Buvęs Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras Stanislovas Stulpinas, savo interviu “Lietuvos žinioms” (paskelbtas šių metų rugpjūčio 25 dieną), išdrįso pasakyti, rodos, jau seniai visiems žinomą polišinelio paslaptį – pedofilija įtariamas Audrius Ūsas galimai buvo VSD informatorius ir kad būtent A. Ūsas galimai suteikė VSD informacijos apie Darbo Partijos juodąją buhalteriją.
Tad iš S. Stulpino interviu iškyla dvi versijos, kurios galimai šiuo metu ir yra pagrindinės. Apie tai netiesiogiai liudija sunkiai suprantama, brangiai kainuojanti L. Stankūnaitės apsauga – šioje byloje itin svarbią rolę, jeigu ne pagrindinę, vaidina svetimos šalies specialiosios tarnybos.
Pirma versija. Ji galimai būtų patogiausia oficialiajai. Taigi Drąsiumi Kedžiu galbūt manipuliavo (jam tai žinant ar ne – visiškai nebeturi reikšmės) kitos šalies specialiosios tarnybos. Manipuliavo turėdamos tikslą – atkeršyti galimam VSD informatoriui A. Ūsui už jo suteiktą informaciją apie Darbo Partijos juodąją buhalteriją ir tų pinigų, cirkuliuojančių šioje partijoje, kilmę. Tą galimai netiesiogiai patvirtina ir Darbo Partijos lyderio V. Uspaskicho elgesys A. Ūso atžvilgiu. Taigi ir tampa aišku, kad L. Stankūnaitė saugoma ne nuo “patvorinių” ar “kedofilų”, kaip D. Kedžio šalininkus vadina ištikima oficialiajai linijai spauda, o būtent nuo svetimos šalies specialiųjų tarnybų, kurioms liudininkai yra tikrai nereikalingi.
Laikantis šios versijos, galima daryti prielaidą, jog tikriausiai kitos valstybės spec. tarnybų panaudotas D. Kedys buvo jų ir pagrobtas, ir kalintas. Būtent šios spec. tarnybos ir likvidavo du žmones Kaune, tuo suteikdamos bazę mitui apie “pedofilų ir prokurorų klaną“. Visos šios akcijos tikslas galimai buvo ne tik kad kerštas VSD, tačiau kerštas visai Lietuvos valstybei, siekis destabilizuoti visuomenę bei savo galios bei įtakos demonstracija.
Antra versija. Ji – labiau įtikėtina ir realesnė versija, tačiau visiškai nepriimtina oficialiajai linijai. D. Kedžiui pradėjus kovą dėl savo dukters, šia byla galimai pradėjo domėtis ir kaimyninės šalies užsienio žvalgybos tarnyba. Ši pedofilijos byla bet kuriai ne itin draugiškus jausmus Lietuvai jaučiančiai užsienio šalies žvalgybai – tai tikras lobis. Pradėjusi kontroliuoti šią bylą, užsienio žvalgyba tiesiog įsikišo reikiamu metu ir reikiamoje vietoje – pagrobė D. Kedį, norėdama išgauti informacijos apie jos priešą – galimai VSD agentą Andrių Ūsą. Norėdama diskredituoti patį D. Kedį ir parodyti Lietuvos valstybės silpnumą, ši žvalgyba ir likvidavo D. Kedžio paviešintus pedofilija įtariamus asmenis. Tai paaiškina, kodėl Lietuvos specialiosios tarnybos ir policija net pusę metų nesugebėjo rasti D. Kedžio.
Tikslas buvo tas pats – kerštas už galimai A. Ūso pateiktą informaciją Lietuvos saugumui. Tačiau suveikė du vienas kitam prieštaraujantys veiksniai, kurių negalėjo apskaičiuoti jokia galingiausia ir protingiausia pasaulio žvalgyba – tai visuomenės pozicija ir Lietuvos biurokratinio aparato neveiksnumas. Būtent pirmą kartą Lietuvos naudai dirbo biurokratinio aparato tingumas ir neįgalumas, teisėsaugos abejingumas ir vėl grįžtantis (valstybės valdymo forma – komandinis įsakymų iš viršaus vykdymas) stilius.
