Gegužės 31-ąją praleidau Vilniaus apygardos teisme, kur buvo nagrinėjama buvusio OMONo eilinio milicininko Konstantino Michailovo byla. Anksčiau šis ypatingosios paskirties milicijos būrio atstovas turėjo kitą pavardę – Nikulinas. Lietuvos teisėsauga įtaria, kad šis vyras galėjo dalyvauti Medininkų žudynėse 1991-ųjų liepos 31-ąją, kai minėtame poste buvo sušaudyti septyni mūsų pareigūnai. Todėl įtariamajam, kol vyksta teismo procesas, taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Be abejo, būtų labai džiugu, jei Lietuvai pavyktų sugaudyti ir įkalinti visus, tiesiogiai ir netiesiogiai prisidėjusius žudant pirmuosius mūsų muitininkus, pasieniečius, policininkus Medininkų pasienio užkardoje. Tačiau ar tikrai šiandien už grotų laikome būtent tą žmogų, kuris dalyvavo Medininkų skerdynėse?
Šis klausimas – ne retorinis. Susipažinus su visa vieša informacija apie K.Michailovui inkriminuojamus nusikaltimus, į akis pirmiausiai krenta tai, kad “nėra surinkta jokių šio žmogaus kaltę patvirtinančių duomenų”. Pavyzdžiui, nėra duomenų, bylojančių, jog K.Michailovas 1991-ųjų liepos 30 – 31-ąją tikrai buvo Medininkuose. Nė viename iš įvykio vietos apžiūros protokolų nėra užfiksuota nė menkiausios užuominos, nurodančios ar net leidžiančios įtarti, kad šį nusikaltimą padarė, galėjo jį padaryti arba galėjo kaip nors prie jo prisidėti būtent K.Michailovas. 2002-aisiais atlikta daktiloskopinė ekspertizė byloja, kad įvykio vietoje rasti pirštų ir delno antspaudai yra ne įtariamojo K.Michailovo.
K.Michailovui patekiamų kaltinimų nepatvirtina ir nė vienas iki šiol apklaustas liudytojas. Net ir įslaptinti liudytojai tvirtino nieko nežiną, ar K.Michailovas dalyvavo žudynėse. O juk liudytojų iš viso – per šimtą. K.Michailovą ginatys advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė akcentavo, kad įtariamojo neatpažino ir vienintelis po Medininkų skerdynių išlikęs gyvas mūsų pareigūnas – Tomas Šernas, kurio parodymų nuoširdumu abejoti netenka. 1992 metų vasario 26-ąją duotų parodymų metu T.Šernas neatpažino K.Michailovo nuotraukose, kurios jam buvo parodytos. Užtat T.Šernas atpažino kitus asmenis. Pavyzdžiui, jis tvirtino tragedijos metu matęs žmogų, panašų į Igorį Gorbanį. 1991 08 01 Tomas Šernas pirmosios apklausos, vykusios Šv. Jokūbo (buvusioje 1-je Tarybinėje) ligoninėje metu teigė užpuolikų tarpe atpažinęs Vilniaus OMONo vadą Boleslavą Makutinovičių. Beje būtent šios apklausos protokolo, jo garso ir vaizdo įrašų prokurorai Teismui nepateikė. 1996 m. Tomas Šernas atpažino užpuolimo metu matęs bėgantį muitinės namelio link žmogų, labai panašų į B. Makutinovičiaus asmeninį vairuotoją Igorį Bormontovą.
