Kadaise turėjau puikią progą išversti rusų autorių grupės parašytą straipsnį “Interneto komisarai“. Straipsnio esmė buvo ta, kad Rusijoje ir rusiškai suprantančiose buvusiosiose SSSR valstybėse puikiai veikia Rusijos specialiųjų tarnybų kuruojamos web “brigados“. Šių “brigadų“ tikslas – Rusijos ir jos įtakos zonoje esančios visuomenės nuomonės formavimas ir užsienio tyrėjų klaidinimas.
Pradiniai “brigados” darbo metodai ir principai buvo šie:
1. Stalinistinio režimo ir J. Stalino reabilitacija šlovinant jo imperinę didžiosios rusų tautos idėją, tuo pačiu šlovinant J. Stalino ir F. Dzeržinskio kultą, sąmoningai mažinant represijų aukų skaičių.
2. Siekimas neleisti forumuose net diskutuoti apie galimą liustraciją ir apie ČK–NKVD–KGB nusikaltimus.
3. Judofobijos kaip kelio rusų tautai išgelbėti šlovinimas.
4. Visiškas lojalumas ir ištikimybė dabartinei Rusijos valdžiai ir Vladimiro Putino kultas, pasakojimai apie “ekonominį ir socialinį Rusijos pakilimą“ jam vadovaujant (dažnai pasitaiko frazės “Rusija liovėsi klūpėti“, “Rusija pakilo nuo kelių“).
5. Karo Čečėnijoje “iki paskutinio čečėno“ propaganda, ją palaikant mitais apie tai, kad “Čečėnija pirmoji užpuolė Rusiją“, bei apie šimtus tūkstančių rusų, kuriuos esą išžudė čečėnai dar iki pirmojo Čečėnijos karo.
6. Ksenofobijos ir rasizmo skatinimas, teisinant skustagalvių (“skinheadų“) išpuolius ir pogromus.
7. Didžiulė neapykanta KGB–FSB pareigūnams, perbėgusiems į Vakarų pusę.
8. Šaltojo karo laikų propaganda, nukreipta prieš Vakarus.
9. Didelė nostalgija SSRS, kaip imperijai ir didžiai šaliai, kurios bijojo visas pasaulis.
10. Visiškas sovietinės istorijos ir propagandinių klišių restauravimas, tik atmetus internacionalizmą.
11. Didelė neapykanta rusų inteligentijai, ypač emigravusiai į Vakarus, – tokie inteligentai brigados narių vadinami ne kitaip, o tik “tėvynės išdavikais”.
12. Neapykanta disidentams ir žmogaus teisių gynėjams, buvusiems ir dabartiniams politkaliniams, tremtiniams.
13. Neapykanta Michailo Gorbačiovo inicijuotai “perestrojkai“, jos ideologijai, itin didelė neapykanta Borisui Jelcinui.
14. Visų oponentų kaltinimas “rusofobija”.
Kovos su ideologiniais priešais strategija buvo :
-
Individualus oponentų “apdirbimas“.
-
Sąmoningas diskusijos nukreipimas nuo nepatogios temos.
-
Komandinis web brigados žaidimas.
-
Dezinformacija ir kompromitacija.
-
Techninių priemonių naudojimas.
Kad web “brigada“ dirba ir lietuviškoje elektroninėje erdvėje, nesunku įsitinkinti aplankius bet kurį rusiškai kalbančių Lietuvos internautų lankomą portalą. Tačiau palyginti jau senokai “web brigados” darbuojasi ir lietuviškuose interneto portaluose bei forumuose. Šių “web brigadų“ taikiniai jau senai žinomi – mūsų partizanai, mūsų remtiniai, rezistentai, Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvili , čečėnai ir, žinoma, profesorius Vytautas Landsbergis. Paskutiniuoju metu prisidėjo dar vienas “web brigados“ taikinys – aa. Drąsius Kedys ir jo artimieji. Čia matau vieną vienintelį “interneto komisarų“ tikslą – tai Lietuvos valstybės pamatų griovimą, lietuvių tautos tikėjimo savo Valstybe ir tauta griovimą, psichologinio nepasitikėjimo skatinimą ir psichologinio diskomforto kėlimą pačioje visuomenėje. Reikia pripažinti, kad kelią “interneto komisarams” atveria patys “Rusijos sulaikymo strategijos“ kūrėjai bei iniciatoriai – savo dažnai nelogiškais sprendimais ir besaikiu pataikavimu Briuseliui.
Vienas iš pirmųjų signalų, kad Lietuvos virtualioje erdvėje dirba “web brigada” buvo alfa.lt aprašytas atvejis, kai su žinomu Lietuvos interneto komentatoriumi “Pikasas”, neslepiančiu savo prolietuviškų ir dešiniųjų pažiūrų, diskutavo ( tiksliau – žemino jį ) IP adresas, kuris priklausė ne kam kitam, o Rusijos URM. Tačiau visas šis skandalas, dėl kurio tikrai save gerbianti ar drąsi Šalis mažiausia būtų įteikusi protesto notą Vilniuje reziduojančiam Rusijos ambasadoriui, buvo užgniaužtas ir “nepastebėtas“ tų pačių “Rusijos sulaikymo strategijos“ kūrėjų.
