Po 2001 m. rugsėjo 11 dienos tragedijos Niujorke prof. V. Landsbergis rašė: „Šis tragiškas įvykis sužeidė Ameriką, o Rusiją sustiprino. Tai atsispindėjo ir Lietuvoje. Rusijos įtaka smarkiai didėja, o Lietuvos valdžia pakrikusi, nevieninga, kapituliantiška. Spaudimas turi aiškų strateginį tikslą: satelizuoti, paversti mūsų šalį Rusijos įtakos zona, bei vartais plečiant įtaką Europoje“.
Neseniai paminėjome prieš dvidešimt metų atgautą Laisvę ir sudėtas gyvybės aukas. Per 700 000 Lietuvos piliečių pajuto okupanto žiaurumus, tremtis, kalėjimus ir žudynes Lietuvos miškuose ir KGB rūmuose. Dar iki šiol nežinoma, kur užkasti tūkstančių nužudytųjų kaulai, dar nesudaryti visų nužudytųjų sąrašai – turbūt laukiama, kol išmirs gyvi liudytojai.
Iki šiol oficialiai nėra paskelbta, kad Maskvoje buvo sušaudyta per šimtą lietuvių patriotų. O kur dar sušaudytieji Gorkio kalėjime ir 16 ministrų, devyni generolai, aštuoni majorai, karininko Vytauto Bulvičiaus bendražygiai ir daugybė dvasininkų. Jų sąrašai iki šiol dar nesudaryti. Lietuvos miškuose ir Vilniaus KGB kalėjimuose žuvo per 22500 partizanų.
Apgailestaujant būtina pasakyti, kad ir dabar partizanų ir laisvės kovotojų atminimas ne tik negerbiamas, bet ir niekinamas. Ariogaloje, partizanų ir laisvės kovotojų šventėje, nebuvo nė vieno aukščiausio valdžios pareigūno. Gerai, kad prisimenami garbingi žmonės, įamžinamas didvyrių atminimas. Štai Ateitininkų federacija minėjo savo organizacijos šimtmetį, ir tai verta prisiminti – juk ateitininkai 1941 metais sudarė pirmąją prof. J. Ambrazevičiaus vadovaujamą vyriausybę. Rugpjūčio 22 dieną Kaune buvo pašventina skulptūra „Žuvusių už Lietuvos laisvę Motinai“. Tačiau visuose šiuose minėjimuose nedalyvavo joks aukštos valdžios atstovas.
Bolševikams pavyko įtikinti ir aukštosios valdžios atstovus, kad Lietuvoje yra ne ūkininkai, darbininkai ir inteligentai, bet ir vadinamasis elitas (paskutiniu laiku pralobę apiplėšdami tautos žmones) bei vadinamieji runkeliai. Taigi, visi laisvės kovotojai už Lietuvą padaryti runkeliais. Mes, Laisvės kovotojai, tokio žmonių skirstymo nepripažįstame. Mūsų nuomone yra laisvės kovotojai, patriotai ir kolaborantai.
Buvę kolaborantai vis įžūliau niekina laisvės kovotojus. Dabar kuriamas Algirdo Mykolo Brazausko (AMB) kultas. Kaišiadorių seniūnė L. Katelevskienė sukvietė pasitarimą dėl AMB atminimo įamžinimo. Seniūnaitis Virgilijus Urbonavičius pasiūlė Kaišiadoris pavadinti Brazausko vardu. Kyla mintis – ar šis žmogus yra silpnaprotis, ar nusikaltėlis. Žinomas komunistų veikėjas Č. Juršėnas vadovauja AMB atminimo įamžinimo komisijai. Komunistų-socialdemokratų fantazija – be ribų. Jie svajoja suteikti AMB vardą tiltui Vilniuje, Seimo salei arba Kauno technologijos universiteto salei, išleisti auksinę monetą ar pašto ženklą. O mes patariame bent vieną Lukiškių kalėjimo kamerą pavadinti AMB vardu.
Kuo nusipelnė AMB Lietuvai? Ar tai, kad jis vadovavo Lietuvos komunistų partijai, vykdžiusiai Lietuvos genocidą? Tuo pačiu jis, kaip pirmasis Komunistų partijos CK sekretorius, vadovavo ir KGB.
