Prieš savaitę vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Inovacijų diena – Lietuva 2030“ premjeras Andrius Kubilius ir daugiau negu 200 valstybės institucijų, verslo įmonių, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų vadovų teikė idėjas ir pasiūlymus vizijos „Lietuva 2030“ įgyvendinimui. Renginį „globojo“ premjeras, jau seniai kalbantis apie Lietuvą kaip Baltijos tigrą ar Airiją (nors pastaroji irgi neatsilaikė prieš pasaulinę krizę), todėl į konferenciją sukviesti „inovacijų lyderiai“ apie 2030 metų Lietuvą kalbėjo kaip šalį, pasiekusią maksimalų laimės indeksą, pagerinusią viešosios vadybos efektyvumą ir skatinančią kuriančią visuomenę. Renginio metu dalyvių pasiūlytos idėjos pateiktos Valstybės pažangos tarybai. Visą šią optimistinę informaciją perdavė Vyriausybės spaudos tarnyba. Gerai, kai degi optimizmu – kartais juo gali užkrėsti ir savo artimų draugų būrelį. Gali vienam ar kitam savo bendrapartiečiui įteigti, kad apie tavo vykdomą „finansų gelbėjimo“ politiką rašys ateities ekonomikos vadovėliai.
Ir ne tik Lietuvos vadovėliai, bet ir pasaulio – juk mūsų piliečiams užkrauti didžiausi Europoje pridėtinės vertės mokesčių (PVM) tarifai, iš degalų, kuriuos savo nusenusiems automobiliams naudoja beveik 90 proc. valstybės piliečių, imami didžiausi mokesčiai (to paties PVM ir akcizo), o iš romių pensininkų, Europoje gaunančių mažiausias pensijas, nurėžta po pusę ir dar daugiau. Ką tas TVF, siūlantis apmokestinti pensijas nedideliais 10–15 proc. mokesčiais, mes parodome pasauliui, kad galima nurėžti žymiai daugiau, ir mūsų piliečiai vis viena liks ramūs, ne taip kaip triukšmadariai graikai. Gali įrodyti net ir tai, kad jau 2011 metais Lietuva įsives eurą. Tiesa, po savaitės gali „patikslinti“ datą: euras bus įvestas 2012 metais. Nuvažiavęs į užsienį, per vieną svarbiausių ekonominių televizijų gali dar labiau „patikslinti“ tą datą, nukeliant į 2013-uosius. O grįžęs iš ten jau gali „paguodžiančiai“ kalbėti, kad euras bus įvestas 2014 metais. Nors visai neaišku, koks tas euras bus ir ar išvis jis bus.
Kad piliečiai tikrai suprastų, jog yra laimingi, premjeras su sukviestais į konferenciją kalbėtojais sukūrė laimės matavimo vienetą – Laimės indeksą. Kas yra tas sukurtasis Laimės indeksas? Premjeras sako, kad valstybės gerovę vertinti reikia ne taip, kaip jau du šimtus metų įprasta, pagal bendrąjį vidaus produktą, o atsižvelgti į gyvenimo kokybę, pasitenkinimą aplinka, socialinį progresą, politinę santvarką ir t. t. Tada mes pasirodysime laimingiausi žmonės. Juk gyvenimo kokybę, kaip dar neseniai siūlė premjeras, reikia matuoti pokalbių mobiliaisiais telefonais trukme – čia lietuviai užima antrąją vietą po italų; pasitenkinimą aplinka galima matuoti ne tik mafijozų pasigrobtomis ir neprieinamomis ežerų pakrantėmis, bet ir kol kas dar prieinamais miškais; socialinį progresą galima vertinti ne tik išaugusiomis, piliečių pinigines lengvinančiomis degalų kainomis, viršijančiomis europinį lygį (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje už dienos algą galima nusipirkti 150 litrų benzino, o Lietuvoje – tik 12 litrų), o politinę santvarką tikrai galime vadinti demokratine, nes per visus rinkimus laimi tie patys – sudarydami nuo rinkimų valios nepriklausančias „koalicijas“, į kurias įtraukti galima bet ką, kad tik pats liktum valdžioje.
