Viktoras Suvorovas – Rezunas savo “Akvariume“ aprašo, kaip GRU mokykloje būsimiems žvalgams buvo nuolat rekomenduojama skaityti detektyvus. Ir ne tik todėl, kad taptų lakesnė jų vaizduotė, o todėl, kad skaitantis detektyvus būsimas žvalgas įgautų vadinamąjį kriminalinį mąstymą. Tokį, kokį privalo turėti kiekvienas detektyvų rašytojas, tokį, kokį įgauna metams bėgant operatyviniai policijos darbuotojai, tardytojai. Omenyje turimas būtent tokia galimybė, kai žmogus sugeba mąstyti ne tik kaip teisininkas, bet ir, esant reikalui, kaip ir įtariamasis arba nusikaltėlis.
Na, tiesą sakant, vaikystėje detektyvines knygas neatsiplėšdamas skaitydavau ir aš. Matyt, ir mano vaizduotė laki būtent dėl to. Taigi pabandžiau ramiai, be emocijų eiti aa. D. Kedžio pėdsakais, eiti taip, tarsi pagal oficialiąją Generalinės prokuratūros versiją.
Kaip žinome iš tos gėdingos spaudos konferencijos, pasak prokuroro A. Kliunkos, šiam nusikaltimui buvo itin kruopščiai ruošiamasi – pirkinėjami į akis nekrentantys automobiliai, šoviniai, ir pats aa. D. Kedys elgėsi kaip šaltakraujis profesionalus žudikas.
Jeigu iš anksto žmogus taip kruopščiai, nuosekliai planuoja įvykdyti savo įsivaizduojamą teisingumą ar keršto akciją, jis būtinai planuoja ir galimus atsitraukimo kelius, ruošia vietą, kur netrukdomas ir saugiai galėtų “gulti ant dugno“. Taigi rengia konspiracinę savo buveinę. Gimines ir draugus bet koks logiškai mąstantis žmogus iš karto atmestų. Idealiausia vieta – “gulti ant dugno” būtų elementarus bunkeris – slėptuvė. Lengvai įrengiamas, skirtas trumpam laikui. Jam įrengti tereikia kastuvo, lentų, pjūklo, vinių. Pora dienų darbo, ir bunkeris jau paruoštas. Tokioje vietoje žmogus gali būti saugus, nes miške, nežinant tikslios vietos, bunkerio rasti neįmanoma. MGB net apytiksliai žinodami partizanų bunkerių vietas jų nerasdavo.
Tarkim, D. Kedys ir buvo įsirengęs slėptuvę – bunkerį. Apsirūpinęs drabužiais, maistu, vandeniu, higienos priemonėmis, galvaniniais elementais, galbūt netgi mažyčiu elektros generatoriumi. Jeigu ruošėsi įvykdyti savo teismą, D. Kedys turėjo iš anksto pasirūpinti ir ryšio priemonėmis. Tai yra nusipirkti keletą mobiliųjų telefonų, išankstinio papildymo kortelių, nešiojamą kompiuterį su bevielio interneto modemu. Galų gale žmogus, pasiryžęs įvykdyti savo teisingumą, prieš keršto akciją ir po jos siunčia laiškus į masinės informavimo priemones. Atlikęs savo “teismą“ žmogus dažniausiai linkęs ne bėgti, ne slapstytis, o pasiduoti teisėsaugai.
Tačiau tarkime, kad aa. D. Kedys kažkodėl nutarė slapstytis. Bet žmogus yra sociali būtybė, jam būtina kontaktuoti. Sėdint bunkeryje, besislapstant, po savaitės kyla nenumaldomas noras bendrauti. Tuo labiau – duoti paaiškinimus spaudai, nes po žmogžudysčių Kaune niekam nebuvo paslaptis, kad visi įtarimai kris visų pirmiausia ant D. Kedžio. Tačiau telefonu, kad ir ne savo, D. Kedys per visą savo dingimo istoriją nė su niekuo nesusisiekė. ( Esu labiau negu įsitikinęs, kad po žmogžudysčių Kaune ir D. Kedžio dingimo visų jo artimųjų žmonių telefonai ir kompiuteriai buvo stebimi operatyvinių tarnybų ). Tad D. Kedys elgėsi ne taip, kaip dažniausiai elgiasi visi bėgliai.
Antra, jeigu D. Kedys taip kruopščiai planavo savo nusikaltimą, labai keista, kad pirkinėdamas senus automobilius, jis nepardavė savo apynaujo “Mersedeso“. Šiaip planuojantis nusikaltimą žmogus nesąmoningai nutraukia visus savo emocinius, ekonominius ir psichologinius ryšius su buvusia aplinka. Besislapstant reikalingi pinigai. Ir dideli. Nemanau, kad pas aa. Drąsių Kedį buvo milžiniškos finansinės galimybės. Žinant jo verslo ryšius Rusijoje, ten ir pati geriausia vieta “ištirpti“. Rusijoje už 100 000 dolerių galima gauti ne tik kad tikrą pasą, karinį bilietą ir darbo knygelę, bet ir už palyginus nedidelę sumą pasidaryti veido korekcijos operaciją. Rusija, turint pinigų slapstytis, yra pati idealiausia šalis – daug gyventojų, didelė teritorija, korumpuota teisėsauga. Tačiau, kaip matome, D. Kedys nepasinaudojo šia galimybe.
Trečia. Paprastai savo teismus ar asmeninio keršto akcijas vykdantys žmogus pradeda tai daryti besilaikant tam tikro eiliškumo, tai yra pradeda nuo tų žmonių, kurie, jo manymu, yra labiausia kalti, ir “teisingumo“ vykdytojas su jais yra labiausiai emociškai susijęs. Šiuo atveju labiausiai emociškai susijęs, ir iš D. Kedžio pusės žiūrint kalčiausias toje byloje yra tik vienas žmogus – jo dukters biologinė motina. Būtent ji galimai sutiko, kad jos dukra būtų seksualiai išnaudojama. Tad logiškai mąstant D. Kedys turėjo pradėti vykdyti savo “teisingumą“ nuo jos, o tik paskui – imt keršyti šios bylos kaltininkams.
Tačiau kažkodėl jis pradėjo nuo tų žmonių, su kuriais jis emociškai buvo mažiausiai susijęs. Tai yra nuo, jo manymu, įtariamo pedofilo ir nuo buvusios sugyventinės sesers. Tai yra visiškai nelogiška. Netipinis elgesys. Tačiau žinau viena – D. Kedys buvo dingęs kaip į vandenį beveik pusę metų. Ir, pasak prokuroro A. Kliunkos, “jo slapymosi vieta nustatyta nebuvo“.
Štai šios, atrodo, nežymios aplinkybės verčia mane netikėti oficialiąja versija. Kaip žmogus, aš netikiu tuo, ką sakė per spaudos konferencijas patyręs prokuroras, kuris kažkodėl perskaitė neįvardintos Joniškio gyventojos laiškus. Tokius laiškus žmogus gali cituoti tik dviem atvejais – arba kada sąmoningai teigia netikrą versiją, arba kada reikia sudaryti mitą “apie tai, kaip oficialią prokuratūros versiją palaiko visuomenė“.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Vadimas Juška.
2010.06.06