Mes, Laisvės kovotojai, nuoširdžiai patariame Rokiškio miesto vadovams suteikti miesto garbės piliečių vardus A. Brazausko pusbroliui ir pusseserei, kurie netoli Rokiškio žuvo kovoje už Lietuvos Laisvę. Galimas dalykas, kad partizanų Brazauskų kovos ir žūties garsas privertė A. Brazausko tėvą palikti Rokiškį ir persikelti į Kaišiadoris.
Kaišiadoriečiai, suteikę A. Brazauskui garbės piliečio vardą, padarė nedovanotiną klaidą. Reikėjo išrinkti garbės piliečiu Dievo tarną arkivyskupą Teofilį Matulionį, kuris 16 metų praleido bolševikų mirties konclageriuose ir stiprino dvasia kalinius, arba J. Misiūną, Didžiosios kovos partizanų apygardos įkūrėją. Jis buvo paimtas į nelaisvę ir Maskvoje sušaudytas. Partizanų gretose žuvo jo žmona ir daugelis kitų kaišiadoriečių.
Komunistai šiuo metu daro bandymą: jei kils didžiulis pasipriešinamas šiam AMB „įamžinimo“ sumanymui, tada bus pasitenkinta ir mažesniu, o jeigu nebus pasipriešinimo – tada apetitai dar labiau išaugs. Prisiminkime Rytprūsiuose žuvusio generolo Černiachovskio atvejį. Jį palaidojo Vilniuje, prieš dabartinius Vyriausybės rūmus, o Vilnių Aukščiausiojoje Taryboje buvo siūlyta pavadinti Černiachovskiu. Visiems deputatams tylint atsistojo rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis ir energingai užprotestavo. Jis sakė: „Atvažiavęs į sostinę lietuvis nežinos jos pavadinimo“. Tada komunistinė valdžia nusileido ir Vilnius išsaugojo savo vardą. Maldoje minėkime šį garbingą lietuvių rašytoją.
Prisiminkime AMB pasakytas frazes:
Apie Lietuvos trispalvę: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“ (taip buvo pasakyta Sąjūdžio mitinge Vilniaus Katedros aikštėje, palydint Lietuvos delegaciją į vadinamąją partinę konferenciją Maskvoje).
„Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“ (Interviu „Argumenty i fakty, 1989 m. Nr. 47).
„Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina“ (Žodis Lietuvos komunistams, „Komunistas“, 1989, Nr. 9).
„Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai šūkiai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini“ (Kalba „Vilmos“ įmonėje, „Tiesa“, 1989 03 03).
Apie okupacinės kariuomenės išvedimą: „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinė kariuomenė. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gins Lietuvą?“ (Kalba susitikime su komjaunuoliais. „Lietuvos rytas“, 1990 01 25).
„Ateityje Lietuvos respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais. Kažin ar tai pavyks, jei kelsime balsą prieš tarybinę armiją“ (Kalba TSKP CK plenume Maskvoje. „Tiesa“, 1990 02 10).
„Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam, kuris tai padarys, aš duosiu Nobelio premiją“ (interviu lėktuve skrendant į Maskvą).
Šios mintys liudija AMB gilią neapykantą Lietuvai ir jos nepriklausomybei.
Visi gerai prisimena, kad valdant A. Brazauskui Lietuva virto mafijine valstybe. A. Brazausko asmeniškai įvykdytas „Draugystės“ viešbučio, „Lietuvos dujų“, „Vakarų skirstomųjų tinklų“, „Alitos“ privatizavimas, Maišiagalos afera atnešė Lietuvos Respublikai milijardinę žalą.
Buvęs prezidentas A. Brazauskas Izraelyje niekieno neįgaliotas atsiprašė žydų tautos už žydų tautos genocidą, bet pamiršo pasakyti, kad šimtmečiais Lietuvoje žydai gyveno laisvai, kūrė savo kultūrą ir niekas jų nepersekiojo. Be to, tuo laiku Lietuva buvo okupuota nacių. Mes prisimename ir N. Dušanskį, Slaviną ir daugelį kitų KGB tardytojų, bet mes nekaltiname žydų tautos, nes tuos nusikaltimus Lietuvai darė atskiri žydų tautos asmenys. Ne paslaptis, kad kiekvienoje tautoje pasitaiko ir nusikaltėlių. Ši taisyklė turi būti taikoma ir Lietuvai.