Pripliaukšti galima visko. Pliaukšdavo ir komunistų vadai. Bet jie savo paistalais buvo labai atsilikę ir įgrisę. Dabar reikia mokėti pliaukšti naujai, moderniai, parodant, kad tauta pritaria. Ir išties pritaria. Štai ir į tą konferenciją sukviesti „inovacijų meistrai“, užliūliuoti premjero kalbų, kalbėjo apie po dviejų dešimtmečių būsiančią Lietuvą kaip „konkurencingą“, „techniškai pažangią“, „pasiekusią užsibrėžtų tikslų“, „pasiekusią Vakarų gyvenimo kokybę“, „verslią“, „vykdančią inovatyvią politiką“, „optimistišką“. Premjeras šį susiėjimą pavadino pranašiškai – „Pažangos apaštalų forumu“, mat jis numatęs jo dalyviams ambicingą tikslą – Lietuvą padaryti „Šiaurės Baltijos regiono informacinių paslaugų mazgu“. Ta proga premjeras netgi tapo nauju protų centru paskelbtos Valstybės pažangos tarybos pirmininku.
Kurgi Lietuva netaps tuo „mazgu“, jei, sekdamas jau anksčiau šauniai įvykdytu Lietuvos perdavimu švediškų bankų malonei, kuria naują planą: Lietuvą atiduoti Didžiosios Britanijos „Barclay’s“ IT centrui, JAV Masačusetso technologijų institutui ir IBM kompanijai. Šiems „naujųjų technologijų milžinams“ premjeras paveda steigti tyrimų centrą, nes, pavyzdžiui, apie tūkstantį darbuotojų jau turinčio „Barclay‘s“ IT centre net vidutinio lygio patarėjo mėnesinė alga siekia 20000 litų, t. y. viršija švedų bankų Lietuvoje darbuotojų algas. Rojus kuriamas tiesiog mūsų akyse.
Gražu, kad premjeras užsidega ūkio ministro optimizmu, jau pernai žadėjusiu sukurti net 30 tūkst. naujų darbo vietų. Tačiau net ir kuriant naujas darbo vietas bedarbių skaičius katastrofiškai daugėjo per visus metus ir netgi šiuos metus, kol pasiekė 325 tūkst. ribą. Dabar, ačiū Dievui, bedarbių skaičius lyg ir pradėjo mažėti – gal dėl sezoninių darbų pradžios, o gal dėl didėjančios emigracijos. Išties nedarbas būtų dar labiau išaugęs, jeigu gatvėje atsidūrusieji, premjero patarimu, neieškotų naujų galimybių užsienyje. Premjeras tikrai džiugiai pasiūlo stengtis ieškoti naujovių užsienyje, kurias esą po dešimties ar dvidešimties metų galima būtų geravališkai atvežti į tėvynę. Kaip būtų puiku! Bet, deja, dauguma tik įsilieja į vis didėjančią emigrantų būrį. Ypač jaunimas, visiškai nerandantis darbo pagal savo išsilavinimą, dabar, beje, kainuojantį beveik 20 tūkstančių litų per metus. Taip, jaunimą traukia aukštesnio ekonominio išsivystymo šalys, iš kurių žmonės rečiau grįžta į gimtinę. Nemažai išeivių nuo grįžimo sulaiko įsitikinimas, kad likusieji linkę į juos žiūrėti neigiamai: kaltinti patriotiškumo stoka ar išdavyste, kaltinti dėl sunkaus savo gyvenimo, kad reikalaus papildomų teisių ar išnaudos socialinę sistemą. Prasidėjus krizei nauja emigracijos banga tik padidėjo. Dabar skaičiuojama, kad Lietuvos „mažėjimo greitis“ sudaro 130 žmonių per dieną.