Taigi niekas iš liudijusių nėra tomis lemtingomis dienomis matę K.Michailovo atvykstant į Vilniaus OMONo bazę, nematė K. Michailovo Vilniaus mieste, Vilniaus rajone, nematė, kad jis būtų važiavęs ar grįžęs iš Medininkų, nematė pačiuose Medininkuose, nematė pas K.Michailovą ginklų, kuriais buvo nužudyti mūsų pareigūnai, nieko nežino apie tai, jog K.Michailovas būtų sunaikinęs ar kieno nors prašęs sunaikinti ginklus, kuriais buvo sušaudyti mūsų pareigūnai. Taip pat “niekas nematė ir negirdėjo, kad K.Michailovas būtų kam nors pasakojęs arba kaip nors kitaip prisipažinęs, jog asmeniškai ar veikdamas grupėje su kitais asmenimis prisidėjo prie Medininkų žudynių”. Vienintelis pagrindinis Valstybės kaltinimo versijos liudytojas buvęs Vilniaus OMONo štabo viršininko Vladimiro Razvodovo vairuotojas Tadeušas Gudaniecas, duodamas parodymus teisme, aiškiai, tvirtai ir konkrečiai pasakė, kad K.Michailovo į Medininkus ir atgal jis nevežęs, Medininkuose jo nematęs, todėl K.Michailovas su tomis žudynėmis nesusijęs.
Galų gale K.Michailovas turi alibi. Nusikaltimo metu jis buvo Vilniaus OMONo bazėje, ir jo alibi patvirtina įsiteisėjusi Vilniaus 2-ojo apylinkės tesimo nutartis, jog Konstantinas Michailovas, tuo laiku turėjęs pavardę Nikulin, negalėjo vienu ir tuo pačiu metu būti Medininkuose ir Vilniuje. Nes jo buvimas Vilniaus OMONo bazėje tomis dienomis – neabejotinas. Minėtoje įsiteisėjusioje Teismo nutartyje nustatyta “nenuginčijamas K.Michailovo alibi, įrodantis, kad K.Michailovas “į Medininkus nevyko ir Lietuvos pareigūnų nužudyme nedalyvavo”. Pasak advokatų, alibi panaikina bet kokį “įtarimą”, o juolab – “kaltinimą”.
Tačiau šių gynybos argumentų Vilniaus apygardos teismas kažkodėl nei anksčiau, nei dabar nei analizavo, nei vertino. Taip pat apie šiuos argumentus nepasakė jokios savo nuomonės. Kol kas teismas lieka ištikimas savo sprendimui, esą “duomenų visuma pagrįstai leidžia manyti, kad K.Michailovas galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką”. Šį teiginį K.Michailovą ginantys advokatai laiko absurdišku. Todėl lieka neaišku, kodėl K.Michailovui taikoma griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas. Advokatų nuomone, “teismas iš esmės pažeidė proceso rungtyniškumo ir šalių lygiateisiškumo pamatinius principus ir priėmė absoliučiai nepagrįstą, dėl išvardintų priežasčių akivaizdžiai neteisėtą nutartį, kurią būtina naikinti nedelsiant”.
Be to, šioje situacijoje, pasak advokatų, K.Michailovo suėmimas prieštarauja LR Baudžiamojo proceso kodekso ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 5-ojo ir 6-ojo straipsnių pamatinėms nuostatoms.
Gilinantis į šią painią istoriją taip pat krenta į akis aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismui iki šiol nepateikti kai kurie procesiniai dokumentai. Tie dokumentai gali būti labai svarbūs, kadangi surinkti dar ikiteisminio tyrimo metu. Pavyzdžiui, atpažinimui pateiktos įvairių šaunamųjų ginklų, kuriuos galimai naudojo į Medininkus atvykę žudikai, nuotraukos, taip pat video įrašai, foto lentelės, kurios buvo sudarytos pirmųjų apžiūrų ir daiktų atpažinimo metu. Pasak advokatų, trūkstami procesiniai dokumentai yra LR Generalinės prokuratūros ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Bent jau turėtų būti ten saugojami. Nekreipiant dėmesio į šias aplinkybes, baudžiamoji byla Vilniaus apygardos teisme tęsiama, taip ir neišreikalavus akivaizdžiai trūkstamų duomenų, būtinų nešališkam ir objektyviam visų bylos aplinkybių atskleidimui.