A. Brazauskas užmiršo priminti, kad per 3500 lietuvių šeimų nacių okupacijos metais gelbėjo žydus. Vėliau vieni nukentėjo ir net žuvo nuo nacių, kiti nuo KGB. Paskaitykite žydų išleistą knygą „Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941–1944 m.“ (tiesa, ją surasti turbūt jau neįmanoma – sovietams, kalusiems mums į galvą apie lietuvius žydšaudžius, ši knyga nebuvo paranki). Čia aiškiai parašyta, kad per 130 dvasininkų gelbėjo žydus. Juos gelbėjo ir daugelis Lietuvos inteligentų, net policijos pareigūnai.
Verta prisiminti prel. M. Krupavičių, kuris 1917 metais Voroneže už akių bolševikų buvo nuteistas mirties bausme. Laimei, jį įspėjo geri žmonės ir jam pavyko pabėgti į Lietuvą. Kai Lietuvoje naciai pradėjo persekioti žydus, Krupavičius su buvusiu žemės ūkio ministru Aleksa parašė protestą A. Hitleriui. Buvo karo metas ir tuojau abudu buvo areštuoti, o prel. M. Krupavičius nacių buvo nuteistas mirties bausme. Netrukus anglai subombardavo Tilžės kalėjimo pastatą, kuriame buvo prel. M. Krupavičiaus byla. Vokiečiai, neturėdami bylos, kalinį laikė kalėjime iki 1943 m. ir vėliau perkėlė į Regensburgo moterų vienuolyną. 1945 metais iš čia jį išvadavo amerikiečiai…
Ar stabu daromas A. Brazauskas kada nors protestavo, kai Lietuvos jaunimas gulėjo turgaus aikštėse ir ant miestelių grindinio? Ar bent vienas komunistas juos užjautė? Ar stengėsi nelaiminguosius gelbėti? Ar bent vienas komunistas stengėsi Lietuvą gelbėti? Ar A. Brazauskas kada nors pareiškė protestą dėl nekaltų žmonių trėmimo?
A. Brazauskas niekada viešai neatsiprašė Lietuvos žmonių už savo nusikaltimus, nepagailėjo jų ir neatsilygino. To nepadarė ir visi jo bendraminčiai komunistai. Taip buvo padaryti žvėriški nusikaltimai prieš Laisvės kovotojus.
Štai brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago (1918 03 06 – 1957 11 29) ligos istorijos ištrauka (versta iš rusų kalbos).
Aktas. 1956 m. spalio 15 d., Vilnius
Mes, žemiau pasirašę gydytojų komisija, kurios sudėtyje LTSR MVD kalėjimo Nr. 1 chirurginio skyriaus vedėja vyr. ltn. E. A. Lagoiskaja, chirurgas konsultantas V. S. Vorobjov, san. dalies viršininkas kpt. Kuzmin, surašėme aktą apie tai, kad:
Kalinys Ramanauskas Adolfas, Liudviko, g. 1918 m., pristatytas į kalėjimo Nr. 1 chirurginį skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itin sunkioje būklėje. Į klausimus neatsakinėjo, be sąmonės, periodiški visų kūno galūnių raumenų traukuliai.
Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujo spaudimas 60/40. Ligonis visas kruvinas: lytinių organų srityje masyvus raištis, persisunkęs šviežiu raudonu krauju. Nuėmus raištį pastebėti didžiuliai kraujo krešuliai, ant kapšelio – plati plėštinė žaizda, padengta kraujo krešuliais.
Dešinė akis padengta hematoma, ant viršutinio voko, taip pat ant apatinio voko šešios durtinės žaizdos, pagal diametrą padarytos plonu laidu ar vinimi. Daugybė mėlynių pilvo srityje, ant kairės rankos 3-ojo piršto – pjautinė žaizda.