Per pirmuosius keturis šių metų mėnesius emigracija, palyginti su 2009-aisiais, padidėjo bemaž triskart. Tiesa, šis skaičius išaugo dar ir dėl to, kad kilo triukšmas dėl privalomojo sveikatos draudimo (PSD), todėl tūkstančiai žmonių suskubo deklaruoti išvykimą. Tačiau net ir tų, kurie tik dabar palieka Lietuvą, banga yra didesnė. Statistika rodo, kad per praėjusius metus Lietuvoje neliko Šilutės dydžio miesto – gyventojų skaičius sumažėjo beveik 21 tūkst. Šiemetiniai gyventojų registro tarnybos duomenys rodo, kad pernai sausio–balandžio mėnesiais išvykimą deklaravo 5 572 žmonės, šiemet jų skaičius perkopė 16 tūkst. Kitaip tariant, kas mėnesį Lietuva neteko 4 tūkst. gyventojų, arba 130 žmonių per dieną. Paprastai valstybei nerimą kelia 3 proc. migracija, o Lietuvoje ji jau pasiekė 13–14 proc. Ar galima išlaikyti olimpinę ramybę ir dar svaidyti pigius juokelius, kai per keturis mėnesius išvyko beveik tris kartus daugiau piliečių palyginti su pernai? O premjeras vis dar olimpiškai ramus ir juokauja. Ir dar važinėja dviračiu tarp įtemptų darbo dienų Vyriausybėje ir posėdžių Seime. Išties turime darbščiausią turbūt visame pasaulyje premjerą – suspėja ir Vyriausybę valdyti, ir Seimo nariu – ne pačiu prasčiausiu – būti.
Per didelius darbus mokslo technologijos ir mokesčių kėlimo srityje premjeras pamiršo, kaip sudaromas Sodros fondas, skirtas pensijoms mokėti. O gal tik norėdamas vėl pagąsdinti pensininkus, kad jie nuolankiai sutiktų su kokiu nors nauju mokesčių padidinimu ar pensijų karpymu, pasakė, kad mokesčių degalams mažinti negalima, nes tai reikštų… pensijų mažinimą. Premjeras tikina, kad akcizas benzinui bei dyzelinui mūsų šalyje ir taip esąs vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Kitos priemonės – degalų importas ir pan. – jų kainą esą sumažintų tik iki 8 ct. Tačiau premjeras pamiršta pasakyti, kad per akcizo mokesčius ir PVM valstybė susižeria milžiniškus pinigus. Didžiausios mažmeninės prekybos degalais tinklą valdančios bendrovės „Lietuva Statoil“ duomenimis, maždaug 53 proc. benzino kainos sudaro akcizas ir pridėtinės vertės mokestis (PVM), 40 proc. – didmeninė produkto kaina, 7 proc. – mažmenininko antkainis.
Vadinasi, iš keturis litus kainuojančio litro benzino valstybė pasiima sau daugiau nei du litus. Tad vienas milijonas automobiliais besivažinėjančių (o važinėti savo automobiliais piliečiai priversti vis labiau, nes visuomeninis transportas dėl keturis kartus padidinto PVM atsidūrė ant sunaikinimo ribos) kasdien valstybei duoda „pelno“ arti 10 mln. litų (skaičiuojant, kad vidutiniškai transporto priemonė kasdien suvartoja po 5 litrus degalų). Premjerui nėra „nieko keisto, kad mokesčiai sudaro gana didelę degalų kainos dalį“, taip esą yra visoje Europoje, dėsto savo buhalterinius išskaičiavimus premjeras. „Jei mes nutartume mažinti akcizą net ir žemiau Europos ribų, be abejo, gal ir sumažėtų kainos. Bet tai reikštų pajamų į biudžetą mažėjimą. Klausimas, kieno pensijas mes pasiruoštume mažinti, kad turėtume pigesnius degalus?“ – praėjusią savaitę retoriškai klausė premjeras.
Kažkaip jis pamiršo, kad degalų akcizo ir PVM mokesčiai, kaip ir visi kiti mokesčiai, tikrai nesudaro Sodros fondo – į šį fondą didžiąją lėšų dalį sudeda vadinamieji darbdaviai ir nedidelėmis įmokomis prisideda darbuotojai. Premjerui vertėtų pakartoti finansų kursą. Ir, kas dar svarbiau, premjeras nutyli, kad degalų kainoje mokesčiai pasiekė kritinę ribą – šiuo metu Lietuvoje benzinui taikomas maždaug 20 proc. didesnis akcizas nei nustatytas minimumas ES šalyse ir maždaug 35 proc. didesnis nei leidžiama Lietuvai pagal išsiderėtą pereinamąjį laikotarpį. Tad apiplėšinėti savus piliečius „valstybės labui“ tapo labai jau įprasta. Taip pasitvirtina garsusis Karlo Marxo (K. Markso) teiginys, kad valstybė yra prievartos mechanizmas. Ir niekur nuo to nepabėgsi.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: premjeras Andrius Kubilius.
„XXI amžius“, Nr. 39
2010.05.30