Įtariamąjį K.Michailovą ginantys advokatai yra pareiškę nusistebėjimą, jog jiems 1-osios instancijos teismas, akivaizdžiai palaikydamas valstybinio kaltinimo institucijos pusę, trukdė pateikti nepatogius klausimus tiek liudininkams, tiek prokurorams. Taigi advokatams pirmuosiuose teismuose neleista pateikti kelių šimtų klausimų, kurie buvo neparankūs vienintelio valstybinio kaltinimo versijai ir galėjo atskleisti K.Michailovo išteisinančias aplinkybes arba duomenis. Tuo tarpu prokurorų klausimai, akivaizdžiai nesusiję su byloje tiriamomis nusikaltimo aplinkybėmis ar K.Michailovui pareikštu kaltinimu, nebuvo šalinami. Prokurorams leista klausinėti bet ko: ar Medininkų muitinės posto pareigūnai galėjo būti nužudyti dėl gabenamos kontrabandos, dėl nemandagaus elgesio, dėl gabenamų narkotikų… Todėl K.Michailovą ginantiems advokatams kartais būdavo nesuvokiama, o kas gi iš tiesų šiame teisme tiriama?
Itin atidžiai žvelgiu į K.Michailovo gynybą organizuojančių advokatų argumentus ne todėl, kad būčiau omonininko K.Michailovo gerbėjas. Jei jis ir yra visiškai nekaltas dėl Medininkų žudynių, abejoju, kad būtų nuoširdus Lietuvos nepriklausomybės gerbėjas ar šalininkas. Jis priklausė sovietinės ypatingosios paskirties milicijos būriui, į kurį buvo priimami tik Sovietų Sąjungai ir komunistiniam režimui, o dabar Rusijai ištikimi žmonės. Tad jis vargu ar gali būti mūsų pusėje, ypač tais atvejais, kai Lietuva ir Rusija nesutaria.
Tačiau susidaro įspūdis, jog mūsų teisėsauga už grotų šiandien nori pasodinti žmogų, kurio kaltės dėl žudynių Medininkuose nėra arba ji dėl akivaizdžių tyrimo kokybės trūkumų dabar nebegali būti įrodoma. Nenuostabu, kad per beveik dvi dešimtis metų neištyrusi Medininkų bylos, mūsų Generalinė prokuratūra trokšta bet kokia kaina atsikratyti šia rezonansine byla. Bet kalėjime turi kalėti tik tas, kurio kaltė neginčijamai įrodyta. Ypač šiuo atveju, nes Rusija tik ir laukia bent mažiausios klaidos, kad vėliau mus galėtų apkaltinti tendencingumu, nedemokratiškumu ar antirusiškumu. Įsivaizduokime situaciją: ši byla ilgainiui atsiduria Žmogaus teisių teisme Strasbūre ir buvęs omonininkas K.Michailovas šią bylą laimi. O toks skandalas, žvelgiant į advokatų surinktus įrodymus, – ne tik neatmestinas, bet realiai įmanomas.
Neatmestina ir versija, jog čia įpainiotos ir Rusijos slaptosios tarnybos. Lietuviškoje spaudoje jau ne kartą rašyta, jog žmonės, davę parodymus šioje byloje, sulaukė Rusijos specialiųjų tarnybų dėmesio.
Akivaizdu, ko šiandien trokšta Rusijos žvalgyba. Kremliui labai norėtųsi, jog už grotų mes pasodintume visai nekaltą ypatingosios paskirties milicijos būrio atstovą. Susidarius tokioms aplinkybėms oficiali Rusijos valdžia turės puikią progą šaukti, esą Lietuvos teisėsaugai nesvarbu, ką sodinti į kalėjimą – kad tik būtų rusų tautybės, kad tik būtų buvęs omonininkas. Tokiu atveju Rusijos specialiosios tarnybos taip pat turės galimybę nuo atsakomybės išgelbėti tikruosius Medininkų žudikus. Todėl ir sakau, kad K.Michailovui nejaučiu jokių simpatijų, tačiau negaliu neatsižvelgti į advokatų argumentus.