Visa ši istorija ir šios pusiau oficialios versijos parodo daug skaudžių valstybės ir ją valdančių politikų bei aukščiausio rango pareigūnų klaidų. Lietuvos teisėsauga, specialiosios tarnybos pasirodė esančios mažų mažiausiai neįgalios. Tuo labiau, kad buvo pradėta laikytis dar J. Stalino principo: “na ir kas, kad kalės sūnus, svarbiausia, kad tai mūsų kalės sūnus“.
Visa ši tyla, nelogiški teisėsaugos žingsniai, media mitų ir media legendų kūrimas, atvira ir neslepiama valdžios pareigūnų baimė ir tylėjimas, pilietinę poziciją išreiškusių žmonių persekiojimai nerodo Lietuvos valstybės brandumo. Tai rodo visai ką kitą – pilną valstybės neįgalumą. Jeigu Lietuva neturi drąsos ir noro išnarplioti šios, rodos, jau nesudėtingą bylos (pasak to paties S. Stulpino, pedofilijos bylos nėra sudėtingos), tai telieka tik pagalvoti, kaip elgtųsi Lietuvos valdžia karinės agresijos, stichinės nelaimės atveju?
Man pavyko išvengti emocinio sąlyčio su šia byla. Aš galėjau jos eigą stebėti iš šalies ir pamatyti daug įdomių dalykų, kas leido ir padaryti šitas išvadas. Nežinau, ar skaitytojas pastebėjo naujovę Lietuvos virtualioje erdvėje – po straipsniais rašančiais apie šią bylą interneto komentarais, pirmą kartą atvirai ir nesislėpdamos dirbo virtualios web “brigados”. Visas šios bylos žiaurumas ir ciniškas valdžios požiūris į tai rodo, kad visuomenė šį sunkų egzaminą išlaikė. O valdžia ir jos atstovaujama valstybė – ne.
Ši byla ankščiau ar vėliau bus ištirta iki galo ir turės būti paviešinta visuomenei. Man, šios visuomenės atstovui, tampa visiškai nebesvarbu – buvo pedofilijos faktas ar nebuvo, ar D. Kedys nužudė įtariamus pedofilijos skandalo dalyvius ar nužudė ne jis. Man svarbu, kad atsakingos Lietuvos institucijos nesugebėjo (o gal nenorėjo ir negalėjo) tinkamai reaguoti į D. Kedžio skundus ir tuo sustabdyti tragedijos. Kalti lieka tik pilietiškai nusiteikę asmenys, sutrukdę antstoliui įvykdyti neteisingą, aukštesnės instancijos Teismo panaikintą sprendimą , ar tie, kurie parašė savo nepasitenkinimą valstybės pareigūnės adresu.
Didžiausia Lietuvos bėda – nesimokymas iš savo pačios istorijos ir svetimų klaidų. Viena iš svarbiausių SSSR ekonominio, politinio, intelektinio atsilikimo ir, galų gale, sugriuvimo priežasčių buvo ta, kad joje beveik viskas buvo įslaptinta ir saugoma, o SSSR slaptosios tarnybos turėjo neribotą valdžią ir galią. Tuo tarpu Vakarų valstybės savo paslaptis saugojo minimaliai, tuo savo jėgas ir dėmesį nukreipdamos į savo šalies, jos visuomenės, mokslo ir ekonomikos vystimąsi bei tobulėjimą. Lietuvoje paslaptys saugomos lygiai taip pat stropiai kaip ir SSSR. Tačiau Lietuva – per maža ir per daug neturtinga, kad išsaugotų paslaptis. Todėl jos visos tampa viešomis – italų mugių personažo Polišinelio vardu pavadintomis paslaptimis.
Nuotraukoje: komentaro autorius Vadimas Juška.
2010.09.02
