji Lietuva nori tik kažkokio mistinio „pripažinimo”, „žmogaus teisių” (tarsi jų niekas nesuteikia), tačiau pamiršta apie pareigas.
Na, pražygiavo apie 300 LGBT atstovų (didelė dalis jų – užsieniečiai), 800 policininkų ir VST (Viešojo saugumo tarnybos) pareigūnų atitvertu „rezervatu” apie 450 metrų. Pamojavo vėliavomis, pašoko, transparantus panešiojo, apie homofobiją pasapaliojo, pasiglaustė. Nieko blogo nepadarė, nuogi neišsirengė ir dirbtinių falų nerodė. Pasak vieno dalyvių (ne gėjaus, tik pritariančio), jie buvo taip toli atitverti pareigūnų nuo minios, kad jos beveik nematė. Minioje buvusieji taip pat pasakojo, kad nieko dorai nematė (nebent tie, kas turėjo žiūronus ar fotoaparatus).
Ką tai reiškia? Akivaizdžią dviejų Lietuvų skirtį ir nesusišnekėjimą. Vieniems rūpi lietuvybė, buitiniai, bet esminiai dalykai (algos, mokesčiai, pensijos), kitiems jie turbūt nelabai rūpi, todėl tie žmonės (nesvarbu, ar jie homoseksualūs, ar ne) leidžia sau pramogas. Tiesa, pirmieji dažniausiai yra nematomi, išskyrus jų fasadinę pusę – radikalus Mindaugą Murzą, Vytautą Šustauską, Visvaldą Mažoną, taip pat atvirus antihomoseksualus Seimo narius Petrą Gražulį ir Kazimierą Uoką. Tačiau už jų stovėjo daug kitų žmonių – apie 1500 paprastų piliečių, atstovaujančių savo šeimas ir šeimų organizacijas. Kadangi dėmesys krypo į radikalus, homoseksualioji Lietuva tuo pasinaudojo kaip savireklama, internete visai besityčiodama iš „nevykėlių”, „nesusipratėlių” ir dar bjauresniais žodžiais vadinamų tradicionalistų.
Kokias galime daryti išvadas? Kokia yra dabartinė Lietuva? Mano manymu, joje daug protingų žmonių ir ne ką mažiau mokančių tais protingaisiais pasinaudoti. Taip jau atsitinka: paprasti žmonės tiesiog gyvena (tebūnie tai heteroseksualai ar homoseksualai), o tie, kurie nori parodyti savo papūgišką charakterį, jį ir demonstruoja. Noras afišuotis – ekshibicionizmas – gerai žinomas psichopatologijai. Dažniausiai padidinto dėmesio reikalauja gyvenimo nuskriausti žmonės.
Štai todėl aš visai nepykstu ant homoseksualų, o karo veteranus gerbiu: karas yra karas, o veteranams primetami kaltinimai trėmimais yra daugiau nei juokingi.
Man gaila tik dėl pirmosios Lietuvos atstovų. Jie nemėgsta dėmesio, bet turi tikėjimą širdyje (juk vis dar gyvena Lietuvoje!), kad mūsų šalis išsikeberios iš krizės. O ji, neabejokime, yra pirmiausia vertybinė. Kažkas negerai su mumis atsitiko, jei nebežinome savo pareigų, bet šaukiame apie teises. Esame piliečiai šalies, turinčios daug dvasinių turtų. Nepamirškime to.
O paradai vyko, vyksta ir vyks…
Vytauto Visocko nuotr.
2010.05.10