Išvedant ligonį iš šoko būklės skubiai perpiltas kraujas 400, gliukozė 40 proc. – 40, morfijus, vaistai širdžiai.
Po šių priemonių pakilo kraujo spaudimas iki 120/80, pulsas tapo patenkinamas, sąmonė vis dar neaiški. Ligonis nugabentas į operacinę.
Ant lytinių organų pastebėta: dešinėje kapšelio pusėje didelė plėštinė žaizda ir kairėje pusėje žaizda, nėra abiejų kiaušinėlių, sėklidžių kanalėlių.
Padaryta chirurginė operacija: pašalinti negyvi audiniai, sustabdytas kraujoplūdis, kapšelio žaizdos užsiūtos ketguto siūlais.
Operacijos metu komplikacijų nebuvo. Po operacijos sąmonė liko neaiški, nors operacijos metu ligonis reagavo į skausmą. Sąmonę atgavo 1956 m. spalio 13 dieną. Pastaruoju metu pradedamas gydymas: antibiotikai, vaistai širdžiai, perrišimai.
Ligonį konsultavo spec. gydytojas okulistas, nes ant dešiniojo voko ir akies daug durtinių žaizdų, galimas dešiniosios akies regimojo nervo pažeidimas. Kraujo išsiliejimas į akį. Paskirtas gydymas. Pooperacinis periodas normalus, be komplikacijų, nors laiko praėjo dar labai mažai, ligonis taisosi.
Pooperacinė diagnozė: Trauminis šokas. Plačios kapšelio žaizdos, nėra kapšelio turinio. Smarkus kraujoplūdis, durtinės žaizdos ant dešinės akies. Savęs sužalojimas.
Tardymas galimas (sėkmingai gydant) po 2–3 savaičių.
MVD kalėjimas NR 1 Skyriaus vedėja vyr. leit. Lagoiskaja
Chirurgas konsultantas Vorobjov.
MVD kalėjimo Nr. 1 san. dalies viršininkas kapt. Kuzmin.
Generolas A. Ramanauskas-Vanagas – vienas žiauriausiai nukankintų Laisvės kovotojų. Atkreipkite dėmesį į KGB diagnozę – „savęs sužalojimas“ .
Laisvės gynėjai, visi Lietuvos patriotai, taip pat ir kolaborantai turi apgalvoti šią kruviną istoriją ir padaryti atitinkamas išvadas. Galimas daiktas, kad kai kurie nusikaltėliai išvengs Lietuvos teismo, bet istorijos teismo ir Dievo teismo neišvengs.
Lietuviai padarė didelę klaidą – paliko komunistų nusikaltėlių teismą Dievui. Lietuviai – labai krikščioniška tauta, todėl nė vienas sovietinis tardytojas, teisėjas ar prokuroras nebuvo nubaustas už padarytus nusikaltimus. Taip nebaudžiami jie sugrįžo į valdžią. Būtina atstatyti teisę ir teisingumą. Šiuo metu jie kelia balsą prieš Lietuvą ir nori įamžinti kolaborantus, nusikaltėlius ir brazauskus.
Kristinai, sugriovusiai Brazauskų šeimą, ruošiamasi skirti 6900 litų rentą iš žmonių sunkiai uždirbtų pinigų ir leista gyventi Turniškėse. Taip daromas nusikaltimas. Ir šis nusikaltimas turi būti skubiausiai atitaisytas.
Kviečiame visus geros valios Lietuvos žmones energingai protestuoti prieš nesąžiningą komunistų sumanymą. Kviečiame ateitininkus, skautus, studentus, šaulius ir kitas jaunimo organizacijas gelbėti Lietuvą. Tai šventa kiekvieno garbingo lietuvio pareiga.
Su Dievo pagalba į naują Lietuvos ir jos žmonių dvasios atgimimą!
Nuotraukoje: generolas A. Ramanauskas-Vanagas – vienas žiauriausiai nukankintų Laisvės kovotojų.
Straipsnio autorius: mons. Alfonsas Svarinskas, Laisvės kovotojas, Lietuvos partizanų kapelionas.
„XXI amžius“, Nr. 66
2010.09.23