Juk gegužės 31-ąją Vilniaus apygardos teisme parodymus davė kitas omonininkas – Igoris Bormontovas. Jo liudijimai pasirodė ne itin nuoširdūs. Teisme jis liudijo, esą lemtingąją naktį budėjęs Vilniaus OMONo bazėje. Tuo tarpu advokatai atkreipė dėmesį, jog ankstesniuose parodymuose jis nurodė, jog buvęs namuose. Tada I.Bormontovas galutinai susipaniojo: gal ir budėjęs, dabar jau gerai nebeprisimenąs. Teisme jis pasakojo, kaip tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje buvo sutikęs kolegą, gyvenusį tame pačiame kariniame miestelyje, tas draugas tvirtino žinąs, kad būtent Rygos OMONo „DELTA“ žudė Medininkų pareigūnus. Bet paaiškėjo, kad tais metais tokias žinias neva suteikęs kolega Vokietijoje jau netarnavo, o anksčiau tarnavo toli nuo I.Bormontovo tarnybos vietos, todėl jiedu susitikti niekaip negalėjo.
Tuomet I.Bormontovas suabejojo, ar tas „kolega“ pats kada nors tarnavo Rygos OMONe ir aplamai galėjo žinoti ką nors apie Medininkų žudynes. Teisme I.Bormontovas parodė savo praporščiko knygelę, kur neva užfiksuoti visi duomenys apie jo tarnybą. Tačiau kariniame pase nebuvo nei išdavimo datos, nei jo asmens parašo. Paaiškėjo ir daugiau: toje praporščiko knygelėje vienas įrašas apie vyresniojo praporščiko laipsnio suteikimą yra padarytas dar devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kuomet I.Bormontovas tarnavo milicininku Vilniaus Vidaus reikalų valdybos atskirajame patrulinės postinės tarnybos batalione (dabar Vyriausiojo Policijos komisariato patrulinės tarnybos rinktinė). Iškyla pagrįstas klausimas: ar šis dokumentas aplamai galėjo būti išduotas I.Bormontovui, nes praporščiko laipsnis paprastai būdavo suteikiamas baigus specialiąją karinę mokyklą.
Teisme I.Bormontovas iš pradžių tvirtino nieko nežinąs apie tą buvusį milicininką, kuris sakė, esą jis, I.Bormontovas, susijęs su Medininkų žudynėmis, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tokius parodymus davė jo geras draugas ir pažįstamas, buvęs Vilniaus OMON 4-to būrio vadas V.Pužaij. Į teismo kolegijos pirmininkės klausimą, ar jiedu nebuvo susipykę, pastarasis kategoriškai neigė – esantys draugais. Į klausimą, kodėl tuomet draugas davė apie jį tokius parodymus, sakė nežinąs.
Galų gale prisiminkime vienintelio likusio gyvo liudininko parodymus, esą Medininkuose žudynių metu jis matęs vyrą, panašų į I.Bormontovą. Į klausimą, kodėl būtent T.Šernas nurodė jį ir kaip jis tai galėtų paaiškinti, I.Bormontovas pareiškė, kad T. Šernas paprasčiausiai suklydęs. Teisme I.Bormontovas taip pat teigė, jog jam tuometinė OMONo vadovybė liepė atsikratyti ginklais, kuriais buvo nužudyti Medininkų pareigūnai.
Nepaisant šių aplinkybių, teismo posėdžių salėje antrankiai buvo uždėti tik K.Michailovui, kurį akylai saugojo keli mūsų policijos pareigūnai. O I.Bormontovas, pasibaigus teismui, išvyko namo. Žodžiu, Medininkų byloje – dar daug nežinomųjų. Sužinoję naujų duomenų – paskelbsime.
Gintaro Visocko nuotraukose: įtariamasis Konstantinas Michailovas (Nikulinas) ir jį ginantis advokatas Arūnas Marcinkevičius.
2010.06.02