Vėl grįžti prie “interneto komisarų” temos mane paskatino viena – tai “web brigados“ pradėtas puolimas prieš Venckus ir juos palaikančiųjų pusę. Visi mano ankščiau išvardinti metodai ir taktika naudojama šioje virtualioje visuomenės nuomonę formuojančioje veikloje. Kuriamas, ir ne be oficialių pareigūnų pagalbos formuojamas, mitas, neva “Kedys – žudikas“ ar “jokios pedofilijos nebuvo” bei drabstoma purvu bei šmeižiama pati N. Venckienė. “Web brigados“ aktyvus dalyvavimas vienoje iš pedofilijos skandalo pusių – ne kas kita, o tik netiesioginis įrodymas, kad visoje šioje tragedijoje vieną iš svarbiausių vaidmenų suvaidino ir užsienio šalies slaptosios tarnybos.
Žinoma, dalis komentarų rašoma ir vietinių žmonių, neretai suinteresuotų tokios kaip dabartinė padėtis kuo ilgesniu išlaikymu. Interneto portalas ekspertai.eu neseniai atsikleidė, kad Venckus šmeižiantys komentarai rašomi iš Seimui priklausančio IP. Tačiau didesnės reakcijos ši istorija nesukėlė. Didesnės reakcijos nesukėlė, nes nebuvo šmeižiamos seksualinės mažumos ar viena iš tautinių mažumų grupių. Nors interneto komentarų monitoringą atlieka tiek specialus VRM padalinys, tiek vadinamieji “tolerastai“, visi šie komentarai taip ir liko “nepastebėti“.
Ypatingas tiek “web brigados“, tiek dabartine situacija patenkintų komentatorių sujudimas padidėjo vakar ( 2010.10.10 ) per LNK savaitės įvykių apžvalgą Neringai Venckienei pareiškus, kad ji dalyvaus politikoje. Stebint komentarus matyti viena – absoliuti dauguma nepalankių, dažnai – net šmeižikiškų, komentarų rašomi naudojant PROXY ar kitas programas, padedančias slėpti tikrąjį IP adresą.
“Web brigada” tiksliai pakartoja pokario metodus. Tada irgi buvo sąmoningai kuriami mitai apie Partizanus, miško broliai buvo paprasčiausiai demonizuojami – liudininkų sąmonėje turėjo likti “liaudies priešais”. Tas pats atsitiko ir su aa. D. Kedžiu, jo artimaisiais bei šalininkais. Šie žmonės sąmoningai demonizuojami. Tai daroma itin subtiliai, naudojant psichologinius veiksmus. Abejoju, ar tai gali daryti pavieniai asmenys – tam reikia itin specifinių žinių, įgūdžių, be to, visas šis užsiėmimas kainuoja labai brangiai .
Kalbant visiškai atvirai, Lietuva totaliai pralaimi informacinį – propagandinį karą: “tarybinių” mėsos gaminių atsiradimas, Rusijos pop – kultūros “žvaigždžių” koncertai, rusiškų filmų ir radijo stočių invazija – ne kas kita, o kaip sąmoningas ir sistemiškas emocinio – psichologinio ryšio su buvusia SSSR – dabartine Rusija formavimas. Propagandinio – ideologinio karo pralaimėjimas – kur kas svarbesnis, negu realaus karo pralaimėjimas. Tą žinojo ir suprato dar Antikoje – visada buvo rituališkai paleidžiamas vienas iš į nelaisvę paimtų priešo karių. Ir tai nebuvo humanizmo aktas, tai buvo pirmieji propagandinio karo požymiai: paleistas karys pasakodavo apie priešų gausą, jėgą, keldamas paniką savo šalies karių ir gyventojų gretose.
Informacinis karas labai svarbus ir šiomis dienomis. Čečėnija visų pirma pralaimėjo informacinį – propagandinį karą, ir tik po to buvo sutriuškinta pačiomis žiauriausiomis priemonėmis. Gruzija gi informacinį karą pralaimėjo dalinai. Todėl ir nebuvo pilnai okupuota.
Informacinio – propagandinio karo grėsmę puikiai suvokė išsivysčiusios Vakarų šalys. Todėl nenuostabu, kad ir patys didžiausi jų informaciniai portalai reikalauja išankstinės komentatorių registracijos. Ir, žinoma, atlieka komentarų cenzūrą. Tas pats pastebima ir Rusijos internetinėje erdvėje. Nesiimant šių priemonių labai lengva prarasti savo piliečių protus ir širdis. Koks dėmesys propagandiniam – psichologiniam karui skiriamas Rusijoje, rodo ir tai, kad šį karą tyrinėja netgi keli valstybiniai universitetai, kad prokremlietiški judėjimų aktyvistai centralizuotai aprūpinami kompiuteriais bei apmokomi psichologinių žaidimų virtualioje erdvėje specifikos. Pralaimėjusi propagandinį karą valstybė yra praktiškai nebeįgali egzistuoti, kurti, o tuo labiau – realiai priešintis. Norinti išgyventi šio karo zonoje valstybė ( kurioje Lietuva pasmerkta būti amžinai ) turi būti išties drąsi bei atisakyti bet kokių dvigubų standartų politikos tiek vidaus, tiek užsienio reikaluose.
Nuotraukoje: teisėja Neringa Venckienė, kurią šiandien bene labiausiai puola internetiniai komentatoriai.
2010.10.12
